Byla C‑371/08

Nural Ziebell

prieš

Land Baden‑Württemberg

(Verwaltungsgerichtshof Baden-Württemberg prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Laisvas darbuotojų judėjimas – Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos antra įtrauka ir 14 straipsnio 1 dalis – Direktyvos 64/221/EEB, 2003/109/EB ir 2004/38/EB – Turkijos piliečio, gimusio priimančiosios valstybės narės teritorijoje ir joje teisėtai nepertraukiamai gyvenusio daugiau nei dešimt metų kaip darbuotojo turko vaikas, teisė gyventi šalyje – Teistumas – Sprendimo išsiųsti teisėtumas – Sąlygos“

Sprendimo santrauka

1.        Tarptautiniai susitarimai – EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Asociacijos taryba, įsteigta EEB ir Turkijos asociacijos susitarimu – Sprendimas Nr. 1/80 – Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Apribojimai, pateisinami viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar sveikatos sumetimais – Apimtis – Ilgalaikiai gyventojai

(Tarybos direktyvos 2003/109 12 straipsnis; EEB ir Turkijos Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos antra įtrauka ir 14 straipsnio 1 dalis)

2.        Tarptautiniai susitarimai – EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Asociacijos taryba, įsteigta EEB ir Turkijos asociacijos susitarimu – Sprendimas Nr. 1/80 – Apsauga nuo išsiuntimo iš šalies – Ilgalaikiai gyventojai – Apimtis

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies a punktas; EEB ir Turkijos Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos antra įtrauka ir 14 straipsnio 1 dalis)

1.        Sąjungos teisės pagrindas, susijęs su EEB ir Turkijos Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalies taikymu, kalbant apie užsienietį, kuris priimančiojoje valstybėje narėje teisėtai nepertraukiamai gyvena daugiau kaip dešimt metų, yra Direktyvos 2003/109 dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 12 straipsnis, kuris, EEB ir Turkijos asociacijos teisėje nesant palankesnių nuostatų, yra minimalios apsaugos nuo bet kurio trečiosios šalies piliečio, turinčio ilgalaikio teisėtai gyvenančio gyventojo statusą valstybės narės teritorijoje, išsiuntimo standartas.

Beje, tokia viešąja tvarka grindžiama išimtis laisvo Sąjungos valstybių narių piliečių, kurie yra darbuotojai, judėjimo srityje, kaip antai numatyta Sutartyje ir pagal analogiją taikoma EEB ir Turkijos asociacijai, yra nuo šios pagrindinės laisvės nukrypstanti nuostata, kuri turi būti aiškinama siaurai ir kurios taikymo srities valstybės narės negali nustatyti vienašališkai. Be to, viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežastimis pagrįstų priemonių kompetentingos nacionalinės institucijos gali imtis tik įvertinusios kiekvieną atvejį atskirai ir nustačiusios, kad atitinkamo asmens individualus elgesys kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę pagrindiniam visuomenės interesui. Atlikdamos šį vertinimą, institucijos taip pat privalo laikytis proporcingumo principo ir paisyti suinteresuotojo asmens pagrindinės teisės, ypač teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Todėl tokių priemonių negalima taikyti automatiškai dėl teistumo ar dėl bendrosios prevencijos, siekiant atgrasyti kitus užsieniečius daryti pažeidimus. Taigi, jeigu savaime ankstesnis teistumas už padarytas kelias nusikalstamas veikas neturi reikšmės grindžiant išsiuntimą, dėl kurio Turkijos pilietis praras teises, kurios jam tiesiogiai suteikiamos Sprendimu Nr. 1/80, juo labiau tai taikytina pateisinimui, susijusiam su atitinkamo asmens įkalinimo trukme. Vadinasi, būtent atsižvelgęs į šio asmens padėtį nacionalinis teismas turėtų įvertinti būtinybę užtikrinant teisėto tikslo, kurio siekia priimančioji valstybė narė, apsaugą atitinkamai paveikti asmens teisę gyventi šalyje, ir esamus integracijos veiksnius, kurie leistų suinteresuotajam asmeniui vėl integruotis į priimančiosios valstybės narės visuomenę.

(žr. 78, 79, 81–83, 85 punktus)

2.        EEB ir Turkijos Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalis aiškintina taip:

– šia nuostata Turkijos piliečiams suteiktos apsaugos nuo išsiuntimo apimtis nėra tokia pati kaip apsaugos, kuri suteikta Sąjungos piliečiams pagal Direktyvos 2004/38 dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje 28 straipsnio 3 dalies a punktą, todėl šiems piliečiams skirto apsaugos nuo išsiuntimo režimo negalima mutatis mutandis taikyti šiems Turkijos piliečiams nustatant šio 14 straipsnio 1 dalies prasmę ir taikymo sritį,

– šia Sprendimo Nr. 1/80 nuostata nedraudžiama, kad Turkijos piliečiui, kuris naudojasi šio sprendimo 7 straipsnio pirmos pastraipos antra įtrauka suteiktomis teisėmis, būtų taikoma viešosios tvarkos priežastimis pagrįsta išsiuntimo priemonė, jeigu suinteresuotojo asmens elgesys tuo metu kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę pagrindiniam priimančiosios valstybės narės visuomenės interesui ir ši priemonė yra būtina tokiam interesui apsaugoti. Nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visus svarbius atitinkamo Turkijos piliečio padėtį apibūdinančius veiksnius, turi įvertinti, ar tokia priemonė teisiškai pagrįsta nagrinėjamoje byloje.

(žr. 86 punktą ir rezoliucinę dalį)