Byla T‑446/05
Amann & Söhne GmbH & Co. KG ir Cousin Filterie SAS
prieš
Europos Komisiją
„Konkurencija – Karteliai – Europos pramoninių siūlų rinka – Sprendimas, kuriuo pripažįstama, kad pažeistas EB 81 straipsnis ir EEE susitarimo 53 straipsnis – Vieno pažeidimo sąvoka – Rinkos apibrėžimas – Baudos – Maksimali baudos riba – Pažeidimo sunkumas ir trukmė – Lengvinančios aplinkybės – Bendradarbiavimas – Proporcingumas – Vienodas požiūris – Teisė į gynybą – Baudų nustatymo metodo gairės“
Sprendimo santrauka
1. Konkurencija – Karteliai – Draudimas – Pažeidimai – Susitarimai ir suderinti veiksmai, kuriuos galima vertinti kaip vieną pažeidimą – Sąvoka
(EB 81 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)
2. Ieškinys dėl panaikinimo – Komisijos EB 81 arba 82 straipsnio pagrindu priimtas sprendimas – Sudėtingi ekonominiai vertinimai – Teisminė kontrolė – Ribos
(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)
3. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Komisijos diskrecija – Teisminė kontrolė – Neribota Bendrijos teismo jurisdikcija
(EB 81, 82, 229 ir 253 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalys ir 31 straipsnis)
4. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Komisijai suteikta diskrecija vertinti pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį – Bausmių teisėtumo principo pažeidimas – Nebuvimas
(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis)
5. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Keli pažeidimai
(EB 81 ir 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)
6. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
7. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Faktinės galimybės padaryti žalą paveiktoje rinkoje įvertinimas
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)
8. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Atitinkamų įmonių suskirstymas į kategorijas pagal tapatų specifinį atskaitos tašką
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
9. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Būtinybė atsižvelgti į susijusių įmonių apyvartą ir užtikrinti baudų proporcingumą šiai apyvartai – Nebuvimas
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
10. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Atitinkamų įmonių suskirstymas į kategorijas pagal tapatų specifinį atskaitos tašką
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 A punkto šešta pastraipa)
11. Konkurencija – Baudos – Sprendimas, kuriuo skiriamos baudos – Pareiga motyvuoti – Apimtis
(EB 253 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
12. Konkurencija – Karteliai – Dalyvavimas konkurenciją pažeidžiančiuose įmonių susitikimuose – Aplinkybė, kuria remiantis galima daryti išvadą, kad dalyvauta juose sukurtame kartelyje, jei nėra atsiribojama nuo priimtų sprendimų
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
13. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo trukmė – Vidutinės ir ilgos trukmės pažeidimai – Pradinės baudos padidinimas 10 % už kiekvienus metus
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 B punktas)
14. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Lengvinančios aplinkybės
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 3 punkto 3 įtrauka)
15. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Apyvarta, į kurią turi būti atsižvelgta apskaičiuojant baudą
(Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 A punktas)
16. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Atsižvelgimas į pažeidimo pasekmes
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnis)
17. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Įrodymai, kuriais galima remtis
(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalis)
18. Konkurencija – Administracinė procedūra – Prašymas pateikti informaciją – Teisė į gynybą
(Tarybos reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalis)
19. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Įmonės bendradarbiavimas per administracinę procedūrą
(Tarybos reglamento Nr. 17 11 straipsnio 4 ir 5 dalys)
1. Vieno pažeidimo sąvoka apima būtent tokią situaciją, kai kelios įmonės dalyvavo darant pažeidimą, kurį sudarė tęstinis elgesys siekiant vieno ekonominio tikslo, kuriuo iškreipiama konkurencija, taip pat atskiri pažeidimai, kuriuos tarpusavyje sieja tas pats tikslas (visų elementų tikslas bendras) ir tie patys subjektai (tos pačios įmonės, žinančios, kad dalyvauja siekdamos bendro tikslo). EB 81 straipsnio 1 dalis gali būti pažeista ne tik atskiru veiksmu, bet ir veiksmų daugetu arba tęstine veika. Šio aiškinimo negalima užginčyti motyvuojant tuo, kad viena ar kelios šių veiksmų daugeto ar tęstinio elgesio sudedamosios dalys galėtų būti pripažintos atskiru minėtos nuostatos pažeidimu. Jei įvairiais veiksmais vykdomas „bendras planas“, nes siekiama vieno tikslo, kuriuo iškreipiama konkurencija bendrojoje rinkoje, Komisija turi teisę, remdamasi dalyvavimu darant pažeidimą, numatyti atsakomybę už tokius veiksmus, juos įvertindama kartu. Be to, vieno pažeidimo sąvoka gali būti susijusi su teisiniu antikonkurencinių veiksmų, t. y. susitarimų, suderintų veiksmų ir įmonių asociacijų sprendimų, kvalifikavimu.
Vieno tikslo sąvoka negali būti nustatyta esant bendrai nuorodai į konkurencijos rinkoje, su kuria susijęs pažeidimas, iškraipymą, nes įtaka konkurencijai, kaip tikslas ar poveikis, yra neatskiriamas bet kokio elgesio, kuriam taikoma EB 81 straipsnio 1 dalis, elementas. Toks vieno tikslo apibrėžimas gali iš dalies panaikinti vieno tęstinio pažeidimo sąvokos prasmę, jeigu jo pasekmė būtų tokia, kad keletas su ekonominiu sektoriumi susijusių veiksmų, draudžiamų EB 81 straipsnio 1 dalimi, turėtų būti nuolat kvalifikuojami kaip vieno pažeidimo elementai. Taigi, siekiant skirtingus veiksmus pripažinti vienu tęstiniu pažeidimu, reikia patikrinti, ar tarp jų yra vienas kito papildymo ryšys, t. y. ar kiekvienu iš jų buvo siekiama vienos ar kelių pasekmių normaliai konkurencijai ir prisidedama darant pažeidimą prie bendro antikonkurencinio poveikio, kurio norėjo jo autoriai, vykdantys bendrą, vieną tikslą turintį planą. Šiuo atžvilgiu reikia atsižvelgti į visas aplinkybes, kuriomis galima įrodyti arba paneigti tokį ryšį: taikymo laikotarpį, turinį ir atitinkamai į nagrinėjamų atskirų susitarimų ir suderintų veiksmų tikslą. Todėl dėl objektyvių priežasčių Komisija gali pradėti atskiras procedūras, nustatyti kelis atskirus pažeidimus ir paskirti kelias atskiras baudas.
Tam tikrų neteisėtų veiksmų kvalifikavimas kaip vieno ir to paties pažeidimo arba keleto pažeidimų iš esmės turi įtakos skirtinai sankcijai. Iš tiesų kelių pažeidimų nustatymas gali lemti kelių atskirų baudų skyrimą, kiekvieną kartą neviršijant Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų EB 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytų ribų.
(žr. 89–94, 133–134 punktus)
2. Kalbant apie Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų EB 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 23 straipsnio 2 dalies galiojimą bausmių teisėtumo principo, Bendrijos teismo pripažinto laikantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos pateiktų gairių ir valstybių narių konstitucinių tradicijų, atžvilgiu, pažymėtina, kad Komisija, konstatuodama konkurencijos taisyklių pažeidimą, spręsdama, ar atskiri veiksmai, kuriais šios taisyklės pažeistos, sudaro vieną tęstinį pažeidimą, ar kelis atskirus pažeidimus, ir apskaičiuodama baudų už šiuos pažeidimus dydį, neturi neribotos diskrecijos.
Pirma, konkurencijos taisyklių pažeidimai, už kuriuos Komisija, taikydama Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį, gali skirti baudas, yra tik tie, kuriais pažeidžiamos EB 81 arba 82 straipsnio nuostatos. Klausimas, ar tenkinamos EB 81 ir 82 straipsnių sąlygos, iš principo patenka į išsamios Bendrijos teismo kontrolės sritį. Be to, nors tiesa, kad kai toks konstatavimas susijęs su sudėtingais ekonominiais ar techniniais vertinimais, teismo praktikoje pripažįstama, jog Komisija turi tam tikrą diskreciją, tai šiaip ar taip nereiškia, kad ji yra neribota. Iš tiesų dėl to, kad esama tokios diskrecijos, Teismas, nagrinėdamas ieškinius dėl panaikinimo, neprivalo susilaikyti nuo Komisijos atliktos tokio pobūdžio duomenų interpretacijos kontrolės. Bendrijos teismas turi patikrinti ne tik pateikiamų įrodymų faktinį tikslumą, jų patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai atspindi visus esminius duomenis, į kuriuos reikėjo atsižvelgti vertinant sudėtingą situaciją, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas.
(žr. 130–131 punktus)
3. Nustatydama baudas už konkurencijos taisyklių pažeidimus Komisija neturi neribotos diskrecijos. Nors objektyvus maksimalios baudos sumos kriterijus ir subjektyvūs pažeidimo sunkumo ir trukmės kriterijai suteikia Komisijai didelę diskreciją, jie ir toliau lieka kriterijai, kurie sudaro jai galimybę skirti sankcijas atsižvelgiant į nagrinėjamos veikos neteisėtumo laipsnį. Todėl reikia konstatuoti, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir Reglamento Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų EB 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 23 straipsnio 2 ir 3 dalimis Komisijai suteikiama tam tikra diskrecija, tačiau apibrėžiami kriterijai ir ribos, kurių, naudodamasi savo diskrecija baudų skyrimo srityje, ji turi laikytis. Be to, pagal šias nuostatas nustatydama baudas Komisija privalo laikytis bendrųjų teisės principų, ypač vienodo požiūrio ir proporcingumo principų, apibrėžtų Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktikoje.
Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas pagal EB 229 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį turi neribotą jurisdikciją nagrinėti ieškinius dėl sprendimų, kuriais Komisija skyrė baudas, ir gali ne tik panaikinti Komisijos priimtus sprendimus, bet ir panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą baudą. Taigi Bendrijos teismas gali neribotai tikrinti Komisijos administracinę praktiką.
Pagal EB 253 straipsnį Komisija privalo sprendime, kuriuo skiriama bauda, nepaisant bendrai žinomo sprendimo konteksto, motyvuoti, be kita ko, skirtos baudos dydį ir pateikti pasirinktą apskaičiavimo metodą. Tie motyvai turi taip aiškiai ir vienareikšmiškai atspindėti Komisijos vertinimą, kad suinteresuotiesiems asmenims būtų sudarytos sąlygos sužinoti priimtos priemonės priežastis, kad jie galėtų įvertinti, ar tikslinga kreiptis į Bendrijos teismą, o šis prireikus galėtų atlikti kontrolę.
(žr. 140, 142–144, 148 punktus)
4. Tam tikrų neteisėtų veiksmų kvalifikavimas kaip vieno ir to paties pažeidimo arba kelių pažeidimų iš esmės turi įtakos skirtinai sankcijai, nes kelių pažeidimų nustatymas gali lemti kelių atskirų baudų skyrimą, kiekvieną kartą neviršijant ribų, nustatytų Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų EB 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 23 straipsnio 2 dalyje, kuriose nurodyta, jog kiekvienai darant pažeidimą dalyvavusiai įmonei ir įmonių asociacijai skirta bauda negali viršyti 10 % jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais. Vadinasi, skirdama dvi baudas, kurių bendra suma viršija 10 % apyvartos, Komisija nepažeidžia principo nulla poena sine lege.
(žr. 150–151 punktus)
5. Atgrasymo tikslu, kurį Komisija, nustatydama baudos dydį, gali įgyvendinti, siekiama, kad įmonės laikytųsi Sutartyje įtvirtintų konkurencijos taisyklių, veikdamos Europos Bendrijoje arba Europos ekonominėje erdvėje. Kai padaryti keli pažeidimai, Komisija turi teisę nuspręsti, kad minėto tikslo nebus pasiekta, skyrus baudą tik už vieną iš jų.
(žr. 160 punktą)
6. Pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Bendrijos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nustatytiems tikslams pasiekti. Apskaičiuojant baudas pažeidimų sunkumą reikia nustatyti remiantis daugeliu veiksnių ir nė vienam iš šių veiksnių negalima suteikti neproporcingai didelės svarbos, palyginti su kitais vertinimo kriterijais. Šiomis aplinkybėmis proporcingumo principas reiškia, kad Komisija privalo nustatyti baudą, proporcingą veiksniams, į kuriuos buvo atsižvelgta vertinant pažeidimo sunkumą, ir šiuo atžvilgiu tuos veiksnius taikyti nuosekliai bei objektyviai pateisinamai.
Vertindama pažeidimo sunkumą Komisija privalo atsižvelgti į daugelį veiksnių, kurių pobūdis ir svarba skiriasi, nelygu aptariamo pažeidimo rūšis ir konkrečios jo padarymo aplinkybės. Negalima paneigti, kad tam tikrais atvejais tarp pažeidimo sunkumą rodančių veiksnių gali būti ir nagrinėjamos prekių rinkos dydis. Todėl nors rinkos dydis gali būti veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti nustatant pažeidimo sunkumą, jo svarba priklauso nuo konkrečių atitinkamo pažeidimo aplinkybių.
Gairių prasme horizontalūs „kainų kartelio“ tipo apribojimai, apskaičiuojant baudas, paskirtas taikant Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, pagal pobūdį yra „labai sunkus“ pažeidimas. Tokiomis aplinkybėmis tai, kad nagrinėjamos rinkos yra nedidelės, yra ne itin svarbu, palyginti su visuma kitų veiksnių, kuriais įrodomas pažeidimo sunkumas.
(žr. 171, 175–176, 178 punktus)
7. Kai norint nustatyti baudos už Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą sumą atliekama bendrovių pažeidėjų realaus ekonominio pajėgumo padaryti didelės žalos konkurencijai analizė, kuri reikalauja realios šių įmonių svarbos paveiktoje rinkoje, t. y. jų įtakos jai, įvertinimo, bendroji apyvarta pateikia ne visą vaizdą. Iš tikrųjų negalima atmesti galimybės, kad įtakingai įmonei, užsiimančiai įvairia veikla, dalyvavimas specifinių prekių rinkoje yra tik papildoma veikla. Be to, negalima atmesti galimybės, kad įmonė, užimanti didelę geografinės rinkos dalį ne Bendrijos teritorijoje, turi tik nedidelę Bendrijos ar Europos ekonominės erdvės rinkos dalį. Tokiais atvejais vien tas faktas, kad atitinkamos įmonės bendroji apyvarta yra didelė, nebūtinai reiškia, kad ji turi lemiamą reikšmę paveiktoje rinkoje. Būtent todėl tiesa, kad nors įmonės apyvarta atitinkamose rinkose negali būti lemiama darant išvadą, kad įmonė priklauso stambiam ūkio subjektui, vis dėlto ji svarbi siekiant nustatyti įtaką, kurią ši įmonė galėjo padaryti rinkai.
Taigi prekių, su kuriomis susijęs pažeidimas, apyvartos dalis gali tiksliai parodyti pažeidimo atitinkamoje rinkoje mastą. Iš tiesų ši apyvarta gali tiksliai parodyti, kokia atsakomybė tenka kiekvienai įmonei šiose rinkose, nes tai yra objektyvus kriterijus, tiksliai parodantis, kokios žalos toks elgesys gali padaryti normaliai konkurencijai, ir todėl ši apyvarta yra geras kiekvienos atitinkamos įmonės galimybės padaryti žalos rodiklis.
(žr. 187–188 punktus)
8. Apskaičiuojant, kokio dydžio baudas skirti atskiriems kartelio dalyviams, taikomas metodas, kuriuo kartelio dalyviai skirstomi į kelias kategorijas, pagal kurias nustatoma pradinė baudos suma tos pačios kategorijos įmonėms, net jeigu juo neatsižvelgiama į tos pačios kategorijos įmonių dydžio skirtumą, yra nekritikuotinas, jei laikomasi proporcingumo ir vienodo požiūrio principų. Teismas nesprendžia, ar ši sistema naudinga, net jeigu ji nepalankesnė mažesnėms įmonėms. Teismas, prižiūrėdamas, ar Komisija teisėtai įgyvendina šioje srityje turimą diskreciją, turi tik patikrinti, ar šis kartelio narių skirstymas į kategorijas yra nuoseklus ir objektyviai pagrįstas, nekeisdamas iš karto Komisijos vertinimo savuoju.
(žr. 196 punktą)
9. Reglamento Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų EB 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 23 straipsnio 3 dalimi nereikalaujama, kad tuo atveju, kai baudos skiriamos kelioms darant tą patį pažeidimą dalyvavusioms įmonėms, mažajai ar vidutinei įmonei skirta bauda, išreikšta procentine apyvartos dalimi, nebūtų didesnė už didesnėms įmonėms skirtas baudas. Iš tikrųjų iš šios nuostatos matyti, kad nustatant baudos dydį tiek mažosioms ar vidutinėms įmonėms, tiek didesnėms įmonėms reikia atsižvelgti į pažeidimo sunkumą ir trukmę. Jei tą patį pažeidimą padariusioms įmonėms Komisija skiria baudas, iš kurių kiekviena yra pagrįsta pažeidimo sunkumo ir trukmės atžvilgiu, negalima jai priekaištauti, jog kai kurioms iš jų baudos apyvartos požiūriu yra didesnės už kitoms įmonėms skirtas baudas. Taigi Komisija neprivalo sumažinti baudų, kai atitinkamos įmonės yra mažos ir vidutinės įmonės. Iš tikrųjų į įmonės dydį jau atsižvelgta Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje bei Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta riba ir Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairių nuostatomis. Be šių samprotavimų apie dydį, nėra jokios priežasties vertinti mažas ir vidutines įmones kitaip nei kitas įmones. Tai, kad atitinkamos įmonės yra mažos ir vidutinės įmonės, jų neatleidžia nuo pareigos laikytis konkurencijos taisyklių.
(žr. 199–200 punktus)
10. Pagal Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gaires, kurių 1 punkto A dalies šeštoje pastraipoje numatyta, kad labai skirtingas tą patį pažeidimą padariusių įmonių dydis gali pateisinti diferencijavimą vertinant pažeidimo sunkumą, Komisijos sprendimas į tą pačią kategoriją paskirti kelias įmones, iš kurių vienos bendroji apyvarta yra aiškiai arba net „ryškiai“ mažesnė nei kitų įmonių, remiantis jų apyvarta atitinkamoje rinkoje ir tuo, kad joms priklauso labai panašios šios rinkos dalys, ir joms taikyti tokią pačią specialią pradinę baudos sumą nepažeidžia vienodo požiūrio principo.
(žr. 202, 205 punktus)
11. Nustatant baudos už konkurencijos taisyklių pažeidimą sumą, esminis procedūrinis reikalavimas – pareiga motyvuoti – yra įvykdytas, kai Komisija savo sprendime nurodo veiksnius, kuriais remdamasi galėjo įvertinti pažeidimo sunkumą ir trukmę. Šie reikalavimai neįpareigoja Komisijos savo sprendime nurodyti skaičių, susijusių su baudų apskaičiavimo metodu, nes Komisija bet kuriuo atveju negali išimtinai ir mechaniškai remdamasi aritmetinėmis formulėmis atsisakyti savo diskrecijos. Kai sprendimu baudos skiriamos kelioms įmonėms, pareigos motyvuoti apimtis įvertintina, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad pažeidimų sunkumą reikia nustatyti remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, ypatingomis bylos aplinkybėmis, jos kontekstu ir baudų atgrasomuoju poveikiu, nors nėra jokio įpareigojančio ar išsamaus kriterijų, į kuriuos būtinai reikia atsižvelgti, sąrašo.
(žr. 226 punktą)
12. Vien aplinkybės, kad įmonė nedalyvavo daugiašaliame susitikime ir nutraukė informacijos teikimą kitiems kartelio nariams, neužtenka įrodyti, kad ši įmonė pasitraukė iš kartelio, nes ji viešai neatsiribojo nuo jo turinio.
(žr. 240–241, 244 punktus)
13. Pagal Reglamento Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų EB 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo 23 straipsnio 3 dalį pažeidimo trukmė yra vienas iš kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant, kokio dydžio baudą skirti konkurencijos taisykles pažeidusioms įmonėms.
Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairių 1 punkto B dalies nuostatose nenumatytas joks baudos padidinimas už trumpos trukmės pažeidimus, paprastai trunkančius trumpiau nei vienus metus, tačiau bauda didinama vidutinės trukmės pažeidimų, paprastai trunkančių nuo vienų iki penkerių metų, atveju, o pradinis baudos dydis gali būti padidintas iki 50 %. Ilgos trukmės pažeidimų, paprastai trunkančių ilgiau nei penkerius metus, atžvilgiu tik numatyta, kad baudą galima padidinti 10 % už metus. Baudos nėra taip didinamos savaime – minėtomis gairėmis Komisijai suteikta diskrecija.
(žr. 237, 247, 249 punktus)
14. Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėse imperatyviai nenurodytos lengvinančios aplinkybės, į kurias Komisija privalo atsižvelgti, kai nori sumažinti pradinę baudą. Todėl Komisija, bendrai vertindama bet kokį galimą baudų sumažinimą, turi tam tikrą diskreciją atsižvelgti į lengvinančias aplinkybes. Taigi Komisija visiškai neprivalo, naudodamasi savo diskrecija, sumažinti baudos už akivaizdaus pažeidimo nutraukimą, nesvarbu, ar šis pažeidimas nutrauktas prieš jai įsikišant, ar vėliau.
Gairių 3 punkto trečioje įtraukoje numatytas konkurencijos taisyklių pažeidimų nutraukimas vos Komisijai įsikišus logiškai gali būti lengvinanti aplinkybė, tik jei yra priežasčių manyti, kad atitinkamos įmonės dėl minėto įsikišimo buvo paskatintos nutraukti savo antikonkurencinį elgesį. Iš tiesų šios nuostatos tikslas – paskatinti įmones nutraukti antikonkurencinę veiklą vos Komisijai šiuo atžvilgiu pradėjus tyrimą. Bauda negali būti mažinama šios nuostatos pagrindu, jei šios įmonės jau yra priėmusios tvirtą sprendimą nutraukti pažeidimą arba pažeidimas jau yra nutrūkęs dar prieš Komisijos įsikišimą. Į pastarąjį veiksnį buvo pakankamai atsižvelgta apskaičiuojant pažeidimo trukmę.
(žr. 259–260 punktus)
15. Kalbant apie subjektyvius veiksnius, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant pradinę baudos sumą, Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėse yra numatyta, kad būtina atsižvelgti į pažeidėjų realų ekonominį pajėgumą padaryti didelės žalos kitiems ūkio subjektams, pirmiausia vartotojams, bei nustatyti tokio dydžio baudą, kuri turėtų pakankamą atgrasantį poveikį. Pagal šias gaires, jei pažeidimą padaro kelios įmonės, pvz., kartelio atveju, gali prireikti subalansuoti bendrą pradinę sumą, siekiant atsižvelgti į konkrečią kiekvienos įmonės svarbą, taigi ir jos neteisėto elgesio realų poveikį konkurencijai, visų pirma kai to paties pobūdžio pažeidimus padaro labai skirtingo dydžio įmonės, ir todėl pakeisti bendrą pradinę baudos sumą atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos įmonės savybes.
Gairėmis nedraudžiama nustatant baudos sumą atsižvelgti į įmonių bendrąją apyvartą arba jų apyvartą atitinkamoje rinkoje, kad būtų užtikrintas bendrųjų Bendrijos principų laikymasis, ir kai to reikalauja aplinkybės.
Taigi įmonių suskirstymas į dvi kategorijas pagal jų apyvartą yra neblogas būdas įvertinti jų santykinę svarbą rinkoje, nustatant pradinę baudos sumą, jei toks skirstymas nepateikia per daug iškreipto nagrinėjamos rinkos vaizdo.
(žr. 273–275, 280 punktus)
16. Konkurencijos srityje Komisijai tenkanti pareiga įrodyti pažeidimo poveikį nagrinėjamai rinkai, jeigu ji atsižvelgia į jį apskaičiuodama baudą pagal pažeidimo sunkumą, yra mažesnė už jos pareigą įrodyti patį pažeidimo faktą kartelio atveju. Iš tikrųjų tam, kad galėtų atsižvelgti į konkrečią kartelio įtaką rinkai, Komisijai pakanka nurodyti „svarbias priežastis, dėl kurių reikia į tai atsižvelgti“.
(žr. 301 punktą)
17. Teisė į gynybą yra pažeidžiama dėl neatitikties tarp pranešimo apie kaltinimus ir galutinio sprendimo, tik jei šiame išdėstyti kaltinimai pranešime apie kaltinimus nebuvo nurodyti pakankamai aiškiai, kad jo adresatai galėtų gintis.
Jei dokumentai neminimi pranešime apie kaltinimus, atitinkama įmonė turi teisę manyti, kad jie bylai nereikšmingi. Nepranešdama įmonei, kad tam tikrais dokumentais bus naudojamasi priimant sprendimą, Komisija trukdo jai laiku pareikšti savo nuomonę apie šių dokumentų įrodomąją vertę. Todėl jos atžvilgiu šių dokumentų negalima laikyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
Dokumentu, kuriuo Komisija galutiniame sprendime pagrindė vieną kaltinimą, nors pranešime apie kaltinimus tuo pačiu dokumentu grindė kitą kaltinimą, galima remtis atitinkamai įmonei nepalankiame sprendime tik tuomet, jeigu ji iš pranešimo apie kaltinimus ir dokumento turinio galėjo pagrįstai nustatyti, kokias išvadas Komisija gali padaryti.
(žr. 313–315 punktus)
18. Įmonei, gavusiai prašymą pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalį, negali būti pripažinta absoliuti teisė neduoti parodymų. Iš tikrųjų tokios teisės pripažinimas peržengtų tai, kas būtina tam, kad būtų apsaugota įmonių teisė į gynybą, ir sudarytų nepateisinamų kliūčių Komisijai atlikti savo užduotį prižiūrėti konkurencijos taisyklių laikymąsi bendrojoje rinkoje. Teisė neduoti parodymų gali būti pripažįstama tik tiek, kiek atitinkama įmonė būtų priversta pateikti atsakymus, kuriais ji turėtų pripažinti egzistuojantį pažeidimą, nors tai turėtų įrodyti Komisija.
Kad būtų apsaugotas Reglamento Nr. 17 11 straipsnio veiksmingumas, Komisija turi turėti teisę nurodyti įmonėms pateikti visą būtiną informaciją apie aplinkybes, kurios joms gali būti žinomos, ir prireikus perduoti jai turimus su tuo susijusius dokumentus, net jeigu jais pasinaudojus galima nustatyti konkurenciją pažeidžiančius veiksmus. Šie Komisijos įgaliojimai gauti informacijos nepažeidžia nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 ir 2 dalių, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos.
Bet kuriuo atveju pareiga atsakyti į Komisijos pateiktus visiškai faktinio pobūdžio klausimus ir patenkinti jos prašymus pateikti jau esamus dokumentus negali pažeisti pagrindinio principo, reikalaujančio užtikrinti teisę į gynybą, taip pat teisingo bylos nagrinėjimo principo, kurie konkurencijos teisės srityje užtikrina tokią pačią apsaugą, kuri garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsniu. Iš tikrųjų niekas netrukdo prašymo pateikti informaciją gavėjui vėliau administracinėje procedūroje arba procese Bendrijos teisme įrodyti, kad jo atsakymuose nurodyti faktai ar perduoti dokumentai turi kitą reikšmę nei tą, kurią mano esant Komisija.
Galiausiai, kai prašyme pateikti informacijos pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį Komisija, be išimtinai faktinio pobūdžio klausimų ir prašymų pateikti jau esamus dokumentus, prašo įmonės apibūdinti keleto susitikimų, kuriuose ji dalyvavo, dalyką ir eigą bei rezultatus arba šių susitikimų išvadas, kai aišku, jog Komisija įtaria, kad minėtų susitikimų tikslas buvo suvaržyti konkurenciją, toks prašymas gali priversti apklausiamą įmonę prisipažinti dėl savo dalyvavimo pažeidžiant Bendrijos konkurencijos taisykles, todėl tokia įmonė nėra įpareigota atsakyti į tokio pobūdžio klausimus. Tokiu atveju tai, kad įmonė vis dėlto pateikia informaciją šiais klausimais, turi būti laikoma spontanišku įmonės bendradarbiavimu, kuris gali pateisinti baudos sumažinimą pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo. Taip pat tokiu atveju įmonės negali skųstis teisės neapkaltinti savęs pažeidimu, jeigu jos savanoriškai atsakė į tokį prašymą.
(žr. 326–329 punktus)
19. Kalbant apie administracinę procedūrą, pradėtą dėl draudžiamo kartelio, atitinkamos įmonės bendradarbiavimas tyrime nesuteikia jokios teisės sumažinti baudą, kai šis bendradarbiavimas neviršijo to, ką įmonė privalo daryti pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 4 ir 5 dalis. Tačiau įmonė turi teisę į baudos sumažinimą, kai atsakydama į prašymą pateikti informacijos pagal 11 straipsnį pateikia tokių duomenų, kurie gerokai viršija tai, ko pagal tą straipsnį gali reikalauti Komisija.
(žr. 340 punktą)