BENDROJO TEISMO (trečioji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. liepos 13 d.(*)

„Konkurencija – Koncentracija – Farmacijos pramonės rinka – Reglamento (EB) Nr. 139/2004 22 straipsnis – Pagal nacionalinės teisės aktus nekompetentingos tikrinti koncentraciją konkurencijos institucijos pateiktas prašymas perduoti klausimo svarstymą – Komisijos sprendimas tikrinti koncentraciją – Komisijos sprendimai priimti kitų nacionalinių konkurencijos institucijų prašymus prisidėti prie prašymo perduoti klausimo svarstymą – Komisijos kompetencija – Prašymo perduoti klausimo svarstymą pateikimo terminas – Sąvoka „sužinojo kitu būdu“ – Protingas terminas – Teisėti lūkesčiai – Komisijos pirmininko pavaduotojos vieši pareiškimai – Teisinis saugumas“

Byloje T‑227/21

Illumina, Inc., įsteigta Vilmingtone, Delavere (Jungtinės Amerikos Valstijos), atstovaujama baristerio D. Beard ir advokato P. Chappatte,

ieškovė,

palaikoma

Grail LLC, anksčiau – Grail, Inc., įsteigtos Menlo Parke, Kalifornijoje (Jungtinės Amerikos Valstijos), atstovaujamos solisitoriaus D. Little, advokatų J. Ruiz Calzado, J. M. Jiménez‑Laiglesia Oñate ir A. Giraud,

įstojusios į bylą šalies,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą N. Khan, G. Conte ir C. Urraca Caviedes,

atsakovę,

palaikomą

Graikijos Respublikos, atstovaujamos K. Boskovits,

Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos T. Stéhelin, P. Dodeller, J.‑L. Carré ir E. Leclerc,

Nyderlandų Karalystės, atstovaujamos M. Bulterman ir P. Huurnink,

ir

ELPA priežiūros institucijos, atstovaujamos C. Simpson, M. Sánchez Rydelski ir M.‑M. Joséphidès,

įstojusių į bylą šalių,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti, pirma, 2021 m. balandžio 19 d. Komisijos sprendimą C(2021) 2847 final, juo priimtas Autorité de la concurrence française (Prancūzijos konkurencijos institucija) prašymas patikrinti koncentraciją, kuria Illumina, Inc. siekia įgyti išimtinę Grail, Inc. kontrolę (byla COMP/M.10188 – Illumina / Grail), antra, 2021 m. balandžio 19 d. Komisijos sprendimus C(2021) 2848 final, C(2021) 2849 final, C(2021) 2851 final, C(2021) 2854 final ir C(2021) 2855 final, jais priimti Graikijos, Belgijos, Norvegijos, Islandijos ir Nyderlandų konkurencijos institucijų prašymai prisidėti prie šio prašymo perduoti klausimo svarstymą, ir, trečia, 2021 m. kovo 11 d. Komisijos raštą, juo Illumina ir Grail pranešta apie tą prašymą perduoti klausimo svarstymą,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas G. De Baere, teisėjai V. Kreuschitz (pranešėjas), U. Öberg, R. Mastroianni ir G. Steinfatt,

posėdžio sekretorė S. Jund, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2021 m. gruodžio 16 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

1        2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB Susijungimų reglamentas) (OL L 24, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 40; klaidų ištaisymas OL L 305, 2015 11 21, p. 51) 1 straipsnyje „Taikymo sritis“ numatyta:

„1.      Nepažeidžiant 4 straipsnio 5 dalies ir 22 straipsnio, šis reglamentas taikomas visoms [Europos] mastu veikiančioms koncentracijoms kaip apibrėžta šiame straipsnyje.

2.      Koncentracija veikia [Europos] mastu, kai:

a)      visų konkrečių įmonių bendra pasaulinė apyvarta viršija 5 000 milijonų eurų; ir

b)      kiekvienos iš bent dviejų konkrečių įmonių bendra apyvarta [Europos Sąjungos] mastu viršija 250 milijonų eurų,

išskyrus atvejus, kai kiekvienos įmonės apyvarta vienoje ir toje pačioje valstybėje narėje yra ne mažesnė kaip du trečdaliai jos bendrosios apyvartos [Sąjungos] mastu.

3.      Koncentracija, kuri neatitinka 2 dalyje nustatytų ribų, veikia [Europos] mastu, kai:

a)      visų konkrečių įmonių bendra pasaulinė apyvarta viršija 2 500 milijonų eurų,

b)      kiekvienoje iš bent trijų valstybių narių, bendra visų konkrečių įmonių apyvarta viršija 100 milijonų eurų,

c)      kiekvienoje iš bent trijų b punkte minėtų valstybių narių, kiekvienos iš bent dviejų konkrečių įmonių bendra apyvarta viršija 25 milijonus eurų, ir

d)      kiekvienos iš bent dviejų konkrečių įmonių bendra apyvarta [Sąjungos] mastu viršija 100 milijonų eurų,

išskyrus atvejus, kai kiekvienos įmonės apyvarta vienoje ir toje pačioje valstybėje narėje yra ne mažesnė kaip du trečdaliai jos bendrosios apyvartos [Sąjungos] mastu.

<…>“

2        Pagal Reglamento Nr. 139/2004 3 straipsnio 1 dalį laikoma, kad koncentracija vykdoma, kai atsiranda ilgalaikių kontrolės pokyčių dėl:

„a)      dviejų arba daugiau anksčiau savarankiškų įmonių arba jų dalių susijungimo, arba

b)      įsigijimo, kai įmonę įsigijo vienas arba daugiau asmenų, kurie jau kontroliuoja bent vieną įmonę, arba kai įmonę įsigijo viena ar daugiau įmonių pirkdamos vertybinius popierius arba turtą, sudarius sutartį arba kitomis priemonėmis, kurios leidžia tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuoti visą arba dalį vienos arba daugiau kitų įmonių.“

3        Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnyje nustatyta:

„1.      Apie šiame reglamente apibrėžtą [Europos] mastu veikiančią koncentraciją pranešama Komisijai prieš jai pradedant veikti po susitarimo sudarymo, viešo konkurso paskelbimo arba kontrolinės akcijų dalies įsigijimo. <…>

2.      Apie koncentraciją, kurią sudaro susijungimas, kaip apibrėžta 3 straipsnio 1 dalies a punkte[,] arba kuri atsiranda dėl bendros kontrolės įsigijimo, kaip apibrėžta 3 straipsnio 1 dalies b punkte, praneša bendrai atitinkamai susijungusios arba bendrą kontrolę įgijusios šalys. Visais kitais atvejais pranešimą perduoda asmuo arba įmonė, įsigijusi visą arba dalį vienos arba daugiau įmonių kontrolės.

<…>

4.      Prieš pranešant apie koncentraciją, kaip apibrėžta 1 dalyje, 2 dalyje nurodyti asmenys ar įmonės gali informuoti Komisiją pateikdami argumentuotą pareiškimą, kad koncentracija gali turėti didelį poveikį konkurencijai valstybės narės rinkoje, kuri turi visus atskiros rinkos požymius, ir todėl valstybė narė turėtų visiškai arba iš dalies ją patikrinti.

Komisija nedelsdama perduoda šį pareiškimą visoms valstybėms narėms. Argumentuotame pareiškime minėta valstybė narė per 15 darbo dienų nuo pareiškimo gavimo praneša apie savo sutikimą arba nesutikimą su prašymu perduoti šį klausimą. Kai valstybė narė nepriima jokio sprendimo per šį laikotarpį, laikoma, kad ji sutiko.

Nebent valstybė narė nebūtų sutikusi, Komisija, kai ji mano, kad egzistuoja tokia atskira rinka ir kad koncentracija gali daryti didelį poveikį tai rinkai, gali nuspręsti perduoti visą arba dalį šio klausimo svarstyti kompetentingoms valstybės narės institucijoms turint omenyje, kad bus taikomi valstybės nacionalinės konkurencijos teisės aktai.

Sprendimas perduoti ar neperduoti svarstyti klausimą remiantis trečiąja šios dalies pastraipa priimamas per 25 darbo dienas nuo dienos, kai Komisija gauna argumentuotą pareiškimą. Komisija informuoja kitas valstybes nares, konkrečius asmenis ar įmones apie savo sprendimą. Jeigu Komisija per šį laikotarpį nepriima sprendimo, laikoma, kad ji priėmė sprendimą perduoti svarstyti atvejį remiantis konkrečių asmenų arba įmonių pateiktu pareiškimu.

Jeigu Komisija nusprendžia arba laikoma, kad ji nusprendė pagal trečiąją ir ketvirtąją šios dalies pastraipas perduoti svarstyti visą klausimą, joks pranešimas nebus siunčiamas pagal 1 dalį ir taikomi nacionalinės konkurencijos teisės aktai. 9 straipsnio 6–9 dalys taikomos mutatis mutandis.

5.      Jeigu atsiranda, kaip apibrėžta 3 straipsnyje, koncentracija, kuri neveikia [Europos] mastu, kaip apibrėžta 1 straipsnyje, ir kurią galima patikrinti remiantis mažiausiai trijų valstybių narių nacionalinės konkurencijos teisės aktais, 2 dalyje nurodyti asmenys arba įmonės prieš bet kokį pranešimą kompetentingoms institucijoms praneša Komisijai argumentuotu pareiškimu, kad koncentraciją turi patikrinti Komisija.

Komisija nedelsdama perduoda šį pareiškimą visoms valstybėms narėms.

Bet kuri valstybė narė, kurios kompetencijai pagal nacionalinės konkurencijos teisės aktus priklauso tikrinti koncentraciją, gali per 15 darbo dienų nuo argumentuoto pareiškimo gavimo pareikšti savo nesutikimą dėl prašymo perduoti klausimo svarstymą.

Kai bent viena tokia valstybė narė pareiškė savo nesutikimą trečiojoje šios dalies pastraipoje nustatyta tvarka per 15 darbo dienų laikotarpį, klausimo svarstymas neperduodamas. Komisija nedelsdama informuoja valstybes nares ir konkrečius asmenis arba įmones apie tokį nesutikimą.

Kai nei viena valstybė narė nepareiškė savo nesutikimo trečiojoje šios dalies pastraipoje nustatyta tvarka per 15 darbo dienų laikotarpį, laikoma, kad koncentracija veikia [Europos] mastu ir apie ją pranešama Komisijai 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka. Tokiose situacijose nei viena valstybė narė netaiko savo nacionalinės konkurencijos teisės aktų koncentracijai.“

4        Reglamento Nr. 139/2004 9 straipsnyje nustatyta:

„1.      Toliau nurodytomis sąlygomis Komisija gali priimti sprendimą perduoti suinteresuotos valstybės narės kompetentingai institucijai medžiagą apie koncentraciją, apie kurią buvo pranešta. Apie tokį sprendimą nedelsiant pranešama koncentracijoje dalyvaujančioms įmonėms ir kompetentingoms valstybių narių institucijoms.

2.      Per 15 darbo dienų nuo pranešimo nuorašo gavimo dienos valstybė narė savo iniciatyva arba Komisijos kvietimu gali informuoti Komisiją, kad ji praneša konkrečioms įmonėms, kad:

a)      koncentracija kelia didelę grėsmę konkurencijai valstybėje narėje esančioje rinkoje, kuri turi visus atskiros rinkos požymius, arba

b)      koncentracija daro poveikį konkurencijai valstybėje narėje esančioje rinkoje, kuri turi visus atskiros rinkos požymius ir kuri neužima didelės bendrosios rinkos dalies.

3.      Jeigu Komisija, atsižvelgdama į atitinkamų prekių ar paslaugų rinką bei į 7 dalyje apibrėžtą nagrinėjamą geografinę orientacinę rinką, mano, kad tai yra atskira rinka ir kad toks pavojus konkurencijai egzistuoja, ji gali:

a)      pati išnagrinėti atvejį pagal šį reglamentą, arba

b)      perduoti šį klausimą visą ar jo dalį nagrinėti kompetentingai suinteresuotos valstybės narės institucijai taikant tos valstybės narės nacionalinės konkurencijos teisės aktus.

Tačiau jeigu Komisija nustato, kad tokia atskira rinka arba grėsmė jai neegzistuoja, ji priima konkrečiai valstybei narei skirtą sprendimą ir pati ima nagrinėti šį atvejį šiame reglamente nustatyta tvarka.

Tais atvejais, kai valstybė narė informuoja Komisiją pagal 2 dalies b punktą, kad koncentracija daro poveikį konkurencijai jos teritorijoje esančioje atskiroje rinkoje, kuri neužima didelės [vidaus] rinkos dalies, Komisija perduoda visą arba dalį su konkrečia atskira rinka susijusio atvejo medžiagos, jeigu ji mano, kad tokiai atskirai rinkai daromas poveikis.

<…>“

5        Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnis „Klausimo perdavimas Komisijai“ suformuluotas taip:

„1.      Viena arba daugiau valstybių narių gali prašyti Komisijos patikrinti, kaip apibrėžta 3 straipsnyje, bet kurią koncentraciją, kuri neveikia [Europos] mastu, kaip apibrėžta 1 straipsnyje, bet kuri daro poveikį tarp valstybių narių vykstančiai prekybai arba kelia rimtą grėsmę konkurencijai šį prašymą teikiančios valstybės narės arba valstybių narių teritorijoje.

Toks prašymas pateikiamas ne daugiau kaip per 15 darbo dienų nuo dienos, kai buvo pranešta apie koncentraciją, o jeigu pranešimo nereikia, tai nuo dienos, kai apie ją konkreti valstybė narė sužinojo kitu būdu.

2.      Komisija nedelsdama informuoja valstybių narių kompetentingas institucijas ir konkrečias įmones apie bet kokį pagal 1 dalį gautą prašymą.

Bet kuri kita valstybė narė turi teisę prisidėti prie pradinio prašymo per 15 darbo dienų nuo dienos, kai Komisija ją informuoja apie pradinį prašymą.

Visi nacionalinės teisės aktų nustatyti terminai, susiję su koncentracija, sustabdomi, kol šiame straipsnyje numatytose procedūrose nusprendžiama, kur koncentracija bus tikrinama. Kai tik valstybė narė informuoja Komisiją ir konkrečias įmones, kad ji nenori prisidėti prie prašymo, nacionalinės teisės aktų nustatytų terminų sustabdymas baigiasi.

3.      Komisija gali ne vėliau kaip po 10 darbo dienų nuo 2 dalyje nustatyto termino pabaigos nuspręsti patikrinti koncentraciją, kai ji mano, kad koncentracija daro poveikį tarp valstybių narių vykstančiai prekybai arba kelia rimtą grėsmę konkurencijai šį prašymą teikiančios valstybės narės arba valstybių narių teritorijoje. Jeigu Komisija nepriima sprendimo per šį laikotarpį, laikoma, kad ji priėmė sprendimą patikrinti koncentraciją remdamasi prašymu.

Komisija informuoja visas valstybes nares ir konkrečias įmones apie savo sprendimą. Ji gali reikalauti pateikti pranešimą pagal 4 straipsnį.

Prašymą pateikusi valstybė narė arba valstybės narės daugiau nebetaiko savo nacionalinės konkurencijos teisės aktų koncentracijos atžvilgiu.

4.      2 straipsnis, 4 straipsnio 2 ir 3 dalys, 5, 6 ir 8–21 straipsniai taikomi, kai Komisija tikrina koncentraciją pagal 3 dalį. 7 straipsnis taikomas tada, kai koncentracija dar nevykdoma tą dieną, kai Komisija informuoja konkrečias įmones, kad buvo pateiktas prašymas.

Kai pranešimas nereikalingas pagal 4 straipsnį, 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas laikotarpis, per kurį gali būti pradėta procedūra, prasideda darbo dieną po dienos, kai Komisija informuoja konkrečias įmones, kad ji nusprendė patikrinti koncentraciją pagal 3 dalį.

5.      Komisija gali informuoti vieną arba kelias valstybes nares, kad ji mano, jog koncentracija atitinka 1 dalyje numatytus kriterijus. Tokiais atvejais Komisija gali paraginti valstybę narę arba valstybes nares pateikti prašymą pagal 1 dalį.“

 Ginčo aplinkybės

 Dėl atitinkamų įmonių ir nagrinėjamos koncentracijos

6        Ieškovė Illumina, Inc. siūlo sprendimus genetikos ir genomikos analizės taikant sekoskaitos ir lustų technologijas srityje.

7        2020 m. rugsėjo 20 d. Illumina sudarė susijungimo susitarimą ir planą dėl išimtinės Grail LLC (anksčiau – Grail, Inc.), plėtojančios ankstyvo vėžio nustatymo kraujo testus, kurios 14,5 % kapitalo ji jau valdė, kontrolės įgijimo (toliau – nagrinėjama koncentracija).

8        2020 m. rugsėjo 21 d. Illumina ir Grail (toliau – atitinkamos įmonės) apie šią koncentraciją paskelbė pranešime spaudai.

 Dėl nepranešimo

9        Kadangi atitinkamų įmonių apyvarta neviršijo reikšmingų ribų, be kita ko, nes Grail negavo pajamų nė vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar pasaulyje, nagrinėjama koncentracija nebuvo vykdoma Europos mastu, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 1 straipsnį, taigi apie ją Europos Komisijai nepranešta pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalį.

10      Apie nagrinėjamą koncentraciją taip pat nepranešta Sąjungos valstybėse narėse ar valstybėse, kurios yra Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba, 11 sk., 52 t., p. 3) šalys, nes ji nepateko į koncentracijų kontrolę reglamentuojančių jų nacionalinės teisės aktų taikymo sritį.

 Dėl prašymo perduoti klausimo svarstymą Komisijai

11      2020 m. gruodžio 7 d. Komisija gavo skundą dėl nagrinėjamos koncentracijos. 2020 m. gruodžio 17 d. įvyko Komisijos ir skundą pateikusio asmens vaizdo konferencija; per ją pastarasis išreiškė susirūpinimą dėl šios koncentracijos. Po šios vaizdo konferencijos Komisija papildomai bendravo su skundą pateikusiu asmeniu ir su Vokietijos, Austrijos, Slovėnijos ir Švedijos konkurencijos institucijomis, siekdama išsiaiškinti galimą jų kompetenciją tikrinti tą koncentraciją. Be to, ji bendravo su Competition and Markets Authority (Konkurencijos ir rinkų institucija, Jungtinė Karalystė, toliau – CMA), taip pat gavusia skundą. Komisija padarė preliminarią išvadą, kad nagrinėjamos koncentracijos klausimas gali būti perduotas svarstyti pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalį, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad Grail apyvarta neatspindi jos reikšmės konkurencijai.

12      2021 m. vasario 19 d. Komisija valstybes nares informavo apie nagrinėjamą koncentraciją, pirma, ją nacionalinėms konkurencijos institucijoms pristatydama Europos konkurencijos tinklo darbo grupėje susijungimų klausimais, ir, antra, joms išsiuntė raginimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 5 dalį (toliau – raginimas). Šiame raginime Komisija paaiškino, kodėl nusprendė, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad koncentracija atitinka šio reglamento 22 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, ir valstybes nares paragino pateikti prašymą perduoti klausimo svarstymą pagal pastarąją nuostatą. Paskui Komisija bendravo su tam tikromis nacionalinėmis konkurencijos institucijomis, kad aptartų tą raginimą.

13      2021 m. vasario 26 d. elektroniniu laišku Komisija kreipėsi į ieškovę, siūlydama pasikalbėti telefonu apie nagrinėjamą koncentraciją. Per šį 2021 m. kovo 4 d. pokalbį ji kiekvienos iš atitinkamų įmonių teisiniams atstovams pranešė apie raginimą ir galimybę pateikti prašymą perduoti klausimo svarstymą pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalį.

14      2021 m. kovo 9 d. Prancūzijos konkurencijos institucija (toliau – ACF) Komisijos paprašė pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalį patikrinti nagrinėjamą koncentraciją (toliau – prašymas perduoti klausimo svarstymą).

15      2021 m. kovo 10 d. Komisija pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 2 dalį informavo apie prašymą perduoti klausimo svarstymą kitų valstybių narių konkurencijos institucijas ir ELPA priežiūros instituciją. 2021 m. kovo 11 d. Komisija atitinkamoms įmonėms taip pat pranešė apie prašymą perduoti klausimo svarstymą, primindama, kad nagrinėjama koncentracija negali būti vykdoma, jeigu (ir tiek, kiek) taikoma Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnyje, siejamame su to reglamento 22 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos antru sakiniu, nustatyta pareiga sustabdyti koncentracijos vykdymą (toliau – informacinis pranešimas).

16      2021 m. kovo 24 d., 26 d. ir 31 d. raštais Belgijos, Graikijos, Islandijos, Nyderlandų ir Norvegijos konkurencijos institucijos prašė leisti prisidėti prie prašymo perduoti klausimo svarstymą pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 2 dalį (toliau – prašymai prisidėti).

17      2021 m. kovo 16 d. ir 29 d. atitinkamos įmonės Komisijai pateikė pastabas, prieštaraudamos prašymui perduoti klausimo svarstymą. 2021 m. balandžio 2 d., 7 d. ir 12 d. ieškovė atsakė į prašymus pateikti informacijos, Komisijos jai išsiųstus 2021 m. kovo 26 d. ir balandžio 8 d.

18      2021 m. kovo 31 d. Komisija paskelbė Gaires dėl [Reglamento Nr. 139/2004] 22 straipsnyje nustatyto klausimų perdavimo mechanizmo taikymo tam tikrų kategorijų byloms  (OL C 113, 2021, p. 1, toliau – Gairės dėl 22 straipsnio).

19      2021 m. balandžio 19 d. sprendimu Komisija priėmė prašymą perduoti klausimo svarstymą (toliau – ginčijamas sprendimas). Tos pačios dienos sprendimais, priimtais atitinkamai dėl Belgijos, Graikijos, Islandijos, Nyderlandų ir Norvegijos, ji taip pat priėmė prašymus prisidėti (toliau kartu su ginčijamu sprendimu – ginčijami sprendimai).

 Dėl ginčijamų sprendimų

 Dėl 15 darbo dienų termino paisymo

20      Komisija nusprendė, kad 2021 m. kovo 9 d. prašymas perduoti klausimo svarstymą buvo pateiktas per Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatytą 15 darbo dienų terminą, nes išsiuntus raginimą Prancūzijos Respublika buvo informuota apie nagrinėjamą koncentraciją 2021 m. vasario 19 d. (ginčijamo sprendimo 20 ir 29 konstatuojamosios dalys). Pasak Komisijos, būtent šis raginimas, grindžiamas išsamiu tyrimu, tiksline analize ir skundą pateikusio asmens pateikta informacija, Prancūzijos Respublikai leido preliminariai išnagrinėti Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas (ginčijamo sprendimo 26 ir 28 konstatuojamosios dalys).

21      Komisija taip pat nusprendė, kad prašymai prisidėti pateikti per Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatytą terminą, nes Belgijos Karalystė, Graikijos Respublika, Islandijos Respublika, Nyderlandų Karalystė ir Norvegijos Karalystė pateikė šiuos prašymus 2021 m. kovo 24 d., 26 d. ir 31 d., t. y. per 15 darbo dienų laikotarpį nuo tos dienos, kai 2021 m. kovo 10 d. raštu jos buvo informuotos apie prašymą perduoti klausimo svarstymą (Belgijai, Islandijai, Nyderlandams ir Norvegijai skirtų sprendimų 21 ir 22 konstatuojamosios dalys ir Graikijai skirto sprendimo 16 ir 17 konstatuojamosios dalys).

 Dėl poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir didelio poveikio konkurencijai grėsmės

22      Komisija nusprendė, kad nagrinėjama koncentracija, pirma, galėjo paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą (ginčijamo sprendimo 39–45 konstatuojamosios dalys, Belgijai, Islandijai, Nyderlandams ir Norvegijai skirtų sprendimų 33–39 konstatuojamosios dalys ir Graikijai skirto sprendimo 28–34 konstatuojamosios dalys) ir, antra, kėlė didelio poveikio konkurencijai grėsmę Prancūzijos, Graikijos, Islandijos, Belgijos, Norvegijos ir Nyderlandų, kaip Europos ekonominės erdvės (EEE) šalių, teritorijoje (ginčijamo sprendimo 51 ir 80 konstatuojamosios dalys, Belgijai skirto sprendimo 49 ir 78 konstatuojamosios dalys, Graikijai skirto sprendimo 41 ir 70 konstatuojamosios dalys, Islandijai ir Norvegijai skirtų sprendimų 46 ir 75 konstatuojamosios dalys ir Nyderlandams skirto sprendimo 50 ir 79 konstatuojamosios dalys).

 Dėl klausimo perdavimo tinkamumo

23      Komisija nusprendė, kad nagrinėjama koncentracija atitinka Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnyje keliamus perdavimo kriterijus (ginčijamo sprendimo 109 konstatuojamoji dalis, Belgijai skirto sprendimo 107 konstatuojamoji dalis, Graikijai skirto sprendimo 99 konstatuojamoji dalis, Islandijai ir Norvegijai skirtų sprendimų 104 konstatuojamoji dalis ir Nyderlandams skirto sprendimo 108 konstatuojamoji dalis).

24      Visų pirma Komisija nusprendė, kad tenkinamos Komisijos pranešimo dėl klausimų, susijusių su koncentracijomis, perdavimo (OL C 56, 2005, p. 2, toliau – Pranešimas dėl perdavimo) 45 punkte nustatytos sąlygos (ginčijamo sprendimo 85 konstatuojamoji dalis, Belgijai skirto sprendimo 83 konstatuojamoji dalis, Graikijai skirto sprendimo 75 konstatuojamoji dalis, Islandijai ir Norvegijai skirtų sprendimų 80 konstatuojamoji dalis ir Nyderlandams skirto sprendimo 84 konstatuojamoji dalis). Be to, vėžio naujos kartos sekoskaitos (NKS) testai laikomi esminiu kovos su vėžiu sustiprinimu, o tai yra vienas iš Komisijos prioritetų sveikatos srityje. Taigi šiuo klausimu pageidautinas nuoseklus įdėtų tyrimo pastangų vertinimas Sąjungos lygiu (ginčijamo sprendimo 84 konstatuojamoji dalis, Belgijai skirto sprendimo 82 konstatuojamoji dalis, Graikijai skirto sprendimo 74 konstatuojamoji dalis, Islandijai ir Norvegijai skirtų sprendimų 79 konstatuojamoji dalis ir Nyderlandams skirto sprendimo 83 konstatuojamoji dalis).

25      Antra, Komisija priminė, kad Gairėse dėl 22 straipsnio paaiškinta, kaip turi būti taikomi Pranešime dėl perdavimo nustatyti kriterijai, kai nacionalinės institucijos neturi kompetencijos tikrinti koncentracijos. Pasak Komisijos, nagrinėjama koncentracija patenka į tų gairių taikymo sritį, nes ji susijusi su įmonės, kurios apyvarta neatspindi jos reikšmės konkurencijai, įsigijimu (ginčijamo sprendimo 86 ir 87 konstatuojamosios dalys, Belgijai skirto sprendimo 84 ir 85 konstatuojamosios dalys, Graikijai skirto sprendimo 76 ir 77 konstatuojamosios dalys, Islandijai ir Norvegijai skirtų sprendimų 81 ir 82 konstatuojamosios dalys ir Nyderlandams skirto sprendimo 85 ir 86 konstatuojamosios dalys).

26      Be to, Komisija nurodė, kad nagrinėjama koncentracija nebuvo vykdoma ir apie ją nebuvo pranešta kitose valstybėse narėse (ginčijamo sprendimo 88 konstatuojamoji dalis, Belgijai skirto sprendimo 86 konstatuojamoji dalis, Graikijai skirto sprendimo 78 konstatuojamoji dalis, Islandijai ir Norvegijai skirtų sprendimų 83 konstatuojamoji dalis ir Nyderlandams skirto sprendimo 87 konstatuojamoji dalis).

27      Trečia, Komisija išnagrinėjo atitinkamų įmonių argumentus dėl bendrųjų Sąjungos teisės principų ir teisės į gynybą paisymo (ginčijamo sprendimo 89 konstatuojamoji dalis, Belgijai skirto sprendimo 87 konstatuojamoji dalis, Graikijai skirto sprendimo 79 konstatuojamoji dalis, Islandijai ir Norvegijai skirtų sprendimų 84 konstatuojamoji dalis ir Nyderlandams skirto sprendimo 88 konstatuojamoji dalis).

28      Pirmiausia dėl savo kompetencijos ji nusprendė, kad pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį valstybės narės gali prašyti jai perduoti klausimą dėl koncentracijos, „dėl kurios jos neturi kompetencijos“, jeigu tenkinamos šioje nuostatoje keliamos teisinės sąlygos. Kaip priminta Gairėse dėl 22 straipsnio, šią išvadą lemia tos nuostatos pažodinis aiškinimas ir ją patvirtina jos priėmimo istorija, tikslas ir bendra struktūra, taip pat Reglamento Nr. 139/2004 kontekstinis aiškinimas ir Komisijos praktika.

29      Konkrečiai kalbant, Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnyje, kuriame išsamiai nurodyti prašymams perduoti keliami teisiniai reikalavimai, reikalaujama ne to, kad „tokį prašymą teikianti valstybė narė turėtų kompetenciją tikrinti atitinkamą koncentraciją“, o tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai pripažįstama, kad šį prašymą gali pateikti valstybė narė, kurioje nereikalaujama pranešti apie atitinkamą koncentraciją. Komisija priminė, kad priimant 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 395, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 31) siekta suteikti jai galimybę kontroliuoti koncentracijas, galinčias padaryti žalos konkurencijai vidaus rinkoje, kurių valstybių narių valdžios institucijos negali tikrinti. Reglamento Nr. 139/2004 siauras aiškinimas gali lemti tokių koncentracijų ir jų tarpvalstybinio poveikio kontrolės kliūtis. Kaip patvirtina 1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Kesko / Komisija (T‑22/97, EU:T:1999:327), koncentracijų kontrolės sistemos neturinti valstybė narė jau galėjo prašyti perduoti klausimo svarstymą Komisijai pagal Reglamentą Nr. 4064/89. Komisija priminė, kad pritarė koncentracijų kontrolės sistemos neturinčių valstybių narių galimybei prisidėti prie kitos valstybės narės prašymo perduoti klausimo svarstymą. Jos nuomone, jeigu Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs apriboti Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio taikymo sritį, neįtraukdamas tokių valstybių narių, jis būtų galėjęs taikyti tokį patį kompetencijos kriterijų, kaip numatytasis šio reglamento 4 straipsnio 5 dalyje (ginčijamo sprendimo 90 konstatuojamoji dalis, Belgijai skirto sprendimo 88 konstatuojamoji dalis, Graikijai skirto sprendimo 80 konstatuojamoji dalis, Islandijai ir Norvegijai skirtų sprendimų 85 konstatuojamoji dalis ir Nyderlandams skirto sprendimo 89 konstatuojamoji dalis).

30      Antra, dėl Reglamento Nr. 139/2004 8 konstatuojamojoje dalyje nurodyto subsidiarumo principo Komisija priminė, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad koncentracijos klausimas jai gali būti perduotas taikant to reglamento 22 straipsnyje nustatytas sąlygas. Subsidiarumo principas taikomas tik išimtinei Sąjungos kompetencijai nepriskirtose srityse, kai kyla klausimas, ar valstybės narės negali tinkamai atlikti planuojamų veiksmų. Taigi neturėdamos kompetencijos pastarosios nebūtų galėjusios tikrinti nagrinėjamos koncentracijos (ginčijamo sprendimo 92 konstatuojamoji dalis, Belgijai skirto sprendimo 90 konstatuojamoji dalis, Graikijai skirto sprendimo 82 konstatuojamoji dalis, Islandijai ir Norvegijai skirtų sprendimų 87 konstatuojamoji dalis ir Nyderlandams skirto sprendimo 91 konstatuojamoji dalis).

31      Trečia, dėl atitinkamų įmonių teisėtų lūkesčių apsaugos Komisija pažymėjo, kad visada egzistavo valstybių narių teisė jai perduoti klausimų dėl koncentracijos, apie kurią šiose valstybėse nereikalaujama pranešti, nagrinėjimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį. Jos ankstesnė praktika, kuria siekiama tokias kompetencijos neturinčias valstybes nares atgrasyti teikti prašymą perduoti klausimo svarstymą, nereiškia, kad ji atmetė galimybę ateityje taikyti šią nuostatą bet kurioje byloje. Priešingai, 2014 m. liepos 9 d. Baltojoje knygoje „Veiksmingesnė [Sąjungos] susijungimų kontrolė“ (COM/2014/0449 final) (toliau – 2014 m. baltoji knyga) ši teisė aiškiai patvirtinta. Komisija nusprendė, kad nesuteikė jokių tikslių, besąlyginių ir neprieštaringų garantijų, kad ateityje tam tikri prašymai bus neįtraukti. 2020 m. rugsėjo 11 d. kalboje Komisijos pirmininko pavaduotoja taip pat nesuteikė tokių garantijų, bet nurodė, kad tikslinga pakeisti šią ankstesnę praktiką ir kad tai neįvyks staiga (ginčijamo sprendimo 94 konstatuojamoji dalis, Belgijai skirto sprendimo 92 konstatuojamoji dalis, Graikijai skirto sprendimo 84 konstatuojamoji dalis, Islandijai ir Norvegijai skirtų sprendimų 89 konstatuojamoji dalis ir Nyderlandams skirto sprendimo 93 konstatuojamoji dalis).

32      Ketvirta, dėl teisinio saugumo Komisija nusprendė, kad nuo pranešimo apie nagrinėjamą koncentraciją praėjusį laiką ir galimą neigiamą poveikį atitinkamoms įmonėms nusveria potencialus reikšmingas neigiamas šios koncentracijos poveikis konkurencijai, kurį reikia išnagrinėti (ginčijamo sprendimo 100 konstatuojamoji dalis, Belgijai skirto sprendimo 98 konstatuojamoji dalis, Graikijai skirto sprendimo 90 konstatuojamoji dalis, Islandijai ir Norvegijai skirtų sprendimų 95 konstatuojamoji dalis ir Nyderlandams skirto sprendimo 99 konstatuojamoji dalis).

33      Iš pirmo žvilgsnio potencialus nagrinėjamos koncentracijos poveikis konkurencijai vidaus rinkoje ir Europos vartotojams buvo didelis. Komisija pažymėjo, kad sužinojo apie šią koncentraciją 2020 m. gruodžio mėn. gavusi skundą. Ji nedelsdama išnagrinėjo konkretaus atvejo aplinkybes ir, gavusi informacijos, kad ši koncentracija neviršija reikšmingų ribų nė vienoje iš valstybių narių, pastarosioms išsiuntė raginimą. Be to, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjama koncentracija negalėjo būti vykdoma dėl JAV teismuose nagrinėtos bylos, poveikis atitinkamoms įmonėms dėl praėjusio laiko buvo ribotas (ginčijamo sprendimo 97–99 konstatuojamosios dalys, Belgijai skirto sprendimo 95–97 konstatuojamosios dalys, Graikijai skirto sprendimo 87–89 konstatuojamosios dalys, Islandijai ir Norvegijai skirtų sprendimų 92–94 konstatuojamosios dalys ir Nyderlandams skirto sprendimo 96–98 konstatuojamosios dalys).

34      Penkta, dėl proporcingumo principo Komisija nusprendė, kad atitinkamų įmonių siūlomas siauras aiškinimas prieštarauja Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio formuluotei ir tikslui, taip pat bendrai šios nuostatos struktūrai. Jos vertinimas atitinka šį principą, nes ji atsižvelgė, be kita ko, į tai, ar nagrinėjama koncentracija jau įvykdyta, ar apie ją pranešta vienoje ar keliose valstybėse narėse, neprašiusiose perduoti klausimo dėl jos svarstymo, ir ar ji lėmė „potencialiai konkurencijai reikšmingą“ tikslą, kurio nematyti iš jos apyvartos. Iš esmės Komisija patikslino, kad iš daugybės Europos mastu neveikiančių koncentracijų, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 1 straipsnį, tik maža dalis, pirma, tenkino to reglamento 22 straipsnyje numatytas sąlygas ir, antra, galėjo būti pripažintos tinkamomis perduoti svarstyti pagal Gairių dėl 22 straipsnį. Taigi tokios bylos galėjo būti laikomos išimtinėmis (ginčijamo sprendimo 102 ir 103 konstatuojamosios dalys, Belgijai skirto sprendimo 100 ir 101 konstatuojamosios dalys, Graikijai skirto sprendimo 92 ir 93 konstatuojamosios dalys, Islandijai ir Norvegijai skirtų sprendimų 97 ir 98 konstatuojamosios dalys ir Nyderlandams skirto sprendimo 101 ir 102 konstatuojamosios dalys).

35      Šešta, Komisija atmetė kaip nepagrįstus atitinkamų įmonių argumentus, kad buvo pažeista jų teisė būti išklausytoms, taip pat teisingumo ir gero administravimo principai. Ji pabrėžė, kad ieškovę informavo apie raginimo išsiuntimą 2021 m. vasario 26 d., t. y. prieš gaudama prašymą perduoti klausimo svarstymą. Taigi Komisija nusprendė, kad jos požiūris atitiko Gairių dėl 22 straipsnio 27 punktą, jame nustatyta, kad jei prašymas dėl klausimo perdavimo yra svarstomas, ji apie tai kuo greičiau praneša sandorio šalims. Beje, šio punkto tikslas – pranešti apie galimą pareigą sustabdyti koncentracijos vykdymą. Be to, Komisija atitinkamas įmones laiku informavo apie prašymą perduoti klausimo svarstymą; tą prašymą nedelsdama joms perdavė, kai tik jį gavo (ginčijamo sprendimo 104–108 konstatuojamosios dalys, Belgijai skirto sprendimo 102–106 konstatuojamosios dalys, Graikijai skirto sprendimo 94–98 konstatuojamosios dalys, Islandijai ir Norvegijai skirtų sprendimų 99–103 konstatuojamosios dalys ir Nyderlandams skirto sprendimo 103–107 konstatuojamosios dalys).

 Procesas ir šalių reikalavimai

36      2021 m. balandžio 28 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį.

37      Atskiru dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo tą pačią dieną) ieškovė pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 151 ir 152 straipsnius paprašė priimti sprendimą dėl šio ieškinio taikant pagreitintą procedūrą. 2021 m. birželio 3 d. sprendimu Bendrasis Teismas patenkino šį prašymą.

38      2021 m. birželio 7 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, juo Grail, Inc. prašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti ieškovės reikalavimų. 2021 m. liepos 2 d. nutartimi Bendrojo Teismo trečiosios išplėstinės kolegijos pirmininkas leido įstoti į bylą. Tą pačią dieną pritaikius proceso organizavimo priemonę Grail, Inc. leista pateikti įstojimo į bylą paaiškinimą pagal Procedūros reglamento 154 straipsnio 3 dalį, siejamą su to reglamento 145 straipsnio 1 dalimi ir 89 straipsnio 3 dalies b punktu.

39      Trečiosios kolegijos siūlymu Bendrasis Teismas, vadovaudamasis Procedūros reglamento 28 straipsniu, nusprendė perduoti bylą nagrinėti išplėstinei kolegijai.

40      Atitinkamai 2021 m. birželio 22 d., liepos 6 d., liepos 21 d. ir liepos 29 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentus; jais Nyderlandų Karalystė, Prancūzijos Respublika, Graikijos Respublika ir ELPA priežiūros institucija prašė leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. 2021 m. liepos 12 d., 22 d. ir rugpjūčio 6 d. sprendimais, taip pat 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi Bendrojo Teismo trečiosios išplėstinės kolegijos pirmininkas tenkino šiuos prašymus. Pritaikius atitinkamai 2021 m. liepos 16 d., liepos 23 d., rugpjūčio 13 d. ir rugpjūčio 25 d. proceso organizavimo priemones Nyderlandų Karalystei, Prancūzijos Respublikai, Graikijos Respublikai ir ELPA priežiūros institucijai leista pateikti įstojimo į bylą paaiškinimus pagal Procedūros reglamento 154 straipsnio 3 dalį, siejamą su to reglamento 145 straipsnio 1 dalimi ir 89 straipsnio 3 dalies b punktu.

41      2021 m. rugpjūčio 13 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą; juo Computer & Communications Industry Association prašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti ieškovės reikalavimų. 2021 m. spalio 6 d. nutartimi Bendrojo Teismo trečiosios išplėstinės kolegijos pirmininkas atmetė šį prašymą leisti įstoti į bylą.

42      2021 m. rugpjūčio 18 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą; juo ieškovė Bendrajam Teismui pranešė, kad tą dieną įsigijo visas Grail, Inc. akcijas ir sudarė susitarimą dėl turto atskyrimo.

43      2021 m. spalio 5 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės prašymą taikyti proceso organizavimo priemones. 2021 m. spalio 19 d. Komisija pateikė pastabas dėl šio prašymo. 2021 m. spalio 29 d. ieškovė pateikė pastabas dėl tų Komisijos pastabų.

44      Įstojusios į bylą šalys pateikė įstojimo į bylą paaiškinimus per nustatytą terminą.

45      2021 m. spalio 7 d. Komisija prašė panaikinti Grail pripažintą įstojusios į bylą šalies statusą. Ieškovė, Graikijos Respublika ir Grail pateikė pastabas dėl šio prašymo 2021 m. lapkričio 3 d. ir 4 d.

46      Kadangi du kolegijos nariai nustojo eiti pareigas ir buvo išrinktas naujas kolegijos pirmininkas, 2021 m. spalio 19 d. sprendimu trečiosios kolegijos pirmininkas, remdamasis Procedūros reglamento 17 straipsnio 2 dalimi, siejama su to reglamento 27 straipsnio 5 dalimi, paskyrė kitus du teisėjus į kolegiją.

47      2021 m. lapkričio 11 d. Bendrasis Teismas (trečioji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

48      Tą pačią dieną Bendrasis Teismas, taikydamas proceso organizavimo priemones pagal Procedūros reglamento 89 straipsnio 3 dalies a ir b punktus, Komisijai raštu pateikė klausimų dėl tam tikrų ginčo aspektų. Komisija atsakė į šiuos klausimus per paskirtą terminą.

49      2021 m. gruodžio 6 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės prašymą taikyti proceso organizavimo priemones. 2021 m. gruodžio 9 d. ir 10 d. Komisija, ELPA priežiūros institucija, Grail, Prancūzijos Respublika ir Nyderlandų Karalystė pateikė pastabas dėl šio prašymo.

50      Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus per 2021 m. gruodžio 16 d. posėdį.

51      Ieškovė, palaikoma Grail, Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamus sprendimus ir informacinį pranešimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

52      Komisija, palaikoma ELPA priežiūros institucijos, Graikijos Respublikos, Prancūzijos Respublikos ir Nyderlandų Karalystės, Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,

–        nepatenkinus šio reikalavimo, atmesti ieškinį kaip iš dalies akivaizdžiai nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

 Dėl prašymo panaikinti „Grail“ pripažintą įstojusios į bylą šalies statusą

53      Komisija, palaikoma Graikijos Respublikos, iš esmės tvirtina, kad po 2021 m. rugpjūčio 18 d. ieškovės rašto, kuriuo ji Bendrajam Teismui pranešė, kad tą dieną įgijo visas Grail, Inc. akcijas (žr. šio sprendimo 42 punktą), pastaroji tapo Grail LLC, t. y. nauju ieškovės visiškai kontroliuojamu subjektu, todėl Grail neteko įstojusios į bylą šalies statuso, pripažinto 2021 m. liepos 2 d. nutartimi (žr. šio sprendimo 38 punktą). Taigi tiek ekonominiu, tiek teisiniu požiūriais įstojimas į bylą neteko dalyko, o Grail LLC interesai nuo tada sutapo su ieškovės, jai tinkamai atstovaujančios šioje byloje, interesais. Kadangi Grail LLC nepateikė naujo prašymo leisti įstoti į bylą per Procedūros reglamento 143 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, Komisija daro išvadą, kad reikia oficialiai panaikinti Grail pripažintą įstojusios į bylą šalies statusą.

54      Ieškovė ir Grail ginčija Komisijos argumentus, nes Grail LLC yra Grail, Inc., kurios suinteresuotumas šios bylos baigtimi išlieka, teisių perėmėja. Kaip teigia pati Komisija, Grail LLC yra atskirtas nuo ieškovės, nuo jos nepriklausomas ir savarankiškas subjektas ir nepriklausomai valdoma toliau vykdo atskirus sandorius ir strategiją.

55      Pirma, pakanka pažymėti, kad pagal Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovių teisę Grail LLC yra juridinis asmuo, Grail, Inc. teisių perėmėja. Taigi pagal suformuotą jurisprudenciją (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 21 d. Sprendimo Marine Harvest Norway ir Alsaker Fjordbruk / Taryba, T‑113/06, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:135, 24–33 punktus) 2021 m. rugpjūčio 18 d. Grail LLC tapo visų Grail, Inc. teisių perėmėja.

56      Šiuo klausimu jau buvo nuspręsta, kad, kai juridinis asmuo pareiškia ieškinį dėl panaikinimo, visų jo teisių perėmėjas gali toliau palaikyti reikalavimus, be kita ko, kai šis juridinis asmuo nustoja egzistuoti, o visas jo teises ir pareigas perima naujas įgijėjas, ir tas visų teisių perėmėjas neišvengiamai savaime pakeičia pirmtaką (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 21 d. Sprendimo Marine Harvest Norway ir Alsaker Fjordbruk / Taryba, T‑113/06, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:135, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

57      Antra, nors Grail LLC išties yra visiškai ieškovės kontroliuojama, vis dėlto ji yra atskiras juridinis subjektas, turintis procesinį veiksnumą, ir suinteresuotas bylos baigtimi pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio antrą pastraipą, siejamą su to Statuto 53 straipsnio pirma pastraipa. Juo labiau kad ieškovė sudarė susitarimą dėl turto atskyrimo (žr. šio sprendimo 42 punktą), ir 2021 m. spalio 29 d. Sprendimu C(2021) 7675 final (byla COMP/M.10493 – Illumina / Grail) Komisija patvirtino laikinąsias priemones pagal Reglamento Nr. 139/2004 8 straipsnio 5 dalies a punktą, reikalaudama, kad Grail LLC išliktų nuo ieškovės atskirtas, nepriklausomas ir savarankiškas subjektas ir nepriklausomai valdoma toliau vykdytų atskirus sandorius ir strategiją.

58      Vadinasi, šioje byloje visų teisių perėmėja Grail LLC pakeitė Grail, Inc., kaip įstojusią į bylą šalį, kuriai taikoma 2021 m. liepos 2 d. Bendrojo Teismo trečiosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutarties rezoliucinė dalis (žr. šio sprendimo 38 punktą). Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad Grail LLC, kaip kita nagrinėjamos koncentracijos šalis, išlaiko suinteresuotumą bylos baigtimi, remdamasi tuo pačiu pagrindu, kokiu rėmėsi jos teisinė pirmtakė Grail, Inc. (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2012 m. kovo 21 d. Sprendimo Marine Harvest Norway ir Alsaker Fjordbruk / Taryba, T‑113/06, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:135, 30 punktą).

59      Taigi reikia atmesti Komisijos prašymą panaikinti Grail pripažintą įstojusios į bylą šalies statusą.

 Dėl priimtinumo

60      Nors Komisija, palaikoma Graikijos Respublikos ir Prancūzijos Respublikos, oficialiai nepateikė nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo pagal Procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį, ji tvirtina, kad šis ieškinys nepriimtinas. Pirma, ji teigia, kad prašymas perduoti klausimo svarstymą nėra Komisijos aktas, antra, kad informacinį pranešimą pakeitė ginčijamas sprendimas, ir, trečia, kad ginčijami sprendimai yra parengiamieji dokumentai, kurių trūkumai gali būti nurodomi pareiškiant ieškinį dėl galutinio sprendimo dėl nagrinėjamos koncentracijos.

61      Ieškovė, palaikoma Grail, mano, kad šis ieškinys priimtinas.

62      Pirma, kalbant apie prašymą perduoti, pažymėtina, kad iš sutrumpintos ieškinio versijos, be kita ko, iš to, kad jo 214 punkte nėra reikalavimų dėl šio prašymo, matyti, kad šiame pagreitintame procese jis nėra ieškinio dalykas. Taigi Komisijos argumentai dėl šio prašymo nereikšmingi ir juos reikia atmesti.

63      Antra, kalbant apie ginčijamus sprendimus, reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, kaip jie suprantami pagal SESV 263 straipsnį, yra bet kokios Sąjungos institucijų priimtos nuostatos, neatsižvelgiant į jų formą, kuriomis siekiama sukelti privalomų teisinių padarinių (2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Vengrija / Komisija, C‑31/13 P, EU:C:2014:70, 54 punktas; 2017 m. spalio 25 d. Sprendimo Rumunija / Komisija, C‑599/15 P, EU:C:2017:801, 47 punktas ir 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo thyssenkrupp Electrical Steel ir thyssenkrupp Electrical Steel Ugo / Komisija, C‑572/18 P, EU:C:2021:317, 46 punktas).

64      Siekiant nustatyti, ar ginčijamas aktas sukelia privalomų teisinių padarinių, reikia remtis jo esme. Šie padariniai vertinami pagal objektyvius kriterijus, kaip antai šio akto turinį, prireikus atsižvelgiant į jo priėmimo aplinkybes ir jį priėmusios institucijos įgaliojimus (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 13 d. Sprendimo Vengrija / Komisija, C‑31/13 P, EU:C:2014:70, 55 punktą; 2017 m. spalio 25 d. Sprendimo Rumunija / Komisija, C‑599/15 P, EU:C:2017:801, 48 punktą ir 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo thyssenkrupp Electrical Steel ir thyssenkrupp Electrical Steel Ugo / Komisija, C‑572/18 P, EU:C:2021:317, 48 punktą).

65      Jeigu ieškinį dėl panaikinimo pareiškia fizinis ar juridinis asmuo, būtina, kad ginčijamo akto sukeliami privalomi teisiniai padariniai darytų poveikį ieškovo interesams, iš esmės pakeisdami jo teisinę padėtį (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija, C‑463/10 P ir C‑475/10 P, EU:C:2011:656, 37 punktą ir 2021 m. vasario 25 d. Sprendimo VodafoneZiggo Group / Komisija, C‑689/19 P, EU:C:2021:142, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

66      Be to, priemonės, kuriomis galutinai nustatoma institucijos pozicija pasibaigus administracinei procedūrai ir kuriomis siekiama sukelti privalomų teisinių padarinių, darančių įtakos ieškovo interesams, iš principo pripažintinos aktais, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, išskyrus tarpines priemones, kuriomis siekiama parengti galutinį sprendimą ir kuriomis tokios pasekmės nesukeliamos. Tarpinės priemonės, kuriomis išreiškiamas institucijos vertinimas ir kuriomis siekiama parengti galutinį sprendimą, iš esmės nėra aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo (žr. 2021 m. gegužės 6 d. Sprendimo ABLV Bank ir kt. / ECB, C‑551/19 P ir C‑552/19 P, EU:C:2021:369, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

67      Šiuo atveju ginčijami sprendimai priimti pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą. Iš šios nuostatos matyti, kad pagal šį straipsnį Komisija, patikrinusi koncentraciją, priima sprendimą. SESV 288 straipsnio ketvirtos pastraipos pirmame sakinyje nurodyta, kad „sprendimas yra privalomas visas“. Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė šiems sprendimams suteikti privalomąjį pobūdį (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija, C‑463/10 P ir C‑475/10 P, EU:C:2011:656, 44 punktą).

68      Taip pat pažymėtina, kad dėl ginčijamų sprendimų nagrinėjama koncentracija patenka į Reglamento Nr. 139/2004 taikymo sritį, nors ji nėra veikianti Europos mastu, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 1 straipsnį, taigi šis reglamentas savaime netaikomas. Visų pirma dėl ginčijamų sprendimų pagal to reglamento 22 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą šiai koncentracijai taikomi to reglamento 2 straipsnis, 4 straipsnio 2 ir 3 dalys, taip pat 5, 6 straipsniai bei 8–21 straipsniai; juose nustatyti tos koncentracijos vertinimo kriterijai, Komisijos sprendimų priėmimo įgaliojimai ir procedūra, taip pat galimos sankcijos. Nagrinėjamai koncentracijai taikoma ir Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnyje nustatyta pareiga sustabdyti koncentracijos vykdymą pagal šio reglamento 22 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos antrą sakinį ir draudžiama ją vykdyti, kol ji nepripažinta suderinama su vidaus rinka.

69      Vis dėlto, kaip teigia ieškovė, jeigu nebūtų priimti ginčijami sprendimai, Komisija negalėtų tikrinti nagrinėjamos koncentracijos pagal Reglamentą Nr. 139/2004, jai negalėtų būti nustatyti galimi įpareigojimai bei sankcijos pagal šį reglamentą, įskaitant pareigą sustabdyti koncentracijos vykdymą, ir ji galėtų būti iš karto vykdoma Sąjungoje.

70      Taigi, atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas sprendimas, lemiantis koncentracijos patikrinimui taikomo teisinio režimo pasikeitimą, gali paveikti nagrinėjamos koncentracijos šalių teisinę padėtį, ginčijami sprendimai ieškovei sukelia privalomų teisinių pasekmių, galinčių paveikti jos interesus ir iš esmės pakeisti jos teisinę padėtį (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Cableuropa ir kt. / Komisija, T‑346/02 ir T‑347/02, EU:T:2003:256, 61 ir 64 punktus).

71      Be to, baigiant procedūrą, pradėtą gavus prašymą perduoti klausimo svarstymą pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalį, suteikiančią galimybę pateikti prašymus prisidėti pagal šio straipsnio 2 dalį, ginčijamuose sprendimuose galutinai nustatoma Komisijos pozicija dėl klausimo dėl nagrinėjamos koncentracijos perdavimo. Iš tikrųjų šiais sprendimais Komisija, atsižvelgdama į atitinkamų įmonių pastabas, priėmė tuos prašymus, taigi nusprendė nagrinėjamą koncentraciją tikrinti. Pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnyje numatytą procedūrą taip nustatoma koncentracijos tikrinimo vieta, o tai lemia kompetencijos tikrinti perdavimą Komisijai (žr. šio sprendimo 68–70 punktus). Galutinį ir nepakeičiamą tų sprendimų pobūdį patvirtina, pirma, to straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos pirmame sakinyje numatytas 10 darbo dienų terminas, per kurį Komisija turėjo priimti sprendimą dėl perdavimo, ir, antra, aplinkybė, kad, jeigu ji nepateikia pozicijos, pagal šią nuostatą laikoma, kad ji priėmė tokį sprendimą patikrinti.

72      Taigi ginčijamais sprendimais baigiama procedūra dėl perdavimo pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį ir tai yra speciali procedūra, atskira nuo tos, per kurią Komisija gali leisti ar uždrausti vykdyti koncentraciją (šiuo klausimu žr. 1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimo IBM / Komisija, 60/81, EU:C:1981:264, 11 punktą ir 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo thyssenkrupp Electrical Steel ir hyssenkrupp Electrical Steel Ugo / Komisija, C‑572/18 P, EU:C:2021:317, 49 punktą).

73      Priešingai, nei mano Komisija ir Graikijos Respublika, ginčijami sprendimai neprilygsta sprendimui pradėti formalią patikrinimo procedūrą pagal Reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnio 1 dalies c punktą. Kadangi koncentracijos kontrolės procedūrą sudaro du etapai, pagal šią nuostatą priimtas sprendimas nėra galutinis kontrolės procedūros etapas ir nelemia pagal šio reglamento 8 straipsnį priimamo galutinio sprendimo. Taigi pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 dalies c punktą sprendimas yra parengiamoji priemonė, jos vienintelis tikslas – pradėti tyrimą, siekiant nustatyti duomenis, kuriais remdamasi Komisija gali nuspręsti, priimdama galutinį sprendimą dėl sandorio suderinamumo su vidaus rinka (šiuo klausimu žr. 2006 m. sausio 31 d. Nutarties Schneider Electric / Komisija, T‑48/03, EU:T:2006:34, 79 punktą ir 2017 m. lapkričio 27 d. Nutarties HeidelbergCement / Komisija, T‑902/16, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:846, 18, 21 ir 22 punktus, taip pat juose nurodytą jurisprudenciją). Kita vertus, ginčijami sprendimai nesusiję su nagrinėjamos koncentracijos suderinamumo su vidaus rinka tikrinimo kontekstu, jais siekiama priimti galutinį sprendimą dėl šios koncentracijos svarstymo perdavimo klausimo užbaigiant 22 straipsnyje numatytą specialią procedūrą (žr. šio sprendimo 71 ir 72 punktus). Tais sprendimais Komisija, nurodžiusi priežastis, dėl kurių nusprendė, kad šiame straipsnyje nustatytos sąlygos tenkinamos, priėmė prašymus perduoti ir prisidėti, taigi ta koncentracija patenka į Reglamento Nr. 139/2004 taikymo sritį (žr. šio sprendimo 68 punktą). Vadinasi, tie sprendimai nėra tarpinės priemonės, leidžiančios parengti sprendimą dėl esmės; juose pateikiama galutinė Komisijos pozicija dėl prašymo perduoti klausimo svarstymą.

74      Be to, šis ieškinys neįpareigoja Sąjungos teismo pateikti vertinimo nei dėl laikinos Komisijos pozicijos, nei dėl klausimų, dėl kurių ji dar neturėjo galimybės pareikšti nuomonės, taigi dėl jo negalėtų būti paankstintas nagrinėjimas iš esmės ir supainiotos skirtingos administracinės ir teisminės procedūrų stadijos (šiuo klausimu žr. 1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimo IBM / Komisija, 60/81, EU:C:1981:264, 20 punktą; 2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija, C‑463/10 P ir C‑475/10 P, EU:C:2011:656, 51 punktą ir 2017 m. kovo 15 d. Sprendimo Stichting Woonpunt ir kt. / Komisija, C‑415/15 P, EU:C:2017:216, 45 punktą). Konkrečiai kalbant, negali būti taip, kad dėl šio ieškinio Bendrasis Teismas turėtų nuspręsti dėl nagrinėjamos koncentracijos suderinamumo su vidaus rinka klausimo, nes šis klausimas yra Reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnyje numatytos patikrinimo procedūros dalykas; jis turės nuspręsti tik dėl prašymo perduoti klausimo svarstymą priėmimo ir kreipimosi į Komisiją pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį bei jo nulemto taikomo teisinio režimo pasikeitimo teisėtumo (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija, C‑463/10 P ir C‑475/10 P, EU:C:2011:656, 52 punktą).

75      Bet kuriuo atveju, net jeigu reikėtų nuspręsti, kad ginčijami sprendimai yra tarpiniai aktai, priimami prieš sprendimą, kuriuo užbaigiama pagal Reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnį pradėta patikrinimo procedūra, primintina, kad dėl tarpinio akto, kuris sukelia savarankiškų teisinių pasekmių, galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, jeigu juo negali būti panaikintas su šiuo aktu susijęs neteisėtumas pareiškus ieškinį dėl galutinio sprendimo, kuriam parengti tas aktas yra skirtas (2021 m. birželio 3 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas, C‑650/18, EU:C:2021:426, 46 punktas). Taigi, priešingai, nei teigia Komisija, atsižvelgiant į tai, kad dėl ginčijamų sprendimų nagrinėjamai koncentracijai taikytinas Reglamentas Nr. 139/2004, visų pirma šio reglamento 7 straipsnis, siejamas su 22 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos antru sakiniu, lemia sustabdomąjį poveikį (žr. šio sprendimo 68 punktą), ieškinys dėl panaikinimo, pareikštas dėl sprendimo, kuriuo užbaigiama pagal Reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnį pradėta patikrinimo procedūra, nesuteikia galimybės pašalinti šios pareigos sustabdyti nulemto nagrinėjamos koncentracijos vykdymo atidėjimo pasekmių. Taigi turi būti galimybė pareikšti ieškinį dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo.

76      Vadinasi, ginčijami sprendimai yra aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį.

77      Šios išvados nepaneigia 1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimu Kesko / Komisija (T‑22/97, EU:T:1999:327) grindžiami Komisijos argumentai. Pirma, tame sprendime Bendrasis Teismas nenusprendė dėl klausimo, ar sprendimas, kuriuo priimtas valstybės narės prašymas perduoti klausimo svarstymą, yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį. Antra, nereikėjo atsižvelgti ir į tokio sprendimo sukeliamas privalomas teisines pasekmes, nes tas sprendimas, kaip pripažįsta pati Komisija, buvo susijęs su ieškiniu, pareikštu dėl sprendimo dėl esmės, juo pripažintas nesuderinamumas su vidaus rinka pagal Reglamento Nr. 4064/89 8 straipsnio 3 dalį, visam laikui užkirtęs kelią vykdyti atitinkamą koncentraciją. Trečia, byloje, kurioje priimtas 1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Kesko / Komisija (T‑22/97, EU:T:1999:327), remtasi šio reglamento 22 straipsnio pažeidimu ginčijant Komisijos kompetenciją pradėti procedūrą pagal to reglamento 6 straipsnio 1 dalies c punktą ir joje nagrinėtas klausimas, ar Komisija tinkamai teisiškai patikrino, ar prašymą perduoti klausimo svarstymą pateikė valstybė narė. Taigi tame sprendime atsakyta į specifinį klausimą, kuris skiriasi nuo šiuo atveju keliamo klausimo.

78      Taigi šis ieškinys priimtinas tiek, kiek jis pareikštas dėl ginčijamų sprendimų.

79      Trečia, dėl informacinio pranešimo reikia priminti, kad juo atitinkamos įmonės informuotos apie prašymą perduoti klausimo svarstymą pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą. Žinoma, pagal šio reglamento 22 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą toks informavimas reiškia, kad atsiranda to reglamento 7 straipsnyje numatyta pareiga sustabdyti koncentracijos vykdymą. Vis dėlto, kaip teisingai teigia Komisija, tame pranešime nepateikiama galutinė pozicija dėl nagrinėjamos koncentracijos patikrinimo ir jai ta pareiga nustatoma ne galutinai, o tik laikinai, kad būtų apsaugotas galimo sprendimo dėl perdavimo veiksmingumas. Šiuo atveju po šio pranešimo buvo priimti ginčijami sprendimai, jais Komisija pritarė perdavimui ir galutinai nustatė, kad nagrinėjama koncentracija patenka į šio reglamento taikymo sritį, įskaitant tai, kad taikoma pareiga sustabdyti koncentracijos vykdymą (žr. šio sprendimo 68 ir 72 punktus). Taigi informacinis pranešimas yra tik tarpinis perdavimo procedūros etapas; jis baigiamas pateikiant galutinę Komisijos poziciją dėl prašymo perduoti klausimo svarstymą pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą.

80      Taigi informacinis pranešimas yra tarpinė ir parengiamoji ginčijamų sprendimų parengimo priemonė, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 66 punkte nurodytą jurisprudenciją. Vadinasi, pagal šią jurisprudenciją grindžiant ieškinį dėl šių sprendimų, kurie yra aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį, galima remtis galimais šio pranešimo trūkumais (šiuo klausimu žr. 1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimo IBM / Komisija, 60/81, EU:C:1981:264, 12 punktą ir 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo thyssenkrupp Electrical Steel ir thyssenkrupp Electrical Steel Ugo / Komisija, C‑572/18 P, EU:C:2021:317, 50 punktą).

81      Vadinasi, šis ieškinys nepriimtinas tiek, kiek jis pareikštas dėl informacinio pranešimo.

82      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šį ieškinį reikia pripažinti priimtinu tiek, kiek juo siekiama panaikinti ginčijamus sprendimus, ir nepriimtinu tiek, kiek jis pareikštas dėl informacinio pranešimo.

 Dėl esmės

 Panaikinimo pagrindų santrauka

83      Šioje pagreitintoje procedūroje grįsdama ieškinį ieškovė remiasi trimis pagrindais.

84      Pirmajame pagrinde ieškovė tvirtina, kad pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį Komisija neturi kompetencijos pradėti tyrimo dėl koncentracijos, neatitinkančios sąlygų, pagal kurias Komisijos prašiusi leisti perduoti klausimo svarstymą valstybė narė gali ją tikrinti, vadovaudamasi koncentracijų kontrolę reglamentuojančiais nacionalinės teisės aktais. Antrajame pagrinde ieškovė nurodo, kad prašymas perduoti svarstyti klausimą dėl nagrinėjamos koncentracijos pateiktas per vėlai, ir subsidiariai, kad Komisijos delsimas atsiųsti raginimą pažeidžia teisinio saugumo principą ir teisę į gerą administravimą. Trečiajame pagrinde ieškovė priekaištauja Komisijai, kad ši pažeidė teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus, nes už konkurenciją atsakingas Komisijos narys nurodė, kad Komisijos politika nesikeis, kol nebus parengtos Gairės dėl 22 straipsnio.

 Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo Komisijos kompetencijos nebuvimu

85      Ieškovė, palaikoma Grail, tvirtina, kad Komisija klaidingai aiškino Reglamentą Nr. 139/2004, nes ginčijamuose sprendimuose nusprendė, kad turi įgaliojimus priimti prašymą perduoti klausimo svarstymą pagal šio reglamento 22 straipsnį, kai šį prašymą pateikiančios valstybės narės pagal jų nacionalinius koncentracijų kontrolę reglamentuojančius teisės aktus neturi įgaliojimų tikrinti koncentracijos, dėl kurios pateiktas tas prašymas. Iš esmės ieškovė mano, kad susiklosčius tokiai situacijai, atsižvelgiant į to reglamento 22 straipsnio tikslą, tokios kontrolės sistemos neturinti valstybė narė gali pateikti prašymą perduoti klausimo svarstymą tik siekdama išvengti, kad poveikį jos teritorijoje daranti koncentracija neliktų visiškai nepatikrinta. Tačiau jeigu valstybė narė priima koncentracijų kontrolę reglamentuojančius teisės aktus, taigi apibrėžia aplinkybes, kuriomis kontroliuoja Europos mastu neveikiančias koncentracijas, ji gali pasinaudoti savo kompetencija kontroliuoti koncentracijas ir jos interesai būtų tinkamai apsaugoti. Tokia valstybė narė gali teikti prašymus perduoti tik dėl bylų, kurioms taikomas jos kontrolės reglamentavimas, o jo taikymo sritį apibrėžė nacionalinės teisės aktų leidėjas. Jai nebūtini papildomi įgaliojimai perduoti klausimą dėl koncentracijos tikrinti Komisijai. Be to, ieškovė ir Grail mano, kad Komisijos pozicija nesuderinama su „vieno langelio“ sistemos tikslu, grindžiamu apyvartos ribomis, kuriuo siekiama kompetentingoms nacionalinėms institucijoms suteikti galimybę perduoti Komisijai įgaliojimus tikrinti, jeigu ji gali geriau patikrinti koncentraciją. Jos ginčija Komisijos pateiktą Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio aiškinimą ir jai priekaištauja, kad neatsižvelgė į jo priėmimo kontekstą. Komisijos pozicija taip pat prieštarauja teisinio saugumo, subsidiarumo ir proporcingumo principams ir jai reikalingas teisės aktų pakeitimas. Kadangi šio reglamento 22 straipsnis yra išimtinio pobūdžio, jis turi būti aiškinamas siaurai.

86      Komisija, palaikoma Graikijos Respublikos, Prancūzijos Respublikos, Nyderlandų Karalystės ir ELPA priežiūros institucijos, iš esmės atsikerta, kad ieškovė nepaiso pažodiniam aiškinimui teiktino pirmumo ir aiškios bei tikslios Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies pradžios formuluotės. Kadangi tai yra teisės akto nuostata, kurioje nurodyta, kokiomis sąlygomis ji turi kompetenciją, teisės akto pakeitimo nereikia. Tame straipsnyje visiškai nedaroma skirtumo tarp to, ar valstybė narė turi nacionalinę koncentracijų kontrolės sistemą, ar ne, ir ieškovės aiškinimas nesuderinamas su vienodo Sąjungos ir EEE teisės taikymo principu. Teikdama Komisijai prašymą dėl klausimo dėl koncentracijos perdavimo valstybė narė naudojasi kompetencija, kuri grindžiama savarankišku Sąjungos teisėje nustatytu pagrindu. Pasak Komisijos ir Graikijos Respublikos, siekiant atsakyti į klausimą, ar egzistuoja kompetencija, siauras aiškinimas negalimas ir tam nuostatoje nereikia nustatyti papildomų reikalavimų, jeigu jie joje nenumatyti. „Vieno langelio“ sistema yra ne Reglamento Nr. 139/2004 tikslas, o svarbus jo elementas. Be to, Graikijos Respublika, Prancūzijos Respublika ir ELPA priežiūros institucija pabrėžia, kad perdavimo mechanizmai veikia kaip veiksmingi taisomieji mechanizmai siekiant visų koncentracijų faktinės kontrolės, atsižvelgiant į jų poveikį konkurencijos struktūrai Sąjungoje.

87      Nagrinėdamas šį pagrindą Bendrasis Teismas turi išaiškinti Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos, kuria remdamasi ACF pateikė prašymą perduoti klausimo svarstymą, taikymo sritį. Konkrečiai kalbant, Bendrasis Teismas turi išnagrinėti, ar pagal šią nuostatą Komisija turi kompetenciją tikrinti koncentraciją, jeigu dėl jos prašymą perduoti klausimo svarstymą pateikusi valstybė narė turi nacionalinę koncentracijų kontrolės sistemą, bet koncentracija nepatenka į šių nacionalinės teisės aktų taikymo sritį.

88      Šiuo klausimu svarbu priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą būtina atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į jos kontekstą bei aktu, kuriame ji įtvirtinta, siekiamus tikslus. Sąjungos teisės nuostatos genezė taip pat gali suteikti reikšmingos informacijos ją aiškinant (žr. 2020 m. birželio 25 d. Sprendimo A ir kt. (Vėjo jėgainės Alteryje ir Nevelėje), C‑24/19, EU:C:2020:503, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi reikia pateikti Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos pažodinį, kontekstinį, teleologinį ir istorinį aiškinimą.

–       Dėl pažodinio aiškinimo

89      Pažymėtina, kad Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad „[v]iena arba daugiau valstybių narių gali prašyti Komisijos patikrinti, kaip apibrėžta 3 straipsnyje, bet kurią koncentraciją, kuri neveikia [Europos] mastu, kaip apibrėžta 1 straipsnyje, bet kuri daro poveikį tarp valstybių narių vykstančiai prekybai arba kelia rimtą grėsmę konkurencijai šį prašymą teikiančios valstybės narės arba valstybių narių teritorijoje“, taigi joje nustatytos keturios kumuliacinės sąlygos, kurios turi būti tenkinamos, kad būtų galima Komisijai perduoti svarstyti klausimą dėl koncentracijos. Pirma, prašymą perduoti klausimo svarstymą turi pateikti viena arba kelios valstybės narės, antra, koncentracija, dėl kurios teikiamas šis prašymas, turi atitikti šio reglamento 3 straipsnyje pateiktą koncentracijos apibrėžtį ir nesiekti to reglamento 1 straipsnyje nurodytų Europos masto nustatymui taikomų ribų, trečia, ši koncentracija turi daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir, ketvirta, ši koncentracija turi kelti rimtą grėsmę konkurencijai prašymą perduoti klausimo svarstymą teikiančios valstybės narės arba valstybių narių teritorijoje.

90      Taigi iš šios nuostatos formuluotės nematyti, jog tam, kad valstybė narė galėtų perduoti klausimo dėl koncentracijos svarstymą Komisijai, ši koncentracija turi patekti į tos valstybės narės koncentracijų kontrolę reglamentuojančių teisės aktų taikymo sritį, nei to, kad ji turi turėti tokią kontrolės sistemą.

91      Priešingai, Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje vartojama formuluotė „bet kurią koncentraciją“, rodo, kad, kaip teigia Komisija, jeigu tenkinamos šio sprendimo 89 punkte primintos kumuliacinės sąlygos, dėl koncentracijos gali būti teikiamas prašymas perduoti klausimo svarstymą, neatsižvelgiant į tai, ar yra koncentracijų kontrolę reglamentuojantys nacionalinės teisės aktai, ar į jų taikymo sritį.

92      Vis dėlto iš Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos formuluotės nematyti, kad buvo nustatyta ieškovės ir Grail siūloma papildoma sąlyga, t. y. kad koncentracija, dėl kurios teikiamas prašymas perduoti klausimo svarstymą, turi patekti į šį prašymą pateikusios valstybės narės koncentracijų kontrolę reglamentuojančių teisės aktų taikymo sritį.

93      Be to, kadangi remiantis šia formuluote valstybės narės neskirstomos pagal tai, ar šiuo tikslu priėmė nacionalinės teisės aktus, ar ne, net tokios sistemos neturinti valstybė narė, kaip antai Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, turi teisę prašyti perduoti klausimo dėl koncentracijos svarstymą Komisijai pagal šią nuostatą, ir ieškovė tai pripažįsta.

94      Taigi, nors dar negalima daryti galutinės išvados, vis dėlto iš Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos pažodinio aiškinimo matyti, kad valstybė narė turi teisę Komisijai perduoti svarstyti klausimą dėl bet kurios koncentracijos, tenkinančios joje nustatytas kumuliacines sąlygas, neatsižvelgiant į koncentracijų kontrolę reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų buvimą ar jų taikymo sritį.

95      Toliau Bendrasis Teismas mano, kad tikslinga pateikti istorinį aiškinimą, nes jis gali suteikti duomenų apie Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimus, kai šis priėmė Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį; į juos reikia atsižvelgti pateikiant teleologinį ir kontekstinį šios nuostatos aiškinimą.

–       Dėl istorinio aiškinimo

96      Visų pirma įmonių koncentracijos kontrolei skirto pirmojo reglamento, t. y. Reglamento Nr. 4064/89, 22 straipsnyje buvo numatytas klausimo dėl koncentracijos svarstymo perdavimo Komisijai mechanizmas. Šio straipsnio 3 dalis buvo suformuluota taip:

„Jeigu Komisija valstybės narės prašymu nustato, kad 3 straipsnyje apibrėžta koncentracija, kuri pagal 1 straipsnį nelaikoma vykdoma Bendrijos mastu, sukuria arba sustiprina dominuojančią padėtį, dėl kurios suinteresuotos valstybės narės teritorijoje galėtų būti gerokai apribota veiksminga konkurencija, Komisija tiek, kiek tokia koncentracija veikia prekybą tarp valstybių narių, gali priimti 8 straipsnio 2 dalies 2 pastraipoje, 3 ir 4 dalyse numatytus sprendimus.“

97      Visų pirma šis perdavimo mechanizmas sukurtas koncentracijų kontrolės mechanizmo dar neturėjusioms valstybėms narėms (žr. 1996 m. sausio 31 d. Komisijos žaliosios knygos dėl Susijungimų reglamento peržiūros, COM(96) 19 final, 97 punktą; 2001 m. gruodžio 11 d. Komisijos žaliosios knygos dėl Tarybos reglamento Nr. 4064/89 peržiūros, COM(2001) 745 final (toliau – 2001 m. žalioji knyga), 84 punktą ir Komisijos pasiūlymo dėl Tarybos reglamento dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB Susijungimų reglamentas) (OL C 20, 2003, p. 4; toliau – 2003 m. pasiūlymas) 21 punktą). Konkrečiai kalbant, matyti, kad tas perdavimo mechanizmas buvo nustatytas Nyderlandų Karalystės, tuo metu neturėjusios tokios sistemos, pageidavimu, kad Komisija galėtų tikrinti neigiamą poveikį jos teritorijoje darančias koncentracijas, jeigu šios koncentracijos daro poveikį ir valstybių narių tarpusavio prekybai, todėl tas mechanizmas pavadintas „Nyderlandų išlyga“ (žr. 2009 m. birželio 30 d. Komisijos tarnybų darbo dokumento SEC(2009) 808 final/2, pridedamo prie Komisijos komunikato Tarybai – Reglamento Nr. 139/2004 veikimo ataskaita, 133 punktą).

98      Vis dėlto aplinkybė, kad perdavimo mechanizmu pagal Reglamento Nr. 4064/89 22 straipsnio 3 dalį iš esmės turėjo naudotis valstybės narės, neturinčios savo koncentracijų kontrolės mechanizmo, nereiškė, kad kitos valstybės narės taip pat negalėjo naudotis šiuo mechanizmu. Tai patvirtina žodžiai „visų pirma“, vartojami 1996 m. sausio 31 d. Komisijos žaliosios knygos dėl Susijungimų reglamento peržiūros (žr. šio sprendimo 97 punktą) 97 punkte; pagal jį ši nuostata „apskritai laikoma naudinga priemone, visų pirma šiuo metu koncentracijų kontrolės sistemos neturinčioms valstybėms narėms“. Iš šio reglamento nematyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas tą mechanizmą ketino skirti tik pirmosioms valstybėms ar joms teikti pirmenybę šiuo atžvilgiu, be kita ko, susiklosčius tokiai situacijai, kaip nagrinėjama šioje byloje. Priešingai, toje nuostatoje vartojamas terminas „valstybė narė“ apima visas valstybes nares, neišskiriant pagal tai, ar jose egzistuoja tokia kontrolės sistema. Taigi Reglamento Nr. 4064/89 29 konstatuojamojoje dalyje pripažinti Komisijos įgaliojimai veikti „suinteresuotos valstybės narės prašymu tais atvejais, kai veiksminga konkurencija galėtų būti itin ribojama tos valstybės narės teritorijoje“.

99      Šiuo klausimu vėliau, valstybėse narėse įvedus nacionalines koncentracijų kontrolės sistemas, Komisija, atsižvelgdama į tai, kad jau priimant 2001 m. žaliąją knygą vienintelė Liuksemburgo Didžioji Hercogystė neturėjo tokios sistemos, tos knygos 85 punkte konstatavo, kad „praktiškai <…> originalios redakcijos 22 straipsnio 3 dalies taikymo galimybės [buvo] labai ribotos“. Vis dėlto praktinis jos reikšmės sumažėjimas daugumai valstybių narių (nes jos turėjo tokias nacionalines kontrolės sistemas) nebūtinai reiškė, kad nuo tada neliko galimybės remtis Reglamento Nr. 4064/89 22 straipsnio 3 dalimi, priešingai, nei, atrodo, mano ieškovė.

100    Antra, laikui bėgant Reglamento Nr. 4064/89 22 straipsnio 3 dalyje numatyto mechanizmo tikslai vienas po kito buvo plečiami.

101    Kai Sąjungoje padaugėjo nacionalinių koncentracijų kontrolės sistemų, šis perdavimo mechanizmas taip pat buvo laikomas priemone, skirta Bendrijos konkurencijos teisės taikymui tarpvalstybinį poveikį darančioms koncentracijoms sustiprinti, taip pat užtikrinti „vieno langelio“ principo taikymą ir išvengti, kad vienu metu tą pačią koncentraciją tikrintų kelių valstybių narių konkurencijos institucijos. Kaip nurodyta 2001 m. žaliosios knygos 86 punkte, šiuos tikslus atspindi daliniai pakeitimai, padaryti 1997 m. birželio 30 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1310/97, iš dalies keičiančiu Reglamentą Nr. 4064/89 (OL L 180, 1997, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 164), pagal jį kelioms valstybėms narėms suteikta galimybė pateikti bendrus prašymus perduoti (žr. Reglamento Nr. 1310/97 13 konstatuojamąją dalį).

102    Taigi Reglamento Nr. 4064/89 22 straipsnio 3 dalyje numatytas perdavimo mechanizmas buvo skirtas tam, kad valstybės narės galėtų Komisijos prašyti patikrinti tarpvalstybinį poveikį darančią koncentraciją, kai nebuvo pasiektos to reglamento 1 straipsnyje numatytos ribos, pagal kurias iš esmės nustatoma to reglamento taikymo sritis. Reglamento Nr. 4064/89 1 straipsnis skirtas šiam vaidmeniui, nes jame numatyta, kad šis reglamentas taikomas visoms Bendrijos mastu vykdomoms koncentracijoms, „nepažeidžiant 22 straipsnio“.

103    Priešingai, nei, atrodo, mano ieškovė, darydama nuorodą į Reglamento Nr. 1310/97 tikslą išvengti pakartotinių pranešimų ir suteikti galimybę tikrinti koncentraciją institucijai, kuri tai gali padaryti geriau, kaip nurodyta prie 2003 m. pasiūlymo pridėtame pranešime spaudai, skirtingi perdavimo mechanizmo tikslai vienas kito nepaneigia – jie vienas kitą papildo. Pagal 2001 m. žaliosios knygos 86 punktą teisės aktų leidėjas ketino sustiprinti Bendrijos konkurencijos teisės taikymą tarpvalstybinį poveikį darančioms koncentracijoms ir kartu užtikrinti „vieno langelio“ principo taikymą bei išspręsti pakartotinių pranešimų problemą (taip pat žr. šio sprendimo 101 punktą). Tai patvirtina ir aplinkybė, kad laikui bėgant šie tikslai paeiliui buvo plečiami, bet nebuvo atsisakyta pradinių šio mechanizmo tikslų (žr. šio sprendimo 97–99 ir 101 punktus).

104    Taigi Reglamento Nr. 4064/89 22 straipsnio 3 dalyje numatyto perdavimo mechanizmo tikslų raida neturi būti suprantama kaip ribojanti jo taikymo sritį, ji pabrėžia tikslą tikrinti tarpvalstybinį poveikį darančias koncentracijas.

105    Trečia, šį aiškinimą patvirtina tolesni veiksmai, kurių imtasi pateikus 2003 m. pasiūlymą, t. y. nauja Reglamento Nr. 4064/89 redakcija ir priimtas Reglamentas Nr. 139/2004.

106    2003 m. siūlytoje 22 straipsnio redakcijoje buvo atskiriami, pirma, šio straipsnio 1 dalyje nurodytas vienos ar kelių valstybių narių prašymas perduoti klausimo svarstymą, pateiktas panašiomis sąlygomis, kaip dabar nustatytos Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalyje, ir, antra, 3 dalyje nurodyti prašymai perduoti, pateikti bent trijų „valstybių narių, turinčių kompetenciją tikrinti koncentraciją pagal savo nacionalinę konkurencijos teisę“, o susiklosčius šiai situacijai buvo laikoma, kad Europos mastas pagrindžia išimtinę Komisijos kompetenciją.

107    Vis dėlto priimant Reglamentą Nr. 139/2004 22 straipsnyje ši 3 dalis nebuvo pakartota; iš dalies pakeistoje redakcijoje ji įtraukta į to reglamento 4 straipsnio 5 dalį, dėl šios priežasties taikomą koncentracijoms, kurios gali būti tikrinamos pagal bent trijų valstybių narių nacionalinę konkurencijos teisę. Kita vertus, likusi 2003 m. pasiūlymo 22 straipsnio dalis, be kita ko, 1 dalis, buvo pakartota be esminių pakeitimų. Taigi, skirtingai nei Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 5 dalyje, Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnyje Sąjungos teisės aktų leidėjas nenurodė valstybių narių kompetencijos pagal nacionalinę teisę. Tai rodo, kad teisės aktų leidėjas nenorėjo apriboti šios valstybės narės teisės prašyti perduoti klausimo svarstymą Komisijai dėl „bet kurios koncentracijos“.

108    Antra, 2003 m. pasiūlyme Komisija nepritarė „privalomos sistemos 3+“ idėjai; pagal ją koncentracijos, apie kurias turi būti pranešta bent trijose valstybėse narėse, automatiškai pripažįstamos veikiančiomis Europos mastu, kaip siūlyta 2001 m. žaliojoje knygoje (žr., be kita ko, tos žaliosios knygos 60 ir 62 punktus). Ji nusprendė, kad pagal tokią sistemą reikia nustatyti, ar koncentracija siekia ribas, nuo kurių būtina pranešti bent trijose valstybėse narėse, ir kad jeigu jos kompetencija būtų grindžiama skirtingais nacionaliniais kriterijais ar sąvokomis aiškinant nacionalines ribas, nuo kurių reikia pranešti, būtų pakenkta teisiniam saugumui, be kita ko, atsižvelgiant į kylančią grėsmę, kad ji pati, valstybės narės ir koncentracijos šalys gali skirtingai aiškinti nacionalinę teisę (2003 m. pasiūlymo 13–15 punktai).

109    Taigi Komisija pirmumą teikė dažnesniam perdavimo mechanizmo, visų pirma numatyto Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnyje, naudojimui (2003 m. pasiūlymo 18 punktas); jam, skirtingai nei pagal „privalomą sistemą 3+“, nebereikėjo aiškinti nacionalinių ribų, nuo kurių reikia pranešti. Tai patvirtina analizę, pagal kurią gali būti perduodamas klausimas dėl koncentracijos, nepatenkančios į perduoti prašiusios valstybės narės koncentracijų kontrolę reglamentuojančių teisės aktų taikymo sritį. Kita vertus, pagal ieškovės siūlomą aiškinimą reikėtų būtent Komisijos išankstinio prašančios valstybės narės nacionalinės teisės taikymo srities išaiškinimo, o tai gali lemti skirtingus Komisijos ir valstybių narių išaiškinimus, ir ši problematika aprašyta 2001 m. žaliosios knygos 59 punkte ir 11 išnašoje. Taigi dėl šio aiškinimo to straipsnio taikymą lemtų sąlygos, kurios buvo aiškiai atmestos per teisėkūros procedūrą.

110    Be to, 1999 m. gruodžio 15 d. Sprendime Kesko / Komisija (T‑22/97, EU:T:1999:327, 84 punktas) Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija neturi spręsti dėl nacionalinės konkurencijos institucijos kompetencijos pateikti prašymą perduoti klausimo svarstymą pagal Reglamento Nr. 4064/89 22 straipsnį, ji turi tik patikrinti, ar iš pirmo žvilgsnio šį prašymą pateikė valstybė narė.

111    Trečia, 2003 m. pasiūlymo 21 punkte Komisija priminė, kad „viena iš pradinių [šio straipsnio] funkcijų buvo nacionalinės koncentracijų kontrolę reglamentuojančios teisės neturinčioms valstybėms narėms suteikti galimybę [jai] perduoti klausimus dėl poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai darančių koncentracijų“. Nurodžiusi, kad tokia situacija dar išlieka tik Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje, ji nusprendė, kad „nereikia visiškai panaikinti galimybės vienai valstybei narei perduoti bylas Komisijai“. Nors tai įrodo, kad Reglamento Nr. 4064/89 22 straipsnis iš pradžių buvo skirtas iš esmės savo koncentracijų kontrolės sistemos neturinčioms valstybėms narėms, nuoroda į „vieną iš“ pradinių funkcijų patvirtina šio sprendimo 98 ir 99 punktuose padarytą išvadą, kad šis straipsnis taikomas ne tik susiklosčius tokiai situacijai, bet visoms valstybėms narėms, įskaitant turinčias tą sistemą.

112    Ketvirta, 2003 m. pasiūlymo 22 punkte Komisija pažymėjo, kad jos siūlyta supaprastinta perdavimo sistema, be kita ko, siekta, kad nuoroda į 22 straipsnį būtų taikoma ir išankstinio pranešimo etape, nes „pagrindinis sistemos trūkumas yra tai, kad perdavimo nuostatos <…> gali būti taikomos tik po pranešimo apie koncentraciją“. Ši išvada apibūdina situaciją tik iki Reglamento Nr. 139/2004 priėmimo, kai, kaip nurodyta ir tame 22 punkte, buvo „prarandama daug laiko ir administracinio veiksmingumo“, taip pat „sąnaudų ir, be to, įmonėms, koncentracijos šalims, [užkraunama] nereikalingo darbo“, nes šios šalys neturėjo galimybės prašyti perduoti klausimo dėl koncentracijos svarstymą ankstyvame etape, tiesiogiai apie ją informuodamos Komisiją ir nesikreipdamos į nacionalines institucijas. Ši situacija susijusi tik su koncentracijomis, apie kurias reikia pranešti nacionaliniu lygiu. Priėmus to reglamento 4 straipsnio 4 ir 5 dalis ši problema buvo išspręsta leidus koncentracijos šalims prašyti klausimą dėl jos perduoti svarstyti prieš pranešant. Kita vertus, šio reglamento 22 straipsnio turinys iš esmės nepakeistas (žr. šio sprendimo 107 punktą). Primintina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas apibrėžė skirtingas valstybei narei keliamas klausimo dėl koncentracijos perdavimo svarstyti Komisijai pagal šį 22 straipsnį sąlygas. Pagal tą straipsnį koncentracijų kontrolę reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų neturinti valstybė narė taip pat gali, kaip matyti iš 2003 m. pasiūlymo 21 punkto, teikti prašymą perduoti klausimo svarstymą (žr. šio sprendimo 111 punktą), o tai neišvengiamai užkerta kelią bet kokiai galimybei iš anksto pranešti šioje valstybėje.

113    Penkta, 2003 m. pasiūlymo 24 punkte paaiškinta, kad „pagal 22 straipsnį valstybės narės Komisijai gali perduoti klausimo svarstymą dėl koncentracijų, nesiekiančių Susijungimų reglamento 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytų apyvartos ribų, bet keliančių didelio tarpvalstybinio poveikio grėsmę“. Taigi šis punktas patvirtina tikslą leisti Komisijai tikrinti tarpvalstybinio masto koncentracijas, kurios nesiekia pagal Sąjungos koncentracijų kontrolės sistemą nustatytų ribų (žr. šio sprendimo 102 ir 104 punktus).

114    Šešta, Reglamento Nr. 139/2004 1 straipsnyje, kaip ir Reglamento Nr. 4064/89 1 straipsnyje, numatyta, kad šis reglamentas taikomas Europos mastu veikiančioms koncentracijoms „nepažeidžiant <…> 22 straipsnio“. Tai, kad bėgant laikui ši formuluotė išliko beveik nepakitusi ir buvo tik papildyta Reglamente Nr. 139/2004 įtraukiant nuorodą į šio reglamento 4 straipsni 5 dalį (žr. šio sprendimo 121 punktą), rodo, kad Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsniu siekiama Komisijai suteikti galimybę tikrinti tame reglamente nustatytų ribų nesiekiančias tarpvalstybines koncentracijas (žr. šio sprendimo 102 punktą).

115    Be to, kiek tai susiję su vėlesne Komisijos pozicija dėl perdavimo mechanizmo pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį, pateikta Pranešime dėl perdavimo, 2009 m. birželio 18 d. Reglamento Nr. 139/2004 veikimo ataskaitoje (COM(2009) 281 final), 2014 m. baltojoje knygoje, 2021 m. kovo 26 d. Komisijos tarnybų darbo dokumente dėl [Sąjungos] koncentracijų kontrolės procesinių ir teisminių aspektų vertinimo santraukos (SWD(2021) 67 final) ir Gairėse dėl 22 straipsnio, primintina, kad šie dokumentai paskelbti priėmus šį reglamentą, taigi tame etape Sąjungos teisės aktų leidėjas negalėjo į juos atsižvelgti. Vadinasi, jie nereikšmingi to reglamento istoriniam aiškinimui, todėl ir šiai bylai išspręsti.

116    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, istorinis aiškinimas patvirtina, kad pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą valstybė narė, nepaisydama koncentracijų kontrolę reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų taikymo srities, gali Komisijai perduoti klausimo svarstymą dėl koncentracijų, kurios nesiekia šio reglamento 1 straipsnyje nurodytų apyvartos ribų, bet kelia didelio tarpvalstybinio poveikio grėsmę.

117    Šios išvados nepaneigia ieškovės nurodytos konstatuojamosios dalys, kuriomis ji remiasi, siekdama įrodyti, kad perduodant klausimo svarstymą įgaliojimų perdavimas negalimas, kai valstybė narė neturi kompetencijos tikrinti atitinkamos koncentracijos pagal savo koncentracijų kontrolės sistemą. Kaip nurodo Komisija, Reglamento Nr. 4064/89 27 konstatuojamoji dalis, pagal kurią valstybės narės negali taikyti savo nacionalinės konkurencijos teisės Bendrijos mastu veikiančiai koncentracijai, siejama tik su to reglamento 21 straipsniu; jame reglamentuojamas Komisijos ir valstybių narių kompetencijos padalijimas. Reglamento Nr. 1310/97 10 konstatuojamojoje dalyje padaryta nuoroda į valstybių narių interesų apsaugą pabrėžia tikslą suteikti valstybėms narėms galimybę perduoti Komisijai tikrinti jos teritorijoje neigiamą poveikį darančias koncentracijas. Panaši nuoroda padaryta ir Reglamento Nr. 139/2004 11 konstatuojamojoje dalyje, ji bus nagrinėjama kartu su kitomis reikšmingomis to reglamento konstatuojamosiomis dalimis pateikiant teleologinį aiškinimą (žr. šio sprendimo 140–148 punktus).

–       Dėl kontekstinio aiškinimo

118    Visų pirma dėl Reglamento Nr. 139/2004 teisinio pagrindo pirmoje jo nurodomojoje dalyje pažymima, kad jis grindžiamas EB 83 ir 308 straipsniais (dabar SESV 103 ir 352 straipsniai).

119    Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad, kaip paaiškinta Reglamento Nr. 139/2004 7 konstatuojamojoje dalyje, EB 81 ir 82 straipsnių (dabar SESV 101 ir 102 straipsniai), nors jie taikomi tam tikroms koncentracijoms, „nepakanka kontroliuoti visoms operacijoms, kurios gali pasirodyti nesuderinamos su [EB] sutartyje numatytos neiškraipytos konkurencijos sistema“. Taigi šį reglamentą reikėjo grįsti ne vien EB 83 straipsniu, bet ir EB 308 straipsniu; pagal jį Sąjunga gali sau suteikti papildomų, šiems tikslams pasiekti būtinų veikimo galių.

120    Priešingai, nei, atrodo, mano ieškovė, tai, kad Reglamentas Nr. 139/2004 buvo grindžiamas ir EB 308 straipsniu, nedaro poveikio to reglamento 22 straipsnio aiškinimui, o paprasčiausiai įrodo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino pasinaudoti pakankamai plačiu Sąjungos koncentracijų kontrolės sistemos teisiniu pagrindu, ir tai atitinka Protokolą (Nr. 27) dėl vidaus rinkos ir konkurencijos (OL C 202, 2016, p. 308); pagal jį vidaus rinka apima sistemą, užtikrinančią, kad nebūtų iškreipta konkurencija, ir šiuo tikslu prireikus Sąjunga imasi veiksmų pagal Sutarčių nuostatas, įskaitant SESV 352 straipsnį.

121    Antra, Reglamento Nr. 139/2004 1 straipsnio 1 dalyje, kurioje apibrėžta šio reglamento taikymo sritis, padaryta aiški nuoroda į 22 straipsnį. Konkrečiai kalbant, joje numatyta, kad, „[n]epažeidžiant 4 straipsnio 5 dalies ir 22 straipsnio, [tas] reglamentas taikomas visoms [Europos] mastu veikiančioms koncentracijoms[,] kaip apibrėžta šiame straipsnyje“. Koncentracija veikia Europos mastu, kai viršijamos to reglamento 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytos apyvartos ribos.

122    Pagal Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 5 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį leidžiama Komisijai perduoti svarstyti klausimą dėl koncentracijos, „kuri neveikia [Europos] mastu, kaip apibrėžta [šio reglamento] 1 straipsnyje“. Taigi šios nuostatos grindžiamos ne apyvartos ribomis, o kitomis jose nustatytomis sąlygomis (žr. šio sprendimo 126 punktą).

123    Vadinasi, Reglamento Nr. 139/2004 taikymo sritį, taigi, ir Komisijos kompetenciją tikrinti koncentracijas, pirmiausia lemia Europos mastą apibrėžiančių apyvartos ribų viršijimas ir papildomai šio reglamento 4 straipsnio 5 dalyje ir 22 straipsnyje numatyti perdavimo mechanizmai, papildantys tas ribas ir leidžiantys Komisijai tikrinti tam tikras Europos mastu neveikiančias koncentracijas.

124    Taigi atsižvelgiant į Reglamento Nr. 139/2004 1 straipsnio 1 dalyje padarytą aiškią nuorodą 22 straipsnis priskiriamas prie šio reglamento nuostatų, apibrėžiančių Komisijos kompetenciją koncentracijų kontrolės srityje.

125    Trečia, Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 5 dalis, pagal kurią šalių prašymu ir prieš pranešant taip pat leidžiama Komisijai perduoti svarstyti klausimą dėl Europos mastu neveikiančios koncentracijos, negali pagrįsti ieškovės ir Grail palaikomo šio reglamento 22 straipsnio aiškinimo.

126    Atitinkamos šių dviejų nuostatų taikymo sąlygos iš esmės skiriasi, nes pirmojoje aiškiai numatyta, kad perdavimo dalyku esanti koncentracija turi būti tokia, „kurią galima patikrinti remiantis mažiausiai trijų valstybių narių nacionalinės konkurencijos teisės aktais“, o antroji apima „bet kurią koncentraciją, <…> kuri daro poveikį tarp valstybių narių vykstančiai prekybai arba kelia rimtą grėsmę konkurencijai <…> prašymą [perduoti] teikiančios valstybės narės arba valstybių narių teritorijoje“. Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 5 dalyje minima nacionalinė konkurencijos teisė nenurodyta šio reglamento 22 straipsnyje. Šis skirtumas grindžiamas, viena vertus, Sąjungos teisės aktų rengėjo pasirinkimu neriboti valstybės narės galimybės prašyti perduoti Komisijai klausimo dėl koncentracijos patikrinimo svarstymą pagal to reglamento 22 straipsnį (žr. šio sprendimo 107 straipsnį) ir, kita vertus, skirtingais šių nuostatų tikslais. Kaip pripažįsta ieškovė, nors Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 5 dalimi siekiama koncentracijos šalims suteikti galimybę šiame ankstyvame etape prašyti klausimą dėl jos perduoti svarstyti Komisijai, kad būtų išvengta pakartotinių pranešimų skirtingoms nacionalinėms kompetentingoms institucijoms (žr. šio reglamento 16 konstatuojamąją dalį ir šio sprendimo 112 punktą), to reglamento 22 straipsniu taip pat siekiama šio sprendimo 102, 113 ir 114 punktuose nurodyto tikslo leisti tikrinti tarpvalstybinio masto koncentracijas.

127    Ketvirta, Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnis nesusietas ir su šio reglamento 4 straipsnio 4 dalyje ir 9 straipsnyje numatytais perdavimo mechanizmais, reguliuojančiais klausimo dėl Europos mastu veikiančios koncentracijos perdavimą svarstyti valstybės narės kompetentingoms institucijoms.

128    Nors pagal Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 4 dalies trečią pastraipą ir 9 straipsnio 1 dalį klausimo dėl tokios koncentracijos svarstymas atitinkamai šalių prašymu ar Komisijos iniciatyva gali būti perduotas valstybės narės „kompetentingoms institucijoms“, 22 straipsnio 1 dalyje nurodytos ne tokios institucijos, o „viena arba daugiau valstybių narių“, kurios „gali prašyti“ perduoti klausimą dėl koncentracijos svarstyti Komisijai. Be to, skirtingai nei 4 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje ir 9 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje nėra patikslinimo „prieš pranešant“, nenurodyta „koncentracija, apie kurią buvo pranešta“ – ji suformuluota plačiau, kaip taikoma „bet kuriai koncentracijai“.

129    Taigi Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnis neturėtų būti aiškinamas atsižvelgiant į to reglamento 4 straipsnio 4 dalyje ir 9 straipsnyje numatytus mechanizmus. Tai lemia, be kita ko, aplinkybė, kad pagal jį aiškiai nereikalaujama nei kad nacionalinė konkurencijos institucija turėtų kompetenciją tikrinti koncentraciją, dėl kurios pateiktas prašymas perduoti klausimo svarstymą, nei kad apie šią koncentraciją būtų pranešta.

130    Penkta, dėl Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos ir kitų to straipsnio nuostatų tarpusavio sąsajos visų pirma reikia pažymėti, kad to reglamento 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad prašymas perduoti klausimo svarstymą „pateikiamas ne daugiau kaip per 15 darbo dienų nuo dienos, kai buvo pranešta apie koncentraciją, o jeigu pranešimo nereikia, tai nuo dienos, kai apie ją konkreti valstybė narė sužinojo kitu būdu“. Taigi šioje nuostatoje reglamentuojamos, viena vertus, situacijos, kai apie koncentracijas praneša kompetentinga nacionalinė konkurencijos institucija, todėl jos patenka į šios valstybės narės koncentracijų kontrolės sistemos taikymo sritį, ir, kita vertus, kaip teigia Komisija ir Prancūzijos Respublika, situacijos, kai apie koncentraciją nepranešta, o valstybė narė apie ją tik paprasčiausiai informuota arba dėl to, kad ji nepatenka į tos sistemos taikymo sritį, arba dėl to, kad tokios sistemos nėra. Todėl iš šios pastraipos negalima daryti išvados, kad Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnis taikomas koncentracijų kontrolės sistemą turinčioms valstybėms narėms, tik jeigu atitinkamoms koncentracijoms taikoma ta sistema.

131    Antra, ieškovė ir Grail negali kaip argumentu remtis tuo, kad Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad „Komisija nedelsdama informuoja valstybių narių kompetentingas institucijas ir konkrečias įmones apie bet kokį pagal [šio straipsnio] 1 dalį gautą prašymą [perduoti]“, nes nuoroda į „kompetentingas institucijas“ siekiama tik užtikrinti, kad Komisija informuotų nacionalines institucijas, kurios apskritai atsakingos už koncentracijos bylas, apie prašymą perduoti klausimo svarstymą. Tokia informacija šioms institucijoms leidžia nutarti dėl galimo prašymo prisidėti pagal šio reglamento 22 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, taigi tai yra išankstinė veiksmingo šios teisės prisidėti įgyvendinimo sąlyga. Kita vertus, darant nuorodą į tas institucijas nieko nepasakyta apie konkrečią jų įgaliojimų tikrinti apimtį pagal taikytiną nacionalinę teisę, kiek tai susiję su koncentracija, dėl kurios pateiktas prašymas perduoti klausimo svarstymą ir kurios Komisija neprivalo tikrinti (šiuo klausimu žr. 1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Kesko / Komisija, T‑22/97, EU:T:1999:327, 84 punktą).

132    Trečia, Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad „[b]et kuri kita valstybė narė turi teisę prisidėti prie pradinio prašymo [perduoti]“, o tai atitinka 1 dalį ir patvirtina, kad pagal šį straipsnį bet kuri valstybė narė gali pateikti prašymą perduoti klausimo svarstymą ar prisidėti, neatsižvelgdama į koncentracijų kontrolę reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų taikymo sritį.

133    Ketvirta, tai, kad pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą nustatyta, kad „[v]isi nacionalinės teisės aktų nustatyti terminai, susiję su koncentracija, sustabdomi <…>“, priešingai, nei teigia Grail, reiškia tik tai, kad, jeigu tokio nacionalinio termino eiga prasidėjo, jis sustabdomas. Tai būtina siekiant išvengti to, kad Komisijos nagrinėjamas prašymas perduoti klausimo svarstymą nesutrikdytų nacionalinių koncentracijų, kurių tikrinimo terminai neretai yra labai trumpi, kontrolės sistemų veikimo. Kita vertus, ši nuostata nereikšminga, kai atitinkama koncentracija nepatenka į tokios nacionalinės sistemos, jeigu ji egzistuoja, taikymo sritį.

134    Penkta, kalbant apie Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 3 dalies trečios pastraipą, kurioje nustatyta, kad „[p]rašymą [perduoti] pateikusi valstybė narė arba valstybės narės daugiau nebetaiko savo nacionalinės konkurencijos teisės aktų koncentracijos atžvilgiu“, reikia pažymėti, kad, priešingai, nei mano ieškovė, ja siekiama užtikrinti, kad šių valstybių narių konkurencijos institucijos vėliau nebepareikštų požiūrio dėl šios koncentracijos esmės, prieštaraudamos Komisijos priimtiems sprendimams. Tokia grėsmė gali kilti, be kita ko, kai tos institucijos nepritaria galutinei Komisijos išvadai. Siekiant išvengti bet kokių prieštaravimų šioje nuostatoje neapsiribojama vien koncentracijų kontrolę reglamentuojančiomis normomis, ji suformuluota plačiau, nurodant visą nacionalinę konkurencijos teisę. Kita vertus iš tos nuostatos matyti, kad prašymo perduoti klausimo svarstymą nepateikusios valstybės narės gali toliau taikyti nacionalinę konkurencijos teisę atitinkamai koncentracijai. Taigi, atsižvelgiant į Nr. 139/2004 22 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos turinį ir tikslus, negalima daryti išvados, kad pagal ją reikalaujama, kad koncentracija, dėl kurios pateiktas prašymas perduoti klausimo svarstymą, patektų į kontrolę reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų taikymo sritį.

135    Šešta, Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad to reglamento 2 straipsnio, 4 straipsnio 2 ir 3 dalių ir 5, 6 ir 8–21 straipsnių nuostatos taikomos, kai Komisija tikrina koncentraciją, kurią jai tikrinti perdavė valstybė narė.

136    Kiek tai susiję su Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnyje numatyta pareiga sustabdyti koncentracijos vykdymą, pagal šio reglamento 22 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos antrą sakinį šis straipsnis „taikomas tada, kai koncentracija dar nevykdoma tą dieną, kai Komisija informuoja konkrečias įmones, kad buvo pateiktas prašymas“. Taigi šioje nuostatoje atsižvelgiama į tai, kad prieš pateikiant prašymą perduoti klausimo svarstymą Europos mastu neveikianti koncentracija nepatenka į Reglamento Nr. 139/2004 taikymo sritį, todėl ta pareiga sustabdyti nėra kliūtis ją vykdyti. Vis dėlto tam, kad šią koncentraciją būtų galima vykdyti Sąjungoje, pagal valstybės narės koncentracijų kontrolę reglamentuojančius nacionalinės teisės aktus taip pat neturi būti reikalaujama sustabdyti jos vykdymą. Vadinasi, Nr. 139/2004 22 straipsnio 4 dalies pirma pastraipa apima tiek situacijas, kai koncentracija, dėl kurios pateiktas prašymas perduoti klausimo svarstymą, kaip šiuo atveju, nepatenka į jokių nacionalinės teisės aktų taikymo sritį, tiek situacijas, kai tokie teisės aktai taikytini, bet juose nenumatytas koncentracijos vykdymo sustabdymas.

137    Septinta, pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 5 dalį „Komisija gali informuoti vieną arba kelias valstybes nares, kad ji mano, jog koncentracija atitinka [šio straipsnio] 1 dalyje numatytus kriterijus“. Kadangi šioje formuluotėje nurodyti tik šie kriterijai, nereikalaujama, kad ta koncentracija patektų į koncentracijų kontrolę reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų taikymo sritį.

138    Aštunta, dėl kitų Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio nuostatų reikia konstatuoti, kad jose nėra jokių reikšmingų duomenų, leidžiančių plačiau paaiškinti to reglamento 22 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos turinį.

139    Vadinasi, iš kontekstinio aiškinimo matyti, kad pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį prašymas perduoti klausimo svarstymą gali būti teikiamas neatsižvelgiant į koncentracijų kontrolę reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų taikymo sritį.

–       Dėl teleologinio aiškinimo

140    Visų pirma iš Reglamento Nr. 139/2004 5, 6, 8, 24 ir 25 konstatuojamųjų dalių matyti, kad šiuo reglamentu siekiama veiksmingos visų koncentracijų, darančių didelį poveikį konkurencijos struktūrai Sąjungoje, kontrolės. Pagal „vieno langelio“ principą šios koncentracijos išimtinai nagrinėjamos Sąjungos lygiu.

141    Kaip konstatuota pateikiant kontekstinį aiškinimą (žr. šio sprendimo 123 punktą), remiantis to reglamento 9–11 konstatuojamosiomis dalimis juo siekiama, kad Komisijos kompetenciją tikrinti iš esmės lemtų Europos mastą apibrėžiančių apyvartos ribų viršijimas, taip pat papildyti šias ribas koncentracijų perdavimą reglamentuojančiomis normomis, kuriose turi būti „veiksming[i] korekcini[ai] [taisomieji] mechanizma[i]“.

142    Šiuo klausimu perdavimo mechanizmai yra priemonė, kuria siekiama pašalinti kontrolės sistemos, iš esmės grindžiamos apyvartos ribomis, trūkumus, nes dėl savo griežtumo ji negali apimti visų koncentracijų, kurias reikėtų tikrinti Europos lygiu (taip pat žr. šio sprendimo 102, 113 ir 114 punktus). Taigi, kaip rodo Reglamento Nr. 139/2004 11 konstatuojamojoje dalyje vartojamas žodžių junginys „korekcinis mechanizmas“, dėl šių mechanizmų atsiranda subsidiari Komisijos kompetencija, jai suteikianti reikiamą lankstumą, kad galėtų pasiekti šio reglamento tikslą suteikti galimybę kontroliuoti koncentracijas, kurios gali labai riboti veiksmingą konkurenciją vidaus rinkoje.

143    Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsniu užtikrinama galimybė pasiekti šį tikslą, nes juo suteikiamas lankstumas, būtinas siekiant Sąjungos mastu tikrinti koncentracijas, kurios gali labai riboti veiksmingą konkurenciją vidaus rinkoje ir kurioms, priešingu atveju, dėl to, kad neviršija apyvartos ribų, nebūtų taikoma kontrolė pagal Sąjungos ir valstybių narių koncentracijų kontrolės sistemas.

144    Be to, kadangi tokiu atveju, kaip nagrinėjamas šioje byloje, neviršijamos apyvartos ribos Europos ir nacionaliniu lygiais, tik Komisija, paprašius vienai ar kelioms valstybėms narėms, įgyja kompetenciją tikrinti šią koncentraciją, Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsniu taip pat siekiama valstybių narių interesų apsaugos, subsidiarumo, teisinio saugumo, pakartotinių prašymų išvengimo, „vieno langelio“ sistemos ir kreipimosi į tinkamiausią instituciją tikslų, nurodytų šio reglamento 11, 12 ir 14 konstatuojamosiose dalyse.

145    Antra, Reglamento Nr. 139/2004 15 ir 16 konstatuojamosiose dalyse iš esmės primintos materialinės taikymo sąlygos, kurios turi būti tenkinamos, pirma, kad Komisija būtų įgaliota valstybei narei perduoti svarstyti klausimą dėl koncentracijos pagal šio reglamento 4 straipsnio 4 dalį ar 9 straipsnį, ir, antra, kad, priešingai, valstybė narė galėtų perduoti svarstyti klausimą dėl koncentracijos Komisijai pagal to reglamento 4 straipsnio 5 dalį ar 22 straipsnį. Taigi jose pabrėžiami, viena vertus, Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio ir, kita vertus, to reglamento 4 straipsnio 4 ir 5 dalių arba 9 straipsnio skirtumai, nurodyti šio sprendimo 125–129 punktuose.

146    Konkrečiai kalbant, Reglamento Nr. 139/2004 16 konstatuojamojoje dalyje, kurioje nurodytas to reglamento 4 straipsnio 5 dalyje numatytas klausimo dėl koncentracijos perdavimas svarstyti Komisijai iki pranešimo apie ją, aiškiai reikalaujama, kad ši koncentracija būtų tokia, „kurią galima tikrinti remiantis mažiausiai trijų valstybių narių nacionalinės teisės aktais“, o to reglamento 15 konstatuojamojoje dalyje, kurioje nurodytos visos kitos koncentracijos klausimo perdavimo svarstyti Komisijai formos, įskaitant numatytąją šio reglamento 22 straipsnyje, tokio reikalavimo nėra. Pastarojoje konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, kad „[v]alstybė narė turėtų galėti perduoti Komisijos kompetencijai klausimą apie koncentraciją, kuri neveikia [Sąjungos] mastu, tačiau kuri daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir kelia rimtą grėsmę konkurencijai [Sąjungos] teritorijoje“. Be to, joje nurodyta, kad „Komisija turėtų turėti įgaliojimus tikrinti ir imtis veiksmų koncentracijos atžvilgiu prašančiosios valstybės narės arba prašančiųjų valstybių narių vardu“.

147    Taigi Reglamento Nr. 139/2004 15 ir 16 konstatuojamosios dalys patvirtina šio sprendimo 126 ir 129 punktuose padarytą išvadą, kad šio reglamento 22 straipsnio taikymo sąlygos iš esmės skiriasi nuo kitų perdavimo mechanizmų taikymo sąlygų.

148    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad teleologinis aiškinimas patvirtina, kad pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį prašymas perduoti klausimo svarstymą gali būti pateiktas neatsižvelgiant į koncentracijų kontrolę reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų taikymo sritį.

149    Šios išvados nepaneigia tai, kad, kaip nurodyta Reglamento Nr. 139/2004 15 konstatuojamojoje dalyje, ir tuo remiasi ieškovė bei Grail savo pozicijai pagrįsti, „[k]itos valstybės narės, kurios pagal savo kompetenciją [irgi] gali patikrinti koncentraciją, taip pat turėtų galėti prisijungti prie prašymo“.

150    Iš tikrųjų tame sakinyje tik primenama, kad kitos valstybės narės gali prisijungti prie prašymo perduoti klausimo svarstymą, pasinaudodamos naujai suteikta galimybe pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, papildančią galimybę pateikti bendrus prašymus perduoti, suteiktą pagal Reglamentą Nr. 1310/97, siekiant išvengti, kad ta pati koncentracija vienu metu būtų tikrinama keliose valstybėse narėse (žr. šio sprendimo 101 punktą). Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į tai, kad Reglamentu Nr. 139/2004 taip pat siekiama išvengti tokio tikrinimo vienu metu (žr. šio reglamento 12 ir 14 konstatuojamąsias dalis), ta nuoroda susijusi su prielaida, kad atitinkama koncentracija patenka į kelių nacionalinių koncentracijų kontrolės sistemų taikymo sritį. Tokį aiškinimą patvirtina likusi to reglamento 15 konstatuojamosios dalies dalis, joje nurodytas nacionalinių terminų sustabdymas, o tai reiškia, kaip teigia Komisija, kad taikytinos tokios nacionalinės sistemos normos. Taigi, reikia nuspręsti, kaip tai padarė EPLA priežiūros institucija, kad ši konstatuojamoji dalis turi būti suprantama taip, kad joje nurodoma viena iš situacijų, patenkančių į Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 2 dalies antros pastraipos taikymo sritį, t. y. susiklosčiusių įvedus galimybę prisijungti prie prašymo perduoti klausimo svarstymą.

151    Kita vertus, jeigu Reglamento Nr. 139/2004 15 konstatuojamoji dalis turėtų būti aiškinama taip, kad, priešingai nei pagal vienareikšmišką šio reglamento 22 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą (žr. šio sprendimo 132 punktą), pagal ją reikalaujama, kad valstybė narė turėtų kompetenciją pagal nacionalinės teisės aktus, koncentracijų kontrolę reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų neturinti valstybė narė, kaip antai Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, niekada negalėtų prisijungti prie prašymo perduoti klausimo svarstymą arba, kaip, atrodo, siūlo ieškovė, jeigu šis aiškinimas būtų taikomas ir to reglamento 22 straipsnio 1 daliai, ši valstybė niekada negalėtų pateikti prašymo perduoti klausimo svarstymą. Tokio šio straipsnio genezei (žr. šio sprendimo 97 punktą) prieštaraujančio rezultato ieškovė ir Grail net nesiūlė.

–       Dėl kitų ieškovės ir „Grail“ argumentų

152    Kiti ieškovės ir Grail argumentai nepaneigia pirma pateiktų svarstymų.

153    Visų pirma dėl ieškovės teiginio, kad nustačiusi sąlygas, kuriomis kontroliuoja Europos mastu neveikiančias koncentracijas, valstybė narė būtų „pasinaudojusi savo kompetencija“, todėl nebeturėtų galimybės perduoti klausimo dėl koncentracijų svarstyti Komisijai, primintina, kad, kaip nurodyta Reglamento Nr. 139/2004 8 konstatuojamosios dalies paskutiniame sakinyje ir kaip matyti iš šio reglamento 21 straipsnio, visos koncentracijos, kurioms netaikomas tas reglamentas, iš esmės priskiriamos valstybių narių kompetencijai. Vadinasi, vadovaujantis ESS 4 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su ESS 5 straipsniu, nurodytu kompetencijos priskyrimo principu, kai neviršijamos Reglamento Nr. 139/2004 1 straipsnyje nustatytos apyvartos ribos, koncentracija nepatenka į šio reglamento taikymo sritį ir savaime priskiriama valstybių narių kompetencijai. Taigi Sąjungos teisės požiūriu pastarosios visada turi kompetenciją pateikti prašymą perduoti klausimo svarstymą pagal to reglamento 22 straipsnį.

154    Šiomis aplinkybėmis reikia patikslinti, kad nacionalinė teisė gali būti taikoma tik koncentracijoms, dėl kurių valstybės narės iš esmės turi kompetenciją. Žinoma, kai tokia koncentracija nepatenka į koncentracijų kontrolę reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų taikymo sritį, be kita ko, dėl to, kad neviršija būtinų apyvartos ribų, nacionalinės konkurencijos institucijos neturi kompetencijos jos tikrinti. Šis rezultatas reiškia ne tai, kad valstybė narė netektų ar atsisakytų bendros kompetencijos dėl visų Europos mastu neveikiančių koncentracijų, kurią ji savaime turi pagal kompetencijos priskyrimo principą, o tik tai, kad pagal vidaus teisę jos institucijos neturi kompetencijos imtis veiksmų dėl šios koncentracijos nacionaliniu lygiu. Pastarasis aspektas susijęs su naudojimusi vidaus kompetencija ar jos paskirstymu, taigi nuo jo neturėtų priklausyti valstybės narės kompetencija pateikti prašymą perduoti klausimo svarstymą pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį.

155    Kadangi šiame straipsnyje aiškiai nurodytos „valstybės narės“, joms tiesiogiai suteikta teisė joje išvardytomis sąlygomis prašyti perduoti svarstyti klausimą dėl koncentracijos Komisijai. Taigi ieškovės teiginys, kad valstybė narė, taikydama savo nacionalinę teisę, gali netekti teisės, kuri jai buvo suteikta pagal Sąjungos teisę, ne tik nesuderinamas su ESS 4 straipsnio 1 dalies, siejamos su ESS 5 straipsniu, reikalavimais (žr. šio sprendimo 153 punktą), bet ir neturi jokio pagrindo pagal Sąjungos teismų jurisprudenciją. Be to, tas teiginys neatitinka vienodo Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio taikymo sampratos, nes pagal jį koncentracijų kontrolės sistemą įvedusios valstybės narės atsiduria nepalankesnėje padėtyje, palyginti su tos sistemos neturinčiomis, nes pastarosios turėtų teisę prašyti perduoti svarstyti klausimą dėl bet kokios koncentracijos, o pirmosios tokį prašymą galėtų teikti tik dėl koncentracijų, kurioms ta sistema taikoma.

156    Tai, kad nacionalinės teisės aktai neturi reikšmės Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio taikymui, patvirtina 1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Kesko / Komisija (T‑22/97, EU:T:1999:327). To sprendimo 84 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad, jeigu Komisijai pateiktas prašymas perduoti klausimo svarstymą pagal Reglamento Nr. 4064/89 22 straipsnio 3 dalį, ji turi tik patikrinti, ar iš pirmo žvilgsnio jį pateikė valstybė narė, o ne priimti sprendimą dėl tą prašymą šios valstybės sąskaita ir vardu pateikusios nacionalinės institucijos kompetencijos pagal taikytiną nacionalinę teisę.

157    Antra, kalbant apie tariamą ESS 5 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodyto subsidiarumo principo, įgyvendinamo Protokolu Nr. 2 dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo (OL C 202, 2016, p. 206), pažeidimą, primintina, kad pagal šį principą Sąjunga įsikiša jos išimtinei kompetencijai nepriskiriamose srityse, jeigu ir tiek, kiek valstybės narės negali tinkamai pasiekti planuojamų veiksmų tikslų centriniu, regioniniu ir vietos lygiais, o Sąjungos lygiu tai gali būti padaryta geriau dėl planuojamų veiksmų masto ar poveikio.

158    Taigi tą principą sudaro, viena vertus, neigiamas kriterijus, pagal kurį valstybės narės negali tinkamai pasiekti planuojamų veiksmų tikslų, ir, kita vertus, teigiamas kriterijus, pagal kurį šie tikslai dėl jų masto arba poveikio gali būti geriau pasiekti Sąjungos lygiu. Šiais abiem subsidiarumo principo vertinimo elementais iš dviejų skirtingų požiūrio taškų aptariamas vienas ir tas pats klausimas, būtent – ar veiksmų įgyvendinant siekiamus tikslus turi būti imtasi Sąjungos, ar valstybės narės lygiu (generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Pillbox 38, C‑477/14, EU:C:2015:854, 165 punktas).

159    Subsidiarumo principo laikymąsi kontroliuoja Sąjungos teismas (2016 m. gegužės 4 d. Sprendimo Lenkija / Parlamentas ir Taryba, C‑358/14, EU:C:2016:323, 113 punktas).

160    Šiuo atveju taikytinas subsidiarumo principas, nes Reglamente Nr. 139/2004 nustatyta Sąjungos koncentracijų kontrolės sistema iš dalies grindžiama EB 308 straipsniu (dabar SESV 352 straipsnis) (žr. šio sprendimo 118 punktą), taigi ji nepatenka į Sąjungos išimtinės kompetencijos sritį.

161    Kadangi ieškovė nesiremia Reglamento Nr. 139/2004 neteisėtumu, ji neginčija jo atitikties šiam principui, kaip matyti iš to reglamento 6 ir 8 konstatuojamųjų dalių. Taigi kontroliuodamas, ar paisoma to principo, Bendrasis Teismas tik tikrina Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio aiškinimą, pateiktą ginčijamuose sprendimuose, pagal kurį prašymas perduoti klausimo svarstymą pagal šį straipsnį gali būti pateiktas neatsižvelgiant į koncentracijų kontrolę reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų taikymo sritį.

162    Šiuo klausimu, viena vertus, reikia konstatuoti, kad valstybių narių tarpusavio prekybai darančios poveikį koncentracijos gali būti geriau kontroliuojamos Sąjungos lygiu. Konkrečiai kalbant, pagal Reglamentą Nr. 139/2004 Komisijai pateikti vertinimo kriterijai, taikomi tikrinant koncentracijos suderinamumą su vidaus rinka, taip pat suteikti platesni įgaliojimai nei nacionalinei konkurencijos institucijai, kurios įgaliojimai apima tik vienos valstybės narės teritoriją.

163    Kita vertus, pagal ginčijamuose sprendimuose pateiktą Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio aiškinimą valstybė narė Komisijos gali prašyti tikrinti koncentraciją, kuri, kaip šiuo atveju, nepatenka į koncentracijų kontrolę reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų taikymo sritį ir neveikia Europos mastu, kaip tai suprantama pagal to reglamento 1 straipsnį, bet kelia didelę grėsmę konkurencijai jos teritorijoje ir daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Taigi šis aiškinimas užtikrina tai, kad koncentraciją, kurios, nepaisant jos didelio neigiamo poveikio, visai negalėtų tikrinti nei nacionalinės institucijos, nei Komisija, pastaroji vis dėlto galėtų nagrinėti. Vadinasi, tai yra veiksmai, kurių negali atlikti valstybės narės. Priešingai, susiklosčius tokiai situacijai būtina veikti Sąjungos lygiu.

164    Be to, kaip teigia Komisija ir Prancūzijos Respublika, valstybių narių interesų paisymą užtikrina ir tai, kad taikydama Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį Komisija gali tikrinti koncentraciją tik gavusi valstybės narės prašymą perduoti klausimo svarstymą. Šie interesai juo labiau saugomi dėl to reglamento 22 straipsnio 3 dalies trečioje pastraipoje numatytos ribotos koncentracijos patikrinimo teritorinės taikymo srities. Remiantis šia nuostata tik savo noru tokį prašymą pateikusi valstybė narė nebegali taikyti savo nacionalinės konkurencijos teisės nagrinėjamai koncentracijai (žr. šio sprendimo 134 punktą).

165    Taigi ginčijamuose sprendimuose pateiktas Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio aiškinimas, pagal kurį prašymas perduoti klausimo svarstymą pagal šią nuostatą gali būti pateiktas neatsižvelgiant į koncentracijos kontrolę reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų taikymo sritį, atitinka subsidiarumo principą. Visų pirma, kaip nurodyta Reglamento Nr. 139/2004 11 konstatuojamojoje dalyje, juo užtikrinama, kad šis straipsnis būtų taikomas kaip veiksmingas taisomasis mechanizmas remiantis subsidiarumo principu, ir juo ginami valstybių narių interesai. Be to, šiuo aiškinimu užtikrinama, kad, kaip numatyta to reglamento 14 konstatuojamojoje dalyje, atvejį nagrinėtų labiausiai tam tinkanti institucija, atsižvelgdama į tą principą (taip pat žr. šio sprendimo 144 punktą).

166    Šios išvados nepaneigia ieškovės teiginys, kad dėl subsidiarumo principo ribojamas Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio taikymas savo nacionalinę koncentracijų kontrolės sistemą nustačiusioms valstybėms narėms, nes, kaip nurodyta ESS 5 straipsnio 1 dalyje, šis principas taikomas naudojimuisi Sąjungos, o ne valstybių narių kompetencija. Be to, ieškovės nurodytas 2016 m. gegužės 4 d. Sprendimas Philip Morris Brands ir kt. (C‑547/14, EU:C:2016:325, 216–218 punktai) nereikšmingas, nes jame tik priminta, kad subsidiarumo principo laikymosi kontrolę vykdo nacionaliniai parlamentai ir Sąjungos teismas.

167    Trečia, kalbant apie tariamą ESS 5 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodyto proporcingumo principo pažeidimą, primintina, kad pagal šį principą Sąjungos veiksmų turinys ir forma neturi viršyti to, kas būtina Sutarčių tikslams pasiekti.

168    Konkrečiai pagal šį principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų priimti aktai neviršytų to, kas tinkama ir būtina siekiant užsibrėžto tikslo, nes kai gali būti renkamasi iš kelių tinkamų priemonių, reikia rinktis mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi, palyginti su užsibrėžtais tikslais (šiuo klausimu žr. 2017 m. sausio 11 d. Sprendimo Ispanija / Taryba, C‑128/15, EU:C:2017:3, 71 punktą; 2020 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Groupe Canal + / Komisija, C‑132/19 P, EU:C:2020:1007, 104 punktą ir 2018 m. birželio 20 d. Sprendimo České dráhy / Komisija, T‑325/16, EU:T:2018:368, 113 punktą).

169    Kadangi šiuo atveju ieškovė, atsižvelgdama į proporcingumo principą, nesirėmė Reglamento Nr. 139/2004 neteisėtumu, to principo laikymąsi Bendrasis Teismas kontroliuoja tik dėl ginčijamuose sprendimuose pateikto Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio aiškinimo; pagal jį, remiantis šia nuostata, prašymas perduoti klausimo svarstymą gali būti teikiamas neatsižvelgiant į koncentracijų kontrolę reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų taikymo sritį.

170    Dėl tariamo šio aiškinimo paveiktų Europos mastu neveikiančių koncentracijų, kurioms netaikoma nacionalinė kontrolės sistema, didelio skaičiaus pakanka pažymėti, kad tai yra nepagrįstas argumentas, neįrodantis, kad tas aiškinimas neproporcingas atsižvelgiant į tikslą patikrinti koncentracijas, galinčias labai riboti veiksmingą konkurenciją vidaus rinkoje. Taip pat negalima pritarti teiginiui, kad šis aiškinimas lemia įmonėms sudėtingą procedūrą, nes jos įpareigotos „neoficialiai“ pranešti, nors tokio pranešimo nenumatyta Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnyje ir jo nereikalaujama pagal šį aiškinimą.

171    Beje, ginčijamuose sprendimuose pateiktas aiškinimas, pagal kurį remiantis Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsniu prašymas perduoti klausimo svarstymą gali būti teikiamas neatsižvelgiant į koncentracijų kontrolę reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų taikymo sritį, Komisijai nesuteikia galimybės tikrinti koncentraciją pagal šį straipsnį tik tam tikrais specifiniais atvejais ir taikant konkrečias sąlygas, t. y. jeigu tenkinamos to reglamento 22 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatytos keturios kumuliacinės sąlygos (žr. šio sprendimo 89 punktą). Atsižvelgiant į šias aiškias ir tikslias taikymo sąlygas, labai ribojančias Komisijos veiksmų laisvę, šis aiškinimas yra tinkamas tikslui patikrinti koncentracijas, galinčias labai riboti veiksmingą konkurenciją vidaus rinkoje, pasiekti.

172    Taigi ginčijamuose sprendimuose pateiktu Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio aiškinimu paisoma proporcingumo principo ir, kaip Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė šio reglamento 6 konstatuojamojoje dalyje, jis neviršija to, kas būtina siekiant, kad nebūtų iškraipyta konkurencija vidaus rinkoje.

173    Ketvirta, kalbant apie tariamą teisinio saugumo principo pažeidimą, pažymėtina, kad pagal šį principą, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, reikalaujama, kad, viena vertus, teisės normos būtų aiškios ir tikslios ir, kita vertus, kad teisės subjektai galėtų numatyti jų taikymą. Konkrečiai pagal tą principą reikalaujama, kad teisės aktai leistų suinteresuotiesiems asmenims tiksliai sužinoti juose nustatytų pareigų turinį, kad jie galėtų aiškiai žinoti savo teises ir pareigas ir imtis atitinkamų veiksmų (žr. 2014 m. liepos 1 d. Sprendimo Ålands Vindkraft, C‑573/12, EU:C:2014:2037, 127 ir 128 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

174    Šiuo atveju ieškovės ir Grail siūlomas aiškinimas, pagal kurį Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio taikymas siejamas su nacionalinės koncentracijų kontrolės sistemos reikalavimais ir numatoma tam tikra išimtis tokios sistemos neturinčioms valstybėms narėms, lemtų aiškumo dėl koncentracijų, patenkančių į tos nuostatos taikymo sritį, stoką.

175    Konkrečiai kalbant, viena vertus, šis aiškinimas lemtų teisinį netikrumą dėl valstybėse narėse egzistuojančių koncentracijų kontrolę reglamentuojančių teisės aktų taikymo sritį apibrėžiančių skirtingų kriterijų ir sąvokų. Taigi Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio taikymą lemtų elementai, kuriuos dėl jų nenumatomumo Komisija atmetė 2003 m. pasiūlyme (žr. šio sprendimo 108 punktą). Be to, tas aiškinimas prieštarautų jurisprudencijai, pagal kurią Komisija neturi nuspręsti dėl nacionalinių konkurencijos institucijų kompetencijos teikti prašymus perduoti (1999 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Kesko / Komisija, T‑22/97, EU:T:1999:327, 84 punktas). Kita vertus, šis aiškinimas nesuteiktų didesnio numatomumo, nes koncentracijų kontrolę reglamentuojančių teisės aktų neturinti valstybė narė pagal šį straipsnį vis tiek galėtų prašyti perduoti klausimą dėl koncentracijos svarstyti Komisijai. Konkrečiai kalbant, ieškovė ir Grail nepaaiškina, kaip galėjo būti geriau užtikrintas teisinio saugumo principas, jeigu šiuo atveju prašymą perduoti klausimo svarstymą, dėl kurio priimtas ginčijamas sprendimas, būtų pateikusi tokių teisės aktų neturinti Liuksemburgo Didžioji Hercogystė, o ne Prancūzijos Respublika.

176    Kita vertus, remiantis ginčijamuose sprendimuose pateiktu aiškinimu, pagal kurį prašymas perduoti klausimo svarstymą pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį gali būti teikiamas neatsižvelgiant į koncentracijų kontrolę reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų taikymo sritį, šio straipsnio taikymą lemia tik keturios šio sprendimo 89 punkte primintos 22 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatytos kumuliacinės sąlygos. Šios sąlygos leidžia užtikrinti, kad, kaip teigia Komisija, ši nuostata būtų vienodai taikoma Sąjungoje.

177    Žinoma, Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 5 dalyje numatyto paties perdavimo mechanizmo taikymą lemia valstybių narių nacionalinė konkurencijos teisė (žr. šio sprendimo 126 punktą). Vis dėlto tai paaiškinama tikslu išvengti to, kad vienu metu koncentraciją tikrintų kelios nacionalinės institucijos (taip pat žr. šio sprendimo 126 punktą); šis tikslas pateisina tai, kad, kaip pripažįsta pati ieškovė, „nurodytos kompetentingos institucijos, kurioms kitu atveju turėtų būti teikiami pranešimai“. Kadangi to reglamento 22 straipsniu siekiama ir kitų tikslų, be kita ko, kad būtų galimybė veiksmingai taikyti visų koncentracijų, galinčių labai varžyti veiksmingą konkurenciją vidaus rinkoje, ir kurioms dėl apyvartos ribų neviršijimo netaikomi Sąjungos ir valstybių narių koncentracijų kontrolę reglamentuojantys teisės aktai, kontrolę, kaip „korekcinį [taisomąjį] mechanizmą“ (žr., be kita ko, šio sprendimo 102, 113, 114 ir 142 punktus), būtinos Sąjungos teise grindžiamos aiškios ir tikslios taikymo sąlygos.

178    Vadinasi, tik ginčijamuose sprendimuose pateiktas aiškinimas užtikrina reikiamą teisinį saugumą ir vienodą Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio taikymą Sąjungoje.

179    Šio vertinimo nepaneigia kiti ieškovės argumentai.

180    Pirmiausia, kiek tai susiję su ieškovės nurodyta 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendime Cementbouw Handel & Industrie / Komisija (C‑202/06 P, EU:C:2007:814, 38 punktas) Teisingumo Teismo padaryta išvada dėl būtinumo nustatyti kompetenciją tikrinti koncentraciją turinčią instituciją taip, kad būtų galimybė ją numatyti, pažymėtina, kad ginčijamuose sprendimuose pateiktas aiškinimas nepakeičia aiškaus nacionalinių institucijų ir Sąjungos kompetencijos, grindžiamos Reglamento Nr. 139/2004 1 straipsnyje numatytomis apyvartos ribomis, padalijimo. Konkrečiai kalbant, jeigu neviršijamos šios ribos, tik valstybių narių institucijos turi kompetenciją tikrinti konkrečią koncentraciją ar teikti prašymą perduoti klausimo svarstymą pagal šio reglamento 22 straipsnį (žr. šio sprendimo 153 punktą). Taigi tokios koncentracijos šalys neprivalo pranešti apie šią koncentraciją Komisijai ir vertinti, ar tenkinamos to reglamento 22 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos. Be to, joms negresia sankcijos, jeigu jos aktyviai nepraneša, kad „sužinojo kitu būdu“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 22 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą. Taigi kompetentingą instituciją galima numatyti.

181    Dėl argumento, kad pagal Gairių dėl 22 straipsnio 21 punktą Komisija gali tikrinti koncentraciją dar ilgai po jos įvykdymo, primintina, kad Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad prašymas perduoti klausimo svarstymą pagal šią nuostatą „pateikiamas ne daugiau kaip per 15 darbo dienų nuo dienos, kai buvo pranešta apie koncentraciją, o jeigu pranešimo nereikia, tai nuo dienos, kai apie ją konkreti valstybė narė sužinojo kitu būdu“. Kaip matyti iš šio sprendimo 130 punkto, šie terminai taikomi ir tuo atveju, jeigu pagal nacionalinę koncentracijų kontrolės sistemą nustatytos ribos nepasiektos, nuo to momento, kai valstybė narė sužinojo apie koncentraciją. Kadangi prašymui perduoti klausimo svarstymą pagal to reglamento 22 straipsnį taikomi tikslūs terminai, teisinio saugumo principas yra užtikrinamas. Tai pasakytina ir apie greitumo reikalavimą vykdant koncentracijų kontrolę (juo remiasi ieškovė, darydama nuorodą į 2006 m. liepos 14 d. Sprendimą Endesa / Komisija (T‑417/05, EU:T:2006:219, 209 punktas)) ir sandorių galiojimo teisėtumo apsaugą, primintą Reglamento Nr. 139/2004 34 konstatuojamosios dalies paskutiniame sakinyje (ja ieškovė taip pat remiasi, pateikdama argumentus).

182    Penkta, kalbant apie ieškovės nurodyto perdavimo pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį išimtinį pobūdį, pažymėtina, kad jį apsaugo ginčijamuose sprendimuose pateiktas aiškinimas, nes Komisijos kompetenciją tikrinti ir toliau iš esmės lemia to reglamento 1 straipsnyje nustatytų ribų viršijimas, o perdavimo mechanizmas pagal 22 straipsnį yra tik subsidiari kompetencija, tam tikrais konkrečiais atvejais ir tiksliai nustatytomis sąlygomis (žr., be kita ko, šio sprendimo 89 punkte nurodytas keturias kumuliacines taikymo sąlygas) Komisijai suteikianti galimybę vienos ar kelių valstybių narių prašymu taip pat tikrinti, nepaisant jos tarpvalstybinio poveikio, šių ribų neviršijančią koncentraciją, ir taip atsižvelgiama į 22 straipsnio, kaip „korekcinio [taisomojo] mechanizmo“, funkciją. Tai pasakytina ir dėl ieškovės nurodyto 2003 m. balandžio 3 d. Sprendimo Royal Philips Electronics / Komisija (T‑119/02, EU:T:2003:101, 354 punktas) taikymo pagal analogiją; jame reikalaujama, kad Reglamento Nr. 139/2004 9 straipsnyje numatytos perdavimo sąlygos būtų aiškinamos siaurai. Be to, atsižvelgiant į šio sprendimo 89 punkte nurodytas keturias kumuliacines taikymo sąlygas, regis, kaip teigia Prancūzijos Respublika, į to reglamento 22 straipsnio taikymo sritį galinčių patekti koncentracijų skaičius išlieka ribotas.

183    Atsižvelgiant į visus pateiktus argumentus, be kita ko, į pažodinį, istorinį, kontekstinį ir teleologinį Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio aiškinimą, darytina išvada, kad pagal šią nuostatą joje nustatytomis sąlygomis valstybės narės gali teikti prašymą perduoti klausimo svarstymą, neatsižvelgdamos į jų koncentracijų kontrolę reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų taikymo sritį.

184    Taigi ginčijamuose sprendimuose Komisija teisėtai priėmė prašymą perduoti klausimo svarstymą ir prašymus prisidėti pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį. Priešingai, nei mano ieškovė ir Grail, šios nuostatos taikymui šiuo atveju nereikėjo nei teisės aktų pakeitimo, nei Europos mastą apibrėžiančių ribų peržiūros.

185    Vadinasi, pirmąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo pavėluotu prašymo perduoti klausimo svarstymą pateikimu ir subsidiariai – teisinio saugumo ir „gero administravimo“ principų pažeidimu

–       Dėl pirmos dalies, grindžiamos pavėluotu prašymo perduoti klausimo svarstymą pateikimu

186    Ieškovė, palaikoma Grail, mano, kad prašymas perduoti klausimo svarstymą pateiktas pasibaigus Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatytam terminui. Komisija padarė teisės klaidą, kai konstatavo, kad siekiant nuspręsti, jog valstybė narė sužinojo, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jai turėjo būti pranešta ne tik apie koncentracijos buvimą, bet ir pateikta informacijos, leidžiančios atlikti preliminarią koncentracijos konkurencinę analizę. Komisijos aiškinimas lemia tai, kad de facto apie koncentraciją turi būti pranešta visose valstybėse narėse, net jeigu joms netaikoma pareiga pranešti. Ieškovė ir Grail primena, kad dėl nagrinėjamos koncentracijos buvo pateikti 2020 m. rugsėjo 21 d. pranešimas spaudai, 2020 m. lapkričio ir gruodžio mėn. CMA preliminarūs tyrimai ir 2020 m. lapkričio 9 d. Federal Trade Commission (Federalinė konkurencijos institucija, JAV, toliau – FTC) „antrasis prašymas“. Be to, per 2021 m. kovo 23 d. konferenciją ACF atsakingas asmuo pareiškė, kad ACF stebi rinką dėl koncentracijų, kurioms taikytinas Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnis, patikrinimo. Atsižvelgdama į šias aplinkybes ieškovė mano, kad ACF tikriausiai žinojo apie tą koncentraciją anksčiau, nei gavo raginimą. Kadangi šis raštas, prašymas perduoti klausimo svarstymą ir informacinis pranešimas grindžiami informacija, kuri buvo viešai žinoma nuo 2020 m. rugsėjo 21 d., nuo šios datos ir bet kuriuo atveju anksčiau nei 2021 m. vasario 19 d. ACF ar bet kuri kita valstybės narės institucija galėjo atlikti preliminarų nagrinėjamos koncentracijos tyrimą. Grail priduria, kad Komisija pripažino, jog prieš išsiųsdama raginimą ji bendravo su nacionalinėmis institucijomis, kad nustatytų, ar kuri iš jų turėjo kompetenciją ją tikrinti.

187    Komisija ir Prancūzijos Respublika iš esmės atsikerta, kad „sužinojimas kitu būdu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalį, reiškia, kad suinteresuotajai valstybei narei turi būti atsiųsta konkrečios informacijos, leidžiančios preliminariai įvertinti esmines šios nuostatos sąlygas. Jos mano, kad paprastas viešas paskelbimas apie nagrinėjamą koncentraciją pateikiant nurodytą pranešimą spaudai negalėjo lemti toje nuostatoje numatyto termino eigos pradžios, bet kuriuo atveju to nepakako preliminariam vertinimui atlikti. Priešingu atveju būtų pakenkta klausimo dėl koncentracijų perdavimo reglamentuojančių teisės normų veiksmingumui. Atitinkamos įmonės turėjo žinoti apie tai, kad ši koncentracija galėjo kelti konkurencijos problemų, ir, siekdamos gauti paaiškinimų dėl galimo perdavimo, kompetentingoms valstybių narių institucijoms ir Komisijai būtų galėjusios išsiųsti informaciją, kurią turėjo pateikti FTC ir Department of Justice (Teisingumo ministerija, JAV). Komisija teigia, kad CMA padėtis buvo kitokia nei ACF, nes, viena vertus, į ją kreipėsi skundo pateikėjas ir, kita vertus, ji jau buvo gerai informuota apie ieškovės veiklą. Be to, jos tyrimas nebuvo atliktas per 15 darbo dienų nuo paskelbimo apie nagrinėjamą koncentraciją 2020 m. rugsėjo 21 d.

188    Nagrinėdamas antrojo pagrindo pirmą dalį Bendrasis Teismas turi išaiškinti Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, be kita ko, formuluotę „konkreti valstybė narė sužinojo kitu būdu“, nes pagal šią nuostatą tas sužinojimas kitu būdu yra 15 darbo dienų termino pateikti prašymą perduoti klausimo svarstymą eigos pradžia tuo atveju, kai nereikalaujama pranešti apie koncentraciją.

189    Šiuo tikslu remiantis sprendimo 88 punkte nurodyta jurisprudencija reikia pateikti Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antros pastraipos pažodinį, kontekstinį, teleologinį ir istorinį aiškinimą. Šiomis aplinkybėmis reikia atsižvelgti į tai, kad Sąjungos teisės aktai parašyti keliomis kalbomis ir visos kalbinės versijos yra autentiškos, todėl gali prireikti šias versijas palyginti (šiuo klausimu žr. 2021 m. sausio 26 d. Sprendimo Hessischer Rundfunk, C‑422/19 ir C‑423/19, EU:C:2021:63, 65 punktą ir 2016 m. liepos 14 d. Sprendimo Latvija / Komisija, T‑661/14, EU:T:2016:412, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

190    Pirmiausia dėl pažodinio aiškinimo primintina, kad pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą „[prašymas perduoti klausimo svarstymą] pateikiamas ne daugiau kaip per 15 darbo dienų nuo dienos, kai buvo pranešta apie koncentraciją, o jeigu pranešimo nereikia, tai nuo dienos, kai apie ją konkreti valstybė narė sužinojo kitu būdu“.

191    Taigi Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje 15 darbo dienų termino pradžią lemia dvi alternatyvios sąlygos, t. y. pirma, pranešimo apie koncentraciją, dėl kurios pateiktas prašymas perduoti klausimo svarstymą, diena arba, antra, jeigu pranešti nereikia, diena, kai konkreti valstybė narė apie koncentraciją „sužinojo kitu būdu“.

192    Dėl antrosios alternatyvios sąlygos reikia konstatuoti, kad iš formuluotės „sužinojo kitu būdu“ neaišku nei tai, ar sužinojimą kitu būdu turi lemti aktyvus informacijos perdavimas, o gal pasyvus žinojimas apie koncentraciją, nei koks turi būti informacijos, kurią valstybė narė turi turėti, turinys, kad sužinojimas būtų laikomas įrodytas. Dėl pirmojo iš šių aspektų pažymėtina, kad skirtingos kalbinės versijos nesutampa. Nors, be kita ko, iš vokiečių, anglų, kroatų, ispanų, prancūzų vengrų, italų, nyderlandų ir portugalų kalbų versijose Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje vartojamų žodžių matyti, kad „sužinojimas kitu būdu“ yra „veiksmai“, be kita ko, „perdavimas“, iš šios nuostatos versijos bulgarų kalba galima manyti, kad pakanka tam tikro žinojimo apie atitinkamą koncentraciją.

193    Šis skirtingų kalbinių versijų neatitiktis reiškia, kad Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės akto, kurio dalis ji yra, kontekstą ir tikslą (šiuo klausimu žr. 2016 m. balandžio 28 d. Sprendimo Borealis Polyolefine ir kt., C‑191/14, C‑192/14, C‑295/14, C‑389/14 ir C‑391/14–C‑393/14, EU:C:2016:311, 90 punktą ir 2021 m. sausio 26 d. Sprendimo Hessischer Rundfunk, C‑422/19 ir C‑423/19, EU:C:2021:63, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

194    Kadangi dėl šio sprendimo 192 punkte nurodyto antro aspekto visų kalbų versijose nieko nepasakyta apie konkrečios valstybės narės „sužinoj[imo] kitu būdu“ apimtį ir turinį, šiuos elementus reikia nustatyti pasitelkiant kitus aiškinimo metodus.

195    Be to, istorinis aiškinimas taip pat neleidžia paaiškinti Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antros pastraipos formuluotės.

196    Pirma, pradinėje reglamento Nr. 4064/89 22 straipsnio 4 dalies redakcijoje žodis „pranešta“ atitinka Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje vartojamus žodžius „sužinojo kitu būdu“. Antra, prancūzų kalbos versijoje Reglamentu Nr. 1310/97 į 22 straipsnio 4 dalį įtraukta formuluotė „porter à la connaissance d’un État membre“, kaip nurodyta 2001 m. baltosios knygos 91, 92 ir 98 punktuose, buvo tokia pat netiksli ir neaiški kaip prancūzų kalbos versijoje vartota formuluotė „communication à l’État membre intéressé“. Trečia, nepaisant 2003 m. pasiūlymu siekto tikslo paaiškinti perdavimo procedūrą pagal Reglamento Nr. 4064/89 22 straipsnį reglamentuojančias teisės normas (žr. šio pasiūlymo 27 punktą), Reglamente Nr. 139/2004 tokio paaiškinimo nebuvo pateikta.

197    Be to, viena vertus, dėl Pranešimo dėl perdavimo ir Gairių dėl 22 straipsnio, pagal kuriuos reikalaujama pateikti pakankamai informacijos preliminariam perdavimo kriterijų vertinimui (žr. šio pranešimo 43 išnašą ir šių gairių 18 punktą), ir, kita vertus, dėl 2014 m. baltosios knygos, pagal kurią reikalaujama paprasčiausiai žinoti apie koncentraciją (žr. tos baltosios knygos 69 punktą), primintina, kad šie dokumentai nereikšmingi istoriniam aiškinimui, nes priimti vėliau nei Reglamentas Nr. 139/2004 (žr. šio sprendimo 115 punktą).

198    Trečia, kalbant apie kontekstinį aiškinimą, pažymėtina, jog tai, kad pranešta ir „sužinojo kitu būdu“ apie koncentraciją yra alternatyvos, kurios pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą sukelia tas pačias teisines pasekmes, t. y. prasideda 15 darbo dienų termino eiga (žr. šio sprendimo 191 punktą), savaime rodo, kad jų turinys turi būti panašus.

199    Be to, kaip teigia Prancūzijos Respublika, Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antra pastraipa tiek, kiek jos sakinio pradžioje nurodytas „prašymas [perduoti]“, turi būti aiškinama atsižvelgiant į šios dalies pirmą pastraipą, kurioje nurodytos prašymo perduoti klausimo svarstymą pateikimo sąlygos (žr. šio sprendimo 89 punktą). Iš šių dviejų pastraipų tarpusavio ryšio darytina išvada, kad „sužinoj[imas] kitu būdu“ apie koncentraciją, kaip teigia Komisija, konkrečiai valstybei turi leisti atlikti preliminarų šių sąlygų vertinimą ir įvertinti galimybę pateikti prašymą perduoti klausimo svarstymą. Priešingu atveju ši valstybė narė dėl atsargumo ir tik siekdama paisyti 15 darbo dienų termino gali būti priversta teikti prašymą perduoti svarstyti klausimą dėl koncentracijos, nors ji net nebūtų įsitikinusi, kad tos sąlygos tenkinamos.

200    Trečia, pagal kitus Reglamento Nr. 139/2004 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse ir 9 straipsnyje nustatytus perdavimo mechanizmus, kaip ir šio reglamento 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, numatyta, kad konkrečios valstybės narės turi 15 darbo dienų laikotarpį apsispręsti dėl perdavimo. Šio termino eigos pradžią lemia pateikta pranešimo kopija arba argumentuotas pareiškimas; juose pagal 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 802/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 133, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 88), iš dalies pakeisto 2013 m. gruodžio 5 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1269/2013 (OL L 336, 2013, p. 1), 6 straipsnio 1 dalį turi būti bent minimali atitinkama informacija, kad valstybė narė galėtų įvertinti, ar tenkinamos perdavimo sąlygos. Nors Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos skiriasi nuo kitų perdavimo mechanizmų taikymo sąlygų (žr. šio sprendimo 125–129 punktus), atrodo, kad pateikiant darnų šio reglamento aiškinimą nuoseklu nuspręsti, kad to reglamento 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje vartojama formuluotė „sužinojo kitu būdu“ reiškia aktyvų informacijos, leidžiančios įvertinti šių sąlygų taikymą, perdavimą.

201    Ketvirta Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, reglamentuojančioje prašymų prisidėti pateikimą, taip pat numatytas 15 darbo dienų terminas tokiems prašymams pateikti. Pagal šią nuostatą termino eiga prasideda „nuo dienos, kai Komisija [kompetentingas valstybių narių institucijas] informuoja apie pradinį prašymą“. Taigi to termino eigos pradžią taip pat lemia aktyvus reikšmingos informacijos perdavimas.

202    Penkta, kitos Sąjungos koncentracijų kontrolės sistemą reglamentuojančios normos taip pat grindžiamos aktyvaus informacijos perdavimo principu. Apie Europos mastu veikiančias koncentracijas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 1 straipsnį, remiantis šio reglamento 4 straipsniu turi būti pranešta Komisijai prieš jas vykdant ir patikrinimo termino eiga pagal to reglamento 10 straipsnio 1 dalį prasideda tik „darbo dieną po pranešimo gavimo, o jeigu su pranešimu pateikiama nepilna informacija – darbo dieną po pilnos informacijos gavimo“.

203    Nurodydama, kad Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatyto termino pradžia yra momentas, kai apie atitinkamą koncentraciją viešai pranešta, be kita ko, pranešimuose spaudai ir žiniasklaidoje, ieškovė remiasi apskritai Sąjungos koncentracijų kontrolės sistemai, visų pirma jos perdavimo mechanizmams, pagal kuriuos nei Komisija, nei valstybių narių konkurencijos institucijos neturi aktyviai ieškoti informacijos apie koncentracijas, kurias galima tikrinti pagal šią sistemą, nebūdingomis aplinkybėmis.

204    Taigi, atsižvelgiant į šio sprendimo 198–203 punktuose nurodytą kontekstą, darytina išvada, kad „sužinojo kitu būdu“, kaip tai suprantama Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, kiek tai susiję su forma, reiškia aktyvų reikšmingos informacijos perdavimą konkrečiai valstybei narei, o kiek tai susiję su turiniu – turi būti pateikta pakankamai informacijos, kad ši valstybė narė galėtų preliminariai įvertinti šios dalies pirmoje pastraipoje numatytas sąlygas.

205    Ketvirta, šį vertinimą taip pat patvirtina Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antros pastraipos teleologinis aiškinimas.

206    Kaip matyti iš Reglamento Nr. 139/2004 11 ir 14 konstatuojamųjų dalių, klausimo dėl koncentracijų perdavimas svarstyti turi vykti veiksmingai. Kaip teigia Komisija ir Prancūzijos Respublika, tai reiškia, kad to reglamento 22 straipsnio 1 dalies antra pastraipa negali būti aiškinama taip, kad siekdamos, kad būtų tenkinamos to straipsnio taikymo sąlygos, valstybės narės būtų priverstos, viena vertus, nuolat stebėti viešus skelbimus apie koncentracijas, kad nustatytų tas, dėl kurių galima perduoti svarstyti klausimą pagal šį straipsnį, ir, kita vertus, siekdamos laikytis 15 darbo dienų termino prevencijos tikslais teikti prašymą perduoti svarstyti klausimą dėl koncentracijų, dėl kurių nėra tikros.

207    Be to, siekiant teisinio saugumo tik šis aiškinimas užtikrina, kad termino eigos pradžios momentas būtų aiškiai apibrėžtas ir vienodai taikomas visoms į 22 straipsnio taikymo sritį galinčioms patekti koncentracijoms, jeigu nereikalaujama apie jas pranešti. Sužinojimas kitu būdu dėl aktyviai pateiktos pakankamos informacijos užkerta kelią tam, kad termino eigos pradžią lemtų nenumatomos ir neaiškios aplinkybės, kaip antai žiniasklaidos informavimo mastas ar pranešimų spaudai išsamumo lygis. Taip pat siekiant šio tikslo šis aiškinimas užtikrina, kad nuo to momento konkreti valstybė narė turėtų tik 15 darbo dienų, per kurias gali pateikti prašymą perduoti klausimo svarstymą.

208    Penkta, tik šio sprendimo 204 punkte pateiktas aiškinimas suderinamas su teisinio saugumo principu; pagal jį, kaip matyti iš šio sprendimo 173 punkte nurodytos jurisprudencijos, reikalaujama, kad teisės normos būtų, viena vertus, aiškios ir tikslios ir, kita vertus, teisės subjektai galėtų numatyti jų taikymą. Konkrečiai pagal šį principą reikalaujama, kad teisės aktai leistų suinteresuotiesiems asmenims tiksliai sužinoti juose nustatytų pareigų turinį ir kad jie galėtų aiškiai žinoti savo teises ir pareigas, taip pat imtis atitinkamų veiksmų.

209    Dėl tokio aiškinimo Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antra pastraipa tampa teisės subjektams numatoma, nes 15 darbo dienų termino eigos pradžia susiejama su aktyviu reikšmingos informacijos, konkrečiai valstybei narei leidžiančios preliminariai įvertinti, ar tenkinamos šios dalies pirmoje pastraipoje nustatytos sąlygos, perdavimu. Taigi jis užtikrina aiškų šio termino eigos pradžios momento ir koncentracijos šalių pareigų apibrėžimą (taip pat žr. šio sprendimo 207 punktą). Perduodamos tą informaciją pastarosios visų pirma gali būti tikros, kad to termino eiga prasidėjo, o jam pasibaigus prašymo perduoti klausimo svarstymą pateikimas nebegalimas.

210    Ieškovės pozicija, priešingai, nesuteikia tokio numatomumo ar aiškumo. Viena vertus, ieškovė15 darbo dienų termino eigos pradžią, atrodo, sieja su informacija tik apie koncentracijos buvimą. Vis dėlto paprasčiausiai žinodama apie koncentracijos buvimą valstybė narė negali preliminariai įvertinti, ar tenkinamos Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatytos taikymo sąlygos. Tai lemtų situaciją, kad, jeigu konkreti valstybė narė negali surinkti pakankamai informacijos tokiam įvertinimui, ji, siekdama atsargumo, turėtų teikti prašymą perduoti klausimo svarstymą vien tam, kad paisytų šio termino, net nežinodama, ar tenkinamos minėtos sąlygos (taip pat žr. šio sprendimo 199 ir 206 punktus). Kita vertus, ieškovė nurodo momentą, kai valstybė narė galėjo sužinoti apie koncentraciją, o tai realiai reikštų, kaip teigia Komisija ir Prancūzijos Respublika, kad valstybės narės, siekdamos, kad neliktų nepastebėta į šio reglamento 22 straipsnio taikymo sritį galinti patekti koncentracija, turėtų nuolat rūpestingai sekti pranešimus spaudai ir viešus skelbimus visame pasaulyje (taip pat žr. šio sprendimo 206 punktą). Šiomis aplinkybėmis joms tektų susipažinti su pranešimais spaudai ir žiniasklaidos pranešimais, kurių mastas, prieinamumas, kalba, išsamumas ar kitos savybės labai skirtųsi (taip pat žr. šio sprendimo 207 punktą). Taigi ieškovės palaikomas aiškinimas pernelyg neapibrėžtas, kad teisės subjektai galėtų aiškiai žinoti savo teises ir pareigas. Be to, dėl tokio aiškinimo nulemtos didelės administracinės naštos ir veiksmingumo stokos to reglamento 22 straipsnyje nurodytas perdavimo mechanizmas netektų veiksmingumo.

211    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ir, be kita ko, į Reglamento Nr. 139/2004 priėmimo kontekstą ir tikslą bei teisinio saugumo principą, šio reglamento 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje vartojama sąvoka „konkreti valstybė narė sužinojo kitu būdu“ turi būti aiškinama taip, kad pagal ją reikalaujama valstybei narei aktyviai perduoti reikšmingą informaciją, leidžiančią preliminariai įvertinti, ar tenkinamos pagal šį straipsnį prašymui perduoti klausimo svarstymą taikomos sąlygos. Taigi, vadovaujantis šiuo aiškinimu, toje nuostatoje numatyto 15 darbo dienų termino eiga prasideda nuo šios informacijos pateikimo momento, jeigu nereikalaujama pranešti apie koncentraciją.

212    Šiuo atveju neginčijama, kad atitinkamos įmonės aktyviai niekada nepateikė kokios nors informacijos apie nagrinėjamą koncentraciją ACF ar kitoms prašymus prisidėti pateikusių valstybių narių konkurencijos institucijoms. Ieškovė ir Grail neįrodė, kad prieš gaudamos raginimą šios institucijos gavo reikšmingos informacijos, leidžiančios, remiantis kitais šaltiniais ar priemonėmis, preliminariai įvertinti Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatytas taikymo sąlygas, o tik darė prielaidą, kad ACF „tikriausiai žinojo“ apie nagrinėjamą koncentraciją iki to momento. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 25 punkto, 2021 m. kovo 29 d. elektroniniame laiške ACF Komisijai patvirtino, kad taip nebuvo. 2021 m. gruodžio 6 d. pastabose dėl ieškovės prašymo taikyti proceso organizavimo priemones Prancūzijos Respublika taip pat pabrėžė, kad ACF apie šią koncentraciją sužinojo tik 2021 m. vasario 19 d., kai Komisija atsiuntė raginimą ir nacionalinėms konkurencijos institucijoms pristatė tą koncentraciją Europos konkurencijos tinklo Susijungimų klausimų darbo grupėje (žr. šio sprendimo 12 punktą). Kalbant apie kitas valstybių narių institucijas, pažymėtina, kad iš Komisijos atsakymo į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą matyti, jog iki šios datos ji keitėsi informacija tik su Vokietijos, Austrijos, Slovėnijos ir Švedijos konkurencijos institucijomis, siekdama nustatyti, ar jos turi kompetenciją tikrinti nagrinėjamą koncentraciją (taip pat žr. šio sprendimo 11 punktą). Šis keitimasis informacija nereikšmingas šiam ginčui išspręsti, nes tos institucijos nepateikė nei prašymo perduoti klausimo svarstymą, nei prašymo prisidėti pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 ir 2 dalis.

213    Be to, kadangi nėra įrodymų, nei kad atitinkamos įmonės aktyviai perdavė reikšmingos informacijos ACF ar prašymus prisidėti pateikusių valstybių narių konkurencijos institucijoms, nei kad ji perduota iš kitų šaltinių arba kitomis priemonėmis, klausimas, ar raginimas, prašymas perduoti klausimo svarstymą arba informacinis pranešimas buvo grindžiami informacija, kuri buvo viešai žinoma 2020 m. rugsėjo 21 d., yra nereikšmingas. Tai pasakytina ir apie aplinkybę, kad CMA nagrinėjamą koncentraciją tikrino 2020 m. lapkričio ir gruodžio mėn.

214    Taigi, kaip teigia Prancūzijos Respublika ir kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 20 konstatuojamosios dalies, šiuo atveju būtent raginimas šioms konkurencijos institucijoms leido atlikti preliminarų Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatytų taikymo sąlygų vertinimą, todėl tai yra „sužinoj[imas] kitu būdu“, kaip tai suprantama pagal šios dalies antrą pastraipą. Kadangi šio dokumento data yra 2021 m. vasario 19 d., o prašymas perduoti klausimo svarstymą pateiktas 2021 m. kovo 9 d. (žr. šio sprendimo 12 ir 14 punktus), šioje nuostatoje nurodyto 15 darbo dienų termino buvo laikomasi ir tas dokumentas negali būti laikomas pateiktu pavėluotai.

215    Vadinasi, antrojo pagrindo pirma dalis nepagrįsta ir ją reikia atmesti.

–       Dėl antros dalies, grindžiamos teisinio saugumo ir „gero administravimo“ principų pažeidimu

216    Šio pagrindo antroje dalyje ieškovė teigia, jog netgi nusprendus, kad apie atitinkamą koncentraciją „sužino[ta] kitu būdu“, Prancūzijos institucijoms ar prašymą prisidėti prie prašymo perduoti klausimo svarstymą pateikusioms institucijoms gavus raginimą, Komisijos delsimas išsiųsti tą dokumentą pažeidžia pagrindinį teisinio saugumo principą ir pareigą imtis veiksmų per protingą terminą pagal „gero administravimo“ principą.

217    Pieš išsiųsdama informacinį pranešimą Komisija jau ištisus mėnesius žinojo apie nagrinėjamos koncentracijos buvimą iš viešai skelbtos, FTC ir trečiojo asmens pateiktos informacijos. Komisija ir FTC viena kitai teikė informaciją apie koncentracijas, be kita ko, dar prieš tai, kai FTC, kaip šiuo atveju, 2020 m. lapkričio 9 d. pateikė „antrąjį prašymą“. Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad po to, kai buvo pateiktas skundas, Komisija žinojo apie šią koncentraciją ir jos keliamas potencialias konkurencijos problemas 2020 m. gruodžio mėn. ir bendravo su kita konkurencijos institucija, kuri neįvardyta, bet ieškovė daro prielaidą, kad tai buvo CMA, atlikusi preliminarų tos koncentracijos vertinimą 2020 m. lapkričio ir gruodžio mėn.

218    Ieškovė ir Grail, remdamosi 2004 m. spalio 5 d. Sprendimu Eagle ir kt. / Komisija (T‑144/02, EU:T:2004:290, 57 ir 58 punktai), teigia, kad Komisija turi paisyti protingo termino. Kadangi Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė trumpus koncentracijų kontrolės terminus, be kita ko, taikant Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį, tai, kad Komisija kelis mėnesius delsė išsiųsti raginimą, prieštarauja geram administravimui ir pagrindiniam teisinio saugumo principui, ir tai atitinkamoms įmonėms sutrukdė kuo greičiau sužinoti, kurios konkurencijos institucijos turi kompetenciją nagrinėti atitinkamos koncentracijos klausimą. Šiuo klausimu Komisija kuo greičiau turi imtis veiksmų, kad paisytų 15 darbo dienų termino, ir kuo rūpestingiau bei kruopščiau vykdyti įgaliojimus. Iš esmės Grail patikslina, kad 2004 m. spalio 5 d. Sprendimas Eagle ir kt. / Komisija (T‑144/02, EU:T:2004:290, 57 ir 58 punktai) apima situacijas, kai teisės aktuose aiškiai nenustatyta termino, taigi protingas terminas raginimui pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 5 dalį išsiųsti turi būti aiškinamas atsižvelgiant į šią jurisprudenciją. Komisija pernelyg delsė imtis veiksmų ir informuoti atitinkamas įmones apie ketinimą nagrinėjamai koncentracijai taikyti naują požiūrį dėl Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio, ir taip pažeidė teisinio saugumo principą. Pasak Grail, Komisijai tokiam raginimui atsiųsti neturi būti suteikta daugiau laiko, nei jo suteikta valstybėms narėms išsiaiškinti, ar tenkinamos to reglamento 22 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos; to taip pat reikalauja tikslas kuo greičiau nuspręsti dėl perdavimo. Per teismo posėdį atsakydamos į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktą klausimą ieškovė ir Grail iš esmės patikslino, kad tokiais veiksmais Komisija pažeidė ir jų teisę į gynybą, nes, be kita ko, negalėdamos laiku pateikti pastabų, jos neteko galimybės ištaisyti reikšmingų faktinių klaidų, ir tai užfiksuota teismo posėdžio protokole.

219    Ieškovė ir Grail mano, kad Komisija pakankamai gerai žinojo ar galėjo žinoti faktines aplinkybes nuo 2020 m. rugsėjo mėn. ir galėjo išsiųsti raginimą. Reikšminga informacija buvo viešai žinoma nuo paskelbimo apie nagrinėjamą koncentraciją, tai patvirtina aplinkybė, kad raginime pateikti įrodymai ne vėlesni nei to mėnesio ir kad atsiliepime į ieškinį Komisija nurodo 2020 m. rugsėjo 21 d. ataskaitą. Net gavusi skundą Komisija delsė išsiųsti šį dokumentą beveik du mėnesius. Grail ginčija, kad Komisija rūpestingai atliko tyrimą per ši laikotarpį, nes ji tik patikrino viešai skelbiamą informaciją ir skundą pateikusio asmens teiginius, bet nesikreipė į atitinkamas įmones. Be to, Komisijos pateiktas argumentas iki raginimo išsiuntimo praėjusiam laikui pagrįsti, t. y. dėl „išsamios“ potencialių nagrinėjamos koncentracijos pasekmių analizės, prieštarauja jos teiginiui, kad tame dokumente buvo tik preliminari išvada.

220    Komisija, palaikoma Graikijos Respublikos, ginčija ieškovės argumentus. Visų pirma FTC jai nepranešė apie tyrimą anksčiau nei 2020 m. gruodžio 7 d., kai buvo gautas skundas, o CMA – apie atitinkamos koncentracijos patikrinimą. Bet kuriuo atveju gavusi skundą ji ėmėsi veiksmų per protingą terminą. 15 darbo dienų terminas taikomas tik nuo tada, kai konkreti valstybė narė sužinojo apie koncentraciją, o raginimas pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 5 dalį galėjo būti pateiktas, kai apie ją nebuvo sužinota. Ieškovė neginčija ginčijamo sprendimo 5–7 konstatuojamosiose dalyse nurodytos faktinių aplinkybių raidos, patvirtinančios, kad po to, kai skundą pareikęs asmuo kreipėsi į Komisiją, ji ėmėsi veiksmų rūpestingai ir be nepateisinamo delsimo, be kita ko, tikrindama jos teiginius ir išsamiai nagrinėdama potencialias atitinkamos koncentracijos pasekmes. Be to, ji pradėjo bendrauti su nacionalinėmis institucijomis, kad nustatytų, ar kuri iš jų turi kompetenciją vertinti šią koncentraciją, taigi jos vertinimo trukmė tinkama, turint omenyje, kiek užtruko CMA atliktas nagrinėjamos koncentracijos galimo poveikio Jungtinėje Karalystėje vertinimas. Taip pat Komisija ginčija ieškovės argumentus dėl teisinio saugumo principo. Konkrečiai kalbant, ieškovė nepaaiškina, kaip tariamas delsimas paveikė ginčijamo sprendimo turinį ar atitinkamų įmonių teisinę padėtį. Per teismo posėdį ji pažymėjo, kad ieškovė ir Grail nenurodė jų teisės į gynybą pažeidimo dėl tariamo neprotingo termino ir delsimo, kaip to reikalaujama pagal jurisprudenciją, ir nenurodė priežasčių, dėl kurių padarytas toks pažeidimas.

221    Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 5 dalyje nenustatyta konkretaus termino, per kurį Komisija turi informuoti valstybes nares apie perdavimo kriterijus atitinkančią koncentraciją.

222    Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 5 dalyje tik nurodyta, kad „Komisija gali informuoti vieną arba kelias valstybes nares, kad ji mano, jog koncentracija atitinka 1 dalyje numatytus kriterijus“ ir kad „[t]okiais atvejais Komisija gali [jas] paraginti <…> pateikti prašymą pagal 1 dalį“.

223    Vis dėlto protingo termino laikymasis vykdant administracines procedūras konkurencijos politikos srityje yra bendrasis Sąjungos teisės principas, pakartotas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalyje kaip teisės į gerą administravimą dalis, kurio laikymąsi užtikrina Sąjungos teismas. Tačiau protingo termino principo pažeidimas pagrįstų sprendimo panaikinimą tik tuomet, jeigu juo būtų pažeista ir suinteresuotosios įmonės teisė į gynybą (šiuo klausimu žr. 2009 m. vasario 4 d. Sprendimo Omya / Komisija, T‑145/06, EU:T:2009:27, 84 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo SNCF / Komisija, T‑242/12, EU:T:2015:1003, 392 ir 393 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). Be to, pagrindinis teisinio saugumo reikalavimas, prieštaraujantis tam, kad Komisija galėtų neapibrėžtą laiką delsti įgyvendinti savo įgaliojimus, jeigu taikytiname teisės akte nenustatyta termino, skatina Sąjungos teismą išsiaiškinti, ar administracinės procedūros eiga rodo pernelyg ilgą šios institucijos delsimą (šiuo klausimu žr. 2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano / Komisija, C‑74/00 P ir C‑75/00 P, EU:C:2002:524, 140 ir 141 punktus ir 2016 m. balandžio 22 d. Sprendimo Italija ir Eurallumina / Komisija, T‑60/06 RENV II ir T‑62/06 RENV II, EU:T:2016:233, 180 ir 182 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

224    Kai procedūros trukmė Sąjungos teisės nuostatoje nenustatyta, procedūros termino, per kurį institucija priėmė atitinkamą aktą, protingumą reikia vertinti atsižvelgiant į visas konkrečios bylos aplinkybes, kaip antai bylos sudėtingumą ir tikslą, kurio suinteresuotasis asmuo siekia ta procedūra (šiuo klausimu žr. 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel / Komisija, C‑403/04 P ir C‑405/04 P, EU:C:2007:52, 116 punktą; 2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Réexamen Arango Jaramillo ir kt. / EIB, C‑334/12 RX–II, EU:C:2013:134, 28 ir 29 punktus ir 2013 m. birželio 13 d. Sprendimo HGA ir kt. / Komisija, C‑630/11 P–C‑633/11 P, EU:C:2013:387, 82 punktą).

225    Atsižvelgiant į šiuos jurisprudencijoje nustatytus principus, jeigu, kaip šiuo atveju, Komisija su skundu gauna informacijos, leidžiančios vertinti, ar koncentracija atitinka Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio taikymo sąlygas, ji negali nenustatytam terminui atidėti pranešimo valstybėms narėms apie savo ketinimus pagal šios nuostatos 5 dalį. Priešingai, tokiu atveju per protingą terminą ji turi suformuoti poziciją, prireikus atlikusi reikiamus patikrinimus ir preliminarią analizę, dėl klausimo, ar tenkinamos prašymui perduoti klausimo svarstymą taikomos sąlygos ir ar reikia apie tai informuoti vieną ar kelias konkrečias valstybes nares.

226    Pagal šio sprendimo 224 punkte nurodytą jurisprudenciją taikant Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 5 dalį, atsižvelgiant į protingo termino principą, reikia paisyti pagrindinių tuo reglamentu siekiamų veiksmingumo ir greitumo tikslų (žr. šio sprendimo 206 ir 207 punktus) ir aplinkybės, kurią teisingai pabrėžia ieškovė, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė aiškiai apibrėžti nacionalinių ir Sąjungos institucijų galimybių įsikišti ribas ir kad jis norėjo užtikrinti koncentracijų kontrolę laikantis terminų, suderinamų su gero administravimo bei verslo organizavimo principais (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Cementbouw Handel & Industrie / Komisija, C‑202/06 P, EU:C:2007:814, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), taigi atitinkamoms įmonėms koncentracijų kontrolės procedūros keliamus iššūkius. Be to, siekiant užtikrinti kuo didesnį teisinį saugumą, taip pat gerą ir efektyvų sparčiai atliekamą administracinį darbą, būtina, kad instituciją, kompetentingą vertinti konkrečią koncentraciją, būtų galima nustatyti kuo anksčiau (šiuo klausimu žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje Cementbouw Handel & Industrie / Komisija, C‑202/06 P, EU:C:2007:255, 44 punktą).

227    Atsižvelgdamas į šio sprendimo 223–226 punktuose nurodytus jurisprudencijoje nustatytus principus Bendrasis Teismas mano, kad visų pirma tikslinga išnagrinėti, ar šiuo atveju taikydama Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 5 dalį Komisija laikėsi protingo termino principo reikalavimų, paskui – ar galimas šio principo nesilaikymas lėmė ieškovės teisės į gynybą pažeidimą.

228    Pirmiausia dėl protingo termino principo laikymosi iš Komisijos atsakyme į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą nurodytos papildomos informacijos matyti, kad ji sužinojo apie nagrinėjamos koncentracijos buvimą 2020 m. gruodžio 7 d., gavusi skundą (žr. šio sprendimo 11 punktą). Taigi nuo šios datos praėjo 47 darbo dienos, kol 2021 m. vasario 19 d. buvo išsiųstas raginimas (žr. šio sprendimo 12 punktą).

229    Kaip matyti, be kita ko, iš ginčijamo sprendimo 5 ir 6 konstatuojamųjų dalių ir atsakymų į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą, per šį laikotarpį 2020 m. gruodžio 17 d. Komisija surengė vaizdo konferenciją dėl nagrinėjamos koncentracijos su skundą pateikusiu asmeniu, papildomai su juo keitėsi informacija, atliko rinkos tyrimus ir bendravo su galimai kompetentingomis keturių valstybių narių konkurencijos institucijomis bei CMA, taip pat gavusia skundą (žr. šio sprendimo 11 punktą).

230    Kalbant apie informaciją apie nagrinėjamą koncentraciją, pažymėtina, kad iš raginimo matyti, kad Komisija rėmėsi, be kita ko, viešais pranešimais spaudai, ataskaitomis, informaciniais lankstinukais ir pristatymais, paskelbtais internete vėliausiai 2020 m. rugsėjo 21 d. (žr. to raginimo 1 ir 5–9 išnašas), t. y. dieną, kai apie nagrinėjamą koncentraciją buvo viešai paskelbta (žr. šio sprendimo 8 punktą). Raginime taip pat nurodyta, kad šią koncentraciją tikrino FTC; remiantis atsakant į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą nurodyta informacija, apie pateiktą „antrąjį prašymą“ ji sužinojo per 2020 m. gruodžio 17 d. vaizdo konferenciją ir jame nurodyta ieškovės užpildyta 2020 m. lapkričio 24 d. Securities and Exchange Commission (Biržos sandorių komisija, JAV) „S‑4“ forma (žr. to raginimo 11 išnašą).

231    Konkrečiai kalbant, kiek tai susiję su poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir grėsmės, kad bus labai paveikta konkurencija atitinkamose jų teritorijose, kriterijų vertinimu, Komisija, išskyrus vieną susirinkimo dokumentą, kurio kilmė neaiški (žr. to raginimo 28 išnašą), rėmėsi panašia informacija (žr. to raginimo 12–15, 24, 26 ir 27 išnašas), o naujausia jos dalis susijusi su vieno iš Grail konkurentų įsigijimu 2021 m. sausio mėn. (žr. to raginimo 15 išnašą). Taip pat paminėtos FTC ir CMA interneto tinklalapiuose nurodytos nagrinėjamos koncentracijos keliamos konkurencijos problemos (žr. to paties raginimo 17 išnašą) bei 2019 m. spalio 24 d. CMA ataskaita dėl laikinų išvadų apie kitą ieškovės įsigijimo projektą, taip pat paskelbta internete (žr. nagrinėjamo raginimo 18, 22, 25 ir 29 išnašas). Taigi, kaip patvirtino Komisija, atsakydama į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą, ji nežinojo apie CMA tyrimą iki 2020 m. gruodžio 7 d.

232    Vadinasi, Komisija rėmėsi informacija, kurios didžioji dalis buvo viešai paskelbta skundo gavimo momentu. Taigi, kaip įrodo to raginimo turinys, su skundą pateikusiu asmeniu patikrinusi tam tikrus aspektus, be kita ko, per 2020 m. gruodžio 17 d. vaizdo konferenciją, ji santykinai greitai galėjo užmegzti reikiamus dvišalius ryšius su visomis keturiomis konkurencijos institucijomis, potencialiai kompetentingomis tikrinti nagrinėjamą koncentraciją, ir ištirti esmines šios koncentracijos charakteristikas, kad galėtų pateikti preliminarų vertinimą, ar ta koncentracija gali atitikti Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalyje nustatytas taikymo sąlygas ir ar reikia apie tai informuoti valstybes nares pagal tos nuostatos 5 dalį.

233    Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į pagrindinius Sąjungos koncentracijų kontrolės sistemos veiksmingumo ir greitumo tikslus (žr. šio sprendimo 226 punktą) ir šio atvejo aplinkybes, 47 darbo dienų terminas nuo skundo gavimo iki raginimo išsiuntimo neatrodo pateisinamas.

234    Pirma, kaip matyti iš Reglamento Nr. 139/2004 10 straipsnio 1 dalies, siejamos su to reglamento 6 straipsnio 1 dalimi, išankstinio koncentracijos tikrinimo, per kurį Komisija priima sprendimą, ar ši koncentracija nekelia rimtų abejonių dėl suderinamumo su vidaus rinka, terminas yra 25 darbo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad prireikus šiame etape Komisija turi iš esmės pakankamai išsamiai išnagrinėti koncentraciją, galima pagrįstai tikėtis, kad patikrinimas, kuriam reikia tik preliminariai įvertinti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus, iki raginimo išsiuntimo pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 5 dalį neviršys tokio 25 darbo dienų termino.

235    Antra, kaip nurodyta šio sprendimo 212–214 punktuose, reikia atsižvelgti į tai, kad raginimas yra tik „sužinoj[imas] kitu būdu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą; jis lemia tai, kad, jeigu nereikia pranešti arba nebuvo sužinota anksčiau, pradedamas skaičiuoti 15 darbo dienų terminas, per kurį konkreti valstybė narė ar valstybės narės gali pateikti prašymą perduoti klausimo svarstymą. Kai toks prašymas pateiktas, bet kuri kita valstybė narė gali prie jo prisidėti per 15 darbo dienų (šio reglamento 22 straipsnio 2 dalis). Tik pasibaigus pastarajam terminui Komisija per 10 darbo dienų gali priimti sprendimą tikrinti koncentraciją (to reglamento 22 straipsnio 3 dalis). Taigi raginimo išsiuntimas pagal šio reglamento 22 straipsnio 5 dalį lemia kelių kitų santykinai trumpų terminų, taikomų prieš Komisijai priimant sprendimą tikrinti atitinkamą koncentraciją, eigos pradžią. Vadinasi, šiuo atveju nuo 2020 m. gruodžio 7 d., kai gautas skundas, iki 2021 m. balandžio 19 d., kai priimti ginčijami sprendimai, praėjo 90 darbo dienų.

236    Trečia, primintina, kad apie Europos mastu neveikiančią koncentraciją, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 1 straipsnį, Komisijai pranešti nereikia, remiantis to reglamento 4 straipsnio 1 dalimi. Vis dėlto, jeigu laikotarpis nuo Komisijos informavimo (prireikus pateikiant skundą dėl koncentracijos buvimo) iki Komisijos sprendimo dėl prašymo perduoti klausimo svarstymą priėmimo būtų, kaip šiuo atveju, tokios pat trukmės kaip išsamaus patikrinimo etapo pagal Reglamento Nr. 139/2004 8 straipsnio 1–3 dalis, per kurį atliekami sudėtingi ekonominiai vertinimai dėl koncentracijos suderinamumo su vidaus rinka ir kuriam pagal to reglamento 10 straipsnio 3 dalį iš esmės numatytas 90 darbo dienų terminas, tokios koncentracijos šalys atsidurtų gerokai nepalankesnėje padėtyje nei koncentracijos, apie kurią reikia pranešti, šalys.

237    Ketvirta, šiuo atveju Komisija negali pagrįsti 47 darbo dienų termino nuo skundo gavimo iki raginimo išsiuntimo 2020 m. pabaigos atostogomis, nes laikotarpis nuo 2020 m. gruodžio 24 d. iki 2021 m. sausio 1 d. yra švenčių dienos pagal 2019 m. sausio 28 d. Sprendimo dėl 2020 m. Europos Sąjungos institucijų švenčių dienų (OL C 38, 2019, p. 4) 1 straipsnį ir pagal 2020 m. kovo 2 d. Sprendimo dėl 2021 m. švenčių dienų (OL C 69, 2020, p. 8) 1 straipsnį. Be to, gavusi skundą Komisija galėjo daug greičiau ir vienu metu bendrauti su keturiomis galimai kompetentingomis nacionalinėmis konkurencijos institucijomis, t. y. Vokietijos, Austrijos, Slovėnijos ir Švedijos, kad sužinotų, ar pasiektos kompetencijai nustatytos ribos pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus, bet ji tai padarė, kaip matyti iš jos atsakymo į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą, tik 2021 m. sausio ir vasario mėn.

238    Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Reglamente Nr. 139/2004, konkrečiai – jo 22 straipsnyje, nustatyti trumpi terminai, vien to, kad Komisija įrodė, kad ji nuolat dirbo tirdama bylos medžiagą per atitinkamą laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 7 d. iki 2021 m. vasario 19 d., kaip tai matyti iš jos atsakymo į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą priede pateiktos lentelės, nepakanka siekiant nuspręsti, kad šis laikotarpis laikytinas protingu terminu.

239    Vadinasi, raginimo išsiuntimo terminas neprotingas.

240    Antra, svarbu priminti, kad protingo termino principo pažeidimas pateisina per administracinę procedūrą konkurencijos srityje priimto sprendimo panaikinimą tik jeigu juo pažeista ir atitinkamos įmonės teisė į gynybą. Kita vertus, kai neįrodyta, kad praėjęs pernelyg ilgas laikotarpis paveikė atitinkamų įmonių galėjimą veiksmingai gintis, protingo termino principo nepaisymas nedaro poveikio šios administracinės procedūros galiojimui (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied / Komisija, C‑105/04 P, EU:C:2006:592, 42 ir 43 punktus; 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimo Bolloré / Komisija, C‑414/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:301, 84 ir 85 punktus ir 2016 m. birželio 9 d. Sprendimo PROAS / Komisija, C‑616/13 P, EU:C:2016:415, 74 punktą), bet už jį turi būti skiriama sankcija Bendrajame Teisme pareiškus ieškinį dėl žalos atlyginimo (šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimo Bolloré / Komisija, C‑414/12 P, nepaskelbtas rink., EU:C:2014:301, 106 ir 109 punktus).

241    Šiuo atveju per teismo posėdį ieškovė teigė, kad dėl protingo termino nepaisymo buvo pažeista jos teisė į gynybą, nes, be kita ko, Komisija turėjo kreiptis į atitinkamas įmones ir jas išklausyti per laikotarpį iki raginimo išsiuntimo, kad jos galėtų pateikti pastabų ir ištaisyti tam tikras reikšmingas faktines klaidas, ir tai buvo užfiksuota teismo posėdžio protokole.

242    Vis dėlto šių neaiškių paaiškinimų nepakanka ieškovės teisės į gynybą pažeidimui įrodyti. Šiuo aspektu per teismo posėdį Komisija teisingai nurodė, kad, viena vertus, raginimas yra tik procedūros, per kurią priimamas sprendimas pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą, parengiamasis aktas ir, kita vertus, atitinkamos įmonės galėjo veiksmingai pateikti savo pastabas prieš tą sprendimą priimant.

243    Pirma, tokios tarpinės priemonės, kaip raginimas, kuriomis siekiama tik parengti galutinį sprendimą, nesukelia privalomų teisinių pasekmių, galinčių paveikti ieškovės interesus, taigi nėra atskirai priimtos jos nenaudai, jeigu galima remtis tariamu galutinio sprendimo, kurio parengiamieji aktai jos yra, neteisėtumu, todėl pagal suformuotą jurisprudenciją negalima pareikšti ieškinio dėl tokių priemonių (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija, C‑463/10 P ir C‑475/10 P, EU:C:2011:656, 50–54 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

244    Be to, ieškovė nesugebėjo tinkamai patikslinti tariamų ginčijamame sprendime padarytų „reikšmingų faktinių klaidų“, kurios jau buvo padarytos raginime ir galėjo turėti lemiamą įtaką ACF prašymo perduoti klausimo svarstymą turiniui. Kiek tai susiję su jos tvirtinimu, kad šio raginimo 26 punkte, kaip ir ginčijamame sprendime, klaidingai nurodyta, kad Grail turėjo „realių“ konkurenčių rinkoje, pakanka pažymėti, kad nei tas raginimas, nei šis prašymas negrindžiami tokiu kvalifikavimu. Priešingai, prašyme perduoti klausimo svarstymą didelės poveikio konkurencijai grėsmės buvimas grindžiamas, viena vertus, tuo, kad „vėžio nustatymo testų sektoriuje G[rail] konkuruos su keliais ūkio subjektais, kurie jau prekiavo savo gaminiais <…> ar ketina tai daryti“, ir, kita vertus, „naujas subjektas gali būti pajėgus riboti ar branginti prieigą prie jos NKS potencialių G[rail] konkurenčių vėžio nustatymo testų sektoriuje nenaudai“, taigi potencialios Grail ir šių ūkio subjektų konkurencijos buvimu, jeigu atitinkama koncentracija vykdoma.

245    Antra, kadangi jų nenaudai priimti būtent ginčijami sprendimai, o ne raginimas, atitinkamos įmonės turėjo teisę būti išklausytos – ši teisė yra teisės į gynybą dalis, joms užtikrinanti galimybę vykstant administracinei procedūrai, per kurią priimami tie sprendimai, tinkamai ir veiksmingai pareikšti savo nuomonę (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 28 d. Sprendimo Vialto Consulting / Komisija, C‑650/19 P, EU:C:2021:879, 121 punktą), bet ne ankstesniame etape iki to raginimo, kaip tarpinės priemonės, išsiuntimo. Vis dėlto ieškovė ir Grail neginčija, kad prieš priimant ginčijamus sprendimus galėjo pateikti pastabų, jos tik skundžiasi, kad joms tokia galimybė nebuvo suteikta daug anksčiau. Nustatyta, kad atitinkamos įmonės apie raginimo išsiuntimą buvo informuotos 2021 m. kovo 4 d. (žr. šio sprendimo 13 punktą), t. y. likus 6 darbo dienoms iki to reglamento 22 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatyto termino, per kurį valstybės narės turi pateikti prašymą perduoti klausimo svarstymą, pabaigos. Taip pat 2021 m. kovo 11 d. informaciniu pranešimu Komisija informavo jas apie prašymą perduoti klausimo svarstymą (žr. šio sprendimo 15 punktą) ir jos pateikė savo pastabas 2021 m. kovo 16 d. ir 29 d. (žr. šio sprendimo 17 punktą). Taigi atitinkamos įmonės buvo informuotos daug anksčiau nei 2021 m. balandžio 19 d., kai buvo priimti ginčijami sprendimai, ir per administracinę procedūrą, per kurią priimti šie sprendimai, ne kartą turėjo galimybę pateikti savo nuomonę.

246    Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti argumentą dėl ieškovės teisės į gynybą pažeidimo.

247    Vadinasi, antrojo pagrindo antrą dalį reikia pripažinti nepagrįsta, taigi reikia atmesti visą antrąjį pagrindą.

248    Taip pat reikia atmesti 2021 m. spalio 6 d. ir gruodžio 6 d. prašymus, jais ieškovė Bendrojo Teismo prašė taikyti proceso organizavimo priemones, siekiant gauti duomenų, pirma, apie Komisijos ir ACF bendravimą ir Komisijos sužinojimą apie atitinkamą koncentraciją (pirmasis prašymas) ir, antra, apie tai, kada Komisija pirmą kartą šią koncentraciją paminėjo Prancūzijos Respublikai ir kokius dokumentus ji pateikė valstybėms narėms, nurodydama tą koncentraciją (antrasis prašymas).

249    Kaip matyti iš pateiktų argumentų, Bendrasis Teismas galėjo, pirma, patikrinti, ar prašymas perduoti klausimo svarstymą tariamai pateiktas pavėluotai (žr. šio sprendimo 212–214 punktus), kaip nurodyta pirmoje dalyje, ir, antra, galėjo konstatuoti, kad terminas, per kurį atsiųstas raginimas, neprotingas (žr. šio sprendimo 228–239 punktus), kaip nurodyta antroje dalyje, remdamasis nagrinėjant bylą šalių pateiktais raštais ir dokumentais, be kita ko, atsižvelgdamas į Komisijos atsakymus į 2021 m. lapkričio 11 d. Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą ir 2021 m. gruodžio 6 d. Prancūzijos Respublikos pastabas.

250    Be to, primintina, kad tik Bendrasis Teismas gali spręsti dėl galimos būtinybės papildyti informaciją, kurią turi apie nagrinėjamas bylas (žr. 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Mamoli Robinetteria / Komisija, C‑619/13 P, EU:C:2017:50, 117 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2020 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Fleig / SEAE, C‑446/19 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2020:918, 53 punktą).

 Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principų pažeidimu

251    Ieškovė, palaikoma Grail, tvirtina, kad ginčijami sprendimai pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo principus. Iš esmės ji nurodo, kad pagal Komisijos politiką, kai atitinkamos įmonės sutardavo dėl nagrinėjamos koncentracijos, ji nepriimdavo prašymų perduoti dėl koncentracijų, nepatenkančių į koncentracijų kontrolę reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų taikymo sritį. Iš 2020 m. rugsėjo 11 d. Komisijos pirmininko pavaduotojos kalbos matyti, kad ši politika buvo taikoma tol, kol ji buvo pakeista paskelbus naujas gaires apie 2021 m. vidurį. Pasak Grail, tai įrodo, kad Komisija žinojo, koks svarbus buvo jos požiūrio pasikeitimas, prieštaraujantis Tarptautinio konkurencijos tinklo (RIC) ir Europos ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) išvadoms ir rekomendacijoms. Ieškovė ir Grail pabrėžia, kad ta kalba aiški ir besąlyginė, be kita ko, susijusi su naujos perdavimo politikos įgyvendinimo procesu ir tvarkaraščiu. Be to, ieškovė pažymi, kad Gairės dėl 22 straipsnio priimtos išsiuntus raginimą ir be viešų konsultacijų.

252    Komisija, palaikoma Graikijos Respublikos, mano, kad ieškovės teiginiai dėl teisinio saugumo principo pažeidimo nepagrįsti. Kiek tai susiję su teisėtų lūkesčių apsaugos principu, ji neįrodė, kad Komisija suteikė tikslių, besąlyginių ir neprieštaringų garantijų, o tik bendrai nurodė tariamą sprendimų praktiką. Visų pirma 2014 m. baltojoje knygoje Komisija aiškiai patvirtino, kad valstybės narės gali prašyti perduoti klausimo svarstymą dėl koncentracijos, nepatenkančios į jų koncentracijų kontrolę reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų taikymo sritį. Ši galimybė nebuvo atmesta jokiame oficialiame dokumente ir Komisija jau buvo priėmusi prašymų dėl tokių koncentracijų. 2020 m. rugsėjo 11 d. Komisijos pirmininko pavaduotojos kalba buvo bendro pobūdžio politinis pareiškimas apie būsimą praktiką, patvirtinantis, kad Komisija iš principo neatmetė galimybės tikrinti tokių koncentracijų. Prancūzijos Respublika visų pirma primena, kad ūkio subjektai negali turėti teisėtų lūkesčių, kad situacija, kurią galima pakeisti, išliks nepakitusi, ir kad Komisija pritarė klausimo dėl nagrinėjamos koncentracijos perdavimui tik paskelbusi Gaires dėl 22 straipsnio. Komisija priduria, kad niekas ieškovei netrukdė kreiptis į ją ar nacionalines konkurencijos institucijas. Be to, ieškovė neįrodė, kad ji veikė, remdamasi tariamai Komisijos suteiktomis garantijomis.

253    Pirmiausiai reikia konstatuoti, kad, nors trečiajame pagrinde ieškovė remiasi tiek teisinio saugumo, tiek teisėtų lūkesčių apsaugos principais, jos argumentai, kaip teigia Komisija, iš tikrųjų pateikti tik dėl antrojo principo.

254    Pagal suformuotą jurisprudenciją teisė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu suponuoja, kad Sąjungos institucijų kompetentingos tarnybos, remdamosi leistinais ir patikimais šaltiniais, suinteresuotajam asmeniui suteikė tikslių, besąlyginių ir neprieštaringų garantijų (žr. 2020 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija ir Taryba / Carreras Sequeros ir kt., C‑119/19 P ir C‑126/19 P, EU:C:2020:676, 144 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Ši teisė suteikiama kiekvienam teisės subjektui, kuriam Sąjungos institucija, įstaiga ar agentūra, suteikdama jam konkrečias garantijas, sukėlė pagrįstų lūkesčių. Tokias garantijas, neatsižvelgiant į jų pateikimo formą, sudaro tiksli, besąlygiška ir tikrovę atitinkanti informacija (žr. 2013 m. birželio 13 d. Sprendimo HGA ir kt. / Komisija, C‑630/11 P–C‑633/11 P, EU:C:2013:387, 132 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), jeigu ji atitinka taikomas teisės normas (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 19 d Sprendimo Probelte / Komisija, T‑67/18, EU:T:2019:873, 109 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

255    Šiuo atveju siekdama įrodyti, kad buvo vykdoma tariama politika, pagal kurią Komisija nepriėmė prašymų perduoti klausimo svarstymą pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį dėl koncentracijų, nepatenkančių į koncentracijų kontrolę reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų taikymo sritį, ieškovė remiasi raginimo 5 punktu, ginčijamo sprendimo 94 konstatuojamąja dalimi, Pranešimo dėl perdavimo 7 punktu ir 2020 m. rugsėjo 11 d. Komisijos pirmininko pavaduotojos kalba. Grail taip pat remiasi RIC ir EBPO išvadomis bei rekomendacijomis.

256    Pirma, dėl šių išvadų ir rekomendacijų pakanka konstatuoti, kad jos parengtos ne Sąjungos institucijų, taigi neatitinka šio sprendimo 254 punkte nurodytoje jurisprudencijoje nustatytų sąlygų.

257    Antra, dėl ieškovės nurodytų dokumentų svarbu priminti, kad raginime Komisija preliminariai nusprendė, kad klausimas dėl atitinkamos koncentracijos gali būti perduotas pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 1 dalį (žr. šio sprendimo 12 punktą); šią poziciją ji patvirtino ginčijamu sprendimu, priimdama ACF prašymą perduoti klausimo svarstymą (žr. šio sprendimo 19 ir 21–35 punktus). Atsižvelgiant į šią Komisijos poziciją, priimtą būtent dėl nagrinėjamos koncentracijos, ieškovė negali remtis šiais dokumentais, siekdama įrodyti, kad jai buvo suteikta tikslių garantijų, kad ir toliau bus taikoma tariamai kitokia politika. Be to, kadangi raginimo 5 punkte ir ginčijamo sprendimo 94 konstatuojamojoje dalyje paprasčiausiai aprašyta ankstesnė situacija ir tų dokumentų dar nebuvo, kai 2020 m. rugsėjo 20 d. buvo sudarytas susijungimo susitarimas ir planas (žr. šio sprendimo 7 punktą), atitinkamos įmonės negalėjo jais grįsti teisėtų lūkesčių.

258    Pranešimo dėl perdavimo 7 punkte nurodyta, kad „Komisija ir valstybės narės išlaiko teisę savo nuožiūra spręsti, ar perduoti spręsti klausimus, patenkančius į jų „pirminės kompetencijos“ sritį, bei priimti nagrinėti klausimus, nepatenkančius [pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį]“.

259    Taigi šiame punkte tik prabrėžiama, pirma, kad konkurencijos politikos srityje Komisija turi plačius įgaliojimus vertinti (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 12 d. Sprendimo Furukawa Electric / Komisija, T‑444/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:454, 222 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), ir, antra, pažymimas valstybių narių ir Komisijos kompetencijos padalijimas, kaip nurodyta šio sprendimo 153 punkte. Kita vertus, nė vienas iš šių elementų nepagrindžia tariamos Komisijos politikos buvimo, kuriuo remiasi ieškovė. Šią išvadą patvirtina Pranešimo dėl perdavimo 42–45 punktai; jie, kaip teigia Prancūzijos Respublika, turi būti siejami su šio pranešimo 7 punktu ir juose konkrečiai nurodyti reikšmingi klausimo svarstymo perdavimo pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį kriterijai, bet tokios tariamos praktikos nenurodyta.

260    Trečia, kalbant apie Komisijos pirmininko pavaduotojos kalbą, primintina, kad ji buvo skirta „[Sąjungos] koncentracijų kontrolės ateičiai“ ir pasakyta per 2020 m. rugsėjo 11 d. 24‑ąją Tarptautinės advokatų asociacijos metinę konferenciją konkurencijos klausimais. Neginčijama, kad ši kalba pasakyta apie bendrą Komisijos politiką koncentracijų srityje, o nagrinėjama koncentracija, dėl kurios susijungimo susitarimas ir planas sudarytas vėliau, t. y. 2020 m. rugsėjo 20 d. (žr. šio sprendimo 7 punktą), nepaminėta. Taigi ta kalba negalėjo suteikti tikslių, besąlyginių ir neprieštaringų garantijų dėl šios koncentracijos vertinimo.

261    Dėl šios bendros politikos Komisijos pirmininko pavaduotoja 2020 m. rugsėjo 11 d. kalboje išties nurodė, kad anksčiau „Komisijos praktika buvo tokia, kad ji siekė atgrasyti nacionalines institucijas perduoti svarstyti klausimą dėl koncentracijų, kurių jos pačios neturi kompetencijos tikrinti“. Vis dėlto tai nereiškia, kad klausimo dėl tokių koncentracijų perdavimas svarstyti iš principo negalimas, o kaip rodo žodis „atgrasyti“, Komisija tik siekė įtikinti valstybes nares neteikti prašymo perduoti klausimo svarstymą susiklosčius tokiai situacijai. Kaip teigia Komisija, Komisijos pirmininko pavaduotoja net pabrėžė, kad „šia praktika niekada nesiekta sutrukdyti [Komisijai] nagrinėti bylas, kai gali būti labai paveikta konkurencija bendrojoje rinkoje“.

262    Net jeigu atitinkamos įmonės galėtų remtis ta praktika, vis dėlto Komisija galėjo nuspręsti, kad nagrinėjama koncentracija galėjo labai paveikti konkurenciją vidaus rinkoje, ir dėl šios priežasties išsiųsti raginimą ir priimti prašymą perduoti klausimo svarstymą, taip pat imtis jį nagrinėti. Todėl Komisijos pirmininko pavaduotojos kalboje pranešimas apie „požiūrio pasikeitimą“ ateityje ir preliminarų jo įgyvendinimo tvarkaraštį nereikšmingas ir reikia atmesti šiuos ieškovės ir Grail argumentus dėl šio pranešimo nepaisymo. Tai pasakytina ir apie argumentus, kad Gairės dėl 22 straipsnio buvo priimtos vėliau, nei išsiųstas raginimas.

263    Taigi ieškovė, neteigianti, kad Komisija jai suteikė kokių nors tikslių, besąlyginių ir neprieštaringų garantijų dėl nagrinėjamos koncentracijos vertinimo, neįrodė ir to, kad apskritai buvo tokių garantijų dėl koncentracijų, nepatenkančių į koncentracijų kontrolę reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų taikymo sritį. Priešingai, kaip tvirtina Komisija ir Prancūzijos Respublika, iš 2014 m. baltosios knygos matyti, kad šis straipsnis tokioms koncentracijoms taikomas (žr. 2014 m. baltosios knygos 45 išnašą).

264    Šį vertinimą patvirtina tai, kad Komisija, kaip ji teisingai pažymi, darydama nuorodą į 2018 m. vasario 6 d. Sprendimą (byla M.8788 – Apple / Shazam), 2018 m. kovo 15 d. Sprendimą (byla M.8832 – Knauf / Armstrong), 2019 m. rugsėjo 26 d. Sprendimą (byla M.9547 – Johnson & Johnson / Tachosil) ir 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimą (byla M.9744 – Mastercard / Nets), neseniai priėmė kelis prašymus prisidėti pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, pateiktus valstybių narių, kurių institucijos pagal koncentracijų kontrolę reglamentuojančius nacionalinės teisės aktus neturėjo kompetencijos tikrinti koncentracijų, dėl kurių pateikti šie prašymai.

265    Bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į šio sprendimo 254 punkte primintą jurisprudenciją, ieškovė negalėtų remtis šiais dokumentais ar pareiškimais, kuriais, jeigu jie būtų aiškinami taip, kaip ji reikalauja, būtų siekiama riboti valstybių narių teisę pateikti prašymą perduoti klausimo svarstymą pagal Reglamento Nr. 139/2004 22 straipsnį jame nustatytomis sąlygomis (žr. šio sprendimo 155 punktą). Be to, kadangi išnagrinėjus pirmąjį pagrindą matyti, kad ginčijami sprendimai buvo grindžiami teisingu šio straipsnio taikymo srities aiškinimu, ieškovė negali remtis Komisijos sprendimų praktikos pakeitimu (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo AC‑Treuhand / Komisija, T‑99/04, EU:T:2008:256, 163 punktą).

266    Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečiąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

267    Kadangi nepagrįstas nė vienas iš ieškovės pateiktų pagrindų, reikia atmesti visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

268    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.

269    Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu valstybės, kurios nėra valstybės narės, tačiau yra EEE susitarimo šalys, ir ELPA priežiūros institucija įstoja į bylą, kiekviena iš jų taip pat padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Pagal šio straipsnio 3 dalį Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad į bylą įstojusi šalis, kuri nenurodyta 1 ir 2 dalyse, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

270    Taigi Graikijos Respublika, Prancūzijos Respublika, Nyderlandų Karalystė, ELPA priežiūros institucija ir Grail padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Illumina, Inc. padengia savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

3.      Graikijos Respublika, Prancūzijos Respublika, Nyderlandų Karalystė, ELPA priežiūros institucija ir Grail LLC padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

De Baere Kreuschitz Öberg

Mastroianni       Steinfatt

Paskelbta 2022 m. liepos 13 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

*      Proceso kalba: anglų.