Language of document : ECLI:EU:T:2022:181

BENDROJO TEISMO (ketvirtoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. kovo 30 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Krovinių vežimo oro transportu rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas SESV 101 straipsnio, EEE susitarimo 53 straipsnio ir Europos Bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnio pažeidimas – Krovinių vežimo oro transportu paslaugų kainos sudedamųjų dalių (papildomas kuro mokestis, papildomas saugumo mokestis ir komisinių už papildomus mokesčius mokėjimas) derinimas – Keitimasis informacija – Komisijos teritorinė kompetencija – SESV 266 straipsnis – Senatis – Teisė į gynybą – Nediskriminavimas – Vienas ir tęstinis pažeidimas – Baudos dydis – Pardavimų vertė – Pažeidimo sunkumas – Papildomas dydis – Lengvinančios aplinkybės – Viešosios valdžios institucijų skatinamas antikonkurencinis elgesys – Ypač mažareikšmis dalyvavimas – Proporcingumas Neribota jurisdikcija“

Byloje T‑340/17

Japan Airlines Co. Ltd, įsteigta Tokijuje (Japonija), atstovaujama advokatų J.F. Bellis ir K. Van Hove bei solisitoriaus R. Burton,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą A. Dawes, G. Koleva ir C. Urraca Caviedes, padedamų QC J. Holmes,

atsakovė,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2017 m. kovo 17 d. Komisijos sprendimą C(2017) 1742 final dėl procedūros pagal SESV 101 straipsnį, EEE susitarimo 53 straipsnį bei Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnį (byla AT.39258 – Krovininis oro transportas), kiek jis susijęs su ieškove, o nepatenkinus šio reikalavimo – sumažinti jai skirtos baudos dydį,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija)

kurį sudaro pirmininkas H. Kanninen (pranešėjas), teisėjai J. Schwarcz, C. Iliopoulos, D. Spielmann ir I. Reine,

posėdžio sekretorius L. Ramette, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. liepos 3 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

I.      Ginčo aplinkybės

1        Ieškovė Japan Airlines Co. Ltd, buvusi Japan Airlines International Co. Ltd, yra oro transporto bendrovė. Klostantis faktinėms aplinkybėms, ieškovė buvo Japan Airlines Corp. patronuojamoji bendrovė, kurią ji prisijungė ir kurios teisių perėmėja ji yra. Ieškovė teikia krovinių vežimo oro transportu paslaugas (toliau – krovinių vežimas) per vieną iš savo padalinių – JAL Cargo.

2        Krovinių vežimo sektoriuje oro bendrovės teikia siuntų vežimo oro transportu paslaugas (toliau – vežėjai). Pagal bendrąją taisyklę vežėjai teikia krovinių vežimo paslaugas ekspeditoriams, kurie organizuoja siuntų pristatymą siuntėjų vardu. Už tą paslaugą ekspeditoriai vežėjams atsiskaito mokėdami kainą, kurią sudaro, viena vertus, už kilogramą apskaičiuota ir ilgam laikotarpiui (dažniausiai vienam sezonui, t. y. šešiems mėnesiams) arba kiekvienam kartui atskirai suderėta kaina ir, kita vertus, įvairūs papildomi mokesčiai, skirti padengti tam tikroms sąnaudoms.

3        Išskiriamos keturios vežėjų rūšys: pirma – vežėjai, kurie eksploatuoja išimtinai tik krovininius orlaivius, antra – vežėjai, kurie keleiviams skirtuose skrydžiuose dalį orlaivio bagažinės rezervuoja prekėms vežti, trečia – vežėjai, kurie turi ir krovininius orlaivius, ir rezervuotą vietą kroviniams keleivinių orlaivių bagažinėje (mišriosios oro bendrovės), ir ketvirta – krovininius orlaivius turintys integruotojai, kurie teikia ir integruotas greito pristatymo, ir bendrąsias krovinių vežimo paslaugas.

4        Kadangi nė vienas vežėjas neturi galimybės pakankamai dažnai vežti krovinius į visas pasaulio pagrindines paskirties vietas, tarp jų buvo sudaryti tarpusavio susitarimai, siekiant padidinti tinklo aprėptį ar pagerinti tvarkaraščius, įskaitant platesnių vežėjų komercinių aljansų sukūrimą. Klostantis faktinėms aplinkybėms vienas iš tolių aljansų buvo WOW Alliance, kuriam priklausė Deutsche Lufthansa AG (toliau – Lufthansa), SAS Cargo Grou p A/S (toliau – SAS Cargo), Singapore Airlines Cargo Pte Ltd (toliau – SAC) ir ieškovė.

A.      Administracinė procedūra

5        2005 m. gruodžio 7 d. Europos Bendrijų Komisija gavo prašymą atleisti nuo baudos pagal Pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155), jį pateikė Lufthansa ir jos patronuojamosios bendrovės, Lufthansa Cargo AG ir Swiss International Air Lines AG (toliau – Swiss). Tame prašyme nurodyta, kad daugelis vežėjų palaikė intensyvius antikonkurencinius ryšius dėl, be kita ko:

–        papildomo kuro mokesčio (toliau – PKM), nustatyto siekiant sumažinti didėjančias išlaidas kurui;

–        papildomo saugumo mokesčio (toliau – PSM), nustatyto siekiant sumažinti išlaidas tam tikroms saugumo priemonėms, įvestoms po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristų išpuolių.

6        2006 m. vasario 14 ir 15 d. Komisija iš anksto nepranešusi įvairių vežėjų patalpose atliko patikrinimus pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101] ir [102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 20 straipsnį.

7        Po patikrinimų keli vežėjai, taip pat ieškovė, pateikė prašymą pagal šio sprendimo 5 punkte nurodytą 2002 m. pranešimą.

8        Išsiuntusi keletą prašymų pateikti informacijos, 2007 m. gruodžio 19 d. Komisija 27 vežėjams, taip pat ieškovei, išsiuntė pranešimą apie kaltinimus (toliau – pranešimas apie kaltinimus). Komisija nurodė, kad šie vežėjai pažeidė SESV 101 straipsnį, Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnį ir Europos Bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl oro transporto (toliau – EB ir Šveicarijos susitarimas dėl oro transporto) 8 straipsnį, nes dalyvavo kartelyje būtent dėl PKM, PSM ir atsisakymo mokėti komisinius už papildomus mokesčius (toliau – atsisakymas mokėti komisinius).

9        Atsakydamos į pranešimą apie kaltinimus, jo adresatės pateikė rašytines pastabas.

10      Nuo 2008 m. birželio 30 d. iki liepos 4 d. vyko bylos nagrinėjimas žodžiu.

B.      2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas

11      2010 m. lapkričio 9 d. Komisija priėmė sprendimą C(2010) 7694 final dėl procedūros pagal SESV 101 straipsnį, EEE susitarimo 53 straipsnį ir [EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto] 8 straipsnį (byla COMP/39258 – Oro transportas) (toliau – 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas). Šio sprendimo adresatai yra 21 vežėjas (toliau – vežėjai, kuriems pateikti kaltinimai 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimu):

–        Air Canada;

–        Air France-KLM (toliau – AF‑KLM),

–        Société Air France (toliau – AF);

–        Koninklijke Luchtvaart Maatschappij NV (toliau – KLM),

–        British Airways plc;

–        Cargolux Airlines International SA (toliau – Cargolux);

–        Cathay Pacific Airways Ltd (toliau – CPA);

–        Japan Airlines Corp.;

–        ieškovė;

–        Lan Airlines SA (toliau – Lan),

–        Lan Cargo SA;

–        Lufthansa Cargo;

–        Lufthansa;

–        Swiss;

–        Martinair Holland NV (toliau – Martinair);

–        Qantas Airways Ltd (toliau – Qantas);

–        SAS AB;

–        SAS Cargo;

–        Scandinavian Airlines System Denmark-Norway-Sweden (toliau – SAS Consortium),

–        SAC;

–        Singapore Airlines Cargo Pte Ltd (toliau – SIA)

12      Kitiems pranešimo apie kaltinimus adresatams preliminariai pateiktų kaltinimų buvo atsisakyta (toliau – vežėjai, kuriems nepateikti kaltinimai).

13      2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje aprašytas vienas ir tęstinis SESV 101 straipsnio, EEE susitarimo 53 straipsnio ir EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnio pažeidimas, apimantis EEE ir Šveicarijos teritoriją, nes vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai 2010 m. lapkričio 9 d. sprendime, derino veiksmus krovinių vežimo paslaugų teikimo tarifų nustatymo srityje.

14      2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje, kiek ji susijusi su ieškove, nustatyta:

„2 straipsnis

Šios įmonės pažeidė SESV 101 straipsnį, nes dalyvavo darant pažeidimą, kurį sudarė susitarimai ir suderinti veiksmai, kuriais jos derino įvairius kainos už [krovinių vežimo] paslaugas elementus dėl maršrutų tarp Europos Sąjungoje esančių oro uostų ir ne EEE esančių oro uostų šiais laikotarpiais:

<…>

h)      [Japan Airlines Corp.] – nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 14 d.;

i)      [ieškovė] – nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 14 d.;

<…>

3 straipsnis

Šios įmonės pažeidė EEE susitarimo 53 straipsnį, nes dalyvavo darant pažeidimą, kurį sudarė susitarimai ir suderinti veiksmai, kuriais jos derino įvairius kainos už [krovinių vežimo] paslaugas elementus dėl maršrutų tarp EEE susitarimo šalyse, kurios nėra valstybės narės, esančių oro uostų ir trečiosiose šalyse esančių oro uostų šiais laikotarpiais:

<…>

h)      [Japan Airlines Corp.] – nuo 2005 m. gegužės 19 d. iki 2006 m. vasario 14 d.;

i)      [ieškovė] – nuo 2005 m. gegužės 19 d. iki 2006 m. vasario 14 d.;

<…>

5 straipsnis

Už [2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo] 1–4 straipsniuose nurodytus pažeidimus skiriamos šios baudos:

<…>

h)      [Japan Airlines Corp.] ir [ieškovei] solidariai:35 700 000 EUR;

<…>

6 straipsnis

1–4 straipsniuose išvardytos įmonės nedelsdamos nutraukia tuose straipsniuose nurodytus pažeidimus, jeigu to dar nepadarė.

Nuo šiol jos turi susilaikyti nuo bet kokių 1–4 straipsniuose nurodytų veiksmų ar elgesio ir nuo bet kokių veiksmų ar elgesio, turinčių tokį patį arba panašų tikslą ar poveikį.“

C.      Ieškinys Bendrajame Teisme dėl 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo

15      2011 m. sausio 24 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai ieškovė pateikė ieškinį dėl 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo panaikinimo, kiek jis su ja susijęs, ir, jei tas prašymas nebūtų patenkintas, dėl jai ir Japan Airlines Corp. skirtos baudos sumažinimo. Kiti vežėjai, kuriems pateikti kaltinimai 2010 m. lapkričio 9 d. sprendime, išskyrus Quantas, Bendrajame Teisme taip pat pareiškė ieškinį dėl to sprendimo.

16      2015 m. gruodžio 16 d. sprendimais Air Canada / Komisija (T‑9/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:994), Koninklijke Luchtvaart Maatschappij / Komisija (T‑28/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:995), Japan Airlines / Komisija (T‑36/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:992), Cathay Pacific Airways / Komisija (T‑38/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:985), Cargolux Airlines / Komisija (T‑39/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:991), Latam Airlines Group ir Lan Cargo / Komisija (T‑40/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:986), Singapore Airlines ir Singapore Airlines Cargo Pte / Komisija (T‑43/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:989), Deutsche Lufthansa ir kt. / Komisija (T‑46/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:987), British Airways / Komisija (T‑48/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:988), SAS Cargo Group ir kt. / Komisija (T‑56/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:990), Air France-KLM / Komisija (T‑62/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:996), Air France / Komisija (T‑63/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:993) ir Martinair Holland / Komisija (T‑67/11, EU:T:2015:984) Bendrasis Teismas visiškai arba iš dalies panaikino 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimą, kiek jis susijęs su Air Canada, KLM, ieškove ir Japan Airlines Corp., CPA, Cargolux, Latam Airlines Group SA (buvusi – Lan Airlines) ir Lan Cargo, SAC ir SIA, Lufthansa, Lufthansa Cargo ir Swiss, British Airways, SAS Cargo, SAS Consortium ir SAS, AF‑KLM ir Martinair. Bendrasis Teismas nusprendė, kad tame sprendime yra motyvavimo trūkumų.

17      Dėl šio aspekto, pirma, Bendrasis Teismas konstatavo, kad 2010 m. lapkričio 9 d. sprendime yra prieštaravimų tarp motyvų ir rezoliucinės dalies. To sprendimo motyvuose aprašomas vienintelis vienas ir tęstinis pažeidimas, susijęs su visais maršrutais, dėl kurių sudarytas kartelis; jame dalyvavusiems vežėjams 2010 m. lapkričio 9 d. sprendime pateikti kaltinimai. Atvirkščiai, to sprendimo rezoliucinėje dalyje buvo nurodyti arba keturi atskiri vieni ir tęstiniai pažeidimai, arba vienintelis vienas ir tęstinis pažeidimas, už kurį atsakomybė priskirtina tik vežėjams, to sprendimo 1–4 straipsniuose nurodytuose maršrutuose tiesiogiai dalyvavusiems darant kiekviename iš tų straipsnių nurodytus pažeidimus arba žinojusiems apie slaptą susitarimą dėl tų maršrutų ir prisiėmusiems dėl jo kylančią riziką. Tačiau nė vienas iš šių dviejų aptariamo sprendimo rezoliucinės dalies aiškinimų neatitiko jo motyvų.

18      Komisijos pasiūlytą 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo rezoliucinės dalies alternatyvų aiškinimą, kad tam tikrų vežėjų, kuriems 2010 m. lapkričio 9 d. sprendime pateikti prieštaravimai, nepaminėjimas to sprendimo 1, 3 ir 4 straipsniuose gali būti paaiškintas tuo, kad tie vežėjai nevykdė veiklos maršrutuose, kuriems taikomos tos nuostatos, nesant reikalo nuspręsti, jog tuose straipsniuose buvo konstatuoti atskiri vieni ir tęstiniai pažeidimai, Bendrasis Teismas taip pat atmetė, kaip nesuderinamą su 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo motyvais.

19      Antra, Bendrasis Teismas nusprendė, kad 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo motyvuose yra didelių vidinių prieštaravimų.

20      Trečia, pažymėjęs, kad nė vienas iš dviejų galimų 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo rezoliucinės dalies aiškinimo variantų nėra suderinamas su jo motyvais, Bendrasis Teismas išnagrinėjo, ar bent vieno iš dviejų galimų aiškinimo variantų atveju vidiniai to sprendimo prieštaravimai gali pažeisti ieškovės teisę į gynybą ir sutrukdyti Bendrajam Teismui atlikti jo kontrolę. Dėl pirmojo aiškinimo, kad yra keturi atskiri ir tęstiniai pažeidimai, pirma, jis nusprendė, kad ieškovė negalėjo suprasti, kaip motyvuose nurodytais įrodymais, susijusiais su vienu ir tęstiniu pažeidimu, buvo galima patvirtinti, jog egzistuoja rezoliucinėje dalyje konstatuoti keturi skirtingi pažeidimai, ir kad ji taip pat neturėjo galimybės užginčyti jų pakankamumą. Antra, jis nusprendė, kad ieškovė neturėjo galimybės suprasti logikos, kuri lėmė Komisijos sprendimą pripažinti ją atsakingą už pažeidimą, įskaitant ir kiek tai susiję su neaptarnaujamais maršrutais kiekviename 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo straipsnyje apibrėžtame perimetre.

D.      Ginčijamas sprendimas

21      Bendrajam Teismui priėmus sprendimą dėl panaikinimo, 2016 m. gegužės 20 d. Komisija išsiuntė raštą vežėjams, kuriems pateikti prieštaravimai 2010 m. lapkričio 9 d. sprendime ir kurie pareiškė ieškinį dėl to sprendimo Bendrajame Teisme; tuo raštu Komisija informavo, kad Konkurencijos generalinis direktoratas (GD) ketina jai siūlyti priimti naują sprendimą, kuriame būtų pripažinta, jog jie dalyvavo darant vieną ir tęstinį SESV 101 straipsnio, EEE susitarimo 53 straipsnio ir EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnio pažeidimą visuose tame sprendime nurodytuose maršrutuose.

22      Šio sprendimo 21 punkte nurodyto Komisijos rašto adresatai buvo paraginti per vieną mėnesį pasidalyti nuomone apie Komisijos Konkurencijos GD pasiūlymą. Visi vežėjai, taip pat ieškovė, pasinaudojo šia galimybe.

23      2017 m. kovo 17 d. Komisija priėmė sprendimą C(2017) 1742 final byloje pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnį, EEE susitarimo 53 straipsnį ir [EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto] 8 straipsnį (byla AT.39258 – Krovinių vežimas oro transportu) (toliau – ginčijamas sprendimas). To sprendimo adresatai yra šie 19 vežėjų (toliau – vežėjai, kuriems pareikšti kaltinimai):

–        Air Canada;

–        AF‑KLM,

–        AF;

–        KLM;

–        British Airways;

–        Cargolux;

–        CPA;

–        ieškovė;

–        Latam Airlines Group,

–        Lan Cargo;

–        Lufthansa Cargo;

–        Lufthansa;

–        Swiss;

–        Martinair;

–        SAS;

–        SAS Cargo;

–        SAS Consortium,

–        SAC;

–        SIA.

24      Ginčijamame sprendime nepateikta kaltinimų kitiems pranešimo apie kaltinimus adresatams.

25      Ginčijamo sprendimo motyvuose aprašomas vienas ir tęstinis SESV 101 straipsnio, EEE susitarimo 53 straipsnio ir EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnio pažeidimas, kurį darydami vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai, derino veiksmus nustatydami įkainius už krovinių vežimo paslaugų teikimą visame pasaulyje per PKM, PSM ir komisinių mokėjimą už papildomus mokesčius.

26      Visų pirma, ginčijamo sprendimo 4.1 punkte Komisija apibūdino „pagrindinius principus ir kartelio sandarą“. To sprendimo 107 ir 108 konstatuojamosiose dalyse ji nurodė, kad per tyrimą buvo atskleistas pasaulinio masto kartelis, grindžiamas ilgą laiką konkurentų palaikytų dvišalių ir daugiašalių ryšių tinklu dėl veiksmų, kurių jie nusprendė, numatė ar planavo imtis dėl įvairių krovinių vežimo paslaugų kainos sudedamųjų dalių, t. y. PKM, PSM ir atsisakymo mokėti komisinius. Ji pažymėjo, kad šio kontaktų tinklo bendras tikslas buvo derinti konkurentų veiksmus nustatant įkainius arba mažinti netikrumą dėl jų kainų politikos (toliau – ginčijamas kartelis).

27      Remiantis ginčijamo sprendimo 109 konstatuojamąja dalimi, suderinto PKM taikymo tikslas buvo užtikrinti, kad viso pasaulio vežėjai taikys fiksuoto dydžio papildomą mokestį už kiekvieną atitinkamų siuntinių kilogramą. Sudėtingas vežėjų kontaktų (daugiausia dvišalių) tinklas buvo sukurtas siekiant tikslo derinti ir prižiūrėti PKM taikymą, nes, Komisijos teigimu, sprendimas dėl tikslios taikymo datos priimamas vietos lygiu, pagrindiniam vietos vežėjui paprastai imantis vadovo vaidmens, kuriuo seka kiti vežėjai. Šis suderintas metodas buvo pritaikytas PSM ir atsisakymui mokėti komisinius, todėl pastarieji tapo vežėjų grynosiomis pajamomis ir buvo papildoma paskatos priemonė priversti juos toliau derinti veiksmus dėl papildomų mokesčių.

28      Ginčijamo sprendimo 110 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad daugumos vežėjų buveinės vadovybė arba tiesiogiai palaikė ryšius su konkurentais, arba buvo nuolat apie juos informuojama. Papildomų mokesčių atveju atsakingi buveinės darbuotojai palaikė abipusius kontaktus, kai artėjo laikas pakeisti papildomo mokesčio dydį. Atsisakymas mokėti komisinius taip pat buvo kelis kartus patvirtintas bendraujant centrinės administracijos lygmeniu. Dažnai buvo bendraujama taip pat vietos lygmeniu siekiant, viena vertus, geriau įvykdyti centrinės administracijos duotus nurodymus ir pritaikyti juos prie vietos rinkos sąlygų ir, kita vertus, derinti ir įgyvendinti vietines iniciatyvas. Pastaruoju atveju vežėjų buveinės paprastai tvirtindavo siūlomus veiksmus arba buvo apie tai informuojamos.

29      Ginčijamo sprendimo 111 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad vežėjai vieni su kitais bendraudavo arba dvišaliu pagrindu, arba mažomis grupėmis, arba tam tikrais atvejais dideliuose daugiašaliuose forumuose. Būtent Honkonge ir Šveicarijoje buvo naudojamasi vežėjų atstovų vietos asociacijomis, tariantis dėl našumo didinimo priemonių ir derinant papildomus mokesčius. Aljansų, kaip antai WOW aljanso, susitikimai taip pat buvo išnaudojami šiais tikslais.

30      Antra, ginčijamo sprendimo 4.3, 4.4 ir 4.5 punktuose Komisija aprašė, kaip vyko bendravimas atitinkamai dėl PKM, PSM ir atsisakymo mokėti komisinius (toliau – ginčijami bendravimo epizodai).

31      Taigi, pirma, ginčijamo sprendimo 118–120 konstatuojamosiose dalyse Komisija taip trumpai apibūdino bendradarbiavimą dėl PSM:

„(118)      1999 m. pabaigoje – 2000 m. pradžioje buvo sukurtas daug oro bendrovių apimantis dvišalių kontaktų tinklas, kuriuo naudodamiesi visi tinklo nariai galėjo dalintis informacija apie dalyvių veiksmus. Vežėjai nuolat bendraudavo vieni su kitais, kad aptartų visus dėl PKM kylančius klausimus, būtent mechanizmo pakeitimus, PKM dydžio pokyčius, nuoseklų mechanizmo taikymą ir situacijas, kai tam tikros oro bendrovės nesilaikė sistemos.

(119)      PKM įgyvendinant vietos lygmeniu dažnai buvo taikoma sistema, pagal kurią tam tikruose maršrutuose arba tam tikrose šalyse dominuojančios oro bendrovės pirmos paskelbdavo apie pakeitimus, paskui kitos sekdavo jų pavyzdžiu <…>

(120)      Kiek tai susiję su PKM, antikonkurencinis derinimas daugiausia vyko keturiomis progomis: 2000 m. pradžioje įvedus PKM, iš naujo įvedus PKM mechanizmą po to, kai buvo panaikintas [Tarptautinės oro transporto asociacijos (IATA)] nustatytas mechanizmas, įvedus naujas ribines vertes (kurias pasiekus padidinamas maksimalus PKM dydis) ir ypač tada, kai indeksai artėdavo prie ribos, prie kurios PKM turėjo būti didinamas ar mažinamas.“

32      Antra, ginčijamo sprendimo 579 konstatuojamojoje dalyje Komisija taip trumpai apibūdino bendradarbiavimą dėl PSM:

„Daugelis [vežėjų, kuriems pateikti prieštaravimai] diskutavo, be kita ko, apie ketinimus nustatyti PSM <…> Be to, taip pat buvo aptartas papildomo mokesčio dydis ir įvedimo tvarkaraštis. [Vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai], taip pat pasidalijo nuomonėmis, kaip tai pagrįsti klientams. Taip pat nustatyti atskiri bendradarbiavimo atvejai dėl PSM įgyvendinimo visu laikotarpiu nuo 2002 iki 2006 m. Neteisėtas derinimas vyko ir centrinės administracijos, ir vietos lygmeniu.“

33      Trečia, ginčijamo sprendimo 676 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad vežėjai, kuriems pareikšti kaltinimai, „ir toliau atsisakė mokėti komisinius už papildomus mokesčius ir daugelyje susitikimų tarpusavyje patvirtino ketinimus šiose srityje“.

34      Visų trečia, ginčijamo sprendimo 4.6 punkte Komisija pateikė ginčijamų bendravimo epizodų vertinimą. Bendravimo epizodų, dėl kurių ieškovei prieštaraujama, vertinimas išdėstytas ginčijamo sprendimo 760–764 konstatuojamosiose dalyse.

35      Ginčijamo sprendimo 765 konstatuojamojoje dalyje Komisija pridūrė, kad ieškovė neginčija pranešime apie kaltinimus išdėstytų faktinių aplinkybių

36      Ketvirta, ginčijamo sprendimo 5 punkte šios bylos faktinėms aplinkybėms Komisija pritaikė SESV 101 straipsnį ir to sprendimo 1289 išnašoje pažymėjo, kad pateikti vertinimai taip pat galioja EEE susitarimo 53 straipsniui ir EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsniui. Pirma, to sprendimo 846 konstatuojamojoje dalyje ji nustatė, kad vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai, derino veiksmus ar darė įtaką įkainiams, „o tai galiausiai reiškia, kainos nustatymą, kiek tai susiję su“ PKM, PSM ir komisinių už papildomus mokesčius mokėjimu. To paties sprendimo 861 konstatuojamojoje dalyje „krovinių vežimo paslaugoms taikomų įkainių derinimo veiksmų bendrąją sistemą“, kuri buvo atskleista atliekant tyrimą, ji kvalifikavo kaip „sudėtingą pažeidimą, sudarytą iš įvairių veiksmų, kuriuos galima kvalifikuoti arba kaip susitarimą, arba kaip suderintus veiksmus; juos vykdydami konkurentai sąmoningai konkurencijos pavojų pakeitė praktiniu bendradarbiavimu“.

37      Antra, ginčijamo spendimo 869 konstatuojamojoje dalyje Komisija nustatė, kad „nagrinėjamas elgesys yra vienas ir tęstinis SESV 101 straipsnio pažeidimas“. Taip ji nusprendė, kad nagrinėjamais susitarimais buvo siekiama vieno antikonkurencinio tikslo kliudyti konkurencijai krovinių vežimo sektoriuje EEE, įskaitant atvejus, kai derinimas vyko vietos lygmeniu ir atskirose vietose buvo skirtingas (872–876 konstatuojamosios dalys), taip pat buvo susijęs su „viena preke ar paslauga“, t. y. „krovinių vežimo paslaugų teikimu ir įkainių už jas nustatymu“ (877 konstatuojamoji dalis), ar su tomis pačiomis įmonėmis, (878 konstatuojamoji dalis), buvo vienas (879 konstatuojamoji dalis) ir buvo sudarytas iš trijų dalių: PKM, PSM ir atsisakymo mokėti komisinius; apie tai „buvo dažnai kartu diskutuojama per tą patį susitikimą su konkurentais (880 konstatuojamoji dalis).

38      Ginčijamo sprendimo 881 konstatuojamojoje dalyje Komisija pridūrė, kad „dauguma šalių“, taip pat ieškovė, buvo susijusios su visomis trimis vieno pažeidimo sudedamosiomis dalimis.

39      Trečia, ginčijamo sprendimo 884 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad aptariamas pažeidimas yra tęstinis.

40      Ketvirta, ginčijamo sprendimo 885–890 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo trečiosios šalyse vykusių susitikimų ir susitikimų dėl maršrutų, kurių vežėjai niekada neaptarnavo ar kurių negalėjo aptarnauti pagal teisės aktus, reikšmę. Ji nusprendė, kad, atsižvelgiant į ginčijamo kartelio pasaulinį mastą, šie susitikimai turėjo reikšmės įrodinėjant vieno ir tęstinio pažeidimo egzistavimą. Konkrečiai kalbant, viena vertus, ji nurodė, kad papildomi mokesčiai yra bendrojo taikymo priemonės, nesusijusios su konkrečiu maršrutu, tačiau jos turėjo būti taikomos visiems maršrutams pasauliniu mastu, taip pat maršrutams iš ir į EEE bei Šveicariją. Komisija pažymėjo, kad atsisakymas mokėti komisinius taip pat yra bendrojo pobūdžio. Kita vertus, ji nusprendė, kad jokia neįveikiama kliūtis netrukdė vežėjams teikti krovinių vežimo paslaugas maršrutuose, kurių jie niekada neaptarnavo ar kurių negalėjo teisėtai aptarnauti, būtent dėl susitarimų, kuriuos galėjo sudaryti tarpusavyje.

41      Penkta, ginčijamo sprendimo 903 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad ginčijamais veiksmais buvo siekiama apriboti konkurenciją „bent Sąjungoje, EEE ir Šveicarijoje“. To sprendimo 917 konstatuojamojoje dalyje ji iš esmės pridūrė, kad dėl to nereikėjo atsižvelgti į šių veiksmų „konkretų poveikį“.

42      Šešta, ginčijamo sprendimo 922–971 konstatuojamosiose dalyse Komisija didžiausią dėmesį skyrė WOW aljansui. To sprendimo 971 konstatuojamoje dalyje ji padarė tokią išvadą:

„Atsižvelgdama į WOW aljanso susitarimo turinį ir jo įgyvendinimą, Komisija laikosi nuomonės, kad papildomų mokesčių derinimas tarp WOW [aljanso] narių vykdo nesilaikant teisės aktais įtvirtintų aljanso nuostatų, kuriomis tai nepateisinama. Nariai iš tikrųjų žinojo, kad toks derinimas yra neteisėtas. Be to, jiems buvo žinoma, kad derinant papildomus mokesčius dalyvauja daug [vežėjų], kurie nepriklauso WOW [aljansui]. Taigi Komisija laikosi nuomonės, kad WOW [aljanso] narių tarpusavio susitikimus patvirtinantys duomenys [...] yra įrodymas, kad jie dalyvavo darant SESV 101 straipsnio pažeidimą, kaip jis apibūdintas šiame sprendime“.

43      Septinta, ginčijamo sprendimo 972–1021 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo septynių trečiųjų šalių teisės aktus; tų šalių vežėjai, kuriems pareikšti kaltinimai, teigė, kad tais teisės aktais jiems buvo nurodyta tartis dėl papildomų mokesčių, taip kliudant taikyti atitinkamas konkurencijos taisykles. Komisija nusprendė, kad šie vežėjai neįrodė, kad veikė spaudžiami tų trečiųjų šalių.

44      Aštunta, ginčijamo sprendimo 1024–1035 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad vienas ir tęstinis pažeidimas gali daryti reikšmingos įtakos valstybių narių, EEE susitarimo šalių ir EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto susitariančiųjų šalių prekybai.

45      Devinta, Komisija išnagrinėjo kompetencijos teritorijos ir laiko atžvilgiu ribas, o paskui konstatavo konkurencijos taisyklių pažeidimą nagrinėjamu atveju ir skyrė sankciją. Viena vertus, ginčijamo sprendimo 822–832 konstatuojamosiose dalyse „Komisijos kompetencija“ ji iš esmės nustatė, kad, visų pirma, SESV 101 straipsnio netaikys iki 2004 m. gegužės 1 d. sudarytiems susitarimams ir vykdytiems veiksmams dėl maršrutų tarp Europos Sąjungos oro uostų ir už EEE ribų esančių oro uostų (toliau – maršrutai tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių), paskui – EEE susitarimo 53 straipsnio netaikys iki 2005 m. gegužės 19 d. sudarytiems susitarimams ir vykdytiems veiksmams dėl maršrutų tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių ir maršrutų tarp Sąjungos narėmis nesančiose valstybėse EEE susitarimo šalyse esančių oro uostų ir trečiosiose šalyse esančių oro uostų (toliau – EEE maršrutai, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių, o kartu su maršrutais tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių – maršrutai tarp EEE ir trečiųjų šalių) ir, galiausiai, EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnio netaikys iki 2002 m. birželio 1 d. sudarytiems susitarimams ir vykdytiems veiksmams dėl maršrutų tarp Sąjungoje esančių ir Šveicarijos oro uostų (toliau – maršrutai tarp Sąjungos ir Šveicarijos). Ji taip pat pažymėjo, kad ginčijamame sprendime „visiškai nebuvo siekta atskleisti kokį nors [EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto] 8 straipsnio pažeidimą, kiek tai susiję su krovinių vežimo paslaugomis [tarp Šveicarijos Konfederacijos ir trečiųjų šalių]“.

46      Kita vertus, ginčijamo sprendimo 1036–1046 konstatuojamosiose dalyse „SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymas atvykstamiesiems maršrutams“ Komisija atmetė įvairių vežėjų, kuriems pateikti prieštaravimai, argumentus, kad ji viršijo teritorinės kompetencijos ribas atsižvelgiant į tarptautinės viešosios teisės taisykles, kai konstatavo ir skyrė sankcijas už tų dviejų nuostatų pažeidimą maršrutuose iš trečiųjų šalių į EEE (toliau – atvykstamieji maršrutai ir, kiek tai susiję su krovinių vežimo paslaugų šiuose maršrutuose paslauga – atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugos). Konkrečiai kalbant, to sprendimo 1042 konstatuojamojoje dalyje ji taip priminė jos nuomone taikytinus kriterijus:

„Dėl SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio ekstrateritorinio taikymo pažymėtina, kad šios nuostatos taikomos susitarimams, įgyvendinamiems Sąjungoje (įgyvendinimo teorija), arba susitarimams, darantiems tiesioginį, esminį ir numatomą poveikį Sąjungoje (poveikio teorija).

47      Ginčijamo sprendimo 1043–1046 konstatuojamosiose dalyse aptariamus kriterijus Komisija pritaikė šios bylos aplinkybėms.

„(1043)      Kalbant apie [atvykstamųjų] krovinių vežimo paslaugas, pažymėtina, kad SESV 101 straipsnis ir EEE susitarimo 53 straipsnis yra taikytini, nes pati paslauga, kurią teikiant daromas pažeidimas dėl kainos nustatymo, turi būti teikiama ir iš esmės yra teikiama iš dalies EEE teritorijoje. Be to, daug susitikimu, per kuriuos gavėjai derino papildomus mokesčius ir [atsisakymą] mokėti komisinius, vyko EEE arba su jais buvo susiję EEE esantys dalyviai.

(1044)      <…> [suvestiniame] pranešime [dėl Komisijos jurisdikcijos pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL C 95, 2008, p. 1, klaidų ištaisymas lietuvių k. netaikomas)] nurodytas pavyzdys šiuo atveju neturi reikšmės. Tame pranešime kalbama apie apyvartos geografinį paskirstymą tarp įmonių, siekiant nustatyti, ar pasiektos 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės [(OL L 24, 2004, p. 1, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 40)] 1 straipsnyje nustatytos apyvartos ribos.

(1045)      Be to, su krovinių vežimu <…> į Sąjungą ir EEE susiję trečiosiose šalyse vykdomi antikonkurenciniai veiksmai gali daryti tiesioginį, esminį ir numatomą poveikį Sąjungoje ir EEE, nes padidėjusios oro transporto į EEE sąnaudos ir dėl to didesnės importuotų prekių kainos savaime gali daryti poveikį EEE vartotojams. Šiuo atveju antikonkurenciniai veiksmai, kuriais pašalinama [atvykstamųjų] krovinių vežimo paslaugas siūlančių vežėjų konkurencija, tokį poveikį taip pat galėjo daryti ir kitų vežėjų EEE [krovinių vežimo] paslaugų teikimui tarp paskirstymo platformų (hubs) EEE, kuriomis naudojasi trečiųjų šalių vežėjai, ir tų siuntinių paskirties oro uostų EEE, kuriuose neveikia trečiosios šalies vežėjas.

(1046)      Galiausiai reikia pažymėti, kad Komisija aptiko pasaulinio masto kartelį. Kartelis buvo įgyvendinamas pasaulio lygiu ir kartelio susitarimai dėl atvykstamųjų maršrutų buvo vieno ir tęstinio SESV 101 straipsnio ir EEE 53 straipsnio pažeidimo sudedamoji dalis. Kartelio susitarimai daugeliu atvejų buvo organizuojami centriniu lygmeniu, o vietos darbuotojai juos tik taikydavo. Vienodas papildomų mokesčių taikymas pasaulio lygmeniu buvo esminė kartelio dalis“.

48      Visų penkta, ginčijamo sprendimo 1146 konstatuojamojoje dalyje Komisija nustatė, kad ginčijamas kartelis prasidėjo 1999 m. gruodžio 7 d. ir truko iki 2006 m. vasario 14 d. Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje ji pažymėjo, kad tas kartelis pažeidė:

–        SESV 101 straipsnį – nuo 1999 m. gruodžio 7 d. iki 2006 m. vasario 14 d., kiek tai susiję su oro transportu tarp oro uostų Sąjungoje;

–        SESV 101 straipsnį – nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 14 d., kiek tai susiję su oro transportu maršrutuose tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių,

–        EEE susitarimo 53 straipsnį – nuo 1999 m. gruodžio 7 d. iki 2006 m. vasario 14 d., kiek tai susiję su oro transportu tarp oro uostų EEE (toliau – maršrutai EEE),

–        EEE susitarimo 53 straipsnį – nuo 2005 m. gegužės 19 d. iki 2006 m. vasario 14 d., kiek tai susiję su oro transportu EEE maršrutuose, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių,

–        EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnį – nuo 2002 m. birželio 1 d. iki 2006 m. vasario 14 d., kiek tai susiję su oro transportu maršrutuose tarp Sąjungos ir Šveicarijos.

49      Kiek tai susiję su ieškove, Komisija nustatė, kad pažeidimas truko nuo 1999 m. gruodžio 7 d. iki 2006 m. vasario 14 d.

50      Visų šešta, ginčijamo sprendimo 8 punkte Komisija didžiausia dėmesį skyrė korekcinėms priemonėms, kurių reikia imtis, ir skirtinoms baudoms.

51      Konkrečiai dėl baudų dydžio nustatymo Komisija nurodė, kad atsižvelgė į vieno ir tęstinio pažeidimo sunkumą ir trukmę bei į galimas sunkinančias ar lengvinančias aplinkybes. Šiuo klausimu ji rėmėsi Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėmis (OL C 210, 2006, p. 2, toliau – 2006 m. gairės).

52      Ginčijamo sprendimo 1184 ir 1185 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad baudos bazinis dydis sudarytas iš įmonės pardavimo vertės dalies, galinčios siekti daugiausia 30 %, kuri nustatoma atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą, padaugintos iš įmonės dalyvavimo darant pažeidimą metų skaičiaus, prie kurios pridedamas 15–25 % pardavimo vertės papildomas dydis (toliau – papildomas dydis).

53      Ginčijamo sprendimo 1197 konstatuojamojoje dalyje Komisija nustatė pardavimo vertę, sudėdama už 2005 m., kurie buvo paskutiniai visi metai iki vieno ir tęstinio pažeidimo darymo pabaigos, apyvartą, susijusią su skrydžiais abiem kryptimis maršrutuose EEE, maršrutuose tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių, maršrutuose tarp Sąjungos ir Šveicarijos, taip pat maršrutuose EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių. Ji taip pat atsižvelgė į naujų valstybių narių įstojimą į Sąjungą 2004 m.

54      Ginčijamo sprendimo 1198–1212 konstatuojamosiose dalyse Komisija nustatė 16 % sunkumo koeficientą, atsižvelgdama į pažeidimo pobūdį (horizontalieji susitarimai dėl kainų nustatymo), vežėjų, kuriems pateikti prieštaravimai, bendrai užimtos rinkos dalį (34 % pasaulio mastu ir bent tiek pat maršrutuose EEE ir maršrutuose tarp EEE ir trečiųjų šalių), ginčijamo kartelio geografinę apimtį (pasaulinė) ir realų jo įgyvendinimą.

55      Ginčijamo sprendimo 1214–1217 konstatuojamosiose dalyse Komisija taip apibrėžė ieškovės dalyvavimo darant vieną ir tęstinį pažeidimą trukmę, kiek tai susiję su šiais maršrutais:

–        dėl maršrutų EEE: nuo 1999 m. gruodžio 7 d. iki 2006 m. vasario 14 d. pagal metų ir mėnesių skaičių – šešeri metai ir du mėnesiai, dauginimo koeficientas – 6 ir 2/12,

–        dėl maršrutų tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių: nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 14 d. pagal metų ir mėnesių skaičių – vieneri metai ir devyni mėnesiai, dauginimo koeficientas – 1 ir 9/12;

–        dėl maršrutų tarp Sąjungos ir Šveicarijos: nuo 2002 m. birželio 1 d. iki 2006 m. vasario 14 d. pagal metų ir mėnesių skaičių – treji metai ir aštuoni mėnesiai, dauginimo koeficientas – 3 ir 8/12;

–        dėl maršrutų EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių: nuo 2005 m. gegužės 19 d. iki 2006 m. vasario 14 d. pagal metų ir mėnesių skaičių – aštuoni mėnesiai, dauginimo koeficientas – 8/12.

56      Ginčijamo sprendimo 1219 konstatuojamojoje dalyje Komisija nustatė, kad, atsižvelgiant į ypatingas bylos aplinkybes ir į šio sprendimo 54 punkte nustatytus kriterijus, papildomas dydis turėjo būti 16 % nuo pardavimo vertės.

57      Dėl tos priežasties ginčijamo sprendimo 1240–1242 konstatuojamosiose dalyse ieškovės atveju apskaičiuotasis baudos bazinis dydis buvo atitinkamai 113 000 000 eurų, o galiausiai nustatytas 56 000 000 eurų dydis pritaikius 50 % sumažinimą pagal 2006 m. gairių 37 punktą (toliau – bendras sumažinimas 50 %), susijusį su tuo, kad dalis paslaugų, susijusių su atvykstamaisiais maršrutais ir maršrutais iš EEE į trečiąsias šalis (toliau – išvykstamieji maršrutai), buvo teikiama už EEE susitarimo taikymo teritorijos ribų ir kad dėl to dalis žalos galėjo būti padaryta už tos teritorijos ribų.

58      Ginčijamo sprendimo 1264 ir 1265 konstatuojamosiose dalyse pritaikiusi 2006 m. gairių 29 punktą Komisija vežėjams, kuriems pateikti prieštaravimai, pritaikė papildomą baudos bazinio dydžio sumažinimą 15 % (toliau – bendras 15 % sumažinimas) dėl to, kad tam tikros reglamentavimo sistemos skatino sudaryti ginčijamą kartelį.

59      Dėl tos priežasties ginčijamo sprendimo 1293 konstatuojamojoje dalyje Komisija, pritaikiusi tikslinimus, ieškovės atveju nustatė 47 600 000 eurų baudos bazinį dydį.

60      Ginčijamo sprendimo 1314–1322 konstatuojamosiose dalyse Komisija atsižvelgė į ieškovės indėlį pagal prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti ir pritaikė 25 % baudos dydžio sumažinimą, taigi, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 1404 konstatuojamojoje dalyje, ieškovei skirta 35 700 000 eurų dydžio bauda.

61      Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis, kiek ji susijusi su šia byla, suformuluota taip:

„1 straipsnis

Derindamos veiksmus nustatant įkainius už [krovinių vežimo] paslaugų teikimą visame pasaulyje, kiek tai susiję su [PKM], [PSM] ir komisinių už papildomus mokesčius mokėjimu, toliau nurodytos įmonės padarė tokį vieną ir tęstinį [SESV] 101 straipsnio, [EEE susitarimo] 53 straipsnio ir [EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto] 8 straipsnio pažeidimą, siejamą su toliau nurodytais maršrutais ir laikotarpiais.

1.      Šios įmonės pažeidė SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, kiek tai susiję su maršrutais [EEE], toliau nurodytais laikotarpiais:

<…>

h)      [ieškovė] nuo 1999 m. gruodžio 7 d. iki 2006 m. vasario 14 d.;

<…>

2.      Šios įmonės pažeidė SESV 101 straipsnį, kiek tai susiję su maršrutais [tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių], toliau nurodytais laikotarpiais:

<…>

[ieškovė] nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 14 d.;

<…>

3.      Šios įmonės pažeidė EEE susitarimo 53 straipsnį, kiek tai susiję su maršrutais [tarp EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių], toliau nurodytais laikotarpiais:

<…>

h)      [ieškovė] nuo 2005 m. gegužės 19 d. iki 2006 m. vasario 14 d.;

<…>

4.      Šios įmonės pažeidė [EB‑Šveicarijos] susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnį, kiek tai susiję su maršrutais [tarp Sąjungos ir Šveicarijos], toliau nurodytais laikotarpiais:

<…>

h)      [ieškovė] nuo 2002 m. birželio 1 d. iki 2006 m. vasario 14 d.;

<…>

2 straipsnis

2010 m. lapkričio 9 d. <…> sprendimas iš dalies keičiamas taip:

5 straipsnio j, k ir l punktai panaikinami.

3 straipsnis

Už šio sprendimo 1 straipsnyje nurodytą vieną ir tęstinį pažeidimą ir kiek tai susiję su British Airways skiriamos tokios baudos taip pat už 2010 m. lapkričio 9 d. <…> sprendimo 1–4 straipsniuose, kurie tapo galutiniai, nurodytus aspektus:

<…>

h)      [ieškovei]: 35 700 000 EUR;

<…>

4 straipsnis

1 straipsnyje nurodytos įmonės nedelsdamos nutraukia tame straipsnyje nurodytą vieną ir tęstinį pažeidimą, jeigu to dar nepadarė.

Jos taip pat susilaiko nuo bet kokių veiksmų ar elgesio, kurio tikslas ar poveikis yra identiškas ar panašus.

5 straipsnis

Šis sprendimas skirtas:

<…>

[ieškovei]

<…>“

II.    Procesas ir šalių reikalavimai

62      2017 m. gegužės 30 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį.

63      2017 m. rugsėjo 29 d. Komisija Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė atsiliepimą į ieškinį.

64      2018 m. sausio 2 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės dubliką.

65      2018 m. kovo 8 d. Komisija Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė tripliką.

66      Remdamasis Procedūros reglamento 28 straipsniu ir atsižvelgęs į ketvirtosios kolegijos pateiktą pasiūlymą, 2019 m. balandžio 24 d. Bendrasis Teismas nusprendė bylą perduoti nagrinėti išplėstinės sudėties kolegijai.

67      2019 m. birželio 17 d. Bendrasis Teismas, taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, šalims pateikė rašytinių klausimų. Šalys į juos atsakė per nustatytą terminą.

68      2019 m. liepos 3 d. teismo posėdyje buvo išklausytos šalys ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

69      2020 m. birželio 19 d. nutartimi Bendrasis Teismas (ketvirtoji išplėstinė kolegija), nusprendęs, kad jam nepateikta pakankamai informacijos ir kad reikia paprašyti šalių pateikti pastabas dėl argumento, dėl kurio jos nediskutavo, nurodė atnaujinti žodinę proceso dalį pagal Procedūros reglamento 113 straipsnį.

70      Bylos šalys per nustatytą terminą atsakė į 2020 m. birželio 22 d. Bendrojo Teismo pateiktą grupę klausimų, paskui pateikė pastabų dėl atsakymų.

71      2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Bendrasis Teismas dar kartą užbaigė žodinę proceso dalį.

72      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis su ja susijęs,

–        nepatenkinus šio reikalavimo, sumažinti ginčijamame sprendime jai skirtos baudos dydį,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

73      Komisija Bendrojo Teismo iš esmės prašo:

–        atmesti ieškinį;

–        pakeisti ieškovei skirtos baudos dydį panaikinant pritaikytą bendrą sumažinimą 50 % ir bendrą sumažinimą 15 %, jeigu Bendrasis Teismas nuspręstų, kad atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų pardavimo apyvarta negalėjo būti įtraukta į pardavimo vertę,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

III. Dėl teisės

74      Ieškinyje ieškovė pateikia tiek reikalavimus panaikinti ginčijamą sprendimą, tiek reikalavimus sumažinti jai skirtos baudos dydį. Komisija savo ruožtu iš esmės pateikė reikalavimą pakeisti ieškovei skirtos baudos dydį, jeigu Bendrasis Teismas nuspręstų, kad atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų pardavimo apyvarta negalėjo būti įtraukta į pardavimo vertę.

A.      Dėl reikalavimų panaikinti

75      Ieškovė nurodo dešimt pagrindų reikalavimams dėl panaikinimo pagrįsti. Šie pagrindai pateikti:

–        pirmasis – ne bis in idem principo ir SESV 266 straipsnio, taip pat senaties termino pažeidimu;

–        antrasis – nediskriminavimo principo pažeidimu;

–        trečiasis – SESV 101 straipsnio, EEE susitarimo 53 straipsnio ir pareigos motyvuoti pažeidimu, kiek tai susiję, viena vertus, su jai priskirta atsakomybe už vieną ir tęstinį pažeidimą maršrutuose EEE ir tarp Sąjungos ir Šveicarijos iki 2004 m. gegužės 1 d., ir, kita vertus, su jos dalyvavimo darant tą pažeidimą pradžios datos nustatymu;

–        ketvirtasis – SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimu, kiek tai susiję su jai priskirta atsakomybe už vieną ir tęstinį pažeidimą maršrutuose, kuriuose ji nebuvo reali ar potenciali konkurentė;

–        penktasis – Komisijos kompetencijos taikyti SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį atvykstamojo krovinių vežimo paslaugoms nebuvimu;

–        šeštasis – teisės į gynybą, nediskriminavimo principo ir proporcingumo principo pažeidimu, kiek tai susiję su skirtingiems vežėjams taikomais skirtingais reikalavimais dėl įrodomosios medžiagos;

–        septintasis – 2006 m. gairių ir proporcingumo principo pažeidimu dėl, viena vertus, pardavimo vertės nustatymo ir, kita vertus, dėl sunkumo koeficiento nustatymo ir papildomo dydžio;

–        aštuntasis – 2006 m. gairių ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, kiek tai susiję su atvykstamojo krovinių vežimo paslaugų pardavimo už EEE ribų įsisteigusiems klientams apyvartos įtraukimu į pardavimo vertę;

–        devintasis – su proporcingumo principo pažeidimu, kiek tai susiję su bendro sumažinimo 15 % nepakankamumu;

–        dešimtasis – nediskriminavimo principo, proporcingumo principo ir, iš esmės, pareigos motyvuoti pažeidimu, kiek tai susiję su Komisijos atsakymu jai pritaikyti baudos dydžio sumažinimą 10 % už ribotą jos dalyvavimą darant vieną ir tęstinį pažeidimą.

76      Bendrasis Teismas mano, kad pirmiausia reikia išnagrinėti penktąjį pagrindą, paskui, savo iniciatyva iškeltą pagrindą dėl Komisijos kompetencijos, atsižvelgiant į EB ir Šveicarijos susitarimą dėl oro transporto, konstatuoti ir skirti sankciją už pažeidimą maršrutuose EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir Šveicarijos, nebuvimo ir, galiausiai, – pirmąjį–ketvirtąjį ir šeštąjį–dešimtąjį pagrindus.

1.      Dėl penktojo pagrindo, grindžiamo Komisijos kompetencijos taikyti SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugoms nebuvimu

77      Ieškovė teigia, kad Komisija neturėjo kompetencijos taikyti SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį atvykstamojo krovinių vežimo paslaugoms, o pastaroji tai neigia.

78      Reikia priminti, kad, kiek tai susiję su veiksmais, kurių imtasi už EEE teritorijos ribų, Komisijos kompetencija pagal viešąją tarptautinę teisę konstatuoti ir skirti sankciją už SESV 101 straipsnio arba EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą gali būti nustatyta remiantis įgyvendinimo kriterijumi arba apibrėžto poveikio kriterijumi (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Intel / Komisija, C‑413/14 P, EU:C:2017:632, 40–47 punktus ir 2018 m. liepos 12 d. Sprendimo Brugg Kabel ir Kabelwerke Brugg / Komisija, T‑441/14, EU:T:2018:453, 95–97 punktus).

79      Šie kriterijai yra alternatyvūs ir nekumuliatyvūs (2018 m. liepos 12 d. Sprendimo Brugg Kabel ir Kabelwerke Brugg / Komisija, T‑441/14, EU:T:2018:453, 98 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Intel / Komisija, C‑413/14 P, EU:C:2017:632, 62–64 punktus).

80      Ginčijamo sprendimo 1043–1046 konstatuojamosiose dalyse Komisija rėmėsi, kaip pripažįsta ieškovė, tiek įgyvendinimo, tiek apibrėžto poveikio kriterijais, kad pagal viešąją tarptautinę teisę įrodytų kompetenciją konstatuoti ir skirti sankciją už SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą atvykstamuosiuose maršrutuose.

81      Kadangi ieškovė remiasi klaida taikant abu šiuos kriterijus, Bendrasis Teismas mano esant reikalinga pirmiausia išnagrinėti, ar Komisija pagrįstai rėmėsi apibrėžto poveikio kriterijumi. Remiantis šio sprendimo 79 punkte nurodyta jurisprudencija, tik neigiamai atsakius į šį klausimą reikės patikrinti, ar Komisija galėjo remtis įgyvendinimo kriterijumi.

82      Ieškovė teigia, kad įtariamas ginčijamo elgesio poveikis negali pagrįsti SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo atvykstamojo krovinių vežimo paslaugoms. Komisija, kuriai tenka įrodinėjimo našta, neįrodė, kad šis elgesys darė tiesioginį, esminį ir numatomą poveikį EEE teritorijoje.

83      Ieškovė, remdamasi Gairėmis dėl poveikio prekybai koncepcijos pagal [SESV 101] ir [102] straipsnius (OL C 101, 2004, p. 81), tvirtina, kad poveikis, kuriuo ginčijamo sprendimo 1045 konstatuojamojoje dalyje remiasi Komisija, geriausiu atveju yra spekuliatyvus ir bet kuriuo atveju pernelyg tolimas pagrįsti motyvui, kad ginčijamu elgesiu buvo ribojama konkurencija EEE.

84      Konkrečiai kalbant, Komisija nepateikė jokių įrodymų pagrįsti teiginiui, kad EEE parduodamų prekių kainai neigiamą poveikį darė atvykstamojo krovinių vežimo paslaugų kainos. Beje, toks poveikis negali būti esminis, nes papildomi mokesčiai yra tik dalis visų krovinių vežimo paslaugos sąnaudų, o tų paslaugų sąnaudos savo ruožtu yra tik dalis į EEE importuojamų prekių kainos. Iš esmės toks poveikis juo labiau negali būti tiesioginis, nes klientai turi teisę galimą atvykstamojo krovinių vežimo paslaugų kainų padidėjimą perkelti arba neperkelti į importuotų prekių kainą ir, jei reikia, nuspręsti, kokią to padidėjimo dalį perkelti. Galiausiai tokio poveikio nebuvo galima numatyti, nes ieškovė nevykdė veiklos atitinkamose žemesnėse rinkose, o papildomi mokesčiai sudarė tik mažytę prekių vežimo sąnaudų dalį.

85      Be to, į EEE importuotų prekių kainų padidėjimo poveikis susijęs su kita rinkai, nei nagrinėjama šioje byloje, t. y. su krovinių vežimo paslaugų rinka, todėl tuo poveikiu negalima grįsti pagrindo, jog ginčijamais veiksmais buvo apribota konkurencija EEE.

86      Be to, tam kad būtų įrodyta Komisijos kompetencija konstatuoti konkurencijos taisyklių pažeidimus ir už juos skirti sankcijas, nepakanka veiksmų kvalifikuoti kaip vieno ir tęstinio pažeidimo, neišanalizavus jo antikonkurencinio poveikio.

87      Komisija ginčija ieškovės argumentus.

88      Ginčijamame sprendime Komisija iš esmės rėmėsi trimis savarankiškais pagrindais, kad nustatytų, jog šiuo atveju tenkinamas apibrėžto poveikio kriterijus.

89      Du pirmieji pagrindai išdėstyti ginčijamo sprendimo 1045 konstatuojamojoje dalyje. Kaip Komisija patvirtino atsakymuose į Bendrojo Teismo raštu ir žodžiu pateiktus klausimus, šie pagrindai susiję su atvykstamojo krovinių vežimo paslaugų derinimo poveikiu atskirai paėmus. Pirmasis pagrindas susijęs su tuo, kad „padidėjusios oro transporto į EEE sąnaudos ir dėl to didesnės importuotų prekių kainos savaime galėjo daryti poveikį EEE vartotojams“. Antrasis pagrindas susijęs su atvykstamojo krovinių vežimo paslaugų derinimo poveikiu „taip pat ir kitų vežėjų EEE [krovinių vežimo] paslaugų teikimui tarp paskirstymo platformų (hubs) EEE, kuriomis naudojasi trečiųjų šalių vežėjai, ir tų siuntinių paskirties oro uostų EEE, kurių neaptarnauja trečiosios šalies vežėjas“.

90      Trečiasis pagrindas išdėstytas ginčijamo sprendimo 1046 konstatuojamojoje dalyje ir pateiktas, kaip galima teigti remiantis Komisijos atsakymais į žodžiu ir raštu pateiktus Bendrojo Teismo klausimus, dėl vieno ir tęstinio pažeidimo, kaip visumos, poveikiu.

91      Bendrasis Teismas laikosi nuomonės, kad reikia išnagrinėti tiek atskirai paėmus atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų derinimo poveikį, tiek vieno ir tęstinio pažeidimo, kaip visumos poveikį, ir pradėti nuo pirmųjų.

a)      Dėl atvykstamojo krovinių vežimo paslaugų derinimo poveikio atskirai paėmus

92      Iš pradžių reikia išnagrinėti pirmojo pagrindo, kuriuo grindžiama Komisijos išvada, kad šioje byloje tenkinamas apibrėžto poveikio kriterijus (toliau – aptariamas poveikis), pagrįstumą.

93      Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip galima teigti remiantis ginčijamo sprendimo 1042 konstatuojamąja dalimi, apibrėžto poveikio kriterijus suteikia galimybę pagrįsti Sąjungos ir EEE konkurencijos taisyklių taikymą pagal viešąją tarptautinę teisę, jeigu galima numatyti, kad ginčijamas elgesys gali padaryti tiesioginį ir esminį poveikį vidaus rinkoje arba EEE (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Intel / Komisija, C‑413/14 P, EU:C:2017:632, 49 punktą; šiuo klausimu taip pat žr. 1999 m. kovo 25 d. Sprendimo Gencor / Komisija, T‑102/96, EU:T:1999:65, 90 punktą).

94      Šiuo atveju ieškovė ginčija tiek aptariamo poveikio reikšmę (žr. šio sprendimo 95–114 punktus), tiek jo numatomumą (žr. šio sprendimo 116–131 punktus), esmingumą (žr. šio sprendimo 132–142 punktus) ir tiesioginį pobūdį (žr. šio sprendimo 143–153 punktus).

1)      Dėl aptariamo poveikio reikšmės

95      Jurisprudencijoje nustatyta, kad tai, jog susitarime ar suderintuose veiksmuose dalyvaujanti įmonė yra trečiojoje šalyje, nekelia kliūčių taikyti SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, jei toks susitarimas ar suderinti veiksmai daro poveikį atitinkamai vidaus rinkoje arba EEE (šiuo klausimu žr. 1971 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Béguelin Import, 22/71, EU:C:1971:113, 11 punktą).

96      Apibrėžto poveikio kriterijaus taikymo tikslas yra būtent aprėpti veiksmus, kurių iš tiesų nebuvo imtasi EEE teritorijoje, tačiau kurių antikonkurencinis poveikis gali būti juntamas vidaus rinkoje ar EEE (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Intel / Komisija, C‑413/14 P, EU:C:2017:632, 45 punktą).

97      Priešingai, nei teigia ieškovė, šis kriterijus nereikalauja įrodyti, jog ginčijamas elgesys „tikrai darė antikonkurencinį poveikį“ vidaus rinkoje ar EEE. Atvirkščiai, remiantis jurisprudencija pakanka atsižvelgti į šio elgesio tikėtiną poveikį konkurencijai (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Intel / Komisija, C‑413/14 P, EU:C:2017:632, 51 punktą).

98      Iš tiesų Komisija privalo užtikrinti konkurencijos apsaugą vidaus rinkoje arba EEE nuo grėsmės jos veiksmingam funkcionavimui.

99      Kai nagrinėjamas toks elgesys, kurį Komisija, kaip ir šioje byloje, laiko tokiu kenksmingu konkurencijai vidaus rinkoje ar EEE, kad jis gali būti kvalifikuojamas kaip konkurencijos ribojimas „dėl tikslo“ pagal SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, apibrėžto poveikio kriterijaus taikymas taip pat nereikalauja įrodyti konkretaus poveikio, kurį suponuoja elgesio kvalifikavimas kaip konkurencijos ribojimo „dėl poveikio“ pagal tas nuostatas.

100    Šiuo klausimu reikia priminti, kaip tai daro ieškovė, kad apibrėžto poveikio kriterijus įtvirtintas SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio formuluotėse, kuriose siekiama aprėpti susitarimus ir veiksmus, ribojančius konkurencijos veikimą atitinkamai vidaus rinkoje ir EEE. Šiomis nuostatomis iš tikrųjų draudžiami įmonių susitarimai ir veiksmai, kurių tikslas ar poveikis – kliudyti, riboti ar iškraipyti konkurencijos veikimą atitinkamai „vidaus rinkoje“ ir „teritorijoje, kurioje taikomas [EEE susitarimas]“ (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Intel / Komisija, C‑413/14 P, EU:C:2017:632, 42 punktą).

101    Vis dėlto suformuotoje jurisprudencijoje nustatyta, kad antikonkurencinis tikslas ir poveikis yra ne kumuliacinės, o alternatyvios sąlygos vertinant, ar veiksmams taikomi SESV 101 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje nustatyti draudimai (šiuo klausimu žr. 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo TMobile Netherlands ir kt., C‑8/08, EU:C:2009:343, 28 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

102    Tuo remiantis darytina išvada, kad, kaip ginčijamo sprendimo 917 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo Komisija, atsižvelgimas į ginčytinų veiksmų konkretų poveikį yra perteklinis, nes įrodytas tų veiksmų antikonkurencinis tikslas (šiuo klausimu žr. 1966 m. liepos 13 d. Sprendimą Consten ir Grundig / Komisija, 56/64 ir 58/64, EU:C:1966:41, p. 496 ir 2009 m. spalio 6 d. Sprendimo GlaxoSmithKline Services ir kt. / Komisija ir kt., C‑501/06 P, C‑513/06 P, C‑515/06 P ir C‑519/06 P, EU:C:2009:610, 55 punktą).

103    Tokiomis aplinkybėmis apibrėžto poveikio kriterijaus aiškinimas, kaip siūlo ieškovė, kad jį taikant reikia pateiki ginčytinų veiksmų konkretaus poveikio įrodymą net nustačius konkurencijos ribojimą „dėl tikslo“, reikštų, jog Komisijos kompetencijai konstatuoti SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą ir skirti už jį sankciją turi būti taikoma sąlyga, kuri tų nuostatų tekste neturi pagrindo.

104    Taigi ieškovė negali pagrįstai priekaištauti Komisijai, kad ši padarė teisės klaidą, kai nustatė, jog apibrėžto poveikio kriterijus tenkinamas, nors ginčijamo sprendimo 917, 1190 ir 1277 konstatuojamosiose dalyse ši nurodė, kad neprivalo atlikti ginčytinų veiksmų antikonkurencinio poveikio vertinimo atsižvelgdama į jų antikonkurencinį tikslą. Remdamasi tomis konstatuojamosiomis dalimis ieškovė taip pat negali teigti, kad to kriterijaus taikymo tikslais Komisija neatliko jokios tuo elgesiu vidaus rinkoje arba EEE padaryto poveikio analizės.

105    Iš tiesų, ginčijamo sprendimo 1045 konstatuojamojoje dalyje Komisija iš esmės nusprendė, kad vienas ir tęstinis pažeidimas, kiek jis susijęs su atvykstamaisiais maršrutais, gali lemti papildomų mokesčių didinimą ir dėl tos priežasties – bendrą atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų kainą ir kad ekspeditoriai padidėjusias sąnaudas perkėlė EEE įsisteigusiems siuntėjams, kurie privalėjo už nupirktas prekes sumokėti didesnę kainą, nei būtų mokėję nesant to pažeidimo.

106    Nė vienas ieškovės argumentas neleidžia tvirtinti, kad aptariamas poveikis nebuvo įvardytas kaip ginčytinais veiksmais, į kuriuos pagrįstai turėjo atsižvelgti Komisija, taikydama apibrėžto poveikio kriterijų, daromas poveikis.

107    Pirma, priešingai, nei teigia ieškovė, SESV 101 straipsnio formuluotėje, sandaroje ir tiksluose nėra nieko, kas neleistų tvirtinti, kad poveikis, į kurį atsižvelgiama taikant apibrėžto poveikio kriterijų, turi pasireikšti toje pačioje rinkoje, kurioje padarytas nagrinėjamas pažeidimas, o ne vėlesnės pakopos rinkoje, kaip yra nagrinėjamu atveju (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Toshiba / Komisija, T‑104/13, EU:T:2015:610, 159 ir 161 punktus).

108    Antra, ieškovė klysta, teigdama, kad ginčytinu elgesiu, kiek jis susijęs su atvykstamaisiais maršrutais, negalėjo būti ribojama konkurencija EEE, nes konkuruojama buvo tik trečiosiose šalyse, kur įsisteigę ekspeditoriai, įsigydavę atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugas iš vežėjų, kuriems pateikti prieštaravimai.

109    Šiuo klausimu riekia pažymėti, kad apibrėžto poveikio kriterijus turi būti taikomas atsižvelgiant į ekonomines ir teisines aplinkybes, kuriomis daryti nagrinėjami veiksmai (šiuo klausimu žr. 1971 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Béguelin Import, 22/71, EU:C:1971:113, 13 punktą).

110    Šiuo atveju remiantis ginčijamo sprendimo 14, 17 ir 70 konstatuojamosiomis dalimis ir šalių atsakymais į Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones darytina išvada, kad krovinių vežimo paslaugas vežėjai parduodavo išimtinai arba beveik išimtinai ekspeditoriams. Tačiau dėl atvykstamojo krovinių vežimo paslaugų reikia pažymėti, kad beveik visas pardavimas vyksta aptariamų maršrutų išvykimo vietoje, už EEE ribų, kur įsisteigę tie ekspeditoriai. Remiantis ieškiniu iš tiesų galima tvirtinti, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 14 d. EEE įsisteigusiems klientams ieškovė pardavė tik nereikšmingą dalį atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų.

111    Vis dėlto reikia pažymėti, kad ekspeditoriai perka šias paslaugas būtent tik kaip tarpininkai, kad jas konsoliduotų į paslaugų partiją, kurios tikslas iš esmės yra organizuoti integruotą prekių vežimą į EEE teritoriją siuntėjų vardu. Kaip galima teigti remiantis ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamąja dalimi, siuntėjai gali būti, be kita ko, transportuojamų prekių pirkėjai arba savininkai. Todėl bent jau tikėtina, kad jie įsisteigę EEE.

112    Tuo remiantis darytina išvada, kad nors galimą sąnaudų padidėjimą dėl ginčijamo kartelio ekspeditoriai ir perkelia į jų paslaugų partijų kainą, vienas ir tęstinis pažeidimas, kiek jis susijęs su atvykstamaisiais maršrutais, gali daryti įtaką būtent ekspeditorių konkurencijai pritraukiant siuntėjų klientus, o paskui aptariamas poveikis gali pasireikšti būtent vidaus rinkoje arba EEE.

113    Trečia, dėl šio sprendimo 83 punkte nurodytų gairių 43 punkto pakanka pažymėti, kad jis taikomas kitokiam atvejui, nei aptariamas šioje byloje, ir kad bet kuriuo atveju jis yra susijęs su poveikio valstybių narių prekybai sąvoka, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, o ne su Komisijos teritorinės kompetencijos klausimu pagal apibrėžto poveikio kriterijų. Taigi kalbama apie skirtingus klausimus, iš kurių pirmasis susijęs su Sąjungos konkurencijos teisės srities apibrėžimu, palyginti su valstybių narių konkurencijos teisės sritimi (2006 m. liepos 13 d. Sprendimo Manfredi ir kt., C‑295/04– C‑298/04, EU:C:2006:461, 41 punktas), o antrasis – su Komisijos kompetencijos pagrindimu atsižvelgiant į tarptautinę viešąją teisę (žr. šio sprendimo 78 punktą).

114    Dėl tos priežasties galima teigti, kad padidėjusios sąnaudos, kurias siuntėjai galbūt privalėjo padengti, ir į EEE importuotų prekių pabrangimas, kurį galėjo lemti tos padidėjusios sąnaudos, yra vienos iš ginčytinais veiksmais, kuriais Komisija pagrįstai rėmėsi taikydama apibrėžto poveikio kriterijų, sukeltų pasekmių.

115    Remiantis šio sprendimo 93 konstatuojamojoje dalyje nurodyta jurisprudencija, kyla klausimas, ar tas poveikis yra, kaip reikalaujama, numatomas, esminis ir tiesioginis.

2)      Dėl nagrinėjamo poveikio numatomumo

116    Numatomumo reikalavimu siekiama užtikrinti teisinį saugumą ir garantuoti, kad nagrinėjamoms įmonėms negalėtų būti skiriamos sankcijos už, žinoma, jų elgesio daromą poveikį, kurio atsiradimo jos pagrįstai negalėjo tikėtis (šiuo klausimu žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Otis Gesellschaft ir kt., C‑435/18, EU:C:2019:651, 83 punktą).

117    Numatomumo reikalavimą tenkina poveikis, apie kurį nagrinėjamo kartelio šalims turi būti pagrįstai žinoma remiantis bendrąja gyvenimiška patirtimi, priešingai nei poveikis, atsiradęs visiškai neįprastai susiklosčius aplinkybėms, t. y. dėl netipiško priežastinio ryšio (šiuo klausimu žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Kone ir kt., C‑557/12, EU:C:2014:45, 42 punktą).

118    Vis dėlto remiantis ginčijamo sprendimo 846, 909, 1199 ir 1208 konstatuojamosiomis dalimis darytina išvada, kad šiuo atveju kalbama apie slaptus veiksmus dėl horizontaliojo kainų nustatymo, kuris, kaip rodo patirtis, lemia kainų augimą, besibaigiantį blogu išteklių paskirstymu, nuo kurio visų pirma nukenčia vartotojai (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo CB / Komisija, C‑67/13 P, EU:C:2014:2204, 51 punktą).

119    Remiantis ginčijamo sprendimo 846, 909, 1199 ir 1208 konstatuojamosiomis dalimis taip pat galima teigti, kad tas elgesys susijęs su PKM, PSM ir atsisakymu mokėti komisinius.

120    Taigi šiuo atveju vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai, galėjo numatyti, kad horizontalus PKM ir PSM nustatymas lems jų dydžio augimą. Kaip galima teigti remiantis ginčijamo sprendimo 874, 879 ir 899 konstatuojamosiomis dalimis, atsisakymas mokėti komisinius dar labiau sustiprino tą augimą. Iš tikrųjų jis buvo aiškinamas kaip suderintas atsisakymas suteikti ekspeditoriams papildomų mokesčių nuolaidas, taip siekiant sudaryti sąlygas vežėjams, kuriems pareikšti kaltinimai, „išlaikyti netikrumo dėl tarifų nustatymo kontrolę, kurią galėjo sukelti konkurencija dėl komisinių mokėjimo [per derybas su ekspeditoriais]“ (to sprendimo 874 konstatuojamoji dalis) ir taip nekonkuruoti dėl papildomų mokesčių (to sprendimo 879 konstatuojamoji dalis).

121    Tačiau remiantis ginčijamo sprendimo 17 konstatuojamąja dalimi darytina išvada, kad krovinių vežimo paslaugų kaina sudaryta iš jiems taikomų tarifų ir papildomų mokesčių, taip pat PKM ir PSM. PKM ir PSM didėjimas iš principo galėjo lemti bendros krovinių vežimo paslaugos kainos didėjimą, nebent darytume prielaidą, kad toks papildomų mokesčių didėjimas, bus kompensuotas atitinkamu tarifų ir kitų papildomų mokesčių mažėjimu, pagal pakankamai tikėtiną susisiekiančiųjų indų dėsnį. Tačiau ieškovė taip ir neįrodė, kad pasireiškęs susisiekiančiųjų indų dėsnis buvo toks tikėtinas, kad nagrinėjamo poveikio nebūtų galima numatyti.

122    Tokiomis sąlygomis ginčijamo kartelio šalys pagrįstai galėjo numatyti, kad vieno ir tęstinio pažeidimo, kiek jis susijęs su atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugomis, poveikis bus krovinių vežimo paslaugų kainos didėjimas atvykstamuosiuose maršrutuose.

123    Todėl kyla klausimas, ar vežėjai, kuriems pareikšti kaltinimai, galėjo numatyti, kad padidėjusias sąnaudas ekspeditoriai perkeldavo savo klientams, t. y. siuntėjams.

124    Šiuo klausimu, remiantis ginčijamo sprendimo 14 ir 70 konstatuojamosiomis dalimis darytina išvada, kad krovinių vežimo paslaugų kaina ekspeditoriams yra sąnaudos. Šiuo atveju kalbama apie kintamąsias sąnaudas, dėl kurių didėjimo iš principo didėja ribinės sąnaudos, į kurias atsižvelgdami ekspeditoriai nustato savo kainas.

125    Ieškovė nepateikia jokių duomenų, įrodančių, kad nagrinėjamu atveju aplinkybės nebuvo labai palankios perkelti siuntėjams papildomas sąnaudas, atsiradusias dėl vieno ir tęstinio pažeidimo atvykstamuosiuose maršrutuose.

126    Šiomis aplinkybėmis vežėjai, kuriems pareikšti reikalavimai, galėjo pagrįstai numatyti, kad ekspeditoriai papildomas sąnaudas perkelia siuntėjams per ekspedijavimo paslaugų kainos didinimą.

127    Vis dėlto, kaip galima teigti remiantis ginčijamo sprendimo 70 ir 1031 konstatuojamosiomis dalimis, į prekių, kurių integruotą transportavimą siuntėjų vardu paprastai organizuoja ekspeditoriai, sąnaudas įtraukta ir ekspedijavimo paslaugų kaina, ir, be kita ko, krovinių vežimo paslaugų, kurios yra tų sąnaudų sudedamoji dalis, kaina.

128    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai, galėjo numatyti, kad vienas ir tęstinis pažeidimas, kiek jis buvo daromas atvykstamuosiuose maršrutuose, lėmė importuojamų prekių kainos augimą.

129    Dėl šio sprendimo 111 punkte nurodytų motyvų vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai, taip pat galėjo numatyti, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 1045 konstatuojamosios dalies, toks poveikis kils EEE.

130    Kadangi aptariamą poveikį lėmė įprasta įvykių eiga ir ekonominė logika, ieškovei galiausiai visiškai nereikėjo, priešingai, nei ji teigia, veikti prekių importo ar jų perpardavimo rinkoje, kad galėtų jį numatyti.

131    Todėl reikia daryti išvadą, kad Komisija pateikė pakankamai įrodymų, kad nagrinėjamas poveikis buvo numatomas, kaip to reikalaujama.

3)      Dėl nagrinėjamo poveikio esmės

132    Ginčijamu elgesiu padaryto poveikio esmingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas reikšmingas bylos aplinkybes. Tarp tų aplinkybių yra, be kita ko, pažeidimo trukmė, pobūdis ir apimtis. Kitos aplinkybės, kaip antai tuos veiksmus atlikusių įmonių dydis, taip pat gali būti reikšmingas (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Toshiba / Komisija, T‑104/13, EU:T:2015:610, 159 punktą ir 2018 m. liepos 12 d. Sprendimo Brugg Kabel ir Kabelwerke Brugg / Komisija, T‑441/14, EU:T:2018:453, 112 punktas).

133    Jeigu nagrinėjamas poveikis susijęs su galutinės prekės ar paslaugos, pagamintos ar suteiktos pasinaudojus su karteliu susijusią paslaugą, kainos augimu, galutinės prekės ar paslaugos kainos dalis, kurią sudaro su karteliu susijusi paslauga, taip pat gali būti reikšminga.

134    Šiuo atveju, atsižvelgiant į reikšmingas aplinkybes, reikia pripažinti, kad nagrinėjamas poveikis, kuris susijęs su į EEE importuotų prekių kainos didėjimu, yra esminis.

135    Iš tiesų, pirma, ginčijamo sprendimo 1146 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, jog vieno ir tęstinio pažeidimo trukmė yra 21 mėnuo, kiek jis buvo susijęs su maršrutais tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių, ir 8 mėnesiai, kiek jis buvo susijęs su maršrutais EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių. Remiantis to sprendimo 1215 ir 1217 konstatuojamosiomis dalimis darytina išvada, kad tokia pat buvo visų vežėjų, kuriems pateikti prieštaravimai, išskyrus Lufthansa Cargo ir Swiss, dalyvavimo trukmė.

136    Antra, dėl pažeidimo trukmės reikia pažymėti, kad remiantis ginčijamo sprendimo 889 konstatuojamąja dalimi galima teigti, jog PKM ir PSM buvo „bendrojo taikymo priemonės, nesusijusios su konkrečiu maršrutu“, kurios „turėjo būti taikomos visiems maršrutams pasauliniu mastu, taip pat maršrutams <…> į EEE“.

137    Trečia, dėl pažeidimo pobūdžio pažymėtina, kad remiantis ginčijamo sprendimo 1030 konstatuojamąja dalimi teigtina, jog visu ir tęstiniu pažeidimu buvo siekiama riboti vežėjų, kuriems pareikšti kaltinimai, konkurenciją, be kita ko, maršrutuose tarp EEE ir trečiųjų šalių. To sprendimo 1208 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė išvadą, kad „įvairių kainos sudedamųjų dalių, įskaitant tam tikrus papildomus mokesčius, nustatymas yra vienas iš sunkiausių konkurencijos ribojimo atvejų“ ir dėl tos priežasties nusprendė, kad vienam ir tęstiniam pažeidimui turi būti taikomas 2006 m. gairėse nustatytos „skalės viršutinėje dalyje“ esantis sunkumo koeficientas.

138    Dėl su karteliu susijusios paslaugos kainos dalies prekėje ar paslaugoje, pagamintoje ar suteiktoje ja pasinaudojus, siekiant išsamumo reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, papildomi mokesčiai pažeidimo darymo laikotarpiu sudarė didelę bendros krovinių vežimo paslaugos kainos dalį.

139    Taigi remiantis 2005 m. liepos 8 d. Hong Kong Association of Freight Forwarding & Logistics (Honkongo tranzito ir logistikos asociacija) raštu Honkongo Board of Airline Representatives (Oro bendrovių atstovų asociacija, toliau – BAR) krovinių pakomitečio (toliau – KP) galima tvirtinti, kad papildomi mokesčiai sudaro „labai reikšmingą“ oro transporto važtaraščio bendros kainos dalį, kurią turi sumokėti ekspeditoriai. Taip pat pažymėtina, kad ieškinio 135 punkte pateiktoje lentelėje nurodyta, jog 2004–2005 finansiniais metais papildomi mokesčiai sudarė 11,87 % krovinių vežimo paslaugos kainos ieškovės maršrutuose tarp EEE ir trečiųjų šalių.

140    Tačiau, kaip galima teigti remiantis ginčijamo sprendimo 1031 konstatuojamąja dalimi, krovinių vežimo paslaugos kaina pati buvo „svarbi vežamų prekių sąnaudų dalis, turinti įtakos jų pardavimui“. Tiesa, ieškovė tai neigia, tačiau pateikia tik teiginius.

141    Taip pat siekiant išsamumo dėl atliekant ginčijamus veiksmus dalyvavusių įmonių dydžio reikia pasakyti, kad remiantis ginčijamo sprendimo 1209 konstatuojamąja dalimi darytina išvada, jog vežėjų, kuriems pareikšti kaltinimai, bendrai užimtos rinkos dalis „pasaulinėje rinkoje“ 2005 m. buvo 34 % ir ta dalis „bent tokio pat dydžio, kiek tai susiję su krovinių vežimo paslaugomis <…>, teikiamomis <…> maršrutuose tarp [EEE ir trečiųjų šalių]“ ir apimančiomis tiek išvykstamuosius, tiek atvykstamuosius maršrutus. Beje, pažeidimo laikotarpiu ieškovė pasiekė didelę apyvartą atvykstamuosiuose maršrutuose, 2005 m. jos dydis buvo daugiau kaip 140 000 000 eurų.

142    Todėl reikia daryti išvadą, kad Komisija pateikė pakankamai įrodymų, kad nagrinėjamas poveikis buvo esminis, kaip to reikalaujama.

4)      Dėl nagrinėjamo poveikio tiesioginio pobūdžio

143    Ginčijamu elgesiu sukelto tiesioginio poveikio reikalavimas susijęs su aptariamų veiksmų ir nagrinėjamo poveikio priežastiniu ryšiu. Šiuo reikalavimu siekiama užtikrinti, kad Komisija, siekdama pagrįsti savo kompetenciją konstatuoti SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą ir skirti už jį sankciją, negalėtų remtis bet kokiu galimu ar labai menku poveikiu, kurį gali lemti tas elgesys kaip conditio sine qua non (žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Kone ir kt., C‑557/12, EU:C:2014:45, 33 ir 34 punktus).

144    Tiesioginis priežastinis ryšys vis dėlto neturi būti painiojamas su vieninteliu priežastiniu ryšiu, kurį įrodinėjant būtina visais atvejais ir absoliučiai konstatuoti, kad priežastinis ryšys nutrūko, jeigu trečioji šalis prisidėjo prie nagrinėjamo poveikio atsiradimo (šiuo klausimu žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Kone ir kt., C‑557/12, EU:C:2014:45, 36 ir 37 punktus).

145    Šiuo atveju ekspeditorių įsiterpimas iš tikrųjų galėjo turėti įtakos aptariamo poveikio atsiradimui, nes buvo galima numatyti, kad ekspeditoriai visiškai savarankiškai perkels siuntėjams papildomas sąnaudas, kurias turėjo patys padengti. Tačiau tik tokiu įsiterpimu nebuvo galima nutraukti priežastinės grandinės tarp ginčijamo elgesio ir to poveikio ir taip panaikinti to poveikio tiesioginį pobūdį.

146    Atvirkščiai, jeigu tas įsiterpimas nėra neteisėtas, o objektyviai nulemtas nagrinėjamo kartelio, atsižvelgiant į įprastą rinkos veikimą tais veiksmais priežastingumo grandinė ne nutraukiama (šiuo klausimu žr. 2005 m. gruodžio 14 d. Sprendimo CD Cartondruck / Taryba ir Komisija, T‑320/00, nepaskelbtas Rink., EU:T:2005:452, 172–182 punktus), o tęsiama (šiuo klausimu žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Kone ir kt., C‑557/12, EU:C:2014:45, 37 punktą).

147    Vis dėlto šiuo atveju ieškovė neįrodinėja ir net neteigia, kad numatomas papildomų sąnaudų perkėlimas EEE įsisteigusiems siuntėjams yra neteisėtas ar svetimas įprastam rinkos veikimui.

148    Tuo remiantis darytina išvada, kad nagrinėjamas poveikis yra betarpiškas, kaip to reikalaujama.

149    Šios išvados neįmanoma paneigti ieškovės teiginiu, jog tam, kad būtų daroma neigiama įtaka „EEE esantiems vartotojams“, apie kuriuos Komisija kalba ginčijamo sprendimo 1045 konstatuojamojoje dalyje, „galimas kainų padidėjimas turėjo būti perkeltas nuo ekspeditoriaus siuntėjui, paskui nuo siuntėjo importuotojui, paskui galbūt nuo importuotojo didmenininkui, nuo didmenininko mažmenininkui, o galiausiai nuo mažmenininko vartotojui“. Šis argumentas iš tiesų grindžiamas dviem klaidingomis prielaidomis.

150    Pirmoji iš šių prielaidų yra ta, kad „EEE esantys vartotojai“, apie kuriuos kalbama ginčijamo sprendimo 1045 konstatuojamojoje dalyje, yra galutiniai vartotojai, t. y. fiziniai asmenys, kurių veiksmai nesusiję su jų profesine ar komercine veikla. Vartotojo sąvoka konkurencijos teisėje reiškia ne tik galutinius vartotojus, o bet visus tiesioginius ir netiesioginius prekių ar paslaugų, susijusių su ginčijamais veiksmais, naudotojus (šiuo klausimu žr. generalinio advokato P. Mengozzi išvados byloje MasterCard ir kt. / Komisija, C‑382/12 P, EU:C:2014:42, 156 punktą).

151    Remiantis ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamąja dalimi, kurios pagrįstumo ieškovė veiksmingai nenuginčijo, darytina išvada, kad „siuntėjai gali būti prekių, kuriomis prekiaujama, pirkėjai arba pardavėjai arba prekių, kurios turi būti greitai pristatytos santykinai ilgais nuotoliais, savininkai“. Rašytiniuose dokumentuose Komisija pažymėjo, kad šio prekės galėjo būti importuotos tiesiogiai jiems vartoti arba kaip kitų prekių gamybai skirtos medžiagos. Tačiau, kiek tai susiję su atvykstamojo krovinių vežimo paslaugomis, siuntėjai gali, kaip teisingai pažymi Komisija, būti įsisteigę EEE. Todėl ginčijamo sprendimo 1045 konstatuojamojoje dalyje padarytą nuorodą į „EEE esančius vartotojus“ reikia aiškinti taip, kad ji apima siuntėjus.

152    Antroji iš aptariamų prielaidų yra ta, kad nors ginčijamo sprendimo 1045 konstatuojamojoje dalyje daroma nuoroda į „EEE esančius vartotojus“ apima tik galutinius vartotojus, pastarieji importuotas prekes gali įsigyti tik iš mažmenininko, kuris pats jas įsigyti gali tik iš didmenininko, kuris savo ruožtu gali jas įsigyti iš importuotojo ir taip toliau. Tačiau galutiniai vartotojai taip pat gali šias prekes įsigyti tiesiogiai iš siuntėjo.

153    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamas poveikis yra, kaip reikalaujama, numatomas, esminis ir tiesioginis, o pirmasis motyvas, kuriuo rėmėsi Komisija, nuspręsdama, jog tenkinamas apibrėžto poveikio kriterijus, yra pagrįstas. Todėl reikia konstatuoti, kad Komisija galėjo nepadarydama klaidos nustatyti, jog tas kriterijus tenkinamas, kiek tai atskirai susiję su atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugos koordinavimu, nesant reikalo nagrinėti ginčijamo sprendimo 1045 konstatuojamojoje dalyje nurodyto antrojo motyvo pagrįstumo.

b)      Dėl vieno ir tęstinio pažeidimo kaip visumos poveikio

154    Iš pradžių reikia priminti, kad, priešingai, nei dublike leidžia suprasti ieškovė, niekas nedraudžia atsižvelgiant į aptariamos įmonės ar įmonių veiksmus, kaip visumą, vertinti, ar Komisija turi reikiamą kompetenciją kiekvienu atveju taikyti Sąjungos konkurencijos teisę (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Intel / Komisija, C‑413/14 P, EU:C:2017:632, 50 punktą).

155    Remiantis jurisprudencija, SESV 101 straipsnis gali būti taikomas tam pačiam antikonkurenciniam tikslui skirtiems veiksmams ir susitarimams, nes galima numatyti, kad kartu jie daro tiesioginį ir esminį poveikį vidaus rinkai. Įmonėms negalima leisti netaikyti Sąjungos konkurencijos taisyklių derinant kelias elgesio apraiškas, kuriomis siekiama to paties tikslo, jeigu kiekviena iš šių apraiškų atskirai negali sukelti betarpiško ir esminio poveikio toje rinkoje, tačiau jos visos kartu gali padaryti tokį poveikį (2018 m. liepos 12 d. Sprendimo Brugg Kabel ir Kabelwerke Brugg / Komisija, T‑441/14, EU:T:2018:453, 106 punktas).

156    Taigi kompetenciją taikyti SESV 101 straipsnį vienam ir tęstiniam pažeidimui, koks buvo konstatuotas ginčijamame sprendime, Komisija gali grįsti numatomu, betarpišku ir esminiu jo poveikiu vidaus rinkai (2018 m. liepos 12 d. Sprendimo Brugg Kabel ir Kabelwerke Brugg / Komisija, T‑441/14, EU:T:2018:453, 105 punktas).

157    Šie argumentai mutatis mutandis galioja EEE susitarimo 53 straipsniui.

158    Tačiau ginčijamo sprendimo 869 konstatuojamojoje dalyje ginčijamus veiksmus Komisija kvalifikavo kaip vieną ir tęstinį pažeidimą, įskaitant ir kiek jis susijęs su atvykstamojo krovinių vežimo paslaugomis. Ieškovė neginčija nei šio kvalifikavimo apskritai, nei vieno antikonkurencinio tikslo trikdyti konkurenciją EEE buvimo, kuriuo ji remiasi, konstatavimo. Dėstydama trečiąjį pagrindą ji ginčija nebent tai, kad jos pačios veiksmai gali būti susiję su tokiu pažeidimu.

159    Kaip galima teigti remiantis Komisijos atsakymais į raštu ir žodžiu Bendrojo teismo pateiktus klausimus, ginčijamo sprendimo 1046 konstatuojamojoje dalyje ji išnagrinėjo šio pažeidimo, kaip visumos, poveikį. Ji be kita ko nurodė, kad jos tyrimas atskleidė „pasaulio mastu įgyvendintą kartelį“, kurio „<…> susitarimai dėl atvykstamųjų maršrutų buvo vieno ir tęstinio SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimo sudedamoji dalis“. Ji pridūrė, kad „vienodas papildomų mokesčių taikymas pasaulio mastu buvo esminė [ginčijamo] kartelio dalis“. Kaip nurodė Komisija, atsakydama į Bendrojo Teismo raštu pateiktus klausimus, vieningas papildomų mokesčių taikymas buvo dalis bendros strategijos pašalinti riziką, kad ekspeditoriai gali apeiti šio kartelio poveikį ir prekėms iš kilmės vietos į paskirties vietą gabenti rinktis netiesioginius maršrutus, kuriems netaikomi koordinuoti papildomi mokesčiai. To priežastis, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 72 konstatuojamojoje dalyje, yra tai, kad „laiko veiksnys yra ne toks svarbus gabenant prekes, palyginti su keleivių vežimu“, todėl kroviniai „gali būti gabenami su didesniu tarpinių perkrovimo vietų skaičiumi“, o netiesiogiai maršrutai dėl to gali pakeisti tiesioginius maršrutus.

160    Argumentams, kuriais ieškovė ginčija tokio pakeičiamumo galimybę, negalima pritarti. Viena vertus, aplinkybė, kad vežimas oro transportu gali būti labiausiai pageidaujama priemonė vežti prekėms, kurioms svarbus laiko terminas, nereiškia, kad visoms oro transportu vežamoms prekėms tai svarbu, ar kad oro transportu vežamos tik tos prekės, kurioms svarbus laiko terminas. Todėl remiantis vien šia aplinkybe negalima teigti, kad netiesioginiai maršrutai paprastai nesirenkami kroviniams vežti. Kita vertus, reikia pažymėti, kad ieškovė nepateikė nė menkiausio įrodymo argumentams pagrįsti. Atvirkščiai, Komisija remiasi susitarimu, pagal kurį WOW aljanso nariai vyno iš EEE į Japoniją transportą organizavo su perkrovimu JAV ir kitose Azijos šalyse nei Japonija.

161    Tokiomis aplinkybėmis Komisija teisingai tvirtina, kad uždraudus jai taikyti apibrėžto poveikio kriterijų ginčijamų veiksmų visumai, gali kilti rizika, jog bendras antikonkurencinis elgesys, galintis daryti poveikį rinkos struktūrai EEE, bus dirbtinai išskaidytas į kelis atskirus veiksmus, kurie galėtų iš dalies arba visiškai išvengti Sąjungos kompetencijos taikymo (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Intel / Komisija, C‑413/14 P, EU:C:2017:632, 57 punktą).

162    Todėl reikia pripažinti, kad ginčijamo sprendimo 1046 konstatuojamojoje dalyje Komisija galėjo nagrinėti vieno ir tęstinio pažeidimo, kaip visumos, poveikį.

163    Tačiau dėl susitarimų ir veiksmų, kuriais, pirma, buvo siekiama riboti konkurenciją bent Sąjungoje, EEE ir Šveicarijoje (to sprendimo 903 konstatuojamoji dalis), kurie, antra, vienijo dideles rinkos dalis turinčius vežėjus (to sprendimo 1209 konstatuojamoji dalis) ir, trečia, kurių didelė dalis ilgiau kaip šešerius metus buvo susijusi su maršrutais EEE (to paties sprendimo 1146 konstatuojamoji dalis), reikia pažymėti, kad nekyla jokių abejonių, jog buvo galima numatyti, kad vienas ir tęstinis pažeidimas, kaip visuma, darys tiesioginį ir esminį poveikį vidaus rinkai.

164    Tuo remiantis darytina išvada, kad ginčijamo sprendimo 1046 konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat pagrįstai nustatė, jog apibrėžto poveikio kriterijus yra tenkinamas, kiek tai susiję su vienu ir tęstiniu pažeidimu, kaip visuma.

165    Kadangi Komisija pateikė pakankamai įrodymų, kad buvo galima numatyti, jog ginčijamas elgesys padarys esminį ir betarpišką poveikį EEE, šį kaltinimą ir, dėl to priežasties, visą šį pagrindą reikia atmesti, nesant reikalo nagrinėti kaltinimą dėl klaidų taikant įgyvendinimo kriterijų.

2.      Dėl savo iniciatyva pateikto pagrindo dėl Komisijos kompetencijos, atsižvelgiant į EB ir Šveicarijos susitarimą dėl oro transporto, konstatuoti EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą maršrutuose EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir Šveicarijos, ir skirti už jį sankciją nebuvimo

166    Pirmiausia reikia priminti, kad Sąjungos teismas privalo savo iniciatyva išnagrinėti viešąja tvarka grindžiamą pagrindą dėl ginčijamo teisės akto autoriaus kompetencijos nebuvimo (šiuo klausimu žr. 2000 m. liepos 13 d. Sprendimo Salzgitter / Komisija, C‑210/98 P, EU:C:2000:397, 56 punktą).

167    Remiantis suformuota jurisprudencija, Sąjungos teismas iš principo vis tik negali sprendimo grįsti savo iniciatyva iškeltu teisiniu pagrindu, net jei jis būtų grindžiamas viešąja tvarka, prieš tai nepaprašęs šalių pateikti pastabų tuo klausimu (žr. 2009 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Réexamen M / EMEA, C‑197/09 RX-II, EU:C:2009:804, 57 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

168    Šiuo atveju Bendrasis Teismas teigia, kad privalo savo iniciatyva išnagrinėti, ar Komisija viršijo kompetencijos pagal EB ir Šveicarijos susitarimą dėl oro transporto, kiek tai susiję su maršrutais EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir Šveicarijos, ribas, kai ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnio 3 dalyje konstatavo EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą maršrutuose EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių, ir, pritaikęs proceso organizavimo priemones, paprašė šalių pateikti pastabas šiuo klausimu.

169    Ieškovė teigia, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje esanti nuoroda į „trečiąsias šalis“ taip pat apima Šveicarijos Konfederaciją. Pastaroji iš tiesų yra trečioji šalis, kaip tai suprantama pagal EEE susitarimą, kurio pažeidimas konstatuotas tame straipsnyje. Tuo remdamasi ieškovė daro išvadą, kad tame straipsnyje Komisija konstatavo EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą maršrutuose EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir Šveicarijos. Ji priduria, kad taip Komisija, viena vertus, pažeidė EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 11 straipsnio 2 dalį ir, kita vertus, – tarptautinę sutarčių teisę, nes nustatė Šveicarijos Konfederacijai pareigą, prieš tai iš anksto negavusi jos sutikimo. Ieškovės teigimu, šie pažeidimai pagrindžia sunkumo koeficiento mažinimą ir dėl tos priežasties – jai skirtos baudos dydžio mažinimą.

170    Komisija atsako, kad ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnio 3 dalyje esanti nuoroda į „maršrutus tarp valstybėse EEE susitarimo šalyse, kurios nėra valstybės narės, esančių oro uostų ir trečiosiose šalyse esančių oro uostų“ neturi būti aiškinama taip, kad ji apima maršrutus EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir Šveicarijos. Jos tvirtinimu, sąvoka „trečiosios šalys“, kaip jos suprantamos pagal tą straipsnį, neapima Šveicarijos Konfederacijos.

171    Komisija priduria, kad jei ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje būtų reikėję nuspręsti, jog ji ieškovę pripažino atsakinga už EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą maršrutuose EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir Šveicarijos, ji būtų viršijusi ribas, kurios EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 11 straipsnio 2 dalyje nustatytos dėl jos kompetencijos.

172    Reikia nustatyti, ar, kaip tvirtina ieškovė, ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje Komisija konstatavo EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą maršrutuose EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir Šveicarijos, ir, jei reikia, ar ji taip viršijo pagal EB ir Šveicarijos susitarimą dėl oro transporto dalį jai suteiktas kompetencijos ribas.

173    Šiuo klausimu reikia priminti, kad veiksmingos teisminės apsaugos principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, šiandien išdėstytas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje. Šiuo principu, kuris Sąjungos teisėje atitinka 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, reikalaujama, kad sprendimo, kuriuo Komisija konstatuoja konkurencijos teisės pažeidimus, rezoliucinė dalis būtų ypač aiški bei tiksli ir kad atsakingomis pripažintos ir nubaustos įmonės galėtų suprasti ir ginčyti tos atsakomybės priskyrimą ir sankcijų skyrimą, kurios nurodytos tos rezoliucinės dalies formuluotėje (žr. 2015 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Martinair Holland / Komisija, T‑67/11, EU:T:2015:984, 31 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

174    Iš tiesų būtent sprendimo rezoliucinėje dalyje Komisija nurodo pažeidimų, už kuriuos skiria sankcijas, pobūdį ir apimtį. Konkrečiai dėl pažeidimų, už kuriuos skirtos sankcijos, apimties ir pobūdžio pažymėtina, kad iš principo svarbiausia yra būtent rezoliucinė dalis, o ne motyvai. Tik tuo atveju, kai rezoliucinės dalies formuluotės yra nepakankamai aiškios, ją reikia aiškinti remiantis sprendimo motyvuojamąja dalimi (žr. 2015 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Martinair Holland / Komisija, T‑67/11, EU:T:2015:984, 32 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

175    Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje Komisija konstatavo, kad nuo 2005 m. gegužės 19 d. iki 2006 m. vasario 14 d. ieškovė darė „EEE susitarimo 53 straipsnio, kiek tai susiję su maršrutais tarp EEE susitarimo šalyse, kurios nėra valstybės narės, ir trečiosiose šalyse esančių oro uostų, pažeidimą“. Į šiuos maršrutus ji aiškiai neįtraukė ir aiškiai iš jų neišbraukė maršrutų EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir Šveicarijos.

176    Taigi reikia patikrinti, ar Šveicarijos Konfederacija priskiriama prie „trečiųjų šalių“, apie kurias kalbama ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje.

177    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje skiriamos „šalys, kurios yra EEE susitarimo susitariančiosios šalys, tačiau nėra valstybės narės“, nuo trečiųjų šalių. Iš tiesų, kaip pažymi ieškovė, Šveicarijos Konfederacija nėra EEE susitarimo šalis ir dėl to priskiriama prie trečiųjų šalių to susitarimo atžvilgiu.

178    Vis dėlto reikia priminti, kad, atsižvelgiant į Sąjungos teisės sistemos vieningumo ir nuoseklumo reikalavimą, tame pačiame akte vartojami tokie patys terminai turi būti laikomi turinčiais tokią pačią reikšmę.

179    Tačiau ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje Komisija nustatė SESV 101 straipsnio pažeidimą „maršrutuose tarp Europos Sąjungoje ir už EEE ribų esančių oro uostų“. Ši sąvoka neapima Šveicarijoje esančių oro uostų, nors Šveicarijos Konfederacija nėra EEE susitarimo šalis ir jos oro uostai dėl tos priežasties turi būti formaliai laikomi „esančiais už EEE ribų“ arba, kitaip tariant, trečiojoje šalyje to susitarimo atžvilgiu. Šiems oro uostams skirta ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatytas EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnio pažeidimas „maršrutuose tarp Europos Sąjungoje ir Šveicarijoje esančių oro uostų“.

180    Taigi remiantis šio sprendimo 177 punkte primintu principu reikia daryti prielaidą, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje vartojamas žodžių junginys „trečiosiose šalyse esantys oro uostai“ turi tokią pat reikšmę, kaip ir to straipsnio 2 dalyje vartojamas žodžių junginys „už EEE ribų esantys oro uostai“, ir kad dėl to jie neapima Šveicarijoje esančių oro uostų.

181    Kadangi ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nė menkiausios užuominos apie tai, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje vartojamai sąvokai „trečioji šalis“ Komisija ketino suteikti skirtingą reikšmę, reikia daryti išvadą, jog to sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „trečioji šalis“ neapima Šveicarijos Konfederacijos.

182    Todėl negalima teigti, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje Komisija pripažino ieškovę atsakinga už EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą maršrutuose EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir Šveicarijos.

183    Kadangi ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis nekelia abejonių, tik siekdamas išsamumo Bendrasis Teismas priduria, kad jo motyvai neprieštarauja tokiai išvadai.

184    Ginčijamo sprendimo 1146 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad jos apibūdintais „antikonkurenciniais susitarimais“ nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 14 d. buvo pažeidžiamas SESV 101 straipsnis, „kiek tai susiję su oro transportu tarp Sąjungoje ir už EEE ribų esančių oro uostų“. Tam skirtoje išnašoje (Nr. 1514) Komisija pažymėjo: „Šiame sprendime „už EEE ribų esantys oro uostai“ reiškia oro uostus, esančius kitose šalyse, nei Šveicarijos Konfederacija ir EEE susitarimo susitariančiosios šalys“.

185    Iš tiesų, toje ginčijamo sprendimo 1146 konstatuojamojoje dalyje apibūdindama EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimo apimtį Komisija vartojo ne sąvoką „už EEE ribų esantys oro uostai“, o sąvoką „trečiosiose šalyse esantys oro uostai“. Tačiau tuo remiantis negalima teigti, kad taikydama SESV 101 straipsnį sąvokai „už EEE ribų esantys oro uostai“ Komisija norėjo suteikti skirtingą reikšmę, nei sąvokai „trečiosiose šalyse esantys oro uostai“, kurią vartojo taikydama EEE susitarimo 53 straipsnį. Atvirkščiai, šiuos du žodžių junginius ginčijamame sprendime Komisija vartojo pakaitomis. Taigi ginčijamo sprendimo 824 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad „SESV 101 straipsnio netaikys iki 2004 m. gegužės 1 d. vykdytiems antikonkurenciniams susitarimams ir veiksmams, susijusiems su oro transportu tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių oro uostų“. Taip pat to sprendimo 1222 konstatuojamojoje dalyje dėl SAS Consortium dalyvavimo darant vieną ir tęstinį pažeidimą nutraukimo Komisija padarė nuorodą į jos turimą kompetenciją pagal šias nuostatas „dėl maršrutų tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių ir dėl maršrutų tarp Islandijos, Norvegijos bei Lichtenšteino ir už EEE ribų esančių šalių“.

186    Taigi ginčijamo sprendimo motyvuose patvirtinta, kad sąvokos „trečiosiose šalyse esantys oro uostai“ ir „už EEE ribų esantys oro uostai“ turi vienodą reikšmę. Todėl remiantis 1514 išnašoje pateikta apibrėžtimi reikia pripažinti, kad į abi šias sąvokas nepatenka Šveicarijoje Konfederacijoje esantys oro uostai.

187    Priešingai, nei teigia ieškovė, ginčijamo sprendimo 1194 ir 1241 konstatuojamosios dalys neleidžia prieiti prie kitokios išvados. Tiesa, ginčijamo sprendimo 1194 konstatuojamojoje dalyje Komisija padarė nuorodą į „maršrutus tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir Šveicarijos“. Taip pat reikia pažymėti, kad to sprendimo 1241 konstatuojamojoje dalyje „apskaičiuodama pardavimų vertę maršrutuose su trečiosiomis šalimis“ Komisija 50 % sumažino bazinį dydį, kiek tai susiję su „maršrutais tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir Šveicarijos, kurių atžvilgiu ji veikia pagal [EB-Šveicarijos] susitarimą [dėl oro transporto]“. Tačiau galima tvirtinti, kad, kaip iš esmės pažymi ieškovė, jei Komisija pasistengė, kad tose konstatuojamosiose dalyse būtų vartojamas žodžių junginys „išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir Šveicarijos“, tai tik todėl, kad Šveicarijos Konfederacijai ji taikė sąvoką „trečioji šalis“, kiek tai susiję su maršrutais tarp EEE ir trečiųjų šalių.

188    Komisija be kita ko pripažino, kad gali būti, jog ji „per neapsižiūrėjimą“ į pardavimų vertę įtraukė apyvartą, kurią tam tikri vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai, nagrinėjamu laikotarpiu sugeneravo maršrutuose EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir Šveicarijos. Jos nuomone, taip nutiko dėl to, kad 2009 m. sausio 26 d. prašyme pateikti informacijos apie tam tikras apyvartas ji suinteresuotiesiems vežėjams nenurodė, kad į pardavimų maršrutuose EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių, vertę nereikia įtraukti apyvartos, pasiektos maršrutuose EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir Šveicarijos.

189    Vis dėl to reikia pasekti Komisijos pavyzdžiu ir konstatuoti, kad šie duomenys susiję išimtinai su pajamomis, į kurias reikia atsižvelgti apskaičiuojant bazinį baudos dydį, o ne su vieno ir tęstinio pažeidimo geografinės apimties apibrėžtimi, apie kurią čia kalbama.

190    Taigi šį pagrindą reikia atmesti.

3.      Dėl pirmojo pagrindo dėl „ne bis in idem“ principo ir SESV 266 straipsnio, taip pat senaties termino pažeidimo

191    Šį pagrindą ieškovė skirsto į dvi dalis, susijusias, viena vertus, su ne bis in idem ir SESV 266 straipsnio pažeidimu ir, kita vertus, su senaties termino pažeidimu ir teisėto suinteresuotumo formaliai konstatuoti pažeidimą nebuvimu.

192    Bendrasis Teismas laikosi nuomonės, kad pirmiausia reikia išnagrinėti antrąją dalį dėl senaties termino pažeidimo.

a)      Dėl antros dalies dėl senaties termino pažeidimo ir teisėto suinteresuotumo formaliai konstatuoti pažeidimą nebuvimo

193    Ieškovė teigia, kad buvo pažeistas senaties terminas ir kad nėra teisėto suinteresuotumo formaliai konstatuoti pažeidimą.

194    Dėl senaties termino ieškovė nurodo, kad dėl to, jog jos ieškiniu dėl 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo nebuvo siekta panaikinti pažeidimo konstatavimų, kiek tai susiję su maršrutais EEE ir tarp Sąjungos ir Šveicarijos, Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 6 dalis, kurioje numatytas šio termino sustabdymas, kol nagrinėjamas ieškinys, negalėjo būti taikoma. Ginčijamame sprendime ieškovei skyrusi baudą už šiuose maršrutuose padarytus pažeidimus, Komisija pažeidė tą terminą.

195    Dėl teisėto suinteresuotumo konstatuoti pažeidimą maršrutuose EEE ir maršrutuose tarp Sąjungos ir Šveicarijos ieškovė tvirtina, kad Komisija privalo įrodyti turinti tokį suinteresuotumą. Tačiau ji nepateikia jokių duomenų, rodančių, jog ieškovė nesilaikė pareigos nedelsiant nutraukti 2010 m. lapkričio 9 d. sprendime nurodytą pažeidimą. Be to, Komisija neturi pagrindo daryti ginčijamo sprendimo 1171 konstatuojamojoje dalyje padarytą prielaidą, kad ginčijamo sprendimo priėmimo dieną ieškovė galbūt nebuvo nutraukusi pažeidimo. Be to, ir ginčijamame sprendime, ir 2010 m. lapkričio 9 d. sprendime nurodyta, kad nėra įrodymų, jog po pirmosios patikrinimų dienos, t. y. 2006 m. vasario 14 d., slapti susitarimai buvo tęsiami. Ieškovė taip pat teigia, kad, remiantis jurisprudencija, to, kad Komisija neįrodė turinti teisėtą suinteresuotumą, pakanka viso ginčijamo sprendimo panaikinimui, kiek jis su ja susijęs, pagrįsti.

196    Galiausiai, jei Bendrasis Teismas pritartų šiai daliai, tačiau nuspręstų, kad ginčijamas sprendimas neturi būti panaikintas visas, reikėtų atsižvelgti į senaties termino pažeidimą, kiek tai susiję su baudos dydžio skaičiavimu. Todėl, pasak ieškovės, jai taikomi sunkumo koeficientas ir papildomas dydis turėtų būti ne didesni kaip 16 %. Ji teigia, kad priešingu atveju ji būtų nepagrįstai diskriminuojama atsakingais už vieną ir tęstinį pažeidimą visuose maršrutuose pripažintų vežėjų atžvilgiu, o Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnyje nustatytas dešimties metų senaties terminas netektų prasmės.

197    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

198    Pasak Komisijos, dešimties metų senaties terminas buvo sustabdytas nuo 2011 m. sausio 24 d., kai ieškovė pareiškė ieškinį dėl 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo, iki 2015 m. gruodžio 16 d., kai Bendrasis Teismas priėmė Sprendimą Japan Airlines / Komisija (T‑36/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:992). Atsižvelgiant į šį sustabdymą, nuo 2006 m. vasario 14 d., kai buvo nutrauktas pažeidimas, iki 2017 m. kovo 17 d., kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, praėjo tik 6 metai, 2 mėnesiai ir 26 dienos.

199    Komisija pažymi, kad 2010 m. lapkričio 9 d. sprendime buvo aprašytas vienas ir tęstinis pažeidimas visuose aptariamuose maršrutuose ir kad ieškovė, pareikšdama ieškinį dėl to sprendimo, siekė jo panaikinimo, o tuo ir grindžiamas senaties termino sustabdymas.

200    Komisija priduria, kad sunkumo koeficientas ir papildomas dydis nebuvo tikslinami. Sunkumo koeficientas išliko toks pats visiems ginčijamo sprendimo adresatams, o į kiekvieno adresato veiksmų geografinę apimtį buvo atsižvelgta apyvartose, kuriomis remtasi apskaičiuojant baudos dydį.

201    Šiuo klausimu reikia priminti, kad remiantis Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 1 dalies b punktu ir to straipsnio 2, 3 ir 5 dalimis, teisės skirti baudą senatis sueina, jeigu:

–        Komisija neskyrė baudos per penkerius metus nuo dienos, kai pažeidimas buvo užbaigtas (1 dalies b punktas), jeigu per tą laiką nebuvo atliktas joks senaties terminą nutraukiantis veiksmas (3 dalis).

–        Arba ne vėliau kaip per dešimt metų nuo dienos, kai pažeidimas buvo baigtas, jei buvo atlikti senaties terminą nutraukiantys veiksmai (5 dalis).

202    Be to, Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad senaties terminas sustabdomas, kol Komisijos sprendimas nagrinėjamas Teisingumo Teisme. Remiantis to straipsnio 5 dalimi, dešimties metų senaties terminas pratęsiamas tokiam laikotarpiui, kiek senaties terminas buvo sustabdytas pagal to straipsnio 6 dalies nuostatas.

203    Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad senaties terminas nutraukiamas bet kokiu Komisijos veiksmu, atliktu pažeidimo tyrimo ar persekiojimo už tą pažeidimą tikslais, apie tai pranešus bent vienai darant pažeidimą dalyvavusiai įmonei. Remiantis to paties reglamento 25 straipsnio 4 dalimi, senaties termino nutraukimas taikomas visoms pažeidime dalyvavusioms įmonėms ar įmonių asociacijoms.

204    Tuo remiantis darytina išvada, kad jeigu per administracinę procedūrą ėmusis vienos ar kelių priemonių pažeidimo tyrimo ar persekiojimo už tą pažeidimą tikslais įmonė nebuvo įvardinta kaip dalyvavusi darant pažeidimą, senaties termino nutraukimas taikomas ir tai įmonei, jeigu ji vėliau įvardijama kaip dalyvavusi darant pažeidimą (2009 m. kovo 31 d. Sprendimo ArcelorMittal Luxembourg ir kt. / Komisija, T‑405/06, EU:T:2009:90, 143 ir 144 punktai).

205    Atvirkščiai, Teisingumo Teismas nusprendė, kad priešingai, nei Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 3 ir 4 dalyje nurodytų senaties terminą nutraukiančių veiksmų erga omnes poveikis, to reglamento 25 straipsnio 6 dalimi teisminėms procedūroms suteiktas sustabdymo poveikis taikomas tik inter partes (2011 m. kovo 29 d. Sprendimo ArcelorMittal Luxembourg / Komisija ir Komisija / ArcelorMittal Luxembourg ir kt., C‑201/09 P ir C‑216/09 P, EU:C:2011:190, 148 punktas).

206    Taigi kitos įmonės pareikštas ieškinys dėl galutinio Komisijos sprendimo nesustabdo senaties termino įmonių, nepareiškusių ieškinio dėl to galutinio sprendimo, atžvilgiu (2011 m. kovo 29 d. Sprendimo ArcelorMittal Luxembourg / Komisija ir Komisija / ArcelorMittal Luxembourg ir kt., C‑201/09 P ir C‑216/09 P, EU:C:2011:190, 145 punktas).

207    Galiausiai tai, kad Komisija nebeturi teisės skirti baudų pažeidėjams dėl to, jog suėjo senaties terminas, savaime nėra kliūtis priimti sprendimą, kuriame konstatuojama, jog tas pažeidimas buvo padarytas, jeigu Komisija tokiu atveju įrodo teisėtą suinteresuotumą priimti tokį pažeidimą konstatuojantį sprendimą (pagal analogiją žr. 2005 m. spalio 6 d. Sprendimo Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals / Komisija, T‑22/02 ir T‑23/02, EU:T:2005:349, 131 ir 132 punktai).

208    Šiuo atveju neginčijama, kad senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo vieno ir tęstinio pažeidimo nutraukimo datos, t. y. 2006 m. vasario 14 d., kaip nustatyta Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 2 dalyje.

209    Beje, ieškovė tik nurodo to reglamento 25 straipsnio 5 dalyje numatytą dešimties metų senaties termino pažeidimą ir netvirtina, kad penkerių metų senaties terminas taip pat buvo pažeistas. Tačiau neginčytina, kad ginčijamo sprendimo priėmimo dieną buvo parėję daugiau kaip dešimt metų nuo vieno ir tęstinio pažeidimo nutraukimo.

210    Komisija, priešingai, nei ieškovė, vis dėlto pažymi, kad senaties termino skaičiavimas buvo sustabdytas remiantis to reglamento 25 straipsnio 6 dalimi, nes vyko procesas byloje, kurioje priimtas 2015 m. gruodžio 16 d. Japan Airlines / Komisija (T‑36/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:992), taigi senaties terminas nebuvo suėjęs tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas.

211    Taigi reikia nustatyti, ar ieškovei pareiškus ieškinį dėl 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo gali būti pratęstas dešimties metų senaties terminas, kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 ir 4 dalyse konstatuotu jos padarytu pažeidimu atitinkamai maršrutuose EEE ir maršrutuose tarp Sąjungos ir Šveicarijos.

212    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pripažindamas, jog ieškinio dėl Komisijos sprendimo skirti sankcijas senatį sustabdantis poveikis yra intra partes (šio sprendimo 205 punktas), Teisingumo Teismas, be kita ko, rėmėsi Sąjungos teismui, kuriame pareikštas ieškinys dėl panaikinimo, pateikto nagrinėti ginčo dalyko apibrėžtomis ribomis ir priminė, kad teismas nagrinėja tik su ieškinį dėl panaikinimo pareiškusiu ieškovu susijusias sprendimo dalis (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 29 d. Sprendimo ArcelorMittal Luxembourg / Komisija ir Komisija / ArcelorMittal Luxembourg ir kt., C‑201/09 P ir C‑216/09 P, EU:C:2011:190, 142 punktą). Būtent dėl to reikalingas ieškinio dėl panaikinimo apimties ir pagal Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 6 dalį su ja susijusios poveikio senaties terminui apimties nuoseklumas.

213    Taigi reikia apibrėžti ieškovės ieškinio dėl 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo apimtį ir ypač nustatyti, ar nagrinėdamas ieškovės jam pateiktą nagrinėti ginčą, Bendrasis Teismas vertino veiksmus, susijusius su maršrutais EEE ir Maršrutais tarp Sąjungos ir Šveicarijos.

214    Šiuo klausimu suformuotoje jurisprudencijoje nustatyta, kad dėl sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktų vertinimų pareikšti ieškinio dėl panaikinimo negalima, o Sąjungos teismas jų teisėtumą gali tikrinti tik tuo atveju, jei jie, kaip nepalankaus akto motyvai, yra būtinas šio akto rezoliucinės dalies pagrindas (žr. 2015 m. birželio 11 d. Sprendimo Laboratoires CTRS / Komisija, T‑452/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:373, 51 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

215    Beje, Teisingumo Teismas nusprendė, kad konkurencijos srityje priimtas sprendimas dėl kelių įmonių, nors jis priimtas bei paskelbtas kaip vienas sprendimas, laikytinas kelių individualių sprendimų, kuriuose konstatuojamas atskirai kiekvienos įmonės adresatės padarytas teisės pažeidimas ar pažeidimai ir prireikus skiriama bauda, rinkiniu (2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, EU:C:2002:582, 100 punktas). Jis taip pat nusprendė, kad jeigu sprendimo adresatas nuspręstų pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, Sąjungos teismas nagrinėtų tik su tuo adresatu susijusias sprendimo dalis, o su kitais adresatais susijusios sprendimo dalys nepatektų į ginčo, kurį Sąjungos teismas turėtų išspręsti, dalyką, išskyrus ypatingas aplinkybes (2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Team Relocations ir kt. / Komisija, C‑444/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:464, 66 punktas).

216    Taigi ieškovės pareikšto ieškinio dėl 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalykas turi būti apribotas to sprendimo rezoliucine dalimi, kiek ji su ja susijusi, ir tam ieškiniui pagrįsti būtinais jo motyvais. Tačiau šioje rezoliucinėje dalyje, kiek joje konstatuojamas įmonių to sprendimo adresačių dalyvavimas darant tame sprendime nurodytus pažeidimus, ieškovės atveju toks dalyvavimas konstatuojamas tik dėl maršrutų tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių (2 straipsnis) ir maršrutų EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių (3 straipsnis). Atvirkščiai, kadangi tos rezoliucinės dalies 1 ir 4 straipsniuose ieškovė nebuvo paminėta, joje nekonstatuota jos atsakomybė už veiksmus, susijusius su maršrutais EEE ir maršrutais tarp Sąjungos ir Šveicarijos, ir dėl to tai nėra su ja susijusi sprendimo dalis, kuri gali būti pateikta Bendrajam Teismui patikrinti.

217    Šio konstatavimo nepaneigia Komisijos nurodyta aplinkybė, kad pateiktuose reikalavimuose ieškovė siekė viso 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo panaikinimo.

218    Iš tiesų, kadangi tas sprendimas turi būti laikomas individualių sprendimų, kuriuose konstatuojamas atskirai kiekvieno vežėjo, kuriam tame sprendime pateikti prieštaravimai dėl padaryto teisės pažeidimo ar pažeidimų, rinkiniu, ieškovė, reikalaudama panaikinti visą sprendimą, paprašė panaikinti jai adresuotą individualų sprendimą, kuriame jai nebuvo prieštaraujama dėl elgesio maršrutuose EEE ir maršrutuose tarp Sąjungos ir Šveicarijos. Tai patvirtinta 2015 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Japan Airlines / Komisija (T‑36/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:992) rezoliucinė dalis, kurioje pažymėta, kad 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas panaikinamas, kiek jis taikomas ieškovei.

219    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti, kad ieškovės pareikštas ieškinys dėl 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo negalėjo lemti Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 5 dalyje numatyto senaties termino pratęsimo, kiek tai susiję su pažeidimais, padarytais maršrutuose EEE ir maršrutuose tarp Sąjungos ir Šveicarijos.

220    Kadangi senaties terminas nepratęstas, Komisijos įgaliojimai skirti sankcijas už nagrinėjamus veiksmus nutrūko 2016 m. vasario 14 d. arba anksčiau, nei buvo priimtas ginčijamas sprendimas.

221    Tuo remiantis darytina išvada, kad ginčijamame sprendime skirdama sankciją ieškovei už vieną ir tęstinį pažeidimą, padarytą maršrutuose EEE ir maršrutuose tarp Sąjungos ir Šveicarijos, Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnyje nustatytas senaties taisykles.

222    Be to, net jeigu, kaip Komisija teigė atsakyme į pritaikius proceso organizavimo priemones Bendrojo Teismo pateiktą klausimą, ieškovei skirta bauda buvo skirta ne už pažeidimus maršrutuose EEE ir maršrutuose tarp Sąjungos ir Šveicarijos, reikia pažymėti, kad nei ginčijamame sprendime, nei Bendrajame Teisme Komisija netvirtina turinti teisėtą suinteresuotumą konstatuoti tuos pažeidimus, nepaisant to, jog suėjo senaties terminas jos įgaliojimams už juos skirti sankciją (šiuo klausimu žr. 2005 m. spalio 6 d. Sprendimo Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals / Komisija, T‑22/02 ir T‑23/02, EU:T:2005:349, 136 punktą ir 2011 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Stempher ir Koninklijke Verpakkingsindustrie Stempher / Komisija, T‑68/06, nepaskelbtas Rink., EU:T:2011:670, 44 punktą).

223    Taigi reikia pritarti pirmojo pagrindo antrai daliai ir panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalies h punktą ir 4 dalies h punktą.

224    Atvirkščiai, tuo remiantis negalima daryti išvados, kad turi būti panaikintas visas ginčijamas sprendimas, priešingai, nei teigia ieškovė (žr. šio sprendimo 195 punktą). Viena vertus, priešingai, nei byloje, kurioje priimtas 2005 m. spalio 6 d. Sprendimas Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals / Komisija (T‑22/02 ir T‑23/02, EU:T:2005:349) ir kuria ieškovė mėgina remtis, senaties terminas nagrinėjamu atveju suėjęs tik dėl dalies ginčijamame sprendime išdėstytų pažeidimo konstatavimų, t. y. dėl konstatavimų, susijusių su maršrutais EEE ir maršrutais tarp Sąjungos ir Šveicarijos. Kita vertus, priešingai, nei teigė ieškovė per teismo posėdį ir kaip tai patvirtina toliau pateiktas likusių šiam ieškiniui pagrįsti pateiktų pagrindų narinėjimas, pritarus šiai daliai neužkertamas kelias veiksmingai diskutuoti apie likusios ginčijamo sprendimo dalies teisėtumą, o Bendrajam Teismui – jį nagrinėti.

225    Dėl ginčijamo sprendimo 4 straipsnio pirmos dalies pažymėtina, kad jos panaikinti nereikia, nes joja vežėjams, kuriems pateikti prieštaravimai, tik nurodoma nutraukti vieną ir tęstinį pažeidimą, „jeigu jie to dar nepadarė“.

226    Beje, kadangi ieškovė teigia, kad į ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalies h punkto ir 4 dalies h punkto panaikinimą turi būti atsižvelgta apskaičiuojant baudą, jos argumentai bus išnagrinėti nagrinėjant reikalavimus dėl baudos dydžio pakeitimo.

b)      Dėl pirmos dalies dėl „ne bis in idem“ principo ir SESV 266 straipsnio pažeidimo

227    Ieškovė visų pirma teigia, kad Komisija pažeidė Chartijos 50 straipsnyje ir SESV 266 straipsnyje įtvirtintą ne bis in idem principą, nes jai priskyrė atsakomybę už nuo 1999 m. gruodžio 7 d. iki 2006 m. vasario 14 d. darytą vieną ir tęstinį pažeidimą maršrutuose EEE ir, nuo 2002 m. birželio 1 d. iki 2006 m. vasario 14 d., – maršrutuose tarp Sąjungos ir Šveicarijos, nors 2010 m. lapkričio 9 d. sprendime ji buvo atleista nuo bet kokios atsakomybės šiuose maršrutuose ir buvo pripažinta atsakinga už nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. vasario 14 d. darytą vieną ir tęstinį pažeidimą tik maršrutuose tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių ir, nuo 2005 m. gegužės 19 d. iki 2006 m. vasario 14 d., – maršrutuose EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių.

228    Be to, Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą, nes bendrovei Quantas neadresavo ginčijamo sprendimo dėl to, kad ši neginčijo 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo, nors ieškovė, kuri to sprendimo neginčijo, nes buvo išteisinta, kiek tai susiję su maršrutais EEE ir su maršrutais tarp Sąjungos ir Šveicarijos, dabar pripažinta atsakinga už tuose maršrutuose padarytus pažeidimus.

229    Dublike ieškovė priduria, kad dėl to, jog prieš iš esmės pakeisdama 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo rezoliucinę dalį ir pripažindama jos atsakomybę už maršrutus EEE nuo 1999 m. gruodžio 7 d. iki 2006 m. vasario 14 d. ir už maršrutus tarp Sąjungos ir Šveicarijos nuo 2002 m. birželio 1 d. iki 2006 m. vasario 14 d. nesuorganizavo naujo išklausymo ir nepateikė naujo pranešimo apie kaltinimus, Komisija padarė pažeidimą, kuris savaime yra pakankamas ginčijamo sprendimo panaikinimui pagrįsti.

230    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

231    Šioje dalyje išdėstytuose skirtinguose prieštaravimuose ieškovė iš esmės priekaištauja Komisijai, kad ši neteisėtai pripažino ją atsakinga už vieną ir tęstinį pažeidimą, kiek jis susiję su maršrutais EEE ir maršrutais tarp Sąjungos ir Šveicarijos. Tačiau dėl to, kad Bendrasis Teismas pritarė pirmojo pagrindo antrai daliai ir dėl tos priežasties panaikino ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnio 1 dalies h punktą ir 4 dalies h punktą, šią dalį nagrinėti netikslinga.

4.      Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo nediskriminavimo principo pažeidimu, ir trečiojo pagrindo, grindžiamo SESV 101 straipsnio, EEE susitarimo 53 straipsnio ir pareigos motyvuoti pažeidimu, kiek tai susiję, viena vertus, su ieškovei priskirta atsakomybe už vieną ir tęstinį pažeidimą maršrutuose EEE ir tarp Sąjungos ir Šveicarijos iki 2004 m. gegužės 1 d., ir, kita vertus, su jos dalyvavimo darant tą pažeidimą pradžios datos nustatymu

232    Antrajame pagrinde ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė nediskriminavimo principą, kai pripažino ją atsakinga už pažeidimą, kurio apimtis yra platesnė, o trukmė ilgesnė už pažeidimų, už kuriuos 2010 m. lapkričio 9 d. sprendime atsakinga pripažinta bendrovė Quantas.

233    Ieškovė teigia, kad yra tokioje pat padėtyje kaip Quantas, nes ji taip pat neaptarnavo maršrutų EEE ir maršrutų tarp Sąjungos ir Šveicarijos. Be to, ji teigia, kad kaip ir Quantas, ji niekada neginčijo tų 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalių, kuriose kalbėta apie maršrutuose EEE ir maršrutuose tarp Sąjungos ir Šveicarijos padarytus pažeidimus, už kuriuos nuo šiol ji laikoma atsakinga remiantis ginčijamu sprendimu.

234    Dėstydama trečiąjį pagrindą ieškovė kaltina Komisija, kad ši pažeidė pareigą motyvuoti ir SESV 101 straipsnį bei EEE susitarimo 53 straipsnį, nes pripažino ją atsakinga už vieną iš tęstinį pažeidimą, kuris iki 2004 m. gegužės 1 d. buvo daromas maršrutuose EEE ir maršrutuose tarp Sąjungos ir Šveicarijos. Ji primena, kad iki 2004 m. gegužės 1 d. SESV 101 straipsnį Komisija galėjo taikyti tik maršrutams tarp Sąjungos oro uostų, taigi jis nebuvo taikomas maršrutams tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių. Ieškovės teigimu, iki 2005 m. gegužės 19 d. tą patį galima pasakyti ir apie EEE susitarimo 53 straipsnį, kurio tuo metu Komisija negalėjo taikyti oro transportui maršrutuose EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių. Tuo remdamasi ji daro išvadą, kad iki 2004 m. gegužės 1 d. ji galėjo teisėtai bendrauti su kitais vežėjais ir kalbėtis apie maršrutus tarp Sąjungos ir Japonijos. Kadangi šie bendravimo atvejai nepriskiriami Komisijos kompetencijai ir buvo teisėti, jie iš esmės negalėjo būti priskirti „bendriems neteisėtiems veiksmams“, apie kuriuos Komisija kalba ginčijamo sprendimo 865 konstatuojamojoje dalyje. Taigi ieškovė teigia, kad negalima tvirtinti, jog palaikydama tokius ryšius ji prisidėjo prie vieno ir tęstinio pažeidimo.

235    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

236    Reikia konstatuoti, kad antrajame pagrinde ieškovė iš esmės kaltina Komisiją, kad ši pažeidė nediskriminavimo principą, nes pripažino ją atsakinga už vieną ir tęstinį pažeidimą, kiek jis susijęs su maršrutais EEE ir maršrutais tarp Sąjungos ir Šveicarijos, nors bendrovė Quantas nebuvo kaltinama jokiu pažeidimu šiuose maršrutuose. Trečiajame pagrinde ieškovė taip pat iš esmė kaltina Komisiją, kad ši pažeidė SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, nes pripažino ją atsakingą už vieną ir tęstinį pažeidimą, kiek jis susijęs su tais pačiais maršrutais.

237    Vis dėlto Bendrasis Teismas pritarė pirmojo pagrindo antrai daliai ir dėl to panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalies h punktą ir 4 dalies h punktą, kuriuose Komisija pripažino ieškovę atsakinga už vieną ir tęstinį pažeidimą, kiek jis susijęs su maršrutais EEE ir maršrutais tarp Sąjungos ir Šveicarijos. Todėl nagrinėti antrąjį ir trečiąjį pagrindus tapo netikslinga.

5.      Dėl ketvirtojo pagrindo dėl SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimo, kiek tai susiję su ieškovei priskirta atsakomybe už vieną ir tęstinį pažeidimą maršrutuose, kuriuose ji nebuvo reali ar potenciali konkurentė

238    Ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, nes pripažino ją atsakinga už vieną ir tęstinį pažeidimą maršrutuose, kurių ji neaptarnavo ir kurių negalėjo teisėtai aptarnauti pagal taikytinas tarptautines sutartis dėl oro paslaugų (toliau – SOP). Šiam teiginiui pagrįsti ieškovė pateikia tris argumentus..

239    Pirma, ieškovė teigia, kad SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymas reiškia, kad nagrinėjamos įmonės tarpusavyje konkuruoja ar bent gali konkuruoti. Tačiau ji nurodo, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytais maršrutais ji teisiškai negalėjo teikti krovinių vežimo paslaugų, išskyrus maršrutuose tarp EEE ir Japonijos.

240    Ieškovė priduria, kad nors ji galėjo su ginčijamo sprendimo 890 konstatuojamojoje dalyje nurodytais vežėjais sudaryti sutartis ir netiesiogiai vežti to sprendimo 1 straipsnyje nurodytais maršrutais, išskyrus maršrutus tarp EEE ir Japonijos, ji nebūtų galėjusi veiksmingai juose konkuruoti.

241    Beje, ginčijamo sprendimo 890 konstatuojamojoje dalyje Komisijos suformuluoti teiginiai yra visiškai nauji ir nebuvo pateikti pranešime apie prieštaravimus. Tuo remdamasi ieškovė teigia, kad Komisija jai nesuteikė teisė būti išklausytai dėl tų teiginių ir taip pažeidė jos teisę į gynybą.

242    Antra, ieškovė teigia, kad Komisija negali remtis 2015 m. spalio 22 d. Sprendimu ACTreuhand / Komisija (C‑194/14 P, EU:C:2015:717) ir pripažinti ją atsakinga už vieną ir tęstinį pažeidimą rinkose, kuriose ji nebuvo esama ar galima konkurentė.

243    Iš tiesų, viena vertus, ginčijamame sprendime Komisija nesirėmė 2015 m. spalio 22 d. Sprendimu ACTreuhand / Komisija (C‑194/14 P, EU:C:2015:717), o jei būtų juo rėmusis Bendrajame Teisme, tai būti neteisėtai pakeitusi pagrindą, kuriuo remiantis ji buvo pripažinta atsakinga už vieną ir tęstinį pažeidimą.

244    Ieškovė priduria, kad ginčijamame sprendime pateikta prieštaringų motyvų, todėl ji negali suprasti priežasčių, dėl kurių ji laikoma atsakinga už vieną ir tęstinį pažeidimą, kiek ji susijęs su kitais maršrutais, nei tarp EEE ir Japonijos. Iš tiesų Komisijai priskyrė atsakomybę už vieną ir tęstinį pažeidimą tuose maršrutuose remdamasi dviem motyvais, kurie vienas kitą paneigia: vienu atveju teigia, kad ieškovė bent turėjo galimybę veikti paveiktoje rinkoje, o kitu atveju nurodoma, kad ji toje rinkoje neveikė.

245    Kita vertus, 2015 m. spalio 22 d. Sprendime ACTreuhand / Komisija (C‑194/14 P, EU:C:2015:717) aptariami tik tie atvejai, kai nagrinėjama įmonė aktyviai prisidėjo prie konkurencijos ribojimo ir atliko pagrindinį vaidmenį darant nagrinėjamą pažeidimą. Tačiau ieškovė aktyviai neprisidėjo prie vieno ir tęstinio pažeidimo ir neatliko pagrindinio vaidmens jį darant.

246    Trečia, ieškovė teigia, kad ji negalėjo prisidėti prie antikonkurencinių veiksmų derinimo įgyvendinimo kituose maršrutuose, nei maršrutai tarp EEE ir Japonijos, ir kad dėl to ji, palaikydama ryšius su tuose kituose maršrutuose veikiančiais vežėjais, kuriems pareikšti kaltinimai, negalėjo turėti tikslo riboti konkurenciją EEE. Ji priduria, kad jos elgesys vietos rinkose buvo prisitaikėliškas ir kad ji papildomų mokesčių dydį nustatinėjo vietos lygmeniu nelygu maršrutas, todėl ginčijamo sprendimo 889 konstatuojamojoje dalyje Komisija nepagrįstai nusprendė, kad papildomi mokesčiai nebuvo nustatyti konkrečiai jokiam maršrutui.

247    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

248    Pirmiausia reikia pažymėti, kad dėstydama šį pagrindą ieškovė iš esmės priekaištauja Komisijai, kad pripažino ją atsakinga už vieną ir tęstinį pažeidimą maršrutuose EEE, maršrutuose tarp Sąjungos ir Šveicarijos ir maršrutuose tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus maršrutus tarp EEE ir Japonijos (toliau – maršrutai tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus Japoniją). Dėl šio sprendimo 231 ir 237 punktuose nurodytiems motyvams analogiškų priežasčių šio pagrindo nagrinėjimas tapo nereikalingas, nes jis susiję su maršrutais EEE ir maršrutais tarp Sąjungos ir Šveicarijos. Taigi Bendrasis Teismas šį pagrindą nagrinės tik tiek, kiek jis susiję su maršrutais tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus Japoniją.

249    Tai išsiaiškinus, siekiant atsakyti į šį pagrindą pirmiausia reikia priminti taikytinus principus (žr. šio sprendimo 250–264 punktus), antra – nurodyti motyvus, dėl kurių Komisija priskyrė ieškovei atsakomybę už vieną ir tęstinį pažeidimą, kiek jis susijęs su maršrutais tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus Japoniją (žr. šio sprendimo 265–277 punktus), ir, trečia, išnagrinėti jų pagrįstumą (žr. šio sprendimo 278–284 punktus).

a)      Dėl taikomų principų

250    Reikia priminti, kad, kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 100 punktu, pagal SESV 101 straipsnį draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje.

251    Taigi tam, kad įmonių elgesys būtų iš principo draudžiamas pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, jis turi ne tik atskleisti slaptą jų susitarimą, t. y. įmonių susitarimą, įmonių asociacijos sprendimą ar suderintus veiksmus, bet ir daryti didelę neigiamą įtaką konkurencijai vidaus rinkoje (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Expedia, C‑226/11, EU:C:2012:795, 16 ir 17 punktus).

252    Dėl tuo pačiu gamybos ar platinimo grandinės lygmeniu veikiančių įmonių susitarimų ar suderintų veiksmų reikia pasakyti, kaip pažymi ieškovė, kad dėl tokių slaptų veiksmų turi susitarti jei ne tuo metu konkuruojančios, tai bent galinčios konkuruoti įmonės.

253    Tačiau reikia priminti, kad, kaip 2015 m. spalio 22 d. Sprendimo ACTreuhand / Komisija (C‑194/14 P, EU:C:2015:717) 34 punkte nusprendė Teisingumo Teismas, SESV 101 straipsnio 1 dalis taikoma ne tik konkurencijos ribojimų paveiktoje rinkoje veikiančioms įmonėms. Jis taip pat taikomas ne tik įmonėms, veikiančioms tiekėjų, vartotojų ar gretimose rinkose arba rinkose, kuriose ribojamas jų veikimo tam tikroje rinkoje savarankiškumas pagal susitarimą ar suderintus veiksmus.

254    SESV 101 straipsnio 1 dalyje iš tiesų apskritai kalbama apie visus susitarimus ir suderintus veiksmus, kurie, esant tiek horizontaliems, tiek vertikaliems santykiams, iškraipo konkurenciją vidaus rinkoje, neatsižvelgiant į tai, kokioje rinkoje šalys vykdo veiklą, ir į tai, kad tik vienos iš jų komercinis elgesys priklauso nuo aptariamų susitarimų sąlygų (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 22 d. Sprendimo ACTreuhand / Komisija, C‑194/14 P, EU:C:2015:717, 35 punktą).

255    Tuo remiantis darytina išvada, kad įmonė gali pažeisti SESV 101 straipsnio 1 dalyje numatytą principinį draudimą, kai savo elgesiu, derinamu su kitų įmonių elgesiu, siekia riboti konkurenciją rinkoje, kurioje ji nėra nei esama, nei galima konkurentė.

256    Šie argumentai mutatis mutandis taikomi EEE susitarimo 53 straipsniui.

257    Priešingai, nei teigia ieškovė, remiantis 2015 m. spalio 22 d. Sprendimo ACTreuhand / Komisija (C‑194/14 P, EU:C:2015:717) 37 punktu negalima teigti, jog tame sprendime aptariami tik tie atvejai, kai nagrinėjama įmonė atliko „esminį vaidmenį“ aptariamame kartelyje. Tame sprendime Teisingumo Teismas iš tiesų stengėsi aptariamos įmonės vaidmens pagrindinį pobūdį iškelti iki atsakomybės priskyrimo tai įmonei sąlygos lygmens. Atsakydamas į argumentą, kad ieškovės veiksmai byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, buvo tik paprasčiausios nereikšmingos paslaugos, nesusijusios su gamintojų prisiimtais įsipareigojimais ir iš jų kylančiais konkurencijos apribojimais, to paties sprendimo 37–39 punktuose jis savo vardu pakartojo Bendrojo Teismo pirmojoje instancijoje konstatuotas faktines aplinkybes.

258    Teisingumo Teismo argumentai buvo grindžiami būtent jurisprudencija dėl vieno ir tęstinio pažeidimo sąvokos (2015 m. spalio 22 d. Sprendimo ACTreuhand / Komisija, C‑194/14 P, EU:C:2015:717, 30 punktas). Remiantis ta jurisprudencija, SESV 101 straipsnio 1 dalyje ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalyje numatytas principinis draudimas gali būti pažeistas ne tik atskiru veiksmu, bet ir keliais veiksmais arba tęstiniu elgesiu, nors vienas ar keli šių kelių veiksmų ar tęstinio elgesio epizodai taip pat galėtų būti pripažinti atskiru tų nuostatų pažeidimu. Taigi, jei įvairiais veiksmais vykdomas „bendras planas“, nes siekiama vieno tikslo – iškreipti konkurenciją vidaus rinkoje arba EEE teritorijoje, Komisija turi teisę priskirti atsakomybę už tokius veiksmus, remdamasi dalyvavimu darant visą pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 41 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

259    Įmonė, dalyvavusi darant tokį vieną sudėtinį pažeidimą savo veiksmais, priskirtinais prie susitarimo ar suderintų veiksmų, turinčių antikonkurencinį tikslą, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį arba EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalį, ir kuriais siekiama prisidėti prie bendro pažeidimo darymo, taip pat gali būti atsakinga už kitų įmonių veiksmus darant tą patį pažeidimą visą jos dalyvavimo jį darant laikotarpį. Taip yra tuo atveju, kai įrodoma, kad ta įmonė ketino savo elgesiu prisidėti prie visų dalyvių siektų bendrų tikslų ir žinojo apie tikrąjį kitų įmonių siekiant tų pačių tikslų planuotą ar praktiškai įgyvendintą elgesį arba galėjo protingai jį numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti riziką (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 42 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

260    Todėl įmonė gali būti tiesiogiai atlikusi visus vieną ir tęstinį pažeidimą sudarančius antikonkurencinius veiksmus, o tokiu atveju Komisija turi teisę jai priskirti atsakomybę už visus veiksmus, todėl ir už visą minėtą pažeidimą. Įmonė taip pat gali būti tiesiogiai atlikusi tik kelis vieną ir tęstinį pažeidimą sudarančius antikonkurencinius veiksmus, tačiau žinojusi apie visus numatytus ar įgyvendintus kitų kartelio dalyvių neteisėtus veiksmus siekiant tų pačių tikslų arba galėjusi protingai juos numatyti ir pasirengusi prisiimti su tuo susijusią riziką. Tokiu atveju Komisija taip pat turi teisę priskirti šiai įmonei atsakomybę už visą antikonkurencinį elgesį, sudarantį tokį pažeidimą, todėl ir už visą pažeidimą (2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 43 punktas).

261    Tuo remiantis darytina išvada, jog tam, kad būtų įrodytas dalyvavimas darant vieną ir tęstinį pažeidimą, turi būti tenkinamos trys sąlygos, t. y. bendro plano, kuriuo siekiama vieno tikslo, buvimas, įmonės sąmoningas prisidėjimas prie šio plano ir aplinkybė, kad ji žinojo (tai įrodyta arba preziumuojama) apie kitų dalyvių neteisėtus veiksmus (žr. 2011 m. birželio 16 d. Sprendimo Putters International / Komisija, T‑211/08, EU:T:2011:289, 35 punktą; taip pat žr. 2018 m. liepos 13 d. Sprendimo Stührk Delikatessen Import / Komisija, T‑58/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:474, 118 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

262    Tam, kad įmonei būtų galima priskirti atsakomybę už kitų įmonių įgyvendinamus ar numatomus antikonkurencinius veiksmus siekiant to paties konkurencinio tikslo, apie kurį jai iš tikrųjų buvo arba galėjo būti žinoma, pakanka, jog ta įmonė prie kartelio įgyvendinimo būtų prisidėjusi tik vykdydama nurodymus arba kad jos vaidmuo būtų tik pagalbinis ar pasyvus (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo ACTreuhand / Komisija, T‑99/04, EU:T:2008:256, 133 ir 134 punktus ir 2010 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Deltafina / Komisija, T‑29/05, EU:T:2010:355, 55 ir 56 punktus).

263    Atvirkščiai, esami nagrinėjamų įmonių konkurenciniai santykiai nėra sąlyga antikonkurencinius veiksmus kvalifikuoti kaip vieną ir tęstinį pažeidimą ar priskirti už juos atsakomybę. Jei būtų aiškinama priešingai, sąvoka „vienas ir tęstinis pažeidimas“ iš dalies netektų prasmės, nes remiantis tokiu aiškinimu tos įmonės būtų atleistos nuo bet kokios netiesioginės atsakomybės už nekonkuruojančių įmonių, kurios vis dėlto savo elgesiu prisideda įgyvendinant vienam tęstiniam pažeidimui būdingą bendrą planą, veiksmus (šiuo klausimu žr. 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Duravit ir kt. / Komisija, C‑609/13 P, EU:C:2017:46, 124, 137 ir 138 punktus).

264    Tuo remiantis darytina išvada, kad Komisija šioje byloje turėjo teisę ieškovę pripažinti atsakinga už vieno ir tęstinio pažeidimo, kurio tikslas buvo apriboti konkurenciją maršrutuose, kuriais ji negalėjo vežti, sudedamąsias dalis, jeigu būtų įrodyta, kad ji savo elgesiu siekė prisidėti prie visų vežėjų, kuriems pateikti prieštaravimai, siekiamų bendrų tikslų ir žinojo apie jų numatomus daryti ar padarytus pažeidimus siekiant tų pačių tikslų ir kuriuos darant ji tiesiogiai nedalyvavo, arba kad ji pagrįstai galėjo numatyti tokius pažeidimus ir buvo pasirengusi prisiimti jų keliamą riziką.

b)      Dėl motyvų, kuriais remdamasi Komisija priskyrė ieškovei atsakomybę už vieną ir tęstinį pažeidimą, kiek jis susijęs su maršrutais tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus Japoniją

265    Ginčijamo sprendimo 862–868 konstatuojamosiose dalyse Komisija išdėstė jurisprudenciją dėl vieno ir tęstinio pažeidimo sąvokos. Konkrečiai kalbant, to sprendimo 865–868 konstatuojamosiose dalyse ji priminė, jog tam tikromis sąlygomis įmonė gali būti pripažinta atsakinga už visą vieną ir tęstinį pažeidimą, nors tiesiogiai nedalyvavo įgyvendinant „visas jos sudedamąsias dalis“. To sprendimo 895 konstatuojamojoje dalyje Komisija pakartojo šį principą atsakydama į British Airways ir Air Canada, teigusių kad joms esą nebuvo žinoma apie „platesnę konspiraciją“, argumentą.

266    Ginčijamo sprendimo 869–902 konstatuojamosiose dalyse ir 1 straipsnyje Komisija pripažino, kad egzistuoja vienas ir tęstinis pažeidimas, apimantis visus ginčijamus bendravimo epizodus, vykusius EEE ar už jos ribų, ir nagrinėjamus maršrutus, neatsižvelgiant į tai, ar jie atvykstamieji, išvykstamieji ar vykdomi EEE viduje. To sprendimo 879 konstatuojamojoje dalyje ji be kita ko nustatė, kad ginčijami bendravimo epizodai buvo susiję su „atsakingų asmenų siekiamo vieno bendro tikslo įgyvendinimu vykdant bendrą planą“.

267    Ginčijamo sprendimo 878 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad visi vežėjai, kuriems pareikšti kaltinimai, „dalyvavo susitikimuose ir derino veiksmus dėl PKM ir kad daugelis jų tai darė dėl PSM ir atsisakymo mokėti komisinius“. To sprendimo 881 konstatuojamojoje dalyje Komisija pridūrė, kad „dauguma šalių“, taip pat ieškovė, buvo susijusios su visomis trimis vieno pažeidimo sudedamosiomis dalimis (taip pat žr. 761 konstatuojamąją dalį). Remiantis to sprendimo 882 ir 883 konstatuojamosiomis dalimis darytina išvada, kad Komisija taip ketino nustatyti, jog ieškovė tiesiogiai dalyvavo kiekvienoje iš tų dalių, o ne kad ji tiesiogiai dalyvavo tik kai kuriose iš jų, tačiau žinojo apie visus kitus numatomus ar padarytus kitų vežėjų, kuriems pareikšti kaltinimai, pažeidimus siekiant vieno antikonkurencinio tikslo arba galėjo pagrįstai juos numatyti ir būti pasirengusi prisiimti jų keliamą riziką.

268    Vis dėlto remiantis ginčijamo sprendimo 894–897 konstatuojamosiose dalyse pateiktais Komisijos atsakymais į British Airways ir Air Canada argumentus galima tvirtinti, kad ne dėl to ji nusprendė, jog ieškovė tiesiogiai dalyvavo visoje su tomis sudedamosiomis dalimis susijusioje antikonkurencinėje veikloje.

269    Būtent todėl, kad ieškovė ketino, nepaisant to, jog ji buvo galima konkurentė maršrutuose tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus Japoniją, prisidėti prie bendro plano siekti ginčijamo sprendimo 872–876 konstatuojamosiose dalyse apibrėžto vieno antikonkurencinio tikslo ir žinojo (tai įrodyta arba preziumuojama) apie kitų vežėjų, kuriems pareikšti kaltinimai, neteisėtus veiksmus, kuriuose pati tiesiogiai nedalyvavo, Komisija jai priskyrė atsakomybę už vieną ir tęstinį pažeidimą, įskaitant ir kiek jis susijęs su maršrutais tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus Japoniją.

1)      Dėl motyvų menamų prieštaravimų

270    Priešingai, nei teigia ieškovė, remiantis ginčijamu sprendimu negalima daryti išvados, kad Komisija tuo pat metu ketino priskirti jai atsakomybę už vieną ir tęstinį pažeidimą tiek, kiek jis darytas maršrutuose tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus Japoniją, remdamasi jos, kaip galimos konkurentės tuose maršrutuose, statusu ir taip pati sau paprieštaravo.

271    Pirma, remiantis ginčijamo sprendimo 890 konstatuojamąja dalimi negalima teigti, kad Komisija rėmėsi galimu ieškovės, kaip potencialios konkurentės, statusu maršrutuose tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus Japoniją, kad nustatytų jos atsakomybę tuose maršrutuose. Ta konstatuojamoji dalis yra vienintelė, kurioje Komisija iš esmės užsiminė apie galimą vežėjų, kuriems pateikti prieštaravimai, konkurenciją maršrutuose, kuriais jie nevežė ir negalėjo tiesiogiai vežti. Priešingai, nei teigia ieškovė, remiantis tos konstatuojamosios dalies formuluote ir tikslu, taip pat jos kontekstu, galima teigti, kad toje konstatuojamojoje dalyje kalbama ne apie atskirų vežėjų, kuriems pateikti prieštaravimai, atsakomybę už vieną ir tęstinį pažeidimą, o apie to pažeidimo egzistavimą; šiame pagrinde ieškovė to neneigia. Iš tiesų, toje konstatuojamojoje dalyje aiškiai kalbama apie „vieno ir tęstinio pažeidimo egzistavimą“. Ginčijamo sprendimo 112, 885–887 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad Komisija siekė įrodyti, jog trečiosiose šalyse vykę bendravimo epizodai, arba bendravimas dėl maršrutų, kuriais vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai, nevežė ir negalėjo tiesiogiai vežti, turėjo reikšmės įrodinėjant vieno ir tęstinio pažeidimo arba „pasaulinio kartelio“ egzistavimą.

272    Antra, priešingai, nei teigia ieškovė, kalbos ginčijamame sprendime apie „konkurencijos ribojimą“ (1028 ir 1277 konstatuojamosios dalys), „konkurentų apsikeitimą informacija“ (908 konstatuojamoji dalis), „konkurentų susitarimus siekiant koordinuoti veiksmus, kad būtų išsklaidytas rinkoje esantis netikrumas dėl tarifų nustatymo“ (909 konstatuojamoji dalis) ir „konkurentų susitikimus“ (920 konstatuojamoji dalis) juo labiau nereiškia, kad Komisija rėmėsi galimu potencialios konkurentės maršrutuose tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus Japoniją, statusu, kad priskirtų jai atsakomybę už vieną ir tęstinį pažeidimą, kiek jis susijęs su tomis nuorodomis. Iš tiesų, apie tai kalbant buvo paprasčiausiai užsiminta apie vienoje ar keliose rinkose konkuruojančių įmonių susitarimus ar suderintus veiksmus, antraip Komisija nebūtų galėjusi pripažinti, kad egzistuoja konkurencijos ribojimas (žr. šio sprendimo 252 punktą).

273    Taigi ieškovė neturi pagrindo remtis motyvų, kuriais remdamasi Komisija ją pripažino atsakinga už vieną ir tęstinį pažeidimą, kiek jis susijęs su maršrutais tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus Japoniją, prieštaringumu.

2)      Dėl pagrindo, kuriuo remiamasi siekiant priskirti ieškovei atsakomybę už vieną ir tęstinį pažeidimą, kiek jis susijęs su maršrutais tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus Japoniją, menamo naujumo

274    Ieškovė taip pat nepagrįstai kaltina Komisiją, kad teisminio proceso stadijoje ši bando pataisyti galbūt trūkumų turinčius ginčijamo sprendimo motyvus ir atsiliepime į ieškinį daro nuorodą į sprendimą, kurio ji nei citavo, nei juo labiau neminėjo ginčijamame sprendime, t. y. į 2015 m. spalio 22 d. Sprendimą ACTreuhand / Komisija (C‑194/14 P, EU:C:2015:717). Iš tiesų, priešingai, nei teigia ieškovė, nuoroda į tą teismo sprendimą visiškai nekeičia „[ginčijamame] sprendime aptariamos atsakomybės pagrindimo“. Kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 253–263 punktais, tame sprendime nei pripažįstamas, nei sukuriamas naujas pagrindas, kuriuo galėtų remtis Komisija, įmonei priskirdama atsakomybę už konkurencijos taisyklių pažeidimus. Tame sprendime tik paaiškinama ir patikslinama SESV 101 straipsnio (ir pagal analogiją EEE susitarimo 53 straipsnio) reikšmė ir apimtis, kaip jos turi ar turėjo būti suprantamos nuo jo įsigaliojimo, ir tas straipsnis taikomas konkrečiam atvejui, kai atliekamas padėjėjo vaidmuo.

275    Vis dėlto, kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 250–269 punktais, teisiniai pagrindai, kuriais Komisija rėmėsi ginčijamame sprendime, kad pripažintų ieškovę atsakingą už vieną ir tęstinį pažeidimą maršrutuose tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus Japoniją, yra SESV 101 straipsnis ir EEE susitarimo 53 straipsnis, taip pat iš jų išplaukianti vieno ir tęstinio pažeidimo sąvoka.

276    Priešingai, nei, beje, teigia ieškovė, pranešime apie prieštaravimus taip pat remiamasi būtent šiais pagrindais. Iš tiesų tame pranešime, kaip ir ginčijamame sprendime, Komisija rėmėsi būtent tais pagrindais. Visų pirma, to pranešimo 3 dalyje Komisija nurodė, kad nagrinėjamos įmonės „dalyvavo darant vieną ir tęstinį SESV 101 straipsnio, EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies ir EB-Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnio pažeidimą derindamos veiksmus dėl tarifų už krovinių vežimo paslaugų teikimą visame pasaulyje nustatymo, kiek tai susiję su įvairiais papildomais mokesčiais, krovinių vežimo tarifais ir komisinių už papildomus mokesčius mokėjimu“. Paskui to paties pranešimo 129 dalyje ji pažymėjo, kad vienas ir tęstinis pažeidimas „apėmė krovinių vežimo paslaugas Sąjungoje ir (arba) EEE ir Šveicarijoje bei maršrutuose tarp Sąjungos ir (arba) EEE ir trečiųjų šalių oro uostų visame pasaulyje abejomis kryptimis“. Galiausiai aptariamo pranešimo 1412–1432 dalyse ji nurodė jurisprudenciją dėl vieno ir tęstinio pažeidimo sąvokos ir paaiškino, kaip ketina ją taikyti bylos faktinėms aplinkybėms.

277    Tokiomis aplinkybėmis, remiantis tuo, kas nurodyta šio sprendimo 261 punkte, kadangi nebuvo paneigtas bendro plano egzistavimas, reikia nustatyti, ar Komisija pagrįstai nusprendė, kad ieškovė, neatsižvelgiant į jos turimą esamos ar galimos konkurentės maršrutuose tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus Japoniją, statusą, galėjo būti pripažinta atsakinga už vieną ir tęstinį pažeidimą maršrutuose tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus Japoniją, jei savo veiksmais ketino prisidėti prie visų vežėjų, kuriems pateikti prieštaravimai, siekiamų bendrų tikslų, kad jai buvo žinoma apie jų planuojamus ar padarytus pažeidimus tuose maršrutuose siekiant tų pačių tikslų ir kuriuos planuojant ar darant ji tiesiogiai nedalyvavo arba kad ji pagrįstai galėjo juos numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti jų keliamą riziką.

c)      Dėl motyvų, kuriais remdamasi Komisija priskyrė ieškovei atsakomybę už vieną ir tęstinį pažeidimą, kiek jis susijęs su maršrutais tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus Japoniją, pagrįstumo

278    Ginčijamo sprendimo 762–764 konstatuojamosiose dalyse Komisija aprašė „įvairius ryšius“, kuriuos ieškovė palaikė su konkurentais per visą laikotarpį, kuriuo ji dalyvavo darant vieną ir tęstinį pažeidimą, turėdama tikslą „derinti kainas krovinių vežimo sektoriuje“. Tačiau remiantis šiais argumentais darytina išvada, kad ieškovė dalyvavo derinant slaptuose susitarimuose dėl maršrutų tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus Japoniją. Iš tiesų reikia konstatuoti, kad daugumoje susitikimų, kuriuose ieškovė dalyvavo, bent iš dalies buvo kalbama apie tuos maršrutus.

279    Taigi, kiek tai susiję su PKM, iš visų ginčijamame sprendime nurodytų atvejų reikia paminėti „draugišką susitikimą“, vykusį 2001 m. sausio 22 d. Lufthansa patalpose Vokietijoje (174 konstatuojamoji dalis), keletą pasikeitimų elektroniniais laiškais Šveicarijos krovinių vežimo oro transportu asociacijoje (Conseil du fret aérien de Suisse, toliau – ACCS) (203, 204, 286, 364, 426, 502, 535, 561 ir 574 konstatuojamosios dalys), diskusijas WOW aljanse (517 konstatuojamoji dalis) ir BAR KP susitikimus Honkonge (394 ir 503 konstatuojamosios dalys) bei Singapūre (295 konstatuojamoji dalis). Kiek tai susiję su PSM, reikia daryti nuorodą į tame sprendime paminėtą „WOW Europai susitikimą“ (630 konstatuojamoji dalis) ir į 2004 m. kovo 15 d. BAR KP susitikimą Honkonge, per kurį „susitarta, kad vežėjai turi taikyti PSM maršrutams iš Honkongo“ (665 konstatuojamoji dalis). Kiek tai susiję su komisinių mokėjimu, tame sprendime buvo kalbėta apie 2005 m. gegužės 12 d. Italijoje vykusį daugiašalį susitikimą, per kurį vežėjai, atstovavę „daugiau kaip 50 % rinkos“, taip pat ieškovė, „patvirtino valią nepritarti PKM/PSM atlyginimui“ (695 konstatuojamoji dalis), ir apie 2005 m. birželio 13 d. elektroninį laišką, kuriame ACCS prezidentas nariams pateikė „ACCS vardu parengtą bendro atsakymo į Šveicarijos ekspeditorių asociacijai adresuotą laišką projektą, kuriame atmetami ekspeditorių reikalavimai“ (693 konstatuojamoji dalis).

280    Dėl antikonkurencinės veiklos maršrutuose tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus Japoniją, kurioje ieškovė tiesiogiai nedalyvavo, pakanka pažymėti, kad ji neneigia apie tai žinojusi, kaip reikalaujama.

281    Tačiau ieškovė neigia, kad galėjo sąmoningai prisidėti prie antikonkurencinio derinimo įgyvendinimo kituose maršrutuose, nei maršrutai tarp EEE ir Japonijos.

282    Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad, kaip galima teigti remiantis ginčijamo sprendimo 872–876 konstatuojamosiomis dalimis, vienu ir tęstiniu pažeidimu buvo siekta vienintelio antikonkurencinio tikslo riboti vežėjų, kuriems pateikti prieštaravimai, konkurenciją dėl papildomų mokesčių bent Sąjungoje, EEE ir Šveicarijoje.

283    Tačiau remiantis ginčijamu sprendimu darytina išvada, kad ieškovė ketino savo veiksmais prisidėti siekiant šio tikslo. Iš tiesų ji ne tik skatino tęsti vieną ir tęstinį pažeidimą bei trukdė jį atskleisti, viešai neatsiribodama nuo bendravimo epizodų dėl maršrutų tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus Japoniją, kuriuose ji dalyvavo, turinio ar nepranešdama apie juos kompetentingoms administracinės valdžios institucijoms, bet ir derindama papildomus mokesčius bei atsisakydama mokėti komisinius maršrutuose tarp EEE ir Japonijos padėjo užtikrinti, kad ekspeditoriai negalėtų apeiti papildomų mokesčių mokėjimo maršrutuose tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus Japoniją, rinkdamiesi alternatyvius maršrutus būtent per Japoniją, o vėliau prisidėjo prie ginčijamo sprendimo 872–876 konstatuojamosiose dalyse įvardyto bendro antikonkurencinio tikslo įgyvendinimo (žr. šio sprendimo 159 punktą).

284    Tuo remiantis darytina išvada, kad Komisija nepadarė klaidos pripažindama ieškovę atsakinga už vieną ir tęstinį pažeidimą, kiek jis susijęs su maršrutais tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus Japoniją, nepaisant galimo jos, kaip tikėtinos konkurentės šiuose maršrutuose, statuso. Taigi, šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

6.      Dėl šeštojo pagrindo, grindžiamo teisės į gynybą, nediskriminavimo principo ir proporcingumo principo pažeidimu, nes skirtingiems vežėjams taikyti skirtingi reikalavimai dėl įrodomosios medžiagos

285    Ieškovė priekaištauja Komisijai, kad ši pažeidė pareigą motyvuoti ir nediskriminavimo bei proporcingumo principus, nes skirtingiems vežėjams taikė skirtingus reikalavimus dėl įrodymų teikimo. Pirma, ji teigia, kad Komisija tinkamai nemotyvavo sprendimo pripažinti veikiau jos atsakomybę nei kitų vežėjų, kuriems nepateikti prieštaravimai ir prieš kuriuos Komisija turi tokių pačių įrodymų, kokius naudoja prieš ją.

286    Antra, ieškovė tvirtina, kad Komisija pažeidė nediskriminavimo principą, nes padarė išvadą, jog įmonės elgesys yra pažeidimas, tačiau nusprendė, kad labai panašus kitos įmonės elgesys nėra pažeidimas, ir taip pritaikė skirtingus įrodymų lygius dviem nagrinėjamoms įmonėms.

287    Trečia, ieškovė tvirtina, kad Komisija pažeidė proporcingumo principą, nes skyrė jai baudą už sunkų pažeidimą, tačiau nusprendė neskirti sankcijos už panašius kitų vežėjų veiksmus. Pritaikytas 16 % dydžio koeficientas už sunkumą yra neproporcingas, nes Komisija nagrinėjamo pažeidimo nevertino kaip pakankamai sunkaus, kad pagrįstų priemones, kurių ėmėsi prieš tam tikrus vežėjus, kuriems nepateikti prieštaravimai.

288    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

289    Iš pradžių reikia pažymėti, kad net jeigu Komisija neteisėtai nepripažino vežėjų, kuriems nepateikti prieštaravimai, atsakomybės, toks neteisėtumas, dėl kurio į Bendrąjį Teismą nesikreipta šiame ieškinyje, jokiu atveju negali lemti jo sprendimo konstatuoti diskriminaciją ir, dėl tos priežasties, pažeidimą ieškovės atžvilgiu, nes remiantis jurisprudencija darytina išvada, kad vienodo požiūrio principas turi derėti su teisėtumo laikymusi, o tai reiškia, kad niekas negali savo naudai remtis neteisėtumu, padarytu kito asmens naudai (2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Total Marketing Services / Komisija, C‑634/13 P, EU:C:2015:614, 55 punktas).

290    Beje, reikia priminti, kad pagal vienodo požiūrio principą, kuris yra Chartijos 20 straipsnyje įtvirtintas bendrasis Sąjungos teisės principas, reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pagrįstas (žr. 2014 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Guardian Industries ir Guardian Europe / Komisija, C‑580/12 P, EU:C:2014:2363, 51 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

291    Taigi vienodo požiūrio principo pažeidimas dėl skirtingo vertinimo suponuoja, kad aptariamos situacijos yra panašios, atsižvelgiant į visus joms būdingus elementus. Skirtingoms situacijoms būdingus elementus ir jų panašumą reikia, be kita ko, apibrėžti ir įvertinti atsižvelgiant į Sąjungos teisės akto, kuriuo nagrinėjamas skirtumas nustatytas, dalyką ir tikslą (žr. 2015 m. gegužės 20 d. Sprendimo Timab Industries ir CFPR / Komisija, T‑456/10, EU:T:2015:296, 202 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

292    Šiuo klausimu ieškovė iš esmė steigia, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą, nes jai skyrė sankciją visiškai nepripažindama vežėjų, kuriems nepateikti prieštaravimai, atsakomybės ir dėl to jiems neskirdama sankcijų.

293    Tačiau ieškovė niekaip neįrodo, kad tie vežėjai buvo panašioje padėtyje į jos. Nors ji nurodo, kad jų veiksmai buvo panašūs, ji neįrodo, kad Komisijos turėtų požymių prieš tuos vežėjus rinkinys buvo panašus į jos atžvilgiu surinktų požymių visumą.

294    Taigi prieštaravimą, siejamą su vienodo požiūrio principo pažeidimu, reikia atmesti.

295    Dėl menamo pareigos motyvuoti ir teisės į gynybą pažeidimo reikia priminti, kad sprendime, kuriuo konstatuojamas SESV 101 straipsnio pažeidimas, Komisija neprivalo nurodyti motyvų, dėl kurių kitoms įmonėms nebuvo pradėta procedūra ar neskirtos sankcijos. Iš tiesų, pareiga motyvuoti aktą negali apimti institucijos, kuri yra jo autorė, pareigos nurodyti motyvų, kodėl ji nepriėmė kitų panašių aktų, skirtų trečiosioms šalims (2004 m. liepos 8 d. Sprendimo JFE Engineering / Komisija, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, EU:T:2004:221, 414 punktas).

296    Taigi prieštaravimą dėl nemotyvavimo ir teisės į gynybą pažeidimo reikia atmesti.

297    Dėl prieštaravimo pažeidus proporcingumo principą pakanka pažymėti, kad jis grindžiamas klaidinga prielaida, kad prieš ieškovę ir vežėjus, kuriems nepateikti prieštaravimai, Komisija buvo surinkusi panašių įrodymų.

298    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti trečiąjį ieškovės pateiktą kaltinimą ir dėl tos priežasties, visą pagrindą.

7.      Dėl septintojo pagrindo dėl 2006 m. gairių ir proporcingumo principo pažeidimo

299    Septintasis pagrindas, kuriame ieškovė teigia, kad nustatydama baudos dydį Komisija pažeidė 2006 m. gaires ir proporcingumo principą, iš esmės skirstomas į dvi dalis. Iš jų pirmoji susijusi su pardavimų vertės nustatymu, o antroji – su sunkumo koeficiento ir papildomo dydžio nustatymu.

a)      Dėl pirmos dalies dėl pardavimų vertės nustatymo

300    Ieškovė teigia, kad pardavimų vertę Komisija nustatė remdamasi apskritai krovinių vežimo paslaugų pardavimo sugeneruota apyvarta, o ne konkrečiai pajamomis iš PKM ir PSM, su kuriomis siejamas vienas ir tęstinis pažeidimas. Ji pateikia du prieštaravimus, iš kurių pirmasis susijęs su 2006 m. gairių 13 punkto pažeidimu, o antrasis – su proporcingumo principo pažeidimu.

1)      Dėl pirmojo prieštaravimo, siejamo su 2006 m. gairių 13 punkto pažeidimu

301    Ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė 2006 m. gairių 13 punktą dėl to, jog nusprendė, kad vienas ir tęstinis pažeidimas susijęs su tarifais, ir dėl to, jog tuo remdamasi pajamas iš tarifų įtraukė į pardavimų vertę. Jos teigimu, šis pažeidimas susijęs tik su PKM, PSM ir atsisakymu mokėti komisinius, o ne su tarifais, kurie nepatenka į pažeidimo apimtį „nesant pakankamų įrodymų“.

302    2009 m. gegužės 6 d. Sprendimas KME Germany ir kt. / Komisija (T‑127/04, EU:T:2009:142) ir 2010 m. gegužės 19 d. Sprendimas KME Germany ir kt. / Komisija (T‑25/05, nepaskelbtas Rink., EU:T:2010:206) Komisijai niekaip nepadeda. Tuose sprendimuose baudos skaičiuojamos ne pagal 2006 m. gaires, o pagal Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gaires (OL C 9, 1998, p. 3, 2004 m. Specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171), kuriose nustatytas visiškai skirtingas skaičiavimo metodas. Be to, yra akivaizdžių šios bylos ir bylų, kuriose priimti tie sprendimai, faktinių aplinkybių skirtumų. Tuose sprendimuose buvo kalbama apie atsižvelgimą į gamybos sąnaudas nustatant baudos dydį. Tačiau tarifai negali būti prilyginti gamybos sąnaudoms, o veikiau yra atskiras kainos elementas, dėl kurio Komisija nekonstatavo jokio pažeidimo. Dublike ieškovė priduria, kad tarifų neįtraukimas į pardavimų vertę nesukeltų „neišsprendžiamų ginčų“, apie kuriuos kalbėta byloje, kurioje priimtas 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimas KME Germany ir kt. / Komisija (C‑272/09 P, EU:C:2011:810).

303    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

304    Reikia priminti, kad pardavimų vertės sąvoka, kaip ji suprantama pagal 2006 m. gairių 13 punktą, reiškia kainą be mokesčių, kuri pateikiama klientui sąskaitoje faktūroje už prekę ar paslaugą, su kuria susijęs aptariamas pažeidimas (šiuo klausimu žr. 2009 m. gegužės 6 d. Sprendimo KME Germany ir kt. / Komisija, T‑127/04, EU:T:2009:142, 91 punktą ir 2013 m. birželio 18 d. Sprendimo ICF / Komisija, T‑406/08, EU:T:2013:322, 176 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Atsižvelgiant į tų pačių gairių 6 punkte pakartotą tuo punktu siekiamą tikslą įmonei skirtos baudos dydžio apskaičiavimo atskaitos tašku laikyti dydį, atspindintį pažeidimo ekonominę svarbą ir tos įmonės santykinį svorį darant tą pažeidimą, pardavimo vertės sąvoka turi būti suprantama kaip reiškianti pardavimą rinkoje, kurioje darytas pažeidimas (žr. 2018 m. vasario 1 d. Sprendimo Kühne + Nagel International ir kt. / Komisija, C‑261/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:56, 65 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

305    Taigi nustatydama pardavimo vertę Komisija gali naudoti bendrą kainą, kurią įmonė nurodė sąskaitoje faktūroje klientams nagrinėjamoje prekių ar paslaugų rinkoje, nesant reikalo išskirti ar sumažinti atskirus tos kainos elementus pagal tai, ar jie buvo derinami, ar ne (šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 1 d. Sprendimo Kühne + Nagel International ir kt. / Komisija, C‑261/16 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:56, 66 ir 67 punktus). Priešingai, nei teigia ieškovė, taip yra net jeigu pranešime apie prieštaravimus nurodyto pažeidimo apimtis buvo platesnė, nei konstatuota galutiniame sprendime, nes ta aplinkybė neturi reikšmės taikant 2006 m. gairių 13 punktą.

306    Tačiau, kaip iš esmės pažymi Komisija, PKM ir PSM nėra atskiros prekės ar paslaugos, galinčios būti pažeidimo pagal SESV 101 ar 102 straipsnį dalyku. Atvirkščiai, kaip galima teigti remiantis ginčijamo sprendimo 17, 108 ir 1187 konstatuojamosiomis dalimis, PKM ir PSM yra tik du nagrinėjamų paslaugų kainos elementai.

307    Tuo remiantis darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, 2006 m. gairių 13 punktas nedraudžia Komisijai atsižvelgti į visą su aptariamomis paslaugomis susijusių pardavimų dydį, neskirstant jo į sudedamąsias dalis.

308    Maža to, reikia pažymėti, kad pagal ieškovės siūlomą metodą būtina pripažinti, jog kainos sudedamosios dalys, dėl kurių konkrečiai vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai, nesitarė, neturi būti įtrauktos į pardavimo vertę.

309    Šiuo klausimu reikia priminti, kad nėra jokios pagrįstos priežasties į pardavimo vertę neįtraukti gamybos sąnaudų, kurių kainos įtariamo pažeidimo šalys kontroliuoti negali (šiuo klausimu žr. 2009 m. gegužės 6 d. Sprendimo KME Germany ir kt. / Komisija, T‑127/04, EU:T:2009:142, 91 punktą). Priešingai, nei teigia ieškovė, tas pats taikytina ir tokiems kainos elementams, kaip tarifai, dėl kurių konkrečiai nebuvo tariamasi, tačiau yra nagrinėjamos prekės ar paslaugos pardavimo kainos sudedamoji dalis (šiuo klausimu žr. 2000 m. kovo 15 d. Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. / Komisija, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, EU:T:2000:77, 5030 punktą).

310    Jei būtų nuspręsta kitaip, Komisija privalėtų vienais atvejais neatsižvelgti, o kitais – atsižvelgti į bendrą apyvartą, ir tai priklausytų nuo ribos, kurią būtų sunku taikyti, ir dėl to būtų atvertas kelias nesibaigiantiems ir neišsprendžiamiems ginčams, taip pat pareiškimams dėl diskriminacijos (2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo KME Germany ir kt. / Komisija, C‑272/09 P, EU:C:2011:810, 53 punktas).

311    Ieškovė tai iš tiesų ginčija, tačiau pasitenkina teiginiu, kad šios bylos aplinkybėmis nėra taikymo sunkumų, nors nepaaiškina, kaip bus atsižvelgta į atsisakymą mokėti komisinius, ir nepaneigia, kad gali būti pateikta diskriminuojančių teiginių.

312    Taigi ginčijamo sprendimo 1190 konstatuojamojoje dalyje nusprendusi, kad reikia atsižvelgti į visą su krovinių vežimo paslaugomis susijusio pardavimo dydį, Komisija nepažeidė 2006 m. gairių 13 punkto, todėl nereikia jo skirstyti į sudedamąsias dalis.

313    Taigi šis prieštaravimas turi būti atmestas.

2)      Dėl antrojo kaltinimo, grindžiamo proporcingumo principo pažeidimu

314    Ieškovė teigia, kad Komisijos taikytas metodas prieštarauja proporcingumo principui. Tame metode neatsispindi nagrinėjamo pažeidimo ekonominė svarba. 2004–2005 mokestiniais metais ieškovės pajamos iš PKM ir PSM iš tikrųjų sudarė tik „mažą“ procentinę dalį nuo jos visų pajamų iš krovinių vežimo paslaugų maršrutuose tarp EEE ir trečiųjų šalių pardavimo tais mokestiniais metais (12 %).

315    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

316    Reikia priminti, jog pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų priimami teisės aktai neviršytų to, kas yra tinkama ir būtina nustatytam teisėtam tikslui pasiekti (1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Fedesa ir kt., C‑331/88, EU:C:1990:391, 13 punktas ir 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Prym ir Prym Consumer / Komisija, T‑30/05, nepaskelbtas Rink., EU:T:2007:267, 223 punktas).

317    Komisijos pradėtose procedūrose siekiant nubausti už konkurencijos taisyklių pažeidimus taikant proporcingumo principą reikalaujama, kad baudos nebūtų neproporcingos, palyginti su siekiamais tikslais, t. y. palyginti su tų taisyklių paisymu, ir kad įmonei skirtos baudos dydis už konkurencijos teisės pažeidimą turi būti proporcingas pažeidimui, vertinamam kaip visuma, atsižvelgiant visų pirma į jo sunkumą ir trukmę (2016 m. vasario 29 d. Sprendimo Panalpina World Transport (Holding) ir kt. / Komisija, T‑270/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:109, 103 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

318    Vertindama konkurencijos taisyklių pažeidimo sunkumą Komisija privalo atsižvelgti į labai daug duomenų, kurių pobūdis ir svarba skiriasi, nelygu pažeidimo rūšis ir jo padarymo aplinkybės. Tokie duomenys gali būti, nelygu atvejis, prekių, kurios yra pažeidimo dalykas, kiekis ir vertė, taip pat įmonės dydis bei ekonominis pajėgumas ir, dėl tos priežasties, įtaka, kurią ji galėjo daryti rinkoje (2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Prym ir Prym Consumer / Komisija, C‑534/07 P, EU:C:2009:505, 96 punktas).

319    Remiantis jurisprudencija, iš prekių ar paslaugų, kurios yra pažeidimo dalykas, gauta bendros apyvartos dalis gali geriausiai atspindėti to pažeidimo ekonominę svarbą (2016 m. vasario 29 d. Sprendimo Panalpina World Transport (Holding) ir kt. / Komisija, T‑270/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:109, 106 punktas).

320    Pardavimo vertė taip pat turi tą privalumą, kad yra lengvai taikomas objektyvus kriterijus. Dėl jos Komisijos veiksmai įmonėms tampa labiau prognozuojami ir leidžia, siekiant bendro atgrasymo tikslo, įvertinti joms gresiančios baudos dydį nusprendus dalyvauti neteisėtame kartelyje (šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 29 d. Sprendimo Panalpina World Transport (Holding) ir kt. / Komisija, T‑270/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:109, 159 punktą).

321    2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 6 punkte šie principai nurodyti taip:

„Su pažeidimu susijusio pardavimo vertės ir pažeidimo trukmės derinys yra laikomas tinkama pakaitine verte, parodančia ekonominę pažeidimo svarbą ir santykinę kiekvienos pažeidime dalyvaujančios įmonės reikšmę. Šie rodikliai pakankamai tiksliai nurodo baudos dydžio lygį ir neturėtų būti laikomi automatinio ir aritmetinio apskaičiavimo metodo pagrindu.“

322    Vis dėlto ginčijamo sprendimo 1190 konstatuojamojoje dalyje Komisija būtent nusprendė, kad veikiau reikia atsižvelgti į krovinių vežimo paslaugų pardavimo bendrą apyvartą, o ne tik į jų kainos sudedamąsias dalis, kurios konkrečiai buvo vežėjų, kuriems pateikti prieštaravimai, derinimo dalykas, kitaip tariant, į papildomus mokesčius.

323    Priešingai, nei teigia ieškovė, vien aplinkybė, kad papildomi mokesčiai sudaro tik „mažą“ procentinę dalį nuo jos visų pajamų iš krovinių vežimo paslaugų maršrutuose tarp EEE ir trečiųjų šalių pardavimo 2004–2005 mokestiniais metais, negali įrodyti, kad šis metodas buvo neproporcingas, atsižvelgiant į vieno ir tęstinio pažeidimo ekonominę svarbą.

324    Iš tiesų, pats faktas, kad įmonė vykdo pardavimą kainomis, kurių viena ar kelios sudedamosios dalys buvo nustatytos ar dėl kurių susitarta neteisėtai keičiantis informacija, yra konkurencijos iškraipymas visoje atitinkamoje rinkoje (pagal analogiją žr. 2015 m. balandžio 23 d. Sprendimo LG Display ir LG Display Taiwan / Komisija, C‑227/14 P, EU:C:2015:258, 62 punktą).

325    Dėl vieno ir tęstinio pažeidimo poveikio EEE rinkai reikia priminti, kad nustatant pardavimo vertę neatsižvelgiama į tokius kriterijus, kaip antai konkretus pažeidimo poveikis rinkai ar padaryta žala (šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 29 d. Sprendimo UTi Worldwide ir kt. / Komisija, T‑264/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:112, 259 punktą ir 2018 m. liepos 12 d. Sprendimo Viscas / Komisija, T‑422/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:446, 193 punktą).

326    Tik atskirame ir vėlesniame sunkumo koeficiento, kuris nagrinėjamas šio pagrindo antroje dalyje, nustatymo etape Komisija gali, jei reikia, atsižvelgti į tokį kriterijų (šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 29 d. Sprendimo Panalpina World Transport (Holding) ir kt. / Komisija, T‑270/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:109, 94 punktą).

327    Tuo remiantis darytina išvada, kad ginčijamo sprendimo 1190 konstatuojamojoje dalyje taikytas metodas atsižvelgti į krovinių vežimo paslaugų pardavimo bendrą apyvartą yra tinkamas siekiant 2006 m. gairių 6 punkte nustatyto pirmojo tikslo tinkamai atspindėti vieno ir tęstinio pažeidimo ekonominę svarbą. Beje, ieškovė neįrodo, kad šis metodas buvo netinkamas siekiant tame punkte nustatyto antrojo tikslo tinkamai atspindėti kiekvieno vežėjo, kuriam pateikti prieštaravimai, santykinę reikšmę.

328    Ieškovė taip pat negali teigti, kad Komisija ją nubaudė taip, lyg ginčijamas kartelis taip pat būtų susijęs su tarifais. Iš tiesų, remiantis 2006 m. gairėse nustatytu bendruoju metodu, į pažeidimo pobūdį atsižvelgiama paskesnėje baudos skaičiavimo stadijoje, kai nustatomas sunkumo koeficientas, kuris, remiantis gairių 20 punktu, nustatomas atskirai kiekvienu konkrečiu pažeidimo atveju, atsižvelgiant į visas reikšmingas bylos aplinkybes (2016 m. vasario 29 d. Sprendimo Schenker / Komisija, T‑265/12, EU:T:2016:111, 296 ir 297 punktai).

329    Taigi ginčijamo sprendimo 1190 konstatuojamojoje dalyje nusprendusi, kad reikia atsižvelgti į visą su krovinių vežimo paslaugomis susijusio pardavimo dydį, Komisija nepažeidė proporcingumo principo, todėl nereikia jo skirstyti į atskiras sudedamąsias dalis.

330    Taigi šį prieštaravimą ir visą šio pagrindo dalį reikia atmesti.

b)      Dėl antros dalies dėl sunkumo koeficiento ir papildomo dydžio nustatymo

331    Ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė proporcingumo principą nustatydama 16 % dydžio sunkumo koeficientą ir pritaikydama jai 16 % papildomą dydį, nors vieno ir tęstinio pažeidimo apimtis buvo mažesnė, palyginti su nurodytąja pranešime apie kaltinimus. Ji priduria, kad ginčijamame sprendime nėra jokių užuominų apie tokio didelio pažeidimo apimties sumažinimo, palyginti su tame pranešime nurodyta apimtimi, įtaką baudos dydžio skaičiavimui.

332    Per teismo posėdį ieškovė nurodė, kad šį dalis turi būti aiškinama taip, kad ji pateikta ne tik dėl proporcingumo principo pažeidimo, bet ir dėl nemotyvavimo.

333    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

334    Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį nustatant baudos dydį atsižvelgiama be kita ko į pažeidimo sunkumą ir trukmę.

335    2006 m. gairių 19–23 punkte nustatyta:

„19.      Bazinis baudos dydis priklausys nuo pardavimų vertės dalies, apskaičiuotos remiantis pažeidimo sunkumu, padaugintu iš pažeidimo metų skaičiaus.

20.      Pažeidimo sunkumas bus nustatomas atskirai kiekvienu konkrečiu pažeidimo atveju, atsižvelgiant į visas su juo susijusias aplinkybes.

21.      Paprastai nustatyta pardavimo vertės dalis, į kurią bus atsižvelgiama, sieks daugiausiai 30 %.

22.      Siekdama nustatyti, ar pardavimo vertės dalis, į kurią turi būti atsižvelgiama tam tikru atveju, turėtų būti mažesnė, ar didesnė, Komisija atsižvelgs į keletą veiksnių, pavyzdžiui, pažeidimo pobūdį, visų susijusių šalių bendrą rinkos dalį, pažeidimo geografinį plotą, pažeidimo įgyvendinimą (arba neįgyvendinimą).

23.      Horizontalūs kainų nustatymo, rinkos pasidalijimo ir gamybos ribojimo susitarimai, kurie paprastai būna slapti, dėl savo pobūdžio laikomi vienu iš didžiausių konkurencijos apribojimų. Laikantis konkurencijos politikos, už juos turėtų būti griežtai baudžiama. Taigi pardavimo vertės dalis, į kurią bus atsižvelgiama tokių pažeidimų atveju, paprastai bus didelė [viršutinėje skalės dalyje].“

336    Jurisprudencijoje nustatyta, kad horizontalusis susitarimas, kai suinteresuotosios įmonės susitaria ne dėl bendros kainos, bet tik dėl jos sudedamosios dalies, yra horizontalusis kainų nustatymo susitarimas, kaip jis suprantamas pagal 2006 m. gairių 23 punktą, ir dėl to yra vienas iš sunkiausių konkurencijos ribojimo atvejų (šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 29 d. Sprendimo UTi Worldwide ir kt. / Komisija, T‑264/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:112, 277 ir 278 punktus).

337    Tuo remiantis darytina išvada, kad, kaip ginčijamo sprendimo 1208 konstatuojamojoje dalyje priminė Komisija, toks susitarimas paprastai vertas 2006 m. gairių 21 punkte nurodytos skalės nuo 0 iki 30 % viršutinėje dalyje esančio sunkumo koeficiento.

338    Remiantis jurisprudencija, sunkumo koeficientas, kuris yra gerokai žemiau nei viršutinė tos skalės dalis, yra labai palankus tokio susitarimo šalimi esančiai įmonei (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 11 d. Sprendimo Team Relocations ir kt. / Komisija, C‑444/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:464, 125 punktą) ir net gali būti pagrįstas atsižvelgiant tik į pažeidimo pobūdį (žr. 2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Philips ir Philips France / Komisija, C‑98/17 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2018:774, 103 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

339    Tačiau ginčijamo sprendimo 1199 konstatuojamojoje dalyje Komisija būtent nusprendė, kad „ginčijamame sprendime aptariami susitarimai ir (arba) suderinti veiksmai susiję su įvairių kainos sudedamųjų dalių nustatymu“.

340    Taigi ginčijamo sprendimo 1199, 1200 ir 1208 konstatuojamosiose dalyse ginčijamą elgesį Komisija pagrįstai kvalifikavo kai susitarimą arba suderinus veiksmus dėl kainos, nors tas susitarimas ar suderinti veiksmai „neapėmė visos aptariamų paslaugų kainos“.

341    Taigi ginčijamo sprendimo 1208 konstatuojamojoje dalyje Komisija pagrįstai nusprendė, kad susitarimai ir suderinti veiksmai yra vieni iš sunkiausių konkurencijos ribojimo atvejų ir dėl to verti „skalės viršutinėje dalyje“ esančio sunkumo koeficiento taikymo.

342    Dėl tos priežasties ginčijamo sprendimo 1212 konstatuojamojoje dalyje Komisijos nustatytas 16 % dydžio sunkumo koeficientas, kuris yra gerokai mažesnis, nei 2006 m. gairių 21 punkte nustatytos skalės viršutinė riba, gali būti pagrįstas atsižvelgiant tik į vieno ir tęstinio pažeidimo pobūdį.

343    Tačiau reikia pažymėti, kad, kaip galima teigti remiantis ginčijamo sprendimo 1209–1212 konstatuojamosiomis dalimis, Komisija rėmėsi ne tik vieno ir tęstinio pažeidimo pobūdžiu, kad nustatytų 16 % dydžio sunkumo koeficientą. Taigi tame sprendime Komisija rėmėsi vežėjų, kuriems pateikti prieštaravimai, bendrai užimamomis rinkos dalimis pasauliniu lygiu ir maršrutuose EEE ir tarp EEE ir trečiųjų šalių (1209 konstatuojamoji dalis), ginčijamo kartelio geografine apimtimi (1210 konstatuojamoji dalis) ir ginčijamų susitarimų ir veiksmų įgyvendinimu (1211 konstatuojamoji dalis).

344    Tačiau ieškovė neginčija šių veiksnių pagrįstumo nustatant sunkumo koeficientą.

345    Tokiomis aplinkybėmis ieškovė negali teigti, kad 16 % sunkumo koeficientas buvo neteisėtas.

346    Dėl papildomos sumos reikia priminti, kad 2006 m. gairių 25 punkte numatyta, jog, „nepriklausomai nuo įmonės dalyvavimo darant pažeidimą trukmės, Komisija prie bazinio baudos dydžio pridės sumą, lygią 15 %–25 % pardavimo vertės <…> siekdama atgrasyti įmones net nuo horizontalių kainų nustatymo, rinkos pasidalijimo ir gamybos ribojimo susitarimų“. Tame punkte pažymėta, kad priimdama sprendimą, į kokią pardavimo vertės procentinę dalį reikia atsižvelgti konkrečiu atveju, Komisija įvertins keletą veiksnių, ypač tuos, kurie nurodyti tų gairių 22 punkte. Tai tie patys veiksniai, į kuriuos Komisija atsižvelgia nustatydama sunkumo koeficientą ir jie apima pažeidimo pobūdį, visų suinteresuotųjų šalių bendrai užimamą rinkos dalį, pažeidimo geografinę apimtį ir pažeidimo įgyvendinimą arba neįgyvendinimą.

347    Tuo remdamasi Sąjungos teismas nusprendė, kad net jeigu Komisija nepateikia konkrečių motyvų dėl pardavimų vertės procentinės dalies, kuri naudota nustatant papildomą sumą, tokiu atveju pakanka paprastos nuorodos į veiksnių, į kuriuos atsižvelgta vertinant sunkumą, analizę (2015 m. liepos 15 d. Sprendimo SLM ir Ori Martin / Komisija, T‑389/10 ir T‑419/10, EU:T:2015:513, 264 punktas).

348    Ginčijamo sprendimo 1219 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad „atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, nustatant papildomą dydį turi būti taikoma 16 % dydžio procentinė dalis“ ir kriterijai, kuriais vadovautasi nustatant sunkumo koeficientą.

349    Vis dėlto argumentai, kuriuos ieškovė pateikia dėl papildomo dydžio, painiojami su jos pateiktais argumentais dėl sunkumo koeficiento, kuriuos Bendrasis Teismas jau atmetė. Taigi šiems argumentams pritarti negalima.

350    Kalbant apie argumentą dėl nepakankamai motyvuoto ginčijamo sprendimo ir pranešimo apie kaltinimus skirtumo, kiek tai susiję su sunkumo koeficiento ir papildomo dydžio nustatymu, reikia pažymėti, kad jis nepagrįstas nei teisinėmis, nei faktinėmis aplinkybėmis.

351    Dėl teisės pakanka pažymėti, kad Komisija neprivalo aiškinti galutiniame sprendime pateiktų galutinių vertinimų ir pranešime apie kaltinimus pateiktų laikinų vertinimų galimų skirtumų šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo InnoLux / Komisija, T‑91/11, EU:T:2014:92, 96 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

352    Iš tiesų, reikia pažymėti, kad pranešimo apie kaltinimus 1567–1581 punktuose Komisija nurodė, kad numato skirti baudą nagrinėjamiems vežėjams, ir nustatė pagrindines faktines ir teisines aplinkybes, į kurias ketina atsižvelgti šiuo tikslu. Atvirkščiai, kadangi, remiantis suformuota jurisprudencija, kitų duomenų nereikalaujama (žr. 2010 m. gegužės 19 d. Sprendimo Wieland-Werke ir kt. / Komisija, T‑11/05, nepaskelbtas Rink., EU:T:2010:201, 129 punktą ir nurodytą jurisprudenciją), Komisija jame nenurodė, kokio dydžio procentinę dalį nuo pardavimų vertės ketina taikyti, nustatydama sunkumo koeficientą ir papildomą dydį.

353    Tuo remiantis darytina išvada, kad nėra jokios pranešimo apie kaltinimus ir ginčijamo sprendimo neatitikties, kiek tai susiję su nustatyta sunkumo koeficiento ir papildomo dydžio procentine dalimi.

354    Taigi ši dalį reikia atmesti, o dėl tos priežasties – ir visą septintąjį pagrindą.

8.      Dėl aštuntojo pagrindo dėl 2006 m. gairių ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo, kiek tai susiję su atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų pardavimo už EEE ribų įsisteigusiems klientams apyvartos įtraukimu į pardavimo vertę

355    Ieškovė kaltina Komisiją, kad ši nesilaikė 2006 m. gairių ir pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą, nes į pardavimo vertę įtraukė pajamas iš atvykstamojo krovinių vežimo paslaugų pardavimo už EEE ribų įsisteigusiems klientams.

356    Pasak ieškovės, į pardavimo vertę gali būti įtraukti tik EEE teritorijoje įvykdyti pardavimai. Į pardavimus už EEE ribų gali būti atsižvelgta, remiantis 2006 m. gairių 18 punktu, tik išimtiniu atveju, kai „susijęs įmonės pardavimas EEE teritorijoje nebūtinai teisingai parodo kiekvienos įmonės svarbą atliekant pažeidimą“. Nagrinėjamu atveju išimtinės aplinkybės nenustatytos ir bet kuriuo atveju Komisija neteigia priešingai.

357    Ieškovė priduria, kad Komisijos metodas neatitinka Reglamente Nr. 139/2004 nustatytos bendrosios taisyklės, kad apyvarta turi būti priskirta prie vietos, kurioje yra klientas. Dėl šio principo taikymo prekių transportui ji teigia, kad suvestiniame pranešime dėl jurisdikcijos nurodyta, kad „prekių gabenimo atvejai vertinami kitaip, nes pirkėjas, kuriam yra teikiamos šios paslaugos, nekeliauja, o gabenimo paslauga teikiama pirkėjui jo buvimo vietoje“, todėl „priskiriant apyvartą svarbiausia yra pirkėjo buvimo vieta“.

358    Ieškovė taip pat nurodo 2009 m. sausio 28 d. Komisijos sprendimą byloje COMP/39.406 – Jūrinės žarnos, kuriuo remdamasi tvirtina, kad taikytas metodas geografiškai priskiriant apyvartą pagal 2006 m. gaires yra suderinamas su suvestiniame pranešime dėl jurisdikcijos nustatytu metodu.

359    Ieškovė taip pat pažymi, kad atvykstamojo krovinių vežimo paslaugų konkurencija vyksta trečiojoje šalyje siekiant pritraukti joje esančius klientus, kurie ten perka paslaugą. Taigi vieno ir tęstinio pažeidimo galimas poveikis konkurencijai atvykstamojo krovinių vežimo paslaugų srityje galėjo būti jaučiamas trečiosiose šalyse.

360    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

361    Šiuo klausimu reikia priminti, kad 2006 m. gairių 13 punkte nustatyta, jog suinteresuotosios įmonės prekių ar paslaugų pardavimo apyvarta įtraukiama į pardavimo vertę, jeigu tas pardavimas buvo „tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su pažeidimu ir įvykdytas atitinkamame geografiniame EEE teritorijos sektoriuje“.

362    2006 m. gairių 13 punkte nekalbama nei apie „suderėtus pardavimus“, nei apie „pardavimus, už kuriuos išrašytos sąskaitos“ EEE teritorijoje, o tik apie EEE „įvykdytą pardavimą“. Tuo remiantis darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, tame punkte nedraudžiama Komisijai atsižvelgti į pardavimus klientams, įsisteigusiems už EEE teritorijos ribų, ir juo labiau nereikalaujama atsižvelgti į EEE teritorijoje suderėtus pardavimus ar į pardavimus, už kuriuos išrašytos sąskaitos. Priešingu atveju pakaktų, jog darant pažeidimą dalyvaujanti įmonė susiderėtų dėl pardavimo su klientų patronuojamosioms įmonėms, esančioms už EEE ribų, arba išrašytų sąskaitas už jį, kad į tokį pardavimą nebūtų atsižvelgta apskaičiuojant galimos baudos, kuri dėl tos priežasties būtų gerokai mažesnė, dydį (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Samsung SDI ir Samsung SDI (Malaysia) / Komisija, C‑615/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:190, 55 punktą).

363    Priešingai, nei vėl teigia ieškovė, taikydama 2006 m. gairių 13 punktą Komisija taip pat neprivalo pasirinkti kriterijų, kurie galėjo būti laikomi reikšmingais vykdant koncentracijų kontrolę, ir be kita ko tų, kurie nurodyti šio sprendimo 357 punkte nurodytame pranešime. To pranešimo tikslas – pateikti gaires dėl jurisdikcijos klausimų, iškylančių vykdant koncentracijos operacijų kontrolę. Taigi Komisijai juo neprivaloma vadovautis nustatant baudų dydžio apskaičiavimo kartelių bylose metodą, kuris grindžiamas konkrečiais tikslais (2016 m. vasario 29 d. Sprendimas Kühne + Nagel International ir kt. / Komisija, T‑254/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:113, 252 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Samsung SDI ir kt. / Komisija, T‑84/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:611, 206 punktą).

364    Dėl sąvokos „pardavimas <…> įvykdytas <…> EEE teritorijoje“ aiškinimo, kurį ieškovė grindžia būtent Komisijos sprendimu byloje COMP/39.406 – Jūrinės žarnos, pakanka priminti, kad ankstesnė Komisijos sprendimų praktika savaime nėra baudų konkurencijos srityje teisinis pagrindas dėl to, kad tas pagrindas nustatytas tik Reglamente Nr. 1/2003 ir 2006 m. gairėse (žr. 2011 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Alliance One International / Komisija, T‑25/06, EU:T:2011:442, 242 punktą ir nurodytą jurisprudenciją), ir dėl to, kad bet kuriuo atveju neįrodyta, kad su ta byla susijusios faktinės aplinkybės, kaip antai rinkos, prekės, šalys, įmonės ir nagrinėjami laikotarpiai, buvo panašūs į šioje byloje nagrinėjamas aplinkybes (žr. 2012 m. birželio 29 d. Sprendimo E.ON Ruhrgas ir E.ON / Komisija, T‑360/09, EU:T:2012:332, 262 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

365    Ta sąvoka turi būti aiškinama atsižvelgiant į 2006 m. gairių 13 punkto tikslą. Kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 304 ir 319–321 punktais, tas tikslas yra kaip baudų skaičiavimo atskaitos tašką nustatyti dydį, kuris, be kita ko, atspindėtų pažeidimo atitinkamoje rinkoje ekonominę svarbą, nes pasitelkus su pažeidimu susijusias prekes ar paslaugas pasiekta apyvarta yra objektyvus kriterijus, tiksliai parodantis pažeidimo žalos dydį įprastam konkurencijos veikimui (žr. 2016 m. birželio 28 d. Sprendimo Portugal Telecom / Komisija, T‑208/13, EU:T:2016:368, 236 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

366    Nustatydama, ar pardavimas „įvykdytas <…> EEE teritorijoje“, kaip tai suprantama pagal 2006 m. gairių 13 punktą, Komisija privalo pasirinkti kriterijų, kuris atspindėtų tikrąją padėtį rinkoje, t. y. tokį kriterijų, kuris tiksliausiai apibrėžtų kartelio pasekmes konkurencijai EEE.

367    Ginčijamo sprendimo 1186 ir 1197 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad apskaičiuodama pardavimo vertę atsižvelgė į krovinių vežimo paslaugų pardavimo apyvartą maršrutuose EEE, maršrutuose tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių, maršrutuose tarp Sąjungos ir Šveicarijos ir maršrutuose EEE, išskyrus tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių. Kaip galima teigti remiantis to sprendimo 1194 konstatuojamąja dalimi, pardavimai maršrutuose tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių ir maršrutuose EEE, išskyrus tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių, apima ir išvykstamųjų, ir atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų pardavimą.

368    Kad pagrįstų šių paslaugų pardavimo sugeneruotos apyvartos įtraukimą į pardavimo vertę, toje pačioje konstatuojamojoje dalyje Komisija kalbėjo apie poreikį atsižvelgti į tų paslaugų „ypatumus“. Ji, be kita ko, pažymėjo, kad vienas ir tęstinis pažeidimas susijęs su tomis paslaugomis ir kad „antikonkurenciniai susitarimai gali turėti neigiamą poveikį vidaus rinkai, kiek tai su jais susiję“.

369    Vis dėlto, kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 77–165 punktais, ir, priešingai, nei teigia ieškovė, buvo galima numatyti, kad vienas ir tęstinis pažeidimas, įskaitant ir tai, kiek jis susijęs su atvykstamaisiais maršrutais, turės esminį ir tiesioginį poveikį vidaus rinkoje arba EEE viduje ir taip galės pakenkti įprastam konkurencijos veikimui EEE teritorijoje. Ginčijamo sprendimo 1194 ir 1241 konstatuojamosiose dalyse Komisija vis dėlto pripažino, kad dalis „žalos“ dėl ginčijamų veiksmų maršrutuose tarp EEE ir trečiųjų šalių gali pasireikšti už EEE teritorijos ribų. Ji taip pat pažymėjo, kad dalis tų paslaugų buvo teikiama už EEE ribų. Dėl tos priežasties ji rėmėsi 2006 m. gairių 37 dalimi ir, kiek tai susiję su maršrutais tarp EEE ir trečiųjų šalių, vežėjams, kuriems pateikti prieštaravimai, pritaikė 50 % bazinio baudos dydžio sumažinimą, kurio pagrįstumo ieškovė neginčija.

370    Tokiomis aplinkybėmis tvirtinimas, kad į pardavimo vertę Komisija negalėjo įtraukti 50 % šiuose maršrutuose sugeneruotos apyvartos, reikštų, kad jai būtų uždrausta apskaičiuojant baudos dydį atsižvelgti į pardavimą, kuris priskiriamas vienam ir tęstiniam pažeidimui ir kuris gali pakenkti konkurencijos veikimui EEE.

371    Tuo remiantis darytina išvada, kad Komisija galėjo atsižvelgti į 50 % apyvartos, sugeneruotos maršrutuose tarp EEE ir trečiųjų šalių, kaip į objektyvų veiksnį, teisingai parodantį dėl ieškovės dalyvavimo ginčijamame kartelyje padarytą žalą įprastai konkurencijai, jei ta apyvartos dalis yra su EEE susijusių pardavimų rezultatas (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo InnoLux / Komisija, T‑91/11, EU:T:2014:92, 47 punktą).

372    Taigi šiuo atveju tokia sąsaja yra kalbant apie atvykstamuosius maršrutus, nes, kaip galima teigti remiantis ginčijamo sprendimo 1194 ir 1241 konstatuojamosiomis dalimis ir kaip teigia Komisija bylos dokumentuose, atvykstamojo krovinių vežimo paslaugos iš dalies teikiamos EEE teritorijoje. Iš tiesų, kaip nurodyta šio sprendimo 111 punkte, tos paslaugos buvo skirtos būtent tam, kad prekes iš trečiųjų šalių būtų galima atgabenti į EEE. Kaip teisingai pažymi Komisija, dalis tų paslaugų „fiziškai“ teikiamos iš esmės EEE, kur vyksta dalis prekių vežimo ir kur leidžiasi krovininiai orlaiviai.

373    Tokiomis aplinkybėmis Komisija pagrįstai nusprendė, jog atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugos buvo parduodamos EEE teritorijoje, kaip tai suprantama pagal 2006 m. gairių 13 punktą. Todėl šių gairių 18 punktas, kuris ginčijamame sprendime nebuvo taikytas ir kuris, kaip pripažįsta ieškovė, netaikytinas šioje byloje, neturi reikšmės.

374    Taigi šį pagrindą reikia atmesti ir pripažinti, kad Komisija pagrįstai ir nepažeisdama teisėtų lūkesčių apsaugos principo į pardavimo vertę įtraukė atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų pardavimą.

9.      Dėl devintojo pagrindo dėl proporcingumo principo pažeidimo pritaikant bendrą 15 % dydžio sumažinimą

375    Ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė proporcingumo principą nustatydama pernelyg mažą 15 % dydžio sumažinimą.

376    Pirma, ieškovė teigia, kad Komisija nepakankamai atsižvelgė į Japonijoje taikomą reglamentavimą. Visose SOP, reglamentuojančiose maršrutus tarp, viena vertus, Japonijos ir, kita vertus, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir Nyderlandų, yra nuostatos, pagal kurias nurodytų vežėjų reikalaujama tarpusavyje sudaryti sutartis dėl tarifų. Be to, pagal Japonijos teisės aktus vietos ir užsienio bendrovės privalo prašyti Japonijos civilinės aviacijos administracijos (JCAA) patvirtinimo, kad galėtų nustatyti tarifus ar mokesčius, taikomus teikiant krovinių vežimo paslaugas skrydžiuose iš arba į Japoniją; priešingu atveju grėstų sankcijos. Taip patvirtintiems susitarimams iš principo taikomas imunitetas nuo Japonijos konkurencijos teisės. Ieškovė taip pat teigia, kad toks reglamentavimas ją ypač paskatino tartis su kitais vežėjais ir kad dėl tos priežasties Komisija turėjo jai skirtą baudą sumažinti daugiau kaip 15 %.

377    Antra, ieškovė remiasi dviem sprendimais, kuriuose Komisija nagrinėjamoms įmonėms skirtą baudą sumažino 30 ar 40 %, nes taikomas reglamentavimas jas paskatino priimti antikonkurencinius susitarimus.

378    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

379    Šiuo klausimu reikia priminti, kad 2006 m. gairių 27 punkte numatyta, jog nustatydama baudos dydį Komisija, remdamasi bendru vertinimu ir atsižvelgdama į visas svarbias aplinkybes, gali paisyti faktų, dėl kurių baudos bazinis dydis gali būti padidintas ar sumažintas.

380    2006 m. gairių 29 punkte nustatyta, kad bazinis baudos dydis gali būti sumažintas, kai Komisija nustato, jog esama švelninančių aplinkybių. Šioje dalyje pateiktas pavyzdinis nebaigtinis penkių lengvinančių aplinkybių, į kurias galima atsižvelgti, sąrašas, kuriame yra valdžios institucijų arba teisės aktų leidžiamas ar skatinamas antikonkurencinis elgesys.

381    Viena vertus, ginčijamo sprendimo 1263 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, kad nėra jokio reglamentavimo, įpareigojančio vežėjus, kuriems pateikti prieštaravimai, susitarti dėl tarifų. To sprendimo 1264 ir 1265 konstatuojamosiose dalyse ji vis dėlto nusprendė, kad tam tikra reglamentavimo tvarka, taip pat Japonijos, galėjo paskatinti vežėjus, kuriems pateikti prieštaravimai, imtis antikonkurencinių veiksmų, ir dėl tos priežasties joms pritaikė bendrą sumažinimą 15 %, kaip nustatyta 2006 m. gairių 29 punkte.

382    Bylos procesiniuose dokumentuose ieškovė tik teigia, kad Japonijoje taikomos SOP ir teisės aktų nuostatos galėjo ją paskatinti tartis su kitais vežėjais. Tačiau ji nesiremia jokia teisine ar faktine aplinkybe, į kurią Komisija neatsižvelgė ginčijamame sprendime ir kuri leistų pagrįsti kaltinimą, kad bendras 15 % sumažinimas yra nepakankamas. Todėl reikia pripažinti, kad ieškovė taip ir neįrodė, jog tas sumažinimas yra nepakankamas ir, dėl tos priežasties, jog buvo pažeistas proporcingumo principas.

383    Be to, net jeigu teiginiuose, kad Japonijos sudarytose SOP nurodytų vežėjų „reikalaujama“ susitarti dėl kainų, ieškovė siekia paneigti ginčijamo sprendimo 1263 konstatuojamojoje dalyje Komisijos pateiktą analizę, kuria remiantis tomis SOP buvo tik skatinama arba sudaromos palankios sąlygos imtis antikonkurencinių veiksmų, jos argumentus taip pat reikia atmesti. Pirma, reikia pažymėti, kad SOP arba skatino ginčijamus veiksmus maršrutuose tarp EEE ir Japonijos (tokiu atveju baudos dydžio sumažinimas gali būti grindžiamas 2006 m. gairių 29 punktu), arba reikalavo imtis tokių veiksmų (tokiu atveju nebūtų galima konstatuoti jokio konkurencijos taisyklių pažeidimo ir skirti baudos už tuos veiksmus) (šiuo klausimu žr. 1997 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Komisija ir Prancūzija / Ladbroke Racing, C‑359/95 P ir C‑379/95 P, EU:C:1997:531, 33 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

384    Tačiau, kadangi ieškovė, dėstydama šią dalį, iš esmės teigia, kad Japonijos sudarytose SOP buvo reikalaujama derinimo, jos argumentus reikia atmesti kaip nereikšmingus, nes, jeigu jie būtų pagrįsti, reikštų, kad klaida padaryta konstatuojant pažeidimą, o ne taikant 2006 m. gairių 29 dalį, apie kurią kalbama šioje dalyje.

385    Per teismo posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo klausimus ieškovė vis tik nepaaiškino, ar kalba apie įpareigojimą ar tik apie skatinimą. Ji nurodė, kad pagal taikytinus teisės aktus „reikalauta koordinuoti“, kad „buvo skatinimas“ ir galiausiai, kad buvo „sistema, kuria siekta skatinti žmones laikytis vienos ar kitos nuostatos“.

386    Antra, bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad ieškovės argumentai grindžiami klaidinga aptariamų SOP analize. Atitinkamoje tų SOP nuostatoje numatyta, kad IATA lygmeniu turi būti susitarta „kiek įmanoma“, o tai neįrodo nustatyto įpareigojimo. Toje pat nuostatoje numatyta, kad jei susitarti neįmanoma, taikytinus tarifus „kiekviename maršrute“ „atitinkamos įvardytos bendrovės“ turės nustatyti bendru sutarimu. Atvirkščiai, ta nuostata negali būti aiškinama taip, kad joje reikalaujama rengti daugiašales diskusijas dėl atskiruose maršrutuose taikomų tarifų.

387    Dėl nuorodų į ankstesnius Komisijos sprendimus pakanka priminti, kad vienintelė aplinkybė, jog ankstesnėje sprendimų praktikoje Komisija pritaikė tam tikro dydžio sumažinimą už konkretų elgesį, nereiškia, kad ji privalo taikyti tokį patį sumažinimą vertindama panašų elgesį per paskesnę administracinę procedūrą (žr. 2009 m. gegužės 6 d. Sprendimo KME Germany / Komisija, T‑127/04, EU:T:2009:142, 140 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Todėl ieškovė negali remtis kitose bylose pritaikytu baudų dydžio sumažinimu.

388    Kadangi ieškovė Bendrojo Teismo prašo priimti sprendimą dėl bendro sumažinimo 15 % tinkamumo, pakanka pažymėti, kad tai priskiriama neribotai konkurencijai ir tuo pagrindu tai bus padaryta (žr. šio sprendimo 448 punktą).

389    Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad devintasis pagrindas yra nepagrįstas ir dėl to turi būti atmestas.

10.    Dėl dešimtojo pagrindo, grindžiamo nediskriminavimo principo, proporcingumo principo ir, iš esmės, pareigos motyvuoti pažeidimu, Komisijai atsisakius sumažinti baudos dydį už ribotą ieškovės dalyvavimą darant vieną ir tęstinį pažeidimą

390    Ieškovė teigia, kad Komisija suklydo, kai 10 % nesumažino jai skirtos bazinės baudos dydžio, nors tokia dalimi buvo sumažintos Air Canada, Latam, SAS ir Qantas skirtos baudos už šių vežėjų mažareikšmį dalyvavimą darant vieną ir tęstinį pažeidimą. Ji teigia esanti tokioje pat padėtyje, kaip tie vežėjai, o Komisijos atsisakymas sumažinti baudą yra diskriminuojantis.

391    Taigi ieškovė teigia, kad veikė ginčijamame sprendime aprašyto sprendimo periferijoje ir palaikė ribotus ryšius dėl riboto maršrutų skaičiaus, taip pat kad jos veikimas buvo pasyvus. Ieškovės teigimu, SAS ir Qantas vaidmuo ginčijamame kartelyje buvo labai panašus į jos vaidmenį.

392    Be to, ieškovė teigia, kad jos įsitraukimas į atsisakymą mokėti komisinius tikrai nebuvo siauresnis už SAS ar Qantas, kaip, jos teigimu, tai patvirtina grupė Qantas elektroninių laiškų dėl komisinių už papildomus mokesčius mokėjimo.

393    Pasako ieškovės, Komisijos padarytas skirtumas tarp jos ir tų dviejų vežėjų objektyviai nepagrįstas ir bet kuriuo atveju nepakankamai motyvuotas. Be to, Komisija nenagrinėjo konkrečiai jos padėties pagal 2006 m. gairių 29 punktą.

394    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

395    Šiuo klausimu reikia priminti, kad 2006 m. gairių 29 punkte kaip viena iš lengvinančių aplinkybių rūšių, į kurias galima atsižvelgti baudos bazinio dydžio sumažinimo tikslais, nurodytas tikrai menkas nagrinėjamos įmonės dalyvavimas darant pažeidimą.

396    Pirma, dėl ieškovės kritikos dėl 2006 m. gairių 29 punkte nurodyto tikrai menko dalyvavimo kriterijaus netaikymo jos atveju reikia priminti, kad tikrai menko dalyvavimo kriterijui keliami daug didesni reikalavimai, palyginti su prisitaikėliško arba išimtinai pasyvaus įmonės, kuriai skirta bauda, vaidmens kriterijumi; jis atspindi Komisijos sprendimą šio sprendimo 302 punkte minėtas 1998 m. gaires pakeitus į 2006 m. gaires „nebeskatinti“ pasyvaus konkurencijos taisyklių pažeidėjų elgesio (2018 m. liepos 12 d. Sprendimo Sumitomo Electric Industries ir JPower Systems / Komisija, T‑450/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:455, 114 punktas).

397    Tikrai menko dalyvavimo kriterijaus taikymas reiškia, kad visos sąlygos tenkinamos, o kai kurioms iš jų taikomi tokie patys vertinimo kriterijai kaip išimtinai pasyvaus vaidmens kriterijui: tai taikytina būtent dalyvavimo susitikimuose dažiniui, palyginti su kitais kartelio nariais, arba kitų kartelio narių suvokimui, kokį vaidmenį tame kartelyje atlieka aptariama įmonė (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Eni / Komisija, T‑558/08, EU:T:2014:1080, 190 ir 191 punktus ir 2018 m. liepos 12 d. Sprendimo Sumitomo Electric Industries ir JPower Systems / Komisija, T‑450/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:455, 117–119 punktus).

398    Tačiau ginčijamo sprendimo 1257 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad ieškovė nevaidino pasyvaus ar nereikšmingo vaidmens darant vieną ir tęstinį pažeidimą ar kad jos dalyvavimas darant pažeidimą buvo tikrai menkas. Tame sprendime šiuo klausimu ji rėmėsi, viena vertus, ieškovės palaikytų ryšių su kitais vežėjais per visą pažeidimo laikotarpį dažnumu ir pobūdžiu (1253 konstatuojamoji dalis) ir, kita vertus, tuo, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, įrodančių jos antikonkurencinių ketinimų nebuvimą (1254 konstatuojamoji dalis). Dėl to ji nusprendė, kad šiuo pagrindu bazinio baudos dydžio ieškovei sumažinti nereikia.

399    Taigi neįrodyta, kad Komisija padarė klaidą, kai atsisakė ieškovei taikyti lengvinančią aplinkybę dėl jos ypač mažareikšmio dalyvavimo darant vieną ir tęstinį pažeidimą.

400    Net jeigu ieškovė taip pat daro nuorodą į kitus 2006 m. gairių 29 punkte nurodytų faktinių aplinkybių pavyzdžius, ji nekalba konkrečiai apie nė vieną ir a fortiori nenurodo jokios aplinkybės, galinčios pagrįsti baudos sumažinimą tuo pagrindu. Nesant konkrečių duomenų šiems teiginiams pagrįsti, Bendrajam Teismui lieka juos atmesti.

401    Paskui dėl ieškovės patirto neva diskriminacinio požiūrio, palyginti su vežėjais, kuriems pritaikytas baudos bazinio dydžio sumažinimas 10 %, reikia priminti, kad ginčijamo sprendimo 1258 ir 1259 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, jog Latam, Air Canada ir SAS dalyvavimas darant vieną ir tęstinį pažeidimą buvo mažareikšmis, nes jos veikė ginčijamo kartelio periferijoje, palaikė ribotus ryšius su kitais vežėjais ir dalyvavo ne visuose pažeidimo epizoduose. Todėl joms skirtos baudos bazinį dydį Komisija sumažino 10 %. 2010 m. lapkričio 9 d. sprendime ji tuo pačiu pagrindu ir dėl tų pačių priežasčių tokį pat sumažinimą suteikė ir bendrovei Qantas. Tačiau Komisija nusprendė, kad ieškovės dalyvavimas darant vieną ir tęstinį pažeidimą nebuvo ribotas ir dėl to jai skirtos baudos bazinio dydžio tuo pagrindu nesumažino.

402    Šio sprendimo 399 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, jog neįrodyta, kad ieškovės vaidmuo darant vieną ir tęstinį pažeidimą buvo pasyvus ar kad jos dalyvavimas jį darant buvo ypač mažareikšmis. Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad net jeigu ieškovė įrodytų, jog jos padėtis buvo panaši į vežėjų, kuriems buvo pritaikytas bazinio baudos dydžio sumažinimas 10 %, jos atveju iš esmės tai reikštų, kad ji remiasi pažeidimais, padarytais nustatant tiems kitiems vežėjams skirtos baudos dydį, o to daryti ji negali (žr. šio sprendimo 289 punktą).

403    Bet kuriuo atveju, nagrinėjant šį pagrindą reikia konstatuoti, kad ieškovės padėtis nebuvo panaši į kitų šio sprendimo 401 punkte nurodytų vežėjų padėtį, kad būtų galima taikyti lengvinančią aplinkybę dėl mažareikšmio dalyvavimo darant pažeidimą.

404    Iš tiesų reikia pažymėti, kad, priešingai nei tie vežėjai, ieškovė tiesiogiai dalyvavo trijuose vieno ir tęstinio pažeidimo epizoduose (ginčijamo sprendimo 881–883 konstatuojamosios dalys) ir to neneigia. Tačiau, atsižvelgiant į jos įnašą į ginčijamo kartelio sunkumą, aplinkybė, kad įmonės atsakomybė už tam tikrus vieno ir tęstinio pažeidimo epizodus nustatoma atsižvelgiant į tiesioginį jos dalyvavimą atliekant ginčijamus veiksmus, yra reikšminga aplinkybė, galinti jos padėtį išskirti iš įmonių, pripažintomis atsakingomis tik dėl to, kad galbūt arba tikrai joms buvo žinoma apie tokius veiksmus, padėties.

405    Be to, priešingai, nei teigia ieškovė konkrečiai dėl SAS ir Qantas, bylos duomenys liudija, kad ieškovės įsitraukimo lygmuo atsisakant mokėti komisinius neprilygsta kitų dviejų bendrovių įsitraukimui. Iš tiesų, kaip galima teigti remiantis ginčijamu sprendimu, ieškovė dalyvavo daugelyje daugiašalių diskusijų dėl šio vieno ir tęstinio pažeidimo epizodo, vykusių ACCS formatu Šveicarijoje (692 ir 693 konstatuojamosios dalys) ir Italian Board Airline Representatives (Oro bendrovių atstovų Italijos padalinys) formatu Italijoje (694 konstatuojamoji dalis), Lufthansa patalpose Italijoje (695 konstatuojamoji dalis) ir Milane (696 konstatuojamoji dalis). Ši padėtis visų pirma priešinga Qantas padėčiai, kurios atveju vienintelis susitikimas dvišaliu formatu su British Airways galėtų esant reikalui pagrįsti jos dalyvavimą tame pažeidimo epizode (685 konstatuojamoji dalis). Ši padėtis taip pat priešinga SAS padėčiai. Šiuo atveju, priešingai, nei leidžia suprasti ieškovė, tai, kad SAS yra ACCS narė neturi reikšmės, nes netvirtinama, kad ji dalyvavo to sprendimo 692 ir 693 konstatuojamosiose dalyse aptariamuose bendravimo epizoduose. Ieškovė taip pat mini du daugiašalius susitikimus, nurodytus atitinkamai to sprendimo 503 ir 686 konstatuojamosiose dalyse, kuriuose dalyvavo tiek SAS, tiek ieškovė. Tačiau, viena vertus, ieškovė klysta nurodydama, kad Komisija rėmėsi pirmuoju iš nurodytų susitikimų, kad įrodytų jos dalyvavimą atsisakant mokėti komisinius, nes šiuo įrodymu pasinaudota tik tiek, kiek tai susiję su dalimi dėl PSM. Kita vertus, jeigu SAS tikrai dalyvavo ginčijamo sprendimo 686 konstatuojamojoje dalyje nurodytame susitikime, tas susitikimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į kitus susitikimus, kuriuose dalyvavo ieškovė ir apie kuriuos ką tik priminta. Iš tiesų, tų susitikimų buvo daugiau ir įvairesnių, nei tų, kuriuose dalyvavo SAS, įskaitant ir atsižvelgus į ieškovės minėtus susitikimus ir bylos medžiagoje nurodytus susitikimus, apie kuriuos nekalbama aptariamame sprendime ir per kuriuos SAS su keliais konkuruojančiais vežėjais nagrinėjo vieno ekspeditoriaus prašymą dėl komisinių už papildomus mokesčius.

406    Beje, tai, kad SAS dalyvavimas darant pažeidimą buvo labiau mažareikšmis, Komisija nusprendė taip pat atsižvelgusi į ribotus jos bendravimo su kitais vežėjais epizodus, kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 401 punktu. Tačiau ieškovė nepateikia duomenų, galinčių paneigti konstatavimą, kad ji buvo įsitraukusi į daugiau susitikimų su didesniu skaičiumi vežėjų.

407    Tuo remiantis darytina išvada, kad dėl to, jog ieškovės padėtis skiriasi nuo vežėjų, kuriems buvo pritaikytas sumažinimas, padėties dėl mažareikšmio jų dalyvavimo darant vieną ir tęstinį pažeidimą, ji neturi pagrindo skųstis dėl diskriminuojamojo požiūrio. Dėl šios priežasties taip pat reikia atmesti ieškovės teiginį dėl nustatyto skirtumo objektyvaus pagrįstumo motyvavimo nepakankamumo, nes jis grindžiamas klaidinga prielaida, kad jis padėtis buvo panaši į kitų nagrinėjamų vežėjų padėtį.

408    Galiausiai dėstydama kaltinimą dėl proporcingumo principo pažeidimo, ieškovė iš esmės kelia klausimą dėl baudos dydžio neproporcingumo, palyginti su jos neva ribotu dalyvavimu.

409    Vis dėlto šiuo atveju, pirma, kaip visų pirma galima teigti remiantis ginčijamu sprendimu, ieškovė tiesiogiai dalyvavo visuose trijuose vieno ir tęstinio pažeidimo epizoduose (žr. šio sprendimo 404 ir 405 punktus). Šio konstatavimo nepaneigia jos tvirtinimas, kad dalyvaudama pažeidimo epizode dėl atsisakymo mokėti komisinius ji tik siekė reaguoti į suderintas ekspeditorių pastangas ir neturėjo tikslo derinti tarifus. Iš tikrųjų reikia konstatuoti, kad tas tvirtinimas grindžiamas dviem klaidingomis prielaidomis, iš kurių viena yra teisinė, o kita – faktinė.

410    Iš tiesų, remiantis ginčijamo sprendimo 675–702 konstatuojamosiomis dalimis, įskaitant tas, kuriose konkrečiai kalbama apie ieškovę, darytina išvada, kad komisinių mokėjimo klausimą vežėjai ir ekspeditoriai aiškino teisiškai skirtingai. Tačiau vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai, neapsiribojo bendros pozicijos šiuo klausimu apibrėžimu, kad ją koordinuotai gintų kompetentinguose teismuose arba kolektyviai platintų valdžios institucijoms ir kitoms profesinėms asociacijoms. Atvirkščiai, vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai, derino veiksmus daugiašaliu lygmeniu susitardami atsisakyti derėtis dėl komisinių mokėjimo su ekspeditoriais ir suteikti jiems papildomų mokesčių nuolaidas. Taigi ginčijamo sprendimo 695 konstatuojamojoje dalyje Komisija rėmėsi 2005 m. gegužės 19 d. elektroniniu laišku, kuriame Swiss regioninis vadovas Italijoje nurodo, kad „visi [2005 m. gegužės 12 d. vykusio susitikimo dalyviai] patvirtino valią nepritarti atlygiui už PKM ir (arba) PSM“. Ginčijamo sprendimo 696 konstatuojamojoje dalyje pateikiamas 2005 m. liepos 14 d. vidaus elektroninis laiškas, kuriame CPA nurodo, kad „visi [išvakarėse vykusio susitikimo dalyviai, taip pat ieškovė] dar kartą patvirtino tvirtą ketinimą nesutikti derėtis dėl“ komisinių mokėjimo. Taip pat ginčijamo sprendimo 700 konstatuojamojoje dalyje Komisija paminėjo vidinį elektroninį laišką, kuriame Cargolux darbuotoja informavo centrinę administraciją apie rengiamą susitikimą „su visais Barselonos oro uoste veikiančiais [vežėjais]“ ir nurodė, kad „laikantis bendros nuomonės, mes neturėtume mokėti komisinių už papildomus mokesčius“.

411    Remiantis ginčijamu sprendimu taip pat galima teigti, kad keletas vežėjų dvišaliu pagrindu keitėsi informacija, kad abipusiai įsitikintų nuolatiniu atsisakymu mokėti komisinius, dėl kurio buvo iš anksto susitarta. Kaip pavyzdys to sprendimo 688 konstatuojamojoje dalyje aprašomas 2006 m. vasario 9 d. pokalbis telefonu, per kurį Lufthansa paklausė AF, ar šios nuomonė dėl atsisakymo mokėti komisinius liko nepakitusi.

412    Dėl teisės pažymėtina, kad nors ieškovė teigia, kad atsisakymas mokėti komisinius yra teisėtas atsakymas į neva neteisėtą ekspeditorių elgesį, reikia priminti, kad įmonė negali remtis kitų įmonių veiksmais, kad pateisintų konkurencijos taisyklių pažeidimą, net jei tie veiksmais yra neteisėti ar nesąžiningi (šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 8 d. Dalmine / Komisija, T‑50/00, EU:T:2004:220, 333 punktą ir 2018 m. liepos 12 d. Sprendimo LS Cable & System / Komisija, T‑439/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:451, 53 punktą).

413    Būtent viešosios valdžios institucijos, o ne privačios įmonės ar įmonių asociacijos privalo užtikrinti teisės reikalavimų laikymąsi (2013 m. vasario 7 d. Sprendimo Slovenská sporiteľňa, C‑68/12, EU:C:2013:71, 20 punktas). Įmonės negali pačios sau vykdyti teisingumo ir pakeisdamos tas valdžios institucijas skirti sankcijas už galimus Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimus bei savo iniciatyva priimtomis priemonėmis kliudydamos konkurencijai vidaus rinkoje. Juo labiau taip yra tuo atveju, kai egzistuoja teisės aktuose nustatytos priemonės, kuriomis pasinaudojusios jos gali ginti savo teises šiose valdžios institucijose (šiuo klausimu žr. 1991 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Hilti / Komisija, T‑30/89, EU:T:1991:70, 117 ir 118 punktus).

414    Taigi šiuo atveju ieškovė neįrodo ir net neteigia, kad teisėtų priemonių nebuvo.

415    Antra, kaip teisingai pažymi Komisija, nei ginčijamame sprendime nustatytų antikonkurencinių bendravimo epizodų, kuriuose dalyvavo ieškovė, skaičius (jų buvo 75), nei kitų tuose epizoduose dalyvavusių vežėjų skaičius (iš viso devyni vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai), negali būti kvalifikuojami kaip riboti dėl kiekio ir intensyvumo.

416    Trečia, priešingai, nei teigia ieškovė, jos dalyvavimo ginčijamame kartelyje tikslas nebuvo tik pasyviai gauti kitų vežėjų pateikiamus pranešimus. Iš tiesų pakanka pažymėti, kad ginčijamame sprendime minima daug susitikimų ir dvišalių bei daugiašalių diskusijų, kurios nėra tik paprastas pranešimų apie tarifus gavimas elektroniniais laiškais (žr. 762–764 konstatuojamąsias dalis).

417    Taigi šiam ieškinio pagrindui negalima pritarti.

418    Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, pirmojo pagrindo antrai daliai reikia pritarti. Todėl reikia panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalies h punktą ir 4 dalies h punktą.

419    Atvirkščiai, negalima teigti, kad dėl šio pažeidimo reikėtų panaikinti visą ginčijamą sprendimą. Iš tiesų, nors Komisija pažeidė taisykles dėl senaties, nes ieškovei skyrė sankciją už vieną ir tęstinį pažeidimą maršrutuose EEE ir maršrutuose tarp Sąjungos ir Šveicarijos, reikia konstatuoti, kad ieškovė šiame ieškinyje neįrodė, jog Komisija padarė klaidą konstatuodama, kad ji dalyvavo darant tą pažeidimą.

420    Likusią dalį reikalavimų dėl panaikinimo reikia atmesti.

B.      Dėl reikalavimų pakeisti ieškovei skirtos baudos dydį

421    Grįsdama reikalavimus dėl jai skirtos baudos dydžio sumažinimo, ieškovė nurodo vienintelį pagrindą. Tas pagrindas grindžiamas netinkamu tos baudos dydžiu ir skirstomas į vienuolika argumentų.

422    Pirmieji keturi ieškovės nurodyti argumentai šiems reikalavimams pagrįsti iš esmės susiję su pardavimo vertės skaičiavimu:

–        dėstydama pirmąjį argumentą ieškovė teigia, kad dėl senaties termino negalima jai skirti sankcijos už veiksmus, susijusius su maršrutais EEE ir su maršrutais tarp Sąjungos ir Šveicarijos,

–        dėstydama antrąjį argumentą ieškovė tvirtina, kad jei Bendrasis Teismas pritartų penktajam arba aštuntajam pagrindui ir panaikintų ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugomis, apskaičiuojant baudos dydį nereikėtų atsižvelgti į jos gautas pajamas už tas paslaugas ar dėl tos priežasties sumažinti baudos dydį laikantis Bendrajam Teismui tinkama atrodančios tvarkos,

–        dėstydama trečiąjį argumentą ieškovė prieštarauja Komisijai, kad ši pažeidė 2006 m. gaires ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą, nes į pardavimo vertę įtraukė pajamas iš atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų,

–        dėstydama ketvirtąjį argumentą ieškovė nurodo, kad dėl to, jog Komisija į vieno ir tęstinio pažeidimo apimtį neįtraukė tarifų, į pardavimo vertę nereikia įtraukti iš tų tarifų gautų pajamų arba sumažinti baudą iki, Bendrojo Teismo nuomone, tinkamo dydžio.

423    Penktasis ir šeštasis argumentai, kuriuos ieškovė nurodo šiems reikalavimams pagrįsti, iš esmės susiję su sunkumo koeficientu ir papildomu dydžiu:

–        dėstydama penktąjį argumentą, kuriame atsako į Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones, ieškovė teigia, kad maršrutų EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir Šveicarijos, neįtraukimas į vieno ir tęstinio pažeidimo geografinę apimtį nepagrindžia sunkumo koeficiento sumažinimo.

–        dėstydama šeštąjį argumentą ieškovė teigia, kad dėl to, jog vienas ir tęstinis pažeidimas neturėjo didelio poveikio konkurencijos veikimui, reikėtų gerokai sumažinti jai skirtos baudos dydį.

424    Septintasis–vienuoliktasis argumentai, kuriuos ieškovė nurodo šiems reikalavimams pagrįsti, iš esmės susiję su turimais atlikti bazinio dydžio patikslinimais:

–        dėstydama septintąjį argumentą ieškovė tvirtina, kad nustatydama baudos dydį Komisija nepakankamai atsižvelgė į Japonijos taikomą reglamentavimą, ir kad dėl to bendras 15 % sumažinimas dėl tos priežasties turėtų būti gerokai padidintas iki, Bendrojo Teismo nuomone, tinkamo dydžio,

–        dėstydama aštuntąjį argumentą ieškovė nurodo, kad jeigu Bendrasis Teismas panaikintų ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su atsisakymu mokėti komisinius, kurie yra tik atsakymas į ekspeditorių susitarimą, reikėtų sumažinti baudos dydį iki, Bendrojo Teismo nuomone, tinkamo dydžio,

–        dėstydama devintąjį argumentą ieškovė priekaištauja Komisijai, kad ši pažeidė jos teisę į gynybą ir nediskriminavimo bei proporcingumo principus, nes jos nenaudai skirtingiems vežėjams taikė skirtingus įrodymų lygius,

–        dėstydama dešimtąjį argumentą ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė nediskriminavimo ir proporcingumo principus, nes nustatydama baudos dydį jai taikė skirtingą požiūrį, palyginti su taikytuoju Air Canada, Latam, SAS ir Qantas, nors jos dalyvavimas darant vieną ir tęstinį pažeidimą objektyviai buvo panašus į SAS ir ypač Qantas,

–        dėstydama vienuoliktąjį argumentą ieškovė tvirtina, kad dėl to, jog ankstesnėje praktikoje Komisija pripažino, kad pažeidimai, susiję tik su dalimi tarifo, yra ne tokie sunkūs, vienas ir tęstinis pažeidimas, kuris susijęs tik su papildomais mokesčiais, o ne su visa krovinių vežimo paslaugos kaina, pagrindžia reikšmingą baudos dydžio sumažinimą atsižvelgus į švelninančias aplinkybes.

425    Komisija prašo atmesti ieškovės reikalavimus ir prašo panaikinti jai pritaikytą bendrą sumažinimą 50 % ir 15 %, jeigu Bendrasis Teismas nuspręstų, kad atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų pardavimo apyvarta negalėjo būti įtraukta į pardavimo vertę,

426    Sąjungos konkurencijos teisėje teisėtumo kontrolę papildo remiantis SESV 261 straipsniu pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį Sąjungos teismui suteikta neribota jurisdikcija. Ši jurisdikcija, be paprastos sankcijos teisėtumo kontrolės, Sąjungos teismui suteikia teisę pakeisti Komisijos vertinimą savuoju ir dėl to panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę ar periodinę baudą (žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Chalkor / Komisija, C‑386/10 P, EU:C:2011:815, 63 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

427    Atliekant šį vertinimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį, kiekvienos įmonės, kuriai skiriama bauda, atveju atsižvelgiama į nagrinėjamo pažeidimo sunkumą ir jo trukmę, laikantis pirmiausia motyvavimo, proporcingumo, sankcijų individualizavimo ir vienodo požiūrio principų, ir Sąjungos teismas neprivalo laikytis orientacinių taisyklių, kurias Komisija nustatė gairėse (šiuo klausimu žr. 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Galp Energía España ir kt. / Komisija, C‑603/13 P, EU:C:2016:38, 90 punktą). Tačiau reikia pažymėti, kad SESV 261 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnyje numatytos neribotos jurisdikcijos įgyvendinimas neprilygsta patikrinimui teismo iniciatyva ir kad Sąjungos teismuose vyksta rungimosi procesas. Todėl būtent ieškovė turi nurodyti su ginčijamu sprendimu susijusius pagrindus ir pateikti įrodymų šiems pagrindams pagrįsti, išskyrus su viešąja tvarka susijusius pagrindus, kuriuos teismas turi iškelti savo iniciatyva (2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Chalkor / Komisija, C‑386/10 P, EU:C:2011:815, 64 punktas).

428    Taigi ieškovė privalo nurodyti ginčijamo sprendimo ginčijamus elementus, suformuluoti kaltinimus šiuo atžvilgiu ir pateikti įrodymų, kuriuose gali būti svarių požymių, kad jos kaltinimai pagrįsti (2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Chalkor / Komisija, C‑386/10 P, EU:C:2011:815, 65 punktas).

429    Kad įvykdytų reikalavimus, taikomus baudos kontrolei naudojantis neribota jurisdikcija, kaip tai suprantama pagal Chartijos 47 straipsnį, Sąjungos teismas, įgyvendindamas SESV 261 ir 263 straipsniuose numatytus įgaliojimus, savo ruoštu turi išnagrinėti visus su teisės ir fakto klausimais susijusius prieštaravimus, kuriais siekiama įrodyti, kad baudos dydis neatitinka pažeidimo sunkumo ir trukmės (žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Komisija / Parker Hannifin Manufacturing ir Parker-Hannifin, C‑434/13 P, EU:C:2014:2456, 75 punktą ir nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Villeroy & Boch Austria / Komisija, C‑626/13 P, EU:C:2017:54, 82 punktą).

430    Galiausiai, nustatydamas baudų dydį Sąjungos teismas turi pats įvertinti bylos aplinkybes ir nagrinėjamo pažeidimo rūšį (2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Galp Energía España ir kt. / Komisija, C‑603/13 P, EU:C:2016:38, 89 punktas) bei atsižvelgti į visas faktines aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Prym ir Prym Consumer / Komisija, C‑534/07 P, EU:C:2009:505, 86 punktą), įskaitant, jei reikia, papildomus informacijos duomenis, nenurodytus Komisijos sprendime skirti baudą (šiuo klausimu žr. 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags / Komisija, C‑286/98 P, EU:C:2000:630, 57 punktą ir 2011 m. liepos 12 d. Sprendimo Fuji Electric / Komisija, T‑132/07, EU:T:2011:344, 209 punktą).

431    Šioje byloje Bendrasis Teismas, naudodamasis neribota jurisdikcija ir remdamasis šalių pateiktais argumentais šiems reikalavimams pagrįsti, turi nustatyti, jo nuomone, tinkamiausią baudos dydį, atsižvelgdamas būtent į konstatavimus, padarytus nagrinėjant reikalavimams dėl panaikinimo pagrįsti pateiktus pagrindus ir savo iniciatyva iškeltą pagrindą, ir į visas reikšmingas faktines aplinkybes.

432    Bendrasis Teismas laikosi nuomonės, kad tam, jog būtų nustatytas ieškovei skirtinos baudos dydis, nereikia nukrypti nuo ginčijamame sprendime Komisijos taikyto skaičiavimo metodo, kurį pirmiau išnagrinėjęs nenustatė, kad jis neteisėtas, kaip galima teigti remiantis šiame sprendime išnagrinėjus septintąjį–dešimtąjį pagrindus. Iš tiesų, nors teismas, naudodamasis jam suteikta neribota jurisdikcija, privalo pats įvertinti bylos aplinkybes ir nagrinėjamo pažeidimo rūšį, kad galėtų nustatyti baudos dydį, naudojimasis neribota jurisdikcija nustatant skiriamų baudų dydį negali diskriminuoti įmonių, dalyvavusių susitarime ar suderintuose veiksmuose, prieštaraujančiuose SESV 101 straipsniui, EEE susitarimo 53 straipsniui ir EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsniui. Todėl orientyrais, kurie gali būti nustatyti gairėse, paprastai gali vadovautis Sąjungos teismai įgyvendindami minėtą kompetenciją, nes Komisija taikė šias gaires, kai apskaičiavo kitoms įmonėms sprendimu, kurį nagrinės šie teismai, skirtas baudas (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, EU:C:2012:778, 80 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

433    Tokiomis aplinkybėmis, visų pirma, reikia pažymėti, kad 2005 m. ieškovės pardavimo bendra vertė buvo 259 640 939 eurai. Į šią vertę neįtrauktos jokios pajamos, gautos iš maršrutų EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir Šveicarijos, dėl kurių šio sprendimo 166–190 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad jos nepriskiriamos vieno ir tęstinio pažeidimo apimčiai. Iš tiesų, remiantis ieškovės atsakymais į Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemones, galima tvirtinti, kad 2005 m. šiuose maršrutuose ji neturėjo jokios apyvartos.

434    Dėl šiems reikalavimams pagrįsti pateikto pirmojo argumento dėl senaties reikia pažymėti, kad jame daroma nuoroda į pirmojo pagrindo antrą dalį. Šio sprendimo 193–224 punktuose Bendrasis Teismas pritarė šiam pagrindui ir dėl tos priežasties panaikino ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalies h punktą ir 4 dalies h punktą. Šiose dalyse atitinkamai kalbama apie maršrutus EEE ir maršrutus tarp Sąjungos ir Šveicarijos. Tačiau nagrinėjamu laikotarpiu šiuose maršrutuose ieškovė neturėjo jokios apyvartos. Taigi šį argumentą reikia atmesti.

435    Dėl antrojo ir trečiojo argumentų, kurie susiję su atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų pardavimo apyvartos įtraukimu į pardavimo vertę, reikia pažymėti, kad tuose argumentuose daroma nuorodą į penktąjį ir aštuntąjį pagrindus, pateiktus reikalavimams dėl panaikinimo pagrįsti. Tačiau Bendrasis Teismas šiuos pagrindus išnagrinėjo ir atmetė atitinkamai šio sprendimo 77–165 punktuose ir 355–374 punktuose, o jiems pagrįsti pateiktuose argumentuose nėra nieko, kas leistų tvirtinti, jog dėl atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų pardavimo apyvartos įtraukimo į pardavimo vertę būtų nustatyta netinkama pardavimo vertė. Atvirkščiai, atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų pardavimo apyvartos neįtraukimas į pardavimo vertę būtų kliūtis skirti ieškovei tinkamą baudą, atitinkančią jos dalyvavimo ginčijamame kartelyje darytą žalą įprastam konkurencijos veikimui (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 28 d. Sprendimo Portugal Telecom / Komisija, T‑208/13, EU:T:2016:368, 236 punktą).

436    Dėl šiems reikalavimas pagrįsti pateikti ketvirtojo argumento, kuris iš esmės susijęs su visos krovinių vežimo paslaugų kainos įtraukimu į pardavimo vertę, reikia pažymėti, kad jame daroma nuorodą į reikalavimams dėl panaikinimo pagrįsti pateiktą septintojo pagrindo pirmą dalį. Tačiau šią dalį Bendrasis Teismas išnagrinėjo ir atmetė šio sprendimo 300–330 punktuose, o jam pagrįsti ieškovės pateiktuose argumentuose nėra nieko, kas leistų tvirtinti, jog dėl visos krovinių vežimo paslaugų kainos įtraukimo į pardavimo vertę būtų nustatyta netinkama pardavimo vertė. Atvirkščiai, jeigu į pardavimo vertę būtų įtrauktos ne visos krovinių vežimo paslaugų kainos sudedamosios dalys, o tik papildomi mokesčiai, taip būtų dirbtinai sumažinta vieno ir tęstinio pažeidimo ekonominė svarba.

437    Paskui reikia pažymėti, kad dėl ginčijamo sprendimo 1198–1212 konstatuojamosiose dalyse nurodytų priežasčių vienas ir tęstinis pažeidimas yra vertas to, kad būtų taikomas 16 % sunkumo koeficientas.

438    Penktasis ir šeštasis argumentai neįrodo, jog būtų priešingai. Penktajame argumente buvo daroma prielaida, kad Bendrasis Teismas pritars savo iniciatyva iškeltam pagrindui. Kadangi jis buvo atmestas, penktąjį argumentą reikia atmesti.

439    Dėl vieno ir tęstinio pažeidimo didelio poveikio konkurencijos veikimui nebuvimo, apie kurį kalbama dėstant šeštąjį argumentą, pakanka priminti, kad baudos dydis negali būti laikomas netinkamu vien tik dėl to, kad jis neatspindi ekonominės žalos, kurią įtarimas pažeidimas padarė ar galėjo padaryti, dydžio (2016 m. vasario 29 d. Sprendimo Schenker / Komisija, T‑265/12, EU:T:2016:111, 287 punktas). Taigi šiuo argumentu negalima pagrįsti sunkumo koeficiento sumažinimo.

440    Dėl pirmojo pagrindo antroje dalyje nurodyto argumento, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalies h punkto ir 4 dalies h punkto panaikinimas galėtų būti pagrindas sumažinti sunkumo koeficientą, reikia pažymėti, kad jis susijęs nesu pačiu vienu ir tęstiniu pažeidimu, o su ieškovės dalyvavimo jį darant mastu. Remiantis jurisprudencija, į šį panaikinimą veikiau galima atsižvelgti kaip į lengvinančią aplinkybę, o ne sunkumo koeficiento nustatymo stadijoje (šiuo klausimu žr. 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Roca / Komisija, C‑638/13 P, EU:C:2017:53, 67 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

441    Dėl papildomo dydžio pažymėtina, kad dėl tų pačių priežasčių, kurios nurodytos ginčijamo sprendimo 1198–1212 konstatuojamosiose dalyse, ir atsižvelgiant į šio sprendimo 346–349 punktuose nurodytus motyvus Bendrasis Teismas laikosi nuomonės, kad 16 % papildomas dydis yra tinkamas.

442    Beje, reikia pažymėti, kad dėl to, jog ieškovės dalyvavimas darant vieną ir tęstinį pažeidimą negali būti teisiškai įrodytas, kiek tai susiję su maršrutais EEE ir su maršrutais tarp Sąjungos ir Šveicarijos, į ginčijamo sprendimo 1214 ir 1216 konstatuojamosiose dalyse nustatytus dauginimo koeficientus negali būti atsižvelgta apskaičiuojant baudos dydį.

443    Vis dėl to reikia atsižvelgti į tai, kad dėl to, jog ieškovė nesugeneravo jokios apyvartos maršrutuose EEE ir maršrutuose tarp Sąjungos ir Šveicarijos, taip pat atsižvelgiant į ginčijamame sprendime Komisijos taikytą metodą, pagal kurį kiekvienai aptariamai maršrutų kategorijai priskirta konkreti pardavimų vertė, skaičiuojama remiantis įmonės pasiekta apyvarta toje maršrutų kategorijoje (žr. šio sprendimo 53 punktą), nustatyta pardavimo vertė maršrutuose EEE ir maršrutuose tarp Sąjungos ir Šveicarijos yra lygi nuliui, kiek tai susiję su ieškove. Taigi dauginimo koeficientas už ieškovės dalyvavimą darant vieną ir tęstinį pažeidimą turi būti nustatytas, kiek tai susiję su maršrutais EEE ir maršrutais tarp Sąjungos ir Šveicarijos, remiantis nuliniu pagrindu. Todėl tai, kad Bendrasis Teismas, neatsiribodamas nuo aprašyti metodo, vis dėlto neatsižvelgė į ginčijamo sprendimo 1214 ir 1216 konstatuojamosiose dalyse nustatytus dauginimo koeficientus, negali lemti sprendimo sumažinti ieškovei skirtos baudos dydį. Kitaip tariant, dėl Komisijos taikyto metodo apskaičiuojant ieškovei skirtos baudos dydį ši iš esmės jau išvengė baudos už jai priskirtą atsakomybę dėl vieno ir tęstinio pažeidimo, kiek jis susijęs su maršrutais EEE ir maršrutais tarp Sąjungos ir Šveicarijos.

444    Dauginimo koeficientai, susiję su maršrutais tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių ir maršrutais EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių, dėl kurių ginčų nekyla, turi išlikti atitinkamai 1 ir 9/12 ir 8/12.

445    Taigi bazinis baudos dydis yra 111 331 780 eurų.

446    Komisijos prašymas atimti iš ieškovės pritaikytą bendrą sumažinimą 50 % neturi būti tenkinimas. Kaip galima teigti remiantis atsiliepimu į ieškinį, tame prašyme daroma prielaida, kad Bendrasis Teismas nuspręs, jog atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų pardavimo apyvarta negalėjo būti įtraukta į pardavimų vertę. Tačiau Bendrasis Teismas atsisakė tai padaryti šio sprendimo 436 punkte.

447    Todėl baudos bazinis dydis, pritaikius bendrą sumažinimą 50 %, kuris taikomas tik baziniam dydžiui, kiek jis susijęs su maršrutais EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių, ir maršrutams tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių (žr. ginčijamo sprendimo 1241 konstatuojamąją dalį), kurio ieškovė neginčijo dėstydama reikalavimus dėl panaikinimo ir kuris nėra netinkamas, suapvalinus turi būti toks: 55 000 000 eurų. Šiuo atveju Bendrasis Teismas laikosi nuomonės, kad šį bazinį dydį reikia suapvalinti mažėjimo linkme iki dviejų pirmų skaičių, išskyrus tuos atvejus, kai šis sumažinimas yra didesnis nei 2 % sumos iki suapvalinimo – tokiu atveju šis dydis apvalinamas iki trijų pirmų skaičių. Šis metodas yra objektyvus, leidžia visiems ieškinį dėl ginčijamo sprendimo pateikusiems vežėjams, kuriems pateikti prieštaravimai, pritaikyti sumažinimą ir leidžia išvengti skirtingo požiūrio (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo InnoLux / Komisija, T‑91/11, EU:T:2014:92, 166 punktą).

448    Galiausiai dėl baudos bazinio dydžio tikslinimo reikia priminti, kad ieškovei pritaikytas bendras sumažinimas 15 %, kurio pakankamumą ji ginčija dėstydama devintąjį pagrindą, pateiktą reikalavimams dėl panaikinimo pagrįsti, taip pat dėstydama septintąjį argumentą. Dėl tų pačių motyvų, kurie išdėstyti šio sprendimo 382–386 punktuose, negalima teigti, kad Komisija nepakankamai atsižvelgė į Japonijos teisės aktus. Atvirkščiai, dėl šio sprendimo 446 punkte išdėstytoms priežastims analogiškų priežasčių negalima tenkinti Komisijos prašymo atimti pritaikytą sumažinimą.

449    Beje, ginčijamo sprendimo 1257 konstatuojamojoje dalyje Komisija nustatė, kad ieškovė nevaidino pasyvaus ar nereikšmingo vaidmens darant vieną ir tęstinį pažeidimą ir kad jos dalyvavimas jį darant nebuvo tikrai menkas, ir todėl nesutiko šiuo pagrindu sumažinti jai skirtos baudos dydžio. Tačiau reikia priminti, kad Komisija neteisingai priskyrė ieškovei atsakomybę už vieną ir tęstinį pažeidimą, kiek jis buvo susijęs su maršrutais EEE ir su maršrutais tarp Sąjungos ir Šveicarijos (žr. šio sprendimo 221–223 punktus). Tuo remiantis darytina išvada, kad ieškovė negalėjo būti pripažinta atsakinga už tą pažeidimą, kiek jis buvo susijęs su maršrutais tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių bei su maršrutais EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių.

450    Taigi ieškovės dalyvavimas darant vieną ir tęstinį pažeidimą buvo ne toks reikšmingas kaip daugelio kitų vežėjų, kuriems pateikti prieštaravimai. Bendrasis Teismas teigia, kad to dalyvavimo ribotumas pagrindžia didesnį baudos dydžio sumažinimą, palyginti su ginčijamo sprendimo 1258 konstatuojamojoje dalyje bendrovėms Air Canada, Lan Cargo ir SAS pritaikytu sumažinimu už tai, kad jos „veikė [ginčijamo] kartelio periferijoje, palaikė ribotus kontaktus su kitais vežėjais ir nedalyvavo visuose [vieno ir tęstinio] pažeidimo epizoduose“.

451    Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas teigia, kad už mažareikšmį dalyvavimą darant vieną ir tęstinį pažeidimą ieškovei skirtos baudos dydį reikia sumažinti 15 %, nes taikant tokį sumažinimą atsižvelgiama į šio sprendimo 443 punkte primintus bylos ypatumus.

452    Atvirkščiai, Bendrasis Teismas nemano, kad aštuntasis argumentas pagrindžia ieškovei skirtos baudos dydžio papildomą sumažinimą. Dėstant tą argumentą daroma prielaida, kad Bendrasis Teismas bus patenkinęs dešimtąjį pagrindą, kiek jis susijęs su ieškovės dalyvavimu vieno ir tęstinio pažeidimo epizode dėl atsisakymo mokėti komisinius. Tačiau, kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 331–354 punktais, Bendrasis Teismas atmetė visą šį pagrindą.

453    Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad devintajame ir dešimtajame argumentuose daroma prielaida, kad ieškovei ir kitiems vežėjams, kuriems pateikti prieštaravimai, taikytas skirtingas požiūris. Tačiau, kaip nustatyta nagrinėjant reikalavimus dėl panaikinimo, tokia diskriminacija neįrodyta.

454    Dėl šiems reikalavimams pagrįsti pateikti vienuolikto argumento dėl Komisijos sprendimų praktikos nesilaikymo pakanka pažymėti, kad analogišką argumentą Teisingumo Teismas atmetė 2015 m. balandžio 23 d. Sprendime LG Display ir LG Display Taiwan / Komisija (C‑227/14 P, EU:C:2015:258, 67 punktas), nes ankstesnė Komisijos sprendimų praktika nėra teisinis pagrindas, taikomas baudoms konkurencijos teisės srityje.

455    Be to, reikia priminti, kad pagal prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti ieškovei pritaikytas 25 % sumažinimas, kurio tinkamumo ji neginčija.

456    Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, ieškovei skirtos baudos dydį reikia skaičiuoti taip: pirma, bazinis dydis nustatomas atsižvelgiant į vieno ir tęstinio pažeidimo sunkumą, 2005 m. ieškovės pardavimo vertei maršrutuose tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių ir maršrutuose EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių taikant 16 % procentinį dydį, paskui už pažeidimo trukmę pritaikomi dauginimo koeficientai atitinkamai 1 ir 9/12 bei 8/12, galiausiai papildomai pridedama 16 %; taip gaunamas tarpinis 111 331 780 eurų dydis. Pritaikius bendrą sumažinimą 50 %, šis suapvalintas dydis yra 55 000 000 eurų. Paskui, pritaikius bendrą sumažinimą 15 % ir papildomą sumažinimą 15 % už ribotą ieškovės dalyvavimą darant vieną ir tęstinį pažeidimą, šis dydis tampa 38 500 000 eurų. Galiausiai pastarasis dydis turi būti sumažintas 25 % pagal prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, todėl galutinis baudos dydis yra 28 875 000 eurų.

IV.    Dėl bylinėjimosi išlaidų

457    Procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Tačiau Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

458    Nagrinėjamu atveju didžioji dalis ieškovės reikalavimų buvo patenkinta. Susiklosčius tokioms sąlygoms, bylos aplinkybės bus tinkamai įvertintos nusprendus, kad ieškovė padengia trečdalį savo bylinėjimosi išlaidų, o Komisija padengia savo ir du trečdalius ieškovės bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2017 m. kovo 17 d. Komisijos sprendimo C(2017) 1742 final dėl procedūros pagal SESV 101 straipsnį, EEE susitarimo 53 straipsnį bei Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnį (byla AT.39258 – Krovininis oro transportas) 1 straipsnio 1 dalies h punktą ir 4 dalies h punktą.

2.      To sprendimo 3 straipsnio h punkte Japan Airlines Co. Ltd skirti 28 875 000 eurų dydžio baudą.

3.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

4.      Japan Airlines padengia trečdalį savo bylinėjimosi išlaidų.

5.      Europos Komisija padengia savo ir du trečdalius Japan Airlines patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Kanninen

Schwarcz

Iliopoulos

Spielmann

 

      Reine

Paskelbta 2022 m. kovo 30 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


Turinys


I. Ginčo aplinkybės

A. Administracinė procedūra

B. 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimas

C. Ieškinys Bendrajame Teisme dėl 2010 m. lapkričio 9 d. sprendimo

D. Ginčijamas sprendimas

II. Procesas ir šalių reikalavimai

III. Dėl teisės

A. Dėl reikalavimų panaikinti

1. Dėl penktojo pagrindo, grindžiamo Komisijos kompetencijos taikyti SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugoms nebuvimu

a) Dėl atvykstamojo krovinių vežimo paslaugų derinimo poveikio atskirai paėmus

1) Dėl aptariamo poveikio reikšmės

2) Dėl nagrinėjamo poveikio numatomumo

3) Dėl nagrinėjamo poveikio esmės

4) Dėl nagrinėjamo poveikio tiesioginio pobūdžio

b) Dėl vieno ir tęstinio pažeidimo kaip visumos poveikio

2. Dėl savo iniciatyva pateikto pagrindo dėl Komisijos kompetencijos, atsižvelgiant į EB ir Šveicarijos susitarimą dėl oro transporto, konstatuoti EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą maršrutuose EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir Šveicarijos, ir skirti už jį sankciją nebuvimo

3. Dėl pirmojo pagrindo dėl „ne bis in idem“ principo ir SESV 266 straipsnio, taip pat senaties termino pažeidimo

a) Dėl antros dalies dėl senaties termino pažeidimo ir teisėto suinteresuotumo formaliai konstatuoti pažeidimą nebuvimo

b) Dėl pirmos dalies dėl „ne bis in idem“ principo ir SESV 266 straipsnio pažeidimo

4. Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo nediskriminavimo principo pažeidimu, ir trečiojo pagrindo, grindžiamo SESV 101 straipsnio, EEE susitarimo 53 straipsnio ir pareigos motyvuoti pažeidimu, kiek tai susiję, viena vertus, su ieškovei priskirta atsakomybe už vieną ir tęstinį pažeidimą maršrutuose EEE ir tarp Sąjungos ir Šveicarijos iki 2004 m. gegužės 1 d., ir, kita vertus, su jos dalyvavimo darant tą pažeidimą pradžios datos nustatymu

5. Dėl ketvirtojo pagrindo dėl SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimo, kiek tai susiję su ieškovei priskirta atsakomybe už vieną ir tęstinį pažeidimą maršrutuose, kuriuose ji nebuvo reali ar potenciali konkurentė

a) Dėl taikomų principų

b) Dėl motyvų, kuriais remdamasi Komisija priskyrė ieškovei atsakomybę už vieną ir tęstinį pažeidimą, kiek jis susijęs su maršrutais tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus Japoniją

1) Dėl motyvų menamų prieštaravimų

2) Dėl pagrindo, kuriuo remiamasi siekiant priskirti ieškovei atsakomybę už vieną ir tęstinį pažeidimą, kiek jis susijęs su maršrutais tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus Japoniją, menamo naujumo

c) Dėl motyvų, kuriais remdamasi Komisija priskyrė ieškovei atsakomybę už vieną ir tęstinį pažeidimą, kiek jis susijęs su maršrutais tarp EEE ir trečiųjų šalių, išskyrus Japoniją, pagrįstumo

6. Dėl šeštojo pagrindo, grindžiamo teisės į gynybą, nediskriminavimo principo ir proporcingumo principo pažeidimu, nes skirtingiems vežėjams taikyti skirtingi reikalavimai dėl įrodomosios medžiagos

7. Dėl septintojo pagrindo dėl 2006 m. gairių ir proporcingumo principo pažeidimo

a) Dėl pirmos dalies dėl pardavimų vertės nustatymo

1) Dėl pirmojo prieštaravimo, siejamo su 2006 m. gairių 13 punkto pažeidimu

2) Dėl antrojo kaltinimo, grindžiamo proporcingumo principo pažeidimu

b) Dėl antros dalies dėl sunkumo koeficiento ir papildomo dydžio nustatymo

8. Dėl aštuntojo pagrindo dėl 2006 m. gairių ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo, kiek tai susiję su atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų pardavimo už EEE ribų įsisteigusiems klientams apyvartos įtraukimu į pardavimo vertę

9. Dėl devintojo pagrindo dėl proporcingumo principo pažeidimo pritaikant bendrą 15 % dydžio sumažinimą

10. Dėl dešimtojo pagrindo, grindžiamo nediskriminavimo principo, proporcingumo principo ir, iš esmės, pareigos motyvuoti pažeidimu, Komisijai atsisakius sumažinti baudos dydį už ribotą ieškovės dalyvavimą darant vieną ir tęstinį pažeidimą

B. Dėl reikalavimų pakeisti ieškovei skirtos baudos dydį

IV. Dėl bylinėjimosi išlaidų


*      Proceso kalba: anglų.