BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. kovo 3 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Skirstomųjų įrenginių su dujų izoliacija projektų rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį – Teisė į gynybą – Pareiga motyvuoti – Neteisėto elgesio priskyrimas – Pažeidimo trukmė – Baudos – Solidari atsakomybė sumokėti baudą – Sunkinančios aplinkybės – Organizatoriaus vaidmuo – Lengvinančios aplinkybės – Bendradarbiavimas“

Bylose T‑117/07 ir T‑121/07

akcinė bendrovė Areva, įsteigta Paryžiuje (Prancūzija),

Areva T & D Holding SA, įsteigta Paryžiuje,

Areva T & D SA, įsteigta Paryžiuje,

Areva T & D AG, įsteigta Oberentfelden (Šveicarija),

atstovaujamos advokatų A. Schild ir J.‑M. Cot,

akcinė bendrovė Alstom, įsteigta Levalua‑Perėje (Prancūzija), iš pradžių atstovaujama advokato J. Derenne, solisitoriaus W. Broere, advokatų A. Müller‑Rappard ir C. Guirado, vėliau advokatų Derenne ir Müller‑Rappard,

ieškovės,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą X. Lewis ir F. Arbault, vėliau X. Lewis, ir galiausiai V. Bottka ir N. Von Lingen,

atsakovę,

visų pirma dėl pašymo iš dalies panaikinti 2007 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimą C (2006) 6762 galutinis dėl procedūros pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija) arba sumažinti ieškovėms paskirtą baudą,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová (pranešėja), teisėjai K. Jürimäe ir S. Soldevila Fragoso,

posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. kovo 24 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ginčo aplinkybės iš esmės nurodytos 2007 m. sausio 24 d. Europos Bendrijų Komisijos sprendime C (2006) 6762 galutinis, dėl procedūros pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija) (toliau – ginčijamas sprendimas). Kadangi šios faktinės aplinkybės šalių nebuvo ginčijamos ar bent jau nebuvo pagrįstai ginčijamos, jos turi būti pripažintos nustatytomis šio ginčo aplinkybėmis.

 Atitinkamas gaminys

2        Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija (toliau – SĮDI) skirti energijos srautui elektros energijos tinkluose reguliuoti. Tai sunki elektros įranga, naudojama kaip visiškai įrengtų elektros pastočių pagrindinė dalis.

3        Pastotės yra pagalbinės elektrinės, kurios transformuoja elektros srovę. Be transformatoriaus pastotes sudaro kontrolės sistemos, relės, baterijos, krovikliai ir skirstomieji įrenginiai. Skirstomųjų įrenginių paskirtis – apsaugoti transformatorių nuo perkrovos ir (arba) izoliuoti elektros srovę ir sugedusį transformatorių.

4        Skirstomieji įrenginiai gali būti su dujų izoliacija, su oro izoliacija arba mišria izoliacija, kai derinamos dvi pirmosios technologijos. SĮDI parduodami visame pasaulyje kaip visiškai įrengtų elektros pastočių sudedamosios dalys arba kaip į tokias pastotes integruotinos atskiros dalys. Jie sudaro apie 30–60 % visos šių pastočių kainos.

5        Ginčijamas sprendimas susijęs su 72,5 kV ar aukštesnės įtampos SĮDI projektais (toliau – SĮDI projektai), kurie apima SĮDI kaip atskirus gaminius, įskaitant visas su tuo susijusias paslaugas (pervežimas, įrengimas, išbandymas, izoliavimas ir kt.) ir visiškai įrengtas elektros pastotes su SĮDI, t. y. pastotes, kuriose įrengiami SĮDI ir kiti pastotės įrenginiai, kaip, pavyzdžiui, transformatoriai, ir teikiamos su tuo susijusios paslaugos (pervežimas, elektros instaliacija, įrengimas, izoliavimas ir kt.).

 Atitinkamos įmonės

6        Alstom (buvusi Alsthom), pagal Prancūzijos teisę įsteigta akcinė bendrovė, turinti valdybą, yra bendrovių grupės (toliau – Alstom grupė) patronuojanti bendrovė. Nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. sausio 8 d. Alstom grupė veikė elektros energijos perdavimo ir paskirstymo (pranc. transmission et distribution) srityje (toliau – T & D sektorius) ir būtent SĮDI srityje.

7        Alstom grupės viduje su SĮDI susijusią veiklą Prancūzijoje iki 1989 m. vykdė Alsthom SA (France), kuri minėtais metais buvo pervadinta į GEC Alsthom SA, 100 % priklausančią GEC Alsthom NV. 1992 m. lapkričio 16 d. buvo įsteigta Kléber Eylau SA, kuriai susitarimu, įsigaliojusiu 1992 m. gruodžio 7 d., buvo patikėta su SĮDI susijusi veikla Prancūzijoje. Kléber Eylau 99,76 % kapitalo priklausė GEC Alsthom SA ir 0,04 % – Étoile Kléber. 1993 m. birželio mėn. Kléber Eylau tapo GEC Alsthom T&D SA, kuri savo ruožtu 1998 m. birželio mėn. tapo Alstom T & D SA. Pastaroji bendrovė visiškai priklausė Alstom Holdings (France), kurios 100 % kapitalo priklausė Alstom.

8        Nuo 1986 m. sausio mėn., kai Sprecher Energie AG tapo visiškai Alsthom priklausančia dukterine bendrove, Alstom grupės su SĮDI susijusi veikla paraleliai buvo vykdoma Šveicarijoje ir Prancūzijoje. 1993 m. lapkričio mėn. Sprecher Energie tapo GEC Alsthom T & D AG, kuri 1997 m. liepos mėn. tapo GEC Alsthom AG, o 1998 m. birželio mėn. – Alstom AG [toliau – Alstom (Suisse)]. 2000 m. gruodžio 22 d. pastarąją bendrovę nupirko Alstom Power (Schweiz) AG. Naujas vienetas buvo pavadintas Alstom (Schweiz) AG. 2002 m. lapkričio mėn. Alstom grupės viduje buvo sukurtas naujas juridinis vienetas, kuriam buvo perleista veikla T & D sektoriuje Šveicarijoje. Pradžioje pavadintas Alstom (Schweiz) Services AG, šis naujas vienetas vėliau buvo pervadintas į Alstom T & D AG.

9        Visa Alstom grupės veikla T & D sektoriuje 2004 m. sausio 8 d. buvo perleista grupei, kurios patronuojanti bendrovė yra pagal Prancūzijos teisę įsteigta akcinė bendrovė Areva, turinti direktorių tarybą ir stebėtojų tarybą (toliau – Areva grupė). Nuo 2004 m. sausio 9 d. iki gegužės 11 d. Areva grupėje su SĮDI susijusią veiklą vykdė Areva T & D SA ir Areva T & D AG, t. y. Areva T & D Holding SA priklausančios dukterinės bendrovės, o pati Areva T & D Holding SA visiškai priklausė Areva (toliau visos kartu – Areva grupės bendrovės).

 Administracinė procedūra

10      2004 m. kovo 3 d ABB Ltd Komisiją informavo apie antikonkurencinius veiksmus SĮDI sektoriuje ir žodžiu pateikė prašymą atleisti nuo baudų pagal 2002 m. vasario 19 d. Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo).

11      Veiksmais, apie kuriuos pranešė ABB, pasauliniu mastu buvo koordinuojamas SĮDI projektų pardavimas pasidalijant rinkas, skiriant kvotas ir išlaikant atitinkamas rinkos dalis, skiriant projektus šiuo tikslu nustatytiems SĮDI gamintojams ir manipuliuojant konkurso procedūra (pasiūlymų klastojimas), kad sutartys būtų sudarytos su šiais gamintojais, sudėtinguose susitarimuose dėl SĮDI projektų, kurie nepaskirti, nustatomos kainos, nutraukiamos licencijos sutartys su bendrovėmis, kurios nėra kartelio narės, ir keičiamasi slapta informacija apie rinką.

12      ABB žodžiu pateiktą prašymą atleisti nuo baudų papildė žodinėmis pastabomis ir rašytiniais įrodymais 2004 gegužės 7 dieną. 2004 m. balandžio 25 d. Komisija ABB pritaikė sąlyginį atleidimą nuo baudų.

13      Remdamasi ABB pareiškimais Komisija pradėjo tyrimą ir 2004 m. gegužės 11 d. ir 12 d. atliko patikrinimus kelių bendrovių, veikiančių SĮDI sektoriuje, patalpose.

14      2004 m. gegužės 14–25 d. Areva grupė bendradarbiavo su Komisija ir pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo pateikė jai įvairių rašytinių įrodymų ir informacijos.

15      2004 m. spalio 4 d. ABB atsakė į Komisijos prašymą pateikti papildomos informacijos.

16      2006 m. vasario 6 d. Komisija prašymą pateikti informaciją nusiuntė ir Alstom, kuri į jį atsakė 2006 m. vasario 24 d. laišku.

17      2006 m. balandžio 20 d. priėmė pranešimą apie kaltinimus, kurį be Alstom ir Areva grupės bendrovių išsiuntė ABB, Fuji Electric Holdings Co., Ltd ir Fuji Electric Systems Co., Ltd (toliau kartu –Fuji grupės bendrovės), Hitachi ir Hitachi Europe Ltd (toliau kartu – Hitachi grupės bendrovės), Japan AE Power Systems Corp. (toliau – JAEPS), Mitsubishi Electric System Corp. (toliau – Melco), Nuova Magrini Galileo SpA, Schneider Electric SA (toliau – Schneider), Siemens AG, Toshiba Corp. ir penkioms grupės, kurio patronuojanti bendrovė buvo VA Technologie AG, bendrovėms (toliau – VA Tech grupė), įskaitant ir pačią VA Technologie.

18      2006 m. gegužės 5 d. Alstom galėjo susipažinti su kitų atitinkamų bendrovių žodiniais pareiškimais pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo.

19      2006 m. birželio 30 d. Alstom ir Areva grupės bendrovės per nustatytą terminą pateikė Komisijai savo pastabas dėl pranešimo apie kaltinimus. Atsakymo į pranešimą apie kaltinimus priede Alstom pateikė keletą Alstom grupės vidinių dokumentų, kurių paprašė neatskleisti jokiems kitiems asmenims. ABB, Fuji grupės bendrovės, Hitachi ir JAEPS, Melco, Schneider, Siemens AG Österreich, Siemens ir Toshiba taip pat per nustatytą terminą raštu atsakė į pranešimą apie kaltinimus.

20      2006 m. liepos 12 d. laišku Fuji grupės bendrovės bendradarbiavo su Komisija pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo pateikdamos jai įvairių rašytinių įrodymų ir informacijos.

21      2006 m. liepos 14 d. ABB atsiuntė Komisijai „atsakymo į pranešimą apie kaltinimus papildymą“.

22      2006 m. liepos 18–19 d. Komisija surengė posėdį kartu su bendrovėmis, kurioms buvo skirtas pranešimas apie kaltinimus.

23      2006 m. rugpjūčio 25 d. Komisija procedūros šalims pateikė Fuji grupės bendrovių atsakymo į pranešimą apie kaltinimus nekonfidencialios versijos ištraukas, 2006 m. liepos 12 d. Fuji grupės bendrovių prašymą pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo (žr. šio sprendimo 20 punktą), ABB atsakymo į pranešimą apie kaltinimus papildymą ir papildomus dokumentus, kad jos pateiktų dėl jų savo komentarus. Alstom savo pastabas dėl šių dokumentų pateikė 2006 m. rugsėjo 15 d., kartu pateikdama savo darbuotojo S., kuris tiesiogiai žinojo apie ginčijamas faktines aplinkybes, pareiškimą.

24      2006 m. rugsėjo 20 d. Komisija Areva grupės bendrovėms išsiuntė prašymą pateikti informacijos, į kurį šios atsakė 2006 m. spalio 6 d., pateikdamos daug dokumentų, susijusių su T & D sektoriaus Alstom grupės viduje veiklos reorganizavimu dėl šio sprendimo 9 punkte nurodytų įvykusių įmonių perleidimų tarp grupių.

25      2006 m. lapkričio 14 d. Komisija anglų kalba pateikė Alstom savo nuomonę dėl šio sprendimo 23 punkte nurodytų papildomų dokumentų ir, 2006 m. lapkričio 17 d. paprašyta Alstom, 2006 m. lapkričio 22 d. pateikė jai šią nuomonę prancūzų kalba. 2006 m. lapkričio 27 d. Alstom pateikė savo pastabas dėl minėtos nuomonės.

26      2006 m. gruodžio 4 d. Alstom išsiuntė Komisijai laišką dėl su ginčijamomis faktinėmis aplinkybėmis susijusių juridinių asmenų nustatymo. Šiame laiške, be kita ko, buvo pateiktos įvairios schemos, iliustruojančios veiklos T & D sektoriuje Alstom grupės viduje įvairias restruktūrizavimo operacijas.

 Ginčijamas sprendimas

27      2007 m. sausio 24 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kurio santrauka buvo paskelbta 2008 m. sausio 10 d. Oficialiajame leidinyje (OL C 5, p. 7). Sprendimas Alstom ir Areva grupės bendrovėms buvo išsiųstas 2007 m. vasario 8 dieną.

28      Be Alstom ir Areva grupės bendrovių, ginčijamas sprendimas buvo skirtas ABB, Fuji grupės bendrovėms, Hitachi grupės bendrovėms, JAEPS, Melco, Nuova Magrini Galileo, Schneider, Siemens, Siemens AG Österreich, Siemens Transmission & Distribution Ltd (toliau – Reyrolle), Siemens Transmission & Distribution SA, Toshiba ir VA Tech Transmission & Distribution GmbH & Co. KEG.

29      Ginčijamo sprendimo 113–123 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad kartelyje dalyvavusios įvairios įmonės pasauliniu mastu, išskyrus tam tikras rinkas, koordinavo SĮDI projektų skyrimą pagal sutartas taisykles būtent tam, kad išlaikytų kvotas, kurios aiškiai parodo istoriškai nusistovėjusias jų rinkos dalis. Komisija patikslino, kad SĮDI projektai buvo skiriami remiantis bendra „Japonijos“ kvota ir bendra „Europos“ kvota, kurias po to turėjo pasidalyti atitinkamai Japonijos gamintojai ir Europos gamintojai. 1988 m. balandžio 15 d. Vienoje pasirašytame susitarime (toliau – GQ susitarimas) buvo įtvirtintos taisyklės, pagal kurias leidžiama SĮDI projektus skirti arba Japonijos gamintojams, arba Europos gamintojams ir jų vertę priskirti atitinkamai kvotai. Be to, ginčijamo sprendimo 124–132 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad kartelyje dalyvavusios įvairios įmonės sudarė žodinį susitarimą (toliau – bendrasis susitarimas), pagal kurį SĮDI projektai, Japonijoje ir Europos valstybėse narėse, dalyvaujančiose kartelyje, – kartu vadinamose SĮDI projektų „šalyse gamintojose“, – buvo iš anksto paskirti atitinkamai kartelio nariams Japonijoje ir Europoje. „Šalyse gamintojose“ tarp šių dviejų šalių grupių nebuvo keičiamasi informacija dėl SĮDI projektų ir jie nebuvo įtraukti į atitinkamas kvotas.

30      GQ susitarime buvo taisyklių, susijusių su keitimusi informacija, reikalinga kartelio tarp dviejų gamintojų grupių veikimui, o šį keitimąsi užtikrino būtent dviejų grupių sekretorės, kad būtų galima manipuliuoti atitinkamais konkursais ir nustatyti SĮDI projektų, kurie neturėjo būti atrinkti, kainas. Pagal GQ susitarimo 2 priedą šis susitarimas taikomas visame pasaulyje, išskyrus Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Japoniją ir 17 Vakarų Europos šalių. Be to, pagal bendrąjį susitarimą SĮDI projektai kitose Europos šalyse nei „šalyse gamintojose“ taip pat iš anksto buvo priskirti Europos šalių grupei, o Japonijos gamintojai įsipareigojo neteikti pasiūlymų dėl SĮDI projektų Europoje.

31      Komisijos teigimu, SĮDI projektų pasidalijimą tarp Europos gamintojų reguliavo susitarimas, kuris taip pat pasirašytas 1988 m. balandžio 15 d. Vienoje, – „E‑Group Operation Agreement for GQ‑Agreement“ („E grupės susitarimas dėl GQ susitarimo įgyvendinimo“, toliau – EQ susitarimas). Komisija pažymėjo, kad SĮDI projektų skyrimui Europoje taikytos tos pačios taisyklės bei procedūros kaip ir tos, kurios taikomos SĮDI projektų skyrimui kitose šalyse. Būtent apie SĮDI projektus Europoje taip pat turėjo būti pranešta, jie turėjo būti įtraukiami į sąrašą, paskiriami, valdomi arba jiems pasiūlyta minimali kaina.

32      Ginčijamo sprendimo 142 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad GQ susitarime ir EQ susitarime bei siekiant užtikrinti kartelio organizavimą ir veikimą atskiri kartelio nariai buvo identifikuojami suteikiant kodą, kurį Europos narių atveju sudarė skaičiai, o Japonijos narių atveju – raidės. Nuo 2002 m. liepos mėn. pradiniai kodai buvo pakeisti skaičiais.

33      Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio b punkte Komisija konstatavo, kad Alstom pažeidė EB 81 straipsnį ir Europos ekonominės erdvės susitarimo (toliau – EEE susitarimas) 53 straipsnį dalyvaudama įvairiuose susitarimuose ir suderintuose veiksmuose SĮDI projektų sektoriuje EEE nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. sausio 8 dienos. Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio c, d, e ir f punktuose ji taip pat konstatavo šį dvigubą pažeidimą padarius Areva ir Areva T & D Holding nuo 2004 m. sausio 9 d. iki gegužės 11 d., Areva T & D AG – nuo 2003 m. gruodžio 22 d. iki 2004 m. gegužės 11 d. ir Areva T & D SA – nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. gegužės 11 dienos.

34      Už ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytus pažeidimus ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b ir c punktuose Alstom buvo skirta individuali 11 475 000 EUR bauda ir solidariai su Areva T & D SA mokėtina 53 550 000 EUR bauda.

35      Už ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytus pažeidimus ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punkte Areva T & D SA buvo skirta solidariai su Alstom mokėtina 53 550 000 EUR bauda, iš kurios 25 500 000 EUR suma mokėtina solidariai su Areva, Areva T & D Holding ir Areva T & D AG.

 Procesas ir šalių reikalavimai

36      2007 m. balandžio 18 d. Areva grupės bendrovės ir Alstom Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijai pateikė šiuos ieškinius, kuriems bylų registre buvo suteikti T‑117/07 ir T‑121/07 numeriai.

37      Išklausęs teisėjo pranešėjo pranešimą, Pirmosios instancijos teismas (antroji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį T‑117/07 ir T‑121/07 bylose.

38      Išklausęs šalis, Pirmosios instancijos teismo antrosios kolegijos pirmininkas, remdamasis Procedūros reglamento 50 straipsniu, 2009 m. kovo 12 d. nutartimi sujungė T‑117/07 ir T‑121/07 bylas, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimamas galutinis sprendimas. Be to, jis tam tikrus dokumentus, pridėtus prie Alstom atsakymo į pranešimą apie kaltinimus (žr. šio sprendimo 19 punktą) ir esančius byloje T‑121/07, pripažino konfidencialiais.

39      Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Teismo klausimus per 2009 m. kovo 24 d. posėdį. Ieškovės patvirtino, kad ieškinių pagrindai arba kaltinimai, susiję su EB 81 straipsniu, turi būti suprantami, kaip susiję ir su EEE susitarimo 53 straipsniu. Šiuo atžvilgiu Komisija nurodė, kad solidari atsakomybė už konkurencijos teisės pažeidimą reiškia atsakomybę lygiomis dalimis, jei šią atsakomybę konstatuojančio sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodoma kitaip. Tačiau ieškovės ginčijo tokią prezumpciją. Galiausiai Komisija nurodė, kad vertinant konkurencijos teisės pažeidimo organizatoriaus vaidmenį reikėjo atsižvelgti į visus kriterijus, įskaitant ir organizatoriaus vaidmens trukmę ir šio vaidmens intensyvumą. Šios pastabos buvo užregistruotos posėdžio protokole. Savo paskutinėse pastabose Areva grupės bendrovės nurodė materialinę klaidą konstatuojant, kad Areva T & D AG yra ta pati bendrovė kaip ir Alstom T & D AG, kurios tik pavadinimas buvo pakeistas.

40      2009 m. balandžio 29 ir 30 d. Teismo kanceliarijai pateiktais laiškais atitinkamai Alstom ir Areva grupės bendrovės pateikė tam tikrų pastabų dėl posėdžio protokolo turinio, konkrečiai dėl Komisijos atsakymų į Teismo klausimus apie solidarią atsakomybę už konkurencijos teisės pažeidimą.

41      2009 m. birželio 3 d. Teismo nutartimi buvo atnaujinta žodinė proceso dalis. Remdamasis Nurodymų Bendrojo Teismo kancleriui 7 straipsnio 2 dalimi Teismo antrosios kolegijos pirmininkas nusprendė prie bylos medžiagos pridėti 2009 m. balandžio 29 ir 30 d. laiškus.

42      Teismo kanceliarijoje 2009 m. birželio 18 d. užregistruotu laišku Komisija pateikė savo pastabas dėl minėtų laiškų. Ji nurodė, kad kai ji skiria kelioms bendrovėms solidariai mokėtiną baudą savo sprendimo rezoliucinėje nepateikdama jokių konkrečių nurodymų, ji stengiasi nesikišti į atskirų bendraskolių vidaus santykius, kaip tarpusavyje paskirstyti baudą.

43      2009 m. liepos 1 d. sprendime Teismo antrosios kolegijos pirmininkas, patikrinęs Komisijos per minėtą posėdį žodžiu pateiktų atsakymų tikslų turinį, atmetė prašymus ištaisyti posėdžio protokolą.

44      Alstom Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio b punktą ir 2 straipsnio b ir c punktus,

–        arba žymiai sumažinti jai ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b ir c punktuose skirtą baudą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

45      Areva grupės bendrovės Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį tiek, kiek jame, pirma, nustatoma Areva T & D SA ir Alstom solidari atsakomybė už pažeidimą nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d., ir, antra, nustatoma solidari atsakomybė už pažeidimą nuo 2004 m. sausio 9 d. iki gegužės 11 d.,

–        arba panaikinti ar žymiai sumažinti jai ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punkte skirtą baudą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

46      Komisija Teismo prašo:

–        atmesti ieškinius kaip nepagrįstus,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

47      Kadangi šių bylų dalykai yra panašūs, išklausęs šalis šiuo klausimu Teismas mano, kad reikia sujungti šias bylas pagal Procedūros reglamento 50 straipsnį, kad būtų bendrai priimamas galutinis sprendimas.

48      Ieškiniais visų pirma siekiama panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio b, c, d, e ir f punktus ir (arba) panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b ir c punktus arba iš dalies pakeisti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b ir c punktus.

49      Pirmiausia reikia išnagrinėti reikalavimus panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio b, c, d, e ir f punktus. Paskui bus nagrinėjami, kiek to reikės, reikalavimai panaikinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b ir c punktus. Galiausiai, jei to reikės, bus nagrinėjami reikalavimai iš dalies pakeisti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b ir c punktus.

50      Grįsdamos savo reikalavimus byloje T–117/07 Areva grupės bendrovės nurodo septynis ieškinio pagrindus. Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su EB 253 straipsnyje numatytos pareigos motyvuoti nesilaikymu. Antrasis pagrindas iš esmės susijęs su pažeidimų priskyrimo taisyklių, išplaukiančių iš EB 81 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies, pažeidimu ir pagrindinių teisinio saugumo bei nuostatų negaliojimo atgaline data principų pažeidimu. Trečiasis ieškinio pagrindas iš esmės susijęs su pažeidimų priskyrimo taisyklių, išplaukiančių iš EB 81 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies, pažeidimu. Ketvirtasis pagrindas iš esmės susijęs su pažeidimų priskyrimo ir baudų solidaraus mokėjimo taisyklių, išplaukiančių iš EB 81 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies, pažeidimu, EB 7 straipsnio pažeidimu ir pagrindinių vienodo požiūrio ir proporcingumo, teisinio saugumo, nuostatų negaliojimo atgaline data ir veiksmingos teisminės apsaugos principų pažeidimu. Penktasis ieškinio pagrindas susijęs su baudų solidaraus mokėjimo taisyklių, išplaukiančių iš EB 81 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies, pažeidimu. Šeštasis ieškinio pagrindas iš esmės susijęs su 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 23 straipsnio 2 dalies a punkto pažeidimu ir Komisijos Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir [AP] 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171, toliau – gairės) 2 punkto pažeidimu, vertinimo klaida ir pagrindinių vienodo požiūrio bei proporcingumo principų pažeidimu. Galiausiai septintasis ieškinio pagrindas iš esmės susijęs su vertinimo klaida bei EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies, taip pat pranešimo dėl bendradarbiavimo pažeidimu.

51      Grįsdama savo reikalavimus byloje T–121/07 Alstom nurodo aštuonis ieškinio pagrindus. Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimu. Antrasis pagrindas iš esmės susijęs su baudų solidaraus mokėjimo taisyklių, išplaukiančių iš EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio, pažeidimu, pagrindinių teisinio saugumo bei bausmių individualumo principų pažeidimu ir EB 253 straipsnyje numatytos pareigos motyvuoti nesilaikymu. Ketvirtasis ieškinio pagrindas susijęs visų pirma su pažeidimų priskyrimo taisyklių, išplaukiančių iš EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio, pažeidimu bei teisės klaida, arba su Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio pažeidimu. Penktasis pagrindas iš esmės susijęs su vertinimo klaida, gairių pažeidimu, vienodo požiūrio ir proporcingumo principų pažeidimu ir pareigos motyvuoti nesilaikymu. Šeštasis ieškinio pagrindas iš esmės susijęs su pažeidimo tęstinumo įrodinėjimo taisyklių, išplaukiančių iš Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalies ir iš dalies pakeisto 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17 Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81 ir 82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 15 straipsnio 2 dalies, pažeidimu ir teisinio saugumo principo pažeidimu. Septintasis ieškinio pagrindas susijęs su teisės į gynybą užtikrinimo principo ir Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Aštuntasis ieškinio pagrindas iš esmės susijęs su gairių pažeidimu arba su proporcingumo principo pažeidimu.

52      Kadangi tam tikri ieškovių nurodyti pagrindai sutampa, jie bus nagrinėjami kartu laikantis gero teisingumo administravimo principo.

 Dėl reikalavimų panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio b, c, d, e ir f punktus

53      Prašymas panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio b, c, d, e ir f punktus grindžiamas ieškinio pagrindais ir kaltinimais, kuriais ginčijama Komisijos išvada, kad Areva grupės bendrovės ir Alstom pažeidė EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį dalyvaudamos įvairiuose susitarimuose ir suderintuose veiksmuose EEE ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytais laikotarpiais (žr. šio sprendimo 33 punktą).

54      Byloje T‑117/07 reikalavimas panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio c, d, e ir f punktus grindžiamas ieškinyje nurodytais pagrindais ir kaltinimais, kuriais ginčijami Komisijos vertinimai, pagal kuriuos Areva T & D SA už 1992 m. gruodžio 7 d.–2004 m. gegužės 11 d. laikotarpį, Areva T & D AG už 2003 m. gruodžio 22 d.–2004 m. gegužės 11 d. laikotarpį ir Areva bei Areva T & D Holding SA už 2004 m. sausio 9 d.–gegužės 11 d. laikotarpį yra asmeniškai atsakingos už jų SĮDI srityje veikiančių padalinių ar jų dukterinių bendrovių dalyvavimą visuose susitarimuose ir suderintuose veiksmuose EEE (antrasis, trečiasis, ketvirtasis ir penktasis ieškinio pagrindai) arba kuriais grindžiamas esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas, galėjęs turėti reikšmės minėtiems vertinimams (pirmasis ieškinio pagrindas).

55      Byloje T‑121/07 reikalavimas panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio b punktą grindžiamas ieškinyje nurodytais pagrindais ir kaltinimais, kuriais ginčijami Komisijos vertinimai, pagal kuriuos Alstom yra asmeniškai atsakinga už jos SĮDI srityje veikiančių padalinių ar jos dukterinių bendrovių dalyvavimą visuose susitarimuose ir suderintuose veiksmuose EEE nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. gegužės 11 d. (ketvirtasis ir šeštasis ieškinio pagrindai) arba kuriais grindžiamas esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas, galėjęs turėti reikšmės minėtiems vertinimams (trečiasis ieškinio pagrindas).

 Pirminės pastabos

56      Iš ieškiniuose nurodytų pagrindų ir kaltinimų matyti, kad, viena vertus, Areva grupės bendrovės ir, kita vertus, Alstom turi diametraliai priešingas nuomones dėl pažeidimo priskyrimo už visą ar už dalį laikotarpio nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. gegužės 11 dienos.

57      Alstom tvirtina, kad jos asmeninė atsakomybė už jos SĮDI srityje veikiančių padalinių dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. sausio 8 d. buvo perkelta Alstom T & D SA ir Alstom T & D AG po jos grupės veiklos T & D sektoriuje restruktūrizavimo. Be to, ji nurodo, kad jai negali būti priskirta jokia asmeninė atsakomybė už minėtų dukterinių bendrovių dalyvavimą darant pažeidimą atitinkamai nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d. ir nuo 2003 m. gruodžio 22 d. iki 2004 m. sausio 8 d., nes Alstom T & D SA ir Alstom T & D AG, kurioms buvo patikėta minėta veikla, dėl savo elgesio rinkoje spręsdavo savarankiškai. Galiausiai Alstom tvirtina, kad jai priskirta asmeninė atsakomybė už jos SĮDI srityje veikiančių padalinių, t. y. Alstom T & D SA ir Alstom T & D AG dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. sausio 8 d., po veiklos T & D sektoriuje perleidimo iš vienos grupės kitai, buvo perkelta kartu su minėtomis dukterinėmis bendrovėmis (kurios tapo Areva T & D SA ir Areva T & D AG) Areva grupės bendrovėms.

58      Tuo tarpu Areva grupės bendrovės tvirtina, kad joms negali būti nustatyta jokia asmeninė atsakomybė už Alstom grupės bendrovių dalyvavimą darant pažeidimą atitinkamai nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d. ir nuo 2003 m. gruodžio 22 d. iki 2004 m. sausio 8 d., nes dėl Alstom T & D SA ir Alstom T & D AG, kurioms buvo patikėta veikla SĮDI srityje, elgesio rinkoje spręsdavo Alstom. Be to, Areva ir Areva T & D Holding SA tvirtina, kad joms negali būti nustatyta asmeninė atsakomybė už jų dukterinių bendrovių dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2004 m. sausio 9 d. iki gegužės 11 d., nes Areva T & D SA ir Areva T & D AG, kurioms buvo perleista minėta veikla, dėl savo elgesio rinkoje spręsdavo savarankiškai.

59      Reikia pažymėti, kad savo rašytiniuose pareiškimuose ieškovės remiasi aplinkybe, kad Areva T & D SA ir Areva T & D AG yra tik nauji pavadinimai, suteikti Alstom T & D SA ir Alstom T & D AG po pastarųjų perleidimo 2004 m. sausio 8 d. Areva grupei. Šiuo klausimu į Areva grupės bendrovių galutinėse per posėdį pateiktose pastabose esančius tvirtinimus, jog Komisija padarė materialinę klaidą konstatuodama, kad Areva T & D AG yra ta pati bendrovė, kaip ir Alstom T & D AG, negalima atsižvelgti. Iš tikrųjų, kadangi šie tvirtinimai iš esmės yra ieškinio pagrindas, susijęs su tuo, kad ginčijamas sprendimas faktiniu atžvilgiu yra klaidingas, reikia priminti, kad pagal Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Kadangi nagrinėjamu atveju Areva grupės bendrovės nenurodė pagrindinių faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas naujas ieškinio pagrindas, taip pat a fortiori nenurodė, kad šios aplinkybės tapo žinomos vykstant procesui, reikia atmesti šiuos anksčiau minėtus tvirtinimus kaip nepriimtinus. Todėl bylose T‑117/07 ir T‑121/07 Alstom T & D AG ir Areva T & D AG reikia vertinti kaip du vieno ir to paties juridinio asmens pavadinimus.

 Dėl Alstom asmeninės atsakomybės už jos SĮDI srityje veikiančių padalinių dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 d. perkėlimo Areva T & D SA ir Areva T & D AG

–       Šalių argumentai

60      Alstom ketvirtojo ieškinio pagrindo antra dalimi, susijusia su teisės klaida, kaltina Komisiją ginčijamame sprendime neperkėlus jai nustatytos asmeninės atsakomybės už jos padalinio „T & D sektorius“ dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1998 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 d. Areva T & D SA ir Areva T & D AG.

61      Alstom nurodo, kad Komisija padarė teisės klaidą taikydama EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatyto pažeidimo priskyrimo taisykles, nes santykiams tarp jos ir jos buvusių dukterinių bendrovių, veikiančių T & D sektoriuje, Komisija netaikė „ekonominio tęstinumo“ kriterijaus, nustatyto teismų praktikoje (2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 356–359 punktai ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją, T‑43/02, Rink. p. II‑3435, 132 punktas), ir pripažino ją asmeniškai atsakinga už dalies jos „T & D sektoriaus“ dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 d., nepaisant to, kad po restruktūrizavimo Alstom grupės viduje šį įmonė buvo perleista jos buvusioms dukterinėms bendrovėms, veikiančioms T & D sektoriuje. Ji nurodo, kad nors Alstom grupės „T&D sektorius“ iki 1992 m. gruodžio 7 d. neturėjo teisinio subjektiškumo, minėtą dieną ne Šveicarijoje įsteigta dukterinė bendrovė, veikianti minėtoje srityje, t. y. Kléber Eylau (vėliau pervadinta Alstom T & D SA, dar vėliau – Areva T & D SA), leido Komisijai priimant ginčijamą sprendimą nustatyti juridinį asmenį, kuriam buvo perleista darant pažeidimą dalyvavusi įmonė ir kuriam turėtų būti priskirtas minėtas pažeidimas. Tie patys argumentai gali būti taikomi ir Alstom veiklos T & D sektoriuje Šveicarijoje perleidimui 2003 m. gruodžio 22 d. Alstom (Schweiz) Services AG (vėliau pervadintai Alstom T & D AG, dar vėliau tapusiai Areva T & D AG).

62      Komisija atmeta Alstom argumentus ir prašo atmesti šį kaltinimą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

63      Konkurencijos teisėje įmonė turi būti suprantama kaip ekonominis vienetas nagrinėjamo pažeidimo dalyko požiūriu (šiuo klausimu žr. 1984 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hydrotherm Gerätebau, 170/83, Rink. p. 2999, 11 punktą; 2000 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo DSG prieš Komisiją, T‑234/95, Rink. p. II‑2603, 124 punktą ir 2005 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo DaimlerChrysler prieš Komisiją, T‑325/01, Rink. p. II‑3319, 85 punktą). EB 81 straipsnio 1 dalis, kurioje draudžiami įmonių susitarimai ar suderinti veiksmai, galintys paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje, yra skirta ekonominiams vienetams, kuriems būdingas bendras žmogiškųjų išteklių, materialių ir nematerialių elementų valdymas, kuriais siekiama konkretaus ilgalaikio ekonominio tikslo ir kurie gali prisidėti vykdant minėtoje nuostatoje numatytą pažeidimą (šiuo klausimu žr. 1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Enichem Anic prieš Komisiją, T‑6/89, Rink. p. II‑1623, 235 punktą ir 1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shell prieš Komisiją, T‑11/89, Rink. p. II‑757, 311 punktą).

64      Pagal EB 81 straipsnį priimtų sprendimų taikymo ir vykdymo tikslais adresatu reikia nustatyti subjektą, turintį teisinį subjektiškumą (šiuo klausimu žr. 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, toliau – PVC II, T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 978 punktą ir 2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, T‑112/05, Rink. p. II‑5049, 59 punktą). Priimdama sprendimą pagal EB 81 straipsnio 1 dalį Komisija turi nurodyti fizinį ar juridinį asmenį ar asmenis, kurie gali būti patraukti atsakomybėn už nagrinėjamos įmonės elgesį, dėl kurio jie gali būti baudžiami ir kuriems bus skirtas šis sprendimas (šiuo klausimu žr. 63 punkte minėto Sprendimo Hydrotherm Gerätebau 11 punktą).

65      Remiantis asmeninės atsakomybės principu (1972 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo ICI prieš Komisiją, 48/69, Rink. p. 619, 131–141 punktai; 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 78 punktas ir 2007 m. gruodžio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo ETI ir kt., C‑280/06, Rink. p. I‑10893, 39 punktas; taip pat žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados minėtame Sprendime ETI ir kt., Rink. p. I‑10892, 71 ir paskesnius punktus), pagal kurį asmuo yra atsakingas tik už savo veiksmus (generalinio advokato G. Cosmas išvados minėtame Sprendime Komisija prieš Anic Partecipazioni, Rink. p. I‑4130, 74 punktas), iš esmės už įmonės padarytą pažeidimą turi atsakyti tas fizinis ar juridinis asmuo, kuris vadovavo įmonei pažeidimo padarymo metu, net jei sprendimo, kuriame nustatytas šis pažeidimas, priėmimo momentu įmonės valdymas buvo patikėtas kitam asmeniui (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimų SCA Holding prieš Komisiją, C‑297/98 P, Rink. p. I‑10101, 27 punktas ir Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją, C‑286/98 P, Rink. p. I‑9925, 37 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cascades prieš Komisiją, C‑279/98 P, Rink. p. I‑9693, 79 punktą).

66      Esant tam tikroms ypatingoms aplinkybėms taikant „ekonominio tęstinumo“ kriterijų, pagal kurį konkurencijos normų pažeidimas gali būti priskirtas pažeidimą padariusio juridinio asmens teisių perėmėjui net tada, kai perleidėjas priimant minėtą pažeidimą konstatuojantį sprendimą dar nėra nutraukęs veiklos, teismų praktikoje leidžiama nukrypti nuo asmeninės atsakomybės principo, siekiant išvengti šių taisyklių pažeidimo, pavyzdžiui, tinkamai pakeičiant atitinkamų bendrovių teisinę formą (2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją, T‑9/99, Rink. p. II‑1487, 105 ir 106 punktai).

67      Minėtame Sprendime Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją (356–359 punktai) Teisingumo Tesimas nusprendė, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos nuspręsdamas, jog Komisija galėjo įmonės perleidimo iš vienos grupės kitai atveju pripažinti perėmusią bendrovę atsakinga už įmonės iki jos perleidimo padarytą pažeidimą, nepaisant to, kad perleidusi bendrovė teisiškai toliau egzistavo. Nukrypdamas nuo minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 145 punkte pateiktos išvados, pagal kurią „ekonominio tęstinumo“ kriterijus svarbus tik tuomet, kai už įmonės valdymą atsakingas juridinis asmuo po pažeidimo nustoja teisiškai egzistavęs, Teisingumo Teismas rėmėsi aplinkybe, kad perleidusi bendrovė perimančiai bendrovei perleido visą savo ūkinę veiklą, išlaikydama su pastarąja, kurios 50 % akcijų ji valdė, struktūrinius ryšius.

68      Minėtame Sprendime Jungbunzlauer prieš Komisiją (132 ir 133 punktai) Pirmosios instancijos teismas, darydamas nuorodą į minėtą Sprendimą Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, nusprendė, jog tai, kad bendrovė toliau veikia kaip juridinis vienetas, nereiškia, jog Bendrijos konkurencijos teisės požiūriu dalis šios bendrovės veiklos, sudarančios įmonę, negalėtų būti perduota kitai bendrovei, kuri tampa atsakinga už minėtos įmonės padarytus pažeidimus. Todėl Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisija nepadarė teisės klaidos dėl įmonės perleidimo iš vienos grupės kitai konstatuodama, kad iki perleidimo šios įmonės padarytas pažeidimas turi būti priskirtas perėmusiai bendrovei, nors perleidusi bendrovė teisiškai toliau egzistavo. Šiuo atveju, nors perleidžianti bendrovė išsaugojo su nagrinėjama įmone susijusią gamybos veiklą, vis dėlto ji šios įmonės valdymą ir vadovavimą perdavė ją perėmusiai bendrovei, kuri dėl to galėjo būti vertinama kaip perleidusios bendrovės teisių perėmėja.

69      Minėto Sprendimo ETI ir kt. 38–42 punktuose Teisingumo Teismas „ekonominio tęstinumo“ kriterijų grindė būtinybe užtikrinti sankcijų už konkurencijos teisės pažeidimus atgrasantį pobūdį. Darydamas nuorodą į minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją Teisingumo Teismas sprendimo 48–51 punktuose nurodė, kad toks sankcijos skyrimas yra priimtinas ir neprieštarauja asmeninės atsakomybės principui, net jei pažeidimą padaręs vienetas egzistuoja tuo metu, kai sankcionuojamas vienetas, kuriam jis perleido savo ūkinę veiklą, kai šiuos subjektus kontroliavo tas pats asmuo, ir jie, atsižvelgiant į glaudžius ryšius, juos vienijančius ekonominiu ir organizaciniu aspektu, iš esmės laikėsi tokių pačių komercinių gairių. Jis taip pat nusprendė, kad EB 81 ir paskesni straipsniai turi būti aiškinami taip, kad kai nuo tos pačios valdžios institucijos priklausančių subjektų veiksmai, kuriais padaromas tas pats konkurencijos taisyklių pažeidimas, buvo atliekami vieno subjekto, paskui juos iki užbaigimo tęsė kitas subjektas, perėmęs pirmojo, nenustojusio egzistuoti, teises, šis antrasis subjektas gali būti nubaustas už visą pažeidimą, jei nustatyta, kad abu subjektai veikė valdomi minėtos institucijos.

70      Minėta teismų praktika pagal analogiją taikoma ir EEE susitarimo 53 straipsniui.

71      Nagrinėjamu atveju pirmiausia reikia apibrėžti „įmonę“ konkurencijos teisės prasme, kuri dalyvavo darant ginčijamo sprendimo 1 straipsnio b punkte Alstom priskirtą pažeidimą. Iš ginčijamo sprendimo 5–87 konstatuojamosiose dalyse pateikto „sektoriaus, dėl kurio vyksta procedūra“, aprašymo ir iš ginčijamo sprendimo 16–22 konstatuojamosiose dalyse pateikto „įmonių, dėl kurių vyksta procedūra“, aprašymo matyti, kad nagrinėjama įmonė, kurią sudaro bendras žmogiškųjų išteklių, materialių ir nematerialių elementų valdymas, iš pradžių Alstom grupės viduje, o po 2004 m. sausio 8 d. įvykusio perleidimo iš vienos grupės kitai grupei (žr. šio sprendimo 9 punktą) Areva grupės viduje veikė SĮDI srityje (toliau – nagrinėjama įmonė). Todėl Alstom neteisingai tvirtina, kad atitinkamą įmonę sudarė Alstom grupės „T & D sektorius“ ar, plačiąja prasme, visi elementai, kurie faktinių aplinkybių metu prisidėjo prie šio sektoriaus veiklos.

72      Iš ginčijamo sprendimo 357 ir 358 konstatuojamųjų dalių taip pat matyti, kad priskirdama Alstom atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 d., Komisija nurodė, kad iki 1992 m. gruodžio 7 d. Alstom grupės viduje su SĮDI susijusią veiklą tiesiogiai vykdė Alsthom SA, vėliau GEC Alsthom SA, o ne Areva T & D SA ir Areva T & D AG pirmtakės. Ji taip pat nurodė, kad iki 2002 m. gruodžio mėn. Alstom grupės veikla T & D sektoriuje Šveicarijoje buvo vykdoma Sprecher Energie (Alsthom SA ją įsigijo 1986 m. sausio mėn.), kuri vėliau tapo Alstom AG (Suisse). Konstatavusi, kad atitinkami teisiniai vienetai toliau egzistavo Alstom grupės viduje naujais pavadinimais, Komisija nusprendė, jog Alstom, kaip patronuojanti bendrovė, valdanti jai priklausančius įvairius vienetus, yra atsakinga už šių veiklą iki Areva T & D SA ir Areva T & D AG pirmtakių įsteigimo. Atsižvelgdama į tai Komisija nusprendė, kad Areva T & D SA ir Areva T & D AG, kaip teisių perėmėjos, neturi būti atsakingos už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą aptariamu laikotarpiu, net jei Alstom grupės veikla T & D sektoriuje vėliau buvo perleista jų pirmtakėms.

73      Alstom nenurodo jokio specialaus pagrindo ar kaltinimo, susijusio su ginčijamo sprendimo, kuriuo jai priskiriamas atitinkamos įmonės dalyvavimas darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 d., nes faktinių aplinkybių susiklostymo metu ji valdė minėtą įmonę per visiškai valdomas ar beveik visiškai valdomas dukterines bendroves, motyvais. Ji tik nurodo, kad ši jos atsakomybė remiantis „ekonominio tęstinumo“ kriterijumi, įtvirtintu minėtuose sprendimuose Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją ir Jungbunzlauer prieš Komisiją, turėtų būti perkelta Areva T & D SA ir Areva T & D AG.

74      Pirmiausia reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 339 konstatuojamoji dalis, į kurią daroma nuoroda 357 konstatuojamojoje dalyje, negali būti pripažinta kaip pagrindžianti Komisijos sprendimą neperkelti atsakomybės Areva T & D SA ir Areva T & D AG už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 dienos. Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 339 konstatuojamojoje dalyje numatoma galimybė, remiantis minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 356–359 punktuose ir minėto Sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją 132 punkte įtvirtintais principais, perkelti vienos bendrovės atsakomybę kitai, tai pačiai grupei priklausančiai bendrovei pagal „ekonominio tęstinumo“ kriterijų. Komisija minėtoje konstatuojamojoje dalyje nurodo, kad aplinkybė, jog bendrovė, perleidusi dalį savo veiklos kitai tos pačios grupės bendrovei, išsaugo savo teisinį subjektiškumą, netrukdo antrosios bendrovės pripažinti atsakinga už pirmosios padarytus pažeidimus. Iš to matyti, kad vertinant atsakomybės už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 d. neperkėlimo Areva T & D SA ir Areva T & D AG pagrįstumą, negalima atsižvelgti į ginčijamo sprendimo 357 konstatuojamojoje dalyje esančią nuorodą į 339 konstatuojamąją dalį.

75      Atsiliepime į ieškinį byloje T‑121/07 Komisija tvirtina, kad ginčijamame sprendime ji tuo rėmėsi taikydama iš asmeninės atsakomybės išplaukiančias taisykles (žr. šio sprendimo 65 punktą). Iš ginčijamo sprendimo 357 ir 358 konstatuojamųjų dalių, kurių turinio santrauka pateikta šio sprendimo 72 punkte, matyti, kad atitinkamos įmonės dalyvavimas darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 d. buvo priskirtas Alstom dėl to, jog ji tuo metu valdė minėtą įmonę per visiškai valdomas ar beveik visiškai valdomas Alstom grupės dukterines bendroves.

76      Todėl į klausimą, ar, kaip tvirtina Alstom, atsakomybė už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 d. turi būti perkelta Areva T & D SA ir Areva T & D AG, nes minėta įmonė 1992 m. gruodžio 7 d iš GEC Alsthom SA ir 2003 m. gruodžio 22 d. iš Alstom AG (Suisse) buvo perleista jų pirmtakėms, t. y. atitinkamai Kléber Eylau ir Alstom (Schweiz) Services.

77      Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog Alstom tvirtinimas reikštų, kad Areva T & D SA ir Areva T & D AG turi atsakyti už asmeniškai GEC Alsthom SA ir Alstom AG (Suisse), kurios aptariamu laikotarpiu Alstom grupės viduje buvo visiškai valdomos ar beveik visiškai valdomos Alstom dukterinės bendrovės ar jų pirmtakės, priskirtiną pažeidimą.

78      Tokioje situacijoje „ekonominio tęstinumo“ kriterijus gali būti taikomas tik tuo atveju, jei atitinkama įmonė po Alstom grupės reorganizavimo 1992 m. gruodžio 7 d. ir 2003 m. gruodžio 22 d. nebebuvo nei priklausoma nuo Alstom, nei jos valdoma. Tačiau jei Alstom nenustojo per savo visiškai valdomas ar beveik visiškai valdomas dukterines bendroves valdyti atitinkamos įmonės iki jos perleidimo kitai grupei 2004 m. sausio 8 d., ji išlieka asmeniškai atsakinga už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 d., o Komisija, santykiams tarp Alstom ir jos dukterinių bendrovių, veikiančių T & D sektoriuje, kalbant apie minėtas restruktūrizavimo operacijas, netaikydama „ekonominio tęstinumo“ kriterijaus, nepadarė teisės klaidos (šiuo klausimu žr. generalinio advokato J. Mischo išvados byloje, kurioje buvo priimtas minėtas 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimas SCA Holding prieš Komisiją, Rink. p. I‑10104, 26 punktą).

79      Dėl visų šių priežasčių, prieš nusprendžiant dėl šio kaltinimo, reikėtų išnagrinėti ieškinio pagrindus ir kaltinimus dėl atitinkamos įmonės dalyvavimo darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 d. priskyrimo ginčijamo sprendimo 1 straipsnio b punkte Alstom, kaip Alstom T & D SA ir Alstom T & D AG patronuojančiai bendrovei ir jų savininkei.

 Dėl asmeninės Alstom, kaip Alstom T & D SA ir Alstom T & D AG patronuojančios bendrovės ir jų savininkės, atsakomybės už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 dienos

–       Šalių argumentai

80      Alstom ketvirtojo ieškinio pagrindo pirma dalimi, susijusia su EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatyto pažeidimo priskyrimo taisyklių pažeidimu, kaltina Komisiją ginčijamame sprendime jai, kaip Alstom T & D SA ir Alstom T & D AG patronuojančiai bendrovei ir jų savininkei, priskyrus atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 dienos.

81      Trečiuoju ieškinio pagrindu Alstom kaltina Komisiją pažeidus EB 253 straipsnį, nes, atsižvelgiant į jos per administracinę procedūrą pateiktus dokumentus, ši nepakankamai motyvavo, kodėl jai, kaip Alstom T & D SA ir Alstom T & D AG patronuojančiai bendrovei ir jų savininkei, buvo priskirtas pažeidimas. Per posėdį ji šiuo klausimu taip pat nurodė teisės į gynybą užtikrinimo ir šalių lygybės Sąjungos teismuose principų pažeidimą.

82      Savo septintuoju ieškinio pagrindu Alstom nurodo teisės į gynybą užtikrinimo principo ir Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes Komisija ginčijamame sprendime jai, kaip Alstom T & D SA ir Alstom T & D AG patronuojančiai bendrovei ir jų savininkei, priskyrė atsakomybę už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 d., remdamasi tam tikromis Areva grupės nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, prieš tai jos neinformavusi, kad į šias aplinkybes gali būti atsižvelgta vertinant jos atvejį ir neleidus jai pateikti savo nuomonės dėl jų. Tas pats pasakytina ir apie ginčijamo sprendimo 351 ir 354 konstatuojamosiose dalyse nurodytus įrodymus, susijusius su Alsthom SA, vienos iš jos pirmtakių, nubaudimu 1988 m. kovo 1 d. Prancūzijos konkurencijos tarybos sprendimu, ir su šešių Alstom T & D SA valdybos narių tuo metu ar vėliau vadovaujančių postų joje užėmimu.

83      Komisija neigia Alstom argumentus ir prašo atmesti minėtus ieškinio pagrindus ar kaltinimus.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

84      Taikant konkurencijos taisykles, formalus dviejų bendrovių skirtumas dėl to, kad jos yra skirtingi juridiniai asmenys, nėra lemiamas veiksnys, svarbiausia tai, ar jos rinkoje veikia kaip vienas asmuo, ar ne (šiuo klausimu žr. 65 punkte minėto Sprendimo ICI prieš Komisiją 140 punktą). Todėl gali prireikti nustatyti, ar dvi bendrovės – skirtingi juridiniai asmenys – priklauso vienai įmonei ar ekonominiam vienetui, formuojančiam rinkoje bendrą elgesį (63 punkte minėto Sprendimo DaimlerChrysler prieš Komisiją 85 punktas).

85      Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, aplinkybė, jog dukterinė bendrovė turi savarankišką teisinį subjektiškumą, dar nereiškia, kad už jos elgesį atsakomybė negali tekti patronuojančiai bendrovei, ypač jeigu dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės įgyvendina patronuojančios bendrovės nurodymus (65 punkte minėto Sprendimo ICI prieš Komisiją 132 ir 133 punktai bei 64 punkte minėto Sprendimo PVC II 960 punktas). Kai dukterinė bendrovė realiai nesprendžia savarankiškai dėl savo elgesio rinkoje, EB 81 straipsnio 1 dalyje nurodyti draudimai gali būti laikomi netaikomais santykiams tarp jos ir jos patronuojančios bendrovės, su kuria ji sudaro ekonominį vienetą (65 punkte minėto Sprendimo ICI prieš Komisiją 134 punktas; 1995 m. sausio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Viho prieš Komisiją, T‑102/92, Rink. p. II‑17, 51 punktas).

86      Tokioje situacijoje Komisija iš principo turi įrodyti, kad patronuojanti bendrovė iš tikrųjų darė lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje, pateikiant faktinius įrodymus, kaip, pavyzdžiui, patronuojančios bendrovės valdymo galios turėjimas savo dukterinės bendrovės atžvilgiu (žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Avebe prieš Komisiją, T‑314/01, Rink. p. II‑3085, 136 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Vis dėlto iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktikos matyti, kad Komisija gali pagrįstai preziumuoti, jog 100 % patronuojančiai bendrovei priklausanti dukterinė bendrovė iš esmės vykdo jos duotus nurodymus, ir ši prezumpcija reiškia, jog Komisija neprivalo patikrinti, ar patronuojanti bendrovė iš tikrųjų pasinaudojo tokiais savo įgaliojimais dukterinės bendrovės atžvilgiu. Jeigu pranešime apie kaltinimus Komisija išreiškia savo ketinimą už pažeidimą, priskirtiną dukterinei bendrovei, laikyti asmeniškai atsakinga patronuojančią bendrovę, remdamasi atsakomybės prezumpcija, išplaukiančia iš viso dukterinės bendrovės kapitalo priklausymo patronuojančiai bendrovei, patronuojanti bendrovė, norėdama paneigti jai priskirtą atsakomybę, per administracinę procedūrą ar vėliausiai Sąjungos teisme turi pateikti pakankamų įrodymų, galinčių paneigti prezumpciją, įrodant, kad nepaisant to, jog patronuojanti bendrovė valdo visą dukterinės bendrovės kapitalą, ši visiškai savarankiškai priimdavo sprendimus rinkoje (žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Akzo Nobel prieš Komisiją, T‑330/01, Rink. p. II‑3389, 82 ir 83 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).

87      Komisijai turi būti suteikta galimybė pažeidimą konstatuojančiame sprendime atsižvelgti į atitinkamų įmonių atsakymus į pranešimą apie kaltinimus. Šiuo atžvilgiu ji turi galėti ne tik priimti arba atmesti atitinkamų įmonių argumentus, bet ir pati išnagrinėti jų nurodytas faktines aplinkybes arba atsisakyti kaltinimų, kurie pasirodė nepagrįsti, arba pataisyti ar papildyti – tiek faktinių aplinkybių, tiek teisės atžvilgiu – savo argumentus, pagrindžiančius pareikštus kaltinimus (2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją, T‑15/02, Rink. p. II‑497, 93 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 1970 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją, 41/69, Rink. p. 661, 91 ir 92 punktus; 1975 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, 40/73–48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, Rink. p. 1663, 437 ir 438 punktus ir 1980 m. spalio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo van Landewyck ir kt. prieš Komisiją, 209/78–215/78 ir 218/78, Rink. p. 3125, 68 punktą).

88      Dėl Komisijos pareigos motyvuoti sprendimus, kuriais konstatuojamas konkurencijos normų pažeidimas, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką reikia skirti kaltinimą, susijusį su motyvavimo nebuvimu ar stoka, nuo kaltinimo, susijusio su sprendimo motyvų netikslumu (dėl klaidos dėl faktinių aplinkybių ar teisinio vertinimo). Pastarasis aspektas priklauso ginčijamo sprendimo esminio teisėtumo, o ne esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimo nagrinėjimui ir todėl dėl jo negali būti pripažintas EB 253 straipsnio pažeidimas (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 67 ir 72 punktus; 2000 m. kovo 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo VBA prieš Florimex ir kt., C‑265/97 P, Rink. p. I‑2061, 114 punktą ir 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo International Power ir kt. prieš NALOO, C‑172/01 P, C‑175/01 P, C‑176/01 P ir C‑180/01 P, Rink. p. I‑11421, 145 punktą; 1997 m. lapkričio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cipeke prieš Komisiją, T‑84/96, Rink. p. II‑2081, 47 punktą). EB 253 straipsnyje numatyta motyvavimo pareiga kaip esminis procedūrinis reikalavimas turi atitikti ginčijamo akto pobūdį bei aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti priimtos priemonės pagrindimą, o kompetentingas teismas – vykdyti jos kontrolę (2003 m. rugsėjo 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Volkswagen prieš Komisiją, C‑338/00 P, Rink. p. I‑9189, 124 punktas). Nors pagal EB 253 straipsnį Komisija privalo nurodyti faktines ir teisines aplinkybes, nuo kurių priklauso sprendimo pateisinimas ir teisiniai vertinimai, leidę jį priimti, minėta nuostata nereikalauja, kad Komisija aptartų visus faktinius ir teisinius klausimus, kurie buvo nagrinėjami administracinėje procedūroje (1984 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo VBVB ir VBBB prieš Komisiją, 43/82 ir 63/82, Rink. p. 19, 22 punktas; 1989 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belasco ir kt. prieš Komisiją, 246/86, Rink. p. 2117, 55 punktas ir minėto Sprendimo Volkswagen prieš Komisiją 127 punktas). Motyvavimo reikalavimas turi būti įvertintas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, be kita ko, į akto turinį, motyvų, kuriais remiamasi, pobūdį bei asmenų, kuriems skirtas aktas, ar kitų asmenų, kurie yra konkrečiai ir tiesiogiai su šiuo aktu susiję, suinteresuotumą gauti paaiškinimus (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 63 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

89      Minėta teismų praktika pagal analogiją taikytina Komisijos sprendimams, kuriais konstatuojamas EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalyje numatytas pažeidimas.

90      Nagrinėjamu atveju pranešimo apie kaltinimus 331 ir 337 punktuose Komisija nurodė, kad remdamasi atsakomybės prezumpcija, išplaukiančia iš viso dukterinės bendrovės kapitalo priklausymo patronuojančiai bendrovei, ketinanti pripažinti Alstom atsakinga solidariai su Areva T & D SA ir Areva T & D AG už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 d. (žr. šio sprendimo 86 punktą).

91      Iš ginčijamo sprendimo 335, 348–356 ir 358 konstatuojamųjų dalių matyti, kad pripažindama Alstom atsakinga solidariai su Areva T & D SA už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 d., Komisija galiausiai rėmėsi ne tik atsakomybės prezumpcija, išplaukiančia iš viso dukterinių bendrovių kapitalo priklausymo patronuojančiai bendrovei, bet ir faktiniais įrodymais, pateiktais vykstant administracinei procedūrai. Ginčijamo sprendimo 351 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė 1988 m. kovo 1 d. Prancūzijos konkurencijos tarybos sprendimą, kuriuo Alsthom buvo skirta bauda pagal Prancūzijos konkurencijos teisę už pasiūlymų klastojimą, be kita ko, elektros įrangos srityje (vidutinės įtampos transformatoriai). Ginčijamo sprendimo 353 konstatuojamojoje dalyje ji nurodė Alstom pateiktus įrodymus, kuriais buvo siekiama įrodyti, kad Alstom grupės viduje organizacinė struktūra buvo svarbesnė nei teisinė struktūra ir kad, pavyzdžiui, T & D sektoriuje su SĮDI projektais susijusiai veiklai pačiu aukščiausiu lygiu vadovavo Alstom ir jos pirmtakės. Galiausiai ginčijamo sprendimo 354 ir 355 konstatuojamosiose dalyse ji nurodė Areva grupės bendrovių pateiktus įrodymus, kurie leido nustatyti šešis Alstom T & D SA valdybos narius, kurie tuo pat metu arba vėliau iki 2004 m. sausio mėn. buvo ir Alstom grupės „vadovaujančių bendrovių“ valdybos nariais ar net generaliniu direktoriumi.

92      Alstom neginčija vertinimų, pateiktų ginčijamame sprendime, pagal kuriuos Alstom T & D SA ir Alstom T & D AG nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d. buvo jai visiškai priklausančios dukterinės bendrovės. Tačiau, priešingai nei nurodo Alstom, tik šios išvados leido Komisijai preziumuoti, kad Alstom T & D SA ir Alstom T & D AG savarankiškai be Alstom žinios nespręsdavo dėl savo elgesio rinkoje ir kad dėl to šios bendrovės kartu su Alstom sudarė vieną įmonę konkurencijos teisės prasme. Todėl remiantis šio sprendimo 86 punkte nurodyta teismų praktika Alstom, kuri tvirtina, kad jos dukterinės bendrovės T&D sektoriuje aptariamu laikotarpiu savarankiškai nuspręsdavo dėl savo elgesio rinkoje, turi paneigti atsakomybės prezumpciją, išplaukiančią iš viso dukterinių bendrovių kapitalo priklausymo patronuojančiai bendrovei, pateikdama šiuo klausimu pakankamus įrodymus.

93      Atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 90–150 punktuose Alstom tvirtino, kad atitinkama įmonė sutapo su Alstom grupės „T & D sektoriumi“, ir kadangi šis sektorius pats savarankiškai nuspręsdavo dėl savo elgesio rinkoje, atsakingomis gali būti pripažintos tik dukterinės bendrovės, veikusios minėtame sektoriuje. Alstom mano, kad Alstom grupės viduje esanti dichotomija tarp organizacinės ir teisinės struktūrų patvirtina santykių tarp turtinių ryšių ir sektorių bei jų atskirų padalinių, kurie veikė rinkoje ir priimdavo sprendimus visiškai decentralizuotai ir savarankiškai, elgesio rinkoje nebuvimą. Alstom, kaip Alstom grupės patronuojanti bendrovė, neturėjo priemonių (įskaitant personalą, organizavimą ir žinias) daryti lemiamą įtaką savo sektorių komercinei politikai. Ji savo valdyboje turėjo nuspręsti ir kontroliuoti bendrą strategiją ir finansinius tikslus, kuriuos turėjo įgyvendinti minėti sektoriai, riziką, susijusią su jų veikla ir šiuose sektoriuose veikiančių dukterinių bendrovių sprendimus, jei jie galėjo sukelti visai Alstom grupei finansinę riziką. Tokiu būdu Alstom grupės „T & D sektorius“ parengė savo taisykles, nustatančias, kaip įvairi komercinė veikla turi būti struktūrizuojama ir valdoma. Konkrečiai kalbant apie veiklą SĮDI srityje, Alstom valdyba, remdamasi apibendrinta informacija, tvirtindavo tik pasiūlymų projektus dėl SĮDI projektų, kurie viršijo tam tikrą nustatytą ribą ar kurie buvo „labai rizikingi“ Alstom grupei. Šiame kontekste, atsižvelgiant į Alstom pateiktą ribotą komercinę informaciją, ji tikrai nebūtų galėjusi konstatuoti Alstom grupės dalies „T & D sektoriaus“ dalyvavimo darant pažeidimą. Keletas asmenų, dalyvaujančių veikloje SĮDI srityje ir dirbančių šia veikla užsiimančiose dukterinėse bendrovėse, t. y. Alstom T & D SA ir Alstom T & D AG, kurie dalyvavo kartelio susitikimuose, veikė slapta nuo Alstom ir jos vadovų.

94      Grįsdama savo argumentus, nurodytus atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, Alstom pateikė įvairių dokumentų, kurie buvo pridėti prie bylos T‑121/07 medžiagos ir kurie buvo tvarkomi konfidencialiai (žr. šio sprendimo 19 ir 38 punktus). Tai „Information Memorandum“ (Informacinis memorandumas), parengtas 2003 m. kovo mėn. dėl Alstom grupės „T & D sektoriaus“ pardavimo Areva grupei, kopija minėto sektoriaus vidaus taisyklių, kurios nuo 1999 m. buvo skelbiamos Alstom grupės tinklalapyje, Alstom „e‑Book“ (Elektroninė knyga), du neužpildyti pasiūlymų dėl SĮDI projektų patvirtinimo formuliarai ir Alstom grupės valdybos visų susirinkimų nuo 1999 m. pradžios iki 2003 m. pabaigos protokolų kopijos.

95      Ginčijamo sprendimo 348 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, kad savo atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 90–150 punktuose, kurių santrauka išdėstyta ginčijamo sprendimo 345–347 konstatuojamosiose dalyse, Alstom nepateikė pagrįstų paaiškinimų ar įtikinančių argumentų, kurie leistų nuspręsti, jog ji negalėjo daryti lemiamos įtakos savo dukterinių bendrovių, veikiančių T & D sektoriuje, komercinei politikai.

96      Pirmiausia šalys nesutaria dėl to, ar Komisija pakankamai motyvavo Alstom vykstant administracinei procedūrai pateiktų įrodymų atmetimą dėl jų nepakankamos įrodomosios galios.

97      Ginčijamo sprendimo 350–356 konstatuojamosiose dalyse Komisija detaliai išdėstė motyvus, dėl kurių ji mano, kad Alstom per administracinę procedūrą pateikti įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios, konkrečiai dėl priešingų įrodymų, kuriuos pateikė Areva grupės bendrovės. Ginčijamo sprendimo 350–353 konstatuojamosiose dalyse Komisija konstatavo, kad komercinių funkcijų delegavimas Alstom grupės „T & D sektoriui“ ar veiklai, susijusiai su SĮDI, negalėjo atleisti Alstom nuo jos pareigų, juo labiau, kad ji pati pripažino, jog pažeidimo laikotarpiu ji turėjo patvirtinti visus pasiūlymų projektus dėl SĮDI projektų, viršijančius tam tikrą ribą ar „labai rizikingus“ Alstom grupei. Atsižvelgiant į Prancūzijos konkurencijos tarybos 1988 m. kovo 1 d. sprendimu Alsthom skirtos baudos dydį, sunkiai tikėtina, kad Alstom nelaikė konkurencijos teisės pažeidimo labai didele rizika, pateisinančia ypatingą atsargumą. Be to, Alstom pateiktais įrodymais dėl Alstom grupės viduje esančios organizacinės struktūros viršenybės prieš teisinę struktūrą taip pat įrodoma, jog per Alstom grupės „T & D sektoriuje“ veikiančius vadovus, kurie užėmė vadovaujančius postus Alstom bei jai atsiskaitydavo, ji darė lemiamą įtaką savo dukterinių bendrovių, veikiančių T & D sektoriuje, veiklai SĮDI srityje. Be to, ginčijamo sprendimo 354–356 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad remiantis Areva grupės įmonių pateiktais įrodymais, kurie patvirtina, kad keletas asmenų tuo pačiu metu ar kiek vėliau užėmė vadovaujančius postus Alstom ar vadovaujančiose bendrovėse ir Alstom grupės dukterinėse bendrovėse, ir atsižvelgiant į tai, kad tam tikros dukterinės bendrovės, kurios pasikeisdamos vykdė su SĮDI susijusią veiklą Alstom grupės viduje, visada tiesiogiai ar netiesiogiai 100 % priklausė Alstom ar jos pirmtakėms, mažai tikėtinas Alstom tvirtinimas, pagal kurį jos vadovai nebuvo informuoti apie atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą.

98      Nors Alstom teisingai nurodo, kad ginčijamo sprendimo 350–356 konstatuojamosiose dalyse Komisija detaliai neaptaria visų teisinių ir faktinių aplinkybių įrodymų, kuriuos ji nurodė per administracinę procedūrą, vis dėlto ginčijamame sprendime pateikiama pakankamai motyvų, kurie leidžia jai suprasti, jog Komisija nusprendė, kad šie įrodymai neturi įrodomosios galios, ir todėl ji ją laiko asmeniškai atsakinga už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 dienos. Iš tikrųjų tariamas nemotyvavimas nagrinėjamu atveju netrukdė Alstom pateikti Teismui savo argumentų, kad per administracinę procedūrą jos pateikti įrodymai dėl teisinių ir faktinių aplinkybių patvirtina, jog jos dukterinės bendrovės, veikusios T & D sektoriuje, aptariamu laikotarpiu savarankiškai nuspręsdavo dėl savo elgesio rinkoje, ir todėl atsakomybės prezumpcija, išplaukianti iš viso dukterinių bendrovių kapitalo priklausymo patronuojančiai bendrovei, buvo paneigta Komisijoje vykusioje procedūroje. Be to, šis tariamas nemotyvavimas netrukdo Teismui vykdyti ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolę dėl pažeidimo priskyrimo Alstom remiantis minėta prezumpcija.

99      Todėl kaltinimas dėl pareigos motyvuoti nesilaikymo, pateiktas Alstom nurodant savo trečiąjį ieškinio pagrindą, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

100    Kalbant apie tai, kad per posėdį Alstom siekė išplėsti savo iš pradžių suformuluotus kaltinimus dėl šio ginčijamo sprendimo aspekto, remdamasi teisės į gynybą užtikrinimo principo ir šalių lygybės Sąjungos teismuose principo pažeidimu, ji pateikė naujų ieškinio pagrindų, nepagrįsdama jų teisinėmis ar faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomomis vykstant procesui. Remiantis Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa, tokie pagrindai turi būti atmesti kaip nepriimtini.

101    Antra, šalys nesutaria dėl to, ar Alstom atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 90–150 punktuose pateikti įrodymai, apibendrinti ginčijamo sprendimo 345–347 konstatuojamosiose dalyse, ir grindžiant minėtą atsakymą pateikti dokumentai galėjo paneigti atsakomybės prezumpciją, išplaukiančią iš viso dukterinių bendrovių kapitalo priklausymo patronuojančiai bendrovei, ir įrodyti, kad nepaisant šio priklausymo Alstom T & D SA ir Alstom T & D AG pažeidimo laikotarpiu pačios savarankiškai ir nesikišant patronuojančiai bendrovei nuspręsdavo dėl savo elgesio rinkoje.

102    Pirmiausia reikia pažymėti, kad Alstom grindžiant atsakymą į pranešimą apie kaltinimus pateikti dokumentai įrodo organizacinės struktūros viršenybę prieš teisinę struktūrą Alstom grupės viduje. Pačios šalys pritaria, kad atsižvelgiant į šiuos įrodymus veikiančių padalinių ir sektorių organizacija Alstom grupės viduje turėjo viršenybę prieš teisinę struktūrą. Alstom pateiktos „e‑Book“, kurioje įtvirtinti Alstom generalinio direktoriaus parengti Alstom grupės bendri nurodymai ir politika, 3.1,1 punkto trečioje pastraipoje patvirtinama, kad „[konfidencialu](1)“. Konkrečiai iš „Information Memorandum“ 1.4 punkto matyti, kad prieš Areva grupei perleidžiant T & D sektorių „[konfidencialu]“, Alstom grupės viduje, nes „[konfidencialu]“. Todėl šalys nepagrįstai ginčijo, kad aptariamaisiais laikotarpiais, t. y. nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d. ir nuo 2003 m. gruodžio 22 d. iki 2004 m. sausio 8 d. Alstom T & D SA ir Alstom T & D AG turėjo teises į materialinius ir žmogiškuosius išteklius, veikiančius SĮDI srityje, kurie šiuo atveju sudaro atitinkamą įmonę (žr. šio sprendimo 71 punktą; taip pat šiuo klausimu žr. generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje, kurioje buvo priimtas šio sprendimo 65 punkte minėtas Sprendimas ETI ir kt., 31 punktą). Todėl klausimas dėl atitinkamos įmonės politikos nustatymo minėtais laikotarpiais negali būti atskirtas nuo klausimo dėl Alstom T & D SA ir Alstom T & D AG politikos nustatymo tais pačiais laikotarpiais.

103    Be to, Alstom pateikti dokumentai nepatvirtina, kad Alstom grupės „T & D sektorius“ ir su SĮDI susijusi veikla šioje grupėje buvo visiškai decentralizuoti ir savarankiški Alstom grupės viduje. Tačiau jie patvirtina, kad Alstom grupės valdyba, atsiskaitydama Alstom, dalyvavo sprendžiant dėl grupės Alstom „T & D sektoriaus“ ir kitų jo veiklos šakų elgesio rinkoje ir kad ji nuolat kontroliavo, jog minėtas sektorius ir jo atskiros veiklos šakos nenukryptų nuo šio elgesio gairių.

104    „e‑Book“ 3.1,2.1 ir 3.1,2.2 punktuose aprašoma Alstom grupės valdybos organizacija. [konfidencialu]

105    [konfidencialu]

106    [konfidencialu]

107    [konfidencialu]

108    [konfidencialu]

109    [konfidencialu]

110    Atsižvelgdama į organizacinius, ekonominius ir teisinius ryšius tarp Alstom grupės valdybos, globojamos Alstom, ir minėtos grupės veiklos SĮDI srityje, kurią tuo metu vykdė Alstom T & D SA ir Alstom T & D AG per T & D sektorių, matomus iš Alstom vykstant administracinei procedūrai pateiktų įrodymų, Komisija ginčijamame sprendime galėjo pagrįstai manyti, kad šie įrodymai nepaneigia atsakomybės prezumpcijos, išplaukiančios iš viso dukterinių bendrovių kapitalo priklausymo patronuojančiai bendrovei. Taip pat pagrįstai Komisija ginčijamame sprendime pripažino Alstom asmeniškai atsakinga už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 dienos.

111    Be to, ši išvada, atskleisdama, pirma, kad Alstom niekada nenustojo per savo visiškai valdomas ar beveik visiškai valdomas dukterines bendroves valdyti atitinkamos įmonės iki jos perleidimo kitai grupei 2004 m. sausio 8 d., ir, antra, kad Alstom dėl to yra asmeniškai atsakinga už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant nustatytą pažeidimą, leidžia atsakyti į kaltinimą, susijusį su teisės klaida dėl „ekonominio tęstinumo“ kriterijaus netaikymo grupės restruktūrizavimams 1992 m. gruodžio 7 d. ir 2003 m. gruodžio 22 d. (žr. šio sprendimo 79 punktą) ir atmesti šį kaltinimą kaip nereikšmingą, atsižvelgiant į santykius tarp Alstom ir jos dukterinių bendrovių, veikiančių T & D sektoriuje.

112    Galiausiai ši išvada leidžia kaltinimą, pateiktą nurodant septintąjį ieškinio pagrindą, susijusį su teisės į gynybą užtikrinimo principo pažeidimu, kalbant apie tam tikrus Komisijos ginčijamame sprendime grindžiant atsakomybės prezumpciją, išplaukiančią iš viso dukterinių bendrovių kapitalo priklausymo patronuojančiai bendrovei, nurodytus papildomus įrodymus (žr. šio sprendimo 91 punktą), atmesti kaip nepagrįstą. Pirma, teisės į gynybą užtikrinimo principas gali būti pažeistas tik tuo atveju, jei yra galimybė, kad Komisijai nepadarius pažeidimo administracinės procedūros rezultatas galėjo būti kitoks (šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, C‑194/99 P, Rink. p. I‑10821, 31 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Antra, Alstom neįrodė, kad ji būtų geriau įgyvendinusi savo teisę į gynybą, jei vykstant administracinei procedūrai būtų žinojusi, jog Komisija ketina remtis papildomais įrodymais dėl atsakomybės prezumpcijos, išplaukiančios iš viso dukterinių bendrovių kapitalo priklausymo patronuojančiai bendrovei (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją 31 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

 Dėl Alstom asmeninės atsakomybės už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. sausio 8 d. perkėlimo Areva grupės bendrovėms atsižvelgiant į minėtos įmonės perleidimą Areva grupei

–       Šalių argumentai

113    Alstom ketvirtojo ieškinio pagrindo antroje dalyje, susijusioje su teisės klaida, kaltina Komisiją ginčijamame sprendime neperkėlus jos asmeninės atsakomybės už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. sausio 8 d. Areva grupės bendrovėms, nors minėta įmonė Areva grupei buvo perleista 2004 m. sausio 8 dieną.

114    Alstom mano, kad Komisija padarė teisės klaidą taikydama EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatyto pažeidimo priskyrimo taisykles, nes ji pripažino Alstom atsakinga už atitinkamos įmonės padarytą pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. sausio 8 d., nors pagal 2003 m. rugsėjo 25 d. sudarytą pardavimo sutartį didžioji dalis grupės Alstom „T & D sektoriaus“ turto, įsipareigojimų, darbuotojų ir pareigų buvo perleista T & D Holding Etranger, kuri nuo 2004 m. sausio 8 d. buvo perleista Areva grupei, ir tapo Areva T & D Holding, valdanti visą Areva T & D SA ir Areva T&D AG (anksčiau buvusios atitinkamai Alstom T & D SA ir Alstom T & D AG) kapitalą. 2006 m. gruodžio 4 d. laiške esanti informacija dėl su ginčijamomis faktinėmis aplinkybėmis susijusių juridinių asmenų nustatymo (žr. šio sprendimo 26 punktą), pridėta prie bylos T‑121/07, įrodo, kad visas Alstom grupės „T & D sektoriaus“ turtas, darbuotojai ir įsipareigojimai buvo perleisti Areva grupei. Tai paaiškina pardavimo sutarties sąlygą dėl ankstesnių „T & D sektoriaus“ įsipareigojimų garantijos. Todėl tik Areva grupės bendrovės turėjo būti pripažintos atsakingomis už atitinkamos įmonės padarytą pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. sausio 8 dienos.

115    Komisija ginčija Alstom argumentus ir prašo atmesti šį pagrindą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

116    Kaip matyti iš šio sprendimo 65 punkte nurodytos teismų praktikos, iš esmės už įmonės padarytą pažeidimą turi atsakyti tas asmuo, kuris vadovavo įmonei pažeidimo padarymo metu, net jei sprendimo, kuriame nustatytas šis pažeidimas, priėmimo momentu įmonės valdymas buvo patikėtas kitam asmeniui.

117    Nagrinėjamu atveju už atitinkamos įmonės padarytą pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. sausio 8 d. Komisija atsakomybę priskyrė asmeniškai Alstom, už laikotarpį nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d. – solidariai su Areva T & D SA, o už laikotarpį nuo 2003 m. gruodžio 22 d. iki 2004 m. sausio 8 d. – solidariai su Areva T & D AG. Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 110 ir 111 punktuose, buvo galima pagrįstai manyti, kad minėtais laikotarpiais Alstom valdė šią įmonę per jai priklausančias dukterines bendroves Alstom T & D SA ir Alstom T & D AG, veikusias SĮDI srityje.

118    Šalys neginčija, kad nuo 2004 m. sausio 8 d. remiantis pardavimo sutarties sąlygomis Alstom prarado Alstom T & D SA ir Alstom T & D AG kontrolę. Nuo šios datos atitinkama įmonė nebuvo nuo jos priklausoma ir Alstom jai nevadovavo.

119    Todėl Komisija atsakomybę už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. sausio 8 d. pagrįstai priskyrė asmeniui, kuris per jam visiškai priklausančias dukterines bendroves valdė šią įmonę. Taigi ji nepadarė teisės klaidos pripažindama Alstom asmeniškai atsakinga už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. sausio 8 d. ir neperkeldama šios atsakomybės Areva grupės bendrovėms vien tik dėl to, jog atitinkama įmonė jau buvo valdoma ir nuo jų priklausė nuo 2004 m. sausio 9 dienos.

120    Todėl reikia atmesti šį kaltinimą.

 Dėl asmeninės Areva T & D SA ir Areva T & D AG atsakomybės už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą atitinkamai nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d. ir nuo 2003 m. gruodžio 22 d. iki 2004 m. sausio 8 dienos

–       Šalių argumentai

121    Areva grupės bendrovės pirmojo ieškinio pagrindo pirmoje dalyje nurodo, kad Komisija ginčijamame sprendime nesilaikė jai priklausančios pareigos motyvuoti, nes ji prieštaringai ir, bet kuriuo atveju, nepakankamai motyvavo atitinkamos įmonės dalyvavimo darant pažeidimą nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d. ir nuo 2003 m. gruodžio 22 d. iki 2004 m. sausio 8 d. priskyrimą atitinkamai Areva T & D SA ir Areva T & D AG. Komisija pati sau prieštarauja ginčijamo sprendimo 368 ir 369 konstatuojamosiose dalyse, skaitomose kartu su 337 konstatuojamąja dalimi, viena vertus, nurodydama, kad Alstom darė lemiamą įtaką jai priklausančioms dukterinėms bendrovėms, veikusioms T & D sektoriuje nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d. ir nuo 2003 m. gruodžio 22 d. iki 2004 m. sausio 8 d., ir, kita vertus, konstatuodama, kad šios dukterinės bendrovės minėtais laikotarpiais savarankiškai nuspręsdavo dėl savo elgesio rinkoje. Bet kuriuo atveju Komisija nepakankamai motyvavo išvadą dėl minėtų dukterinių bendrovių savarankiško elgesio rinkoje aptariamais laikotarpiais.

122    Be to, pateikdamos antrojo ieškinio pagrindo pirmą dalį ir ketvirtojo ieškinio pagrindo antrą dalį Areva grupės bendrovės kaltina Komisiją ginčijamame sprendime iš esmės pažeidus pažeidimų priskyrimo taisykles, išplaukiančias iš EB 81 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 53 straipsnio, nes ji nepripažino tik Alstom atsakomybės už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą, nors ji valdė minėtą įmonę pažeidimo darymo laikotarpiu.

123    Galiausiai pateikdamos antrojo ieškinio pagrindo antrą dalį Areva grupės bendrovės iš esmės tvirtina, kad Komisija ginčijamame sprendime pažeidė pagrindinį teisinio saugumo principą asmeniškai atsakingomis už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą aptariamais laikotarpiais pripažindama Areva T & D SA ir Areva T & D AG, kurios valdė minėtą įmonę tuo metu, kai buvo nustatytas pažeidimas. Iš tikrųjų Komisija tokiu būdu ginčijamame sprendime pritaikė naują bausmių skyrimo politiką, susijusią su iki sprendimo priėmimo padarytu pažeidimu.

124    Komisija ginčija Areva grupės bendrovių argumentus ir prašo atmesti minėtus ieškinio pagrindus ir kaltinimus.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

125    Pirmiausia reikia išnagrinėti Areva grupės bendrovių pirmojo ieškinio pagrindo pirmą dalį, susijusią su pareigos motyvuoti nesilaikymu, taigi su esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimu (žr. šio sprendimo 88 punktą).

126    Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 88 punkte, tenkinant EB 253 straipsnio reikalavimus individualūs Komisijos sprendimai turi leisti suinteresuotiesiems asmenims suprasti priimtos priemonės pagrindimą, kad galėtų ginti savo teises, o Sąjungos teismas – vykdyti jos kontrolę. Todėl šie sprendimai turi būti motyvuoti aiškiai ir nedviprasmiškai (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2007 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, C‑3/06 P, Rink. p. I‑1331, 45 ir 46 punktus).

127    Ginčijamo sprendimo 333–339 konstatuojamosiose dalyse Komisija, darydama nuorodą į Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktiką, nurodė EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatyto pažeidimo priskyrimo taisykles, kurias ji taikė ginčijamame sprendime. Iš ginčijamo sprendimo 368 ir 369 konstatuojamųjų dalių matyti, kad norėdama Areva T & D SA ir Areva T & D AG pripažinti asmeniškai ir solidariai su Alstom atsakingomis už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą atitinkamai nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d. ir nuo 2003 m. gruodžio 22 d. iki 2004 m. sausio 8 d. Komisija pirmiausia nusprendė, kad Areva T & D SA ir Areva T & D AG, veikdamos tuometiniu jų pavadinimu, tiesiogiai dalyvavo darant pažeidimą. Kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 20, 21, 357, 358, 366 ir 367 konstatuojamosiose dalyse, Komisija atsižvelgė į tai, kad atitinkama įmonė dalyvavimo darant pažeidimą laikotarpiu tiesiogiai nuo jų priklausė. Taip pat Komisija nustatė, kad Areva T & D SA ir Areva T & D AG, veikdamos tuometiniu pavadinimu, kartu su Alstom, kuriai jos visiškai priklausė ir kuri iš principo nuspręsdavo dėl jų elgesio rinkoje, sudarė vieną ekonominį vienetą. Todėl Komisija nusprendė, kad pagal asmeninės atsakomybės principą (žr. šio sprendimo 65 punktą) Areva T & D SA ir Areva T & D AG turi būti pripažintos asmeniškai ir solidariai su Alstom atsakingomis už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą atitinkamai nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d. ir nuo 2003 m. gruodžio 22 d. iki 2004 m. sausio 8 dienos.

128    Nors ginčijamo sprendimo 357 ir 366–367 konstatuojamosiose dalyse Komisija nustatė asmeninę Alstom grupės buvusių dukterinių bendrovių, veikusių T & D sektoriuje, atsakomybę, tačiau tai nesusiję su minėtų dukterinių bendrovių savarankišku nuo jų buvusios patronuojančios bendrovės, t. y. Alstom, elgesiu. Nagrinėjamu atveju ši aplinkybė net netiesiogiai negalėjo būti nustatyta darant nuorodą į ginčijamo sprendimo 337 konstatuojamojoje dalyje nurodytą teismų praktiką, nes to paties sprendimo 369 konstatuojamojoje dalyje Komisija aiškiai nurodė, kad aptariamais laikotarpiais Areva T & D SA ir Areva T & D AG, veikdamos tuometiniais pavadinimais, „negalėjo savarankiškai priimti sprendimų“.

129    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Alstom nustatyta išimtinė atsakomybė už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d., nes tuo metu ji valdė šią įmonę, ginčijamame sprendime buvo motyvuota pakankamai ir nedviprasmiškai. Todėl Areva grupės bendrovių pirmojo ieškinio pagrindo pirma dalis, susijusi su pareigos motyvuoti nesilaikymu, turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

130    Antra, reikia išnagrinėti Areva grupės bendrovių antrojo ieškinio pagrindo abi dalis ir ketvirtojo ieškinio pagrindo antrą dalį, kuriomis minėtos bendrovės iš esmės ginčija atitinkamos įmonės dalyvavimo darant pažeidimą nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d. ir nuo 2003 m. gruodžio 22 d. iki 2004 m. sausio 8 d. priskyrimą atitinkamai Areva T & D SA ir Areva T & D AG.

131    Reikia priminti, kad baudžiamosios teisės nuostatų negaliojimo atgaline data principas yra bendras visų valstybių narių teisinių sistemų principas, įtvirtintas taip pat 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 7 straipsnyje, ir yra vienas iš pagrindinių teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Sąjungos teismas (1984 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kirk, 63/83, Rink. p. 2689, 22 punktas ir 2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 202 punktas; 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją, T‑23/99, Rink. p. II‑1705, 219 punktas ir 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją, T‑220/00, Rink. p. II‑2473, 43 punktas).

132    Net jei iš Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 4 dalies ir iš Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 5 dalies matyti, kad Komisijos sprendimas skirti baudą už konkurencijos teisės pažeidimą nėra baudžiamosios teisės dalykas, vis dėlto Komisija visose administracinėse procedūrose, kur taikant konkurencijos teisę gali būti nustatytos sankcijos, turi laikytis pagrindinių Sąjungos teisės principų, be kita ko, ir nuostatų negaliojimo atgaline data principo (131 punkte minėto Sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją 44 punktas).

133    Šiam principui užtikrinti konkurencijos teisės pažeidimų priskyrimo fiziniams ar juridiniams asmenims taisyklės turi atitikti tas, kurios buvo nustatytos pažeidimo padarymo metu (dėl taisyklių, taikomų sankcijai už pažeidimus pagal analogiją žr. 131 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 202 punktą; 131 punkte minėto Sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 221 punktą ir 131 punkte minėto Sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją 45 punktą). Nors nuostatų negaliojimo atgaline data principas neprieštarauja laipsniškam pažeidimų priskyrimo taisyklių tikslinimui, tačiau jis draudžia šių taisyklių naujo išaiškinimo, kuris nebuvo protingai numanomas atsižvelgiant į ankstesnę teismų praktiką, taikymą atgaline data (šiuo klausimu žr. 131 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 217 ir 218 punktus).

134    Pagal teismų praktiką, kai keletas asmenų gali būti pripažinti asmeniškai atsakingi už vienos ir tos pačios įmonės konkurencijos teisės prasme dalyvavimą darant pažeidimą, jie turi būti pripažinti solidariai atsakingi už minėtą pažeidimą (šiuo klausimu žr. 1974 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Istituto Chemioterapico Italiano ir Commercial Solvents prieš Komisiją, 6/73 ir 7/73, Rink. p. 223, 41 punktą ir 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Metsä‑Serla ir kt. prieš Komisiją, C‑294/98 P, Rink. p. I‑10065, 33 ir 34 punktus; 66 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją 54, 524 ir 525 punktus; 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑71/03, T‑74/03, T‑87/03 ir T‑91/03, neskelbiamas Rinkinyje, 62 punktą ir 64 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 57–62 punktus). Be to, iš šių sprendimų matyti, kad už vienos ir tos pačios įmonės dalyvavimą darant pažeidimą asmeniškai ir solidariai atsakingas gali būti pripažintas asmuo, nuo kurio tiesiogiai priklausė ar kuris vadovavo šiai įmonei pažeidimo padarymo metu, ir asmuo, kuris realiai kontroliuodamas pirmąjį asmenį ir nuspręsdamas dėl jo elgesio rinkoje netiesiogiai valdė tą pačią įmonę pažeidimo padarymo metu. Iš to matyti, kad šio sprendimo 65 ir 116 punktuose nurodyta teismų praktika turi būti suprantama kaip susijusi tiek su tiesiogiai įmonę pažeidimo laikotarpiu valdžiusio asmens, tiek su tuo pat metu šią įmonę netiesiogiai valdžiusio asmens asmenine atsakomybe.

135    Minėta teismų praktika pagal analogiją taikoma ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 daliai.

136    Nagrinėjamu atveju, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 71 punkte, ginčijamame sprendime nagrinėjama įmonė yra ne Alstom grupės „T & D sektorius“, vėliau perleistas Areva grupei, kaip tai tvirtina Areva grupės bendrovės, o visi elementai, kurie šiame sektoriuje ar per jį prisidėjo prie veiklos SĮDI srityje. Be to, nebuvo pagrįstai ginčijama, kad Areva T & D SA ir Areva T & D AG valdė teises, susijusias su minėtais elementais aptariamais pažeidimo laikotarpiais ir todėl šie elementai nuo jų tiesiogiai priklausė (žr. šio sprendimo 102 punktą). Galiausiai buvo nustatyta, kad Alstom nuspręsdavo dėl jai visiškai priklausiusių dukterinių bendrovių, veikusių T&D sektoriuje, elgesio rinkoje ir kad tokiu būdu ji netiesiogiai valdė įmonę pažeidimo padarymo metu (žr. šio sprendimo 110 punktą). Be to, iš ginčijamo sprendimo 358 ir 371 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Areva T & D SA ir Alstom buvo pripažintos solidariai atsakingos už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2003 m. gruodžio 21 d., o Areva T & D SA, Areva T & D AG ir Alstom buvo pripažintos solidariai atsakingos už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2003 m. gruodžio 22 d. iki 2004 m. sausio 8 dienos.

137    Be to, iš Areva grupės bendrovių nurodytos teismų praktikos, o konkrečiai iš minėto Teisingumo Teismo sprendimo Cascades prieš Komisiją (79 ir 80 punktai) ir iš 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo KNP BT prieš Komisiją (C‑248/98 P, Rink. p. I‑9641, 71 punktas) negalima daryti išvados, kad perleidus dukterinės bendrovės, tiesiogiai valdžiusios pažeidimą padariusią įmonę, kontrolę tik buvusi patronuojanti bendrovė, kuri netiesiogiai per savo dukterinę bendrovę valdė įmonę, turi būti pripažinta asmeniškai atsakinga už šios įmonės dalyvavimą darant pažeidimą iki perleidimo. Atvirkščiai, minėtoje teismų praktikoje iš esmės numatoma galimybė įmonę konkurencijos teisės prasme perėmusiai bendrovei priskirti šios įmonės dalyvavimą darant pažeidimą iki jos perleidimo.

138    Kadangi Komisija nuspręsdama, kad Areva T & D SA ir Areva T & D AG gali būti pripažintos asmeniškai ir solidariai su Alstom atsakingomis už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą atitinkamai nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d. ir nuo 2003 m. gruodžio 22 d. iki 2004 m. sausio 8 d., nepažeidė EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatytų pažeidimų priskyrimo taisyklių, ji negali būti kaltinama šiuo atveju pažeidusi vieną ar kitą minėtą straipsnį.

139    Taip pat negalima tvirtinti, kad ginčijamame sprendime Komisija pažeidė nuostatų negaliojimo atgaline data principą atgaline data taikydama naują bausmių skyrimo politiką. Nagrinėjamu atveju Komisijos taikytos pažeidimų priskyrimo taisyklės išplaukia iš asmeninės atsakomybės už EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatytus pažeidimus principo taikymo. Iš šio sprendimo 65, 116 ir 134 punktuose nurodytos teismų praktikos matyti, kad tokios taisyklės jau buvo taikomos pažeidimo padarymo laikotarpiu, ir nors tuo pat laikotarpiu ar vėliau galėjo būti aiškinamos ir tikslinamos, negalima tvirtinti, kad šie tikslinimai buvo naujas minėtų taisyklių išaiškinimas, kurio nebuvo galima numatyti atsižvelgiant į ankstesnę teismų praktiką. Todėl pats ginčijamas sprendimas negali būti vertinamas kaip naujos bausmių skyrimo politikos įgyvendinimas patvirtinus naujas EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatytų pažeidimų priskyrimo taisykles.

140    Be to, aplinkybė, kurios neginčija Areva grupės bendrovės, kad jos pardavimo sutartyje įtvirtino įsipareigojimų užtikrinimo sąlygą, kuri apima, be kita ko, ir atitinkamos įmonės dalyvavimo darant konkurencijos teisės pažeidimą iki jos perleidimo priskyrimo Areva T & D SA ir Areva T & D AG riziką ir šių bendrovių dėl minėto dalyvavimo asmeninio nubaudimo riziką, įrodo, kad Komisijos ginčijamame sprendime nurodytą pažeidimo priskyrimą Areva grupės bendrovės atsižvelgdamos į tuo metu taikomas pažeidimų priskyrimo taisykles galėjo protingai numatyti dar iki šio sprendimo priėmimo.

141    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Areva grupės bendrovių antrojo ieškinio pagrindo abi dalys ir ketvirtojo ieškinio pagrindo antra dalis turi būti visiškai atmestos kaip nepagrįstos.

 Dėl Areva ir Areva T & D Holding, kaip Areva T & D SA ir Areva T & D AG patronuojančių bendrovių savininkių, asmeninės atsakomybės už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2004 m. sausio 9 d. iki gegužės 11 dienos

–       Šalių argumentai

142    Areva grupės bendrovės pateikdamos trečiąjį ieškinio pagrindą tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio e ir f punktuose Komisija pažeidė pažeidimų priskyrimo taisykles, išplaukiančias iš EB 81 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 53 straipsnio, priskirdama joms, kaip Areva T & D SA ir Areva T & D AG patronuojančioms bendrovėms ir pastarųjų savininkėms, atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2004 m. sausio 9 d. iki gegužės 11 d., nors jų per administracinę procedūrą pateikti įrodymai buvo pakankami, kad šiuo atveju paneigtų atsakomybės prezumpciją, išplaukiančią iš viso dukterinių bendrovių kapitalo priklausymo patronuojančioms bendrovėms.

143    Komisija neigia šiuos Areva grupės bendrovių argumentus ir prašo atmesti minėtą ieškinio pagrindą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

144    Iš ginčijamo sprendimo 370 konstatuojamosios dalies ir 371 konstatuojamosios dalies c punkto, o taip pat iš 333–337, 354 ir 364 konstatuojamųjų dalių, į kurias daromos nuorodos 370 konstatuojamojoje dalyje, matyti, kad pripažindama Areva ir Areva T & D Holding asmeniškai ir solidariai su Areva T & D SA ir Areva T & D AG atsakingomis už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2004 m. sausio 9 d. iki gegužės 11 d. Komisija remėsi ne tik atsakomybės prezumpcija, išplaukiančia iš viso dukterinės bendrovės kapitalo priklausymo patronuojančiai bendrovei, bet ir per administracinę procedūrą Areva ir Areva T & D Holding nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis buvo siekiama paneigti minėtą prezumpciją (žr. šio sprendimo 148 punktą). Komisija nurodė, kad Alstom naujo nario paskyrimas į jos dukterinių bendrovių, veikiančių T & D sektoriuje, valdybą patvirtina išvadą, kad Alstom turėjo lemiamą įtaką minėtoms dukterinėms bendrovėms, juo labiau, kad, kaip matyti iš viešos informacijos, pateiktos Areva grupės tinklalapyje, šis naujas administratorius 2004 m. sausio 19 d., t. y. praėjus tik dešimčiai dienų nuo įmonės perleidimo, buvo paskirtas Areva grupės „T & D sektoriaus“ generaliniu direktoriumi ir tuo pat metu buvo visos Areva grupės valdybos nariu. Be to, dėl restruktūrizavimo grupės viduje Komisija nusprendė, kad Alstom grupės dukterinių bendrovių, veikiančių T & D sektoriuje, pavadinimų pakeitimas po jų perleidimo kitai grupei, kuri jas pavadino Areva T & D SA ir Areva T & D AG, rodo jų įsiliejimą į Areva grupę. Bet kuriuo atveju Komisija tvirtina, kad Areva ir Areva T & D Holding nurodytos faktinės aplinkybės neįrodo, kad šios bendrovės aptariamu pažeidimo laikotarpiu nedarė lemiamos įtakos joms visiškai priklausančioms dukterinėms bendrovėms, veikusioms T & D sektoriuje.

145    Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 86 punkte, kai patronuojančiai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas, preziumuojama, kad pirmoji daro lemiamą įtaką antrosios elgesiui rinkoje, todėl ji gali būti pripažinta asmeniškai atsakinga už minėtą elgesį. Patronuojanti bendrovė, ginčydama Komisijos sprendimą, kuriuo ji pripažįstama asmeniškai atsakinga už jos dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą, turi paneigti atsakomybės prezumpciją, išplaukiančią iš viso dukterinių bendrovių kapitalo priklausymo jai, pateikdama pakankamus įrodymus, patvirtinančius, kad ši dukterinė bendrovė iš tikrųjų savarankiškai nuspręsdavo dėl savo elgesio rinkoje (86 punkte minėto Sprendimo Avebe prieš Komisiją 136 punktas ir 64 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 60 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 65 punkte minėto Sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją 29 punktą).

146    Nagrinėjamu atveju Areva ir Areva T & D Holding neginčija faktinių aplinkybių vertinimo, pateikto ginčijamame sprendime, pagal kurį Areva T & D SA ir Areva T & D AG tiesiogiai arbe netiesiogiai buvo joms visiškai priklausančios dukterinės bendrovės 2004 m. sausio 9 d.–gegužės 11 d. laikotarpiu. Tačiau būtent šių išvadų pakako Komisijai preziumuoti, kad Areva T & D SA ir Areva T & D AG savarankiškai nuo Areva ir Areva T & D Holding nesprendė dėl savo elgesio rinkoje ir todėl visos šios bendrovės sudarė vieną įmonę konkurencijos teisės prasme. Remiantis šio sprendimo 86 punkte nurodyta teismų praktika Areva ir Areva T & D Holding, kurios tvirtino, kad joms visiškai priklausančios dukterinės bendrovės, veikusios T & D sektoriuje, aptariamu laikotarpiu savarankiškai sprendė dėl savo elgesio rinkoje, turėjo paneigti atsakomybės prezumpciją, išplaukiančią iš viso dukterinių bendrovių kapitalo priklausymo patronuojančioms bendrovėms, pateikdamos pakankamus įrodymus šiuo klausimu.

147    Todėl reikia išnagrinėti, ar Areva ir Areva T & D Holding per administracinę procedūrą nurodytos faktinės aplinkybės, kurias jos dar kartą nurodė byloje T‑117/07, yra pakankami įrodymai, galintys paneigti atsakomybės prezumpciją, sustiprintą papildomais įrodymais dėl faktinių aplinkybių, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, ir įrodantys, kad Areva T & D SA ir Areva T & D AG iš tikrųjų savarankiškai sprendė dėl savo elgesio rinkoje.

148    Kaip matyti iš jų atsakymo į pranešimą apie kaltinimus 246–269 punktų, Areva ir Areva T & D Holding vykstant administracinei procedūrai iš esmės tvirtino, kad nuo 2004 m. sausio 9 d. iki 2004 m. gegužės 11 d. jos nedarė lemiamos įtakos joms visiškai priklausančioms dukterinėms bendrovėms, veikiančioms T & D sektoriuje, nes jos tuo metu neturėjo jokios patirties šiame sektoriuje ir jo atskirose veiklos šakose. Tai patvirtina aplinkybė, kad jos paliko savo pareigose vykdančiuosius vadovus, kurie buvo paskirti ir apmokyti Alstom grupės. Tik vienas jų dukterinių bendrovių valdybos narys tuo pačiu metu ėjo pareigas Areva ir Areva T & D Holding. Be to, kadangi Alstom grupės „T & D sektoriaus“ perleidimas Areva grupei lėmė daug struktūrinių sudėtingų pakeitimų, kurie turėjo būti užbaigti tik po 2004 m. sausio 8 d., Areva ir Areva T & D Holding realiai nebūtų galėjusi jau nuo minėtos datos perimti struktūrinę šio sektoriaus ir jo atskirų veiklos šakų kontrolę. Areva grupės bendrovės tvirtina, jog nepagrįsta preziumuoti, kad grupė nedelsiant sektoriaus perleidimo jai dieną galėtų veiksmingai kontroliuoti šį sektorių ir sužinoti, kad jis dalyvauja darant konkurencijos teisės pažeidimą. Šiuo klausimu, atsižvelgiant į Areva grupės patirties trūkumą T & D sektoriuje vykdant su SĮDI susijusią veiklą ir į perleidžiant sektorių Alstom grupės raštu suteiktas garantijas dėl ankstesnių konkurencijos teisės pažeidimų nebuvimo, negalima jos kaltinti nerūpestingumu.

149    Šios aplinkybės atskirai ar net visos kartu neįrodo, kad Areva T & D SA ir Areva T & D AG sprendė iš tikrųjų savarankiškai nuo Areva ir Areva T & D Holding dėl savo elgesio rinkoje. Todėl Komisija, ginčijamame sprendime atmesdama šias aplinkybes kaip neturinčias įrodomosios galios, nepadarė vertinimo klaidos.

150    Viena vertus Areva grupės bendrovių tvirtinimai, kad nuo 2004 m. sausio 9 d. iki gegužės 11 d. Areva ir Areva T & D Holding neturėjo pakankamos patirties T & D sektoriuje ir veikloje, susijusioje su SĮDI, kad veiksmingai galėtų daryti lemiamą įtaką Areva T & D SA ir Areva T & D AG elgesiui, yra nepagrįsti. Iš tikrųjų Areva grupė iki įmonės perėmimo neveikė T & D sektoriuje ir nevykdė veiklos, susijusios su SĮDI, o naujo veiklos sektoriaus integravimas grupėje paprastai būna sudėtingas. Vis dėlto negalima dėl to manyti, kad Areva ir Areva T & D Holding iš tikrųjų nedarė lemiamos įtakos Areva T & D SA ir Areva T & D AG elgesiui nuo 2004 m. sausio 9 d. iki gegužės 11 dienos. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad, kaip matyti iš Areva grupės bendrovių rašytinių pareiškimų ieškinyje byloje T‑117/07 ar iš jų atsakymo į pranešimą apie kaltinimus, pridėto prie ieškinio, taip pat iš jų, atsakant į 2006 m. rugsėjo 20 d. Komisijos prašymą pateikti informaciją (žr. šio sprendimo 24 punktą) pateiktų dokumentų, taip pat pridėtų prie šio ieškinio, 2003 m. pabaigoje įvykęs restruktūrizavimas buvo numatytas ir suplanuotas 2003 m. rugsėjo 25 d. sudarytoje pardavimo sutartyje. Todėl negalima atmesti galimybės, kad derybos dėl šios sutarties ir jos vykdymas 2003 m. buvo galimybė Areva ir Areva T & D Holding įgyti ar bent jau išplėsti savo žinias apie T & D sektorių ir veiklą SĮDI srityje dar iki realaus šio sektoriaus perleidimo 2004 m. sausio 8 d. Areva grupei. Be to, tiek iš Komisijos raštų, tiek iš pačių Areva grupės bendrovių raštų, pateiktų atsakant į pranešimą apie kaltinimus, taip pat iš minėtų bendrovių, atsakant į 2006 m. rugsėjo 20 d. Komisijos prašymą pateikti informaciją pateiktų dokumentų matyti, kad G., naujasis administratorius, kurį jos paskyrė į Areva T & D SA ir Areva T & D AG valdybą ir kuris 2004 m. sausio 19 d. tapo Areva T & D Holding generaliniu direktoriumi, taip pat ir „T & D skyriaus“ prezidentu bei Areva grupės valdybos nariu, buvo „įdarbintas ne grupėje“. Negalima atmesti, kad šis išorinis įdarbinimas leido Areva ir Areva T & D Holding įgyti analitinių žinių, kurių jos neturėjo aptariamame sektoriuje. Neįrodydamas Areva T & D SA ir Areva T & D AG savarankiškumo Areva grupės viduje, išorinis įdarbinimas šio naujo vadovo atvirkščiai, rodo, kad aptariamo laikotarpio pradžioje Areva ir Areva T & D Holding turėjo organizacinę struktūrą, leidžiančią veiksmingai kontroliuoti joms visiškai priklausančias dukterines bendroves, veikusias T & D sektoriuje, ir daryti lemiamą įtaką jų elgesiui rinkoje.

151    Kita vertus, Areva grupės bendrovių tvirtinimai, kad Areva ir Areva T & D Holding apie atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą sužinojo tik 2004 m. gegužės 11 d., net juos pripažinus teisingais, negali įrodyti Areva T & D SA ir d’Areva T & D AG savarankiškumo rinkoje nuo 2004 m. sausio 9 d. iki gegužės 11 dienos.

152    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Areva grupės bendrovių trečiąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

 Dėl Alstom tariamo laikino nedalyvavimo kartelyje nuo 1999 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. kovo mėn.

–       Šalių argumentai

153    Alstom savo šeštuoju ieškinio pagrindu iš esmės kaltina Komisiją pažeidus pažeidimo tęstinumo įrodinėjimo taisykles, išplaukiančias iš Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalies ir iš Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies, ir teisinio saugumo principą, nes ji ginčijamo sprendimo 1 straipsnio b punkte konstatavo, kad aptariamas pažeidimas nepertraukiamai tęsėsi nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. sausio 8 d., t. y. penkiolika metų ir aštuonis mėnesius, dėl to pagrindinė bauda buvo padidinta 155 %, skiriant jai ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b ir c punktuose nurodytą baudą.

154    Alstom tvirtina, jog Komisija tinkamai neįrodė, kad dalyvavimas kartelyje nebuvo nutrūkęs per pirmąjį trylikos mėnesių laikotarpį, t. y. nuo 1999 m. spalio 28 d. iki 2000 m. gruodžio 15 d., vėliau per antrąjį keturiolikos mėnesių laikotarpį, t. y. nuo 2001 m. sausio 22 d. iki 2002 m. kovo 26 d., o tai iš viso sudaro 27,5 mėnesio laikotarpį. Kiekvienas iš šių laikotarpių buvo pakankamai ilgas, kad Komisija negalėtų preziumuoti nepertraukiamo dalyvavimo kartelyje pagal teismų praktiką (2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dansk Rørindustri prieš Komisiją, T‑21/99, Rink. p. II‑1681, 62 punktas). Vienintelis Komisijos pateiktas pažeidimo nepertraukiamumo įrodymas yra 2000 m. gegužės 12 d. „komiteto susitikimų“, kurie turėjo vykti nuo 2000 m. gegužės 18 d. iki 2001 m. gegužės 17 d., sąrašas. Šis sąrašas, kurį pateikė ABB ir kuris pakartotas ginčijamo sprendimo 197 konstatuojamojoje dalyje, negali būti pripažintas pakankamu pažeidimo tęstinumo aptariamais dviem laikotarpiais įrodymu, nes, pirma, tam tikri jame nurodyti susirinkimai nebuvo patvirtinti, ir, antra, byloje nėra kitų įrodymų, kurie patvirtintų neteisėtą elgesį per šiuo susitikimus. Be to, Komisija nepateikė sąraše nurodytų susitikimų antikonkurencinio tikslo įrodymų, kaip to reikalaujama pagal teismų praktiką (2006 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Degussa prieš Komisiją, T‑279/02, Rink. p. II‑897, 116  ir paskesni punktai). Be to, Alstom tvirtina, kad Komisija negalėjo jos atžvilgiu remtis tam tikrų SĮDI projektų galiojimo trukme kaip jos dalyvavimo aptariamais laikotarpiais kartelyje įrodymu, nes ji to nedarė Siemens atžvilgiu, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 198 konstatuojamosios dalies. Bet kuriuo atveju šis įrodymas nepatvirtina, kad pažeidimas buvo tęsiamas dešimties mėnesių laikotarpį, t. y. nuo 2001 m. gegužės 17 d. iki 2002 m. kovo 26 dienos.

155    Nurodydama savo septintąjį ieškinio pagrindą Alstom taip pat tvirtina, kad Komisija ginčijamame sprendime pažeidė teisės į gynybą užtikrinimo principą ir Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalį atsižvelgdama šiuo klausimu į dokumentus, susijusius su susitarimu dėl SĮDI projekto Nr. [konfidencialu], sudarytu 1999 m. rugsėjo 24 d. ir taikomu iki 2001 m. rugsėjo 28 d., dėl kurių ji negalėjo pareikšti savo nuomonės.

156    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Alstom iš esmės tvirtina, kad jai priskirto atitinkamos įmonės dalyvavimo darant pažeidimą trukmė turi būti sutrumpinta iki trylikos metų ir trijų mėnesių ir kad jai nustatyta pagrindinė bauda turi būti padidinta 130 %.

157    Komisija ginčija Alstom argumentus ir prašo atmesti minėtus ieškinio pagrindus ir kaltinimus.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

158    Iš ginčijamo sprendimo 2, 3, 248, 270 ir 299 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija kaltina bendroves, kurioms buvo skirtas minėtas sprendimas, padarius sudėtinį, tačiau vieną ir tęstinį EB 81 straipsnio pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. gegužės 11 d. ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gegužės 11 d., nes pasauliniu mastu buvo koordinuojamas SĮDI projektų pardavimas pasidalijant rinkas, skiriant kvotas ir išlaikant atitinkamas rinkos dalis, skiriant projektus šiuo tikslu nustatytiems SĮDI gamintojams ir manipuliuojant konkurso procedūra (pasiūlymų klastojimas), kad sutartys būtų sudarytos su šiais gamintojais, sudėtinguose susitarimuose dėl SĮDI projektų, kurie nepaskirti, nustatomos kainos, nutraukiamos licencijos sutartys su bendrovėmis, kurios nėra kartelio narės, ir keičiamasi slapta informacija apie rinką.

159    Ginčijamo sprendimo 323 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, kad šie susitarimai ir (arba) suderinti veiksmai tarp SĮDI projektų gamintojų nuo 1988 m. balandžio 15 d. tęsėsi bent iki 2004 m. gegužės 11 dienos. Iš ginčijamo sprendimo 324 ir 326 konstatuojamųjų dalių, skaitomų kartu su 358 konstatuojamąja dalimi ir rezoliucinės dalies 1 straipsnio b punktu, matyti, kad Alstom dalyvavo darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d., t. y. nuo GQ susitarimo ir EQ susitarimo priėmimo ir įsigaliojimo dienos (žr. šio sprendimo 29 ir 31 punktus), iki 2004 m. sausio 8 d., t. y. iki tada, kai Alstom grupė perleido savo „T & D sektorių“ Areva grupei.

160    Ginčijamo sprendimo 177–216 punktuose Komisija pateikė „bendrą kartelio veikimo chronologiją“. Dėl kartelio veikimo dviem aptariamais laikotarpiais, t. y. nuo 1999 m. spalio 28 d. iki 2000 m. gruodžio 15 d. ir nuo 2001 m. sausio 22 d. iki 2002 m. kovo 26 d., Komisija ginčijamo sprendimo 178 ir 179 konstatuojamosiose dalyse konstatavo:

„(178) Siemens nustojo dalyvauti kartelio susitikimuose 1999 m. rugsėjo mėn., o 2000 m. susitikimuose nustojo dalyvauti ir Hitachi bei Schneider/VA Tech. Siemens pasitraukimas buvo ypač destabilizuojantis Europoje, nes ši bendrovė atliko Europos grupės sekretorės vaidmenį nuo 1988 m. ir buvo pagrindinė rinkos dalyvė tiek Europoje, tiek už jos ribų. Vis dėlto kartelis veikė toliau, o [Alstom] perėmė Europos grupės sekretorės vaidmenį. Dėl sumažėjusio skaičiaus, palyginti su 1988 m., logistika buvo supaprastinta, nes sudėtinga struktūra nebebuvo reikalinga.

(179) 2002 m. Siemens, Hitachi ir VA Tech vėl grįžo į kartelį <...>“

161    Ginčijamo sprendimo 191–198 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė įrodymus, kuriuos pateikė ABB arba Fuji grupės bendrovės ir kurie, jos nuomone, patvirtina, kad kartelis toliau veikė po Siemens pasitraukimo 1999 m. rugsėjo mėn. ir Hitachi bei „Schneider/VA Tech“ pasitraukimo 2000 m. iki šių bendrovių palaipsnio grįžimo į jį nuo 2002 m. kovo mėnesio. Pirmiausia Komisija ginčijamo sprendimo 191–196 konstatuojamosiose dalyse rėmėsi ABB kartu su prašymu atleisti nuo baudos pateiktais dokumentais (žr. šio sprendimo 10 punktą), t. y. faksimiliniais pranešimais, kuriais 2000 m. gruodžio 18 d.–2001 m. sausio 22 d. apsikeitė ABB, Melco ir Alstom dėl susitikimų ir SĮDI projektų skyrimų. Ginčijamo sprendimo 197 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė ABB kartu su prašymu atleisti nuo baudos pateiktą dokumentą, kuriame įtvirtintas „komiteto susitikimų“ sąrašas, apimantis dalį 2000–2001 m. laikotarpio, ir ant kurio nurodyta 2000 m. gegužės 12 d. data. Ji nurodė, kad iš šio sąrašo matyti, jog šiuose susitikimuose dalyvavo Reyrolle, Alstom, Schneider, ABB, Melco ir Toshiba, tačiau nedalyvavo Siemens ir „JAEPS (Hitachi)“, o tai sutampa su 2004 m. spalio 4 d. ABB pareiškimu atsakant į Komisijos prašymą pateikti informaciją (žr. šio sprendimo 15 punktą), „pagal kurį šios dvi pastarosios bendrovės tuo metu nepriklausė karteliui“. Galiausiai ginčijamo sprendimo 198 konstatuojamojoje dalyje ji nurodė Fuji grupės bendrovių kartu su prašymu pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo pateiktus dokumentus (žr. šio sprendimo 20 punktą) ir dokumentus, kuriuos ABB pateikė kartu su 2004 m. gegužės 7 d. prašymo atleisti nuo baudos papildymu (žr. šio sprendimo 12 punktą), patvirtinančius susitarimus tarp kartelio narių dėl aštuonių SĮDI projektų, kartelio viduje turinčių numerius [konfidencialu], kurie įrodo, kad šiuo laikotarpiu kartelis veikė.

162    Ginčijamo sprendimo 286 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad ši bylos medžiaga įrodo, jog „pats kartelis be [Siemens ir Hitachi] veikė toliau (žr., pavyzdžiui, 191–198 konstatuojamąsias dalis) po to, kai [pastarosios įmonės] laikinai pasitraukė iš kartelio“.

163    Iš Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalies ir Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies matyti, kad nustatant baudos už įmonės dalyvavimą darant konkurencijos teisės pažeidimą dydį atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.

164    Teisinio saugumo reikalavimas, kuriuo turi galėti pasinaudoti ūkio subjektai, reiškia, kad iškilus ginčui dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo Komisija, turinti įrodyti savo konstatuotus pažeidimus, privalo pateikti įrodymų, kuriais ji teisės požiūriu pakankamai gali patvirtinti pažeidimą pagrindžiančias faktines aplinkybes. Konstatuotos pažeidimo trukmės klausimu iš teisinio saugumo principo išplaukia, kad, stokojant įrodymų, kuriais tiesiogiai galėtų būti patvirtinama pažeidimo trukmė, Komisija turi bent jau pateikti įrodymų, kurie remiasi taip glaudžiai laiko atžvilgiu susijusiais faktais, kad protingai leidžia daryti išvadą, jog pažeidimas nenutrūkstamai buvo tęsiamas nuo vienos datos iki kitos (1994 m. liepos 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dunlop Slazenger prieš Komisiją, T‑43/92, Rink. p. II‑441, 79 punktas; 2000 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Volkswagen prieš Komisiją, T‑62/98, Rink. p. II‑2707, 188 punktas ir 154 punkte minėto Sprendimo Degussa prieš Komisiją 114 ir 153 punktai).

165    Dėl įrodinėjimo priemonių, kuriomis Komisija šiuo atžvilgiu gali remtis, reikia priminti, kad, kadangi draudimas dalyvauti vykdant antikonkurencinius veiksmus ir sudarant antikonkurencinius susitarimus bei sankcijos, kurios gali būti skirtos pažeidėjams, visuotinai žinomi, įprasta, jog šiuos veiksmus ir susitarimus apimanti veikla vykdoma paslapčia, susitikimai vyksta slaptai (dažniausiai trečiosiose šalyse) ir parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų. Net jeigu Komisija ir randa dokumentų, aiškiai rodančių neteisėtą ryšį tarp ūkio subjektų, pavyzdžiui, susitikimų protokolų, jie paprastai yra tik fragmentiški bei pavieniai, todėl tam tikras aplinkybes dažnai reikia nustatyti naudojant dedukcijos metodą. Daugeliu atvejų tai, ar egzistuoja antikonkurencinių veiksmų ar susitarimų, turi būti nustatoma, remiantis tam tikrais sutapimais ir nuorodomis, kurie, nagrinėjami kartu ir nesant kito logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 55–57 punktus). Iš tokių požymių ir sutapimų galima nustatyti ne tik konkurenciją pažeidžiančių veiksmų ir susitarimų buvimą, bet ir konkurenciją pažeidžiančių veiksmų trukmę bei pažeidžiant konkurencijos taisykles sudaryto susitarimo taikymo trukmę (2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Technische Unie prieš Komisiją, C‑113/04 P, Rink. p. I‑8831, 166 punktas).

166    Be to, tai, kad įrodymų nebuvo pateikta dėl tam tikrų laikotarpių, netrukdo pripažinti, jog pažeidimas truko šiuos laikotarpius apimantį ilgesnį laikotarpį, jei tokia išvada pagrindžiama objektyviais ir nuosekliais duomenimis. Kai pažeidimas trunka kelerius metus, tai, kad kartelio veiksmai vyksta skirtingu metu ir juos gali skirti trumpesnis ar ilgesnis laikas, nedaro įtakos šio kartelio egzistavimui, jei įvairiais šį pažeidimą sudarančiais veiksmais siekiama vieno tikslo ir yra vieno ir besitęsiančio pažeidimo epizodų (165 punkte minėto Sprendimo Technische Unie prieš Komisiją 169 punktas).

167    Nagrinėjamu atveju Alstom neginčija, kad veikla, kuria užsiėmė atitinkama įmonė dalyvaudama kartelyje, kito nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1999 m. spalio 28 d., paskui nuo 2000 m. gruodžio 15 d. iki 2001 m. sausio 22 d. ir galiausiai nuo 2002 m. kovo 26 d. iki 2004 m. gegužės 11 dienos. Ji taip pat neginčija, kad ši įvairi veikla, būdama pažeidimo dalimi, turėjo vieną tikslą ir ji buvo vykdoma darant vieną tęstinį pažeidimą. Ji ginčija tik šio pažeidimo trukmę, nes Komisija, jos nuomone, nepateikė pakankamai įrodymų, kaip to reikalaujama Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalyje ir Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje ir pagal teisinio saugumo principą, pagrindžiančių kartelio veikimą nuo 1999 m. spalio 28 d. iki 2000 m. gruodžio 15 d. ir nuo 2001 m. sausio 22 d. iki 2002 m. kovo 26 dienos. Kitaip tariant, šiuo ieškinio pagrindu Alstom iš esmės neginčija Komisijos vertinimų, susijusių su tuo, kad buvo padarytas vienas ir tęstinis pažeidimas, tačiau dėl šio pažeidimo trukmės vertinimo nurodo Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalies ir Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies bei teisinio saugumo principo pažeidimą įrodinėjimo srityje.

168    Nurodant šeštąjį ieškinio pagrindą taip pat keliamas klausimas, ar Komisija pakankamai ir nepažeisdama Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalies ir Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies bei teisinio saugumo principo įrodė, kad kartelis veikė nuo 1999 m. spalio 28 d. iki 2000 m. gruodžio 15 d. ir nuo 2001 m. sausio 22 d. iki 2002 m. kovo 26 dienos.

169    Pirmiausia reikia pažymėti, kad Alstom neginčijo ginčijamo sprendimo 170 konstatuojamojoje dalyje pateiktų Komisijos vertinimų, susijusių su kartelio struktūra ir veikimu, pagal kuriuos „kartelio nariai ėmėsi sudėtingų atsargumo priemonių tiek pasauliniu, tiek Europos lygiu, kad būtų paslėpti jų kontaktai ir susitikimai“, o „šios slėpimo priemonės buvo taikomos nuo kartelio susikūrimo ir buvo sustiprintos nuo 2002 m.“ Atsižvelgiant į šio sprendimo 165 punkte nurodytą teismų praktiką, Komisija pagrįstai šioje byloje savo vertinimą dėl pažeidimo trukmės grindė visų įrodymų ir nuorodų, kurie, jos nuomone, šiuo atveju buvo tinkami, analize.

170    Alstom iš esmės tvirtina, kad Komisijos nustatyti įrodymai ir nuorodos neįrodo, kad vienuolika metų ir šešis mėnesius kitusi atitinkamos įmonės veikla dalyvaujant kartelyje buvo tęsiama nuo 1999 m. spalio 28 d. iki 2000 m. gruodžio 15 d., t. y. trylika mėnesių. Be to, šie įrodymai ir nuorodos neįrodo, kad kiek ilgiau nei mėnesiui nutrūkusi veikla buvo tęsiama nuo 2001 m. sausio 22 d. iki 2002 m. kovo 22 d., t. y. keturiolika mėnesių, iki vėl nutrūkstant vieneriems metams ir aštuoniems mėnesiams. Taigi kyla klausimas dėl kiekvieno iš šių Komisijos ginčijamame sprendime pateiktų įrodymų ir nuorodų įrodomosios galios.

171    Alstom neteisingai tvirtina, kad kiekvienas įrodymas ar nuoroda patvirtina kartelio veikimą tik tą dieną, kurią buvo parengtas dokumentas. Iš tikrųjų ji neatsižvelgia į tai, kad šie dokumentai gali taip pat patvirtinti pažeidimo tęstinumą.

172    Šioje byloje Komisija ginčijamame sprendime teisingai nusprendė, kad ABB pateikti faksimiliniai pranešimai patvirtina kartelio veikimą „apie 2000‑uosius metus“. Be to, kad jie patvirtina tikslų susitarimą tarp ABB, Melco ir Alstom dėl SĮDI projektų sąrašo, juose taip pat pateikiama informacija dėl kartelio tarp minėtų įmonių 2001 m. pradžioje, atsižvelgiant į kitą SĮDI projektų sąrašą, pridėtą prie pirmojo 2000 m. gruodžio 18 d. faksimilinio pranešimo.

173    Taip pat Komisija teisingai nusprendė, kad 2000 m. gegužės 12 d. trylikos „komiteto susirinkimų“, numatytų nuo 2000 m. gegužės 18 d. iki 2001 m. gegužės 17 d., sąrašas rodo, jog kartelis veikė tarp Reyrolle, Alstom, Schneider, ABB, Melco ir Toshiba iki 2001 m. gegužės 17 dienos. Šių „komiteto susitikimų“ antikonkurencinį tikslą galima numanyti iš to, kad šiame sąraše visos atitinkamos įmonės žymimos kodais, kurie buvo naudojami kartelio ir nurodyti ginčijamo sprendimo 142 ir 197 konstatuojamosiose dalyse, ir kad, kaip tai patvirtino keletas kartelio narių, tam tikri organų, t. y. jungtinio Europos-Japonijos komiteto ir Europos komiteto, kurie prisidėjo prie kartelio struktūrinio veikimo, susitikimai buvo planuojami, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 150 ir 151 konstatuojamųjų dalių. Be to, kadangi aplinkybę, kad šeši iš šių komiteto susitikimų tikrai įvyko, patvirtino tam tikri kartelio dalyviai, arba buvo patvirtinta atsižvelgiant į kitus byloje esančius įrodymus, kaip, pavyzdžiui, kelionės išlaidų sąskaitos ar įrašai į asmenines dienotvarkes, galima pripažinti, kad kartelio veikimas nuo 2000 m. gegužės 18 d. iki 2001 m. sausio 18 d. yra įrodytas.

174    Galiausiai net nenagrinėjus susitarimo dėl SĮDI projekto Nr. [konfidencialu], dėl kurio Alstom nurodydama savo septintąjį ieškinio pagrindą tvirtina, kad buvo pažeistas teisės į gynybą užtikrinimo principas, ir susitarimo dėl SĮDI projekto Nr. [konfidencialu], kuriame Alstom nedalyvavo, reikia konstatuoti, kad Komisija teisingai nusprendė, jog susitarimai, kuriuose Alstom dalyvavo, susiję su šešiais SĮDI projektais Nr. [konfidencialu], rodo, kad kartelis veikė ar bent jau buvo jaučiamos jo pasekmės nuo 1998 m. rugpjūčio 27 d., kai buvo sudarytas susitarimas dėl SĮDI projekto Nr. [konfidencialu], iki 2001 m. spalio 28 d., kai nustojo galioti susitarimas dėl SĮDI projekto Nr. [konfidencialu].

175    Šiuo klausimu reikia priminti, kad susitarimas EB 81 straipsnio 1 dalies ir pagal analogiją EEE susitarimo 53 straipsnio prasme laikomas sudarytu jau tuomet, kai atitinkamos įmonės išreiškė savo bendrą valią elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu (1991 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Petrofina prieš Komisiją, T‑2/89, Rink. p. II‑1087, 211 punktas ir 1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ICI prieš Komisiją, T‑13/89, Rink. p. II‑1021, 253 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 87 punkte minėto Sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją 112 punktą ir 87 punkte minėto Sprendimo van Landewyck ir kt. prieš Komisiją 86 punktą). Be to, EB 81 straipsnis taikomas tada, kai kartelio pasekmės tęsėsi jo formaliai neišardžius (šiuo klausimu žr. minėto 1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ICI prieš Komisiją 254 punktą ir 2001 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Acerinox prieš Komisiją, T‑48/98, Rink. p. II‑3859, 63 punktą). Minėta teismų praktika pagal analogiją taikoma ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 daliai.

176    Iš to matyti, kad kadangi Alstom neginčijo sudariusi pagal kartelio taisykles susitarimų dėl šešių SĮDI projektų Nr. [konfidencialu] paskirstymo kartelio viduje ir kadangi visi šie susitarimai atsižvelgiant į įsigaliojimo datas ir galiojimo trukmę turėjo pasekmių laikotarpiu nuo 1998 m. rugpjūčio 27 d., t. y. nuo susitarimo dėl SĮDI projekto Nr. [konfidencialu] įsigaliojimo, iki 2001 m. spalio 28 d., t. y. kai baigėsi susitarimo dėl SĮDI projekto Nr. [konfidencialu] galiojimas, Komisija pagrįstai galėjo nuspręsti, kad šie susitarimai rodo, jog pažeidimas nepertraukiamai buvo tęsiamas visą atitinkamą laikotarpį.

177    Alstom neatsižvelgia į tai, kad nors kiekvienas iš minėtų įrodymų atskirai rodo tik kartelio apraiškas nuo 1999 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. kovo mėn., jie visi kartu, nesant kito tinkamo paaiškinimo, gali būti pripažinti pakankamu pažeidimo tęstinumo įrodymu. Vykstant šiam procesui Alstom nepateikė jokio konkretaus savo tvirtinimų dėl atitinkamos įmonės veiklos, susijusios su kartelio pertraukų nuo 1999 m. spalio 28 d. iki 2000 m. gruodžio 15 d. ir nuo 2001 m. sausio 22 d. iki 2002 m. kovo 26 d. (šio sprendimo 170 punktas), paaiškinimo ir nenurodė priežasčių, kodėl ta veikla buvo atnaujinta nuo 2000 m. gruodžio 15 d. iki 2001 m. sausio 22 d., t. y. truputį ilgiau nei vienam mėnesiui tarp dviejų pertraukų nuo 1999 m. spalio 28 d. iki 2000 m. gruodžio 15 d. ir nuo 2001 m. sausio 22 d. iki 2002 m. kovo 26 dienos. Šiame kontekste pasikartojančių kartelio apraiškų nuo 1999 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. kovo mėn. įrodymas, nepaisant Siemens, o vėliau ir Hitachi bei „Schneider/VA Tech“ pasitraukimo iš kartelio, taip pat įvairi Komisijos surinkta informacija, kad atitinkamos įmonės veikla dalyvaujant kartelyje buvo tęsiama visą atitinkamą laikotarpį, turi būti vertinami kaip pakankamas kartelio nepertraukiamo veikimo nuo 1999 m. spalio 28 d. iki 2000 m. gruodžio 15 d. ir nuo 2001 m. sausio 22 d. iki 2002 m. kovo 26 dienos įrodymas.

178    Be to, Alstom situacija negali būti lyginama su Siemens situacija, nes pastarosios atveju Komisija galėjo remtis kitų kartelio narių sutampančiais pareiškimais, esančiais byloje, kad nuspręstų, jog Siemens pasitraukė iš kartelio 1999 m. rugsėjo mėn., ir todėl konstatuotų, kad ši bendrovė minėtą datą nustojo vykdžiusi susitarimus dėl SĮDI projektų Nr. [konfidencialu], kurie turėjo galioti 1998 m. rugpjūčio 27 d.–2001 m. spalio 28 d. laikotarpiu. Be to, ginčijamo sprendimo 169 konstatuojamojoje dalyje, kurios neginčijo Alstom, nurodyta, kad bylos medžiagoje yra įrodymų, pagal kuriuos Siemens laikinai pasitraukus iš kartelio kiti jo nariai tam tikrą laiką stengėsi ją nubausti už pasitraukimą konkuruodami su ja dėl SĮDI projektų visame pasaulyje, o tai patvirtina, kad Siemens tuo metu nesilaikė kartelio taisyklių.

179    Todėl reikia konstatuoti, kad Komisija nepažeidė nei įrodinėjimo taisyklių, išplaukiančių iš Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalies ir Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies, nei teisinio saugumo principo konstatuodama ginčijamo sprendimo 1 straipsnio b punkte, kad Alstom priskirtas pažeidimas nepertraukiamai tęsėsi nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. sausio 8 d., t. y. penkiolika metų ir aštuonis mėnesius, o tai pateisina 155 % pagrindinės baudos padidinimą, skiriant jai ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b ir c punktuose nustatytą baudą.

180    Šeštasis Alstom ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

181    Be to, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad susitarimas dėl SĮDI projekto Nr. [konfidencialu] nėra būtinas pripažinti pagrįstu Komisijos ginčijamame sprendime pateiktą vertinimą, pagal kurį nagrinėjamas pažeidimas buvo daromas nepertraukiamai nuo 1999 m. spalio 28 d. iki 2002 m. kovo 26 d., ir kad tai galėjo būti įrodyta remiantis kitais šį vertinimą grindžiančiais įrodymais.

182    Iš to matyti, kad kaltinimas dėl teisės į gynybą užtikrinimo principo pažeidimo, pareikštas nurodant septintąjį ieškinio pagrindą, turi būti atmestas kaip nereikšmingas, nes jis susijęs su įrodymu, kuris ginčijamame sprendime gali būti vertinamas kaip perteklinis.

 Dėl reikalavimų panaikinti arba pakeisti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b ir c punktus

183    Nurodydama savo ketvirtąjį ir septintąjį ieškinio pagrindus Alstom siekia, kad būtų panaikinta arba sumažinta jai ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b punkte skirta individuali bauda. Savo pirmuoju ir antruoju ieškinio pagrindais, kuriuos reikia išnagrinėti kartu, ji siekia, kad būtų panaikinta ar sumažinta jai ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punkte skirta solidariai su Areva T & D SA mokėtina bauda.

184    Nurodydamos savo pirmąjį ir ketvirtąjį ieškinio pagrindus Areva grupės bendrovės siekia, kad būtų panaikinta arba sumažinta joms ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punkte skirta bauda.

 Dėl senaties taisyklių, kalbant apie ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b punkte Alstom skirtą baudą, pažeidimo

–       Šalių argumentai

185    Ketvirtojo ieškinio pagrindo trečioje dalyje, tuo atveju, jei minėto pagrindo pirma dalis būtų pripažinta pagrista ir nepaisant atsakymo į šio ieškinio pagrindo antrą dalį, Alstom nurodo Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio pažeidimą, nes priimant ginčijamą sprendimą Komisijos suteiktiems įgaliojimams skirti jai individualią baudą už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 d. jau buvo suėjusi senatis.

186    Komisija ginčija Alstom argumentus ir prašo atmesti šį ieškinio pagrindą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

187    Šį kaltinimą Alstom nurodo tam atvejui, jei būtų nuspręsta, kad ji negali būti pripažinta atsakinga už atitinkamos įmonės padarytą pažeidimą nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d., nes ji nedarė jai visiškai priklausančioms dukterinėms bendrovėms, veikusioms T & D sektoriuje, lemiamos įtakos, ir kad jos asmeninė atsakomybė už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą anksčiau, t. y. nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 d., nebuvo perkelta minėtoms dukterinėms bendrovėms.

188    Remiantis Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsniu, Komisijos suteiktiems įgaliojimams skirti nuobaudą už EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatytą pažeidimą taikomas penkerių metų senaties terminas. Senaties terminas skaičiuojamas nuo dienos, kurią padarytas pažeidimas. Tačiau tęstinių ar pakartotinių pažeidimų atvejais skaičiuoti pradedama nuo dienos, kurią pažeidimas baigiasi. Darant prielaidą, kad Alstom priskirtinas pažeidimas baigėsi 1992 m. gruodžio 6 d., Komisijos įgaliojimams skirti baudą už šį pažeidimą, priimant ginčijamą sprendimą, t. y. 2007 m. sausio 24 d., jau būtų suėjusi senatis.

189    Vis dėlto, kadangi ketvirtojo ieškinio pagrindo pirma dalis buvo atmesta dėl to, kad Alstom darė lemiamą įtaką savo dukterinėms bendrovėms, veikusioms T & D sektoriuje nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d. (žr. šio sprendimo 80–110 punktus), prielaida, kuria grindžiamas šis kaltinimas, nepasitvirtino. Todėl šis kaltinimas turi būti atmestas.

 Dėl baudų solidaraus mokėjimo taisyklių, išplaukiančių iš EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio, pažeidimo, EB 7 straipsnio pažeidimo, teisinio saugumo, nuostatų negaliojimo atgaline data, vienodo požiūrio, proporcingumo, teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir bausmių individualumo principų pažeidimo, taip pat pareigos motyvuoti nesilaikymo, kalbant apie Alstom ir Areva grupės bendrovėms ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punkte skirtas baudas

–       Šalių argumentai

190    Alstom savo primuoju ieškinio pagrindu kaltina Komisiją, kad ši, ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c dalyje skirdama jai, solidariai su Areva T & D SA mokėtiną 53 550 000 EUR baudą, pažeidė teisės į veiksmingą teisminę gynybą principą. Dėl šios priežasties jos veiksmai procese turėjo būti susieti su Areva T & D SA veiksmais.

191    Savo antrajame ieškinio pagrinde Alstom pirmiausia nurodo, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punkte skirdama jai, solidariai su Areva T & D SA mokėtiną 53 550 000 EUR baudą, Komisija pažeidė baudų solidaraus mokėjimo taisykles, išplaukiančias iš EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio. Šios taisyklės solidariai mokėtiną baudą leidžia skirti tik bendrovėms, kurios, priimant sprendimą dėl baudos skyrimo, priklauso tai pačiai grupei ir kurios, kiekviena atskirai, gali būti pripažintos tiesiogiai ir formaliai atsakingomis už pažeidimą, nes jos buvo tiesiogiai juo suinteresuotos. Be to, Alstom tvirtina, kad Komisija nesilaikė jai nustatytos pareigos motyvuoti savo priimamus individualius sprendimus, nes ginčijamame sprendime nenurodė priežasčių, leidusių jai manyti, kad Alstom kartu su Areva T & D SA sudarė vieną ekonominį vienetą tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, ir jos asmeninio tiesioginio suinteresuotumo pažeidimu. Be to, jos nuomone, ginčijamas sprendimas šiuo klausimu pagrįstas prieštaringais motyvais, nes jo 358 konstatuojamosios dalies b ir c punktuose ir 371 konstatuojamosios dalies a punkte nurodyta, kad solidariai mokėtina bauda skiriama už laikotarpį, kada Alstom su Areva T & D SA sudarė vieną ekonominį vienetą, o 371 konstatuojamosios dalies c punkte nurodoma, kad ši bauda realiai taip pat apima ir laikotarpį, kai minėtos bendrovės nebesudarė ekonominio vieneto. Taip pat Alstom tvirtina kad Komisija pažeidė pagrindinį bausmių individualumo principą, nes skyrė jai solidariai mokėtiną baudą už pažeidimą, už kurį ji asmeniškai nebuvo atsakinga. Galiausiai Alstom tvirtina, kad Komisija pažeidė teisinio saugumo principą sukurdama teisinio netikrumo situaciją dėl ginčijamo sprendimo vykdymo, nes asmuo, kuris turi sumokėti baudą, nustatomas tik tada, kai Komisija nurodo vieną iš solidarių bendraskolių ir susiedama solidarių bendraskolių teisines situacijas.

192    Areva grupės bendrovės ketvirtojo ieškinio pagrindo pirma dalimi ir pirmojo ieškinio pagrindo antra dalimi kaltina Komisiją, kad ši ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c dalyje skirdama Areva T & D SA 53 550 000 EUR baudą, solidariai mokėtiną su Alstom, pažeidė baudų solidaraus mokėjimo taisykles, išplaukiančias iš EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio. Šios taisyklės draudžia skirti solidariai mokėtiną baudą bendrovėms, kurios, priimant sprendimą dėl baudos skyrimo, niekada nepriklausė arba jau nebepriklauso tai pačiai grupei. Be to, Areva grupės bendrovės tvirtina, kad Komisija nesilaikė jai nustatytos pareigos motyvuoti savo priimamus individualius sprendimus, nes ginčijamame sprendime nenurodė priežasčių, leidusių jai manyti, kad Areva T & D SA kartu su Alstom sudarė vieną ekonominį vienetą tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas.

193    Ketvirtojo ieškinio pagrindo penkta dalimi Areva grupės bendrovės taip pat kaltina Komisiją pažeidus teisinio saugumo principą, nes skirdama solidariai mokėtiną baudą Areva T & D SA ir Alstom ji taikė naują bausmių skyrimo politiką ar naujas baudų solidaraus mokėjimo taisykles, kurios buvo nustatytos vėliau, nei susiklostė faktinės aplinkybės.

194    Ketvirtojo ieškinio pagrindo trečia ir ketvirta dalimis Areva grupės bendrovės tvirtina, kad Komisija pažeidė EB 7 straipsnį ir vienodo požiūrio bei proporcingumo principus suteikdama nacionaliniam teismui ar arbitrui įgaliojimus nustatyti kiekvienos nubaustos bendrovės atsakomybę ir jų atitinkamą indėlį sumokant skirtą baudą, ir tokiu būdu įpareigodama Areva T & D SA sumokėti Komisijai sumas, kurias turėjo mokėti Alstom. Be to, to paties ieškinio pagrindo šešta dalimi Areva grupės bendrovės tvirtina, kad Komisija pažeidė teisės į veiksmingą teisminę gynybą principą, nes skirdama Areva T & D SA ir Alstom solidariai mokėtiną baudą ji susiejo jų teisinę situaciją.

195    Be to, penktuoju ieškinio pagrindu Areva grupės bendrovės kaltina Komisiją pažeidus baudų solidaraus mokėjimo taisykles, išplaukiančias iš EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio, ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punkte skirdama joms solidariai mokėtiną 25 500 000 EUR baudą, prieš tai nenustačius, kaip tai matyti jų trečiojo ieškinio pagrindo (žr. šio sprendimo 142 punktą), kad jos pažeidimo padarymo metu sudarė vieną ekonominį vienetą ir kad kiekviena iš jų galėjo būti pripažinta asmeniškai atsakinga už pažeidimą.

196    Komisija ginčija Alstom ir Areva grupės bendrovių argumentus ir prašo atmesti visus ieškinio pagrindus ir kaltinimus.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

197    Pirmiausia reikia išnagrinėti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punkte skirtos Alstom ir Areva T & D SA solidariai mokėtinos 53 550 000 EUR baudos teisėtumą.

198    Šiuo klausimu visų pirma reikia išnagrinėti ieškinių pagrindus ir kaltinimus, susijusius su EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimu, taip pat baudų solidaraus mokėjimo taisyklių pažeidimu ir pareigos motyvuoti nesilaikymu, pradedant nuo tvirtinimo, kad nebuvo laikytasi pareigos motyvuoti.

199    Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 96–99 ir 125–129 punktuose, Komisija ginčijamame sprendime pakankamai motyvavo asmeninę Alstom ir Areva T & D SA atsakomybę už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d., konstatuodama, kad šios bendrovės tiesiogiai arba netiesiogiai valdė minėtą įmonę šiuo laikotarpiu. Be to, iš ginčijamo sprendimo 348–356 konstatuojamųjų dalių, 358 konstatuojamosios dalies b ir c punktų, 369 konstatuojamosios dalies ir 371 konstatuojamosios dalies a ir b punktų aiškiai matyti, kad Komisija nusprendė Alstom ir Areva T&D SA (buvusi Alstom T & D SA) pripažinti asmeniškai atsakingomis už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d. ir todėl ginčijamo sprendimo s straipsnio c punkte skirti joms solidariai mokėtiną 53 550 000 EUR baudą dėl to, jog Alstom ir Alstom T & D SA sudarė vieną ekonominį vienetą Alstom grupės viduje.

200    Negalima priekaištauti Komisijai konkrečiai nemotyvavus solidariai Alstom ir Areva T & D SA skirtos baudos atsižvelgiant į tai, kad šios bendrovės priimant ginčijamą sprendimą jau nebesudarė vieno ekonominio vieneto, nes, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, ši aplinkybė, Komisijos nuomone, netrukdė joms skirti solidariai mokėtiną baudą. Iš teismų praktikos matyti, kad Komisija neprivalo savo sprendime nurodyti konkrečių motyvų dėl kai kurių aspektų, kurie jai atrodo akivaizdžiai nereikšmingi, nesvarbūs arba turintys tik aiškiai šalutinės svarbos vertinimui (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2003 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Verband der freien Rohrwerke ir kt. prieš Komisiją, T‑374/00, Rink. p. II‑2275, 186 punktą ir 2007 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sun Chemical Group ir kt. prieš Komisiją, T‑282/06, Rink. p. II‑2149, 58 punktą). Dėl to, ar Komisija galėjo nevertinti aptariamos informacijos, reikia pastebėti, kad šis aspektas susijęs su ginčijamo sprendimo esmės teisėtumo nagrinėjimu, o ne su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu. Todėl tai nėra EB 253 straipsnio pažeidimas (žr. šio sprendimo 88 punktą).

201    Taip pat nepagrįstas ir Alstom kaltinimas, kad Komisija ginčijamo sprendimo 371 konstatuojamosios dalies c punkte pripažindama Alstom asmeniškai ir solidariai su Areva T & D SA ir Areva T & D AG atsakinga už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą po Alstom grupės T & D sektoriaus perleidimo 2004 m. sausio 4 d., pati sau prieštaravo. Iš tikrųjų iš minėtos konstatuojamosios dalies matyti, kad tik Areva, Areva T & D Holding, Areva T & D SA ir Areva T & D AG, o ne Alstom, buvo pripažintos atsakingomis už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2004 m. sausio 9 d. iki gegužės 11 dienos.

202    Todėl visi ieškinių pagrindai ir kaltinimai, susiję su pareigos motyvuoti nesilaikymu, turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

203    Todėl reikia išnagrinėti Alstom ir Areva grupės bendrovių ieškinių pagrindus ir kaltinimus dėl esmės, pirmiausia tuos, kuriuose jos tvirtina, kad EB 81 straipsnis ir EEE susitarimo 53 straipsnis bei baudų solidaraus mokėjimo taisyklės neleidžia skirti solidariai mokėtinos baudos bendrovėms, kurios negali būti pripažintos asmeniškai atsakingomis už pažeidimą ir kurios priimant baudą nustatantį sprendimą jau nebesudaro vieno ekonominio vieneto.

204    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad baudų už EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatytus pažeidimus solidarus mokėjimas yra pagrįstai iš materialinių šių straipsnių nuostatų išplaukianti teisinė pasekmė.

205    Kaip matyti iš šio sprendimo 134 punkte nurodytos teismų praktikos, baudos už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatytą pažeidimą kelių asmenų solidarus mokėjimas išplaukia iš to, kad kiekvienas šių asmenų gali būti pripažintas asmeniškai atsakingas už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą. Įmonės veiksmų vieningumas rinkoje leidžia taikant konkurencijos teisę įpareigoti bendroves, ar, plačiąja prasme, teisės subjektus, kurie gali būti pripažinti asmeniškai atsakingi, solidariai mokėti baudą (šiuo klausimu žr. 134 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Istituto Chemioterapico Italiano ir Commercial Solvents prieš Komisiją 41 punktą; 66 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją 54, 524 ir 525 punktus bei 134 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją 62 punktą). Solidari atsakomybė sumokėti baudas, skirtas už EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatytą pažeidimą, užtikrindama realų minėtų baudų sumokėjimą, leidžia siekti atgrasymo tikslo, kurio iš esmės siekiama pagal konkurencijos teisę (šiuo klausimu žr. 87 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją 172 ir 173 punktus ir 2006 m. birželio 29 d. Teisingumo teismo sprendimo Showa Denko prieš Komisiją, C‑289/04 P, Rink. p. I‑5859, 61 punktą), nepažeidžiant vieno iš pagrindinių Sąjungos principo, t. y. ne bis in idem principo, kuris taip pat yra įtvirtintas EŽTK 7 protokolo 4 straipsnyje, draudžiančio to paties konkurencijos teisės pažeidimo atveju bausti įmonę daugiau nei vieną kartą už tuos pačius veiksmus rinkoje, kuriuos padarė teisės subjektai, galintys būti patraukti asmeninėn atsakomybėn (šiuo klausimu žr. 61 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 338 punktą; 64 punkte minėto Sprendimo PVC II 95–99 punktus ir 2006 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo FNCBV ir kt. prieš Komisiją, T‑217/03 ir T‑245/03, Rink. p. II‑4987, 340 punktą).

206    Tai, kad kelių bendrovių asmeninė atsakomybė už tos pačios įmonės dalyvavimą darant pažeidimą skiriasi, netrukdo joms solidariai skirti baudos, nes baudos solidarus mokėjimas apima tik laikotarpį, per kurį minėtos bendrovės sudarė vieną ekonominį vienetą, taigi ir įmonę konkurencijos teisės prasme. Bet kuriuo atveju iš ieškovių nurodytos teismų praktikos negalima daryti išvados, kad solidariai mokėtina bauda gali būti skirta tik bendrovėms, kurios priimant baudą nustatantį pažeidimą sudaro vieną ekonominį vienetą. Todėl Komisija ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punkte skirdama Alstom ir Areva T & D SA solidariai mokėtiną 53 550 000 EUR baudą pagrįstai galėjo neatsižvelgti į tai, kad minėtos bendrovės 2007 m. sausio 24 d. jau nebesudarė ekonominio vieneto.

207    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Komisija galėjo ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punkte skirti Alstom ir Areva T & D SA solidariai mokėtiną 53 550 000 EUR baudą už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d., nes, kaip matyti iš šio sprendimo 80–141 punktų, ji pagrįstai konstatavo, kad abi šios bendrovės galėjo būti pripažintos asmeniškai atsakingos už minėtą dalyvavimą.

208    Todėl ieškinių pagrindai ir kaltinimai, susiję su EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio bei solidaraus baudų mokėjimo taisyklių pažeidimu, turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

209    Toliau reikia išnagrinėti ieškinių pagrindus ir kaltinimus, susijusius su nuostatų negaliojimo atgaline data ir teisinio saugumo principų pažeidimu.

210    Teisinio saugumo principas, kuris yra pagrindinis Sąjungos teisės principas, reikalauja, kad kiekviena Sąjungos norma, ypač ta, pagal kurią skiriama ar leidžiama skirti sankcijas, būtų aiški ir apibrėžta, kad suinteresuotieji asmenys galėtų vienareikšmiškai suvokti iš jos išplaukiančias teises bei pareigas ir galėtų imtis atitinkamų priemonių (šiuo klausimu žr. 1984 m. rugsėjo 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Könecke, 117/83, Rink. p. 3291, 11 punktą; 61 punkte minėto Sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją 71 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Šio principo reikia laikytis tiek baudžiamojo pobūdžio normų, tiek specialių administracinių priemonių, pagal kurias skiriamos administracinės nuobaudos ar leidžiama jas skirti, atveju. Jis galioja ne tik pažeidimo sudėtį nustatančioms normoms, bet ir tokioms normoms, kurios reglamentuoja anksčiau nurodytų normų pažeidimo pasekmes (žr. 61 punkte minėto Sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją 72 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

211    Be to, nuostatų negaliojimo atgaline data principas, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 131–133 punktuose, yra vienas iš pagrindinių teisės principų, kurio laikymąsi užtikrina Sąjungos teismas ir kuris reikalauja, kad bausmių už konkurencijos teisės pažeidimus skyrimo taisyklės, kurios taikomos sprendime, priimtame pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, nesiskirtų nuo tų, kurios buvo taikomos nustatyto ir baudžiamo pažeidimo padarymo metu. Šis principas draudžia pažeidimui atgaline data taikyti bausmės skyrimo taisykles, kurios nebuvo protingai numanomos pažeidimo padarymo metu.

212    Iš šio sprendimo 134 ir 205 punktuose minėtos teismų praktikos matyti, kad šioje byloje taikytos bausmės už konkurencijos teisės pažeidimus skyrimo taisyklės Komisijos jau buvo taikomos pažeidimo padarymo metu, šiuo atveju 1992 m. gruodžio 7 d.–2004 m. sausio 8 d. laikotarpiu, ir kad bet kuriuo atveju jos negali būti laikomos pirmą kartą nustatytomis ginčijamame sprendime. Šias taisykles faktinių aplinkybių metu Alstom ir Areva grupės bendrovės žinojo, ar bent jau turėjo žinoti. Be to, šios taisyklės buvo pakankamai aiškios ir tikslios, kad minėtos bendrovės galėtų protingai numatyti jų taikymo šiomis aplinkybėmis pasekmes. Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 140 punkte, tai gali paaiškinti pardavimo sutartyje įtvirtintą įsipareigojimų užtikrinimo sąlygą tuo atveju, jei Areva T & D SA ir Areva T & D AG būtų pripažintos atsakingomis už anksčiau padarytus pažeidimus. Todėl Alstom ir Areva grupės bendrovės šiuo atveju nepagrįstai remiasi nuostatų negaliojimo atgaline ar teisinio saugumo principų pažeidimu ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punkte skiriant Alstom ir Areva T & D SA solidariai mokėtiną 53 550 000 EUR baudą.

213    Kadangi pagrindas, susijęs su teisinio saugumo principo pažeidimu, gali būti aiškinamas kaip prieštaravimas dėl solidaraus baudų mokėjimo taisyklių neteisėtumo, nes šios taisyklės sukelia neaiškumą dėl baudos mokėjimo, privalančio mokėti asmens nustatymo ir solidarių bendraskolių teisinės situacijos, šis pagrindas reikalauja, kad būtų nuspręsta dėl „solidaraus baudų mokėjimo“ teisėtumo konkurencijos teisėje ir patikrinti, ar su tuo susijusias teises ir pareigas gali pakankamai tiksliai žinoti baudžiamos bendrovės. Kaip ir „įmonės“ sąvoka pagal konkurencijos teisę, kuri savaime galioja (žr. šio sprendimo 205 punktą), „solidarus baudų mokėjimas“ yra savarankiška sąvoka, kurią reikia aiškinti atsižvelgiant į konkurencijos teisės, kurioje ji taikoma, tikslus ir sistemą, o prireikus – į pagrindinius nacionalinėse teisinėse sistemose įtvirtintus principus.

214    Laiške, kuris buvo užregistruotas Teismo kanceliarijoje 2009 m. birželio 18 d. (žr. šio sprendimo 42 punktą), priešingai nei ji tvirtino per posėdį (žr. šio sprendimo 39 punktą), Komisija nurodė, kad kai ji skiria kelioms bendrovėms solidariai mokėtiną baudą savo sprendimo rezoliucinėje dalyje nepateikdama jokių konkrečių nurodymų, ji stengiasi nesikišti į atskirų bendraskolių vidaus santykius, kaip tarpusavyje paskirstyti baudą. Vis dėlto reikia pažymėti, kad sprendimas, kuriuo Komisija skiria kelioms bendrovėms solidariai mokėtiną baudą, neišvengiamai turi pasekmių, susijusių su baudų konkurencijos teisėje mokėjimo teisine tvarka, tiek santykiams tarp kreditoriaus ir solidarių bendraskolių, tiek santykiams tarp pačių solidarių bendraskolių. Todėl nei Komisija, nei ieškovės negali pagrįstai tvirtinti, kad baudos solidarus mokėjimas yra susijęs su santykiais tarp kreditoriaus ir solidarių bendraskolių, o ne santykiais tarp pačių solidarių bendraskolių. Be to, Komisija ir ieškovės nepagrįstai tvirtina, kad bendrovės gali pačios laisvai susitarti dėl joms remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi skirtos solidariai mokėtinos baudos už EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą pasidalijimo tarpusavyje, nes tik Komisija gali nuspręsti šiuo klausimu.

215    Reikia konstatuoti, kad jei sprendime, kuriuo Komisija skiria baudą solidariai kelioms bendrovėms dėl neteisėto įmonės elgesio, nėra kitokių paaiškinimų, vadinasi šis sprendimas joms už minėtą elgesį nustato vienodą atsakomybę (šiuo klausimu žr. 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aristrain prieš Komisiją, C‑196/99 P, Rink. p. I‑11005, 100 ir 101 punktus). Be to, jau yra nuspręsta, kad bendrovės, kurioms solidariai skirta bauda, turi sumokėti vieną baudą, kurios dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant į nagrinėjamos įmonės apyvartą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Aristrain prieš Komisiją 101 punktą). Iš to matyti, kad kiekviena bendrovė turi sumokėti visą baudą Komisijai ir kad vienos bendrovės visos baudos sumokėjimas atleidžia kitas bendroves nuo įsipareigojimų Komisijai. Bendrovės, kurioms solidariai skiriama bauda ir kurių atsakomybė už pažeidimą, nesant baudą nustatančiame sprendime kitų paaiškinimų, yra vienoda, iš principo turi mokėti lygias už šį pažeidimą skirtos baudos dalis. Todėl Komisijos pripažinta atsakinga už pažeidimą bendrovė, kuri sumoka visą baudą, remdamasi tuo pačiu Komisijos sprendimu gali pareikšti atgręžtinius reikalavimus solidariai atsakingiems bendraskoliams dėl kiekvieno jų dalies. Nors tokiu atveju iš sprendimo, kuriuo skiriama bauda solidariai kelioms įmonėms, negalima nustatyti, kuri iš šių bendrovių a priori turi sumokėti baudą Komisijai, tačiau šiame sprendime nelieka jokių abejonių dėl bendrovėms tenkančių baudos dalių, nes kiekviena iš jų prireikus gali pareikšti atgręžtinius reikalavimus solidariai atsakingiems bendraskoliams dėl jos permokėtos dalies.

216    Iš to matyti, kad baudų solidarus mokėjimas konkurencijos teisėje nepalieka jokių abejonių dėl bendrovėms iš sankcijos galinčių kilti finansinių pasekmių. Tai, kad nagrinėjamu atveju iš ginčijamo sprendimo nėra aišku, kuri iš šių bendrovių turės sumokėti baudą Komisijai, savaime dar nėra teisinio saugumo principo pažeidimas.

217    Be to, baudų solidarus mokėjimas konkurencijos teisėje netrukdo nei vienai nubaustai bendrovei pateikti ieškinį dėl sprendimo, kuriuo Komisija jai skyrė solidariai mokėtiną baudą, panaikinimo. Nagrinėjamu atveju tiek Alstom, tiek Areva T & D SA įgyvendino savo teisę pareikšti ieškinį pateikdamos remiantis EB 230 straipsniu ieškinius dėl panaikinimo.

218    Todėl visi ieškinių pagrindai ir kaltinimai, susiję su nuostatų negaliojimo atgaline data ir teisinio saugumo principų pažeidimu, turi būti atmesti.

219    Dėl pagrindų ir kaltinimų, susijusių su bausmių ir sankcijų individualizavimo principo pažeidimu, reikia priminti, kad šis principas, kuris taikomas bet kokioje administracinėje procedūroje, galinčioje baigtis sankcijų skyrimu pagal konkurencijos teisę, nustato, kad asmuo gali būti baudžiamas tik už tuos veiksmus, kuriais jis kaltinamas individualiai (2001 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją, T‑45/98 ir T‑47/98, Rink. p. II‑3757, 63 punktas; 2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, T‑38/02, Rink. p. II‑4407, 278 punktas ir 2007 m. sausio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo France Télécom prieš Komisiją, T‑340/03, Rink. p. II‑107, 66 punktas).

220    Nagrinėjamu atveju Alstom ir Areva T & D SA buvo skirta bauda už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d. dėl Komisijos joms individualiai priskirtų faktinių aplinkybių. Kaip buvo pastebėta šio sprendimo 127 punkte, šios bendrovės buvo pripažintos asmeniškai atsakingos už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d. dėl to, kad jos tiesiogiai ar netiesiogiai vadovavo šiai įmonei. Taigi dėl EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatyto jų asmeniškai padaryto pažeidimo, nes tuo metu jos valdė atitinkamą įmonę (šiuo klausimu žr. 134 punkte minėto 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Metsä‑Serla ir kt. prieš Komisiją 28 punktą), ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punkte Alstom ir Areva T&D SA buvo skirta solidariai mokėtina 53 550 000 EUR bauda.

221    Todėl pagrindai ir kaltinimai, susiję su bausmių ir sankcijų individualizavimo principo pažeidimu, taip pat turi būti atmesti.

222    Kalbant apie tai, kad nurodydama ieškinio pagrindus ir kaltinimus, susijusius su bausmių ir sankcijų individualizavimo principo pažeidimu, Alstom byloje T‑127/07 pateikdama dubliką tvirtina, jog sankcijų individualizavimo nebuvimas dėl baudų solidaraus mokėjimo prieštarauja baudų tikslui atgrasinti, kurio siekiama Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi, reikia konstatuoti, kad toks kaltinimas, nepagrįstas jokiomis teisinėmis ar faktinėmis aplinkybėmis, kurios būtų paaiškėjusios teismo proceso metu, yra naujas nepriimtinas pagrindas pagal Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį. Bet kuriuo atveju šis kaltinimas yra nepagrįstas, nes, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 215 punkte, kiekvienas solidarus bendraskolis privalo sumokėti savo baudos dalį ir iš principo prisiima tokio dydžio įsipareigojimus sumokėti Komisijos skirtą baudą.

223    Reikia taip pat išnagrinėti ieškinių pagrindus ir kaltinimus, susijusius su teisės į veiksmingą teisminę gynybą užtikrinimo principo pažeidimu, nes skyrus solidarią baudą Alstom teisinė situacija procese buvo susieta su Areva T & D SA teisine situacija ir atvirkščiai.

224    Teisminės kontrolės reikalavimas yra vienas iš pagrindinių Sąjungos teisės principų, kylantis iš visoms valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, kuris taip pat yra įtvirtintas EŽTK 6 ir 13 straipsniuose [1986 m. gegužės 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Johnston, 222/84, Rink. p. 1651, 18 punktas ir 2002 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677, 39 punktas; 2003 m. rugpjūčio 5 d. Sprendimo P & O European Ferries (Vizcaya) ir Diputación Foral de Vizcaya prieš Komisiją, T‑116/01 ir T‑118/01, Rink. p. II‑2957, 209 punktas]. Be to, teisė į veiksmingą teisminę gynybą buvo patvirtinta 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtoje Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijoje (OL C 364, p. 1).

225    Veiksmingos teisminės kontrolės reikalavimas taikomas, be kita ko, visiems Komisijos sprendimams, kuriais konstatuojamas ir baudžiamas konkurencijos teisės pažeidimas (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Enso Española prieš Komisiją, T‑348/94, Rink. p. II‑1875, 60 punktas ir 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lafarge prieš Komisiją, T‑54/03, neskelbiamas Rinkinyje, 42 punktas).

226    Pagal Reglamento Nr. 17 17 straipsnį ir Reglamento 1/2003 31 straipsnį Bendrasis Teismas „turi neribotą kompetenciją nagrinėti ieškinius dėl sprendimų, kuriais Komisija nustato ar yra nustačiusi baudą, ir gali panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą baudą“.

227    Ieškinių pagal EB 230 straipsnį atveju Komisijos sprendimo, kuriuo konkurencijos teisės pažeidimas priskiriamas fiziniam ar juridiniam asmeniui ir kuriame dėl šio pažeidimo jiems skiriama bauda, teisėtumo kontrolė laikytina veiksminga teismine šio sprendimo kontrole. Iš tikrųjų pagrindai, kuriuos gali nurodyti fiziniai ar juridiniai armenys grįsdami savo prašymą panaikinti aktą, leidžia Teismui įvertinti Komisijos konstatuoto pažeidimo ir nustatytos baudos konkurencijos teisės srityje teisinį ir faktinį pagrįstumą (šiuo klausimu žr. 225 punkte minėto Sprendimo Lafarge prieš Komisiją 45 punktą). Sąjungos teismo vykdomos kontrolės intensyvumas ir ieškinių dėl sprendimų, kuriais Komisija konstatuoja konkurencijos teisės pažeidimą ir nustato baudą, veiksmingumas yra sustiprinti Bendrajam Teismui suteikta neribota kompetencija šioje srityje. Be teisėtumo kontrolės, leidžiančios tik atmesti ieškinį dėl panaikinimo arba panaikinti ginčijamą aktą, įgyvendindamas jam suteiktą neribotą kompetenciją, Bendrasis Teismas, siekdamas, pavyzdžiui, pakeisti baudos dydį, net nepanaikinęs ginčijamo akto gali jį peržiūrėti, atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes (2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P– C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 692 punktas).

228    Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad Komisija Alstom ir Areva T & D SA pripažino atsakingomis už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d. ir dėl to joms ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punkte skyrė solidariai mokėtiną 53 550 000 EUR baudą, nepažeidė nė vienos šių bendrovių, kaip ginčijamo sprendimo adresačių, teisės reikalauti minėto sprendimo teisminės kontrolės, pateikiant ieškinius, teisę į kuriuos užtikrina Sąjungos teisė ir EEE susitarimas. Iš tikrųjų, Alstom, kaip ir Areva T & D SA, galėjo Teismui pateikti ieškinius pagal EB 230 straipsnį, reikalaudamos ne tik ginčijamo sprendimo panaikinimo iš dalies, įvertinant jo teisėtumą dėl joms paskirtos solidariai mokėtinos baudos, bet ir ginčijamo sprendimo pakeitimo, kiek tai susiję su joms skirtos solidariai mokėtinos baudos dydžiu. Iš to matyti, kad abi bendrovės galėjo Sąjungos teismo kontrolei pateikti klausimą dėl 53 550 000 EUR baudos, kuri joms buvo skirta ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punkte, solidaraus mokėjimo teisėtumo Sąjungos teisės atžvilgiu. Atsižvelgiant į panaikinimo sprendimų galiojimą atgaline data (1988 m. balandžio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Asteris ir kt. prieš Komisiją, 97/86, 99/86, 193/86 ir 215/86, Rink. p. 2181, 30 punktas) ir įsiteisėjusių sprendimų nekeičiamumą (1999 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš AssiDomän Kraft Products ir kt., C‑310/97 P, Rink. p. I‑5363, 54 punktas; 2001 m. vasario 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nachi Europe, C‑239/99, Rink. p. I‑1197, 26 punktas ir 2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑372/97, Rink. p. I‑3679, 36 punktas) Alstom arba Areva T & D SA, jei būtų patenkinti jų ieškiniai, galėtų būti atleistos nuo bet kokios su nustatytu pažeidimu susijusios atsakomybės ir nuo pareigos sumokėti Komisijai joms skirtą baudą už šį pažeidimą ar nuo bet kokios kitos pareigos grąžinti minėtos baudos dalį, kai baudą sumoka kita solidari bendraskolė.

229    Alstom nurodoma aplinkybė, kad pardavimo sutartyje numatyta įsipareigojimų užtikrinimo sąlyga gali būti nenaudinga šiai bendrovei nagrinėjant jos ieškinį byloje T–121/07, turi būti suprantama kaip sutarties tarp dviejų šalių teisinė pasekmė, o ne kaip ginčijamo sprendimo pasekmė. Todėl, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 368 konstatuojamosios dalies, in fine, tai, kad pardavimo sutartyje yra numatyta tokia sąlyga, neturi jokios reikšmės ginčijamo sprendimo teisėtumui. Reikia priminti, kad EB 81 straipsnis ir pagal analogiją EEE susitarimo 53 straipsnis yra imperatyvios nuostatos, reikalingos atliekant Europos bendrijai ir EEE pavestas užduotis (šiuo klausimu žr. 2009 m. birželio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo T‑Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, Rink. p. I‑4529, 49 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką), o atsakomybė ir sankcijos už šių nuostatų pažeidimą negali būti paliktos jų laisvai nuožiūrai.

230    Taigi negalima tvirtinti, kad ginčijamu sprendimu, kurio 2 straipsnio c punkte skiriama Alstom ir Areva T & D SA solidariai mokėtina 53 550 000 EUR bauda, pažeidžiamas teisės į veiksmingą teisminę gynybą užtikrinimo principas.

231    Todėl ieškinio pagrindai ir kaltinimai, susiję su teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu, turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

232    Galiausiai reikia išnagrinėti pagrindus ir kaltinimus, susijusius su EB 7 straipsnio ir vienodo požiūrio bei proporcingumo principų pažeidimu, nes Komisija skirdama Alstom ir Areva T & D SA solidariai mokėtiną baudą suteikė nacionaliniam teismui ar arbitrui įgaliojimus nustatyti kiekvienos nubaustos bendrovės atsakomybę ir jų atitinkamą indėlį sumokant skirtą baudą, ir tokiu būdu įpareigojo Areva T & D SA sumokėti Komisijai sumas, kurias turėjo mokėti Alstom.

233    Pagal EB 5 straipsnį Europos Bendrija veikia neperžengdama Sutarties jai suteiktų įgaliojimų ir paisydama jai iškeltų tikslų. Taigi ji turi tik suteiktus įgaliojimus (šiuo klausimu žr. 1996 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo nuomonės 2/94, Rink. p. I‑1759, 23 punktą). Pagal EB 7 straipsnio 1 dalį institucijos, kurios, kaip Komisija, užtikrina Bendrijai patikėtų uždavinių vykdymą, pačios veikia tik neviršydamos EB sutarties joms suteiktų įgaliojimų. Institucija, vykdydama Bendrijai patikėtus uždavinius, negali atsisakyti šių įgaliojimų nepažeisdama EB 7 straipsnio 1 dalies.

234    Kai Komisija, kaip ir šioje byloje, pradeda procedūrą norėdama priimti EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatytą pažeidimą konstatuojantį sprendimą, pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ar Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnio 1 dalį ir 23 straipsnio 2 dalį tik ji yra kompetentinga konstatuoti šį pažeidimą ir skirti baudas įmonėms, kurios tyčia ar dėl neatsargumo dalyvavo darant šį pažeidimą. Nepažeisdama jai suteiktų įgaliojimų principo Komisija negali trečiajam asmeniui perduoti jai minėtose nuostatose suteiktų įgaliojimų (šiuo klausimu, dėl tyrimo įgaliojimų, nustatytų Komisijai Reglamento Nr. 17 3 straipsnyje, žr. 2007 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Microsoft prieš Komisiją, T‑201/04, Rink. p. II‑3601, 1264 punktą).

235    Reikia taip pat priminti, kad kiekvieną kartą nusprendusi skirti baudas pagal konkurencijos teisę Komisija privalo laikytis pagrindinių teisės principų, įskaitant ir vienodo požiūrio bei proporcingumo principus, kaip juos aiškina Sąjungos teismai (2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, T‑59/02, Rink. p. II‑3627, 315 punktas). Pagal nusistovėjusią teismų praktiką vienodo požiūrio arba nediskriminavimo principas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, jeigu toks vertinimas nėra objektyviai pateisinamas (1984 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sermide, 106/83, Rink. p. 4209, 28 punktas ir 1990 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoche, C‑174/89, Rink. p. I‑2681, 25 punktas; 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB de Eendracht prieš Komisiją, T‑311/94, Rink. p. II‑1129, 309 punktas). Pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, turint omenyje, kad galint pasirinkti iš kelių tinkamų priemonių reikia imtis mažiau suvaržančios, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (1990 m. lapkričio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Fedesa ir kt., C‑331/88, Rink. p. I‑4023, 13 punktas ir 1998 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, C‑180/96, Rink. p. I‑2265, 96 punktas).

236    Nagrinėjamu atveju, priešingai nei tvirtina Areva grupės bendrovės, Komisija ginčijamame sprendime nustatė atitinkamas Areva T & D SA ir Alstom atsakomybės dalis už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d., taigi ir jų atitinkamas Komisijai solidariai mokėtinos baudos dalis. Iš tikrųjų, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 215 punkte, jei ginčijamame sprendime nėra kitokių paaiškinimų, vadinasi, šis sprendimas Areva T & D SA ir Alstom už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d. nustato vienodą atsakomybę, o tai reiškia, kad jų solidariai mokėtinos baudos dalys iš principo sudaro po 50 % baudos. Kadangi tai matyti iš paties ginčijamo sprendimo, negalima tvirtinti, kad Komisija nagrinėjamu atveju perdavė nacionaliniam teismui ar arbitrui dalį savo įgaliojimų, susijusių su EB 81 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje numatyto pažeidimo konstatavimu ir bausmės už jį nustatymu.

237    Kadangi nagrinėti pagrindai ir kaltinimai grindžiami klaidinga prielaida, jie turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

238    Todėl reikia atmesti visus Alstom ir Areva grupės bendrovių ieškinių pagrindus ir kaltinimus, susijusius su ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punkte Alstom ir Areva T & D SA skirta solidariai mokėtina 53 550 000 EUR bauda, dėl baudos solidaraus mokėjimo taisyklių, išplaukiančių iš EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio, pažeidimo, EB 7 straipsnio pažeidimo, teisinio saugumo, vienodo požiūrio, proporcingumo, teisės į veiksmingą teisminę gynybą užtikrinimo ir bausmių individualizavimo principų pažeidimo bei pareigos motyvuoti nesilaikymo.

239    Belieka išnagrinėti, antra, pagrindą, susijusį su baudos solidaraus mokėjimo taisyklių, išplaukiančių iš EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio, pažeidimu kalbant apie ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punkte Areva grupės bendrovėms nurodytą solidariai mokėtiną 25 500 000 EUR sumą.

240    Ginčijamo sprendimo 370 konstatuojamojoje dalyje ir 371 konstatuojamosios dalies c punkte Komisija konstatavo, kad Areva grupės bendrovės gali būti pripažintos asmeniškai atsakingos už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2004 m. sausio 9 d. iki gegužės 11 d., nes jos šiuo laikotarpiu tiesiogiai ar netiesiogiai valdė minėtą įmonę ir sudarė vieną ir tą pačią įmonę konkurencijos teisės prasme.

241    Iš šio sprendimo 134 ir 205 punktuose nurodytos teismų praktikos matyti, kad Komisija nuspręsdama, jog už įmonės neteisėtą elgesį asmeniškai atsakingos gali būti pripažintos bendrovės, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai pažeidimo metu valdo šią įmonę, nepadarė klaidos. Areva grupės bendrovės pateikdamos šį ieškinio pagrindą neginčijo, kad Areva T & D SA ir Areva T & D AG tiesiogiai vadovavo atitinkamai įmonei nuo 2004 m. sausio 9 d. iki gegužės 11 dienos. Jos ginčijo tik tai, kad Areva ir Areva T & D Holding netiesiogiai vadovavo šiai įmonei per joms visiškai priklausančias dukterines bendroves, veikusias T & D sektoriuje. Vis dėlto iš šio sprendimo 144–152 punktuose pateiktų argumentų matyti, kad komisija nepadarė klaidos nuspręsdama, kad nuo 2004 m. sausio 9 d. iki gegužės 11 d. Areva ir Areva T & D Holding realiai kontroliavo Areva T & D SA ir Areva T & D AG bei nuspręsdavo dėl jų elgesio rinkoje.

242    Todėl negalima tvirtinti, kad Komisija pažeidė baudų solidaraus mokėjimo taisykles, išplaukiančias iš EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio, kalbant apie 25 500 000 EUR sumą, kurią ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punkte Komisija nurodė solidariai sumokėti Areva grupės bendrovėms.

243    Taigi ieškovių pagrindus ir kaltinimus, kuriais jos siekė paneigti joms ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punkte skirtą solidariai mokėtiną baudą, reikia atmesti kaip nepagrįstus.

 Dėl teisės į gynybą užtikrinimo principo ir Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalies pažeidimo

–       Šalių argumentai

244    Pateikdama septintąjį ieškinio pagrindą Alstom Komisiją kaltina, kad ginčijamame sprendime ši pažeidė teisės į gynybą užtikrinimo principą ir Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalį, nes ginčijamame sprendime jai nurodyti kaltinimai neatitinka tų, kurie pateikti pranešime apie kaltinimus. Alstom mano, kad negalėjo pateikti savo nuomonės dėl „išimtinės atsakomybės“, kuri ginčijamame sprendime jai taikoma už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 d., nes pranešimo apie kaltinimus 337 punkte Komisija nurodė, jog už tai jai kartu su Areva T & D SA ir Areva T & D AG taikoma „solidari atsakomybė“.

245    Komisija nesutinka su Alstom argumentais ir prašo šį kaltinimą atmesti.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

246    Teisės į gynybą paisymas vykstant visoms procedūroms, per kurias gali būti skirtos sankcijos, pirmiausia baudos ar periodinės baudos, yra pagrindinis Sąjungos teisės principas, kurio turi būti laikomasi net ir per administracinę procedūrą (1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hoffmann‑La Roche prieš Komisiją, 85/76, Rink. p. 461, 9 punktas ir 2003 m. spalio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo ARBED prieš Komisiją, C‑176/99 P, Rink. p. I‑10687, 19 punktas; 87 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 44 punktas).

247    Užtikrinant teisę į gynybą būtina, kad atitinkamai įmonei per administracinę procedūrą būtų suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl nurodomų faktų ir aplinkybių tikrumo bei tinkamumo ir dėl Komisijos dokumentų, pateiktų pagrindžiant savo teiginį dėl konkurencijos teisės pažeidimo buvimo (1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 10 punktas ir 61 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 66 punktas).

248    Šiuo klausimu Reglamente Nr. 1/2003, kaip anksčiau Reglamente Nr. 17, numatyta, kad šalims siunčiamame pranešime apie kaltinimus turi būti aiškiai nurodyti visi pagrindiniai elementai, kuriais Komisija remiasi šiame procedūros etape. Tačiau šią informaciją galima pateikti glaustai ir sprendimas nebūtinai turi būti pranešimo apie kaltinimus kopija (247 punkte minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 14 punktas ir 61 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 67 punktas), nes pranešimas apie kaltinimus yra parengiamasis dokumentas, kuriame išdėstyti faktiniai ir teisiniai vertinimai yra tik preliminarūs (žr. 61 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 67 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; taip pat šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America prieš Impala, C‑413/06 P, Rink. p. I‑4951, 63 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Būtent todėl Komisija gali ir net privalo atsižvelgti į vykstant administracinei procedūrai paaiškėjusias aplinkybes, kad, be kita ko, atsisakytų nepagrįstų kaltinimų (247 punkte minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 14 punktas ir 61 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 67 punktas).

249    Pateikdama šį kaltinimą Alstom teigia, kad Komisija pažeidė teisės į gynybą užtikrinimo principą, nes ši ginčijamame sprendime atsisakė kaltinimo, anksčiau pranešimo apie kaltinimus 337 punkte pateikto Areva T & D SA ir Areva T & D AG atžvilgiu, kuriuo šios bendrovės laikytos asmeniškai atsakingos už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 dienos.

250    Komisija, kuri ginčija Alstom teiginį, kad Komisija jai nenurodžiusi, jog ją vienintelę laikė atsakinga už pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 d., tvirtina, kad iš pranešimo apie kaltinimus 337 punkto kartu su 331 punktu, matyti, jog ji vienintelę Alstom ketino laikyti atsakinga už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 dienos. Atsižvelgiant į šį prieštaravimą visų pirma reikia nuspręsti dėl šio teiginio pagrįstumo.

251    Pranešimo apie kaltinimus 331 punkte Komisija priminė Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktiką, susijusią su prezumpcija, kad patronuojančios bendrovės atsako už jų dukterinėms bendrovėms priskiriamus antikonkurencinius veiksmus, kuri kyla iš to, kad patronuojančios bendrovės valdo visą ar beveik visą dukterinių bendrovių kapitalą.

252    Pranešimo apie kaltinimus 336 punkte Komisija pažymėjo, kad Alstom ir jos pirmtakės valdė visą ar beveik visą pranešime apie kaltinimus aprašytuose slaptuose veiksmuose dalyvavusių teisės subjektų kapitalą, t. y., pirma, Alstom SA (Prancūzija), GEC Alstom SA, Kléber Eylau, GEC Alsthom T & D SA ir Alstom T & D SA, kurių teisių perėmėja yra Areva T&D SA, ir, antra, Sprecher Energie, GEC Alsthom T&D, Alstom T & D AG, Alstom Power (Schweiz) ir Alstom AG (Suisse), kurių teisių perėmėja yra Areva T & D AG.

253    Pranešimo apie kaltinimus 337 punkte Komisija paaiškino, kad dėl pranešimo apie kaltinimus 331 punkte nurodytų priežasčių ji ketino Alstom, Areva T & D SA ir Areva T & D AG laikyti bendrai ir solidariai atsakingomis už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d., t. y. datos, kai ši įmonė prisijungė prie GQ susitarimo ir EQ susitarimo, iki 2004 m. sausio 8 d., t. y. datos, kai Alstom grupė perleido savo „T & D sektorių“ Areva grupei.

254    Atsižvelgiant į pranešimo apie kaltinimus 337 punkto aiškų tekstą reikia pripažinti, kad Alstom teisingai tvirtina, jog iš pranešimo apie kaltinimus buvo matyti Komisijos ketinimas Alstom, Areva T & D SA ir Areva T & D AG laikyti asmeniškai atsakingomis už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą būtent nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 dienos. Kadangi ginčijamame sprendime Komisija tik Alstom laiko atsakinga už pažeidimą per šį laikotarpį, iš esmės ji atsisako iš pradžių pranešime apie kaltinimus Areva T & D SA ir Areva T & D AG pateikto kaltinimo ir šia apimtimi ginčijamas sprendimas neatitinka pranešimo apie kaltinimus.

255    Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Areva grupės bendrovės Komisijai pateikė papildomos informacijos, įrodančios, kad Areva T & D SA ir Areva T & D AG pateiktas kaltinimas nepagrįstas. Iš tikrųjų iš Komisijos nurodytos ginčijamo sprendimo 344 konstatuojamosios dalies matyti, kad Komisija atsižvelgė į tai, jog atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Areva grupės bendrovės pareiškė, kad bent jau iki 1993 m. už pažeidimą turi būti laikoma atsakinga tik Alstom, nes dabar Alstom grupę sudarančios įmonės tiesiogiai kontroliavo veiklą T & D sektoriuje nuo 1988 m. iki 1993 m., kai buvo įsteigta jos pirmtakė Alstom T & D SA, t. y. GEC Alsthom T & D SA. Ginčijamo sprendimo 20, 357 ir 366 konstatuojamosiose dalyse Komisija konstatavo, kad Areva T & D SA ir Areva T & D AG, tuometiniais pavadinimais neegzistavo atitinkamai iki 1992 m. gruodžio 7 d., t. y. datos, kai Alstom grupės SĮDI veikla Prancūzijoje buvo perduota Kléber Eylau, ir iki 2003 m. gruodžio 22 d., t. y. datos, kai Alstom grupės SĮDI veikla Šveicarijoje buvo perduota Alstom (Schweiz) Services, o iš to ginčijamo sprendimo 358 ir 371 konstatuojamosiose dalyse padarė išvadą, kad šios bendrovės negali būti laikomos asmeniškai atsakingos už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 dienos.

256    Todėl reikia išnagrinėti, ar Alstom atsakomybė padidėjo dėl to, kad ginčijamame sprendime Komisija nusprendė nebelaikyti Areva T & D SA ir Areva T & D AG asmeniškai atsakingomis už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 dienos.

257    Atsižvelgiant į solidaraus baudų mokėjimo pasekmes, kokios nurodytos šio sprendimo 205 ir 215 punktuose, reikia konstatuoti, jog tai, kad ginčijamame sprendime vien tik Alstom pripažinta atsakinga už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 d., pakeitė jos teisinę padėtį ir todėl šio sprendimo 254 punkte minėtas neatitikimas tarp pranešimo apie kaltinimus ir ginčijamo sprendimo jai padarė žalos. Iš tikrųjų, nusprendusi netaikyti asmeninės atsakomybės Areva T & D SA ir Areva T & D AG už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 d. ir todėl už šį laikotarpį neskyrusi joms solidariai su Alstom mokėtinos baudos, Komisija galiausiai visą atsakomybę, o todėl ir pareigą sumokėti baudą, priskyrė Alstom, nors solidaraus baudų mokėjimo atveju kiekvienas solidarusis bendraskolis galiausiai turėtų sumokėti tik savo solidariai mokėtinos baudos dalį.

258    Tiesa, dėl to, kad pranešimas apie kaltinimus yra preliminarus dokumentas, šiuo atveju Komisija galėjo atsisakyti jame pateikto kaltinimo Areva T & D SA ir Areva T & D AG, atsižvelgusi į Areva pateiktą papildomą informaciją per administracinę procedūrą, kuri tai pateisino. Tačiau, kadangi toks atsisakymas pakenkia Alstom, to nebuvo galima padaryti nesuteikus jai galimybės veiksmingai išsakyti savo nuomonę.

259    Ginčijamo sprendimo 344 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad, atsižvelgiant į Areva grupės bendrovių atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pateiktas pastabas, pagal kurias tik Alstom turėjo būti laikoma atsakinga už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą per laikotarpį nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 d. (žr. šio sprendimo 255 punktą), Alstom atsakyme į pranešimą apie kaltinimus tiesiogiai pripažino, kad turėjo galimybę susipažinti su Areva grupės bendrovių atsakymu į pranešimą apie kaltinimus, remiantis pardavimo sutartyje Alstom grupės ir Areva grupės sutartomis sąlygomis, ir išsamiai išnagrinėti Areva grupės teiginius dėl atsakomybės. Alstom pridūrė, kad per 2006 m. liepos 18 ir 19 d. posėdį tiek Alstom, tiek ir Areva grupės bendrovės galėjo dar kartą atitinkamai pateikti savo argumentus ir atsakyti į pateiktus kitos šalies. Ginčijamo sprendimo 345–347 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Alstom pateiktus argumentus. 347 konstatuojamojoje dalyje ji visų pirma pažymėjo, kad Alstom neigė tiesiogiai dalyvavusi su SĮDI susijusioje veikloje ar su tuo susijusiame kartelyje iki 1993 m., nes „T & D skyrius“, vėliau pavadintas „T & D sektorius“, (kuriam priklausė Alstom T & D SA ir Alstom T & D AG) rinkoje visuomet veikė kaip savarankiška įmonė tiek prieš jai suteikiant teisinį subjektiškumą, tiek ir po to, ir kad Alstom teigė, jog atsakingomis už pažeidimą turėjo būti laikomas vien „T & D sektorius“, o todėl – Areva T & D SA ir Areva T & D AG.

260    Alstom neneigė ginčijamo sprendimo 344, 345 ir 347 konstatuojamųjų dalių turinio. Tačiau iš jų turinio pakankamai aiškiai matyti, kad dar prieš priimant ginčijamą sprendimą Alstom galėjo susidaryti nuomonę apie jai taikomą išimtinės atsakomybės už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 d. principą ir kad ji susipažino su atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Areva grupės pateiktais argumentais. Taip pat iš šių konstatuojamųjų dalių turinio matyti, jog Alstom turėjo galimybę nurodyti priežastis, dėl kurių ji manė, kad nebuvo galima atsisakyti iš pradžių pranešime apie kaltinimus Areva T & D SA ir Areva T & D AG pateikto kaltinimo.

261    Tai patvirtina 2007 m. sausio 15 d. parengta bylas nagrinėjančio pareigūno galutinė ataskaita, kurioje nurodyta, jog atsižvelgus į raštu pateiktus atsakymus į pranešimą apie kaltinimus ir po to vykusį susirašinėjimą bei posėdžio rezultatus, pranešime apie kaltinimus nurodyto pažeidimo trukmė buvo sumažinta būtent Areva T & D SA ir Areva T & D AG ir kad šioje byloje buvo užtikrinta visų procedūroje dalyvavusių šalių teisė būti išklausytoms.

262    Kadangi nustatyta, kad prieš priimant ginčijamą sprendimą Alstom turėjo galimybę veiksmingai išsakyti savo nuomonę šiuo klausimu, darytina išvada, jog dėl pranešimo apie kaltinimus ir ginčijamo sprendimo neatitikimo dėl to, kad šiame sprendime Areva T & D SA ir Areva T & D AG nepripažintos asmeniškai atsakingomis už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 d., Alstom teisė į gynybą nebuvo pažeista.

263    Todėl Alstom pateiktą septintojo ieškinio pagrindo kaltinimą, susijusį su teisės į gynybą užtikrinimo principo ir Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalies pažeidimu, reikia atmesti.

 Dėl ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b ir c punktuose Alstom ir Areva grupės įmonėms nustatytų pagrindinių baudų padidinimo 50 %

–       Šalių argumentai

264    Pateikdama penktąjį ieškinio pagrindą, kurį sudaro trys dalys, Alstom Komisiją kaltina tuo, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b ir c punktuose jai nustatytos pagrindinės baudos padidintos 50 % atsižvelgiant į sunkinančią aplinkybę, susijusią su organizatoriaus vaidmeniu, dėl to atitinkama įmonė buvo kartelio „sekretorė Europoje“.

265    Alstom pateikto penktojo ieškinio pagrindo pirma dalis susijusi su klaidingu Komisijos vertinimu, kad atitinkama įmonė atliko organizatoriaus vaidmenį dėl to, kad buvo kartelio „sekretorė Europoje“.

266    Alstom pripažįsta, kad atitinkama įmonė atliko kartelio „sekretorės Europoje“ vaidmenį „nuo „maždaug 2000 m.“ iki 2004 metų“. Ji pripažįsta ir tai, jog „dėl to, kad [atitinkama įmonė buvo kartelio „sekretorė Europoje]“, ji atliko centrinį vaidmenį ir buvo „susisiekimo centras“ kartelyje, ir kad „akivaizdu, jog dėl informacijos centralizavimo ir (arba) jos paskirstymo kartelis veiksmingiau veikė“. Ji neginčija, kad „sekretorės Europoje“ vaidmuo apėmė „centralizavimą, apibendrinimą ir keitimąsi pranešimais tarp Europos dalyvių ir Japonijos [dalyvių], [SĮDI] projektų paskirstymą atsižvelgiant į iš dalyvių gautas pranešimų formas ir taikant veikimo principą (kvotas) bei tam tikrų (ne visų) susitikimų realų valdymą“. Galiausiai ji pripažįsta, kad būdama kartelio „sekretorė Europoje“ ji „<...> fiksavo kiekvieno dalyvio kvotų pasikeitimus, pirma, paskirsčius [SĮDI] projektus ir, antra, gavus klientų užsakymus“.

267    Vis dėlto Alstom mano, kad dėl jos „sekretorės Europoje“ pareigų jai visai negali būti priskiriamas organizatorės vaidmuo, nes, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo ir Komisijos bylos medžiagos, šių pareigų vykdymą jai paskyrė kitos kartelio narės iš pradžių nuo 2000 m. iki 2002 m. kovo mėn. – laikinai, o po šios datos – nuolat. Be to, iš pranešimo apie kaltinimus, ginčijamo sprendimo ir Komisijos bylos medžiagos matyti, kad „sekretorės Europoje“ pareigos buvo tik administracinės ir atitinkamai įmonei nesuteikė svarbesnio nei kitoms kartelio narėms vaidmens, t. y. tokio, koks yra pažeidimo organizatoriaus ar kurstytojo vaidmuo.

268    Alstom pateikto penktojo ieškinio pagrindo antra dalis iš esmės susijusi su gairių 2 punkto trečios įtraukos bei pareigos motyvuoti pažeidimu. Elementų, į kuriuos paprastai atsižvelgiama apibūdinant organizatoriaus vaidmenį gairių 2 punkto trečioje įtraukoje nustatyta prasme, šiuo atveju arba visai nebuvo, arba jie buvo bendri visiems kartelio nariams. Pirma, šiuo atveju nebuvo tam tikrų lemiančių požymių pripažįstant pažeidimo organizatore. Alstom nei grasino kartelyje nedalyvavusiems konkurentams, nei priėmė sprendimą plėsti kartelį ar savo santykius su trečiosiomis šalimis. Be to, jai nebuvo pavesta prižiūrėti, kaip kartelio nariai jo laikosi. Jos padėtis atitinkamoje rinkoje nebuvo svarbesnė nei kitų bendrovių, kaip antai didesnes nei jos rinkos dalis turėjusių Siemens ar ABB, ir ji negalėjo daryti spaudimo konkurentams. Taip pat pagal teismų praktiką Alstom negali būti laikoma ir kartelio ar jo veikimo taisyklių sumanytoja ar kūrėja, nes 1988 m. sudarytą pirmąjį susitarimą pasirašė devynios Europos bendrovės ir kartelį šios bendrovės suorganizavo kartu. Antra, tam tikri organizatoriaus vaidmens požymiai būdingi ne Alstom, o bendrai visiems arba kai kuriems kitiems kartelio nariams. Taigi kartelio strateginių susitikimų rengimas ir dalyvavimas juose bei dalyvavimo juose dažnumas buvo bendras Alstom, Siemens ir ABB būdingas požymis, kiek tai susiję su vadinamaisiais „valdymo“ susitikimais dėl vadovavimo karteliui ir jungtinio Europos-Japonijos komiteto susitikimais. Jungtinio Europos-Japonijos komiteto darbo grupėse ir parengiamuosiuose susirinkimuose dalyvavo kiekvienos grupės visi kartelio nariai. Neįrodyta, kad kartelyje Alstom ėmėsi daugiau iniciatyvos nei kiti nariai ar kad ji veikė nepriklausomai, pavyzdžiui, kiek tai susiję su reguliariu kodų kartelyje keitimu. Galiausiai nurodymų laikymąsi, kontrolę ir tvarką kartelyje užtikrino kiekviena kartelio narė saugodama savo interesus jame arba, kalbant apie kartelio narių Japonijoje įsipareigojimų laikymąsi – tai darė Europos komitetas. Todėl vien dėl „sekretorės Europoje“ pareigų Komisija negalėjo priskirti sunkinančios aplinkybės atsižvelgdama į tai, kad Alstom kartelio veikime atliko svarbesnį nei kitos įmonės, ir netgi kartelio išlikimui lemiamą, vaidmenį. Be to, Komisija tinkamai ir pakankamai nemotyvavo išvados, kad kartelio „sekretorė Europoje“ atliko labai svarbų ir iš tikrųjų esminį vaidmenį kartelio veikime, nes skyrė didelius išteklius ir jame ėmėsi iniciatyvos.

269    Alstom pateikto penktojo ieškinio pagrindo trečia dalis susijusi su vienodo požiūrio ir proporcingumo principų pažeidimu. Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą, kiek tai susiję su sunkinančia aplinkybe dėl organizatoriaus vaidmens, nes ji atitinkamą įmonę vertino taip pat kaip ir Siemens, nors ši nebuvo panašioje padėtyje, ir skirtingai nei konstatuotame pažeidime dalyvavusias ABB ir Japonijos įmones, nors šios ir buvo panašioje padėtyje. Alstom nurodo ir proporcingumo principo pažeidimą dėl to, kad atitinkama įmonė ir Siemens buvo vienodai vertinamos.

270    Pateikdamos šeštąjį ieškinio pagrindą, kurį sudaro keturios dalys, Areva grupės bendrovės skundžia ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punkte nustatytos baudos padidinimą dėl to, kad būdama kartelio „sekretorė Europoje“ atitinkama įmonė atliko organizatorės vaidmenį.

271    Areva grupės bendrovių pateikta šeštojo ieškinio pagrindo pirma dalis susijusi su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punkto ir gairių 2 punkto pažeidimu dėl to, kad Komisija jas pripažino organizatorėmis neįrodžiusi, jog įgyvendinant kartelį jos atliko valdymo pareigas ar skatino kartelio veikimą. Nors nuo 1999 m. pabaigos iki 2004 m. gegužės mėn. būdama kartelio „sekretorė Europoje“ atitinkama įmonė vykdė administracinio pobūdžio vykdomąsias pareigas, tačiau kartelyje ji niekuomet nevykdė valdymo pareigų ar neskatino jo veikimo. Kaip matyti iš Komisijos bylos medžiagos, dėl to, kad buvo darbo susitikimų sekretorė, atitinkama įmonė neįgijo jokios lemiamos įtakos kartelio strateginiams klausimams. Tokie klausimai buvo nagrinėjami su kartelio valdymu susijusiuose susirinkimuose, kuriems pirmininkavo ABB. Be to, kartelio sekretorės Europoje vaidmuo ilgainiui neteko svarbos ir netgi už tai nustota mokėti. Bet kuriuo atveju, skirtingai nei Siemens ir ABB, nagrinėjama įmonė neturėjo tokios galios rinkoje, kad galėtų atlikti pažeidimo organizatorės vaidmenį.

272    Areva grupės bendrovių pateikta šeštojo ieškinio pagrindo antra dalis susijusi su Komisijos padaryta nagrinėjamos įmonės vykdytų kartelio „sekretorės Europoje“ pareigų pobūdžio vertinimo klaida.

273    Areva grupės bendrovės pripažįsta, kad nagrinėjama įmonė „nuo 1999 m. pabaigos iki 2004 m. gegužės mėn. iš tikrųjų buvo kartelio sekretorė Europoje“ ir kad šiuo atžvilgiu ji atliko „administracines [...] užduotis“ ar „pagalbines užduotis“, kurios, be jokios abejonės, „palengvino kartelio veikimą“. Kalbėdamos apie šio vaidmens turinį jos pripažįsta, jog kartelio „sekretorės Europoje“ vaidmuo „palengvino [...] keitimąsi informacija“, nes buvo centralizuojama, apibendrinama ir keičiamasi tam tikra su kartelio veikimu susijusia informacija. Be to, jos pripažįsta, kad kartelio „sekretorė Europoje“ „organizavo“ ir „užtikrino sekretoriavimą [kartelio] darbo susitikimuose“, ir tai darydama ji turėjo parengti darbotvarkę atsižvelgdama į „visų kartelio narių diskusijas ir pasiūlymus“ bei „apibendrinti [...] kartelio narių prašymus ir pasiūlymus ir [...] diskusijų rezultatus“ visų pirma, kiek tai susiję su SĮDI projektais. Galiausiai iš jų rašytinių dokumentų matyti, kad iki „2002 m.“ kartelio „sekretorė Europoje“ dalyvavo „paskirstant [SĮDI] projektus“.

274    Vis dėlto Areva grupės bendrovės mano, kad joms visai negali būti priskirtas organizatorės vaidmuo dėl to, kad jos atliko „sekretorės Europoje“ vaidmenį. Ginčijamo sprendimo 512 konstatuojamojoje dalyje Komisija klaidingai nusprendė, kad „sekretorė Europoje“ buvo kartelio narių bendravimo priemonė ir kad ji šaukė susitikimus dėl kartelio įgyvendinimo bei jiems pirmininkavo. Kiek tai susiję su keitimusi informacija kartelyje, negalima pripažinti, kad „sekretorė Europoje“ buvo informacijos perdavimo tarpininkė tarp kartelio Europos narių, nes beveik pusę informacijos sudarė jų abipusiai mainai, ir kad keitimasis informacija per sekretorę Europoje gerokai sumažėjo nuo 1999 m. rugsėjo mėnesio. Vėliau, nustojus galioti pagal GQ susitarimą nustatytai sistemai, „sekretorė Europoje“ nebeturėjo užduoties šaukti susitikimus. Maža to, minėta sekretorė nebeturėjo viena prisiimti susitikimų rengimo materialinių (stebėsena, protokolų rašymas ir t. t.) ir finansinių įsipareigojimų, kurie buvo paskirstyti pagal rotacijos principą. Galiausiai, būtų netikslu manyti, kad „sekretorė Europoje“ pirmininkavo susitikimams taip, kad ji kartelyje atliko valdymo pareigas ar jį skatino, nes vykdydama savo pareigas ji tik rinko visų prašymus ir pasiūlymus, juos apibendrino kartu su pasitarimų rezultatais. Areva grupės bendrovės bet kuriuo atveju tvirtina, kad Komisija padarė teisės klaidą ginčijamo sprendimo 513 konstatuojamojoje dalyje nusprendusi, jog sekretorės vaidmuo buvo labai svarbus ir iš tikrųjų esminis kartelio veikimui. 2002 m., po to, kai Siemens paliko kartelį, GQ susitarimas ir EQ susitarimas nebetaikyti ir kartelio sekretorės Europoje vaidmuo labai sumenko. Visų pirma ji neteko išimtinės teisės organizuoti susitikimus ir pareigos paskirti rinkas. Todėl „sekretorė Europoje“ apsiribojo vien tik kartelio narių sprendimų vykdymu, taip palengvindama kartelio veikimą, tačiau jam nebuvo būtina.

275    Areva grupės bendrovių pateikta šeštojo ieškinio pagrindo trečia dalis susijusi su vienodo požiūrio principo pažeidimu dėl to, kad Komisija atitinkamą įmonę vertino taip pat kaip Siemens, nors ši nebuvo panašioje padėtyje, ir skirtingai nei kartelyje dalyvavusias ABB ir Japonijos įmones, nors šios ir buvo panašioje padėtyje. Ketvirta dalis susijusi su proporcingumo principo pažeidimu dėl to, kad skirtumo tarp atitinkamos įmonės padaryto pažeidimo sunkumo ir kitų kartelio narių padarytų pažeidimų sunkumo nepakanka joms nustatytų baudų padidinimui 50 % pagrįsti.

276    Komisija ginčija Alstom ir Areva grupės bendrovių argumentus bei prašo atmesti jų ieškinio pagrindus ir kaltinimus.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

277    Ginčijamo sprendimo 514 konstatuojamojoje dalyje Komisija, be kita ko, atitinkamai bendrovei priskyrė pažeidimo organizatorės vaidmenį gairių 2 punkto trečioje įtraukoje nustatyta prasme dėl to, kad ji vykdė „sekretorės Europoje“ pareigas. Ginčijamo sprendimo 514–522 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad Alstom nustatytos pagrindinės baudos turi būti padidintos 50 %, t. y. iki bendros 65 020 000 EUR sumos, ir kad Areva T &D SA bei kitoms Areva grupės bendrovėms nustatytos pagrindinės baudos turi būti padidintos 50 %, t. y. atitinkamai iki 53 550 000 EUR ir iki 25 500 000 EUR.

278    Jei tam tikrų bendrovių atsakomybė kyla už keleto įmonių padarytą EB 81 straipsnio ir (arba) EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą, nustatydama kiekvienai šių įmonių skirtiną pagrindinę baudą pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį arba Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį Komisija turi išnagrinėti kiekvienos įmonės, kuriai vadovavo bendrovė, dalyvavimo darant pažeidimą atitinkamą sunkumą (šiuo klausimu žr. 87 punkte minėto Sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją 623 punktą ir 61 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 92 punktą; 219 punkte minėto 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 277 punktą), t. y. visų pirma turi būti nustatytas kiekvienos jų atitinkamas vaidmuo darant pažeidimą jų dalyvavimo laikotarpiu (šiuo klausimu žr. 65 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 150 punktą; 63 punkte minėto Sprendimo Enichem Anic prieš Komisiją 264 punktą ir 219 punkte minėto 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 277 punktą) tuo metu, kai jas valdė viena ar kita iš nagrinėjamų bendrovių. Ši išvada yra logiška bausmių individualizavimo principo, apie kurį priminta šio sprendimo 219 punkte, pasekmė (žr. 219 punkte minėto 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 278 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

279    Remiantis bausmių individualizavimo principu gairių 2 ir 3 punktuose šiuo atveju nustatytas baudos sumos keitimas atsižvelgiant į kai kurias sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, kurios yra individualios kiekvienai darant pažeidimą dalyvavusiai įmonei ir bendrovėms, kurios po to gali atsakyti už šį dalyvavimą. Būtent 2 punkte nustatytas nebaigtinis sunkinančių aplinkybių, į kurias atsižvelgiama, sąrašas.

280    Į vienos ar keleto įmonių kartelio vadovo vaidmenį turi būti atsižvelgiama apskaičiuojant baudą, jei tokį vaidmenį atlikusių įmonių atsakomybė turi būti ypatinga, palyginti su kitomis įmonėmis (134 punkte minėto Sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją 316 punktas ir 87 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 281 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mayr‑Melnhof prieš Komisiją, T‑347/94, Rink. p. II‑1751, 291 punktą). Gairių 2 punkto, kuriame nustatytas nebaigtinis pagrindinės baudos padidinimą galinčių pateisinti aplinkybių sąrašas, būtent trečioje įtraukoje nurodytas įmonės atliktas „pažeidimo organizatoriaus ar kurstytojo vaidmuo“.

281    Kaip matyti iš gairių 2 punkto trečios įtraukos, pažeidimo „organizatorės“ sąvoką reikia atskirti nuo „kurstytojos“ sąvokos. Kurstytojos vaidmuo yra susijęs su kartelio sudarymu arba išplėtimu, o organizatorės vaidmuo – su kartelio veikimu (87 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 316 punktas). Kadangi ginčijamame sprendime atitinkamai įmonei priskiriamas tik pažeidimo organizatorės vaidmuo, „kurstytojos“ sąvoka grindžiamus Alstom argumentus reikia atmesti kaip nepagrįstus.

282    Kaltinimai, susiję su vertinimo klaida ir gairių 2 punkto trečios įtraukos pažeidimu, reikalauja patikrinti, ar atsižvelgdama į šios bylos aplinkybes Komisija galėjo pagrįstai nuspręsti, jog tai, kad atitinkama įmonė atliko kartelio sekretorės Europoje vaidmenį, galėjo būti prilyginta pažeidimo organizatorės vaidmeniui gairių 2 punkto trečioje įtraukoje nustatyta prasme. Tikrindamas atitinkamos įmonės organizatorės vaidmens darant pažeidimą ir už tai Alstom bei Areva grupės bendrovėms taikytos ypatingos atsakomybės vertinimo teisėtumą Bendrasis Teismas turi apsiriboti tik faktinių aplinkybių, kurios ginčijamame sprendime nurodytos kaip tokio vaidmens įrodymai, patikrinimu.

283    Kad būtų pripažinta kartelio organizatore, įmonė turi turėti svarbią varomąją galią kartelyje (87 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją 374 punktas ir 2008 m. birželio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoechst prieš Komisiją, T‑410/03, Rink. p. II‑881, 423 punktas) arba būti konkrečiai atsakinga jo veikime (šiuo klausimu žr. 87 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 300 punktą). Ši aplinkybė turi būti vertinama bendrai atsižvelgiant į bylos aplinkybes (šiuo klausimu žr. 87 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 299 ir 373 punktus). Be kita ko, tokia išvada gali būti daroma ir dėl to, kad įmonė nuolat imdamasi iniciatyvos spontaniškai suteikdavo pagrindinį impulsą karteliui (šiuo klausimu žr. 87 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 348, 370–375 ir 427 punktus bei minėto Sprendimo Hoechst prieš Komisiją 426 punktą). Taip pat tokia išvada gali būti daroma iš visumos požymių, rodančių įmonės ryžtą užtikrinti kartelio stabilumą bei sėkmę (šiuo klausimu žr. 87 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 351 punktą). Taip yra ir nustačius, kad įmonė kartelyje atliko koordinatorės vaidmenį ir, be kita ko, organizavo ir aprūpino darbuotojais sekretoriatą, atsakingą už konkretų kartelio įgyvendinimą (šiuo klausimu žr. 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, T‑224/00, Rink. p. II‑2597, 246 ir 247 punktus). Taip pat, kai paaiškėja, kad minėta įmonė atliko centrinį vaidmenį konkrečiame kartelio veikime, pavyzdžiui, organizavo daugumą susitikimų, kartelyje rinko ir skleidė informaciją, įsipareigojo kartelyje atstovauti tam tikriems nariams ar dažniausiai pateikdavo pasiūlymus dėl kartelio veikimo (šiuo klausimu žr. 1983 m. lapkričio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo IAZ International Belgium ir kt. prieš Komisiją, 96/82–102/82, 104/82, 105/82, 108/82 ir 110/82, Rink. p. 3369, 57 ir 58 punktus bei 87 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 404, 439 ir 461 punktus).

284    Tačiau tai, kad įmonė daro spaudimą ar net diktuoja, kaip turi elgtis kiti kartelio nariai, nėra būtina sąlyga, kad ši įmonė galėtų būti vertinama kaip kartelio organizatorė (87 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 374 punktas). Įmonės padėtis rinkoje ar jos turimi ištekliai taip pat nėra pažeidimo organizatorės vaidmens įrodymai, nors jie yra aplinkybių, į kurias atsižvelgiant turi būti vertinami šie įrodymai, dalis (šiuo klausimu žr. 283 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 241 punktą ir 87 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 299 punktą).

285    Šioje byloje, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 511–513 konstatuojamųjų dalių, Komisija atsižvelgė į tai, kad kartelio „sekretoriatas Europoje“ egzistavo per visą kartelio galiojimo laikotarpį ir kad laikui bėgant išliko stabilus, nepaisant to, kad kartelio organizacinė struktūra buvo daug kartų keičiama. Šis sekretoriatas turėjo daug užduočių. Darydama nuorodą į ginčijamo sprendimo 121–123, 131, 132, 142, 147–149, 157–161, 173 ir 185 ir 191–198 konstatuojamąsias dalis, Komisija pažymėjo, kad kartelio „sekretoriatas Europoje“ buvo bendravimo tarp kartelio narėmis esančių Europos įmonių, taip pat – tarp šių įmonių ir sekretoriato Japonijoje įrankis, kad jis šaukė susitikimus ir jiems pirmininkavo ir kad buvo atsakingas už kvotų apskaitą. Komisijos nuomone, iš minėto sekretoriato pranešimų, GQ susitarimo ir EQ susitarimo turinio bei iš kartelio konkretaus veikimo aiškiai matyti, kad kartelio „sekretorės Europoje“ vaidmuo buvo esminis. Imdamasi iniciatyvos ir karteliui skirdama didelius išteklius ta „sekretorė Europoje“ karteliui atliko didelę paslaugą ir ypač prisidėjo prie jo gero veikimo.

286    Pirmiausia atsižvelgiant vien tik į ginčijamame sprendime nurodytas faktines aplinkybes, kurių Alstom ir Areva grupės bendrovės neginčijo (žr., be kita ko, šio sprendimo 266 ir 273 punktus), reikia patikrinti, ar, nepažeisdama Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punkto, gairių 2 punkto trečios įtraukos ir nepadarydama vertinimo klaidos, Komisija galėjo nuspręsti, jog atitinkama įmonė atliko pažeidimo organizatorės vaidmenį, nes nuo 1999 m. pabaigos iki 2004 m. gegužės 11 d. vykdė kartelio „sekretorės Europoje“ pareigas, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 147 konstatuojamosios dalies.

287    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad kartelio „sekretorės Europoje“ vykdytos pareigos jai suteikė vadovo vaidmenį koordinuojant kartelį ir konkrečiais jo veikimo atvejais. Iš tikrųjų, kaip Komisija teisingai konstatavo ginčijamame sprendime, minėta „sekretorė Europoje“ buvo susisiekimo tarp kartelio narių centras ir vaidino labai svarbų vaidmenį jo konkrečiame veikime dėl to, kad palengvino keitimąsi informacija kartelyje, centralizavo, apibendrino ir keitėsi su kitais kartelio nariais kartelio veikimui esmine ir, be kita ko, su SĮDI projektais susijusia informacija, nes organizavo darbo susitikimus ir juose užtikrino sekretoriato vaidmenį bei kartais keitė šiems susirinkimams ar šiems kontaktams nuslėpti reikalingus kodus. Be to, ginčijamo sprendimo 147 ir 513 konstatuojamosiose dalyse Komisija pagrįstai nusprendė, kad kartelio „sekretoriatas Europoje“ buvo labai atsakingos pareigos, kurios reikalavo labai didelių išteklių, nors tai ir buvo laiko bei skiriamų darbuotojų prasme. Nėra abejonės, kad be šio sekretoriato užtikrinto centrinio koordinavimo ir organizavimo, šis kartelis, turint omenyje jo sudėtingumą, nebūtų galėjęs taip veiksmingai veikti. Beje, atsižvelgiant į tai, jog nebuvo ginčijama, kad atitinkama įmonė tas užduotis vykdė ilgą laiką, t. y. nuo 1999 m. pabaigos iki 2004 m. sausio 8 d., Komisija pagrįstai nusprendė, kad šiuo atveju minėta įmonė buvo svarbi kartelio varomoji jėga ir todėl atliko „pažeidimo organizatoriaus vaidmenį“ gairių 2 punkto trečioje įtraukoje nustatyta prasme.

288    Šios išvados nepaneigia kiti Alstom ir Areva grupės bendrovių argumentai.

289    Visų pirma pažymėtina, kad Alstom nepagrįstai kritikuoja ginčijamą sprendimą remdamasi pranešime apie kaltinimus pateiktais tam tikrais faktiniais ir teisiniais vertinimais (žr. šio sprendimo 264 punktą). Šiuo klausimu pakanka priminti, kad pranešimas apie kaltinimus yra parengiamasis dokumentas, kuriame pateikti faktiniai ir teisiniai vertinimai yra tik išankstiniai (žr. šio sprendimo 248 punktą).

290    Toliau, kalbant apie kriterijus, susijusius su pažeidimo organizatoriaus kvalifikavimu, kurių šiuo atveju nėra, t. y. grasinimu kartelyje nedalyvaujančioms įmonėms, sprendimų dėl kartelio plėtros priėmimu ar santykiais su trečiosiomis šalimis arba kartelio iniciatoriaus ar kūrėjo vaidmeniu, pažymėtina, jog šie kriterijai susiję su kartelio sukūrimo ar plėtros momentu, o todėl – su „pažeidimo kurstytojo“ vaidmeniu, kaip priminta šio sprendimo 281 punkte. Tačiau, nors tokie požymiai gali būti lemiantys nustatant, kad įmonė vertė ar skatino kitas įmones sudaryti kartelį ar prie jo prisijungti, ir dėl to ją pripažįstant „pažeidimo kurstytoja“ gairių 2 punkto trečioje įtraukoje nustatyta prasme (šiuo klausimu žr. 87 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 316 ir 321 punktus), jie nėra lemiantys įmonę pripažįstant pažeidimo organizatore, nes tokiu atveju, kaip ir šioje byloje, pakanka įrodyti, kad nagrinėjama įmonė buvo svarbi kartelio varomoji jėga (žr. šio sprendimo 283 punktą).

291    Be to, netgi darant prielaidą, kad atitinkama įmonė neturėjo tiek ekonominės galios ar vadovaujančios padėties, kad pakaktų karteliui prižiūrėti ir jo susitarimų laikymuisi užtikrinti, to nepakanka galimybei, jog ji atliko pažeidimo organizatorės vaidmenį gairių 2 punkto trečioje įtraukoje nustatyta prasme, atmesti. Kaip matyti iš šio sprendimo 283 ir 284 punktuose nurodytos teismų praktikos, tai, kad atitinkama įmonė ne būtinai pajėgė nustatyti, kaip turi elgtis kitos kartelio narės, nereiškia, jog šiuo atveju, vienaip ar kitaip, ilgą laiką vykdydama kartelio „sekretorės Europoje“ pareigas, nors jos ir buvo tik administracinės, ji buvo svarbi kartelio varomoji jėga, dėl kurios kartelis veikė stabiliai ir veiksmingai.

292    Kalbant apie Alstom teiginius, kad kartelio „sekretorės Europoje“ vaidmuo atitinkamai įmonei buvo priskirtas „apie 2000 m.“, jų nepagrindžia nė vienas šios bylos medžiagoje esantis dokumentas, jų nepatvirtina nei 2006 m. rugsėjo 15 d. M. S. parodymai (žr. šio sprendimo 23 punktą) ar ginčijamo sprendimo 147 ir 191 konstatuojamosios dalys, kurias Alstom nurodo šiuo klausimu. Be to, Alstom argumentai, jog atitinkama įmonė savaime nevykdė kartelio „sekretorės Europoje“ pareigų ar vykdydama šias pareigas turėjo laikytis kartelyje iš anksto nustatytų tam tikrų taisyklių, nepaneigia galimybės, kad ji buvo pažeidimo organizatorė. Šiuo klausimu svarbu tai, jog atitinkama įmonė iš tikrųjų ilgą laiką vykdė kartelio „sekretorės Europoje“ pareigas nuo 1999 m. pabaigos iki 2004 m. sausio 8 d., t. y. apie ketverius metus ir du mėnesius ir kad taip ji vadovavo kartelio koordinavimui ir konkrečiam jo veikimui.

293    Taip pat argumentai, susiję su tuo, kad ne visas kartelio „sekretorės Europoje“ pareigas vykdė tik atitinkama įmonė, o kad pagal kartelio taisykles kitos įmonės tarpusavyje galėjo tiesiogiai keistis tam tikra informacija, organizuoti kartelio susitikimus, būtent su kartelio valdymu susijusius susitikimus, ar įgyvendinti kartelį visų pirma, kiek tai susiję su SĮDI projektų paskirstymu, apie tai nepranešdamos kartelio „sekretorei Europoje“, nepaneigia Komisijos išvados, jog atitinkama įmonė atliko kartelio organizatorės vaidmenį ilgą laiką vykdydama visas kartelio „sekretorei Europoje“ priskiriamas pareigas. Nei Alstom nurodytos ginčijamo sprendimo 120, 122, 149, 152, 157, 162, 180, 182, 185, 194, 197, 205 ir 207 konstatuojamosios dalys, nei šios bylos medžiagoje esantys dokumentai neleidžia daryti išvados, kad ABB ar kitos kartelyje dalyvavusios įmonės, kurios oficialiai neatliko „sekretorės Europoje“ vaidmens, kartelyje turėjo iš esmės tokį patį vaidmenį, tiek dažnumo ar trukmės, tiek ir svarbos ar intensyvumo atžvilgiu. Be to, netgi darant prielaidą, kad kitos kartelyje dalyvavusios įmonės, visų pirma – ABB, taip pat turėjo svarbų vaidmenį nustatant kartelio bendrą strategiją ar jame užimant vadovaujančią padėtį, tai dėl to tik gali būti nagrinėjama ir jų atsakomybė už tai, kad jos atliko pažeidimo organizatorės vaidmenį, bet jokiu būdu nepaneigia Komisijos išvados, kad atitinkama įmonė atliko „pažeidimo organizatorės“ vaidmenį, nes ilgą laiką vykdė visas kartelio „sekretorei Europoje“ priskiriamas pareigas (šiuo klausimu žr. 87 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 376 punktą).

294    Todėl reikia nuspręsti, kad nepažeisdama Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punkto, Gairių 2 punkto trečios įtraukos ir nepadarydama vertinimo klaidos, Komisija galėjo nustatyti, jog atitinkama įmonė atliko pažeidimo organizatorės vaidmenį, nes nuo 1999 m. pabaigos iki 2004 m. sausio 8 d. ilgą laiką vykdė kartelio „sekretorės Europoje“ pareigas.

295    Be to, kadangi iš ginčijamo sprendimo 512 ir 513 konstatuojamųjų dalių aiškiai matyti, kokiais argumentais rėmėsi Komisija atitinkamą įmonę pripažindama pažeidimo organizatore, kurie grindžiami minėtos įmonės vykdytomis koordinavimo pareigomis bei jos centriniu vaidmeniu konkrečiame kartelio veikime, ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas remiantis šio sprendimo 283 punkte nurodyta teismų praktika. Todėl Alstom kaltinimą, susijusį su netinkamu ginčijamo sprendimo motyvavimu šiuo klausimu, reikia atmesti kaip nepagrįstą. Šiuo atveju, kaip teisingai pažymi Komisija, iš pačios Alstom rašytinių dokumentų matyti, kad ji suprato ginčijamame sprendime Komisijos pateiktus argumentus, kuriais remtasi atitinkamą įmonę pripažįstant pažeidimo organizatore.

296    Kalbant apie kaltinimą, susijusį su vienodo požiūrio ir proporcingumo principų pažeidimu, iš esmės juo ginčijamas Alstom ir Areva grupės bendrovėms nustatytų pagrindinių baudų padidinimo 50 % teisingumas.

297    Pagal teismo praktiką vienodo požiūrio ir proporcingumo principo, apie kurį priminta šio sprendimo 235 punkte, paisymas neturi prieštarauti teisėtumo principui, o tai reiškia, kad niekas negali savo naudai remtis neteisėtumu, suteikusiu naudos kitam asmeniui (šiuo klausimu žr. 1985 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Williams prieš Audito Rūmus, 134/84, Rink. p. 2225, 14 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cascades prieš Komisiją, T‑308/94, Rink. p. II‑925, 259 punktą ir 131 punkte minėto Sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 367 punktą).

298    Be to, proporcingumo principo paisymas, apie kurį priminta šio sprendimo 235 punkte, reikalauja, kad baudos nebūtų neproporcingos siekiamiems tikslams, t. y. konkurencijos teisės laikymosi atžvilgiu, ir kad už konkurencijos teisės pažeidimą skiriama bauda būtų proporcinga pažeidimui, kuris vertinamas kaip visuma, ir visų pirma atsižvelgiant į jo sunkumą (1994 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tetra Pak prieš Komisiją, T‑83/91, Rink. p. II‑755, 240 punktas; 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink. p. II‑2501, 532 punktas ir 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, T‑30/05, dar neskelbiamas Rinkinyje, 224 punktas).

299    Vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į daugelį požymių, kurių pobūdis ir svarba skiriasi atsižvelgiant į nagrinėjamo pažeidimo rūšį ir konkrečias jo aplinkybes (247 punkte minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 120 punktas ir 298 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 532 punktas).

300    Be to, reikia priminti, kad ilgai trunkančiuose pažeidimuose dalyvaujančios įmonės gali pakaitomis skirtingais momentais atlikti pažeidimo organizatoriaus vaidmenį, todėl negali būti atmesta, kad kiekvienai iš jų bei bendrovėms, kurios atsako už jų veiksmus, gali būti taikoma sunkinanti aplinkybė dėl pažeidimo organizatoriaus vaidmens (87 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 460 punktas).

301    Siekiant įvertinti, ar buvo pažeistas vienodo požiūrio principas, atsižvelgiant į sunkinančią aplinkybę dėl „pažeidimo organizatoriaus“ vaidmens reikia palyginti, kaip buvo vertinamos, pirma, Alstom ir Areva grupės bendrovės ir, antra, atitinkamai kartelyje dalyvavusios Siemens, ABB ar Japonijos įmonėms vadovavusios bendrovės.

302    Pirmiausia reikia konstatuoti, kad atsižvelgiant į šią sunkinančią aplinkybę Alstom ir Areva grupės bendrovėms nustatytos pagrindinės baudos padidintos 50 %, – t. y. taip pat kaip ir Siemens, – dėl to, kad atitinkama įmonė, taip pat kaip ir Siemens vadovaujama įmonė, ilgą laiką vykdė kartelio „sekretorės Europoje“ pareigas. Alstom ginčija būtent tokį vienodą vertinimą ir tvirtina, kad atitinkamos įmonės padėtis kitokia nei Siemens vadovaujamos įmonės, nes ji kartelio „sekretorės Europoje“ pareigas vykdė du kartus trumpiau nei Siemens vadovaujama įmonė.

303    Kaip pažymėta, iš ginčijamo sprendimo 147 ir 178 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Siemens vadovaujama įmonė kartelio „sekretorės Europoje“ pareigas vykdė nuo kartelio pradžios, t. y. nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1999 m. rugsėjo mėn., o tai reiškia, kad apie vienuolika metų ir penkis mėn., ir kad jai pasitraukus iš kartelio atitinkama įmonė šias pareigas vykdė nuo 1999 m. pabaigos iki kartelio veikimo pabaigos 2004 m. gegužės 11 dieną. Be to, kadangi joms netaikoma ekonominio perėmimo teorija (šio sprendimo 111 punktas), šiuo atveju Alstom ir Areva grupės bendrovės gali būti laikomos asmeniškai atsakingomis už atitinkamos įmonės atliktą varomosios jėgos vaidmenį kartelio veikime tik už tą laikotarpį, kai jos tiesiogiai ar netiesiogiai vadovavo šios įmonės veiklai. Iš ginčijamo sprendimo 1 straipsnio b–f punktų kartu su 358 ir 371 konstatuojamosiomis dalimis matyti, kad atitinkamos įmonės atliktas pažeidimo organizatorės vaidmuo gali būti priskiriamas:

–        Alstom – tik nuo 1999 m. pabaigos iki 2004 m. sausio 8 d., t. y. už maždaug ketverių metų ir dviejų mėnesių laikotarpį,

–        Areva T & D SA – tik nuo 1999 m. pabaigos iki 2004 m. gegužės 11 d., t. y. už maždaug ketverių metų ir septynių mėnesių laikotarpį,

–        Areva T & D AG – tik nuo 2003 m. gruodžio 22 d. iki 2004 m. gegužės 11 d., t. y. už maždaug penkių mėnesių laikotarpį,

–        o Areva ir Areva T & D Holding – tik nuo 2004 m. sausio 9 d. iki gegužės 11 d., t. y. už maždaug keturių mėnesių laikotarpį.

304    Taigi visais atvejais Siemens valdomos įmonės kartelio „sekretorės Europoje“ pareigų vykdymo trukmė ir Alstom bei Areva grupės bendrovių valdomos atitinkamos įmonės tų pačių pareigų vykdymo trukmė iš esmės skiriasi.

305    Ginčijamame sprendime Komisija ypatingą dėmesį skyrė aplinkybei, kad tiek Siemens valdoma įmonė, tiek ir atitinkama įmonė kartelio „sekretorės Europoje“ pareigas vykdė vienos ir stabiliai bei ilgą laiką. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, nors Alstom ir teisingai nurodo, jog ginčijamo sprendimo 147 ir 191 konstatuojamosiose dalyse atitinkama įmonė paminėta tik kaip kartelio „laikina sekretorė Europoje“ 1999 m. pabaigoje ar 2000 m. pradžioje, ji neginčija, kad 2002 m. kovo mėn. buvo sutarta, jog ji viena perima tokio sekretoriato pareigas neapibrėžtam laikotarpiui ir todėl stabiliai bei ilgą laiką. Be to, argumento, kad atitinkama įmonė viena stabiliai ir ilgą laiką vykdė kartelio „sekretorės Europoje“ pareigas, nepaneigia Alstom nurodyta aplinkybė, jog atitinkama įmonė vykdė kartelio „sekretorės Europoje“ pareigas tik ribotą laikotarpį, t. y. maždaug ketverius metus ir du mėnesius, nes ši faktinė aplinkybė nesusijusi su Alstom noru, o ją lėmė tik tai, kad po ABB pranešimo (žr. šio sprendimo 10 punktą) įsikišo Komisija, kad šį pažeidimą nutrauktų.

306    Reikia išsiaiškinti, ar esminis skirtumas tarp atskiroms nagrinėjamoms įmonėms priskiriamų kartelio „sekretorės Europoje“ pareigų vykdymo trukmės yra svarbus sunkinančios aplinkybės dėl pažeidimo organizatoriaus vaidmens atžvilgiu, ar nesvarbus, arba, ar šiuo atveju tokio skirtumo buvo galima nepaisyti aplinkybės, kad minėtos įmonės kartelio sekretorės Europoje pareigas vykdė vienos stabiliai ir ilgą laiką, atžvilgiu.

307    Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, t. y., kai ilgai trunkančio pažeidimo atveju skirtingų įmonių vadovaujamos skirtingos bendrovės paeiliui per nustatytus laikotarpius atliko pažeidimo organizatorės vaidmenį, pagal vienodo požiūrio ir proporcingumo principus reikalaujama, kad bendrovėms, kurios valdė vieną ar kelias „pažeidimo organizatorės“ vaidmenį atlikusias įmones, nustatyta pagrindinė bauda būtų nevienodai didinama, jeigu laikotarpis, kurį jų vadovaujama įmonė ar jų vadovaujamos įmonės atliko minėtą vaidmenį, iš esmės skiriasi. Reikia priminti, kad organizatoriaus vaidmuo susijęs su kartelio veikimu (žr. šio sprendimo 281 punktą) ir kad, priešingai, pažeidimo kurstytojo vaidmuo neišvengiamai susijęs su tam tikra trukme. Todėl reikia atsižvelgti į tai, kad vienai bendrovei, kuri vadovavo vienai iš kartelyje dalyvavusių įmonių, gali būti priskiriamas pastarosios turėtas kartelio veikimo varomosios jėgos vaidmuo per – maksimaliai – kiek daugiau nei ketvirtį pažeidimo laikotarpio, kaip yra Alstom ir Areva grupės bendrovių atveju, o kitai bendrovei, vadovavusiai kitai kartelyje dalyvavusiai įmonei, gali būti priskiriamas pastarosios turėtas kartelio veikimo varomosios jėgos vaidmuo per beveik tris ketvirčius minėto laikotarpio, kaip yra Siemens atveju. Šioje byloje per posėdį pati Komisija pripažino, kad įmonės atlikto „pažeidimo organizatorės“ vaidmens trukmė buvo kriterijus, į kurį atsižvelgta vertinant už tokį vaidmenį kylančios atsakomybės padidinimą (žr. šio sprendimo 39 punktą).

308    Iš to darytina išvada, kad ginčijamame sprendime, pirma, Alstom ir Areva grupės bendrovėms nustatytą pagrindinę baudą ir, antra, Siemens nustatytą pagrindinę baudą padidinusi tiek pat, nors laikotarpiai, per kuriuos jų valdomos nagrinėjama įmonė ar nagrinėjamos įmonės vykdė kartelio „sekretorės Europoje“ pareigas, iš esmės skyrėsi, Komisija pažeidė vienodo požiūrio ir proporcingumo principus.

309    Po to pažymėtina, kad, kalbant apie sunkinančią aplinkybę dėl pažeidimo organizatorės vaidmens, ABB buvo vertinama kitaip nei Alstom ir Areva grupės bendrovės, nes, skirtingai nei pastarosios, ABB nebuvo pripažinta „pažeidimo organizatore“ ir todėl jai nustatyta pagrindinė bauda nebuvo padidinta dėl šios sunkinančios aplinkybės. Alstom ir Areva grupės bendrovės ginčija tokį nevienodą vertinimą ir tvirtina, kad ABB padėtis buvo panaši į jų, kiek tai susiję su sunkinančia aplinkybe dėl pažeidimo organizatorės vaidmens.

310    Vis dėlto nebuvo įrodyta ir netgi neteigta, kad ABB vykdė kartelio „sekretorės Europoje“ pareigas ar net kad viena stabiliai ir ilgą laiką vykdė visas įprastai minėtai sekretorei priskiriamas pareigas. Be to, nors bendrai pripažinta, tai pripažino netgi ir Komisija, kad ABB kartelyje atliko „svarbų vaidmenį“, neįrodyta, jog šis vaidmuo buvo panašus, kiek tai susiję su kartelio veikimu, į tą, kurį atliko atitinkama įmonė ir Siemens vadovaujama įmonė kaip kartelio „sekretorė Europoje“. Todėl nenustatyta, jog ABB padėtis buvo panaši į Alstom ir Areva grupės bendrovių ar net Siemens padėtį.

311    Netgi darant prielaidą, jog Komisija neteisėtai taikė tokius su pažeidimo organizatoriaus kvalifikavimu susijusius kriterijus, kokie priminti šio sprendimo 283 punkte, netaikydama tokio kvalifikavimo ABB, nepaisant šios įmonės svarbaus vaidmens kartelyje, toks trečiajam asmeniui naudingas neteisėtumas nepateisina to, kad Alstom ir Areva grupės bendrovių pateikti šie panaikinimo pagrindai būtų priimti remiantis šio sprendimo 297 punkte nurodyta teismų praktika.

312    Vadinasi, kaltinimus, susijusius su nediskriminavimo principo pažeidimu dėl to, kad Alstom ir Areva grupės bendrovės nebuvo vertinamos taip pat kaip ABB, nors jos buvo panašioje padėtyje, reikia atmesti.

313    Galiausiai pažymėtina, jog Alstom ir Areva grupės bendrovės taip pat buvo skirtingai vertinamos, palyginti su Japonijos įmones valdžiusiomis bendrovėmis, tuo metu, kai jos dalyvavo darant ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatuotą pažeidimą, kiek tai susiję su sunkinančia aplinkybe dėl atlikto pažeidimo organizatoriaus vaidmens. Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 511 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad „sekretorės Japonijoje vaidmuo [...] iš esmės buvo susijęs su keitimusi [informacija] tarp Japonijos įmonių ir keitimusi [informacija] su sekretore Europoje dėl [SĮDI] projektų ne EEE“ ir kad šį vaidmenį „trumpais laikotarpiais pasikeisdamos vykdė Hitachi, Toshiba ir Melco“, ir iš to daro išvadą, jog iš esmės šis vaidmuo neprilygo „pažeidimo organizatoriaus“ vaidmeniui gairių 2 punkto trečioje įtraukoje nustatyta prasme. Alstom ir Areva grupės bendrovės ginčija tokį nevienodą požiūrį ir tvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog įmonė, kuriai jos paeiliui vadovavo, vykdė kartelio „sekretorės Europoje“ pareigas per maždaug ketverių metų laikotarpį, jos buvo iš esmės panašioje padėtyje į tą, kurioje buvo bendrovės, iš kurių kiekviena valdė Japonijos įmonę, vykdžiusią „sekretorės Japonijoje“ pareigas per tokį patį laikotarpį.

314    Ginčijamame sprendime vertindama sunkinančią aplinkybę dėl pažeidimo organizatoriaus vaidmens Komisija nusprendė, kad kartelio „sekretorės Europoje“ pareigų vykdymas nepanašus į kartelio „sekretorės Japonijoje“ pareigų vykdymą. Ji atsižvelgė į tai, kad „sekretorės Japonijoje vaidmuo [...] iš esmės buvo susijęs su keitimusi [informacija] tarp Japonijos įmonių ir keitimusi [informacija] su sekretore Europoje dėl [SĮDI] projektų ne EEE“. Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 127, 128 ir 246 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad Japonijos įmonių dalyvavimas darant ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatuotą pažeidimą iš esmės buvo susijęs su „bendrojo susitarimo“ buvimu (žr. šio sprendimo 29 punktą), pagal kurį Japonijos įmonės neteikė pasiūlymų dėl SĮDI projektų EEE. Iš tikrųjų iš minėto „bendrojo susitarimo“ matyti, jog, skirtingai nei „sekretorė Europoje“, „sekretorė Japonijoje“ neatliko varomosios jėgos vaidmens kartelio veikime EEE ir kad už minėtą sekretoriavimą atsakingas Japonijos įmones valdžiusioms bendrovėms šiuo atžvilgiu nekyla ypatinga atsakomybė. Reikia atmesti Alstom ir Areva grupės bendrovių pateiktus kaltinimus, kad jos buvo skirtingai vertinamos nei Japonijos bendrovės, nes Komisija minėtoms Japonijos bendrovėms nepadidino baudos taikydama sunkinančią aplinkybę dėl pažeidimo organizatorės vaidmens, kurį atliko šių Japonijos bendrovių valdomos įmonės, nes Alstom ir Areva grupės bendrovių padėtis nebuvo panaši į nagrinėjamų Japonijos bendrovių padėtį.

315    Netgi darant prielaidą, jog Komisija neteisėtai taikė tokius su pažeidimo organizatoriaus kvalifikavimu susijusius kriterijus, kokie priminti šio sprendimo 283 punkte, netaikydama tokio kvalifikavimo Japonijos bendrovėms, kurios valdė kartelio „sekretorės Japonijoje“ pareigas pakaitomis po dvejų metų laikotarpį vykdžiusias įmones, toks trečiajam asmeniui naudingas neteisėtumas nepateisina to, kad šio sprendimo 314 punkte pateikti kaltinimai būtų priimti remiantis šio sprendimo 297 punkte nurodyta teismų praktika.

316    Vadinasi, Alstom ir Areva grupės bendrovių pateiktus kaltinimus, susijusius su nediskriminavimo principo pažeidimu dėl to, kad Alstom ir Areva grupės bendrovės buvo vertinamos skirtingai nei Japonijos bendrovės, nors jos ir buvo panašioje padėtyje, reikia atmesti.

317    Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b ir c punktais pažeistas proporcingumo principas bei vienodo požiūrio ar nediskriminavimo principas, nes juose Alstom ir Areva grupės bendrovėms taikant sunkinančią aplinkybę dėl pažeidimo organizatorės vaidmens joms nustatytos pagrindinės baudos padidintos 50 %, t. y tiek pat, kaip ir Siemens. Todėl ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b ir c punktai panaikinami.

318    Todėl atsižvelgdamas į Alstom ir Areva grupės bendrovių prašymus pakeisti ginčijamą sprendimą Bendrasis Teismas naudojasi EB 229 straipsnyje, Reglamento Nr. 17 17 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnyje jam suteikta neribota jurisdikcija ir šiuo klausimu pats vertina svarbias bylos aplinkybes, kad nustatytų, kokia suma turi būti padidintos pagrindinės baudos aptariamoms bendrovėms pritaikius sunkinančią aplinkybę dėl atitinkamos įmonės atlikto pažeidimo organizatorės vaidmens (šiuo klausimu žr. 1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nederlandsche Banden‑Industrie‑Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 111 punktą ir 88 punkte minėto 2003 m. rugsėjo 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Volkswagen prieš Komisiją 149 ir 151 punktus; 87 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją 303, 394 ir 455 punktus). Šiuo atžvilgiu primintina, kad Reglamento Nr. 17 17 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnyje Sąjungos teismui suteikta neribota jurisdikcija jam leidžia, be paprastos sankcijos teisėtumo kontrolės, pakeisti Komisijos vertinimą savuoju ir todėl panaikinti, sumažinti ar padidinti paskirtą baudą, kai jam yra pateikiamas nagrinėti jos dydžio klausimas (šio sprendimo 226 ir 227 punktai; 126 punkte minėto 2007 m. vasario 8 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 61 ir 62 punktai bei 2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF ir UCB prieš Komisiją, T‑101/05 ir T‑111/05, Rink. p. II‑4949, 213 punktas).

319    Reikia užtikrinti, kad už atitinkamos įmonės atliktą pažeidimo organizatorės vaidmenį bauda būtų padidinta tiek, kad būtų užtikrintas jos atgrasomasis pobūdis (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 87 punkte minėto Sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją 173 punktą ir 235 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją 141 punktą), t. y. tiek, kad įmones atgrasytų nuo geram kartelio veikimui esminių pareigų vykdymo.

320    Šioje byloje reikia atsižvelgti į tai, kad Alstom ir Areva grupės bendrovių vadovaujama įmonė viena vykdė kartelio „sekretorės Europoje“ vaidmenį stabiliai ir nepertraukiamai ilgą laiką. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad, nors ją tiesiogiai ar netiesiogiai valdė Alstom ir Areva T & D SA (anksčiau – Alstom T & D SA), ji minėtas „sekretorės Europoje“ pareigas perėmė tuo metu, kai padėtis kartelyje buvo ypač nestabili, kalbant apie Europą, dėl to, kad pasitraukė Siemens vadovaujama įmonė, kuri buvo kartelio „sekretorė Europoje“ nuo 1988 m. bei pagrindinis ūkio subjektas tiek išorės, tiek ir Europos vidaus rinkoje, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo 178 konstatuojamosios dalies. Be to, pažymėtina, kad rašytiniuose dokumentuose pati Alstom pripažino, jog „nuo 2000 m. iki 2004 m. [ji] buvo vienintelė įmonė, galinti atlikti [kartelio „sekretorės Europoje“] vaidmenį dėl interesų Europos lygiu“.

321    Iš visų šių aplinkybių matyti, kad atitinkama įmonė atliko lemiamą vaidmenį kartelio veiklos tęstinumui ir jo veikimui nuo 1999 m. pabaigos iki 2004 m. sausio 8 dienos.

322    Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 303 punkto, reikia atsižvelgti į tai, kad laikotarpis, per kurį Siemens valdoma įmonė pastarajai vadovaujant vykdė kartelio „sekretorės Europoje“ pareigas, buvo iš esmės ilgesnis nei laikotarpiai, per kuriuos Alstom ir Areva T & D SA valdoma atitinkama įmonė vykdė kartelio „sekretorės Europoje“ pareigas, ir visiškai iš esmės ilgesnis nei laikotarpiai, per kuriuos Areva T & D AG, Areva ar Areva T & D Holding valdoma atitinkama įmonė vykdė kartelio „sekretorės Europoje“ pareigas.

323    Įvertinus visas šias aplinkybes teisinga nuspręsti, kad už atitinkamos įmonės vykdytą pažeidimo organizatorės vaidmenį, už kurį atsako Alstom ir Areva grupės bendrovės, reikia:

–        Alstom nustatytą pagrindinę baudą padidinti 35 %, todėl šiai akcinei bendrovei turi būti skirta 58 522 500 EUR bauda, iš kurios 48 195 000 EUR – solidariai su Areva T & D SA,

–        Areva T & D SA nustatytą pagrindinę baudą, šios bendrovės mokėtiną solidariai su Alstom, padidinti 35 %, todėl turi būti skirta 48 195 000 EUR bauda, iš kurios 20 400 000 EUR – solidariai su Areva T & D AG, Areva ir Areva T & D Holding,

–        ir Areva T & D AG, Areva ir Areva T & D Holding nustatytą pagrindinę baudą, šių bendrovių mokėtiną solidariai su Areva T & D SA, padidinti 20 %, todėl turi būti skirta 20 400 000 EUR bauda.

 Dėl Areva grupės bendrovių pateikto septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžia vertinimo klaida ir EB 81 straipsnio bei EEE susitarimo 53 straipsnio bei pranešimo dėl bendradarbiavimo pažeidimu, nes Komisija joms nesumažino baudos už tai, kad jos bendradarbiavo per administracinę procedūrą

–       Šalių argumentai

324    Pateikdamos septintąjį ieškinio pagrindą, kurį sudaro dvi dalys, Areva grupės bendrovės ginčija tai, kad Komisija atsisakė sumažinti joms skirtą baudą pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo dėl to, kad jų pateikta informacija neturėjo svarbios papildomosios vertės. Pirma dalis susijusi su akivaizdžia jų bendradarbiavimo apimties vertinimo klaida. Komisija klaidingai nusprendė, jog Areva grupės bendrovių paaiškinimai, pateikti paraiškoje pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo ir atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, prieštaringi ir dvireikšmiai ir todėl nepatikimi. Antra dalis susijusi su EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio bei pranešimo dėl bendradarbiavimo pažeidimu, nes Komisija joms nesumažino baudos. Areva grupės bendrovės teigia, jog per administracinę procedūrą patvirtinusios, kad Siemens valdoma įmonė dalyvavo 1999 m. rugsėjo mėn. susitikime, jos Komisijai pateikė svarbią papildomąją vertę turintį įrodymą, palyginti su tais, kuriuos Komisija jau turėjo. Iš tikrųjų, jų parodymas buvo lemiantis , nes dėl to Komisija galėjo paneigti, kad suėjo senaties terminas, kiek tai susiję su Siemens valdomos įmonės dalyvavimu pažeidime per laikotarpį nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1999 m. balandžio 24 d., ir netgi šio dalyvavimo trukmę pailginti iki 1999 m. rugsėjo 1 dienos.

325    Komisija ginčija Areva grupės bendrovių argumentus ir prašo atmesti šį ieškinio pagrindą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

326    Pagal teismų praktiką darant Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimus dalyvavusioms įmonėms už bendradarbiavimą bauda sumažinama remiantis vertinimu, kad toks bendradarbiavimas leido Komisijai lengviau nustatyti pažeidimą ir galbūt jį nutraukti (131 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, 399 punktas; 235 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB de Eendracht prieš Komisiją 325 punktas ir 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Finnboard prieš Komisiją, T‑338/94, Rink. p. II‑1617, 363 punktas).

327    Pranešimo dėl bendradarbiavimo 20–23 punktuose nustatyta taip:

„20.      Įmonėms, kurios neatitinka [A dalyje „Atleidimas nuo baudų“] numatytų sąlygų, gali būti sumažinta bauda, kuri kitaip joms būtų paskirta.

21.      Kad įmonei būtų sumažinta bauda, ji privalo Komisijai pateikti įrodymus, kurie turėtų ženklią papildomąją vertę Komisijos turimų įrodymų apie įtariamą pažeidimą atžvilgiu, ir nutraukti savo neteisėtą veiklą ne vėliau kaip įrodymų pateikimo metu.

22.      Sąvoka „papildomoji vertė“ reiškia laipsnį, kuriuo pateikti įrodymai savo pobūdžiu ir (arba) nuodugnumu sustiprina Komisijos gebėjimą įrodyti minėtus faktus. Šiuo požiūriu Komisija paprastai teikia daugiau reikšmės raštiškiems įrodymams, atsiradusiems laikotarpiu, su kuriuo susiję tie faktai, negu vėliau susiformavusiems įrodymams. Lygiai taip pat tiesiogiai su minėtais faktais susiję įrodymai paprastai laikomi vertingesniais negu netiesioginiai įrodymai.

23.      Administracinių procedūrų pabaigoje, priimdama galutinį sprendimą, Komisija nustato:

a)      ar įmonės pateikti įrodymai turi ženklią papildomąją vertę Komisijos tuo metu jau turimų įrodymų atžvilgiu;

b)      [...] baudos [...] sumažinimo dydį […].

Siekdama nustatyti sumažinimo dydį [...], Komisija atsižvelgia į laiką, kuomet buvo pateikti įrodymai, atitinkantys 21 [punkto] sąlygas, ir į jų papildomąją vertę. Ji taip pat gali atsižvelgti į tai, ar įmonė, įteikusi paraišką, bendradarbiavo nuosekliai ir be išlygų.

Be to, jeigu įmonė pateikia įrodymus apie Komisijai iki tol nežinomus faktus, kurie tiesiogiai susiję su įtariamo kartelio veiklos pavojingumu ar trukme, Komisija neatsižvelgia į šiuos elementus nustatydama baudos dydį įmonei, pateikusiai šiuos įrodymus.“

328    Kaip tai nurodyta pranešimo dėl bendradarbiavimo 29 punkte, jis sukuria teisėtus lūkesčius, kuriais remiasi įmonės, norinčios informuoti Komisiją apie kartelio egzistavimą ar pageidaujančios bendradarbiauti su ja. Dėl tokių teisėtų lūkesčių, kuriuos pagal šį pranešimą gali turėti įmonės, Komisija privalo atsižvelgti į nagrinėjamos įmonės bendradarbiavimą nustatydama skirtinos baudos dydį (pagal analogiją žr. 2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Daiichi Pharmaceutical prieš Komisiją, T‑26/02, Rink. p. II‑713, 147 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

329    Vis dėlto pranešimo dėl bendradarbiavimo nubrėžtose ribose Komisija turi didelę diskreciją vertinti, ar įmonės pateikti įrodymai turi papildomąją vertę pranešimo dėl bendradarbiavimo 22 punkte nustatyta prasme ir ar remiantis šiuo pranešimu įmonei reikia sumažinti baudą (pagal analogiją žr. 131 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 393 ir 394 punktus). Šiam įvertinimui taikoma tik ribota teismo kontrolė.

330    Ginčijamo sprendimo 530–532 konstatuojamosiose dalyse dėl Areva bendradarbiavimo Komisija nurodė taip:

„530      [Areva] buvo antroji įmonė, kuri kreipėsi į Komisiją pagal pranešimą dėl [bendradarbiavimo]. Apie savo norą bendradarbiauti ji pranešė 2004 m. gegužės 14 dieną. 2004 m. 18 d. ir 25 d. ji pateikė paraišką, kurioje pripažino kartelio egzistavimą, ir pateikė bendrą antikonkurencinės veiklos aprašymą.

531      Nors apskritai [Areva] paraiškoje pateiktas bendras aprašymas atitiko ABB pateiktus įrodymus, jame buvo mažai informacijos, kurią galima laikyti turinčia „papildomąją vertę“. Papildomąją vertę turinčia informacija buvo galima laikyti tik pareiškimą, pagal kurį 2002 m. kovo 26 d. buvo ta data, kai Siemens vėl pradėjo dalyvauti kartelio susitikimuose. Tačiau ši informacija susijusi su Siemens dalyvavimo trukmės pratęsimu trimis mėnesiais, ji neleido Komisijai daug lengviau įrodyti šių faktų ir todėl nelaikoma turinčia svarbią papildomąją vertę. Dar daugiau, šiame sprendime kai kurie [Areva] pareiškimai buvo atmesti dėl to, kad nebuvo pakankamai patikimi (žr., pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo 290 ir 291 konstatuojamąsias dalis), o dėl to Komisijai nebuvo lengviau padaryti išvadas šioje byloje.

532      Todėl [Areva] pateikta informacija neturi ženklios papildomosios vertės, dėl kurios Komisija galėtų jai sumažinti baudą remdamasi pranešimu dėl [bendradarbiavimo].“

331    Pirmiausia reikia patikrinti, ar Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą nuspręsdama, jog ginčijamo sprendimo 531 konstatuojamojoje dalyje minėti Areva grupės bendrovių pareiškimai buvo prieštaringi ir dvireikšmiai, o todėl nepakankamai patikimi.

332    Ginčijamo sprendimo 290 ir 291 konstatuojamosiose dalyse Komisija konstatavo taip:

„290      Komisija negali remtis [Areva], Melco, Hitachi/JAEPS ir Toshiba pareiškimais, kiek jie susiję su atitinkamais jų tvirtinimais, kad pirmą kartą kartelis nustojo veikti arba 1997 m. ([Areva]), arba 1999 m. rugsėjo mėn. (Melco […] ir Toshiba […]), arba 1999 m., pasitraukus Siemens (Hitachi/JAEPS […]), ar netgi maždaug 2000 m. rugsėjo mėn. (Fuji […]). Šiuo klausimu jų pareiškimai nepatikimi, nes prieštarauja vieni kitiems ir [...] bylos medžiagoje esantiems įrodymams. Melco, Toshiba, Fuji, ABB, Alstom, Reyrolle/VA Tech ir Magrini/Schneider (vėliau – VAS ir todėl VA Tech) ir toliau dalyvavo daugiašaliuose susitikimuose 2000 m. ir (arba) 2001 m. [žr. ginčijamo sprendimo 191–198 konstatuojamąsias dalis). Be to, jie dvireikšmiai ir neįtikinami.

291      [Areva] pateikė prieštaringus ir dvireikšmius parodymus. [Paraiškoje pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo] ji teigė, jog, jos nuomone, kartelio veikla pirmą kartą nutrūko 1997 m., o atsakyme į pranešimą apie kaltinimus [...] ji nurodė priešingai – kad laikotarpis nuo 1999 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. kovo mėn. buvo pereinamasis laikotarpis, kai susitikimai vyko rečiau ir, nors ir išliko antikonkurenciniai, jie nepadarė žymaus antikonkurencinio poveikio.“

333    Kalbant apie Areva grupės bendrovių 2004 m. gegužės 18 d. ir 25 d. pateiktus pareiškimus pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, kurie pridėti prie šios bylos medžiagos, šalys sutarė, kad ginčijamo sprendimo 291 konstatuojamojoje dalyje Komisija rėmėsi tokiu pareiškimu:

„Pirmasis kartelis egzistavo nuo 1980 m. pabaigos iki 1997 m., kai buvo nutrauktas. Nuo 1997 m. dalyviai toliau susitikdavo, bet nesutarė nei dėl rinkų pasidalijimo, nei dėl kainų ir susitikimai dėl šio kartelio nutrūko 1999 m. rugsėjo mėn., o Siemens galutinai pasitraukė.“

334    Kalbant apie Areva grupės bendrovių 2006 m. birželio 30 d. atsakymą į pranešimą apie kaltinimus, iš 353 išnašos, susijusios su ginčijamo sprendimo 291 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad Komisija rėmėsi tokiu pareiškimu:

„Nors tiesa tai, kad kiti nei Siemens ir Hitachi kartelio nariai toliau susitikinėjo, šie susitikimai vyko du kartus rečiau nei per ankstesnį laikotarpį ir nebedarė žymaus antikonkurencinio poveikio [...]. Kiek tai susiję su taikytais metodais, laikotarpis nuo 1999 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. kovo mėn. buvo kartelio pereinamasis laikotarpis ir „svyravimo“ tarp GQ susitarime nustatytos sistemos žlugimo ir naujos sistemos, kuri taikyta nuo 2002 m. kovo mėn., sukūrimo [...]. Nors tam tikrais atžvilgiais šie susitikimai išliko antikonkurenciniai, tačiau dėl to, kad buvo paskirta mažai [SĮDI] projektų (o todėl [GQ susitarime] nustatyti mechanizmai ir teorinės diskusijos dėl kitokio [nei pagal GQ susitarimą] kartelio organizavimo neteko prasmės), šių susitikimų antikonkurencinis poveikis labai sumažėjo per laikotarpį nuo 1999 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. kovo mėn. [...].“

335    Atsižvelgiant į šių pareiškimų turinį reikia konstatuoti, kad Komisija, nurodydama, jog jie prieštaringi ir dvireikšmiai, nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos. Iš tikrųjų, nors atrodė, kad pareiškimuose pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo Areva grupės bendrovės nurodė atskirų pažeidimų seką, jog pirmasis kartelis nustojo egzistuoti 1997 m. ar bet kuriuo atveju 1999 m. rugsėjo mėn., tačiau atsakyme į pranešimą apie kaltinimus jos lyg ir pripažino, kad buvo vienas ir tęstinis pažeidimas, o laikotarpis nuo 1999 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. kovo mėn. buvo nurodytas tik kaip kartelio veikimo pareinamasis ir „svyravimo“ laikotarpis. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad, kaip ginčijamo sprendimo 290 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo Komisija, Areva grupės bendrovių pareiškimai, pagal kuriuos kartelis ar pirmasis kartelis pirmą kartą iširo 1997 m., prieštarauja kitų kartelio narių pareiškimams bei bylos medžiagoje esantiems tam tikriems įrodymams. Šiuo atžvilgiu negalima nuspręsti, kad Areva grupės bendrovių pateikti įrodymai palengvino Komisijos užduotį nustatyti kartelio buvimą ir todėl jie tenkina pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalyje nustatytą sąlygą.

336    Todėl darytina išvada, kad ginčijamame sprendime nepadaryta akivaizdi vertinimo klaida dėl to, kad Areva grupės bendrovėms skirtos baudos nesumažintos pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, ir tam netgi nereikia aiškintis priežasčių, pagrindžiančių nagrinėjamų įrodymų patikimumo stoką.

337    Po to reikia patikrinti, ar Komisija pažeidė EB 81 straipsnį, EEE susitarimo 53 straipsnį bei pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punktą, nes neatsižvelgė į tai, kad Areva grupės bendrovių pareiškime esantis patvirtinimas, jog Siemens valdoma įmonė pasitraukė iš kartelio tik 1999 m. rugsėjo mėn., šiame pareiškime buvo svarbią papildomąją vertę turintis įrodymas pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo.

338    Ginčijamo sprendimo 186 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė taip:

„Siemens tvirtina, jog nustojo dalyvauti kartelio susitikimuose nuo 1999 m. balandžio 24 d. susitikimo Sidnėjuje. ABB nurodė, jog Siemens nustojo dalyvauti kartelio susitikimuose nuo 1999 m. pabaigos [...]. Komisijia nustatė, jog Siemens pasitraukė anksčiausiai 1999 m. rugsėjo mėnesį. VA Tech patalpose rastas dokumentas, kuris visas cituojamas pirmesnėje [94] išnašoje, patvirtina, jog Siemens dalyvavimą susitikimuose nutraukė 1999 m. rugsėjo mėnesį. Jame nurodyta taip: „Stop 3 = = > 09/99“ („3“ žymima Siemens) ir toliau išvardytos rinkos dalys nuo 1988 m. iki 1998 m.. [Tai] patvirtino [Areva], Melco […], Fuji […] ir Hitachi/JAEPS […].“

339    Be to, iš ginčijamo sprendimo 94 išnašos, kurios Areva grupės bendrovės neginčijo, matyti, kad „numeris [3] buvo Siemens kodas rengiant 2003 m. birželio 10 d. dokumentą“.

340    Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 142 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo taip:

„Bent jau nuo 2002 m. liepos mėn. (žr. II lentelę) kartelio nariai naudojo kitokius kodus, kaip tai paaiškino ABB [...], kurios pareiškimus šiuo klausimu patvirtina įrodymai, kurių data sutampa su faktinių aplinkybių data, [...] ir kitų šalių pareiškimai po ([Areva], VA Tech […], Hitachi/JAEPS […] ir Siemens […] patikrinimų.“

341    Ginčijamo sprendimo 142 konstatuojamojoje dalyje esančioje II lentelėje nurodyti „bent jau nuo 2002 m. liepos mėn. naudoti kodai“. Iš to matyti, kad visų Europos narių kodas buvo „0“, ABB kodas – numeris „1“, Alstom kodas – numeris „2“, Siemens kodas – „3“, VA Tech kodas – numeris „4“, visų Japonijos narių kodas buvo „5“, JAEPS kodas – numeris „6“ ir TM T & D kodas – numeris „7“.

342    Ginčijamo sprendimo 128 išnašoje nurodyta taip:

„Aplinkybę, jog [bent jau nuo 2002 m. liepos mėn. buvo naudojami kitokie kodai], patvirtina M. Z. (VA Tech) maždaug 2002 m. rugpjūčio mėn. dokumentas, kuris patvirtina ir tai, kad kartelio nariai buvo linkę bendrauti per „tarpininką“. Jie vengė bet kokių susitikimų ir bendravimo raštu bei naudojo kodus 1, 2, 3, 4, 6, 7 atitinkamai ABB, [Alstom], Siemens, VA Tech, Hitachi/JAEPS ir TM T & D identifikuoti ir apytikslei kainai, kurią norėjo taikyti, nurodyti.“

343    Iš pirmiau nurodytų aplinkybių matyti, kad jau prieš Areva grupės bendrovių pareiškimą Komisija turėjo ABB pareiškimą pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo, pagal kurį Siemens kartelio susitikimuose nustojo dalyvauti 1999 m. pabaigoje ir nuo 2002 m. liepos mėn. buvo žymima numeriu „3“. Taip pat Komisija turėjo rašytinių įrodymų, parengtų kartelio veikimo metu, iš kurių buvo galima matyti ar daryti išvadą, kad 2002 m. vasarą Siemens kodas buvo numeris „3“ ir kad ji pasitraukė iš kartelio 1999 m. rugsėjo mėnesį. Šių dokumentų, kuriais Komisija remiasi ginčijamame sprendime, įrodomosios vertės Areva grupės bendrovės neginčijo ir todėl ji negali būti ginčijama byloje T‑117/07. Šiuo klausimu byloje T‑117/07 negalima nuspręsti, kad Areva grupės bendrovių pareiškimas pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo buvo lemiantis, kad Komisija galėtų konstatuoti, jog Siemens dalyvavo darant pažeidimą iki 1999 m. rugsėjo mėnesio. Taip pat byloje T‑117/07 negalima nuspręsti, kad Areva grupės bendrovių pareiškimas palengvino Komisijos užduotį ir kad šiuo atžvilgiu jis tenkino pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 punkte nustatytą sąlygą, kad būtų galima Areva T & D SA, Areva T & D AG, Areva ir Areva T & D Holding sumažinti baudas.

344    Todėl ginčijamame sprendime Areva grupės bendrovėms dėl jų pareiškimo pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo nesumažinusi nustatytų baudų Komisija nepažeidė nei EB 81 straipsnio, nei EEE susitarimo 53 straipsnio, nei pranešimo dėl bendradarbiavimo 21 dalies.

 Dėl Alstom pateikto aštuntojo ieškinio pagrindo, susijusio, pirma, su gairių pažeidimu ir, antra, proporcingumo principo pažeidimu

–       Šalių argumentai

345    Pateikdama aštuntąjį ieškinio pagrindą Alstom teigia, kad, pirma, ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b ir c punktuose padaryta teisės klaida, nes nustatant baudą, skirtą už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą per laikotarpį nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. sausio 1 d., remtasi jos apyvarta visoje EEE teritorijoje, nors EEE susitarimas įsigaliojo tik 1994 m. sausio 1 dieną. Antra, Alstom teigia, kad pagal proporcingumo principą draudžiama paskirtos baudos sumą dirbtinai padidinti atsižvelgiant į apyvartą erdvėje, kuri neegzistavo faktinių aplinkybių metu, t. y. nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1994 m. sausio 1 dienos.

346    Komisija ginčija Alstom argumentus ir prašo atmesti šį ieškinio pagrindą kaip akivaizdžiai nepagrįstą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

347    Iš esmės šiuo ieškinio pagrindu keliamas klausimas, ar ginčijamame sprendime Komisija už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą per laikotarpį nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. sausio 8 d. Alstom paskirtą baudą nustatė remdamasi jos apyvarta EEE, ir jei atsakymas būtų teigiamas, tai ar dėl to Komisija padarė teisės klaidą.

348    Kaip jau pažymėta šio sprendimo 298 punkte, pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad už konkurencijos teisės pažeidimą skiriama bauda būtų proporcinga nustatytam pažeidimui, kuris vertinamas kaip visuma.

349    Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis yra tinkamas teisinis pagrindas, kuriuo remdamasi Komisija gali skirti baudas įmonėms ir įmonių asociacijoms už EB 81 straipsnio pažeidimus (pagal analogiją žr. 126 punkte minėto 2007 m. vasario 8 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 24 punktą) ir jeigu reikia už EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimus. Jose numatyta, kad kiekvienai darant pažeidimą dalyvavusiai įmonei skiriama bauda negali viršyti 10 % jos bendros apyvartos praėjusiais ūkiniais metais. Šia riba būtent siekiama išvengti, kad Komisijos skiriamos baudos būtų neproporcingos atitinkamos įmonės dydžiui (2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją, C‑76/06 P, Rink. p. I‑4405, 24 punktas). Be to, iš Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalies matyti, kad laikantis šios ribos nustatant baudos dydį turi būti atsižvelgiama į pažeidimo trukmę ir sunkumą.

350    Nors pagrindinė bauda nustatoma remiantis pažeidimu, jo sunkumas nustatomas atsižvelgiant į daugelį kitų kriterijų, kuriuos vertindama Komisija turi plačią diskreciją (126 punkte minėto 2007 m. vasario 8 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 25 punktas). Pažeidimo sunkumo vertinimo kriterijams tam tikrais atvejais gali būti priskiriamas pažeidimo objektu esančių prekių kiekis ir vertė bei įmonės dydis ir ekonominė galia ir todėl jos įtaka, kurią galėjo padaryti rinkai. Vadinasi, nustatydama baudą Komisija gali atsižvelgti tiek į bendrą įmonės apyvartą, kuri yra jos dydžio ir ekonominio pajėgumo rodiklis, nors netikslus ir netobulas, tiek į tos apyvartos dalį, gautą iš prekių, dėl kurių buvo padarytas pažeidimas, ir todėl rodančią pažeidimo mastą (247 punkte minėto Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją 120 ir 121 punktai; žr. 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sigma Tecnologie prieš Komisiją, T‑28/99, Rink. p. II‑1845, 86 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

351    Be to, pagal teismų praktiką nustatant įmonės dydį ir ekonominę galią, turėtą pažeidimo metu, būtinai reikia remtis šios įmonės apyvarta darant tą pažeidimą (2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sarrió prieš Komisiją, C‑291/98 P, Rink. p. I‑9991, 86 punktas). Vien tai, kad iš esmės Komisija remiasi vienais paskutiniais pažeidimo darymo laikotarpio metais, kad įvertintų realią ekonominę padėtį, kokia buvo per šį laikotarpį, neprieštarauja proporcingumo principui (šiuo klausimu žr. 215 punkte minėto Sprendimo Aristrain prieš Komisiją 128 ir 129 punktus).

352    Nors gairės nėra atitinkamoje srityje Komisijos priimtų sprendimų teisinis pagrindas, jomis užtikrinamas įmonių teisinis saugumas, nes jos apibrėžia metodą, kurį Komisija taiko nustatydama baudas (žr. 126 punkte minėto 2007 m. vasario 8 d. Sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją 23 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

353    Pagal gaires pažeidimų sunkumas nustatomas atsižvelgiant į daugelį kriterijų, o į tam tikrus iš jų Komisija privalo atsižvelgti.

354    Šiuo klausimu gairėse nustatyta, kad, be paties pažeidimo pobūdžio, jo konkretaus poveikio rinkai ir jo geografinės apimties, būtina atsižvelgti į faktinę ekonominę pažeidėjų galimybę padaryti pastebimos žalos kitiems ūkio subjektams ir visų pirma vartotojams bei nustatyti tokio dydžio baudą, kuri turėtų pakankamą atgrasantį poveikį (1 punkto A dalies ketvirta pastraipa).

355    Be to, gali būti atsižvelgiama ir į tai, kad didelės įmonės gali lengviau įvertinti, kad savo veiksmais daro pažeidimą, ir suvokti iš to kylančias pasekmes (1 punkto A dalies penkta pastraipa).

356    Jei pažeidimą padaro kelios įmonės, pavyzdžiui, kartelio atveju, bendra pradinė bauda gali būti koreguojama, kad būtų nustatyta konkreti pradinė bauda, atsižvelgiant į specifinį kiekvienos įmonės dydį ir jos pažeidimo poveikį konkurencijai, visų pirma tuomet, kai to paties tipo pažeidimus padaro labai skirtingo dydžio įmonės (1 punkto A dalies šešta pastraipa).

357    Pažymėtina, jog gairėse nenumatyta, kad baudų dydį reikia apskaičiuoti remiantis bendra apyvarta arba įmonių apyvarta atitinkamoje rinkoje. Vis dėlto gairėse taip pat neprieštaraujama, kad nustatant baudos dydį į tokią apyvartą būtų atsižvelgta laikantis Sąjungos teisės bendrųjų principų ir jei to reikalauja aplinkybės. Apyvarta taip pat galima remtis, kai skaičiuojant atsižvelgiama į įvairius šio sprendimo 354–356 punktuose išvardytus kriterijus (131 punkte minėto Sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 283 ir 284 punktai ir 283 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 187 punktas).

358    Šiuo atveju ginčijamo sprendimo 474–479 konstatuojamosiose dalyse nustačiusi paties pažeidimo sunkumą, t. y. jį pripažinusi „labai sunkiu“, Komisija atsižvelgė į kriterijus, pagal kuriuos diferencijuojamas konkrečių įmonių vertinimas pagal gairių 1 punkto A dalyje nustatytą metodą.

359    Šiuo klausimu iš ginčijamo sprendimo 480–491 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija atsižvelgė į kiekvieno pažeidėjo realų ekonominį pajėgumą padaryti didelės žalos kitiems ūkio subjektams bei į konkretų dydį ir todėl kiekvienos įmonės neteisėtų veiksmų realų poveikį konkurencijai, kad užtikrintų, jog paskirtos baudos turėtų pakankamą atgrasantį poveikį.

360    Ginčijamo sprendimo 481 ir 482 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog kartelis yra pasaulinio masto, lyginant kiekvienos įmonės santykinę svarbą reikia remtis kiekvienos įmonės turėta SĮDI projektų pasaulinės apyvartos dalimi per ištisus paskutinius įmonės dalyvavimo darant konstatuotą pažeidimą metus. Anot Komisijos, šis palyginimo pagrindas tiksliai atspindi kiekvienos įmonės pajėgumą padaryti didelės žalos kitiems ūkio subjektams EEE teritorijoje ir parodo, kiek ji prisidėjo prie viso kartelio veiksmingumo, arba, priešingai, koks nestabilumas būtų kartelyje, jei ši įmonė jame nebūtų dalyvavusi.

361    Taigi nustatydama Alstom pagrindinę baudą Komisija rėmėsi atitinkamos įmonės su SĮDI projektais susijusia pasauline apyvarta per ištisus paskutiniuosius pažeidimo metus, o ne, kaip tvirtina Alstom, su SĮDI projektais susijusia apyvarta EEE teritorijoje per visą pažeidimo laikotarpį. Todėl Alstom pateiktas ieškinio pagrindas neturi faktinio pagrindo.

362    Bet kuriuo atveju iš viso to, kas pirmiau pasakyta, matyti, kad ginčijamame sprendime Komisija nenukrypo nuo gairėse nustatyto apskaičiavimo metodo, neperžengė bausmių teisiniu pagrindu, t. y. Reglamento Nr. 17 15 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnyje nustatytų ribų ir nepažeidė proporcingumo principo dėl to, kad nusprendė iš esmės remtis kiekvienos įmonės su SĮDI projektais susijusia pasauline apyvarta per ištisus paskutiniuosius pažeidimo metus, kad nustatytų jų santykinį dydį ir ekonominę galią pažeidimo metu.

363    Vadinasi, ieškinio pagrindą, susijusį, pirma, su gairių pažeidimu arba su proporcingumo principo pažeidimu, reikia atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

364    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Bendrasis Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.

365    Kadangi byloje T‑117/07 dalis reikalavimų buvo patenkinta, teisingai įvertinus šios bylos aplinkybes, reikia nuspręsti, kad Komisija padengia dešimtadalį Areva, Areva T & D Holding, Areva T & D SA ir Areva T & D AG bylinėjimosi išlaidų ir dešimtadalį savo bylinėjimosi išlaidų. Areva, Areva T & D Holding, Areva T & D SA ir Areva T & D AG padengia devynis dešimtadalius savo ir devynis dešimtadalius Komisijos patirtų bylinėjimosi išlaidų.

366    Kadangi byloje T‑121/07 dalis reikalavimų buvo patenkinta, teisingai įvertinus šios bylos aplinkybes, reikia nuspręsti, kad Komisija padengia dešimtadalį Alstom ir dešimtadalį savo bylinėjimosi išlaidų. Alstom padengia devynis dešimtadalius savo ir devynis dešimtadalius Komisijos patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)

nusprendžia:

1.      Sujungti bylas T‑117/07 ir T‑121/07 galutiniam sprendimui priimti.

2.      Panaikinti 2007 m. sausio 24 d. Komisijos sprendimo C (2006) 6762 galutinis dėl procedūros pagal EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/F/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija) 2 straipsnio b ir c punktus.

3.      Už Sprendimo C (2006) 6762 galutinis 1 straipsnio b–f punktuose konstatuotus pažeidimus skiriamos tokios baudos:

–        Akcinei bendrovei Alstom: 10 327 500 EUR,

–        Alstom: 48 195 000 EUR solidariai su Areva T & D SA, iš kurių Areva T & D SA mokėtiną 20 400 000 EUR sumą pastaroji moka solidariai su Areva T & D AG, akcine bendrove Areva ir Areva T & D Holding SA.

4.      Kitą ieškinių dalį atmesti.

5.      Byloje T‑117/07 Europos Komisija padengia dešimtadalį Areva, Areva T & D Holding, Areva T & D SA ir Areva T & D AG bylinėjimosi išlaidų ir dešimtadalį savo bylinėjimosi išlaidų. Areva, Areva T & D Holding, Areva T & D SA ir Areva T & D AG padengia devynis dešimtadalius savo bylinėjimosi išlaidų ir devynis dešimtadalius Komisijos patirtų bylinėjimosi išlaidų.

6.      Byloje T‑121/07 Komisija padengia dešimtadalį Alstom bylinėjimosi išlaidų ir dešimtadalį savo bylinėjimosi išlaidų. Alstom padengia devynis dešimtadalius savo bylinėjimosi išlaidų ir devynis dešimtadalius Komisijos patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Pelikánová Jürimäe Soldevila Fragoso

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės

Atitinkamas gaminys

Atitinkamos įmonės

Administracinė procedūra

Ginčijamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl reikalavimų panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio b, c, d, e ir f punktus

Pirminės pastabos

Dėl Alstom asmeninės atsakomybės už jos SĮDI srityje veikiančių padalinių dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 1992 m. gruodžio 6 d. perkėlimo Areva T & D SA ir Areva T & D AG

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl asmeninės Alstom, kaip Alstom T & D SA ir Alstom T & D AG patronuojančios bendrovės ir jų savininkės, atsakomybės už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. baland˛io 15 d. iki 1992 m. gruod˛io 6 dienos

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl Alstom asmeninės atsakomybės už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 1988 m. balandžio 15 d. iki 2004 m. sausio 8 d. perkėlimo Areva grupės bendrovėms atsižvelgiant į minėtos įmonės perleidimą Areva grupei

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl asmeninės Areva T & D SA ir Areva T & D AG atsakomybės už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą atitinkamai nuo 1992 m. gruodžio 7 d. iki 2004 m. sausio 8 d. ir nuo 2003 m. gruodžio 22 d. iki 2004 m. sausio 8 dienos

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl Areva ir Areva T & D Holding, kaip Areva T & D SA ir Areva T & D AG patronuojančių bendrovių savininkių, asmeninės atsakomybės už atitinkamos įmonės dalyvavimą darant pažeidimą nuo 2004 m. sausio 9 d. iki gegužės 11 dienos

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl Alstom tariamo laikino nedalyvavimo kartelyje nuo 1999 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. kovo mėn.

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl reikalavimų panaikinti arba pakeisti ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b ir c punktus

Dėl senaties taisyklių, kalbant apie ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b punkte Alstom skirtą baudą, pažeidimo

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl baudų solidaraus mokėjimo taisyklių, išplaukiančių iš EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio, pažeidimo, EB 7 straipsnio pažeidimo, teisinio saugumo, nuostatų negaliojimo atgaline data, vienodo požiūrio, proporcingumo, teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir bausmių individualumo principų pažeidimo, taip pat pareigos motyvuoti nesilaikymo, kalbant apie Alstom ir Areva grupės bendrovėms ginčijamo sprendimo 2 straipsnio c punkte skirtas baudas

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl teisės į gynybą užtikrinimo principo ir Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalies pažeidimo

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl ginčijamo sprendimo 2 straipsnio b ir c punktuose Alstom ir Areva grupės įmonėms nustatytų pagrindinių baudų padidinimo 50 %

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl Areva grupės bendrovių pateikto septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžia vertinimo klaida ir EB 81 straipsnio bei EEE susitarimo 53 straipsnio bei pranešimo dėl bendradarbiavimo pažeidimu, nes Komisija joms nesumažino baudos už tai, kad jos bendradarbiavo per administracinę procedūrą

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl Alstom pateikto aštuntojo ieškinio pagrindo, susijusio, pirma, su gairių pažeidimu ir, antra, proporcingumo principo pažeidimu

– Šalių argumentai

– Bendrojo Teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: prancūzų.

1 Neskelbiami konfidencialūs duomenys.