Byla C‑530/20
„EUROAPTIEKA“ SIA
(Latvijas Republikas Satversmes tiesa (Konstitucinis Teismas, Latvija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
2022 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Žmonėms skirti vaistai – Direktyva 2001/83/EB – 86 straipsnio 1 dalis – Sąvoka „vaistų reklama“ – 87 straipsnio 3 dalis – Racionalus vaistų vartojimas – 90 straipsnis – Draudžiami reklamos elementai – Nekompensuojamųjų nereceptinių vaistų reklama – Kaina grindžiama reklama – Pasiūlymų su nuolaida reklama – Bendro pardavimo reklama – Draudimas“
1. Teisės aktų derinimas – Žmonėms skirti vaistai – Direktyva 2001/83 – Reklama – Sąvoka – Neapibrėžtų vaistų reklama – Įtraukimas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/83, iš dalies pakeistos Direktyva 2004/27, 86 straipsnio 1 dalis)
(žr. 32–47 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
2. Teisės aktų derinimas – Žmonėms skirti vaistai – Direktyva 2001/83 – Reklama – Sąvoka – Žinios reklaminio tikslo kriterijus – Kaina, pasiūlymais su nuolaida arba bendru pardavimu grindžiama reklama – Įtraukimas
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/83, iš dalies pakeistos Direktyva 2004/27, 86 straipsnio 1 dalis)
(žr. 52–55 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
3. Teisės aktų derinimas – Žmonėms skirti vaistai – Direktyva 2001/83 – Reklama – Nacionalinė nuostata, kuria draudžiama į nekompensuojamųjų nereceptinių vaistų reklamą įtraukti kitus, direktyvoje nenumatytus, elementus – Kaina, pasiūlymais su nuolaida, bendru pardavimu grindžiamos reklamos draudimas – Priimtinumas – Sąlygos – Elementai, kuriais skatinamas neracionalus ir perteklinis vaistų vartojimas – Pagrindinis tikslas apsaugoti visuomenės sveikatą
(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/83, iš dalies pakeistos Direktyva 2004/27, 87 straipsnio 3 dalis ir 90 straipsnis)
Santrauka
„EUROAPTIEKA“ SIA yra farmacinę veiklą Latvijoje vykdanti bendrovė. Ji priklauso grupei, kuri Latvijoje turi vaistinių ir mažmeninių vaistų platinimo bendrovių tinklą. 2016 m. Veselības inspekcijas Zāļu kontroles nodaļa (Sveikatos inspekcijos vaistų kontrolės skyrius, Latvija) uždraudė EUROAPTIEKA skelbti pardavimo su nuolaida reklamą, kurioje siūloma 15 % nuolaida visiems vaistams perkant bent tris prekes. Šis sprendimas priimtas remiantis nacionaline nuostata, kuria draudžiama visuomenei skirtoje nekompensuojamųjų nereceptinių vaistų reklamoje pateikti informaciją, skatinančią įsigyti vaistą, tokio pirkimo būtinybę pagrindžiant vaisto kaina, skelbiant apie specialų pardavimą arba nurodant, kad vaistas parduodamas kartu su kitais vaistais (taip pat ir už mažesnę kainą) ar produktais(1).
2020 m. gavęs EUROAPTIEKA skundą dėl šios nuostatos Latvijas Republikas Satversmes tiesa (Konstitucinis Teismas, Latvija) pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 2001/83 išaiškinimo(2).
Sprendime Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) patikslina sąvokos „vaistų reklama“, kaip ji suprantama pagal šią direktyvą, apimtį, kiek tai susiję ne su konkrečiu vaistu, o su neapibrėžtais vaistais. Jis taip pat išsako nuomonę dėl minėtos nacionalinės nuostatos, kuria nustatyti tokie draudimai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, suderinamumo su minėta direktyva, visų pirma dėl to, ar šiais draudimais siekiama skatinti racionalų vaistų vartojimą, kaip tai suprantama pagal tą pačią direktyvą.
Teisingumo Teismo vertinimas
Pirma, Teisingumo Teismas nusprendė, kad informacijos, skatinančios pirkti vaistus, platinimas, tokio pirkimo būtinybę grindžiant tų vaistų kaina, skelbiant apie specialų išpardavimą ar nurodant, kad tie vaistai parduodami kartu su kitais vaistais (įskaitant už mažesnę kainą) ar produktais, patenka į „vaistų reklamos“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2001/83, net jei ši informacija yra susijusi ne su konkrečiu vaistu, o su neapibrėžtais vaistais.
Nagrinėdamas formuluotę Teisingumo Teismas pirmiausia primena, kad šios direktyvos 86 straipsnio 1 dalyje, kurioje apibrėžiama sąvoka „vaistų reklama“, „vaistai“ sistemingai nurodomi vartojant daugiskaitą. Be to, šioje nuostatoje ši sąvoka apibrėžta labai plačiai, kaip apimanti informacijos rinkimą, pirkėjų paiešką ar skatinimą „bet kokia forma“, įskaitant, be kita ko, „vaistų reklamą visuomenei“.
Be to, atsižvelgdamas į kontekstą, Teisingumo Teismas pažymi, kad Direktyvos 2001/83 VIII antraštinės dalies nuostatose, tarp kurių yra 86 straipsnis, įtvirtintos bendrosios ir pagrindinės vaistų reklamos taisyklės, todėl jos taikomos visiems veiksmams, kuriais siekiama skatinti vaistų skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą.
Galiausiai dėl Direktyvos 2001/83 tikslų Teisingumo Teismas pažymi, kad pagrindinis šia direktyva siekiamas tikslas – apsaugoti visuomenės sveikatą būtų iš esmės pažeistas, jei į sąvoką „vaistų reklama“ nepatektų informacijos teikimas, pirkėjų paieška ar pasiūlymai, skatinantys vaistų skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą, kai nenurodomas konkretus vaistas, todėl tokiai veiklai būtų netaikomi šioje direktyvoje numatyti reklamos srities draudimai, sąlygos ir apribojimai.
Iš tiesų neapibrėžtų vaistų, pavyzdžiui, tai pačiai ligai gydyti skirtų vaistų grupės, reklama taip pat gali apimti receptinius vaistus arba kompensuojamuosius vaistus, todėl tokios reklamos neįtraukimas į Direktyvos 2001/83 nuostatų dėl reklamos taikymo sritį reikštų, kad šioje direktyvoje(3) nustatyti draudimai iš esmės netektų veiksmingumo, nes šios nuostatos būtų netaikomos bet kokiai reklamai, kuri nėra skirta konkrečiam šios klasės vaistui.
Be to, Teisingumo Teismas mano, kad neapibrėžtos nereceptinių vaistų visumos reklama, kaip ir reklama, skirta vienam konkrečiam vaistui, gali būti perteklinė ir neapgalvota, todėl pakenkti visuomenės sveikatai, skatindama vartotojus neracionaliai ar pernelyg gausiai vartoti atitinkamus vaistus.
Teisingumo Teismas daro išvadą, kad, nepaisant to, kas nurodyta Sprendime A (Vaistų reklama ir pardavimas internetu)(4), taip pat Sprendime DocMorris(5), Direktyvoje 2001/83 įtvirtintos sąvokos „vaistų reklama“ taikymo sritis apima bet kokia forma teikiamą informaciją apie vaistus, pirkėjų paiešką ar skatinimą, siekiant paskatinti konkrečių ar neapibrėžtų vaistų skyrimą, tiekimą, pardavimą ar vartojimą.
Teisingumo Teismas priduria: kadangi žinios paskirtis yra esminis šios sąvokos požymis ir pagrindinis elementas, pagal kurį reklama atskiriama nuo paprastos informacijos, o nacionalinėje nuostatoje, kaip antai nagrinėjamoje pagrindinėje byloje, nurodyta informavimo veikla, atrodo, siekiama tokio reklaminio tikslo, ši veikla patenka į minėtą sąvoką.
Antra, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2001/83(6) nuostatoms neprieštarauja nacionalinės teisės nuostata, kurioje nustatyti šioje direktyvoje nenumatyti, tačiau esminį siekiamą visuomenės sveikatos apsaugos tikslą atitinkantys apribojimai, uždraudžiant į visuomenei skirtą vaistų reklamą įtraukti informaciją, kuria skatinama pirkti vaistus, tokio pirkimo būtinybę grindžiant tų vaistų kaina, skelbiant apie specialų išpardavimą ar nurodant, kad minėti vaistai parduodami kartu su kitais vaistais (įskaitant už mažesnę kainą) ar produktais.
Grįsdamas šį aiškinimą Teisingumo Teismas, pirma, primena, kad, kiek tai susiję su reikalavimo, kad tokia reklama skatintų racionalų vaistų vartojimą(7), ir Direktyvoje 2001/83 numatytų apribojimų, pateikiamų kaip draudžiamų reklamos elementų sąrašas(8), santykiu, matyti, kad aplinkybė, jog šioje direktyvoje nėra konkrečių taisyklių dėl tam tikro reklamos elemento, nėra kliūtis valstybėms narėms, siekiant užkirsti kelią perteklinei ir neapgalvotai vaistų reklamai, galinčiai turėti įtakos visuomenės sveikatai, uždrausti(9) tokį elementą, jeigu jis skatina neracionalų vaistų vartojimą.
Taigi, net jei pagal Direktyvą 2001/83 nereceptinių vaistų reklama leidžiama, siekdamos išvengti pavojaus visuomenės sveikatai, kurią apsaugoti yra pagrindinis šioje direktyvoje įtvirtintas tikslas, valstybės narės turi uždrausti į visuomenei skirtą nekompensuojamųjų nereceptinių vaistų reklamą įtraukti elementus, kurie gali paskatinti tokius vaistus neracionaliai vartoti.
Antra, kiek tai susiję su klausimu, ar būtent taip yra draudimų, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, atveju, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad nekompensuojamųjų nereceptinių vaistų tinkamumą ar būtinumą juos pirkti dažnai vertina pats galutinis vartotojas be gydytojo pagalbos. Vis dėlto šis vartotojas nebūtinai turi specialių ir objektyvių žinių, kad galėtų įvertinti jų gydomąją vertę. Taigi reklama gali daryti ypač didelę įtaką tokio vartotojo vertinimui ir pasirinkimui, susijusiam su vaistų kokybe ir reikalingu nusipirkti kiekiu.
Šiomis aplinkybėmis tokie reklamos elementai, kokie, pavyzdžiui, nurodyti pagrindinėje byloje nagrinėjamoje nacionalinės teisės nuostatoje, gali paskatinti vartotojus pirkti nekompensuojamuosius nereceptinius vaistus, atsižvelgiant į ekonominį kriterijų, susijusį su šių vaistų kaina; todėl jie gali paskatinti šiuos vartotojus pirkti ir vartoti minėtus vaistus neatlikus objektyvaus vertinimo, pagrįsto jų terapinėmis savybėmis ir konkrečiais medicininiais poreikiais.
Teisingumo Teismo teigimu, reklama, atitraukianti vartotojo dėmesį nuo objektyvaus poreikio vartoti vaistą vertinimo, skatina neracionalų ir perteklinį šio vaisto vartojimą. Tokį neracionalų ir perteklinį vaistų vartojimą taip pat gali lemti reklama, kurioje, pateikiant pasiūlymus su nuolaida arba siūlant vaistų pardavimą kartu su kitais produktais, vaistai prilyginami kitiems vartojimo produktams, kuriems paprastai taikomos nuolaidos ir kainos sumažinimas, susiję su tam tikro išlaidų lygio viršijimu.
Teisingumo Teismas daro išvadą, kad tokia nacionalinės teisės nuostata, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, tiek, kiek ja draudžiama skleisti reklamos elementus, skatinančius neapgalvotą ir perteklinį nekompensuojamųjų nereceptinių vaistų vartojimą, neatima iš vaistinių galimybės parduodant šiuos vaistus ir kitus sveikatos produktus taikyti nuolaidas ir mažinti kainas, taip pat atitinka pagrindinį visuomenės sveikatos apsaugos tikslą, todėl yra suderinama su Direktyva 2001/83.