BENDROJO TEISMO (antroji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. birželio 18 d.(*)
„Valstybės pagalba – Arbitražo teismo, įsteigto kuruojant Tarptautiniam investicinių ginčų sprendimo centrui (ICSID), priimtas sprendimas – Žalos atlyginimo priteisimas tam tikriems ūkio subjektams – Sprendimas, kuriame pagalba pripažinta nesuderinama su vidaus rinka ir įpareigojama ją susigrąžinti – Komisijos kompetencija“
Bylose T‑624/15, T‑694/15 ir T‑704/15
European Food SA, įsteigta Dregeneštyje (Rumunija),
Starmill SRL, įsteigta Dregeneštyje,
Multipack SRL, įsteigta Dregeneštyje,
Scandic Distilleries SA, įsteigta Oradioje (Rumunija),
atstovaujamos advokatų K. Struckmann, G. Forwood ir solisitoriaus A. Kadri,
ieškovės byloje T‑624/15,
Ioan Micula, gyvenantis Oradioje (Rumunija), atstovaujamas K. Struckmann, G. Forwood ir A. Kadri,
ieškovas byloje T‑694/15,
Viorel Micula, gyvenantis Oradioje,
European Drinks SA, įsteigta Štėjuje (Rumunija),
Rieni Drinks SA, įsteigta Rieni (Rumunija),
Transilvania General Import-Export SRL, įsteigta Oradioje,
West Leasing International SRL, įsteigta Păntășești (Rumunija),
iš pradžių atstovaujami advokatų J. Derenne, D. Vallindas, baristerio A. Dashwood ir solisitorės V. Korom, vėliau – J. Derenne, D. Vallindas ir A. Dashwood,
ieškovai byloje T‑704/15,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą P.-J. Loewenthal ir T. Maxian Rusche,
atsakovę,
palaikomą
Ispanijos Karalystės, atstovaujamos S. Centeno Huerta ir A. Rubio González,
ir
Vengrijos, iš pradžių atstovaujamos M. Fehér, G. Koós ir M. Bóra, vėliau – M. Fehér ir G. Koós,
įstojusių į bylą šalių,
dėl trijų pagal SESV 263 straipsnį pateiktų prašymų panaikinti 2015 m. kovo 30 d. Komisijos sprendimą (ES) 2015/1470 dėl valstybės pagalbos SA.38517 (2014/C) (ex 2014/NN), kurią įgyvendino Rumunija – 2013 m. gruodžio 11 d. arbitražo teismo sprendimas Micula prieš Rumuniją (OL L 232, 2015, p. 43),
BENDRASIS TEISMAS (antroji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Prek (pranešėjas), teisėjai E. Buttigieg, F. Schalin, B. Berke ir J. Costeira,
posėdžio sekretorius P. Cullen, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. kovo 20 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčų aplinkybės
1 Ieškovai (byloje T‑624/15 – European Food SA, Starmill SRL, Multipack SRL ir Scandic Distilleries SA, byloje T‑694/15 – Ioan Micula, byloje T‑704/15 – Viorel Micula, European Drinks SA, Rieni Drinks SA, Transilvania General Import-Export SRL ir West Leasing International SRL) 2015 m. kovo 30 d. Komisijos sprendime (ES) 2015/1470 dėl valstybės pagalbos SA.38517 (2014/C) (ex 2014/NN), kurią įgyvendino Rumunija – 2013 m. gruodžio 11 d. arbitražo teismo sprendimas Micula prieš Rumuniją (OL 232, 2015, p. 43, toliau – ginčijamas sprendimas) nurodyti kaip žalos atlyginimo, kurį jiems 2013 m. gruodžio 11 d. arbitražo sprendimu (toliau – arbitražo sprendimas) priteisė arbitražo teismas, įsteigtas kuruojant Tarptautiniam investicinių ginčų sprendimo centrui (ICSID) (toliau – arbitražo teismas), byloje Micula ir kt. / Rumunija (ARB/05/20) gavėjai.
2 Rumunijoje gyvenantiems Švedijos piliečiams Ioan ir Viorel Micula priklauso kontrolinis European Food and Drinks Group (EFDG) akcijų paketas; ši bendrovė Štėjaus-Nučeto regione (Bihoro apskritis, Rumunija) užsiima maisto ir gėrimų gamyba. European Food, Starmill, Multipack, Scandic Distilleries, European Drinks, Rieni Drinks, Transilvania General Import-Export ir West Leasing International priklauso bendrovei EFDG.
Rumunijos teisės aktai ir ieškovų investicijos
3 Europos sutartis, steigianti Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Rumunijos Respublikos asociaciją (OL L 357, 1994, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 59 t., p. 3, toliau – Europos susitarimas), įsigaliojo 1995 m. vasario 1 d. Europos susitarimo 64 straipsnio 1 dalies iii punkte nurodyta, kad jokia viešoji pagalba, kuri iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją, sudarydama palankesnes sąlygas tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai, yra nesuderinama su tinkamu Europos susitarimo veikimu, jeigu ji gali turėti įtakos Europos Bendrijų ir Rumunijos tarpusavio prekybai. Pagal Europos susitarimo 64 straipsnio 2 dalį bet kokie veiksmai, prieštaraujantys šiam straipsniui, vertinami „remiantis kriterijais, išplaukiančiais iš [EEE sutarties 85, 86 ir 92 straipsnių, dabar – SESV 101, 102 ir 107 straipsniai] taisyklių taikymo“. Be to, pagal Europos susitarimo 69 ir 71 straipsnius Rumunija įpareigojama nacionalinės teisės aktus suderinti su acquis communautaire.
4 Siekdama laikytis Europos susitarime numatytos suderinimo pareigos, Rumunija 1999 m. priėmė Įstatymą Nr. 143/1999 dėl valstybės pagalbos; jis įsigaliojo 2000 m. sausio 1 d. Šiame įstatyme, kuriame pateikta tokia pati valstybės pagalbos apibrėžtis, kaip numatyta Europos susitarimo 64 straipsnyje ir Europos Sąjungos teisėje, Consiliul Concurenţei (Konkurencijos taryba, Rumunija) ir Oficiul Concurenței (Konkurencijos tarnyba, Rumunija) buvo paskirtos už valstybės pagalbos priežiūrą atsakingomis nacionalinėmis institucijomis, kompetentingomis įvertinti valstybės pagalbos, kurią įmonėms suteikė Rumunija, suderinamumą.
5 1998 m. spalio 2 d. Rumunijos institucijos priėmė Nepaprastąjį vyriausybės potvarkį Nr. 24/1998 (toliau – NVP Nr. 24), juo tam tikriems nepalankioje padėtyje esančių regionų investuotojams, gavusiems nuolatinio investuotojo pažymėjimus, skyrė tam tikras paskatas, tarp kurių paminėtinos lengvatos, kaip antai atleidimas nuo importo muitų ir pridėtinės vertės mokesčio už mašinas, grąžinamosios muitų išmokos už žaliavas ir atleidimas nuo pelno mokesčio, jeigu atitinkama zona pripažinta nepalankioje padėtyje esančiu regionu.
6 Rumunijos vyriausybė nusprendė, kuriuos regionus ir kuriam laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 10 metų, reikėtų pripažinti esančiais nepalankioje padėtyje. 1999 m. kovo 25 d. sprendimu Vyriausybė paskelbė, kad nuo 1999 m. balandžio 1 d. Bihoro apskrities Štėjaus-Nučeto kasybos regionas 10 metų bus laikomas esančiu nepalankioje padėtyje.
7 2000 m. gegužės 15 d. Konkurencijos taryba priėmė Sprendimą Nr. 244/2000, jame nustatė, kad įvairios pagal NVP Nr. 24 priimtos paskatos laikytinos valstybės pagalba veiklai, galinčia iškraipyti konkurenciją, todėl turi būti panaikintos.
8 2000 m. liepos 1 d. įsigaliojo Nepaprastasis vyriausybės potvarkis Nr. 75/2000 (toliau – NVP Nr. 75), kuriuo buvo iš dalies pakeistas NVP Nr. 24 (toliau kartu – NVP).
9 Konkurencijos taryba Curtea de Apel București (Bukarešto apeliacinis teismas, Rumunija) ginčijo aplinkybę, kad, nepaisant NVP Nr. 75 priėmimo, jos Sprendimas Nr. 244/2000 įgyvendintas nebuvo. Šis prašymas buvo atmestas 2001 m. sausio 26 d., motyvuojant tuo, kad NVP Nr. 75 turėjo būti laikomas teisėkūros, o ne administracine priemone, todėl Konkurencijos taryba negalėjo ginčyti jo teisėtumo pagal Įstatymą Nr. 143/1999. 2002 m. vasario 19 d. šį sprendimą patvirtino Înalta Curte de Casație și Justiție (Aukščiausiasis kasacinis ir teisingumo teismas, Rumunija).
10 Remdamosi nuolatinio investuotojo sertifikatais, kuriuos European Food gavo 2000 m. birželio 1 d., o Starmill ir Multipack – 2002 m. gegužės 17 d., šios bendrovės Štėjaus-Nučeto kasybos regione ėmėsi tam tikrų investicijų.
11 2000 m. vasario mėn. Rumunija pradėjo derybas dėl stojimo į Sąjungą. Per šias derybas Sąjunga 2001 m. lapkričio 21 d. bendrojoje pozicijoje pažymėjo, kad Rumunijoje „yra keletas vykdomų ir naujų nesuderinamos pagalbos schemų, kurios nebuvo suderintos su acquis, įskaitant [NVP] numatytas lengvatas“.
12 2004 m. rugpjūčio 26 d. nurodžiusi, kad „[s]iekiant laikytis Bendrijos nuostatose dėl valstybės pagalbos numatytų kriterijų ir užbaigti derybas dėl 6 skyriaus (Konkurencijos politika), būtina pašalinti visas nacionalinės teisės aktuose numatytas valstybės pagalbos formas, nesuderinamas su tos srities Bendrijos acquis“, Rumunija panaikino visas pagal NVP nustatytas paskatas, išskyrus pelno mokesčio lengvatą. Šis panaikinimas įsigaliojo 2005 m. vasario 22 d.
13 2007 m. sausio 1 d. Rumunija įstojo į Sąjungą. Akto dėl Bulgarijos Respublikos ir Rumunijos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL L 157, 2005, p. 203, toliau – Stojimo aktas) V priedo 2 skyriaus „Konkurencijos politika“ 1 dalyje nei NVP Nr. 24, nei NVP Nr. 75 neminimi kaip pagalbos priemonės, laikomos esama pagalba nuo įstojimo momento.
Arbitražo procedūra
14 2002 m. gegužės 29 d. Švedijos Karalystės vyriausybės ir Rumunijos vyriausybės sudaryta dvišalė investicijų sutartis dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos (toliau – DIS (dvišalė investicijų sutartis) įsigaliojo 2003 m. liepos 1 d. Šioje sutartyje abiejų šalių investuotojams numatytos tam tikros apsaugos priemonės, kai jie investuoja kitoje sutarties šalyje (įskaitant investicijas, padarytas iki DIS įsigaliojimo). DIS 2 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad „[k]iekviena susitariančioji šalis visada užtikrina teisingą ir sąžiningą požiūrį į kitos susitariančiosios šalies investuotojų investicijas ir savavališkomis ar diskriminacinėmis priemonėmis netrukdo šiems investuotojams administruoti, valdyti, tęsti, naudoti investicijas, jomis naudotis arba jas nutraukti“. Be to, DIS 7 straipsnyje numatyta, kad investuotojų ir sutartį pasirašiusių šalių ginčus sprendžia, be kita ko, arbitražinis teismas, kuruojamas ICSID.
15 Panaikinus NVP numatytas investicijų paskatas, penki ieškovai, t. y. Ioan ir Viorel Micula, European Food, Starmill ir Multipack (toliau – ieškovai arbitražinio nagrinėjimo procedūroje), 2005 m. liepos 28 d. paprašė pagal DIS 7 straipsnį sudaryti arbitražo teismą.
16 2008 m. rugsėjo 24 d. sprendime arbitražo teismas konstatavo, kad ieškovų arbitražinio nagrinėjimo procedūroje reikalavimai priimtini. Iš pradžių ieškovai arbitražinio nagrinėjimo procedūroje prašė grąžinti panaikintas investicijų paskatas. Vėliau jie atsiėmė dalį prašymų ir pareikalavo atlyginti dėl minėtų paskatų panaikinimo jiems sukeltą žalą. Minėti ieškovai tvirtino, kad panaikinusi paskatas Rumunija pažeidė investuotojų teisėtus lūkesčius, paremtus tuo, kad šiomis paskatomis bus galima naudotis iš esmės iki 2009 m. balandžio 1 d. Todėl ieškovai arbitražinio nagrinėjimo procedūroje manė, kad Rumunija nepaisė savo pareigos laikytis teisingo ir sąžiningo požiūrio į švedų investuotojus, kaip numatyta DIS 2 straipsnio 3 dalyje.
17 Europos Komisija įstojo į arbitražinio nagrinėjimo procedūrą kaip amicus curiae. 2009 m. liepos 20 d. pateiktame įstojimo į bylą paaiškinime Komisija nurodė, kad NVP Nr. 24 numatytos paskatos buvo „nesuderinamos su Bendrijos regioninės pagalbos nuostatomis“, ir visų pirma pažymėjo, kad „paskatos neatitiko Bendrijos teisės reikalavimų dėl tinkamų sąnaudų ir pagalbos intensyvumo [ir kad] lengvatomis teikta pagalba veiklai, kuri pagal regioninės pagalbos nuostatas draudžiama“. Komisija taip pat teigė, kad „[v]isi sprendimai grąžinti Rumunijos panaikintas privilegijas arba skirti ieškovams arbitražinio nagrinėjimo procedūroje kompensacijas už jų netekimą reikštų naują pagalbą, kuri nesuderinama su [SESV]“, ir kad „negalima vykdyti [visų sprendimų dėl Rumunijos įpareigojimo atkurti investicines schemas, per stojimo derybas pripažintas nesuderinamomis su vidaus rinka], jeigu tai prieštarautų Europos Sąjungos politikos valstybės pagalbos srityje nuostatoms“.
18 Arbitražo sprendimu arbitražo teismas įpareigojo Rumuniją atlyginti ieškovams arbitražinio nagrinėjimo procedūroje žalą, siekiančią 791 882 452 Rumunijos levų (RON) (apie 178 milijonų eurų). Arbitražo teismas nusprendė:
„NVP Nr. 24 numatytų paskatų panaikinimas anksčiau negu 2009 m. balandžio 1 d. nėra nepagrįstas arba nesąžiningas Rumunijos veiksmas (išskyrus tai, kad [Rumunija] nepagrįstai norėjo palikti galioti įpareigojimus investuotojams po paskatų panaikinimo). Tačiau [arbitražo] teismas <…> daro išvadą, kad Rumunija pažeidė teisėtus [ieškovų arbitražinio nagrinėjimo procedūroje] lūkesčius, kad iš esmės tokios pačios formos paskatomis bus galima naudotis iki 2009 m. balandžio 1 d. Rumunija taip pat elgėsi neskaidriai, nes laiku nepranešė [minėtiems] ieškovams, kad schema bus nutraukta anksčiau nustatytos jos galiojimo pabaigos. Dėl to arbitražo teismas konstatuoja, kad Rumunija neužtikrino sąžiningų ir teisingų sąlygų ieškovų [arbitražinio nagrinėjimo procedūroje] investicijoms pagal DIS 2 straipsnio 3 dalį.“
19 Konkrečiai arbitražo teismas priteisė ieškovams arbitražinio nagrinėjimo procedūroje atlyginti žalą, kaip nurodyta toliau:
– 85 100 000 RON už žaliavų lengvatos panaikinimą ir paskesnį išlaidų cukrui padidėjimą,
– 17 500 000 RON už išlaidų kitoms žaliavoms padidėjimą;
– 18 133 229 RON už prarastą galimybę sukaupti cukraus atsargas už mažesnę kainą,
– 255 700 000 RON už negautą pelną iš neparduotų pagamintų prekių,
– be to, arbitražo teismas nurodė Rumunijai sumokėti palūkanas: nuo 2007 m. kovo 1 d. – už padidėjusias išlaidas cukrui ir kitoms žaliavoms, nuo 2009 m. lapkričio 1 d. – už prarastą galimybę kaupti cukraus atsargas, o nuo 2008 m. gegužės 1 d. – už negautą pelną.
20 2014 m. balandžio 18 d. Rumunija, remdamasi 1965 m. kovo 18 d. Konvencijos dėl valstybių ir kitų valstybių fizinių ir juridinių asmenų ginčų investicijų srityje sprendimo (toliau – ICSID konvencija) 52 straipsniu, ad hoc komitetui pateikė prašymą anuliuoti arbitražo sprendimą. Per šią procedūrą ad hoc komitetas 2014 m. rugsėjo 7 d. panaikino arbitražo sprendimo vykdymo sustabdymą, kurį iš pradžių patvirtino, nes Rumunija, šiuo klausimu pasikonsultavusi su Komisija, negalėjo besąlygiškai įsipareigoti, kaip to reikalavo minėtas komitetas, vykdyti arbitražo sprendimą, net jeigu dėl to pažeistų savo pareigas, visų pirma pagal ES teisę ir neatsižvelgiant į bet kokį Komisijos priimtą sprendimą.
21 2014 m. spalio 15 d. Komisija pateikė prašymą ad hoc komitetui leisti įstoti į bylą dėl panaikinimo kaip ne ginčo šaliai. Ad hoc komitetas leido įstoti į bylą 2014 m. gruodžio 4 d., o 2015 m. sausio 9 d. Komisija pateikė savo amicus curiae pastabas šioje byloje. Ginčijamo sprendimo priėmimo momentu procedūra dėl arbitražo sprendimo panaikinimo dar nebuvo pasibaigusi.
Ieškovų arbitražinio nagrinėjimo procedūroje reikalavimai, pareikšti nacionaliniuose tesimuose siekiant arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo
22 2014 m. kovo 18 d. keturi ieškovai (European Food, Starmill, Multipack ir Ioan Micula) inicijavo procedūrą prieš Rumuniją, siekdami, kad būtų vykdomas arbitražo sprendimas pagal ICSID konvencijos 54 straipsnį, ir pareikalavo sumokėti 80 % nesumokėtos sumos ir atitinkamas palūkanas.
23 2014 m. kovo 24 d. Tribunal București (Bukarešto apygardos teismas, Rumunija) leido vykdyti arbitražo sprendimą ir laikėsi nuomonės, kad pagal ICSID konvencijos 54 straipsnį arbitražo sprendimas buvo tiesiogiai vykdytinas aktas ir turėjo būti traktuojamas kaip galutinis nacionalinio teismo sprendimas, todėl netaikė minėto sprendimo pripažinimo procedūros pagal Rumunijos civilinio proceso kodeksą. 2014 m. kovo 30 d. teismo antstolis pradėjo arbitražo sprendimo vykdymo procedūrą ir, remdamasis arbitražo sprendimu, nustatė Rumunijos finansų ministerijai 6 mėnesių terminą keturiems ieškovams sumokėti 80 % priteistos sumos, palūkanas ir atlyginti kitas išlaidas.
24 Rumunija užginčijo arbitražo sprendimo priverstinį vykdymą Tribunal București (Bukarešto apygardos teismas) ir paprašė priimti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. laikinai sustabdyti vykdymą, kol toje byloje šis teismas priims sprendimą iš esmės. 2014 m. gegužės 14 d. šis teismas laikinai sustabdė arbitražo sprendimo vykdymą, kol bus priimtas sprendimas iš esmės dėl Rumunijos prieštaravimo ir prašymo sustabdyti priverstinį vykdymą. 2014 m. gegužės 26 d. Komisija įstojo į šią bylą pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 23a straipsnio 2 dalį. Ji paragino Tribunal București (Bukarešto apygardos teismas) sustabdyti ir panaikinti arbitražo sprendimo priverstinį vykdymą ir pagal SESV 267 straipsnį pateikti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui du prejudicinius klausimus.
25 2014 m. rugsėjo 23 d. Tribunal București (Bukarešto apygardos teismas) byloje dėl laikinųjų apsaugos priemonių nusprendė panaikinti sustabdymą ir atmetė Rumunijos prašymą sustabdyti arbitražo sprendimo priverstinį vykdymą, motyvuodamas tuo, kad ICSID ad hoc komitetas 2014 m. rugsėjo 7 d. panaikino šio arbitražo sprendimo vykdymo sustabdymą (žr. 20 punktą). 2014 m. rugsėjo 30 d. Rumunija apskundė 2014 m. rugsėjo 23 d. teismo sprendimą. 2014 m. spalio 13 d. Tribunal București (Bukarešto apygardos teismas) atmetė prašymą pateikti prejudicinius klausimus Europos Sąjungos Teisingumo Teismui. Komisijai priėmus 2014 m. spalio 1 d. sprendimą pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą oficialią tyrimo procedūrą, kiek tai susiję su Tribunal București (Bukarešto apygardos teismas) nagrinėjama byla, Rumunija 2014 m. spalio 17 d. dar kartą paprašė priimti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. sustabdyti arbitražo sprendimo priverstinį vykdymą.
26 2014 m. lapkričio 24 d. Tribunal București (Bukarešto apygardos teismas) atmetė Rumunijos prieštaravimą dėl 2014 m. kovo 24 d. nutarties vykdymo, įskaitant 2014 m. spalio 17 d. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. 2015 m. sausio 14 d. Rumunija apeliacine tvarka apskundė šį sprendimą.
27 2015 m. vasario 24 d. Curtea de Apel București (Bukarešto apeliacinis teismas) panaikino 2014 m. rugsėjo 23 d. Tribunal București (Bukarešto apygardos teismas) sprendimą ir sustabdė priverstinį vykdymą, kol bus priimtas sprendimas dėl apeliacine tvarka apskųsto 2014 m. lapkričio 24 d. apygardos teismo sprendimo. Komisija nusprendė prašyti leisti įstoti į apeliacinę bylą pagal Reglamento Nr. 659/1999 23a straipsnio 2 dalį.
28 Viorel Micula pateikė prašymų pripažinti arbitražo sprendimą per egzekvatūros ar ex parte procedūras Belgijos, Prancūzijos, Liuksemburgo, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės ir Jungtinių Valstijų teismuose. Ioan Micula, European Food, Starmill ir Multipack taip pat pateikė prašymą pripažinti arbitražo sprendimą per procedūrą ex parte Jungtinėse Valstijose. Bendrajame Teisme vykstant rašytinei proceso daliai, šios procedūros dar nebuvo pasibaigusios.
Arbitražo sprendimo vykdymas, oficiali tyrimo procedūra ir ginčijamas sprendimas
29 2014 m. sausio 31 d. Komisijos tarnybos informavo Rumunijos valdžios institucijas, kad arbitražo sprendimo įgyvendinimas arba vykdymas būtų laikomas nauja pagalba, ir apie ją reikėtų pranešti Komisijai.
30 2014 m. vasario 20 d. Rumunijos valdžios institucijos informavo Komisijos tarnybas, kad sumokėjo dalį žalos atlyginimo, kurį arbitražo teismas priteisė ieškovams arbitražinio nagrinėjimo procedūroje, užskaitydama vieno iš ieškovų, būtent European Food, mokestinę skolą Rumunijos valdžios institucijoms. Taip užskaityta mokestinė skola sudarė 337 492 864 RON (apie 76 000 000 EUR). Be to, Rumunija paprašė Komisijos tarnybų paaiškinti, ar likusią sumą gali sumokėti fiziniam asmeniui (Viorel ir Ioan Micula arba kuriam nors kitam fiziniam asmeniui, jeigu kreditorinis reikalavimas būtų jam perleistas).
31 2014 m. kovo 12 d. Komisijos tarnybos paprašė Rumunijos išsamesnės informacijos apie priemones, kurių ji numato imtis dėl arbitražo sprendimo tolesnio įgyvendinimo arba vykdymo. Rumunija informaciją pateikė 2014 m. kovo 26 d. raštu.
32 2014 m. balandžio 1 d. Komisijos tarnybos įspėjo Rumunijos valdžios institucijas apie savo galimybę nurodyti sustabdyti pagalbą, siekiant užtikrinti, kad jokia nesuderinama valstybės pagalba nebūtų išmokėta, ir paprašė Rumunijos pateikti pastabas šiuo klausimu. 2014 m. balandžio 7 d. rašte Rumunija pareiškė, kad nenori teikti pastabų dėl šios galimybės.
33 2014 m. gegužės 26 d. Komisija priėmė sprendimą C(2014) 3192 pagal Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalį įpareigoti Rumuniją nedelsiant sustabdyti visus veiksmus, kuriais galėtų būtų įgyvendintas arba įvykdytas arbitražo sprendimas, motyvuodama tuo, kad tokie veiksmai veikiausiai yra neteisėta valstybės pagalba, kol Komisija priims galutinį sprendimą dėl tos valstybės pagalbos suderinamumo su vidaus rinka.
34 2014 m. spalio 1 d. raštu Komisija pranešė Rumunijai, kad nusprendė pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje nurodytą oficialią tyrimo procedūrą dėl Rumunijos 2014 m. pradžioje (žr. 30 punktą) iš dalies įvykdyto arbitražo sprendimo ir dėl tolesnio arbitražo sprendimo įgyvendinimo arba vykdymo. Šiuo sprendimu, 2014 m. lapkričio 7 d. paskelbtu Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis teikti savo pastabas.
35 2014 m. spalio 31 d. Tribunal București (Bukarešto apygardos teismas) paskirstas teismo antstolis nurodė areštuoti Rumunijos finansų ministerijos sąskaitas ir pareikalavo įvykdyti 80 % arbitražo sprendimo. Ginčijamo sprendimo priėmimo momentu Rumunijos finansų ministerijos atidarytos valstybės iždo ir banko sąskaitos buvo įšaldytos.
36 2014 m. lapkričio 26 d. Rumunija pateikė pastabas dėl sprendimo pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą oficialią tyrimo procedūrą. Komisijai atsisakius pratęsti terminą pastaboms pateikti, ieškovai 2014 m. gruodžio 8 d. pateikė savo pastabas kaip suinteresuotieji asmenys. Ieškovų pastabos buvo perduotos Rumunijai, kad ši galėtų į jas atsakyti. Rumunijos pastabos dėl ieškovų pastabų buvo pateiktos 2015 m. sausio 27 d.
37 Ieškovai taip pat paprašė leisti susipažinti su visa bylos medžiagoje esančia Komisijos ir Rumunijos korespondencija. Šis prašymas atmestas 2014 m. gruodžio 19 d., o neigiamas sprendimas paliktas galioti 2015 m. kovo 2 d.
38 2015 m. sausio 5 d. teismo antstolis areštavo 36 484 232 RON (apie 8 100 000 EUR) iš Rumunijos finansų ministerijos sąskaitų. Tada iš šios sumos jis lygiomis dalimis pervedė 34 004 232 RON (apie 7 560 000 EUR) trims iš penkių ieškovų arbitražinio nagrinėjimo procedūroje, o likusias lėšas pasiliko kaip atlyginimą už vykdymo veiksmus. 2015 m. vasario 5–25 d. teismo antstolis areštavo dar 9 197 482 RON (apie 2 000 000 EUR) iš Rumunijos finansų ministerijos sąskaitų. 2015 m. kovo 9 d. minėta ministerija savanoriškai pervedė likusią pagal arbitražo sprendimą mokėtiną 472 788 675 RON sumą (apie 106 500 000 EUR), įskaitant priverstinio vykdymo išlaidas, t. y. 6 028 608 RON, į užblokuotą penkių ieškovų arbitražinio nagrinėjimo procedūroje vardu atidarytą sąskaitą. Vis dėlto gavėjai gali išsiimti pinigus tik tada, jeigu Komisija nuspręs, kad pagal arbitražo sprendimą suteikta valstybės pagalba yra suderinama su vidaus rinka.
39 2015 m. kovo 9 ir 11 d. raštais Rumunijos valdžios institucijos pranešė Komisijai apie 2015 m. vasario 5–25 d. areštuotas sumas ir savanoriškai į užblokuotą penkių ieškovų arbitražinio nagrinėjimo procedūroje vardu atidarytą sąskaitą pervestas lėšas, atitinkančias pagal arbitražo sprendimą mokėtinos sumos likutį.
40 Pasak Rumunijos valdžios institucijų, arbitražo sprendimas visiškai įgyvendintas.
41 2015 m. kovo 30 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.
42 Ginčijamas sprendimas suformuluotas taip:
„1 straipsnis
Arbitražo teismo <…> arbitražo sprendimu <…> priteistos kompensacijos bendram ekonominiam vienetui, kurį sudaro Viorel Micula, Ioan Micula, <…> [European Food], [Starmill], [Multipack], [European Drinks], [Rieni Drinks], [Scandic Distilleries], [Transilvania General Import-Export] ir [West Leasing], mokėjimas pagal [SESV] 107 straipsnio 1 dalį yra su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba.
2 straipsnis
1. Rumunija negali išmokėti jokios 1 straipsnyje nurodytos nesuderinamos pagalbos ir turi susigrąžinti visą 1 straipsnyje nurodytą nesuderinamą pagalbą, kurią jau išmokėjo kuriam nors iš subjektų, įeinančiam į bendrą ekonominį vienetą ir gavusiam tą pagalbą iš dalies įgyvendinus arba įvykdžius <…> arbitražo sprendimą, taip pat visą pagalbą, kurią išmokėjo kuriam nors iš subjektų, įeinančiam į bendrą ekonominį vienetą ir gavusiam tą pagalbą dėl tolesnio <…> arbitražo sprendimo įgyvendinimo arba vykdymo, apie kurį Komisijai nėra žinoma, arba kuri buvo išmokėta po šio sprendimo priėmimo dienos.
2. Viorel Micula, Ioan Micula, <…> [European Food], [Starmill], [Multipack], [European Drinks], [Rieni Drinks], [Scandic Distilleries], [Transilvania General Import-Export] ir [West Leasing] yra solidariai atsakingi už kurio nors iš jų gautos valstybės pagalbos sugrąžinimą.
3. Susigrąžintinos sumos – tai sumos, kurios buvo sumokėtos įgyvendinant arba vykdant <…> arbitražo sprendimą (pagrindinė dalis ir palūkanos).
4. Susigrąžinamoms sumoms skaičiuojamos palūkanos už laikotarpį nuo jų perdavimo pagalbos gavėjams disponuoti dienos iki susigrąžinimo dienos.
5. Rumunija privalo nurodyti tikslias datas, kada valstybės suteikta pagalba perduota atitinkamiems gavėjams disponuoti.
6. Palūkanos skaičiuojamos nuo pagrindinės sumos ir susikaupusių palūkanų pagal Reglamento (EB) Nr. 794/2004 V skyrių.
7. Rumunija privalo užtikrinti, kad nuo šio sprendimo priėmimo dienos nebus sumokėtos jokios 1 straipsnyje nurodytos pagalbos išmokos.
3 straipsnis
1. 1 straipsnyje nurodyta pagalba susigrąžinama nedelsiant ir veiksmingai.
2. Rumunija turi užtikrinti, kad šis sprendimas būtų įgyvendintas per keturis mėnesius nuo pranešimo apie šį sprendimą dienos.
4 straipsnis
1. Per du mėnesius nuo pranešimo apie šį sprendimą dienos Rumunija turi pateikti šią informaciją:
a) bendrą kiekvieno šio sprendimo 1 straipsnyje nurodyto subjekto gautos pagalbos sumą;
b) išsamų priemonių, kurių jau imtasi ir kurių planuojama imtis šiam sprendimui įvykdyti, aprašą;
c) dokumentus, kuriais įrodoma, kad gavėjui nurodyta grąžinti pagalbą.
2. Rumunija turi nuolat informuoti Komisiją apie pažangą, padarytą ėmusis nacionalinių priemonių šiam sprendimui įgyvendinti iki visiško 1 straipsnyje nurodytos pagalbos susigrąžinimo. Komisijos prašymu ji turi nedelsdama pateikti visą informaciją apie numatytas priemones ir priemones, kurių jau imtasi šiam sprendimui įgyvendinti. Rumunija taip pat turi pateikti išsamius duomenis apie iš pagalbos gavėjų jau susigrąžintas pagalbos sumas ir palūkanas.
5 straipsnis
Šis sprendimas skirtas Rumunijai.“
Procesas ir šalių reikalavimai
43 2015 m. lapkričio 6 d. (byloje T‑624/15), 2015 m. lapkričio 30 d. (byloje T‑694/15) ir 2015 m lapkričio 28 d. (byloje T‑704/15) Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šiuos ieškovų ieškinius.
44 2016 m. kovo 18 d. ir balandžio 21 d. sprendimais (byloje T‑624/15), 2016 m. kovo 18 d. ir balandžio 22 d. sprendimais (byloje T‑694/15) ir 2016 m. gegužės 25 d. ir balandžio 21 d. sprendimais (byloje T‑704/15) Bendrojo Teismo ketvirtosios kolegijos pirmininkas leido Ispanijos Karalystei ir Vengrijai įstoti į šią bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.
45 2016 m. liepos 13 ir 14 d. (bylose T‑624/15 ir T‑694/15) ir 2016 m. liepos 14 d. (byloje T‑704/15) Ispanijos Karalystė ir Vengrija atitinkamai pateikė savo įstojimo į bylą paaiškinimus. Per nustatytus terminus ieškovai dėl jų pateikė pastabas.
46 Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į antrąją kolegiją, todėl šios bylos paskirtos šiai kolegijai.
47 2017 m. vasario 27 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovų prašymą sujungti bylas T‑624/15, T‑694/15 ir T‑704/15, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis. Pastabose dėl 2017 m. kovo 14 d. prašymo sujungti bylas Komisija sutiko, kad būtų sujungtos bylos T‑624/15 ir T‑694/15, bet paprieštaravo tam, kad šios dvi bylos būtų sujungtos su byla T‑704/15.
48 2017 m. vasario 21 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovų prašymus bylose T‑624/15 ir T‑694/15, o 2017 m. gegužės 4 d. – Komisijos prašymą bylose T‑624/15, T‑694/15 ir T‑704/15 nagrinėti bylas pirmenybės tvarka. Šis prašymas buvo patenkintas 2017 m. gegužės 22 d. antrosios kolegijos pirmininko sprendimu.
49 Atsižvelgdamas į antrosios kolegijos siūlymą ir remdamasis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 28 straipsniu, Bendrasis Teismas nusprendė perduoti bylą nagrinėti išplėstinei kolegijai.
50 2018 m. vasario 7 d. Bendrojo Teismo antrosios išplėstinės kolegijos pirmininko sprendimu bylos T‑624/15, T‑694/15 ir T‑704/15 buvo sujungtos pagal Procedūros reglamento 68 straipsnio 2 dalį, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.
51 Remdamasis teisėjo pranešėjo siūlymu, Bendrasis Teismas (antroji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
52 Šalys buvo išklausytos per 2018 m. kovo 20 d. posėdį.
53 2018 m. gegužės 28 d. nutartyje Bendrasis Teismas (antroji išplėstinė kolegija) laikėsi nuomonės, kad reikėjo pakviesti pagrindines šalis pateikti pastabas dėl galimo bylų T‑624/15, T‑694/15 ir T‑704/15 sujungimo, siekiant priimti sprendimą, kuriuo užbaigiamas procesas, ir pagal Procedūros reglamento 113 straipsnį nutarė atnaujinti žodinę proceso dalį. Per nustatytą terminą pagrindinės šalys pateikė pastabas.
54 Bylose T‑624/15 ir T‑694/15 ieškovai Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– subsidiariai – panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jis:
– susijęs su kiekvienu iš jų šiose dviejose bylose,
– užkerta Rumunijai kelią vykdyti arbitražo sprendimą,
– nurodo Rumunijai susigrąžinti visą nesiderinamą pagalbą,
– nurodo, kad jie solidariai atsakingi už kurio nors iš sprendimo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų gautos valstybės pagalbos grąžinimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
55 Ieškovai byloje T‑704/15 Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– subsidiariai – panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jame:
– Viorel Micula kvalifikuojamas kaip įmonė ir laikomas pagalbą gavusio ūkinio vieneto dalimi,
– pagalbos gavėjas identifikuojamas kaip ūkinis vienetas, kurį sudaro Viorel ir Ioan Micula, European Food, Starmill, Multipack, European Drinks, Rieni Drinks, Scandic Distilleries, Transilvania General Import-Export ir West Leasing International,
– 2 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad Viorel ir Ioan Micula, European Food, Starmill, Multipack, European Drinks, Rieni Drinks, Scandic Distilleries, Transilvania General Import-Export ir West Leasing International yra solidariai atsakingi už kurio nors iš jų gautos valstybės pagalbos grąžinimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
56 Bylose T‑624/15, T‑694/15 ir T‑704/15 Komisija, palaikoma į bylą įstojusių šalių, Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinius kaip nepagrįstus,
– priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
57 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 68 straipsnį šios bylos buvo sujungtos, kad būtų priimtas sprendimas, kuriuo užbaigiamas procesas.
58 Grįsdami savo ieškinius ieškovai remiasi aštuoniais pagrindais, kai kuriuos iš jų sudaro kelios dalys; šiuo pagrindus reikia pergrupuoti į septynis ir išdėstyti tokia tvarka: pirma, Komisijos kompetencijos priimti ginčijamą sprendimą nebuvimu, piktnaudžiavimu įgaliojimais ir SESV 351 straipsnio ir bendrųjų teisės principų nepaisymu grindžiamas pagrindas; antra, SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu grindžiamas pagrindas; trečia, teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu grindžiamas pagrindas; ketvirta, aptariamos priemonės suderinamumo su vidaus rinka klaidingu vertinimu grindžiamas pagrindas; penkta, klaidingu pagalbos gavėjų nustatymu ir motyvavimo stoka grindžiamas pagrindas; šešta, teisės klaida dėl pagalbos susigrąžinimo grindžiamas pagrindas ir, septinta, teisės būti išklausytam, SESV 108 straipsnio 3 dalies ir Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu grindžiamas pagrindas.
Dėl Komisijos kompetencijos nebuvimo ir Sąjungos teisės netaikymo iki Rumunijos įstojimo susiklosčiusiai situacijai
59 Byloje T‑704/15 nurodydami pirmojo pagrindo pirmą dalį ieškovai iš esmės remiasi tuo, kad Komisija neturėjo kompetencijos, o Sąjungos teisė netaikoma iki Rumunijos įstojimo susiklosčiusiai situacijai. Be to, bylose T‑624/15 ir T‑694/15 nurodyto pirmojo pagrindo antroje dalyje ieškovai tvirtina, kad bet kokia galima nauda buvo suteikta iki Rumunijos įstojimo į Sąjungą. Bendrasis Teismas mano, kad ieškovai bylose T‑624/15 ir T‑694/15 savo argumentais ginčija ir Komisijos kompetenciją priimti ginčijamą sprendimą. Kadangi Komisijos kompetencijos klausimas patenka į imperatyvaus nepriimtinumo pagrindo taikymo sritį, jį bet kuriuo atveju reikia nagrinėti ex officio (žr. 2000 m. liepos 13 d. Sprendimo Salzgitter / Komisija, C‑210/98 P, EU:C:2000:397, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
60 Ieškovai teigia, pirma, kad Komisija neturėjo kompetencijos priimti ginčijamą sprendimą, nes visi veiksmai ir neveikimas, kurie sudarė tarptautinius pažeidimus prieš ieškovus, dėl kurių arbitražo teismas pripažino Rumuniją kalta ir kurie sukėlė žalą, kompensuotą arbitražo sprendimu, įvyko iki Rumunijos įstojimo į Sąjungą. Antra, per šį laikotarpį pati Sąjungos teisė, įskaitant nuostatas dėl valstybės pagalbos, nebuvo taikytina Rumunijai ir Komisija negalėjo įgyvendinti pagal SESV 108 straipsnį ir Reglamentą Nr. 659/1999 suteiktų įgaliojimų, privalomai taikomų Rumunijos valdžios institucijų skirtai valstybės pagalbai. Trečia, neturi reikšmės tai, kad žalos atlyginimas, priteistas už tarptautinius pažeidimus, kuriuos Rumunija padarė galiojant teisiniam reglamentavimui iki jos įstojimo į Sąjungą, buvo sumokėtas, kaip nagrinėjamu atveju, jau po įstojimo.
61 Šiuo klausimu ieškovai byloje T‑704/15 teigia, kad arbitražo teismas arbitražo sprendimą priėmė dėl Rumunijos valdžios institucijų veiksmų, kai 2005 m. buvo panaikintas NVP; jos pažeidė teisėtus ieškovų arbitražinio nagrinėjimo procedūroje lūkesčius ir veikė neskaidriai, panaikindamos paskatas, bet palikdamos galioti atitinkamus minėtų ieškovų įpareigojimus. Vis dėlto klostantis toms aplinkybėms, NVP nebuvo taikoma nei Sąjungos nuostatos dėl valstybės pagalbos, nei Komisijos kompetencija. Ginčijamas sprendimas grindžiamas klaidinga prielaida, kad NVP buvo Sąjungos teisės draudžiama valstybės pagalba.
62 Ieškovai bylose T‑624/15 ir T‑694/15 mano, kad besąlyginė teisė gauti kompensaciją už Rumunijos padarytus pažeidimus, taigi ir bet kokia galima nauda, buvo suteikta tuo metu, kai, panaikinusi NVP numatytas paskatas, Rumunija pažeidė DIS; arba DIS, numatančios Rumunijai pareigas ieškovams, įsigaliojimo momentu, tačiau bet kuriuo atveju iki stojimo. Todėl visi mokėjimai pagal arbitražo sprendimą turėti būti laikomi esamos valstybės pagalbos mokėjimais pagal Reglamento Nr. 659/1999 15 straipsnio 3 dalį, kurių nebegalima susigrąžinti.
63 Komisija ginčija šiuos argumentus ir atkerta, kad tikrai turėjo kompetenciją priimti ginčijamą sprendimą. Kadangi arbitražo sprendimas buvo priimtas, iš dalies įvykdytas ir ateityje gali būti visiškai įvykdytas jau Rumunijai įstojus į Sąjungą, ieškovai galėjo įgyti besąlyginę teisę į žalos atlyginimą, kuris jiems buvo priteistas pagal taikomus nacionalinės teisės aktus, tik po Rumunijos įstojimo į Sąjungą. Tai, kad NVP niekada nebuvo vertinamas pagal Sąjungos nuostatas dėl valstybės pagalbos ir kad tariamas DIS pažeidimas buvo padarytas iki įstojimo, taip pat neturi reikšmės siekiant nustatyti Komisijos kompetenciją nagrinėjamu atveju. Komisija teigia, kad ginčijamame sprendime ji neįpareigojo Rumunijos susigrąžinti pagalbos, kuri pagal NVP iš pradžių buvo suteikta ieškovams arbitražinio nagrinėjimo procedūroje. Be to, NVP, kuris buvo panaikintas 2005 m. vasario 22 d., negali būti ieškovams priteisto žalos atlyginimo teisinis pagrindas. Nors ieškovai galėjo pareikšti ieškinį Rumunijai pagal DIS, kai tik buvo panaikintos NVP numatytos paskatos, besąlyginė teisė į visą vėliau priteistą žalos atlyginimą galėjo atsirasti tik Rumunijai įstojus į Sąjungą.
64 Taigi Komisija tvirtina, kad aptariama pagalba buvo suteikta po Rumunijos įstojimo į Sąjungą, pripažinimo būdu arbitražo sprendimą pavertus galiojančiu nacionaliniu dokumentu arba Rumunijai įgyvendinus arbitražo sprendimą.
65 Ginčijamo sprendimo 130–140 punktuose Komisija tikrino, ar aptariama priemonė, to sprendimo 39 konstatuojamojoje dalyje apibrėžta kaip „arbitražo teismo arbitražo sprendimu ieškovams priteistos kompensacijos mokėjimas įgyvendinant arba vykdant tą arbitražo sprendimą ir palūkanų, priskaičiuotų nuo [minėto] arbitražo sprendimo priėmimo dienos, mokėjimas“, turėtų būti kvalifikuojama kaip nauja pagalba. Šiuo klausimu ji konstatavo, kad 2005 m. vasario 22 d. panaikinus NVP nustatytą schemą jokia bendrovė nebegalėjo įgyti teisės į pagalbą pagal šią schemą, taigi ieškovų reikalavimas, kad Rumunijos valstybė sumokėtų kompensaciją, grindžiamas tik „arbitražo sprendimu ir Rumunijos vidaus teise, kuria šiam sprendimui vidaus teisės sistemoje suteikta teisin[ė] galia“. Kadangi arbitražo sprendimas priimtas ir yra rizikos, kad bus įgyvendinamas arba vykdomas Rumunijai jau įstojus į Sąjungą, besąlyginė teisė pagal Rumunijos teisę gauti arbitražo teismo priteistą žalos atlyginimą ieškovams suteikta tik Rumunijai įstojus į Sąjungą. Anot Komisijos, aplinkybė, kad nei Stojimo aktas, nei SESV Rumunijai nebuvo taikomi tuo metu, kai, kaip teigė ieškovai arbitražinio nagrinėjimo procedūroje, Rumunija, panaikinusi NVP nustatytą pagalbos schemą, nevykdė jai tenkančių pagal DIS įsipareigojimų, arba tuo metu, kai jie pareiškė ieškinį arbitražo teisme, neturi reikšmės, nes nei vienu, nei kitu metu ieškovei nebuvo įgiję besąlyginės teisės į arbitražo teismo priteistą žalos atlyginimą – priemonės, kuri buvo vertinta Komisijos. Be to, Komisija pažymėjo, kad arbitražo sprendimu ieškovams buvo priteista suma, atitinkanti naudą, numatytą NVP panaikintoje schemoje iki suplanuotos galiojimo datos, ir žalos atlyginimą už prarastą galimybę kaupti cukraus atsargas 2009 m. ir negautą pelną, ir kad didžiąją to laikotarpio dalį arba netgi visą laikotarpį Rumunija buvo visateisė Sąjungos narė ir jai buvo tiesiogiai taikomos SESV nuostatos dėl valstybės pagalbos. Ji taip pat priminė, kad NVP numatyta paskatų schema Stojimo akte nebuvo nurodyta kaip esama pagalba. Iš to Komisija daro išvadą, kad arbitražo teismo ieškovams priteisto žalos atlyginimo sumokėjimas, nesvarbu, ar įgyvendinant, ar vykdant arbitražo sprendimą, yra nauja pagalba, todėl jai galioja visas SESV 107 ir 108 straipsniuose išdėstytas valstybės pagalbos kontrolės mechanizmas.
66 Stojimo akto 2 straipsnyje numatyta, kad nuo įstojimo dienos pirminių Sutarčių ir prieš įstojimą institucijų priimtų aktų nuostatos Rumunijai yra privalomos ir taikomos tose Sutartyse ir šiame Akte nustatytomis sąlygomis.
67 Taigi Sąjungos teisė Rumunijoje tapo taikytina tik nuo jos įstojimo į Sąjungą 2007 m. sausio 1 d. Todėl tik nuo tos dienos Komisija įgijo kompetenciją, leidžiančią jai atlikti Rumunijos veiksmų kontrolę pagal SESV 108 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2013 m. kovo 20 d. Sprendimo Rousse Industry / Komisija, T‑489/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:144, 63 ir 64 punktus).
68 Ieškovų argumentai dėl Komisijos kompetencijos priimti ginčijamą sprendimą nebuvimo grindžiami prielaida, kad visos aplinkybės susiklostė ir bet kokia galima nauda gauta iki Rumunijos įstojimo į Sąjungą. Tai reiškia, kad, siekiant įvertinti šių argumentų pagrįstumą, pirmiausia reikia nustatyti, kada tariama pagalba buvo suteikta.
69 Šiuo klausimu pažymėtina, kad, vadovaujantis jurisprudencija, valstybės pagalba turėtų būti laikoma suteikta tuo metu, kai gavėjas pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus įgyja teisę ją gauti, atsižvelgiant į visas nacionalinėje teise nustatytas tokios pagalbos gavimo sąlygas (šiuo klausimu žr. 2013 m. kovo 21 d. Sprendimo Magdeburger Mühlenwerke, C‑129/12, EU:C:2013:200, 40 ir 41 punktus ir 2017 m. liepos 6 d. Sprendimo Nerea, C‑245/16, EU:C:2017:521, 32 punktą).
70 Nagrinėjamu atveju pažymėtina, pirma, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, įgyvendinant arba įvykdant arbitražo sprendimą siekta atkurti padėtį, kurioje, labiausiai tikėtina, ieškovai būtų buvę, jeigu nebūtų buvusi panaikinta NVP numatyta schema (ginčijamo sprendimo 95 ir 146 konstatuojamosios dalys ir 83 išnaša).
71 Iš ginčo aplinkybių (žr. 5–15 punktus) aišku, kad visi su NVP susiję faktai, t. y. NVP priėmimas Rumunijoje, ieškinį pareiškusių bendrovių gauti sertifikatai, joms leidžiantys naudotis minėtame NVP numatytomis paskatomis, DIS įsigaliojimas, NVP numatytų paskatų panaikinimas, Rumunijos padaryti pažeidimai tuo klausimu ir ieškovų arbitražinio nagrinėjimo procedūroje kreipimasis į arbitražo teismą, įvyko iki Rumunijos įstojimo į Sąjungą 2007 m. sausio 1 d.
72 Antra, šiuo aspektu paminėtina, kad arbitražo sprendime arbitražo teismas priėjo prie išvados, kad prieš 2009 m. balandžio 1 d. panaikinusi NVP numatytas paskatas Rumunija pažeidė teisėtus ieškovų arbitražinio nagrinėjimo procedūroje lūkesčius ir jų atžvilgiu veikė neskaidriai. Todėl NVP numatytų paskatų panaikinimas yra įvykis, sukėlęs žalą, už kurią arbitražo sprendime ieškovams buvo priteista aptariama kompensacija.
73 Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 146 konstatuojamosios dalies ir 83 išnašos, taip arbitražo sprendimu siekta „atgaline data“ kompensuoti NVP panaikinimą 2005 m., o tai reiškia, kad jo sukeliamas kompensacinis poveikis taikomas praeičiai.
74 Vadinasi, arbitražo sprendime arbitražo teismas tik nustatė tikslią žalą, kurią ieškovai patyrė dėl NVP panaikinimo, ir apskaičiavo kompensacijos dydį, atitinkantį teisę į žalos atlyginimą, atsiradusią tuo metu, kai 2005 m. Rumunija padarė pažeidimus.
75 Iš to darytina išvada, kad teisė į kompensaciją, kaip tai suprantama 69 punkte primintoje jurisprudencijoje, atsirado tuo metu, kai 2005 m. Rumunija panaikino NVP numatytas paskatas. Priešingai, nei konstatavo Komisija, be kita ko, ginčijamo sprendimo 134 konstatuojamojoje dalyje, arbitražo teismo pripažinta teisė į žalos atlyginimą ieškovams nebuvo suteikta tik po Rumunijos įstojimo į Sąjungą (žr. 65 punktą).
76 Trečia, teisinga tai, kad arbitražo sprendimas, kuriame konstatuoti Rumunijos pažeidimai panaikinant NVP ir nustatytas ieškovams dėl to mokėtinas žalos atlyginimas, buvo priimtas 2013 m., taigi jau po minėto įstojimo.
77 Vis dėlto, kaip buvo pažymėta 74 punkte, arbitražo teismas tik nustatė tikslią žalą, kurią ieškovai patyrė dėl Rumunijos 2005 m. padarytų pažeidimų. Kadangi arbitražo sprendimas yra tik vienas iš papildomų aptariamos kompensacijos elementų ir pats savaime yra neatsiejamas nuo ankstesnių finansinių paskatų, jis negali būti kvalifikuojamas kaip nauja pagalba ir pagrįsti Komisijos kompetencijos ir Sąjungos teisės taikymo visiems praeityje įvykusiems įvykiams, t. y. pagrindinės bylos aplinkybėms, susiklosčiusioms iki Rumunijos įstojimo į Sąjungą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2013 m. kovo 20 d. Sprendimo Rousse Industry / Komisija, T‑489/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:144, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; šis sprendimas buvo patvirtintas apeliacinėje instancijoje 2014 m. kovo 20 d. Sprendimu Rousse Industry / Komisija, C‑271/13 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:175).
78 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovų teisė gauti aptariamą kompensaciją atsirado ir jos pasekmės pradėjo reikštis tuo metu, kai Rumunija panaikino NVP Nr. 24, t. y. prieš Rumunijai įstojant į Sąjungą, todėl ši teisė buvo suteikta ieškovams, kaip tai suprantama pagal 69 punkte nurodytą jurisprudenciją, iki įstojimo. Iš tiesų arbitražo sprendimu ši teisė tik pripažįstama, o 2014 m. atlikti mokėjimai yra tik tos 2005 m. atsiradusios teisės įgyvendinimo išraiška.
79 Kadangi Sąjungos teisė, konkrečiai SESV 107 ir 108 straipsniai, Rumunijoje iki jos narystės Sąjungoje nebuvo taikomi (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 1 d. Sprendimo Electrabel ir Dunamenti Erőmű / Komisija, C‑357/14 P, EU:C:2015:642, 64 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), Komisija negalėjo įgyvendinti įgaliojimų, jai suteiktų pagal SESV 108 straipsnį, ir, be kita ko, negalėjo skirti sankcijų už paskatas, NVP numatytas laikotarpiui iki minėtos narystės. Tik nuo įstojimo Komisija įgijo kompetenciją, leidžiančią jai atlikti Rumunijos veiksmų kontrolę pagal SESV 108 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2013 m. kovo 20 d. Sprendimo Rousse Industry / Komisija, T‑489/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:144, 63 punktą; šis sprendimas buvo patvirtintas apeliacinėje instancijoje 2014 m. kovo 20 d. Sprendimu Rousse Industry / Komisija, C‑271/13 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:175).
80 Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kaip tą pažymi ir ieškovai, kad šiuo atveju neturi reikšmės, jog žala buvo atlyginta jau po minėto įstojimo, nes 2014 m. atlikti mokėjimai yra tik 2005 m. atsiradusios teisės įgyvendinimo išraiška.
81 Ketvirta, aptariama priemonė Komisijos buvo apibrėžta kaip „arbitražo teismo sprendimu ieškovams priteistos kompensacijos mokėjimas įgyvendinant arba vykdant tą arbitražo sprendimą ir palūkanų, priskaičiuotų nuo [minėto] arbitražo sprendimo priėmimo dienos, mokėjimas“ (ginčijamo sprendimo 39 konstatuojamoji dalis).
82 Pažymėtina, kad nors ginčijamame sprendime Komisija aiškiai nepareiškė nuomonės dėl NVP teisėtumo, visų pirma iš jo 24, 25, 95 ir 146 konstatuojamųjų dalių matyti, kad arbitražo sprendimu ieškovams priteistas žalos atlyginimas, jos nuomone, buvo nesuderinamas su Sąjungos teise, nes juo siekta atkurti NVP numatytas paskatas, prieštaraujančias Sąjungos teisei. Taigi iš ginčijamo sprendimo aiškiai matyti, kad Komisija išvedė tiesioginę sąsają tarp šio atlyginimo ir NVP numatytos paskatų schemos ir kad Komisijos išvada, jog žalos atlyginimas buvo valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, buvo grindžiama mintimi, jog pačios NVP numatytos paskatos buvo nesuderinamos su Sąjungos teise.
83 Pagal suformuotą jurisprudenciją nauja taisyklė paprastai taikoma nedelsiant būsimoms padėties, susiklosčiusios galiojant ankstesnei taisyklei, pasekmėms (žr. 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija / Freistaat Sachsen, C‑334/07 P, EU:C:2008:709, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
84 Šiuo atveju dėl arbitražo sprendimo specifinio pobūdžio, matomo, be kita ko, iš ginčijamo sprendimo 146 konstatuojamosios dalies, negalima manyti, kad arbitražinio sprendimo pasekmės yra būsimos iki stojimo susiklosčiusios padėties pasekmės, kaip tai suprantama pagal 83 punkte nurodytą jurisprudenciją, nes jis atgaline data sukėlė galutines pasekmes, kurias tik „konstatavo“ dėl praeities, t. y. pasekmes, kurios iš dalies buvo kilusios prieš stojimą.
85 Ginčijamo sprendimo 146 konstatuojamojoje dalyje Komisija laikėsi nuomonės, kad „įgyvendinant arbitražo sprendimą atkur[t]a padėtis, kurioje ieškovai, labiausiai tikėtina, būtų buvę, jei Rumunija nebūtų panaikinusi [NVP], [ir kad tai buvo] pagalba veiklai“.
86 Vis dėlto, kadangi NVP numatytos paskatos buvo panaikintos 2005 m., taigi prieš Rumunijai įstojant į Sąjungą, Komisija neturėjo jokios kompetencijos vertinti tariamai neteisėto jų pobūdžio Sąjungos teisės požiūriu, bent jau kiek tai susiję su laikotarpiu iki stojimo. Kadangi teisė į aptariamą kompensaciją atsirado to panaikinimo momentu (žr. 75 punktą), Komisija lygiai taip pat negalėjo spręsti dėl jo suderinamumo su teise tuo laikotarpiu.
87 Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju arbitražo teismas neprivalėjo taikyti Sąjungos teisės aplinkybėms, susiklosčiusioms iki stojimo, dėl kurių į jį buvo kreiptasi, priešingai nei byloje, kurioje buvo priimtas 2018 m. kovo 6 d. Sprendimas Achmea (C‑284/16, EU:C:2018:158, 38–41 punktai).
88 Be to, kadangi visos bylos aplinkybės, į kurias atsižvelgė arbitražo teismas, susiklostė iki stojimo, arbitražo sprendimas negalėjo sukurti Komisijos kompetencijos ir lemti Sąjungos teisės taikymo šioms anksčiau susiklosčiusioms aplinkybėms, nes jos sukėlė pasekmes iki minėto stojimo (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2006 m. sausio 10 d. Sprendimo Ynos, C‑302/04, EU:C:2006:9, 25 ir 36 punktus).
89 Kaip Komisija pažymėjo ginčijamo sprendimo 135 konstatuojamojoje dalyje, iš arbitražo sprendimo išplaukia, kad dėl Komisijos pažeidimų sukeltai žalai atlyginti priteistas sumas arbitražo teismas apskaičiavo už laikotarpį nuo NVP panaikinimo 2005 m. vasario 22 d. iki numatyto jo galiojimo datos, t. y. 2009 m. balandžio 1 d. Žinoma, šis laikotarpis apima ir 27 mėnesius, per kuriuos Rumunija jau buvo Sąjungos narė, taip pat galimybę kaupti cukraus atsargas 2009 m. ir negautą pelną už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d.
90 Vis dėlto konstatuotina, kad sumos, priteistos žalai atlygti už laikotarpį iki Rumunijos įstojimo į Sąjungą, t. y. nuo 2005 m. vasario 22 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., negali būti laikomos valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal Sąjungos teisę. Todėl, vadovaujantis 69, 79 ir 88 punktuose priminta jurisprudencija, konstatuotina, kad, bent jau kiek tai susiję su šiomis sumomis, Komisija savo įgaliojimus įgyvendino atgaline data atsižvelgdama į situaciją, susiklosčiusią iki Rumunijos įstojimo į Sąjungą.
91 Be to, kiek tai susiję su sumomis, priteistomis žalai atlyginti už laikotarpį po Rumunijos įstojimo į Sąjungą, t. y. nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. balandžio 1 d., net ir preziumuojant, kad žalos atlyginimas už tą laikotarpį gali būti kvalifikuojamas kaip nesuderinama pagalba, nes Komisija nediferencijavo ieškovų patirtos žalos atlyginimo laikotarpių iki arba po stojimo, ji bet kuriuo atveju viršijo savo įgaliojimus valstybės pagalbos kontrolės srityje.
92 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija atgaline data naudojosi įgaliojimais, jai suteiktais pagal SESV 108 straipsnį ir Reglamentą Nr. 659/1999, kiek tai susiję su aplinkybėmis, susiklosčiusiomis iki Rumunijos įstojimo į Sąjungą. Todėl aptariamos priemonės Komisija negalėjo kvalifikuoti kaip valstybės pagalbos, kai ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
93 Vadinasi, reikia pritarti byloje T‑704/15 nurodytai pirmojo pagrindo pirmai daliai ir bylose T‑624/15 ir T‑694/15 nurodytai antrojo pagrindo pirmai daliai.
Dėl klaidingo naudos ir pagalbos, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį, kvalifikavimo arbitražo sprendime
94 Antrojo pagrindo antroje dalyje, nurodytoje bylose T‑624/15 ir T‑694/15, ir antrojo pagrindo pirmoje dalyje, nurodytoje byloje T‑704/15, ieškovai teigia, kad arbitražo sprendime jiems nesuteikiama ekonominės naudos, o tik numatoma kompensuoti jų patirtą žalą. Šiuo klausimu jie tvirtina, kad minėtame sprendime neatkuriamas NVP, o jiems atlyginama žala dėl DIS numatytų Rumunijos įsipareigojimų nevykdymo, konkrečiai – dėl to, kad ji paliko galioti atitinkamus investuotojų įpareigojimus, bet panaikino paskatas. Iš pradžių ieškovai prašė arbitražo teismo atkurti NVP, bet vėliau aiškiai pakeitė atitinkamus savo reikalavimus. Komisija klaidingai sutelkė dėmesį į tai, kaip arbitražo teismas apskaičiavo žalos atlyginimą, o ne į jo priteisimo motyvus. Nagrinėjamu atveju žalos atlyginimo skaičiavimas neturi reikšmės. Be to, Komisija neturėjo kompetencijos peržiūrėti kompensacijos, motyvuodama tuo, kad nesutinka su pasirinktu skaičiavimo metodu. Bet kuriuo atveju Komisija neįrodė, kad priteistos sumos atitiko tikslų lengvatų ir atleidimo nuo mokesčių, kuriuos už atitinkamą laikotarpį ieškovai būtų gavę pagal NVP, dydį ir kad arbitražo sprendime faktiškai atkuriama ta schema. Todėl, vadovaujantis Teisingumo Teismo jurisprudencija (1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimu Asteris ir kt., 106/87–120/87, EU:C:1988:457), įvykdžius arbitražo sprendimą jiems nesuteikiama naudos, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
95 Be to, arbitražo sprendimu ieškovams nekompensuojama už nesuderinamos valstybės pagalbos priemonės panaikinimą. Komisija vadovavosi klaidinga prielaida, kad NVP buvo Sąjungos teisės draudžiama valstybės pagalba. Ieškovai tvirtina, kad, klostantis arbitražo sprendime numatytoms aplinkybėms, NVP nebuvo taikomos Sąjungos nuostatos dėl valstybės pagalbos ir kad Komisija bandė atgaline data įgyvendinti savo įgaliojimus minėtų aplinkybių atžvilgiu. Bet kuriuo atveju ieškovai mano, kad tai buvo „įprastomis rinkos sąlygomis“ gauta nauda, nes atlyginimas buvo automatinė arbitražo sprendimu paskirtos sankcijos pasekmė. Galiausiai nuomonė, kad DIS negalioja, ieškovų manymu, yra klaidinga.
96 Komisija, palaikoma Ispanijos Karalystės, ginčija šiuos argumentus. Anot jos, akivaizdu, kad žalos atlyginimas priėmus ieškovams palankų sprendimą, kuris atitinka teisei priešingos ir neteisėtos pagalbos, kurią buvo numatyta suteikti, sumą, savaime yra netiesioginis valstybės pagalbos skyrimas. Šiuo aspektu Komisija patikslina, kad niekada netvirtino, jog arbitražo sprendimu de jure atkuriamas NVP, o ginčijamame sprendime veikiau teigė, kad minėtame arbitražo sprendime de facto atkuriamos NVP numatytos paskatos, nes arbitražo sprendime tik atkuriama ieškovų arbitražinio nagrinėjimo procedūroje padėtis, kurioje jie, labiausiai tikėtina, būtų buvę, jeigu NVP nebūtų buvęs panaikintas 2005 m. Arbitražo teismas paminėjo priežastinį ryšį tarp DIS pažeidimo ir priteisto žalos atlyginimo, aiškiai nurodydamas NVP numatytų paskatų panaikinimo faktą, tačiau nepaminėjo jokios žalos, kilusios dėl paliktų galioti investuotojų įgaliojimų arba skaidrumo stokos. Jos nuomone, nagrinėjamas atvejis iš esmės skiriasi nuo bylos, kurioje priimtas 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimas Asteris ir kt. (106/87–120/87, EU:C:1988:457).]
97 Ispanijos Karalystė priduria, kad aptariama kompensacija tikrai yra valstybės pagalba, nes į arbitražo teismą kreiptasi netrukus po NVP panaikinimo, ir kad pati kompensacija apskaičiuota pagal metodą, labai panašų į numatytąjį NVP. Būtent numatomas šios schemos panaikinimas yra pagrindinė viso šio ginčo priežastis. Be to, nė vienas privatus asmuo neturi individualios teisės į valstybės pagalbą, kad ir kokia būtų jos forma, ir neatsižvelgiant į tai, ar valstybė ją tam asmeniui buvo skyrusi anksčiau.
98 Ginčijamo sprendimo 95 konstatuojamoje dalyje Komisija padarė tokią išvadą:
„[A]išku, kad įgyvendindama arba vykdydama arbitražo sprendimą Rumunija ieškovams [arbitražo procedūroje] suteikia sumą, kuri tiksliai atitinka pagal panaikintą [NVP] schemą numatytus teikti pranašumus nuo panaikinimo momento (2005 m. vasario 22 d.) iki suplanuotos galiojimo pabaigos (2009 m. balandžio 1 d.). Tiksliau, įgyvendinant arba vykdant arbitražo sprendimą de facto atlyginami muitai už 2005 m. vasario 22 d.–2009 m. kovo 31 d. importuotą cukrų ir kitas žaliavas, taip pat muitai už importuotą cukrų, kurio ieškovai [arbitražo procedūroje] būtų išvengę, jeigu būtų turėję galimybę sukaupti cukraus atsargas iki numatyto [NVP] lengvatų galiojimo pabaigos 2009 m. kovo 31 d. Be to, siekdamas užtikrinti, kad ieškovai [arbitražinio nagrinėjimo procedūroje] visapusiškai pasinaudotų panaikintą schemą atitinkančia suma ir „būtų atkurta tokia ieškovų padėtis, kurioje jie, labiausiai tikėtina, būtų buvę“, arbitražo teismas taip pat priteisė sumokėti palūkanas ir kompensaciją už esą prarastas galimybes ir prarastą pelną. Faktiškai įgyvendinant arba vykdant arbitražo sprendimą atkuriama padėtis, kurioje ieškovai [arbitražinio nagrinėjimo procedūroje], labiausiai tikėtina, būtų buvę, jei [NVP] schema niekada nebūtų buvusi panaikinta.“
99 Ginčijamo sprendimo 99 konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat pažymėjo, kad „pagrįsdamas sprendimą priteisti kompensaciją už padidėjusias kainas ir galimybės sukaupti atsargas praradimą, taip pat už pelno praradimą, arbitražo teismas paminėjo tik žalą, kurią ieškovai patyrė dėl [NVP] numatytų paskatų panaikinimo“.
100 Šiuo klausimu SESV 107 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, „[i]šskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.
101 Pagal suformuotą jurisprudenciją „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, gali būti pripažįstama, tik jei tenkinamos visos šioje nuostatoje nurodytos sąlygos. Antra, ši priemonė turi daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Trečia, ja turi būti suteikta atrankinės naudos jos gavėjui. Ketvirta, ji turi iškraipyti ar galėti iškraipyti konkurenciją (žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo BVVG, C‑39/14, EU:C:2015:470, 23 ir 24 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
102 Valstybės pagalbos sąvoka, apibrėžta SESV, yra teisinė sąvoka ir turi būti aiškinama vadovaujantis objektyviais kriterijais. Dėl šios priežasties Sąjungos teismas, atsižvelgdamas tiek į jam pateikto nagrinėti konkretaus ginčo aplinkybes, tiek į Komisijos atliktus techninius ar sudėtingus vertinimus, iš esmės privalo vykdyti visapusišką kontrolę, kiek tai susiję su klausimu, ar priemonė patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (žr. 2012 m. birželio 21 d. Sprendimo BNP Paribas ir BNL / Komisija, C‑452/10 P, EU:C:2012:366, 100 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
103 Be to, kompensacija už patirtą žalą negali būti laikoma pagalba, nebent ja siekiama kompensuoti už neteisėtos arba nesuderinamos pagalbos atšaukimą (šiuo klausimu žr. 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Asteris ir kt., 106/87–120/87, EU:C:1988:457, 23 ir 24 punktus), kaip Komisija primena ginčijamo sprendimo 104 konstatuojamojoje dalyje. Toje 104 konstatuojamojoje dalyje patvirtinama, kad arbitražo sprendimas, Komijos nuomone, yra nesuderinama pagalba, nes jame kompensuojama už atšauktą priemonę, kurią ji laiko su Sąjungos teise nesuderinama pagalba.
104 Vis dėlto išanalizavus byloje T‑704/15 pateikto pirmojo pagrindo pirmą dalį ir bylose T‑624/15 ir T‑694/15 pateikto antrojo pagrindo pirmą dalį matyti, kad Sąjungos teisė netaikoma kompensacijai už NVP atšaukimą, bent jau už laikotarpį iki stojimo, nes arbitražo sprendimu, kuriame konstatuota 2005 m. atsiradusi teisė į kompensaciją, nesiekta, kad šiam ankstesniam laikotarpiui būtų pradėta taikyti Sąjungos teisė ir Komisijos įgaliojimai.
105 Taigi kompensacija už NVP schemos atšaukimą, bent jau už sumas už laikotarpį nuo 2005 m. vasario 22 d. iki 2007 m. sausio 1 d., negali būti laikoma kompensacija už neteisėtos arba su Sąjungos teise nesuderinamos pagalbos atšaukimą.
106 Tiek, kiek Sąjungos teisė netaikoma kompensacijai už NVP atšaukimą, bent jau už laikotarpį iki stojimo, ieškovai gali, bent jau kiek tai susiję su tuo laikotarpiu, remtis 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimu Asteris ir kt. (106/87–120/87, EU:C:1988:457).
107 Vis dėlto išanalizavus byloje T‑704/15 pateikto pirmojo pagrindo pirmą dalį ir bylose T‑624/15 ir T‑694/15 pateikto antrojo pagrindo pirmą dalį matyti, kad Komisija neturi kompetencijos, o Sąjungos teisė netaikoma NVP schemai, jo panaikinimui ir kompensacijai už tą panaikinimą, nes arbitražo sprendimu, kuriame konstatuota 2013 m. atsiradusi teisė į kompensaciją, nesiekta, kad ankstesnėms NVP numatytoms finansinėms paskatoms, taigi ir aptariamai kompensacijai, kuri yra jų pasekmė, būtų pradėta taikyti Sąjungos teisė ir Komisijos įgaliojimai.
108 Kadangi aptariama kompensacija bent jau iš dalies apėmė laikotarpį iki stojimo (nuo 2005 m. vasario 22 d. iki 2007 m. sausio 1 d.), o Komisija grąžintinų sumų neskirstė į susijusias su laikotarpiu iki stojimo ir laikotarpiu po stojimo, sprendimas, kuriame ji visą kompensaciją kvalifikavo kaip pagalbą, neišvengiamai yra neteisėtas.
109 Tai reiškia, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas tiek, kiek jame arbitražo teismo priteistas žalos atlyginimas, kuriuo siekta kompensuoti už žalą, kilusią dėl mokestinių paskatų atšaukimo, bent jau už laikotarpį iki Sąjungos teisės įsigaliojimo Rumunijoje, kvalifikuojamas kaip nauda ir pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį.
110 Vadinasi, taip pat reikia pritarti bylose T‑624/15 ir T‑694/15 pateikto antrojo pagrindo antrai daliai ir byloje T‑704/15 pateikto antrojo pagrindo pirmai daliai.
111 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia panaikinti visą ginčijamą sprendimą ir nebereikia nagrinėti kitų šių pagrindų dalių ar kitų pagrindų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
112 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
113 Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, be savo bylinėjimosi išlaidų, ji turi padengti ieškovų bylinėjimosi išlaidas pagal jų pateiktus reikalavimus.
114 Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Vadinasi, Ispanijos Karalystė ir Vengrija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (antroji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Sujungti bylas T‑624/15, T‑694/15 ir T‑704/15, kad būtų bendrai priimamas sprendimas.
2. Panaikinti 2015 m. kovo 30 d. Komisijos sprendimą (ES) 2015/1470 dėl valstybės pagalbos SA.38517 (2014/C) (ex 2014/NN), kurią įgyvendino Rumunija – 2013 m. gruodžio 11 d. arbitražo teismo sprendimas Micula prieš Rumuniją.
3. Europos Komisija padengia savo, taip pat European Food SA, Starmill SRL, Multipack SRL, Scandic Distilleries SA, Ioan ir Viorel Micula, European Drinks SA, Rieni Drinks SA, Transilvania General Import-Export SRL ir West Leasing International SRL patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Ispanijos Karalystė ir Vengrija padengia savo išlaidas.
Paskelbta 2019 m. birželio 18 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.