TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2007 m. sausio 23 d.
Byla F‑43/05
Olivier Chassagne
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Pareigūnai – Darbo užmokestis – Metinės kelionės išlaidos – Nuostatos, taikomos iš Prancūzijos užjūrio departamento kilusiems pareigūnams – Iš dalies pakeistų Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 8 straipsnis“
Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo O. Chassagne iš esmės prašo, pirma, panaikinti implicitinį Komisijos sprendimą, kuriuo atmestas jo 2004 m. lapkričio 20 d. pateiktas skundas dėl 2004 m. rugpjūčio mėnesio atlyginimo lapelio, bei šį atlyginimo lapelį ir, antra, atlyginti neturtinę ir turtinę žalą, kurią jis teigia patyręs.
Sprendimas: Atmesti ieškinį. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Išlaidų atlyginimas – Metinės kelionės išlaidos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 71 straipsnis, VII priedo 8 straipsnis)
2. Pareigūnai – Pareigūnų tarnybos nuostatai – Aiškinimas – Metodai
3. Pareigūnai – Išlaidų atlyginimas – Metinės kelionės išlaidos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 8 straipsnis)
4. Pareigūnai – Išlaidų atlyginimas – Metinės kelionės išlaidos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 8 straipsnis)
5. Pareigūnai – Išlaidų atlyginimas – Metinės kelionės išlaidos
(EB 253 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 8 straipsnis, iš dalies pakeistas Reglamentu Nr. 723/2004)
6. Pareigūnai – Pareigūnų tarnybos nuostatai – Pakeitimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatai; Tarybos reglamentas Nr. 723/2004)
7. Pareigūnai – Principai – Teisėtų lūkesčių apsauga
(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 8 straipsnis)
1. Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į pareigūno ir jo išlaikomų šeimos narių metinių kelionės iš darbo vietos į kilmės vietą išlaidų atlyginimą yra Bendrijos teisės aktų leidėjo diskrecijos išraiška, nes jokia aukštesnės galios Bendrijos ar tarptautinės teisės norma neįpareigoja suteikti tokią teisę pareigūnams ir jų šeimos nariams. Todėl kadangi Bendrijos teisės aktų leidėjas, naudodamasis savo diskrecija, nusprendė, kad Europos viešosios tarnybos sistemoje dirbantiems asmenims turi būti atlyginamos kelionės išlaidos, kurias jie patiria dėl savo kasmetinių atostogų, nustatydamas tokio kompensavimo sąlygas ir būdus jis taip pat turi diskreciją, kuria turi naudotis nepažeisdamas aukštesnės galios Bendrijos teisės normų ir principų.
Todėl Bendrijos teismų šioje teisės srityje vykdoma kontrolė apribojama patikrinimu, ar taikant nagrinėjamą priemonę nepadaryta akivaizdi teisės klaida arba nepiktnaudžiauta įgaliojimais ir ar atitinkama institucija akivaizdžiai neviršijo savo diskrecijos, kuria turi naudotis nepažeisdama aukštesnės galios Bendrijos teisės normų ir principų. Taigi teismų kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, atsižvelgiant į lygybės ir nediskriminavimo principus, ar susijusi institucija savavališkai arba akivaizdžiai netinkamai vertino nevienodai ir – atsižvelgiant į proporcingumo principą – ar priimta priemonė nebuvo akivaizdžiai netinkama teisės akto tikslo atžvilgiu.
Todėl atsižvelgdamas į labai ir nuolat didėjantį pareigūnų skaičių, Bendrijos teisės aktų leidėjas dėl teisėtų motyvų, visų pirma susijusių su biudžetu, administravimu ir personalo politika, turėjo neribotą teisę nuspręsti ateityje apsiriboti fiksuoto dydžio atlyginimu, neatlyginant realiai patirtų išlaidų, su vienintele išlyga, kurios šiuo atveju akivaizdžiai laikomasi, nepažeisti Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 8 straipsnio tikslo suteikti galimybę kiekvienam pareigūnui išlaikyti asmeninius santykius su jo pagrindinių interesų vietomis.
(žr. 52, 55–57, 61, 62, 65, 66 ir 73 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo sprendimai: 1987 m. kovo 11 d. Sprendimo Rau prieš Komisiją, 279/84, 280/84, 285/84 ir 286/84, Rink. p. 1069, 34 punktas; 1989 m. liepos 11 d. Sprendimo Schräder, 265/87, Rink. p. 2237, 22 punktas; 1990 m.. birželio 26 d. Sprendimo Zardi, C‑8/89, Rink. p. I‑2515, 10 punktas; 2001 m. liepos 12 d. Sprendimo Jippes ir kt., C‑189/01, Rink. p. I‑5689, 80 punktas ir jame nurodyta teismų praktika; 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą, C‑310/04, Rink. p. I‑7285, 96 punktas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1998 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Losch prieš Teisingumo Teismą, T‑13/97, Rink. VT p. I‑A‑543 ir II‑1633, 113, 121 ir 122 punktai; 1998 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Busacca ir kt. prieš Audito rūmus, T‑164/97, Rink. VT p. I‑A‑565 ir II‑1699, 48, 49, 58 ir 59 punktai; 1999 m. liepos 6 d. Sprendimo Séché prieš Komisiją, T‑112/96 ir T‑115/96, Rink. VT p. I‑A‑115 ir II‑623, 127 ir 132 punktai; 2003 m. sausio 8 d. Sprendimo Hirsch ir kt. prieš ECB, T‑94/01, T‑152/01 ir T‑286/01, Rink. VT p. I‑A‑1 ir II‑27, 51 punktas; 2006 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Sinaga prieš Komisiją, T‑217/99, T‑321/00 ir T‑222/01, Rink. p. II‑67, 144 punktas.
2. Šiuo metu galiojančias Pareigūnų tarnybos nuostatas reikia aiškinti atsižvelgiant į jų struktūrą ir tikslą, o ne į panaikintą teisės aktą.
(žr. 70 punktą)
Nuoroda:
1982 m. lapkričio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Evens prieš Audito rūmus, 79/82, Rink. p. 4033, 10 punktas.
3. Jeigu taikant nuo 2004 m. gegužės 1 d. galiojančios redakcijos Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 8 straipsnį dėl teisės į fiksuoto dydžio kelionės iš darbo vietos į kilmės vietą išlaidų atlyginimą daromas skirtumas tarp iš Prancūzijos užjūrio departamento kilusio pareigūno ir daugelio kitų pareigūnų, kurių darbo ir kilmės vietas skiria mažesnis atstumas, pirmajam suteikiant mažesnę kompensaciją už kilometrų vidurkį nei suteikiama antriesiems, toks skirtumas susidaro dėl didesnės lėktuvų bilietų kainos, susijusios su kilometrais, į vidutiniškai nutolusias vietas. Nors šiame straipsnyje nurodyti tarifai nustatyti remiantis ne lėktuvų bilietų rinkos tyrimu, o tik bendru kainų už kilometrus struktūros supratimu, Bendrijos teisės aktų leidėjas galėjo pagrįstai konstatuoti, kad yra tokia kainos struktūra, ir, remdamasis ilgamete institucijų patirtimi administruojant prašymus atlyginti kelionių išlaidas, į ją atsižvelgti rengdamas ir nustatydamas naują fiksuoto dydžio atlyginimo sistemą.
Tačiau nekreipiant dėmesio į konstatuotą kompensacijų už kilometrų vidurkį, taikomų iš Prancūzijos užjūrio departamento kilusiam pareigūnui ir kitiems pareigūnams, skirtumą, šio straipsnio nuostatos neatrodo esančios nei akivaizdžiai netinkamos, nei neatitinkančios savo tikslo leisti pareigūnams ir jo išlaikomiems asmenims bent kartą per metus grįžti į savo kilmės vietą. Siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi šio straipsnio tikslo, Bendrijos teisės aktų leidėjui nepakako nustatyti atlyginimo sumų ribas, tiksliai atitinkančias arba vos viršijančias įprastomis laikomas kelionių iš pareigūnų darbo į kilmės vietą kainas. Todėl remdamasis lėktuvų bilietų rinkos nepastovumu ir didele politinių bei ekonominių aplinkybių įtaka šių bilietų kainai, teisės aktų leidėjas bendrai nustatė kompensacijos už kilometrus dydžius taip, kad jais pagrįstų fiksuotų išmokų visiškai pakaktų padengti realias kelionės išlaidas, o tam tikrose situacijose dar ir antros ar daugiau kelionių išlaidas. Šiomis sąlygomis, kadangi pareigūnui atlyginamos sumos pakanka finansuoti kelionę į savo kilmės vietą, tai, kad kiti pareigūnai gaus didesnę kompensaciją už kilometrų vidurkį negu jis, nereikš, kad nuostata yra neteisėta, net jeigu dėl transporto bilietų kainų lygio tam tikru momentu kai kurie šių pareigūnų gali dažniau grįžti į savo kilmės vietą negu ieškovas į savo.
Todėl atsižvelgiant į didelę Bendrijos teisės aktų leidėjo diskreciją ir į Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo visų 8 straipsnio nuostatų logiką jis nėra nei netinkamas, nei akivaizdžiai neatitinkantis savo tikslo, juo labiau kad net jeigu bendros ir abstrakčios nuostatos priėmimas ribiniais atvejais sukelia atsitiktinių nepatogumų, teisės aktų leidėjui negalima priekaištauti rėmusis kategorijomis, jeigu jos iš esmės nėra diskriminuojančios atsižvelgiant į siekiamą tikslą.
(žr. 86 ir 89–91 punktus)
Nuoroda:
1980 m. spalio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hochstrass prieš Teisingumo Teismą, 147/79, Rink. p. 3005, 14 punktas.
4. Teisės aktų leidėjas, naudodamasis savo didele diskrecija, gali teisėtai manyti, kad siekiant apskaičiuoti fiksuoto dydžio sumą, skirtą atlyginti metines kelionės išlaidas, visi pareigūnai, tarp kurių darbo ir kilmės vietos atstumas yra toks pats, yra identiškoje situacijoje vienodo vertinimo principo reikalavimų atžvilgiu, nepaisant skirtumų, susijusių su tam tikrų kilmės vietų nuošalumu, kad kai kurie pareigūnai negali naudotis kitomis nei lėktuvas transporto priemonėmis ir kad lėktuvų bilietai į tam tikras vietas kompensuojami ar nekompensuojami. Remiantis tuo matyti, kad vienodas visų pareigūnų vertinimas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 8 straipsnį atitinka šio principo reikalavimus.
(žr. 93 punktą)
5. Kadangi visuotinio taikymo akto motyvai gali būti apribojami nurodant, pirma, bendrą situaciją, dėl kurios jis priimamas, ir, antra, bendrus tikslus, kurių juo siūloma siekti, ir, jeigu iš tokio akto būtų iš esmės aiškus institucijos siekiamas tikslas, būtų per griežta reikalauti specialių motyvų atskiriems techniniams sprendimams, Reglamento Nr. 723/2004, iš dalies keičiančio Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygas, motyvai, nors glausti, yra pakankami naujų metinių kelionės išlaidų atlyginimo taisyklių atžvilgiu.
(žr. 105, 106 ir 108 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo sprendimai: 1985 m. liepos 3 d. Sprendimo Abrias ir kt. prieš Komisiją, 3/83, Rink. p. 1995, 30 ir 31 punktai; 1998 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Tarybą, C‑150/94, Rink. p. I‑7235, 25 ir 26 punktai; 1998 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą, C‑284/94, Rink. p. I‑7309, 30 punktas; 2000 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Liuksemburgas prieš Parlamentą ir Tarybą, C‑168/98, Rink. p. I‑9131, 62 punktas; 2003 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Kik prieš VRDT, C‑361/01 P, Rink. p. I‑8283, 102 punktas; 2005 m. kovo 10 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą, C‑342/03, Rink. p. I‑1975, 55 punktas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1994 m. birželio 22 d. Sprendimo Rijnoudt ir Hocken prieš Komisiją, T‑97/92 ir T‑111/92, Rink. VT p. I‑A‑159 ir II‑511, 49 ir paskesni punktai; 2000 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Ghignone ir kt. prieš Tarybą, T‑44/97, Rink. VT p. I‑A‑223 ir II‑1023, 54 ir 55 punktai.
6. Bendrijos reglamento, kuriuo iš dalies keičiami Pareigūnų tarnybos nuostatai, priėmimo trūkumas negali būti tai, kad nepaskelbta konsoliduota nuostatų, kuriomis reguliuojama Europos Sąjungos pareigūnų padėtis, versija. Teisės akto galiojimas iš tiesų siejamas su taisyklingu jo skelbimu Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, ir šio formalumo buvo laikytasi ir pirminio reglamento, nustatančio šiuos Pareigūnų tarnybos nuostatus, ir reglamentų, kurias šie Nuostatai vėliau keisti, įskaitant paskutinį Reglamentą Nr. 723/2004, atvejais. Bet kuriuo atveju konsoliduotą Pareigūnų tarnybos nuostatų versiją galima rasti Komisijos interneto tinklavietėje, o spausdinta versija įprastai išdalijama visiems pareigūnams, pradedantiems eiti pareigas. Be to, nėra teisės normos, nustatančios pareigą skelbti konsoliduotus Pareigūnų tarnybos nuostatų arba būsimos jų reformos pasekmių studijų tekstus ar numatančios formas, kuriomis turi būti skelbiama informacija personalui, ir nėra nuostatos, pagal kurią Pareigūnų tarnybos nuostatų normų galiojimas būtų siejamas su tokiu skelbimu.
Be to, pareigūnas, keldamas klausimą dėl naujo teisės akto nuostatos teisėtumo, ypač srityje, kurios tikslas susijęs su nuolatiniu prisitaikymu prie ekonominės situacijos pokyčių, negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos ir gero administravimo principais.
(žr. 109–111 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1994 m. kovo 15 d. Sprendimo La Pietra prieš Komisiją, T‑100/92, Rink. VT p. I‑A‑83 ir II‑275, 45 punktas; minėto Sprendimo Rijnoudt ir Hocken prieš Komisiją 104 punktas; 1998 m. liepos 7 d. Sprendimo Mongelli ir kt. prieš Komisiją, T‑238/95–T‑242/95, Rink. VT p. I‑A‑319 ir II‑925, 52–54 punktai; 1998 m. liepos 7 d. Sprendimo Telchini ir kt. prieš Komisiją, T‑116/96, T‑212/96 ir T-215/96, Rink. VT p. I‑A‑327 ir II‑947, 83–85 punktai.
7. Srityje, kurios tikslas susijęs su nuolatiniu prisitaikymu prie ekonominės situacijos pokyčių, kaip antai metinių kelionės išlaidų atlyginimo pareigūnams srityje, teisėtų lūkesčių apsaugos principo laikymasis negali trukdyti taikyti naują teisės aktą situacijų, kurios susiklostė pagal ankstesnį teisės aktą, būsimoms pasekmėms, jeigu viešosios valdžios institucijos neprisiėmė jokių įsipareigojimų.
(žr. 113 ir 114 punktus)
Nuoroda:
1981 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dürbeck, 112/80, Rink. p. 1095, 48 punktas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1993 m. spalio 26 d. Sprendimo Reinarz prieš Komisiją, T‑6/92 ir T‑52/92, Rink. p. II‑1047, 85 punktas; minėto Sprendimo Mongelli ir kt. prieš Komisiją 52–54 punktai; minėto Sprendimo Telchini ir kt. prieš Komisiją 83–85 punktai.