BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) NUTARTIS
2012 m. vasario 28 d.(*)
„Muitų sąjunga — Turkijoje surinktų spalvoto vaizdo televizijos signalų imtuvų importas — Paskesnis importo muitų išieškojimas — Prašymas dėl paskesnio muitų neįtraukimo į apskaitą ir atsisakymo išieškoti — Reglamento (EEB) Nr. 2913/92 220 straipsnio 2 dalies b punktas ir 239 straipsnis — Komisijos sprendimas atmesti prašymą — Nacionalinio teismo sprendimas panaikinti nacionalinės valdžios institucijų sprendimus dėl paskesnio muito įtraukimo į apskaitą — Nereikalingumas priimti sprendimą“
Byloje T-153/10
Schneider España de Informática, SA, įsteigta Torechon de Ardose (Ispanija), atstovaujama advokatų P. De Baere ir P. Muñiz,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą R. Lyal ir L. Bouyon,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2010 m. sausio 18 d. Komisijos sprendimą C(2010) 22 galutinis, kuriuo konstatuojama, kad paskesnis importo muito įtraukimas į apskaitą yra pagrįstas ir kad atsisakymas išieškoti šį muito mokestį, galimas susiklosčius ypatingai padėčiai, yra nepagrįstas (byla REM 02/08),
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas J. Azizi, teisėjai E. Cremona ir S. Frimodt Nielsen (pranešėjas),
kancleris E. Coulon,
priima šią
Nutartį
Ginčo aplinkybės
1 1999, 2000 ir 2001 m. ieškovė Schneider España de Informática, SA įvežė į Ispaniją spalvoto vaizdo televizijos signalų imtuvus, kuriuos ji deklaravo kaip Turkijos kilmės imtuvus, ketindama išleisti juos į laisvą apyvartą.
2 2002 m. rugpjūčio 28 d. Ispanijos muitinė nurodė ieškovei, kad ji atliko paskesnį šio sprendimo 1 punkte minėtų importuotų prekių patikrinimą.
3 2003 m. balandžio 29 d.–gegužės 2 d. Europos kovos su sukčiavimu tarnybai (OLAF) ir kai kurių valstybių narių pareigūnams Turkijoje užbaigus administracinio bendradarbiavimo procedūrą buvo padaryta išvada, kad į ieškovės importuotus televizorių imtuvus Turkijos tiekėjas montavo Kinijos ir Šiaurės Korėjos kilmės katodinius spindulių vamzdžius. Tokių prekių importui buvo taikomas antidempingo muitas, numatytas 1995 m. kovo 27 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 710/95, įvedančiame galutinį antidempingo muitą importuojamiems spalvoto vaizdo televizijos signalų imtuvams, kurių kilmės šalis yra Malaizija, Kinijos Liaudies Respublika, Korėjos Respublika, Singapūras ir Tailandas, ir galutinai surenkančiame laikinąjį muitą (OL L 73, p. 3), iš dalies pakeistame 1998 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2584/98 (OL L 324, p. 1).
4 Atlikus šį tyrimą trimis 2004 m. birželio 23 d. sprendimais (toliau − sprendimai dėl paskesnio įtraukimo į apskaitą) Ispanijos muitinė konstatavo, kad už šio sprendimo 1 punkte minėtas prekes nesumokėjus antidempingo muito susidarė skola muitinei, ir įpareigojo ieškovę sumokėti 51 639,89 euro dydžio nesumokėtą muito mokestį ir 10 008,97 euro palūkanas, taip pat 8 263,38 euro dydžio pridėtinės vertės mokestį ir 1 601,44 euro dydžio palūkanas (toliau − nagrinėjami mokesčiai).
5 2005 m. gegužės 18 d. raštu ieškovė pateikė prašymą dėl paskesnio šios skolos muitinei neįtraukimo į apskaitą taikant iš dalies pakeisto 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 4 t., p. 307; toliau − Bendrijos muitinės kodeksas), 220 straipsnio 2 dalies b punktą ir atsisakymo jį išieškoti taikant to paties reglamento 239 straipsnį. 2008 m. kovo 17 d. laišku Ispanijos Karalystė perdavė šį prašymą (toliau − ieškovės prašymas) Komisijai.
6 Ieškovė ne tik pateikė minėtą prašymą, bet ir pradėjo procesą nacionalinėse administracinėse ir teisminėse institucijose, kad būtų panaikinti sprendimai dėl paskesnio įtraukimo į apskaitą.
7 2008 m. lapkričio 21 d. Tribunal Económico-Administrativo Regional de Madrid (Madrido regioninis mokesčių teismas, Ispanija) atmetė ieškovės ieškinį. Ji apskundė šį sprendimą Tribunal Superior de Justicia de Madrid (Madrido aukštesnysis teismas).
8 2010 m. sausio 18 d. Sprendimu COM (2010) 22 galutinis, kuriuo konstatuojama, kad paskesnis importo muito įtraukimas į apskaitą yra pagrįstas, o atsisakymas išieškoti šį mokestį esant ypatingai situacijai yra nepagrįstas (byla REM 02/08; toliau − ginčijamas sprendimas), Europos Komisija atmetė Ispanijos Karalystės perduotą ieškovės prašymą.
9 Ginčijamame sprendime Komisija visų pirma nurodė, kad šiuo atveju muitinė nepadarė jokios klaidos, kaip ji suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktą, ir kad ieškovė neįrodė, jog veikė rūpestingai, kaip to reikalaujama ta pačia nuostata. Antra, Komisija taip pat nurodė, kad nesusiklostė ypatinga padėtis, kaip ji suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 239 straipsnį.
10 2010 m. gegužės 3 d. Ispanijos muitinė, taikydama 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 6 t., p. 3; toliau − Įgyvendinimo reglamentas), su pakeitimais, padarytais 2003 m. liepos 25 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1335/2003 (OL L 187, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 13 t., p. 463), 869 ir paskesnius straipsnius bei 908 straipsnio 2 dalį ir remdamasi ginčijamu sprendimu, atmetė ieškovės prašymą.
Procesas ir šalių reikalavimai
11 Pareiškimu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija užregistravo 2010 m. balandžio 6 d., ieškovė pareiškė ieškinį šioje byloje.
12 Atskiru dokumentu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija užregistravo tą pačią dieną, ieškovė pateikė prašymą taikyti proceso organizavimo priemones, kuriuo paprašė Bendrojo Teismo įpareigoti Komisiją pateikti visų 28 dokumentų kopijas. Pastabose, kurias šiuo klausimu pateikė per nustatytą terminą, Komisija nurodė, kad nesutinka su šiuo prašymu.
13 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
14 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
15 Laišku – jis Bendrojo Teismo kanceliarijoje užregistruotas 2011 m. rugsėjo 21 d. – ieškovė perdavė Bendrajam Teismui 2011 m. kovo 16 d. Tribunal Superior de Justicia de Madrid Sprendimą Nr. 178/11 (toliau − Tribunal Superior de Justicija sprendimas). Pagal šį Tribunal Superior de Justicia sprendimą, kuris yra neskundžiamas, sprendimai dėl paskesnio įtraukimo į apskaitą panaikinti, nes pasibaigė Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje numatytas terminas. Rašte, pridėtame prie pranešimo apie šį sprendimą Bendrajam Teismui, ieškovė konstatavo, kad dėl šio panaikinimo iš jos nebegali būti reikalaujama sumokėti nagrinėjamą mokestį. Tačiau ji prašo, kad Bendrasis Teismas priimtų sprendimą dėl ieškinio arba, jei jis nepatenkintų šio reikalavimo ir nuspręstų, kad nereikia priimti sprendimo, įpareigotų šalis padengti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
16 Atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą, Komisija nurodo, kad dėl Tribunal Superior de Justicia priimto sprendimo išnyko nagrinėjamo ieškinio dalykas. Ieškovė pateikė savo pastabas dėl Komisijos pozicijos per nustatytą terminą.
Dėl teisės
17 Pagal Procedūros reglamento 113 straipsnį Bendrasis Teismas savo iniciatyva bet kuriuo metu gali, išklausęs šalis, konstatuoti, kad išnyko ieškinio dalykas ir nėra reikalo priimti sprendimo. Iš to paties reglamento 114 straipsnio 3 dalies matyti, kad, išskyrus atvejus, kai Bendrasis Teismas nusprendžia priešingai, likusi proceso dalis vyksta žodžiu.
18 Šiuo atveju, išklausęs šalis (žr. šio sprendimo 15 ir 16 punktus), Bendrasis Teismas mano, jog bylos medžiagos dokumentai pakankamai aiškūs, kad būtų galima priimti sprendimą netęsiant proceso.
19 Šiuo ieškiniu ieškovė prašo panaikinti ginčijamą sprendimą, kuriuo Komisija atmetė jos prašymą neatlikti paskesnio įtraukimo į apskaitą ir atsisakyti išieškoti skolą muitinei, jai priskaičiuotą sprendimais dėl paskesnio įtraukimo į apskaitą. Todėl reikia nustatyti, ar, galutiniu teismo sprendimu panaikinus sprendimus dėl paskesnio įtraukimo į apskaitą, ginčijamo sprendimo panaikinimas vis dar gali būti naudingas ieškovei. Per procesą neišsaugojus tokio intereso iš esmės reikėtų manyti, kad išnyko ieškinio dalykas, todėl nebereikia priimti sprendimo.
20 Reikalavimas, kad ieškinio dalykas būtų išsaugotas, iš esmės yra būtina sąlyga, kad teismas galėtų vykdyti savo funkcijas, neatsiejamas nuo konkrečios naudos, kurią ieškovė gali turėti dėl teismo sprendimo, kuriuo užbaigiamas procesas, egzistavimo (šiuo klausimu žr. 2007 m. spalio 11 d. Teisingumo Teismo nutarties Wilfer prieš VRDT, C‑301/05 P, dar nepaskelbtos Rinkinyje, 19 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
21 Šį ieškovės interesą, kad būtų priimtas teismo sprendimas, reikia vertinti atsižvelgiant į teismo įgaliojimų apimtį ir teisės gynimo priemones, dėl kurių į jį kreipiamasi (šiuo klausimu žr. 2005 m. lapkričio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑138/03, C‑324/03 ir C‑431/03, Rink. p. I‑10043, 25 punktą).
22 Taigi klausimas, ar išsaugomas ieškinio dalykas, turi būti siejamas su klausimu, ar ieškinio pareiškėjas išsaugo suinteresuotumą pareikšti ieškinį. Tačiau nors dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimo ieškinys turi būti atmestas kaip nepriimtinas, o tai vertinama jo pateikimo dieną (2002 m. balandžio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Tarybą, C‑61/96, C‑132/97, C‑45/98, C‑27/99, C‑81/00 ir C‑22/01, Rink. p. I‑3439, 23 punktas), ieškinio dalyko išnykimas vykstant procesui dėl to, kad ieškovė dėl būsimo teismo sprendimo neturės naudos, lemia, kad nebereikia priimti sprendimo dėl ieškinio (žr. 2005 m. vasario 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Tetra Laval, C‑13/03 P, Rink. p. I‑1113, 23 punktą; 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Wunenburger prieš Komisiją, C‑362/05 P, Rink. p. I‑4333, 42 punktą ir 2008 m. birželio 26 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Gibtelecom prieš Komisiją, T‑433/03, T‑434/03, T‑367/04 ir T‑244/05, dar nepaskelbtos Rinkinyje, 48 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
23 Galiausiai, ieškinio dalyko išnykimas prireikus konstatuojamas ex officio (žr. 2009 m. gruodžio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hassan ir Ayadi prieš Tarybą ir Komisiją, C‑399/06 P ir C‑403/06 P, Rink. p. I‑11393, 58 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Tokiu atveju ieškinį nagrinėjantis teismas privalo nepriimti sprendimo dėl ieškinio, nors jis ir neturi diskrecijos vertinti pasekmių, kurias gali lemti toks konstatavimas (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 22 punkte minėto Sprendimo Wunenburger prieš Komisiją 39 punktą).
24 Todėl, siekiant atsakyti į klausimą, ar išsaugomas šio ieškinio dalykas, visų pirma reikia išnagrinėti ryšį tarp, viena vertus, nacionalinės muitinės sprendimų, kuriais konstatuojama importuotojo skola muitinei (šiuo atveju − sprendimai dėl paskesnio įtraukimo į apskaitą), ir, antra vertus, sprendimų, kuriais Komisija taiko Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktą ir 239 straipsnį šio importuotojo situacijai, kaip yra ginčijamame sprendime.
25 Šiuo aspektu reikia nurodyti, kad Bendrijos muitinės kodekso 201−205 straipsniuose patikslinamos importo skolos muitinei atsiradimo sąlygos. Šiuo atveju laikytina, kad, taikant Bendrijos muitinės kodekso 201 straipsnį, dėl šio sprendimo 1 punkte minėtų televizijos signalų imtuvų importo į Ispaniją siekiant išleisti į laisvą apyvartą ieškovė privalo sumokėti skolą muitinei, kuri atsiranda tą dieną, kai Ispanijos muitinė priima šias prekes importuojančios ieškovės pateiktas muitinės deklaracijas.
26 Pagal to paties kodekso 217−221 straipsnius nacionalinės muitinės privalo įtraukti į apskaitą skolą muitinei sudarančią muito sumą ir pranešti apie savo sprendimus importuotojams, kurie neteisingai deklaravo mokėtinus mokesčius (Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju, priimdama sprendimus dėl paskesnio įtraukimo į apskaitą (žr. šio sprendimo 4 punktą), Ispanijos muitinė pareikalavo iš ieškovės sumokėti nagrinėjamą mokestį − antidempingo muitą, kurio ji nenurodė deklaracijoje, kurią pateikė importuodama šio sprendimo 1 punkte nurodytas prekes.
27 Tačiau, esant aplinkybėms, numatytoms Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkte ir 239 straipsnyje, nors skola muitinei buvo teisėtai nustatyta ir mokėtino mokesčio pagal šią skolą suma buvo tiksliai apskaičiuota, importuotojas savo paties prašymu gali būti atleistas nuo šio mokesčio mokėjimo.
28 Taip yra visų pirma tuomet, kai teisiškai privaloma mokėti mokesčio suma nebuvo įtraukta į apskaitą dėl pačios muitinės klaidos, kurios negalėjo pagrįstai nustatyti mokesčių mokėtojas, nors veikė sąžiningai ir laikėsi visų galiojančių teisės aktų, susijusių su deklaravimu muitinėje. Tokios aplinkybės pateisina paskesnį nuslėpto mokesčio neįtraukimą į apskaitą (Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto pirma pastraipa).
29 Taip pat yra ir tuomet, kai mokesčių mokėtojas įrodo, kad susidarė ypatinga padėtis ir nėra akivaizdaus jo aplaidumo ar apgaulės, o tai pateisina arba atsisakymą išieškoti jo skolą muitinei, arba prireikus muitų grąžinimą (Bendrijos muitinės kodekso 239 straipsnis). Todėl Bendrijos muitinės kodekso 239 straipsnis yra bendroji teisingumo išlyga (pagal analogiją dėl 1979 m. liepos 2 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1430/79 dėl importo arba eksporto muitų grąžinimo arba atsisakymo juos išieškoti (OL L 175, p. 1) žr. 1983 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Papierfabrik Schoellershammer prieš Komisiją, 283/82, Rink. p. 4219, 7 punktą). Norėdamas tuo pasinaudoti skolininkas privalo įrodyti, kad jis yra ypatingoje situacijoje, palyginti su kitais tą pačią veiklą vykdančiais ūkio subjektais, ir kad jis pagrįstai negalėjo nustatyti klaidų, padarytų taikant muitinės teisės aktus (pagal analogiją žr. 2001 m. gegužės 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kaufring ir kt. prieš Komisiją, T‑186/97, T‑187/97, T‑190/97−T‑192/97, T‑210/97, T‑211/97, T‑216/97−T‑218/97, T‑279/97, T‑280/97, T‑293/97 ir T‑147/99, Rink. p. II‑1337, 217−219 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).
30 Iš to darytina išvada, kad aplinkybės, į kurias atsižvelgta taikant Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktą ir 239 straipsnį, nesusijusios su klausimu, ar skola muitinei nustatyta teisėtai ir ar mokesčiai, kuriuos privalo mokėti importuotojas, buvo tiksliai apskaičiuoti, o pagal šiuos straipsnius priimtų sprendimų tikslas ar poveikis iš principo nesusijęs su šiais klausimais (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1996 m. gegužės 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Faroe Seafood ir kt., C‑153/94 ir C‑204/94, Rink. p. I‑2465, 66−68 punktus ir 1998 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sportgoods, C‑413/96, Rink. p. I‑5285, 41−43 punktus; 1998 m. liepos 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kia Motors ir Broekman Motorships prieš Komisiją, T‑195/97, Rink. p. II‑2907, 36 punktą ir 2002 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hyper prieš Komisiją, T‑205/99, Rink. p. II‑3141, 98 bei 99 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).
31 Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė Ispanijos muitinei prašymą taikyti jai Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktą bei 239 straipsnį ir atleisti ją nuo pareigos mokėti nagrinėjamą muitą (žr. šio sprendimo 5 punktą). Vadovaudamosi įgyvendinimo reglamento 871 straipsnio 1 dalimi ir 905 straipsnio 1 dalimi Ispanijos valdžios institucijos perdavė ieškovės prašymą Komisijai, nes ieškovė tvirtino, pirma, kad Komisija padarė klaidą, kaip ji suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktą, bei neatliko savo pareigų ir, antra, kad bylos aplinkybės buvo susijusios su Bendrijos tyrimo rezultatu (žr. šio sprendimo 3 punktą), o Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.
32 Tačiau sprendimai, priimti taikant Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktą ir 239 straipsnį, kaip antai ginčijamas sprendimas, kiek juose daroma prielaida dėl skolos muitinei buvimo ir atsakoma į klausimą, ar, nepaisant skolos importuotojui, gali būti nenurodyta sumokėti nesumokėtus mokesčius, daro įtaką nagrinėjamo importuotojo teisinei situacijai, tik jei jo atsakomybė už mokesčius, kuriuos iš jo reikalaujama sumokėti, buvo nustatyta teisėtai. Iš Įgyvendinimo reglamento 871 straipsnio 6 dalies ketvirtos įtraukos ir 905 straipsnio 6 dalies ketvirtos įtraukos matyti, kad kai skola muitinei nenustatyta, Komisija privalo grąžinti bylos medžiagą muitinei ir susilaikyti nuo sprendimo priėmimo. Be to, laikoma, kad Komisija administracinės procedūros nepradėjo.
33 Sprendimai dėl skolos muitinei konstatavimo ir mokėtinų muito mokesčių apskaičiavimo gali būti Bendrijos muitinės kodekso 243 straipsnyje numatytų skundų nacionalinėms administravimo institucijoms ir teismams objektas. Nagrinėjamu atveju ieškovė pasinaudojo šia gynybos priemone, kai užginčijo sprendimus dėl paskesnio įtraukimo į apskaitą Ispanijos administracinėms institucijoms bei teismams, ir šie sprendimai buvo panaikinti dėl praleisto termino, kuris jiems priimti numatytas Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 3 dalyje (žr. šio sprendimo 6, 7 ir 15 punktus).
34 Todėl, kaip pripažįsta ir šalys, panaikinus sprendimus dėl paskesnio įtraukimo į apskaitą iš ieškovės nebūtų galima reikalauti sumokėti nagrinėjamus mokesčius. Todėl išnyksta ginčijamo sprendimo dalykas ir šis sprendimas negali sukelti pasekmių ieškovės teisinei situacijai. Vadinasi, ji negali turėti jokios naudos dėl šio sprendimo panaikinimo.
35 Tačiau dar reikia išnagrinėti ieškovės teiginius, kad, nepaisant šio sprendimo 34 punkte pateiktos išvados, šio ieškinio dalykas, pateisinantis Bendrojo Teismo sprendimo priėmimą, neišnyksta.
36 Ieškovė visų pirma tvirtina, kad nors ginčijamo sprendimo panaikinimas negali turėti įtakos jos teisinei situacijai tiek, kiek jis susijęs su skolos muitinei, už kurią jai nustatyta atsakomybė sprendimais dėl paskesnio įtraukimo į apskaitą, sumokėjimu, Bendrojo Teismo sprendimas, kuriuo būtų nuspręsta dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo, vis dėlto gali turėti įtakos kitiems importuotojams, dėl kurių padėties Komisija atsisakė priimti sprendimus pagal Įgyvendinimo reglamento 905 straipsnio 2 dalį ir nurodė nacionalinės muitinės įstaigoms vadovautis ginčijamu sprendimu, nes manė, kad tai panašūs atvejai.
37 Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad pagal Įgyvendinimo reglamento 874, 875 ir 908 straipsnius apie Komisijos sprendimus, susijusius su Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto ir 239 straipsnio taikymu, kaip antai apie ginčijamą sprendimą, pranešama suinteresuotajai valstybei narei ir su jais supažindinamos kitos valstybės narės, kurios privalo priimti sprendimą dėl ūkio subjektų pateiktų prašymų remdamosi Komisijos priimtais sprendimais, nesvarbu, ar būtų nuspręsta dėl tam tikros prašymą dėl paskesnio neįtraukimo į apskaitą arba atsisakymo išieškoti mokesčius, kurį nagrinėja muitinė, pateikusio asmens ypatingos situacijos ar dėl kitų atvejų, kurių faktinės ar teisinės aplinkybės panašios.
38 Todėl ieškovė pagrįstai tvirtina, kad ginčijamas sprendimas gali turėti įtakos kitiems importuotojams. Be to, ji pateikė įrodymų, kad vyksta procedūros dėl kitų importuotojų, kuriose Komisija nacionalinėms valdžios institucijoms pateikė nuorodų į ginčijamą sprendimą. Tačiau šios aplinkybės nepakanka siekiant nustatyti, kad šis ieškinys išsaugo dalyką.
39 Viena vertus, remiantis nusistovėjusia teismų praktika (žr. šio sprendimo 20−22 punktus), klausimas, ar ieškinys išsaugo dalyką, vertinamas atsižvelgiant į ieškovės suinteresuotumą dėl teismo sprendimo priėmimo ir į teisių gynimo priemonę. Nagrinėjamas interesas iš principo yra toks pat kaip ir interesas, kurį ieškovė privalo įrodyti, siekdama užtikrinti ieškinio priimtinumą (žr. šio sprendimo 22 punkte minėto Sprendimo Wunenburger prieš Komisiją 42 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
40 Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi būti asmeninis ir kad ieškovė negali pareikšti ieškinio dėl panaikinimo, vadovaudamasi bendruoju trečiųjų asmenų ar teisėtumo interesu (žr. 2000 m. sausio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BEUC prieš Komisiją, T‑256/97, Rink. p. II‑101, 33 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Be to, šis asmeninis interesas turi būti pakankamai tiesioginis (šiuo aspektu žr. 1998 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija ir kt. prieš Komisiją, C‑68/94 ir C‑30/95, Rink. p. I‑1375, 67 punktą). Todėl vien to, kad ginčijamo sprendimo panaikinimu suinteresuota ne tik ieškovė, bet ir tretieji asmenys, dar nepakanka išvadai, jog šis ieškinys neprarado savo dalyko, padaryti.
41 Kita vertus, tiesa tai, kad ieškovė savo atsakyme į Komisijos pateiktas pastabas dėl jos laiško, nurodyto šio sprendimo 15 punkte, patikslino, jog ji nesiekė pasinaudoti kitų importuotojų interesu tvirtindama, kad šis ieškinys neprarado savo dalyko. Bet kuriuo atveju byloje, kurioje buvo priimtas šio sprendimo 22 punkte minėtas Sprendimas Wunenburger prieš Komisiją (50−52 punktai), Teisingumo Teismas nusprendė, kad ieškovas gali išsaugoti suinteresuotumą pareikšti ieškinį teisme dėl Sąjungos institucijos priimto akto panaikinimo, siekdamas ateityje išvengti tariamai dėl šio akto atsiradusio neteisėtumo, tačiau tik jei ginčijamas neteisėtumas gali pasikartoti ateityje, nesvarbu, kokios yra aplinkybės, dėl kurių šis ieškovas pareiškė ieškinį.
42 Tačiau trys ieškovės nurodyti ieškinio pagrindai susiję, pirma, su procedūriniais kaltinimais, kurie susiję su ja pačia, o kiti du − su klaidomis, kurias Komisija padarė šios bylos aplinkybėms taikydama Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktą, 236 ir 239 straipsnius. Kita vertus, ginčijamu sprendimu Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punktas ir 239 straipsnis taikomas konkrečiai ieškovės situacijai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Todėl ieškovės nurodyti neteisėtumai negali kilti kitomis bylos aplinkybėmis nei šios.
43 Šiuo atžvilgiu vien aplinkybė, kad Komisija galėjo manyti, jog kitų importuotojų situacija gali būti panaši, nepaneigia tokios išvados. Šiems importuotojams gali būti taikoma tai, ką Komisija nusprendė ginčijamame sprendime, tik nacionaliniu sprendimu, kuris priimamas pagal Įgyvendinimo reglamento 874, 875 ir 908 straipsnius (žr. šio sprendimo 37 punktą), atsižvelgiant į jų konkrečią situaciją. Šie importuotojai, grįsdami ieškinį, kurį gali pareikšti nacionaliniuose teismuose dėl su jais susijusių sprendimų, prireikus gali ginčyti ginčijamo sprendimo teisėtumą, reikalaudami, kad Teisingumo Teismas priimtų prejudicinį sprendimą dėl jo galiojimo (šiuo aspektu žr. šio sprendimo 30 punkte minėto Sprendimo Hyper prieš Komisiją 98 punktą).
44 Ieškovės teiginys, kad kiti importuotojai neturi teisės Sąjungos teismui pareikšti tiesioginio ieškinio dėl ginčijamo sprendimo, susijęs su SESV 263 straipsnyje numatytų priimtinumo sąlygų, dėl kurių šioje byloje į Bendrąjį Teismą nebuvo kreiptasi, taikymu. Bet kuriuo atveju, net darant prielaidą, kad šie kiti ūkio subjektai negali būti laikomi tiesiogiai ir konkrečiai susijusiais su ginčijamu sprendimu, tokia aplinkybė neturi jokios reikšmės klausimui, ar ieškovė išsaugo asmeninį suinteresuotumą jo panaikinimu (žr. šio sprendimo 40 punktą).
45 Darytina išvada, kad reikia atmesti pirmąjį ieškovės argumentą.
46 Toliau ieškovė tvirtina, kad šis ieškinys jau nagrinėjamas teisme, o kitos procedūros, kuriose gali būti kvestionuojamas ginčijamo sprendimo teisėtumas, dar tik vyksta.
47 Tačiau toks su proceso ekonomija susijęs samprotavimas suponuoja, kad šioje byloje būtų galima vadovautis tikslingumo kriterijumi. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika (žr. šio sprendimo 23 punktą), išnykus ieškinio dalykui teismas, į kurį kreiptasi, privalo susilaikyti nuo sprendimo priėmimo ir jis neturi diskrecijos vertinti pasekmių, kurių gali kilti dėl tokio konstatavimo.
48 Todėl antrąjį ieškovės argumentą reikia atmesti kaip nereikšmingą.
49 Trečia, ieškovė tvirtina, kad dėl ginčijamo sprendimo poveikis jos teisinei situacijai tęsiasi, nepaisant skolos muitinei panaikinimo.
50 Viena vertus, ieškovė tvirtina, kad Ispanijos muitinė su ja susijusį sprendimą priėmė remdamasi ginčijamu sprendimu (žr. šio sprendimo 10 punktą) ir kad ieškinys dėl šio sprendimo vis dar nagrinėjamas.
51 Tačiau jei konstatuojama, kad sprendimai dėl paskesnio įtraukimo į apskaitą negalioja, iš ieškovės nebegali būti reikalaujama mokėti nagrinėjimus mokesčius, todėl tai, kad jos prašymą atmetė Ispanijos muitinė, neturi įtakos jos teisinei situacijai, taigi ji neturėtų remtis šiuo sprendimu teigdama, jog išsaugo suinteresuotumą, kad Bendrasis Teismas priimtų sprendimą dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo.
52 Kita vertus, ieškovė tvirtina, kad ginčijamame sprendime yra vertinimų, kurie jai yra nepalankūs ir galėtų sukelti kliūčių įgyti Bendrijos muitinės kodekso 5a straipsnyje numatytą įgalioto ekonominių operacijų vykdytojo statusą tuo atveju, jei ji norėtų prašyti suteikti jai tokį statusą.
53 Ieškovės elgesio vertinimas nagrinėtas ginčijamo sprendimo 46−58 konstatuojamosiose dalyse. Komisija iš esmės nurodė, kad klausimas dėl ne lengvatinės ieškovės importuojamų spalvoto vaizdo televizijos signalų imtuvų kilmės nėra sudėtingas (48−54 konstatuojamosios dalys), kad ieškovę reikia laikyti patyrusia importuotoja (55 konstatuojamoji dalis), kad ji negali pasiteisinti techniniais sunkumais, nes jie galėjo būti pašalinti kreipiantis į nacionalinę muitinę (56 konstatuojamoji dalis), ir kad šiomis sąlygomis ieškovės elgesys negali būti laikomas rūpestingu (57 konstatuojamoji dalis).
54 Priešingai, nei mano ieškovė, nagrinėjama ginčijamo sprendimo ištrauka nekenkia jos įvaizdžiui. Kad ir ką ieškovė tvirtintų, Komisija niekaip nekvestionavo jos sąžiningumo, o tik laikė, kad, atsižvelgiant į šioje byloje taikytinų muitinės teisės aktų sudėtingumo laipsnį, rūpestingas ūkio subjektas, turintis tiek daug patirties, kiek ieškovė, turėjo išvengti deklaravimo klaidos, kurią padarė ieškovė. Todėl ginčijamame sprendime Komisija ne vertino ieškovę ar jos elgesį, o veikiau siekė išsiaiškinti, ar ieškovės atveju įvykdytos Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkte ir 239 straipsnyje numatytos atleidimo nuo mokesčio sąlygos, ar padarytų deklaracijos klaidų ji iš tikrųjų negalėjo išvengti ir ar, priešingai, atsakomybė už šias klaidas turėjo tekti jai.
55 Dėl sunkumų, kurių ieškovė teigia bijanti patirti tuo atveju, jei prašytų pasinaudoti įgalioto ekonominių operacijų vykdytojo statusu, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 5a straipsnį, reikia visų pirma pažymėti, kad šis argumentas yra visiškai hipotetinis. Bet kuriuo atveju šioje byloje dėl Komisijos pareiškimo reikia padaryti išvadas, kad dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo ieškovė neturės jokios naudos. Šiomis sąlygomis ginčijamo sprendimo savaime nepakanka tam, kad būtų padaryta išvada, jog tai, kaip ieškovė anksčiau laikėsi muitų teisės aktų reikalavimų, negali būti pripažinta „priimtina“, kaip reikalaujama pagal Bendrijos muitinės kodekso 5a straipsnio 2 dalį.
56 Todėl reikia atmesti ir trečiąjį ieškovės argumentą.
57 Iš viso to, kas išdėstyta, darytina išvada, jog dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo ieškovė neturės jokios naudos, todėl šis ieškinys neteko savo dalyko. Taigi nebereikia priimti sprendimo ir nuspręsti dėl ieškovės pateikto prašymo taikyti proceso organizavimo priemones, kurio dalykas taip pat išnyko.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
58 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 6 dalį, jeigu byloje nereikia priimti sprendimo, Bendrasis Teismas išlaidų klausimą sprendžia savo nuožiūra.
59 Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į šios bylos aplinkybes, mano, kad būtų pagrįsta, jog kiekviena šalis padengtų savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)
nutaria:
1. Nebereikia priimti sprendimo dėl ieškinio.
2. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Priimta 2012 m. vasario 28 d. Liuksemburge.