Language of document : ECLI:EU:C:1986:166

TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1986 m. balandžio 23 d.(*)

„Biudžetas – Rinkimų kampanijos finansavimas“

Byloje 294/83,

dėl dviejų atitinkamai 1982 m. spalio 12 ir 13 d. ir 1983 m. spalio 29 d. priimtų Europos Parlamento biuro sprendimų, susijusių su biudžeto 3708 punktu, panaikinimo

Parti écologiste „Les Verts“, ne pelno asociacija, įsisteigusi Paryžiuje, atstovaujama specialaus įgaliotinio Étienne Tête ir Christian Lallement iš Liono advokatūros, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: E. Wirion kontora, 1 place du Théâtre,

ieškovė,

prieš

Europos Parlamentą, atstovaujamą juriskonsulto Pasetti Bombardella, patarėjo teisės klausimais Roland Bieber, atsakingojo administratoriaus Johannes Schoo, Strasbūro universiteto Teisės ir politikos mokslų fakulteto profesoriaus Jean Paul Jacqué bei Hamburgo universiteto profesoriaus Jürgen Schwarz, taip pat advokato Lyon Caen, nurodžiusį adresą dokumentams įteikti Liuksemburge pastarojo advokato biure: plateau du Kirchberg, boîte postale 1601,

atsakovą,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro l. e. p. pirmininkas T. Koopmans, kolegijos pirmininkai U. Everling, K. Bahlmann ir R. Joliet, teisėjai G. Bosco, O. Due, Y. Galmot, C. Kakouris ir T. F. O’Higgins,

generalinis advokatas G. F. Mancini,

posėdžio sekretorė D. Louterman,

susipažinęs su 1985 m. gruodžio 4 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Pagal EEB sutarties 173 straipsnio antrąją pastraipą pareikštu ieškiniu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 1983 m. gruodžio 28 d., Les Verts – Partie écologiste, ne pelno asociacija, kurios buveinė yra Paryžiuje ir apie kurios įkūrimą 1980 m. kovo 3 d. buvo pranešta policijos prefektūrai, prašo, pirma, panaikinti 1982 m. spalio 12 d. Europos Parlamento biuro sprendimą dėl Europos Bendrijų bendrojo biudžeto 3708 punkte įrašytų asignavimų paskirstymo ir, antra, panaikinti 1983 m. spalio 29 d. Europos Parlamento išplėstinio biuro sprendimą, kuriuo buvo patvirtintos politinių grupių, dalyvavusių 1984 m. Europos Parlamento rinkimuose, patirtų išlaidų kompensavimui skirtų asignavimų panaudojimo taisyklės.

2        3708 punktas įtrauktas į Europos Bendrijų 1982, 1983 ir 1984 finansinių metų bendrojo biudžeto Europos Parlamentui skirto skirsnio 3 antraštinę dalį „Institucijos specialių funkcijų vykdymo išlaidos“ (OL L 31, 1982, p. 114, OL L 19, 1983, p. 112 ir OL L 12, 1984, p. 132). Šiame punkte numatytas įnašas, skirtas pasirengti kitiems Europos Parlamento rinkimams. 1982 m. ir 1983 m. biudžetuose pateikiamas toks pats šio punkto paaiškinimas. Jame teigiama, kad „šis asignavimas skirtas informacijos, susijusios su 1984 m. įvyksiančiais antraisiais tiesioginiais rinkimais, rengimo išlaidoms iš dalies padengti“ ir kad „Europos Parlamento biuras patikslins šių išlaidų sąlygas“. 1984 m. biudžete įrašytame paaiškinime teigiama, kad šis dalinis finansavimas bus skirtas „vadovaujantis 1982 m. spalio 12 d. biuro sprendimu“. Iš viso šiam punktui buvo skirta 43 milijonai ekiu.

3        Frakcijų pirmininkų pasiūlymu biuras, kurį sudaro Parlamento pirmininkas ir dvylika pirmininko pavaduotojų, 1982 m. spalio 12 d. priėmė sprendimą dėl 3708 punkte įrašytų asignavimų paskirstymo (toliau – 1982 m. sprendimas). Svarstant šį klausimą biuro posėdyje dalyvavo frakcijų pirmininkai ir nepriklausomų Parlamento narių atstovai. Viena iš frakcijų, Techninio koordinavimo frakcija, pareiškė prieštaravimą dėl lėšų skyrimo frakcijų rinkimų kampanijoms principo.

4        Šiame sprendime, kuris nebuvo paskelbtas, nustatyta, kad Europos Parlamento biudžeto 3708 punkte įrašyti asignavimai kasmet paskirstomi frakcijoms, nepriklausomiems Parlamento nariams ir 1984 m. rezerviniam fondui. Paskirstoma turėjo būti taip: a) kiekviena iš septynių frakcijų gauna vienodo dydžio išmoką, sudarančią 1 % bendros asignavimų sumos; b) be to, visos frakcijos kiekvienam savo nariui gauna 1/434 bendros asignavimų sumos, kuri lieka atėmus vienodo dydžio išmokas; c) kiekvienas nepriklausomas Parlamento narys taip pat gauna 1/434 bendros asignavimų sumos, kuri lieka atėmus vienodo dydžio išmokas; d) frakcijoms ir nepriklausomiems Parlamento nariams pagal b ir c papunkčių taisykles skirta bendra asignavimų suma negali viršyti 62 % visų 3708 punkte įrašytų asignavimų; e) kasmet 31 % bendros 3708 punkte įrašytų asignavimų sumos skiriama į rezervinį fondą. Numatyta, kad šis rezervinis fondas pagal balsų skaičių, surinktą 1984 m. rinkimuose, bus paskirstytas visoms politinėms grupėms, surinkusioms daugiau kaip 5 % galiojančių balsų valstybėje narėje, kurioje kandidatavo grupės nariai, arba daugiau kaip 1 % galiojančių balsų bent trijose valstybėse narėse, kuriose kandidatavo grupės nariai (toliau – 1 % sąlyga). Galiausiai buvo patikslinta, kad išsamiau dėl šio rezervinio fondo lėšų paskirstymo bus sprendžiama vėliau.

5        1982 m. spalio 12 d. tokiomis pačiomis aplinkybėmis posėdžiavęs Europos Parlamento biuras taip pat patvirtino frakcijoms skirtų asignavimų panaudojimo 1984 m. Europos Parlamento rinkimų informacinei kampanijai taisykles (toliau – 1982 m. lėšų panaudojimo taisyklės). Šios dar nepaskelbtos taisyklės atitinka iš frakcijų pirmininkų sudarytos darbo grupės, kuriai pirmininkauja Europos Parlamento pirmininkas, pateiktas rekomendacijas.

6        Lėšų panaudojimo taisyklės yra tokios: frakcijoms skiriamos lėšos gali būti naudojamos tik veiklai, tiesiogiai susijusiai su 1984 m. rinkimų informacinės kampanijos rengimu ir vykdymu, finansuoti. Administracinių išlaidų (kurias sudaro, pavyzdžiui, atlyginimai laikinai pasamdytam personalui, patalpų ir pagrindinės biurų įrangos nuoma, telekomunikacijų išlaidos) suma negali viršyti 25 % skirtų asignavimų. Lėšos negali būti naudojamos nekilnojamajam turtui arba biuro baldams pirkti. Frakcijos joms skirtas lėšas turi padėti į konkrečiai tam tikslui atidarytas banko sąskaitas.

7        Frakcijų pirmininkai atsako už tai, kad lėšos būtų naudojamos patvirtintas taisykles atitinkančiais tikslais. Galiausiai už lėšų panaudojimą turi būti atsiskaitoma kitoms už Europos Parlamento lėšų auditą atsakingoms kontrolės institucijoms.

8        Buhalterinės apskaitos srityje šiose taisyklėse reikalaujama, kad minėtos veiklos apskaita būtų tvarkoma visiškai atskirai nuo pajamų ir išlaidų, susijusių su kitokia frakcijų veikla, apskaitos. Frakcijos privalo naudoti buhalterinės apskaitos sistemas, atitinkančias tam tikrus nustatytus reikalavimus. Šios sistemos turi išskirti trijų rūšių išlaidas (administracines išlaidas, susirinkimų išlaidas ir leidybos bei reklamos išlaidas), kurios savo ruožtu išskaidomos pagal projektus. Frakcijos privalo kasmet, skaičiuojant nuo pirmo lėšų pervedimo joms datos, paskelbti lėšų panaudojimo (mokėjimų, įsipareigojimų, rezervų) per apskaitos laikotarpį ataskaitą. Ši ataskaita turi būti perduodama Europos Parlamento pirmininkui ir Biudžeto kontrolės komisijos pirmininkui.

9        Antraštinėje dalyje „Nepanaudotų lėšų grąžinimas“ nustatyta, kad skirtos lėšos gali būti panaudotos piniginiams įsipareigojimams padengti ne vėliau kaip likus keturiasdešimčiai dienų iki rinkimų datos, jeigu mokėjimas bus įvykdytas ne vėliau kaip keturiasdešimt dienų po rinkimų datos. Visi pinigai, kurių panaudojimas prieštarauja šioms dviem sąlygoms, per tris mėnesius nuo rinkimų dienos turi būti grąžinti Europos Parlamentui. Prireikus Europos Parlamentas gali išieškoti sau priklausančias lėšas, išskaičiuodamas atitinkamą sumą iš frakcijoms pagal 3706 punktą atidedamų asignavimų (kita politinė veikla).

10      1983 m. spalio 29 d. išplėstinis biuras, sudarytas iš biuro ir frakcijų pirmininkų, priėmė „Politinių grupių, dalyvausiančių 1984 m. rinkimuose, išlaidų kompensavimui skirtų asignavimų panaudojimo taisykles“ (OL C 293, p. 1) (toliau – 1983 m. taisyklės).

11      Kaip nustatyta 1982 m. sprendime, šiose taisyklėse patikslintas pagrindas, kuriuo remiantis turi būti paskirstomas 31 % rezervinis fondas. Sąlygos dėl mažiausio balsų skaičiaus, kurį politinės grupės privalo surinkti, kad gautų šio fondo lėšų dalį, nesiskiria nuo 1982 m. sprendime išdėstytų sąlygų. 1983 m. taisyklėse priduriama, kad politinės grupės, pageidaujančios pasinaudoti 1 % sąlyga, privalo likus ne mažiau kaip keturiasdešimčiai dienų iki rinkimų pateikti Europos Parlamento generaliniam sekretoriui rinkimų sąjungos deklaraciją. Į taisykles taip pat įtrauktos įvairios lėšų paskirstymui taikomos nuostatos. Jei partijos, sąrašai arba sąjungos atstovaujamos Europos Parlamente, lėšos frakcijoms ir nepriklausomiems Parlamento nariams paskirstomos įvykus pirmajam posėdžiui po rinkimų. Dėl Europos Parlamente neatstovaujamų partijų, sąrašų arba sąjungų nustatyta, kad:

–        prašymus grąžinti išlaidas kartu su visais patvirtinamaisiais dokumentais reikia pateikti Europos Parlamento generaliniam sekretoriui per 90 dienų nuo rinkimų rezultatų paskelbimo atitinkamoje valstybėje narėje,

–        laikotarpis, kuriuo išlaidas galima laikyti su 1984 m. rinkimais susijusiomis išlaidomis, prasideda 1983 m. sausio 1 d. ir pasibaigia keturiasdešimt dienų po 1984 m. rinkimų,

–        prašymus reikia pateikti kartu su finansinėmis ataskaitomis, patvirtinančiomis, kad lėšos buvo išleistos būtent Europos Parlamento rinkimams,

–        pirmiau išdėstyti frakcijų patirtoms išlaidoms taikomi kriterijai taikomi ir Europos Parlamente neatstovaujamų politinių grupių išlaidoms.

12      Ieškovė asociacija, grįsdama savo ieškinį, pateikia septynis argumentus:

1)      kompetencijos stoka;

2)      sutarčių, konkrečiai kalbant, EEB sutarties 138 straipsnio ir Akto dėl atstovų į Asamblėją rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise 7 straipsnio 2 dalies bei 13 straipsnio, pažeidimas;

3)      visų piliečių lygybės prieš rinkimų įstatymą bendrojo principo pažeidimas;

4)      EEB sutarties 85 ir kitų straipsnių pažeidimas;

5)      Prancūzijos Konstitucijos pažeidimas, nes nesilaikyta piliečių lygybės prieš įstatymą principo;

6)      prieštaravimas dėl teisėtumo ir taikomumo, nes Prancūzijos ministro balsavimas Europos Bendrijų Taryboje svarstant biudžetą buvo neteisėtas, todėl Tarybos svarstymas ir vėlesni biudžeto procedūros metu priimti dokumentai taip pat yra neteisėti;

7)      piktnaudžiavimas įgaliojimais, nes Europos Parlamento biuras 3708 punkte įrašytus asignavimus panaudojo tam, kad užtikrintų 1979 m. į Europos Parlamentą išrinktų narių perrinkimą.

 Dėl ieškinio priimtinumo

 1. Dėl Les Verts – Confédération écologiste – Partie écologiste teisės pareikšti ieškinį

13      Pasibaigus rašytinei proceso daliai paaiškėjo, kad 1984 m. kovo 29 d. protokolu nuspręsta likviduoti ieškovę asociaciją „Les Verts – Parti écologiste“ bei kitą asociaciją, pavadintą „Les Verts – Confédération écologiste“ ir šias asociacijas sujungti į naują asociaciją „Les Verts – Confédération écologiste – Parti écologiste“. Pastaroji 1984 m. birželio 20 d. buvo įregistruota Paryžiaus préfecture de police (JORF 1984 11 8, N.C., p. 10241, įrašas, pakeičiantis ir panaikinantis PROL 1984 7 25, N.C 172, p. 6604 ir 6608 buvusius įrašus). Būtent ši nauja asociacija, 1984 m. balandžio 28 d. pateikusi 1983 m. taisyklių 4 taisyklėje nurodytą rinkimų sąjungos deklaraciją, 1984 m. birželio mėn. Europos Parlamento rinkimuose pateikė „Les Verts – Europe écologie“ sąrašą. Taip pat būtent ši asociacija 1984 m. liepos 23 d. laiške Europos Parlamento generaliniam sekretoriui pateikė prašymą pagal minėtas taisykles grąžinti išlaidas. Atsakant į šį prašymą, jai buvo pervesta 82 958 ekiu suma, apskaičiuota surinktiems 680 080 balsų taikant finansavimo koeficientą vienam balsui, lygų 0,1206596.

14      Atsižvelgdamas į šiuos naujus veiksnius Europos Parlamentas pirmiausia pareiškė, kad ieškovė asociacija „Les Verts – Parti écologiste“ likviduota, todėl prarado teisę toliau tęsti šį procesą, ir kad taisyklė, jog ji išlaikė savo teisinį subjektiškumą sprendžiant asociacijos likvidavimo klausimus, negali būti taikoma šiam ieškiniui, nes jis buvo perduotas naujai asociacijai. Neneigdamas, kad naujoji asociacija „Les Verts – Confédération écologiste – Parti écologiste“ galėtų tęsti ieškovės asociacijos inicijuotą procesą, Europos Parlamentas tvirtino, kad jo perėmimas turėtų įvykti per Teisingumo Teismo nustatytą terminą ir kad tai turėtų būti padaryta aiškia naujosios asociacijos kompetentingų organų, turinčių tokią teisę pagal asociacijos taisykles, iniciatyva. Laikydamasis nuomonės, kad ši sąlyga nebuvo įvykdyta, Europos Parlamentas teigė, kad Teisingumo Teismas turėtų atmesti ieškinį.

15      Pirma, reikia pažymėti, kad iš 1984 m. kovo 29 d. protokolo aišku, jog abi asociacijos, įskaitant ir ieškovę asociaciją, likviduotos su sąlyga, kad bus sujungtos į naują asociaciją. Taigi pirminės asociacijos likviduotos bei sujungtos ir nauja asociacija įsteigta tuo pačiu aktu, todėl buvo užtikrintas tęstinumas tarp ieškovės asociacijos ir naujosios asociacijos tiek teisiniu, tiek laiko požiūriu, ir naujoji asociacija perėmė senosios asociacijos teises bei pareigas.

16      Antra, protokole dėl susijungimo aiškiai nurodyta, kad pradėti teismo procesai, tarp jų ir Teisingumo Teisme pradėti procesai, bus „tęsiami, kaip numatyta“ ir „tokiomis pačiomis sąlygomis“.

17      Trečia, pats Europos Parlamentas žodinėje proceso dalyje paminėjo naujosios asociacijos nacionalinio regioninio komiteto sprendimą, priimtą 1985 m. vasario 16–17 d. svarstyme. Šiuo sprendimu, kurį per posėdį perskaitė naujosios asociacijos taryba, nacionalinis regioninis komitetas, asociacijos įstatuose minimas kaip inicijuoti teismo procesą įgaliotas organas, atsižvelgdamas į Europos Parlamento delsimą, nusprendė aiškiai perimti asociacijos „Les Verts – Parti écologiste“ inicijuotą teismo procesą.

18      Esant tokioms aplinkybėms, naujosios asociacijos ketinimas palaikyti ir toliau tęsti vienos iš asociacijų, kurių pagrindu ji buvo įkurta, pareikštą ir aiškiai jai perduotą ieškinį nekelia jokių abejonių, ir priešingi Europos Parlamento argumentai šiuo klausimu turi būti atmesti.

19      Nors Europos Parlamentas nepateikė jokio argumento dėl nepriimtinumo pagal Sutarties 173 straipsnio sąlygas, Teisingumo Teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar šios sąlygos yra įvykdytos. Šioje byloje būtina aiškiai atsakyti į šiuos klausimus: ar Teisingumo Teismas yra kompetentingas nagrinėti pagal Sutarties 173 straipsnį pateiktą ieškinį dėl Europos Parlamento akto panaikinimo; ar 1982 m. sprendimas ir 1983 m. taisyklės yra aktai, kuriais ketinama sukelti teisines pasekmes tretiesiems asmenims; ar pagal Sutarties 173 straipsnio antrąją pastraipą šie aktai yra tiesiogiai ir konkrečiai susiję su ieškove asociacija.

 2. Dėl Teisingumo Teismo kompetencijos nagrinėti pagal Sutarties 173 straipsnį pateiktą ieškinį dėl Europos Parlamento akto panaikinimo

20      Pirmiausia reikia pažymėti, kad 1982 m. sprendimą ir 1983 m. taisykles priėmė Europos Parlamento organai ir todėl šie dokumentai turi būti laikomi paties Europos Parlamento priimtais aktais.

21      Ieškovė asociacija mano, kad pagal Sutarties 164 straipsnį institucijų aktų teisėtumo kontrolės teisė, kuri Teisingumo Teismui yra suteikta pagal Sutarties 173 straipsnį, negali apsiriboti tik Tarybos ir Komisijos priimtų aktų kontrole, nes kitaip tai lemtų atsisakymą vykdyti teisingumą.

22      Europos Parlamentas taip pat mano, kad Teisingumo Teismas, vykdydamas savo pagrindinę Sutarties 164 straipsnyje apibrėžtą teisės sergėtojo funkciją, gali tikrinti ne tik Tarybos ir Komisijos priimtų aktų teisėtumą. Jo nuomone, Sutarties 173 straipsnyje pateikiamas galimų atsakovų sąrašas nėra išsamus. Europos Parlamentas neginčija, kad tokiose srityse kaip biudžetas ir klausimai, susiję su tiesioginių rinkimų rengimu, kai pakeitus Sutartį jam buvo suteikti platesni įgaliojimai ir įtvirtinta galimybė minėtose srityse pačiam priimti teisės aktus, Teisingumo Teismas gali vykdyti Europos Parlamento teisminę kontrolę. Asignavimų skyrimo, iš dalies finansuojant antrųjų tiesioginių rinkimų informacinę kampaniją, atveju Europos Parlamentas tiesiogiai įgyvendina savo teises. Todėl jis nesiekia, kad jo priimamiems aktams nebūtų taikoma teisminė kontrolė. Vis dėlto jis mano, kad jei Sutarties 173 straipsnis būtų aiškinamas plačiai ir vadovaujantis tokiu aiškinimu jo priimami aktai galėtų būti ginčijami pateikiant ieškinį dėl panaikinimo, Parlamentas savo ruožtu turėtų turėti galimybę pateikti tokį ieškinį dėl Tarybos bei Komisijos aktų.

23      Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad Europos ekonominė bendrija yra teisinė bendrija, nes nei jos valstybės narės, nei jos institucijos negali išvengti patikrinimo, ar jų priimti teisės aktai atitinka pagrindinę konstitucinę chartiją – Sutartį. Tam tikslui, viena vertus, Sutarties 173 ir 184 straipsniuose ir, antra vertus, jos 177 straipsnyje įtvirtinta išsami teisinės gynybos priemonių ir procedūrų sistema yra sukurta tam, kad Teisingumo Teismas galėtų vykdyti institucijų priimtų aktų teisėtumo kontrolę. Fiziniai ir juridiniai asmenys taip apsaugomi, kad jų atžvilgiu nebūtų taikomi bendro pobūdžio aktai, kurių jie negali tiesiogiai ginčyti Teisingumo Teisme dėl Sutarties 173 straipsnio antrojoje pastraipoje įtvirtintų specialių priimtinumo sąlygų. Kai Bendrijos institucijos yra atsakingos už administracinį tokių aktų įgyvendinimą, fiziniai ir juridiniai asmenys gali pareikšti Teisingumo Teismui tiesioginį ieškinį dėl jiems skirtų arba tiesiogiai bei konkrečiai su jais susijusių teisės taikymo aktų ir grįsdami tokį ieškinį gali nurodyti, jog pagrindinis teisės aktas yra neteisėtas. Kai už tokį taikymą yra atsakingos nacionalinės institucijos, šie asmenys gali bendro pobūdžio teisės aktų teisėtumą ginčyti nacionaliniuose teismuose ir paraginti juos prašyti Teisingumo Teismą priimti prejudicinį sprendimą.

24      Tiesa, kitaip nei Sutarties 177 straipsnis, kuriame minimi institucijų aktai, toliau jų neapibrėžiant, Sutarties 173 straipsnyje nurodyti tik Tarybos ir Komisijos aktai. Vis dėlto bendrąja sutarties sistema siekiama suteikti galimybę pareikšti tiesioginį ieškinį dėl „visų institucijų priimtų aktų, kuriais siekiama teisinių pasekmių“, kaip Teisingumo Teismas tai pabrėžė 1971 m. kovo 31 d. sprendime (Komisija prieš Tarybą, 22/70, Rink. 1971, p. 263). Akivaizdu, kad Europos Parlamentas nepaminėtas tarp tų institucijų, kurių aktai gali būti apskundžiami, nes EEB sutarties pradinėje redakcijoje jam buvo suteikta tik patariamoji ir politinės kontrolės galia, o ne teisė priimti aktus, sukeliančius teisinių pasekmių tretiesiems asmenims. EAPB sutarties 38 straipsnyje įrodoma, kad tose srityse, kuriose Europos Parlamentui nuo pradžių buvo suteikta teisė priimti privalomojo pobūdžio aktus, kaip tai nustatyta tos pačios sutarties 95 straipsnio ketvirtosios pastraipos paskutiniame sakinyje, jo priimti aktai iš esmės nėra apsaugoti nuo ieškinių dėl panaikinimo.

25      EAPB sutartyje ieškiniams dėl institucijų priimtų aktų panaikinimo skirtos dvi skirtingos nuostatos, EEB sutartyje juos reglamentuoja vienintelis 173 straipsnis, kuris yra bendro pobūdžio nuostata. Sutarties 173 straipsnio išaiškinimas, pagal kurį Europos Parlamento aktai nepatenka tarp tų aktų, kurie gali būti apskundžiami, lemtų prieštaravimą tiek Sutarties dvasiai pagal 164 straipsnį, tiek jos sistemai. Iš tiesų, jei Teisingumo Teismui nebūtų suteikta galimybė vykdyti Europos Parlamento EEB sutarties numatytose srityse priimamų aktų kontrolės, jais galėtų būti kėsinamasi į valstybių narių ar kitų institucijų kompetenciją arba peržengiamos Parlamentui suteiktų įgaliojimų ribos. Taigi reikia daryti išvadą, kad ieškinys dėl panaikinimo gali būti pareiškiamas dėl Europos Parlamento priimtų aktų, kuriais siekiama sukelti teisinių pasekmių tretiesiems asmenims.

26      Dabar reikia atsakyti į klausimą, ar 1982 m. sprendimas ir 1983 m. taisyklės yra aktai, kuriais siekiama sukelti teisinių pasekmių tretiesiems asmenims.

 3. Dėl klausimo, ar 1982 m. sprendimas ir 1983 m. taisyklės yra aktai, kuriais siekiama tretiesiems asmenims sukelti teisinių pasekmių

27      Abu ginčijami aktai yra susiję su Europos Parlamento biudžete įrašytų asignavimų, skirtų pasirengimo 1984 m. Europos Parlamento rinkimams išlaidoms padengti, paskirstymu. Juose reglamentuojamas šių asignavimų skyrimas tretiesiems asmenims už šių patirtas išlaidas, susijusias su už Europos Parlamento ribų vykdoma veikla. Šiuo klausimu minėtuose aktuose reglamentuojamos tiek 1979 m. Europos Parlamente jau atstovaujamų, tiek 1984 m. rinkimuose dalyvausiančių politinių grupių teisės ir pareigos. Aktuose, atsižvelgiant į 1979 m. gautų vietų arba į 1984 m. surinktų balsų skaičių, yra nustatoma kiekvienai grupei tenkanti asignavimų dalis. Taigi taip aptariamais aktais siekiama sukelti tretiesiems asmenims teisinių pasekmių, todėl dėl jų gali būti pareikštas ieškinys pagal Sutarties 173 straipsnį.

28      Argumentas, kad Audito Rūmams pagal Sutarties 206 straipsnio a dalį suteikta kontrolės teisė užkerta kelią Teisingumo Teismo kontrolei, turi būti atmestas. Iš tiesų Audito Rūmai yra įgalioti tik patikrinti išlaidų teisėtumą, atsižvelgdami į biudžetą ir antrinės teisės aktą, kuriuo grindžiamos šios išlaidos (toks teisės aktas paprastai vadinamas „baziniu aktu“). Taigi bet kokiu atveju Audito Rūmų kontrolė skiriasi nuo Teisingumo Teismo vykdomos kontrolės, kai yra tikrinamas šio bazinio akto teisėtumas. Šioje byloje ginčijami aktai iš tiesų yra bazinio akto atitikmenys, nes jie apibrėžia išlaidų principą ir nustato išsamias taisykles, kuriomis remiantis tos išlaidos vykdomos.

 4. Dėl klausimo, ar ginčijami aktai pagal Sutarties 173 straipsnio antrąją pastraipą yra  tiesiogiai ir konkrečiai susiję su ieškove asociacija

29      Ieškovė asociacija pabrėžia, kad ji turi teisinį subjektiškumą ir kad ginčijami sprendimai, kuriais parama skiriama konkuruojančioms politinėms grupėms, yra tiesiogiai ir konkrečiai su ja susiję.

30      Europos Parlamentas mano, kad pagal dabartinę Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su šia sąlyga, ieškovės asociacijos ieškinys yra nepriimtinas. Tačiau jis kelia klausimą, ar Sutarties 173 straipsnio pirmosios pastraipos platus aiškinimas neturėtų įtakos šios nuostatos antrosios pastraipos išaiškinimui. Šiuo atžvilgiu jis pabrėžia, kad ieškovė asociacija nėra paprastas trečiasis asmuo, nes ji, kaip politinė partija, yra tarpinėje padėtyje tarp privilegijuotų ieškovų ir fizinių asmenų. Pasak jo, reikėtų Bendrijos lygiu atsižvelgti į specialias politinių partijų funkcijas. Jo nuomone, speciali politinių partijų politinė padėtis pateisina tai, kad joms būtų pripažinta teisė pagal Sutarties 173 straipsnio pirmąją pastraipą pateikti ieškinį dėl aktų, nustatančių, kokiomis sąlygomis ir kokias sumas jos turi gauti tiesioginiams rinkimams iš Europos Parlamento lėšų šiai institucijai populiarinti. Savo atsiliepime į ieškinį Europos Parlamentas iš šių motyvų daro išvadą, kad politinės partijos yra tiesiogiai ir konkrečiai susijusios su 1983 m. taisyklėmis.

31      Visų pirma reikia pažymėti, kad ginčijami aktai yra tiesiogiai susiję su ieškove asociacija. Iš tiesų jie sudaro išsamų teisės normų rinkinį, kuris yra autonomiškas, jam nereikalingos jokios taikymo nuostatos, nes asignavimų dalis, kuri turi būti skiriama kiekvienai politinei frakcijai, apskaičiuojama automatiškai ir nepalieka jokios galimybės spręsti savo nuožiūra.

32      Lieka išnagrinėti, ar ginčijami teisės aktai yra konkrečiai susiję su ieškove asociacija.

33      Nagrinėjant šį klausimą, daugiausia dėmesio turi būti skiriama 1982 m. sprendimui. Šiuo sprendimu buvo patvirtintas 3708 punkte įrašytų asignavimų skyrimo politinėms grupėms principas; vėliau juo buvo apibrėžta šių asignavimų dalis, išmokėtina 1979 m. išrinktos Asamblėjos frakcijoms ir nepriklausomiems jos Parlamento nariams (69 %), ir ta asignavimų dalis, kuri turėtų būti paskirstyta tarp visų politinių grupių (neatsižvelgiant į tai, ar joms atstovaujama 1979 m. išrinktoje Asamblėjoje, ar ne), dalyvausiančių 1984 m. rinkimuose (31 %); galiausiai juo buvo 69 % lėšų padalyta tarp frakcijų ir nepriklausomų Parlamento narių. 1983 m. taisyklės tik patvirtino 1982 m. sprendimą ir papildė jį, nustačiusios formulę dėl 31 % dydžio rezervo fondo padalijimo. Taigi 1982 m. taisyklės turi būti laikomos neatsiejama pirminio sprendimo dalimi.

34      1982 m. sprendimas yra susijęs su visomis politinėmis grupėmis, nors joms taikomas režimas skiriasi pagal tai, ar 1979 m. išrinktoje Asamblėjoje joms buvo atstovaujama, ar ne.

35      Šis ieškinys susijęs su Teisingumo Teismo iki šiol dar nenagrinėta padėtimi. Kadangi turėjo savo atstovų institucijoje, kai kurios politinės grupės dalyvavo priimant sprendimą, kuriame nustatomas tiek joms, tiek konkuruojančioms neatstovaujamoms grupėms taikomas režimas. Atsižvelgiant į tai ir į faktą, kad ginčijamas teisės aktas yra susijęs su viešųjų lėšų skirstymu siekiant pasirengti rinkimams, kai teigiama, kad šios lėšos buvo paskirstytos nevienodai, negalima manyti, jog ginčijamas aktas yra konkrečiai susijęs tik su atstovautomis grupėmis, kurias buvo galima nustatyti jo priėmimo dieną.

36      Toks išaiškinimas lemtų įvairių tuose pačiuose rinkimuose konkuruojančių grupių nelygybę Teisingumo Teismo užtikrinamos teisminės apsaugos atžvilgiu. Neatstovaujamos grupės negalėtų užkirsti kelio aptariamam asignavimų paskirstymui prieš rinkimų kampanijos pradžią, nes jos galėtų ginčyti bazinio sprendimo teisėtumą tik pagrįsdamos ieškinį dėl individualių sprendimų, kuriais atsisakoma grąžinti didesnes sumas, nei nustatyta. Taigi jos neturėtų galimybės pateikti ieškinį Teisingumo Teismui dėl panaikinimo prieš įvykstant rinkimams ir negalėtų reikalauti, kad Teisingumo Teismas savo nutartimi sustabdytų ginčijamo bazinio sprendimo taikymą.

37      Šiomis aplinkybėmis reikia manyti, kad tuo metu, kai buvo priimtas 1982 m. sprendimas, veikusi ieškovė asociacija, galėjusi iškelti kandidatus 1984 m. rinkimuose, yra konkrečiai susijusi su ginčijamais teisės aktais.

38      Atsižvelgiant į visus pirmiau išdėstytus svarstymus, reikia padaryti išvadą, kad ieškinys yra priimtinas.

 Dėl ieškinio esmės

39      Savo trijuose pirmuosiuose argumentuose ieškovė asociacija Europos Parlamento patvirtintą sistemą apibūdina kaip skirtą rinkimų kampanijos išlaidoms padengti.

40      Pirmuoju argumentu ieškovė asociacija teigia, kad Sutartis nenumato jokio teisinio pagrindo tokiai sistemai patvirtinti. Antruoju argumentu ji prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad bet kokiu atveju šiam klausimui taikoma Sutarties 138 straipsnio antrojoje dalyje nurodyta vienodos rinkimų tvarkos sąvoka ir todėl jis pagal Akto dėl atstovų į Asamblėją rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise 7 straipsnio 2 dalį priklauso nacionalinės įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencijai.

41      Galiausiai trečiuoju argumentu ieškovė asociacija teigia, kad pažeidžiamos įvairių politinių grupių lygios galimybės, nes 1979 m. išrinktame Parlamente jau atstovaujamos grupės du kartus dalyvavo paskirstant 3708 punkte įrašytus asignavimus. Iš pradžių jos dalyvavo skirstant 69 % 1979 m. išrinktos Asamblėjos frakcijoms ir nepriklausomiems Parlamento nariams, o vėliau – dalijant 31 % rezervą. Taigi joms buvo sudaryta gerokai palankesnė padėtis, palyginti su tomis grupėmis, kurios 1979 m. išrinktoje Asamblėjoje dar neturėjo atstovų.

42      Europos Parlamentas bendrai atsako į du pirmuosius argumentus. Jis mano turįs atkreipti dėmesį į prieštaravimą tarp šių dviejų argumentų: ši sritis patenka arba nepatenka į Bendrijos kompetencijos sritį, tačiau ieškovė asociacija negali tuo pačiu metu remtis abiem šiais teiginiais. Europos Parlamentas ypač pabrėžia, kad minėta sistema buvo sukurta ne rinkimų kampanijos išlaidoms kompensuoti, o informacinei kampanijai, kuria siekiama artėjant rinkimams supažindinti rinkėjus su Parlamentu, iš dalies paremti, kaip tai aiškiai apibrėžta ir 3708 punkto paaiškinime, ir įgyvendinimo taisyklėse. Europos Parlamento dalyvavimą tokioje informacinėje kampanijoje lemia jam suteikti įgaliojimai, kuriuos Teisingumo Teismas pripažino savo 1983 m. vasario 10 d. sprendime (Liuksemburgas prieš Parlamentą, 230/81, Rink. 1983, p. 255, 287), būtent reglamentuoti savo vidaus tvarkos organizavimą ir imtis „atitinkamų priemonių siekiant užtikrinti tinkamą veikimą bei procedūrų eigą“. Kadangi sistema nebuvo susijusi su rinkimų kampanijos išlaidų kompensavimu, pirmasis ir antrasis argumentai yra nepagrįsti.

43      Be to, Europos Parlamentas teigia, kad trečiasis argumentas taip pat turi būti atmestas, nes įvairių politinių grupių lygios galimybės nebuvo pažeistos. Taisyklių tikslas – sudaryti sąlygas veiksmingai skleisti informaciją apie Parlamentą. 1979 m. išrinktoje Asamblėjoje atstovaujamos politinės partijos jau įrodė, kad jos prisidėjo prie veiklos, susijusios su Europos integracijos skatinimu. Kaip didesnės sudėties grupės, jos turi daugiau atstovų ir todėl gali skleisti daugiau informacijos. Todėl, pasak Parlamento, pagrįsta jų informacinei kampanijai skirti didesnes sumas. Parlamento manymu, asignavimų paskirstymas, skiriant 69 % išankstiniam informacinės kampanijos finansavimui ir 31 % – visų rinkimuose dalyvavusių politinių grupių finansavimui a posteriori, yra sprendimas, kurį Parlamentas turi teisę priimti vadovaudamasis jam suteikta politinės nuožiūros laisve. Kaip Europos Parlamentas dar kartą patikslino teismo posėdžio metu, biuras ir išplėstinis biuras nusprendė asignavimus paskirstyti remdamasis tokiu principu, pagal kurį paprasčiausiai atsižvelgiama į galimo įvairių grupių indėlio skleidžiant politinės integracijos idėją valstybių narių visuomenėse dydį.

44      Pirmiausia reikėtų dar kartą pabrėžti, kad, naudodamasis pagal Sutartis jam suteiktais įgaliojimais vidaus tvarkos organizavimo srityje, Europos Parlamentas gali imtis atitinkamų priemonių, kad užtikrintų tinkamą savo veikimą ir procedūrų eigą, kaip buvo aiškiai pabrėžta minėtame 1983 m. vasario 10 d. sprendime. Vis dėlto reikia pažymėti, kad nustatyta finansavimo sistema nepatektų į vidaus tvarkos organizavimo sritį, jei paaiškėtų, kad jos negalima atskirti nuo vienodo dydžio rinkimų kampanijos išlaidų kompensavimo sistemos.

45      Norint nustatyti, ar pirmieji trys argumentai yra pagrįsti, visų pirma svarbu išsiaiškinti ginčijamuose aktuose apibrėžtos finansavimo sistemos tikrąjį pobūdį.

46      Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad ginčijami aktai yra bent jau dviprasmiški. 1982 m. sprendime paprasčiausiai nurodoma, kad jame reglamentuojamas 3708 punkte įrašytų asignavimų paskirstymas, o jį apibendrinančiame vidaus dokumente be užuolankų kalbama apie rinkimų kampanijos finansavimą. 1983 m. taisyklėse nepatikslinama, ar jose siūlomos kompensuoti išlaidos turi būti panaudotos skleisti informacijai apie patį Europos Parlamentą, ar apie pozicijas, kurių politinės partijos laikosi ir ketina ateityje laikytis.

47      Tiesa, 1982 m. lėšų panaudojimo taisyklėse buvo nustatyta, kad skirtos lėšos galės būti naudojamos tik veiklai, susijusiai su 1984 m. rinkimų informacine kampanija. Siekiant užtikrinti minėtos sąlygos vykdymą, jose buvo patikslinta išlaidų, kurios galės būti kompensuojamos, rūšis, nustatyti už tinkamą lėšų panaudojimą atsakingi asmenys, įpareigota tvarkyti atskirą ir pagal išlaidų rūšis išskaidytą apskaitą, taip pat pareikalauta teikti lėšų panaudojimo ataskaitas. Taip Europos Parlamentas norėjo užtikrinti, kad frakcijoms skiriamos lėšos būtų iš esmės panaudotos susirinkimų ir leidybos (brošiūros, skelbimai spaudoje, plakatai) išlaidoms padengti.

48      Vis dėlto reikia pabrėžti, kad šios taisyklės neužtikrina, kad neliks dviprasmybės, susijusios su platinamos informacijos pobūdžiu. Iš tiesų, kaip ir ginčijamuose aktuose, 1982 m. taisyklėse nebuvo išsamiau nustatytos sąlygos, kurios susietų lėšų skyrimą su platinamos informacijos pobūdžiu. Europos Parlamentas mano, kad, atsiskaitydami už savo veiklą, kandidatai prisideda prie informavimo apie tai, kaip parlamentinė institucija įvykdė savo užduotį. Akivaizdu, kad vykstant tokio pobūdžio informacinei kampanijai, kurią Europos Parlamentas apibūdina kaip suteikiančią galimybę išreikšti skirtingus požiūrius, informacija apie Europos Parlamento vaidmenį ir partijų propaganda yra neatsiejamos. Be to, Europos Parlamentas per teismo posėdį pripažino, kad Parlamento nariai negalėjo atskirti tik rinkiminių pareiškimų nuo informacijos.

49      Galiausiai svarbu pažymėti, kad politinėms grupėms skirtos lėšos galėjo būti išleistos per rinkimų kampaniją. Tai yra akivaizdu pirmiausia kalbant apie lėšas, išmokėtas iš 31 % rezervo fondo, kuris buvo paskirstytas 1984 m. rinkimuose dalyvavusioms grupėms. Iš tiesų kompensuotinomis išlaidomis buvo laikomos 1984 m. Europos Parlamento rinkimams panaudotos lėšos, išleistos per laikotarpį nuo 1983 m. sausio 1 d. iki keturiasdešimtosios dienos po rinkimų. Tas pats pasakytina ir apie 69 % asignavimus, kasmet paskirstomus 1979 m. išrinktos Asamblėjos frakcijoms ir nepriklausomiems Parlamento nariams. Iš tiesų iš pirmiau minėtų 1982 m. taisyklių aišku, kad vienas trečdalis visos skirtos sumos (atėmus vienodo dydžio dalį) turėjo būti sumokėtas tik pasibaigus 1984 m. rinkimams. Be to, lėšos, išmokėtos iš visos 69 % asignavimų sumos, rezervo lėšoms kaupti ir finansiniams įsipareigojimams padengti galėjo būti panaudotos ne vėliau kaip likus keturiasdešimčiai dienų iki rinkimų, jeigu mokėjimai bus įvykdyti ne vėliau kaip keturiasdešimt dienų po rinkimų.

50      Tokiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad nustatytos finansavimo sistemos negalima atskirti nuo vienodo dydžio rinkimų kampanijos išlaidų kompensavimo sistemos.

51      Antra, reikia atsakyti į klausimą, ar priimant ginčijamus aktus buvo pažeista 1979 m. rugsėjo 20 d. Akto dėl atstovų į Asamblėją rinkimų remiantis tiesiogine ir visuotine rinkimų teise 7 straipsnio 2 dalis.

52      Pagal šią nuostatą, „iki vienodos rinkimų tvarkos įsigaliojimo, laikydamasi kitų šio akto nuostatų kiekviena valstybė narė rinkimų tvarką reglamentuoja savo nacionalinėmis nuostatomis“.

53      Pagal šią nuostatą, rinkimų procedūros sąvoka, inter alia, apima ir taisykles, skirtas tinkamai rinkimų eigai ir įvairių kandidatų lygioms galimybėms per rinkimų kampaniją užtikrinti. Rinkimų kampanijos išlaidų kompensavimo sistemą nustatančios taisyklės priskiriamos būtent šiai kategorijai.

54      1976 m. akte rinkimų kampanijos išlaidų kompensavimas nėra reglamentuojamas. Todėl vadovaujantis tuo, ką Bendrijos teisė nustato šiuo metu, rinkimų kampanijos išlaidų kompensavimo sistemos apibrėžimas ir jos išsamios tvarkos nustatymas vis dar priklauso valstybių narių kompetencijai.

55      Taigi ieškovės asociacijos argumentas dėl 1976 m. akto 7 straipsnio 2 dalies pažeidimo turi būti priimtas. Dėl šios priežasties nėra reikalo priimti sprendimą dėl kitų pateiktų argumentų.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

56      Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalies nuostatas pralaimėjusiai šaliai turi būti nurodyta padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Ieškovė neprašė, kad atsakovui būtų nurodyta padengti bylinėjimosi išlaidas. Todėl, nors atsakovas pralaimėjo bylą, kiekvienai šaliai turi būti nurodyta pačioms padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendžia:

1.      Panaikinti Europos Parlamento biuro 1982 m. spalio 12 d. sprendimą dėl Europos Bendrijų bendrojo biudžeto 3708 punkte įrašytų asignavimų paskirstymo ir išplėstinio biuro 1983 m. spalio 29 d. priimtas 1984 m. rinkimuose dalyvavusių politinių grupių išlaidoms kompensuoti skirtų asignavimų panaudojimo taisykles.

2.      Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Koopmans

Everling

Bahlmann

Joliet

Bosco

Due

Galmot

Kakouris

O’Higgins

Paskelbta 1986 m. balandžio 23 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

 

      Pirmininkas

P. Heim

 

      T. Koopmans


* Proceso kalba: prancūzų.