Language of document : ECLI:EU:T:2022:727

Laikina versija

BENDROJO TEISMO (ketvirtoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. lapkričio 30 d.(*)

„Bendra užsienio ir saugumo politika – Dėl PKK priimtos ribojamosios priemonės siekiant kovoti su terorizmu – Lėšų įšaldymas – Bendroji pozicija 2001/931/BUSP – Taikymas ginkluoto konflikto situacijoms – Teroristinė grupė – Sprendimų įšaldyti lėšas faktinis pagrindas – Kompetentingos institucijos priimtas sprendimas – Trečiosios valstybės valdžios institucija – Peržiūra – Proporcingumas – Pareiga motyvuoti – Teisė į gynybą – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą – Ieškinio patikslinimas“

Sujungtose bylose T‑316/14 RENV ir T‑148/19

Kurdistan Workers’ Party (PKK), atstovaujama advokačių A. van Eik ir T. Buruma,

ieškovė,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą S. Van Overmeire ir B. Driessen,

atsakovę,

palaikomą

Europos Komisijos, atstovaujamos T. Ramopoulos, J. Norris, J. Roberti di Sarsina ir R. Tricot,

įstojusios į bylą T‑316/14 RENV šalies,

dalyvaujant kitoms proceso šalims:

Prancūzijos Respublikai, atstovaujamai A.‑L. Desjonquères, B. Fodda ir J.‑L. Carré,

ir

Nyderlandų Karalystei, atstovaujamai M. Bulterman ir J. Langer,

įstojusioms į apeliacinį procesą šalims,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas S. Gervasoni (pranešėjas), teisėjai L. Madise, P. Nihoul, R. Frendo ir J. Martín y Pérez de Nanclares,

posėdžio sekretorė I. Kurme, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį byloje T‑148/19, visų pirma:

–        2019 m. liepos 26 d. sprendimą leisti Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei įstoti į bylą,

–        2019 m. spalio 7 d., 2020 m. kovo 13 d. ir 2020 m. rugsėjo 29 d. patikslintus ieškovės reikalavimus,

atsižvelgęs į 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimą Taryba / PKK (C‑46/19 P, EU:C:2021:316), kuriuo byla T‑316/14 RENV grąžinta Bendrajam Teismui,

atsižvelgęs į bylų T‑148/19 ir T‑316/14 RENV perdavimą ketvirtajai išplėstinei kolegijai,

atsižvelgęs į 2022 m. vasario 8 d. sprendimą sujungti bylas T‑148/19 ir T‑316/14 RENV, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas ar nutartis, kuriais bus užbaigtas procesas,

atsižvelgęs į 2022 m. kovo 25 d. nutartį išbraukti iš bylų T‑148/19 ir T‑316/14 RENV registro Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę kaip įstojusią į bylą šalį,

įvykus 2022 m. kovo 31 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu byloje T‑316/14 RENV ieškovė Kurdistan Workers’ Party (PKK) prašo panaikinti:

–        2014 m. vasario 10 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 125/2014, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalis ir kuriuo panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 714/2013 (OL L 40, 2014, p. 9),

–        2014 m. liepos 22 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 790/2014, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalis ir kuriuo panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas Nr. 125/2014 (OL L 217, 2014, p. 1),

–        2015 m. kovo 26 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2015/521, kuriuo atnaujinamas ir iš dalies keičiamas asmenų, grupių ir organizacijų, kuriems taikomi Bendrosios pozicijos 2001/931/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu 2, 3 ir 4 straipsniai, sąrašas ir panaikinamas Sprendimas 2014/483/BUSP (OL L 82, 2015, p. 107),

–        2015 m. kovo 26 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2015/513, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalis ir kuriuo panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas Nr. 790/2014 (OL L 82, 2015, p. 1),

–        2015 m. liepos 31 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2015/1334, kuriuo atnaujinamas asmenų, grupių ir organizacijų, kuriems taikomi Bendrosios pozicijos 2001/931/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu 2, 3 ir 4 straipsniai, sąrašas ir panaikinamas Sprendimas 2015/521 (OL L 206, 2015, p. 61),

–        2015 m. liepos 31 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2015/1325, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalis ir kuriuo panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas 2015/513 (OL L 206, 2015, p. 12),

–        2015 m. gruodžio 21 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2015/2425, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalis ir kuriuo panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas 2015/1325 (OL L 334, 2015, p. 1),

–        2016 m. liepos 12 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2016/1127, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalis ir kuriuo panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas 2015/2425 (OL L 188, 2016, p. 1),

–        2017 m. sausio 27 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2017/150, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalis ir kuriuo panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas 2016/1127 (OL L 23, 2017, p. 3),

–        2017 m. rugpjūčio 4 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2017/1426, kuriuo atnaujinamas asmenų, grupių ir organizacijų, kuriems taikomi Bendrosios pozicijos 2001/931/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu 2, 3 ir 4 straipsniai, sąrašas ir panaikinamas Sprendimas (BUSP) 2017/154 (OL L 204, 2017, p. 95),

–        2017 m. rugpjūčio 4 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2017/1420, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalis ir panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas 2017/150 (OL L 204, 2017, p. 3), kiek šie aktai susiję su ieškove.

2        Ieškiniu byloje T‑148/19, taip pat grindžiamu SESV 263 straipsniu, ieškovė prašo panaikinti:

–        2019 m. sausio 8 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2019/25, kuriuo iš dalies keičiamas ir atnaujinamas asmenų, grupių ir organizacijų, kuriems taikomi Bendrosios pozicijos 2001/931/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu 2, 3 ir 4 straipsniai, sąrašas ir panaikinamas Sprendimas (BUSP) 2018/1084 (OL L 6, 2019, p. 6),

–        2019 m. rugpjūčio 8 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2019/1341, kuriuo atnaujinamas asmenų, grupių ir organizacijų, kuriems taikomi Bendrosios pozicijos 2001/931/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu 2, 3 ir 4 straipsniai, sąrašas ir panaikinamas Sprendimas 2019/25 (OL L 209, 2019, p. 15),

–        2019 m. rugpjūčio 8 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2019/1337, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalis ir panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas (ES) 2019/24 (OL L 209, 2019, p. 1),

–        2020 m. sausio 13 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2020/19, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalis ir kuriuo panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas 2019/1337 (OL L 8I, 2020, p. 1),

–        2020 m. liepos 30 d. Tarybos sprendimą (BUSP) 2020/1132, kuriuo atnaujinamas asmenų, grupių ir organizacijų, kuriems taikomi Bendrosios pozicijos 2001/931/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu 2, 3 ir 4 straipsniai, sąrašas ir panaikinamas Sprendimas (BUSP) 2020/20 (OL L 247, 2020, p. 18),

–        2020 m. liepos 30 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2020/1128, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalis ir kuriuo panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas 2020/19 (OL L 247, 2020, p. 1), kiek šie aktai susiję su ieškove.

I.      Ginčo aplinkybės

3        PKK buvo įsteigta 1978 m. ir siekdama, kad būtų pripažinta kurdų teisė į apsisprendimą, pradėjo ginkluotą kovą su Turkijos vyriausybe.

4        2001 m. rugsėjo 28 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją 1373(2001), kurioje nustatytos plataus diapazono kovos su terorizmu, ypač kovos su terorizmo finansavimu, strategijos.

5        Manydama, kad Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijai 1373 (2001) įgyvendinti Europos Sąjunga privalo imtis veiksmų, 2001 m. gruodžio 27 d. Europos Sąjungos Taryba priėmė Bendrąją poziciją 2001/931/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu (OL L 344, 2001, p. 93; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 1 t., p. 217). Konkrečiai Bendrosios pozicijos 2001/931 2 straipsnyje numatyta įšaldyti su teroro aktais susijusių asmenų, grupių ir subjektų, išvardytų šios bendrosios pozicijos priede pateiktame sąraše, lėšas ir kitą finansinį turtą ar ekonominius išteklius.

6        Siekdama Sąjungos lygmeniu įgyvendinti Bendrojoje pozicijoje 2001/931 nustatytas priemones 2001 m. gruodžio 27 d. Taryba taip pat priėmė Reglamentą (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu (OL L 344, 2001, p. 70; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 1 t., p. 207), ir Sprendimą 2001/927/EB, kuriuo patvirtinamas Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalyje numatytas sąrašas (OL L 344, 2001, p. 83). Šiame pirminiame sąraše ieškovės pavadinimo nebuvo.

7        2002 m. gegužės 2 d. Taryba priėmė Bendrąją poziciją 2002/340/BUSP, kuria atnaujinama Bendroji pozicija 2001/931 (OL L 116, 2002, p. 75). Bendrosios pozicijos 2002/340 priedu atnaujintas asmenų, grupių ir subjektų, kuriems taikomos Bendrojoje pozicijoje 2001/931 numatytos ribojamosios priemonės, sąrašas ir į jį, be kita ko, įtrauktas ieškovės pavadinimas; ji įvardyta taip: „Kurdistano darbininkų partija (PKK)“.

8        2002 m. gegužės 2 d. Taryba taip pat priėmė Sprendimą 2002/334/EB, kuriuo įgyvendinama Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalis ir panaikinamas Sprendimas 2001/927 (OL L 116, 2002, p. 33). Šiuo sprendimu ieškovės pavadinimas įtrauktas į Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalyje numatytą sąrašą ir jis suformuluotas taip pat, kaip Bendrosios pozicijos 2002/340 priede.

9        Pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį ir Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį šie aktai vėliau buvo nuolat atnaujinami. Ieškovės pavadinimas visada buvo paliekamas grupių ir subjektų, kuriems taikomos minėtuose aktuose numatytos ribojamosios priemonės, sąrašuose (toliau – ginčijami sąrašai), nepaisant to, kad Bendrajame Teisme buvo ginčijami keli sprendimai ir reglamentai, prie kurių pridėti šie sąrašai, arba jis juos panaikino. Nuo 2004 m. balandžio 2 d. šis subjektas į ginčijamus sąrašus įtrauktas tokiu pavadinimu: „Kurdistano darbininkų partija (PKK) (dar žinoma kaip KADEK ir KONGRA-GEL)“.

10      Taigi ieškovei taikomos ribojamosios priemonės buvo paliktos galioti, be kita ko, 2014 m. priimtais aktais (t. y. Įgyvendinimo reglamentu Nr. 125/2014 ir Įgyvendinimo reglamentu Nr. 790/2014), 2015–2017 m. priimtais aktais (t. y. Sprendimu 2015/521, Įgyvendinimo reglamentu 2015/513, Įgyvendinimo reglamentu 2015/1325, Įgyvendinimo reglamentu 2015/2425, Įgyvendinimo reglamentu 2016/1127, Įgyvendinimo reglamentu 2017/150, Sprendimu 2017/1426 ir Įgyvendinimo reglamentu 2017/1420) ir 2019 bei 2020 m. priimtais aktais (t. y. Sprendimu 2019/25, Sprendimu 2019/1341, Įgyvendinimo reglamentu 2019/1337, Įgyvendinimo reglamentu 2020/19, Sprendimu 2020/1132 ir Įgyvendinimo reglamentu 2020/1128).

11      Motyvų pareiškimuose, susijusiuose su 2014 m. priimtais aktais, Taryba PKK apibūdino kaip su teroro aktais susijusį subjektą, kuris nuo 1984 m. atliko daug tokio pobūdžio aktų. Ji nurodė, kad PKK teroristinė veikla tęsiasi, nepaisant tam tikro skaičiaus paliaubų, kurias PKK paskelbė vienašališkai nuo 2009 m. Šiuo klausimu Taryba patikslino, kad PKK įvykdyti teroro aktai apėmė sprogdinimus, apšaudymą raketomis, sprogmenų naudojimą, Turkijos piliečių ir užsienio turistų grobimą ir nužudymą, įkaitų ėmimą, išpuolius prieš Turkijos saugumo pajėgas ir ginkluotus susidūrimus su jomis, išpuolius naftos pramonės objektuose, viešajame transporte, Turkijos diplomatinės tarnybos, kultūros ir komerciniuose objektuose įvairiose šalyse, užsienyje gyvenančių Turkijos piliečių turto prievartavimą, taip pat kitą nusikalstamą veiką, kuria buvo siekiama finansuoti PKK veiklą. Taryba kaip pavyzdį pateikė 69 įvykių nuo 2003 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. spalio 19 d., laikomų teroro aktais, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalį, sąrašą.

12      Taryba pridūrė, kad dėl PKK buvo priimti kompetentingų nacionalinių institucijų sprendimai, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį, ir šiuo klausimu nurodė, pirma, 2001 m. kovo 29 d. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakymą, kuriuo, remiantis UK Terrorism Act 2000 (2000 m. Jungtinės Karalystės įstatymas dėl terorizmo), uždrausta PKK ir kuris papildytas 2006 m. liepos 14 d. įsakymu, kuriame KADEK ir KONGRA-GEL buvo nurodyti kaip kiti PKK pavadinimai, ir, antra, Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės sprendimus (jų priėmimo datos Taryba nenurodė), kuriais pagal US Immigration and Nationality Act (Jungtinių Amerikos Valstijų imigracijos ir pilietybės įstatymas) 219 skirsnį PKK priskirta prie „užsienio teroristinės organizacijos“ (angl. foreign terrorist organisation, toliau – FTO), o pagal Executive Order Nr. 13224 (Prezidento dekretas Nr. 13224) – prie „aiškiai įvardytos pasaulinės teroristės“ (angl. specially designated global terrorist, toliau – SDGT). Taryba taip pat nurodė 1990–2006 m. Turkijos saugumo teismų priimtus sprendimus.

13      Motyvų pareiškimuose, susijusiuose su 2015–2017 m. priimtais aktais, Taryba pažymėjo, kad ieškovės pavadinimo palikimas ginčijamuose sąrašuose buvo grindžiamas Jungtinės Karalystės (2001 ir 2006 m.) ir Jungtinių Amerikos Valstijų (1997 ir 2001 m.) valdžios institucijų sprendimais, į kuriuos jau anksčiau buvo atsižvelgta; jie buvo papildyti 2014 m. gruodžio 3 d. Jungtinės Karalystės valdžios institucijų sprendimu, kuriuo paliktas galioti PKK draudimas, 2011 m. lapkričio 2 d. Tribunal de grande instance de Paris (Paryžiaus apygardos teismas, Prancūzija) sprendimu, kuriuo Kurdų kultūros centras „Ahmet Kaya“ nuteistas už dalyvavimą nusikalstamame susivienijime siekiant rengti teroro aktą ir už teroristinės grupės finansavimą (šis sprendimas apeliacinėje instancijoje patvirtintas 2013 m. balandžio 23 d. Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) sprendimu, o kasacinėje instancijoje – 2014 m. gegužės 21 d. Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Prancūzija) sprendimu), ir Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijų peržiūra, kurią atlikus 2013 m. lapkričio 21 d. patvirtinta, kad PKK gali būti įvardyta kaip „užsienio teroristinė organizacija“.

14      Motyvų pareiškimuose, susijusiuose su 2019 ir 2020 m. priimtais aktais, pakartojami ankstesni motyvai, juos papildant, beje, pirmą kartą Sprendime 2019/1341 ir Įgyvendinimo reglamente 2019/1337, teiginiu, kad 2019 m. vasario 5 d. atlikusios peržiūrą Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijos PKK toliau įvardija kaip „užsienio teroristinę organizaciją“.

II.    Šalių reikalavimai

15      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo panaikinti Įgyvendinimo reglamentą Nr. 125/2014, Įgyvendinimo reglamentą Nr. 790/2014, Sprendimą 2015/521, Įgyvendinimo reglamentą 2015/513, Sprendimą 2015/1334, Įgyvendinimo reglamentą 2015/1325, Įgyvendinimo reglamentą 2015/2425, Įgyvendinimo reglamentą 2016/1127, Įgyvendinimo reglamentą 2017/150, Sprendimą 2017/1426 ir Įgyvendinimo reglamentą 2017/1420 (byla T‑316/14 RENV), taip pat Sprendimą 2019/25, Sprendimą 2019/1341, Įgyvendinimo reglamentą 2019/1337, Įgyvendinimo reglamentą 2020/19, Sprendimą 2020/1132 ir Įgyvendinimo reglamentą 2020/1128 (byla T‑148/19), kiek jie susiję su ieškove. Byloje T‑148/19 ji taip pat subsidiariai prašo, kad Bendrasis Teismas įpareigotų Tarybą nustatyti mažiau ribojančią priemonę nei įtraukimas į ginčijamus sąrašus. Galiausiai ji prašo priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

16      Taryba, palaikoma Komisijos byloje T‑316/14 RENV, prašo atmesti ieškinius ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

III. Dėl teisės

A.      Dėl priimtinumo

17      Kadangi per teismo posėdį Taryba atsisakė ginčyti, kad abu asmenys, pasirašę įgaliojimus, išduotus ieškovės rašytines pastabas pasirašiusiems advokatams, suteikė teisę atstovauti ieškovei, ir tai buvo pažymėta teismo posėdžio protokole, lieka tik nepriimtinumo pagrindas, kurį Taryba pateikė dėl trijų ieškinio byloje T‑148/19 patikslinimų, susijusių su Įgyvendinimo reglamentu 2019/1337, Įgyvendinimo reglamentu 2020/19, Sprendimu 2020/1132 ir Įgyvendinimo reglamentu 2020/1128.

18      Konkrečiau kalbant, Taryba teigia, kad šiais aktais iš dalies ar visiškai nepakeičiami aktai, kuriuos anksčiau buvo prašoma panaikinti, todėl neįvykdytos Bendrojo Teismo procedūros reglamento 86 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos.

19      Kadangi tas pats nepriimtinumo pagrindas gali būti taikomas byloje T‑316/14 RENV ginčijamiems sprendimams 2015/521, 2015/1334 ir 2017/1426, Bendrasis Teismas ex officio iškėlė šį nepriimtinumo pagrindą, o tai yra imperatyvus pagrindas sprendžiant ieškinio priimtinumo klausimą (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑400/10 RENV, EU:T:2018:966, 139‑145 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją), ir dėl to paklausė šalių.

20      Atsakydama į šį klausimą ieškovė pripažino, kad jos ieškiniai nepriimtini tiek, kiek jie susiję su sprendimais 2015/521, 2015/1334 ir 2017/1426 (byla T‑316/14 RENV), taip pat Sprendimu 2020/1132 ir įgyvendinimo reglamentais 2019/1337, 2020/19 ir 2020/1128 (byla T‑148/19), ir tai buvo pažymėta teismo posėdžio protokole.

21      Procedūros reglamento 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai aktas, kurį prašoma panaikinti, visiškai ar iš dalies pakeičiamas kitu aktu, kurio dalykas tas pats, prieš pasibaigiant žodinei proceso daliai arba prieš Bendrajam Teismui priimant sprendimą išnagrinėti bylą nerengiant žodinės proceso dalies ieškovas gali patikslinti ieškinį, kad atsižvelgtų į šią naują aplinkybę.

22      Nagrinėjamu atveju vienintelis ieškinyje byloje T‑316/14 RENV nurodytas aktas, kurio galiojimas nepratęsiamas ir kuris nepakeičiamas sprendimais 2015/521, 2015/1334 ir 2017/1426, yra Įgyvendinimo reglamentas Nr. 125/2014, pakeistas Įgyvendinimo reglamentu Nr. 790/2014, kuris ginčijamas pirmajame pareiškime dėl šio ieškinio patikslinimo. Šiais sprendimais tik siekiama pakeisti Bendrojoje pozicijoje 2001/931, kuri grindžiama ESS, numatytą sąrašą, o įgyvendinimo reglamentais iš dalies keičiamas sąrašas, numatytas Reglamente Nr. 2580/2001, kuris grindžiamas visų pirma EB 301 straipsniu (po pakeitimo – SESV 215 straipsnis) ir kuriuo siekiama visoje Sąjungoje įgyvendinti ribojamąsias priemones, numatytas sprendimuose dėl bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP), o anksčiau – bendrosiose pozicijose. Taigi, nors sprendimai dėl BUSP ir įgyvendinimo reglamentai iš esmės priimami tą pačią dieną ir juose pateikiamas tas pats nurodytų asmenų, grupių ir subjektų sąrašas, jie yra atskiri aktai.

23      Atitinkamai vienintelis ieškinyje byloje T‑148/19 nurodytas aktas, kurio galiojimas nepratęsiamas ir kuris nepakeičiamas Įgyvendinimo reglamentu 2019/1337, jį panaikinančiu Įgyvendinimo reglamentu 2020/19 ir pastarąjį įgyvendinimo reglamentą panaikinančiu Įgyvendinimo reglamentu 2020/1128, yra Sprendimas 2019/25, pakeistas Sprendimu 2019/1341, dėl kurio pateiktas pirmasis pareiškimas dėl šio ieškinio patikslinimo. Šiuo klausimu pažymėtina, kad sprendimais dėl BUSP sudaromos sąlygos reglamentams pagal SESV 215 straipsnį priimti, todėl Taryba bet kuriuo atveju pagal SESV 266 straipsnį turės nuspręsti dėl galimo sprendimų, susijusių su BUSP, panaikinimo pasekmių įgyvendinimo reglamentams, kuriais jie įgyvendinami (šiuo klausimu žr. 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimo Trabelsi ir kt. / Taryba, T‑187/11, EU:T:2013:273, 121 punktą).

24      Be to, Sprendimu 2020/1132, dėl kurio pateiktas trečiasis pareiškimas dėl ieškinio byloje T‑148/19 patikslinimo, panaikintas, kaip matyti iš jo pavadinimo, 2020 m. sausio 13 d. Tarybos sprendimas (BUSP) 2020/20, kuriuo atnaujinamas asmenų, grupių ir organizacijų, kuriems taikomi Bendrosios pozicijos 2001/931 2, 3 ir 4 straipsniai, sąrašas ir panaikinamas Sprendimas 2019/1341 (OL L 8I, 2020, p. 5), kuris nebuvo ginčijamas nei ieškinyje, nei pareiškimuose dėl ieškinio patikslinimo, todėl negalima konstatuoti, kad įvykdytos Procedūros reglamento 86 straipsnyje numatytos sąlygos (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑400/10 RENV, EU:T:2018:966, 141 ir 142 punktus). Jeigu būtų pritarta reikalavimo panaikinti Sprendimą 2020/1132 priimtinumui dėl to, kad šiuo sprendimu, kaip ir sprendimais 2019/25 ir 2019/1341, pakeičiamas Bendrojoje pozicijoje 2001/931 numatytas sąrašas, tai reikštų, kad išplečiama Procedūros reglamento 86 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodytas „akto, kurį prašoma panaikinti“, o ne visų „aktų, kurių dalykas tas pats“, pakeitimas, taikymo sritis; tai prieštarautų proceso ekonomiškumo ir teisinio saugumo reikalavimams, kuriais grindžiamas 2015 m. įsigaliojusio Procedūros reglamento papildymas nuostata dėl ieškinio patikslinimo (žr. aiškinamuosius motyvus dėl naujojo Procedūros reglamento 86 straipsnio).

25      Vadinasi, šie ieškiniai turi būti pripažinti nepriimtinais, kiek jais siekiama panaikinti sprendimus 2015/521, 2015/1334 ir 2017/1426 (byla T‑316/14 RENV), Sprendimą 2020/1132 bei įgyvendinimo reglamentus 2019/1337, 2020/19 ir 2020/1128 (byla T‑148/19).

26      Pridurtina, kad ieškovei siekiant užginčyti šių aktų teisėtumą nebuvo sudaryta jokių kliūčių pareikšti ieškinį dėl tų aktų panaikinimo, kiek jie su ja susiję (šiuo klausimu žr. 2020 m. vasario 12 d. Sprendimo Kande Mupompa / Taryba, T‑170/18, EU:T:2020:60, 37 punktą).

27      Iš to matyti, kad šių ieškinių pagrįstumas bus nagrinėjamas tiek, kiek jie pareikšti dėl:

–        įgyvendinimo reglamentų Nr. 125/2014 ir Nr. 790/2014 (toliau – 2014 m. aktai),

–        įgyvendinimo reglamentų 2015/513, 2015/1325, 2015/2425, 2016/1127, 2017/150 ir 2017/1420 (toliau – 2015–2017 m. aktai),

–        sprendimų 2019/25 ir 2019/1341 (toliau – 2019 m. sprendimai).

B.      Dėl esmės

28      Byloje T‑316/14 RENV ieškovė savo pastabose dėl 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Taryba / PKK (C‑46/19 P, EU:C:2021:316) nurodė, kad palaiko visus pagrindus, kuriais rėmėsi savo ieškinyje byloje T‑316/14, išskyrus pirmąjį pagrindą, kurio ji atsisakė per teismo posėdį prieš priimant 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimą PKK / Taryba (T‑316/14, EU:T:2018:788), kurį apeliacinėje byloje panaikino Teisingumo Teismas. Grįsdama šį ieškinį Bendrajame Teisme ieškovė nurodė aštuonis pagrindus. Pirmasis pagrindas, kurio ieškovė vėliau atsisakė, grindžiamas tarptautinės ginkluotų konfliktų teisės pažeidimu, padarytu 2014 m. aktais ir 2015–2017 m. aktais, taip pat Bendrąja pozicija 2001/931 ir Reglamentu Nr. 2580/2001; antrasis pagrindas grindžiamas tuo, kad ieškovė klaidingai kvalifikuota kaip teroristinė grupė, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalį; trečiasis pagrindas grindžiamas tuo, kad nebuvo priimta kompetentingos institucijos sprendimo, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį; ketvirtasis pagrindas grindžiamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 4 ir 51 straipsnių pažeidimu, nes 2014 m. aktai ir 2015–2017 m. aktai iš dalies grindžiami informacija, gauta kankinant ar netinkamai elgiantis; penktasis pagrindas grindžiamas tuo, kad nebuvo peržiūros, atitinkančios Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalies reikalavimus; šeštasis pagrindas grindžiamas proporcingumo ir subsidiarumo principų pažeidimu; septintasis pagrindas grindžiamas pareigos motyvuoti pažeidimu; ir aštuntasis pagrindas grindžiamas teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu.

29      Byloje T‑148/19 grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodo šešis pagrindus: pirmasis pagrindas grindžiamas tuo, kad ieškovė klaidingai kvalifikuota kaip teroristinė grupė, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalį; antrasis pagrindas grindžiamas tuo, kad nebuvo priimta kompetentingos institucijos sprendimo, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį; trečiasis pagrindas grindžiamas tuo, kad nebuvo peržiūros, atitinkančios Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalies reikalavimus; ketvirtasis pagrindas grindžiamas proporcingumo ir subsidiarumo principų pažeidimu; penktasis pagrindas grindžiamas pareigos motyvuoti pažeidimu; ir šeštasis pagrindas grindžiamas teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu.

30      Atsižvelgiant į šešių abiejose bylose pateiktų pagrindų panašumą, jie nagrinėtini kartu, atskiriant bylas T‑316/14 RENV ir T‑148/19 tik tais atvejais, kai to reikia dėl konkrečių šiems pagrindams pagrįsti pateiktų argumentų ir dėl tam tikrų skirtumų tarp ginčijamų aktų.

31      Šie pagrindai iš esmės grindžiami Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio pažeidimu; minėta bendroji pozicija šiuo atveju yra reikšmingas aktas, be kita ko, nagrinėjant ginčijamus įgyvendinimo reglamentus, formaliai grindžiamus vien Reglamentu Nr. 2580/2001, nes šiuo reglamentu siekiama valstybėse narėse įgyvendinti teroristų ir teroristinių organizacijų lėšų įšaldymo priemonę, laikantis bendrojoje pozicijoje pateiktų principų ir teroro aktų apibrėžčių ir remiantis Tarybos pagal bendrąją poziciją parengtais sąrašais. Šio 1 straipsnio 3, 4 ir 6 dalyse nustatyta:

„3.      Šioje bendrojoje pozicijoje „teroro aktai“ – tai viena iš toliau išvardytų tyčinių veikų, kurios, atsižvelgiant į jų pobūdį ir kontekstą, gali padaryti didelę žalą valstybei ar tarptautinei organizacijai, kurios apibrėžiamos kaip nusikaltimas pagal nacionalinę teisę, kai padaromos siekiant:

i)      rimtai įbauginti gyventojus arba

ii)      neteisėtai priversti Vyriausybę ar tarptautinę organizaciją atlikti tam tikrą veiksmą ar jo neatlikti, arba

iii)      rimtai destabilizuoti ar sunaikinti pagrindines valstybės ar tarptautinės organizacijos politines, konstitucines, ekonomines ar socialines struktūras:

a)      pasikėsinimai į asmens gyvybę, galintys sukelti mirtį;

b)      pasikėsinimai į asmens fizinę neliečiamybę;

c)      žmonių pagrobimas ar įkaitų ėmimas;

d)      didelės žalos padarymas Vyriausybės ar valstybės pastatams, transporto sistemai, infrastruktūros objektams, įskaitant informacinę sistemą, kontinentiniame šelfe esančiai stacionariai platformai, viešajai vietai ar privačiai nuosavybei, sukeliant pavojų žmonių gyvybei ar padarant didelių ekonominių nuostolių;

e)      orlaivių, laivų ar kitų viešojo ar asmeninio [krovininio] transporto priemonių užgrobimas;

f)      ginklų, sprogmenų arba branduolinių, biologinių ar cheminių ginklų gamyba, laikymas, įsigijimas, vežimas, tiekimas ar naudojimas, taip pat biologinių ir cheminių ginklų tyrimai ir kūrimas;

g)      pavojų žmonių gyvybei keliantis pavojingų medžiagų paskleidimas arba gaisrų, sprogimų ar potvynių sukėlimas;

h)      vandens, elektros ar bet kurio kito svarbaus gamtos ištekliaus tiekimo trikdymas ar nutraukimas, sukeliantis pavojų žmonių gyvybei;

i)      grasinimas padaryti vieną iš a–h papunkčiuose išvardytų veikų;

j)      vadovavimas teroristinei grupei;

k)      dalyvavimas teroristinės grupės veikloje, įskaitant informacijos ar materialinių išteklių tiekimą arba jos veiklos bet kokį finansavimą, žinant, kad tokiu dalyvavimu prisidedama prie grupės nusikalstamos veiklos.

Šioje pastraipoje „teroristinė grupė“ – tai daugiau kaip dviejų asmenų struktūriškai apibrėžta grupė, sukurta per tam tikrą laikotarpį ir sutartinai veikianti siekiant daryti teroro aktus. „Struktūriškai apibrėžta grupė“ – tai grupė, kuri nesusidarė atsitiktinai tiesiogiai atlikti teroro aktą ir kuri nebūtinai turi formaliai nustatytus narių vaidmenis, narystės tęstinumą ar suformuotas struktūras.

4.      Priede pateiktas sąrašas yra sudaromas remiantis tikslia informacija ar atitinkamos bylos medžiaga, kurios rodo, kad kompetentinga institucija dėl atitinkamų asmenų, grupių ir organizacijų yra priėmusi sprendimą, nepaisant to, ar jis susijęs su pavedimu, remiantis rimtais ir patikimais įrodymais ar įkalčiais, pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą dėl teroristinio akto, pasikėsinimo padaryti, dalyva[vimo] ar padė[jimo] darant tokią veiką, ar su tokių veiksmų pasmerkimu [nuteisimu už tokius veiksmus]. Į tą sąrašą gali būti įtraukiami asmenys, grupės ir organizacijos, kuriuos Jungtinių Tautų Saugumo Taryba yra nustačiusi kaip susijusius su terorizmu ir kuriems yra nusprendusi taikyti sankcijas.

Šioje straipsnio dalyje „kompetentinga institucija“ – tai teisminė institucija arba, jei teisminės institucijos neturi kompetencijos toje srityje, kuriai taikoma ši straipsnio dalis, lygiavertę kompetenciją šioje srityje turinti institucija.

<...>

6.      Priede pateiktas asmenų ir organizacijų sąrašas yra reguliariai ir bent kartą kas šeši mėnesiai atnaujinamas siekiant užtikrinti, kad yra pagrindo palikti juos sąraše.“

32      Iš jurisprudencijos, kurioje aiškinamos šios Bendrosios pozicijos 2001/931 nuostatos, matyti, kad procedūra, per kurią gali būti nustatyta lėšų įšaldymo priemonė pagal minėtą bendrąją poziciją, vyksta dviem – nacionaliniu ir Europos Sąjungos – lygiais (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 14 d. Sprendimo A ir kt., C‑158/14, EU:C:2017:202, 84 punktą ir 2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885, 203 ir 204 punktus). Pirma, kompetentinga nacionalinė institucija dėl suinteresuotojo asmens priima sprendimą, kaip apibrėžta Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje. Antra, Taryba vienbalsiai nusprendžia įtraukti suinteresuotąjį asmenį į lėšų įšaldymo sąrašą, remdamasi tikslia informacija ar atitinkamos bylos medžiaga, iš kurių matyti, kad toks sprendimas buvo priimtas (2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Irano liaudies modžahedų organizacija / Taryba, T‑228/02, EU:T:2006:384, 117 punktas ir 2008 m. spalio 23 d. Sprendimo People’s Mojahedin Organization of Iran / Taryba, T‑256/07, EU:T:2008:461, 131 punktas).

33      Kadangi pati Sąjunga neturi priemonių tyrimams dėl tam tikro asmens dalyvavimo teroristinėje veikloje atlikti, reikalavimu, kad iš anksto būtų priimtas nacionalinės institucijos sprendimas, siekiama nustatyti, ar yra svarių ir patikimų įrodymų ar įkalčių dėl atitinkamo asmens dalyvavimo teroristinėje veikloje, kuriuos nacionalinės institucijos laikytų patikimais ir kuriais remdamosi jos būtų bent pradėjusios tyrimus. Taigi iš Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje daromos nuorodos į nacionalinės institucijos sprendimą, taip pat formuluočių „tiksli informacija“ ir „rimti ir patikimi įrodymai ar įkalčiai“ matyti, kad šia pozicija siekiama apsaugoti atitinkamus asmenis, užtikrinant, kad jų įtraukimas į lėšų įšaldymo sąrašą būtų pagrįstas tik pakankamu faktiniu pagrindu, o šio tikslo siekiama reikalavimu, kad nacionalinė institucija būtų priėmusi sprendimą (2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Al-Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al-Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, EU:C:2012:711, 68 ir 69 punktai ir 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / Hamas, C‑79/15 P, EU:C:2017:584, 24 punktas).

34      Dėl šios Bendrojoje pozicijoje 2001/931 nustatytos specialios Tarybos ir valstybių narių bendradarbiavimo siekiant kovoti su terorizmu formos atsiranda kelios pasekmės.

35      Pirma, pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį pirminis asmens ar subjekto įtraukimas į lėšų įšaldymo sąrašą reiškia, kad yra priimtas kompetentingos nacionalinės institucijos sprendimas. Kita vertus, tokios sąlygos nenumatyta šios bendrosios pozicijos 1 straipsnio 6 dalyje, susijusioje su įtraukimo į sąrašą peržiūra.

36      Antra, Tarybai tenkančios pareigos įrodyti, kad asmens, grupės ar subjekto lėšų įšaldymas yra teisiškai pagrįstas, apimtis yra palyginti nedidelė vykstant procedūrai Sąjungos institucijose. Dėl nustatytos specialios valstybių narių ir Tarybos bendradarbiavimo siekiant kovoti su terorizmu formos šiai institucijai tenka pareiga kuo daugiau pasikliauti kompetentingos nacionalinės institucijos vertinimu (2008 m. spalio 23 d. Sprendimo People’s Mojahedin Organization of Iran / Taryba, T‑256/07, EU:T:2008:461, 133 ir 134 punktai; 2008 m. gruodžio 4 d. Sprendimo People’s Mojahedin Organization of Iran / Taryba, T‑284/08, EU:T:2008:550, 53 punktas ir 2018 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑400/10 RENV, EU:T:2018:966, 282 punktas).

37      Ši Tarybos pareiga kuo daugiau pasikliauti kompetentingos nacionalinės institucijos vertinimu iš esmės susijusi su nacionaliniais apkaltinamaisiais nuosprendžiais, į kuriuos buvo atsižvelgta pirmą kartą įtraukiant į sąrašą pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį. Konkrečiau kalbant, Taryba neprivalo tikrinti nacionaliniuose apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose, kuriais pagrįstas pirminis įtraukimas į sąrašą, nurodytų faktų tikrumo ar jų priskyrimo asmeniui. Iš tiesų tokia Tarybai nustatyta pareiga patikrinti faktus, dėl kurių priimtas nacionalinis sprendimas, kuriuo pagrįstas pirminis įtraukimas į lėšų įšaldymo sąrašus, neabejotinai pakenktų minėtoje bendrojoje pozicijoje numatytai dviejų lygių sistemai, nes Tarybos atliktas šių faktų tikrumo vertinimas galėtų prieštarauti atitinkamos nacionalinės institucijos atliktam vertinimui ir padarytoms išvadoms; toks prieštaravimas dar labiau netinkamas dėl to, kad Taryba nebūtinai turi visus faktinius duomenis ir įrodymus, kurie yra šios nacionalinės institucijos bylos medžiagoje (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 240–242 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Be to, primintina, kad atitinkamiems asmenims suteikiama garantija, kad jų įtraukimas į lėšų įšaldymo sąrašą būtų pagrįstas pakankamu faktiniu pagrindu, paremta būtent reikalavimu, kad nacionalinė institucija priimtų sprendimą, ir Sąjungos institucijų pasitikėjimu tos nacionalinės institucijos atliktu įrodymų ir įkalčių vertinimu (žr. šio sprendimo 33 punktą).

38      Vis dėlto dėl duomenų, kuriais remiasi Taryba, siekdama įrodyti tebeegzistuojantį dalyvavimo teroristinėje veikloje pavojų pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį, nesvarbu, ar duomenys gauti iš kompetentingos nacionalinės institucijos sprendimo, ar kitų šaltinių, pažymėtina, kad, kilus ginčui, Taryba turi patvirtinti aktuose dėl palikimo sąrašuose padarytų išvadų dėl faktinių aplinkybių pagrįstumą, o Sąjungos teismas – patikrinti jų turinio teisingumą, t. y. ar atitinkamos aplinkybės iš tikrųjų susiklostė, taip pat, ar jos gali būti vertinamos kaip aplinkybės, pateisinančios ribojamųjų priemonių taikymą atitinkamam asmeniui (šiuo klausimu žr. 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Taryba / PKK, C‑46/19 P, EU:C:2021:316, 52–55 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

39      Be to, kaip 2021 m. balandžio 22 d. Sprendime Taryba / PKK (C‑46/19 P, EU:C:2021:316, 60–62, 78–80 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija) priminė Teisingumo Teismas, Tarybai išlieka pareiga motyvuoti, kiek tai susiję tiek su sprendimuose, į kuriuos atsižvelgta pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį, nurodytais įvykiais, tiek su vėlesniuose nacionaliniuose sprendimuose nurodytaisiais arba įvykiais, į kuriuos Taryba atsižvelgė savarankiškai, nedarydama jokių nuorodų į tokius sprendimus.

40      Vadinasi, kiekvieną iš ginčijamų aktų reikia skirti pagal tai, ar jis grindžiamas kompetentingų nacionalinių institucijų sprendimais, kuriais pagrįstas pirminis ieškovo įtraukimas į sąrašą, ar vėlesniais šių nacionalinių institucijų sprendimais arba Tarybos savarankiškai nustatytomis aplinkybėmis. Toks atskyrimas būtinas dar ir dėl to, kad šių dviejų rūšių pagrindus reglamentuoja skirtingos Bendrosios pozicijos 2001/931 nuostatos: pirmieji patenka į šios pozicijos 1 straipsnio 4 dalies taikymo sritį, o antrieji – į jos 1 straipsnio 6 dalies taikymo sritį.

41      Nagrinėjamu atveju 2014 m. aktai grindžiami, pirma, Tarybos savarankiška motyvų pareiškimuose išvardytų įvairių įvykių analize ir, antra, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Turkijos valdžios institucijų sprendimais. Tačiau 2015–2017 m. aktai ir 2019 m. sprendimai grindžiami vien nacionalinių institucijų, t. y. Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Prancūzijos valdžios institucijų, priimtais sprendimais. Pažymėtina ir tai, kad kai kuriais iš nacionalinių sprendimų, į kuriuos atsižvelgta, buvo grindžiamas pirminis ieškovės įtraukimas į sąrašą, o į kitus vėliau priimtus sprendimus Taryba atsižvelgė peržiūrėdama ieškovės įtraukimą į sąrašą.

42      Taigi šešis panašius pagrindus, pateiktus dėl ginčijamų aktų, reikia išnagrinėti atsižvelgiant į šias pirmines pastabas, o specifinis ieškinio byloje T‑316/14 RENV pagrindas, grindžiamas Chartijos 4 ir 51 straipsnių pažeidimu ir pateiktas tik dėl 2014 m. aktų, bus nagrinėjamas kartu su ieškinio pagrindu, grindžiamu Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalies pažeidimu (žr. šio sprendimo 166 ir 175 punktus). Toliau bus nagrinėjama, ar šiais aktais paisoma Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies (pirmasis pagrindas), 1 straipsnio 4 dalies (antrasis pagrindas) ir 1 straipsnio 6 dalies (trečiasis pagrindas), taip pat proporcingumo principo (ketvirtasis pagrindas) – ieškovė per teismo posėdį patikslino (tai pažymėta teismo posėdžio protokole), kad nagrinėjamas pagrindas grindžiamas tik šio principo, o ne dar ir subsidiarumo principo, pažeidimu, – pareigos motyvuoti (penktasis pagrindas) ir galiausiai ieškovės teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą (šeštasis pagrindas); iš pradžių reikia išnagrinėti antrąjį pagrindą, grindžiamą Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies pažeidimu.

1.      Dėl ieškinio pagrindo, grindžiamo Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies pažeidimu

43      Pirmiausia dėl Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio primintina, kad šiame straipsnyje skiriamas, pirma, jo 4 dalyje nurodytas pirminis asmens ar subjekto įtraukimas į lėšų įšaldymo sąrašą ir, antra, 6 dalyje nurodytas į šį sąrašą jau įtraukto asmens ar subjekto palikimas jame. Nors pirminis asmens ar subjekto įtraukimas į lėšų įšaldymo sąrašą reiškia, kad kompetentinga nacionalinė institucija priėmė sprendimą, tokios sąlygos nenumatyta dėl šio asmens pavardės ar subjekto pavadinimo palikimo sąraše, todėl toks palikimas iš esmės laikytinas pirminio įtraukimo pratęsimu ir suponuoja tebeegzistuojantį pavojų, kad atitinkamas asmuo ar subjektas dalyvaus teroristinėje veikloje, kurį Taryba jau iš pradžių buvo konstatavusi, remdamasi nacionaliniu sprendimu, kuriuo buvo pagrįstas pirminis įtraukimas (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 59–61 punktai ir 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / Hamas, C‑79/15 P, EU:C:2017:584, 37–39 punktai).

44      Pirma, darytina išvada, kad jeigu priimdama sprendimą dėl asmens ar subjekto palikimo sąraše pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį Taryba vėl remiasi kompetentingos nacionalinės institucijos sprendimu, ieškinio pagrindas, grindžiamas Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies pažeidimu, yra reikšmingas grindžiant ieškinį dėl tokio sprendimo (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑400/10 RENV, EU:T:2018:966, 229 ir 230 punktus); to, beje, Taryba neginčijo. Šiuo klausimu pridurtina, kad Teisingumo Teismas nepaneigė šio reikšmingumo 2021 m. balandžio 22 d. Sprendime Taryba / PKK (C‑46/19 P, EU:C:2021:316, 38 punktas), konstatuodamas, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai sprendimus dėl palikimo sąrašuose nagrinėjo atsižvelgdamas tik į Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį. Teisingumo Teismas nusprendė dėl Bendrojo Teismo pateikto Tarybos pareigos motyvuoti vertinimo ir iš esmės konstatavo, kad šios pareigos motyvuoti laikymasis turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį; be to, jis nurodė Bendrajam Teismui išnagrinėti visus kitus pagrindus, įskaitant tuos, kurie grindžiami minėtos bendrosios pozicijos 1 straipsnio 3 ir 4 dalių pažeidimu.

45      Antra, darytina išvada, kad šiuo atveju šis pagrindas bus nagrinėjamas atsižvelgiant tik į nacionalinius sprendimus, kuriais remiantis ieškovė pirmą kartą buvo įtraukta į sąrašą 2002 m., t. y.:

–        2001 m. kovo 29 d. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakymą,

–        1997 m. spalio 8 d. ir 2001 m. spalio 31 d. Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybės sprendimus.

46      Vis dėlto argumentai, susiję su Prancūzijos teismų sprendimais, priimtais po pirminio ieškovės įtraukimo į sąrašą, kaip ir argumentai, kuriais ginčijami sprendimai, priimti atsižvelgiant į minėtus 2014 m. Jungtinės Karalystės valdžios institucijų ir 2013 bei 2019 m. Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijų priimtus sprendimus, taip pat Tarybos savarankiškai nustatytos aplinkybės, bus vertinami nagrinėjant ieškinio pagrindą, grindžiamą Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalies pažeidimu.

47      Tas pats pasakytina apie argumentus, susijusius su Turkijos saugumo teismų sprendimais, nurodytais 2014 m. aktų motyvų pareiškimuose. Nors tam tikros šių motyvų pareiškimų dalys gali klaidinti, nes jose nurodyti Turkijos saugumo teismų apkaltinamieji nuosprendžiai dėl PKK (kai kurie iš jų priimti anksčiau nei 2002 m.), ir, išvardijus šiuos apkaltinamuosius nuosprendžius, oficialiai pripažinta, kad yra priimti sprendimai pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį, iš bendros išvados dėl ginčijamo įtraukimo į sąrašus peržiūros, padarytos nurodant, kad toliau galioja tik Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Amerikos Valstijų sprendimai, matyti, kad tik į pastaruosius sprendimus buvo atsižvelgta pagal minėtą bendrosios pozicijos nuostatą, o tai patvirtina Taryba savo atsiliepime į ieškinį ir, beje, pripažįsta ieškovė savo dublike.

a)      Dėl Jungtinės Karalystės sprendimo

48      Ieškovė ginčija, kad 2001 m. kovo 29 d. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakymas gali būti laikomas kompetentingos institucijos sprendimu, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį, remdamasi argumentais, grindžiamais sąvoka „kompetentinga institucija“, tokio sprendimo priėmimui įrodyti reikalinga informacija ir šiame įsakyme nurodytų įvykių data.

1)      Dėl Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro kvalifikavimo kaip „kompetentingos institucijos“

49      Ieškovė mano, kad Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministras negali būti laikomas „kompetentinga institucija“, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį. Šis ministras yra ne teisminė, o administracinė institucija. Jo įsakymai yra administraciniai aktai ir nėra priimami pasibaigus procedūrai, kurią sudaro keli etapai, kaip antai sprendimai baudžiamajame procese. Be to, šiuose įsakymuose nustatyti draudimai yra neriboto galiojimo ir nėra galimybės reguliariai jų peržiūrėti. Vidaus reikalų ministras taip pat turi plačią diskreciją, nes Jungtinės Karalystės parlamento įgaliojimai apsiriboja bendru atitinkamų organizacijų vertinimu, nesusipažinus su konfidencialia informacija, į kurią atsižvelgė ministras.

50      Pirmiausia primintina, kad Bendrasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad 2001 m. kovo 29 d. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakymas yra kompetentingos institucijos sprendimas, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 23 d. Sprendimo People’s Mojahedin Organization of Iran / Taryba, T‑256/07, EU:T:2008:461, 144 ir 145 punktus; 2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885, 106 punktą; 2018 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑400/10 RENV, EU:T:2018:966, 258–285 punktus; 2019 m. kovo 6 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑289/15, EU:T:2019:138, 71–96 punktus; 2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Gamaa Islamya Égypte / Taryba, T‑643/16, EU:T:2019:238, 108–133 punktus ir 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 112 punktą).

51      Remiantis jurisprudencija, nors Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje pirmenybė teikiama teisminių institucijų priimtiems sprendimams, tai nereiškia, kad negalima atsižvelgti į administracinių institucijų priimtus sprendimus, kai, pirma, šioms institucijoms pagal nacionalinę teisę iš tikrųjų suteikta kompetencija priimti ribojamuosius sprendimus dėl su terorizmu susijusių grupuočių, ir, antra, kai šios institucijos, nors yra tik administracinės, gali būti laikomos „prilygstančiomis“ teisminėms institucijoms (2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885, 107 punktas; 2018 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑400/10 RENV, EU:T:2018:966, 259 punktas; 2019 m. kovo 6 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑289/15, EU:T:2019:138, 72 punktas; 2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Gamaa Islamya Égypte / Taryba, T‑643/16, EU:T:2019:238, 111 punktas ir 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 114 punktas).

52      Administracinės institucijos gali būti laikomos prilygstančiomis teisminėms institucijoms, jeigu jų sprendimus galima skųsti teisme tiek dėl fakto, tiek dėl teisės klausimų (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 23 d. Sprendimo People’s Mojahedin Organization of Iran / Taryba, T‑256/07, EU:T:2008:461, 145 punktą; 2018 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑400/10 RENV, EU:T:2018:966, 260 punktą; 2019 m. kovo 6 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑289/15, EU:T:2019:138, 73 punktą; 2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Gamaa Islamya Égypte / Taryba, T‑643/16, EU:T:2019:238, 112 punktą ir 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 115 punktą).

53      Taigi aplinkybė, kad atitinkamos valstybės teismai turi kompetenciją kovos su terorizmu srityje, netrukdo Tarybai atsižvelgti į nacionalinės administracinės institucijos, atsakingos už ribojamųjų priemonių terorizmo srityje nustatymą, priimtus sprendimus (2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885, 108 punktas; 2018 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑400/10 RENV, EU:T:2018:966, 261 punktas; 2019 m. kovo 6 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑289/15, EU:T:2019:138, 74 punktas; 2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Gamaa Islamya Égypte / Taryba, T‑643/16, EU:T:2019:238, 113 punktas ir 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 116 punktas).

54      Kaip matyti iš 2015–2017 m. aktų ir 2019 m. sprendimų motyvų pareiškimo, Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakymai gali būti skundžiami Proscribed Organisations Appeal Commission (Uždraustų organizacijų apeliacinė komisija, Jungtinė Karalystė; toliau – POAC); ji priima sprendimus teisės ir fakto klausimais, taikydama teisminės kontrolės principus, ir kiekviena šalis gali apskųsti POAC sprendimą dėl teisės klausimo apeliaciniame teisme, jeigu gauna POAC leidimą, o tokio leidimo negavusi – jeigu gauna apeliacinio teismo leidimą (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑400/10 RENV, EU:T:2018:966, 262 punktą; 2019 m. kovo 6 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑289/15, EU:T:2019:138, 75 punktą; 2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Gamaa Islamya Égypte / Taryba, T‑643/16, EU:T:2019:238, 114 punktą ir 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 117 punktą).

55      Tokiomis aplinkybėmis 2001 m. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakymas turi būti laikomas priimtu teisminei institucijai prilygstančios administracinės institucijos, taigi kompetentingos institucijos, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑400/10 RENV, EU:T:2018:966, 263 punktą; 2019 m. kovo 6 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑289/15, EU:T:2019:138, 76 punktą; 2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Gamaa Islamya Égypte / Taryba, T‑643/16, EU:T:2019:238, 115 punktą ir 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 118 punktą).

56      Be to, pažymėtina, kad, remiantis jurisprudencija, Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje nereikalaujama, kad kompetentingos institucijos sprendimas būtų stricto sensu priimtas baudžiamojoje byloje, jeigu, atsižvelgiant į Bendrąja pozicija 2001/931 siekiamus tikslus, aptariamos nacionalinės procedūros tikslas yra kovoti su terorizmu plačiąja prasme, nustatant prevencinio ar represinio pobūdžio priemones (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑400/10 RENV, EU:T:2018:966, 269–271 punktus; 2019 m. kovo 6 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑289/15, EU:T:2019:138, 82–84 punktus; 2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Gamaa Islamya Égypte / Taryba, T‑643/16, EU:T:2019:238, 119–121 punktus ir 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 119 punktą).

57      Nagrinėjamu atveju 2001 m. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakyme teroristinėmis laikytinoms organizacijoms nustatytos draudžiamosios priemonės, taigi, kaip reikalaujama pagal jurisprudenciją, jis priimtas per nacionalinę procedūrą, kuria visų pirma siekiama PKK nustatyti prevencinio ar represinio pobūdžio kovos su terorizmu priemones (šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885, 115 punktą; 2018 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑400/10 RENV, EU:T:2018:966, 272 ir 273 punktus; 2019 m. kovo 6 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑289/15, EU:T:2019:138, 84 punktą; 2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Gamaa Islamya Égypte / Taryba, T‑643/16, EU:T:2019:238, 121 punktą ir 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 120 punktą).

58      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ginčijamų aktų negalima panaikinti dėl to, kad su jais susijusiuose motyvų pareiškimuose Taryba, įtraukdama ieškovės pavadinimą į ginčijamus sąrašus, rėmėsi 2001 m. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro, kuris yra administracinė institucija ir kurio sprendimai nėra baudžiamojo pobūdžio, įsakymu.

59      Šios išvados nepaneigia kiti šiam ieškinio pagrindui pagrįsti ieškovės pateikti argumentai.

60      Pirma, dėl to, kad tariamai nebuvo procedūros, kurią sudarytų keli etapai, kaip yra teisminio proceso atveju, pažymėtina, kad iš Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies formuluotės nematyti, jog tam, kad nagrinėjamas nacionalinis sprendimas galėtų būti įtraukimo į sąrašą pagrindas, juo turi būti baigiama procedūra, kuri vyko keliais etapais (2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 124 punktas).

61      Bet kuriuo atveju procedūra, per kurią priimami Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakymai dėl uždraudimo, vyksta keliais etapais. Visų pirma siekdama nustatyti draudimą ši institucija turi atidžiai išnagrinėti įrodymus, kuriais grindžiamas pagrįstas įsitikinimas, kad organizacija susijusi su terorizmu. Šie įrodymai apima informaciją, gautą iš viešųjų informacijos šaltinių ir žvalgybos tarnybų. Be to, Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakymas priimamas pasikonsultavus su visa vyriausybe, žvalgybos tarnybomis ir policijos institucijomis. Galiausiai per būtinojo patvirtinimo procedūrą abu Jungtinės Karalystės parlamento rūmai tikrina ir tvirtina įsakymą dėl uždraudimo (2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 125–128 punktai).

62      Antra, dėl Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakyme nustatyto draudimo tariamai neriboto galiojimo, viena vertus, pabrėžtina, kad aplinkybė, jog nėra pareigos kasmet peržiūrėti šį įsakymą, netrukdo tam, kad Taryba, įtraukdama jame nurodytą subjektą į lėšų įšaldymo sąrašus, juo remtųsi, nes Taryba, vykdydama savo pareigą peržiūrėti, privalo patikrinti, ar tą dieną, kai ketina palikti šį subjektą minėtuose sąrašuose, šis sprendimas, kiti sprendimai ar vėlesnės faktinės aplinkybės vis dar pateisina šį įtraukimą (2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 131 punktas).

63      Kita vertus, pagal 2000 m. Jungtinės Karalystės įstatymo dėl terorizmo 4 skirsnį organizacija ar asmuo, kuriems taikoma uždraudimo priemonė, gali pateikti rašytinį prašymą vidaus reikalų ministrui, kad šis apsvarstytų, ar jie turėtų būti išbraukti iš uždraustų organizacijų sąrašo, o 2000 m. Jungtinės Karalystės įstatymo dėl terorizmo 5 skirsnyje nustatyta, kad jeigu ministras atmeta tokį prašymą, pareiškėjas gali pateikti skundą POAC, kurios sprendimai gali būti skundžiami apeliacine tvarka (2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 132 punktas) (žr. šio sprendimo 54 punktą).

64      Tuo remiantis darytina išvada, kad nors 2000 m. Jungtinės Karalystės įstatyme dėl terorizmo nenumatyta Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakymų dėl uždraudimo kasmetinė peržiūra, jie nėra neriboto galiojimo.

65      Trečia, dėl Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro tariamai plačios diskrecijos uždrausti teroristines organizacijas pabrėžtina, kad šis ministras priima įsakymus dėl uždraudimo ne remdamasis politiniais motyvais, o taikydamas nacionalinės teisės nuostatas, kuriose apibrėžiami teroro aktai, kaip tai matyti iš 2000 m. Jungtinės Karalystės įstatymo dėl terorizmo 3 skirsnio. Priešingai, nei teigia ieškovė, tai, kad šioje nuostatoje nurodyta, kad vidaus reikalų ministras uždraudžia subjektą, jeigu „mano, kad jis susijęs su terorizmu“, yra įrodinėjimo standartas, kurio turi būti paisoma įtraukiant į sąrašą (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Al-Ghabra / Komisija, T‑248/13, EU:T:2016:721, 112–119 punktus), ir tai juo labiau negali leisti diskrecinio vertinimo, nes šis įrodinėjimo standartas reiškia tam tikrą įsitikinimo, taigi, ir motyvų tikslumo, laipsnį ir jis yra aukštesnis nei tas, kuris grindžiamas tiesiog įtarimais (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Al-Ghabra / Komisija, T‑248/13, EU:T:2016:721, 114 ir 115 punktus).

66      Pridurtina, kad bet kuriuo atveju Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro plačią diskreciją riboja tai, kad jo įsakymo projektai tikrinami ir tvirtinami parlamente. Konkrečiai dėl Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakymo projektų Bendrasis Teismas jau yra nusprendęs, kad visi Bendruomenių rūmų, kurie yra vieni iš dviejų Jungtinės Karalystės parlamento rūmų, turinčių patvirtinti įsakymo projektą, nariai gauna faktinių aplinkybių santrauką dėl kiekvienos iš įsakymo projekto sąraše nurodytų organizacijų (tai reiškia, kad Bendruomenių rūmai turi galimybę atlikti individualų vertinimą), kad Bendruomenių rūmuose iš tikrųjų vyksta svarstymai dėl konkrečių organizacijų, kaip tai, beje, patvirtina pozicijos dėl PKK, priimtos per parlamentinius svarstymus, kuriems įvykus buvo patvirtintas 2001 m. įsakymas (nagrinėjamu atveju ieškovė juos nurodė ieškinyje), ir kad Bendruomenių rūmai bet kuriuo atveju gali atsisakyti patvirtinti įsakymo projektą (2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885, 122 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 136 ir 137 punktus).

67      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti visus argumentus, kuriais ginčijamas Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro kvalifikavimas kaip „kompetentingos institucijos“, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį.

2)      Dėl „tikslios informacijos ar atitinkamos bylos medžiagos, kurios rodo, kad kompetentinga institucija <...> yra priėmusi sprendimą“

68      Ieškovė iš esmės priekaištauja Tarybai, kad ši nenurodė tikslios informacijos ar bylos medžiagos, iš kurių būtų matyti, kad Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakymas yra kompetentingos institucijos sprendimas, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį. Kaip matyti iš ieškovės rašytinių pastabų, toks priekaištas grindžiamas trimis argumentais. Pirma, Taryba nenurodė priežasčių, dėl kurių mano, kad Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministras yra „kompetentinga institucija“. Antra, ginčijamuose aktuose nepateikta jokio 2001 m. įsakymą pagrindžiančių motyvų aprašymo. Trečia, tuose aktuose taip pat nenurodytos priežastys, dėl kurių Taryba nusprendė, kad atitinkamos faktinės aplinkybės patenka į teroro akto sąvoką, kaip ji suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalį.

69      Dėl pirmojo argumento konstatuotina, kad juo formaliai ginčijamas pareigos motyvuoti laikymasis (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 329–333 punktus), todėl jis bus nagrinėjamas atsakant į ieškinio pagrindą, grindžiamą šios pareigos pažeidimu (žr. šio sprendimo 221–224 punktus).

70      Dėl kitų dviejų argumentų visų pirma primintinas ginčijamų aktų motyvų pareiškimų dalių, susijusių su 2001 m. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakymu, turinys.

71      2014 m. aktuose Taryba nurodė, kad Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministras, atsižvelgdamas į PKK įvykdytus teroro aktus ir į PKK dalyvavimą vykdant tokius aktus, uždraudė PKK kaip su teroro aktais susijusią organizaciją. Tuo remdamasi ji, nurodžiusi ir kitus nacionalinius sprendimus, padarė išvadą, kad sprendimus priėmė kompetentingos institucijos, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį (motyvų pareiškimas, p. 4).

72      2015–2017 m. aktuose ir 2019 m. sprendimuose, kurių motyvų pareiškimai šiuo klausimu yra identiški, Taryba nurodo, kad rėmėsi tuo, jog yra priimti sprendimai, kuriuos ji laiko kompetentingos institucijos sprendimais, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį, tarp jų – 2001 m. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakymas. Ji nurodo, kad nagrinėjo faktines aplinkybes, kuriomis grindžiami šie sprendimai, ir laikėsi nuomonės, kad jos patenka į sąvokas „teroro aktai“ ir „su teroro aktais susijusios grupės ir organizacijos“, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 2 ir 3 dalis (motyvų pareiškimo 1–6 punktai). Be to, motyvų pareiškimo A priede, susijusiame su minėtu įsakymu, Taryba, be kita ko, nurodo, kad šis įsakymas buvo priimtas 2001 m., nes tuometinis Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministras turėjo pagrindo manyti, kad PKK vykdė ir dalyvavo vykdant teroro aktus, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalį (3, 4 ir 16 punktai). Ji nurodo, kad nagrinėjami teroro aktai buvo teroristiniai išpuoliai, priskirtini PKK nuo 1984 m., ir kad XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje PKK, siekdama padidinti spaudimą Turkijos vyriausybei, vykdė teroristinę kampaniją, susijusią su Vakarų interesais ir investicijomis, įskaitant Vakarų turistų pagrobimą, taip pat 1993 ir 1994 m. įvykdytus išpuolį naftos perdirbimo gamykloje ir išpuolius turizmo infrastruktūros objektuose, per kuriuos žuvo užsienio turistų. Taryba pažymi, kad nors, atrodo, PKK šios kampanijos nevykdė nuo 1995 iki 1999 m., ji ir toliau šiuo laikotarpiu grasino vykdyti išpuolius Turkijos turizmo infrastruktūros objektuose. Taryba nurodo mananti, kad šios faktinės aplinkybės susijusios su Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos i ir ii punktuose įtvirtintais tikslais ir Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos iii punkto a, c, d, f, g ir i papunkčiuose išvardytais smurto veiksmais (16 punktas).

73      Be to, primintina, kad, remiantis jurisprudencija, iš Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje reikalaujamos „tikslios informacijos ar atitinkamos bylos medžiagos“ turi būti matyti, kad nacionalinės institucijos, kaip ji apibrėžta šioje nuostatoje, sprendimas buvo priimtas dėl atitinkamų asmenų ar subjektų, kad visų pirma jie galėtų identifikuoti šį sprendimą, bet ši informacija ir bylos medžiaga nėra susijusios su to sprendimo turiniu (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 148 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

74      Vadinasi, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad 2014 m. aktuose Taryba suteikė pakankamai „tikslios informacijos“, susijusios su 2001 m. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakymu, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį, nurodydama tikslią minėto įsakymo datą, jo rengėją ir teisinį pagrindą, šiuo atveju – 2000 m. Jungtinės Karalystės įstatymą dėl terorizmo.

75      Tas pats pasakytina apie 2015–2017 m. aktus ir 2019 m. sprendimus, kuriuose pateikta ta pati informacija apie 2001 m. įsakymo tikslią datą, rengėją ir teisinį pagrindą.

76      Vadinasi, reikia atmesti visus argumentus, kuriais ginčijama tai, kad Taryba laikėsi reikalavimų, susijusių su „tikslia informacija ar atitinkama bylos medžiaga, kurios rodo, kad kompetentinga institucija <...> yra priėmusi sprendimą“ pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį.

3)      Dėl teroro aktų, kuriais Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministras grindė PKK uždraudimą, datos

77      Priekaištas, kad 2001 m. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakymas grindžiamas pernelyg senais įvykiais, kad į jį būtų galima pagrįstai atsižvelgti pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį, pareikštas tik byloje T‑148/19.

78      Pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju vertintinas „laikotarpis“ yra laikotarpis nuo įvykių, į kuriuos atsižvelgta 2001 m. įsakyme, iki šio įsakymo priėmimo datos, kaip, beje, teisingai nurodo ieškovė.

79      Kadangi šis argumentas pateiktas dėl ieškinio pagrindo, grindžiamo Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies pažeidimu, šiuo atveju reikia nuspręsti tik dėl 2001 m. įsakymo kvalifikavimo kaip „kompetentingos institucijos sprendimo“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, atsižvelgiant, be kita ko, į šiame įsakyme nurodytų įvykių datą (šiuo klausimu žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvados byloje Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2016:723, 80 punktą); laikotarpis nuo tame įsakyme nurodytų įvykių ir jo priėmimo iki šioje byloje ginčijamų sprendimų palikti sąraše bus vertinamas nagrinėjant ieškinio pagrindą, grindžiamą Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalies pažeidimu.

80      Dėl nagrinėjamo laikotarpio vertinimo šioje byloje konstatuotina, kad naujausi faktai, į kuriuos atsižvelgta 2001 m. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakyme, kaip nurodyta 2019 m. sprendimuose, t. y. grasinimai surengti išpuolius Turkijos turizmo infrastruktūros objektuose, apima 1995–1999 m. laikotarpį (žr. šio sprendimo 72 punktą). Be to, primintina, kad Taryba neprivalo tikrinti nacionaliniuose apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose, kuriais pagrįstas pirminis įtraukimas į sąrašą (žr. šio sprendimo 37 punktą), kaip antai 2001 m. įsakyme, nurodytų faktų tikrumo. Iš tiesų iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad toks įsakymas turi būti prilygintas apkaltinamajam nuosprendžiui, nes jis yra galutinis, t. y. jį priėmus neturi būti atliekamas tyrimas ir juo Jungtinėje Karalystėje uždraudžiami atitinkami asmenys ar subjektai, o asmenims, palaikantiems su jais artimus ar ne tokius artimus ryšius, numatytos baudžiamosios sankcijos (žr. 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 155 ir 156 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

81      Vadinasi, nepaisant to, kad ieškovė ginčija atitinkamų grasinimų surengti išpuolius tikrumą, teigdama, kad motyvų pareiškimuose nėra jokių šiuos grasinimus pagrindžiančių įrodymų ar argumentų, į tokius grasinimus galima atsižvelgti šioje byloje. Iš to taip pat matyti, kad laikotarpis nuo naujausių faktų, į kuriuos atsižvelgta (1999 m.), iki 2001 m. įsakymo priėmimo dienos yra maždaug dveji metai. Toks laikotarpis, neviršijantis penkerių metų, nelaikytinas pernelyg ilgu (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 208 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

82      Taigi Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalis nebuvo pažeista dėl 2001 m. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakyme nurodytų įvykių datos, į kurią atsižvelgta pagal šią nuostatą.

83      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad argumentus dėl ginčijamų aktų grindimo 2001 m. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakymu reikia atmesti.

b)      Dėl Jungtinių Amerikos Valstijų sprendimų

84      Ieškovė ginčija, kad Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijų sprendimai gali būti laikomi kompetentingos institucijos sprendimais, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį, remdamasi argumentais, grindžiamais sąvoka „kompetentinga institucija“ ir tokių sprendimų priėmimui įrodyti reikalinga informacija.

85      Šiuo klausimu primintina iki šiol suformuota jurisprudencija, pagal kurią Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje esanti sąvoka „kompetentinga institucija“ apima ne tik valstybių narių valdžios institucijas, bet iš principo gali apimti ir trečiųjų valstybių valdžios institucijas (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 22 punktas; 2018 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑400/10 RENV, EU:T:2018:966, 244 punktas ir 2019 m. kovo 6 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑289/15, EU:T:2019:138, 43 punktas).

86      Tokį aiškinimą patvirtina, pirma, Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies formuluotė, kurioje apibrėžiant sąvoką „kompetentingų institucijų“ neapsiribojama valstybių narių valdžios institucijomis, ir, antra, tikslas, kurio siekiama šia bendrąja pozicija, priimta įgyvendinant Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją 1373(2001), kuria užsibrėžta visoms valstybėms sistemiškai ir glaudžiai bendradarbiaujant suintensyvinti kovą su terorizmu pasaulyje (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 23 punktas; 2018 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑400/10 RENV, EU:T:2018:966, 245 punktas ir 2019 m. kovo 6 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑289/15, EU:T:2019:138, 44 punktas).

87      Vis dėlto iš suformuotos jurisprudencijos matyti ir tai, kad prieš remdamasi trečiosios valstybės valdžios institucijos sprendimu Taryba privalo patikrinti, ar šis sprendimas priimtas paisant teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 24 ir 31 punktai ir 2019 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑308/18, EU:T:2019:557, 58 punktas).

88      Taigi pirmiausia reikia išnagrinėti ieškovės argumentus, kuriais ginčijamas toks patikrinimas, kurį šiuo atveju atliko Taryba. Šiuo klausimu pažymėtina, kad būtinybė atlikti šį patikrinimą kyla, be kita ko, iš tikslo, kurio siekiama Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje numatytu reikalavimu, pagal kurį pirminis asmens ar subjekto įtraukimas į lėšų įšaldymo sąrašą turi būti grindžiamas kompetentingos institucijos priimtu sprendimu. Šiuo reikalavimu siekiama apsaugoti atitinkamus asmenis arba subjektus užtikrinant, kad jų pirminis įtraukimas į šį sąrašą būtų pagrįstas tik pakankamu faktiniu pagrindu (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Al-Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al-Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, EU:C:2012:711, 68 punktą). Šis tikslas gali būti pasiektas tik jeigu trečiosios valstybės sprendimai, kuriais Taryba grindžia pirminį asmenų arba subjektų įtraukimą į minėtą sąrašą, priimti paisant teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 26 punktas).

89      Nagrinėjamu atveju motyvų pareiškimų C priede, kuris susijęs su Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijų sprendimais priskirti PKK prie FTO ir SDGT ir kuris identiškas 2015–2017 m. aktuose ir 2019 m. sprendimuose, Taryba, be kita ko, nurodo, kad sprendimas priskirti prie FTO priimtas 1997 m. spalio 8 d., o sprendimas priskirti prie SDGT – 2001 m. spalio 31 d. (3 ir 4 punktai).

90      Taryba toliau pažymi, kad sprendimus priskirti prie FTO po penkerių metų savo iniciatyva peržiūri Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės sekretorius, jeigu per tą laiką nebuvo gauta prašymo atšaukti sprendimą dėl priskyrimo. Pats atitinkamas subjektas kas dvejus metus gali prašyti atšaukti sprendimą dėl jo priskyrimo, pateikdamas įrodymų, patvirtinančių, kad aplinkybės, kuriomis buvo grindžiamas sprendimas priskirti jį prie FTO, iš esmės pasikeitė. Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės sekretorius ir United States Congress (JAV Kongresas, Jungtinės Amerikos Valstijos) taip pat gali savo iniciatyva atšaukti sprendimą priskirti prie FTO. Be to, atitinkamas subjektas gali pateikti skundą dėl sprendimo priskirti jį prie FTO Circuit Court of Appeals for the District of Columbia (Kolumbijos apygardos federalinis apeliacinis teismas, Jungtinės Amerikos Valstijos). Dėl sprendimų priskirti prie SDGT Taryba pažymi, kad jie nėra nuolat peržiūrimi, tačiau juos galima ginčyti federaliniuose teismuose (motyvų pareiškimų C priedo 8–11 punktai). Taryba taip pat konstatuoja, kad sprendimai priskirti ieškovę prie FTO ir SDGT nebuvo ginčijami Jungtinių Amerikos Valstijų teismuose ir dėl jų šiuo metu nevyksta jokio teismo proceso (motyvų pareiškimų C priedo 11 ir 12 punktai). Atsižvelgdama į peržiūros procedūras ir galimų teisių gynimo priemonių aprašymą Taryba mano, kad taikytinuose Jungtinių Amerikos Valstijų teisės aktuose užtikrinama teisė į gynybą ir teisė į veiksmingą teisminę gynybą (motyvų pareiškimų C priedo 13 punktas).

91      Vis dėlto pateikdamas poziciją dėl motyvų pareiškimų, identiškų tiems, kurie pridėti prie 2015–2017 m. aktų ir 2019 m. sprendimų, keliuose sprendimuose Bendrasis Teismas jau yra konstatavęs, kad šių pareiškimų nepakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog Taryba atliko reikalaujamą patikrinimą dėl teisės į gynybą užtikrinimo principo laikymosi Jungtinėse Amerikos Valstijose (2019 m. kovo 6 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑289/15, EU:T:2019:138, 54–65 punktai; 2019 m. balandžio 10 d. Sprendimo Gamaa Islamya Égypte / Taryba, T‑643/16, EU:T:2019:238, 93–104 punktai ir 2019 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑308/18, EU:T:2019:557, 65–76 punktai). Be to, Teisingumo Teismas tik viename sprendime dėl apeliacinio skundo, išnagrinėjęs jo pagrindą, kuriuo prieštarauta Bendrojo Teismo analizei dėl Tarybos rėmimosi Jungtinių Amerikos Valstijų sprendimais (2019 m. rugsėjo 4 d. Sprendimas Hamas / Taryba, T‑308/18, EU:T:2019:557), konstatavo, kad tokie prieštaravimai nepriimtini ir kad skundžiamame sprendime Bendrojo Teismo atlikta analizė turi res judicata galią (2021 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Taryba / Hamas, C‑833/19 P, EU:C:2021:950, 36–40 ir 82 punktai).

92      Pagal teisės į gynybą užtikrinimo principą reikalaujama, kad asmenims, nurodytiems sprendimuose, galinčiuose turėti didelį poveikį jų interesams, būtų suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl šiuos sprendimus pagrindžiančių jų nenaudai surinktų įrodymų. Priemonių, kuriomis asmenų pavardės arba subjektų pavadinimai įtraukiami į lėšų įšaldymo sąrašus, atveju šis principas reiškia, kad apie šių priemonių motyvus šiems asmenims arba subjektams turi būti pranešama patvirtinant priemones arba iškart po to, kai jos patvirtinamos (žr. 2019 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑308/18, EU:T:2019:557, 65 ir 66 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

93      Dėl Jungtinių Amerikos Valstijų teisės aktų, kuriuose reglamentuojamas priskyrimas prie SDGT ir kuriais grindžiamas 2001 m. sprendimas, pažymėtina, kad bendro pobūdžio aprašyme, kurį Taryba pateikė motyvų pareiškimuose, nenurodyta, kad Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijos turi pareigą pranešti suinteresuotiesiems asmenims motyvus ar tuos sprendimus paskelbti, todėl negalima teigti, kad buvo laikytasi teisės į gynybą principo (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑308/18, EU:T:2019:557, 69 ir 70 punktus).

94      Dėl teisės aktų, kuriuose reglamentuojamas priskyrimas prie FTO ir kuriais grindžiamas 1997 m. sprendimas, pažymėtina, kad juose iš tiesų numatyta skelbti nagrinėjamus sprendimus Federaliniame registre. Vis dėlto iš motyvų pareiškimų nematyti, kad, be šių sprendimų rezoliucinės dalies, tame registre būtų skelbiami kokie nors motyvai – tai, beje, patvirtina Federalinio registro ištraukos, pateiktos atsiliepimo į ieškinį byloje T‑316/14 RENV priede, – arba jie būtų pateikti ieškovei kažkuriuo būdu (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑308/18, EU:T:2019:557, 71–75 punktus). Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijų turima šios šalies Valstybės departamento 2013 ar 2019 m. PKK „administracinio registro byla“, nurodyta motyvų pareiškimuose, yra gerokai vėlesnė nei 1997 ir 2001 m. Jungtinių Amerikos Valstijų sprendimai ir nėra jokios informacijos, iš kurios būtų matyti, kad toje byloje yra su šiais sprendimais ir jų motyvais susijusių duomenų. Be to, Taryba visiškai nenurodo, kokiomis sąlygomis galima susipažinti su šia administracinio registro byla, o tik tvirtina, beje, vien savo rašytinėse pastabose, kad ieškovė nepasinaudojo teise susipažinti su minėta byla.

95      Tokio 1997 m. sprendimo rezoliucinės dalies paskelbimo Federaliniame registre, taigi, ir vien šio paskelbimo nurodymo motyvų pareiškimuose, nepakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog Taryba atliko reikalaujamą patikrinimą dėl teisės į gynybą principo laikymosi Jungtinėse Amerikos Valstijose (2019 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑308/18, EU:T:2019:557, 76 punktas).

96      Vadinasi, nagrinėjamu atveju reikia nuspręsti, kaip Bendrasis Teismas konstatavo 2019 m. kovo 6 d. Sprendime Hamas / Taryba (T‑289/15, EU:T:2019:138, 65 punktas), 2019 m. balandžio 10 d. Sprendime Gamaa Islamya Égypte / Taryba (T‑643/16, EU:T:2019:238, 104 punktas) ir 2019 m. rugsėjo 4 d. Sprendime Hamas / Taryba (T‑308/18, EU:T:2019:557, 76 punktas), kad 2015–2017 m. aktai ir 2019 m. sprendimai negalėjo būti grindžiami Jungtinių Amerikos Valstijų sprendimais kaip kompetentingų institucijų sprendimais, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį, nesant reikalo nagrinėti, ar paisyta teisės į veiksmingą teisminę gynybą.

97      Dėl 2014 m. aktų pažymėtina, kad juose a fortiori yra toks pat trūkumas, nes atitinkamuose motyvų pareiškimuose Taryba tik pamini teisminę ar administracinę kontrolę, kuri gali būti taikoma nagrinėjamiems sprendimams, tačiau nenurodo, kad Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijos turi pareigą pranešti suinteresuotiesiems asmenims motyvus ar tuos sprendimus paskelbti. Be to, pažymėtina, kad 2014 m. aktuose paminėdama Jungtinių Amerikos Valstijų sprendimus Taryba net nenurodo tų sprendimų datos, o tai reiškia, kad šie aktai taip pat neatitinka Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų, susijusių su tikslios informacijos, iš kurios būtų matyti, kad sprendimą priėmė kompetentinga institucija, pateikimu (žr. šio sprendimo 74 ir 75 punktus).

98      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškinio pagrindas, grindžiamas Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies pažeidimu, turi būti pripažintas pagrįstu tiek, kiek ginčijami aktai grindžiami 1997 ir 2001 m. Jungtinių Amerikos Valstijų sprendimais, tačiau atmestas tiek, kiek jie grindžiami 2001 m. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakymu.

2.      Dėl ieškinio pagrindo, grindžiamo Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies pažeidimu

99      Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio pagrindas, grindžiamas Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies pažeidimu, kiek tai susiję su 1997 ir 2001 m. Jungtinių Amerikos Valstijų sprendimais, yra pripažintas pagrįstu, jis nebus nagrinėjamas tiek, kiek juo ginčijamas tuose sprendimuose nurodytų įvykių kvalifikavimas kaip teroro aktų.

100    Bylose T‑316/14 RENV ir T‑148/19 ieškovė pateikia dviejų rūšių argumentus dėl ieškinio pagrindo, grindžiamo Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies pažeidimu; kai kuriais iš jų apskritai ginčijama tai, kad veiksmai, kuriais per ginkluotą konfliktą siekiama įgyvendinti teisę į apsisprendimą, atliekami teroristiniais tikslais, o kitais – konkrečiai tai, kad tam tikrais motyvų pareiškimuose nurodytais veiksmais siekiama šioje nuostatoje išvardytų teroristinių tikslų. Ji taip pat teigia (tik byloje T‑148/19), kad negali būti laikoma „teroristine grupe“, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalį, nes ji nėra struktūriškai apibrėžta grupė, sutartinai veikianti siekiant vykdyti teroro aktus.

101    Kadangi byloje T‑148/19 Taryba ginčija tiek šio pagrindo priimtinumą, tiek jo reikšmingumą, prieš pradedant jo pagrįstumo analizę visų pirma reikia išnagrinėti šiuos aspektus.

a)      Dėl ieškinio pagrindo priimtinumo

102    Taryba teigia, kad šis ieškinio pagrindas nepriimtinas, nes visiškai nepagrįstas įrodymais.

103    Šį nepriimtinumo pagrindą reikia atmesti.

104    Pagal Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmą pastraipą, procesui Bendrajame Teisme taikomą pagal to paties statuto 53 straipsnio pirmą pastraipą, ir pagal Procedūros reglamento 76 straipsnio d punktą ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas, pagrindai ir argumentai, kuriais remiamasi, ir tų pagrindų santrauka. Pagal suformuotą jurisprudenciją tokia informacija turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio, prireikus – neturėdamas kitos patvirtinančios informacijos. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir gerą teisingumo vykdymą, tam, kad ieškinys būtų priimtinas, būtina, kad svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis grindžiamas, būtų bent jau glaustai, bet nuosekliai ir suprantamai nurodytos pačiame ieškinio tekste. Šiuo tikslu, be kita ko, reikalaujama, kad ieškovas pateiktų argumentų, kuriais grindžiamas ieškinio pagrindas, leidžiančių atsakovui ir Sąjungos teismui suprasti šį pagrindą ir į jį atsakyti (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimo BSCA / Komisija, T‑818/14, EU:T:2018:33, 94–96 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

105    Kita vertus, nereikalaujama, kad ieškovas pateiktų įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytą pagrindą, nes tai, ar tokiais įrodymais šis pagrindas patvirtinamas, yra jo pagrįstumo vertinimo dalykas, ir, nesant šių įrodymų, jis gali būti atmestas kaip nepagrįstas. Minėtoje jurisprudencijoje pateikta nuoroda į „faktines aplinkybes“, kurios turi būti glaustai išdėstytos ieškinyje, susijusi su faktiniais pagrindais, padedančiais suprasti ieškinį, neatsižvelgiant į tai, ar šie faktiniai pagrindai nustatyti remiantis įrodymais (žr. šio sprendimo 104 punktą).

106    Nagrinėjamu atveju grįsdama ieškinio pirmąjį pagrindą ieškovė pateikė išsamius argumentus (tam skirta daugiau nei 60 ieškinio byloje T‑148/19 punktų), o to Taryba, beje, neginčija ir į tai atsižvelgia išsamiai atsakydama į kiekvieną ieškovės argumentą, pateiktą grindžiant ieškinio pagrindą. Taigi šis ieškinio pagrindas yra priimtinas.

b)      Dėl ieškinio pagrindo reikšmingumo

107    Ieškovė tvirtina, kad ji nėra struktūriškai apibrėžta grupė, sutartinai veikianti siekiant vykdyti teroro aktus. PKK reiškia ir savo struktūrą turinčią partiją daugialypėje „grupėje“, ir pačią šią „grupę“, ir kurdų visuomeninį judėjimą; 2019 m. sprendimuose Taryba aiškiai nenurodė, kurį iš šių realiai egzistuojančių subjektų siekė palikti ginčijamuose sąrašuose. Ieškovės teigimu, nei „grupė“, apimanti daug partijų ir kitų formų savarankiškų susivienijimų, nei kurdų visuomeninis judėjimas, kurio narių nei tiesiogiai, nei netiesiogiai ieškovė nekontroliuoja, negali būti laikomi struktūriškai apibrėžta grupe, taigi, ir teroristine grupe. Nors PKK, kaip „grupei“ priklausanti partija, yra pakankamai struktūriškai apibrėžta, ji nesiekia vykdyti teroro aktų ir jų nevykdo.

108    Taryba mano, kad ši argumentų grupė, pateikta grindžiant šį ieškinio pagrindą, yra nereikšminga, nes iš Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies formuluotės matyti, kad kvalifikavimas kaip „teroristinės grupės“, konkrečiai – kaip „grupės“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nėra minėtos bendrosios pozicijos taikymo sąlyga.

109    Iš tiesų iš Bendrosios pozicijos 2001/931 formuluočių matyti, kad kvalifikavimas kaip „teroristinės grupės“ pagal šios bendrosios pozicijos 1 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą, o tai yra „daugiau kaip dviejų asmenų struktūriškai apibrėžta grupė, sukurta per tam tikrą laikotarpį ir sutartinai veikianti siekiant daryti teroro aktus“, nėra bendroji minėtos pozicijos taikymo sąlyga.

110    Kaip nurodyta Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 2 dalyje, ši pozicija taikoma fiziniams asmenims, grupėms ir organizacijoms (beje, pastarosios nėra išskirtos sąraše, pridėtame prie minėtos bendrosios pozicijos ir 2019 m. sprendimų, kurių pirmajame punkte išvardyti „fiziniai asmenys“, o antrajame punkte – „grupės ir organizacijos“). Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje apibrėžiant „teroristinę grupę“ siekiama tik nurodyti du konkrečius teroristinius tikslus, t. y. „vadovavimą teroristinei grupei“ (Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos j papunktis) ir „dalyvavimą teroristinės grupės veikloje“ (Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos k papunktis); šios bendrosios pozicijos taikymo sritis neapsiriboja šiais dviem tikslais, kurių, beje, Taryba nenurodė 2019 m. sprendimuose, kiek tai susiję su PKK (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 253 punktą).

111    Vadinasi, neturi reikšmės tai, kad, kaip teigia ieškovė, PKK nėra „teroristinė grupė“, nes ji pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 reikalavimus buvo įtraukta į ginčijamus sąrašus kaip „grupė ir organizacija“ ir visiškai neginčija jos kvalifikavimo kaip „organizacijos“.

112    Taigi šį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nereikšmingą, kiek juo ginčijamas ieškovės kvalifikavimas kaip „teroristinės grupės“.

113    Kita vertus, atsakant į Tarybos teiginį, kad ji neprivalo tikrinti kompetentingos nacionalinės institucijos atlikto faktinių aplinkybių kvalifikavimo, pažymėtina, kad Tarybai tenka tokia pareiga, todėl ieškovės argumentai yra reikšmingi tiek, kiek jais ginčijamas veiksmų, į kuriuos atsižvelgė nacionalinės institucijos, atitikties teroro akto apibrėžčiai, nustatytai Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalyje, patikrinimo rezultatas.

114    Kaip matyti iš Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos, kurioje nurodytas, be kita ko, „pasmerkimas [nuteisimas]“ dėl „teroristinio akto, pasikėsinimo padaryti, dalyva[vimo] ar padė[jimo] darant tokią veiką“, Taryba turi patikrinti, ar nacionalinių institucijų nustatyti veiksmai iš tikrųjų yra teroro aktai, kaip jie apibrėžti Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalyje (šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885, 191 punktą). Šis patikrinimas juo labiau būtinas dėl to, kad, kaip matyti iš tam tikrų ieškovės pateiktų argumentų, teroro akto apibrėžtys įvairiose valstybėse skiriasi ir nebūtinai visais aspektais atitinka Bendrojoje pozicijoje 2001/931 pateiktą apibrėžtį.

115    Vis dėlto, kai vykstant procedūrai Taryboje atitinkamas subjektas išsamiai neginčija, kad nacionalinis sprendimas priimtas dėl teroro aktų, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalį, Taryba neprivalo išsamiau atsakyti į šį klausimą; pakanka, kad ji motyvų pareiškimuose nurodytų informaciją, kuria remdamasi patikrino, ar motyvai, kuriais grindžiami kompetentingų nacionalinių institucijų priimti sprendimai, patenka į Bendrojoje pozicijoje 2001/931 pateiktą terorizmo apibrėžtį (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 162 ir 163 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

116    Pažymėtina ir tai, kad šį patikrinimą pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalį Taryba privalo atlikti tik dėl įvykių, nustatytų nacionalinių institucijų sprendimuose, kuriais buvo grindžiamas pirminis atitinkamo subjekto įtraukimas į sąrašą. Kaip matyti iš 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba (T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 168 ir 276 punktai), jeigu Taryba, atlikdama peržiūrą pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį, palieka subjekto pavadinimą lėšų įšaldymo sąrašuose, ji turi įrodyti ne tai, kad šis subjektas įvykdė minėtos bendrosios pozicijos 1 straipsnio 3 dalyje nurodytus teroro aktus, o tai, kad išlieka pavojus, kad jis dalyvaus tokioje teroristinėje veikloje; tai nebūtinai reiškia, kad jis vykdo minėtus aktus.

117    Vis dėlto, jeigu galima teigti, kad PKK vykdė teroro aktus po pirminio jos įtraukimo į sąrašą, tai a fortiori pateisina jos palikimą sąraše.

118    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškinio pagrindas, grindžiamas Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies pažeidimu, yra nereikšmingas tiek, kiek jis susijęs su ieškovės kvalifikavimu kaip „teroristinės grupės“ ir veiksmais, kuriuos atlikusi peržiūrą pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį nurodė Taryba, siekdama palikti ieškovės pavadinimą ginčijamuose sąrašuose, tačiau yra reikšmingas tiek, kiek juo ginčijamas nacionalinių institucijų sprendimuose, kuriais pagrįstas pirminis ieškovės įtraukimas į sąrašą, nurodytų įvykių kvalifikavimas kaip teroro aktų.

c)      Dėl ieškinio pagrindo pagrįstumo

1)      Dėl argumentų, kad Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalyje nurodytus tikslus reikia aiškinti atsižvelgiant į teisėtą ginkluotą konfliktą dėl kurdų tautos teisės į apsisprendimą

119    Pirmiausia pažymėtina, kad nors ieškovė atsisakė ieškinio pirmojo pagrindo byloje T‑316/14 RENV, grindžiamo tarptautinės ginkluotų konfliktų teisės pažeidimu (žr. šio sprendimo 28 punktą), ji toliau remiasi savo argumentais, grindžiamais būtinybe atsižvelgti į ginkluotą konfliktą aiškinant ir taikant Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalį.

120    Ieškovė, remdamasi jos ir Turkijos Respublikos ginkluotu konfliktu, neigia, kad veiksmai, kuriuos Taryba priskyrė ieškovei, buvo įvykdyti siekiant teroristinių tikslų. Ieškovės nuomone, labai svarbu atsižvelgti į ginčijamų aktų kontekstą, t. y. į PKK ir Turkijos valdžios institucijų teisėtą ginkluotą konfliktą dėl kurdų tautos teisės į apsisprendimą, nes pagal tarptautinę teisę prievartos naudojimas iš principo leidžiamas vykstant ginkluotam konfliktui. Remiantis ESS 3 straipsnio 5 dalimi ir 21 straipsniu, Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalį reikėtų aiškinti atsižvelgiant į tarptautinėje teisėje įtvirtintą teisę į apsisprendimą, tarptautinę humanitarinę teisę arba pagrindines demokratijos vertybes ir teisinę valstybę.

121    Tokiais argumentais ieškovė ginčija jai priskirtų veiksmų teroristinius tikslus, pabrėždama būtinybę atskirti veiksmo įvykdymą nuo jo įvykdymo teroristiniais tikslais. Visų pirma ji nesiekia nei destabilizuoti, nei sunaikinti Turkijos valstybės, ji tik siekia ją pagerinti, kad labiau atitiktų Sąjungoje įtvirtintus demokratijos principus, įskaitant pagrindinę teisę į apsisprendimą. Be to, ji siekia priversti Turkijos vyriausybę pripažinti kurdams geresnę padėtį, todėl jos pastangos negali būti laikomos nepagrįstomis. Galiausiai ieškovė teigia, kad ji siekia tik teisėtų karinių tikslų, nė vienas iš jai priskirtų veiksmų nebuvo nukreiptas prieš civilius gyventojus, nors pasitaikė jų aukų.

122    Šiuo klausimu primintina, kad iš Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo jurisprudencijos matyti, kad ginkluotas konfliktas, kaip tai suprantama pagal tarptautinę humanitarinę teisę, nereiškia, kad vykstant tokiam konfliktui galimiems teroro aktams negali būti taikomos Sąjungos teisės nuostatos dėl terorizmo prevencijos, kaip antai Bendroji pozicija 2001/931 (2017 m. kovo 14 d. Sprendimo A ir kt., C‑158/14, EU:C:2017:202, 97 ir 98 punktai; taip pat žr. 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 294 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

123    Pirma, Bendrojoje pozicijoje 2001/931 nedaroma jokio skirtumo dėl jos taikymo srities pagal tai, ar aptariamas aktas įvykdytas per ginkluotą konfliktą, kaip jis suprantamas pagal tarptautinę humanitarinę teisę, ar kitomis aplinkybėmis. Antra, Sąjunga ir jos valstybės narės siekia kovoti su įvairių formų terorizmu, laikydamosi galiojančios tarptautinės teisės tikslų (2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885, 58 punktas).

124    Be to, ieškovė neginčija Bendrosios pozicijos 2001/931 taikymo ginkluoto konflikto atveju, tačiau iš esmės mano, kad jos nuostatas reikia aiškinti atsižvelgiant į ieškovės ir Turkijos valdžios institucijų ginkluoto konflikto dėl kurdų tautos teisės į apsisprendimą teisėtumą.

125    Pritartina ieškovei ir pripažintina, kad paprotinis apsisprendimo principas, be kita ko, nurodytas 1945 m. birželio 26 d. San Franciske pasirašytos Jungtinių Tautų Chartijos 1 straipsnyje, yra tarptautinės teisės principas, taikomas visoms priklausomoms teritorijoms ir visoms tautoms, kurios dar nėra nepriklausomos (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Taryba / Front Polisario, C‑104/16 P, EU:C:2016:973, 88 punktą ir 2019 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑308/18, EU:T:2019:557, 217 punktą).

126    Nepareiškiant pozicijos dėl šio principo taikymo šioje byloje ir ginkluotųjų pajėgų panaudojimo teisei į apsisprendimą įgyvendinti teisėtumo, konstatuotina, kad minėtas principas nereiškia, kad norėdama pasinaudoti teise į apsisprendimą tauta ar teritorijos gyventojai gali imtis priemonių, patenkančių į Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies taikymo sritį (2019 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑308/18, EU:T:2019:557, 218 punktas ir 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 299 punktas).

127    Bendrasis Teismas jau yra nusprendęs, kad teroro aktų draudimo per ginkluotus konfliktus išimtis ginkluotame konflikte prieš „engiančią vyriausybę“ dalyvaujantiems išsilaisvinimo judėjimams negrindžiama jokiu Sąjungos ar tarptautinės teisės pagrindu. Tarptautinės teisės nuostatose dėl teroro aktų draudimo, konkrečiai – 2001 m. rugsėjo 28 d. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijoje 1373 (2001), 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijoje dėl civilių apsaugos karo metu, 1977 m. birželio 8 d. Ženevos konvencijų I ir II papildomuose protokoluose dėl tarptautinių ir netarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos ir 1999 m. gruodžio 9 d. Niujorke pasirašytoje Tarptautinėje konvencijoje dėl kovos su terorizmo finansavimu, nedaroma jokio skirtumo pagal aktą įvykdžiusio asmens statusą ir tuo aktu siekiamą tikslą (2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885, 68 punktas).

128    Be to, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovė tik nurodo vienintelę nuostatą, šiuo atveju – Sąjungos teisės nuostatą, kuria grindžiamas konkretus jos teiginys, kad egzistuoja teise į apsisprendimą grindžiama teroro aktų draudimo per ginkluotus konfliktus išimtis, t. y. 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pamatinio sprendimą 2002/475/TVR dėl kovos su terorizmu (OL L 164, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 18), konkrečiai kalbant, jo 11 konstatuojamąją dalį, kurioje numatyta, kad šis pamatinis sprendimas „nereglamentuoja ginkluotų konfliktų metu atliekamų ginkluotųjų pajėgų veiksmų, kuriuos reglamentuoja tarptautinė humanitarinė teisė, kaip šie terminai apibrėžiami pagal tą teisę, ir valstybės ginkluotųjų pajėgų veiksmų joms atliekant savo oficialias pareigas tiek, kiek tuos veiksmus reglamentuoja kitos tarptautinės teisės normos“. Ieškovė priduria, kad Pamatinis sprendimas 2002/475 buvo papildytas Tarybos deklaracija, pagal kurią į jo taikymo sritį aiškiai nepatenka ginkluotas pasipriešinimas, kokį vykdė įvairūs Europos pasipriešinimo judėjimai per Antrąjį pasaulinį karą.

129    Vis dėlto Bendrojoje pozicijoje 2001/931, kaip ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijoje 1373 (2001), kurią ji įgyvendina Sąjungos lygiu, nėra jokios nuostatos, panašios į Pamatinio sprendimo 2002/475 11 konstatuojamąją dalį, o tokios konstatuojamosios dalies nebuvimas šioje bendrojoje pozicijoje turi būti aiškinamas kaip išreiškiantis Tarybos valią nenustatyti jokios tos bendrosios pozicijos nuostatų taikymo išimties, kai siekiama užkirsti kelią terorizmui ir kovoti su jo finansavimu (2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885, 74–76 punktai).

130    Vadinasi, ieškovės nuoroda į Pamatinį sprendimą 2002/475 ir į jį papildančią Tarybos deklaraciją yra nereikšminga.

131    Be to, reikia atskirti tikslus, kurių siekia tauta ar teritorijos gyventojai, ir veiksmus, kurių jie imasi, kad tuos tikslus pasiektų. Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos i–iii punktuose nurodyti „tikslai“ neatitinka tokių tikslų, kurie gali būti kvalifikuojami kaip galutiniai arba pagrindiniai. Kaip matyti iš vartojamų sąvokų (bauginimas, prievarta, destabilizavimas ar sunaikinimas), jie susiję su pačiu atliktų veiksmų pobūdžiu, o tai reiškia, kad Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje daroma nuoroda tik į „veiksmus“, o ne į „tikslus“ (žr. 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 300 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

132    Taigi visų pirma, priešingai, nei teigia ieškovė, neturi būti atsižvelgiama į tikslą, kurio siekiama kėsinantis į Turkijos valstybės pagrindines struktūras (Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos iii punktas), net jeigu būtų nustatyta, kad šia struktūras siekiama pakeisti taip, kad jos taptų demokratiškesnės. Be to, sąvoka „neteisėtai“ (Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos ii punktas) turi būti suprantama kaip prievartos neteisėtumas, visų pirma panaudojus prievartos priemones, ir neturi būti vertinama atsižvelgiant į tariamai teisėtą šia prievarta siekiamą tikslą. Galiausiai dėl gyventojų įbauginimo (Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos i punktas), dėl kurio ieškovė teigia, kad jos ginkluotas konfliktas dėl kurdų tautos teisės į apsisprendimą nukreiptas vien į karinius objektus, konstatuotina, kad šis argumentas nepagrįstas faktais, nes motyvų pareiškimuose nurodyti keli veiksmai, visų pirma išpuoliai turizmo infrastruktūros objektuose, daugiausia, o ne vien atsitiktinai, buvo nukreipti prieš civilius gyventojus (žr., be kita ko, šio sprendimo 142 ir 143 punktus).

133    Galiausiai pažymėtina, kad iš to, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, kad terorizmo prevencijos priemonė, kaip antai Bendroji pozicija 2001/931 ir apskritai visa Sąjungos ribojamųjų priemonių sistema, yra kliūtis represinių valstybių gyventojams pasinaudoti teise į apsisprendimą. Iš tiesų Bendrąja pozicija 2001/931 ir Tarybos užtikrinamu jos įgyvendinimu siekiama ne nustatyti, kas valstybės ir grupuotės konflikte yra teisus ar neteisus, o kovoti su terorizmu (2014 m. spalio 16 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑208/11 ir T‑508/11, EU:T:2014:885, 71 punktas). Tokiu atveju Taryba, naudodamasi Sąjungos institucijoms suteikta plačia diskrecija Sąjungos išorės santykių politikos vykdymo srityje (šiuo klausimu žr. 1982 m. spalio 28 d. Sprendimo Faust / Komisija, 52/81, EU:C:1982:369, 27 punktą; 1998 m. birželio 16 d. Sprendimo Racke, C‑162/96, EU:C:1998:293, 52 punktą ir 2011 m. rugsėjo 6 d. Nutarties Mugraby / Taryba ir Komisija, T‑292/09, nepaskelbta Rink., EU:T:2011:418, 60 punktą), turi nuspręsti, kam taikyti ribojamąsias priemones – su atitinkama valstybe susijusiems fiziniams ir juridiniams asmenims, ar tautai, siekiančiai pasinaudoti teise į apsisprendimą.

134    Taigi reikia atmesti ieškovės argumentus, susijusius su atsižvelgimu į teisėtą ginkluotą konfliktą dėl kurdų tautos teisės į apsisprendimą, kuriuos ji pateikė siekdama išaiškinti Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nurodytus tikslus.

135    Vadinasi, reikia atmesti ir visus ieškovės argumentus, kuriais ji ginčija tai, kad tam tikrais jai priskirtais veiksmais siekta teroristinių tikslų, remdamasi tuo, kad jų imtasi kaip atsakomųjų priemonių prieš Turkijos kariuomenę.

2)      Dėl priekaišto, kad tam tikrų ieškovei priskirtų veiksmų tikslai yra teroristiniai

136    Pirmiausia reikia atmesti argumentą, grindžiamą iš esmės tuo, kad buvo pažeistas nusikalstamų veikų ir bausmių teisėtumo principas, nes Taryba negalėjo ginčijamų aktų grįsti įvykiais, susiklosčiusiais iki Bendrosios pozicijos 2001/931 įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, kad lėšų įšaldymas yra visiškai apsaugos priemonė, kaip numatyta Bendrojoje pozicijoje 2001/931, taigi ji nėra baudžiamoji ar administracinė sankcija (žr. 2010 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Fahas / Taryba, T‑49/07, EU:T:2010:499, 67 ir 68 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją), šis bendrasis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas Chartijos 49 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje, pagal kurį „[n]iekas negali būti nuteistas už veikimą <...>, kuri[s] pagal j[o] padarymo metu galiojusią nacionalinę ar tarptautinę teisę nebuvo laikom[as] nusikalstam[a] veik[a]“, nagrinėjamu atveju netaikytinas (pagal analogiją žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Ezz ir kt. / Taryba, T‑256/11, EU:T:2014:93, 70–81 punktus).

137    Be to, kaip nereikšmingą reikia atmesti argumentą, grindžiamą tuo, kad tam tikri Jungtinės Karalystės valdžios institucijų nustatyti veiksmai neatitinka šios valstybės teisės aktuose nurodytos nusikaltimų apibrėžties. Iš nustatytos specialios valstybių narių ir Tarybos bendradarbiavimo siekiant kovoti su terorizmu formos ir iš jos kylančios Tarybos pareigos kuo daugiau pasikliauti kompetentingos nacionalinės institucijos vertinimu, kuriuo grindžiamas jos sprendimas, matyti, kad ji taip pat turi pasikliauti šia institucija, kai nustatytos faktinės aplinkybės kvalifikuojamos pagal nacionalinės teisės normas. Nors pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalį turi būti įvykdytas reikalavimas „apibrėž[ti] kaip nusikaltim[ą] pagal nacionalinę teisę“, šis kvalifikavimas patenka griežtai į nacionalinę sritį ir nepriklauso nuo šios bendrosios pozicijos įgyvendinimo.

138    Dėl priekaišto, kad tam tikri PKK priskirti veiksmai atitinka Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus, pagal kuriuos apibrėžiama teroro akto sąvoka, pirmiausia pažymėtina, kad, priešingai, nei teigia ieškovė, būtent iš šiam ieškinio pagrindui pagrįsti pateiktų prieštaravimų, kurie toliau nagrinėjami šiame sprendime, matyti, kad ieškovė turėjo pakankamų duomenų apie įvykius, kurių kvalifikavimą kaip teroro aktų ji ginčija, kad galėtų pateikti savo priekaištą pagrindžiančius argumentus. Be to, iš 2021 m. balandžio 22 d. Sprendime Taryba / PKK (C‑46/19 P, EU:C:2021:316, 62 ir 80 punktai) Teisingumo Teismo padarytos išvados matyti, kad 2014 m. aktus pagrindžiančių įvykių santraukoje, kaip ir 2015–2017 m. aktus pagrindžiančių įvykių santraukoje, kuri pažodžiui perkelta į 2019 m. sprendimus, pakankamai motyvuojama (išskyrus 2014 m. rugpjūčio mėn. įvykį), kad ieškovė turėjo pakankamų duomenų, kad pagrįstų savo argumentus, kuriais ginčijamas atitinkamų įvykių kvalifikavimas kaip teroro aktų.

139    Toliau konstatuotina, jog neatsižvelgiant į tai, kad ieškovė ginčija tik kai kuriais Tarybos nurodytais veiksmais siekiamų tikslų teroristinį pobūdį, šie priekaištai nepaneigia Tarybos vertinimų.

140    Pabrėžtina, kad kiekvienos rūšies veiksmai, nurodyti Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos a–k papunkčiuose, gali būti teroristinio pobūdžio. Tam, kad aktas būtų kvalifikuojamas kaip „teroro“ aktas, jis neturi apimti visų šioje nuostatoje nurodytų vienuolikos veiksmų.

141    Vadinasi, neturi reikšmės tai, kad, kaip teigia ieškovė, kai kurie jai priskirti veiksmai nesukėlė mirčių (a papunktis), nebuvo atlikti panaudojant šaunamuosius ginklus (f papunktis), nelėmė didelių sugriovimų (d papunktis) arba nebuvo susiję su žmonių pagrobimu (c papunktis), nes, pirma, neginčijama, kad šiais veiksmais siekta kitų Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos a–k papunkčiuose nurodytų teroristinių tikslų, ir, antra, kurio nors iš šių tikslų buvo siekiama kitais nustatytais veiksmais.

142    Visų pirma dėl 2001 m. Jungtinės Karalystės valdžios institucijų nustatytų veiksmų primintina, kad 2015–2017 m. aktų motyvų pareiškimuose ir 2019 m. sprendimuose Taryba nurodė šiuos veiksmus (motyvų pareiškimų A priedo 16 punktas):

–        Vakarų turistų, tarp jų kelių Jungtinės Karalystės piliečių, pagrobimas XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje,

–        išpuolis naftos perdirbimo gamykloje 1993 ir 1994 m.,

–        išpuolių turizmo infrastruktūros objektuose kampanija nuo 1993 m. iki 1994 m., per kurią žuvo užsienio turistų, įskaitant Jungtinės Karalystės piliečius,

–        grasinimai surengti išpuolius Turkijos turizmo infrastruktūros objektuose 1995–1999 m. laikotarpiu.

143    Taigi, net jeigu, kaip teigia ieškovė, nebūtų nustatyta, kad išpuoliai naftos perdirbimo gamykloje 1993 ir 1994 m. sukėlė pavojų žmonių gyvybei pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos d papunktį, neginčijama nei tai, kad buvo šioje nuostatoje nurodytų didelių sugriovimų, nei tai, kad dėl šių sugriovimų kilo neišvengiamų pasekmių, t. y. padaryta nurodytų didelių ekonominių nuostolių, sukeliant pavojų žmonių gyvybei, o tai yra viena iš dviejų galimų alternatyvių minėtų sugriovimų pasekmių. Be to, net jeigu, kaip teigia ieškovė, jai negalėtų būti priskiriamas išpuolis šioje naftos perdirbimo gamykloje, pažymėtina, kad 2001 m. Jungtinės Karalystės valdžios institucijos nustatė kitų veiksmų (žr. šio sprendimo 142 punktą), kurių sąsajos su ja arba kuriais siekiamo (-ų) teroristinio (-ų) tikslo (-ų), tarp jų pasikėsinimo į žmonių gyvybę, ieškovė neginčija. Galiausiai ieškovė nepagrįstai ginčija išpuolių Turkijos turizmo infrastruktūros objektuose grėsmės 1995 –1999 m. laikotarpiu atitiktį teroro aktų apibrėžčiai, pateiktai Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalyje, kurios i papunktyje aiškiai nurodyti „grasinima[i] padaryti <...> a–h papunkčiuose išvardyt[as] veik[as]“, kaip antai pasikėsinimus į gyvybę arba sugriovimus.

144    Be to, reikia atmesti ieškovės argumentus, kuriais nagrinėjamų veiksmų kvalifikavimas kaip teroro aktų ginčijamas remiantis tuo, kad Jungtinės Karalystės teisės aktuose ir Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalyje pateikta skirtinga teroro akto apibrėžtis. Nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose, t. y. 2000 m. Jungtinės Karalystės įstatyme dėl terorizmo, iš tiesų pateikta tokia pati dvilypė teroro aktų apibrėžtis kaip ir minėtoje bendrojoje pozicijoje: šie aktai apibrėžiami nurodant ir siekiamus „tikslus“, ir jiems naudojamas priemones, o šie „tikslai“ ir šios priemonės iš esmės sutampa. Taigi neturi reikšmės tai, kad Jungtinės Karalystės teisės aktuose sunkumo kriterijus susietas su priemonėmis (pavyzdžiui, nurodant didelį smurtą, didelę žalą), o Bendrojoje pozicijoje 2001/931 – su „tikslais“ (pavyzdžiui, nurodant didelį gyventojų bauginimą, didelį destabilizavimą ar sunaikinimą).

145    Dėl 2014 m. Jungtinės Karalystės valdžios institucijų nustatytų veiksmų papildomai pažymėtina (žr. šio sprendimo 116 ir 117 punktus), kad Taryba konkrečiai nenurodė kiekvienu iš jų siekiamų teroristinių tikslų, o motyvų pareiškimuose (A priedo 19 punktas) pateikė tik bendrą išvadą, kurioje išvardyti visi tie tikslai (šiuo atveju nurodyti Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos a, c, d ir f–i papunkčiuose), kiek tai susiję su veiksmais, nustatytais tiek 2001 m., tiek 2014 m. Taigi kvalifikuojant teroro aktus, kaip jie suprantami pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalį, neturi reikšmės argumentai, kuriais priekaištaujama Tarybai, kad ji nusprendė, jog 2014 m. nustatytais veiksmais buvo kėsinamasi į žmonių gyvybę (Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos a papunktis), jie buvo atlikti panaudojant šaunamuosius ginklus (Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos f papunktis) arba lėmė didelius sugriovimus (Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos d papunktis), o tai atitinka tik tris iš septynių nurodytų tikslų; be to, šie teroristiniai tikslai buvo pagrįstai nustatyti, kiek tai susiję su 2001 m. Jungtinės Karalystės valdžios institucijų sprendime nurodytais veiksmais (žr. šio sprendimo 143 punktą).

146    Taigi reikia atmesti ieškinio pagrindą, grindžiamą Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies pažeidimu.

3.      Dėl ieškinio pagrindo, grindžiamo Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalies pažeidimu

147    Primintina, kad atlikdama peržiūrą pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį Taryba gali palikti atitinkamo asmens pavardę ar subjekto pavadinimą lėšų įšaldymo sąraše, jeigu prieina prie išvados, kad tebeegzistuoja pavojus, jog jis dalyvaus teroristinėje veikloje, dėl kurios pirmą kartą buvo įtrauktas į šį sąrašą, todėl toks palikimas iš esmės yra atitinkamo asmens ar subjekto pirminio įtraukimo į tą sąrašą pratęsimas. Šiuo tikslu Taryba privalo patikrinti, ar po šio pirminio įtraukimo į sąrašą faktinė padėtis pasikeitė taip, kad nebeleidžia daryti tokios pačios išvados dėl atitinkamo asmens ar subjekto dalyvavimo teroristinėje veikloje (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 46 ir 51 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją; 2019 m. birželio 20 d. Sprendimo K. P., C‑458/15, EU:C:2019:522, 43 punktą ir 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Taryba / PKK, C‑46/19 P, EU:C:2021:316, 49 punktą).

148    Vertinant, ar tebeegzistuoja pavojus, kad atitinkamas asmuo ar subjektas dalyvaus teroristinėje veikloje, reikia tinkamai atsižvelgti į vėlesnę nacionalinio sprendimo, kuriuo buvo pagrįstas šio asmens ar subjekto pirminis įtraukimas į lėšų įšaldymo sąrašus, baigtį, visų pirma į tai, ar šis nacionalinis sprendimas buvo panaikintas arba atšauktas dėl naujų aplinkybių ar aspektų arba dėl pasikeitusio kompetentingos nacionalinės institucijos vertinimo (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 52 punktas ir 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Taryba / PKK, C‑46/19 P, EU:C:2021:316, 50 punktas).

149    Be to, vien to, kad nacionalinis sprendimas, kuriuo buvo grindžiamas pirminis įtraukimas į sąrašą, tebegalioja, atsižvelgiant į tai, kiek laiko praėjo, ir nagrinėjamo atvejo aplinkybių raidą, nepakanka, kad būtų padaryta išvada, jog tebeegzistuoja pavojus, kad atitinkamas asmuo ar subjektas dalyvaus teroristinėje veikloje. Esant tokiai situacijai, visų pirma jeigu kompetentinga institucija neperžiūrėjo nacionalinio sprendimo, kuriuo buvo grindžiamas pirminis įtraukimas į sąrašą, Taryba turi pagrįsti šio asmens pavardės ar šio subjekto pavadinimo palikimą lėšų įšaldymo sąrašuose, iš naujo įvertinusi situaciją ir atsižvelgusi į naujausius duomenis, įrodančius, kad šis pavojus išlieka (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 52, 62 ir 72 punktus; 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / Hamas, C‑79/15 P, EU:C:2017:584, 40 ir 50 punktus; 2019 m. birželio 20 d. Sprendimo K. P., C‑458/15, EU:C:2019:522, 52, 60 ir 61 punktus ir 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Taryba / PKK, C‑46/19 P, EU:C:2021:316, 51 punktą).

150    Šios pareigos iš naujo įvertinti situaciją atsiradimo sąlygos, t. y. praėjęs laikotarpis ir nagrinėjamo atvejo aplinkybių raida, yra alternatyvios, nepaisant to, kad šio sprendimo 149 punkte nurodytoje jurisprudencijoje pavartotas jungtukas „ir“. Taigi Sąjungos teismas galėjo pripažinti Tarybos pareigą iš naujo įvertinti situaciją, remdamasis praėjusiu laikotarpiu ir neprivalėdamas nurodyti dar ir per šį laikotarpį pasikeitusių aplinkybių (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / Hamas, C‑79/15 P, EU:C:2017:584, 32 ir 33 punktai), o kartais net pažymėdamas, kad atitinkamas laikotarpis „savaime“ yra aplinkybė, pateisinanti šį situacijos įvertinimą iš naujo (2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 176 punktas). Vien to, kad praėjo daug laiko, pakanka, kad Taryba iš naujo įvertintų situaciją, nes reikia įvertinti tebeegzistuojantį pavojų ir tai, kaip jis kito bėgant laikui. Be to, vargu ar galima neatsižvelgti į įvykį, rodantį, kad aplinkybės iš esmės pasikeitė, net jeigu taip atsitiko praėjus vos keliems mėnesiams nuo akto palikti sąraše priėmimo.

151    Jeigu būtinybė iš naujo įvertinti situaciją pateisinama praėjusiu laikotarpiu arba nagrinėjamo atvejo aplinkybių raida, Taryba gali remtis naujausiais duomenimis, gautais ne tik iš kompetentingų institucijų priimtų nacionalinių sprendimų, bet ir iš kitų šaltinių, taigi, ir savo pačios vertinimais (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 52, 62 ir 72 punktus; 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / Hamas, C‑79/15 P, EU:C:2017:584, 40 ir 50 punktus; 2019 m. birželio 20 d. Sprendimo K. P., C‑458/15, EU:C:2019:522, 52, 60 ir 61 punktus ir 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Taryba / PKK, C‑46/19 P, EU:C:2021:316, 51 punktą).

152    Šiuo klausimu, atsakant į byloje T‑316/14 RENV pateiktą ieškovės argumentą, susijusį su tariama nacionalinių institucijų pareiga peržiūrėti ir būtinybe Tarybai remtis tokiomis peržiūromis, pabrėžtina, kad būtent dėl to, jog Bendrojoje pozicijoje 2001/931 įtvirtintoje ribojamųjų priemonių sistemoje nenumatyta mechanizmo, kuris leistų Tarybai prireikus disponuoti po pirminio įtraukimo į sąrašą priimtais nacionaliniais sprendimais, kad galėtų įvykdyti savo pareigą peržiūrėti pagal minėtos bendrosios pozicijos 1 straipsnio 6 dalį, negali būti laikoma, kad pagal šią sistemą Taryba turi įvykdyti šią pareigą peržiūrėti vien remdamasi tokiais nacionaliniais sprendimais, antraip būtų nepagrįstai suvaržomos Tarybos šiuo tikslu turimos priemonės (2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 63 ir 64 punktai ir 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / Hamas, C‑79/15 P, EU:C:2017:584, 45 punktas).

153    Be to, primintina, kad, kiek tai susiję su naujausiais duomenimis, į kuriuos reikia atsižvelgti atliekant situacijos įvertinimą iš naujo, nesvarbu, ar jie gauti iš nacionalinių sprendimų, ar kitų šaltinių, Sąjungos teismas privalo patikrinti, pirma, ar laikytasi SESV 296 straipsnyje numatytos pareigos motyvuoti, taigi, ar nurodyti motyvai yra pakankamai tikslūs ir konkretūs, taip pat, antra, ar tie motyvai pagrįsti, o tai reiškia, kad šis teismas, atlikdamas šių motyvų teisėtumo iš esmės kontrolę, turi įsitikinti, kad tie aktai pagrįsti pakankamu faktiniu pagrindu, ir patikrinti motyvų pareiškime, kuriuo grindžiamas palikimas lėšų įšaldymo sąrašuose, nurodytas faktines aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 118 ir 119 punktus; 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 52, 70 punktą ir 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Taryba / PKK, C‑46/19 P, EU:C:2021:316, 52 punktą).

154    Atliekant šią teismo kontrolę, atitinkamas asmuo ar subjektas, pareikšdami ieškinį dėl jų pavardės ar pavadinimo palikimo ginčijamame lėšų įšaldymo sąraše, gali ginčyti visus duomenis, kuriais remiasi Taryba, siekdama įrodyti tebeegzistuojantį pavojų, kad jie gali dalyvauti teroristinėje veikloje, neatsižvelgiant į tai, ar šie duomenys gauti iš kompetentingos institucijos priimto nacionalinio sprendimo, ar kitų šaltinių. Kilus ginčui, Taryba turi patvirtinti išvadų dėl nustatytų faktinių aplinkybių pagrįstumą, o Sąjungos teismas – patikrinti atitinkamų faktinių aplinkybių turinio teisingumą (žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 71 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Taryba / PKK, C‑46/19 P, EU:C:2021:316, 53 punktą). Šiuo klausimu pabrėžtina, kad, atsižvelgiant į Bendrojoje pozicijoje 2001/931 nustatytą specialią Tarybos ir valstybių narių bendradarbiavimo sistemą ir iš jos kylančią Tarybos pareigą kuo daugiau pasikliauti nacionalinių institucijų vertinimu, šių nacionalinių institucijų sprendimai turi ypatingą įrodomąją galią, taigi sudaro palankesnes sąlygas Tarybai nustatyti faktines aplinkybes, o Sąjungos teismui – jas patikrinti, kai šias faktines aplinkybes prieš tai nustatė kompetentingos nacionalinės institucijos.

155    Atsižvelgiant būtent į tai, kas išdėstyta, reikia išnagrinėti, ar 2014 m. aktai, 2015–2017 m. aktai ir 2019 m. sprendimai buvo priimti laikantis Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalies reikalavimų, šių trijų rūšių aktus atskiriant pagal skirtingus duomenis, į kuriuos Taryba atsižvelgė iš naujo įvertindama situaciją tų aktų motyvų pareiškimuose.

a)      Dėl 2014 m. aktuose Tarybos atliktos peržiūros (byla T316/14 RENV)

156    Iš 2014 m. aktų motyvų pareiškimų matyti, kad palikdama ieškovės pavadinimą ginčijamuose sąrašuose Taryba, atsižvelgusi į ieškovės teroristinės veiklos nuo 1984 m. istoriją ir į jos vienašališkai 2009 m. paskelbtas paliaubas, rėmėsi ne tik Jungtinių Amerikos Valstijų ir Turkijos valdžios institucijų sprendimais (jie visi priimti anksčiau nei 2009 m.), bet ir tuo, kad tebegaliojo 2001 m. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakymas, kuriuo remiantis PKK pirmą kartą buvo įtraukta į šį sąrašą, ir ieškovei priskirtų 69 įvykių nuo 2003 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. spalio 19 d., kuriuos Taryba laikė „teroro aktais“, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalį, sąrašu (žr. šio sprendimo 11 ir 12 punktus).

157    Ieškovė priekaištauja Tarybai, kad palikdama jos pavadinimą ginčijamuose sąrašuose ji iš naujo nevertino situacijos, kaip tai turėjo padaryti pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį. Taryba rėmėsi vien pasenusia informacija iš nacionalinių sprendimų ir neatsižvelgė į ieškovės pateiktą įvairią informaciją apie 2012 m. prasidėjusį taikos procesą, po jo paskelbtas paliaubas, ieškovės ginkluotųjų pajėgų išvedimą iš Turkijos teritorijos ir dalyvavimą kovojant su „Daech“, dėl kurio 2014 m. buvo kelis kartus paraginta išbraukti ieškovę iš terorizmo sąrašų.

158    Pirma, pažymėtina, kad nuo 2001 m. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakymo priėmimo iki 2014 m. aktų priėmimo praėjo daug laiko, o tai savaime pateisina tebeegzistuojančio pavojaus, kad PKK dalyvaus teroristinėje veikloje, vertinimą iš naujo.

159    Antra, konstatuotina, kad per trylikos metų laikotarpį nuo 2001 m. įsakymo priėmimo iki 2014 m. aktų priėmimo buvo įvairių įvykių, rodančių aplinkybių raidą, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 149 punkte nurodytą jurisprudenciją.

160    Taigi 2014 m. aktuose nurodytos kelios paliaubos, kurias PKK vienašališkai paskelbė 2005, 2006 m. ir „nuo 2009 m.“, taip pat 2003 m. PKK parengtos „trijų etapų veiksmų gairės“ siekiant taikos. Nors 2014 m. aktų motyvų pareiškime nepaminėti du ieškovės nurodyti faktai, į juos taip pat reikia atsižvelgti: tai 2012 ir 2013 m. vykusios PKK ir Turkijos vyriausybės taikos derybos ir 2013 m. kovo 21 d. PKK įkūrėjo ir lyderio Abdullah Öcalan raginimas siekti taikos (žr. šio sprendimo 167–171 punktus).

161    Kita vertus, ieškovės dalyvavimas kovojant su „Daech“ šiame etape nėra įvykis, rodantis aplinkybių raidą, kuri pateisintų situacijos įvertinimą iš naujo, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, šioje kovoje ji pradėjo dalyvauti 2014 m. antrajame pusmetyje, t. y. po 2014 m. aktų priėmimo.

162    Vadinasi, Taryba turėjo iš naujo įvertinti, ar tebeegzistuoja pavojus, kad ieškovė dalyvaus teroristinėje veikloje.

163    Šiuo tikslu Taryba išvardijo daug įvykių nuo 2003 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. spalio 19 d., tarp jų – 17 įvykių nuo 2010 m. sausio 17 d. iki 2011 m. spalio 19 d., kurie yra vėlesni nei 2009 m. PKK vienašališkai paskelbtos paliaubos.

164    Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad 2021 m. balandžio 22 d. Sprendime Taryba / PKK (C‑46/19 P, EU:C:2021:316) Teisingumo Teismas konstatavo, jog šis situacijos įvertinimas iš naujo yra pakankamai motyvuotas, ir kad Bendrasis Teismas yra saistomas tokio vertinimo. Teisingumo Teismo teigimu, su 2014 m. aktais susijusių motyvų pareiškimai leido PKK žinoti faktines ir konkrečias priežastis, dėl kurių Taryba nusprendė, kad, nepaisant nuo 2009 m. vienašališkai paskelbtų paliaubų, tebeegzistuoja pavojus, kad ši organizacija dalyvaus teroristinėje veikloje. Teisingumo Teismas patikslino, kad šiuose motyvų pareiškimuose nurodytos informacijos pakako, kad PKK galėtų suprasti, dėl ko jai priekaištaujama, ir prireikus tai ginčyti, o Bendrasis Teismas – vykdyti kontrolę (2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Taryba / PKK, C‑46/19 P, EU:C:2021:316, 61 ir 62 punktai).

165    Be to, pažymėtina, kad ieškovė pagrįstai ginčijo tik tam tikrų įvykių tikrumą ar tai, kad jie buvo jai priskirti. Nors iš jurisprudencijos matyti, kad atitinkamas asmuo ar subjektas tokio ginčo tikslais neprivalo pateikti šių motyvų pagrįstumą paneigiančių įrodymų (žr. 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Taryba / PKK, C‑46/19 P, EU:C:2021:316, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), jis turi bent konkrečiai nurodyti įvykius, kuriuos ginčija (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 6 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑289/15, EU:T:2019:138, 151 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Ieškovė konkrečiai ginčija tik kai kuriuos iš 69 įvykių. Be to, atsižvelgiant į minėtą Teisingumo Teismo vertinimą, susijusį su Tarybos pareigos motyvuoti laikymusi, ieškovė negali pagrįstai remtis tariamai netiksliu nagrinėjamų įvykių aprašymu motyvų pareiškimuose ir tvirtinti, kad ji negalėjo to ginčyti. Taip pat negalima priekaištauti Tarybai, kad ji nenurodė informacijos apie nustatytus įvykius šaltinių, nes Taryba neprivalo jų nurodyti, ir tai netrukdo subjektui, kuris paliekamas sąraše, suprasti šio palikimo priežasčių, taip pat šis subjektas gali prašyti leisti susipažinti su Tarybos dokumentais (šiuo klausimu žr. 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Taryba / PKK, C‑46/19 P, EU:C:2021:316, 64 punktą; taip pat žr. 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 378–380 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nagrinėjamu atveju iš 17 įvykių nuo 2010 iki 2011 m. ieškovė ginčijo tik nedidelę jų dalį.

166    Taigi, atsižvelgiant, be kita ko, į nagrinėjamų įvykių teisingą kvalifikavimą kaip teroro aktų (žr. šio sprendimo 116, 117 ir 146 punktus), darytina išvada, kad Taryba laikėsi pareigos iš naujo įvertinti situaciją iki 2011 m. Vadinasi, nereikia priimti ir sprendimo dėl prieštaravimų, kad Taryba rėmėsi 2006 m. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakymu, kuriuo uždrausta KADEK ir KONGRA-GEL, ir Turkijos saugumo teismų sprendimais, iš kurių naujausias sprendimas, į kurį atsižvelgta, priimtas 2006 m.

167    Vis dėlto 2011–2014 m. laikotarpiu, dėl kurio savaime nebūtina iš naujo įvertinti situacijos (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 208 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), A. Öcalan paragino siekti taikos, ir buvo pradėtos PKK ir Turkijos valdžios institucijų taikos derybos (žr. šio sprendimo 160 punktą), o tai nenurodyta nei 2014 m. aktuose ir jų motyvų pareiškimuose, nei raštuose, kuriais ieškovei pranešta apie šiuos aktus.

168    Tokie duomenys rodo aplinkybių raidą, pateisinančią situacijos įvertinimą iš naujo.

169    Visų pirma A. Öcalan raginimas siekti taikos buvo ne atskiras pareiškimas, o susijęs su derybomis, kurios pradėtos likus keliems mėnesiams iki šio raginimo. Tai buvo ne tiesiog laikinas teroristinės veiklos nutraukimas ar sustabdymas (iš esmės vienašalis), o veikiau dvišalės taikos derybos, per kurias buvo pranešta apie tokį nutraukimą arba sustabdymą. Taigi neturi reikšmės Tarybos nurodyta jurisprudencija, susijusi su grėsme, kurią toliau gali kelti praeityje teroro aktus įvykdžiusi organizacija, nepaisant to, kad jos teroristinė veikla buvo ilgiau ar trumpiau sustabdyta arba net akivaizdžiai nutraukta (2008 m. spalio 23 d. Sprendimo People’s Mojahedin Organization of Iran / Taryba, T‑256/07, EU:T:2008:461, 112 punktas). Be to, nors 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Taryba / PKK (C‑46/19 P, EU:C:2021:316) 61 ir 62 punktuose Teisingumo Teismas konstatavo, kad Taryba tinkamai motyvavo tebeegzistuojantį ieškovės dalyvavimo teroristinėje veikloje pavojų, nepaisant, kaip teigia Taryba, paskelbtų paliaubų, ji tai motyvavo remdamasi nuoroda į vėlesnius nei paliaubų paskelbimas įvykius.

170    Be to, Sąjungos institucijos, šiuo atveju aukščiausiosios išorės politikos institucijos, t. y. Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai ir už Europos kaimynystės politiką ir plėtrą atsakingas Komisijos narys, pačios pripažino tai, ką kvalifikavo kaip „taikos procesą“. 2013 m. kovo 21 d. pranešime spaudai Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai ir už Europos kaimynystės politiką ir plėtrą atsakingas Komisijos narys bendru pareiškimu prisijungė prie šio A. Öcalan kvietimo, ragindami PKK sudėti ginklus ir pasitraukti už Turkijos ribų, skatindami visas šalis nepaliaujamai siekti taikos ir gerovės visiems Turkijos piliečiams ir visapusiškai remdami taikos procesą.

171    Galiausiai pažymėtina, kad šis procesas buvo pradėtas daugiau nei prieš vienus metus iki pirmojo 2014 m. akto priėmimo dienos ir daugiau nei prieš 18 mėnesių iki antrojo 2014 m. akto priėmimo dienos, tačiau nei iš 2014 m. aktų, nei iš bylos medžiagos nematyti, kad šių aktų priėmimo dieną jis buvo baigtas.

172    Pabrėžtina, kad, esant tokiai situacijai, remiantis 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimu Taryba / PKK (C‑46/19 P, EU:C:2021:316, 56, 57, 74 ir 88 punktai), iš Tarybos nutylėjimo negalima daryti išvados, kad ji nenurodė motyvų. Vis dėlto tai, jog Taryba nenurodo, kad minėta informacija buvo nagrinėjama arba į ją kaip nors atsižvelgta, leidžia daryti išvadą, kad peržiūra atlikta nesilaikant Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalies reikalavimų.

173    Tokią analizę patvirtina tai, kad Taryba savo rašytinėse pastabose nepateikė jokios aiškios nuorodos į minėtą informaciją, o tik abstrakčiai nurodė pareiškimus dėl teroristinės ir karinės veiklos nutraukimo, dėl kurių pabrėžtina, pirma, kad jie nėra vieninteliai šiuo atveju, nes atitinkamas A. Öcalan pareiškimas yra taikos proceso dalis (žr. šio sprendimo 169 punktą), ir, antra, kad anksčiau dėl jų, kiek tai susiję, be kita ko, su 2005 ir 2006 m. paliaubomis, Taryba tikrindavo, ar po šių paliaubų PKK vykdė teroristinę veiklą (žr. šio sprendimo 160 ir 163 punktus), o taip nebuvo padaryta po 2012 ir 2013 m. derybų ir pareiškimų.

174    Atsižvelgiant į tai, neturi reikšmės ir 2015 m. kovo 21 d. A. Öcalan pareiškimas, kuriuo raginama surengti kurdų kongresą ir priimti sprendimą nutraukti ginkluotąją kovą; jį Taryba nurodė savo rašytinėse pastabose ir jis, Tarybos nuomone, patvirtina, kad iki šios datos nebuvo priimta jokio sprendimo šiuo klausimu. Nors tebeegzistuojančio pavojaus, kad bus dalyvaujama teroristinėje veikloje, vertinimas gali suponuoti iš dalies perspektyvinę analizę, jis negali paneigti suformuotos jurisprudencijos, be kita ko, dėl ribojamųjų priemonių, pagal kurią Sąjungos teisės akto teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į to akto priėmimo momentu buvusias faktines ir teisines aplinkybes (žr. 2015 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Komisija, C‑398/13 P, EU:C:2015:535, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2015 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo NIOC ir kt. / Taryba, T‑577/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:596, 112 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), tad galima atsižvelgti tik į faktines aplinkybes, buvusias ginčijamų aktų priėmimo momentu (žr. 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Al Zoubi / Taryba, T‑257/19, EU:T:2021:819, 58 punktą (nepaskelbtas Rink.) ir jame nurodytą jurisprudenciją).

175    Vadinasi, Taryba pažeidė Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį, todėl reikia panaikinti 2014 m. aktus, nesant reikalo nagrinėti nei ieškinio pagrindo, grindžiamo Chartijos 4 ir 51 straipsnių pažeidimu ir pateikto tik dėl to, kad atsižvelgta į Turkijos saugumo teismų sprendimus (žr. šio sprendimo 166 punktą), nei paskesnių trijų ieškinio pagrindų, pateiktų grindžiant reikalavimą dėl 2014 m. aktų panaikinimo.

b)      Dėl 2015–2017 m. aktuose Tarybos atliktos peržiūros (byla T316/14 RENV)

176    Pirmiausia pažymėtina, kad motyvų pareiškimuose, susijusiuose su 2015–2017 m. aktais, Taryba pateikė naujos informacijos, kuri, jos nuomone, pateisina ieškovės pavadinimo palikimą ginčijamuose sąrašuose.

177    Visų pirma Taryba paminėjo naują 2014 m. gruodžio 3 d. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro sprendimą, taip pat ne tik pirmą kartą pateikė nuorodą į Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijų sprendimų, kuriais buvo grindžiamas pirminis įtraukimas į sąrašą, datas (1997 ir 2001 m.), bet ir paminėjo 2013 m. lapkričio 21 d. šių valdžios institucijų atliktą peržiūrą ir 2013 m. Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybės departamento „administracinio registro bylą“, nurodydama įvykius, kuriais grindžiami atitinkami nacionaliniai sprendimai, ir administracinio registro byloje esančią informaciją apie įvykius. Be to, ji pirmą kartą rėmėsi keliais 2011–2014 m. priimtais Prancūzijos teismų sprendimais. Taryba taip pat nurodė išnagrinėjusi, ar turi informacijos, pagrindžiančios PKK pavadinimo išbraukimą iš sąrašo; kadangi jos neturėjo, Taryba nusprendė, kad įtraukimo į sąrašą priežastys tebegalioja (žr. šio sprendimo 13 punktą).

178    Ieškovė ginčija įvykius, kuriais grindžiamas 2014 m. Jungtinės Karalystės sprendimas, ir pabrėžia, kad tas sprendimas priimtas ne jos prašymu panaikinti draudimą, o tai reiškia, kad jis priimtas remiantis ne visais reikšmingais duomenimis. Dėl 2013 m. Jungtinių Amerikos Valstijų sprendimo ji teigia, kad neįrodyta, jog jis grindžiamas tų pačių metų Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybės departamento administracinio registro byla. Dėl 2011, 2013 ir 2014 m. Prancūzijos teismų sprendimų ieškovė pažymi, kad ji nebuvo bylų, kuriose priimti šie sprendimai, šalis, kad jie taip pat nėra pagrįsti nešališkais, objektyviais ir svariais įrodymais, nes visų pirma tai yra daugiausia iš Turkijos gauta informacija, kad jie yra grindžiami platesne teroro akto apibrėžtimi nei ta, kuri pateikta Bendrojoje pozicijoje 2001/931, ir ieškovei priskirtais veiksmais iki 2007 m. Savo pastabose dėl 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Taryba / PKK (C‑46/19 P, EU:C:2021:316) ieškovė daro išvadą, jog Bendrojo Teismo argumentas, kad Prancūzijos teismų sprendimai nėra pakankamas pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima pateisinti ieškovės pavadinimo palikimą ginčijamuose sąrašuose, nėra paneigtas, nes jis nebuvo ginčijamas Tarybos apeliaciniame skunde. Galiausiai ieškovė priekaištauja Tarybai, kad ši neatsižvelgė į ieškovės ieškinyje ir dublike pateiktą išsamią ir dokumentais pagrįstą informaciją, iš kurios matyti, kad ji yra svarbi Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos koalicijos pajėgų partnerė kovoje su „Daech“.

179    Taigi reikia nustatyti, ar ši nauja informacija leidžia teigti, kad Taryba pagrįstai paliko ieškovės pavadinimą ginčijamuose sąrašuose, atsižvelgiant į ieškovės argumentus, kuriais ji ginčija tokį palikimą, visų pirma į tuos, kuriais prieštaraujama tam, kad Taryba rėmėsi 2014 m. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro sprendimu.

180    2015–2017 m. aktuose Taryba nurodo, kad tas sprendimas grindžiamas tokia informacija:

–        2014 m. gegužės mėn. išpuolis naujo Turkijos karinio avanposto statybvietėje, per kurį buvo sužeisti du kariai,

–        2014 m. rugpjūčio mėn. išpuolis elektrinėje ir trijų kinų inžinierių pagrobimas (motyvų pareiškimų A priedo 17 punktas),

–        2014 m. spalio mėn. PKK pranešimas apie taikos derybų su Turkijos Respublika nutraukimą, jeigu ši nepradės kovoti su „Daech“ (motyvų pareiškimų A priedo 18 punktas).

181    Pirmiausia pažymėtina, kad 2014 m. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro sprendimą priėmė kompetentinga institucija, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį, nes tai yra tos pačios institucijos, kuri priėmė 2001 m. įsakymą, sprendimas (žr. šio sprendimo 67 punktą). Nors Taryba neprivalo remtis duomenimis, gautais iš kompetentingų nacionalinių institucijų sprendimų, kad subjekto pavadinimą galėtų palikti lėšų įšaldymo sąrašuose (žr. šio sprendimo 151 ir 152 punktus), tais atvejais, kai ji remiasi šiais sprendimais tokio palikimo tikslais, iš tų sprendimų gauti duomenys laikytini turinčiais ypatingą įrodomąją galią (žr. šio sprendimo 154 punktą).

182    Taip pat primintina, kad 2021 m. balandžio 22 d. Sprendime Taryba / PKK (C‑46/19 P, EU:C:2021:316) Teisingumo Teismas konstatavo, kad teiginys apie 2014 m. rugpjūčio mėn. išpuolį yra nepakankamai motyvuotas, tačiau teiginiai apie 2014 m. gegužės ir spalio mėn. veiksmus yra pakankamai motyvuoti (78–80 punktai). Be to, kadangi 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimo PKK / Taryba (T‑316/14, EU:T:2018:788) 103 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad PKK pateikė argumentų, kuriais siekiama užginčyti 2014 m. vidaus reikalų ministro sprendime dėl peržiūros nurodytų įvykių priskyrimą PKK, aprašytą 2015–2017 m. aktų A priede, ir jų kvalifikavimą kaip teroro aktų, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalį, Teisingumo Teismas konstatavo, kad šiais argumentais siekiama užginčyti nurodytų faktų tikrumą ir jų teisinį kvalifikavimą, o tai reiškia siekį ne įrodyti, kad Taryba pažeidė pareigą motyvuoti, bet ginčyti minėtų aktų teisėtumą iš esmės ir nustatyti Tarybai pareigą pagrįsti nurodytus motyvus (81 punktas).

183    Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad, kaip matyti iš per teismo posėdį ieškovės pateikto atsakymo į Bendrojo Teismo klausimą, ji ginčija vien 2014 m. spalio mėn. grasinimą nutraukti taikos derybas, teigdama, kad tik įspėjo Turkijos valdžios institucijas apie pavojų, kad taikos derybos nebus sėkmingos, jeigu šios institucijos nesiims veiksmų prieš „Daech“, tačiau joms negrasino nutraukti šias derybas. Vis dėlto teismo posėdžio protokole pažymėta, kad ieškovė pripažino, kad jai galima priskirti veiksmus, kuriuos atliko Liaudies gynybos pajėgų (HPG) kurdų partizanai, o iš to galima daryti išvadą, kad ji nebeginčija 2014 m. gegužės mėn. išpuolio. Tai, kad veiksmai turėjo būti priskirti HPG, o ne PKK, buvo vienintelis motyvas, kuriuo remdamasi pareiškime dėl ieškinio patikslinimo ieškovė ginčijo šį išpuolį.

184    Be to, dėl ieškovės argumento, kad į 2014 m. sprendimą negalima atsižvelgti, nes jis priimtas ne PKK prašymu panaikinti draudimą, pažymėtina, kad iš jurisprudencijos matyti, kad reikia tinkamai atsižvelgti į vėlesnę nacionalinio sprendimo, kuriuo buvo pagrįstas pirminis įtraukimas į sąrašą, baigtį, o šiuo klausimu svarbu yra tai, kad šis nacionalinis sprendimas gali būti panaikintas ar atšauktas arba, priešingai, patvirtintas dėl naujų aplinkybių ar aspektų arba dėl pasikeitusio ar papildyto vertinimo, o ne tai, kad subjektas inicijavo šį naują vertinimą (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / LTTE, C‑599/14 P, EU:C:2017:583, 52 punktą ir 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Taryba / Hamas, C‑79/15 P, EU:C:2017:584, 30 punktą). Juo labiau kad nagrinėjamu atveju Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministras savo 2014 m. sprendimą grindė keliais naujais 2014 m. įvykdytais teroro aktais, kurių nė vieno ieškovė neginčija (žr. šio sprendimo 183 punktą). Bet kuriuo atveju pažymėtina, kad Taryba motyvų pareiškimuose (A priedo 12 punktas) nurodė, kad pati PKK tris kartus (2001, 2009 ir 2014 m.) nesėkmingai prašė panaikinti draudimą, todėl galima daryti išvadą, kad kompetentinga institucija, be kita ko, 2014 m. žinojo argumentus ir informaciją, kuriuos PKK pateikė grįsdama savo prašymą.

185    Vadinasi, atsižvelgiant į tai, kad 2014 m. gegužės mėn. išpuolis buvo teisingai kvalifikuotas kaip teroro aktas (žr. šio sprendimo 135 ir 145 punktus), Taryba pagrįstai nustatė, kad PKK dalyvavo vykdant teroro aktus iki 2014 m. gegužės 13 d., t. y. neginčijamo teroro akto, kuris nustatytas 2014 m. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro sprendime, dienos. Be to, tas aktas yra vėlesnis nei 2012 ir 2013 m. įvykiai, kurie buvo pripažinti pateisinančiais pavojaus, kad bus dalyvaujama teroristinėje veikloje, įvertinimą iš naujo.

186    Taigi Taryba pagrįstai iš naujo įvertino dalyvavimo teroristinėje veikloje pavojų iki 2014 m. gegužės mėn., o to, atsižvelgiant į trumpesnį nei penkerių metų „laikotarpį“ iki 2015–2017 m. aktų, įskaitant naujausius aktus, priėmimo dienos, pakanka konstatuoti, kad peržiūra pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį buvo vykdoma tinkamai (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 208 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

187    Šios išvados nepaneigia ieškovės dalyvavimas kovoje su „Daech“ nuo 2014 m. antrojo pusmečio; šį dalyvavimą ji nurodo kaip įvykį, rodantį pasikeitusias aplinkybes, dėl ko pateisinama tai, kad Taryba iš naujo įvertintų situaciją (žr. šio sprendimo 178 punktą); Taryba teisingai nusprendė neturinti pareigos atsižvelgti į minėtą dalyvavimą. Toks dalyvavimas sutampa su minėtu įspėjimu Turkijos valdžios institucijoms, net jeigu šio įspėjimo turinys nėra toks, kaip nurodyta 2015–2017 m. aktuose (žr. šio sprendimo 183 punktą). Taigi tas dalyvavimas nerodo, kad PKK santykiai su Turkijos Respublika kaip nors pagerėjo, ir savaime nereiškia, kad ji nebekonfliktuoja su šia valstybe ir nebevykdo veiklos, kuri šioje srityje gali būti laikoma teroristine. Vadinasi, iš tokios aplinkybės nematyti pasikeitimo, dėl kurio Taryba privalėjo įsitikinti, kad tebeegzistuoja PKK dalyvavimo teroristinėje veikloje pavojus.

188    Darytina išvada, kad ieškinio pagrindą, grindžiamą Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalies pažeidimu, reikia atmesti, kiek jis susijęs su 2015–2017 m. aktais, nesant reikalo nagrinėti argumentų, kuriais ginčijama tai, kad Taryba rėmėsi Jungtinių Amerikos Valstijų ir Prancūzijos valdžios institucijų sprendimais, kurie pagrįsti ankstesniais nei 2014 m. įvykiais.

c)      Dėl 2019 m. sprendimuose Tarybos atliktos peržiūros (byla T148/19)

189    2019 m. sprendimai beveik identiški 2015–2017 m. aktams. Beje, ieškovės pateikti argumentai dėl šių sprendimų yra panašūs į tuos, kuriais ginčijama peržiūra, kurią atlikus buvo priimti 2015–2017 m. aktai.

190    Vienintelis skirtumas tarp 2015–2017 m. aktų ir 2019 m. sprendimų susijęs tik su Sprendimu 2019/1341, kuriame paminėtas dar vienas – 2017 m. spalio 23 d. – įvykis, priskirtas PKK. Tai yra išpuolis, per kurį susprogdinta Turkijos karinė transporto priemonė Chakario pietų provincijoje ir per kurį žuvo Turkijos karys (motyvų pareiškimo 16 punkto paskutinė įtrauka). Dėl šio išpuolio nurodyta, kad apie jį informacija pateikta 2019 m. Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijų administracinio registro byloje. Paminėtas šios informacijos šaltinis, t. y. naujienų agentūra „Reuters“.

191    Pirmiausia pažymėtina, kad ieškovė neginčija nei šio išpuolio tikrumo, nei to, kad jį surengė; ji tik nesutinka su jo kvalifikavimu kaip teroro akto, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalį, remdamasi nereikšmingu motyvu, kad minėtas aktas susijęs su jos ir Turkijos Respublikos ginkluotu konfliktu (žr. šio sprendimo 134 ir 135 punktus). Be to, nuoroda į šį išpuolį Sprendime 2019/1341 yra pakankamai motyvuota (žr. šio sprendimo 231 punktą).

192    Pažymėtina ir tai, kad aplinkybė, jog tariamai teroro aktus, kuriais remtasi siekiant palikti ginčijamuose sąrašuose, t. y. aktus, kurių tikrumo ir priskyrimo ieškovei ji pati neginčija, nustatė nacionalinė institucija, kurios negalima laikyti kompetentinga institucija, kaip tai suprantama pagal Bendrąją poziciją 2001/931, netrukdo Tarybai pagrįstai remtis tokiais aktais, kai ji atlieka dalyvavimo teroristinėje veikloje pavojaus peržiūrą. Iš tiesų atlikdama subjekto įtraukimo į sąrašą pagrįstumo peržiūrą Taryba neprivalo remtis duomenimis, kurie nustatyti Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus kriterijus atitinkančios kompetentingos institucijos sprendime (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Hamas / Taryba, T‑308/18, EU:T:2019:557, 150 punktą ir 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 143 punktą).

193    Taigi, kaip matyti iš šio sprendimo 96 punkto, nagrinėjamu atveju lemiamos reikšmės neturi tai, kad Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijos negali būti kvalifikuojamos kaip kompetentingos institucijos. Todėl nesvarbu ir tai, kad, kaip teigia ieškovė, iš 2019 m. sprendimų aiškiai nematyti, kad atitinkami įvykiai, nors ir nurodyti Jungtinių Amerikos Valstijų administracinio registro byloje, būtų pagrindas ieškovę vis dar laikyti teroristine organizacija po Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijos atliktos peržiūros.

194    Reikia pažymėti ir tai, kad, kitaip nei byloje T‑316/14 RENV, išskyrus trijų kinų inžinierių pagrobimą, ieškovė taip pat neginčija veiksmų, kuriais grindžiamas 2014 m. Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro sprendimas, tikrumo ar tai, kad ji dalyvavimo juos vykdant.

195    Be to, reikia atsižvelgti į Teisingumo Teismo konstatuotą nepakankamą motyvavimą dėl 2014 m. rugpjūčio mėn. įvykdyto išpuolio elektrinėje, per kurį buvo pagrobti trys kinų inžinieriai (2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Taryba / PKK, C‑46/19 P, EU:C:2021:316, 78 punktas). Nors ieškovė savo pastabose dėl 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Taryba / PKK (C‑46/19 P, EU:C:2021:316) nenurodo šio nepakankamo motyvavimo byloje T‑148/19, toks argumentas grindžiamas viešąja tvarka, ir šalims buvo suteikta galimybė pateikti pastabas šiuo klausimu.

196    Vadinasi, pirma, dėl Sprendimo 2019/25 pažymėtina, kad naujausias PKK veiksmas, kuriuo Taryba pagrįstai rėmėsi ir kvalifikavo kaip teroro aktą (žr. šio sprendimo 135 ir 145 punktus), atliktas 2014 m. gegužės mėn., o tai yra maždaug ketverių su puse metų laikotarpis iki to sprendimo priėmimo; dėl tokio laikotarpio nebuvo būtina iš naujo įvertinti situacijos, kaip matyti iš šio sprendimo 167 punkto.

197    Be to, šis veiksmas yra vėlesnis nei 2012 ir 2013 m. įvykiai, kurie buvo pripažinti pateisinančiais dalyvavimo teroristinėje veikloje pavojaus įvertinimą iš naujo, taigi laikytina, kad toks vertinimas buvo tinkamai atliktas šiuo aspektu.

198    Kaip ir 2015–2017 m. aktų vertinimo atveju, galima daryti išvadą, kad Taryba pagrįstai manė, jog PKK dalyvavimas kovoje su „Daech“ po 2014 m. gegužės mėn. išpuolio nelaikytinas taip pasikeitusiomis aplinkybėmis, dėl ko Taryba privalėjo įsitikinti, jog tebeegzistuoja pavojus, kad PKK dalyvaus teroristinėje veikloje (žr. šio sprendimo 187 punktą). Juo labiau kad, kaip teigia ieškovė byloje T‑148/19, Turkijos valstybė virto totalitarine valstybe, vykdanti represijas prieš kurdų tautą, o tai yra kitoks aplinkybių pasikeitimas, rodantis tolesnį ieškovės priešiškumą Turkijos valdžios institucijoms. Be to, šios represijos iš esmės buvo nurodytos grindžiant PKK argumentus, susijusius su jos ir Turkijos Respublikos ginkluotu konfliktu, todėl jos nereiškia raidos, kuri rodytų, kad PKK tapo taiki.

199    Tas pats pasakytina apie A. Öcalan pareiškimus, kuriuose nurodyta, kad jis yra pasirengęs politinėms deryboms ir kad turi būti pasiektas demokratinis sprendimas, o ne palaikomas konfrontacinis požiūris ir naudojamas fizinis smurtas. Neatsižvelgiant į tai, kad šie A. Öcalan advokatų surinkti ir 2019 m. gegužės–rugpjūčio mėn. paviešinti pareiškimai suformuluoti ne taip iškilmingai ir griežtai kaip nurodytas 2013 m. pareiškimas ir kad PKK juose visiškai nepaminėta, jie yra vėlesni nei Sprendimas 2019/25.

200    Antra, dėl Sprendimo 2019/1341 pažymėtina, kad naujausias PKK veiksmas, kuriuo Taryba pagrįstai rėmėsi ir kvalifikavo kaip teroro aktą (žr. šio sprendimo 191 punktą), atliktas 2017 m., t. y. mažiau nei dveji metai iki to sprendimo priėmimo, o tai a fortiori yra laikotarpis, dėl kurio nebūtina iš naujo įvertinti, ar tebeegzistuoja dalyvavimo teroristinėje veikloje pavojus.

201    Be to, kadangi 2017 m. išpuolis yra gerokai vėlesnis už 2012 ir 2013 m. įvykius ir PKK dalyvavimo kovoje su „Daech“ pradžią, taip pat galima teigti, kad šis išpuolis pateisino tai, jog Taryba, atlikusi peržiūrą, patvirtino tebeegzistuojantį pavojų, kad PKK dalyvaus teroristinėje veikloje, ir priimdama Sprendimą 2019/1341 paliko ginčijamą įtraukimą į sąrašą, nepaisant šių įvykių ir šio dalyvavimo. Dėl minėtų A. Öcalan 2019 m. gegužės–rugpjūčio mėn. pareiškimų pažymėtina, kad jie pernelyg nauji, palyginti su 2019 m. rugpjūčio 8 d. priimtu Sprendimu 2019/1341, kad Taryba šiame etape galėtų iš naujo įvertinti situaciją, nes praėjo nepakankamai laiko, kad dėl šių pareiškimų būtų imtasi tolesnių veiksmų, kuriais nutraukiamas smurtas ar pradedamas taikos procesas.

202    Vadinasi, Taryba laikėsi Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalies reikalavimų, kai 2019 m. sprendimuose atliko peržiūrą dėl tebeegzistuojančio pavojaus, kad PKK dalyvaus teroristinėje veikloje.

203    Taigi iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškinio pagrindas, grindžiamas Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalies pažeidimu, turi būti pripažintas pagrįstu tiek, kiek jis susijęs tik su 2014 m. aktais, todėl nereikia nagrinėti nei ieškinio pagrindo, grindžiamo Chartijos 4 ir 51 straipsnių pažeidimu ir pateikto tik dėl šių 2014 m. aktų (žr. šio sprendimo 175 punktą), nei paskesnių trijų ieškinio pagrindų, pateiktų grindžiant reikalavimą dėl tų aktų panaikinimo. Vis dėlto ieškinio pagrindą, grindžiamą Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalies pažeidimu, reikia atmesti, kiek tai susiję su 2015–2017 m. aktais ir 2019 m. sprendimais.

4.      Dėl ieškinio pagrindo, grindžiamo proporcingumo principo pažeidimu

204    Ieškovė teigia, kad jos pavadinimo palikimas ginčijamuose sąrašuose yra neproporcinga kovos su terorizmu priemonė, atsižvelgiant į nuo 2002 m. pasikeitusias aplinkybes ir įtraukimo į šiuos sąrašus pasekmes PKK vykdomai politikai ir apskritai kurdams valstybėse narėse, kiek tai susiję, be kita ko, su saviraiškos ir susirinkimų laisve. Ieškovė taip pat pabrėžia, kad nagrinėjamo įtraukimo į sąrašą trukmė yra neribota ir kad yra mažiau ribojančių kovos su terorizmu priemonių.

205    Atsižvelgiant į konstatuotą 2014 m. aktų neteisėtumą, šis ieškinio pagrindas, grindžiamas proporcingumo principo pažeidimu, proceso ekonomiškumo sumetimais bus nagrinėjamas tik tiek, kiek jis susijęs su 2015–2017 m. aktais ir 2019 m. sprendimais.

206    Šiuo klausimu primintina, kad pagrindinėms teisėms, tarp jų teisei į nuosavybę, saviraiškos laisvei ar teisei į susirinkimus, Sąjungos teisėje nėra suteikiama absoliuti apsauga. Gali būti nustatyti naudojimosi šiomis teisėmis apribojimai, jeigu jie, pirma, tinkamai pagrindžiami Sąjungos siekiamais bendrojo intereso tikslais ir, antra, atsižvelgiant į šiuos tikslus, nėra neproporcingas ir neleistinas kišimasis, pažeidžiantis šių teisių esmę (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Al-Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al-Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, EU:C:2012:711, 121 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

207    Dėl pirmosios sąlygos pažymėtina, kad iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad asmenų ir subjektų, kurie pagal Reglamente Nr. 2580/2001 ir Bendrojoje pozicijoje 2001/931 numatytas taisykles buvo identifikuoti kaip dalyvaujantys terorizmo finansavimo veikloje, lėšų, finansinio turto ir kitų ekonominių išteklių įšaldymu siekiama bendrojo intereso tikslo, nes jis yra kovos su grėsme tarptautinei taikai ir saugumui, kurią kelia teroro aktai, dalis (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Al-Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al-Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, EU:C:2012:711, 123 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

208    Dėl antrosios sąlygos pažymėtina, kad lėšų įšaldymo priemonės iš esmės nelaikytinos neproporcingomis, neleistinomis arba galinčiomis pakenkti pagrindinių teisių arba kai kurių iš jų esmei.

209    Iš tiesų tokios priemonės demokratinėje visuomenėje yra būtinos kovojant su terorizmu (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 23 d. Sprendimo People’s Mojahedin Organization of Iran / Taryba, T‑256/07, EU:T:2008:461, 129 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, lėšų įšaldymo priemonės nėra absoliučios, atsižvelgiant į tai, kad Reglamento Nr. 2580/2001 5 ir 6 straipsniuose numatyta galimybė, pirma, leisti naudotis įšaldytomis lėšomis siekiant patenkinti pagrindinius poreikius ar įvykdyti tam tikrus įsipareigojimus ir, antra, išduoti specialius leidimus, leidžiančius tam tikromis sąlygomis panaikinti lėšų, kito finansinio turto ir kitų ekonominių išteklių įšaldymą (žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Al-Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al-Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, EU:C:2012:711, 127 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

210    Be to, lėšų įšaldymas nėra nuolatinė priemonė, nes pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį asmenų ir subjektų palikimas lėšų įšaldymo sąrašuose reguliariai peržiūrimas, kad būtų galima įsitikinti, kad ginčijamo sąrašo kriterijų neatitinkantys asmenys ir subjektai būtų iš jo išbraukti (2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Al-Aqsa / Taryba ir Nyderlandai / Al-Aqsa, C‑539/10 P ir C‑550/10 P, EU:C:2012:711, 129 punktas).

211    Vadinasi, kadangi konstatuota, kad 2015–2017 m. aktuose (žr. šio sprendimo 188 punktą) ir 2019 m. sprendimuose (žr. šio sprendimo 202 punktą) Taryba, atsižvelgdama, be kita ko, į ieškovės nurodytas pasikeitusias aplinkybes, teisingai atliko peržiūrą dėl tebeegzistuojančio pavojaus, kad ieškovė dalyvaus teroristinėje veikloje, nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad proporcingumo principas nebuvo pažeistas.

212    Šios išvados nepaneigia tariamas nagrinėjamų lėšų įšaldymo priemonių neveiksmingumas ir tariamai jų netinkamas pobūdis tiek, kiek jos neužkirto kelio smurtui prieš kurdus ir nepadėjo taikiai ir demokratiškai išspręsti kurdų ir Turkijos valdžios institucijų konflikto. Iš tiesų tai nėra 2015–2017 m. aktų ir 2019 m. sprendimų tikslas, kaip matyti ir iš kai kurių jų pavadinimų, kuriuose pakartojamas Bendrosios pozicijos 2001/931 pavadinimas ir nurodomas tikslas kovoti su terorizmu; beje, ieškovė neginčija nei šio tikslo buvimo, nei jo teisėtumo, patvirtinto ir jurisprudencijoje, nurodytoje šio sprendimo 207 punkte.

213    Taip pat neturi reikšmės tariamas poveikis kurdams ir apskritai bet kuriam asmeniui, norinčiam paremti kurdus. 2015–2017 m. aktai ir 2019 m. sprendimai taikomi tik kovai su terorizmu ir PKK, kaip su teroro aktais susijusiai šaliai, kuri paminėta tik šių aktų ir sprendimų prieduose. Net jeigu būtų nustatyta, kad buvo imtasi ieškovės nurodytų priemonių, taikomų su ja nesusijusiems asmenims, kaip antai sulaikymų ar judėjimo laisvės apribojimų, nesvarbu, ar jų ėmėsi valstybių narių valdžios institucijos, ar Turkijos valdžios institucijos, kurioms, beje, 2015–2017 m. aktai ir 2019 m. sprendimai neprivalomi, šios priemonės negalėtų būti laikomos kylančiomis iš minėtų aktų ir sprendimų, kuriais tik nustatytas lėšų įšaldymas, taigi jie negali būti pripažinti neproporcingais.

214    Dėl ieškovės argumento, kad su terorizmu būtų galima kovoti mažiau ribojančiomis priemonėmis, pažymėtina, kad juo nepaaiškinama, kokios tos priemonės turėtų būti. Taigi Bendrasis Teismas neturi galimybės įvertinti, ar jomis būtų galima taip pat veiksmingai kaip ir lėšų įšaldymo priemonėmis pasiekti tikslo kovoti su terorizmo finansavimu (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 317 ir 318 punktus).

215    Vadinasi, ieškinio pagrindą, grindžiamą proporcingumo principo pažeidimu, reikia atmesti, kiek jis susijęs su 2015–2017 m. aktais ir 2019 m. sprendimais.

5.      Dėl ieškinio pagrindo, grindžiamo pareigos motyvuoti pažeidimu

216    Primintina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, SESV 296 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti savo kontrolę (žr. 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Taryba / PKK, C‑46/19 P, EU:C:2021:316, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

217    Motyvai, kurių reikalaujama, turi atitikti nagrinėjamo akto pobūdį ir aplinkybes, kuriomis jis buvo priimtas. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, visų pirma šio akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį bei į interesą gauti paaiškinimų, kurį asmenys, jeigu šis aktas jiems skirtas, arba kiti asmenys, su kuriais minėtas aktas susijęs, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, gali turėti. Pateikiant motyvus, be kita ko, nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių arba išsamiai atsakyti į suinteresuotojo asmens per konsultacijas prieš priimant šį aktą išdėstytus argumentus, nes tai, ar akto motyvai yra pakankami, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes, taip pat nagrinėjamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą. Tad asmens nenaudai priimtas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis suprasti jam skirtos priemonės esmę (žr. 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Taryba / PKK, C‑46/19 P, EU:C:2021:316, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

218    Konkrečiai dėl asmens pavardės ar subjekto pavadinimo palikimo lėšų įšaldymo sąraše pažymėtina, kad nagrinėdamas, ar laikytasi SESV 296 straipsnyje numatytos pareigos motyvuoti, Sąjungos teismas turi patikrinti, ar nurodyti motyvai yra pakankamai tikslūs ir konkretūs (žr. 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Taryba / PKK, C‑46/19 P, EU:C:2021:316, 52 ir 56 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

219    Iš to matyti, jog tam, kad būtų įvykdyta SESV 296 straipsnyje numatyta pareiga motyvuoti, nagrinėjamu atveju Taryba turėjo pateikti pakankamai tikslių ir konkrečių motyvų, kad ieškovė galėtų žinoti motyvus, pagrindžiančius jos pavadinimo palikimą ginčijamuose sąrašuose, o Bendrasis Teismas – vykdyti kontrolę.

220    Grįsdama ieškinio pagrindą, susijusį su pareigos motyvuoti pažeidimu ginčijamuose aktuose, ieškovė iš esmės pateikia šešis argumentus. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio pagrindas, grindžiamas Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies pažeidimu, kiek tai susiję su 1997 ir 2001 m. Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijų sprendimais, ir ieškinio pagrindas, grindžiamas šios bendrosios pozicijos 1 straipsnio 6 dalies pažeidimu, kiek tai susiję su 2014 m. aktais, pripažinti pagrįstais, nereikia nagrinėti argumentų, kuriais ginčijami šių aktų motyvai ir motyvai, susiję su rėmimusi minėtais Jungtinių Amerikos Valstijų sprendimais. Taigi, konkrečiau kalbant, kadangi vienu iš šešių argumentų ieškovė priekaištauja Tarybai, kad ši neįvykdė pareigos motyvuoti, nes nepatikrino, ar priimdamos 1997 ir 2001 m. sprendimus Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijos užtikrino teisę į gynybą ir teisę į veiksmingą teisminę gynybą, toliau bus nagrinėjami tik penki argumentai, kuriais grindžiamas ieškinio pagrindas, susijęs su Tarybos pareigos motyvuoti pažeidimu priimant 2015–2017 m. aktus ir 2019 m. sprendimus.

221    Pirma, ieškovė teigia, kad Taryba neįvykdė pareigos motyvuoti, nes nepaaiškino, kodėl nacionaliniai sprendimai, kuriais ji rėmėsi, yra sprendimai, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį.

222    2021 m. lapkričio 24 d. Sprendime LTTE / Taryba (T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 329 ir 330 punktai) Bendrasis Teismas konstatavo, kad Taryba neprivalo nurodyti, kodėl nacionalinis sprendimas, kuriuo ji rėmėsi, yra kompetentingos institucijos sprendimas, kaip tai suprantama pagal Bendrąją poziciją 2001/931, ir kad tik tuo atveju, kai atitinkamas asmuo ar subjektas šį kvalifikavimą išsamiai ginčija per administracinę procedūrą Taryboje, o nagrinėjamu atveju taip nėra, Taryba turėtų išsamiau motyvuoti šiuo klausimu nustatytas priemones.

223    Bet kuriuo atveju 2015–2017 m. aktų ir 2019 m. sprendimų motyvų pareiškimų skirsnyje, skirtame konkrečiai „reikalavimams, kuriuos turi atitikti kompetentinga nacionalinė institucija, kaip tai suprantama pagal Bendrąją poziciją 2001/931“, Taryba pateikė tokius motyvus, primindama Bendrojo Teismo jurisprudenciją, kurioje jau nagrinėti panašūs Jungtinės Karalystės valdžios institucijų sprendimai pagal minėtos bendrosios pozicijos 1 straipsnio 4 dalį ir nustatyta tokia atitiktis (3 punktas).

224    Vadinasi, nagrinėjamu atveju pirmąjį argumentą, grindžiamą nepakankamu motyvavimu, reikia atmesti.

225    Antra, ieškovė teigia, kad Taryba neįvykdė pareigos motyvuoti, nes nenurodė realių ir tikslių motyvų, kuriais buvo grindžiami nacionaliniai sprendimai, į kuriuos atsižvelgta. Šis antrasis argumentas pateiktas dėl visų sprendimų, į kuriuos atsižvelgta 2015–2017 m. aktuose, ir tik dėl 2013 ir 2019 m. Jungtinių Amerikos Valstijų sprendimų, į kuriuos atsižvelgta 2019 m. sprendimuose.

226    Trečia, ieškovė teigia, kad Taryba neįvykdė pareigos motyvuoti, nes nenurodė realių ir tikslių motyvų, pagrindžiančių jos pavadinimo palikimą sąrašuose atlikus peržiūrą. Šis trečiasis argumentas pateiktas tik dėl 2015–2017 m. aktų.

227    Dėl antrojo ir trečiojo argumentų primintina, kad 2021 m. balandžio 22 d. Sprendime Taryba / PKK (C‑46/19 P, EU:C:2021:316, 76–89 punktai) Teisingumo Teismas, atsakydamas į šeštąjį ir septintąjį apeliacinio skundo pagrindus, konstatavo, kad, išskyrus vieną iš įvykių, į kuriuos atsižvelgta, 2015–2017 m. aktai yra pakankamai motyvuoti, kiek jie grindžiami 2014 m. Jungtinės Karalystės sprendimu ir kiek jais paliktas ieškovės pavadinimas ginčijamuose sąrašuose; Bendrasis Teismas yra saistomas tokio vertinimo.

228    Dėl 2019 m. sprendimų, kurių motyvai ginčijami kaip nepakankami tiek, kiek jie grindžiami Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijų sprendimais, t. y. tų institucijų 2013 ir 2019 m. atliktomis peržiūromis, pažymėtina, kad Sprendimą 2019/25 ir Sprendimą 2019/1341 reikia atskirti.

229    Dėl Sprendimo 2019/25 pažymėtina, kad iš ieškinio pagrindo, grindžiamo Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalies pažeidimu, analizės matyti, kad ieškovės pavadinimo palikimas ginčijamuose sąrašuose minėtu sprendimu atitinka šią nuostatą, nesvarbu, ar būtų atsižvelgta į Jungtinių Amerikos Valstijų sprendimus (žr. šio sprendimo 196 ir 198 punktus), todėl nereikia priimti sprendimo dėl nurodyto nepakankamo motyvavimo, kuris susijęs tik su šiais sprendimais.

230    Dėl Sprendimo 2019/1341 pažymėtina, kad atmetant ieškinio pagrindą, grindžiamą Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalies pažeidimu, remtasi, be kita ko, tuo, kad buvo atsižvelgta į 2017 m. išpuolį, kurį 2019 m. atlikusios peržiūrą nustatė Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijos (žr. šio sprendimo 191 ir 200 punktus), todėl reikia patikrinti, ar su šiuo įrodymu susiję motyvai yra pakankami. Šiuo klausimu pažymėtina, kad į šį įrodymą atsižvelgiama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį, todėl nesvarbu, kad šį įvykį nustatė ne kompetentinga institucija, kaip ir nesvarbu tai, kad, kaip teigia ieškovė, iš Sprendimo 2019/1341 motyvų pareiškimo aiškiai nematyti, ar tuo įvykiu, kaip informacija, esančia 2019 m. Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybės departamento administracinio registro byloje, buvo grindžiamas ir 2019 m. Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijų sprendimas palikti ieškovę priskirtą prie teroristinių organizacijų.

231    Dėl reikšmingų faktų, pateisinančių palikimą lėšų įšaldymo sąrašuose, pažymėtina, kad pareigos motyvuoti laikymasis reiškia, kad turi būti tiksliai nurodytas jų pobūdis, tiksli data (diena) ir atsiradimo vieta – ją leidžiama nurodyti apytikriai, tad gali būti nurodytas regionas ar provincija, nebūtinai konkretus miestas (šiuo klausimu žr. 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Taryba / PKK, C‑46/19 P, EU:C:2021:316, 61, 62 ir 78–80 punktus). Tokia informacija pateikta Sprendimo 2019/1341 motyvų pareiškime, kuriame nurodytas nagrinėjamo išpuolio pobūdis (karinės transporto priemonės susprogdinimas), data (2017 m. birželio 23 d.) ir įvykdymo vieta (Chakario pietų provincija). Taigi teiginius dėl Sprendimo 2019/1341 nepakankamo motyvavimo reikia atmesti.

232    Ketvirta, ieškovė teigia, kad Taryba neįvykdė pareigos motyvuoti, nes nepatikrino, ar nacionalinių institucijų išnagrinėti veiksmai gali būti laikomi teroro aktais, kaip tai suprantama pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalį.

233    Penkta, pareigos motyvuoti pažeidimas matyti iš to, kad nebuvo įrodytas Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos sprendimų, į kuriuos atsižvelgta, reikšmingumas, visų pirma turint omenyje praėjusį laikotarpį.

234    Dėl šių dviejų pastarųjų argumentų primintina, kad SESV 296 straipsnyje numatyta pareiga motyvuoti yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį reikia skirti nuo motyvavimo pagrįstumo, nuo kurio priklauso, ar ginčijamas aktas yra teisėtas iš esmės. Sprendimas motyvuojamas formaliai išdėstant motyvus, kuriais jis grindžiamas. Jeigu šiuose motyvuose yra klaidų, jos lemia sprendimo neteisėtumą iš esmės, bet ne jo motyvavimo trūkumą, nes motyvavimo gali pakakti, net jei pateikiami klaidingi motyvai. Vadinasi, priekaištai ir argumentai, kuriais siekiama užginčyti akto pagrįstumą, neturi reikšmės nagrinėjant pagrindą, grindžiamą nemotyvavimu ar nepakankamu motyvavimu (žr. 2015 m. birželio 18 d. Sprendimo Ipatau / Taryba, C‑535/14 P, EU:C:2015:407, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Al Matri / Taryba, T‑545/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:376, 143 punktą). Šiuo klausimu pažymėtina, kad tai, jog Taryba nepakankamai išnagrinėjo klausimą, yra klaida, lemianti ginčijamo akto neteisėtumą iš esmės (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 72 punktą).

235    Nagrinėjamu atveju ketvirtuoju ir penktuoju argumentais, kuriuos ieškovė pateikė grįsdama ieškinio pagrindą, susijusį su pareigos motyvuoti neįvykdymu, iš tikrųjų ginčijama peržiūros, kurią Taryba atliko priimdama ginčijamus sprendimus, apimtis ir turinys, kaip matyti ir iš ieškovės nuorodos į ankstesnius jos ieškinio pagrindus, grindžiamus esminėmis klaidomis.

236    Tai, ar Taryba laikėsi pareigos įsitikinti nacionalinių institucijų nustatytų veiksmų atitiktimi Bendrojoje pozicijoje 2001/931 pateiktai teroro akto apibrėžčiai (ketvirtasis argumentas), buvo išnagrinėta atsakant į ieškinio pagrindą, grindžiamą Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies pažeidimu.

237    Tai, ar Taryba įvykdė savo pareigas peržiūrėdama ginčijamus sąrašus ir šiuo klausimu atsižvelgdama į praėjusį laikotarpį bei nacionalinius sprendimus, priimtus po pirminį įtraukimą į sąrašą pagrindžiančių nacionalinių sprendimų priėmimo (penktasis argumentas), taip pat buvo išnagrinėta atsakant į ieškinio pagrindą, grindžiamą Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalies pažeidimu; jis pripažintas iš dalies pagrįstu, ir tam nebuvo būtina nagrinėti Prancūzijos sprendimų.

238    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškinio pagrindas, grindžiamas pareigos motyvuoti pažeidimu, turi būti iš esmės atmestas, t. y. išskyrus motyvus, susijusius su Jungtinės Karalystės valdžios institucijų nustatytu 2014 m. rugpjūčio mėn. įvykiu, nes jie buvo pripažinti nepakankamais 2021 m. balandžio 22 d. Sprendime Taryba / PKK (C‑46/19 P, EU:C:2021:316) (žr. šio Bendrojo Teismo sprendimo 182 ir 227 punktus).

6.      Dėl ieškinio pagrindo, grindžiamo teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu

239    Grįsdama šį ieškinio pagrindą ieškovė pateikia tris argumentus. Pirma, Taryba, nesilaikydama 2013 m. liepos 18 d. Sprendime Komisija ir kt. / Kadi (C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518) nustatytų kriterijų, nepateikė ieškovei įrodymų, kuriais rėmėsi Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijos. Antra, Taryba taip pat neįrodė, kad Jungtinių Amerikos Valstijų ir Prancūzijos valdžios institucijose buvo užtikrinta teisė į gynybą ir teisė į veiksmingą teisminę gynybą. Trečia, ieškovė mano, kad jos teisė į gynybą ir teisė į veiksmingą teisminę gynybą taip pat buvo pažeistos dėl to, kad Taryba akivaizdžiai nepaisė 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimo PKK / Taryba (T‑316/14, EU:T:2018:788).

240    Dėl pirmojo argumento pažymėtina, kad iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad, kai perduota pakankamai tiksli informacija, leidžianti subjektui, kuriam taikoma ribojamoji priemonė, veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl prieš jį Tarybos surinktų įrodymų, teisės į gynybą užtikrinimo principas nereiškia, kad šiai institucijai atsiranda pareiga savanoriškai leisti susipažinti su savo turimais bylos dokumentais. Tik suinteresuotojo asmens prašymu Taryba turi leisti susipažinti su visais nekonfidencialiais administraciniais dokumentais, susijusiais su nagrinėjama priemone (žr. 2021 m. lapkričio 24 d. Sprendimo LTTE / Taryba, T‑160/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:817, 367 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

241    Nagrinėjamu atveju, pirma, motyvų pareiškimuose, pridėtuose prie 2015–2017 m. aktų ir 2019 m. sprendimų (jie vieninteliai šiuo atveju nagrinėjami proceso ekonomiškumo sumetimais, atsižvelgiant į konstatuotą 2014 m. aktų neteisėtumą), ieškovei buvo pateikta pakankamai tiksli informacija apie jos pavadinimo palikimą ginčijamuose sąrašuose pagrindžiančius įrodymus. Antra, atsakydama į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą ieškovė dėl šių aktų ir sprendimų pateikė vienintelį 2015 m. kovo 6 d. raštą, išsiųstą Tarybai prieš priimant 2015 m. aktus. Šiame rašte, kiek tai susiję su įvykiais, apie kuriuos informacija gauta iš Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijų sprendimų ir kuriuos Taryba nurodė siekdama pagrįsti palikimą ginčijamuose sąrašuose (tai yra vieninteliai ieškinio pagrinde nurodyti įvykiai, nes ieškovė gali ginčyti tik jų tikrumą ir tai, kad jie buvo jai priskirti) (žr. šio sprendimo 37 ir 80 punktus), priekaištaujama tik dėl to, kad nebuvo pateikta daugiau informacijos (ketvirta ir šešta rašto pastraipos), o tai yra kliūtis kvalifikuoti minėtus įvykius kaip teroro aktus. Vis dėlto toks teiginys susijęs su klausimu dėl teroro aktų kvalifikavimo, o ne klausimu dėl nagrinėjamų įvykių priskyrimo ar tikrumo, kuriuo būtų galima pateisinti susijusių įrodymų pateikimą. Be to, pripažinus, kad toks teiginys reiškia prašymą leisti susipažinti su dokumentais (net ir netiesioginį), būtų paneigtas galimybės susipažinti su dokumentais išimties tvarka ir asmens prašymu principas, nes savanoriškas bylos medžiagos perdavimas laikytinas pertekliniu reikalavimu (šiuo klausimu žr. 2009 m. spalio 14 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, T‑390/08, EU:T:2009:401, 97 punktą).

242    Vadinasi, nagrinėjamu atveju Taryba neprivalėjo pateikti ieškovei reikšmingų įrodymų, kurių ši neprašė, todėl pirmąjį argumentą reikia atmesti.

243    Dėl antrojo argumento pažymėtina, kad, kiek tai susiję su Jungtinių Amerikos Valstijų sprendimais, šis argumentas neatsiejamas nuo argumento, kuris pateiktas grindžiant ieškinio pagrindą, susijusį su Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies pažeidimu, ir kuriuo Tarybai priekaištaujama, kad ji nepatikrino, ar šie sprendimai buvo priimti paisant teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą. Kadangi pastarasis argumentas buvo pripažintas pagrįstu (žr. šio sprendimo 96 punktą), reikia pripažinti pagrįstu ir antrąjį argumentą, nes juo Tarybai priekaištaujama dėl to paties klausimo.

244    Dėl Prancūzijos sprendimų pažymėtina, kad nereikia nagrinėti antrojo argumento, nes sprendimas dėl šio ieškinio gali būti priimtas neatsižvelgiant į tuos sprendimus (žr. šio sprendimo 188 punktą).

245    Dėl tik byloje T‑148/19 pateikto trečiojo argumento, kad Taryba nepaisė 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimo PKK / Taryba (T‑316/14, EU:T:2018:788), pažymėtina, kad atsakydama į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą ieškovė nurodė, kad jos argumentas gali būti aiškinamas kaip grindžiamas SESV 266 straipsnio pažeidimu; tai pažymėta teismo posėdžio protokole. Beje, Taryba neginčijo tokio argumento aiškinimo.

246    Pagal SESV 266 straipsnį institucija, kurios aktas buvo paskelbtas negaliojančiu, privalo imtis būtinų priemonių teismo sprendimui dėl panaikinimo įvykdyti. Ši pareiga jai taikoma nuo teismo sprendimo, kuriuo panaikinami sprendimai, paskelbimo (kaip yra nagrinėjamu atveju, nes tarp 2014 m. ir 2015–2017 m. aktų, panaikintų 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimu PKK / Taryba (T‑316/14, EU:T:2018:788), yra keli sprendimai), o kitaip yra teismo sprendimų, kuriais panaikinami reglamentai, atveju: pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 60 straipsnio antrą pastraipą tokie sprendimai įsigalioja tik pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui arba, jei toks skundas paduotas, jį atmetus (šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 21 d. Sprendimo Klyuyev / Taryba, T‑731/15, EU:T:2018:90, 259–262 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

247    Konkrečiau kalbant, remiantis SESV 266 straipsniu, teismo sprendimo dėl panaikinimo motyvuojamojoje dalyje konstatuotas neteisėtumas įpareigoja aktą priėmusią instituciją pašalinti šį neteisėtumą priimant pakeičiamąjį aktą. Vis dėlto ši pareiga, kiek ji susijusi su tam tikros srities apibrėžto turinio nuostata, gali sukelti šiai institucijai ir kitokių pasekmių, pavyzdžiui, ji privalo užtikrinti, kad naujuose teisės aktuose, kurie turi būti priimti paskelbus teismo sprendimą dėl panaikinimo, nebūtų nuostatų, kurių turinys būtų tapatus neteisėta pripažintai nuostatai (šiuo klausimu žr. 1988 m. balandžio 26 d. Sprendimo Asteris ir kt. / Komisija, 97/86, 99/86, 193/86 ir 215/86, EU:C:1988:199, 28 ir 29 punktus).

248    Taigi, jeigu Taryba ketino palikti ieškovės pavadinimą ginčijamuose sąrašuose, ji, siekdama įvykdyti įsipareigojimus pagal SESV 266 straipsnį, 2019 m. sprendimų priėmimo dieną turėjo priimti aktą dėl pakartotinio įtraukimo į sąrašą, remdamasi 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimo PKK / Taryba (T‑316/14, EU:T:2018:788) motyvais. Tokia pareiga Tarybai teko visų pirma atsižvelgiant į šiuo atveju nagrinėjamus aktus, dėl kurių galiojimo apibrėžtą laikotarpį Taryba neprivalėjo priimti akto, kuriuo tuo laikotarpiu būtų pakeičiamas panaikintas aktas (šiuo klausimu žr. 1988 m. balandžio 26 d. Sprendimo Asteris ir kt. / Komisija, 97/86, 99/86, 193/86 ir 215/86, EU:C:1988:199, 29 punktą); be to, kiek tai susiję su Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalyje numatyta peržiūra dėl tebeegzistuojančio pavojaus, kad bus dalyvaujama teroristinėje veikloje, pažymėtina, kad ankstesniuose aktuose pateikti motyvai dažnai pakartojami paskesniuose aktuose, kuriuose prireikus jie atnaujinami. Jeigu nebūtų nustatyta tokios pareigos, Sąjungos teismo sprendimu dėl panaikinimo nebūtų užkirstas kelias vėlesniuose aktuose pakartoti neteisėtus motyvus (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 14 d. Sprendimo Bank Tejarat / Taryba, T‑346/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:164, 31 punktą), todėl jis taptų neveiksmingas.

249    Nagrinėjamu atveju 2019 m. sprendimuose Taryba pateikė tuos pačius motyvus kaip ir tie, kuriais ji rėmėsi 2015–2017 m. aktuose ir kurie buvo pripažinti neteisėtais 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendime PKK / Taryba (T‑316/14, EU:T:2018:788). Tiesa, Taryba padavė apeliacinį skundą dėl to sprendimo. Vis dėlto šis apeliacinis skundas neturėjo stabdomojo poveikio Bendrojo Teismo sprendimui dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo ir kartu su šiuo skundu nebuvo pateikta prašymo sustabdyti sprendimo dėl panaikinimo poveikį, nors Taryba galėjo jį pateikti. Toks Tarybos neatsižvelgimas į res judicata galią gali pakirsti teisės subjektų pasitikėjimą tuo, kad bus vykdomi teismų sprendimai.

250    Kita vertus, tai, kad Taryba neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 266 straipsnį, nagrinėjamu atveju negali lemti 2019 m. sprendimų panaikinimo. 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimu Taryba / PKK (C‑46/19 P, EU:C:2021:316) buvo panaikintas 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimas PKK / Taryba (T‑316/14, EU:T:2018:788), be kita ko, tiek, kiek juo panaikinti 2015–2017 m. aktai. Atsižvelgiant į šio Teisingumo Teismo sprendimo panaikinti galiojimą atgaline data, 2019 m. sprendimų teisėtumas nebegali būti ginčijamas remiantis tuo, kad Taryba pažeidė 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimą PKK / Taryba (T‑316/14, EU:T:2018:788) (šiuo klausimu žr. 2014 m. balandžio 14 d. Nutarties Manufacturing Support & Procurement Kala Naft / Taryba, T‑263/12, nepaskelbta Rink., EU:T:2014:228, 37 punktą). Taigi trečiąjį argumentą reikia atmesti.

251    Vis dėlto, nepaisant to, kad šis trečiasis argumentas buvo atmestas, priimant 2019 m. sprendimus ir pareiškiant ieškinį byloje T‑148/19 Taryba turėjo atsižvelgti į 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendime PKK / Taryba (T‑316/14, EU:T:2018:788) konstatuotą neteisėtumą ir motyvų pareiškimuose nenurodyti neteisėtais pripažintų motyvų. Dėl šios priežasties ieškovė galėjo manyti, kad yra pagrįsta pareikšti šį ieškinį, o į tai reikės atsižvelgti sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų.

252    Vadinasi, šis ieškinio pagrindas turi būti pripažintas pagrįstu tik tiek, kiek juo priekaištaujama Tarybai, kad ji nepatikrino, ar Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijų sprendimai buvo priimti paisant teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą.

7.      Išvada

253    Taigi iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškinio pagrindas, grindžiamas Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalies pažeidimu, kiek tai susiję su 2014 m. aktais, buvo pripažintas pagrįstu, šie aktai turi būti panaikinti.

254    Vis dėlto tai, kad ieškinio pagrindai, susiję su Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies, pareigos motyvuoti, teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu, yra iš dalies pagrįsti, negali lemti 2015–2017 m. aktų ir 2019 m. sprendimų panaikinimo. Atitinkamas neteisėtumas, nesvarbu, ar jis susijęs su 1997 ir 2001 m. Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios institucijų sprendimais, ar su PKK priskirtu 2014 m. rugpjūčio mėn. įvykiu, negali paneigti Tarybos vertinimo dėl tebeegzistuojančio pavojaus, kad PKK dalyvaus teroristinėje veikloje, nes jis išlieka tinkamai pagrįstas tebegaliojančiu Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro įsakymu ir atitinkamai kitais 2014 m. įvykiais arba 2017 m. įvykiu (žr. šio sprendimo 188 ir 202 punktus). Taigi taip pat reikia atmesti byloje T‑148/19 pateiktą reikalavimą, kuriuo siekiama, kad Bendrasis Teismas įpareigotų Tarybą nustatyti mažiau ribojančią priemonę nei įtraukimas į ginčijamus sąrašus, ir nėra reikalo priimti sprendimo dėl šio reikalavimo priimtinumo.

IV.    Dėl bylinėjimosi išlaidų

255    Pagal Procedūros reglamento 133 straipsnį bylinėjimosi išlaidų klausimas sprendžiamas sprendime, kuriuo užbaigiamas procesas. Pagal šio reglamento 219 straipsnį Bendrasis Teismas, priimdamas sprendimą po to, kai Teisingumo Teismas panaikino sprendimą ir grąžino bylą, turi nuspręsti dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su Bendrojo Teismo nagrinėtomis bylomis ir Teisingumo Teismo nagrinėtu apeliaciniu skundu. Galiausiai pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 ir 3 dalis iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo, o jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

256    Nagrinėjamu atveju 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimu Taryba / PKK (C‑46/19 P, EU:C:2021:316) Teisingumo Teismas panaikino 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimą PKK / Taryba (T‑316/14, EU:T:2018:788) ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą. Taigi šiame sprendime reikia nuspręsti dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirminiame procese Bendrajame Teisme (byla T‑316/14), apeliaciniame procese Teisingumo Teisme (byla C‑46/19 P), šiame procese grąžinus bylą (byla T‑316/14 RENV) ir byloje T‑148/19.

257    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovė pagrįstai prašo panaikinti 2014 m. aktus, tačiau jos reikalavimai dėl visų kitų ginčijamų aktų buvo atmesti.

258    Vis dėlto dėl 2019 m. sprendimų primintina, kad pagal Procedūros reglamento 135 straipsnio 2 dalį Bendrasis Teismas gali iš šalies, net jeigu ji laimėjo bylą, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas arba jų dalį, jeigu tai atrodo pateisinama dėl jos elgesio, įskaitant elgesį iki proceso, ypač jeigu kita šalis išlaidų patyrė dėl Bendrojo Teismo nepagrįstais arba nesąžiningais pripažintų pirmosios šalies veiksmų. Remiantis jurisprudencija, Procedūros reglamento 135 straipsnio 2 dalis turi būti taikoma, kai Sąjungos institucijos veiksmai lėmė bylos pradėjimą (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 22 d. Sprendimo Ertico – ITS Europe / Komisija, T‑604/15, EU:T:2019:348, 182 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 249 punkto, tai, kad priimdama 2019 m. sprendimus Taryba neįvykdė pareigos atsižvelgti į 2018 m. lapkričio 15 d. Sprendime PKK / Taryba (T‑316/14, EU:T:2018:788) konstatuotą neteisėtumą, galėjo paskatinti ieškovę pareikšti ieškinį byloje T‑148/19.

259    Taigi, įvertinus visas aplinkybes, būtų teisinga nurodyti, kad ieškovė ir Taryba padengia savo bylinėjimosi išlaidas, patirtas kiekvienoje iš šio sprendimo 256 punkte nurodytų instancijų.

260    Galiausiai, remiantis Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalimi, į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl reikia nuspręsti, kad Komisija, Prancūzijos Respublika ir Nyderlandų Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas, patirtas tose instancijose, kuriose jos dalyvavo.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2014 m. vasario 10 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 125/2014, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalis ir kuriuo panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 714/2013, ir 2014 m. liepos 22 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 790/2014, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalis ir kuriuo panaikinamas Įgyvendinimo reglamentas Nr. 125/2014, kiek jie susiję su Kurdistan WorkersParty (PKK).

2.      Atmesti likusią ieškinio byloje T316/14 RENV dalį.

3.      Atmesti ieškinį byloje T148/19.

4.      PKK ir Europos Sąjungos Taryba padengia savo bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylose T316/14, C46/19 P, T316/14 RENV ir T148/19.

5.      Europos Komisija, Prancūzijos Respublika ir Nyderlandų Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Gervasoni

Madise

Nihoul

Frendo

 

      Martín y Pérez de Nanclares

Paskelbta 2022 m. lapkričio 30 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


Turinys


I. Ginčo aplinkybės

II. Šalių reikalavimai

III. Dėl teisės

A. Dėl priimtinumo

B. Dėl esmės

1. Dėl ieškinio pagrindo, grindžiamo Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies pažeidimu

a) Dėl Jungtinės Karalystės sprendimo

1) Dėl Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministro kvalifikavimo kaip „kompetentingos institucijos“

2) Dėl „tikslios informacijos ar atitinkamos bylos medžiagos, kurios rodo, kad kompetentinga institucija &lt...&gt yra priėmusi sprendimą“

3) Dėl teroro aktų, kuriais Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministras grindė PKK uždraudimą, datos

b) Dėl Jungtinių Amerikos Valstijų sprendimų

2. Dėl ieškinio pagrindo, grindžiamo Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies pažeidimu

a) Dėl ieškinio pagrindo priimtinumo

b) Dėl ieškinio pagrindo reikšmingumo

c) Dėl ieškinio pagrindo pagrįstumo

1) Dėl argumentų, kad Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalyje nurodytus tikslus reikia aiškinti atsižvelgiant į teisėtą ginkluotą konfliktą dėl kurdų tautos teisės į apsisprendimą

2) Dėl priekaišto, kad tam tikrų ieškovei priskirtų veiksmų tikslai yra teroristiniai

3. Dėl ieškinio pagrindo, grindžiamo Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalies pažeidimu

a) Dėl 2014 m. aktuose Tarybos atliktos peržiūros (byla T316/14 RENV)

b) Dėl 2015–2017 m. aktuose Tarybos atliktos peržiūros (byla T316/14 RENV)

c) Dėl 2019 m. sprendimuose Tarybos atliktos peržiūros (byla T148/19)

4. Dėl ieškinio pagrindo, grindžiamo proporcingumo principo pažeidimu

5. Dėl ieškinio pagrindo, grindžiamo pareigos motyvuoti pažeidimu

6. Dėl ieškinio pagrindo, grindžiamo teisės į gynybą ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu

7. Išvada

IV. Dėl bylinėjimosi išlaidų



* Proceso kalba: anglų.