GENERALINIO ADVOKATO

MICHAL BOBEK IŠVADA,

pateikta 2021 m. spalio 6 d.(1)

Byla C‑245/20

X,

Z

prieš

Autoriteit Persoonsgegevens

(Rechtbank Midden-Nederland (Vidurio Nyderlandų teismas) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Fizinių asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis – Reglamentas (ES) 2016/679 – Priežiūros institucijos kompetencija – Duomenų tvarkymo operacijos, kurias atlieka teismai, vykdydami savo teismines funkcijas – Procesinių dokumentų atskleidimas žurnalistui“

I.      Įžanga

1.        „Viešumas – tikroji teisingumo siela. Tai didžiausia paskata stengtis ir stipriausia apsauga nuo netinkamo elgesio. <…> Vien dėl viešumo teisingumas tampa saugumo motina. Dėl viešumo teisingumo šventovė virsta pagrindine mokykla, kurioje ginamos svarbiausios moralės sritys <…>“(2).

2.        Nors parašyti dar 19-ojo amžiaus pradžioje(3), šie Jeremy Bentham žodžiai visiškai neprarado savo aktualumo. Žinoma, tada aplinkybės buvo visai kitokios. Atvirą teisingumą ir jo viešumą reikėjo ginti ne tik nuo tam tikrų apsišvietusių monarchų (dažniau – nuo nelabai apsišvietusių absoliučių monarchų), bet taip pat (ar veikiau – visų pirma) nuo savotiško, bet vis dar išsilaikiusio viduramžiško supratimo apie teisės ir teismo proceso prigimtį(4).

3.        Pagrindinėje byloje nėra tiesioginės informacijos apie teisingumo šventovių virtimą į mokyklas. Vis dėlto matyti, kad Nyderlanduose įgyvendinant atviro teisingumo principą atsirado galimybė spaudai posėdžio dieną susipažinti su tam tikrais tą dieną teisme nagrinėjamų bylų procesiniais dokumentais. Tokios galimybės susipažinti tikslas – padėti žurnalistams parengti geresnius pranešimus apie nagrinėjamą bylą(5).

4.        Pareiškėjai šioje byloje yra tokia tvarka nepatenkinti fiziniai asmenys. Jie tvirtina, kad nesutiko atskleisti žurnalistui atrinktų procesinių dokumentų, susijusių su Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) nagrinėjama jų byla. Ieškovai nacionalinei priežiūros institucijai teigė, kad buvo pažeistos įvairios Reglamente (ES) 2016/679 (toliau – BDAR)(6) nustatytos teisės ir pareigos. Vis dėlto atsakovė, priežiūros institucija, nemanė, kad yra kompetentinga įvertinti šį skundą. Jos nuomone, šiuo atveju duomenis tvarkė nacionalinis teismas, „vykdydamas savo teismines funkcijas“ pagal BDAR 55 straipsnio 3 dalį.

5.        Šiomis aplinkybėmis Rechtbank Midden-Nederland (Vidurio Nyderlandų teismas, Nyderlandai) visų pirma nori gauti atsakymą, ar tam tikrų procesinių dokumentų atskleidimas spaudai, kad būtų parengti geresni žiniasklaidos pranešimai apie viešame teismo posėdyje nagrinėjamą bylą, yra veiksmas, kurį atlieka „nacionalinis teismas, vykdydamas savo teismines funkcijas“, kaip tai suprantama BDAR 55 straipsnio 3 dalį.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

6.        BDAR 20 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„[N]ors šis reglamentas, inter alia, taikomas ir teismų bei kitų teisminių institucijų veiklai, Sąjungos ar valstybės narės teisėje galėtų būti nurodytos duomenų tvarkymo operacijos ir duomenų tvarkymo procedūros tvarkant asmens duomenis teismuose bei kitose teisminėse institucijose. Siekiant apsaugoti teisminių institucijų nepriklausomumą vykdant jų teismines užduotis, įskaitant jų sprendimų priėmimo nepriklausomumą, priežiūros institucijų kompetencijai neturėtų priklausyti asmens duomenų tvarkymas teismams vykdant jų teismines funkcijas. Tokių duomenų tvarkymo operacijų priežiūrą turėtų būti galima pavesti konkrečioms valstybės narės teismų sistemos įstaigoms; visų pirma jos turėtų užtikrinti, kad būtų laikomasi šiame reglamente nustatytų taisyklių, skatinti teisminių institucijų narių informuotumą apie jų prievoles pagal šį reglamentą ir nagrinėti su tokiomis duomenų tvarkymo operacijomis susijusius skundus.“

7.        To paties reglamento 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šis reglamentas taikomas asmens duomenų tvarkymui, visiškai arba iš dalies atliekamam automatizuotomis priemonėmis, ir asmens duomenų, kurie sudaro susisteminto rinkinio dalį ar yra skirti ją sudaryti, tvarkymui ne automatizuotomis priemonėmis.“

8.        Sąvoka „duomenų tvarkymas“ BDAR 4 straipsnio 2 punkte apibrėžta kaip:

„bet kokia automatizuotomis arba neautomatizuotomis priemonėmis su asmens duomenimis ar asmens duomenų rinkiniais atliekama operacija ar operacijų seka, kaip antai rinkimas, įrašymas, rūšiavimas, sisteminimas, saugojimas, adaptavimas ar keitimas, išgava, susipažinimas, naudojimas, atskleidimas persiunčiant, platinant ar kitu būdu sudarant galimybę jais naudotis, taip pat sugretinimas ar sujungimas su kitais duomenimis, apribojimas, ištrynimas arba sunaikinimas.“

9.        To paties reglamento 6 straipsnio „Tvarkymo teisėtumas“ šiai bylai reikšminga dalis suformuluota taip:

„1.      Duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu taikoma bent viena iš šių sąlygų, ir tik tokiu mastu, kokiu ji yra taikoma:

<…>

e)      tvarkyti duomenis būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas;

f)      tvarkyti duomenis būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni, ypač kai duomenų subjektas yra vaikas.

Pirmos pastraipos f punktas netaikomas duomenų tvarkymui, kurį valdžios institucijos atlieka vykdydamos savo užduotis.

2.      Valstybės narės gali toliau taikyti arba nustatyti konkretesnes nuostatas šio reglamento taisyklių taikymui pritaikyti, kiek tai susiję su duomenų tvarkymu, kad būtų laikomasi 1 dalies c ir e punktų, tiksliau nustatydamos konkrečius duomenų tvarkymui keliamus reikalavimus ir kitas teisėto ir sąžiningo duomenų tvarkymo užtikrinimo priemones, įskaitant kitais specialiais IX skyriuje numatytais duomenų tvarkymo atvejais.

3.      1 dalies c ir e punktuose nurodytas duomenų tvarkymo pagrindas nustatomas:

a)      Sąjungos teisėje; arba

b)      duomenų valdytojui taikomoje valstybės narės teisėje.“

10.      BDAR 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kiekviena valstybė narė užtikrina, kad viena arba kelios nepriklausomos valdžios institucijos yra atsakingos už šio reglamento taikymo stebėseną, kad būtų apsaugotos fizinių asmenų pagrindinės teisės ir laisvės tvarkant duomenis ir sudarytos palankesnės sąlygos laisvam asmens duomenų judėjimui Sąjungoje (toliau – priežiūros institucija).“

11.      Vis dėlto pagal jo 55 straipsnio 3 dalį „[p]riežiūros institucijos nėra kompetentingos prižiūrėti duomenų tvarkymo operacijų, kurias atlieka teismai, vykdydami savo teismines funkcijas“.

B.      Nacionalinė teisė

12.      BDAR Nyderlandų teisėje įgyvendintas 2016 m. gegužės 16 d. Uitvoeringswet AVG (toliau – UAVG). Jo 6 straipsnyje atsakovui nustatoma pareiga prižiūrėti BDAR laikymąsi Nyderlanduose. UAVG nėra pakartota BDAR 55 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis.

13.      2018 m. gegužės 31 d. Afdeling bestuursrechtspraak van de Raad van State (Valstybės Tarybos Administracinių ginčų skyrius, Nyderlandai) pirmininkas ir Centrale Raad van Beroep (Socialinės apsaugos ir valstybės tarnautojų bylų aukštesnysis teismas, Nyderlandai) bei College van Beroep voor het bedrijfsleven (Apeliacinis administracinis ekonominių bylų teismas, Nyderlandai) vadovai patvirtino asmens duomenų tvarkymo administraciniuose teismuose taisykles. Šiomis taisyklėmis buvo įsteigta AVG-commissie bestuursrechtelijke colleges (Administracinių teismų BDAR komisija, toliau – BDAR komisija). Ši komisija pataria Raad van State (Valstybės Taryba), Centrale Raad van Beroep (Socialinės apsaugos ir valstybės tarnautojų bylų aukštesnysis teismas) ir College von Beroep voor het bedrijfsleven (Apeliacinis administracinis ekonominių bylų teismas) vadovybei dėl skundų, susijusių su BDAR užtikrinamų teisių apsauga, nagrinėjimo.

III. Faktinės aplinkybės, nacionalinis procesas ir prejudiciniai klausimai

14.      2018 m. spalio 30 d. Raad van State (Valstybės Taryba) išnagrinėjo administracinės teisės ginčą tarp Z (toliau – pilietis Z) ir Utrechto (Nyderlandai) mero (toliau – meras M). Šiame ginče X (toliau – advokatas X) dalyvavo kaip piliečio Z atstovas (toliau kartu – pareiškėjai)(7).

15.      Po šio posėdžio, šalia esant advokatui X, prie piliečio Z priėjo asmuo, prisistatęs žurnalistu (toliau – žurnalistas Ž). Šis žurnalistas turėjo keletą procesinių dokumentų iš bylos medžiagos. Paklaustas apie šiuos dokumentus žurnalistas Ž nurodė, kad juos gavo pasinaudodamas teise gauti bylos medžiagą, kurią žurnalistams  suteikia Raad van State (Valstybės Taryba).

16.      Tą pačią dieną advokatas X parašė laišką Afdeling bestuursrechtspraak van de Raad van State (Valstybės Tarybos Administracinių ginčų skyrius) pirmininkui (toliau – pirmininkas P), prašydamas patvirtinti, ar buvo leista susipažinti su bylos medžiaga; jei taip, tai kam; ir ar kopijos buvo padarytos su Raad van State (Valstybės Taryba) darbuotojų žinia ir sutikimu.

17.      2018 m. lapkričio 21 d. laišku pirmininkas P atsakė, kad Raad van State (Valstybės Taryba) žurnalistams kartais teikia su posėdžiais susijusią informaciją. Tai daroma, inter alia, suteikiant galimybę susipažinti su šia informacija žurnalistams, kurie tą dieną yra pastate ir rengia pranešimą apie konkretų posėdį. Šią informaciją sudaro ieškinio (ar apeliacinio skundo) ir atsiliepimo, taip pat, jei nagrinėjama apeliacija, rechtbank (apylinkės teismas, Nyderlandai) sprendimo kopija. Su šiomis kopijomis galima susipažinti tik posėdžio dieną, t. y. informacija nėra žiniasklaidai siunčiama ar ja dalijamasi iš anksto. Šių dokumentų negalima išsinešti iš atitinkamo teismo patalpų arba parsinešti namo. Posėdžio dienos pabaigoje Raad van State (Valstybės Taryba) ryšių skyriaus darbuotojai kopijas sunaikina.

18.      Pilietis Z ir advokatas X kreipėsi į Autoriteit Persoonsgegevens (Duomenų apsaugos institucija, Nyderlandai), kad ši imtųsi veiksmų kaip priežiūrą vykdanti institucija. Ši institucija nusprendė, kad nėra kompetentinga, ir šiuos prašymus persiuntė BDAR komisijai.

19.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad pagal Raad van State (Valstybės Taryba) žurnalistų susipažinimo su dokumentais gaires su tam tikrais teismo proceso šalių ir galimų jų įgaliotųjų atstovų asmens duomenimis gali susipažinti tretieji asmenys, kurie nėra proceso šalys. Tokiuose procesiniuose dokumentuose gali būti asmens duomenų, pvz., esančių įgaliotojo atstovo blanke, pagal kuriuos galima nustatyti asmens tapatybę. Juose taip pat gali būti daugiau ar mažiau (specialių) pareiškėjo ir (arba) kitų asmenų asmens duomenų, pavyzdžiui, joje gali būti informacijos apie teistumą, komercinės arba medicininės informacijos.

20.      Šiuo atveju atskleidus aptariamus procesinius dokumentus žurnalistas Ž galėjo susipažinti su apeliaciniu skundu, atsiliepimu ir žemesnės instancijos teismo sprendimu. Taigi jis galėjo susipažinti su tam tikrais pareiškėjų pagrindinėje byloje asmens duomenimis, visų pirma advokato X vardu, pavarde ir adresu bei piliečio Z „socialinio draudimo numeriu“.

21.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad susipažinimas su procesiniais dokumentais ir (laikinas) šių dokumentų kopijų pateikimas yra asmens duomenų „tvarkymas“, kaip jis suprantamas pagal BDAR 4 straipsnio 2 dalį. Jis pažymi, kad toks tvarkymas vyko be pareiškėjų sutikimo. Vis dėlto siekdamas nustatyti, ar Autoriteit Persoonsgegevens (Duomenų apsaugos institucija) iš tiesų galėjo nuspręsti, kad neturi kompetencijos peržiūrėti Raad van State (Valstybės Taryba) sprendimo leisti susipažinti su aptariamais procesiniais dokumentais, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išaiškinti BDAR 55 straipsnio 3 dalyje nurodytą sąvoką „nacionalinis teismas, vykdydamas savo teismines funkcijas“.

22.      Kilus abejonių, ar atskleisdama bylos dėl tarp piliečio Z ir mero M kilusio ginčo dokumentus žurnalistui Ž, kad šis galėtų parengti geresnį pranešimą apie posėdį šioje byloje, Raad van State (Valstybės Taryba) veikė vykdydama savo „teismines funkcijas“, kaip tai suprantama pagal BDAR 55 straipsnio 3 dalį, Rechtbank Midden-Nederland (Vidurio Nyderlandų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar BDAR 55 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad iš frazės „duomenų tvarkymo operacijų, kurias atlieka teismai, vykdydami savo teismines funkcijas“ galima suprasti, kad teisminės institucijos leidžia susipažinti su procesiniais dokumentais, kuriuose yra asmens duomenų, ir toks susipažinimas, kaip nurodyta sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, užtikrinamas žurnalistui pateikiant šių procesinių dokumentų kopijas?

1.a)      Ar atsakymui į šį klausimą turi reikšmės tai, ar dėl nacionalinės priežiūros institucijos vykdomos tokio pobūdžio duomenų tvarkymo priežiūros teismas negali priimti nepriklausomų sprendimų tam tikrose bylose?

1.b)      Ar atsakymui į šį klausimą turi reikšmės tai, kad, kaip teigia teisminė institucija, duomenų tvarkymo pobūdis ir tikslas yra informuoti žurnalistą ir sudaryti jam sąlygas vykstant teismo procesui parengti geresnius pranešimus apie viešą teismo posėdį, taip padedant įgyvendinti teismo proceso viešumo ir skaidrumo principą?

1.c)      Ar atsakymui į šį klausimą turi reikšmės tai, ar duomenys tvarkomi remiantis aiškiu nacionaliniu teisiniu pagrindu?“

23.      Rašytines pastabas pateikė pilietis Z, Autoriteit Persoonsgegevens (Duomenų apsaugos institucija), Ispanijos, Nyderlandų, Lenkijos ir Suomijos vyriausybės bei Europos Komisija. Autoriteit Persoonsgegevens (Duomenų apsaugos institucija), Ispanijos ir Nyderlandų vyriausybės bei Komisija taip pat pateikė paaiškinimus žodžiu posėdyje, vykusiame 2021 m. liepos 14 d.

IV.    Analizė

24.      Toliau aprašyta šios išvados struktūra. Iš pradžių pateiksiu keletą trumpų pastabų dėl priimtinumo (A dalis). Vėliau aptarsiu BDAR 55 straipsnio 3 dalį ir materialinį bei institucinį šios nuostatos elementus (B dalis). Tuomet pateiksiu savo svarstymus dėl šios bylos (C dalis). Galiausiai pateiksiu keletą pastabų dėl klausimo, kuris šioje byloje kartu ir yra, ir nėra pagrindinis: dėl BDAR taikymo nacionaliniams teismams (D dalis).

A.      Dėl priimtinumo

25.      Pilietis Z teigia, kad prejudiciniai klausimai yra hipotetinio pobūdžio, todėl nepriimtini. Jis pareikalavo imtis priemonių ne tik dėl galimai BDAR prieštaraujančių susipažinimo su dokumentais gairių, bet ir dėl to, kad laiku nebuvo pranešta apie duomenų nutekėjimą (t. y. asmens duomenų atskleidimą žurnalistui be sutikimo). Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą yra faktinių klaidų, nes aptariamus procesinius dokumentus atskleidė ne Raad van State (Valstybės Taryba), o jos ryšių departamento darbuotojai. Taigi, kadangi sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priėmė ne teismas, kaip tai suprantama pagal BDAR 55 straipsnio 3 dalį, Autoriteit Persoonsgegevens (Duomenų apsaugos institucija) būtų buvusi kompetentinga prižiūrėti šio departamento atliekamą duomenų tvarkymą.

26.      Siūlau atmesti šiuos teiginius.

27.      Nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo bendrai taikoma svarbos prezumpcija(8). Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumas Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus(9). Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, jei pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimu(10).

28.      Pastaroji situacija aiškiai yra susiklosčiusi pagrindinėje byloje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo taikyti BDAR, visų pirma jo 55 straipsnio 3 dalį, siekdamas nustatyti, kokiu mastu Autoriteit Persoonsgegevens (Duomenų apsaugos institucija) iš tiesų buvo kompetentinga prižiūrėti Raad van State (Valstybės Taryba) atliekamą asmens duomenų tvarkymą (jei toks buvo atliktas). Kadangi sprendžiant šį klausimą reikia išaiškinti minėtąją nuostatą, jis turi teisę pateikti prejudicinį klausimą Teisingumo Teismui.

29.      Be to, tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi apibrėžti faktines aplinkybes, dėl kurių nori gauti Teisingumo Teismo išaiškinimą(11). Taigi net ir tuo atveju, jei prašyme priimti prejudicinį sprendimą esama tam tikrų faktinių neatitikimų, Teisingumo Teismas negali abejoti prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo išsamumu ar reikšti pozicijos dėl tam tikro nacionalinės teisės ar praktikos aiškinimo.

30.      Bet kuriuo atveju klausimas dėl to, kas ką atskleidė kieno pavedimu, iš tiesų yra klausimas dėl bylos esmės, kuris gali būti reikšmingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui taikant BDAR ar Teisingumo Teismo išaiškinimus. Vis dėlto šis klausimas nėra susijęs su šios bylos priimtinumu.

31.      Taigi ši byla aiškiai priimtina.

B.      BDAR 55 straipsnio 3 dalis

32.      Akivaizdu, kad BDAR turi būti taikomas valstybių narių teismams. Iš tiesų šis reglamentas taikomas bet kokiai su asmens duomenimis atliekamai operacijai ar operacijų sekai. Nėra numatyta jokių institucinių išimčių teismams ar bet kokioms kitoms konkrečioms valstybės institucijoms(12). Pagal savo koncepciją BDAR vienodai taikomas visoms institucijoms(13). Jis galioja bet kokiai veiklai, apimančiai asmens duomenų tvarkymą, neatsižvelgiant į jos pobūdį. Galiausiai BDAR 20 konstatuojamojoje dalyje tokia teisėkūros koncepcija patvirtinama aiškiai nurodant, kad jis, „inter alia, taikomas ir teismų bei kitų teisminių institucijų veiklai“.

33.      Klausimas, atskiras nuo BDAR nustatytų taisyklių taikymo ratione materiae klausimo, bet vis dėlto tam tikra prasme glaudžiai su juo susijęs, yra šių taisyklių laikymosi priežiūros klausimas. Tiesa, kad klausimas „kas turi prižiūrėti“ gali tam tikru mastu būti atskirtas nuo klausimo „ką reikia prižiūrėti“. Vis dėlto egzistuoja būtina sąsaja. Pirmiausia iš esmės nereikėtų aptarti kokių nors su priežiūra susijusių klausimų, jeigu tam tikros taisyklės apskritai nebūtų taikomos ratione materiae arba būtų numatytos plačios jų išimtys. Iš tiesų nebūtų ko prižiūrėti.

34.      Priežiūros kompetencijos klausimas reglamentuojamas BDAR 55 straipsnyje. Šia nuostata pradedamas BDAR VI skyriaus („Nepriklausomos priežiūros institucijos“) 2 skirsnis („Kompetencija, užduotys ir įgaliojimai“). Taigi šiame kontekste jo 55 straipsnyje išskiriamos trys kompetencijos rūšys.

35.      Pirmiausia, pagal BDAR 55 straipsnio 1 dalį iš valstybių narių reikalaujama paskirti priežiūros institucijas, kad būtų užtikrinta atitiktis BDAR ir vykdomos įvairių suinteresuotųjų asmenų pareigos(14). Kiekviena nacionalinė priežiūros institucija savo valstybės narės teritorijoje turi jai BDAR suteiktus įgaliojimus.

36.      Antra, to paties reglamento 55 straipsnio 2 dalyje nustatyta atitinkamos valstybės narės priežiūros institucijos kompetencija, kai duomenis tvarko valdžios institucijos arba privačios įstaigos, veikiančios pagal 6 straipsnio 1 dalies c arba e punktą. Šioje nuostatoje įtvirtinta 56 straipsnio 1 dalies, kurioje savo ruožtu nustatyta vadovaujančios priežiūros institucijos kompetencija, kai vykdomas tarpvalstybinis duomenų tvarkymas, išimtis.

37.      Trečia, šiame kontekste BDAR 55 straipsnio 3 dalyje išskiriama dar viena konkreti duomenų tvarkymo operacijos rūšis, t. y. duomenų tvarkymas, kurį atlieka teismai, vykdydami savo teismines funkcijas. „Įprastos“ priežiūros institucijos, nurodytos BDAR 55 straipsnio 1 dalyje, nėra kompetentingos prižiūrėti šiuos veiksmus. Priešingai, BDAR 20 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad „[t]okių duomenų tvarkymo operacijų priežiūrą turėtų būti galima pavesti konkrečioms valstybės narės teismų sistemos įstaigoms“.

38.      Iš tokios teisėkūros koncepcijos padariau dvi išvadas.

39.      Pirma, BDAR 55 ir 56 straipsniai visų pirma yra susiję su kompetencijos nustatymu. Šiomis aplinkybėmis galbūt būtų galima teigti, kad BDAR 55 straipsnio 1 dalis turėtų būti laikoma „taisykle“, o visot kitos nuostatos, įskaitant BDAR 55 straipsnio 3 dalį, galėtų būti laikomos „išimtimis“. Vis dėlto neseniai Teisingumo Teismas atsisakė pripažinti tokią loginę išvadą(15). Mano nuomone, tai padaryta pagrįstai: BDAR 55 ir 56 straipsniai susiję su kompetencijos nustatymu remiantis teritoriniais, rūšies ir veikiančių subjektų kriterijais. Į tokią koncepciją, žinoma, nebūtų tinkamai atsižvelgta, jeigu gana subtiliai sunertam kompetencijų priskyrimo tinklui būtų pritaikyta gana bekompromisė iš BDAR 2 straipsnio 2 dalies konteksto perimtos frazės „visos išimtys turi būti aiškinamos siaurai“ logika.

40.      Antra, BDAR 55 straipsnio 3 dalis taikoma atsižvelgiant į dvi sąlygas. Turi būti „duomenų tvarkymo operacija“, kaip ji suprantama pagal BDAR (1 skyrius). Be to, ją turi atlikti „teismas, vykdydamas savo teismines funkcijas“ (2 skyrius). Tik tokiu atveju gali būti nustatyta, kuri institucija atsakinga už tokios veiklos atitikties BDAR priežiūrą. Dabar aptarsiu minėtas dvi sąlygas.

1.      Materialinis elementas: ar buvo atliekama „duomenų tvarkymo operacija“?

a)      Dabartinė teisinė padėtis

41.      BDAR taikymo sritis apibrėžiama plačiai. Remiantis BDAR 2 straipsnio 1 dalimi, šis reglamentas taikomas „asmens duomenų tvarkymui, visiškai arba iš dalies atliekamam automatizuotomis priemonėmis, ir asmens duomenų, kurie sudaro susisteminto rinkinio dalį ar yra skirti ją [jai] sudaryti, tvarkymui ne automatizuotomis priemonėmis“.

42.      4 straipsnio 2 punkte taip pat nustatyta, kad „duomenų tvarkymas“ yra „bet kokia automatizuotomis arba neautomatizuotomis priemonėmis su asmens duomenimis ar asmens duomenų rinkiniais atliekama operacija ar operacijų seka“, ir kaip pavyzdys nurodomas „atskleidimas persiunčiant, platinant ar kitu būdu sudarant galimybę jais naudotis“. Buvo išaiškinta, kad ši sąvoka susijusi su visa veiksmų, atliekamų su asmens duomenimis, grandine(16).

43.      BDAR 4 straipsnio 6 punkte „susistemintas rinkinys“ apibrėžtas kaip „bet kuris susistemintas pagal specialius kriterijus prieinamų asmens duomenų rinkinys, kuris gali būti centralizuotas, decentralizuotas arba suskirstytas funkciniu ar geografiniu pagrindu“. Atsižvelgdamas į šią plačią formuluotę Teisingumo Teismas nusprendė, kad „susistemintam rinkiniui“ netaikomi jokie reikalavimai dėl priemonių ar struktūros, jeigu asmens duomenys susisteminti taip, kad juos galima lengvai rasti(17).

44.      Visi kartu šie elementai reiškia, kad asmens duomenų tvarkymas, kaip jis suprantamas pagal BDAR, vykdomas tais atvejais, kai tai yra: i) asmens duomenys; kurie ii) tvarkomi; iii) automatinėmis priemonėmis arba kaip susisteminto rinkinio dalis. Atsižvelgiant į tai, kokia duomenų tvarkymo operacija tuomet buvo atlikta šioje byloje?

45.      Iš bylos medžiagos matyti, kad pilietis Z nepatenkintas tuo, jog trys procesiniai dokumentai buvo fiziškai parodyti žurnalistui Ž, kad jis galėtų parengti geresnį pranešimą apie bylą tarp piliečio Z ir mero M. Taip Raad van State (Valstybės Taryba), veikdama kaip duomenų valdytoja, atskleidė šiuose dokumentuose (bent kai kuriuose iš jų) esančius asmens duomenis be duomenų subjekto sutikimo, o tokie veiksmai laikytini (preziumuotina, neteisėta) duomenų tvarkymo operacija, kaip ji suprantama pagal BDAR 4 straipsnio 2 punktą.

46.      Panašu, kad sutariama dėl faktinės aplinkybės, jog aptariamuose procesiniuose dokumentuose buvo tam tikras kiekis asmens duomenų, kaip jie suprantami pagal BDAR 4 straipsnio 1 punktą. Tokia informacija, kaip advokato X vardas, pavardė ir adresas bei piliečio Z „socialinio draudimo numeris“, aiškiai yra „apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba kurio tapatybę galima nustatyti“(18).

47.      Taip pat atrodo, kad šalys nesiginčija dėl to, jog buvo atlikta „duomenų tvarkymo operacija“, kaip ji suprantama pagal BDAR 4 straipsnio 2 punktą. Vis dėlto dėl šio klausimo gali kilti abejonių. Kokia konkrečiai tai buvo duomenų tvarkymo operacija(19), lėmusi BDAR taikymą?

48.      Akivaizdžiausias variantas šiuo atveju yra Raad van State (Valstybės Taryba) darbuotojų įvykdytas aptariamų dokumentų „atskleidimas persiunčiant“(20) trečiajam asmeniui. Jurisprudencija patvirtina tokią nuomonę, nes Teisingumo Teismas konstatavo, kad asmens duomenų pateikimas(21) ar bendras atskleidimas(22) yra „duomenų tvarkymas“, kaip tai suprantama pagal BDAR 4 straipsnio 2 punktą.

49.      Vis dėlto, remiantis BDAR 2 straipsnio 1 dalimi, tokie veiksmai turi būti bent iš dalies atliekami automatizuotomis priemonėmis. Bylos medžiagoje nėra informacijos apie tai, ar šiuo atveju tokiomis automatizuotomis priemonėmis buvo naudotasi. Žinoma, šiandienos visuomenėje vienu ar kitu metu bent tam tikru mastu bus pasinaudota automatizuotomis priemonėmis. Be to, kadangi reikia atsižvelgti į visą duomenų tvarkymo operacijų grandinę(23), jeigu kas nors bet kuriuo metu prieš atskleidžiant aptariamus procesinius dokumentus juos skenavo, kopijavo, spausdino, siuntė elektroniniu paštu ar gavo iš duomenų bazės, toks duomenų tvarkymas yra bent iš dalies atliktas automatizuotomis priemonėmis, kaip tai suprantama pagal BDAR 2 straipsnio 1 dalį.

50.      Kita galimybė – asmens duomenys bet kuriuo atveju veikiausiai buvo paimti iš pačios bylos medžiagos, siekiant juos atskleisti žurnalistui Ž. Darytina loginė išvada, kad Raad van State (Valstybės Taryba) tokią medžiagą pažymėjo tam tikra identifikuoti leidžiančia informacija (bylos numeriu, ginčo data arba dalyvaujančių šalių pavardėmis ar pavadinimais). Būtų galima teigti, kad pagal apibrėžtį tokia bylos medžiaga yra „susistemintas rinkinys“, kaip tai suprantama pagal BDAR 4 straipsnio 6 punktą, nes ji sudaro susistemintą visumą (asmens) duomenų, kurie gaunami pagal specifinius kriterijus(24).

51.      Taigi, net ir nekreipiant dėmesio į BDAR 2 straipsnio 1 dalyje pateiktą apibrėžties dalį „automatizuotomis priemonėmis“, vis tiek gana aišku, kad trys iš nacionalinio teismo bylos medžiagos paimti ir nukopijuoti dokumentai sudaro susisteminto rinkinio, kitaip tariant, pačios bylos medžiagos, dalį.

52.      Galiausiai šioje byloje netaikytina nė viena iš BDAR 2 straipsnio 2 dalyje išdėstytų išimčių, kurios turi būti aiškinamos siaurai(25). Aptariamų dokumentų atskleidimas nėra veikla, „kuriai Sąjungos teisė netaikoma“, bent jau ne tokia prasme, kuria šią frazę aiškino Teisingumo Teismas šiame konkrečiame kontekste. Iš tiesų galėtų būti manoma, kad procesinių dokumentų atskleidimas nagrinėjant bylas nacionaliniuose teismuose nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, bent jau įprasta prasme, kad būtų reguliuojamas kokiu nors Sąjungos teisės aktu. Vis dėlto Teisingumo Teismo neseniai priimtame Sprendime Latvijas Republikas Saeima (Baudos taškai) buvo išaiškinta, kad BDAR 2 straipsnio 2 dalies a punktas taikomas tik esminėms valstybės narės valstybinėms funkcijoms, jeigu jos gali būti priskiriamos tai pačiai kategorijai kaip nacionalinis saugumas(26). Iš tiesų, jeigu eismo saugumo užtikrinimas nebuvo laikomas atitinkančiu BDAR 16 konstatuojamąją dalį(27), mažai tikėtina, kad ją atitiks viešas teisingumas.

53.      Be to, nėra duomenų, kad atskleidimas šioje byloje buvo susijęs su nusikalstamų veikų tyrimu ar baudžiamųjų sankcijų vykdymu (net jeigu dėl kokios nors tolimos priežasties šiomis aplinkybėmis reikėjo tai padaryti)(28). Taigi BDAR 2 straipsnio 2 dalies d punktas taip pat netaikomas.

54.      Darytina išvada, kad, atsižvelgiant į plačias BDAR 2 straipsnio 1 dalies, 4 straipsnio 2 punkto ir 4 straipsnio 6 punkto formuluotes ir aiškinimą bei ypač siaurą BDAR 2 straipsnio 2 dalies išimčių taikymo sritį, atrodo, jog procesinių dokumentų atskleidimas šioje byloje patenka į BDAR materialinę taikymo sritį kaip operacija, susijusi su asmens duomenų tvarkymu visiškai ar iš dalies automatizuotomis priemonėmis arba su tokių duomenų, kurie yra susisteminto rinkinio dalis, tvarkymu.

b)      Ar teisinė padėtis yra teisinga?

55.      Trijų procesinių dokumentų pateikimas žurnalistui, kad jis galėtų geriau suprasti žodinį procesą, apie kurį rengia pranešimą, yra asmens duomenų tvarkymas pagal BDAR. Ši išvada yra tiek atsakymas, kiek ir problemos suformulavimas. Žmonės yra socialinės būtybės. Didžioji dalis mūsų bendravimo susijusi su pasidalijimu kokia nors informacija, dažniausiai su kitais žmonėmis. Ar bet kokiam, o gal iš esmės visam pasikeitimui tokia informacija, turi būti taikomas BDAR?

56.      Jeigu vieną vakarą nuėjęs į barą su keturiais aplink stalą sėdinčiais draugais viešoje vietoje (taigi, tikėtina, netenkindamas asmeninės ar namų ūkio veiklos kriterijaus pagal BDAR 2 straipsnio 2 dalies c punktą(29)) pasidalyčiau gana negražia pastaba apie savo kaimyną, nurodydamas asmens duomenis, kuriuos ką tik gavau elektroniniu paštu (t. y. automatizuotomis priemonėmis ir (arba) sudarančius mano susisteminto rinkinio dalį), ar tapčiau tokių duomenų valdytoju ir man staiga taptų taikytinos visos (gana rimtos) BDAR nustatytos pareigos? Kadangi mano kaimynas niekada nedavė sutikimo taip tvarkyti duomenis (atskleidimas persiunčiant) ir mažai tikėtina, kad paskalos kada nors bus įtrauktos tarp BDAR 6 straipsnyje išvardytų teisėtų pagrindų(30), taip atskleisdamas duomenis neišvengiamai pažeidžiu net kelias BDAR nuostatas, įskaitant daugelį III skyriuje nurodytų duomenų subjekto teisių.

57.      Per posėdį generaliniam advokatui uždavus tokių iš tiesų keistų klausimų Komisija tvirtino, kad BDAR taikymo sritis turi ribas. Vis dėlto ji negalėjo paaiškinti, kaip tiksliai tos ribos apibrėžiamos. Iš tiesų ji pritarė, kad net netyčiniam asmens duomenų „tvarkymui“, atrodo, taikomas šis reglamentas, taigi, ir iš jo išplaukiančios teisės ir pareigos(31).

58.      Būtent toks klausimas ir vėl kyla kaip esminis šioje byloje: ar BDAR taikymo sričiai neturėtų būti nustatyta riba? Ar visoms žmonių bendravimo formoms, kai atskleidžiama informacija apie kitus žmones, neatsižvelgiant į tai, kaip ji atskleidžiama, turi būti taikomos gana sudėtingos jo taisyklės?

59.      Šiais naujaisiais laikais, kai nepaliaujamai einama link automatizacijos, atrodo, kad beveik bet koks bet kurios veiklos aspektas anksčiau ar vėliau gali būti susietas su mašina, kuri vis dažniau pati turi pajėgumų tvarkyti duomenis. Dažniausiai tokių duomenų naudojimas yra šalutinė arba „de minimis“ veikla, taigi daugeliu atvejų nėra „tikros“ duomenų tvarkymo veiklos. Vis dėlto atrodytų, kad nei operacijos pobūdis (vien persiuntimas, palyginti su veiksmingu darbu su duomenimis), nei galimo atskleidimo būdas (raštu (ranka ar elektroniniu būdu) ar žodžiu) ar asmens duomenų kiekis (nėra de minimis taisyklės, nėra skirtumo, ar atskleidžiami individualizuoti duomenys susiję su konkrečiu asmeniu, ar dirbama su duomenų rinkiniais) nėra svarbūs BDAR taikymui.

60.      Tikrai nesu pirmasis, kuri stebisi plačiu spektru to, kas turėtų sudaryti „duomenų tvarkymo operaciją“ pagal BDAR ar, anksčiau, pagal Direktyvą 95/46/EB(32). Savo išvadoje byloje Komisija prieš Bavarian Lager generalinė advokatė E. Sharpston bandė pasiūlyti, kad būtų nustatytas koks nors minimalus rodiklis, kurį pasiekus tam tikrą veiklą būti galima laikyti duomenų tvarkymo operacija(33).

61.      Atsargiau žiūrėti į sąvokas „asmens duomenys“ ir „duomenų tvarkymas“ anksčiau yra siūliusi ir 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupė(34). Ji pažymėjo, kad „vien tai, kad konkreti situacija gali būti laikoma su „asmens duomenų tvarkymu“ susijusia situacija, kaip nurodyta apibrėžtyje, nereiškia, kad tokiai situacijai reikėtų taikyti [Direktyvos 95/46] taisykles, ypač pagal jos 3 straipsnį“(35). Taip pat ji pažymėjo, kad „duomenų apsaugos taisyklių taikymo sritis neturi būti per daug išplėsta“. Ji netgi gana išmintingai numatė, kad „kiekvienos direktyvos nuostatos mechanistinis taikymas sukeltų didelių sunkumų arba net turėtų absurdiškų padarinių“(36).

62.      Galbūt kaip minimalaus standarto turėtų būti reikalaujama pakeitimo, modifikavimo, manipuliavimo ar bet kokio kitokio tvarkymo, kuriuo aptariamiems asmens duomenimis būtų sukurta „pridedamoji vertė“ ar jais „sąžiningai naudojamasi“. Kaip alternatyva, arba papildomai, turėtų būti skirta daugiau dėmesio automatinių priemonių sąvokai, pagal kurią reguliavimas būtų netaikomas visoms kitoms atskleidimo formoms neautomatizuotomis priemonėmis, nesvarbu, ar tai būtų padaryta žodžiu, ar tiesiog peržiūrėjus rašytinį dokumentą. Įtvirtinus tokį ar panašų ribojamąjį kriterijų būtų galima duomenų apsaugos taisyklėmis reglamentuoti veiklą, kuri ir turėjo būti reglamentuojama iš pat pradžių(37), ir netaikyti jų tam atsitiktiniam, netyčiniam ar minimaliam asmens duomenų naudojimui, kuriam kitu atveju BDAR nustatytos teisės ir pareigos būtų taikomos visu jų pajėgumu.

63.      Bet kuriuo atveju negaliu neatsižvelgti į tai, kad Teisingumo Teismas, posėdžiaudamas didžiosios kolegijos sudėties, neseniai Sprendime Komisija prieš Bavarian Lager(38) atmetė bet kokią tokio pobūdžio kriterijų patvirtinimo galimybę. Nuo to laiko Teisingumo Teismas panašiai ir toliau tęsė gana plečiamojo pobūdžio Direktyvos 95/46 ir BDAR taikymo srities aiškinimo kryptį(39).

64.      Dėl šios priežasties turiu prieiti prie išvados, kad ir šioje byloje buvo tvarkomi asmens duomenys, kaip tai suprantama pagal BDAR 2 straipsnio 1 dalį, taigi, ir pagal šio reglamento 55 straipsnio 3 dalį.

65.      Vis dėlto manau, kad Teisingumo Teismui, o galbūt ir Sąjungos teisės aktų leidėjui, vieną dieną gali tekti grįžti prie BDAR taikymo srities klausimo. Dėl dabartinio požiūrio BDAR palaipsniui tampa vienu iš de facto labiausiai nepaisomų Sąjungos teisinio reguliavimo pagrindų. Tokiai padėčiai nebūtinai leista susiklostyti sąmoningai. Veikiau tai natūrali per toli siekiančio BDAR taikymo pasekmė, dėl kurios savo ruožtu nemažai asmenų tiesiog naiviai nesuvokia, kad jų veiklai taip pat taikomas BDAR. Nors, žinoma, įmanoma, kad tokia asmens duomenų apsauga vis dėlto gali „pasitarnauti žmonijai“(40), neabejoju, kad nė vieno teisės akto, įskaitant BDAR, autoritetui ar legitimumui iš tiesų nepasitarnauja ir prie jo neprisideda tai, kad į jį nekreipiama dėmesio dėl neprotingo reguliavimo.

2.      Institucinis elementas: ar veiksmus atliko „teismai, vykdydami savo teismines funkcijas“?

66.      Pripažinus, kad atlikta „duomenų tvarkymo operacija“, kaip tai suprantama pagal BDAR 55 straipsnio 3 dalį, reikia išnagrinėti antrąjį gana institucinio pobūdžio šios nuostatos elementą. Kaip reikia aiškinti sąvoką „teismai, vykdydami savo teismines funkcijas“?

67.      Šia nuostata siekiama atskirti veiklą, kuri turėtų būti laikoma atliekama vykdant „teismines funkcijas“, ir į šią kategoriją nepatenkančią veiklą, pvz., tikėtina, administracines užduotis. Panašaus pobūdžio atskyrimą galima rasti įvairiame teisėkūros kontekste, visų pirma kiek tai susiję su susipažinimo su dokumentais ir atvirumo principu, įtvirtintu SESV 15 straipsnio 3 dalies ketvirtoje pastraipoje(41). Vis dėlto išnagrinėjus nuodugniau BDAR 55 straipsnio 3 dalis, atrodo, yra specifinė savarankiška nuostata.

68.      Komisija teigia, kad sąvoka „vykdydami savo teismines funkcijas“ turėtų remtis išimtinai funkciniu požiūriu ir ją reikia aiškinti siaurai. Ji nurodo, kad reikėtų ypač atsižvelgti į BDAR 20 konstatuojamąją dalį ir tikslą apsaugoti teismų nepriklausomumą. Vadovaujantis šiuo požiūriu, sąvoka „teisminės funkcijos“ turėtų apimti tik tokią veiklą, kuri yra arba gali būti tiesiogiai susijusi su teismų „sprendimų priėmimu“, taigi tik tokia veikla nepatektų į kompetentingų priežiūros institucijų kompetenciją.

69.      Visos kitos šios bylos šalys mano priešingai. Iš esmės jos teigia, kad BDAR 20 konstatuojamojoje dalyje vartojamas žodis „įskaitant“ reiškia, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nenorėjo sąvokai „vykdydami savo teismines funkcijas“ suteikti siauros reikšmės, o teismų nepriklausomumo apsaugos tikslą reikia aiškinti plačiai.

70.      Iš esmės sutinku su pastarąja nuomone.

71.      BDAR 55 straipsnio 3 dalyje apibrėžiama kompetentingų priežiūros institucijų kompetencija vykdyti priežiūrą. Kaip Komisija teisingai pažymėjo per posėdį, ši nuostata nėra bendro priežiūros reikalavimo išimtis. Iš tiesų, jeigu duomenų tvarkymo operacija patenka į BDAR materialinę taikymo sritį, jai taip pat taikomas reikalavimas dėl nepriklausomos valdžios institucijos atliekamos priežiūros pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 8 straipsnio 3 dalį ir, bendriau kalbant, SESV 16 straipsnio 2 dalį. Tokią priežiūrą atlieka ne pagal BDAR 51 straipsnio 1 dalį paskirta priežiūros institucija, o kita institucija.

72.      Taigi tam, kad priežiūros kompetencija būtų priskirta kitai institucijai nei pagal BDAR 55 straipsnio 1 dalį paskirta priežiūros institucija, pagal BDAR 55 straipsnio 3 dalį, be to, kad būtų atliekama duomenų tvarkymo operacija, reikalaujama, pirma, kad dalyvautų tam tikros rūšies institucija („teismai“), ir, antra, kad šie teismai vykdytų specifinę veiklą („vykdydami savo teismines funkcijas“). Dėl to reikia nustatyti kriterijus, pagal kuriuos būtų atsižvelgta į abu požymius.

73.      Kalbant apie pirmąjį, akivaizdu, kad už privalomai autonominės SESV 267 straipsnio srities ribų „teismo“ sąvoka reiškia subjektą, kuris yra valstybių narių teisminės struktūros dalis ir pripažintas kaip toks(42). Kaip esu teigęs anksčiau ir kaip Nyderlandų vyriausybė pažymėjo per posėdį, tokios rūšies subjektams jų veiklos „teisminis“ pobūdis yra taisyklė, o „administracinis“ – išimtis, nes ši veikla jiems yra šalutinė ar pereinamoji, palyginti su pagrindine veikla, kuri yra teisminė(43). Kitaip tariant, jeigu atitinkamas subjektas valstybės narės teismų sistemoje laikomas „teismu“, daroma prielaida, kad jis veikia „vykdydamas teismines funkcijas“, nebent konkrečiu atveju įrodoma priešingai(44).

74.      Kalbant apie antrąjį, tokio institucinio požiūrio funkcinė korekcija atliekama įvertinus konkrečios veiklos rūšį ir pobūdį(45). Pažymėdamos, kad konkrečiu BDAR 55 straipsnio 3 dalies atveju ši korekcija turi būti aiškinama plačiai, Autoriteit Persoonsgegevens (Duomenų apsaugos institucija), Ispanijos ir Nyderlandų vyriausybės teisingai nurodo BDAR 20 konstatuojamąją dalį.

75.      Vis dėlto pirmiausia norėčiau pažymėti, kad BDAR 55 straipsnio 3 dalies apibrėžtyje teisingai nustatyti du jo elementai: institucinis elementas ir funkcinė korekcija (ar pritaikymas). Taip yra dėl to, kad joje bandoma logiškai susieti tam tikras funkcijas (teismines) ir tam tikras institucijas (teismus). Ši apibrėžtis nėra ir negali būti vien funkcinio pobūdžio. Jeigu taip būtų ir jeigu frazė „vykdydami savo teismines funkcijas“ turėtų viršenybę prieš sąvoką „teismai“, kiti valstybių narių subjektai ir institucijos, kurios atskirais atvejais vykdo tam tikras teismines funkcijas, galėtų siekti būti pripažinti subjektais, kuriems netaikoma 55 straipsnio 1 dalyje nustatytų priežiūros institucijų priežiūra. Vis dėlto BDAR 55 straipsnio 3 dalis taikoma tik teismams, vykdantiems savo teismines funkcijas. Ji netaikoma subjektams, vykdantiems savo teismines funkcijas.

76.      Kodėl antrame etape sąvoka „vykdydami savo teismines funkcijas“ turėtų būti aiškinama plačiai, taip ją veikiau taikant ribiniais atvejais, nei atvirkščiai?

77.      Pirmiausia, priešingai nei Komisija, nepalaikau minties, kad santykį tarp BDAR 55 straipsnio 1 ir 3 dalių reikėtų aiškinti remiantis paprasčiausia „taisyklės ir išimties“ logika. Kaip jau paaiškinau pirma(46), BDAR 55 ir 56 straipsniuose nustatyta subtili priežiūros priskyrimo pagal tam tikras teritorijas, duomenų tvarkymo rūšis ir veikėjus sistema.

78.      Antra, primintina, kad BDAR 20 konstatuojamosios dalies antrame sakinyje nustatyta, jog „[s]iekiant apsaugoti teisminių institucijų nepriklausomumą vykdant jų teismines užduotis, įskaitant jų sprendimų priėmimo nepriklausomumą, priežiūros institucijų kompetencijai neturėtų priklausyti asmens duomenų tvarkymas teismams vykdant jų teismines funkcijas“(47).

79.      Iš šiame kontekste vartojamų žodžių „siekiant“ ir „įskaitant“ matyti, kad frazė „vykdydami savo teismines funkcijas“ turi būti aiškinama plačiai.

80.      Kita vertus, šiame sakinyje vartojamu žodžiu „siekiant“ paaiškinamas tikslas, o ne apribojimas. Abstrakčiu teiginiu nurodoma, kad BDAR 55 straipsnio 3 dalyje nustatyto kompetencijų priskyrimo tikslas – teisminių institucijų nepriklausomumo apsauga. Iš tiesų, ir priešingai, nei Komisija teigė per posėdį, nuoroda „siekiant“ nereiškia, kad kiekviena duomenų tvarkymo operacija turi prisidėti prie teisminių institucijų nepriklausomumo apsaugos. Paprasčiau tariant, 20 konstatuojamojoje dalyje neteigiama, kad, siekiant netaikyti priežiūros institucijų priežiūros  pagal BDAR 55 straipsnio 1 dalį, kiekvienas teismo atliekamas duomenų tvarkymas turi individualiai ir konkrečiai užtikrinti teisminių institucijų nepriklausomumo apsaugą.  Ja tik sisteminiu lygmeniu nurodoma, kad speciali priežiūros sistema buvo nustatyta siekiant apsaugoti teisminių institucijų nepriklausomumą. Mano nuomone, šie „siekiant“ yra labai skirtingo pobūdžio.

81.      Kita vertus, tai, kad sąvoką „teisminės funkcijos“ reikėtų aiškinti plačiai, patvirtina ir BDAR 20 konstatuojamosios dalies antrame sakinyje prieš „sprendimų priėmimą“ įrašytas papildomas žodis „įskaitant“. Iš tiesų iš čia sukurtos sąsajos matyti, kad sąvoka „teisminės funkcijos“ turi būti aiškinama plačiau, nei turint omenyje vien su konkrečia byla susijusius atskirus sprendimus. Taigi vėl patvirtinama, kad nereikia užtikrinti, kad kiekvienu atskiru duomenų tvarkymo veiksmu būtų matomai ir aiškiai vykdoma užduotis saugoti teisminių institucijų nepriklausomumą. Priešingai, galima manyti, kad teismas savo „teismines funkcijas“ atlieka net tais atvejais, kai vykdo tokią veiklą, susijusią su bendru teisminių institucijų funkcionavimu ar bendru teismo proceso vykdymu ir administravimu, kaip, pvz., bylų medžiagos surinkimas ir saugojimas, bylų paskirstymas teisėjams ir bylų sujungimas, terminų pratęsimas, vadovavimas posėdžiams ir jų organizavimas, sprendimų skelbimas ir sklaida plačiajai visuomenei (bent jau aukštesnės instancijos teismų atveju) ar netgi naujų teisėjų mokymas.

82.      Trečia, tą pačią išvadą galima padaryti iš nurodyto tikslo apsaugoti „teisminių institucijų nepriklausomumą vykdant jų teismines užduotis“. Savo jurisprudencijoje, ypač naujausiose bylose, Teisingumo Teismas sąvoką „teisminių institucijų nepriklausomumas“ aiškino plačiai, kaip apimančią galimybę teisėjams savo pareigas vykdyti nepatiriant spaudimo bet kokia forma (tiesiogiai ar netiesiogiai, realiai ar potencialiai)(48).

83.      Nematau priežasčių, dėl kurių sąvoka „teisminių institucijų nepriklausomumas“ BDAR tikslais neturėtų būti suprantama remiantis tokiu pačiu aiškinimu. Vis dėlto šiuo klausimu, be abejo, būtų nepateisinama BDAR 20 konstatuojamąją dalį ir 55 straipsnio 3 dalį aiškinti siaurai, jeigu nenorima įpareigoti kompetentingų priežiūros institucijų atskirais atvejais vertinti, ar jų vykdoma priežiūra konkrečiu atveju galėtų pakenkti šiam nepriklausomumui.

84.      Šiomis aplinkybėmis man sunku sutikti su Komisijos pateiktais argumentais ir teisminių institucijų nepriklausomumo sąvokos aiškinimu. Per posėdį Komisija tvirtino, jog tam, kad būtų taikoma BDAR 55 straipsnio 3 dalis, tarp aptariamų asmens duomenų tvarkymo ir realaus vykstančio teismo proceso turi būti tiesioginis ryšys. Jei taip būtų, tada man neaišku, į ką tiksliai teisminių institucijų nepriklausomumo sąvoka, kuria aiškiai rėmėsi Sąjungos teisės aktų leidėjas, galėtų atsižvelgti, kad būtų apibrėžta teisminių funkcijų taikymo sritis.

85.      Jeigu teisminių institucijų nepriklausomumo sąvoka šiame kontekste turi kokią nors reikšmę, ji visų pirma yra susijusi su teisminių funkcijų apsauga nuo netiesioginių užuominų, spaudimo ar poveikio. Jeigu naujausia Teisingumo Teismo jurisprudencija ką nors rodo, tai būtent tai, kad praktiškai netiesioginė grėsmė teismų nepriklausomumui kyla dažniau nei tiesioginė. Naujausias ryškus tokio pobūdžio pavyzdys galėtų būti teisėjų drausminių procedūrų sistema(49). Iš esmės tokios procedūros (ar galimybė jas taikyti) tiesiogiai nesusijusios su atskirais teismų priimamais sprendimais. Vis dėlto sunku paneigti jų reikšmę aplinkai, kurioje tokie sprendimai priimami, ir teismų nepriklausomumo sąvoka jas aiškiai apima.

86.      Dėl visų šių priežasčių negaliu sutikti su Komisijos nuomone dėl BDAR 55 straipsnio 3 dalyje nurodytos teisminių funkcijų vykdymo sąvokos aiškinimo. Iš esmės jis reikštų, kad BDAR 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė priežiūra būtų taikoma visais atvejais, išskyrus tuos, kai yra tiesioginis ryšys su teismo sprendimo priėmimu ar, tikėtina, netgi tam tikras pastebimas jam daromas poveikis. Mano nuomone, tokiu atveju nepaisoma to, koks iš tiesų turėtų būti teisminių institucijų nepriklausomumo apsaugos tikslas. Teisminių institucijų nepriklausomumas reiškia ne (tik) tai, kad ex post konstatuojama, jog kažkas jau įvyko. Visų pirma svarbu tai, kad būtų sukurta pakankamai ex ante apsaugos priemonių, kad tam tikri dalykai negalėtų įvykti.

87.      Tas pats taikytina kalbant apie argumentą, kad, be abejo, negalima daryti prielaidos, jog 55 straipsnio 1 dalyje nurodytos priežiūros institucijos, net jeigu joms bus leista prižiūrėti kokią nors teismų veiklą, ex ante norėtų daryti poveikį teismo procesui. Su tuo galėčiau tik sutikti. Vis dėlto tai taip pat nėra reikšminga, jeigu siekiama teisminių institucijų nepriklausomumo apsaugos tikslo. Tokiais atvejais aiškinimas ir institucijų stiprinimas turi remtis ne faktine logika (ar tai jau įvyko?), o prevencine logika (reikia užtikrinti, kad tai negalėtų įvykti, neatsižvelgiant į atitinkamų subjektų konkretų elgesį)(50).

88.      Galiausiai, ketvirta, teisės akte nurodytas BDAR 55 straipsnio 3 dalies tikslas, mano nuomone, atsako į klausimą, kaip reikėtų elgtis ribinėse situacijose arba pilkojoje zonoje tarp aiškiai teisminių ir aiškiai kitokių (tikėtina, administracinių) funkcijų.

89.      Praktiškai, žinoma, teismai vykdo daug ribinių veiksmų, kurie konkrečiu atveju gali nebūti tiesiogiai susiję su teismo sprendimu konkrečioje byloje, bet gali daryti tiesioginį ar netiesioginį poveikį teismo procesui. Pavyzdys galėtų būti teismo pirmininko atliekamas bylų paskyrimas, jeigu, žinoma, toje teisės sistemoje šiuo klausimu pirmininkas turi kokią nors diskreciją. Jeigu būtų vadovaujamasi siauru sąvokos „teisminės funkcijos“ turinio aiškinimu, tokiai veiklai, tikėtina, nebūtų taikoma BDAR 55 straipsnio 3 dalis. Taigi priežiūros institucija būtų kompetentinga prižiūrėti asmens duomenų tvarkymą, vykdomą atliekant tokią veiklą. Tačiau toks sprendimas taip pat nėra ir administracinio pobūdžio. Iš tiesų sunku būtų nesutikti, kad pats bylos paskyrimas teisėjui pranešėjui savaime yra teisminė užduotis, ir į ją kišantis galima padaryti reikšmingą poveikį teismo nepriklausomumui.

90.      Kiti tai pačiai kategorijai priskirtini veiksmai būtų, pvz., teismo salių įrengimas, sėdėjimo vietų paskirstymas ar valdymas teismui posėdžiaujant, apsaugos priemonių taikymas lankytojams, šalims ir jų atstovams, posėdžių vaizdo įrašų darymas ar galbūt net ir vaizdo transliavimas, leidimas žurnalistams dalyvauti posėdžiuose arba netgi teismo interneto svetainėje pateikiama informacija apie posėdžius ir sprendimus. Nė vienas iš šių veiksmų (čia pateiktų tik kaip iliustracija) nėra nei išimtinai teisminis ta prasme, kad jis būtų tiesiogiai susijęs su konkrečios bylos baigtimi, nei tik administracinis. Kai kuriose tokiose bylose jais tam tikromis aplinkybėmis gali būti daromas poveikis teismo nepriklausomumui. Taigi, ar būtų pagrįsta, jeigu jų galimą atitiktį BDAR nustatytoms pareigoms prižiūrėtų ta pati institucija, kuri gali būti ir atsakovė, kai šiuose teismuose iškeliamos bylos dėl tos institucijos priimtų sprendimų?

91.      Kitoje spektro pusėje yra iš pirmo žvilgsnio išimtinai administracinės užduotys, pvz., teismo pastatų priežiūra, sutartys dėl maitinimo paslaugų ar įprastas reikmenų tiekimo valdymas ir institucijos bei darbo vietų priežiūra. Tiesa, ir šioje kategorijoje gali atsirasti ribinių atvejų. Toks pavyzdys galėtų būti teisėjų darbo užmokesčio mokėjimas(51). Jeigu tokios užduotys apima tik mechaninį nustatytų atsiskaitymo lapelių įforminimą, jos yra iš esmės administracinio pobūdžio. Taigi tokios veiklos priežiūra galėtų patekti į pagal BDAR 51 straipsnio 1 dalį paskirtos priežiūros institucijos kompetenciją. Vis dėlto, jei tik atliekant šią užduotį atsiranda diskrecijos elementas, pvz., sprendimas dėl to, kokį užmokestį už atostogas, kalėdinį priedą ar įsikūrimo išmoką gali gauti konkretus teisėjas, tokia veikla gali greitai prarasti savo nekaltą vien tik administracinį pobūdį(52).

92.      Iš tiesų su BDAR 20 konstatuojamosios dalies logika būtų nesuderinama situacija, jeigu tokius veiksmus vien dėl jų bendro priskyrimo tam tikrai kategorijai prižiūrėtų 51 straipsnio 1 dalyje nurodyta priežiūros institucija, o ne specialiai veiksmams, kuriais galima daryti poveikį teismo nepriklausomumui, paskirta „vidaus“ institucija. Čia kyla nuoseklumo klausimas: negalima atskirti konkretaus politinio sprendimo, priimto vykdant teismines funkcijas, nuo jo įgyvendinimo, jeigu dėl atitinkamo įgyvendinimo sprendimo peržiūros, atliekamos bendrojo administravimo darbuotojų, kiltų ta pati problema dėl trukdymo teismo nepriklausomumui. Net ir politinio sprendimo, priimto vykdant teismines funkcijas, įgyvendinimo priežiūra negali priklausyti kompetentingos (administracinės) priežiūros institucijos kompetencijai.

93.      Taigi dėl šių priežasčių ir atsižvelgiant į BDAR 20 konstatuojamojoje dalyje išreikštą teisės aktų leidėjo ketinimą darytina išvada, kad veiklos, atliekamos vykdant „teismines funkcijas“, kategorizavimo koncepcija negali būti individuali, susieta su konkrečiu atveju ir sutelkta į galimą neigiamą poveikį tam, kas atskiro atvejo aplinkybėmis laikoma „teisminiu“. Tokia koncepcija savaime būtų paremta faktinėmis aplinkybėmis ir smulkmeniška, vienais atvejais platesnė, kitais – siauresnė. Taigi ši sąvoka turėtų būti aiškinama struktūriškai (t. y. remiantis veiklos rūšimi) ir pagal savo pobūdį – prevenciškai. Ribiniais teismų vykdomos veiklos atvejais, atsižvelgiant į teismų nepriklausomumo principą, jeigu dėl veiklos rūšies kyla abejonių arba bent egzistuoja galimybė, kad tokia veikla gali daryti poveikį teismų nepriklausomumui, ji turėtų (struktūriškai) nepatekti į 55 straipsnio 1 dalyje nurodytos priežiūros institucijos kompetenciją.

94.      Atsakęs į klausimą dėl savo teismines funkcijas vykdančių teismų apibrėžties, baigdamas dėl išsamumo išreikšiu savo nuomonę dėl kitų trijų argumentų, kuriuos pateikė įvairios suinteresuotosios šalys nagrinėjant šią bylą.

95.      Pirmiausia, nematau praktinės naudos skirti daug dėmesio BDAR 20 konstatuojamosios dalies genezei. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad iš BDAR parengiamųjų dokumentų matyti, jog pirminė BDAR 20 konstatuojamosios dalies redakcija buvo suformuluota panašiai kaip Direktyvos (ES) 2016/680 80 konstatuojamoji dalis(53). Pagal ją sąvoka „vykdydami savo teismines funkcijas“ taikoma tik „teisminei veiklai teismo bylose ir netaikoma kitai veiklai, kurią teisėjai gali vykdyti pagal valstybės narės teisę“. Vis dėlto galutinėje BDAR 20 konstatuojamosios dalies redakcijoje galiausiai tokio kompetencijos apribojimo neliko. Jeigu iš šios faktinės aplinkybės galėtų būti daroma kokia nors išvada, tai tokia, kad veikiau kalbama apie skirtumą, o ne analogiją. Galiausiai Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai nutolo nuo minėtos ankstesnės formuluotės, tikriausiai atmetęs siaurą aiškinimą, pagal kurį atskiriamos skirtingos „teisminės veiklos“ rūšys.

96.      Antra, nagrinėjant šią bylą negalima tiesiog remtis ta pačia logika, kuria grindžiami teisės aktuose ir jurisprudencijoje įtvirtinti skirtumai dėl susipažinimo su dokumentais. SESV 15 straipsnio 3 dalies ketvirtoje įtraukoje nustatyto diferencijavimo tikslas (teismo proceso integralumas ir vykstančio teismo proceso apsauga) yra kitoks nei tariamai tokio paties diferencijavimo BDAR 55 straipsnio 3 dalyje (teismų nepriklausomumo apsauga) tikslas.

97.      Kalbant konkrečiau apie sprendimus Švedija ir kt. prieš API ir Komisiją(54) ir Breyer prieš Komisiją(55), kuriais Komisija siekė remtis šioje byloje, pažymėtina, kad šie sprendimai susiję su „teismo proceso“ apsauga, o tai yra viena iš išimčių pagal Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnį(56). Kaip paaiškinau savo išvadoje byloje Friends of the Irish Environment, ši išimtis akcentuoja baigtinę atskiro ginčo trukmę, o ne nuolatinę teismų veiklą(57). Todėl joje Reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta veikla pirmiausia vertinama per laikinumo prizmę. Vis dėlto ši laikinos atskleidimo išimties logika visiškai netinka BDAR 55 straipsnio 3 daliai, kuri susijusi su priežiūros kompetencijos nuolatiniu priskyrimu. Taigi, kaip savo išvadoje byloje Flachglas Torgau taikliai pažymėjo generalinė advokatė E. Sharpston, tokia tikroji teisminė veikla „neturi nei pradžios, nei pabaigos momento“(58); o tai taikytina ir šiame kontekste.

98.      Galiausiai, trečia, noriu aptarti, kodėl vertinimas pagal šio reglamento 55 straipsnio 3 dalį neapima Ispanijos vyriausybės pasiūlyto teisės į duomenų apsaugą ir tam tikrų kitų pagrindinių teisių (kaip to reikalaujama pagal BDAR 85 straipsnį) pasvėrimo. Taip yra todėl, kad nustatant priežiūros kompetenciją objektyvus įvertinimas, ar veikla atliekama vykdant „teismines funkcijas“, nepriklauso nuo pagrindinių teisių pasvėrimo. Priešingai, pagal BDAR 55 straipsnio 3 dalį reikia atlikti veiklos „rūšies vertinimą“, kuris, kaip paaiškinau ankstesniuose punktuose, turi ryšį su bendru teismų funkcionavimu ir su juo susijusiais politiniais sprendimais.

99.      Jokiu būdu neteigiu, kad pasverti nereikia vertinant, ar dokumentų atskleidimas suderinamas su teise į asmens duomenų apsaugą. Be abejo, reikia, bet tik vėliau, kai vertinama, ar aptariamas atskleidimas (atliktas vykdant „teismines funkcijas“) buvo proporcingas juo siekiamam tikslui, taigi, ir atitiko BDAR materialines nuostatas(59).

100. Apibendrindamas siūlau frazę „vykdydami savo teismines funkcijas“, kaip ji suprantama pagal BDAR 55 straipsnio 3 dalį, aiškinti instituciniu požiūriu („ar tai teismas?“), kuris gali būti pakoreguotas funkciškai įvertinus aptariamos veiklos rūšį („kokios konkrečios rūšies veiklą vykdo teismas?“). Atsižvelgiant į BDAR 20 konstatuojamojoje dalyje nurodytą tikslą, atliekant šį veiklos vertinimą, sąvoką „teisminės funkcijos“ reikėtų aiškinti plačiai, kaip apimančią daugiau nei vien teismo sprendimo priėmimą konkrečioje byloje. Ji taip pat turi apimti visą veiklą, kuri gali netiesiogiai daryti poveikį teismų nepriklausomumui. Paprastai turėtų būti laikoma, kad teismai visuomet veikia vykdydami „teismines funkcijas“, nebent nustatoma, kad konkreti veiklos rūšis yra vien administracinio pobūdžio.

C.      Nagrinėjama byla

101. Pasiūlęs bendrus kriterijus, kurie, mano nuomone, kyla iš BDAR 55 straipsnio 3 dalies, dabar aptarsiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotus klausimus.

102. Priminsiu, kad pirmuoju klausimu iš esmės norima sužinoti, ar nacionaliniai teismai, atskleisdami tam tikrus procesinius dokumentus žurnalistui, kad šis galėtų geriau informuoti apie konkrečią bylą, vykdo „savo teismines funkcijas“, kaip tai suprantama pagal BDAR 55 straipsnio 3 dalį. Kiti klausimai suformuluoti atsižvelgiant į atsakymą, kurį Teisingumo Teismas pateiks į šį pirmąjį klausimą, juose prašant paaiškinti, ar įvertinimui pagal pirmąjį klausimą turi reikšmės, pirma, galimas nacionalinės priežiūros institucijos kišimasis į teisminių institucijų nepriklausomumą konkrečioje byloje (1a klausimas), antra, duomenų tvarkymo pobūdis ir tikslas, t. y. žurnalisto informavimas, kad jis galėtų parengti geresnius pranešimus apie viešą teismo posėdį (1b klausimas), arba, trečia, ar tokiam dokumentų atskleidimui yra teisinis pagrindas (1c klausimas).

103. Kalbant apie pirmąjį klausimą, kaip paaiškinau ankstesnėje šios išvados dalyje, sąvoka „teismai, vykdantys savo teismines funkcijas“, kaip ji suprantama pagal BDAR 55 straipsnio 3 dalį, turi būti aiškinama instituciniu požiūriu, šį aiškinimą, jeigu reikia, patikslinant remiantis plataus pobūdžio „veiklos rūšimi grindžiama korekcija“.

104. Šioje byloje institucinė sąranga aiški. Iš tiesų Raad van State (Valstybės Taryba) Nyderlanduose veikia kaip aukštesnysis administracinių bylų teismas. Taip pat ir dėl klausimo, ar aptariama veikla priskirtina duomenų tvarkymo vykdant „teismines funkcijas“ kategorijai, suinteresuotosios šalys bendrai sutaria, kad procesinių dokumentų atskleidimas žurnalistui, kad jis galėtų parengti geresnius pranešimus apie posėdį, priskirtinas teisminės veiklos rūšiai, kuriai taikoma BDAR 55 straipsnio 3 dalis.

105. Sutinku. Tokia tvarka, kaip šioje byloje, pagal kurią atrinkti procesiniai dokumentai atskleidžiami spaudai, siekiant teismų darbą padaryti skaidresnį ir geriau suprantamą, susijusi su pačia teisės į teisingą teismą esme(60) ir, aišku, „teisminių funkcijų“ vykdymu. Toks atskleidimas yra platesnės šiuolaikinių teisminių institucijų užduoties informuoti visuomenę apie tai, kaip jų vardu vykdomas teisingumas, dalis(61).

106. Priešingai, nei teigia pilietis Z, remiantis tokiais argumentais nesvarbu, kad aptariamus dokumentus atskleidė Raad van State (Valstybės Taryba) ryšių skyrius, kurį, kaip suprantu, sudaro ne teisėjai, o kiti teismo darbuotojai. Be tos faktinės aplinkybės, kad dėl institucinio teismų nepriklausomumo ši institucija pati sprendžia, kaip jos viduje paskirstomos užduotys, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo (tai per posėdį patvirtino ir Nyderlandų vyriausybė), kad aptariamas atskleidimas įvyko prižiūrint pirmininkui P.

107. Vis dėlto, net jeigu aptariamą sprendimą dėl atskleidimo būtų priėmęs ne nacionalinio teismo skyrius, o išorinis subjektas, kurį bendrai kontroliuoja nacionalinis teismas, rezultatas būtų buvęs toks pat. Visų pirma, jeigu veiklos rūšis patenka į taikymo sritį, tuomet nesvarbu, kas pagal nacionalinę teisę turi tą veiklą vykdyti. Antra, struktūriniai skirtumai nacionaliniu lygmeniu negali lemti skirtingų rezultatų, jei tam tikra veikla tik pakoreguoja paprastą institucinę sąrangą(62). Kitu atveju priežiūros institucija, kaip antai Autoriteit Persoonsgegevens (Duomenų apsaugos institucija), imtų prižiūrėti Raad van State (Valstybės Taryba) viešinimo spaudai tvarką ir dėl to netiesiogiai įgytų galimybę peržiūrėti to teismo priimtą sprendimą dėl esmės, kiek tai susiję su teisingumo viešinimu konkrečioje byloje.

108. Taip priartėju prie 1a klausimo. Juo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar jis kiekvienu konkrečiu atveju privalo nustatyti, ar priežiūra daro poveikį teisminių institucijų nepriklausomumui.

109. Atsakymas – „ne“. Kaip paaiškinau pirma(63), nuoroda į „teismines funkcijas“ BDAR 20 konstatuojamojoje dalyje neturėtų būti suprantama taip, kad pagal ją reikalaujama išnagrinėti, ar kiekvienu atskiru atveju kyla grėsmė teisminių institucijų nepriklausomumui. Ji veikiau nurodo bendrą BDAR 55 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuri yra institucinio pobūdžio, tikslą. Dėl šio tikslo visų rūšių teismo veikla, kurios priežiūra, vertinant atitiktį BDAR, gali daryti net ir netiesioginį poveikį teisminių institucijų nepriklausomumui, veikiau prevenciškai įtraukiama į BDAR 55 straipsnio 3 dalies taikymo sritį.

110. Vertinant iš praktinės pusės, galima pridurti, kad, neskaitant struktūrinio ir konstitucinio pobūdžio argumentų, tai yra vienintelis pagrįstas ir praktiškas sprendimas. Iš tiesų, ar kas nors galėtų rimtai teigti, kad pagal BDAR 55 straipsnio 1 dalį veikianti nacionalinė priežiūros institucija, spręsdama dėl savo kompetencijos apskritai nagrinėti tam tikrą klausimą, privalo visapusiškai ir atskirai įvertinti kiekvieną duomenų tvarkymo operacijos rūšį? Ar tikrai tokios institucijos turėtų imtis nepavydėtinos užduoties kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, kurių duomenų tvarkymo operacijų priežiūra galėtų daryti poveikį aptariamo nacionalinio teismo nepriklausomumui, o kurių – ne, ir taip iš karto atsirinkti, ką ji gali nagrinėti?

111. Šie svarstymai susiję su atsakymu į 1b klausimą. Iš tiesų tam, kad būtų atsakyta į struktūrinio pobūdžio klausimą dėl to, kada teismas vykdo „teismines funkcijas“, tikslus konkrečios duomenų tvarkymo operacijos pobūdis ir tikslas neturi lemiamos reikšmės. Be abejo, teisingumo viešumas ir jo administravimas yra ypač svarbūs vykdant šiuolaikinio teismo funkcijas demokratinėje visuomenėje. Vis dėlto šie svarstymai neturi reikšmės atliekant vertinimą pagal BDAR 55 straipsnio 3 dalį tol, kol aptariama duomenų tvarkymo operacija neatsiejama nuo platesnės „teisminių funkcijų“ sąvokos. Iš tiesų bet kokia kita išvada nepastebimai vėl nuvestų prie Komisijos siūlomo siauro BDAR 55 straipsnio 3 dalies aiškinimo.

112. Beje, būtent šis aspektas išryškina, kodėl teisminių institucijų nepriklausomumo apsauga gali būti siejama tik su bendru, struktūriniu BDAR 55 straipsnio 3 dalies priėmimo tikslu, o ne su kiekvienoje atskiroje situacijoje nustatoma sąlyga(64). Kitu atveju būtų gana aišku, kad šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytas konkrečių duomenų tvarkymo tikslas „įgyvendinti teismo proceso viešumo ir skaidrumo principą“ skiriasi nuo „teisminių institucijų nepriklausomumo apsaugos“.

113. Tokiu atveju būtų galima argumentuoti dviem kryptimis. Pirma, reikėtų padaryti išvadą, kad teisingumo viešumas yra tikslas, kuris skiriasi nuo teisminių institucijų nepriklausomumo tikslo. Tuomet atskleidimas žurnalistams nepatektų į BDAR 55 straipsnio 3 dalies taikymo sritį, o su tokia išvada negali sutikti nė viena suinteresuotoji šalis, įskaitant Komisiją. Antra, reikėtų dar labiau išplėsti (jau ir dabar nesiaurą) „teisminių institucijų nepriklausomumo“ sąvoką, kad ji apimtų ir teisingumo viešumą bei skaidrumą, o galbūt ir bet kokią kitą vertybę, taip viską ir bet ką, kas vyksta teismuose, paverčiant nuo teisminių institucijų nepriklausomumo neatsiejamu interesu ar vertybe. Dėl to visa struktūra savo ruožtu būtų apversta aukštyn kojomis. Teisminių institucijų nepriklausomumas savaime nėra tikslas. Tai nėra savoji vertybė. Tai yra tarpinė vertybė, priemonė, kuria per nepriklausomus teisėjus siekiama tikslo – teisingo ir nešališko ginčų sprendimo.

114. Tai nereiškia, kad niekada nereikėtų vertinti duomenų tvarkymo veiklos pobūdžio ir tikslo. Žinoma, reikėtų. Vis dėlto tai reikia daryti ne tada, kai sprendžiama dėl BDAR 55 straipsnio 3 dalies taikymo srities, o tada, kai sprendžiama dėl duomenų tvarkymo teisėtumo pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalį ar bet kurią kitą materialinę šio reglamento nuostatą. Iš tiesų būtų gana svarbu įvertinti, kodėl buvo atliekama tam tikra duomenų tvarkymo veikla, kai siekiama nustatyti, ar ši veikla buvo, pvz., „būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas“, kaip tai suprantama pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punktą. Panašiai, žinoma, reikėtų įvertinti duomenų tvarkymo operacijos pobūdį ir tikslą tada, kai vertinama atitiktis BDAR 5 straipsnyje įtvirtintiems principams.

115. Šioje vietoje į diskusiją įtraukiamas ir toliau kartu nagrinėjamas ir 1c klausimas. Klausimas, ar turi būti teisinis pagrindas nacionalinėje teisėje ir koks turi būti šis teisinis pagrindas, taip pat yra susijęs su pačia duomenų tvarkymo esme ir teisėtumo klausimu. Šį klausimą reikėtų vertinti remiantis BDAR 6 straipsniu. Vis dėlto, nors bylos medžiagoje bendrais bruožais paminėta, kad UAVG „įgyvendina“ BDAR, joje nenurodyta, kaip šioje byloje tvarkant aptariamus duomenis buvo atsižvelgta į BDAR 6 straipsnį. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tiesiogiai nekelia duomenų tvarkymo teisėtumo klausimo.

116. Apskritai galiu tik nurodyti neseniai savo išvadoje byloje Valsts ieņēmumu dienests(65) šiuo klausimu pateiktas pastabas. Iš tiesų bet koks pagal BDAR 6 straipsnį nustatytas nacionalinis teisinis pagrindas privalo apimti tik iš esmės bendrą ir tęstinę dokumentų atskleidimo spaudai praktiką. Jeigu yra toks bendro pobūdžio teisinis pagrindas, nemanau, kad būtų tikslinga ar proporcinga reikalauti priimti atskirą sprendimą dėl kiekvienos duomenų tvarkymo operacijos(66).

D.      Koda: BDAR ir teisminės funkcijos

117. Ši byla panaši į svogūną. Joje daug sluoksnių. Jeigu būtų apsistota ties išoriniu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotų klausimų sluoksniu ir jie tikrai būtų suprantami ir į juos atsakoma pažodžiui, tuomet būtų galima (ir Teisingumo Teismui) čia ir sustoti. Būtų pateiktas atsakymas dėl pagrindinės problemos, su kuria susidūrė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir kuri suformuluota jo pirmajame klausime BDAR 55 straipsnio 3 dalies.

118. Manau, kad būtų įmanoma, o šios bylos aplinkybėmis ir visiškai pagrįsta, apsistoti prie šio išorinio sluoksnio. Giliai gvildenama tik kai to aiškiai prašoma.

119. Vis dėlto, kalbant apie tikrąjį keliamų klausimų turinį, kartu akivaizdu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuo klausimo dėl kompetencijos pagal BDAR 55 straipsnio 3 dalį palaipsniui pereina prie bylos esmės vertinimo, galbūt pagal BDAR 6 straipsnį, ypač savo 1b ir 1c klausimuose. Žinoma, toks perėjimas ir persikryžiavimas galėjo atsirasti dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduoto klausimo naujumo ir neaiškių BDAR 55 straipsnio 3 dalies aiškinimo ribų. Pateikus šį aiškinimą visi minėtieji klausimai pasidaro aiškūs, o svarstymai – nebeaktualūs.

120. Vis dėlto galima manyti, kad visi šie dalykai iš tiesų parodo ir kai ką kita, t. y. visų pirma tai, kad gana sudėtinga tvarkingai atskirti klausimą dėl kompetencijos pagal BDAR 55 straipsnio 3 dalį nuo viso teisės akto turinio ir taikymo srities vertinimo. Iš tiesų, jeigu BDAR būtų visai netaikomas tam tikrų rūšių veiklai, kam tada svarstyti, kas visa tai turi prižiūrėti(67)? Tas pats atsitiktų, jeigu valstybė narė teisėtai atleistų teismus nuo BDAR įtvirtintų pareigų: nesant nustatytų materialinio pobūdžio pareigų, visų pirma nebūtų ko prižiūrėti.

121. Kiek tai labiau susiję su instituciniu ir procesiniu šios bylos sluoksniais, pilietis Z kartu iškėlė abejonių dėl BDAR 55 straipsnio 3 dalies suderinamumo su Chartijos 8 straipsnio 3 dalimi ir 47 straipsniu. Jis mano, kad BDAR 55 straipsnio 3 dalis negalioja tiek, kiek ši nuostata atmeta 55 straipsnio 1 dalyje nurodytos (bendrąją kompetenciją turinčios) priežiūros institucijos kompetenciją ir kartu nenustato valstybėms narėms reikalavimo įsteigti kitą nepriklausomą instituciją, kuri atitiktų Chartijos 8 straipsnio 3 dalies ir SESV 16 straipsnio 2 dalies formuluotes. Dėl šios teisėkūros spragos neišvengiamai pažeidžiamas ir Chartijos 47 straipsnis bei galimai netgi SESV 19 straipsnio 1 dalis. Teigiama, kad dėl to pilietis Z neturi jokios galimybės ginti savo teisių nepriklausomame teisme.

122. Vis dėlto įvertinęs visus šiuos argumentus ir atsižvelgdamas į tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tiesiogiai neuždavė nė vieno iš šių klausimų, taip pat į nagrinėjant šią bylą aptartą taikymo sritį, aplinkybes ir argumentus, manau, kad šiuos klausimus geriau palikti spręsti kitoje byloje, jeigu kiltų tokia būtinybė.

123. Taigi pabaigsiu tiesiog pateikdamas kelias pastabas dėl BDAR teisėkūros koncepcijos, kiek tai susiję su teismų teisminėmis funkcijomis. Stengiausi suprasti, kokie buvo teisės aktų leidėjo ketinimai nustatant materialinio teisinio reguliavimo, išimčių ir BDAR laikymosi priežiūros tvarką. Vis dėlto man taip ir liko neaišku, ką tiksliai norėta pasiekti taikant iš BDAR kylančias pareigas teismų teisminei veiklai. Tai pasakytina ne tik apie patį šios veiklos pobūdį (1 skyrius), bet ir apie tai, kas turėtų prižiūrėti teisminės veiklos atitiktį BDAR (2 skyrius).

1.      Materialinės nuostatos: viskas teisėta

124. Ar jei BDAR taikomas teismams, keičiasi jų teisminių funkcijų vykdymas? Atsižvelgiant į, regis, beribę BDAR taikymo sritį, nuostabą gali kelti tai, kad tokioms funkcijoms taikomos, atrodo, netikėtai nedidelės pareigos. Materialinėse BDAR nuostatose numatyta, kad bet koks įprastas duomenų tvarkymas teisminiams tikslams yra teisėtas, daroma nuoroda į papildomas (ir galimai ribojančias) valstybių narių nuostatas arba mažų mažiausiai leidžiama gana laisvai palyginti su tam tikromis pagrindinėmis demokratinės visuomenės teisėmis ir principais, taip kartu leidžiant beveik bet kokias išimtis, susijusias su teisminėmis funkcijomis.

125. Šiuo klausimu kaip pavyzdį galima nurodyti BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punktą. Šioje nuostatoje nustatyta, kad bet kokia nacionalinio teismo atliekama duomenų tvarkymo operacija, kuri „būtina siekiant pareikšti, vykdyti arba apginti teisinius reikalavimus arba tuo atveju, kai teismai vykdo savo teisminius įgaliojimus“, yra „ex lege“ teisėta. Panaši (nors konkretesnė) specialių kategorijų asmens duomenų tvarkymo išimtis kyla iš to paties reglamento 9 straipsnio 2 dalies f punkto. Tais atvejais, kai taikoma kuri nors iš minėtųjų nuostatų, duomenų subjekto sutikimo nereikia, o valstybės narės turi smulkiau nustatyti, kaip duomenys turi būti tvarkomi, esant tokiai situacijai(68). Kitaip tariant, ir atsižvelgiant į jo 5 straipsnyje įtvirtintus duomenų tvarkymo principus(69), pačiame BDAR pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis bet koks asmens duomenų tvarkymas, kurį atlieka nacionaliniai teismai ir kuris reikalingas jiems vykdant savo oficialias užduotis, gali būti laikomas teisėtu.

126. Be to, pagal BDAR 23 straipsnio 1 dalies f punktą valstybėms narėms taip pat leidžiama apriboti BDAR 12–22 ir 34 straipsniuose, o tam tikrais atvejais – ir jo 5 straipsnyje nustatytų teisių ir prievolių taikymo sritį, kad būtų užtikrinta „teismų nepriklausomumo ir teismo proceso“ apsauga. Per posėdį Komisija paaiškino, kad BDAR 23 straipsnio 1 dalies f punktas pagal jo veikimą turi būti suprantamas panašiai kaip Chartijos 52 straipsnio 1 dalis ir neturėtų būti laikomas dar viena priežiūros institucijos kompetenciją ribojančia nuostata.

127. Dėl šio klausimo sutinku su Komisija: BDAR 23 straipsnio 1 dalies f punktas neturi tiesioginio ryšio su BDAR 55 straipsnio 3 dalimi(70). Vis dėlto juo valstybėms narėms leidžiama dideliu mastu nukrypti nuo visų BDAR III skyriuje įtvirtintų duomenų subjektų teisių vykdant, regis, ir tam tikro pobūdžio teisminę veiklą („teismų nepriklausomumo ir teismo proceso“).

128. Galiausiai visa tai įmanoma (kol kas) net neatliekant kokio nors lyginimo su kitomis pagrindinėmis teisėmis ir interesais nei duomenų apsauga, kurį apimtų atskirų duomenų tvarkymo operacijų teisėtumo vertinimas (įskaitant į jį įtrauktą duomenų mažinimo bei proporcingumo reikalavimą). Atsižvelgiant į teismų skaidrumo ir teisingumo viešumo reikalavimus, jie, tikėtina, taikomi bet kokiam įprastam asmens duomenų naudojimui, siekiant priimti teismo sprendimus.

129. Panašu, kad gaunamas nenaudingas rezultatas: Sąjungos teise nustatoma teisminėms funkcijoms taikoma visaapimanti duomenų apsaugos sistema, kurios privaloma laikytis, kartu leidžiant pasinaudoti daugybe materialinių teisinių išeičių. Prie to pridėjus BDAR 55 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą „kompetencijos apribojimą“, iš esmės teisinis reguliavimas apsisuka visu ratu ir grįžta į nacionalinių teismų modus operandi, buvusį prieš priimant šias taisykles. Dėl to kyla klausimas: kam reikėjo tokio taisyklių kratinio, jei iš tiesų nacionaliniu lygmeniu šios taisyklės pasikeitė labai nežymiai?

130. Tai nereiškia, kad toks rezultatas yra blogas. Visiškai sutinku, kad kitaip ir negali būti. Taip yra ne tik dėl to, kad reikia atsižvelgti į įvairias valstybių narių teismines ir konstitucines tradicijas, susijusias su teisingumo viešinimu(71). Visų pirma tai neatsiejama nuo pačių teisminių funkcijų. Priimti sprendimą reiškia individualizuotas detales pateikti viešam teismui. Labai norėčiau pažymėti abiejų šio teiginio elementų svarbą.

131. Viena vertus, teismo sprendimo teisėtumo atskiroje byloje pagrindas yra faktinės aplinkybės ir detalės. Teisėjas išsprendžia konkrečią bylą. Jo darbas nėra sukurti nuo konkrečių faktinių aplinkybių ir situacijų atskirtas abstrakčias, bendro pobūdžio ir anonimines taisykles. Tai teisės aktų leidėjo darbas. Kuo labiau teismo sprendime nutolstama nuo viešos teismo bylos faktinių aplinkybių ar jos slepiamos, arba jei vėliau jis paskelbiamas gerokai siauresnės apimties, tuo dažniau jis tampa nesuprantamas ir, kaip teismo sprendimas, mažiau legitimus(72).

132. Kita vertus, nuo pat romėnų laikų, o gal dar anksčiau, jeigu ieškovas kreipdavosi pagalbos į bendruomenę arba, vėliau, į valstybę, kad ši patenkintų jo reikalavimą ir užtikrintų vykdymą, jis privalėjo pateikti savo bylą nagrinėti viešai. Klasikiniais romėnų laikais ieškovas netgi galėjo panaudoti prievartą prieš atsakovą, kuris atsisakydavo pasirodyti prieš magistratą (sėdėjusį ant besisukančios kėdės tribūnoje, esančioje virš bendros publikos, taigi, iš tiesų, tribunolą) viešai (Romos forumo šiaurės-rytų pusėje, vadintoje comitium), kai būdavo pakviestas į teismą (in ius vocatione)(73).

133. Tiesa, kad vėliau egzistavo kitoks tinkamo teisingumo vykdymo ir jo viešumo supratimas. Galbūt geriausiai tai atspindėta Parlement de Paris teisėjo citatoje iš jo 1336 m. parašytų instrukcijų savo jaunesniesiems kolegoms, kuriose aiškinama, kodėl jie niekada neturėtų atskleisti išsiaiškintų faktinių aplinkybių ar savo sprendimo pagrindų: „Nes niekas neturėtų turėti galimybės vertinti sprendimo turinio ir sakyti „ar jis panašu, ar ne“; smalsūs pašaliečiai neturi nieko žinoti ir jų burnos turėtų būti užčiauptos, kad kiti nepatirtų žalos. <…> Nes niekas neturi žinoti aukščiausiojo teismo paslapčių, kuriam nėra aukštesnio, kaip tik Dievas <…>“(74).

134. Naujaisiais laikais, grįžtant prie iš pat pradžių pateiktos Jeremy Bentham citatos, vėl tikima, kad net smalsiems pašaliečiams turėtų būti leidžiama matyti ir suprasti teisingumą. Žinoma, atsiradus modernioms technologijoms reikia iš naujo įvertinti daugelį dalykų, kad smalsūs pašaliečiai nepadarytų kitiems žalos.

135. Vis dėlto bet kokie tokie pasikeitimai, visų pirma tie, kurie susiję su teisingumo vykdymo atvirumu ir skaidrumu, turi būti apriboti tuo, kas būtina, nesugriaunant visos struktūros pamatų(75). Teismo sprendimų priėmimas lieka individualizuotų sprendimų priėmimu, kuriam reikalingas tam tikras kiekis asmens duomenų ir kuris vyksta, bent jau kalbant apie jo pasekmes, viešai.

136. Šią analizę baigdamas konkrečiu pavyzdžiu, apie kurį jau užsiminiau šioje išvadoje(76), norėčiau pažymėti, kad BDAR, mano nuomone, nesuteikia jokios teisės į „anoniminį teismą“. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, būtų keista ir pavojinga galvoti, kad ieškovai, kurie siekdami išspręsti savo ginčą jį pateikia viešam teismui, kur teisėjai kalba ir veikia bendruomenės vardu, įdėmiai stebint jų bendrapiliečiams, turėtų teisę savo tapatybę išsaugoti paslaptyje, o jų byla paprastai turėtų būti įslaptinta, įskaitant ir nuo paties bylą nagrinėjančio teismo, kai tokiam anonimiškumui nėra jokios konkrečios ir rimtos priežasties(77).

137. Be abejo, teisingumo viešumas nėra absoliutus. Yra pagrįstų ir būtinų išimčių(78). Reikia tik atsiminti paprastą dalyką: kas yra taisyklė, o kas yra išimtis. Viešumas ir atvirumas turi likti taisyklė, kuriai natūraliai gali, o kartais ir turi būti taikomos išimtys. Vis dėlto, jeigu BDAR neturėtų būti suprantamas kaip teisės aktas, atgaivinantis geriausias 14-ojo amžiaus Parlement de Paris tradicijas ar kitus Ancien Régime ar Star Chamber(s) elementus(79), gana sudėtinga paaiškinti, kodėl asmens duomenų apsaugos labui šį santykį dabar reikia apversti: slaptumas ir anonimiškumas turėtų tapti taisykle, kuriai galbūt kartais būtų taikoma atvirumo išimtis.

138. Apibendrinant pažymėtina, kad, kalbant apie bendrą BDAR taikymo teismų teisminei veiklai teisinę koncepciją, galima tik dar kartą nusistebėti, kodėl sistema (iš pradžių) sukuriama kaip visaapimanti, o (vėliau) tokio plataus taikymo pasekmės eliminuojamos atskiromis materialinėmis nuostatomis, o galbūt ir visiškai pagal BDAR 23 straipsnio 1 dalies f punktą. Gal tokiu atveju BDAR apskritai turėjo tiesiog būti netaikomas nacionaliniams teismams, kai šie veikia „vykdydami savo teismines funkcijas“?

2.      Institucijos ir procedūros: „quis custodiet ipsos custodes“?

139. Su materialiniu sluoksniu susijęs institucinis. Šis sluoksnis jau gana sudėtingą esminį klausimą „kodėl“ papildo klausimu „kaip“. Kaip praktiškai teismai, vykdydami savo teismines funkcijas, turi būti prižiūrimi dėl BDAR laikymosi ir kas tai turi daryti? Iš tiesų, jeigu nacionaliniai teismai turi taikyti BDAR, bet kompetentingos priežiūros institucijos pagal BDAR 55 straipsnio 3 dalį negali prižiūrėti veiklos, atliekamos jiems vykdant „savo teismines funkcijas“, kas turėtų užtikrinti pagrindinę asmens teisę į jo asmens duomenų apsaugą, nustatytą Chartijos 8 straipsnio 1 ir 3 dalyse?

140. Mano nuomone, čia kyla sunkumų dėl ryšio tarp BDAR 55 straipsnio 3 dalies ir 20 konstatuojamosios dalies.

141. Visos šios bylos šalys teigia, kad BDAR 55 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti atsižvelgiant į BDAR 20 konstatuojamąją dalį. Šioje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, nacionalinėms priežiūros institucijoms stebint ir užtikrinant BDAR laikymąsi, šios užduotys neturėtų pakenkti teisminių institucijų nepriklausomumo principui prižiūrint duomenų tvarkymo operacijas, atliekamas „teismams vykdant jų teismines funkcijas“. BDAR 20 konstatuojamosios dalies trečiame sakinyje pažymima, kad „[t]okių duomenų tvarkymo operacijų priežiūrą turėtų būti galima pavesti konkrečioms valstybės narės teismų sistemos įstaigoms“.

142. Nepaisant to, ar 20 konstatuojamojoje dalyje išdėstytas požiūris suderinamas su Chartijos 8 straipsnio 3 dalyje nurodytu „nepriklausomumo“ kriterijumi? Iš tiesų, kaip koks nors „priežiūros teismas“, kurį valstybės narės įsteigia savo nacionalinėse teismų sistemose tam, kad būtų užtikrintas BDAR laikymasis, gali veikti kaip trečiasis subjektas, nepriklausomas nuo tų pačių teismų, kurie tariamai pažeidė BDAR? Ar dėl to nekyla klausimo dėl Chartijos 47 straipsnio?

143. Svarstant apie tokioje situacijoje tinkamą institucinę ir procedūrinę struktūrą, netrukus apima déjà‑vu pojūtis, prisiminus byloje Köbler(80) kilusias diskusijas. Kas turi priimti sprendimą dėl valstybės atsakomybės už teismų padarytus Sąjungos teisės pažeidimus? Kiti „įprasti“ teismai, kurie yra teismų sistemos dalis, taip rizikuojant, kad vieną dieną aukščiausiasis teismas spręs savo paties atsakomybės klausimą? Ar specialiai įsteigtas superteismas? Kas atsitiktų, jeigu ir superteismas suklystų? Šiuo klausimu dėl BDAR 20 konstatuojamosios dalies vėl keliama ta pati problema, kurią valstybės narės kritikavo byloje Köbler, t. y. „tikro“ teismų nepriklausomumo paaukojimas suteikiant vykdytiną teisę išorės subjektui peržiūrėti teismo veiksmų ar neveikimo atitiktį duomenų apsaugos taisyklėms(81).

144. Vis dėlto, priešingai nei byloje Köbler, kur, darau prielaidą, keletas racionalių protų sugebėjo suprasti principą, pagal kurį valstybės narės turėtų būti įpareigotos atlyginti paskutiniosios instancijos teismui priėmus Sąjungos teisę pažeidžiantį sprendimą padarytą žalą(82), visiškai neaišku, kodėl toks „tikras“ nepriklausomumas turėtų būti paaukotas siekiant užtikrinti priežiūrą dėl atitikties tokiam antrinės teisės aktui, kaip BDAR, kuriame jau nustatytos kitos teisių gynimo priemonės. Be abejo, negalima paneigti, kad šis teisės aktas turi tvirtą pagrindą pirminėje teisėje – Chartijos 8 straipsnyje ir SESV 16 straipsnyje. Šiuo atveju problema veikiau tokia, kad teisių gynimo būdai ir žalos atlyginimas, kalbant apie teismus, kaip duomenų valdytojus, atskirai įtvirtinti BDAR 79 ir 82 straipsniuose ir nepriklauso nuo jo 55 straipsnio 3 dalies.

145. Vis dėlto sprendimą būtų galima rasti, jeigu BDAR 20 konstatuojamosios dalies trečias sakinys nebūtų suprantamas pernelyg pažodžiui. Iš tiesų galiausiai tai tik konstatuojamoji dalis, o ne savarankiška, taigi privaloma, teisės akto nuostata(83). Jeigu būtų laikomasi tokio požiūrio, kurį, atrodo, iš tiesų taiko kai kurios valstybės narės, tuomet BDAR materialinės nuostatos tiesiog būtų laikomos suteikiančiomis teises, kuriomis būtų galima remtis nacionaliniuose teismuose vykstant įprastam valstybėse narėse nustatytam teismo procesui(84).

146. Jeigu iš tiesų būtų pasirinktas toks institucinis ir procedūrinis kelias, būtų išvengta ir problemos dėl leidimo „priklausomam trečiajam subjektui“ kontroliuoti teismų veiklą, ir būtinybės steigti superteismą, kuris prižiūrėtų kitus teismus. Nepaisant to, taikant tokį požiūrį tikriausiai vis tiek nebūtų visiškai įgyvendintas Chartijos 8 straipsnio 3 dalies reikalavimas turėti „nepriklausomą“ instituciją, prižiūrinčią, kaip įgyvendinama teisė į asmens duomenų apsaugą(85).

147. Vertinant šiuo požiūriu atrodo, kad „vidaus teismo“ sprendimas yra vienintelis tinkamas variantas išspręsti pirma išdėstytam galvosūkiui, kaip BDAR superstruktūrą pritaikyti prie gana specifinės nacionalinių teismų sistemos(86).

148. Vis dėlto net jeigu būtų manoma, kad vienintelis su Chartija suderinamas būdas būtų tokia „vidaus priežiūros“ institucija, vis tiek atrodo šiek tiek neaišku, ką tiksliai ši institucija turėtų prižiūrėti.

149. Pirmiausia, kaip paaiškinta ankstesniame šios išvados skyriuje, BDAR daroma prielaida, kad teismų atliekamos duomenų tvarkymo operacijos yra teisėtos, ir šalia tokios bendro pobūdžio prielaidos leidžiama nacionalinės teisėkūros priemonėmis apriboti tam tikras teises ir prievoles bei esminius su asmens duomenų tvarkymu susijusius principus.

150. Antra, didžiosios dalies valstybių narių, o gal ir jų visų, nacionaliniuose proceso kodeksuose, kurie taikomi teismo procesui, daug smulkiau reglamentuojamas asmens duomenų tvarkymas visose atskirose teismo proceso stadijose: t. y. kas turi arba negali būti nurodyta konkrečiame dokumente, kas ir prie ko turi prieigą, kokiomis sąlygomis ir kokia informacija gali būti ištrinta (pakoreguota), kokie taikomi konfidencialumo apribojimai, kokia informacija ir duomenys turi būti teismo sprendime ir kt.(87).

151. Trečia, nacionaliniams teisėjams nesilaikant šių taisyklių jau taikoma kontrolė ir galimos sankcijos, kurios yra bent dviejų rūšių. Viena vertus, egzistuoja sankcijos dėl paties sprendimo, kurias taikant galima jį panaikinti. Kita vertus, egzistuoja asmeninės teisėjų atsakomybės režimas vykdant drausminę procedūrą.

152. Atsižvelgiant į tokią teisėkūros aplinką, būtų galima įsivaizduoti, kad BDAR yra nuostatų, reglamentuojančių jo sąveiką su kitais teisinio reguliavimo pagrindais. Kas yra „lex specialis“ ir kaip turėtų koegzistuoti įvairūs institucinio ir procedūrinio reguliavimo pagrindai? Kaip reikėtų spręsti bet kurias galimas normų kolizijas? Deja, BDAR nėra jokių taisyklių dėl tokios kolizijos, taigi kyla atskiras klausimas, ar BDAR iš tiesų turėtų būti suprantamas kaip teisės aktas, viršesnis už nacionalines proceso taisykles, ar jas papildantis?

153. Jeigu taip, ar tai reiškia, kad, pavyzdžiui, duomenų subjektai galėtų kreiptis į nacionalinius teismus, reikalaudami „ištaisyti“ jų prašymus, netaikant nacionalinių procesinių terminų (pagal BDAR 16 straipsnį)(88)? Kas atsitiktų, jeigu bylos šalis nepalankios bylos baigties atveju gebėtų patenkinti nustatytus kriterijus ir pasinaudoti „teise būti pamirštai“ (pagal BDAR 17 straipsnį), siekdama, kad, priėmus sprendimą, jis ar posėdžio įrašas būtų pašalinti iš kolektyvinės teismų atminties(89)?

154. Turint omenyje visas šias įvairias vingrybes, tikriausiai nėra visai netikėta, kad daug valstybių narių, kurdamos tinkamas institucines struktūras pagal BDAR 55 straipsnio 3 dalį, kurios vis dėlto atitiktų Chartijos 8 straipsnio 3 dalį, susidūrė su suprantamais sunkumais(90).

155. Kartu vertinant abu šioje dalyje aptartus elementus, t. y. viena vertus, materialinius ir, kita vertus, institucinius bei procedūrinius, atsiranda sumaišties pojūtis, jau minėtas D dalies pradžioje. Atsižvelgiant į tęstinį tokių sisteminių problemų egzistavimą, kam apskritai reikia kurti tokias neišbaigtas, bet stebėtinai plataus taikymo superstruktūras? Siekiant apginti, kiek tai susiję su teismų teismine veikla, beveik neegzistuojančias materialines teises? Ar visas šis žaidimas tikrai vertas žvakių?

V.      Išvada

156. Siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Rechtbank Midden Nederland (Vidurio Nyderlandų teismas) pateiktus prejudicinius klausimus:

1 klausimas

2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) 55 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, jog procesinių dokumentų atskleidimas žurnalistui, kad šis galėtų parengti geresnius pranešimus apie viešą teismo posėdį, yra veikla, kurią atlieka teismai, „vykdydami savo teismines funkcijas“.

1a klausimas

Pagal Reglamento 2016/679 55 straipsnio 3 dalį nereikalaujama nustatyti, ar duomenų tvarkymo operacija, kurią atlieka nacionaliniai teismai, „vykdydami savo teismines funkcijas“, kiekvienu konkrečiu atveju daro poveikį nepriklausomam teismo sprendimų priėmimui.

1b klausimas

Konkrečios duomenų tvarkymo operacijos pobūdžio ir tikslo nustatymas nepatenka tarp tų kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti pagal Reglamento 2016/679 55 straipsnio 3 dalį nustatant, ar nacionaliniai teismai veikė „vykdydami savo teismines funkcijas“.

1c klausimas

Siekiant nustatyti, ar nacionaliniai teismai veikė „vykdydami savo teismines funkcijas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2016/679 55 straipsnio 3 dalį, neturi reikšmės, ar šie teismai veikė remdamiesi aiškiu nacionaliniu teisiniu pagrindu.

1      Originalo kalba: anglų.

2      Burton, J. H. (red.) Benthamiana: or select extracts from the works of Jeremy Bentham, Lea & Blanchard, Philadelphia, 1844, p. 139.

3      Cituojamas tekstas pirmiausia išleistas Bentham, J. Draught of a New Plan for the organisation of the Judicial Establishment in France: proposed as a Succedaneum to the Draught presented, for the same purpose, by the Committee of Constitution, to the National Assembly, December 21st, 1789, London, 1790.

4      Pavyzdžiui, Parlement de Paris 14-ojo amžiaus praktikoje sprendimo faktinės aplinkybės ir pagrindai turėjo būti laikomi paslaptyje. Jie buvo laikomi teisėjų pasitarimo dalimi, kurią reikėjo išlaikyti konfidencialią. Žr. Dawson, J. P. The Oracles of the Law, The University of Michigan Law School, 1968, p. 286–289. Taip pat smulkiau žr. Sauvel, T. „Histoire du jugement motivé“, 61(5) Revue du droit public, 1955.

5      Kaip papildomą informaciją žr. 2013 m. Nyderlandų teismų spaudos gairių, pateiktų adresu https://www.rechtspraak.nl/SiteCollectionDocuments/Press-Guidelines.pdf, 2.3 straipsnį ir aiškinamųjų pastabų 6 ir 7 p.

6      2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (OL L 119, 2016, p. 1; klaidų ištaisymai OL L 127, 2018 05 23, p. 2 ir OL L 74, 2021 03 04, p. 35).

7      Šalių vardai šiek tiek pakeisti, kad skaitytojui būtų lengviau susigaudyti apibendrinto anonimiškumo užtikrinimo vartojant pseudonimus, kurį Teisingumo Teismas naudoja nuo 2018 m., labirinte (žr. ES Teisingumo Teismo 2018 m. birželio 29 d. spaudos pranešimą „Nuo 2018 m. liepos 1 d. bus užtikrinamas anonimiškumas su fiziniais asmenimis susijusiose bylose dėl prejudicinio sprendimo priėmimo“ https://curia.europa.eu/jcms/upload/docs/application/pdf/2018-06/cp180096 LTL.pdf). Iš tiesų, jeigu Teisingumo Teismo teisminė proza turės atrodyti kaip F. Kafkos romanas, tuomet kodėl nepanaudojus ir kai kurių F. Kafkos literatūrinių elementų?

8      2018 m. gruodžio 10 d. Sprendimas Wightman ir kt. (C‑621/18, EU:C:2018:999, 27 punktas).

9      2021 m. gegužės 18 d. Sprendimas Asociaţia „Forumul Judecătorilor din România“ ir kt. (C‑83/19, C‑127/19, C‑195/19, C‑291/19, C‑355/19 ir C‑397/19, EU:C:2021:393, 116 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

10      2020 m. liepos 16 d. Sprendimas Facebook Ireland ir Schrems (C‑311/18, EU:C:2020:559, 73 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

11      Žr., pvz., 2007 m. liepos 18 d. Sprendimą Lucchini (C‑119/05, EU:C:2007:434, 43 punktas), 2011 m. gegužės 26 d. Sprendimą Stichting Natuur en Milieu ir kt. (C‑165/09–C‑167/09, EU:C:2011:348, 47 punktas) ir 2017 m. balandžio 26 d. Sprendimą Farkas (C‑564/15, EU:C:2017:302, 37 punktas).

12      Žr. BDAR 2 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 2 punktą.

13      Priešingai nei, pvz., matyti iš 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/4/EB dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką ir panaikinančios Tarybos direktyvą 90/313/EEB (OL L 41, 2003, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 7 t., p. 375) 2 straipsnio 2 dalies.

14      Šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 15 d. Sprendimą Facebook Ireland ir kt. (C‑645/19, EU:C:2021:483, 47 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

15      Dėl 55 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 1 dalies santykio žr. 2021 m. birželio 15 d. Sprendimą Facebook Ireland ir kt. (C‑645/19, EU:C:2021:483, 47–50 punktai).

16      Žr., pvz., 2021 m. birželio 22 d. Sprendimą Latvijas Republikas Saeima (Baudos taškai) (C‑439/19, EU:C:2021:504, 71–72 ir 76 bei 77 punktai), kuriame tiek tam tikrų asmens duomenų atskleidimas visuomenei, tiek visuomenei suteikta prieiga prie šių duomenų bazės su asmens duomenimis pripažinta „duomenų tvarkymo operacija“ pagal BDAR 2 straipsnio 1 dalį, ir 2021 m. birželio 17 d. Sprendimą M.I.C.M. (C‑597/19, EU:C:2021:492, 97–123 punktai), kuriame vertintos dvi skirtingos asmens duomenų tvarkymo, kurį vykdė dvi skirtingos bendrovės, rūšys – „išankstinis“ ir „paskesnis“ duomenų tvarkymas. Taip pat dėl šio klausimo žr. 2019 m. sausio 16 d. Sprendimą Deutsche Post (C‑496/17, EU:C:2019:26, 60–69 punktai) dėl kelių duomenų tvarkymo veiksmų, atliekamų skirtingų valdžios institucijų ir susijusių su fizinių asmenų mokesčių duomenimis.

17      2018 m. liepos 10 d. Sprendimas Jehovan todistajat (C‑25/17, EU:C:2018:551, 62 punktas).

18      Žr. BDAR 4 straipsnio 1 punktą. Dėl plataus asmens duomenų sąvokos aiškinimo žr., pvz., 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimą Nowak (C‑434/16, EU:C:2017:994, 62 punktas).

19      Iš tiesų nuo to reikėtų pradėti vertinant bet kokias šalių teises ir pareigas pagal BDAR. Žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimą Fashion ID (C‑40/17, EU:C:2019:629, 72 ir 74 punktai), taip pat mano išvadą byloje Valsts ieņēmumu dienests (Duomenų tvarkymas apmokestinimo tikslais) (C‑175/20, EU:C:2021:690, 42 punktas).

20      Kaip nustatyta paties BDAR 4 straipsnio 2 punkte.

21      Žr., pvz., 2010 m. birželio 29 d. Sprendimą Komisija prieš Bavarian Lager (C‑28/08 P, EU:C:2010:378, 69 punktas) ir 2012 m. balandžio 19 d. Sprendimą Bonnier Audio ir kt. (C‑461/10, EU:C:2012:219, 52 punktas).

22      Žr., pvz., 2008 m. sausio 29 d. Sprendimą Promusicae (C‑275/06, EU:C:2008:54, 45 punktas) ir 2020 m. spalio 6 d. Sprendimą Privacy International (C‑623/17, EU:C:2020:790, 41 punktas) 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (OL L 201, 2002, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 514) kontekste. Taip pat dėl duomenų perdavimo į trečiąją valstybę žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimą Schrems (C‑362/14, EU:C:2015:650, 45 punktas).

23      Žr. šios išvados 42 punktą. Vis dėlto taip pat žr. 47 punktą dėl būtinybės aiškiai nustatyti konkrečią duomenų tvarkymo operaciją, kad būtų galima nustatyti iš jos kylančias teises ir pareigas.

24      Žr. 2018 m. liepos 10 d. Sprendimą Jehovan todistajat (C‑25/17, EU:C:2018:551, 57 punktas). Vis dėlto žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvadą byloje Komisija prieš Bavarian Lager (C-28/08 P, EU:C:2009:624, 142–150 punktai).

25      Žr., pvz., 2020 m. liepos 9 d. Sprendimą Land Hessen (C‑272/19, EU:C:2020:535, 68 punktas).

26      2021 m. birželio 22 d. Sprendimas Latvijas Republikas Saeima (Baudos taškai) (C‑439/19, EU:C:2021:504, 66 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

27      Turint omenyje, kad ši konstatuojamoji dalis, kuri daug siauresnė už BDAR 2 straipsnio 2 dalies a punktą, be to, aiškinama ypač siaurinamai; žr. 2021 m. birželio 22 d. Sprendimą Latvijas Republikas Saeima (Baudos taškai) (C‑439/19, EU:C:2021:504, 66–68 punktai).

28      Žr. BDAR 16 ir 19 konstatuojamąsias dalis.

29      Kuris, beje, taip pat turi būti aiškinamas siaurai, taigi turi apsiriboti išimtinai (t. y. vien tik) asmenine ar namų ūkio veikla – žr., pvz., 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimą Ryneš (C‑212/13, EU:C:2014:2428, 30 punktas).

30      Žinoma, visada galėčiau bandyti remtis BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktu (skleisti paskalas bare yra teisinė prievolė, kuri man taikoma pagal socialinius papročius) ar 6 straipsnio 1 dalies d punktu (informaciją būtina perduoti dėl gyvybinio mano draugų, kitaip tariant, kito fizinio asmens, intereso turėti apie ką pakalbėti bare). Vis dėlto turiu įtarimą, kad nacionalinei duomenų apsaugos institucijai toks inovatyvus pagrindimas nepadarytų įspūdžio.

31      Galbūt tai buvo vienas iš motyvų, dėl kurių (be to, kad vadovavosi „sveiko proto ir teisingumo“ priežastimis) Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Anglija ir Velsas, Jungtinė Karalystė) nusprendė, kad asmens duomenų anoniminimo veiksmai savaime nėra kvalifikuojami kaip „duomenų tvarkymas“ pagal UK Data Protection Act 1998 (1998 m. Jungtinės Karalystės duomenų apsaugos įstatymas). Žr. 1999 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Regina prieš Department of Health, Ex Parte Source Informatics Ltd [1999] EWCA Civ 3011, [45].

32      1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 281, 1995, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 15 t., p. 355).

33      2009 m. spalio 15 d. generalinės advokatės E. Sharpston išvada byloje Komisija prieš Bavarian Lager (C‑28/08 P, EU:C:2009:624, 135–146 punktai).

34      Patariamoji institucija, įsteigta pagal Direktyvos 95/46 29 straipsnį, dabar pakeista Europos duomenų apsaugos valdyba, nustatyta BDAR 68 straipsnyje (toliau – 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupė).

35      Žr. 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės Nuomonę 4/2007 dėl duomenų apsaugos sąvokos (01248/07/EN WP 136 (lietuvių kalba – 01248/07/LT WP 136), 2007 m. birželio 20 d., 4 ir 5 p.).

36      Ten pat, p. 5.

37      Istoriškai niekas nekėlė problemos dėl asmens duomenų tvarkymo, kol nebuvo pradėti kurti susisteminti rinkiniai ir duomenų bazės su dideliu kiekiu asmens duomenų, dėl kurių buvo galima sukurti naujas žinias ir naujus duomenis automatizuotai juos agreguojant ir (arba) leidžiant su jais lengvai susipažinti. Gal šia istorine patirtimi turėtų būti vadovaujamasi ir dabar aiškinant teisės aktus, sukurtus būtent tuo tikslu?

38      2010 m. birželio 29 d. Sprendimas Komisija prieš Bavarian Lager (C‑28/08 P, EU:C:2010:378, 70 ir 71 punktai).

39      Smulkiau žr. mano išvadą Valsts ieņēmumu dienests (Duomenų tvarkymas apmokestinimo tikslais) (C‑175/20, EU:C:2021:690, 35–41 punktai).

40      BDAR 4 konstatuojamoji dalis.

41      Dėl įvairių kitų teisės sričių, kuriose egzistuoja toks atskyrimas, aprašymo žr. atitinkamai mano išvadas bylose Friends of the Irish Environment (C‑470/19, EU:C:2020:986, 71–75 ir 81 bei 82 punktai) ir Komisija prieš Breyer (C‑213/15 P, EU:C:2016:994, 52–64 punktai).

42      Žr. mano išvadą byloje Pula Parking (C‑551/15, EU:C:2016:825, 85 ir 86 punktai).

43      Žr. mano išvadą byloje Friends of the Irish Environment (C‑470/19, EU:C:2020:986, 87 punktas).

44      Dėl tokio pobūdžio situacijos žr., pvz., 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Cartesio (C‑210/06, EU:C:2008:723, 57 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

45      Žr. mano išvadą byloje Friends of the Irish Environment (C‑470/19, EU:C:2020:986, 71 punktas).

46      Žr. šios išvados 39 punktą.

47      Išskirta mano.

48      Žr. 2018 m. vasario 27 d. Sprendimą Associação Sindical dos Juízes Portugueses (C‑64/16, EU:C:2018:117, 44 punktas), 2018 m. liepos 25 d. Sprendimą Minister for Justice and Equality (Teismų sistemos trūkumai) (C‑216/18 PPU, EU:C:2018:586, 38 punktas), 2019 m. birželio 24 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Aukščiausiojo Teismo nepriklausomumas) (C‑619/18, EU:C:2019:531, 72 punktas), 2021 m. kovo 2 d. Sprendimą A. B. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimas – skundai) (C‑824/18, EU:C:2021:153, visų pirma, 117–119 punktai) ir 2021 m. gegužės 18 d. Sprendimą Asociaţia „Forumul Judecătorilor din România“ ir kt. (C‑83/19, C‑127/19, C‑195/19, C‑291/19, C‑355/19 ir C‑397/19, EU:C:2021:393, 188 punktas).

49      Žr. neseniai priimtą 2021 m. liepos 15 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (Teisėjų drausminis režimas) (C‑791/19, EU:C:2021:596) ir 2021 m. liepos 14 d. Nutartį Komisija / Lenkija (C‑204/21 R, EU:C:2021:593).

50      Be abejo, darant prielaidą, kad BDAR atveju taip pat taikoma Federalist Papers Nr. 51 išsakyta tezė („Jei žmonės būtų angelai, nereikėtų vyriausybės. Jei angelai vadovautų žmonėms, nereikėtų nei vidinės, nei išorinės vyriausybės kontrolės“).

51      Savo centriniame tvarkymo veiklos registre (prieinamas adresu https://curia.europa.eu/jcms/jcms/p1_3301336/lt), kuris įsteigtas vadovaujantis 2018 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1725 dėl fizinių asmenų apsaugos Sąjungos institucijoms, organams, tarnyboms ir agentūroms tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 45/2001 ir Sprendimas Nr. 1247/2002/EB (OL L 295, 2018, p. 39), 31 straipsnio 5 dalimi, Teisingumo Teismas pats duomenų tvarkymo operacijas, susijusias su darbo užmokesčio mokėjimu, įvardija kaip „administracinę veiklą“. Žr. https://curia.europa.eu/jcms/upload/docs/application/pdf/2021-01/paie.pdf

52      Taip galbūt tapdama dar viena galima netiesioginio spaudimo priemone – neatsitiktinai daugelyje teisės sistemų teisėjų darbo užmokestis aiškiai nustatytas teisės aktuose, šitaip sąmoningai užkertant kelią daryti kokį nors poveikį.

53      2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/680 dėl fizinių asmenų apsaugos kompetentingoms institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo tikslais ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, ir kuriuo [kuria] panaikinamas Tarybos pamatinis sprendimas 2008/977/TVR (OL L 119, 2016, p. 89; klaidų ištaisymas OL L 127, 2018 05 23, p. 6).

54      2010 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Švedija ir kt. prieš API ir Komisiją (C‑514/07 P, C-528/07 P ir C-532/07 P, EU:C:2010:541).

55      2017 m. liepos 18 d. Sprendimas Komisija prieš Breyer (C‑213/15 P, EU:C:2017:563).

56      2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, 2001, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331).

57      Žr. mano išvadą byloje Friends of the Irish Environment (C‑470/19, EU:C:2020:986, 90–92 punktai).

58      Generalinės advokatės E. Sharpston išvada byloje Flachglas Torgau (C‑204/09, EU:C:2011:413, 73 punktas).

59      Dėl šio klausimo žr. tokio vertinimo taikymą 2021 m. birželio 22 d. Sprendime Latvijas Republikas Saeima (Baudos taškai) (C‑439/19, EU:C:2021:504, 104–116 punktai).

60      Dėl šio klausimo, kiek tai susiję su Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 dalimi, žr. EŽTT 1983 m. gruodžio 8 d. Sprendimą Axen prieš Vokietiją (CE:ECHR:1983:1208JUD000827378, 32 punktas), 1984 m. vasario 22 d. Sprendimą Sutter prieš Šveicariją (CE:ECHR:1984:0222JUD000820978, 26 punktas), 2000 m. lapkričio 14 d. Sprendimą Riepan prieš Austriją (CE:ECHR:2000:1114JUD003511597, 27 punktas), 2001 m. liepos 12 d. Sprendimą Malhous prieš Čekijos Respubliką (CE:ECHR:2001:0712JUD003307196, 62 punktas) ir 2010 m. spalio 28 d. Sprendimą Krestovskiy prieš Rusiją (CE:ECHR:2010:1028JUD001404003, 24 punktas).

61      Dėl šio klausimo žr. 1979 m. balandžio 26 d. EŽTT sprendimą Case of the Sunday Times prieš Jungtinę Karalystę (CE:ECHR:1979:0426JUD000653874, 67 punktas).

62      Šiuo klausimu reikėtų apsvarstyti, kas būtų, jeigu ryšių skyrius būtų ne teismo, o kitos institucijos dalis, kaip antai ir buvo kalbant apie archyvavimo veiklą 2021 m. balandžio 15 d. Sprendime Friends of the Irish Environment (C‑470/19, EU:C:2021:271, 43 punktas). Dėl tolesnio įvertinimo žr. mano išvadą byloje Friends of the Irish Environment (C‑470/19, EU:C:2020:986, 107 punktas).

63      Šios išvados 76–86 punktus.

64      Kaip jau bendrai išdėstyta šios išvados 84–86 punktuose.

65      Žr. mano išvadą byloje Valsts ieņēmumu dienests (Duomenų tvarkymas apmokestinimo tikslais) (C‑175/20, ECLI:C:2021:690).

66      Ten pat, 83–85 punktai.

67      Dėl šios priežasties ši išvada logiškai turėtų prasidėti (jos 32 punkte), bendrai pripažįstant, kad BDAR iš principo taikytinas teismams.

68      Žr. BDAR 40 ir 52 konstatuojamąsias dalis, 6 straipsnio 2 ir 3 dalis bei 9 straipsnio 2 ir 3 dalis.

69      2021 m. birželio 22 d. Sprendimas Latvijas Republikas Saeima (Baudos taškai) (C‑439/19, EU:C:2021:504, 96 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

70      Kalbant apie abiejų nuostatų norminę taikymo sritį. Praktiškai, kaip jau užsiminta šios išvados 120 punkte, nėra didelio skirtumo tarp priežiūros apribojimo dėl kompetencijos (pagal BDAR 55 straipsnio 3 dalį) ir priežiūros apribojimo dėl materialinio teisinio apribojimo, siejamo su tam tikra veikla (pagal BDAR 23 straipsnio 1 dalies f punktą).

71      Ne paslaptis, kad skirtingos valstybės narės skiria nevienodą dėmesį teismų skaidrumui ar bent jau turi skirtingas jo vizijas. Dėl teismo posėdžių vaizdo ir garso įrašų žr., pvz., Hess, B. ir Koprivica Harvey, A. „Open Justice in Modern Societies: What Role for Courts?“, leidinyje Hess, B. ir Koprivica Harvey, A. Open Justice: The Role of Courts in a Democratic Society, Nomos, 2019, p. 30–35. Dėl įvairių teismo proceso šalių anoniminimo vėlesnio sprendimo paskelbimo tikslais tradicijų (dažniausiai daug ankstesnių už BDAR) žr. Bibliotekos, tyrimų ir dokumentacijos generalinio direktorato tiriamąją apžvalgą „Anonymity of the parties on the publication of court decisions“ (2017 m. kovo mėn., iš dalies pakeistas 2019 m. sausio mėn.), pateikiamą adresu https://curia.europa.eu/jcms/upload/docs/application/pdf/2021-02/ndr_2017-002_neutralisee-en.pdf, p. 9 ir10.

72      Pažymėtina, kad anksčiau kai kuriose teisės sistemose aukščiausieji teismai priimdavo norminius nuo konkrečios bylos atsietus ar visiškai su ja nesusijusius plataus pobūdžio sprendimus. Tam tikrose sistemose tai vis dar daroma ir šiandien. Bet dėl to kyla didelių ginčų, atsižvelgiant į valdžių atskyrimą ir teismo sprendimų legitimumą. Dėl šio klausimo žr. Kühn, Z. „The Authoritarian Legal Culture at Work: The Passivity of Parties and the Interpretational Statements of Supreme Courts“, Croatian Yearbook of European Law and Policy, 2 t., 2008, p. 19.

73      Bartošek, M. Dějiny římského práva, Academia, Praha, 1995 m., p. 81 arba Sommer, O. Učebnice soukromého římského práva. I. díl, Všehrd, Praha, 1946, p. 121 ir 122. Taip pat žr. Harries, J. Law and Empire in Late Antiquity, Cambridge University Press, 1999, p. 101, 104 ir 105.

74       Dawson, JP. The Oracles of the Law, The University of Michigan Law School, 1968, p. 288 ir 289.

75      Dėl šio klausimo žr., pvz., McLachlin, B. „Courts, Transparency and Public Confidence – to the Better Administration of Justice“, Deakin Law Review, 8 t. 1 d., 2003, p. 3 ir 4. Taip pat žr. Bingham, T. The Rule of Law, Penguin, 2010, p. 8.

76      Žr. šios išvados 7 išnašą.

77      Dėl perteklinio teismų sprendimų anoniminimo žr. Wiwinius, J. C. „Public hearings in judicial proceedings“, Hess, B. ir Koprivica Harvey, A. Open Justice: The Role of Courts in a Democratic Society, Nomos, 2019, p. 98 ir 101.

78      Tokios, kaip pažeidžiamų asmenų, vaikų, prievartos aukų, komercinių paslapčių, valstybės paslapčių apsauga ir pan. Vis dėlto visais šiais atvejais, kurie gerai žinomi visose nacionalinėse teisės sistemose, paprastai nacionalinėse proceso taisyklėse jau būna nustatytos specialios procedūros, kai leidžiama neatskleisti visuomenei tam tikrų ar visų teismo proceso stadijų ir sprendimo, įskaitant visišką anonimiškumą, atsižvelgiant į specialius poreikius kiekvienoje konkrečioje byloje.

79      Žr. Krynen, J. L'État de justice France, XIIIe–XXe siècle: L’idéologie de la magistrature ancienne, Gallimard, 2009, p. 79 ir paskesni ir Van Caenegem, R. C. Judges, Legislators and Professors: Chapters in European Legal History, Cambridge University Press, 1987, p. 159.

80      2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimas Köbler (C‑224/01, EU:C:2003:513).

81      Ten pat, 42 punktas.

82      Ten pat, 59 punktas. Bent jau protai iš tų teisės sistemų, kuriose anksčiau iš esmės buvo pripažįstama valstybės atsakomybė už teismų įvykdomus pažeidimus. Kitiems teismų atsakomybė už paskutiniosios instancijos sprendimus vis dar gali atrodyti, kaip buvo nurodyta vieno žinomo straipsnio pavadinime, įsivaizdavimas to, kas neįsivaizduojama – žr. Toner, H. „Thinking the Unthinkable? State Liability for Judicial Acts after Factortame (III)“, Yearbook of European Law, 17 t., 1997 m., p. 165.

83      Teisingumo Teismas tai ne kartą laikė principiniu aspektu – žr., pvz., 2005 m. liepos 12 d. Sprendimą Alliance for Natural Health ir kt. (C‑154/04 ir C‑155/04, EU:C:2005:449, 91 ir 92 punktai). 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Ziolkowski ir Szeja (C‑424/10 ir C‑425/10, EU:C:2011:866, 42 ir 43 punktai) ar 2018 m. liepos 25 d. Sprendimą Confédération paysanne ir kt. (C‑528/16, EU:C:2018:583, 44–46 ir 51 punktai). Reikėtų pripažinti, kad aiškinimo praktika, kaip jau iš tiesų matyti iš paskutiniojo nurodyto sprendimo, tikrovėje vis dėlto šiek tiek įvairesnė.

84      Taigi, kalbant konkrečiai, skundas dėl žemesnės instancijos vykdomo duomenų tvarkymo apeliaciniame teisme būtų nagrinėjamas taip pat, kaip ir bet kuris kitas skundas dėl žemesniojo teismo atlikto procedūrinio veiksmo, ir t. t.

85      Jurisprudencija dėl „nepriklausomumo“ pagal BDAR 28 straipsnio 1 dalį šiuo metu taip pat derinama su bendra „nepriklausomumo“ samprata Sąjungos teisėje. Plg. 2012 m. spalio 16 d. Sprendimą Komisija / Austrija (C‑614/10, EU:C:2012:631, 41–44 punktai) ir šios išvados 48 išnašoje nurodyta jurisprudencija.

86      Sąmoningai nenutraukiant begalinės problemos, ar šį teismą turėtų kontroliuoti „super-vidaus“ teismas, kurį kontroliuotų „super-super-vidaus teismas“, ir t. t. Dėl paties Teisingumo Teismo sprendimo varianto žr. 2019 m. spalio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimą dėl vidaus priežiūros mechanizmo, taikomo asmens duomenų tvarkymui Teisingumo Teismui atliekant teismines funkcijas, sukūrimo (OL C 383, 2019, p. 2).

87      Dėl Anglijos ir Velso, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Lenkijos ir Švedijos teisės žr. Tyrimų ir dokumentų direktorato tiriamąją apžvalgą „Methods of management of confidential data in the context of national judicial proceedings“ (2018 m. spalio mėn.), pateikiamą adresu https://curia.europa.eu/jcms/upload/docs/application/pdf/2020-11/ndr_2018-007_neutralisee-en.pdf, p. 2.

88      Žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimą Nowak (C‑434/16, EU:C:2017:994).

89      Su visa derama pagarba 2014 m. gegužės 13 d. Sprendimui Google Spain ir Google (C‑131/12, EU:C:2014:317), abejotina, ar internetas pamirš, jam taip įsakius. Taigi vėlesnė jurisprudencija, ypač su „teisės būti pamirštam“ teritoriniu taikymu ir įgyvendinimu susijusi jos dalis, vis labiau primena kovą su vėjo malūnais.

90      Žr. Tyrimų ir dokumentų direktorato tiriamąją apžvalgą „Supervision of courts’ compliance with personal data protection rules when acting in their judicial capacity“ (2018 m. liepos mėn.), pateikiamą adresu https://curia.europa.eu/jcms/upload/docs/application/pdf/2020-11/ndr_2018-004_synthese-neutralisee-en.pdf, p. 3.