GENERALINIO ADVOKATO

NICHOLAS EMILIOU IŠVADA,

pateikta 2023 m. lapkričio 9 d.(1)

Byla C‑516/22

Europos Komisija

prieš

Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę

„Valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymas – Už akių priimtas teismo sprendimas – Susitarimas dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos – Pereinamasis laikotarpis – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Supreme Court of the United Kingdom (Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas) sprendimas – Arbitražo sprendimo vykdymas – ESS 4 straipsnio 3 dalis – Lojalaus bendradarbiavimo pareiga – Bylos sustabdymas – SESV 351 straipsnio pirma pastraipa – Valstybių narių ir trečiųjų šalių susitarimai, sudaryti iki jų įstojimo į Sąjungą dienos – Daugiašaliai susitarimai – SESV 267 straipsnis – Prejudicinio klausimo nepateikimas – Bylą galutine instancija nagrinėjantis nacionalinis teismas – SESV 108 straipsnio 3 dalis – Valstybės pagalba – Status quo įpareigojimas“

I.      Įvadas

1.        1970 m. straipsnyje, parengtame kartu su bendraautoriais, anuomet dar nebūdamas teisėjas, J. Mertens de Wilmars (vėliau tapęs dabartinio Europos Sąjungos Teisingumo Teismo šeštuoju pirmininku) pažymėjo, kad pagal klasikinę viešąją tarptautinę teisę valstybės yra atsakingos už savo teismų valdžios veiksmus. Vis dėlto jis pridūrė, kad tuometinėje EEB sutartyje buvo nustatytas labai ypatingas santykis tarp nacionalinių ir Bendrijos teisminių institucijų. Tuo remdamasis teisėjas J. Mertens de Wilmars teigė, kad „nacionalinio teismo sprendimas dėl Bendrijos teisės normų taikymo srities <…> arba apskritai teismo sprendimas, kuriuo taikoma Bendrijos teisė, niekada negali būti laikomas valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymu“. Jo nuomone, nagrinėjant bylą dėl įsipareigojimų neįvykdymo valstybė narė atsako už savo teismų elgesį tik tuo atveju, jeigu galutinės instancijos teismas sistemingai atsisako pasinaudoti prejudicinio sprendimo procedūra(2).

2.        Per maždaug 50 metų Sąjungos teisė labai pasikeitė. Dabar aiškiai nustatyta, kad pagal SESV 258–260 straipsnius pripažinti, kad valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų, iš esmės galima neatsižvelgiant į tai, dėl kurios šios valstybės institucijos, įstaigos ar organo veiksmų ar neveikimo šie įsipareigojimai neįvykdyti, net jei tai yra konstituciniu požiūriu nepriklausoma institucija(3). Vadinasi, vykstant procedūrai dėl įsipareigojimų neįvykdymo, valstybė narė gali būti pripažinta atsakinga už Sąjungos teisės pažeidimus dėl nacionalinių teismų sprendimų(4).

3.        Vis dėlto ši byla ypatinga tuo, kad Europos Komisijos nurodytus Sąjungos teisės pažeidimus padarė ne valstybės narės teismas, o teismas, kuris tuo metu, kai priėmė ginčijamą sprendimą, atsižvelgiant į Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimą iš Europos Sąjungos („Brexit’as“), priklausė trečiajai valstybei: Supreme Court of the United Kingdom (Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas).

4.        Šioje byloje laikausi nuomonės, kad, nepaisant „Brexit’o“ ir ypatingo apdairumo, kurio reikia siekiant konstatuoti teismo padarytą pažeidimą(5), dėl ginčijamo Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) sprendimo padaryta tam tikrų Sąjungos teisės pažeidimų, kurie gali būti konstatuoti šioje byloje.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

5.        SESV 351 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Sutarčių nuostatos neturi paveikti teisių ir pareigų, kylančių iš susitarimų, sudarytų iki 1958 m. sausio 1 d. arba stojančioms valstybėms – iki įstojimo dienos, tarp vienos ar keleto valstybių narių ir vienos ar keleto trečiųjų šalių.“(6)

6.        Pagal Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos(7) 2 straipsnio e punktą „pereinamasis laikotarpis“ reiškia šio susitarimo 126 straipsnyje nustatytą laikotarpį.

7.        Susitarimo dėl išstojimo 86 straipsnio „Nebaigtos nagrinėti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylos“ 2 dalyje nustatyta:

„Europos Sąjungos Teisingumo Teismas toliau turi jurisdikciją Jungtinės Karalystės teismų prašymu priimti prejudicinį sprendimą, jei prašymas pateiktas iki pereinamojo laikotarpio pabaigos.“

8.        Susitarimo dėl išstojimo 87 straipsnio „Naujos Teisingumo Teismo bylos“ 1 dalyje nurodyta:

„Jei Europos Komisija mano, kad Jungtinė Karalystė iki pereinamojo laikotarpio pabaigos neįvykdė kokios nors pareigos pagal Sutartis arba šio Susitarimo ketvirtą dalį, ji gali per 4 metus nuo pereinamojo laikotarpio pabaigos perduoti šį reikalą svarstyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, laikydamasi atitinkamai SESV 258 straipsnyje <…> nustatytų reikalavimų. Jurisdikciją nagrinėti tokias bylas turi Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.“

9.        Susitarimo dėl išstojimo 126 straipsnyje „Pereinamasis laikotarpis“ nurodyta:

„Nustatomas pereinamasis, arba įgyvendinimo, laikotarpis, kuris prasideda šio Susitarimo įsigaliojimo dieną ir pasibaigia 2020 m. gruodžio 31 d.“

10.      Susitarimo dėl išstojimo 127 straipsnyje „Pereinamojo laikotarpio aprėptis“ nustatyta:

„1.      Jei šiame Susitarime nenustatyta kitaip, pereinamuoju laikotarpiu Jungtinei Karalystei ir jos teritorijoje taikoma Sąjungos teisė.

<…>

3.      Pereinamuoju laikotarpiu pagal 1 dalį taikytina Sąjungos teisė Jungtinės Karalystės atžvilgiu ir jos teritorijoje turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sąjungoje bei jos valstybėse narėse ir yra aiškinama bei taikoma vadovaujantis tais pačiais metodais ir bendraisiais principais, kurie taikytini Sąjungoje.

<…>

6.      Jei šiame Susitarime nenustatyta kitaip, laikoma, kad pereinamuoju laikotarpiu bet kuri pagal 1 dalį taikytinoje Sąjungos teisėje, įskaitant valstybių narių įgyvendinamą ir taikomą teisę, esanti nuoroda į valstybes nares apima Jungtinę Karalystę.

<…>“

B.      Tarptautinė teisė

11.      2002 m. gegužės 29 d. Švedijos vyriausybės ir Rumunijos vyriausybės sudarytos dvišalės sutarties dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos (toliau – DIS), įsigaliojusios 2003 m. liepos 1 d., 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Kiekviena Susitariančioji Šalis bet kuriuo metu užtikrina teisingą ir nešališką požiūrį į kitos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijas ir nepagrįstomis ar diskriminacinėmis priemonėmis netrukdo šiems investuotojams valdyti, tęsti, naudoti investicijas, jomis naudotis ar jas nutraukti, taip pat įsigyti prekes ar paslaugas arba parduoti savo gaminius.“

12.      DIS 7 straipsnyje numatyta, kad visus investuotojų ir susitariančiųjų šalių ginčus sprendžia, be kita ko, arbitražo teismas, kuris taiko ICSID konvenciją (toliau – arbitražinė išlyga).

13.      1965 m. kovo 18 d. Vašingtone sudarytos Konvencijos dėl valstybių ir kitų valstybių fizinių bei juridinių asmenų investicinių ginčų sprendimo (toliau – ICSID konvencija) 53 ir 54 straipsniai yra jos IV skyriaus („Arbitražas“) 6 skirsnyje „Sprendimo pripažinimas ir vykdymas“. 53 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Sprendimas ginčo šalims yra privalomas ir negali būti skundžiamas ar peržiūrimas jokia kita tvarka, išskyrus šioje Konvencijoje nustatytąją. Šalys laikosi sprendimo sąlygų ir jas vykdo, išskyrus tuos atvejus, kai sprendimo vykdymas yra atidėtas remiantis atitinkamomis šios Konvencijos nuostatomis.“

14.      54 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Kiekviena Susitariančioji Valstybė pripažįsta, kad vadovaujantis šia Konvencija priimtas sprendimas yra jai privalomas, ir užtikrina sprendime nustatytų turtinių prievolių įvykdymą savo teritorijoje taip, kaip užtikrina savo teismų galutinių sprendimų vykdymą. <…>“

III. Faktinės bylos aplinkybės ir ikiteisminė procedūra

15.      Bylos medžiagoje nurodytas reikšmingas faktines bylos aplinkybes galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.

A.      Arbitražo sprendimas, Komisijos sprendimai ir procesas Europos Sąjungos Teisingumo Teisme

16.      2004 m. rugpjūčio 26 d. Rumunija nusprendė nuo 2005 m. vasario 22 d. panaikinti regioninės valstybės pagalbos schemą, pagal kurią buvo taikomos įvairios mokestinės paskatos, nustatytos 1998 m. 2005 m. liepos 28 d. Švedijos investuotojai Ioan ir Viorel Micula, taip pat trys jų kontroliuojamos bendrovės, įsteigtos Rumunijoje (toliau – investuotojai), kurie gavo naudos iš šios schemos iki jos panaikinimo, paprašė sudaryti arbitražo teismą pagal DIS 7 straipsnį, kad būtų atlyginta žala, patirta panaikinus aptariamą mokesčių paskatų schemą.

17.      2013 m. gruodžio 11 d. arbitražo sprendime (toliau – arbitražo sprendimas) arbitražo teismas konstatavo, kad panaikinusi aptariamą mokesčių paskatų schemą iki 2009 m. balandžio 1 d. Rumunija pažeidė investuotojų teisėtus lūkesčius, veikė neskaidriai, nes laiku jų neinformavo ir neužtikrino teisingo ir nešališko jų investicijų vertinimo, kaip tai suprantama pagal DIS 2 straipsnio 3 dalį. Taigi arbitražo teismas iš Rumunijos priteisė investuotojams 791 882 452 Rumunijos lėjų (RON) (apie 160 mln. EUR pagal dabartinį valiutos kursą) žalos atlyginimą.

18.      2014 m. gegužės 26 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2014) 3192 final, juo Rumunija buvo įpareigota nedelsiant sustabdyti visus veiksmus, dėl kurių arbitražo sprendimas gali būti įgyvendintas arba įvykdytas, nes atrodė, kad tokie veiksmai yra neteisėta valstybės pagalba, kol Komisija priims galutinį sprendimą dėl įtariamos pagalbos suderinamumo su vidaus rinka (toliau – įpareigojimas sustabdyti veiksmus).

19.      2014 m. spalio 1 d. Komisija pranešė Rumunijai apie savo sprendimą pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą oficialią tyrimo procedūrą dėl įtariamos pagalbos (toliau – sprendimas pradėti procedūrą).

20.      2015 m. kovo 30 d. Komisija priėmė sprendimą (ES) 2015/1470 dėl valstybės pagalbos SA.38517 (2014/C) (ex 2014/NN), kurią įgyvendino Rumunija – 2013 m. gruodžio 11 d. arbitražo teismo sprendimas byloje Micula prieš Rumuniją (toliau – 2015 m. galutinis sprendimas). Tame sprendime iš esmės buvo numatyta, kad: i) arbitražo sprendimu investuotojams priteistos kompensacijos išmokėjimas buvo „valstybės pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, o tai buvo nesuderinama su vidaus rinka; ir ii) Rumunija privalėjo neišmokėti jokios nesuderinamos pagalbos ir susigrąžinti tokią pagalbą, kuri jau buvo išmokėta investuotojams.

21.      Investuotojai ginčijo 2015 m. galutinio sprendimo galiojimą Bendrajame Teisme, o šis 2019 m. birželio 18 d. Sprendimu European Food ir kt. / Komisija tą sprendimą panaikino(8). Iš esmės Bendrasis Teismas pripažino investuotojų ieškinių pagrindus pagrįstais, nurodęs, kad: i) Komisija neturėjo kompetencijos ir kad Sąjungos teisė netaikytina situacijai, susiklosčiusiai iki Rumunijos įstojimo; ir ii) padaryta klaida kvalifikuojant arbitražo sprendimą kaip „naudą“ ir „pagalbą“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį.

22.      2019 m. rugpjūčio 27 d. Komisija pateikė Teisingumo Teismui apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo. 2022 m. sausio 25 d. sprendimu Teisingumo Teismas panaikino Bendrojo Teismo sprendimą(9). Iš esmės Teisingumo Teismas konstatavo, pirma, kad nurodyta pagalba buvo suteikta po Rumunijos įstojimo į Sąjungą, todėl Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Komisija neturėjo kompetencijos ratione temporis priimti 2015 m. galutinį sprendimą. Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Bendrasis Teismas taip pat padarė teisės klaidą, konstatavęs, kad Sprendimas Achmea(10) toje byloje neturi reikšmės. Teisingumo Teismo teigimu, tai reiškė, kad Rumunijos sutikimas su DIS numatyta arbitražo sistema tapo netaikytinas šiai valstybei narei įstojus į Sąjungą. Kadangi Bendrasis Teismas savo sprendime neišnagrinėjo visų investuotojų nurodytų ieškinio pagrindų, Teisingumo Teismas grąžino bylą Bendrajam Teismui, kad šis priimtų naują sprendimą. Iki šiol ši byla dar nagrinėjama Bendrajame Teisme.

23.      Galiausiai 2022 m. rugsėjo 21 d. Nutartimi Romatsa ir kt. Teisingumo Teismas, atsakydamas į Belgijos teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjant investuotojų ginčą, konstatavo, jog SESV 267 ir 344 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad valstybės narės teismas, į kurį kreiptasi dėl arbitražo sprendimo vykdymo, „privalo panaikinti šį arbitražo sprendimą, todėl bet kuriuo atveju negali tęsti jo vykdymo, kad jo naudos gavėjai galėtų gauti jiems priteistą žalos atlyginimą“(11).

B.      Procesas Jungtinės Karalystės teismuose

24.      2014 m. spalio 17 d. arbitražo sprendimas buvo įregistruotas High Court of England and Wales (Anglijos ir Velso aukštasis teismas) pagal Arbitration (International Investment Disputes) Act 1966 (1966 m. Arbitražo (Tarptautinių investicinių ginčų) įstatymas), kuriuo ICSID konvencija įgyvendinama Jungtinėje Karalystėje, nuostatas.

25.      2017 m. sausio 20 d. High Court (Aukštasis teismas) (teisėjas W. Blair) atmetė Rumunijos prašymą panaikinti registraciją, tačiau patenkino jos prašymą sustabdyti vykdymą, kol bus baigtas procesas Sąjungos teismuose(12). Vėliau, 2018 m. liepos 27 d., Court of Appeal (Apeliacinis teismas) (teisėjai M. Arden, N. Hamblen ir G. Leggatt) nustatė, kad Anglijos teismams pagal ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą neleidžiama įpareigoti nedelsiant vykdyti arbitražo sprendimą, kol Komisijos sprendimu Rumunijai draudžiama mokėti priteistą žalos atlyginimą. Tuo remdamasis jis atmetė investuotojų apeliacinį skundą dėl High Court (Aukštasis teismas) nurodyto vykdymo sustabdymo, tačiau nurodė Rumunijai pateikti užstatą(13).

26.      2020 m. vasario 19 d. Sprendimu Micula / Rumunija (toliau – ginčijamas sprendimas) Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) nurodė vykdyti arbitražo sprendimą. Remdamasis SESV 351 straipsnio pirma pastraipa Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) padarė išvadą, kad šio sprendimo vykdymą reglamentuoja daugiašalė sutartis, t. y. ICSID konvencija, kurią Jungtinė Karalystė sudarė prieš įstodama į Europos Sąjungą ir kurioje nustatyti įpareigojimai Jungtinei Karalystei – juos įvykdyti gali reikalauti trečiosios valstybės, šios Konvencijos šalys.

C.      Ikiteisminė procedūra

27.      2020 m. gruodžio 3 d. Komisija išsiuntė Jungtinei Karalystei oficialų pranešimą, jame nurodė keturis Sąjungos teisės pažeidimus, padarytus dėl ginčijamo sprendimo. 2021 m. balandžio 1 d. atsakyme į oficialų pranešimą Jungtinė Karalystė ginčijo įtariamus pažeidimus.

28.      Kadangi atsakyme į oficialų pranešimą pateikti argumentai Komisijos neįtikino, 2021 m. liepos 17 d. ji pateikė Jungtinei Karalystei pagrįstą nuomonę. 2021 m. rugpjūčio 23 d. rašte Jungtinė Karalystė paprašė suteikti daugiau laiko atsakymui į pagrįstą nuomonę pateikti; Komisija šį prašymą patenkino. Jungtinė Karalystė neatsakė į pagrįstą nuomonę.

IV.    Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

29.      2022 m. liepos 29 d. pareikštame ieškinyje Komisija Teisingumo Teismo prašo:

–        pripažinti, kad leidusi vykdyti ICSID byloje Nr. ARB/05/20 priimtą arbitražo sprendimą Jungtinė Karalystė neįvykdė įsipareigojimų:

–        pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį, siejamą su Susitarimo dėl išstojimo 127 straipsnio 1 dalimi, nes priėmė sprendimą dėl SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos išaiškinimo ir jos taikymo arbitražo sprendimo įvykdymui, nors tas pats klausimas buvo išspręstas dar galiojančiais Komisijos sprendimais ir buvo laukiama Sąjungos teismų sprendimo,

–        pagal SESV 351 straipsnio pirmą pastraipą, siejamą su Susitarimo dėl išstojimo 127 straipsnio 1 dalimi, nes neteisingai aiškino ir taikė sąvokas „teisių <…> vienos ar keleto trečiųjų šalių“ ir „Sutarčių <…> turi paveikti“,

–        pagal SESV 267 straipsnio pirmos pastraipos a ir b punktus ir trečią pastraipą, siejamus su Susitarimo dėl išstojimo 127 straipsnio 1 dalimi, nes nepateikė klausimo dėl 2014 m. Komisijos sprendimo dėl sustabdymo ir 2014 m. Komisijos sprendimo pradėti procedūrą galiojimo ir kaip galutinės instancijos teismas nepateikė klausimo dėl Sąjungos teisės, kuri nebuvo nei acte clair, nei acte éclairé, išaiškinimo, ir

–        pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį, siejamą su Susitarimo dėl išstojimo 127 straipsnio 1 dalimi, nes nurodė Rumunijai pažeisti jos įsipareigojimus pagal Sąjungos teisę, kylančius iš 2014 m. sprendimo dėl sustabdymo ir 2014 m. sprendimo pradėti procedūrą,

–        priteisti iš Jungtinės Karalystės bylinėjimosi išlaidas.

30.      Jungtinės Karalystės vyriausybė, kuriai ieškinys buvo tinkamai įteiktas, per nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį. Kai Teisingumo Teismo kanceliarija susisiekė su Jungtinės Karalystės vyriausybe, kad ši patvirtintų Komisijos ieškinio gavimą, ši vyriausybė nurodė, kad gavo ieškinį ir kad „šiame etape“ ji neketina dalyvauti procese.

31.      2022 m. spalio 31 d. rašte Komisija paprašė Teisingumo Teismo priimti sprendimą už akių pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento (toliau – Procedūros reglamentas) 152 straipsnį.

32.      Gavusi Teisingumo Teismo kanceliarijos raštą Komisija informavo Teisingumo Teismą, jog neprieštarauja, kad atsakovei būtų nustatytas naujas terminas atsiliepimui į ieškinį pateikti. Vis dėlto 2023 m. balandžio 20 d. rašte Jungtinės Karalystės vyriausybė patvirtino, kad neketina pateikti atsiliepimo į ieškinį šioje byloje, nepaisant Teisingumo Teismo nustatyto naujo termino.

V.      Analizė

33.      Šioje byloje Komisija nurodo keturis atskirus Sąjungos teisės pažeidimus, padarytus dėl ginčijamo sprendimo. Prieš nagrinėdamas šiuos reikalavimus (C dalis) norėčiau trumpai paminėti kai kuriuos procedūrinius aspektus, būdingus šiai bylai: Teisingumo Teismo jurisdikciją pagal SESV 258 straipsnį, remiantis Susitarimu dėl išstojimo (A dalis), ir tam tikrus proceso, per kurį Teisingumo Teismas priima sprendimą už akių, ypatumus (B dalis).

A.      I įžanginės pastabos: Teisingumo Teismo jurisdikcija pagal SESV 258 straipsnį, remiantis Susitarimu dėl išstojimo

34.      2020 m. sausio 31 d. Jungtinė Karalystė išstojo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos. 2020 m. vasario 1 d. įsigaliojo Susitarimas dėl išstojimo.

35.      Susitarimo dėl išstojimo 2 straipsnio e punkte ir 126 straipsnyje buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis, kuris prasidėjo Susitarimo dėl išstojimo įsigaliojimo dieną ir baigėsi 2020 m. gruodžio 31 d. Šio susitarimo 127 straipsnyje buvo nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu Jungtinei Karalystei ir jos teritorijoje taikoma Sąjungos teisė, išskyrus atvejus, kai Susitarime dėl išstojimo numatyta kitaip.

36.      Į šį susitarimą taip pat buvo įtrauktos tam tikros konkrečios nuostatos dėl valstybės pagalbos kontrolės ir susijusių administracinių procedūrų Komisijoje(14), taip pat dėl teismo procesų Sąjungos teismuose(15). Vis dėlto nė vienoje iš šių Susitarimo nuostatų nebuvo numatyta galimybė nukrypti nuo jo 127 straipsnyje įtvirtinto principo, kiek tai susiję su šiai bylai reikšmingomis Sąjungos (materialinėmis ir procesinėmis) nuostatomis.

37.      Kalbant konkrečiai, Susitarimo dėl išstojimo 87 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad „jei Europos Komisija mano, kad Jungtinė Karalystė iki pereinamojo laikotarpio pabaigos neįvykdė kokios nors pareigos pagal Sutartis <…>, ji gali per 4 metus nuo pereinamojo laikotarpio pabaigos perduoti šį reikalą svarstyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, laikydamasi atitinkamai SESV 258 straipsnyje <…> nustatytų reikalavimų. Jurisdikciją nagrinėti tokias bylas turi Europos Sąjungos Teisingumo Teismas“.

38.      Iš minėtų nuostatų galima padaryti dvi išvadas. Pirma, tuo metu, kai buvo padaryti įtariami pažeidimai, Jungtinei Karalystei buvo privalomos Sąjungos teisės nuostatos, kuriomis Komisija remiasi šioje byloje. Antra, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją nagrinėti šią bylą, nes: i) ginčijamas sprendimas buvo priimtas pereinamuoju laikotarpiu (2020 m. vasario 19 d.); ir ii) Komisijos ieškinys pagal SESV 258 straipsnį buvo pareikštas per ketverius metus nuo pereinamojo laikotarpio pabaigos (2022 m. liepos 29 d.).

B.      II įžanginės pastabos: už akių priimti teismo sprendimai

39.      Šioje byloje Jungtinė Karalystė nepateikė atsiliepimo į ieškinį, todėl Komisija paprašė Teisingumo Teismo priimti sprendimą už akių.

40.      Procedūros reglamento 152 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tokiu atveju Teisingumo Teismas turi išnagrinėti „ar ieškinys yra priimtinas, ir patikrin[ti], ar tinkamai įvykdyti formalūs reikalavimai ir ar ieškovo reikalavimai atrodo pagrįsti“.

41.      Šiuo atveju atrodo, kad atitinkami formalumai buvo įvykdyti. Konkrečiai kalbant, kaip nurodyta šios išvados 30–32 punktuose, Jungtinės Karalystės vyriausybė patvirtino Teisingumo Teismo kanceliarijai, kad ieškinį gavo. Be to, šiame ieškinyje nematau jokios informacijos, kuria remiantis būtų galima teigti, kad buvo padarytas procedūrinis pažeidimas, galintis turėti įtakos ieškinio priimtinumui. Komisijos ieškinys atitinka Procedūros reglamento 120 straipsnyje įtvirtintus aiškumo ir tikslumo reikalavimus, o jame pateikti prieštaravimai, regis, atitinka tuos, kurie jau buvo nurodyti oficialiame pranešime ir pagrįstoje nuomonėje.

42.      Dėl ieškinio, dėl kurio sprendimas turėtų būti priimtas už akių, esmės vertinimo norėčiau pateikti du glaustus, bet susijusius argumentus.

43.      Pirma, gali būti naudinga patikslinti įrodymams keliamus reikalavimus, kuriuos Teisingumo Teismas turi taikyti vertindamas ieškovo reikalavimus. Šiuo klausimu vėl reikėtų priminti Procedūros reglamento 152 straipsnio 3 dalį, pagal kurią priimdamas sprendimą už akių Teisingumo Teismas turi nuspręsti, „ar ieškovo reikalavimai atrodo pagrįsti“(16).

44.      Mano nuomone, iš šios nuostatos aišku, kad, viena vertus, atsakovo nedalyvavimas procese nereiškia, kad Teisingumo Teismas automatiškai turi patenkinti ieškovo reikalavimus. Kaip yra nurodęs generalinis advokatas J. Mischo, nagrinėjant bylą už akių „nekyla klausimo, ar ieškovo reikalavimams gali būti taikoma tiesos prezumpcija“(17). Iš tikrųjų pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, vykstant procedūrai pagal SESV 258–260 straipsnius, „net jei atitinkama valstybė narė neginčija įsipareigojimų neįvykdymo, Teisingumo Teismas bet kuriuo atveju turi nustatyti, ar įtariamas įsipareigojimų pažeidimas buvo padarytas“(18).

45.      Įrodymams keliami reikalavimai taip pat negali būti tokie patys, kuriuos Teisingumo Teismas taiko nagrinėdamas prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal SESV 278 ir 279 straipsnius. Pagal suformuotą jurisprudenciją tokiose bylose Teisingumo Teismas turi tik patikrinti fumus boni iuris, t. y. reikalavimo, kuris „prima facie nėra nepagrįstas“, buvimą(19). Mano nuomone, skirtumas tarp reikalavimo, kuris „atrodo pagrįstas“, ir reikalavimo, kuris „neatrodo nepagrįstas“, yra ne tik terminologinis. Taigi pagal Procedūros reglamento 152 straipsnio 3 dalį reikalaujama kai ko daugiau.

46.      Kita vertus, veiksmažodis „atrodo“ rodo, kad kontrolės lygis yra santykinai palankus ieškovo reikalavimams. Teisingumo Teismas neprivalo išsamiai išnagrinėti ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių ir pateiktų teisinių argumentų, taip pat negalima tikėtis, kad jis nurodys faktinius ir teisinius argumentus, kuriuos atsakovas būtų galėjęs pateikti, jeigu būtų dalyvavęs procese. Atsisakydamas teisės dalyvauti teismo posėdyje, atsakovas pasirenka nepasinaudoti galimybe, be kita ko, pateikti įrodymų, galinčių paneigti ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių teisingumą, arba pateikti gynybos argumentus, o juos iš esmės turi pateikti ir pagrįsti atsakovas.

47.      Žinoma, vertindamas ieškovo teiginius Teisingumo Teismas gali laikyti įrodytu visuotinai žinomą arba dėl bendros patirties įrodytą faktą(20), ir visiškai taikomas principas iura novit curia(21). Vis dėlto dėl likusios dalies Teisingumo Teismas turi remtis bylos medžiagoje esančia informacija.

48.      Mano nuomone, kai byla nagrinėjama už akių, ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad jo reikalavimai „prima facie yra pagrįsti“: jeigu argumentai, pateikti šiems reikalavimams pagrįsti, be išsamios analizės atrodo teisiškai ir faktiškai pagrįsti ir prireikus paremti tinkamais įrodymais, Teisingumo Teismas turi neatidėliodamas priimti ieškovui palankų sprendimą(22).

49.      Man atrodo, kad toks subalansuotas požiūris į Teisingumo Teisme įrodymams keliamus reikalavimus pagal Procedūros reglamento 152 straipsnio 3 dalį labiausiai atitinka šios nuostatos formuluotę ir pačią proceso, kai sprendimas priimamas už akių, logiką. Procesai in absentia – tai teisinis konstruktas, įvairiomis formomis egzistuojantis daugumoje jurisdikcijų. Mano žiniomis, toks procesas paprastai yra supaprastintas ir teismų daugiausia prašoma priimti ieškovams palankų sprendimą, nors tai neturi būti daroma visiškai nekritiškai ir automatiškai(23).

50.      Galiausiai, jeigu Teisingumo Teismas atliktų įprastą, visapusišką ieškovų reikalavimų teisinę ir faktinę analizę, atsakovų galimybė prašyti panaikinti sprendimą už akių(24) iš esmės prarastų savo prasmę.

51.      Dėl to pereinu prie kito klausimo.

52.      Nors ne man spręsti, ar šalies pasirinkimas nedalyvauti procese yra išmintingas sprendimas, norėčiau pabrėžti, kad dėl tokio pasirinkimo Teisingumo Teismui gali būti sunkiau vykdyti savo teisminę funkciją(25). Yra senas anglų posakis, kad „kiekviena istorija turi dvi puses“(26). Jeigu taip, tenka apgailestauti, kad kai kuriais atvejais Teisingumo Teisme nevisiškai atskleidžiama viena iš dviejų istorijos pusių, bent iki galimo antrojo proceso. Galimybė prašyti panaikinti už akių priimtą sprendimą gali leisti išspręsti tam tikrus klausimus, kurie galėtų kilti iš pirmojo Teisingumo Teismo sprendimo, bet dėl to taip pat dubliuojamas procesas, užsitęsia teisinio nesaugumo situacija ir neoptimaliai naudojami Teisingumo Teismo (ir galbūt šalių) ištekliai.

53.      Išnagrinėjęs pirma nurodytus procedūrinius klausimus, dabar nagrinėsiu keturių Komisijos nurodytų ieškinio pagrindų esmę. Nors šie pagrindai glaudžiai susiję, kiekvieną iš jų nagrinėsiu atskirai ir pateiksiu kryžmines nuorodas į šioje išvadoje jau nagrinėtus klausimus.

C.      Pirmasis ieškinio pagrindas: ESS 4 straipsnio 3 dalies pažeidimas

1.      Ieškovės argumentai

54.      Pirmajame ieškinio pagrinde Komisija teigia, kad Jungtinė Karalystė pažeidė lojalaus bendradarbiavimo principą, nes Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) nesustabdė savo nagrinėjamos bylos, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą apeliacinėje byloje European Food.

55.      Komisijos teigimu, pagal ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo pareigą, kai nacionalinis teismas nagrinėja bylą, dėl kurios jau pradėtas Komisijos tyrimas arba Sąjungos teismuose nagrinėjama byla, tas teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, nebent nekyla jo numatomo priimti sprendimo ir tikėtino Komisijos akto ar Sąjungos teismų sprendimo kolizijos pavojus.

56.      Dėl investuotojų Jungtinėje Karalystėje pradėtų pripažinimo ir vykdymo procedūrų Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas), kaip teigia Komisija, gavo nagrinėti klausimą, dėl kurio reikėjo išaiškinti tas pačias Sąjungos teisės nuostatas dėl tų pačių priemonių kaip ir tos, dėl kurių Komisija jau priėmė sprendimą ir dėl kurių Sąjungos teismuose dar buvo nagrinėjamos bylos.

57.      Nors Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) žinojo, kad jam ir toliau taikoma lojalaus bendradarbiavimo pareiga, jis nusprendė priimti galutinį sprendimą byloje, todėl kilo šio sprendimo ir numatomų priimti Komisijos ir (arba) Sąjungos teismų sprendimų dėl to paties dalyko kolizijos pavojus.

2.      Vertinimas

a)      Lojalaus bendradarbiavimo ir valstybės pagalbos kontrolė

58.      ESS 4 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, kurie yra pagal Sąjungos sutartis sukurtos teisinės sistemos pagrindas: lojalaus bendradarbiavimo principas. Iš esmės pagal šį principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijos ir visos nacionalinės valdžios institucijos, įskaitant valstybių narių teismines institucijas, veikiančias pagal savo kompetenciją, sąžiningai bendradarbiautų(27).

59.      Visų pirma pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį valstybės narės privalo, pirma, „kad užtikrintų pagal Sutartis ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą, <…> im[tis] bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių“ ir, antra, „pad[ėti] Sąjungai įgyvendinti jos uždavinius ir nesiim[ti] jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sąjungos tikslų“.

60.      Turbūt nereikia nė priminti, kad vienas iš svarbiausių Sąjungos tikslų yra sukurti vidaus rinką(28): erdvę be vidaus sienų, kurioje užtikrinamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas(29) ir kurioje įmonių tarpusavio konkurencija nėra iškraipoma(30) vienašaliu ir daugiašaliu įmonių elgesiu(31) arba nacionalinėms valdžios institucijoms teikiant pagalbą(32).

61.      Kiek tai susiję su valstybės pagalbos priemonėmis, SESV 108 straipsnyje nustatyta ex ante ir ex post kontrolės sistema, kurioje Komisijai suteikiamas pagrindinis vaidmuo. Be kita ko, Komisija turi „nuolat kontroliuoti“ visas esamas pagalbos formas ir iš anksto įvertinti „visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą“ dar prieš juos įgyvendinant. Be to, Komisijai suteikta „išimtinė kompetencija“ vertinti pagalbos priemonių suderinamumą su vidaus rinka, kontroliuojant Sąjungos teismams(33).

62.      Atsižvelgiant į tai, nacionaliniai teismai šioje srityje taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Neginčijama, kad Sąjungos taisyklių valstybės pagalbos srityje taikymas grindžiamas, viena vertus, nacionalinių teismų ir, kita vertus, Komisijos ir Sąjungos teismų lojalaus bendradarbiavimo pareiga, pagal kurią kiekviena institucija veikia neviršydama Sutartimi jai patikėtų funkcijų(34). Nacionalinių teismų vaidmuo apima, be kita ko, reikalavimą apsaugoti šalis, kurioms daromas poveikis dėl konkurencijos iškraipymo, atsiradusio suteikus neteisėtą pagalbą(35). Vis dėlto nacionaliniai teismai neturėtų priimti sprendimų, prieštaraujančių Komisijos sprendimui, net jeigu jis yra laikinas(36).

63.      Šiomis aplinkybėmis dėl atitinkamai Komisijos, Sąjungos teismų ir nacionalinių teismų jurisdikcijos ir įgaliojimų sutapties kartais gali kilti kolizijos pavojus, susijęs su valstybės pagalbos taisyklių aiškinimu ir taikymu konkrečiais atvejais. Taip visų pirma gali būti tuo atveju, kai dėl tam tikrų nacionalinių priemonių suderinamumo su Sąjungos valstybės pagalbos taisyklėmis lygiagrečiai Sąjungos ir nacionaliniu lygmenimis vykdomos įvairios administracinės ir (arba) teisminės procedūros.

64.      Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, kai nacionalinio teismo nagrinėjamos bylos baigtis priklauso nuo to, ar Komisijos sprendimas yra galiojantis, pagal lojalaus bendradarbiavimo pareigą nacionalinis teismas, siekdamas nepriimti tam Komisijos sprendimui prieštaraujančio sprendimo, turėtų sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Sąjungos teismai priims galutinį sprendimą dėl ieškinio dėl panaikinimo. Vis dėlto šis nacionalinis teismas gali atsisakyti sustabdyti bylos nagrinėjimą, jei mano, kad konkretaus atvejo aplinkybėmis pagrįsta kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Komisijos sprendimo galiojimo arba jei nekyla administracinių ir (arba) teismo sprendimų kolizijos pavojaus(37).

65.      Man atrodo, kad iš šios jurisprudencijos kylantys principai (toliau – Sprendime Masterfoods suformuota jurisprudencija) visiškai taikytini šioje byloje.

b)      Lojalaus bendradarbiavimo principas ginčijamame sprendime

66.      Kaip Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) pripažino ginčijamo sprendimo 2 punkte, jo nagrinėjama byla buvo „[investuotojų] didelių pastangų įvairiose jurisdikcijose užtikrinti jiems palankaus arbitražo sprendimo prieš Rumuniją vykdymą ir Europos Komisijos bandymų <…> užkirsti kelią vykdymui dėl to, kad juo būtų pažeista Sąjungos teisė, pagal kurią draudžiama neteisėta valstybės pagalba, paskutinis etapas“(38).

67.      Iš tiesų Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) pažymėjo, kad vykdymo užtikrinimo procedūros tebevyko keliose kitose valstybėse: Prancūzijoje, Belgijoje, Liuksemburge ir Švedijoje. Be to, vienoje iš šių valstybių (t. y. Belgijoje) atitinkamas nacionalinis teismas jau buvo pateikęs Teisingumo Teismui tris prejudicinius klausimus, susijusius su arbitražo sprendimo vykdymu ir lojalaus bendradarbiavimo principu(39). Be to, ir tai yra dar svarbiau, procesas Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) taip pat vyko lygiagrečiai su procesu Sąjungos teismuose, per kurį investuotojai ginčijo 2015 m. galutinio sprendimo galiojimą (toliau – byla European Foods)(40).

68.      Suprasdamas pasekmes, galinčias kilti dėl tokio sudėtingo ginčų voratinklio, Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) ginčijamo sprendimo 56 punkte nurodė, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis: i) „jam kelia susirūpinimą galimai prieštaringi sprendimai dėl to paties dalyko ir tų pačių šalių“; ii) jis negali konstatuoti, kad „nėra [tokių sprendimų] kolizijos pavojaus“; iii) jeigu skirtingi sprendimai vis dėlto prieštarautų tarpusavyje, dėl to „būtų iš esmės sukliudyta Sąjungos teisės veikimui“; ir iv) to, kad Teisingumo Teisme dar nagrinėjamas apeliacinis skundas, iš esmės „pakanka, kad būtų taikoma lojalaus bendradarbiavimo pareiga“.

69.      Vis dėlto Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) ėmėsi nagrinėti investuotojų apeliacinio skundo pagrindo, grindžiamo SESV 351 straipsnio pirma pastraipa, pagrįstumą. Pirmiausia jis priminė su šia nuostata susijusią Sąjungos jurisprudenciją(41) ir tada bendrai išnagrinėjo įsipareigojimų, kylančių iš ankstesnių susitarimų pagal šią nuostatą, apimtį(42). Paskui Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) nagrinėjo klausimą, ar SESV 351 straipsnis taikytinas atitinkamiems Jungtinės Karalystės įsipareigojimams pagal ICSID konvenciją(43), ir galiausiai vertino, ar dėl jo pateiktino šioje byloje nagrinėjamos Sutarties nuostatos išaiškinimo galėtų kilti kolizijos pavojus, dėl kurio reikėtų sustabdyti nacionalinės bylos nagrinėjimą, kol bus priimtas sprendimas Sąjungos teismuose(44).

70.      Komisija pirmajame šioje byloje pareikšto ieškinio pagrinde ginčija būtent pastarąją Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) motyvų dalį. Galutinėse ginčijamo sprendimo dalyse Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) padarė išvadą, kad, nepaisant jo ankstesnių išvadų dėl lojalaus bendradarbiavimo principo abstraktaus taikymo, bylos nagrinėjimo nebuvo būtina sustabdyti dėl trijų priežasčių.

71.      Pirma, Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė, kad, atsižvelgiant į Sąjungos teisę, klausimai dėl įsipareigojimų, kylančių iš ankstesnių susitarimų pagal SESV 351 straipsnio pirmą pastraipą, buvimo ir apimties priklauso ne tik Sąjungos teismų jurisdikcijai. Šie klausimai nereglamentuojami Sąjungos teisės ir, kaip toliau tęsė Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas), Teisingumo Teismas negalėjo į juos atsakyti geriau nei nacionalinis teismas.

72.      Antra, Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) nurodė, kad jame investuotojų pagal SESV 351 straipsnį iškeltas klausimas nėra visiškai toks pats, koks keliamas Sąjungos teismuose. Byloje European Food investuotojai, be kita ko, tvirtino, kad pagal SESV 351 straipsnį pirmenybė teikiama ankstesniems Rumunijos tarptautiniams įsipareigojimams, kylantiems iš DIS ir ICSID konvencijos 53 straipsnio. Vis dėlto Jungtinėje Karalystėje nagrinėjamoje byloje svarbus teisinis klausimas buvo Jungtinės Karalystės įsipareigojimai taikyti ICSID konvenciją ir pripažinti bei vykdyti arbitražo sprendimą pagal ICSID konvencijos 54 ir 69 straipsnius(45). Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) pažymėjo, kad tai yra klausimas, kuris, turint omenyje, kad jis susijęs būtent su ginču Jungtinėje Karalystėje, nebuvo iškeltas Sąjungos teismuose.

73.      Trečia, Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) taip pat nusprendė, kad Sąjungos teismų galimybė nagrinėti SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos taikytinumą iki narystės prisiimtiems įsipareigojimams pagal ICSID konvenciją, atsižvelgiant į Jungtinėje Karalystėje vis dar nagrinėjamą ginčą, yra menka. Bendrojo Teismo sprendime European Food nebuvo aiškinamas SESV 351 straipsnis, todėl (tuo metu) Teisingumo Teismui pateiktame apeliaciniame skunde buvo nagrinėjami tik kiti klausimai. Net panaikinus skundžiamą sprendimą ir grąžinus bylą Bendrajam Teismui, kad šis iš naujo įvertintų bylą, Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) nuomone, mažai tikėtina, kad Sąjungos teismas nagrinėtų konkretų Jungtinės Karalystės byloje iškeltą konkretų klausimą. Taigi Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) padarė išvadą, kad šiomis aplinkybėmis nereikia sustabdyti bylos nagrinėjimo.

c)      Bylos nagrinėjimo sustabdymas

74.      Manau, kad Komisijos kritika dėl lojalaus bendradarbiavimo principo vertinimo ginčijamame sprendime atrodo pagrįsta. Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) pateiktus argumentus, kuriais siekiama išvengti bylos nagrinėjimo sustabdymo, nepaisant to, kad, kaip jis pats pripažino, ir toliau buvo taikomas lojalaus bendradarbiavimo principas, vertinu kaip neįtikinamus.

1)      Sprendime „Masterfoods“ suformuota jurisprudencija

75.      Pirma, tai, kad klausimai, susiję su įsipareigojimų, kylančių iš ankstesnių susitarimų pagal SESV 351 straipsnio pirmą pastraipą, buvimu ir apimtimi, nėra „tik Sąjungos teismams“ arba kad Sąjungos teismas „nėra geresnėje padėtyje nei nacionalinis teismas, kad į juos atsakytų“, neturi reikšmės taikant lojalaus bendradarbiavimo principą.

76.      Sprendime Masterfoods suformuota jurisprudencija nėra grindžiama mintimi, kad tam tikrų Sąjungos nuostatų aiškinimas turėtų būti „paliktas tik“ Sąjungos teismams. Priešingai: ši jurisprudencija grindžiama pačia prielaida, kad ir vieni, ir kiti teismai, išskyrus išimtis, turi jurisdikciją ir gali spręsti klausimus dėl Sąjungos teisės aiškinimo ir taikymo, galinčius kilti jų nagrinėjamose bylose, įskaitant konkurencijos bylas. Iš ESS 19 straipsnio matyti, kad nacionaliniai teismai piliečiams, prašantiems apginti iš Sąjungos teisės kylančias teises, turi būti bendrosios kompetencijos Sąjungos teismai(46).

77.      Sprendime Masterfoods suformuota jurisprudencija grindžiama dvejopa logika. Viena vertus, ja siekiama apsaugoti Komisijai konkurencijos srityje suteiktus vykdomuosius įgaliojimus (šiuo atveju – nustatyti įtariamos pagalbos buvimą ir suderinamumą), išvengiant prieštaringų sprendimų (administracinių ir (arba) teisminių) dėl teisinių klausimų, kuriuos Komisija nagrinėja arba jau išnagrinėjo ir kuriems šiuo metu taikoma teisminė kontrolė Sąjungos teismuose. Kita vertus, ja siekiama išsaugoti išimtinę Sąjungos teismų jurisdikciją tikrinti Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų galiojimą ir išvengti situacijos, kad nacionalinis teismas galėtų priimti sprendimą, kuris praktiškai reikštų vieno iš šių aktų negaliojimą.

78.      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, man atrodo, kad ši byla labai aiškiai priskirtina prie tokios rūšies bylų, kuriose buvo taikoma Sprendime Masterfoods suformuota jurisprudencija(47).

79.      Abu procesai – ir Sąjungoje, ir Jungtinėje Karalystėje – apskritai buvo susiję su tuo pačiu klausimu (investuotojų galimybe užtikrinti arbitražo sprendimo vykdymą Sąjungoje), tų pačių Sąjungos teisės nuostatų ir bendrųjų principų (visų pirma SESV 351 straipsnio, SESV 107 ir 108 straipsnių ir lojalaus bendradarbiavimo principo) aiškinimu ir turėjo įtakos trijų Komisijos priimtų sprendimų valstybės pagalbos srityje galiojimui ir (arba) veiksmingumui(48).

80.      Iš ginčijamo sprendimo taip pat matyti, jog Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) buvo visiškai aišku, kad jeigu jis „uždegtų žalią šviesą“ arbitražo sprendimo vykdymui Jungtinėje Karalystėje, tiek administracinė procedūra Komisijoje dėl įtariamos valstybės pagalbos, tiek panaikinimo procesas Sąjungos teismuose iš esmės būtų netekę dalyko(49).

81.      Jei taip yra, tai, ar tam tikras teisinis klausimas, kurį investuotojai iškėlė Jungtinės Karalystės teismuose, buvo toks, dėl kurio Sąjungos teismai turėjo išimtinę jurisdikciją arba galėjo geriausiai priimti sprendimą, neturi įtakos Sprendime Masterfoods suformuotos jurisprudencijos taikytinumui.

82.      Abiem atvejais tai, kad gali būti priimti vienas kitam prieštaraujantys sprendimai, nesiskirtų, ir abiem atvejais galėtų būti pakenkta tinkamam užduočių, kurias Sutarčių rengėjai patikėjo Komisijai ir Sąjungos teismams, vykdymui. Viena vertus, ginčijamu sprendimu investuotojams buvo leista vykdyti arbitražo sprendimą, taip apeinant „blokavimo padarinius“, kylančius ne tik iš 2015 m. galutinio sprendimo, bet ir iš sprendimo pradėti procedūrą bei įpareigojimo sustabdyti veiksmus. Kita vertus, Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) pateiktas SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos aiškinimas ir taikymas taip pat skyrėsi nuo to, kurį Komisija pateikė 2015 m. galutiniame sprendime(50). Taigi ginčijamas sprendimas de facto reiškė, kad tas sprendimas yra neteisėtas, nes Komisija nesilaikė Sąjungos pirminės teisės nuostatos. Vis dėlto Sąjungos teismai dar tikrina šio sprendimo galiojimą.

2)      Ankstesnių susitarimų ir SESV 351 straipsnio aiškinimas

83.      Antra, žinoma, gali būti, kad valstybės narės įsipareigojimų pagal konkretų susitarimą buvimo ir apimties nustatymas pagal SESV 351 straipsnio pirmą pastraipą nėra Sąjungos teisės reglamentuojamas klausimas. Iš esmės Teisingumo Teismas tikrai neturi aiškinti tarptautinių susitarimų, kurių šalis nėra Sąjunga.

84.      Vis dėlto akivaizdu, kad SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos prasmės ir taikymo srities, t. y. visų pirma sąlygų, kuriomis pagal šią nuostatą Sąjungos teisės norma gali netekti poveikio dėl ankstesnio susitarimo, nustatymas yra Sąjungos teisės aiškinimo klausimas.

85.      Tai taip pat yra klausimas, kuris buvo konkrečiai iškeltas Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas)(51) ir į kurį, logiška, turi būti atsakyta prieš pradedant nagrinėti tarptautinio susitarimo sukeliamas pasekmes vienai valstybei narei. Akivaizdu, kad teismas negali pozityviai nustatyti, kas išplaukia iš konkrečios ankstesnio susitarimo nuostatos, nebent jis prieš tai konstatavo, kad šis susitarimas (ir (arba) kai kurios jo nuostatos) patenka į SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos taikymo sritį.

86.      Iš tiesų SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos taikymo srities nustatymas buvo klausimas, kurį Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) turėjo išsamiai išanalizuoti, prieš pradėdamas vertinti teisines pasekmes, kylančias iš ICSID konvencijos nuostatų, kuriomis rėmėsi investuotojai. Ginčijamo sprendimo 98 punkte Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) teisingai pažymėjo, kad šiuo tikslu reikėjo išnagrinėti, ar pagal nagrinėjamą tarptautinį susitarimą atitinkamai valstybei narei buvo nustatyti įpareigojimai, kurių įvykdymo dar gali reikalauti Sąjungai nepriklausančios valstybės, kurios yra jo šalys. Tada ginčijamo sprendimo 98–100 punktuose jis išaiškino frazę „įpareigojimai, kurių įvykdymo dar gali reikalauti Sąjungai nepriklausančios valstybės“.

87.      Šis žodžių junginys, dėl kurio tikslios reikšmės šalys ginčijosi, randamas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos(52), kurioje nurodytos „teis[ės] ir pareig[os], kylanči[os] iš susitarimų <…> tarp vienos ar keleto valstybių narių ir vienos ar keleto trečiųjų šalių“.

88.      Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad SESV 351 straipsnio pirmoje pastraipoje nėra nuorodos nei į valstybių narių, nei į tarptautinę teisę. Darytina išvada, kad joje vartojamos sąvokos yra savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos, kurių reikšmė ir taikymo sritis visoje Sąjungos teritorijoje turi būti aiškinamos vienodai, atsižvelgiant ne tik į šios nuostatos formuluotę, bet ir į jos tikslą bei kontekstą(53). Žinoma, tai nereiškia, kad Sąjungos sutarčių rengėjai ketino nepaisyti atitinkamų tarptautinės teisės principų šiuo klausimu(54). Tai tik reiškia, kad sąlygas, kuriomis valstybėms narėms leidžiama (pagal Sąjungos sutartis) netaikyti Sąjungos taisyklių, siekiant laikytis ankstesnių susitarimų, ir kokios yra tokio leidimo ribos, nustatomos pačios Sąjungos(55).

89.      Šiuo klausimu reikėtų nepamiršti, kad, be SESV 351 straipsnio pirmoje pastraipoje aiškiai nustatytų sąlygų, tos pačios nuostatos antroje pastraipoje nustatyta konkreti pareiga pašalinti kolizijas ateityje, o trečioje pastraipoje įtvirtintas draudimas suteikti lengvatines sąlygas trečiosioms valstybėms. Be to, tam tikras šios nuostatos taikymo srities ribas lemia Sąjungos teisinės sistemos ypatumai. Kaip Teisingumo Teismas pripažino Sprendime Kadi, SESV 351 straipsnis „jokiu atveju negali paneigti principų, kurie išplaukia iš pačios [Sąjungos] teisinės sistemos pagrindų, įskaitant pagrindinių teisių apsaugą, apimančią [Sąjungos] teismo vykdomą [Sąjungos] teisės aktų atitikties šioms pagrindinėms teisėms kontrolę“(56).

90.      Nagrinėjamu atveju svarbiausias klausimas, dėl kurio Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) turėjo priimti sprendimą, paprastai tariant, buvo toks: kokiomis aplinkybėmis gali būti taikoma SESV 351 straipsnio pirma pastraipa, jeigu: i) ankstesnis susitarimas, kuriuo remtasi, buvo daugiašalis susitarimas; ir ii) paaiškėjo, kad ginčas yra išimtinai Sąjungos vidaus ginčas, nes jame nedalyvauja jokia trečioji valstybė ar trečiosios valstybės pilietis.

91.      Atsižvelgdamas į tai Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) ginčijamame sprendime aiškino (ir taikė) ne tik ankstesnį susitarimą, bet ir Sąjungos teisės nuostatą. Tai, kad šioje byloje abiejų rūšių nuostatos dėl jų aiškinimo buvo glaudžiai susijusios, negali paneigti Teisingumo Teismo jurisdikcijos nagrinėti su Sąjunga susijusį klausimo aspektą.

92.      Kai tai būtina jo jurisdikcijai priklausančiam ginčui išspręsti, Teisingumo Teismas turi turėti galimybę išaiškinti tarptautinių susitarimų sąlygas – tai būtų šalutinis klausimas, – net jei šie susitarimai nėra Sąjungos teisės dalis. Tai paaiškina, kodėl nagrinėdamas tiesioginius ieškinius Teisingumo Teismas nedvejodamas ėmėsi tokios užduoties, kiek tai buvo būtina sprendimui byloje priimti(57).

93.      Per prejudicinio sprendimo priėmimo procedūras Teisingumo Teismui paprastai nereikia aiškinti nagrinėjamo tarptautinio susitarimo, nes ši užduotis gali būti palikta atitinkamos valstybės narės nacionaliniams teismams(58). Vis dėlto papildoma Teisingumo Teismo jurisdikcija aiškinti tarptautinį susitarimą, kurio šalis nėra Sąjunga, taip pat gali atsirasti per prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą(59). Taip yra tuo atveju, kai siekdamas pateikti Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris galėtų būti naudingas nacionaliniam teismui, Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į teisinį kontekstą, kuriam esant veikia Sąjungos teisės norma.

94.      Pavyzdžiui, kai, kaip šioje byloje nagrinėjamu atveju, kyla klausimas, ar konkretus susitarimas ar susitarimo sąlyga gali patekti į SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos taikymo sritį, negalima pagrįstai teigti, kad Teisingumo Teismas galėtų pateikti tik labai abstraktų Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimą, negalėdamas atsižvelgti į konkrečius nagrinėjamo susitarimo ar sąlygos ypatumus(60).

95.      Be to, dėl dar vienos priežasties nagrinėjamoje byloje Teisingumo Teismas galėtų pagrįstai vertinti, net jei tai būtų šalutinis klausimas, ICSID konvencijos nuostatas, kuriomis rėmėsi investuotojai: šių nuostatų išaiškinimas turėtų tiesioginį poveikį trijų Komisijos sprendimų galiojimui ir (arba) veiksmingumui(61).

3)      Įvairūs teisiniai klausimai, iškelti Jungtinės Karalystės ir Sąjungos procesuose

96.      Trečia, Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) teiginys, kad jame investuotojų pagal SESV 351 straipsnį iškeltas klausimas nebuvo visiškai toks pats, koks buvo iškeltas Sąjungos teismuose, vėlgi nėra labai svarbus ir tam tikra prasme netikslus.

97.      Visų pirma nesuprantu, kodėl būtų svarbu žinoti, ar įvairiose Sąjungos ir nacionaliniuose teismuose iškeltose bylose investuotojai rėmėsi ICSID konvencijos 53 ir (arba) 54 straipsniais. Šios dvi nuostatos susijusios su arbitražo sprendimų pripažinimu ir vykdymu. Iš esmės šios nuostatos skirtos skirtingiems subjektams ir jose numatytos skirtingos teisių gynimo priemonės arbitražo sprendimams įvykdyti, kad šiuo aspektu tarp valstybių ir investuotojų būtų sukurta simetriška pareiga(62).

98.      Grėsmė sukurti „esminę kliūtį Sąjungos teisės veikimui“(63) buvo neatsižvelgiant į konkretų teisinį pagrindą, kuriuo investuotojai rėmėsi įvairiose bylose. Būtent tai, kad Sąjungoje tuo pat metu vyko keli administraciniai ir teismo procesai, kurie visi susiję su tuo pačiu arbitražo sprendimu ir jais visais siekta nutraukti Komisijos 2015 m. galutinio sprendimo galiojimą (panaikinant jį Sąjungos lygmeniu ir apeinant nacionaliniu lygmeniu), buvo svarbu pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį ir Sprendime Masterfoods suformuotą jurisprudenciją.

99.      Be to, Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) išvada dėl investuotojų reikalavimų skirtumo nėra visai tiksli. Pats Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) pripažino, kad per procesą Sąjungos teismuose investuotojai iš tikrųjų rėmėsi ne tik ICSID konvencijos 53 straipsniu, bet ir jos 54 straipsniu(64). Tas pats pasakytina apie administracinę procedūrą Komisijoje: iš tikrųjų 2015 m. galutiniame sprendime nurodytos abi nuostatos(65).

100. Be to, tai, kad Sąjungos teismuose nebuvo iškelti klausimai dėl Jungtinei Karalystei pagal ICSID konvenciją tenkančių įpareigojimų buvimo ir apimties, taip pat atrodo nereikšminga šioje byloje. Akivaizdu, kadangi Jungtinė Karalystė visiškai nedalyvavo procedūroje dėl valstybės pagalbos, kurioje buvo priimtas 2015 m. galutinis sprendimas, nebuvo jokios priežasties vertinti konkrečią šios valstybės narės padėtį.

101. Vis dėlto, mano požiūriu, Jungtinės Karalystės įsipareigojimai pagal ICSID konvenciją nesiskiria nuo kitų Sąjungos valstybių narių, kurios visos, išskyrus Lenkiją, taip pat yra šios konvencijos šalys, įsipareigojimų. Tai taikoma ne tik Rumunijai (įtariamą pagalbą suteikusiai valstybei narei), bet ir Belgijai, Liuksemburgui ir Švedijai (kur tuo pačiu metu vyko lygiagrečios procedūros). Taigi bet kokia Sąjungos teismų išvada dėl ICSID konvencijos taikytinumo pagal SESV 351 straipsnį jų nagrinėjamoje byloje (arba nacionaliniuose teismuose nagrinėjamoje byloje) būtų buvusi taikoma Jungtinės Karalystės procesui mutatis mutandis.

102. Žinoma, SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos taikytinumas nebuvo vienas iš klausimų, kuriuos Bendrasis Teismas nagrinėjo prieš panaikindamas 2015 m. galutinį sprendimą, todėl šie klausimai buvo iškelti nagrinėjant apeliacinį skundą Teisingumo Teisme.

103. Vis dėlto tai nereiškė, kad, kaip nurodė Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas), „galimybė, kad [Sąjungos teismai] nagrinės SESV 351 straipsnio taikytinumą iki narystės prisiimtiems įsipareigojimams pagal ICSID konvenciją <…> [buvo] menka“ arba, kitaip tariant, kad „galimybė, kad Sąjungos teismai tam tikru momentu [galėtų] apsvarstyti [šį] klausimą ateityje, yra sąlyginė ir menka“(66). Pats Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) konstatavo, kad lojalaus bendradarbiavimo pareiga iš esmės atsiranda, kai „Teisingumo Teisme nagrinėjamas apeliacinis skundas ir yra realu, kad jis bus patenkintas“(67).

104. Jeigu Komisijos apeliacinis skundas būtų buvęs patenkintas (tuo metu taip ir įvyko(68)), Teisingumo Teismas būtų galėjęs arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad šis išnagrinėtų ją iš naujo, arba priimti galutinį sprendimą byloje. Abiem atvejais tai būtų reiškę investuotojų nurodytų panaikinimo pagrindų, kurie nebuvo išnagrinėti Teisingumo Teismo panaikintame sprendime, nagrinėjimą(69). Vienas iš tų pagrindų buvo konkrečiai susijęs su tuo, kad Komisija, kaip buvo teigiama, netinkamai taikė SESV 351 straipsnio pirmą pastraipą(70).

105. Vis dėlto, jeigu Komisija būtų pralaimėjusį apeliacinę bylą, ji būtų turėjusi iš naujo išnagrinėti nurodytą pagalbos priemonę ir įvertinti investuotojų argumentus ex novo, įskaitant tuos, kurie grindžiami SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos ir pagal šią nuostatą ICSID konvencijos taikytinumu(71). Ką jau kalbėti apie tai, kad investuotojai būtų galėję ginčyti tokią išvadą Sąjungos teismuose.

106. Taigi vienu ar kitu Sąjungoje vykusio proceso etapu investuotojų argumentai dėl SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos ir ICSID konvencijos taikytinumo būtinai turėjo būti aiškiai nagrinėjami Sąjungos teismų. Žinoma, kadangi investuotojai aiškiai pateikė tokius argumentus, nebuvo jokios galimybės, kad jiems nepalankus Komisijos sprendimas taps galutinis, Sąjungos teismams prieš tai neišnagrinėjus šių argumentų.

107. Galiausiai, tačiau tai ne mažiau svarbu: jeigu Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) būtų laikęsis nuomonės, kad dėl jo nagrinėjamos bylos specifikos, susijusios su ICSID konvencijos nuostata, kuria rėmėsi investuotojai, ir (arba) Jungtinės Karalystės pozicija dėl ICSID konvencijos, kilo ginčui išspręsti svarbių klausimų, kurių Sąjungos teismai, tikėtina, nebūtų išsprendę byloje European Food, jis būtų galėjęs kreiptis į Teisingumo Teismą pagal SESV 267 straipsnį. Kaip paaiškinta, šie klausimai buvo iškelti dėl SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos taikymo srities, todėl priklausė Teisingumo Teismo jurisdikcijai. Pažymėtina, kad pagal Susitarimo dėl išstojimo 86 straipsnio 2 dalį tokiomis aplinkybėmis buvo galima kreiptis į Teisingumo Teismą.

108. Apibendrinant pažymėtina, kad Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) priėmė sprendimą dėl Sąjungos teisės aiškinimo klausimų, kurie buvo išnagrinėti Komisijos sprendime, kurio galiojimas buvo peržiūrimas tuo metu Sąjungos teismuose nagrinėjamoje byloje. Šiuo klausimu tiek Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas), tiek Sąjungos teismuose investuotojų pateikti argumentai neabejotinai reiškė nagrinėjamo Komisijos sprendimo negaliojimą. Pavojus, kad Sąjungoje tuo pačiu klausimu bus priimti prieštaringi (administraciniai ir (arba) teismo) sprendimai, buvo realus ir esamas. Taigi, atsisakęs sustabdyti bylos nagrinėjimą, kaip to reikalaujama pagal Sprendime Masterfoods suformuotą jurisprudenciją, Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) pažeidė ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo pareigą. Vadinasi, pirmasis Komisijos ieškinio pagrindas atrodo pagrįstas.

D.      Antrasis ieškinio pagrindas: SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos pažeidimas

1.      Šalių argumentai

109. Antrajame ieškinio pagrinde Komisija teigia, jog ginčijamame sprendime konstatavus, kad Sąjungos teisė netaikoma arbitražo sprendimo vykdymui Jungtinėje Karalystėje, nes Jungtinė Karalystė buvo įsipareigojusi vykdyti arbitražo sprendimą pagal ICSID konvencijos 54 straipsnį dėl visų kitų susitariančiųjų valstybių, įskaitant trečiąsias valstybes, buvo pažeista SESV 351 straipsnio pirma pastraipa.

110. Komisija teigia, kad nagrinėjamu atveju SESV 351 straipsnio pirma pastraipa nebuvo taikytina, ir konstatavęs priešingai Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) nepagrįstai išplėtė šios nuostatos taikymo sritį. Komisijos teigimu, tokia išvada padaryta klaidingai išaiškinus dvi SESV 351 straipsnyje vartojamas sąvokas, kurios abi yra savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos: „teisių <…> vienos ar keleto trečiųjų šalių“ ir „Sutarčių <…> paveikti“.

111. Pirma, Komisija teigia, kad, kiek tai susiję su Jungtinės Karalystės pareiga įvykdyti arbitražo sprendimą pagal ICSID konvencijos 54 straipsnį, nebuvo kalbama apie jokias „vienos ar keleto trečiųjų šalių [teises]“, nes nagrinėtas atvejis buvo susijęs tik su Sąjungos valstybėmis narėmis. Antra, Komisija tvirtina, kad „Sutarčių nuostatos [nepaveikė]“ jokios Jungtinei Karalystei pagal ICSID konvenciją tenkančios pareigos, nes atitinkamos šios konvencijos nuostatos galėjo būti aiškinamos taip, kad būtų išvengta bet kokio kolizijos su atitinkamomis Sąjungos sutarčių normomis.

2.      Vertinimas

112. Dėl toliau nurodytų priežasčių manau, kad Komisijos ieškinio antrąjį pagrindą reikėtų atmesti.

a)      Ar valstybė narė gali pažeisti SESV 351 straipsnio pirmą pastraipą?

113. Atsakydama į oficialų pranešimą Jungtinės Karalystės vyriausybė nesutiko su Komisijos nurodytu SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos pažeidimu ir pabrėžė šios nuostatos formuluotę, pagal kurią valstybėms narėms, regis, nenustatyta jokios pareigos.

114. Pirmiausia gali būti naudinga priminti, kad SESV 351 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtinta taisyklė, kuria siekiama reglamentuoti galimas kolizijas lygiagrečiai taikant dviejų kategorijų normas(72): Sąjungos sutartis ir ankstesnius susitarimus. Ši nuostata atspindi klasikinius tarptautinės teisės principus, susijusius su vėliau sudarytų tarptautinių sutarčių taikymu ir tarptautinių sutarčių poveikiu trečiosioms valstybėms, kaip antai pacta sunt servanda, pacta tertiis nec nocent nec prosunt ir res inter alios acta(73). Šie principai kodifikuoti VKTST(74) ir jų reikšmę Sąjungos teisinėje sistemoje nuosekliai pripažįsta Teisingumo Teismas(75).

115. Taigi SESV 351 straipsnio pirma pastraipa siekiama patikslinti, kad pagal minėtus tarptautinės teisės principus Sąjungos sutarčių taikymas nedaro poveikio valstybių narių įsipareigojimui gerbti trečiųjų valstybių teises, kylančias iš ankstesnių susitarimų, ir vykdyti iš jų kylančias pareigas(76). Todėl, kai tenkinamos atitinkamos sąlygos, valstybėms narėms leidžiama netaikyti Sąjungos taisyklių, jeigu tai būtina siekiant laikytis ankstesnių susitarimų(77).

116. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas nusprendė, kad SESV 351 straipsnio pirmoje pastraipoje įtvirtinta taisyklė „nepasiektų savo tikslo, jeigu joje nebūtų įtvirtinta [Sąjungos] institucijų pareiga netrukdyti valstybėms narėms vykdyti įsipareigojimų, kylančių iš ankstesnio susitarimo“(78). Jei taip yra, pagal šią nuostatą Sąjungos institucijoms tikrai kyla pareiga.

117. Aišku, SESV 351 straipsnio pirmą pastraipą būtų galima aiškinti taip, kad joje, nors ir implicitiškai, taip pat numatyta valstybių narių pareiga, kurią būtų galima laikyti „atspindinčia“ Sąjungos institucijų pareigą: netrukdyti taikyti Sąjungos teisės, jeigu nėra įvykdytos SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos sąlygos. Kitaip tariant, valstybėms narėms būtų draudžiama ankstesnių susitarimų nuostatoms teikti pirmenybę prieš joms prieštaraujančias Sąjungos taisykles atvejais, nepatenkančiais į šios Sutarties nuostatos taikymo sritį. Toks „dvikryptis“ nuostatos aiškinimas galbūt galėtų būti pateisinamas tuo, kad SESV 351 straipsnis dažnai laikomas lojalaus bendradarbiavimo principo išraiška šioje srityje(79): pagal šį principą, kaip jau nurodyta, reikalaujama, kad Sąjungos institucijos ir valstybės narės elgtųsi sąžiningai.

118. Vis dėlto atrodo, kad tokios pareigos svarba ir, jeigu galima taip sakyti, pridėtinė vertė artima nuliui. Kitaip tariant, SESV 351 straipsnio pirmoje pastraipoje valstybėms narėms nustatyta pareiga būtų tiesiog laikytis Sąjungos teisės, kai joje numatyta išimtis netaikytina: tai sena tiesa. Iš tikrųjų savarankiško SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos pažeidimo negali būti; bet koks toks pažeidimas automatiškai ir netiesiogiai kiltų dėl kitos Sąjungos teisės normos pažeidimo.

119. Dar svarbiau tai, kad Komisijos pateikiamą aiškinimą gali būti sunku suderinti su SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos logika ir tekstu(80). Šioje nuostatoje iš esmės įtvirtinta leidžiamojo pobūdžio norma, pagal ją valstybėms narėms tam tikromis aplinkybėmis leidžiama netaikyti Sąjungos teisės. Taigi ji atlieka „skydo“ funkciją – reiškia tam tikrą gynybos priemonę, kurią valstybė narė gali panaudoti, kai teigiama, kad ji pažeidė Sąjungos teisę. Vis dėlto, skirtingai nei tos pačios nuostatos antroje ir trečioje pastraipose, kuriose, kaip jau paaiškinau, valstybėms narėms nustatyti tam tikri konkretūs įpareigojimai, nesuprantu, kaip SESV 351 straipsnio pirma pastraipa galima būtų prasmingai pasinaudoti kaip „kardu“ byloje dėl pažeidimo(81).

120. Taigi laikausi nuomonės, kad SESV 351 straipsnio pirma pastraipa negali būti reikalavimo pagrindas pagal SESV 258 straipsnį iškeltoje byloje, todėl antrąjį Komisijos ieškinio pagrindą reikėtų atmesti.

121. Vis dėlto, jeigu Teisingumo Teismas nesutiktų su mano pateiktu šio preliminaraus klausimo vertinimu ir atsižvelgiant į tai, kad antrajame Komisijos ieškinio pagrinde iškelta problema akivaizdžiai susijusi su kituose trijuose jos ieškinio pagrinduose iškeltomis problemomis, bet kuriuo atveju paaiškinsiu priežastis, dėl kurių manau, kad Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) klaidingai išaiškino SESV 351 straipsnio pirmą pastraipą.

b)      SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos taikymo sritis

122. Pagal SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos formuluotę tam, kad ši nuostata būtų taikoma, turi būti įvykdytos dvi sąlygos: i) susitarimas turi būti sudarytas iki tuometinės EEB sutarties įsigaliojimo arba valstybės narės įstojimo į Sąjungą; ir ii) trečiajai valstybei iš šio susitarimo turi kilti teisės, kurių ji gali reikalauti laikytis iš valstybės narės(82).

123. Ginčijamame sprendime Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) konstatavo, kad šios sąlygos įvykdytos, nes: i) ICSID konvencija Jungtinės Karalystės atveju yra „ankstesnis susitarimas“ pagal SESV 351 straipsnio pirmą pastraipą; ir ii) Jungtinė Karalystė pagal ICSID konvencijos 54 straipsnį buvo įsipareigojusi visoms kitoms susitariančiosioms valstybėms. Taigi jis nusprendė, kad investuotojai galėjo pagrįstai remtis Sąjungos nuostata ir prašyti, kad Jungtinės Karalystės teismai užtikrintų arbitražo sprendimo vykdymą.

124. Be abejo, sutinku dėl pirmosios sąlygos: Jungtinė Karalystė ratifikavo ICSID konvenciją 1966 m., t. y. prieš įstodama į tuometines Bendrijas 1973 m.(83).

125. Vis dėlto dėl kelių priežasčių manęs neįtikina Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) išvados dėl antrosios sąlygos.

126. Siekdamas paaiškinti, kodėl laikausi tokios nuomonės, pirmiausia bandysiu išaiškinti SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos taikymo sritį, nes šis klausimas tikrai gali būti ne visai aiškus remiantis esama jurisprudencija. Šiuo klausimu man atrodo pagrįsta pradėti analizę nuo šios nuostatos tikslo ir formuluotės.

1)      SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos tikslas ir formuluotė

127. Tiesioginis SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos tikslas yra apsaugoti trečiųjų valstybių teises(84), leidžiant valstybėms narėms laikytis ankstesnių susitarimų, kai jie neatitinka Sąjungos taisyklių(85), ir dėl to Sąjungos teisė nebūtų pažeidžiama(86). Vis dėlto pagrindinis šios nuostatos tikslas yra apsaugoti valstybes nares nuo kokio nors pažeidimo padarymo dėl vėliau pagal Sąjungos teisę prisiimtų įsipareigojimų, kad joms nekiltų tarptautinė atsakomybė pagal tarptautinės viešosios teisės normas, kuriomis galėtų remtis trečiosios valstybės.

128. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad SESV 351 straipsnio pirma pastraipa netaikoma, kai nenagrinėjamos trečiųjų šalių teisės(87). Taigi šia nuostata negalima pagrįstai remtis susitarimų, sudarytų tik tarp valstybių narių, atveju(88), taip pat susitarimų, sudarytų su trečiosiomis valstybėmis, atveju, kai jais remiamasi santykiuose tarp valstybių narių(89). Kaip pabrėžiama doktrinoje, Teisingumo Teismas visada laikėsi principo, kad SESV 351 straipsnis negali būti taikomas santykiams Sąjungos viduje(90).

129. Dėl šios priežasties Teisingumo Teismas dar labai ankstyvoje savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos žodžių junginys „teisių ir pareigų, kylančių iš susitarimų“ turi būti suprantamas kaip nurodantis trečiųjų valstybių teises ir valstybių narių pareigas(91). Valstybės narės negali reikalauti jokių „teisių“, kylančių iš ankstesnių susitarimų(92).

130. Šie du aspektai neatsiejami vienas nuo kito. Tik tuo atveju, jeigu trečioji valstybė turi teisę, kuria galima remtis prieš valstybę narę, pagal Sąjungos teisę valstybei narei leidžiama (bet neįpareigojama(93)) įvykdyti „atitinkamas pareigas“(94). Iš tikrųjų, kai pagal ankstesnį susitarimą valstybei narei leidžiama nustatyti Sąjungos teisei prieštaraujančią priemonę, tačiau ji neįpareigojama to daryti, pagal SESV 351 straipsnio pirmą pastraipą ši valstybė narė neatleidžiama nuo pareigos laikytis atitinkamų Sąjungos taisyklių(95). Be to, Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad SESV 351 straipsnio pirma pastraipa negali būti taikoma, kai trečioji valstybė išreiškė pageidavimą, kad ankstesnis susitarimas nustotų galioti(96). Mano nuomone, tas pats turi būti taikoma ir trečiajai valstybei, kuri aiškiai sutiko, kad nebūtų laikomasi ankstesnio sutikimo, arba kuri atsisakė savo teisių(97).

131. Taigi, siekiant nustatyti SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos taikytinumą konkrečiu atveju, labai svarbu nustatyti susijusios trečiosios valstybės teisę ir valstybės narės pareigą.

132. Šiuo etapu atrodo svarbu atskirti skirtingų rūšių susitarimus.

133. Kalbant apie dvišalius susitarimus, t. y. vienos valstybės narės ir trečiosios valstybės susitarimus, pažymėtina, jog nustatymas, ar trečiajai valstybei kyla konkreti teisė, o valstybei narei – atitinkama pareiga, kaip tai suprantama pagal SESV 351 straipsnio pirmą pastraipą, paprastai neturėtų kelti didelių problemų.

134. Vis dėlto, kalbant apie daugiašalius susitarimus, t. y. susitarimus, kurių šalys yra viena ar kelios valstybės narės ir viena ar daugiau trečiųjų valstybių, situacija ne visada gali būti aiški. Tikrai gali būti, kad klausimai, susiję su SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos taikymu, gali kilti esant Sąjungos vidaus situacijoms, kai, kaip šiuo atveju, tiesiogiai dalyvauja tik dvi ar daugiau valstybių narių(98). Tokiu atveju, kokiomis aplinkybėmis taikytina SESV 351 straipsnio pirma pastraipa?

135. Šiuo klausimu pritariu Komisijos nuomonei, kad pagal SESV 351 straipsnio pirmą pastraipą daugiašalius susitarimus, kuriuose nustatyti kolektyvinio pobūdžio įsipareigojimai, reikia atskirti nuo daugiašalių susitarimų, kuriuose nustatyti dvišalio ar abipusio pobūdžio įsipareigojimai(99).

136. Pirmosios kategorijos susitarimų atveju tai, kad susitariančioji šalis nesilaiko jame nustatyto įsipareigojimo, gali turėti įtakos kitų šalių naudojimuisi iš šio susitarimo kylančiomis teisėmis arba trukdyti pasiekti šio susitarimo tikslą(100). Tokiais atvejais iš to kylančios pareigos tenka valstybių grupei (erga omnes partes) arba visai tarptautinei bendruomenei (erga omnes). Tuomet SESV 351 straipsnio pirma pastraipa tikrai gali būti taikoma, todėl ja galima remtis ginčijant Sąjungos akto galiojimą net tose bylose, kuriose dalyvauja tik Sąjungos subjektai(101). Iš tikrųjų šios situacijos faktiniu požiūriu gali būti išimtinai Sąjungos vidaus situacijos, tačiau jos nėra tokios teisiniu požiūriu.

137. Tuo tarpu antrosios kategorijos susitarimų atveju tai, kad susitariančioji valstybė nesilaiko ankstesniame susitarime numatytos pareigos, paprastai turi poveikį tik vienai ar kelioms konkrečioms susitariančiosioms valstybėms: toms, kurios yra susijusios su aptariama situacija. Tokiais atvejais naudojimasis kitų susitariančiųjų valstybių pagal susitarimą turimomis teisėmis nėra ribojamas(102). Jeigu taip yra, darytina išvada, kad tokiais atvejais, kai susitariančiosios valstybės, paveiktos vienos valstybės narės įsipareigojimų nevykdymo, yra kitos valstybės narės, SESV 351 straipsnio pirma pastraipa netaikoma. Kadangi neiškyla jokios trečiosios valstybės teisės, nėra reikalo netaikyti Sąjungos teisės, siekiant išvengti iš to išplaukiančios valstybės narės tarptautinės atsakomybės.

138. Šiomis aplinkybėmis norėčiau pridurti, kad ir vėl pritariu Komisijos nuomonei, jog vien susitariančiųjų valstybių faktinio intereso (priešingai nei teisinio intereso) užtikrinti, kad visos kitos susitariančiosios valstybės laikytųsi daugiašalio susitarimo, nepakanka, kad būtų taikoma SESV 351 straipsnio pirma pastraipa(103). Šios nuostatos tekste nurodytos „teisės“, ir ši sąvoka nuosekliai nurodoma Teisingumo Teismo jurisprudencijoje šiuo klausimu(104).

2)      Nuostata, kuri sukelia plataus masto pasekmes ir kuri taikoma bendrai, bet nėra pernelyg plati

139. Kaip teisingai konstatavo Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas), SESV 351 straipsnis taikomas bendrai: jis taikomas bet kuriam tarptautiniam susitarimui, nepaisant jo dalyko, kuris gali turėti poveikį Sąjungos sutarčių taikymui(105).

140. Vis dėlto tai nereiškia, kad šios nuostatos pirmoje pastraipoje numatytos išimties taikymo sritis yra plati. Reikia priminti, kad SESV 351 straipsnio pirma pastraipa nukrypstama nuo viršenybės principo, kuris yra vienas iš pagrindinių Sąjungos teisinės sistemos ramsčių. Jeigu sąlygos įvykdytos, išskyrus išimtines aplinkybes(106), bet kuri ankstesnio susitarimo nuostata gali būti viršesnė už bet kokią prieštaraujančią Sąjungos teisės nuostatą, įskaitant pirminę teisę(107). Taip yra neatsižvelgiant į poveikį, kurį šių Sąjungos taisyklių netaikymas gali turėti kitų valstybių narių teisėms ir interesams, taip pat pačios Sąjungos tinkamam veikimui.

141. Turint omenyje galbūt labai svarbias pasekmes, kurių gali kilti taikant šią nuostatą, akivaizdu, kad aiškinimo principas – pagal jį išimtys turi būti aiškinamos siaurai tam, kad bendrosios taisyklės neprarastų savo prasmės, – yra ypač svarbus šiomis aplinkybėmis(108).

142. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, dabar išnagrinėsiu atitinkamas ginčijamo sprendimo dalis.

c)      SESV 351 straipsnio pirma pastraipa ginčijamame sprendime

143. Nagrinėjamoje byloje, kaip nurodė Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas)(109), buvo svarbiausia nustatyti, ar aptariamu ankstesniu susitarimu atitinkamai valstybei narei buvo nustatytos pareigos, kurias valstybės, kurios nėra Sąjungos narės, bet yra tokio susitarimo šalys, vis tiek galėjo reikalauti vykdyti.

144. Manau, kad Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) požiūris šiuo klausimu kelia problemų trimis aspektais.

145. Pirma, Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) analizėje, beveik išimtinai sutelktoje į Jungtinės Karalystės pareigas pagal ICSID konvencijos 54 straipsnį, nenustatyta jokios atitinkamos valstybių, kurios nėra Sąjungos narės, teisės.

146. Kaip jau paaiškinau šioje išvadoje, šių dviejų elementų tarpusavio ryšys labai svarbus pagal SESV 351 straipsnio pirmą pastraipą. Iš tiesų pagal šią nuostatą reikalaujama, kad susitarimas, kurios šalis yra trečioji valstybė, suteiktų teisę, kurios ji gali reikalauti laikytis iš valstybės narės.

147. Taigi tokio klausimo neįmanoma apeiti. Pavyzdžiui, darant prielaidą, kad Jungtinės Karalystės teismai atsisako vykdyti aptariamą arbitražo sprendimą(110), ar kiekviena trečioji valstybė, kuri yra ICSID konvencijos šalis (šiuo metu jų yra per 150), galėtų remtis tarptautine Jungtinės Karalystės atsakomybe už tokį atsisakymą ir pareikšti šiai valstybei ieškinį pagal tarptautinėje teisėje numatytas procedūras(111), kad būtų nutrauktas neteisėtas veiksmas ir (arba) atlyginta padaryta žala? Šis klausimas, nepaisant jo svarbos, ginčijamame sprendime nebuvo nagrinėjamas.

148. Antra, man atrodo, kad standartas, kurį Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) taikė siekdamas nustatyti pareigą trečiajai valstybei, buvo gana žemas. Turiu omenyje tai, kad reikalavimai, pagal kuriuos iš tarptautinio susitarimo kylanti pareiga galėtų būti laikoma kolektyvine (šiuo atveju – erga omnes partes), o ne dvišale ar abipuse, atrodo lengvai įvykdomi remiantis Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) taikytais motyvais.

149. Aišku, ginčijamame sprendime nėra nuorodų į tarptautinius ir akademinius šaltinius, bet, paanalizavus atidžiau, nė vienas iš šių šaltinių neatrodo specialiai tinkamas ar lemiamas nagrinėjamam klausimui. Išskyrus du pareiškimus(112), visi kiti šaltiniai šiuo klausimu yra gana neapibrėžti, o Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) išvados daromos netiesiogiai(113). Sakyčiau, jog šie šaltiniai rodo nebent tai, kad ICSID konvencijos susitariančiosios šalys turi bendro pobūdžio interesą, kad susitarimo būtų laikomasi bet kokiomis aplinkybėmis(114). Vis dėlto, kaip nurodyta pirma, to nepakanka, kad būtų taikoma SESV 351 straipsnio pirma pastraipa.

150. Trečia, nors suprantu, kad pagrindinis Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) nagrinėtas klausimas buvo susijęs su ICSID konvencijos poveikiu Jungtinei Karalystei (kitaip tariant, „ar Jungtinė Karalystė privalo vykdyti arbitražo sprendimą pagal šį susitarimą?“), šio klausimo negalima nagrinėti „beatodairiškai atskiriant jį“ nuo ginčo aplinkybių.

151. Ginčo teisinės ir faktinės aplinkybės iš tikrųjų buvo gana sudėtingos: jos buvo susijusios su trimis skirtingomis valstybėmis (Jungtine Karalyste, Rumunija ir Švedija) ir dviem skirtingais tarptautiniais susitarimais (DIS ir ICSID konvencija).

152. Arbitražo sprendimu investuotojams buvo priteistas žalos atlyginimas, motyvuojant tuo, kad, arbitražo teismo teigimu, Rumunija pažeidė DIS sąlygas, nes neužtikrino teisingo ir nešališko vertinimo, nepaisė investuotojų teisėtų lūkesčių ir neveikė skaidriai(115). Taigi materialiniai įsipareigojimai, kuriuos Rumunija prisiėmė Švedijai, buvo nustatyti DIS. Be to, pagal DIS 8 straipsnio 6 dalį Rumunijai kilo pareiga išmokėti Švedijai aptariamiems Švedijos piliečiams priteistą kompensaciją(116).

153. Iš esmės Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas), apribodamas savo vertinimą vieninteliu procesiniu klausimu, kilusiu dėl ginčo, ir neišnagrinėjęs tarptautinio susitarimo, neatsižvelgė į pagrindinius teisinius santykius, dėl kurių kilo ginčas: Rumunijos, viena pusė, ir Švedijos bei jos piliečių, kita pusė.

154. Remiantis Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) pateiktu SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos aiškinimu, tam tikros išimtinai Sąjungos vidaus situacijos, kadangi jose dalyvauja tik valstybės narės ir jų piliečiai, ne tik faktiškai, bet ir teisiškai būtų reglamentuojamos ankstesnių tarptautinių susitarimų nuostatose, nors jos ir patektų į Sąjungos sutarčių taikymo sritį ir prieštarautų kai kurioms Sąjungos taisyklėms. Mano nuomone, tai būtų nesuderinama su SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos formuluote ir nebūtina jos tikslui pasiekti. Tai taip pat neatitiktų ankstesnės jurisprudencijos, pagal kurią ši nuostata negali būti taikoma esant išimtinai Sąjungos vidaus santykiams.

155. Dėl tokio plataus SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos aiškinimo tam tikromis aplinkybėmis privatiems asmenims taip pat būtų gana lengva apeiti privalomąjį Sąjungos taisyklių pobūdį(117). Šiuo klausimu nereikėtų pamiršti, kad SESV 351 straipsnis visų pirma yra nuostata, susijusi su valstybių tarpusavio santykiais. Kaip konstatavo Teisingumo Teismas, tai yra neutrali nuostata, kuri negali pakeisti teisių, galinčių kilti iš ankstesnių susitarimų, pobūdžio. Iš to matyti, kad „šia nuostata privatiems asmenims, kurie remiasi [ankstesniu susitarimu], nesuteikiama teisių, <…> o jas turi saugoti valstybių narių nacionaliniai teismai. Ja taip pat nedaroma neigiamo poveikio teisėms, kurias privatūs asmenys gali kildinti iš tokio susitarimo“(118).

156. Taigi klausimas, ar privatūs asmenys (pavyzdžiui, investuotojai) turi teisę pagal ankstesnį susitarimą, dažniausiai neturi reikšmės taikant SESV 351 straipsnio pirmą pastraipą. Ši nuostata gali būti taikoma privatiems asmenims tik netiesiogiai, jeigu jie gali įrodyti, kad tam tikromis Sąjungos nuostatomis ar priemonėmis valstybė narė yra priversta pažeisti pagal ankstesnį susitarimą trečiajai valstybei prisiimtą įsipareigojimą, ir dėl to galėtų kilti šios valstybės narės tarptautinė atsakomybė.

157. Taigi manau, kad ginčijamame sprendime Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) klaidingai aiškino ir taikė SESV 351 straipsnio pirmą pastraipą, nes suteikė šiai nuostatai pernelyg plačią taikymo sritį. Konkrečiai kalbant, jis neteisingai aiškino sąvoką „teisių ir pareigų, kylančių iš susitarimų“, nes tinkamai neįvertino, kaip ši sąvoka turėtų būti nagrinėjama atsižvelgiant į daugiašalius susitarimus, ypač kai tai nesusiję su jokia trečiąja valstybe ar jos piliečiu.

158. Atsižvelgiant į tai, dėl šios išvados 113–120 punktuose paaiškintų priežasčių antrasis Komisijos ieškinio pagrindas turėtų būti atmestas.

E.      Trečiasis ieškinio pagrindas: SESV 267 straipsnio pažeidimas

1.      Šalių argumentai

159. Trečiajame ieškinio pagrinde Komisija teigia, kad, Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) priėmus ginčijamą sprendimą ir nesikreipus į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, dviem aspektais buvo pažeistas SESV 267 straipsnis.

160. Komisija teigia, kad, nepateikęs prejudicinio klausimo dėl sprendimo pradėti procedūrą ir įpareigojimo sustabdyti veiksmus galiojimo, Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) pažeidė SESV 267 straipsnio pirmos pastraipos b punkte nustatytą įpareigojimą. Komisija nurodo, jog ginčijamu sprendimu siekiama, kad tie sprendimai netektų galios. Taigi neįgyvendindamas šių sprendimų, kuriais buvo reikalaujama įvykdyti status quo įpareigojimą, užkertant kelią aptariamos pagalbos išmokėjimui, Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) veikė taip, tarsi šie aktai būtų negaliojantys.

161. Be to, Komisija teigia, kad Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas), kaip galutinės instancijos teismas, nepateikęs prejudicinio klausimo dėl SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos išaiškinimo, pažeidė SESV 267 straipsnio trečioje pastraipoje numatytą pareigą. Ginčijamame sprendime Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) turėjo išaiškinti atitinkamas Sąjungos teisės sąvokas, kurios buvo prieštaringos ir nebuvo pakankamai išnagrinėtos Sąjungos jurisprudencijoje.

2.      Vertinimas

162. Šio ieškinio pagrindo analizę pradėsiu nuo Komisijos pateikto antrojo argumento.

163. Iš karto verta pažymėti, kad Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) yra „valstybės narės teismas, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį. Taigi toks teismas iš principo privalo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį, kai jo sprendimui priimti būtina išspręsti Sąjungos teisės nuostatos aiškinimo klausimą.

164. Vis dėlto pagal suformuotą jurisprudenciją, nepaisant SESV 267 straipsnyje numatytos pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, galutinės instancijos teismai gali to nedaryti dviem atvejais.

165. Pirma, prašymo priimti prejudicinį sprendimą nereikia pateikti vadinamojoje acte claire situacijoje: kai teisingas Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad nelieka jokių pagrįstų abejonių dėl to, kaip išspręsti iškeltą klausimą. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra pridūręs, kad prieš darydamas išvadą, jog nuostatos aiškinimas nekelia jokių pagrįstų abejonių, nacionalinis galutinės instancijos teismas vis dėlto turi būti įsitikinęs, kad klausimas būtų toks pat akivaizdus ir kitiems valstybių narių galutinės instancijos teismams ir Teisingumo Teismui(119).

166. Antra, pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą netaikoma vadinamojoje acte éclairé situacijoje: kai iškeltas klausimas iš esmės yra tapatus tam, dėl kurio analogiškoje ar juo labiau toje pačioje byloje jau buvo priimtas prejudicinis sprendimas, arba Teisingumo Teismo jau suformavo jurisprudenciją atitinkamu teisės klausimu, nesvarbu, kokią procedūrą taikydamas ją įtvirtino, net jei nagrinėjami klausimai ir nėra visiškai tapatūs(120).

167. Apskritai Teisingumo Teismas konstatavo, kad klausimą, ar galutinės instancijos teismas turi galimybę nepateikti prašymo priimti prejudicinį sprendimą, „reikia įvertinti atsižvelgiant į Sąjungos teisės ypatumus, į konkrečius sunkumus, su kuriais susiduriama ją aiškinant, ir į riziką, kad jurisprudencija Sąjungoje gali skirtis“(121).

168. Šioje išvadoje paaiškinau, kodėl manau, kad šioje byloje Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) neteisingai aiškino SESV 351 straipsnio pirmą pastraipą. Vis dėlto vien tai, kad galutinės instancijos teismas klaidingai aiškino Sąjungos teisės nuostatą ir nepateikė Teisingumo Teismui prejudicinio klausimo pagal SESV 267 straipsnį, nereiškia, kad jis būtinai pažeidė savo pareigą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Tai yra nebent vienas iš požymių, kad taip gali būti.

169. Vis dėlto šioje byloje įvairios kitos aplinkybės rodo, kad į išaiškinimo klausimus, kurių kilo Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas), nebuvo įmanoma akivaizdžiai atsakyti nei remiantis pačios nuostatos formuluote, nei Teisingumo Teismo jurisprudencija.

170. Pirma, pakankamai aišku, kad gana glaustoje SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos formuluotėje nėra vienareikšmių gairių dėl Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) nagrinėtų aiškinimo klausimų. Kaip pažymėjo Komisija, šalys smarkiai nesutarė šiais klausimais. Man atrodo, kad abi šalys pateikė argumentus, kurie bent iš pirmo žvilgsnio negalėjo būti atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįsti.

171. Antra, šalių nurodytų ir Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) nagrinėtų Sąjungos teismų sprendimų dėl SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos skaičius ir svarba bylai buvo riboti. Konkrečiai kalbant, nė viename iš tų sprendimų nebuvo aiškiai ir tiesiogiai nagrinėti klausimai, kurie turėjo lemiamą reikšmę nagrinėjamoje byloje. Iš tikrųjų iš ginčijamo sprendimo motyvų matyti, kad Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) pateiktas aiškinimas buvo sudėliotas (jeigu galiu taip sakyti) iš įvairių Teisingumo Teismo sprendimų „fragmentų“. Be to, iš šių motyvų taip pat matyti, kad remiantis kai kurių kitų Teisingumo Teismo sprendimų „fragmentais“ buvo galima pateikti ir kitokį SESV 351 straipsnio pirmą išaiškinimą(122).

172. Trečia, taip pat neaišku, kaip buvo galima daryti patikimą išvadą, kad Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) pateiktas SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos aiškinimas galėjo būti „toks pat akivaizdus“ Sąjungos teismams ir kitų valstybių narių galutinės instancijos teismams. Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) žinojo, kad SESV 351 straipsniu ir ICSID konvencija grindžiami argumentai buvo pateikti ne tik Sąjungos teismuose, bet ir nagrinėjamose nacionalinėse bylose. Dėl paties šių bylų skaičiaus ir dėl to, kad jos buvo nagrinėjamos skirtingų jurisdikcijų teismuose, Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) šiuo klausimu turėjo būti bent jau labai atsargus.

173. Be to, Komisija informavo Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas), kad vienas nacionalinis teismas – Nacka Tingsrätt (Nacka apylinkės teismas, Švedija) priėmė sprendimą, kuriuo atmetė investuotojų reikalavimus, grindžiamus SESV 351 straipsnio pirma pastraipa, išaiškinęs ją priešingai, nei galiausiai išaiškino Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas). Taigi pavojus, kad nuomonės dėl SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos prasmės ir taikymo srities gali išsiskirti, vadinasi, kad šiuo klausimu gali būti priimti vienas kitam prieštaraujantys teismo sprendimai, buvo realus ir esamas.

174. Šiuo klausimu reikėtų priminti, jog pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, jeigu nacionaliniam galutinės instancijos teismui buvo nurodyta nevienoda tos pačios valstybės narės teismų arba įvairių valstybių narių teismų jurisprudencija dėl pagrindinėje byloje taikytinos Sąjungos teisės nuostatos aiškinimo, jis turi būti ypač atidus vertindamas, ar nėra pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamos Sąjungos teisės nuostatos teisingo aiškinimo, ir atsižvelgti, be kita ko, į prejudicinio sprendimo priėmimo procedūros tikslą užtikrinti vienodą Sąjungos teisės aiškinimą(123).

175. Ketvirta, atrodo, kad Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) neatsižvelgė į teisinio klausimo, dėl kurio nusprendė priimti sprendimą, konstitucinę svarbą arba į galimą savo sprendimo poveikį visai Sąjungos teisinei sistemai. Kaip jau nurodžiau, SESV 351 straipsnio pirma pastraipa yra beveik atviras Sąjungos teisės viršenybės principo taikymo apribojimas. Atsižvelgiant į šio principo svarbą Sąjungos teisinei sistemai, Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) negalėjo nepastebėti šios Sutarties nuostatos plataus aiškinimo pasekmių.

176. Be to, pažymiu, kad, priešingai nei Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas), High Court (Aukštasis teismas) ir Court of Appeal (Apeliacinis teismas) atsisakė vertinti SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos taikymą, nes šis klausimas buvo iškeltas nagrinėjant bylą European Food Sąjungos teismuose, ir dėl to šiuo klausimu galėjo būti priimti vienas kitam prieštaraujantys sprendimai(124).

177. Taigi laikausi nuomonės, kad priimdamas sprendimą dėl investuotojų reikalavimo, grindžiamo SESV 351 straipsnio pirma pastraipa, esmės Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) neatsižvelgė į: i) „Sąjungos teisės ypatybes“; ir ii) „pavojų, kad Sąjungoje bus priimami skirtingi teismo sprendimai“. Tai yra veiksniai, į kuriuos pagal minėtą jurisprudenciją turi atsižvelgti nacionaliniai galutinės instancijos teismai, vertindami, ar konkrečiu atveju jie privalo pateikti prejudicinį klausimą pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą.

178. Galiausiai, penkta, manau, kad, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, tai, kad Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) nepateikė prašymo priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį, yra sprendimas, nepriklausantis diskrecijai, kuri būtinai turi būti pripažįstama teismines funkcijas vykdančioms institucijoms. Iš šioje išvadoje nagrinėtų aplinkybių ryškėja teisiškai sudėtinga byla, kurią apsunkino tai, kad visoje Europos Sąjungoje vienu metu vyko kelios administracinės procedūros ir teismo procesai, ir kurioje pagrindiniai klausimai buvo susiję su įvairių Sąjungos taisyklių ir principų taikymu. Konkrečiai kalbant, SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos aiškinimas nebuvo šalutinis ar antraeilis klausimas, dėl kurio būtų buvę galima taikyti proceso ekonomiškumo principą, – šis klausimas „yra šio ginčo esmė“(125).

179. Taip pat neįžvelgiu jokios konkrečios aplinkybės, kuri leistų manyti, kad yra ypatingų priežasčių skubiai išnagrinėti bylą. Be to, tai, kad Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) nepateikė prašymo priimti prejudicinį sprendimą, negalima laikyti nedidelio neapsižiūrėjimo pasekme, kaip, pavyzdžiui, galėtų būti tuo atveju, kai šalys nekėlė teisinio klausimo arba jo išsamiai neapsvarstė. Iš tikrųjų kai kurios bylos šalys kelis kartus prašė Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą dėl teisingo SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos išaiškinimo.

180. Taigi laikausi nuomonės, kad, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) negalėjo įtikinamai konstatuoti, kad dėl savo formuluotės ir (arba) esamos Sąjungos teismų jurisprudencijos: i) pateiktinas SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos aiškinimas nekelia jokių pagrįstų abejonių; ir ii) pateiktas aiškinimas būtų buvęs vienodai akivaizdus Sąjungos teismams ir kitų valstybių narių galutinės instancijos teismams. Taigi, nepateikęs Teisingumo Teismui prejudicinių klausimų dėl SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos išaiškinimo, Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) neįvykdė jam pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą tenkančios pareigos.

181. Šiomis aplinkybėmis manau, kad trečiasis ieškinio pagrindas yra pagrįstas, nesant reikalo nagrinėti kitos Komisijos pateiktos kritikos(126).

F.      Ketvirtasis ieškinio pagrindas: SESV 108 straipsnio 3 dalies pažeidimas

1.      Šalių argumentai

182. Ketvirtajame ieškinio pagrinde Komisija teigia, kad Jungtinė Karalystė pažeidė SESV 108 straipsnio 3 dalį.

183. Komisija pabrėžia, kad panaikinus arbitražo sprendimo vykdymo sustabdymą, dėl kurio nusprendė Jungtinės Karalystės teismai, nagrinėję bylą žemesne instancija, šis arbitražo sprendimas tapo vykdytinas. Taigi Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) sprendimu arbitražo sprendime nurodytos sumos tapo mokėtinos. Komisijos teigimu, toks poveikis tiesiogiai prieštarauja SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatytam status quo įpareigojimui.

184. Komisija priduria, kad Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) taip pat nesilaikė suformuotos jurisprudencijos, pagal kurią draudimu teikti valstybės pagalbą, kuri nebuvo tinkamai patvirtinta, galima remtis siekiant užkirsti kelią galutinių nacionalinių teismų sprendimų, kurie tiesiogiai prieštarautų status quo įpareigojimui, vykdymui(127).

2.      Vertinimas

185. Nors Komisijos teisiniai argumentai iš esmės atrodo pagrįsti, manau, kad šį ieškinio pagrindą reikėtų atmesti.

186. Pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį valstybės narės privalo, pirma, pranešti Komisijai apie kiekvieną priemonę, kuria siekiama teikti naują ar keisti esamą pagalbą, ir, antra, neįgyvendinti tokios priemonės, kol ši institucija nepriėmė galutinio sprendimo dėl šios priemonės. Šia dviguba pareiga (pranešimo ir status quo) siekiama užtikrinti, kad pagalbos schema negalėtų pradėti veikti tol, kol Komisijai nebus suteiktas pagrįstas laikotarpis išsamiai išnagrinėti siūlomas priemones ir prireikus pradėti oficialią tyrimo procedūrą. Akivaizdu, kad galutinis tikslas yra neleisti, kad nesuderinama pagalba būtų suteikta jos gavėjams(128).

187. Šiuo atveju aptariamą priemonę (arbitražo sprendime iš Rumunijos investuotojams priteistos kompensacijos sumokėjimas(129)) Komisija jau išnagrinėjo ir 2015 m. galutiniame sprendime ji buvo pripažinta nesuderinama valstybės pagalba.

188. Tiesa, kad tuo metu, kai Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) priėmė ginčijamą sprendimą, Bendrasis Teismas panaikino galutinį Komisijos sprendimą. Vis dėlto Teisingumo Teismui pateiktas apeliacinis skundas dėl Bendrojo Teismo sprendimo jau buvo nagrinėjamas.

189. Be to, Sąjungos teisme nagrinėta byla dėl panaikinimo nebuvo susijusi su sprendimo pradėti procedūrą ir (arba) įpareigojimo sustabdyti veiksmus teisėtumu. Gali būti naudinga pabrėžti, kad sprendimo pradėti procedūrą teisėtumo investuotojai neginčijo, nors tai iš esmės įmanoma(130). Be to, investuotojai iš pradžių ginčijo įpareigojimo sustabdyti veiksmus teisėtumą, tačiau vėliau jų ieškinys buvo atsiimtas(131).

190. Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, jog iš esmės preziumuojama, kad Sąjungos institucijų aktai yra teisėti, todėl jie sukelia teisinių pasekmių, kol nėra pripažinti netekusiais galios, panaikinti patenkinus ieškinį dėl panaikinimo arba pripažinti negaliojančiais išnagrinėjus prašymą priimti prejudicinį sprendimą arba neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą(132).

191. Be to, Bendrojo Teismo sprendimo negalima aiškinti taip, kad jis netgi netiesiogiai reiškia, jog sprendimas pradėti procedūrą ir įpareigojimas sustabdyti veiksmus taip pat yra neteisėti. Pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos teisės akto panaikinimas nebūtinai paveikia parengiamuosius aktus, o procedūra, per kurią keičiamas panaikintas aktas, gali iš principo būti atnaujinta konkrečiai nuo to momento, kai buvo padarytas pažeidimas(133).

192. Nagrinėjamu atveju motyvas, dėl kurio Bendrasis Teismas panaikino 2015 m. galutinį sprendimą, buvo susijęs su peržiūrimu sprendimu(134). Tokia Komisijos klaida, net jei Teisingumo Teismas būtų ją patvirtinęs apeliaciniame procese, nebūtų turėjusi įtakos ankstesniame procedūros etape Komisijos priimtų sprendimų teisėtumui. Iš tiesų Komisijai būtų reikėję iš naujo pradėti išsamų įtariamos pagalbos tyrimą ir priimti naują sprendimą užbaigti procedūrą, kuris turėjo atitikti Sąjungos teismų išvadas.

193. Vadinasi, kad ir koks būtų 2015 m. galutinio sprendimo statusas, sprendimas pradėti procedūrą ir įpareigojimas sustabdyti veiksmus buvo galiojantys aktai ir sukėlė teisinių padarinių, todėl status quo įpareigojimas nurodytai pagalbai tebegaliojo(135).

194. Šiuo klausimu reikėtų priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje nustatytas draudimas išmokėti suplanuotą pagalbą veikia tiesiogiai, todėl yra iš karto vykdytinas(136), taip pat ir nacionaliniuose teismuose(137). Taigi nacionalinis teismas, nepažeisdamas SESV 108 straipsnio 3 dalies, negali įpareigoti išmokėti pagalbą, apie kurią nebuvo pranešta Komisijai ir kurios suderinamumą su vidaus rinka Komisija dar nagrinėja arba, dar blogiau, kuri jau buvo pripažinta nesuderinama su vidaus rinka. Kiekvienas toks reikalavimas iš esmės turėtų būti atmestas(138).

195. Taigi, panaikinus arbitražo sprendimo vykdymo sustabdymą, neišvengiama ginčijamo sprendimo pasekmė buvo ta, kad Rumunija iš esmės tapo įpareigota išmokėti įtariamą pagalbą, nepaisydama status quo įpareigojimo. Atrodo, kad dėl tokios situacijos gali būti pažeista SESV 108 straipsnio 3 dalis.

196. Žinoma, kaip Jungtinė Karalystė pažymėjo savo atsakyme į Komisijos oficialų pranešimą, SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga, kuri iš esmės tenka valstybei narei, suteikusiai įtariamą pagalbą(139). Vis dėlto, kaip teisingai pažymėjo Komisija, pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį valstybių narių reikalaujama padėti viena kitai siekiant supaprastinti Sąjungos teisės laikymąsi ir nesiimti priemonių, kurios galėtų sutrukdyti laikytis Sąjungos teisės arba kelti tam grėsmę(140).

197. Taigi pritariu Komisijai, kad Jungtinė Karalystė pati gali būti laikoma atsakinga už SESV 108 straipsnio 3 dalies, siejamos su ESS 4 straipsnio 3 dalimi, pažeidimą, jeigu dėl vienos iš jos priemonių pažeidžiamas status quo įpareigojimas dėl įtariamos pagalbos priemonės.

198. Tai patikslinus, reikia pažymėti, kad nagrinėjamu atveju Komisija nepateikė jokios informacijos apie tai, kaip ir kada įvykdžius arbitražo teismo sprendimą Jungtinėje Karalystėje (tai tapo įmanoma dėl ginčijamo sprendimo), buvo faktiškai išmokėtos jame nurodytos sumos.

199. Šiuo klausimu primenu, kad per procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo Komisija turi įrodyti įtariamą įsipareigojimų neįvykdymą ir pateikti Teisingumo Teismui visą šiuo tikslu reikalingą informaciją, o Komisija negali remtis kokia nors prielaida(141). Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją procedūra dėl įsipareigojimų neįvykdymo gali būti taikoma tik dėl esamų Sąjungos teisės pažeidimų. Vis dėlto paprasti įtarimai dėl galimų būsimų pažeidimų arba tokių pažeidimų grėsmės negali būti priimti(142).

200. Taigi, nors sutinku su Komisija, kad dėl ginčijamo sprendimo iš esmės gali būti pažeistas SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatytas status quo įpareigojimas ir šis pažeidimas galėtų būti priskirtas Jungtinei Karalystei, nematau įrodymų, kad toks pažeidimas iš tikrųjų buvo padarytas.

201. Dėl šios priežasties Komisijos ieškinio ketvirtasis pagrindas, mano nuomone, neatrodo pagrįstas.

VI.    Dėl bylinėjimosi išlaidų

202. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

203. Taigi, kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir dauguma jos reikalavimų patenkinta, Jungtinė Karalystė turi padengti bylinėjimosi išlaidas.

VII. Išvada

204. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui:

–        pripažinti, jog dėl to, kad 2020 m. vasario 19 d. Sprendimu Micula / Rumunija Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir priėmė sprendimą dėl SESV 351 straipsnio pirmos pastraipos išaiškinimo, nors tas pats klausimas buvo išspręstas galiojančiais Komisijos sprendimais ir turėjo būti sprendžiamas Sąjungos teismuose, Jungtinė Karalystė pažeidė ESS 4 straipsnio 3 dalį, siejamą su Susitarimo dėl išstojimo 127 straipsnio 1 dalimi,

–        pripažinti, jog dėl to, kad Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas), kaip galutinės instancijos teismas, nepateikė Teisingumo Teismui prejudicinio klausimo dėl Sąjungos teisės, kuri nebuvo nei acte clair, nei acte éclairé, išaiškinimo, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė pažeidė SESV 267 straipsnio trečią pastraipą, siejamą su Susitarimo dėl išstojimo 127 straipsnio 1 dalimi,

–        atmesti likusią ieškinio dalį,

–        priteisti iš Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.

1      Originalo kalba: anglų.

2      Mertens de Wilmars, J. ir Verougstraete, I. M., „Proceedings against Member States for failure to fulfil their obligations“, Common Market Law Review, 7 t., 4-asis leidimas, 1970, p. 389 ir 390. Taip pat po kelerių metų generalinio advokato J. P. Warner išvada byloje Bouchereau (30/77, EU:C:1977:141, p. 2020).

3      Iš naujesnių žr. 2020 m. sausio 28 d. Sprendimą Komisija / Italija (Kovos su pavėluotu mokėjimu direktyva) (C‑122/18, EU:C:2020:41, 55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

4      Žr., be kita ko, 2009 m. lapkričio 12 d. Sprendimą Komisija / Ispanija (C‑154/08, EU:C:2009:695) ir 2018 m. spalio 4 d. Sprendimą Komisija / Prancūzija (Mokestis prie šaltinio) (C‑416/17, EU:C:2018:811). Taip pat žr. 2011 m. kovo 8 d. Nuomonę 1/09 (Susitarimas, kuriuo sukuriama bendroji patentų ginčų nagrinėjimo sistema) (EU:C:2011:123, 87 punktas).

5      Teisingumo Teismas ne kartą pabrėžė šį aspektą, kuriam visiškai pritariu. Žr., pavyzdžiui, 2003 m. gruodžio 9 d. Sprendimą Komisija / Italija (C‑129/00, EU:C:2003:656, 32 punktas) ir 2007 m. birželio 7 d. Sprendimą Komisija / Graikija (C‑156/04, EU:C:2007:316, 52 punktas).

6      Šie tarptautiniai susitarimai toliau bus vadinami „ankstesniais susitarimais“.

7      Toliau – Susitarimas dėl išstojimo (OL L 29, 2020, p. 7).

8      T‑624/15, T‑694/15 ir T‑704/15, EU:T:2019:423.

9      Sprendimas Komisija / European Food ir kt. (C‑638/19 P, EU:C:2022:50).

10      2018 m. kovo 6 d. sprendimas (C‑284/16, EU:C:2018:158). Tame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad Nyderlandų Karalystės ir Slovakijos Respublikos sudarytoje dvišalėje investicijų sutartyje įtvirtinta arbitražinė išlyga yra nesuderinama su Sąjungos teise.

11      C‑333/19, EU:C:2022:749.

12      [2017] EWHC 31 (Comm).

13      [2018] EWCA 1801.

14      Visų pirma žr. Susitarimo dėl išstojimo 92–95 straipsnius.

15      Visų pirma žr. Susitarimo dėl išstojimo 86–91 straipsnius.

16      Išskirta mano.

17      Išvada byloje Portugalija / Komisija (C‑365/99, EU:C:2001:184, 16 punktas).

18      Žr., be kita ko, 2019 m. kovo 28 d. Sprendimą Komisija / Airija (Nuotekų surinkimo ir valymo sistema) (C‑427/17, EU:C:2019:269, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

19      Žr., pavyzdžiui, 2020 m. balandžio 8 d. Nutartį Komisija / Lenkija (C‑791/19 R, EU:C:2020:277, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Išskirta mano.

20      Šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 20 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (C‑639/11, EU:C:2014:173, 57 punktas) ir 2014 m. kovo 20 d. Sprendimą Komisija / Lietuva (C‑61/12, EU:C:2014:172, 62 punktas).

21      Dėl šio principo žr., pavyzdžiui, 2021 m. sausio 20 d. Sprendimą Komisija / Printeos (C‑301/19 P, EU:C:2021:39, 54 punktas).

22      Šiuo klausimu žr. 1989 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Komisija / Graikija (68/88, EU:C:1989:339, 9 punktas) ir 1998 m. spalio 1 d. Sprendimą Komisija / Italija (C‑285/96, EU:C:1998:453, 13 punktas).

23      Dėl šio proceso kilmės lyginamuoju ir istoriniu aspektu žr., pavyzdžiui, Guyomar, G., „Le défaut des parties à un différend devant les juridictions internationales“, Librairie Générale de Droit et de Jurisprudence, Paryžius, 1960; ir U.S. Supreme Court (JAV Aukščiausiasis Teismas) 1885 m. kovo 30 d. sprendimą Thomson ir kiti / Wooster, 114 U.S. 104 (1885).

24      Teisingumo Teismo statuto 41 straipsnis ir Procedūros reglamento 156 straipsnio 1 dalis.

25      Taip pat generalinio advokato J. Mischo išvada byloje Portugalija / Komisija (C‑365/99, EU:C:2001:184, 17 punktas).

26      Sakoma, kad šis posakis kilęs iš senovės graikų rašytojo Ezopo (620–564 pr. Kr.) pasakėčios „Mulas“.

27      Šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 22 d. Sprendimą Roquette Frères (C‑94/00, EU:C:2002:603, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

28      ESS 3 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa.

29      SESV 26 straipsnio 2 dalis.

30      Protokolas (Nr. 27) dėl vidaus rinkos ir konkurencijos.

31      SESV 101–106 straipsniai.

32      SESV 107–109 straipsniai.

33      Žr., be kita ko, 2007 m. liepos 18 d. Sprendimą Lucchini (C‑119/05, EU:C:2007:434, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34      Visų pirma žr. 2013 m. lapkričio 21 d. Sprendimą Deutsche Lufthansa (C‑284/12, EU:C:2013:755, 41 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. 2019 m. sausio 23 d. Sprendimą Fallimento Traghetti del Mediterraneo (C‑387/17, EU:C:2019:51, 54 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35      Žr. 2013 m. lapkričio 21 d. Sprendimą Deutsche Lufthansa (C‑284/12, EU:C:2013:755, 28–31 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

36      Ten pat, 41 punktas.

37      Šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimą Georgsmarienhütte ir kt. (C‑135/16, EU:C:2018:582, 24 punktas) ir pagal analogiją 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimą Masterfoods ir HB (C‑344/98, EU:C:2000:689, 57 punktas).

38      Išskirta mano.

39      Ginčijamo sprendimo 25 punktas. Dėl Teisingumo Teismo sprendimo toje byloje žr. 2022 m. rugsėjo 21 d. Nutartį Romatsa ir kt. (C‑333/19, EU:C:2022:749).

40      Žr. šios išvados 21 ir 22 punktus.

41      Ginčijamo sprendimo 97 punktas.

42      Ginčijamo sprendimo 98–100 punktai.

43      Ginčijamo sprendimo 101–108 punktai.

44      Ginčijamo sprendimo 109–117 punktai.

45      Dėl ICSID konvencijos 53 ir 54 straipsnių žr. šios išvados 13 ir 14 punktus. Konvencijos 69 straipsnyje nurodyta tik tiek, kad „kiekviena Susitariančioji valstybė priima reikiamus teisės aktus ar imasi kitų veiksmų, kad būtų užtikrintas veiksmingas šios Konvencijos nuostatų taikymas jos teritorijoje“.

46      Panašiai žr. generalinio advokato P. Léger išvadą byloje Köbler (C‑224/01, EU:C:2003:207, 66 punktas).

47      Kaip suprantu, tą patį šiuo klausimu Jungtinėje Karalystėje nagrinėjamoje byloje nusprendė High Court (Aukštasis teismas) ir Court of Appeal (Apeliacinis teismas) (žr. ginčijamo sprendimo 42 punktą).

48      Visų pirma žr. ginčijamo sprendimo 56 punktą.

49      Žr. ginčijamo sprendimo 2, 51, 52, 56 ir 116 punktus.

50      Žr., be kita ko, 2015 m. galutinio sprendimo 44 ir 126–129 konstatuojamąsias dalis. Komisija ir sprendime pradėti procedūrą atsisakė taikyti SESV 351 straipsnio pirmą pastraipą.

51      Žr. visų pirma ginčijamo sprendimo 100 punktą.

52      Beje, norėčiau pridurti, kad bylai pačiuose svarbiausiuose tarptautinės teisės šaltiniuose, pavyzdžiui, Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės (VKTST) ir Tarptautinės teisės komisijos parengtame Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projekte, nėra panašaus žodžių junginio.

53      Šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 22 d. Sprendimą Venesuela / Taryba (Poveikis trečiajai valstybei) (C‑872/19 P, EU:C:2021:507, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

54      Žr. toliau šios išvados 114 punktą.

55      Taigi nevisiškai pritariu generaliniam advokatui J. Mischo, kai savo išvadoje sujungtose bylose Komisija / Portugalija (C‑62/98 ir C‑84/98, EU:C:1999:509, 56 punktas) nurodė, kad SESV 351 straipsnio pirma pastraipa yra „tik deklaratyvaus pobūdžio“.

56      2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija (C‑402/05 P ir C‑415/05 P, EU:C:2008:461, 304 punktas). Taip pat žr. generalinio advokato M. Poiares Maduro išvadą toje pačioje byloje (EU:C:2008:11, 30 ir 31 punktai). Apskritai dar žr. 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimą Moldovos Respublika (C‑741/19, EU:C:2021:655, 42 punktas).

57      Žr., be kita ko, 1995 m. balandžio 6 d. Sprendimą RTE ir ITP / Komisija (C‑241/91 P ir C‑242/91 P, EU:C:1995:98) ir 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Komisija /  Slovakija (C‑264/09, EU:C:2011:580).

58      Kaip Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) nurodytuose 1993 m. rugpjūčio 2 d. Sprendime Levy (C‑158/91, EU:C:1993:332) ir 1995 m. kovo 28 d. Sprendime Evans Medical ir Macfarlan Smith (C‑324/93, EU:C:1995:84).

59      Tokia išvada labai aiškiai darytina iš 2003 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Budějovický Budvar (C‑216/01, EU:C:2003:618, 134 ir 143 punktai). Taip pat pagal analogiją žr. 1973 m. lapkričio 27 d. Sprendimą Vandeweghe ir kt. (130/73, EU:C:1973:131, 2 ir 3 punktai).

60      Dėl šio klausimo doktrinoje žr. Klabbers, J., „Treaty Conflict and the European Union“, Cambridge University Press, 2009, p. 142–148; Manzini, P., „The Priority of Pre‐Existing Treaties of EC Member States within the Framework of International Law“, European Journal of International Law, 2001, p. 785–788; ir Schermers, H. G., „Annotation of Case 812/79 Attorney General (of Ireland) v Burgoa“, Common Market Law Review, 1981, p. 229 ir 230.

61      Žr. šios išvados 82 punktą ir 193 punktą. Apskritai šiuo klausimu žr. generalinio advokato F. Capotorti išvadą byloje Burgoa (812/79, EU:C:1980:196, p. 2817) ir generalinio advokato O. Lenz išvadą byloje Evans Medical ir Macfarlan Smith (C‑324/93, EU:C:1994:357, 42 punktas).

62      Su nuoroda į atitinkamų tarptautinių organizacijų sprendimus žr. Alexandrov, S. A., „Enforcement of ICSID Awards: Articles 53 and 54 of the ICSID Convention“, Binder C., et al. (red.), „International Investment Law for the 21st Century – Essays in Honour of Christoph Schreuer“, Oxford University Press, 2009, p. 328.

63      Kaip pats Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) išsireiškė ginčijamo sprendimo 56 punkte.

64      Žr. ginčijamo sprendimo 113 punktą.

65      Žr. 2015 m. galutinio sprendimo 45 konstatuojamąją dalį.

66      Atitinkamai ginčijamo sprendimo 114 ir 117 punktai.

67      Ginčijamo sprendimo 56 punktas. Išskirta mano.

68      Žr. šios išvados 22 punktą.

69      Kaip teisingai nurodyta ginčijamo sprendimo 114 punkte.

70      2019 m. birželio 18 d. Sprendimas European Food ir kt. / Komisija (T‑624/15, T‑694/15 ir T‑704/15, EU:T:2019:423, 58 punktas).

71      Žr., pavyzdžiui, 2015 m. galutinio sprendimo 64–66 konstatuojamąsias dalis.

72      Taip pat žr. generalinio advokato N. Jääskinen išvadą byloje Komisija / Slovakija (C‑264/09, EU:C:2011:150, 48 punktas).

73      Taip pat žr. generalinio advokato M. Lagrange išvadą byloje Komisija / Italija (10/61, nepaskelbta Rink., EU:C:1961:26, p. 17).

74      Šiuo klausimu žr. VKTST 26 straipsnį, 30 straipsnio 4 dalies b punktą ir 34–36 straipsnius.

75      Pavyzdžiui, dėl SESV 351 straipsnio ir VKTST 30 straipsnio 4 dalies b punkto tarpusavio ryšio žr. 2012 m. vasario 9 d. Sprendimą Luksan (C‑277/10, EU:C:2012:65, 61 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

76      Žr., be kita ko, 1997 m. sausio 14 d. Sprendimą Centro-Com (C‑124/95, EU:C:1997:8, 56 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

77      Šiuo klausimu žr. 1994 m. vasario 3 d. Sprendimą Minne (C‑13/93, EU:C:1994:39, 17 punktas).

78      1980 m. spalio 14 d. Sprendimas Burgoa (812/79, EU:C:1980:231, 9 punktas).

79      Šiuo klausimu žr. generalinio advokato A. Tizzano išvadą byloje Komisija / Jungtinė Karalystė (C‑466/98, EU:C:2002:63, 38 punktas). Doktrinoje žr. Koutrakos, P., „International agreements concluded by Member States prior to their EU accession – Burgoa“, Butler, G., Wessel, R. (red.), „EU external relations law“, Hart Publishing, Oxford, 2022, p. 137.

80      Išsamiau žr. šios išvados 127 ir paskesnius punktus.

81      Mutatis mutandis tas pats būtų manyti, kad valstybė narė, kuri nustato kiekybiniam apribojimui lygiaverčio poveikio priemonę, neatitinkančią pateisinimo pagal SESV 36 straipsnį sąlygų, pažeistų šią nuostatą, o ne SESV 34 straipsnyje įtvirtintą (bendrąjį) kiekybinių apribojimų draudimą.

82      Šiuo klausimu žr. 1998 m. kovo 10 d. Sprendimą T. Port (C‑364/95 ir C‑365/95, EU:C:1998:95, 61 punktas).

83      Tuo pačiu klausimu žr. 2002 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Komisija / Jungtinė Karalystė (C‑466/98, EU:C:2002:624, 25 punktas).

84      Šiuo klausimu žr. 1966 m. liepos 13 d. Sprendimą Consten ir Grundig / Komisija (56/64 ir 58/64, EU:C:1966:41, p. 346).

85      Šiuo klausimu žr. 2009 m. vasario 12 d. Sprendimą Komisija / Graikija (C‑45/07, EU:C:2009:81, 35 punktas).

86      Šiuo klausimu žr., be kita ko, 2017 m. gegužės 16 d. Nuomonę 2/15 (ES ir Singapūro laisvosios prekybos susitarimas) (EU:C:2017:376, 254 punktas).

87      Žr., pavyzdžiui, 1988 m. rugsėjo 22 d. Sprendimą Deserbais (286/86, EU:C:1988:434, 18 punktas) ir generalinio advokato G. Tesauro išvadą byloje Levy (C‑158/91, EU:C:1992:411, 4 punktas).

88      Žr., be kita ko, 1962 m. vasario 27 d. Sprendimą Komisija / Italija (10/61, EU:C:1962:2, p. 10) ir 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimą Matteucci (235/87, EU:C:1988:460, 21 punktas).

89      Žr. 1986 m. kovo 11 d. Sprendimą Conegate (121/85, EU:C:1986:114, 25 punktas) ir 1996 m. liepos 2 d. Sprendimą Komisija / Liuksemburgas (C‑473/93, EU:C:1996:263, 40 punktas).

90      Eeckhout, P., „EU external relations law“, 2-asis leidimas, Oxford University Press, 2011, p. 426.

91      1962 m. vasario 27 d. Sprendimas Komisija / Italija (10/61, EU:C:1962:2, p. 10).

92      Žr. 1996 m. liepos 2 d. Sprendimą Komisija / Liuksemburgas (C‑473/93, EU:C:1996:263, 40 punktas).

93      Šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Air Transport Association of America ir kt. (C‑366/10, EU:C:2011:864, 61 punktas).

94      Žr., be kita ko, 1993 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimą Levy (C‑158/91, EU:C:1993:332, 12 punktas) ir 1998 m. kovo 10 d. Sprendimą T. Port (C‑364/95 ir C‑365/95, EU:C:1998:95, 60 punktas). Išskirta mano.

95      Žr. 1997 m. sausio 14 d. Sprendimą Centro-Com (C‑124/95, EU:C:1997:8, 60 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

96      Šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 16 d. Nuomonę 2/15 (ES ir Singapūro laisvosios prekybos susitarimas) (EU:C:2017:376, 254 punktas).

97      Šiuo klausimu žr. Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projekto 20 ir 45 straipsnius.

98      Akivaizdu, kad šioje byloje situacija taip pat susijusi su viena trečiąja valstybe (Jungtinė Karalystė), kuri tuo metu, kai klostėsi bylos faktinės aplinkybės, atsižvelgiant į atitinkamą Sąjungos teisės nuostatą, vis dėlto turėjo būti laikoma esančia tokioje pačioje padėtyje kaip ir valstybės narės.

99      Šioje išvadoje nebūtina gilintis į šią (sudėtingą) tarptautinės teisės sritį, nes čia daromas pagrindinis skirtumas yra lengvai pripažįstamas tarptautinės teisės šaltiniuose. Žr., be kita ko, 1970 m. vasario 5 d. Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimo Barcelona Traction, Light and Power Company, Limited (Belgija prieš Ispaniją), TTT Rinkinys 1970, p. 3, 33 ir 35 punktus ir Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projekto 33 straipsnį (ir šio projekto komentaro 2 punktą), 42 straipsnį (ir komentaro 8 punktą) ir 48 straipsnį (ir komentaro 8 punktą). Dėl nuorodų į šį skirtumą Sąjungos jurisprudencijoje žr. generalinio advokato J. P. Warner išvadą byloje Henn ir Darby (34/79, EU:C:1979:246, p. 3833); generalinio advokato G. Tesauro išvadą byloje Levy (C‑158/91, EU:C:1992:411, 5 punktas); generalinio advokato O. Lenz išvadą byloje Evans Medical ir Macfarlan Smith (C‑324/93, EU:C:1994:357, 33 punktas) ir generalinio advokato M. Szpunar išvadą byloje Moldovos Respublika (C‑741/19, EU:C:2021:164, 42 punktas). Žinoma, kai kuriuose susitarimuose gali būti abiejų kategorijų nuostatų ir tokiais atvejais jas aiškinantis asmuo turi išnagrinėti kiekvienos nuostatos pobūdį.

100      Šiuo atveju kaip tinkamas pavyzdys dažnai cituojami susitarimai dėl žmogaus teisių.

101      Be to, doktrinoje žr. Mastroianni, R., „Comment to Article 351 TFEU“, Tizzano, A. (red.), „Trattati dell’Unione Europea“, 2-asis leidimas, 2014, p. 2545.

102      Investicijų apsaugos susitarimai yra geras pavyzdys šiuo klausimu.

103      Šiuo klausimu žr. Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projekto komentarą dėl 42 straipsnio (visų pirma 9 punktą) ir dėl 48 straipsnio (ypač 2 punktą).

104      Žr., be daugelio kitų, 1988 m. rugsėjo 22 d. Sprendimą Deserbais (286/86, EU:C:1988:434, 18 punktas); 1995 m. balandžio 6 d. Sprendimą RTE ir ITP / Komisija (C‑241/91 P ir C‑242/91 P, EU:C:1995:98, 84 punktas); 1998 m. kovo 10 d. Sprendimą T. Port (C‑364/95 ir C‑365/95, EU:C:1998:95, 60 punktas) ir 2003 m. lapkričio 18 d. Sprendimą Budějovický Budvar (C‑216/01, EU:C:2003:618, 148 punktas).

105      Ginčijamo sprendimo 97 punktas, kuriame daroma nuoroda į 1993 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimą Levy (C‑158/91, EU:C:1993:332, 11 punktas).

106      Žr. šios išvados 89 punktą.

107      2022 m. spalio 28 d. Sprendimas Generalstaatsanwaltschaft München (Ekstradicija ir „ne bis in idem“) (C‑435/22 PPU, EU:C:2022:852, 119 punktas).

108      Ten pat, 120 ir 121 punktai.

109      Ginčijamo sprendimo 98 punktas.

110      Kaip teisingai pažymėjo Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas), aptariamas ginčas buvo susijęs tik su klausimu, ar pagal ICSID konvenciją Jungtinė Karalystė privalėjo vykdyti aptariamą arbitražo sprendimą valstybių, kurios nėra Sąjungos narės, atžvilgiu (ginčijamo sprendimo 101 punktas).

111      Pavyzdžiui, kreipdamasis į Tarptautinį Teisingumo Teismą dėl ginčo.

112      Pirmininko pareiškimai, padaryti per valstybių narių vyriausybių paskirtų teisės ekspertų konsultacinių susitikimų 5-ąją ir 6-ąją darbų sesijas (paminėti ginčijamo sprendimo 107 punkte).

113      Visų pirma žr. ginčijamo sprendimo 104 ir 105 punktuose padarytas išvadas.

114      Man atrodo, kad tai ypač pasakytina apie investuotojų argumentus šiuo klausimu, kuriems Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas), atrodo, pritaria ginčijamo sprendimo 106 punkte.

115      Žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 15 punktą.

116      Pagal šią nuostatą arbitražo sprendimas yra „galutinis ir privalomas“.

117      Šiomis aplinkybėmis pažymiu, kad, Teisingumo Teismui priėmus sprendimus Achmea, European Food ir Romatsa (žr. šios išvados 22 ir 23 punktus), DIS esanti arbitražinė išlyga nuo šiol turėtų būti laikoma negaliojančia.

118      Žr. 1980 m. spalio 14 d. Sprendimą Burgoa (812/79, EU:C:1980:231, 10 punktas).

119      Žr., be kita ko, 2021 m. spalio 6 d. Sprendimą Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi (C‑561/19, EU:C:2021:799, 39 ir 40 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

120      Ten pat, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.

121      Ten pat, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.

122      Žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 99 ir 102 punktus.

123      Šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Ferreira da Silva e Brito ir kt. (C‑160/14, EU:C:2015:565, 42–44 punktai) ir 2021 m. spalio 6 d. Sprendimą Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi (C‑561/19, EU:C:2021:799, 49 punktas).

124      Žr. ginčijamo sprendimo 29, 32, 91 ir 94 punktus.

125      Kaip Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) nurodė ginčijamo sprendimo 96 punkte.

126      Šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 4 d. Sprendimą Komisija / Prancūzija (Mokestis prie šaltinio) (C‑416/17, EU:C:2018:811, 113 punktas).

127      Komisija konkrečiai nurodo 2007 m. liepos 18 d. Sprendimą Lucchini (C‑119/05, EU:C:2007:434, 62 ir 63 punktai).

128      Žr. apskritai ir su tolesnėmis nuorodomis generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje Viasat Broadcasting UK (C‑445/19, EU:C:2020:644, 17 ir 18 punktai).

129      Žr. 2015 m. galutinio sprendimo 39 konstatuojamąją dalį.

130      Žr., pavyzdžiui, 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Komisija / Hansestadt Lübeck (C‑524/14 P, EU:C:2016:971).

131      2016 m. vasario 29 d. Nutartis Micula ir kt. / Komisija (T‑646/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:135).

132      Žr., be kita ko, 2019 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą HTTS / Taryba (C‑123/18 P, EU:C:2019:694, 100 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

133      Žr., be kita ko, 2017 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Riva Fire / Komisija (C‑89/15 P, EU:C:2017:713, 34 punktas).

134      Iš esmės savo sprendime Bendrasis Teismas konstatavo, kad investuotojams priteista kompensacija bent iš dalies apėmė laikotarpį iki Rumunijos įstojimo į Sąjungą. Bendrojo Teismo teigimu, Komisija padarė klaidą, kai visą kompensaciją kvalifikavo kaip pagalbą, iš susigrąžintinų sumų neišskirdama tų, kurios priskiriamos laikotarpiui iki įstojimo, ir tų, kurios priskiriamos laikotarpiui po įstojimo.

135      Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) iš esmės tai pripažino ginčijamo sprendimo 51 punkte. Šiuo klausimu bendrai žr. generalinio advokato P. Mengozzi išvadą byloje Deutsche Lufthansa (C‑284/12, EU:C:2013:442, 27–29 punktai).

136      Pavyzdžiui, žr. 2019 m. kovo 5 d. Sprendimą Eesti Pagar (C‑349/17, EU:C:2019:172, 88 punktas).

137      Ten pat, 89–91 punktai.

138      Žr., be kita ko, 2023 m. sausio 12 d. Sprendimą DOBELES HES (C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1, 121 punktas).

139      Atitinkamoje šios nuostatos dalyje numatyta: „atitinkama valstybė narė savo pasiūlytų priemonių neįgyvendina tol, kol [per valstybės pagalbos procedūrą] nepriimamas galutinis sprendimas“ (išskirta mano).

140      Šiuo klausimu žr. 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimą Matteucci (235/87, EU:C:1988:460, 19 punktas).

141      Pavyzdžiui, žr., 2020 m. lapkričio 10 d. Sprendimą Komisija /  Italija (Ribinės vertės – KD10) (C‑644/18, EU:C:2020:895, 83 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

142      Šiuo klausimu žr. 2012 m. spalio 16 d. Sprendimą Vengrija / Slovakija (C‑364/10, EU:C:2012:630, 68–71 punktai).