PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (penktoji kolegija)
NUTARTIS
2007 m. sausio 12 d.(*)
„Bendras rinkų organizavimas – Bananai – AKR šalių kilmės bananų importavimo į Europos Sąjungos teritoriją tvarka – Reglamentas (EB) Nr. 2015/2005 – Ieškinys dėl panaikinimo – Teisė pareikšti ieškinį – Nepriimtinumas“
Byloje T‑447/05
Société des plantations de Mbanga SA (SPM), įsteigta Douala (Kamerūnas), atstovaujama advokatų P. Soler Couteaux ir S. Cahn, vėliau B. Doré,
ieškovė,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą F. Clotuche-Duvieusart ir L. Visaggio,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2005 m. gruodžio 9 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 2015/2005 dėl AKR šalių kilmės bananų importo pagal tarifinę kvotą, atidarytą Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1964/2005 dėl bananams taikomų muito normų 2006 m. sausio ir vasario mėnesiais (OL L 324, p. 5),
EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Vilaras, teisėjai E. Martins Ribeiro ir K. Jürimäe,
kancleris E. Coulon,
priima šią
Nutartį
Teisinis pagrindas
1 1993 m. vasario 13 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 404/93 dėl bendro bananų rinkos organizavimo (OL L 47, p. 1 ) IV antraštinėje dalyje nustatė bendrą bananų importo iš trečiųjų valstybių į Bendriją tvarką, kuri buvo taikoma nuo 1993 m. liepos 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 dienos. Ši tvarka buvo pagrįsta tarifinių kvotų, kurių dydis buvo nustatytas taip, kad būtų užtikrintas tiekimas į Bendrijos rinką, atidarymu, į tarifines kvotas patenkančiam importui taikant sumažintą arba nulinį muitą. Šiomis aplinkybėmis bananams iš Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno (AKR) valstybių buvo taikomos lengvatos, t. y. už nustatytą bananų kiekį muitas nebuvo mokamas, o į šią tarifinę kvotą nepatenkančiam importui buvo taikomas lengvatinis tarifas.
2 Reglamento Nr. 404/93 IV antraštinėje dalyje numatyta bendra importo tvarka buvo kelis kartus keičiama. Nuo 2001 m. liepos 1 d. bananų importą į Bendriją reglamentuojančios pagrindinės taisyklės buvo suformuluotos Reglamento Nr. 404/93, iš dalies pakeisto 2001 m. sausio 29 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 216/2001 (OL L 31, p. 2) ir 2001 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentu Nr. 2587/2001 (OL L 345, p. 13), 16–20 straipsniuose. Šias taisykles papildė 2001 m. gegužės 7 d. Komisijos reglamento Nr. 896/2001, nustatančio Reglamento Nr. 404/93 taikymo išsamias taisykles dėl bananų importavimo į Bendriją tvarkos (OL L 126, p. 6), nuostatos.
3 Reglamento Nr. 216/2001 1 ir 2 konstatuojamosios dalys nurodo, kad siekiant išspręsti ginčus, atsirandančius dėl Reglamento Nr. 404/93 IV antraštinėje dalyje nustatytos bananų importo tvarkos, visų Komisijos pasiūlytų galimybių analizė verčia galvoti, jog „importo sistemos, pagrįstos atitinkamo tarifo muito ir tarifinės lengvatos taikymu importui iš AKR šalių, įkūrimas per vidutinės trukmės laikotarpį geriausiai užtikrina, pirma, kad bus pasiekti rinkos bendro organizavimo Bendrijos gamybos ir vartotojų paklausos srityje tikslai, antra, kad bus laikomasi tarptautinės prekybos taisyklių ir, trečia, nebekils daugiau ginčų“. Šio reglamento ketvirta konstatuojamoji dalis nurodo, kad „kol įsigalios tas režimas, Bendrijai turėtų būti tiekiama pagal kelias tarifines kvotas, skirtas importui iš visų kilmės šalių <...>“.
4 Reglamento Nr. 404/93, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 216/2001, 16 straipsnis numatė:
„1. Šis straipsnis ir 17–20 straipsniai taikomi šviežių produktų, klasifikuojamų pagal KN kodą ex08030019, importui, kol tiems produktams įsigalios ne vėliau kaip 2006 m. sausio 1 d. Bendrojo muitų tarifo norma, nustatyta Bendro susitarimo dėl tarifų ir prekybos (GATT) XXVIII straipsnyje nurodyta tvarka.
2. Kol įsigalios 1 dalyje nustatyta norma, šviežių produktų, nurodytų minėtoje dalyje, importas bus vykdomas remiantis tarifinėmis kvotomis, atidarytomis pagal 18 straipsnį.“
5 Reglamento Nr. 404/93 18 straipsnio 1 dalis numatė 3 403 000 tonų bendro kiekio trijų tarifinių kvotų, pavadintų raidėmis A, B ir C, atidarymą. Po Reglamentu Nr. 2587/2001 numatytų dalinių pakeitimų pagal Reglamento Nr. 404/93 18 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos c punktą buvo numatytas 750 000 tonų C kvotos dydis ir ši kvota pagal Reglamento Nr. 404/93 18 straipsnio 1 dalies trečiąją pastraipą skirta AKR šalių kilmės bananų (toliau – AKR bananai) importui.
6 Lygiagrečiai šiai tvarkai nuo 2004 m. Komisija ėmėsi pereinamųjų priemonių, taikomų dešimčiai naujų valstybių narių prisijungus prie Bendrijos, skirtų užtikrinti tiekimą į šių valstybių rinkas. 2005 m. šios priemonės buvo nustatytos 2004 m. spalio 29 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 1892/2004 dėl pereinamojo laikotarpio priemonių, 2005 m. taikomų bananų importui į Bendriją Čekijos Respublikai, Estijai, Kiprui, Latvijai, Lietuvai, Vengrijai, Maltai, Lenkijai, Slovėnijai ir Slovakijai įstojus į ES (OL L 328, p. 50), kuris papildė pagal Reglamento Nr. 404/93 18 straipsnį atidarytą visų šalių kilmės bananų importo kvotą 460 000 tonomis.
7 2005 m. lapkričio 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1964/2005 dėl bananų muitų tarifų normų (OL L 316, p. 1), nustačiusio vien tarifinį režimą, 1 straipsnis numato:
„1. Nuo 2006 m. sausio 1 d. tarifo norma bananams (KN kodas 08030019) yra 176 EUR už toną.
2. Pradedant 2006 m. sausio 1 d., kiekvienais metais nuo sausio 1 d. iš AKR šalių importuotiems bananams (KN kodas 08030019) atidaroma 775 000 tonų grynojo svorio autonominė tarifinė kvota, kuriai taikomas nulinis muito tarifas.“ (Pataisytas vertimas)
8 Įsigaliojus šiam naujam muitui, pagal Reglamento Nr. 404/93 16 straipsnio 1 dalį šio reglamento IV antraštinėje dalyje numatyta importo tarifinių kvotų tvarka tapo negaliojanti.
9 Reglamento Nr. 1964/2005 2 straipsnis numato, kad šiam reglamentui įgyvendinti reikalingos priemonės ir pereinamojo laikotarpio priemonės, skirtos palengvinti perėjimą nuo esamos tvarkos prie šiame reglamente nustatytos tvarkos, patvirtinamos pagal komitologijos procedūrą (vadybos komitetas).
10 2005 m. gruodžio 9 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2015/2005 dėl AKR šalių kilmės bananų importo pagal tarifinę kvotą, atidarytą Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1964/2005 dėl bananams taikomų muito normų 2006 m. sausio ir vasario mėnesiais (OL L 324, p. 5, toliau – ginčijamas reglamentas), buvo priimtas siekiant 2006 m. sausio ir vasario mėnesiais administruoti iš AKR šalių importuojamų bananų tarifinę kvotą. Šio reglamento antra konstatuojamoji dalis nurodo:
„Priemonės, reikalingos administruoti Reglamente <...> Nr. 1964/2005 numatytą AKR šalių kilmės importuojamų bananų tarifinę kvotą, negali būti įdiegtos iki 2006 m. sausio 1 dienos. Dėl to Komisija turi priimti importo licencijų išdavimo 2006 m. sausio ir vasario mėnesiais laikinąsias priemones, kad būtų garantuotas tiekimas Bendrijai, užtikrinta prekyba su AKR šalimis ir išvengta prekybos sutrikimų. Šios priemonės netrukdo 2006 metais nustatyti kitokių taisyklių.“
11 Ginčijamo reglamento 2 straipsnis nustato:
„2006 m. sausio ir vasario mėnesiais kiekis yra:
– 135 000 tonų importo licencijoms II antraštinėje dalyje nurodytiems operatoriams išduoti; šios tarifinės kvotos dalies numeris yra 09.4160,
– 25 000 tonų importo licencijoms III antraštinėje dalyje nurodytiems operatoriams išduoti; šios tarifinės kvotos dalies numeris yra 09.4162.“
12 Ginčijamo reglamento II antraštinė dalis skirta „operatoriams, 2005 m. įregistruotiems pagal tarifinę kvotą C, numatytą Reglamento <...> Nr. 404/93 18 straipsnio 1 dalies c punkte“. Šio reglamento 3 straipsnis numato:
„2006 m. sausio ir vasario mėnesiais kiekvienas tradicinis operatorius C ir kiekvienas netradicinis operatorius C, numatyti atitinkamai <...> reglamento <...> Nr. 896/2001 3 straipsnio 3 punkte ir 7 straipsnio 1 dalyje, gali pateikti vieną ar kelias paraiškas importo licencijoms gauti neviršijant tokio didžiausio kiekio:
– 2005 m. nustatyto ir pranešto referencinio kiekio pagal tarifinę kvotą C, taikant Reglamento <...> Nr. 896/2001 5 straipsnio 4 dalį tradiciniam operatoriui C,
– 2005 m. nustatyto ir pranešto kiekio pagal tarifinę kvotą C, taikant Reglamento <...> Nr. 896/2001 9 straipsnio 3 dalį netradiciniam operatoriui C.
<...>“
13 Ginčijamo reglamento III antraštinė dalis skirta „kitiems operatoriams“. Šio reglamento 4 straipsnio 1 dalis nustato:
„Bendrijoje įsisteigę operatoriai, įregistruoti pagal A ar B kvotas, numatytas Reglamento <...> Nr. 404/1993 18 straipsnio 1 dalyje, arba pagal papildomą kiekį, nustatytą Reglamentu <...> Nr. 1892/2004, kurie 2005 m. į laisvą apyvartą išleido AKR šalių kilmės bananus, gali pateikti tik vieną paraišką importo licencijai, išduodamai 2 straipsnio antroje įtraukoje nurodytam kiekiui, gauti.“
14 Ginčijamo reglamento IV antraštinė dalis nurodo paraiškų pateikimo (5 straipsnis) ir importo licencijų išdavimo (6 straipsnis) tvarką. Šio reglamento V antraštinėje dalyje, apimančioje 7–9 straipsnius, numatytos baigiamosios nuostatos.
15 Vėliau, 2006 m. vasario 8 d., Komisijos reglamentas (EB) Nr. 219/2006 dėl KN 08030019 kodu žymimų AKR šalių kilmės bananų importo tarifinės kvotos atidarymo ir jos administravimo laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 1 d. iki gruodžio 31 d. (OL L 38, p. 22) nustatė AKR šalių kilmės bananų importo tarifinės kvotos administravimo tvarką nuo 2006 m. kovo 1 dienos. Šio reglamento 2 straipsnio b punktas numato, kad 468 150 tonų kiekis, t. y. 76 % turimo kiekio, administruojamas remiantis šio reglamento III skyriaus nuostatomis. Šio skyriaus 7 straipsnio 2 dalyje nurodomas 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, p. 1), 308a, 308b ir 308c straipsniuose numatytas vadinamasis „kas atėjo pirmas, tas aptarnaujamas pirmas“ metodas.
16 Santykiai tarp AKR šalių ir Bendrijos šiuo metu reguliuojami 2000 m. birželio 23 d. Kotonu pasirašytu AKR šalių grupės ir Europos Bendrijos ir jos valstybių narių partnerystės susitarimu (OL L 317, 2000, p. 3, toliau – Kotonu susitarimas).
17 Bendra prekybos tarp Bendrijos ir AKR šalių tvarka apibrėžiama Kotonu susitarimo V priede. Ši tvarka taikoma pereinamuoju derybų dėl naujų ekonominės partnerystės susitarimų laikotarpiu iki 2007 m. gruodžio 31 dienos. Šio priedo 1 straipsnis nurodo:
„1. AKR šalių kilmės produktai į Bendriją importuojami netaikant muitų ir lygiaverčio poveikio mokesčių.
a) importuojant AKR (šalių) kilmės produktus:
– kurie išvardyti Sutarties I priede, jeigu jiems taikomi bendro rinkos organizavimo principai kaip apibrėžta Sutarties 34 straipsnyje, arba
– jų importo į Bendriją atveju taikant specialias taisykles, nustatytas įgyvendinant bendrą žemės ūkio politiką,
Bendrija imasi priemonių, būtinų užtikrinti didesnio palankumo režimą nei tas, kuris suteikiamas trečiosioms šalims, besinaudojančioms didžiausio palankumo režimu tokių pat produktų atžvilgiu.
<...>
d) (1 dalies) a punkte minima tvarka įsigalioja tuo metu, kai įsigalioja šis priedas, ir galioja visą pereinamojo laikotarpio laiką, apibrėžtą Susitarimo 37 straipsnio 1 dalyje.
Tačiau, jeigu tuo laikotarpiu:
<...>
– Bendrijoje pasikeičia kurio nors produkto bendras rinkos organizavimas arba specialios taisyklės, numatytos įgyvendinant bendrą žemės ūkio politiką, Bendrija, pasikonsultavusi su Ministrų Taryba, pasilieka teisę pakeisti tvarką, nustatytą tokiems AKR (šalių) kilmės produktams. Tokiais atvejais Bendrija įsipareigoja užtikrinti, kad AKR (šalių) kilmės produktams ir toliau būtų taikoma lengvata, kuri anksčiau buvo taikoma trečiųjų šalių kilmės produktams, kuriems numatytas didžiausio palankumo režimas.“
18 Kotonu susitarimo V priedo protokolo Nr. 5 „Antrasis protokolas dėl bananų“ 1 straipsnis numato:
„Šalys pripažįsta, kad bananų eksportas į Bendrijos rinką yra ekonomine prasme nepaprastai svarbus AKR bananų tiekėjams. Bendrija sutinka išnagrinėti ir prireikus imtis priemonių, kuriomis būtų užtikrinamas perspektyvus jų bananų eksporto pramonės tęstinumas ir nuolatinė jų bananų realizavimo rinka Bendrijos rinkoje.“
Ieškovė
19 Ieškovė buvo įsteigta 1998 m. spalio 5 dieną. Pagrindinis jos tikslas: Kamerūne ir kitose šalyse vykdyti eksportui skirtų bananų gamybą, perdirbimą ir prekybą.
20 Ieškovė priklauso gamintojų, kurie nėra nei ūkio subjektai, nei Europos ar tarptautinės įmonių grupės nariai, kategorijai. Todėl ji nėra operatorė ginčijamo reglamento prasme ir tokio statuso negali įgyti, turint omeny, kad šis reglamentas palieka galioti anksčiau galiojusių teisės aktų numatytomis istorinėmis nuorodomis pagrįstą importo licencijų suteikimo sistemą.
Procesas ir šalių reikalavimai
21 2005 m. gruodžio 22 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.
22 Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai tą pačią dieną pateiktu atskiru dokumentu ieškovė paprašė, kad byla būtų sprendžiama pagreitinta tvarka, numatyta Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 76a straipsnyje.
23 Šis prašymas, kad byla būtų sprendžiama pagreitinta tvarka, buvo atmestas 2006 m. sausio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu.
24 2006 m. vasario 10 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu atskiru dokumentu Komisija, remdamasi Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 114 straipsniu, pateikė prieštaravimą dėl šio ieškinio priimtinumo.
25 Ieškovė savo pastabas dėl šio prieštaravimo dėl priimtinumo pateikė 2006 m. kovo 28 d., t. y. tą dieną, kai baigėsi rašytinė proceso dalis dėl priimtinumo.
26 Ieškinyje ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą reglamentą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
27 Prieštaravime dėl priimtinumo Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
28 Ieškovė pastabose dėl prieštaravimo dėl nepriimtinumo Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti Komisijos prieštaravimą dėl priimtinumo,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
29 Pagal Procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį, jei šalis prašo, Pirmosios instancijos teismas gali priimti sprendimą dėl priimtinumo, nenagrinėjęs bylos iš esmės. Pagal šio straipsnio 3 dalį, išskyrus atvejus, kai Pirmosios instancijos teismas nusprendžia kitaip, likusi proceso dalis vyksta žodžiu. Pirmosios instancijos teismas mano, kad šiuo atveju byloje yra pakankamai duomenų ir nėra reikalo pradėti žodinės proceso dalies. Be to, jis mano, kad nereikia prijungti prieštaravimo dėl priimtinumo prie bylos nagrinėjimo iš esmės.
30 Komisija remiasi ieškinio nepriimtinumu, nes, viena vertus, ieškovė neturi suinteresuotumo panaikinti ginčijamo reglamento ir, kita vertus, šis reglamentas yra taikomas visuotinai ir nėra nei tiesiogiai, nei konkrečiai skirtas ieškovei.
Šalių argumentai
31 Komisija nurodo, kad pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą fizinio arba juridinio asmens pateikto ieškinio dėl reglamento panaikinimo priimtinumui numatyta sąlyga, kad šis reglamentas iš tikrųjų turi būti individualus, su šiuo asmeniu tiesiogiai ir konkrečiai susijęs sprendimas. Ji priduria, jog šios nuostatos tikslas yra užtikrinti, kad tiesiog pasirinkus reglamento formą iš privataus asmens nebūtų atimta galimybė pareikšti ieškinį dėl su juo tiesiogiai ir konkrečiai susijusio sprendimo panaikinimo.
32 Šiuo atveju reglamentas ne tik nėra tiesiogiai ar konkrečiai skirtas ieškovei, juo net nesiekiama reglamentuoti tokių ne Bendrijos teritorijoje esančių gamintojų kaip ieškovė teisinės situacijos, todėl ieškovė neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinio dėl minėto reglamento panaikinimo.
33 Pirma, kalbant apie suinteresuotumą pareikšti ieškinį, Komisija primena, kad ginčijamo reglamento tikslas – nustatyti importo licencijų pagal Reglamente Nr. 1964/2005 numatytas AKR bananams taikytinas tarifines kvotas išdavimo 2006 m. sausio ir vasario mėnesiais laikinąsias priemones. Šias priemones reikėjo priimti, nes po Reglamento Nr. 1964/2005 priėmimo Komisijai neužteko laiko priimti ir paskelbti naujos AKR bananų kvotų administravimo tvarkos tam, kad po to valstybės narės galėtų atlikti naują operatorių, turinčių teisę dalyvauti paskirstant tarifines kvotas, registraciją. Sprendimas 2006 m. sausio ir vasario mėnesiais išduoti importo licencijas tik į Bendrijos rinką pagal iki 2005 m. gruodžio 31 d. galiojusią tarifinių kvotų tvarką tiekusiems operatoriams buvo priimtas siekiant garantuoti tiekimą Bendrijai, užtikrinti prekybą su AKR šalimis ir išvengti prekybos sutrikimų.
34 Komisija priduria, kad šiam tikslui ginčijamas reglamentas nustato dvi kvotas, skirtas skirtingiems operatoriams: pirma, 135 000 tonų kvotą, atidarytą Bendrijoje įsteigtiems operatoriams, kurie 2005 m. buvo įregistruoti pagal Reglamento Nr. 404/93 18 straipsnio 1 dalies c punkte numatytą C tarifinę kvotą, ir, antra, 25 000 tonų kvotą, atidarytą kitiems operatoriams, t. y. Bendrijoje įsteigtiems operatoriams, įregistruotiems pagal Reglamento Nr. 404/93 18 straipsnio 1 dalyje numatytas A ir B kvotas arba pagal Reglamentu Nr. 1892/2004 nustatytą papildomą kiekį, kurie 2005 m. į laisvą apyvartą išleido AKR šalių kilmės bananus. Todėl ši sistema negali būti taikoma tokiems trečiojoje šalyje įsteigtiems ir valstybių narių teritorijoje jokios ūkinės veiklos nevykdantiems gamintojams kaip ieškovė. Darytina išvada, kad panaikinus ginčijamą reglamentą, kuris ieškovei nebuvo taikytinas, ieškovės teisinė situacija nepasikeistų, o tai įrodo, kad ji neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinio dėl šio reglamento panaikinimo.
35 Antra, net ir darant prielaidą, kad toks suinteresuotumas yra, Komisijos nuomone, kadangi ginčijamas reglamentas yra visuotinai taikomas aktas, ieškovė su juo nėra nei tiesiogiai, nei konkrečiai susijusi. Šiuo atžvilgiu Komisija nurodo, kad šis reglamentas nustato operatorių kategorijas ir galimybės pasinaudoti įvairiomis kvotomis tvarką pagal objektyviai nustatytus kriterijus, t. y. viena vertus, dalyvavimą paskirstant pagal Reglamento Nr. 404/93 18 straipsnį numatytas tarifines kvotas arba pagal Reglamentą Nr. 1892/2004 nustatytą papildomą kiekį ir, antra vertus, pagal į Bendriją įvežtų bananų kilmę. Vadinasi, kalbama apie reglamentą, kuris sukelia teisinių padarinių bendrai bei abstrakčiai nurodytiems asmenims, o tai pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką yra reglamento ir sprendimo atskyrimo kriterijus (1982 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Alusuisse Italiaprieš Tarybą ir Komisiją, 307/81, Rink. p. 3463, 9 punktas; 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Greenpeace Councilir kt. prieš Komisiją, C‑321/95 P, Rink. p. I‑1651, 28 punktas; 1995 m. birželio 19 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Kik prieš Tarybą ir Komisiją, T‑107/94, Rink. p. II‑1717, 35 punktas ir 2001 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Comafrica ir Dole Fresh Fruit Europe prieš Komisiją, T‑198/95, T‑171/96, T‑230/97, T‑174/98 ir T‑225/99, Rink. p. II‑1975, 108–110 punktai).
36 Kadangi ieškovė ieškinyje pati teigia, jog neturi ginčijamame reglamente numatyto operatoriaus požymių, ji su šiuo aktu yra susijusi tik todėl, kad objektyviai yra Bendrijoje neįsteigtas ūkio operatorius, neturintis istorinės nuorodos pagal iki 2005 m. gruodžio 31 d. galiojusią importo licencijų suteikimo sistemą, vadinasi, yra susijusi taip, kaip ir visi analogiškoje padėtyje esantys ūkio subjektai. Komisija priduria, kad Pirmosios instancijos teismas jau turėjo progą patvirtinti, jog importo tarifinių kvotų valdymo tvarką nustatantys reglamentai yra visuotinai ir abstrakčiai taikomi (2002 m. rugsėjo 25 d. Pirmosios instancijos teismo nutartys Di Lenardo prieš Komisiją, T‑178/01, Rink. p. II‑0000, ir Dilexport prieš Komisiją, T‑179/01, Rink. p. II‑0000). Be to, jokia kita ieškovės situacijos aplinkybė jos neindividualizuoja kitų ūkio subjektų atžvilgiu.
37 Atsakydama į ieškovės argumentą, kad ginčijamas reglamentas konkrečiai iš jos atima teisę importuoti, Komisija nurodo, kad iš jos negali būti atimta jokia teisė importuoti, nes ji, kaip ir joks kitas ūkio operatorius, nėra įgijusi jokios teisės šia prasme, tuo labiau kad ji net neturi operatoriaus pagal anksčiau galiojusią importo tvarką požymių. Vadinasi, ieškovės situacija nesiskiria nuo bet kurio kito asmens, neatitinkančio ginčijamo reglamento II ir III antraštinėse dalyse nustatytų sąlygų, situacijos.
38 Komisija taip pat nurodo, kad net jei ginčijamos priemonės galėjo sukelti grėsmę ieškovės veiklos tęstinumui, ši aplinkybė vis tiek negali jos individualizuoti. Iš tikrųjų pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką aplinkybė, kad aktas skirtingų teisės subjektų, kuriems jis taikomas, atžvilgiu gali sukelti skirtingas konkrečias pasekmes, neturėtų panaikinti šio akto norminio pobūdžio tiek, kiek jo taikymas pagrįstas objektyvia teisine situacija arba nagrinėjamame akte nustatytomis aplinkybėmis (1993 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo nutarties AEFMA prieš Komisiją, C‑107/93, Rink. p. I‑3999, 14–22 punktai; 1999 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Van Parys ir kiti prieš Komisiją, T‑11/99, Rink. p. II‑2653, 50 ir 51 punktai). Tas pats pasakytina apie galimybę tiksliau ar ne taip tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems taikytinas nagrinėjamas taisės aktas, skaičių ar tapatybę (1989 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Lefebvre prieš Komisiją, 206/87, Rink. p. 275; 2005 m. vasario 28 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties von Pezold prieš Komisiją, T‑108/03, Rink. p. II‑655, 46 punktas).
39 Pirma, ieškovė nesutinka su Komisijos teiginiu, kad ji neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinio dėl ginčijamo reglamento. Šiuo atžvilgiu ji teigia, kad pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką vieta, kurioje ieškovė įsteigta arba kurioje ji vykdo savo ūkinę veiklą, nėra svarbi ieškinio dėl panaikinimo priimtinumui, nes svarbios yra tik nagrinėjamo akto teisinės pasekmės ieškovės teisinei situacijai (1995 m. rugsėjo 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Antillean Rice Milles ir kt. prieš Komisiją, T‑480/93 ir T‑483/93, Rink. p. II‑2305).
40 Ji priduria, kad pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką vienintelė privataus asmens pareikšto ieškinio dėl panaikinimo priimtinumo sąlyga yra jo galėjimas remtis atsiradusiu ir esamu teisiškai saugomu interesu. Šiuo atveju nepaneigtina, jog taikant ginčijamą reglamentą iš AKR šalyse įsisteigusių gamintojų, kurie nėra operatoriai šio reglamento prasme, atimamos visos teisės, susijusios su bet kokiu eksportu į Bendrijos rinką, todėl šie gamintojai turi teisėtą ir teisės saugomą interesą, dėl kurio jie gali užginčyti minėto akto teisėtumą.
41 Antra, ieškovė nurodo, kad nors tiesa, jog šis reglamentas taikomas bendrai visiems suinteresuotiesiems ūkio operatoriams, vis dėlto su kai kuriais iš jų jis yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs. Šiuo atžvilgiu ji primena, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, jei reglamentas iš esmės nėra individualus sprendimas, reikia nustatyti teisines pasekmes, kurių juo siekiama arba kurias jis realiai sukelia (šios nutarties 35 punkte nurodyto Teisingumo Teismo sprendimo Alusuisse Italia prieš Tarybą ir Komisiją 8 punktas ir 2001 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Antillean Rice Mills prieš Tarybą, C‑451/98, Rink. p. I‑8949).
42 Vadinasi, kaip pripažinta ir Teisingumo Teismo praktikoje, norminis akto pobūdis nėra kliūtis ieškovo teisei pareikšti ieškinį dėl panaikinimo. Šiuo tikslu pakaktų, kad ieškovas įrodytų, jog jis yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su nagrinėjamu aktu (1979 m. kovo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas ISOprieš Tarybą, 118/77, Rink. p. 1277; 1984 m. vasario 21 d. Teisingumo Teismo sprendimas Allied Corporation ir kt. prieš Komisiją, 239/82 ir 275/82, Rink. p. 1005; 1990 m. kovo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimas Nashua Corporation ir kt. prieš Komisiją ir Tarybą, C‑133/87 ir C‑150/87, Rink. p. I‑719; 1991 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Extramet Industrine prieš Tarybą, C‑358/89, Rink. p. I‑2501; 1994 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimas Codorníu prieš Tarybą, C‑309/89, Rink. p. I‑1853, ir šios nutarties 41 punkte nurodytas sprendimas Antillean Rice Mills prieš Tarybą).
43 Trečia, ieškovė teigia, kad, kaip to reikalaujama Bendrijos teismų praktikoje, ji yra konkrečiai susijusi su ginčijamu reglamentu dėl tam tikrų savo ypatingų savybių ar faktinių aplinkybių, kurios ją išskiria iš kitų asmenų ir taip ją konkretina analogiškai asmeniui, kuriam yra skirtas sprendimas (1963 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Plaumann prieš Komisiją, 25/62, Rink. p. 197, 223; 2002 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo sprendimas Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677; 2004 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo nutartis Alpenhain-Camembert-Werkprieš Komisiją, T‑370/02, Rink. p. II‑2097). Šiuo atžvilgiu ji teigia esanti ne tik visiškai kitokioje faktinėje situacijoje nei kiti operatoriai ar AKR bananų gamintojai, bet ir teisinėje situacijoje, leidžiančioje ją prilyginti „asmeniui, kuriam yra skirtas sprendimas“ Bendrijos teismų praktikos prasme. Iš tikrųjų, kadangi ji priklauso AKR šalyse įsteigtų nepriklausomų gamintojų (operatorių ar atskirų gamintojų) kategorijai, jai neįmanoma parduoti savo gaminių Bendrijos teritorijoje.
44 Ieškovės nuomone ir kaip matyti iš Kotonu susitarimo V priedo 1 straipsnio bei prie V priedo pridėto protokolo Nr. 5, „Antrojo protokolo dėl bananų“, 1 straipsnio, Bendrijos teisė AKR šalyje įsteigto gamintojo, eksportuojančio savo produktus į Bendrijos rinką, teisinę situaciją apibrėžia ją atskirdama nuo kitų gamintojų ir bendrai nuo visų kitų bananų rinkos operatorių. Šios nuostatos leistų be galimo ginčo nustatyti, kad AKR bananus gaminančios įmonės yra ypatingoje teisinėje situacijoje bendros žemės ūkio politikos taisyklių atžvilgiu, t. y. tokioje pačioje situacijoje, kuri buvo nagrinėjama šios nutarties 39 punkte nurodytame sprendime Antillean Rice Mills ir kt. prieš Komisiją.
45 Ieškovė nurodo, kad ji gali būti individualizuota, jei akto kūrėjas atsižvelgtų (arba privalėtų atsižvelgti) į jos teisinę ar faktinę situaciją, kuri atitinka susijusių įmonių situaciją per akto priėmimą. Šis būdas pripažinti konkretų ryšį jau buvo Teisingumo Teismo patvirtintas 1985 m. sausio 17 d. Sprendime Piraiki‑Patraiki ir kt. prieš Komisiją (11/82, Rink. p. 207) ir tiek, kiek priimto akto nuostatos tai nurodė, 1990 m. birželio 26 d. Sprendime Sofrimport prieš Komisiją (C‑152/88, Rink. p. I‑2477), kuriame jis konstatavo, kad nagrinėjami teisės aktai įpareigojo Komisiją juos priimant atsižvelgti į ieškovų situaciją.
46 Be to, jos situacija panaši į ryžių iš Nyderlandų Antilų eksportuotojų situaciją byloje, kurioje buvo priimtas šios nutarties 41 punkte nurodytas sprendimas Antillean Rice Mills prieš Tarybą, kuriuo buvo pripažinta, kad priėmus Bendrijos priemonę ieškovai neteko galimybės eksportuoti į Bendriją. Ieškovės nuomone, tiesa, kad šiame sprendime Teisingumo Teismas visų pirma nusprendė, jog ieškovės negalėjo būti laikomos susijusiomis su šia Bendrijos priemone vien kaip ryžių eksportuotojos į Bendriją, nes ši veikla yra komercinė veikla, kurią bet kuriuo metu gali vykdyti bet kuri įmonė. Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad ieškovės a priori buvo susijusios tik dėl savo objektyvaus požymio, t. y. kaip nagrinėjamame sektoriuje dirbantis ūkio operatorius, ir galiausiai kad aplinkybės, jog yra mažai susijusių operatorių, neužtenka konstatuoti, kad yra individuali sąsaja. Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad tai, jog pagal specialias nuostatas Taryba ar Komisija privalo atsižvelgti į jų numatyto priimti akto pasekmes tam tikrų privačių asmenų situacijai, gali „šiuos asmenis individualizuoti“ (šios nutarties 45 punkte nurodyto Teisingumo Teismo sprendimo Piraiki‑Patraiki prieš Komisiją 28 ir 31 punktai bei 1999 m. vasario 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Antillean Rice Millsir kt. prieš Komisiją, C‑390/95 P, Rink. p. I‑769, 25 punktas).
47 Ieškovės nuomone, visiškai panašų argumentą galima taikyti institucijų pareigos atžvilgiu, kai jos priima reglamentą bendros žemės ūkio politikos srityje (šiuo atveju bendro bananų rinkos organizavimo srityje), nes jos privalo ne tik atsižvelgti į AKR šalyse įsteigtų gamintojų situaciją, bet ir užtikrinti jų prekių pardavimą tokiomis pačiomis palankiomis sąlygomis kaip ir jų ankstesnėje situacijoje pagal Kotonu susitarimo V priedo 1 straipsnį. Reikalavimas atsižvelgti į individualias situacijas šiuo atveju pagrįstas tuo, kad institucijos pagal neatsiejamus nuo teisėtumo Bendrijoje sutartinius įsipareigojimus privalo per nustatytus terminus palaikyti tradicinius prekybos srautus.
48 Be to, siekdama paneigti ieškinio priimtinumą, Komisija negali teisėtai remtis argumentu, jog, kaip Teisingumo Teismas nusprendė šios nutarties 41 punkte nurodytame sprendime Antillean Rice Mills prieš Tarybą, ieškovės negali būti laikomos susijusiomis su Bendrijos priemone vien todėl, kad jos yra ryžių eksportuotojos į Bendriją, nes ši veikla yra komercinė veikla, kurią bet kuriuo metu gali vykdyti bet kuri įmonė. Šiuo atveju ginčijamą reglamentą buvo siekiama taikyti tik dviejų mėnesių laikotarpiu, todėl galimybė, kad kitos įmonės būtų galėjusios tapti bananų gamintojomis per tokį trumpą laikotarpį, yra vien tik teorinė.
49 Ketvirta, ieškovė nurodo, kad Komisija prieštaravimui dėl priimtinumo pagrįsti nepateikia jokio argumento, galinčio paneigti, kad ieškovė yra tiesiogiai susijusi su ginčijamu reglamentu. Šiuo atžvilgiu ieškovė pabrėžia, kad nėra jokios Bendrijos ar nacionalinės priemonės, įgyvendinančios ginčijamu reglamentu nustatytą importo tvarką, todėl ji yra tiesiogiai susijusi su šiuo reglamentu. Bet kuriuo atveju aišku, jog ginčijamo reglamento priėmimo dieną Komisija negalėjo nežinoti, kad dėl licencijų tvarkos susiformavęs prekybos mechanizmas tokiems gamintojams kaip ieškovė tiesiogiai reiškė negalimumą palaikyti tradicinių prekybos su Bendrija srautų.
50 Galiausiai ieškovė primena 2002 m. gegužės 3 d. Sprendimą Jégo‑Quéré prieš Komisiją (T‑177/01, Rink. p. II‑2365), kuriame Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jei nėra nacionalinių Bendrijos aktų įgyvendinimo priemonių, pripažinus ieškinį dėl panaikinimo nepriimtiną teisės subjektai gali netekti teisės į veiksmingą teisminę gynybą, garantuojamą nacionalinių konstitucinių normų, Europos konvencijos dėl pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos (EŽTK), Bendrijos teisės principų ir pagrindinių teisių chartijos. Taip pat ji primena, kad Teisingumo Teismas šios nutarties 43 punkte nurodytame sprendime Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą taip pat nusprendė, jog Europos Bendrija yra teisinė bendrija, kurioje užtikrinama jos institucijų teisės aktų atitiktis Sutarčiai ir bendriesiems teisės principams, kuriuos sudaro pagrindinės teisės, tarp jų ir teisė į veiksmingą teisminę apsaugą.
51 Kadangi šiuo atveju, ieškovės nuomone, klausimas dėl šio reglamento galiojimo negali būti iškeltas jokiame nacionaliniame teisme, darytina išvada, kad tik ieškinio priimtinumo pripažinimas gali užkirsti kelią atsisakymui vykdyti teisingumą, kuris suteiktų ginčijamam reglamentui Bendrijos teisės principų neatitinkantį jurisdikcijos imunitetą. Nepripažindamas tokio ieškinio priimtinumo Bendrijos teismas atsisakytų galimybės ištirti su nagrinėjamu aktu susijusius galimus pažeidimus ir leistų šiam aktui visiškai išvengti teisminės kontrolės, pažeisdamas taisykles, išplaukiančias iš fakto, kad Bendrija yra teisinė bendrija (1986 m. balandžio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Les Verts prieš Parlamentą, 294/83, Rink. p. 1339). Kad pagrįstų šią poziciją, ieškovė primena, jog 2003 m. liepos 18 d. Sutarties dėl Konstitucijos Europai projektas (II‑47 straipsnis ir III‑270 straipsnio ketvirtoji pastraipa) numato galimybę privatiems asmenims pareikšti ieškinį dėl tiesiogiai su jais susijusių teisės aktų, dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
Dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį
52 Iš nusistovėjusios Bendrijos teismų praktikos matyti, kad fizinio ar juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl panaikinimo priimtinas tik tuo atveju, kai ieškovas pagrindžia savo suinteresuotumą pareikšti ieškinį (1977 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Société pour l’exportation des sucresprieš Komisiją, 88/76, Rink. p. 709, 19 punktas; šios nutarties 39 punkte nurodyto 1995 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Antillean Rice Millsir kt. prieš Komisiją 59 punktas; 1999 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Unione provinciale degli agricoltori di Firenze ir kt. prieš Komisiją, T‑78/98, Rink. p. II‑1377, 30 punktas ir 2005 m. spalio 17 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties First Data ir kt. prieš Komisiją, T‑28/02, Rink. p. II‑0000, 34 punktas).
53 Be to, fizinis ar juridinis asmuo turi suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl akto panaikinimo, jei pats akto panaikinimas sukelia teisinių pasekmių (1986 m. birželio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo AKZO Chemieprieš Komisiją, 53/85, Rink. p. 1965, 21 punktas; šios nutarties 39 punkte nurodyto 1995 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Antillean Rice Mills prieš Komisiją 59 punktas).
54 Šiuo atveju, Komisijos nuomone, ieškovė neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinio, nes ginčijamas reglamentas netaikomas tokiems trečiojoje šalyje įsteigtiems ir valstybių narių teritorijoje jokios ūkinės veiklos nevykdantiems gamintojams kaip ieškovė. Todėl darytina išvada, kad ginčijamo reglamento panaikinimas nepaveiktų ieškovės teisinės situacijos.
55 Šis argumentas nėra priimtinas.
56 Iš tikrųjų ieškovė ginčija ginčijamą reglamentą būtent todėl, kad juo neatsižvelgiama į tokių nepriklausomų gamintojų kaip ji pati situaciją ir todėl iš jos atimama galimybė eksportuoti prekes į Bendrijos rinką. Ji konkrečiai nurodo, jog šio reglamento 3 ir 4 straipsniuose įtvirtinta istorinėmis nuorodomis pagrįsta importo licencijų suteikimo tvarka, todėl šis reglamentas pažeidžia sutartines bananų rinkos nuostatas bei Bendrijos nuostatose, reglamentuojančiose bendrą žemės ūkio politiką bei bendrą bananų rinkos organizavimą, įtvirtintus principus. Be to, ginčijamas reglamentas pažeidžia nediskriminacijos principą, nes nepagrįstai sudaro palankesnes sąlygas kai kuriems istoriškai svarbiems tradiciniams importuotojams, ir teisėtų lūkesčių principą.
57 Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal EB 233 straipsnį institucija, kurios aktas buvo paskelbtas negaliojančiu, privalo imtis būtinų priemonių teismo sprendimui įvykdyti. Šios priemonės nėra susijusios su akto išnykimu iš Bendrijos teisės sistemos, nes išnykimas kyla iš paties panaikinimo teisme. Jos susijusios su pasekmių, kurioms atsirasti įtakos turėjo nustatytas neteisėtumas, panaikinimu. Iš tikrųjų šis panaikinimas reiškia, kad aktą priėmusi institucija privalo imtis būtinų priemonių teismo sprendimui įvykdyti. Todėl iš atitinkamos institucijos gali būti reikalaujama atkurti ieškovo adekvačią padėtį arba nepriimti identiško akto (šios nutarties 39 punkte nurodyto 1995 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Antilleans Rice Mills ir kt. prieš Komisiją 60 punktas).
58 Pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką, kad visiškai įvykdytų sprendimą dėl panaikinimo, atitinkama institucija privalo atsižvelgti ne tik į sprendimo rezoliucinę dalį, bet ir į motyvus, dėl kurių priimtas sprendimas bei kurie yra būtinas sprendimo pagrindas, nes motyvai yra būtini, kad būtų tiksliai nustatyta rezoliucinėje dalyje išdėstyto sprendimo esmė. Būtent šioje motyvuojamoje dalyje tiksliai nurodoma nuostata, kurios neteisėtumas nagrinėjamas, ir tiksliai atskleidžiamos priežastys, dėl kurių rezoliucinėje dalyje konstatuojamas neteisėtumas ir į kurias turi atsižvelgti atitinkama institucija, pakeisdama panaikintą aktą (1988 m. balandžio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Asteris ir kt. prieš Komisiją, 97/96, 193/86, 99/86 ir 215/86, Rink. p. 2181, 27 punktas ir 2003 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Interporcprieš Komisiją, C‑41/00 P, Rink. p. I‑2125, 29 punktas; 1995 m. vasario 2 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Frederiksenprieš Parlamentą, T‑106/92, Rink. VT p. I‑A‑29 ir II‑99, 31 punktas).
59 Vadinasi, kaip matyti iš nurodytos Bendrijos teismų praktikos, atitinkama institucija privalo užtikrinti, kad negaliojančiu paskelbtą aktą pakeičiančiame akte nebūtų tokių pačių pažeidimų, kaip nurodyti sprendime dėl panaikinimo. Šiomis aplinkybėmis akto panaikinimas motyvuojant tuo, kad jame neatsižvelgta į apibrėžtą ūkio operatorių kategoriją, įpareigojantis instituciją, kurios aktas paskelbtas negaliojančiu, imtis būtinų priemonių teismo sprendimui įvykdyti, gali turėti pasekmių ieškovės teisinei situacijai.
60 Iš to, kas pasakyta anksčiau, matyti, jog ieškovė yra suinteresuota, kad ginčijamas reglamentas būtų panaikintas.
Dėl klausimo, ar ieškovė yra tiesiogiai ir konkrečiai susijusi
61 Pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką EB 230 straipsnio ketvirtąja pastraipa, suteikiančia privačiam asmeniui teisę pareikšti ieškinį dėl sprendimo, kuris, nors ir priimtas reglamento forma, yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs, siekiama visų pirma užtikrinti, kad vien pasirinkdamos reglamento formą Bendrijos institucijos negalėtų atimti iš privataus asmens galimybės pareikšti ieškinį dėl tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijusio sprendimo, bei nustatyti, kad formos pasirinkimas negali pakeisti akto pobūdžio (1980 m. birželio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Calpak ir Società Emiliana Lavorazione Frutta prieš Komisiją, 789/79 ir 790/79, Rink. p. 1949, 7 punktas; 1999 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Area Cova ir kt.prieš Tarybą ir Komisiją, T‑12/96, Rink. p. II‑2301, 24 punktas bei 2005 m. rugsėjo 8 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Lorte ir kt. prieš Tarybą, T‑287/04, Rink. p. II‑0000, 36 punktas).
62 Taip pat pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką skirtumo tarp reglamento ir sprendimo reikia ieškoti atsižvelgiant į ginčijamo akto visuotinį taikymą, įvertinant ginčijamo akto pobūdį ir būtent juo siekiamas arba sukuriamas teisines pasekmes (1987 m. vasario 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Deutz und Geldermann prieš Tarybą, 26/86, Rink. p. 941, 7 punktas ir 1995 m. lapkričio 23 d. Teisingumo Teismo nutarties Asocarne prieš Tarybą, C‑10/95 P, Rink. p. I‑4149, 28 punktas; šios nutarties 61 punkte nurodytos nutartis Area Cova ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją 25 punktas ir 2005 m. vasario 3 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Comafrica ir Dole Fresh Fruit Europe prieš Komisiją, T‑139/01, Rink. p. II‑409, 87 punktas).
63 Šiuo atveju pažymėtina, kad bendrais ir abstrakčiais terminais suformuluoto ginčijamo reglamento tikslas – nustatyti Reglamento Nr. 1964/2005 įgyvendinimo taisykles 2006 m. sausio ir vasario mėnesiais tiek, kiek jis susijęs su AKR bananų importo į Bendriją tvarka.
64 Tai, kad ieškovė teigia, jog nebūdama operatoriumi ginčijamo reglamento prasme ji negali importuoti savo prekių į Bendrijos rinką, yra tik šio reglamento 3 ir 4 straipsnių taikymo jos situacijai pasekmė. Vis dėlto šios ginčijamo reglamento nuostatos yra visuotinai taikomos priemonės. Iš esmės jos numato dvi tarifines kvotas, skirtas skirtingiems operatoriams: pirma, 135 000 tonų kvotą, atidarytą Bendrijoje įsteigtiems operatoriams, kurie 2005 m. buvo įregistruoti pagal Reglamento Nr. 404/93 18 straipsnio 1 dalies c punkte numatytą C tarifinę kvotą, ir, antra, 25 000 tonų kvotą, atidarytą kitiems operatoriams, t. y. Bendrijoje įsteigtiems operatoriams, įregistruotiems pagal Reglamento Nr. 404/93 18 straipsnio 1 dalyje numatytas A ir B kvotas arba pagal Reglamentu Nr. 1892/2004 nustatytą papildomą kiekį, kurie 2005 m. į laisvą apyvartą išleido AKR šalių kilmės bananus.
65 Vadinasi, ginčijamas reglamentas yra visuotinai taikomas norminis aktas, kuris taikomas objektyviai apibrėžtoms aplinkybėms ir daro teisinį poveikį bendrai ir abstrakčiai numatytoms asmenų kategorijoms. Iš tikrųjų šios priemonės susijusios su ieškove tik todėl, kad ji yra Bendrijoje neįsteigtas ūkio operatorius, neturintis istorinės nuorodos pagal iki 2005 m. gruodžio 31 d. galiojusią importo licencijų suteikimo tvarką. Todėl ji yra susijusi su nagrinėjamomis priemonėmis taip, kaip ir analogiškoje padėtyje esantis bet kuris kitas ūkio operatorius, t. y. AKR šalyje įsteigtas gamintojas, nevykdantis jokios ūkio veiklos Bendrijos teritorijoje ir neturintis istorinės nuorodos pagal iki 2005 m. gruodžio 31 d. galiojusią importo licencijų suteikimo tvarką (šiuo klausimu žr. šios nutarties 36 punkte nurodytų nutarčių Di Lenardo prieš Komisiją 47 punktą ir Dilexport prieš Komisiją 47 punktą bei šios nutarties 62 punkte nurodyto 2005 m. vasario 3 d. Sprendimo Comafrica ir Dole Fresh Fruit Europe prieš Komisiją 88 punktą).
66 Vis dėlto tai, kad norminio akto nuostatos taikomos visiems suinteresuotiesiems ūkio operatoriams, nepaneigia to, kad tam tikromis aplinkybėmis su kai kuriais jų jos gali būti konkrečiai susijusios (šios nutarties 42 punkte nurodytų sprendimų Extramet Industrine prieš Tarybą 13 punktas; Codorniuprieš Tarybą 19 punktas ir šios nutarties 43 punkte nurodyto sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą 36 punktas). Esant tokiai prielaidai, Bendrijos aktas vienu metu gali būti ir norminis aktas, ir tam tikrų suinteresuotųjų ūkio operatorių atžvilgiu – sprendimas (1995 m. lapkričio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Exporteurs in Levende Varvens ir kt. prieš Komisiją, T‑481/93 ir T‑484/93, Rink. p. II‑2941, 50 punktas; šios nutarties 35 punkte nurodyto 2001 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Comafrica ir Dole Fresh Fruit Europe prieš Komisiją 101 punktas ir šios nutarties 62 punkte nurodyto 2005 m. vasario 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Comafrica ir Dole Fresh Fruit Europe prieš Komisiją 107 punktas).
67 Pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką fizinis ar juridinis asmuo, kuriam nėra skirtas aktas, EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme gali būti konkrečiai susijęs su nagrinėjamu aktu dėl tam tikrų jo ypatingų savybių ar faktinių aplinkybių, kurios jį išskiria iš kitų asmenų ir taip jį individualizuoja analogiškai asmeniui, kuriam yra skirtas sprendimas (šios nutarties 43 punkte nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas Plaumann prieš Komisiją, p. 223; šios nutarties 42 punkte nurodyto Teisingumo Teismo sprendimo Codorniuprieš Tarybą 20 punktas; šios nutarties 43 punkte nurodyto Teisingumo Teismo sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą 36 punktas ir 2004 m. balandžio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Jégo-Quéré, C‑263/02 P, Rink. p. I‑3425, 45 punktas; šios nutarties 62 punkte nurodyto 2005 m. vasario 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Comafrica ir Dole Fresh Fruit Europe prieš Komisiją 107 punktas). Jei ši sąlyga nėra išpildyta, jokio fizinio ar juridinio asmens bet kuriuo atveju pareikštas ieškinys dėl reglamento panaikinimo nėra priimtinas (šios nutarties 43 punkte nurodyto sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą 37 punktas).
68 Atsižvelgiant į šią Bendrijos teismų praktiką reikia patikrinti, ar šiuo atveju ieškovė yra konkrečiai susijusi su ginčijamu reglamentu.
69 Pirma, kalbant apie ieškovės argumentą, kad iš jos atimama galimybė eksportuoti savo prekes į Bendrijos rinką, pažymėtina, jog ginčijamas reglamentas susijęs su ieškove tik dėl jos kaip AKR bananus gaminančios ir parduodančios įmonės objektyvaus požymio, taip pat kaip jis susijęs ir su bet kuriuo kitu AKR šalyse įsteigtu ir ta pačia veikla užsiimančiu nepriklausomu operatoriumi. Tačiau, kaip matyti iš Bendrijos teismų praktikos, vien šio požymio nepakanka įrodyti, kad ieškovė yra konkrečiai susijusi su ginčijamu reglamentu (šiuo klausimu žr. šios nutarties 45 punkte nurodyto sprendimo Piraiki‑Patraiki ir kt. prieš Komisiją 14 punktą ir šios nutarties 41 punkte nurodyto sprendimo Antillean Rice Mills prieš Tarybą 51 punktą; 2003 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Villiger Söhneprieš Tarybą, T‑154/02, Rink. p. II‑1921, 47 punktą).
70 Šios išvados nepaneigia ieškovės teiginys, kad ginčijamas reglamentas jai uždraudžia bet kokią bananų importo veiklą ir taip sukelia grėsmę jos egzistavimui. Iš esmės, net jei šis teiginys būtų pagrįstas, aplinkybė, kad norminis aktas gali turėti įvairių konkrečių pasekmių skirtingiems teisės subjektams, kuriems jis taikomas, neišskiria jų iš kitų ūkio operatorių, nes šis aktas taikomas objektyviai apibrėžtoje situacijoje (1997 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo nutarties Sveriges Betodlares ir Henrikson prieš Komisiją, C‑409/96 P, Rink. p. I‑7531, 37 punktas; šios nutarties 36 punkte nurodytų Pirmosios instancijos teismo nutarčių Di Lenardo prieš Komisiją, 52 punktas; Dilexport prieš Komisiją 52 punktas ir 2005 m. gruodžio 13 d. Nutarties Arla Foods ir kt. prieš Komisiją, T‑397/02, Rink. p. II‑0000, 70 punktas).
71 Antra, kalbant apie ieškovės argumentą, kad ūkio operatorių, iš kurių ginčijamas reglamentas atima galimybę parduoti AKR bananus Bendrijos teritorijoje, yra mažai, primintina, jog pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems taikoma priemonė, skaičių ar net tapatybę, nereiškia, kad šie subjektai turi būti laikomi konkrečiai susijusiais su šia priemone, nes akivaizdu, jog, kaip ir šiuo atveju, nagrinėjamas aktas taikomas atsižvelgiant į jame apibrėžtas objektyvias teisines ar faktines aplinkybes (1993 m. birželio 21 d. Teisingumo Teismo nutarties Chiquita Banana ir kt. prieš Tarybą, C‑276/93, Rink. p. I‑3345, 8 punktas ir šios nutarties 41 punkte nurodyto sprendimo Antillean Rice Mills prieš Tarybą 52 punktas; šios nutarties 38 punkte nurodytos nutarties von Pezold prieš Komisiją 46 punktas).
72 Šios išvados negali paneigti tai, kad ginčijamas reglamentas taikomas tik du mėnesius, ir todėl galimybė, jog kitos įmonės gali tapti bananų gamintojomis per tokį trumpą laikotarpį, yra vien tik teorinė. Šiuo atžvilgiu pakanka konstatuoti, jog ieškovė su ginčijamu reglamentu, kuriuo nesiekiama apriboti nagrinėjamų prekių gamybos arba ji neapribojama, yra susijusi tik todėl, kad yra eksportuotoja į Bendriją, ir todėl šis reglamentas su ja susijęs taip pat kaip ir su kitais analogiškoje situacijoje esančiais ar galinčiais būti operatoriais (šiuo klausimu žr. šios nutarties 45 punkte nurodyto sprendimo Piraiki‑Patraikiir kt. prieš Komisiją 12–14 punktus).
73 Trečia, ieškovė teigia, kad ji yra konkrečiai susijusi, nes Komisija turėjo atsižvelgti į jos konkrečią situaciją.
74 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką tai, kad Komisija pagal specialias nuostatas privalo atsižvelgti į numatomo priimti akto pasekmes tam tikrų privačių asmenų situacijai, gali šiuos asmenis individualizuoti (šios nutarties 45 punkte nurodyto sprendimo Piraiki‑Patraiki ir kt. prieš Komisiją 21 punktas ir 28–31 punktai; šios nutarties 45 punkte nurodyto sprendimo Sofrimport prieš Komisiją 11–13 punktai; šios nutarties 46 punkte nurodyto 1999 m. vasario 11 d. Sprendimo Antillean Rice Mills ir kt. prieš Komisiją 25 punktas ir šios nutarties 41 punkte nurodyto sprendimo Antillean Rice Mills prieš Tarybą 57 punktas; šios nutarties 39 punkte nurodyto 1995 m. rugsėjo 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Antillean Rice Mills ir kt. prieš Komisiją 67–78 punktai ir 2002 m. sausio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Rica Foods prieš Komisiją, T‑47/00, Rink. p. II‑113, 41 punktas).
75 Žinoma, tiesa, kad, kaip nurodo ieškovė savo pastabose dėl nepriimtinumo išimties, Kotonu susitarimo prie V priedo pridėto protokolo Nr. 5, „Antrojo protokolo dėl bananų“, 1 straipsnyje teigiama, jog šalys pripažįsta, kad bananų eksportas į Bendrijos rinką yra ekonomine prasme nepaprastai svarbus AKR bananų tiekėjams ir būtent kad Bendrija sutinka išnagrinėti ir prireikus imtis priemonių, kuriomis būtų užtikrinamas perspektyvus jų bananų eksporto pramonės tęstinumas ir nuolatinė jų bananų realizavimo rinka Bendrijos rinkoje.
76 Vis dėlto, kaip matyti iš Bendrijos teismų praktikos, išvados dėl tokios pareigos buvimo, net ir tariant, kad ji įrodyta, nepakanka konstatuoti, kad ieškovė yra konkrečiai susijusi. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas, šios nutarties 45 punkte nurodyto sprendimo Piraiki‑Patraiki prieš Komisiją 28 punkte konstatavęs, kad Komisija privalėjo išnagrinėti neigiamas pasekmes, kurių jos sprendimas galėjo turėti atitinkamos valstybės narės ir suinteresuotųjų įmonių ekonomikai, iš šios vienintelės išvados nenusprendė, jog visos šios suinteresuotosios įmonės buvo konkrečiai susijusios EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme. Atvirkščiai, jis konstatavo, kad šiuo sprendimu buvo visiškai ar iš dalies trukdoma tik sudariusioms sutartis, kurių įvykdymas numatytas ginčijamo sprendimo taikymo laikotarpiu, įmonėms, kurios buvo konkrečiai susijusios EB 230 straipsnio ketvirtosios pastraipos prasme (šios nutarties 45 punkte nurodyto Teisingumo Teismo sprendimo Piraiki‑Patraiki ir kt. prieš Komisiją 28, 31 ir 32 punktai; šios nutarties 41 punkte nurodyto sprendimo Antillean Rice Mills prieš Tarybą 60 punktas ir 2003 m. balandžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Nederlandse Antillen, C‑142/00 P, Rink. p. I‑3483, 74 punktas).
77 Iš to matyti, kad išvada, jog jei aplinkybės tam neprieštaravo, Komisija, priimdama ginčijamą reglamentą, turėjo atsižvelgti į neigiamas pasekmes, kurių šis reglamentas galėjo sukelti būtent suinteresuotosioms įmonėms, neatleidžia ieškovės nuo pareigos įrodyti, kad ji yra susijusi su šiuo reglamentu dėl faktinės situacijos, kuri ją individualizuoja kitų asmenų atžvilgiu (pagal analogiją žr. šios nutarties 41 punkte nurodyto sprendimo Antillean Rice Mills prieš Tarybą 62 punktą ir šios nutarties 76 punkte nurodyto sprendimo Komisija prieš Nederlandse Antillen 76 punktą).
78 Tačiau ieškovė nenurodė jokios aplinkybės, leidžiančios konstatuoti, kad dėl konkrečios situacijos ji yra susijusi.
79 Iš to, kas pasakyta anksčiau, matyti, kad ieškovė nėra tokioje situacijoje, kuri ją individualizuoja visų kitų ūko operatorių atžvilgiu, vadinasi, ji nėra konkrečiai susijusi su ginčijamu reglamentu.
80 Galiausia, ieškovė teigia, kad šio ieškinio nepriimtinumas pažeistų jos pagrindinę teisę į veiksmingą teisminę apsaugą. Bendrijos teisminės apsaugos efektyvumas reikalauja, kad ji būtų laikoma konkrečiai susijusia, nes nacionalinė teisė jai nesuteikia jokios galimybės pareikšti ieškinio siekiant užginčyti ginčijamą sprendimą nacionaliniame teisme.
81 Šiuo atžvilgiu, priminęs, kad teisė į veiksmingą teisminę apsaugą yra vienas iš bendrųjų teisės principų, kurie išplaukia iš valstybių narių bendrų konstitucinių tradicijų, ir kad ši teisė taip pat buvo nurodyta EŽTK 6 ir 13 straipsniuose, Teisingumo Teismas nurodė, jog EB sutartis, t. y. EB 230 ir 241 straipsniai, taip pat EB 234 straipsnis, nustatė išsamią teisių gynimo būdų ir procedūrų sistemą, skirtą užtikrinti institucijų aktų teisėtumo kontrolę, ją patikint atlikti Bendrijos teismams. Pagal šią sistemą fiziniai ar juridiniai asmenys, negalintys tiesiogiai apskųsti visuotinai taikomų Bendrijos aktų dėl EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje nustatytų priimtinumo sąlygų, turi galimybę atitinkamais atvejais netiesiogiai remtis tokių aktų negaliojimu arba pagal EB 241 straipsnį Bendrijos teismuose, arba nacionaliniuose teismuose, paskatinant pastaruosius, kurie patys neturi jurisdikcijos pripažinti šių aktų negaliojančiais, pateikti atitinkamus prejudicinius klausimus Teisingumo Teismui (šios nutarties 43 punkte nurodyto sprendimo Unión de Pequeños Agricultoresprieš Tarybą 39 ir 40 punktai bei šios nutarties 67 punkte nurodyto sprendimo Komisija prieš Jégo‑Quéré 29 ir 30 punktai; 2006 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Nürburgring prieš Parlamentą ir Tarybą, T‑311/03, Rink. p. II‑0000, 69 punktas).
82 Priešingai nei teigia ieškovė, aplinkybė, kad nė vienas teisių gynimo būdas nėra veiksmingas nagrinėjamu atveju, net jei tai tiesa, nepateisintų, kaip priminta 81 punkte, EB 230, 234 ir 241 straipsniuose įtvirtintos teisių gynimo būdų ir procedūrų sistemos pakeitimo teisminiu būdu. Be to, kaip matyti iš Bendrijos teismų praktikos, Bendrijos teisme pareiškiamo ieškinio dėl panaikinimo priimtinumas negali priklausyti nuo to, ar yra galimybė gintis nacionaliniuose teismuose, leidžianti išnagrinėti akto, kurį prašoma panaikinti, teisėtumą (šiuo klausimu žr. šios nutarties 43 punkte nurodyto sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą 43 ir 46 punktus bei šios nutarties 67 punkte nurodyto sprendimo Komisija prieš Jégo‑Quéré 33 ir 34 punktus; šios nutarties 81 punkte nurodytos nutarties Nürburgringprieš Parlamentą ir Tarybą 70 punktą). Bet kuriuo atveju ši aplinkybė neleidžia fizinio ar juridinio asmens pareikšto EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje nurodytų sąlygų neatitinkančio ieškinio pripažinti priimtino (2001 m. vasario 1 d. Teisingumo Teismo nutarties Area Cova ir kt.prieš Tarybą ir Komisiją, C‑301/99 P, Rink. p. I‑1005, 47 punktas).
83 Be to, kaip tai patvirtino Teisingumo Teismas, nors asmenys ir negali pareikšti ieškinio dėl ginčijamų aktų panaikinimo, iš jų neatimama teisė kreiptis į teismą, nes jie gali pareikšti EB 235 straipsnyje ir EB 288 straipsnio antrojoje pastraipoje numatytą ieškinį dėl deliktinės atsakomybės, jei dėl tokių priemonių gali kilti Bendrijos atsakomybė (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Reynolds Tobaccoir kt. prieš Komisiją, C‑131/03 P, Rink. p. I‑0000, 82 punktą).
84 Iš pateiktų argumentų matyti, kad ieškovė negali būti laikoma konkrečiai susijusia su ginčijamu reglamentu. Kadangi ji netenkina vienos iš EB 230 straipsnio ketvirtojoje pastraipoje numatytų priimtinumo sąlygų, nėra reikalo nagrinėti, ar ieškovė yra tiesiogiai susijusi su šiuo reglamentu.
85 Todėl ieškinį reikia atmesti kaip nepriimtiną.
Dėl išlaidų
86 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti Komisijos išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija)
nutaria:
1. Atmesti ieškinį kaip nepriimtiną.
2. Société des plantations de Mbanga SA (SPM) padengia savo ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Priimta 2007 m. sausio 12 d. Liuksemburge.