Byla T‑481/11
Ispanijos Karalystė
prieš
Europos Komisiją
„Žemės ūkis – Bendras rinkų organizavimas – Vaisių ir daržovių sektorius – Citrusiniai vaisiai – Ieškinys dėl panaikinimo – Patvirtinamasis aktas – Nauji ir esminiai faktai – Priimtinumas – Prekybos sąlygos – Nuostatos dėl žymėjimo – Konservantų ar kitų cheminių medžiagų, naudojamų apdoroti po derliaus nuėmimo, nurodymas – Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos rekomendacijos dėl standartų“
Santrauka – 2014 m. lapkričio 13 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimas
1. Ieškinys dėl panaikinimo – Ieškinys dėl sprendimo, patvirtinančio ankstesnį sprendimą, kuris per nustatytą terminą neužginčytas – Nepriimtinumas – Patvirtinančio sprendimo sąvoka – Išnagrinėjimas iš naujo siekiant patikrinti ankstesnio sprendimo palikimo galioti pateisinimą pasikeitus tuometinei teisinei ir faktinei situacijai – Netaikymas
(SESV 263 straipsnis)
2. Žemės ūkis – Bendras rinkų organizavimas – Vaisiai ir daržovės – Prekybos sąlygos – Komisijos diskrecija – Atsižvelgimas į rekomendacijas, susijusias su Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos patvirtintais standartais – Neįpareigojantis šių standartų pobūdis
(Tarybos reglamento Nr. 1234/2007 113 straipsnio 2 dalis)
3. Ieškinys dėl panaikinimo – Pagrindai – Piktnaudžiavimas įgaliojimais – Sąvoka
4. Žemės ūkis – Bendras rinkų organizavimas – Vaisiai ir daržovės – Prekybos sąlygos – Komisijos diskrecija – Ribos – Pareiga atsižvelgti į vartotojų interesus – Apimtis
(Tarybos reglamento Nr. 1234/2007 113 straipsnio 2 dalies a punkto iii papunktis)
5. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Įgyvendinimo reglamentas
(SESV 296 straipsnis; Komisijos reglamentas Nr. 543/2011)
6. Žemės ūkis – Bendras rinkų organizavimas – Perdirbti vaisių ir daržovių produktai –Prekybos sąlygos – Pareiga žymėti citrusinius vaisius, bet ne kitus vaisius ar daržoves – Vienodo požiūrio principo pažeidimas – Nebuvimas – Citrusiniai vaisiai, kurie auga ypatingomis gamtos sąlygomis, todėl jų situacija skiriasi nuo kitų vaisių ir daržovių situacijos
(SESV 40 straipsnio 2 dalis; Komisijos reglamento Nr. 543/2011 I priedo B 2 dalies VI punktas)
7. Žemės ūkis – Bendra žemės ūkio politika – Sąjungos institucijų diskrecija – Apimtis – Teisminė kontrolė – Ribos
8. Žemės ūkis – Bendras rinkų organizavimas – Perdirbti vaisių ir daržovių produktai –Prekybos sąlygos – Pareiga žymėti citrusinius vaisius, kurie po derliaus nuėmimo apdorojami konservantais ar kitomis cheminėmis medžiagomis – Pareiga, taikoma tiek Sąjungos rinkai, tiek trečiosioms šalims skirtiems citrusiniams vaisiams – Proporcingumo principo pažeidimas – Nebuvimas
(SESV 169 straipsnis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 38 straipsnis; Tarybos reglamentas Nr. 1234/2007; Komisijos reglamento Nr. 543/2011 I priedo B 2 dalies VI punktas)
1. Iš paties SESV 263 straipsnio, kaip ir iš jos tikslo užtikrinti teisinį saugumą, matyti, kad aktas, dėl kurio nebuvo pareikštas ieškinys per ieškinio pareiškimo terminą, tampa galutinis. Šis galutinis pobūdis susijęs ne tik su pačiu aktu, bet taip pat su visais kitais vėlesniais aktais, kurie yra tik jį patvirtinantys aktai. Kalbant apie klausimą, kokiomis aplinkybėmis teisės aktas tik patvirtina ankstesnį teisės aktą, taip yra tuo atveju, jei nagrinėjamame teisės akte nėra nieko naujo, palyginti su ankstesniu teisės aktu, ir prieš jį priimant nebuvo peržiūrėta ankstesnio teisės akto adresato situacija. Laikoma, kad aktas priimtas peržiūrėjus situaciją, todėl jis nėra patvirtinantis, kai šis aktas buvo priimtas arba suinteresuotojo asmens prašymu, arba paties teisės aktų leidėjo iniciatyva, remiantis esminėmis aplinkybėmis, į kurias nebuvo atsižvelgta priimant ankstesnį teisės aktą.
Be to, aplinkybė turi būti laikoma nauja tiek kai ši aplinkybė neegzistuoja ankstesnio akto priėmimo momentu, tiek kai yra aplinkybė, kuri jau egzistavo priimant ankstesnį teisės aktą, bet į kurią dėl kokių nors priežasčių, įskaitant pastarojo teisės akto leidėjo rūpestingumo nebuvimą, nebuvo atsižvelgta jį priimant. Be to, tam, kad aplinkybė būtų taip laikoma esmine, ji turi iš esmės pakeisti teisinę situaciją, į kurią atsižvelgė ankstesnio teisės akto autoriai. Kitaip tariant, būtina, kad nagrinėjama aplinkybė galėtų iš esmės pakeisti ankstesnio akto priėmimo sąlygas, kaip, be kita ko, aplinkybė, dėl kurios kyla abejonių dėl minėtu aktu priimto sprendimo pagrįstumo.
Kadangi dėl priemonės, kurios taikymas priklauso nuo to, ar faktinės ir teisinės aplinkybės, buvusios jo priėmimo momentu, turi būti galima paduoti prašymą dėl jos peržiūrėjimo siekiant išsiaiškinti, ar ji išlieka pateisinama, naujas nagrinėjimas, kuriuo siekiama patikrinti, ar anksčiau priimta priemonė išlieka pateisinama atsižvelgiant į per tą laiką įvykusį teisinės ir faktinės situacijos pasikeitimą, sudaro prielaidas priimti aktą, kuris nėra vien tik ankstesnį aktą patvirtinantis aktas, bet yra aktas, kuris gali būti ieškinio dėl panaikinimo, pateikto remiantis SESV 263 straipsniu, dalykas.
(žr. 27, 28, 36, 38–40 punktus)
2. Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos (JT EEK) standarto priėmimas nereiškia jokios pareigos Sąjungos valstybėms narėms, kurios visos dalyvauja JT EEK. Todėl Reglamento Nr. 1234/2007, nustatančio bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams taikomas nuostatas, 113 straipsnio 2 dalį, remiantis jos aiškia ir nedviprasmiška formuluote, reikia aiškinti taip, kad Komisija turi diskreciją Sąjungos lygiu priimti vieno ar kelių produktų prekybos standartus. Kadangi žemės ūkio politikos srityje institucijoms pripažįstama plati diskrecija, atsižvelgiant į atsakomybę, kuri joms tenka šioje srityje, darytina išvada, kad Komisijos turima diskrecija, remiantis minėta nuostata, yra taip pat plati. Tačiau pagal tą pačią nuostatą įgyvendindama šią plačią diskreciją ji privalo, be kitų, atsižvelgti į standartus, patvirtintus JT EEK. Be to, šių standartų neįpareigojamasis pobūdis yra paaiškinamas minėtoje nuostatoje vartojama fraze „standartų rekomendacijos“. Todėl, kadangi Komisija pagal minėtą 113 straipsnio 2 dalį neprivalo Sąjungos lygiu priimti prekybos standarto, identiško JT EEK standartui, ji neturėtų būti kaltinama pažeidus Reglamentą Nr. 1234/2007, todėl ir teisės normų hierarchijos principą.
(žr. 79–81 punktus)
3. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 95 punktą)
4. Iš Reglamento Nr. 1234/2007, nustatančio bendrą žemės ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams taikomas nuostatas, 113 straipsnio 2 dalies a punkto iii papunkčio formuluotės matyti, kad prekybos standartai, kuriuos Komisija gali numatyti, nustatyti atsižvelgiant, be kita ko, į vartotojų interesą gauti pakankamą ir skaidrią informaciją apie produktą. Be to, siekiant bendrosios žemės ūkio politikos tikslų negalima nepaisyti bendrojo intereso reikalavimų, kaip antai vartotojų apsaugos ar žmonių ir gyvūnų sveikatos ir gyvybės apsaugos, todėl į juos Sąjungos institucijos turi atsižvelgti vykdydamos savo įgaliojimus.
Todėl negalima pripažinti, kad priimdama nuostatą dėl vartotojų apsaugos, kurios priėmimas nepriskirtinas jos kompetencijai, Komisija nesilaikė procedūros, susijusios su minėtų standartų priėmimu remiantis Reglamento Nr. 1234/2007 113 straipsniu.
(žr. 99 ir 100 punktus)
5. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 107–109, 114 punktus)
6. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 125–127, 136 punktus)
7. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 152, 153 punktus)
8. Kalbant apie pareigą žymėti citrusinius vaisius, kurie po derliaus nuėmimo buvo apdoroti konservantais ir kitomis cheminėmis medžiagomis, numatytą Reglamento Nr. 543/2011, kuriuo nustatomos išsamios Reglamento Nr. 1234/2007 taikymo vaisių bei daržovių ir perdirbtų vaisių bei daržovių sektoriuose taisyklės, I priedo B 2 dalies VI punkte, Komisija neturėtų būti kaltinama tuo, kad priimdama minėtą VI punktą pažeidė proporcingumo principą, motyvuojant tuo, kad nuostata apima ir citrusinius vaisius, skirtus eksportuoti į trečiąsias šalis.
Iš tiesų, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 38 straipsnyje nustatyta, kad Sąjungos politika turi užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį. Nei ši nuostata, nei SESV 169 straipsnis nedaro skirtumo tarp Sąjungos vidaus ar išorės vartotojų. Todėl, kai Komisija mano, kad priemonė, kaip šiuo atveju citrusinių vaisių žymėjimas dėl galimo jų apdorojimo po derliaus nuėmimo, yra būtina siekiant adekvačiai apsaugoti vartotojus, negalima sutikti su tuo, kad ji daro skirtumą tarp Sąjungos vidaus ir išorės vartotojų, numatydama tokią pareigą dėl produktų pirmiesiems, bet ne dėl produktų antriesiems. Be to, vienodas ir aukštas vartotojų apsaugos lygis tiek Sąjungos viduje, tiek išorėje sudaro dalį Sąjungos kilmės produktų kokybės ir patikimumo įvaizdžio ir padeda išlaikyti ar net sustiprinti poziciją tarptautinėse rinkose. Iš tiesų, darant prielaidą, kad Sąjungos išorės vartotojų sveikatai kyla pavojus dėl žymėjimo apie jos kilmės citrusinių vaisių apdorojimą po derliaus nuėmimo nebuvimo, gali būti padaryta žala minėtų produktų kokybės ir patikimumo įvaizdžiui.
Be to, akivaizdu, kad beveik visiems vaisiams ir daržovėms yra specialios etiketės, siekiant nurodyti, kad jie užauginti biologiniame žemės ūkyje ir kad nebuvo apdoroti cheminėmis medžiagomis. Todėl vartotojai paprastai žino tai, kad vaisiai ir daržovės, kurie neturi tokių etikečių, gali būti taip apdoroti. Todėl negalima pripažinti, kad vartotojai, matydami specialų citrusinių vaisių žymėjimą, priešingai, padarys klaidingą išvadą, kad kiti vaisiai ir daržovės, ant kurių nėra tokio žymens, nebuvo apdoroti cheminėmis medžiagomis.
(žr. 181, 185–190 punktus)