TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. rugsėjo 4 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 – 3 straipsnio 1 dalis – Sąvoka „iš bankroto bylos kylantis ir su ja glaudžiai susijęs ieškinys“ – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 –1 straipsnio 2 dalies b punktas – Bankroto sąvoka – Bankroto administratoriaus pareikštas ieškinys, kuriuo reikalaujama sumokėti skolą – Skola už tarptautinį krovinio pervežimą – Reglamentų Nr. 1346/2000 bei Nr. 44/2001 ir Konvencijos dėl tarptautinio krovinių vežimo keliais (CMR) santykis“
Byloje C‑157/13
dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Lietuva) 2013 m. kovo 20 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2013 m. kovo 26 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Nickel & Goeldner Spedition GmbH
prieš
UAB „Kintra“
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano, teisėjai A. Borg Barthet, E. Levits, M. Berger (pranešėja) ir S. Rodin,
generalinis advokatas N. Jääskinen,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Nickel & Goeldner Spedition GmbH, atstovaujamos advokato F. Heemann,
– UAB „Kintra“, atstovaujamos advokato V. Onačko,
– Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos D. Kriaučiūno ir G. Taluntytės,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze, J. Möller ir J. Kemper,
– Šveicarijos vyriausybės, atstovaujamos M. Jametti,
– Europos Komisijos, atstovaujamos A. Steiblytės ir M. Wilderspin,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (OL L 160, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 191) 3 straipsnio 1 dalies bei 44 straipsnio 3 dalies ir 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) 1 straipsnio 2 dalies b punkto ir 71 straipsnio išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant pagal Vokietijos teisę įsteigtos bendrovės Nickel & Goeldner Spedition GmbH (toliau – Nickel & Goeldner Spedition) ir bankrutavusios pagal Lietuvos teisę įsteigtos uždarosios akcinės bendrovės „Kintra“ (toliau – Kintra) ginčą dėl 194 077,76 Lietuvos lito (LTL) skolos už suteiktas tarptautinio krovinio pervežimo paslaugas sumokėjimo.
Teisinis pagrindas
Reglamentas Nr. 1346/2000
3 Remiantis Reglamento Nr. 1346/2000 6 konstatuojamąja dalimi, šis reglamentas apsiriboja „nuostatomis, reguliuojančiomis bankroto bylų iškėlimo jurisdikciją ir tiesiogiai šių bylų pagrindu priimamais bei glaudžiai su jomis susijusiais teismo sprendimais“.
4 Šio reglamento 3 straipsnio, kuriame reglamentuojama tarptautinė jurisdikcija, 1 dalyje, nustatyta tokia pagrindinė jurisdikcijos taisyklė:
„Valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti bankroto bylą. Jei tai yra bendrovė arba juridinis asmuo, kai nėra priešingų įrodymų, laikoma, kad jos pagrindinių turtinių interesų vieta yra jos registruota buveinė.“
5 Minėto reglamento 44 straipsnio 3 dalies a punkte numatyta:
„Šis reglamentas netaikomas:
a) jokioje valstybėje narėje, jei ji [jis] nesuderinama [nesuderinamas] su dėl bankroto atsiradusiomis prievolėmis, susijusiomis su kita konvencija, tos valstybės sudaryta su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis prieš įsigaliojant šiam reglamentui“.
Reglamentas Nr. 44/2001
6 Pagal šio reglamento 7 konstatuojamąją dalį „būtina, kad šio reglamento taikymo sritis apimtų visas pagrindines civilines ir komercines bylas, išskyrus aiškiai nustatytas bylas.“
7 Šio reglamento 1 straipsnyje šio reglamento taikymo sritis apibrėžta taip:
„1. Šis reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį. Jis ypač netaikomas mokesčių, muitinių arba [ir] administracinėms byloms.
2. Šis reglamentas netaikomas:
<...>
b) bankrotui, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesams, teisminėms priemonėms, kompromisiniams susitarimams ir panašioms byloms;
<...>“
8 Kalbant apie jurisdikcijos taisykles, reikia pažymėti, kad minėto reglamento 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tokia pagrindinė taisyklė:
„Pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems [ar buveinę turintiems] asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę [(nacionalinę priklausomybę)], bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose.“
9 Kiek tai susiję su bylomis dėl sutarčių, to paties reglamento 5 dalies 1 punkte numatyta tokia speciali taisyklė:
„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam [ar buveinę turinčiam] asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl:
1) a) sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės [prievolės, dėl kurios pareiškiamas ieškinys] vykdymo vietos teismuose;
b) pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitariama kitaip, atitinkamos prievolės vykdymo vieta yra:
– parduodant prekes – valstybėje narėje, į kurią prekės buvo arba turėtų būti pristatytos pagal sutartį,
– teikiant paslaugas – valstybėje narėje, kurioje paslaugos buvo arba turėtų būti suteiktos pagal sutartį;
c) a papunktis taikomas tuomet, kai netaikomas b papunktis;“
10 Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnio 1 dalyje, kurioje aptariamas santykis su konvencijomis dėl konkrečių sričių bylų (toliau – specialios konvencijos), kurių šalys yra valstybės narės, nustatyta:
„Šis reglamentas nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios konkrečiose [konkrečių sričių] bylose reglamentuoja jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą.“
CMR konvencija
11 1956 m. gegužės 19 d. Ženevoje pasirašyta Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija su pakeitimais, padarytais 1978 m. liepos 5 d. Ženevoje pasirašytu protokolu (toliau – CMR konvencija), kaip nurodyta jos 1 straipsnio 1 dalyje, taikoma „kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra Konvencijos narė <...> nepriklausomai nuo sutartį pasirašančių šalių gyvenamosios [ar buveinės] vietos ir tautybės [pilietybės (nacionalinės priklausomybės)]“.
12 Dėl CMR konvencijos buvo deramasi Jungtinių Tautų Europos Ekonominėje Komisijoje. Prie CMR konvencijos prisijungė daugiau nei 50 šalių, tarp jų Lietuvos Respublika, Vokietijos Federacinė Respublika ir Prancūzijos Respublika.
13 CMR konvencijos 31 straipsnio 1 punkte nurodyta:
„Visais ginčytinais klausimais, kilusiais dėl vežimo, patenkančio į šios Konvencijos veikimo sritį, ieškovas, be teismų, esančių Konvencijos šalyse-dalyvėse, gali kreiptis į teismus valstybės, kurios teritorijoje:
a) atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, firmos būstinę ar filialą arba agentūrą, kuriems tarpininkaujant buvo sudaryta vežimo sutartis, arba
b) yra krovinio priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta.
Į kitus teismus kreiptis negalima.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
14 2009 m. gegužės 28 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi Kintra, kurios registruota buveinė yra Lietuvoje, iškelta bankroto byla.
15 Kintra bankroto administratorius kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti iš Nickel & Goeldner Spedition GmbH, kurios registruota buveinė yra Vokietijoje, 194 077,76 LTL skolą už Kintra suteiktas tarptautinio krovinio pervežimo Prancūzijoje ir Vokietijoje paslaugas pagal Vokietijos įmonės Nickel & Goeldner Spedition GmbH užsakymus.
16 Kintra bankroto administratoriaus teigimu, ginčas teismingas Vilniaus apygardos teismui pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalį. Nickel & Goeldner Spedition nesutiko su tokiu teismingumu ir tvirtino, kad šiam ginčui taikomas CMR konvencijos 31 straipsnis ir Reglamentas Nr. 44/2001.
17 2011 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismas patenkino Kintra bankroto administratoriaus ieškinį, prieš tai nurodęs, kad byla jam teisminga pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo ir Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatas.
18 2012 m. birželio 6 d. nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Jis nusprendė, kad ginčui taikoma Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta išimtis dėl bankroto ir kad jo teismingumas turi būti nustatomas pagal Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatas.
19 Gavęs kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar ieškinys, kai reikalavimą reiškia bankroto administratorius, veikdamas visų įmonės kreditorių interesais ir siekdamas atkurti įmonės mokumą, padidinti bankrutuojančios įmonės turto kiekį, kad kuo daugiau kreditorinių reikalavimų būtų patenkinta, kai, pabrėžtina, tokių pat padarinių siekiama ir, pavyzdžiui, bankroto administratoriaus ieškiniais dėl sandorių nuginčijimo (actio Pauliana), kurie pripažinti glaudžiai susijusiais su bankroto procesu, bei tai, kad šiuo atveju prašoma priteisti skolą pagal CMR Konvencijos ir CK (bendrąsias civilinės teisės nuostatas) už atliktą tarptautinį krovinio pervežimą, – laikytinas glaudžiai (tiesioginiu ryšiu) susijusiu su ieškovo bankroto procesu, ir jo teismingumas turi būti nustatomas pagal Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles bei patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo išimtį?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prašo išaiškinti, ar kai ginčo prievolė (atsakovo prievolė sumokėti bankrutuojančiam ieškovui skolą ir delspinigius už tarptautinį krovinio pervežimą, kuri grindžiama netinkamu atsakovo sutartinių įsipareigojimu vykdymu) atsirado iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, vadovautinasi Reglamento Nr. 1346/2000 44 straipsnio 3 dalies a punktu ir šis reglamentas netaikytinas dėl to, kad bylos teismingumas nustatomas pagal CMR konvencijos 31 straipsnį, kaip pagal specialiosios konvencijos nuostatas?
3 Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai ir nagrinėjamas ginčas patektų į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas prašo išaiškinti, ar nagrinėjamu atveju tiek CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 punkto nuostatoms, tiek Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalies nuostatoms viena kitai neprieštaraujant, turėtų būti laikoma, kad ginčo santykius priskiriant CMR Konvencijos (specialios konvencijos) taikymo sričiai, taikytinas CMR Konvencijos 31 straipsnio teisinis reglamentavimas, nustatant, kurios valstybės teismams teismingas nagrinėjamas ginčas, jei CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 punkto teisinis reglamentavimas nepažeidžia Reglamento Nr. 44/2001 pagrindinių tikslų, nesukelia mažiau palankių tinkamo vidaus rinkos veikimo įgyvendinimo pasekmių, yra pakankamai aiškus ir tikslus?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
20 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar ieškinys, kuriuo reikalaujama sumokėti skolą už suteiktas pervežimo paslaugas ir kurį valstybėje narėje iškėlus bankroto bylą paskirtas bankrutuojančios įmonės administratorius pareiškė kitoje valstybėje narėje įsteigtam šių paslaugų gavėjui, patenka į Reglamento Nr. 1346/2000, ar į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį.
21 Šiuo klausimu reikia priminti, kad remdamasis, be kita ko, praeityje parengtais dokumentais, susijusiais su 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32), vietoj kurios priimtas Reglamentas Nr. 44/2001, Teisingumo Teismas nusprendė, kad šis reglamentas ir Reglamentas Nr. 1346/2000 turi būti aiškinami taip, kad būtų išvengta bet kokio šiuose tekstuose įtvirtintų teisės normų persidengimo ir teisės spragų. Taigi ieškiniai, kuriems pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punktą šis reglamentas netaikomas, nes jie priskiriami prie „bankroto, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesų, teisminių priemonių, kompromisinių susitarimų ir panašių bylų“, patenka į Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo sritį. Atitinkamai ieškiniams, kurie nepatenka į Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, taikomas Reglamentas Nr. 44/2001 (Sprendimo F-Tex, C‑213/10, EU:C:2012:215, 21, 29 ir 48 punktai).
22 Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad, kaip, be kita ko, matyti iš Reglamento Nr. 44/2001 7 konstatuojamosios dalies, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė įtvirtinti plačią šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąvokos „civilinės ir komercinės bylos“ sampratą ir kartu plačią šio reglamento taikymo sritį. Tačiau Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo sritis, kaip matyti iš jo 6 konstatuojamosios dalies, neturėtų būti aiškinama plačiai (Sprendimo German Graphics Graphische Maschinen, C‑292/08, EU:C:2009:544, 23–25 punktai).
23 Taikydamas šiuos principus Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamentas Nr. 44/2001 netaikomas tik ieškiniams, kylantiems tiesiogiai iš bankroto bylų ir glaudžiai su jomis susijusiems. Todėl tik šie ieškiniai patenka į Reglamento Nr. 1346/2000 taikymo sritį (Sprendimo F‑Tex, EU:C:2012:215, 23 ir 29 punktai ir juose nurodyta teismo praktika).
24 Dėl tokio atskyrimo įgyvendinimo Teisingumo Teismas nurodė, kad ieškinys dėl įmonės įsiskolinimų padengimo, kurį pagal Prancūzijos teisę gali pareikšti bankroto administratorius įmonės vadovams siekiant, kad būtų pripažinta jų atsakomybė, turi būti laikomas ieškiniu, kylančiu tiesiogiai iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susijusiu. Prie tokios išvados jis priėjo vadovaudamasis tuo, jog šio ieškinio teisinis pagrindas buvo nuostatos, kuriomis nukrypstama nuo bendrųjų civilinės teisės normų (dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo žr. Sprendimo Gourdain, 133/78, EU:C:1979:49, 4–6 punktus). Teisingumo Teismas panašiai vertino ieškinį dėl sandorių nuginčijimo, kurį pagal Vokietijos teisę gali pareikšti bankroto administratorius siekdamas užginčyti veiksmus, atliktus prieš iškeliant bankroto bylą ir darančius žalą kreditoriams. Šiomis aplinkybėmis jis pažymėjo, kad ieškinys teisiškai buvo grindžiamas bankroto procesą reglamentuojančiomis nacionalinėmis teisės normomis (Sprendimo Seagon, C‑339/07, EU:C:2009:83, 16 punktas).
25 Kita vertus, Teisingumo Teismas pripažino, kad remiantis nuosavybės teisės išlaikymo išlyga bankroto administratoriui pareikštas ieškinys nėra pakankamai tiesiogiai ir glaudžiai susijęs su bankroto byla, nes iš esmės tokiame ieškinyje keliamas teisės klausimas nesiejamas su bankroto bylos iškėlimu (Sprendimo German Graphics Graphische Maschinen, EU:C:2009:544, 30 ir 31 punktai). Ieškinys, kurį ieškovas pareiškė remdamasis reikalavimo perleidimu – ir jam bankroto administratorius pritarė – dėl pastarajam pagal Vokietijos bankroto teisę suteiktos teisės nuginčyti sandorius, taip pat nebuvo pripažintas glaudžiai susijusiu su bankroto byla. Teisingumo Teismas šiuo klausimu pažymėjo, kad asmens, kuriam perleistos teisės, naudojimuisi įgytomis teisėmis taikomos kitos taisyklės nei tos, kurios taikytinos bankroto byloje (Sprendimo F‑Tex, EU:C:2012:215, 41 ir 42 punktai).
26 Iš šios teismo praktikos matyti, kad atlikdamas vertinimą Teisingumo Teismas neabejotinai atsižvelgė į tai, kad įvairių rūšių ieškiniai, kuriuos jam teko nagrinėti, buvo pareikšti iškėlus bankroto bylą. Tačiau kiekvienu atveju jis mėgino nustatyti, ar atitinkamas ieškinys pareikštas remiantis bankroto teise, ar kitomis teisės normomis.
27 Iš to išplaukia, kad lemiamas kriterijus, kurį Teisingumo Teismas taiko siekdamas nustatyti, prie kurios srities priskirtinas ieškinys, yra jo teisinis pagrindas, o ne procesinės aplinkybės, kuriomis šis ieškinys pareiškiamas. Laikantis tokio požiūrio reikia nustatyti, ar teisė arba prievolė, dėl kurios pareiškiamas ieškinys, numatyta bendrosiose civilinės ir komercinės teisės normose, ar nukrypti leidžiančiose normose, taikomose bankroto byloms.
28 Pagrindinėje byloje nustatyta, kad nagrinėjamas ieškinys yra ieškinys, kuriuo reikalaujama sumokėti skolą už vykdant vežimo sutartį suteiktas paslaugas. Šį ieškinį galėjo pareikšti pats kreditorius, kol neprarado šios reikalavimo teisės iškėlus bankroto bylą, ir tokiu atveju dėl šio ieškinio būtų taikytos civilinėms ar komercinėms byloms taikomos jurisdikcijos taisyklės.
29 Tai, kad iškėlus bankroto bylą paslaugų teikėjui ieškinį dėl sumokėjimo pareiškia šioje byloje paskirtas bankroto administratorius ir kad jis gina kreditorių interesus, iš pagrindų nekeičia pateikto reikalavimo pobūdžio ir jam, kiek tai susiję su ginčo esme, taikomos tos pačios teisės normos.
30 Taigi reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas ieškinys tiesiogiai nesusijęs su ieškovei iškelta bankroto byla.
31 Dėl tos priežasties ir, kadangi nėra reikalo nagrinėti, ar šis ieškinys glaudžiai susijęs su bankroto byla, reikia pripažinti, kad jis nepatenka į Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalies taikymo sritį ir atitinkamai jo neapima bankroto sąvoka, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punktą.
32 Todėl į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad šioje nuostatoje vartojama sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“ apima ieškinį, kuriuo reikalaujama sumokėti skolą už suteiktas pervežimo paslaugas, valstybėje narėje iškėlus bankroto bylą paskirto bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareikštą kitoje valstybėje narėje įsteigtam šių paslaugų gavėjui.
Dėl antrojo klausimo
33 Į antrąjį klausimą reikėtų atsakyti tik tuo atveju, jeigu pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui būtų taikomas Reglamentas Nr. 1346/2000.
34 Atsižvelgiant į pirmąjį klausimą pateiktą atsakymą, į antrąjį klausimą atsakyti nereikia.
Dėl trečiojo klausimo
35 Trečiuoju klausimu teismas klausia, ar tuo atveju, jeigu ginčas patektų ir į Reglamento Nr. 44/2001, ir į CMR konvencijos taikymo sritį, pagal šio reglamento 71 straipsnio 1 dalį valstybė narė galėtų taikyti CMR konvencijoje, o ne minėtame reglamente numatytas jurisdikcijos taisykles.
36 Nors iš atsakymo į pirmąjį klausimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas patenka į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo sritį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis turi kompetenciją vertinti faktines aplinkybes, turi patikrinti, ar vežimo paslaugos, dėl kurių apmokėjimo į jį kreiptasi, tenkina CMR konvencijos taikymo sąlygas, numatytas jos 1 straipsnyje.
37 Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad minėtos sąlygos tenkinamos, reikia priminti, kad, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo pateiktą Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnio išaiškinimą, specialiose konvencijose, kurių šalys valstybės narės jau buvo šio reglamento įsigaliojimo momentu, nustatytomis jurisdikcijos ir teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo taisyklėmis iš principo užkertamas kelias taikyti tą patį klausimą reglamentuojančias šio reglamento nuostatas (Sprendimo TNT Express Nederland, C‑533/08, EU:C:2010:243, 39, 45–48 punktai). CMR konvencija dėl tarptautinio krovinių vežimo keliais, prie kurios Lietuvos Respublika prisijungė 1993 m., yra viena iš pirma nurodytoje nuostatoje minimų specialių konvencijų.
38 Vis dėlto Teisingumo Teismas pabrėžė, kad bylose, kurioms taikomos specialios konvencijos, šiose konvencijose numatytomis taisyklėmis negalima pažeisti principų, kuriais Europos Sąjungoje grindžiamas teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose, kaip antai tų, kurie nurodyti Reglamento Nr. 44/2001 6, 11, 12 ir 15–17 konstatuojamosiose dalyse: laisvo civilinėse ir komercinėse bylose priimtų sprendimų judėjimo, jurisdikcijos nuspėjamumo, teisės subjektų teisinio saugumo, gero teisingumo vykdymo, maksimalaus rizikos, kad vienu metu vyks teismo procesai dėl to paties ginčo, sumažinimo, taip pat tarpusavio pasitikėjimo teisingumu Sąjungoje (sprendimų TNT Express Nederland, EU:C:2010:243, 49 punktas ir Nipponkoa Insurance Co. (Europe), C‑452/12, EU:C:2013:858, 36 punktas).
39 Kalbant apie taisykles, dėl kurių pateiktas trečiasis klausimas, t. y. CMR konvencijos 31 straipsnio 1 punkte numatytas jurisdikcijos taisykles, reikia pažymėti, kad iš šios nuostatos, be kita ko, matyti, kad ieškovas turi galimybę kreiptis į valstybės, kurios teritorijoje atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kurioje yra krovinio priėmimo vežti vieta arba kurioje numatyta pristatymo vieta, teismus.
40 Tokia ieškovui suteikta galimybė iš esmės atitinka numatytąją Reglamente Nr. 44/2001. Bylose dėl sutarčių ieškovas gali, kaip matyti iš šio reglamento 2 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 punkto, rinktis, kur pareikšti ieškinį: valstybės narės, kurios teritorijoje atsakovas nuolat gyvena ar turi buveinę, teismuose arba prievolės, dėl kurios pareiškiamas ieškinys, vykdymo vietos teismuose. Vežimo sutarties, kuri priskirtina prie paslaugų teikimo sutarčių kategorijos, atveju (šiuo klausimu žr. Sprendimo Rehder, C‑204/08, EU:C:2009:439, 29 ir 30 punktus) ši vieta, kaip matyti iš šio reglamento 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antros įtraukos, yra valstybės narės, kurioje paslaugos buvo arba turėtų būti suteiktos pagal sutartį, teritorijoje.
41 Tiesa, Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antra įtrauka, kurios tekste minima tik vykdymo vieta, ieškovui suteikia mažesnį pasirinkimą nei CMR konvencijos 31 straipsnio 1 punktas, pagal kurį galima rinktis krovinio priėmimo vežti vietą ar pristatymo vietą. Vis dėlto ši aplinkybė negali paneigti CMR konvencijos 31 straipsnio 1 punkto suderinamumo su principais, kuriais Sąjungoje grindžiamas teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose. Teisingumo Teismas dėl vežimo sutarčių yra pripažinęs, kad tam tikrais atvejais ieškovas gali turėti galimybę pasirinkti išvykimo vietos arba atvykimo vietos teismą. Šiuo atžvilgiu jis pabrėžė, kad tokia ieškovui suteikta pasirinkimo galimybė atitinka ne tik artumo kriterijų, bet ir nuspėjamumo reikalavimą, nes ji ir ieškovui, ir atsakovui leidžia lengvai nustatyti teismus, kuriuose gali būti pareikštas ieškinys. Maža to, ji atitinka teisinio saugumo tikslą, nes pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką ieškovo pasirinkimas yra apribotas dviem teismais (Sprendimo Rehder, EU:C:2009:439, 45 punktas).
42 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnis aiškintinas taip, kad tuo atveju, kai ginčas patenka ir į šio reglamento, ir į CMR konvencijos taikymo sritį, pagal šio reglamento 71 straipsnio 1 dalį valstybė narė gali taikyti CMR konvencijos 31 straipsnio 1 punkte numatytas jurisdikcijos taisykles.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1. 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje vartojama sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“ apima ieškinį, kuriuo reikalaujama sumokėti skolą už suteiktas pervežimo paslaugas, valstybėje narėje iškėlus bankroto bylą paskirto bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareikštą kitoje valstybėje narėje įsteigtam šių paslaugų gavėjui.
2. Reglamento Nr. 44/2001 71 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai ginčas patenka ir į šio reglamento, ir į 1956 m. gegužės 19 d. Ženevoje pasirašytos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos su pakeitimais, padarytais 1978 m. liepos 5 d. Ženevoje pasirašytu protokolu, taikymo sritį, pagal šio reglamento 71 straipsnio 1 dalį valstybė narė gali taikyti šios konvencijos 31 straipsnio 1 punkte numatytas jurisdikcijos taisykles.
Parašai.