TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS
2016 m. birželio 16 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Muitų sąjunga – Bendrasis muitų tarifas – Muitinė vertė – Muitinės vertės nustatymas – Sandorio vertė – Faktiškai sumokėta kaina – Abejonės dėl deklaruotos vertės teisingumo – Deklaruota vertė, kuri mažesnė už kainą, sumokėtą vykdant kitus su panašiomis prekėmis susijusius sandorius“
Byloje C‑291/15
dėl Zalaegerszegi Közigazgatási és Munkaügyi Bíróság (Zalaegersego administracinis ir darbo teismas, Vengrija) 2015 m. gegužės 21 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2015 m. birželio 15 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
EURO 2004. Hungary Kft.
prieš
Nemzeti Adó- és Vámhivatal Nyugat dunántúli Regionális Vám- és Pénzügyőri Főigazgatósága
TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Arabadjiev, teisėjai S. Rodin ir E. Regan (pranešėjas),
generalinė advokatė J. Kokott,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér ir G. Koós,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Gavela Llopis,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato G. Albenzio,
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,
– Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, N. Vitorino ir M. Rebelo,
– Europos Komisijos, atstovaujamos L. Havas ir L. Grønfeldt,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 6 t., p. 3;), iš dalies pakeisto 1994 m. gruodžio 19 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 3254/94 (OL L 346, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 10 t., p. 51; toliau – Įgyvendinimo reglamentas), 181a straipsnio išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant EURO 2004. Hungary Kft. ir Nemzeti Adó- és Vámhivatal Nyugat-dunántúli Regionális Vám- és Pénzügyőri Főigazgatósága (Vakarų Uždunojės regioninė muitų ir finansų generalinė inspekcija prie nacionalinės Mokesčių ir muitinės administracijos, Vengrija, toliau – regioninė muitinė) ginčą, susijusį su ieškiniu, pareikštu siekiant, kad būtų panaikintas sprendimas ištaisyti jos importuotų prekių muitinę vertę ir perskaičiuoti mokėtinus muitus bei pridėtinės vertės mokestį (PVM).
Teisinis pagrindas
Muitinės kodeksas
3 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, p. 1), iš dalies pakeisto 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 82/97 (OL L 17, 1997, p. 1, toliau – Muitinės kodeksas), 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją, prireikus patikslinta vadovaujantis 32 ir 33 straipsniais, jeigu:
a) pirkėjui netaikomi disponavimo prekėmis arba prekių naudojimo apribojimai, išskyrus apribojimus, kurie:
– nustatyti įstatymų arba Bendrijoje veikiančių valdžios institucijų,
– riboja prekių perpardavimo geografinę sritį
arba
– kurie iš esmės nedaro įtakos prekių vertei;
b) prekių pardavimui arba jų kainai neturi įtakos jokios sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamoms prekėms neįmanoma įvertinti;
c) jokios pajamos, gautos pirkėjui toliau perparduodant, perleidžiant ar naudojant prekes, tiesiogiai ar netiesiogiai neatitenka pardavėjui, išskyrus atvejus, kai pagal 32 straipsnį galima padaryti atitinkamus patikslinimus;
ir
d) pirkėjas ir pardavėjas tarpusavyje nesusiję arba, jeigu pirkėjas ir pardavėjas tarpusavyje susiję, sandorio vertė priimtina muitinei remiantis 2 dalimi.“
4 Šio kodekso 30 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:
„1. Jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis 29 straipsniu, ji turi būti nustatoma paeiliui taikant 2 dalies a, b, c ir d punktus <...>
2. Muitine verte, nustatyta vadovaujantis šiuo straipsniu, laikoma:
<...>
b) panašių prekių, parduotų eksportui į Bendriją ir eksportuotų tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu kaip ir prekės, kurių vertė yra nustatinėjama, sandorio vertė;
<...>“
5 Muitinės kodekso 78 straipsnyje nustatyta:
„1. Muitinė turi teisę savo iniciatyva arba deklaranto prašymu padaryti pakeitimus deklaracijoje po to, kai prekės jau išleistos.
2. Muitinė, norėdama po prekių išleidimo įsitikinti deklaracijoje pateiktų duomenų tikslumu, turi teisę tikrinti prekybos dokumentus ir duomenis, susijusius su atitinkamų prekių importo arba eksporto operacijomis arba su paskesnėmis prekybos šiomis prekėmis operacijomis. Tokie patikrinimai gali būti atliekami deklaranto arba bet kurio kito asmens, tiesiogiai arba netiesiogiai per verslą susijusio su minėtomis operacijomis, arba dėl verslo turinčio minėtus dokumentus ir duomenis, patalpose. Ši institucija taip pat turi teisę tikrinti ir prekes, jeigu jas vis dar įmanoma pateikti tikrin[ti].
3. Jeigu pakartotinai patikrinus deklaraciją arba atlikus tikrinimą a posteriori paaiškėja, kad atitinkamos muitinės procedūros atlikimo tvarką reglamentuojančios nuostatos buvo taikomos remiantis neteisinga arba neišsamia informacija, muitinė, remdamasi naujai surinkta informacija, laikydamasi nustatytų nuostatų, imasi priemonių, būtinų susidariusiai padėčiai sureguliuoti.“
Įgyvendinimo reglamentas
6 Įgyvendinimo reglamento 151 straipsnis išdėstytas taip:
„1. Taikant [Muitinės] kodekso 30 straipsnio 2 dalies b punktą (panašių prekių sandorio vertės metodą), muitinė vertė nustatoma remiantis panašių prekių, parduotų tuo pačiu apyvartos lygiu ir tokiais pačiais kiekiais kaip ir prekės, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta, sandorio verte. Jei toks pardavimas nenustatomas, imama panašių prekių, parduotų skirtingu apyvartos lygiu ir (arba) skirtingais kiekiais, sandorio vertė, patikslinta, atsižvelgiant į komercinio lygio ir (arba) kiekio skirtumus, su sąlyga, jei tokie patikslinimai gali būti padaryti remiantis objektyviais duomenimis, kurie aiškiai įrodo patikslinimo pagrįstumą ir teisingumą nepriklausomai nuo to, ar patikslinimas padidina, ar sumažina vertę.
<...>
5. Šiame straipsnyje panašių importuotų prekių sandorio vertė reiškia prekių muitinę vertę, anksčiau nustatytą vadovaujantis [Muitinės] Kodekso 29 straipsniu, kuri patikslinta, kaip nurodyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse.“
7 Šio reglamento 178 straipsnio 4 dalyje nustatyta:
„1 dalyje nurodytos muitinės deklaracijos pateikimas muitinės įstaigai, nepažeidžiant galimo baudžiamojo pobūdžio nuostatų, turi atitikti 2 dalyje nurodyto asmens įsipareigojimą ir atsakomybę dėl:
– deklaracijoje pateiktų muitinės vertės elementų teisingumo ir pilnumo,
– pateiktų dokumentų, pagrindžiančių muitinės vertės elementus, autentiškumo
ir
– bet kokios papildomos informacijos ar dokumentų, būtinų prekių muitinei vertei nustatyti, pateikimo.“
8 Įgyvendinimo reglamento 181a straipsnyje nustatyta:
„1. Muitinė neprivalo importuotų prekių muitinės vertės nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu, jei vadovaujantis 2 dalyje nustatyta procedūra ji, atsižvelgusi į pagrįstas abejones, nėra įsitikinusi, kad deklaruojamoji vertė, remiantis [Muitinės] Kodekso 29 straipsniu, atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą.
2. Jei muitinė turi abejonių, apibrėžtų 1 dalyje, ji gali paprašyti papildomos informacijos pagal 178 straipsnio 4 dalį. Jei muitinė ir toliau abejoja, prieš priimdama galutinį sprendimą ji privalo pranešti konkrečiam asmeniui raštu, jei taip pageidaujama, apie priežastis, dėl kurių kilo abejonių, ir suteikti jam galimybes pateikti atsakymą. Galutinis sprendimas ir jį lėmusios priežastys perduodamos konkrečiam asmeniui raštu.“
9 Įgyvendinimo reglamentas turi 23 priedą „Aiškinamosios pastabos dėl muitinės vertės“. Šio priedo su Muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalimi susijusioje 1 pastaboje nustatyta:
„Taikydama 3 straipsnį, kai tik įmanoma, muitinės administracija remiasi panašių prekių pardavimo atvejais, kurių apyvartos lygmuo paprastai toks pat esant maždaug tokiam pačiam parduotų prekių kiekiui kaip ir prekių, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta. Jeigu tokio pardavimo atvejo nėra, turi būti remiamasi atveju, kai atitinkamai tapačių arba panašių prekių pardavimas atitinka vieną iš šių trijų sąlygų:
<...>“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
10 Prekybos bendrovė EURO 2004. Hungary, turinti buveinę Vengrijoje, per muitinės atstovą 2014 m. kovo 4 d. Nemzeti Adó és Vámhivatal Zala Megyei Vám és Pénzügyőri Igazgatóság [Zalos provincijos mokesčių ir muitinės inspekcija prie nacionalinės Mokesčių ir muitinės administracijos] pateikdama elektroninę prekių deklaraciją įformino įvairių prekių iš Kinijos, kurių bendra masė buvo 13 000 kg, išleidimą į laisvą apyvartą. Atlikusi išankstinį dalinį prekių patikrinimą muitinė leido išleisti jas į laisvą apyvartą; vėliau ši institucija nurodė atlikti deklaracijos patikrinimą a posteriori, remdamasi Muitinės kodekso 78 straipsniu.
11 2014 m. birželio 12 d. sprendimu minėta institucija užbaigė minėtos deklaracijos patikrinimą a posteriori, pataisė deklaracijoje nurodytą 2 589 926 HUF (apie 8 288 EUR) muitinę vertę ir nustatė galutinę importuotų prekių muitinę vertę – 3 023 938 HUF (maždaug 9 676 EUR). Atsižvelgdama į šiuos pakeitimus departamento muitinė nurodė EURO 2004. Hungary sumokėti 12 970 HUF (maždaug 41 EUR) sumą muitų ir 47 784 HUF (maždaug 153 EUR) sumą PVM.
12 Iš 2014 m. birželio 12 d. sprendimo motyvų matyti, kad prekių muitinė vertė deklaracijoje buvo nustatyta remiantis sandorio verte pagal Muitų kodekso 29 straipsnį, kad prekėms nebuvo taikyti šio kodekso 29 straipsnio 1 dalies a–c punktuose numatyti ribojimai ir sąlygos ir kad tarp sandorio šalių nebuvo minėto kodekso 29 straipsnio 1 dalyje nurodyto ryšio.
13 Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad departamento muitinė jai pateiktą komercinę sąskaitą faktūrą palygino su importuotojo buhalterijos knygomis ir apskaitos dokumentais bei su pateikta banko pažyma ir konstatavo, kad šiuose dokumentuose nurodyta suma atitinka muitinės deklaracijos turinį. Tačiau manydama, kad importuotų prekių muitinė vertė, apskaičiuota už neto kilogramą, atitinka sąskaitoje faktūroje nurodytą kainą, kuri, remiantis turimais duomenimis, yra išskirtinai maža, palyginti su panašių prekių vidutine statistine verte, ši institucija suabejojo, ar prekių, įvardytų kaip „medvilninės pirštinės viryklei“ (neto masė – 150 kg) ir „mikropluošto šluostės“ (neto masė – 24 kg), muitinė vertė buvo teisinga.
14 Minėta institucija pareikalavo, kad EURO 2004. Hungary įrodytų, jog atitinkamų prekių muitinė vertė yra teisinga. Tačiau iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad ši bendrovė nepateikė naujų įrodymų, o tik nurodė, kad savo verslo partneriui iš Kinijos sumokėjo sąskaitoje faktūroje nurodytą kainą.
15 Kadangi departamento muitinė ir toliau turėjo abejonių dėl minėtos vertės teisingumo, remdamasi statistiniais duomenimis ištyrė, kokia buvo vieneto kaina, už kurią Vengrijos importuotojai pirko šios rūšies prekes, ir nustatė jų muitinę vertę remdamasi „panašių prekių sandorio verte“, nurodyta Muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalies b punkte.
16 Gavusi EURO 2004. Hungary administracinį skundą regioninė muitinė 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimu paliko nepakeistą departamento muitinės sprendimą ir nurodė, kad sprendimas priimtas tinkamai laikantis Įgyvendinimo reglamento 181a straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos tvarkos, kad departamento muitinės abejonės dėl deklaruotos nagrinėjamų prekių vertės buvo pagrįstos ir kad muitinė vertė nustatyta remiantis naujausiais statistiniais duomenimis.
17 EURO 2004. Hungary pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ieškinį, siekdama, kad būtų atlikta regioninės muitinės sprendimo teisminė kontrolė. Šios bendrovės nuomone, departamento muitinė nepatvirtino deklaruotos nagrinėjamų prekių muitinės vertės tik dėl to, kad šiai bendrovei pavyko įsigyti prekių už gerą kainą, o tai lėmė geri verslo santykiai, kuriais negalima pateisinti dėl šios vertės kilusių abejonių.
18 Regioninė muitinė toliau rėmėsi argumentais, kuriais grindžiamas jos sprendimas, ir nurodė, kad EURO 2004. Hungary nepaaiškino, kodėl nagrinėjamų prekių kaina buvo neįprastai maža, palyginti su panašiomis statistinėmis vertėmis.
19 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad būtinas Įgyvendinimo reglamento 181a straipsnio išaiškinimas, siekiant atsakyti į klausimą, ar pagal šią nuostatą muitinė gali, nustatydama importuotų prekių muitinę vertę, netaikyti šių prekių sandorio vertės metodo.
20 Šiuo klausimu Zalaegerszegi közigazgatási és munkaügyi bíróság (Zalaegersego administracinis ir darbo teismas, Vengrija) mano, kad pirmas būdas, kuris kaip bendra taisyklė taikomas nustatant importuotų prekių muitinę vertę, yra atsižvelgimas į šių prekių sandorio vertę. Taigi, jeigu nekyla kitokių abejonių dėl dokumentų, kurie pateikti kaip importuotų prekių sandorio vertės įrodymai, autentiškumo ir realaus sandorio dalyko ir jeigu nėra kitos konkrečios priežasties neatsižvelgti į šių prekių sandorio vertę, muitinė turi pripažinti, kad minėtų prekių muitinė vertė yra patvirtinta šių prekių sandorio vertė, nes tokia praktika neleidžia naudoti savavališkai nustatytų verčių ir taip suteikia galimybę muitų sistemai veikti neutraliai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad toks aiškinimas išplaukia iš 2008 m. vasario 28 d. Sprendimo Carboni e derivati (C‑263/06, EU:C:2008:128) 52–60 punktų, tačiau nurodo, kad šis sprendimas buvo priimtas esant faktinėms aplinkybėms, kurios iš esmės skiriasi nuo faktinių pagrindinės bylos aplinkybių, ir kad jame neanalizuojamas galimas abejonių, nurodytų Įgyvendinimo reglamento 181a straipsnyje, pagrindimas.
21 Šiomis aplinkybėmis Zalaegerszegi Közigazgatási és Munkaügyi Bíróság (Zalaegersego administracinis ir darbo teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar Įgyvendinimo reglamento 181a straipsnio nuostatas reikia aiškinti taip, kad pagal jas draudžiama tokia valstybės narės praktika, pagal kurią muitinė vertė nustatoma remiantis „panašių prekių sandorio verte“, kai manoma, kad nurodyta sandorio vertė, palyginti su vidutinėmis statistinėmis pirkimo kainomis, paprastai taikomomis importuojant panašias prekes, yra neįprastai maža ir dėl to nereali, nepaisant to, kad muitinė neatsisakė patvirtinti sąskaitos faktūros ar pavedimo patvirtinimo, kurie pateikti siekiant pagrįsti faktiškai sumokėtą kainą už importuotas prekes, autentiškumo ar kitaip jo neginčijo, o importuotojas nepateikė papildomų įrodymų sandorio vertei pagrįsti?“
Dėl prejudicinio klausimo
22 Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Įgyvendinimo reglamento 181a straipsnio nuostatas reikia aiškinti taip, kad pagal jas draudžiama tokia muitinės praktika, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią importuojamų prekių muitinė vertė nustatoma remiantis panašių prekių sandorio verte, t. y. remiantis Muitinės kodekso 30 straipsnyje nurodytu metodu, kai manoma, kad deklaruota sandorio vertė, palyginti su vidutinėmis statistinėmis pirkimo kainomis, paprastai taikomomis importuojant panašias prekes, yra neįprastai maža, nepaisant to, kad muitinė neatsisakė patvirtinti sąskaitos faktūros ar pavedimo patvirtinimo, kurie pateikti siekiant pagrįsti faktiškai sumokėtą kainą už importuotas prekes, autentiškumo ar kitaip jo neginčijo, o importuotojas nepateikė papildomų įrodymų sandorio vertei pagrįsti.
23 Visų pirma reikia priminti, kad iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog Europos Sąjungos teisės aktais, susijusiais su muitinės vertės nustatymu, siekiama įtvirtinti teisingą, vienodą ir neutralią sistemą, kuri neleistų naudoti savavališkai nustatytų arba fiktyvių muitinės verčių (žr. 2010 m. liepos 15 d. Sprendimo Mitsui & Co. Deutschland, C‑354/09, Rink. p. I‑439, EU:C:2010:439, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
24 Konkrečiai iš 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Christodoulou ir kt. (C‑116/12, EU:C:2013:825) 38 punkto matyti, kad pagal Muitinės kodekso 29 straipsnį importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, prireikus patikslinta vadovaujantis to paties kodekso 32 ir 33 straipsniais.
25 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra patikslinęs, kad nors faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina paprastai yra muitinės vertės apskaičiavimo pagrindas, ši kaina suteikia informacijos, kurią prireikus reikia patikslinti, siekiant išvengti savavališkai nustatytos arba fiktyvios muitinės vertės (2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Christodoulou ir kt., C‑116/12, EU:C:2013:825, 39 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
26 Iš tikrųjų sandorio vertė turi atspindėti realią importuotos prekės ekonominę vertę ir būti apskaičiuota atsižvelgiant į šios prekės elementų, turinčių ekonominę vertę, visumą (2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Christodoulou ir kt., C‑116/12, EU:C:2013:825, 40 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
27 Kai vis dėlto muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis Muitinės kodekso 29 straipsniu ir remiantis importuotų prekių sandorio verte, ji nustatoma vadovaujantis minėto kodekso 30 straipsniu, paeiliui taikant šio straipsnio 2 dalies a–d punktuose numatytus metodus (2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Christodoulou ir kt., C‑116/12, EU:C:2013:825, 41 punktas).
28 Kai importuotų prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti ir pagal Muitinės kodekso 30 straipsnį, ši vertė nustatoma vadovaujantis šio kodekso 31 straipsnio nuostatomis (2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Christodoulou ir kt., C‑116/12, EU:C:2013:825, 42 punktas).
29 Todėl tiek iš minėto kodekso 29–31 straipsnių formuluotės, tiek iš tvarkos, pagal kurią muitinės vertės nustatymo kriterijai turi būti taikomi pagal šiuos straipsnius, matyti, kad šios nuostatos yra papildomos. Tik nesant galimybės nustatyti muitinės vertės pagal vieną nuostatą galima remtis kita, iš karto po pirmosios nuostatos pagal nustatytą tvarką einančia, nuostata (2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Christodoulou ir kt., C‑116/12, EU:C:2013:825, 43 punktas).
30 Kadangi nustatant muitinę vertę pagal Muitinės kodekso 29 straipsnį pirmenybė teikiama sandorio vertei, šis muitinės vertės nustatymo metodas laikytinas tinkamiausiu ir dažniausiai naudojamu (2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Christodoulou ir kt., C‑116/12, EU:C:2013:825, 44 punktas).
31 Dėl klausimo, kokius įgaliojimus turi muitinė, kai pateikta deklaracija jai kelia abejonių, pažymėtina, jog Įgyvendinimo reglamento 181a straipsnyje numatyta, kad kai muitinei kyla pagrįstų abejonių, kad deklaruojama importuojamų prekių vertė atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą, tokių prekių muitinės vertės ji neprivalo nustatyti remdamasi sandorio vertės metodu. Todėl ji gali nepatvirtinti deklaruotos vertės, jeigu šių abejonių išlieka po to, kai ji galbūt paprašė papildomos informacijos arba papildomų dokumentų ir atitinkam asmeniui suteikė priimtiną galimybę išdėstyti savo nuomonę dėl motyvų, kuriais grindžiamos minėtos abejonės (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 28 d. Sprendimo Carboni e derivati, C‑263/06, EU:C:2008:128, 52 punktą).
32 Teisingumo Teismas jau pažymėjo, kad, kalbant apie vertę, kuria reikia vadovautis vietoj sandorio vertės, Įgyvendinimo reglamento 181a straipsnis tik nurodo, jog muitinė „neprivalo muitinės vertės nustatyti <...> remdamasi sandorio vertės metodu“, tačiau nepatikslina, kokia kita verte tokiu atveju reikia vadovautis vietoj sandorio vertės (2008 m. vasario 28 d. Sprendimo Carboni e derivati, C‑263/06, EU:C:2008:128, 55 punktas).
33 Pagal Muitinės kodekso 30 ir 31 straipsnius, jeigu importuojamų prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti vadovaujantis šio kodekso 29 arba 30 straipsniais, ji turi būti nustatoma taikant, pirma, minėtą 30 straipsnį ir, antra, minėtą 31 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 28 d. Sprendimo Carboni e derivati, C‑263/06, EU:C:2008:128, 56 punktą).
34 Be kita ko, dėl šio 30 straipsnio taikymo pažymėtina, jog iš Įgyvendinimo reglamento 23 priede pateiktos su Muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalimi susijusios 1 pastabos matyti, kad, kai tik įmanoma, muitinė remiasi panašių prekių pardavimo atvejais, kurių apyvartos lygmuo paprastai toks pat esant maždaug tokiam pačiam parduotų prekių kiekiui kaip ir prekių, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta.
35 Iš to matyti, kad siekdama nustatyti muitinę vertę muitinė gali nepritarti deklaruotai importuojamų prekių kainai ir taikyti antraeilius importuotų prekių muitinės vertės nustatymo metodus, numatytus Muitinės kodekso 31 straipsnyje, ir, be kita ko, panašių prekių pardavimo kainą, jeigu jos abejonės dėl šių prekių sandorio vertės išlieka po to, kai ji paprašė papildomos informacijos arba papildomų dokumentų ir atitinkam asmeniui suteikė tinkamą galimybę išdėstyti savo nuomonę dėl motyvų, kuriais grindžiamos minėtos abejonės.
36 Vis dėlto tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris tiesiogiai žino visas jo nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi nustatyti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos muitinės abejonės buvo pagrįstos, kad būtų galima taikyti minėtus antraeilius metodus, ir ar ši institucija atitinkam asmeniui suteikė tinkamą galimybę išdėstyti savo nuomonę dėl motyvų, kuriais grindžiamos minėtos abejonės.
37 Siekiant pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą atsakymą, reikia pateikti paaiškinimus dėl Teisingumo Teismo turimų su pagrindine byla susijusių aplinkybių.
38 Pirmiausiai, kalbant apie nagrinėjamų abejonių pagrįstumą, pažymėtina, jog iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad pagrindinėje byloje aptariama muitinė manė, jog deklaruota importuotų prekių sandorio vertė yra išskirtinai maža, palyginti su vidutinėmis statistinėmis pirkimo kainomis, paprastai taikomomis importuojant panašias prekes. Šiuo atveju, kaip pažymi Europos Komisija, atrodo, jog kai kurių pagrindinėje byloje nagrinėjamų prekių deklaruota vertė daugiau nei 50 % mažesnė už vidutinę statistinę vertę.
39 Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad tokio, kaip konstatuotasis, vertės skirtumo pakanka, kad būtų pagrįstos muitinės abejonės ir jos sprendimas nepatvirtinti deklaruotos nagrinėjamų prekių muitinės vertės.
40 Be to, neginčijama, kad pagrindinėje byloje abejonių, dėl kurių minėta institucija nusprendė taikyti Įgyvendinimo reglamento 181a straipsnį, kilo ne dėl komercinės sąskaitos faktūros autentiškumo, o dėl importuotų prekių muitinės vertės teisingumo.
41 Primintina, jog, taikant Įgyvendinimo reglamento 181a straipsnį, importuotų prekių sandorio vertę patvirtinančių dokumentų autentiškumas nėra lemiamas elementas; tai tik vienas iš veiksnių, į kuriuos gali atsižvelgti muitinė. Nepaisant šių dokumentų autentiškumo, muitinė gali abejoti importuotų prekių muitinės vertės teisingumu (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 28 d. Sprendimo Carboni e derivati, C‑263/06, EU:C:2008:128, 64 punktą).
42 Antra, dėl klausimo, ar pagrindinėje byloje aptariama muitinė suteikė atitinkamam asmeniui tinkamą galimybę išdėstyti savo nuomonę dėl motyvų, kuriais grindžiamos minėtos abejonės, pažymėtina, kad iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog departamento muitinė paragino EURO 2004. Hungary įrodyti importuotų prekių muitinės vertės teisingumą. Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad ši institucija suteikė minėtai bendrovei priimtiną galimybę išdėstyti savo nuomonę dėl minėtų abejonių.
43 Tačiau iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad, pateikdama atsakymą muitinei, ši bendrovė nepateikė naujų įrodymų, o tik nurodė, kad savo verslo partneriui sumokėjo sąskaitoje faktūroje nurodytą kainą.
44 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Įgyvendinimo reglamento 181a straipsnis aiškintinas taip, kad pagal jį nedraudžiama tokia muitinės praktika, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią muitinė vertė nustatoma remiantis panašių prekių sandorio verte, t. y. Muitinės kodekso 30 straipsnyje nurodytu metodu, kai manoma, kad deklaruota sandorio vertė, palyginti su vidutinėmis statistinėmis pirkimo kainomis, paprastai taikomomis importuojant panašias prekes, yra neįprastai maža, nepaisant to, kad muitinė neatsisakė patvirtinti sąskaitos faktūros ar pavedimo patvirtinimo, kurie pateikti siekiant pagrįsti faktiškai sumokėtą kainą už importuotas prekes, autentiškumo ar kitaip jo neginčijo, o importuotojas nepateikė papildomų įrodymų sandorio vertei pagrįsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
45 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:
1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, iš dalies pakeisto 1994 m. gruodžio 19 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 3254/94, 181a straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama tokia muitinės praktika, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią muitinė vertė nustatoma remiantis panašių prekių sandorio verte, t. y. 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, iš dalies pakeisto 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 82/97, 30 straipsnyje nurodytu metodu, kai manoma, kad deklaruota sandorio vertė, palyginti su vidutinėmis statistinėmis pirkimo kainomis, paprastai taikomomis importuojant panašias prekes, yra neįprastai maža, nepaisant to, kad muitinė neatsisakė patvirtinti sąskaitos faktūros ar pavedimo patvirtinimo, kurie pateikti siekiant pagrįsti faktiškai sumokėtą kainą už importuotas prekes, autentiškumo ar kitaip jo neginčijo, o importuotojas nepateikė papildomų įrodymų sandorio vertei pagrįsti.
Parašai.