BENDROJO TEISMO (devintoji kolegija) SPRENDIMAS

2020 m. rugsėjo 9 d.(*)

„Kalbų vartojimo tvarka – Pranešimas apie viešąjį konkursą audito srities administratoriams įdarbinti – Kalbų mokėjimas – Konkurso antrosios kalbos pasirinkimo apribojimas anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis – Bendravimo kalba – Reglamentas Nr. 1 – Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 dalis, 27 straipsnis ir 28 straipsnio f punktas – Diskriminacija dėl kalbos – Pateisinimas – Tarnybos interesas – Proporcingumas“

Byloje T‑437/16

Italijos Respublika, atstovaujama G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Gentili,

ieškovė,

palaikoma

Ispanijos Karalystės, atstovaujamos L. Aguilera Ruiz,

įstojusios į bylą šalies,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą G. Gattinara ir D. Milanowska,

atsakovę,

dėl pagal SESV 263 straipsnį pateikto prašymo panaikinti pranešimą apie viešąjį konkursą EPSO/AD/322/16 dėl audito srities administratorių (AD 5/AD 7) rezervo sąrašų sudarymo (OL C 171 A, 2016, p. 1)

BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė M. J. Costeira, teisėjai D. Gratsias (pranešėjas) ir M. Kancheva,

posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. gruodžio 5 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

I.      Ginčo aplinkybės

1        2016 m. gegužės 12 d. Europos personalo atrankos tarnyba (EPSO), įsteigta 2002 m. liepos 25 d. Europos Parlamento, Tarybos, Komisijos, Teisingumo Teismo, Audito Rūmų, Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto, Regionų komiteto ir Europos ombudsmeno sprendimu 2002/620/EB (OL L 197, 2002, p. 53; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 46), Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbė pranešimą apie viešąjį konkursą EPSO/AD/322/16 dėl audito srities administratorių (AD 5/AD 7) rezervo sąrašų sudarymo (OL C 171 A, 2016, p. 1; toliau – ginčijamas pranešimas). Kaip nurodyta šiame pranešime, remdamosi nagrinėjamais sąrašais Europos Sąjungos institucijos, „visų pirma Europos Komisij[a] (Briuselis) ir Europos Audito Rūm[ai] (Liuksemburgas)“, turėjo įdarbinti naujus Sąjungos viešosios tarnybos narius.

2        Ginčijamo pranešimo įžanginėje dalyje taip pat nurodyta, kad šis pranešimas kartu su Viešiesiems konkursams taikytinomis bendrosiomis taisyklėmis, paskelbtomis 2015 m. vasario 27 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 70 A, 2015, p. 1, toliau – Bendrosios taisyklės), sudaro privalomą atitinkamos atrankos procedūros teisinį pagrindą. Vis dėlto jame taip pat pažymėta, kad Bendrųjų taisyklių II priedas „Administracijos vadovų kolegijos patvirtintos kalbų vartojimo EPSO konkursuose bendrosios gairės“ netaikomas nagrinėjamai atrankos procedūrai ir pakeičiamas ginčijamo pranešimo II priede pateiktu tekstu.

3        Bendrųjų taisyklių 1.3 skirsnyje yra skyrelis „Kalbų mokėjimas“, kuriame nurodyta:

„Priklausomai nuo konkurso jūsų bus paprašyta įrodyti oficialiųjų ES kalbų <…> žinias. Paprastai vieną oficialiąją ES kalbą reikia labai gerai mokėti (C1 lygis pagal [Bendrą Europos kalbų mokėjimo orientacinę sistemą (CEFR)], o kitą – patenkinamai (B2 lygis pagal CEFR), tačiau pranešime apie konkursą gali būti nustatyti griežtesni reikalavimai (ypač lingvistų konkursuose). Jei pranešime apie konkursą nenurodyta kitaip, antroji kalba paprastai būna tik anglų, prancūzų arba vokiečių <…>

Remiantis ES institucijose nusistovėjusia kalbų vartojimo vidaus komunikacijai praktika ir atsižvelgiant į poreikius, susijusius su išorės komunikacija ir dokumentų tvarkymu, dažniausiai vartojamos anglų, prancūzų ir vokiečių kalbos.

Antrosios kalbos pasirinkimo galimybės nustatytos vadovaujantis tarnybos interesais, t. y. atsižvelgiant į tai, kad nauji įdarbinti darbuotojai privalo sugebėti dirbti iš karto ir veiksmingai bendrauti kasdienėje veikloje. Kitaip būtų smarkiai pakenkta institucijų darbo veiksmingumui.

Siekiant visiems kandidatams užtikrinti vienodas sąlygas, kiekvienas kandidatas, įskaitant tuos, kurių pirmoji oficialioji kalba yra viena iš šių trijų kalbų, privalo atlikti tam tikrą testą antrąja kalba, pasirinkta iš šių trijų kalbų. Taip institucijos, vertindamos specialiuosius gebėjimus, gali įvertinti kandidatų gebėjimą iškart dirbti aplinkoje, labai panašioje į tą, kurioje jie dirbtų, jei būtų įdarbinti. Kandidatams paliekama galimybė vėliau mokytis kalbų, kad galėtų dirbti trečiąja kalba, kaip nurodyta Tarnybos nuostatų 45 straipsnio 2 dalyje <…>“

4        Ginčijamo pranešimo dalyje „Ar galiu teikti paraišką?“, kurioje nustatyti reikalavimai, kuriuos suinteresuotieji asmenys turi atitikti paraiškos patvirtinimo momentu, yra nurodyti specialieji reikalavimai – „mokėti vieną iš 24 oficialiųjų ES kalbų bent [CEFR] C1 lygiu“ (ši kalba vadinama konkurso „1‑ąja kalba“) ir „mokėti anglų, prancūzų arba vokiečių kalbą <…> bent [CEFR] B2 lygiu“. Ši antroji kalba, vadinama konkurso „2‑ąja kalba“, būtinai turi skirtis nuo kalbos, kurią kandidatas pasirinko kaip 1‑ąją kalbą.

5        Taip pat nurodyta, kad „[p]araiška turi būti pildoma anglų, prancūzų arba vokiečių kalba“.

6        Toje pačioje ginčijamo pranešimo dalyje nurodyta, kad „antrąja turi būti pasirenkama anglų, prancūzų arba vokiečių kalba“, kad „[š]ios kalbos yra pagrindinės ES institucijų darbo kalbos ir [kad], atsižvelgiant į tarnybos interesus, įdarbinti nauji darbuotojai savo kasdieniame darbe privalo sugebėti iš karto dirbti ir veiksmingai bendrauti bent viena iš šių kalbų“. Šiuo klausimu kandidatams siūloma remtis ginčijamo pranešimo II priedu „Šios atrankos procedūros kalbų vartojimo tvarkos pagrindimas“, kuriame pateikiama „daugiau informacijos apie šio konkurso kalbas“.

7        Ginčijamo pranešimo II priedas sudarytas iš įžanginės dalies, kurioje yra šešios pastraipos, ir trijų punktų: pirmasis – „Kiekvienos atrankos procedūros kalbų pasirinkimo pagrindimas“, antrasis – „Kiekvienos atrankos procedūros kalbų pasirinkimo kriterijai“ ir trečiasis – „Bendravimo kalbos“.

8        Ginčijamo pranešimo II priedo įžanginė dalis yra tokia:

„Šis konkursas rengiamas siekiant įdarbinti konkrečius specialistus – audito srities administratorius. Šio pranešimo apie konkursą dalyje „AR GALIU TEIKTI PARAIŠKĄ?“ pateikti reikalavimai atitinka ES institucijų keliamus pagrindinius reikalavimus, susijusius su specialistų įgūdžiais, patirtimi ir žiniomis, ir poreikį, kad įdarbinti nauji darbuotojai gebėtų dirbti veiksmingai, visų pirma bendraudami su kitais personalo nariais.

Dėl šios priežasties antrąją konkurso kalbą kandidatai turi pasirinkti tik iš kelių oficialiųjų ES kalbų. Kalbų pasirinkimas taip pat ribojamas dėl biudžeto ir veiklos suvaržymų ir dėl šio priedo 1, 2 ir 3 punktuose aprašytų EPSO atrankos metodų pobūdžio. Šio konkurso kalbos reikalavimus patvirtino EPSO valdyba, atsižvelgdama į šiuos veiksnius ir kitus konkrečius reikalavimus, susijusius su pareigų pobūdžiu arba tam tikrais atitinkamų ES institucijų poreikiais.

Pagrindinis šio konkurso tikslas – sudaryti administratorių rezervo sąrašą. Dauguma laureatų bus įdarbinami Europos Komisijoje, o nedidelis jų skaičius – Europos Audito Rūmuose. Būtina, kad įdarbinti administratoriai gebėtų dirbti iš karto ir bendrauti su kolegomis ir vadovais. Atsižvelgdamos į šio priedo 2 punkte nurodytus kalbų vartojimo vykdant ES institucijų darbuotojų atrankos procedūras kriterijus, ES institucijos laikosi nuomonės, kad antrąja šio konkurso kalba tinkamiausia pasirinkti anglų, prancūzų arba vokiečių kalbą.

Kadangi ES institucijų darbuotojai šiomis kalbomis dažniausiai kalba, iš jų verčia ir jas vartoja administracinei komunikacijai, kandidatai turi bent vieną iš jų mokėti kaip vieną iš dviejų privalomų kalbų.

Be to, laikoma, kad gerai mokėti anglų, prancūzų arba vokiečių kalbą yra būtina norint analizuoti audituojamų subjektų padėtį, skaityti pranešimus, rengti diskusijas ir rašyti ataskaitas, kad būtų užtikrintas veiksmingas bendradarbiavimas ir keitimasis informacija su audituojamomis tarnybomis ir atitinkamomis valdžios institucijomis.

Antrąją konkurso kalbą (anglų, prancūzų arba vokiečių) kandidatai privalo vartoti pildydami elektronines paraiškas, o EPSO turi šias kalbas vartoti visoje galiojančias paraiškas pateikusiems kandidatams skirtoje korespondencijoje [vartoti galiojančias paraiškas pateikusiems kandidatams skirtoje masinėje komunikacijoje] ir tam tikruose šio priedo 3 punkte nurodytuose testuose.“

9        Ginčijamo pranešimo II priedo 1 punkte „Kiekvienos atrankos procedūros kalbų pasirinkimo pagrindimas“ nurodyta:

„ES institucijos mano, kad sprendimas, kokios kalbos turi būti vartojamos vykdant kiekvieną konkrečią atrankos procedūrą, ypač sprendimas dėl kalbų pasirinkimo apribojimo, turi būti priimamas atsižvelgiant į šias aplinkybes:

i)      Reikalavimas, kad įdarbinti nauji darbuotojai sugebėtų dirbti iš karto

Įdarbinti nauji darbuotojai privalo gebėti dirbti iš karto ir atlikti pareigas, į kurias jie paskirti. Todėl EPSO turi užtikrinti, kad laureatai reikiamai mokėtų tam tikrą kalbų derinį ir galėtų veiksmingai atlikti pareigas, visų pirma veiksmingai bendrauti kasdieniame darbe su kolegomis ir vadovais.

Taigi tam tikrų testų rengimas tik keliomis linguae francae gali būti pateisinamas siekiant užtikrinti, kad visi kandidatai gebėtų darbe vartoti bent vieną iš šių kalbų, nesvarbu, kokia jų pirmoji oficialioji kalba. Kitaip kiltų didelė rizika, kad nemaža dalis laureatų nesugebėtų laiku atlikti užduočių, kurių atlikti jie įdarbinti. Be to, taip būtų ignoruojama akivaizdi prielaida, kad paraiškas dirbti ES viešojoje tarnyboje teikiantys kandidatai nori dirbti tarptautinėje organizacijoje, kuri turi vartoti linguae francae, kad galėtų veikti sklandžiai ir atlikti ES sutartimis jai pavestas užduotis.

ii)      Atrankos procedūros pobūdis

Tam tikrais atvejais kandidatų kalbų pasirinkimo apribojimas gali būti pateisinamas atrankos procedūros pobūdžiu.

Pagal Tarnybos nuostatų 27 straipsnį EPSO vertina kandidatus per viešuosius konkursus, kuriuos ji rengia siekdama įvertinti jų įgūdžius ir geriau numatyti, ar jie sugebės atlikti pareigas.

Vertinimo centro metodas yra atrankos metodas, pagal kurį atrankos komisijos nariai stebi ir vertina kandidatus, remdamiesi įvairiais scenarijais grindžiamu standartiniu modeliu. Vertinimas atliekamas pagal paskyrimų tarnybos iš anksto nustatytą gebėjimų sistemą, taikant bendrą balų skyrimo metodą ir bendrai priimant sprendimus.

Šitaip vertindamos kandidatų specialiuosius įgūdžius, ES institucijos gali įvertinti jų gebėjimą iškart dirbti aplinkoje, labai panašioje į tą, kurioje jie dirbtų, jei būtų įdarbinti. Svarūs mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad geriausiai asmens darbo rezultatus realioje aplinkoje leidžia nuspėti vertinimo centrai, kuriuose atkuriamos realios darbo situacijos. Todėl vertinimo centro metodas taikomas visame pasaulyje. Atsižvelgiant į darbuotojų karjeros trukmę ir intensyvų judumą ES institucijose, taikyti tokį vertinimo būdą yra būtina, ypač atrenkant nuolatinius pareigūnus.

Siekiant užtikrinti vienodą kandidatų vertinimą ir jų tiesioginį bendravimą su vertintojais ir kitais užduotį atliekančiais kandidatais, visi tam tikrą grupę sudarantys kandidatai vertinami bendra kalba. Todėl, išskyrus atvejus, kai vertinimo centro etapas vyksta konkurso, kurio pagrindinė kalba viena, metu, būtina, kad vertinimo centro užduotys būtų rengiamos tik keliomis kalbomis.

iii)      Biudžeto ir veiklos suvaržymai

EPSO valdyba mano, kad rengti vieno konkurso vertinimo centro užduotis visomis oficialiosiomis ES kalbomis būtų praktiškai neįmanoma dėl kelių priežasčių.

Pirma, tam reikėtų labai daug išteklių, o ES institucijos negalėtų patenkinti darbuotojų poreikių neviršydamos skirto biudžeto. Be to, tai būtų ekonomiškai nenaudinga Europos mokesčių mokėtojams.

Antra, norint atlikti vertinimo centro užduotis visomis oficialiosiomis kalbomis, EPSO konkursuose turėtų dirbti labai daug vertėjų žodžiu ir turėtų būti naudojamos atitinkamos patalpos su vertimo kabinomis.

Trečia, atrankos komisiją turėtų sudaryti kur kas daugiau narių, mokančių kandidatų vartojamas skirtingas kalbas.“

10      Ginčijamo pranešimo II priedo 2 punkte „Kiekvienos atrankos procedūros kalbų pasirinkimo kriterijai“ nurodyta:

„Jei kandidatai privalo pasirinkti tik iš kelių oficialiųjų ES kalbų, EPSO valdyba turi kiekvienu atskiru atveju nustatyti konkrečiuose viešuosiuose konkursuose vartotinas kalbas atsižvelgdama į:

i)      konkrečias atitinkamos (‑ų) institucijos (‑ų) ar įstaigos (‑ų) vidaus taisykles dėl kalbų vartojimo;

ii)      konkrečius reikalavimus, susijusius su pareigų pobūdžiu arba tam tikrais atitinkamos (‑ų) institucijos (‑ų) poreikiais;

iii)      atitinkamoje (‑ose) institucijoje (‑ose) dažniausiai vartojamas kalbas – jos nustatomos pagal:

–        dirbančių nuolatinių ES pareigūnų deklaruotus ir įrodytus kalbų įgūdžius (B2 arba aukštesnio lygio pagal [CEFR]),

–        kalbas, į kurias dažniausiai verčiami ES institucijų vidaus naudojimo dokumentai,

–        kalbas, iš kurių dažniausiai verčiami ES institucijų parengti išorės naudojimo dokumentai;

iv)      atitinkamos (‑ų) institucijos (‑ų) administracinei komunikacijai vartojamas kalbas.“

11      Galiausiai ginčijamo pranešimo II priedo 3 punkte „Bendravimo kalbos“ nurodyta:

„Šiame punkte aprašomos bendrosios EPSO ir kandidatų bendravimo kalbų vartojimo taisyklės. Kiti konkretūs reikalavimai gali būti pateikiami kiekviename pranešime apie konkursą.

EPSO atsižvelgia į kandidatų, kaip ES piliečių, teisę bendrauti gimtąja kalba. Jis [Ji] taip pat pripažįsta, kad paraiškas patvirtinę kandidatai gali tapti ES viešaisiais tarnautojais, kuriems Tarnybos nuostatais suteikiamos tam tikros teisės ir pareigos. Todėl ES institucijos mano, kad, kai tik gali, EPSO turėtų su kandidatais bendrauti ir jiems teikti su jų paraiškomis susijusią informaciją visomis oficialiosiomis ES kalbomis. Kad tai būtų pasiekta, visomis oficialiosiomis kalbomis bus skelbiamos nuolatinės EPSO svetainės skiltys, pranešimai apie konkursus ir viešiesiems konkursams taikytinos bendrosios taisyklės.

Kiekviename pranešime apie konkursą bus nurodomos elektroninių paraiškos formų pildymo kalbos. Paraiškos formų pildymo nurodymai turi būti rengiami visomis oficialiosiomis kalbomis. Šios nuostatos galios pereinamuoju laikotarpiu, kurio prireiks pirminės elektroninės paraiškos procedūrai pradėti vykdyti visomis oficialiosiomis kalbomis.

Tam, kad bendravimas būtų greitas ir veiksmingas, kandidatui patvirtinus pirminę paraišką, visą daugybei kandidatų skirtą korespondenciją EPSO pateiks [, dideliam skaičiui kandidatų skirtą masinę komunikaciją EPSO vykdys] tik keliomis oficialiosiomis ES kalbomis. Korespondencija bus pateikiama [Tai bus] arba 1‑ąja [oji], arba 2‑ąja [oji] kandidato kalba, nurodyta atitinkamame pranešime apie konkursą.

Kandidatai į EPSO gali kreiptis bet kuria oficialiąja ES kalba, tačiau tam, kad į jų užklausas EPSO galėtų atsakyti veiksmingiau, jie raginami pasirinkti tik iš kelių kalbų, kuriomis EPSO darbuotojai gali iškart atsakyti nesinaudodami vertimu.

Tik keliomis oficialiosiomis ES kalbomis gali būti rengiami ir tam tikri testai, siekiant užtikrinti, kad kandidatai kalbas mokėtų reikiamai, kad galėtų dalyvauti viešųjų konkursų vertinimo etape. Kiekviename pranešime apie konkursą bus nurodomos įvairių testų kalbos.

ES institucijų nuomone, tokia tvarka užtikrinama teisinga ir tinkama tarnybos interesų ir daugiakalbystės bei nediskriminavimo dėl kalbos principų pusiausvyra. Kandidatų įpareigojimas pasirinkti antrąją kalbą, kuri nesutampa su jų pirmąja (dažniausiai gimtąja arba lygiaverte) kalba, užtikrina jų lyginimą vienodomis sąlygomis <…>“

12      Ginčijamo pranešimo dalies „Kaip būsiu atrinktas?“ 1 punkte nurodyta, kad kompiuteriniai klausimų su keliais atsakymų variantais testai, t. y. žodinio mąstymo, matematinio mąstymo ir abstraktaus mąstymo testai, kurie sudaro pirmąjį atitinkamos atrankos procedūros etapą, organizuojami ta kalba, kurią kiekvienas kandidatas pasirenka kaip pirmąją konkurso kalbą.

13      Be to, pagal minėtos dalies 3 punktą, atlikus „atranką pagal kvalifikaciją“, kuri yra antrasis ginčijamame pranešime nurodyto konkurso etapas, geriausiai bendrai įvertinti kandidatai bus pakviesti į vertinimo centrą atlikti testų ta kalba, kurią jie pasirinko kaip antrąją konkurso kalbą, o tai yra paskutinis konkurso etapas, kurį sudaro keli testai, skirti įvairiems kandidatų įgūdžiams įvertinti.

II.    Procesas ir šalių reikalavimai

14      2016 m. rugpjūčio 5 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Italijos Respublikos ieškinį.

15      2016 m. rugsėjo 15 d. Bendrasis Teismas priėmė Sprendimą Italija / Komisija (T‑353/14 ir T‑17/15, EU:T:2016:495). Šiuo sprendimu Bendrasis Teismas panaikino pranešimą apie viešąjį konkursą EPSO/AD/276/14 dėl administratorių rezervo sąrašo sudarymo (OL C 74 A, 2014, p. 4) ir pranešimą apie viešąjį konkursą EPSO/AD/294/14 dėl duomenų apsaugos srities administratorių rezervo sąrašo sudarymo (OL C 391 A, 2014, p. 1), motyvuodamas tuo, kad, pirma, šių konkursų antrosios kalbos pasirinkimo ir, antra, EPSO ir kandidatų bendravimo kalbų apribojimas anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis reiškė nepagrįstą diskriminaciją dėl kalbos.

16      2016 m. spalio 19 d. Europos Komisija pateikė atsiliepimą į ieškinį.

17      2016 m. lapkričio 8 d. Ispanijos Karalystė Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė dokumentą, kuriuo paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Italijos Respublikos reikalavimų. 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimu Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininkas leido įstoti į bylą. 2017 m. vasario 15 d. Ispanijos Karalystė pateikė savo įstojimo į bylą paaiškinimą.

18      2016 m. lapkričio 25 d. Komisija pateikė apeliacinį skundą dėl 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Italija / Komisija (T‑353/14 ir T‑17/15, EU:T:2016:495); jis buvo įregistruotas bylos numeriu C‑621/16 P.

19      Dublikas ir triplikas šioje byloje buvo pateikti atitinkamai 2016 m. gruodžio 5 d. ir 2017 m. vasario 20 d.

20      2017 m. sausio 20 d. Bendrasis Teismas paprašė šalių pateikti nuomonę dėl Teisingumo Teismo nagrinėjamos bylos, įregistruotos numeriu C‑621/16 P, svarbos šiai bylai ir dėl galimo proceso šioje byloje sustabdymo pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnį, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą minėtoje byloje. Be to, Bendrasis Teismas paprašė šalių pateikti savo pastabas dėl galimo šios bylos sujungimo su bylomis Ispanija / Komisija (T‑401/16) ir Italija / Komisija (T‑443/16), kad pagal Procedūros reglamento 68 straipsnį būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis arba priimtas sprendimas, kuriuo baigiamas procesas. Šalys šiuos prašymus įvykdė per nustatytą terminą.

21      2017 m. vasario 21 d. Bendrojo Teismo penktosios kolegijos pirmininko nutartimi šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas, kol bus priimtas sprendimas byloje C‑621/16 P.

22      2019 m. kovo 26 d. Teisingumo Teismas priėmė sprendimus Ispanija / Parlamentas (C‑377/16, EU:C:2019:249) ir Komisija / Italija (C‑621/16 P, EU:C:2019:251). Pirmuoju iš šių sprendimų Teisingumo Teismas panaikino kvietimą pareikšti susidomėjimą „Sutartininkai. I pareigų grupė. Vairuotojai (‑os)“ (EP/CAST/S/16/2016), paskelbtą 2016 m. balandžio 14 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 131 A, 2016, p. 1), ir duomenų bazę, sudarytą remiantis minėtu kvietimu pareikšti susidomėjimą, be kita ko, dėl to, kad Europos Parlamentas neįrodė, jog, pirma, nagrinėtos atrankos procedūros antrosios kalbos pasirinkimo ir, antra, Parlamento ir kandidatų bendravimo kalbų apribojimas anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis yra objektyviai ir tinkamai pateisinamas teisėtu bendrojo intereso tikslu įgyvendinant personalo politiką. Antruoju sprendimu Teisingumo Teismas atmetė Komisijos apeliacinį skundą dėl 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Italija / Komisija (T‑353/14 ir T‑17/15, EU:T:2016:495). Paskelbus pastarąjį sprendimą, procesas šioje byloje buvo atnaujintas.

23      2019 m. balandžio 3 d. šalių buvo paprašyta pateikti Bendrajam Teismui savo pastabas dėl 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Ispanija / Parlamentas (C‑377/16, EU:C:2019:249) ir 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Komisija / Italija (C‑621/16 P, EU:C:2019:251) paskelbimo pasekmių šiai bylai. Šį prašymą šalys įvykdė per nustatytą terminą.

24      Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, remiantis Procedūros reglamento 27 straipsnio 5 dalimi, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į devintąją kolegiją ir jai dėl šios priežasties buvo paskirta ši byla.

25      Teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas (devintoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, pirma, paprašė šalių pateikti tam tikrus dokumentus, o jos tai padarė per nustatytą terminą, ir, antra, pateikė joms klausimų raštu, kad į juos būtų atsakyta per teismo posėdį.

26      2019 m. lapkričio 6 d. Bendrojo Teismo devintosios kolegijos pirmininkės nutartimi ši byla ir byla T‑443/16, Italija / Komisija, buvo sujungtos pagal Procedūros reglamento 68 straipsnio 1 ir 2 dalis, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.

27      Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo raštu ir žodžiu pateiktus klausimus per 2019 m. gruodžio 5 d. posėdį.

28      2020 m. sausio 27 d. nutartimi Bendrojo Teismo devintosios kolegijos pirmininkė pagal Procedūros reglamento 113 straipsnio 2 dalies a punktą atnaujino žodinę proceso dalį šioje byloje ir byloje T‑443/16, Italija / Komisija.

29      Išklausius šalis, 2020 m. vasario 11 d. Bendrojo Teismo devintosios kolegijos pirmininkės sprendimu ši byla ir byla T‑443/16, Italija / Komisija, buvo atskirtos pagal Procedūros reglamento 68 straipsnio 3 dalį.

30      2020 m. kovo 8 d. sprendimu Bendrojo Teismo devintosios kolegijos pirmininkė užbaigė žodinę proceso dalį šioje byloje.

31      Italijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą pranešimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

32      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

33      Ispanijos Karalystė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą pranešimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

III. Dėl teisės

34      Grįsdama ieškinį Italijos Respublika nurodo septynis pagrindus: pirma, SESV 263, 264 ir 266 straipsnių pažeidimą; antra, SESV 342 straipsnio ir iš dalies pakeisto 1958 m. balandžio 15 d. Tarybos reglamento Nr. 1, nustatančio kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje (OL 17, 1958, p. 385; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 3) (toliau – Reglamentas Nr. 1), 1 ir 6 straipsnių pažeidimą; trečia, ESS 6 straipsnio 3 dalies, SESV 18 straipsnio, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 22 straipsnio, Reglamento Nr. 1 1 ir 6 straipsnių, Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Tarnybos nuostatai) 1d straipsnio 1 ir 6 dalių, 27 straipsnio antros pastraipos ir 28 straipsnio f punkto ir Tarnybos nuostatų III priedo 1 straipsnio 2 ir 3 dalių pažeidimą; ketvirta, ESS 6 straipsnio 3 dalies ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimą; penkta, piktnaudžiavimą įgaliojimais, taip pat „esminių normų, susijusių su pranešimų apie konkursą pobūdžiu ir tikslu“, būtent Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 ir 6 dalių, 27 straipsnio antros pastraipos, 28 straipsnio f punkto, 34 straipsnio 3 dalies ir 45 straipsnio 1 dalies bei proporcingumo principo pažeidimą; šešta, SESV 18 straipsnio, 24 straipsnio ketvirtos pastraipos, Chartijos 22 straipsnio, Reglamento Nr. 1 2 straipsnio ir Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 ir 6 dalių pažeidimą; septinta, SESV 296 straipsnio antros pastraipos, Reglamento Nr. 1 1 ir 6 straipsnių, Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 ir 6 dalių ir 28 straipsnio f punkto, Tarnybos nuostatų III priedo 1 straipsnio 1 dalies f punkto ir proporcingumo principo pažeidimą bei „faktinių aplinkybių iškraipymą“.

35      Reikia konstatuoti, kad savo pagrindais Italijos Respublika iš esmės ginčija konkurso, apie kurį paskelbta ginčijamu pranešimu, kalbų vartojimo tvarkos dviejų aspektų teisėtumą. Ji ginčija, pirma, ginčijamo pranešimo nuostatas, kuriomis antrosios šio konkurso kalbos pasirinkimas apribotas anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, ir, antra, šio pranešimo nuostatas dėl kalbų, kurias bendraudami gali vartoti kandidatai ir EPSO.

36      Pirmiausia reikia pažymėti: jeigu, remiantis ginčijamu pranešimu, tam tikri testai vyktų ta kalba, kurią kandidatai pasirinko kaip antrąją nagrinėjamo konkurso kalbą, galimas antrosios kalbos pasirinkimo apribojimo neteisėtumas neišvengiamai lemtų visų konkurso testų organizavimo neteisėtumą.

37      Todėl reikia, atsižvelgiant į šalių nurodytus pagrindus ir pateiktus argumentus, išnagrinėti ginčijamo pranešimo teisėtumą paeiliui šiais dviem aspektais.

A.      Dėl kandidatų galimybės pasirinkti antrąją ginčijamame pranešime nurodyto konkurso kalbą apribojimo anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis teisėtumo

38      Ginčijamo pranešimo aspektas, susijęs su kandidatų galimybės pasirinkti antrąją nagrinėjamo konkurso kalbą apribojimu anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, iš esmės yra trečiojo ir septintojo Italijos Respublikos nurodytų pagrindų dalykas.

39      Trečiasis pagrindas susijęs su tuo, kad apribojus galimybę pasirinkti antrąją nagrinėjamo konkurso kalbą pažeista ESS 6 straipsnio 3 dalis, SESV 18 straipsnis, Chartijos 22 straipsnis, Reglamento Nr. 1 1 ir 6 straipsniai, Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 ir 6 dalys, 27 straipsnio antra pastraipa, 28 straipsnio f punktas ir Tarnybos nuostatų III priedo 1 straipsnio 2 ir 3 dalys. Nurodydama šį pagrindą Italijos Respublika, be kita ko, mano, kad toks apribojimas reiškia diskriminaciją dėl kalbos, o šiuo klausimu ginčijamame pranešime išdėstyti motyvai neįrodo realių poreikių, kuriais šis apribojimas konkrečiai pateisinamas.

40      Septintasis pagrindas susijęs su SESV 296 straipsnio antros pastraipos, Reglamento Nr. 1 1 ir 6 straipsnių, Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 ir 6 dalių ir 28 straipsnio f punkto, Tarnybos nuostatų III priedo 1 straipsnio 1 dalies f punkto ir proporcingumo principo pažeidimu bei „faktinių aplinkybių iškraipymu“. Nurodydama šį pagrindą Italijos Respublika konkrečiai teigia, kad ginčijamas pranešimas yra nemotyvuotas arba nepakankamai motyvuotas, ir kartu tvirtina, kad diskriminaciją dėl kalbos galima pateisinti tik konkrečiais su tarnyba susijusiais reikalavimais.

41      Ispanijos Karalystė pritaria Italijos Respublikos argumentams.

42      Iš to, kas išdėstyta šio sprendimo 39 ir 40 punktuose, matyti, kad minėtais pagrindais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, Italijos Respublika iš esmės teigia, kad buvo pažeista pareiga motyvuoti, ir, remdamasi įvairiomis nurodomomis nuostatomis, ginčija ginčijamame pranešime pateiktų motyvų dėl kandidatų galimybės pasirinkti antrąją nagrinėjamo konkurso kalbą apribojimo anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis pagrįstumą.

1.      Dėl ginčijamo pranešimo motyvų

43      Visų pirma, kalbant apie galimą ginčijamo pranešimo motyvų nebuvimą arba nepakankamumą, nurodytą pateikiant septintąjį ieškinio pagrindą, pažymėtina, kad Komisija atmeta Italijos Respublikos argumentus. Konkrečiau kalbant, ji teigia, kad nagrinėjamo konkurso antrosios kalbos pasirinkimo apribojimo anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis pagrindimas buvo tinkamai išdėstytas šio pranešimo II priede ir patvirtintas atsiliepimo į ieškinį prieduose nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Be to, šiuo klausimu ji primena, kad pagal jurisprudenciją ginčijamas pranešimas yra visuotinai taikomas aktas, todėl jo motyvuose gali būti nurodyta tik, pirma, „bendra situacija“, lėmusi nagrinėjamo akto priėmimą, ir, antra, „bendri tikslai“, kurių juo siekiama.

44      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją motyvuoti sprendimus yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį reikia skirti nuo motyvų pagrįstumo klausimo, susijusio su ginčijamo akto teisėtumu iš esmės. Iš tiesų akto motyvavimas – tai formalus motyvų, kuriais pagrįstas šis aktas, išdėstymas. Jeigu šiuose motyvuose yra klaidų, jos lemia sprendimo turinio neteisėtumą, bet ne jo motyvavimo trūkumą, nes motyvavimo gali pakakti, net jei pateikiami klaidingi motyvai (žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Italija / Komisija (T‑353/14 ir T‑17/15, EU:T:2016:495, 79 punktą (nepaskelbtas) ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2019 m. rugsėjo 5 d. Nutarties Italija / Komisija, T‑313/15 ir T‑317/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2019:582, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

45      Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš argumentų, išdėstytų ginčijamo pranešimo dalyje „Ar galiu teikti paraišką?“, taip pat šio pranešimo II priede ir pakartotų šios išvados 6–11 punktuose, minėtame pranešime iš tiesų nurodyti motyvai, kuriais siekiama pagrįsti nagrinėjamo konkurso antrosios kalbos pasirinkimo apribojimą. Konkrečiau kalbant, jame nurodyta, kad šį apribojimą nuspręsta taikyti atsižvelgiant į šio pranešimo II priedo 2 punkte apibrėžtus kriterijus (žr. šio sprendimo 10 punktą) ir kad jis grindžiamas trimis motyvais: pirma, reikalavimu, kad įdarbinti nauji darbuotojai sugebėtų dirbti iš karto, antra, atrankos procedūros pobūdžiu ir, trečia, biudžeto ir veiklos suvaržymais. Šie motyvai skelbiami šio priedo įžanginėje dalyje (žr. šio sprendimo 8 punktą) ir išsamiau aprašyti 1 punkto i–iii papunkčiuose (žr. šio sprendimo 9 punktą). Vadinasi, negalima šio pranešimo rengėjos, t. y. EPSO, kaltinti pažeidus pareigą motyvuoti. Klausimas, ar šie motyvai pagrįsti, bus nagrinėjamas toliau.

2.      Dėl skundžiamame pranešime nurodytų motyvų, susijusių su kandidatų galimybės pasirinkti antrąją nagrinėjamo konkurso kalbą apribojimu anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, pagrįstumo

a)      Dėl diskriminacijos buvimo

46      Italijos Respublika teigia, kad daugiakalbystės principas, ginamas pagal Chartijos 22 straipsnį, neleidžia apriboti antrosios konkurso kalbos pasirinkimo nedideliu oficialiųjų kalbų skaičiumi, o, atvirkščiai, reiškia, kad kandidatai turi galimybę šiuo tikslu pasirinkti bet kurią oficialiąją kalbą. Jos nuomone, nors iš Tarnybos nuostatų tam tikrų nuostatų, visų pirma jų III priedo 1 straipsnio 1 dalies f punkto, matyti, kad galima nustatyti šios antrosios kalbos pasirinkimo apribojimus, šie apribojimai jokiu būdu negali būti taisyklė visiems konkursams.

47      Savo ruožtu Komisija, be kita ko, mano, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčijamame pranešime numatytas kalbinis apribojimas susijęs tik su antrąja kalba, kurią turėtų pasirinkti nagrinėjamo konkurso kandidatai, kad galėtų dalyvauti, be kita ko, vertinimo centro testuose, o ne su jų gimtąja ar pirmąja nurodyta kalba ir ši antroji kalba gali būti vartojama atliekant kompiuterinius klausimų su keliais atsakymų variantais testus, šis apribojimas nesukelia diskriminacijos dėl kalbos.

48      Šiuo klausimu reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1 1 straipsnyje numatyta:

„Sąjungos institucijų oficialios ir darbo kalbos yra airių, anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, kroatų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, olandų, portugalų, prancūzų, rumunų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių.“

49      Taip pat reikia pažymėti, kad, kaip priminta 2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Italija / Komisija (C‑566/10 P, EU:C:2012:752) 67 punkte, nors Reglamento Nr. 1 1 straipsnyje aiškiai nurodyta, kokios yra Sąjungos institucijų darbo kalbos, šio reglamento 6 straipsnyje numatyta, kad šios institucijos gali savo atitinkamose darbo tvarkos taisyklėse numatyti šiame reglamente nustatytos kalbų vartojimo tvarkos įgyvendinimo taisykles. Tame pačiame šio sprendimo punkte Teisingumo Teismas, be kita ko, konstatavo, kad institucijos, susijusios su toje byloje nagrinėtais pranešimais apie konkursus, savo darbo tvarkos taisyklėse nenustatė šios kalbų vartojimo tvarkos įgyvendinimo taisyklių pagal minėto reglamento 6 straipsnį.

50      Šiuo klausimu pirmiausia reikia konstatuoti, kad remiantis šios bylos medžiagoje esančia informacija negalima įrodyti, jog iki minėto pranešimo paskelbimo su ginčijamu pranešimu susijusios institucijos savo darbo tvarkos taisyklėse numatė nuostatas, kuriomis nustatomos Reglamente Nr. 1 nustatytos bendros kalbų vartojimo tvarkos įgyvendinimo taisyklės, kaip numatyta šio reglamento 6 straipsnyje. Komisijos teigimu, priešingai, „nė viena institucija niekada nepriėmė tokių taisyklių“.

51      Be to, Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taikant šiuos nuostatus draudžiama bet kokia diskriminacija bet kokiu pagrindu, be kita ko, dėl kalbos. Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 6 dalies pirmame sakinyje nurodyta, kad, „laikantis nediskriminacinio principo ir proporcingumo principo, bet koks jų taikymo apribojimas turi būti pagrįstas objektyviomis ir pagrįstomis [tinkamomis] priežastimis ir juo turi būti siekiama teisėtų tikslų, vadovaujantis bendrais interesais ir bendromis personalo politikos nuostatomis [teisėtų bendrojo intereso tikslų įgyvendinant personalo politiką]“.

52      Pareigūnų tarnybos nuostatų 28 straipsnio f punkte taip pat numatyta, jog pareigūną galima paskirti tik su sąlyga, kad jis įrodo, jog labai gerai moka vieną iš Sąjungos kalbų ir patenkinamai – dar vieną iš Sąjungos kalbų. Nors šioje nuostatoje paaiškinta, kad patenkinamai mokėti dar vieną kalbą reikalaujama tam, kad kandidatas „galėtų tinkamai atlikti savo pareigas“, joje nenurodyti kriterijai, į kuriuos gali būti atsižvelgta siekiant apriboti šios kalbos pasirinkimą iš Reglamento Nr. 1 1 straipsnyje išvardytų oficialiųjų kalbų (žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑353/14 ir T‑17/15, EU:T:2016:495, 85 punktą (nepaskelbtas) ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2019 m. rugsėjo 5 d. Nutarties Italija / Komisija, T‑313/15 ir T‑317/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2019:582, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53      Tokie kriterijai taip pat nekyla iš Tarnybos nuostatų 27 straipsnio, kurio pirmoje pastraipoje, neminint kalbų mokėjimo, nurodyta, kad „[į]darbinant siekiama užtikrinti, kad institucijoje dirbtų gabiausi, našiausi ir principingiausi pareigūnai, atrinkti iš kuo didesnės geografinės teritorijos Sąjungos valstybių narių piliečių“, ir kad „[p]areigybės nerezervuojamos nė vienos valstybės narės piliečiams“. Tas pats pasakytina apie šio straipsnio antrą pastraipą, kurioje tik nurodyta, kad „[p]agal Sąjungos piliečių lygybės principą kiekvienai institucijai leidžiama imtis tinkamų priemonių pastebėjus ilgalaikį ir didelį pareigūnų iš skirtingų valstybių narių skaičiaus skirtumą, nepagrįstą objektyviais kriterijais“, ir, be kita ko, patikslinta, kad „[t]os tinkamos priemonės turi būti pagrįstos ir jas įgyvendinant taikomi tik nuopelnais grindžiami įdarbinimo kriterijai“.

54      Pagal Tarnybos nuostatų III priedo 1 straipsnio 1 dalies f punktą pranešime apie konkursą atitinkamais atvejais gali būti nurodytos kalbos žinios, kurių reikalaujama dėl tam tikro pobūdžio pareigų. Vis dėlto iš šios nuostatos nekyla bendras leidimas apriboti antrosios konkurso kalbos pasirinkimą nedideliu Reglamento Nr. 1 1 straipsnyje nurodytų oficialiųjų kalbų skaičiumi (žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑353/14 ir T‑17/15, EU:T:2016:495, 86 punktą (nepaskelbtas) ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2019 m. rugsėjo 5 d. Nutarties Italija / Komisija, T‑313/15 ir T‑317/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2019:582, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

55      Iš visų šių argumentų matyti, kad konkurso kandidatų antrosios kalbos pasirinkimo apribojimas nedideliu oficialiųjų kalbų skaičiumi, neleidžiant pasirinkti kitų oficialiųjų kalbų, yra diskriminacija dėl kalbos, iš principo draudžiama pagal Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Ispanija / Parlamentas, C‑377/16, EU:C:2019:249, 66 punktą). Akivaizdu, kad dėl tokios nuostatos kai kurie potencialūs kandidatai, t. y. tie, kurie patenkinamai moka bent vieną iš nurodytų kalbų, yra palankesnėje padėtyje, nes gali dalyvauti konkurse ir todėl būti įdarbinti kaip Sąjungos pareigūnai arba tarnautojai, o kiti, kurie šių kalbų patenkinamai nemoka, dalyvauti negali (žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑353/14 ir T‑17/15, EU:T:2016:495, 91 punktą (nepaskelbtas) ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2019 m. rugsėjo 5 d. Nutarties Italija / Komisija, T‑313/15 ir T‑317/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2019:582, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

56      Šios išvados negali paneigti Komisijos pateikti argumentai.

57      Pirma, argumentą, kad antrosios ginčijamu pranešimu paskelbto konkurso kalbos pasirinkimo apribojimas nėra diskriminacija dėl kalbos, „nes kalbos vartojimo konkurse apribojimas susijęs ne su kandidatų gimtąja ar pirmąja kalba, o tik su antrąja kalba, kurią jie turi pasirinkti“, reikia atmesti kaip netinkamą. Iš tiesų Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 dalyje įtvirtintas diskriminacijos dėl kalbos draudimas apima ne tik į šios nuostatos taikymo sritį patenkančių asmenų gimtosios kalbos arba pirmosios kalbos, nurodytos vykstant konkursui dėl Sąjungos pareigūnų ar tarnautojų įdarbinimo, vartojimą.

58      Antra, reikia atmesti Komisijos argumentą, kad kandidatai gali vartoti savo gimtąją kalbą kompiuteriniuose klausimų su keliais atsakymų variantais testuose, nes vertinimo centro testuose kalba būtinai turi būti skirtinga. Iš tiesų jokia ginčijamo pranešimo nuostata neleidžia manyti, kad kompiuterinius klausimų su keliais atsakymų variantais testus kandidatai tikrai atliks ar juo labiau privalės atlikti savo pagrindine kalba (t. y. paprastai savo gimtąja kalba). Taigi niekas netrukdo kandidatui, kurio gimtoji kalba yra anglų, prancūzų arba vokiečių ir kuris taip pat labai gerai moka kitą iš šių trijų kalbų, deklaruoti pastarąją kalbą kaip pirmąją konkurso kalbą ir taip atlikti kitus ginčijamame pranešime numatytus testus savo pagrindine kalba. Taigi akivaizdu, kad kandidatas, kurio pagrindinė kalba nėra nė viena iš minėtų trijų kalbų, negalėtų padaryti panašaus pasirinkimo. Komisijos pateiktas žodinio mąstymo testo pavyzdys negali paneigti šio vertinimo, nes vien remiantis šiuo dokumentu negalima atmesti galimybės, kad labai geras ar net puikus kalbos, kuri nėra pagrindinė kalba, mokėjimas galėtų leisti atitinkamam kandidatui išlaikyti tokio pobūdžio testą.

59      Be to, iš tiesų pagal 2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Italija / Komisija (C‑566/10 P, EU:C:2012:752) 94 punktą tikslas užtikrinti, kad institucijose dirbtų gabiausi, našiausi ir principingiausi pareigūnai, gali būti lengviau pasiektas, kai kandidatams atrankos testus leidžiama laikyti jų gimtąja kalba arba antrąja kalba, kurią jie mano mokantys geriausiai. Vis dėlto, priešingai, nei matyti iš Komisijos procesinių dokumentų, iš to sprendimo negalima daryti išvados, kad bet koks kandidatų antrosios kalbos pasirinkimo apribojimas būtų pateisinamas su sąlyga, kad kandidatai iš ginčijamu pranešimu pasiūlytų kalbų galėtų pasirinkti tą, kurią geriausiai moka po savo gimtosios kalbos. Iš tiesų negalima atmesti galimybės, kad antroji kalba, kurią šie kandidatai „mano mokantys geriausiai“, kaip tai suprantama pagal minėto sprendimo 94 punktą, yra kita nei anglų, prancūzų arba vokiečių kalba (žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑353/14 ir T‑17/15, EU:T:2016:495, 95 punktą (nepaskelbtas) ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2019 m. rugsėjo 5 d. Nutarties Italija / Komisija, T‑313/15 ir T‑317/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2019:582, 62 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

60      Vis dėlto, remiantis jurisprudencija, iš visų minėtų nuostatų matyti, kad tarnybos interesai gali būti teisėtas tikslas, į kurį gali būti atsižvelgta. Visų pirma, nors pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 dalį iš tiesų draudžiama bet kokia diskriminacija dėl kalbos, jo 6 dalies pirmame sakinyje vis dėlto numatyta, kad šio draudimo apribojimai galimi su sąlyga, kad jie yra „pagrįst[i] objektyviomis ir pagrįstomis [tinkamomis] priežastimis“ ir jais siekiama „teisėtų tikslų, vadovaujantis bendrais interesais ir bendromis personalo politikos nuostatomis [teisėtų bendrojo intereso tikslų įgyvendinant personalo politiką]“ (žr. 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑621/16 P, EU:C:2019:251, 89 punktą).

61      Taigi Sąjungos institucijoms, kaip ir EPSO, kai ji, kaip šiuo atveju, įgyvendina tų institucijų jai suteiktus įgaliojimus, suteikta plati diskrecija organizuoti savo tarnybų veiklą yra apribota imperatyviomis Tarnybos nuostatų 1d straipsnio nuostatomis, todėl nevienodas požiūris dėl kalbos, atsirandantis dėl konkurso kalbų vartojimo apribojimo nedideliu oficialiųjų kalbų skaičiumi, galimas tik tuo atveju, jeigu toks apribojimas yra objektyviai pateisinamas ir proporcingas realiems tarnybos poreikiams (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑621/16 P, EU:C:2019:251, 90 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

62      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, kadangi antrosios konkurso, nurodyto ginčijamame pranešime, kalbos pasirinkimo apribojimas yra diskriminacija dėl kalbos, iš principo draudžiama pagal Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 dalį (žr. šio sprendimo 55 punktą), reikia išnagrinėti, ar, apribodama pasirinkimą anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, EPSO pažeidė Tarnybos nuostatų 1d straipsnį, nes įtvirtino nepateisinamą diskriminaciją dėl kalbos.

b)      Dėl ginčijamos diskriminacijos pateisinimo buvimo

63      Italijos Respublika visų pirma mano, kad kandidatų kalbų mokėjimas nepriskiriamas prie Tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodytų gebėjimų, todėl neturėtų daryti įtakos jų vertinimui per konkurso testus, kad šis vertinimas būtų veiksmingas ir nediskriminacinis. Taigi apribojant antrosios konkurso kalbos pasirinkimą turi būti tinkamai išdėstyti ir pagrįsti konkretūs šį apribojimą tiesiogiai pateisinantys poreikiai, t. y. reikia nustatyti ryšį tarp antrosios kalbos ir konkrečių pareigų, kurias turi eiti atitinkamo konkurso laimėtojai.

64      Nagrinėjamu atveju funkcijų, kurias turės atlikti ginčijamu pranešimu paskelbto konkurso laimėtojai, įvairovė reiškia, kad reikia įdarbinti įvairių kalbų mokančius asmenis. Iš tiesų, Italijos Respublikos teigimu, dėl plačios audito, tikrinant, kaip valstybės narės valdo struktūrinių fondų lėšas, srities akivaizdu, kad šio pobūdžio funkcijų vykdymas reikalauja kuo platesnio Sąjungos kalbų mokėjimo.

65      Tačiau ginčijamame pranešime ginčijamam apribojimui pateisinti nurodyti motyvai nesusiję nei su konkrečiomis vykdytinomis užduotimis, nei su specifiniais tarnybos reikalavimais.

66      Taigi, pirma, Italijos Respublika teigia, kad motyvas, susijęs su būtinybe turėti iš karto gebančių dirbti konkurso laimėtojų, nėra reikalavimas, galintis pateisinti tokią didelę lingvistinę diskriminaciją. Iš tiesų tokiu tikslu negalima remtis bendrai ir teoriškai, jis turi būti siejamas su vykdytinomis specifinėmis funkcijomis. Todėl ginčijamame pranešime nurodyto konkurso kalbų vartojimo tvarkos apribojimai galėtų būti leidžiami tik įrodžius, kad nesant šių apribojimų naujai įdarbinti pareigūnai visiškai negalėtų dirbti.

67      Kalbant apie skundžiamame pranešime paminėtus vidaus komunikacijos reikalavimus, pažymėtina, kad šiame pranešime visiškai neįrodyta, kodėl ši komunikacija turi esminę reikšmę vykdant konkrečias naujai įdarbintiems konkurso laimėtojams pavestas užduotis ir kodėl ji būtinai turėtų vykti anglų, prancūzų ar vokiečių kalbomis. Italijos Respublikos teigimu, tokie reikalavimai negali būti pateikiami kaip tam tikra iš anksto nustatyta universali vertybė, kuri visada ir bet kuriuo atveju pateisina pagrindinių teisių apribojimą. Be to, nėra jokių įrodymų, kad Sąjungos institucijų vidaus komunikacijoje dažniausiai vartojamos trys aptariamos kalbos.

68      Antra, dėl motyvo, susijusio su atrankos procedūros pobūdžiu, Italijos Respublika teigia, kad vien toks argumentas negali pateisinti tokio masto kalbinės diskriminacijos. Be to, ginčijamame pranešime nenurodytos priežastys, dėl kurių tik anglų, prancūzų ir vokiečių kalbos vartojimas savaime gali užtikrinti maksimalų šios procedūros veiksmingumą.

69      Galiausiai, trečia, dėl motyvo, susijusio su biudžeto ir veiklos suvaržymais, Italijos Respublika mano, kad vien finansinio pobūdžio reikalavimai niekada negali pateisinti diskriminacijos, darančios poveikį pagrindinei teisei. Bet kuriuo atveju ginčijamo pranešimo II priede nenurodyta, kokios būtų išlaidos esant kitokiai sistemai ir kodėl tik sistema, grindžiama šiuo atveju nustatytomis trimis kalbomis, o ne, pavyzdžiui, kitomis trimis kalbomis, būtų suderinama su biudžeto reikalavimais.

70      Savo ruožtu Komisija pabrėžia, kad Sąjungos institucijų turima plati diskrecija personalo politikos srityje leidžia joms apibrėžti tarnybos interesus ir gebėjimus, kurių turi turėti pagal Tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirmą pastraipą naujai įdarbinami asmenys, taip pat nustatyti tikslus, galinčius pateisinti kalbinį apribojimą pagal Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 6 dalies pirmą sakinį.

71      Šiuo atveju, remiantis ginčijamu pranešimu, tarnybos interesą sudaro būtinybė užtikrinti veiksmingą su šiuo pranešimu susijusių institucijų, t. y. Komisijos ir Europos Audito Rūmų, funkcionavimą įdarbinant gebančius iš karto dirbti darbuotojus, kurie dėl vienos iš linguae francae mokėjimo galėtų lengviau integruotis į naują ir tarptautinę darbo aplinką.

72      Taigi, Komisijos teigimu, antrosios nagrinėjamo konkurso kalbos pasirinkimo apribojimas anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis, t. y. tuo, kad šios trys kalbos abiejose šio sprendimo 71 punkte nurodytose institucijose vartojamos kaip linguae francae. Grįsdama šį teiginį Komisija kartu su savo atsiliepimu į ieškinį pateikia įrodymų, t. y. pirma, įvairių jos ir Audito Rūmų priimtų dokumentų ir, antra, statistinių duomenų, patvirtinančių konkretų šių trijų kalbų paplitimo laipsnį tarp audito funkcijas šiose institucijose atliekančių darbuotojų.

73      Be to, Komisijos teigimu, negalima sutikti su tuo, kad ginčijamame pranešime nurodyto konkurso tikslas yra tik patikrinti kandidatų gebėjimus ir kad tikslas įvertinti gebėjimą kalbėti kita nei jų gimtoji kalba yra visiškai antraeilis. Priešingai, labai svarbu garantuoti veiksmingos vidaus komunikacijos sąlygas užtikrinant, kad kiekvienas pareigūnas pakankamai mokėtų vieną iš trijų kalbų, kurios yra linguae francae atitinkamose institucijose. Todėl kandidatas, kuris negali bendrauti viena iš šių trijų kalbų, negali tapti „gabiausiu pareigūnu“, kaip tai suprantama pagal Tarnybos nuostatų 27 straipsnį.

74      Be to, Komisija teigia, kad Italijos Respublikos požiūris, pagal kurį turėtų būti galima antrąją nagrinėjamo konkurso kalbą pasirinkti iš visų oficialiųjų kalbų, lemtų dideles ekonomines sąnaudas. Taigi, kalbant apie darbą, kuriame aiškiai vyrauja anglų, prancūzų ir vokiečių kalbos, šios sąnaudos būtų akivaizdžiai nepateisinamos.

75      Laikantis tokio požiūrio taip pat nebūtų atsižvelgta į vertinimo centro testų specifiką. Komisijos teigimu, kadangi mažai tikėtina, kad atrankos komisijos nariai mokėtų visas oficialiąsias Sąjungos kalbas, kandidatai turėtų kalbėti padedant vertėjams žodžiu, o tai atrodytų visiškai absurdiška, atsižvelgiant į tikslą turėti gebančių iš karto dirbti konkurso laimėtojų.

76      Be to, Komisijos teigimu, trys aptariamos kalbos yra kalbos, kurių dažniausiai mokomasi kaip užsienio kalbų valstybėse narėse ir kurios yra žinomiausios Europoje, be to, jas Sąjungos piliečiai laiko naudingiausiomis mokytis. Tai matyti, be kita ko, iš įvairių kartu su šios institucijos atsiliepimu į ieškinį pateiktų įrodymų.

77      Dublike Italijos Respublika visų pirma neigia Komisijos kartu su jos atsiliepimu į ieškinį pateiktų įrodymų reikšmingumą.

78      Triplike Komisija palaiko savo argumentus ir, be kita ko, pabrėžia, kad jų pagrįstumą patvirtina jos pateikti įrodymai.

79      Savo ruožtu Ispanijos Karalystė iš esmės nurodo, kad nagrinėjamo konkurso tikslas – įdarbinti audito srities administratorius, kurie vykdys savo pareigas, susijusias su visais Sąjungos veiklos sektoriais, valstybėse narėse ir trečiosiose šalyse. Taigi ji mano, kad konkurso laimėtojai turėtų mokėti kuo įvairesnių kalbų. Kalbant apie Komisijos pateiktus įrodymus, Ispanijos Karalystė juos laiko neišsamiais, nes jie neatspindi padėties nei visose institucijose, nei su ginčijamu pranešimu susijusiose institucijose.

1)      Dėl ginčijamame pranešime pateiktų motyvų

80      Pirmiausia reikia priminti, kad, vykdydamos personalo atrankos procedūrą, institucijos turi plačią diskreciją vertinti tarnybos interesus, taip pat kandidatų kvalifikaciją ir nuopelnus, į kuriuos reikia atsižvelgti. Taigi negalima atmesti galimybės, kad dėl tarnybos interesų gali prireikti, kad įdarbinti asmenys mokėtų konkrečias kalbas. Todėl ypatingas užduočių, kurias reikia atlikti, pobūdis gali pateisinti įdarbinimą remiantis, be kita ko, labai geru konkrečios kalbos mokėjimu (žr. 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Ispanija / Parlamentas, C‑377/16, EU:C:2019:249, 67 ir 68 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

81      Vis dėlto institucija, apribojusi atrankos procedūros kalbų vartojimą ir leisdama jas pasirinkti tik iš nedidelio oficialiųjų Sąjungos kalbų skaičiaus, turi įrodyti, kad toks apribojimas iš tikrųjų gali atitikti realų su pareigomis, kurias turės atlikti įdarbinti asmenys, susijusį poreikį. Be to, bet koks reikalavimas mokėti konkrečią kalbą turi būti proporcingas šiam interesui ir grindžiamas aiškiais, objektyviais ir nuspėjamais kriterijais tam, kad kandidatai galėtų suprasti tokio reikalavimo motyvus, o Sąjungos teismai – patikrinti jo teisėtumą (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Ispanija / Parlamentas, C‑377/16, EU:C:2019:249, 69 punktą ir 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑621/16 P, EU:C:2019:251, 93 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

82      Šiomis aplinkybėmis Sąjungos teismas turi in concreto išnagrinėti taisykles, kuriomis nustatyta tokių konkursų, koks nurodytas ginčijamame pranešime, kalbų vartojimo tvarka, nes tik atlikus tokį nagrinėjimą galima nustatyti kalbas, kurių mokėjimo, vadovaudamosi tarnybos interesu, institucijos gali objektyviai reikalauti einant konkrečias pareigas, taigi ir nustatyti, ar kalbų, kurias leidžiama vartoti dalyvaujant šiame konkurse, pasirinkimo apribojimas yra objektyviai pateisinamas ir proporcingas realiems tarnybos poreikiams (žr. 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑621/16 P, EU:C:2019:251, 94 punktą).

83      Konkrečiau kalbant, Sąjungos teismas turi patikrinti ne tik įrodymų, kuriais remiamasi, faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus reikšmingus duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑621/16 P, EU:C:2019:251, 104 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

84      Kaip matyti iš šio sprendimo 8 punkto, ginčijamo pranešimo II priedo įžanginėje dalyje nurodyta, kad nagrinėjamo konkurso tikslas – sudaryti audito srities administratorių, kurie bus įdarbinami Komisijoje, o nedidelis jų skaičius – Europos Audito Rūmuose, rezervą. Kalbant apie nagrinėjamo konkurso antrosios kalbos pasirinkimo apribojimą anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, nurodyta, kad jis nustatytas remiantis minėto priedo 2 punkte apibrėžtais kriterijais (žr. šios išvados 10 punktą), be to, dėl trijų motyvų: pirma, būtinybės, kad įdarbinti nauji darbuotojai sugebėtų dirbti iš karto, antra, atrankos procedūros pobūdžio ir, trečia, biudžeto ir veiklos suvaržymų (žr. šio sprendimo 45 punktą).

85      Visų pirma dėl motyvo, susijusio su biudžeto ir veiklos suvaržymais, reikia pažymėti, kad šiuo motyvu, kaip jis suformuluotas ginčijamo pranešimo II priedo 1 punkto iii papunktyje, galima remtis nebent siekiant in abstracto pateisinti kalbų, kurias galima pasirinkti kaip antrąją nagrinėjamo konkurso kalbą, skaičiaus apribojimą. Tačiau jis neleidžia nei nustatyti, koks tiksliai turi būti šių kalbų skaičius, nei paaiškinti, kodėl kai kurios kalbos turėtų būti vartojamos, o kitos – ne.

86      Be to, atsižvelgiant į ginčijamo pranešimo II priedo 1 punkte vartojamų formuluočių bendrą pobūdį, motyvas, susijęs su biudžeto ir veiklos suvaržymais, galėtų būti taikomas ne tik nagrinėjamai konkurso procedūrai, bet ir bet kuriai kitai EPSO organizuojamai konkurso procedūrai. Taigi nagrinėjamame motyve nenurodyti jokie konkretūs biudžeto ir veiklos suvaržymai, su kuriais susiduria EPSO ar tarnybos, nurodytos ginčijamame pranešime, ir kurie šiuo konkrečiu atveju pateisintų antrosios nagrinėjamo konkurso kalbos pasirinkimo apribojimą tik tam tikromis kalbomis. Komisija taip pat nepateikė konkrečių įrodymų, kokios naudos biudžeto ir veiklos išteklių požiūriu duotų ginčijamame pranešime numatyta kalbų vartojimo tvarka ir kokių pasekmių kiltų taikant kitokią sistemą.

87      Bet kuriuo atveju reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją diskriminacijos negali pateisinti biudžetiniai sumetimai (žr. 2012 m. kovo mėn. 1 d. Sprendimo O’Brien, C‑393/10, EU:C:2012:110, 66 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, iš dabartinės jurisprudencijos nematyti, kad tikslas sumažinti Sąjungos institucijų sąnaudas savaime galėtų būti Sąjungos pripažintas bendrojo intereso tikslu.

88      Todėl vien motyvas, susijęs su biudžeto ir veiklos suvaržymais, nurodytas ginčijamo pranešimo II priedo 1 punkto iii papunktyje, negali pateisinti ginčijamos diskriminacijos.

89      Analogiški argumentai taikytini ir skundžiamo pranešimo II priedo 1 punkto ii papunktyje nurodytam motyvui, susijusiam su atrankos procedūros pobūdžiu ir, konkrečiau kalbant, su vertinimo centro testų specifika. Iš tiesų, kaip ir motyvas, susijęs su biudžeto ir veiklos suvaržymais, nagrinėjamas motyvas, atsižvelgiant į jo bendrą formuluotę, galėtų būti taikomas bet kokiai konkurso procedūrai ir neleidžia pateisinti trijų nurodytų kalbų pasirinkimo konkrečiu nagrinėjamo konkurso atveju. Be to, Komisija šiuo klausimu nepateikia jokios konkrečios informacijos. Visų pirma jos pateikti statistiniai duomenys apie 2010 ir 2012 m. vykusių konkursų kandidatų pasirinktą pagrindinę kalbą neturi reikšmės vertinant reikalavimus, susijusius su antrosios kalbos pasirinkimu nagrinėjamame konkurse. Tas pats pasakytina apie duomenis, susijusius su 2005 m., t. y. iki EPSO konkursų procedūrų reformos, kuria įvesti vertinimo centro testai, vykusiuose konkursuose kandidatų pasirinkta antrąja kalba.

90      Be to, kalbant apie šio motyvo apimtį, reikia pažymėti, kad, kaip aiškiai matyti iš ginčijamo pranešimo II priedo 1 punkto ii papunkčio, vertindamos įvairius kandidatų įgūdžius vertinimo centre „ES institucijos gali įvertinti [šių kandidatų] gebėjimą iškart dirbti aplinkoje, labai panašioje į tą, kurioje jie dirbtų, jei būtų įdarbinti“. Taigi dėl savo formuluotės motyvas, susijęs su atrankos procedūros pobūdžiu, iš tikrųjų yra artimas motyvui, susijusiam su reikalavimu, kad įdarbinti nauji darbuotojai sugebėtų iš karto dirbti. Šios išvados nepaneigia Komisija, kuri savo procesiniuose dokumentuose nurodo mananti, kad nagrinėjamas motyvas yra „papildoma aplinkybė“, atspindinti institucijų pasirinktą atrankos metodą, pagal kurį imituojama tikroji darbo aplinka ir remiamasi kandidatų bendravimo tarptautinėje aplinkoje gebėjimais. Be to, reikia konstatuoti, kad Komisijos pateikta 2008 m. rugsėjo 11 d. EPSO konkursų procedūrų reformos įgyvendinimo programa visų pirma siekiama parodyti, kad tikslas įdarbinti darbuotojus, galinčius dirbti iš karto, yra tiesiogiai susijęs su šia reforma.

91      Iš to matyti, kad nei motyvas, susijęs su biudžeto ir veiklos suvaržymais, nei motyvas, susijęs su atrankos procedūros pobūdžiu, vertinami atskirai ar kartu, negali pateisinti ginčijamame pranešime nustatyto kandidatų galimybės pasirinkti antrąją nagrinėjamo konkurso kalbą apribojimo, visų pirma dėl to, kad šie motyvai neleidžia įrodyti, kodėl reikia pasirinkti tik iš trijų nagrinėjamu atveju nurodytų kalbų, t. y. anglų, prancūzų ir vokiečių, o ne kitų oficialiųjų Sąjungos kalbų. Vis dėlto motyvas, susijęs su reikalavimu, kad įdarbinti nauji darbuotojai sugebėtų dirbti iš karto, galbūt galėtų pateisinti apribojimą šiomis trimis konkrečiomis kalbomis (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑353/14 ir T‑17/15, EU:T:2016:495, 106 punktą (nepaskelbtas) ir jame nurodytą jurisprudenciją).

92      Be to, šio motyvo svarbą patvirtina bendrosios taisyklės, kurių 1.3 skirsnyje nurodyta, kad „[a]ntrosios kalbos pasirinkimo galimybės buvo nustatytos vadovaujantis tarnybos interesais, t. y. atsižvelgiant į tai, kad nauji įdarbinti darbuotojai privalo sugebėti dirbti iš karto ir veiksmingai bendrauti kasdienėje veikloje“.

93      Kalbant apie motyvo, susijusio su reikalavimu, kad įdarbinti nauji darbuotojai sugebėtų dirbti iš karto, turinį, iš ginčijamo pranešimo II priedo įžanginės dalies ir 1 punkto i papunkčio matyti, kad tam, jog būtų laikomi gebančiais iš karto dirbti, reikia, kad nagrinėjamo konkurso kandidatai „reikiamai mokėtų tam tikrą kalbų derinį ir galėtų veiksmingai atlikti pareigas, visų pirma veiksmingai bendrauti kasdieniame darbe su kolegomis ir vadovais“ (žr. šio sprendimo 9 punktą). Taigi, „[k]adangi ES institucijų darbuotojai [anglų, prancūzų ir vokiečių] kalbomis dažniausiai kalba, iš jų verčia ir jas vartoja administracinei komunikacijai, kandidatai turi bent vieną iš jų mokėti kaip vieną iš dviejų privalomų kalbų“. Be to, „laikoma, kad gerai mokėti anglų, prancūzų arba vokiečių kalbą yra būtina norint analizuoti audituojamų subjektų padėtį, skaityti pranešimus, rengti diskusijas ir rašyti ataskaitas, kad būtų užtikrintas veiksmingas bendradarbiavimas ir keitimasis informacija su audituojamomis tarnybomis ir atitinkamomis valdžios institucijomis“ (žr. šio sprendimo 8 punktą).

94      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 80 ir 81 punktuose primintą jurisprudenciją, nors iš šio sprendimo 93 punkte išdėstytų argumentų matyti, kad egzistuoja tarnybos interesas, jog naujai įdarbinti asmenys galėtų veiksmingai atlikti savo užduotis ir bendrauti nuo to momento, kai pradeda eiti pareigas, vien tų argumentų nepakanka įrodyti, kad norint eiti nagrinėjamas pareigas, t. y. audito srities administratoriaus pareigas ginčijamame pranešime nurodytose institucijose, būtina mokėti būtent anglų, prancūzų ar vokiečių kalbą, o ne kitą oficialiąją Sąjungos kalbą (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Ispanija / Parlamentas, C‑377/16, EU:C:2019:249, 72 punktą).

95      Šios išvados nepaneigia ginčijamame pranešime pateiktas pareigų, kurias turės eiti įdarbinti konkurso laimėtojai, aprašymas.

96      Iš tiesų, kaip nurodyta ginčijamo pranešimo I priede „Pareigos“, šie laimėtojai turės, be kita ko, „gerai suvokti ir išmanyti audituojamų subjektų veiklos procedūras“, „atlikti įvairių ES politikos sričių ir veiklos procedūrų rezultatų, atitikties ir ekonominės naudos auditą“, „tvirtinti nustatytus audito faktus su audituojamu subjektu“, „pateikti nustatytus audito faktus, riziką ir rekomendacijas aiškiose bei glaustose pirminėse ir galutinėse ataskaitose“ ar „vadovybės prašymu teikti jai patariamąsias ir konsultacines paslaugas“. Be to, iš ginčijamo pranešimo II priedo įžanginės dalies matyti, kad atitinkamos pareigos apima šias užduotis: „analizuoti audituojamų subjektų padėtį“, rengti „pranešimus, <…> diskusijas ir rašyti ataskaitas“, taip pat „bendradarbiavim[ą] ir keitim[ąsi] informacija su audituojamomis tarnybomis ir atitinkamomis valdžios institucijomis“. Be to, ginčijamo pranešimo dalyje „Kokių užduočių galiu tikėtis?“ nurodyta, kad „[k]arjeros metu auditoriams gali tekti atlikti auditą įvairiose ES ir trečiosiose šalyse“.

97      Kaip per posėdį, atsakydama į proceso organizavimo priemonę, patikslino Komisija, „audituojamą subjektą“ reikėtų suprasti kaip organizacijas, kaip antai Sąjungos agentūras, Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT), Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūną (EDAPP) ar kitas institucijas, o „audituojamą tarnybą“ – kaip įvairių Komisijos generalinių direktoratų tarnybas. Sąvoka „atitinkamos valdžios institucijos“ reiškia biudžeto valdymo institucijas, t. y. Europos Sąjungos Tarybą ir Parlamentą.

98      Vis dėlto neįmanoma remiantis vien ginčijamame pranešime nurodytų pareigų aprašymu nustatyti, kaip kiekviena iš trijų kalbų, kuriomis buvo apribotas nagrinėjamo konkurso antrosios kalbos pasirinkimas, leistų įdarbintiems konkurso laimėtojams iš karto dirbti. Konkrečiai kalbant, jokia šiame pranešime pateikta informacija neleidžia įrodyti, kad šios trys kalbos iš tikrųjų vartojamos vykdant jo I priede išvardytas užduotis ar, kaip nurodyta šio pranešimo II priedo įžanginėje dalyje, rengiant pranešimus, vykstant diskusijoms ir rašant ataskaitas. Be to, iš minėto pranešimo visiškai nematyti, kad minėtos trys kalbos iš tikrųjų būtų vartojamos administratorių, kuriems pavestos audito funkcijos, palaikant ryšius su audituojamais subjektais ar tarnybomis, taip pat su kompetentingomis valdžios institucijomis.

99      Be to, tai, kad ginčijamame pranešime nurodytos įvairios užduotys, apimančios ne tik vidaus audito operacijas, bet ir komandiruotes įvairiose valstybėse narėse ir trečiosiose šalyse, susijusias su „įvairi[omis] ES politikos sri[timis] ir veiklos procedūr[omis]“, veikiau rodytų, kad (neatmetant galimybės, jog konkrečios kalbos mokėjimas gali būti būtinas) įvairių lingvistinių profilių darbuotojų įdarbinimas būtų naudingas tarnybos veikimui.

100    Darytina išvada, kad, net ir įvertinus ginčijamame pranešime pateiktą pareigų aprašymą, motyvas, susijęs su reikalavimu, kad įdarbinti nauji darbuotojai sugebėtų dirbti iš karto, atsižvelgiant į neaiškią ir bendro pobūdžio šio motyvo formuluotę ir į tai, kad skundžiamame pranešime nėra konkrečių jį pagrindžiančių duomenų, negali pateisinti nagrinėjamo konkurso antrosios kalbos pasirinkimo apribojimo tik anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis.

101    Šiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti, ar įvairūs duomenys, kuriuos Komisija pateikė dėl šio motyvo, gali įrodyti, kad, atsižvelgiant į užimtinų pareigų funkcinius ypatumus, nagrinėjamas apribojimas buvo objektyviai ir tinkamai pagrįstas būtinybe, kad nagrinėjamo konkurso laimėtojai galėtų dirbti iš karto.

2)      Dėl Komisijos pateiktų įrodymų

i)      Pirminė pastaba

102    Komisija pateikia įvairius duomenis, kurių dalis susijusi su jos pačios veikla, o kita dalis – su Audito Rūmų veikla. Šiais duomenimis ji siekia įrodyti, kad anglų, prancūzų ir vokiečių kalbos dominuoja ir jos, ir Audito Rūmų tarnybose, o tai reiškia, jog tam, kad naujai įdarbinti asmenys galėtų iš karto dirbti, jie turi patenkinamai mokėti bent vieną iš šių trijų kalbų. Be to, ji pateikia tam tikrus duomenis, iš kurių matyti, kad trijų aptariamų kalbų dažniausiai mokomasi kaip užsienio kalbų valstybėse narėse ir jos yra žinomiausios Europoje.

103    Italijos Respublika mano, kad nagrinėjama atrankos procedūra susijusi su visomis institucijomis, o dėl įrodymų, susijusių su Komisija ir Audito Rūmais, reikia pažymėti, kad remiantis ginčijamu pranešimu nagrinėjamos atrankos procedūros „pagrindinis“ tikslas yra sudaryti audito srities administratorių rezervo sąrašus, iš kurių „Europos Sąjungos institucij[os], visų pirma <…> Komisij[a] (Briuselis) ir Europos Audito Rūm[ai] (Liuksemburgas),“ įdarbins naujus Sąjungos viešosios tarnybos narius (žr. šio sprendimo 1 ir 8 punktus).

104    Taigi, nors atrodo, kad skundžiamo pranešimo tekste neatmetama įdarbinimo visose Sąjungos institucijose galimybė, vis dėlto pagrindinės dvi institucijos, su kuriomis susijęs šis pranešimas, yra Komisija ir Audito Rūmai. Be to, atsakydama į proceso organizavimo priemonę, Komisija per posėdį nurodė, kad, nors įdarbinimas kitose institucijose yra įmanomas, tam reikia išankstinio pranešime apie konkursą nurodytos paskirties institucijos ir institucijos, ketinančios įdarbinti suinteresuotąjį asmenį, susitarimo. Vis dėlto, remiantis Komisijos pateikta informacija, tokia tikimybė šiuo atveju nedidelė, nes tik keturis iš 72 nagrinėjamo konkurso laimėtojų įdarbino kiti darbdaviai, t. y. tris – Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO) ir vieną – EIVT.

105    Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia atsižvelgti į Komisijos pateiktus įrodymus, susijusius su jos pačios ir Audito Rūmų veikla, ir išnagrinėti jų reikšmę sprendžiant šį ginčą.

ii)    Dėl įrodymų, susijusių su Komisijos veikla

–       Dėl įrodymų, susijusių su Komisijos vidaus praktika kalbų srityje

106    Komisija pateikia visus tekstus, iš kurių matyti, kad anglų, prancūzų ir vokiečių kalbos yra jos tarnybų vartojamos linguae francae arba darbo kalbos.

107    Pirma, tai yra 2000 m. lapkričio 29 d. Komisijos pirmininko komunikatas SEC(2000) 2071/6 dėl šios institucijos sprendimų priėmimo proceso supaprastinimo ir 2000 m. lapkričio 29 d. tūkstantis penki šimtai antrojo Komisijos posėdžio protokolo ištrauka, parengta 2000 m. gruodžio 6 d. suteikiant Nr. PV(2002) 1502, kuria Komisijos narių kolegija patvirtino šį komunikatą.

108    Antra, Komisija pateikia savo darbo tvarkos taisyklių (C(2000) 3614) (OL L 308, 2000, p. 26) redakciją, galiojusią ginčijamo pranešimo paskelbimo metu, ir šių taisyklių įgyvendinimo taisykles, pridėtas prie 2010 m. vasario 24 d. Komisijos sprendimo C(2010) 1200 final, iš dalies keičiančio jos darbo tvarkos taisykles. Be to, ji pateikia dokumentą „Kalbų reikalavimai, taikomi sprendimų priėmimo procedūrai“, kurį laiko „[Komisijos] pirmininko paskelbtomis Komisijos sprendimų priėmimo taisyklėmis“. Komisijos teigimu, iš šių „taisyklių“ matyti, kad „visi sprendimų projektai, kurie teikiami kolegijai, kad ji priimtų sprendimą raštu ar žodžiu arba kad būtų priimtas sprendimas pagal įgaliojimą, turi būti parengti anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis“.

109    Be to, atsakydama į proceso organizavimo priemones, Komisija taip pat pateikė tam tikrus dokumentus, susijusius su „taisyklių“, išdėstytų šio sprendimo 108 punkte minėtame dokumente ir 2006 m. gruodžio 20 d. Komisijos komunikate SEC(2006) 1489 final dėl „vertimo raštu Komisijoje“ ir jo priede, kuriame išdėstytos „vertimo raštu taisyklės po 2006 m.“, įgyvendinimu.

110    Italijos Respublika ginčija šių tekstų svarbą ir iš esmės mano, kad jie susiję tik su Komisijos narių kolegijos veikla ir visiškai neįrodo, kad Komisijos tarnybos vartoja anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas kaip linguae francae. Be to, per posėdį ji teigė, kad Komunikatas SEC(2006) 1489 final turi būti laikomas nauju įrodymu ir todėl atmestas dėl pavėluoto pateikimo.

111    Komisija atsikerta, kad šio sprendimo 107–109 punktuose paminėti dokumentai taikomi rengiant visus teisės aktų projektus, kuriuos ji turi patvirtinti, o tai neišvengiamai reiškia, kad „tokį projektą rengia [jos] tarnybos“. Iš tiesų, kadangi Komisijos pirmininkas, remdamasis Darbo tvarkos taisyklių įgyvendinimo taisyklėmis, nustatė taisykles, pagal kurias linguae francae, t. y. „kalbos, kuriomis aktų projektai turi būti teikiami kolegijai tvirtinti“, yra anglų, prancūzų ir vokiečių kalbos, tokios taisyklės turi „neišvengiamą poveikį tarnybų, kurios turi parengti šiuos dokumentus šiomis kalbomis, darbui“. Be to, dėl šio sprendimo 109 punkte minėto komunikato Komisija per posėdį teigė, kad šiuo komunikatu papildė savo atsakymą į Bendrojo Teismo jai skirtas proceso organizavimo priemones, todėl jis neturėtų būti atmestas kaip pateiktas pavėluotai.

112    Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad, kiek tai susiję su Komisijos komunikatu SEC(2000) 2071/6, Komisija remiasi šio dokumento 2.2 punktu, kuriuo „darbo kalbų“ skaičius, kaip ji mano, ribojamas trimis.

113    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad Komunikato SEC(2000) 2071/6 tikslas iš esmės yra įvertinti įvairias Komisijos narių kolegijos sprendimų priėmimo procedūrų rūšis, numatytas Komisijos darbo tvarkos taisyklių redakcijoje, galiojusioje šio komunikato priėmimo momentu, ir pasiūlyti supaprastinimą. Būtent tokiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į konkrečią procedūros rūšį, t. y. rašytinę procedūrą, nagrinėjamo komunikato 2.2 punkte nurodyta, kad „dokumentai turi būti išplatinti trimis Komisijos darbo kalbomis“, tačiau jos nėra įvardytos. Vis dėlto vien šios nuorodos, nors joje vartojamas žodžių junginys „darbo kalbos“, nepakanka įrodyti, kad visos Komisijos tarnybos kasdieniame darbe iš tiesų vartoja anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas.

114    Be to, šios nuorodos apimčiai turi įtakos kitos Komunikato SEC(2000) 2071/6 dalys.

115    Pirma, iš Komunikato SEC(2000) 2071/6 2.2 punkto matyti, kad per įgaliojimo procedūrą, pagal kurią Komisija gali vieną ar kelis savo narius įgalioti jos vardu ir atsakomybe priimti sprendimus, sprendimo, kurį reikia priimti, tekstas „pateikiamas viena darbo kalba ir (arba) autentiškomis jo versijomis“.

116    Antra, Komunikato SEC(2000) 2071/6 5.2 punkte „Kalbų vartojimo supaprastinimas“ atkreipiamas dėmesys į Komisijos Vertimo raštu generalinio direktorato (GD), „visapusiškai dalyvaujančio [sprendimų priėmimo] procese“, vaidmenį. Minėtame punkte, be kita ko, patikslinta, kad „viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių vėluojama pradėti ar užbaigti rašytines procedūras ir procedūras pagal įgaliojimą, yra tai, kad reikia gauti vertimą, įskaitant teisininkų lingvistų atliekamą tekstų peržiūrą“ ir dėl to susijusių dokumentų perdavimas Vertimo raštu GD laiku yra būtinas.

117    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Komunikatas SEC(2000) 2071/6 neleidžia daryti naudingų išvadų dėl faktinio vokiečių, anglų ir prancūzų kalbų vartojimo kasdieniame Komisijos tarnybų darbe ar a fortiori vykdant ginčijamame pranešime nurodytas funkcijas.

118    Šios išvados negali paneigti kiti dokumentai, į kuriuos atsižvelgiant Komisija siūlo nagrinėti Komunikatą SEC(2000) 2071/6, t. y. jos darbo tvarkos taisyklės, jų įgyvendinimo taisyklės ir dokumentas „Kalbų reikalavimai, taikomi sprendimų priėmimo procedūrai“ (žr. 108 punktą).

119    Dėl Komisijos darbo tvarkos taisyklių pirmiausia reikia pažymėti, kad jose nėra nuostatų dėl kalbų, kurias turi vartoti šių taisyklių I skyriuje nurodytos įstaigos, t. y. kolegialiai veikiantys Komisijos nariai, jos pirmininkas ir Generalinis sekretorius, ar dėl darbo kalbų, kurias turi vartoti šių taisyklių II skyriuje nurodytos šios institucijos tarnybos. Tik Darbo tvarkos taisyklių 17 straipsnyje, susijusiame su Komisijos priimtų aktų autentiškumo patvirtinimu, nurodyta, kad jis atliekamas „autentiška kalba [ar kalbomis]“, t. y. pagal šio straipsnio 5 dalį „bet kuri <…> Sąjungos oficialioji kalba bendro pobūdžio aktuose, o kituose aktuose – adresato kalba [viso[mis] <…> Sąjungos oficialiosio[mi]s kalbo[mi]s visuotinai taikomų aktų atveju, o kitų aktų atveju – adresatų kalbo[mi]s]“.

120    Remiantis Komisijos per posėdį pateikta informacija, vis dėlto reikia atsižvelgti į jos Darbo tvarkos taisyklių 6 ir 12–14 straipsnius bei šių straipsnių įgyvendinimo taisykles. Be to, būtent remiantis šiomis įgyvendinimo taisyklėmis, jos teigimu, buvo parengtas dokumentas „Kalbų reikalavimai, taikomi sprendimų priėmimo procedūrai“.

121    Komisijos darbo tvarkos taisyklių 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[k]iekvieno Komisijos posėdžio darbotvarkę tvirtina pirmininkas“, o 4 dalyje numatyta, kad „[a]pie darbotvarkę Komisijos nariams pranešama ir reikiami dokumentai jiems siunčiami pagal įgyvendinimo taisykles Komisijos nustatytomis sąlygomis“.

122    Komisijos darbo tvarkos taisyklių 12–14 straipsniai yra susiję su kitomis sprendimų priėmimo procedūromis nei šių taisyklių 8 straipsnyje numatyta žodinė procedūra ir reglamentuoja atitinkamai rašytinę procedūrą, įgaliojimo procedūrą ir delegavimo procedūrą. Konkrečiai kalbant apie rašytinę procedūrą, Darbo tvarkos taisyklių 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „projekto tekstas perduodamas raštu visiems Komisijos nariams įgyvendinimo taisyklėse Komisijos numatytomis sąlygomis“.

123    Visos šio sprendimo 122 punkte minėtos Komisijos darbo tvarkos taisyklių nuostatos yra paaiškintos 2010 m. vasario 24 d. šių taisyklių įgyvendinimo taisyklėse.

124    Konkrečiau kalbant, Komisijos darbo tvarkos taisyklių 6 straipsnio įgyvendinimo taisyklėse yra 6-4 dalis „Dokumentų pateikimas ir platinimas bei kalbų vartojimo tvarka“, kurioje numatyta:

„6-4.3 Komisijos posėdyje nagrinėtini dokumentai Komisijos nariams pateikiami:

–        pirmininko nustatytomis kalbomis, atsižvelgiant į minimalius Komisijos narių poreikius;

–        taip pat ta kalba ar kalbomis, kurios yra būtinos visų pirma tam, kad aktas įsigaliotų ir apie jį būtų pranešta adresatams

<…>

6-4.5 Siekiant oficialiai perduoti kitoms Bendrijos institucijoms ir (arba) paskelbti [Oficialiajame leidinyje] būtina, kad dokumentai būtų prieinami visomis oficialiosiomis kalbomis.

6-4.6 Pirmininkas sprendžia dėl bet kokios situacijos, kai netenkinamos pirma minėtos <…> 6-4.3 [punkto] pirmoje įtraukoje nustatytos sąlygos. Atsižvelgdamas į aplinkybes, jis gali nuspręsti perkelti klausimą į kito posėdžio darbotvarkę.

Perkeliama tais atvejais, kai akto priėmimo metu nėra kalbos ar kalbų, reikalingų visų pirma tam, kad aktas įsigaliotų ir apie jį būtų pranešta adresatams.“

125    Be to, Komisijos darbo tvarkos taisyklių 12 straipsnio įgyvendinimo taisyklėse yra 12-13 punktas „Kalbų vartojimo rašytinėse procedūrose tvarka“; jame numatyta:

„12-13.1 Dokumentai, kuriems taikoma rašytinė procedūra, Komisijos nariams pateikiami:

–        pirmininko nustatytomis kalbomis, atsižvelgiant į minimalius Komisijos narių poreikius. Pirmininkas sprendžia dėl bet kokios išskirtinės situacijos (pavyzdžiui, didelių krizių, gaivalinių nelaimių ar kitų ypatingų situacijų), kai versijos tomis kalbomis negali būti prieinamos dėl tinkamai pagrįstų priežasčių,

–        taip pat ta kalba ar kalbomis, kurios būtinos visų pirma tam, kad aktas įsigaliotų arba būtų įteiktas adresatams

<…>

12-13.3 Siekiant oficialiai perduoti kitoms Bendrijos institucijoms ir (arba) paskelbti [Oficialiajame leidinyje] būtina, kad dokumentai būtų prieinami visomis oficialiosiomis kalbomis.“

126    Be to, Komisijos darbo tvarkos taisyklių 13 ir 14 straipsnių bendrųjų įgyvendinimo taisyklių 13/14-4 punkte „Kalbų vartojimo tvarka įgaliojimo ar delegavimo atvejais“ numatyta:

„13/14-4.1 Suteiktiems įgaliojimams įgyvendinti dokumentai turi būti prieinami, priklausomai nuo atvejo, šiomis kalbinėmis versijomis:

–        kalba ar kalbomis, kurios būtinos šiam aktui įsigalioti;

–        kalba ar kalbomis, kurios yra būtinos siekiant pranešti apie aktą jo adresatams;

–        pirmininko nustatyta kalba arba kalbomis, atsižvelgiant į minimalius Komisijos narių poreikius arba poreikius, susijusius su akto priėmimu, kitais atvejais

<…>

13/14-4.3 Siekiant oficialiai perduoti kitoms Bendrijos institucijoms ir (arba) paskelbti [Oficialiajame leidinyje] būtina, kad dokumentai būtų prieinami visomis oficialiosiomis kalbomis.“

127    Galiausiai dokumentu „Kalbų reikalavimai, taikomi sprendimų priėmimo procedūrai“, Komisijos nuomone, iš esmės siekiama detalizuoti šio sprendimo 124–126 punktuose išdėstytas jos darbo tvarkos taisyklių įgyvendinimo taisyklių nuostatas. Šiame dokumente, be kita ko, minimas „procedūros kalbų“ vartojimas; ši sąvoka, kaip matyti iš Komisijos argumentų, turi būti suprantama kaip reiškianti kalbas, kurios padeda suprasti akto projekto turinį, siekiant, kad jį priimtų Komisijos narių kolegija ar prireikus deleguotoji įstaiga. Iš minėto dokumento matyti, kad „procedūros kalbos“ yra anglų, prancūzų ir vokiečių kalbos, o jų vartojimas priklauso nuo sprendimų priėmimo procedūros rūšies.

128    Taigi, kiek tai susiję su žodinėmis ir rašytinėmis procedūromis, dokumente „Kalbų reikalavimai, taikomi sprendimų priėmimo procedūrai“ nurodyta, kad akto projektas ir jo galimi priedai Komisijos nariams pateikiami trimis procedūros kalbomis ir tam tikrais atvejais ta kalba ar kalbomis, kurios būtinos atitinkamam aktui įsigalioti arba apie jį pranešti. Jame taip pat patikslinta, kad priėmus tokį aktą kitos kalbinės versijos, kurių gali prireikti skelbiant ar perduodant aktą kitoms Sąjungos institucijoms, turi būti parengtos kuo greičiau.

129    Kiek tai susiję su įgaliojimo arba delegavimo procedūromis, iš dokumento „Kalbų reikalavimai, taikomi sprendimų priėmimo procedūrai“ matyti, kad deleguotoji įstaiga gali sutikti priimti aktą, remdamasi viena procedūros kalba, tačiau prireikus taip pat turi būti parengta kita kalbinė versija ar versijos, kurių reikia šiam aktui įsigalioti arba apie jį pranešti. Be to, kaip ir žodinių bei rašytinių procedūrų atveju, aptariamame dokumente nurodyta, kad kitos kalbinės versijos, kurių gali prireikti skelbiant ar perduodant aktą kitoms Sąjungos institucijoms, turi būti parengtos kuo greičiau.

130    Be to, dokumente „Kalbų reikalavimai, taikomi sprendimų priėmimo procedūrai“ numatyta, kad tam tikromis aplinkybėmis Komisijos pirmininkas gali numatyti vieną kartą arba nuolat taikomas išimtis, susijusias su procedūros kalbų, kurios turi būti vartojamos pradedant sprendimų priėmimo procedūrą arba ir pradedant tokią procedūrą, ir priimant aktą, skaičiumi.

131    Kalbant konkrečiai apie nuolatines išimtis, dokumente „Kalbų reikalavimai, taikomi sprendimų priėmimo procedūrai“ nurodyta, kad jos gali būti numatytos tam tikriems pasikartojantiems dokumentams, priimamiems oficialiais Generalinio sekretoriaus ar pirmininko kabineto raštais. Pavyzdžiui, nagrinėjamame dokumente minimos išimtys, taikomos sprendimams ar pranešimams, priimamiems visų pirma pagal rašytinę procedūrą, daugelyje sričių, t. y. ribojamųjų priemonių pagal ESS 29 straipsnį nustatymo, stabilumo priemonės, išorės santykių, individualių sprendimų dėl valstybės pagalbos, įgyvendinimo priemonių, susijusių su karteliais, piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi ir įmonių koncentracijomis, ir galiausiai pagrindų susitarimų pasirašymo su tarptautinėmis organizacijomis srityse.

132    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šio sprendimo 107 ir 108 punktuose nurodyti dokumentai, vertinami kaip visuma, negali būti laikomi Komisijos darbo tvarkos taisyklėse nustatytomis bendros kalbų vartojimo tvarkos, numatytos Reglamente Nr. 1, taikymo sąlygomis, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 6 straipsnį. Kaip savo atsakymuose į šioje byloje Bendrojo Teismo jai skirtas proceso organizavimo priemones paaiškino Komisija, tuose dokumentuose tik atsispindi šioje institucijoje nusistovėjusi administracinė praktika vartoti anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas kaip kalbas, kuriomis dokumentai turi būti prieinami, kad juos būtų galima pateikti tvirtinti narių kolegijai.

133    Konkrečiai dėl dokumento „Kalbų reikalavimai, taikomi sprendimų priėmimo procedūrai“ pobūdžio Komisija patikslino, kad tai ištrauka iš „Praktinių procedūrų vadovo“, t. y. vidaus elektroninio vadovo, kurį parengė jos Generalinio sekretoriato tarnybos ir kurio tikslas, be kita ko, yra kodifikuoti minėtą administracinę praktiką. Dėl šio vadovo priėmimo datos ir taikymo laiko atžvilgiu Komisija tik nurodė 2003 m. vasario 11 d. jos Generalinio sekretoriaus raštą SEC(2003) 153, skirtą generaliniams direktoriams ir tarnybų vadovams, susijusį su minėto vadovo atnaujinimu ir jo paskelbimu jos intraneto svetainėje.

134    Net darant prielaidą, kad Komisijos kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikta versija buvo būtent ta, kuri galiojo ginčijamo pranešimo paskelbimo dieną, „Praktinių procedūrų vadovo“ ištrauka negali būti laikoma jos pirmininko sprendimu nustatyti kolegijai teikiamų dokumentų pateikimo kalbas, kaip tai suprantama pagal Komisijos darbo tvarkos taisyklių įgyvendinimo taisyklių 6-4.3 punkto pirmą įtrauką, 12-13.1 punkto pirmą įtrauką ir 13/14-4.1 punkto trečią įtrauką. Be to, bylos medžiagoje esanti informacija neleidžia manyti, kad šį dokumentą oficialiai patvirtino Komisijos pirmininkas ar juo labiau jos narių kolegija.

135    Apskritai Komisija, atsakydama į Bendrojo Teismo šioje byloje jai skirtas proceso organizavimo priemones, pripažino, kad nebuvo vidaus sprendimo, nustatančio jos darbo kalbas.

136    Pateikus šias pirmines pastabas, reikia konstatuoti: kadangi vienintelis Komisijos pateiktų dokumentų tikslas yra nustatyti kalbas, reikalingas įvairioms Komisijos sprendimų priėmimo procedūroms vykdyti, visi šie dokumentai negali pateisinti antrosios nagrinėjamo konkurso kalbos pasirinkimo apribojimo anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, atsižvelgiant į ginčijamame pranešime nurodytų pareigų funkcinius ypatumus.

137    Konkrečiau kalbant, nei iš šių dokumentų, nei a fortiori iš kitos bylos medžiagos nematyti, kad tarp Komisijos sprendimų priėmimo procedūrų, visų pirma vykdomų jos narių kolegijoje, ir funkcijų, kurias gali tekti atlikti ginčijamo konkurso laimėtojams, t. y. audito funkcijų, aprašytų šio sprendimo 96 punkte, yra būtinas ryšys. Iš tiesų, net darant prielaidą, kad tam tikrų institucijų nariai pasitarimuose vartoja tik vieną arba tik kai kurias kalbas, be papildomų paaiškinimų negalima preziumuoti, kad naujai įdarbintas pareigūnas, kuris nemoka nė vienos iš šių kalbų, negalės iš karto atlikti tai institucijai naudingo darbo (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑353/14 ir T‑17/15, EU:T:2016:495, 121 ir 122 punktai (nepaskelbti)). Juo labiau kad šioje byloje nagrinėjamos labai specifinės funkcijos, kurios a priori neturi glaudaus ryšio su Komisijos narių kolegijos darbu.

138    Komisijos pateikti dokumentai taip pat nerodo, kad visas tris kalbas, kurios laikomos „procedūros kalbomis“, jos tarnybos iš tikrųjų vartoja kasdieniame darbe. Be to, iš Komunikato SEC(2000) 2071/6 (žr. šio sprendimo 116 punktą) matyti, kad šios institucijos vertimo raštu tarnyba „visapusiškai“ dalyvauja sprendimų priėmimo procese. Šiame komunikate taip pat paminėtas laikotarpis, reikalingas vertimams, įskaitant teisininkų lingvistų atliekamą tekstų peržiūrą, gauti, taip pat būtinybė laiku perduoti atitinkamus dokumentus vertimo tarnybai. Taigi šios nuorodos leidžia suprasti, kad ne tarnyba, iš esmės atsakinga už dokumento parengimą, bet Vertimo raštu GD pateikia šio dokumento versijas procesinėmis kalbomis, kurios būtinos siekiant jas perduoti narių kolegijai, o atsakinga tarnyba apsiriboja išversto teksto patikrinimo užduotimi. Iš tiesų sunku įsivaizduoti, kad, nesikreipdama į šį generalinį direktoratą, tarnyba galėtų reikalauti, kad kiekvienas jos darbuotojas pateiktų tris dokumentų, kuriuos reikia pateikti kolegijai, kad ši juos priimtų, kalbines versijas.

139    Galiausiai, atsižvelgiant į tai, kad nė vienas pareigūnas neprivalo patenkinamai mokėti visų trijų kalbų, reikalaujamų skundžiamame pranešime, taip pat sunku įsivaizduoti, kad užduotis parengti akto projekto kalbines versijas, kurių reikia, kad jis būtų perduotas šiai kolegijai, būtų vienu metu paskirstyta atitinkamam skaičiui pareigūnų, priklausančių tarnybai, atsakingai už šio projekto parengimą. Tai dar sunkiau įsivaizduoti, nes nėra jokios garantijos, kad kiekvienoje tarnyboje bus įdarbinta pareigūnų, patenkinamai mokančių visas tris nagrinėjamas kalbas.

140    Pateikto vertinimo negali paneigti argumentai, kuriuos Komisija grindžia Komunikatu SEC(2006) 1489 final. Komisijos teigimu, iš šio dokumento, ypač jo priedo „Vertimo raštu taisyklės po 2006 m.“, matyti, kad, kiek tai susiję su vidaus naudojimo dokumentais, be galimos autentiškos kalbos, reikalaujama pateikti tik vertimą į anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas. Be to, minėtas komunikatas neva įrodo, kad, nesikreipdamos į Vertimo raštu GD, kitos Komisijos tarnybos turėtų pateikti vertimus remdamosi savo darbuotojų kalbų mokėjimu; tokie vertimai žinomi kaip „pilkieji“.

141    Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad Komunikato SEC(2006) 1489 final turinys ne paneigia, o, atvirkščiai, patvirtina šio sprendimo 138 ir 139 punktuose išdėstytą vertinimą. Iš tiesų šio komunikato priede pateiktose „vertimo raštu taisyklėse po 2006 m.“ anglų, prancūzų ir vokiečių kalbos minimos tik kaip tikslinės kalbos, į kurias turi būti verčiami tam tikrų kategorijų dokumentai, tačiau nenustatyta kalba, iš kurios turi būti verčiama. Be to, daugumai šiame priede nurodytų dokumentų kategorijų yra numatytas vertimas į visas oficialiąsias kalbas, o vertimas tik į anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas iš tiesų yra išimtis.

142    Kita vertus, argumentas, susijęs su atliekamais „pilkaisiais“ vertimais, nėra pagrįstas jokia informacija, kuri rodytų tikslią šios rūšies vertimo dalį, palyginti su bendra Komisijai pateiktų vertimų apimtimi. Nors Komunikato SEC(2006) 1489 final 2.2 punkte pripažįstama, kad „labai sunku įvertinti šių vertimų kiekį dėl patikimų rodiklių trūkumo“, jo 3.1 punkte vis dėlto pateiktas 2007 m. įvertis, pagal kurį Vertimo raštu GD pateikti vertimai sudarė 1 700 000 puslapių, o „pilkieji“ vertimai siekė 100 000 puslapių. Vis dėlto pastarasis skaičius atitinka visų Komisijos tarnybų, išskyrus Vertimo raštu GD, vertimus, todėl daugiau nei akivaizdu, kad „pilkųjų“ vertimų kiekis sudaro tik labai mažą dalį, palyginti su šio vieno GD išverstu kiekiu. Galiausiai svarbu tai, kad bylos medžiaga neleidžia įrodyti, jog trys minėtos kalbos yra kalbos, į kurias būtų atliekami šie „pilkieji“ vertimai.

143    Tokiomis aplinkybėmis ir nesant reikalo priimti sprendimo dėl šio dokumento priimtinumo reikia konstatuoti, kad Komunikatas SEC(2006) 1489 final neturi reikšmės sprendžiant šį ginčą.

144    Bet kuriuo atveju, net neatsižvelgiant į ryšį tarp Komisijos sprendimų priėmimo procedūrų ir konkrečių ginčijamame pranešime nurodytų funkcijų, reikia konstatuoti, kad šios institucijos pateikti dokumentai tikrai nerodo, jog juose nurodytose procedūrose būtų vartojamos tik trys „procedūros“ kalbos.

145    Iš tiesų, viena vertus, iš dokumento „Kalbų reikalavimai, taikomi sprendimų priėmimo procedūrai“, aiškinamo atsižvelgiant į Komisijos darbo tvarkos taisyklių įgyvendinimo taisykles, iš tiesų matyti, kad pradedant sprendimų priėmimo procedūrą paprastai, neneigiant galimybės įgaliojimo ir delegavimo procedūrose vartoti vieną kalbą, būtina, kad akto projektas būtų pateiktas trimis procedūros kalbomis. Vis dėlto priimant šį projektą, atsižvelgiant į reikalavimus, kylančius iš atitinkamo akto pobūdžio, gali būti arba yra privalomai reikalaujama, kad būtų prieinamos taip pat ir viena ar kelios kitos šio projekto kalbinės versijos arba kai nagrinėjamas aktas skirtas skelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba perduoti kitoms institucijoms – visomis Sąjungos oficialiosiomis kalbomis.

146    Kita vertus, kaip taip pat matyti iš dokumento „Kalbų reikalavimai, taikomi sprendimų priėmimo procedūrai“, yra galimos išimtys dėl pradedant sprendimų priėmimo procedūrą ar net priimant akto projektą vartotinų procedūros kalbų skaičiaus (žr. šio sprendimo 130 punktą).

147    Kalbant konkrečiai apie nuolatines išimtis, minėtas šio sprendimo 131 punkte, dokumente „Kalbų reikalavimai, taikomi sprendimų priėmimo procedūrai“ nurodyta, kad, pavyzdžiui, individualūs sprendimai valstybės pagalbos srityje priimami viena iš procedūros kalbų, „paprastai anglų arba prancūzų“. Dėl kitų sričių, kurioms taikoma šios rūšies išimtis, pažymėtina, kad Komisijos Generalinio sekretoriaus raštuose, kuriuos Komisija pateikė Bendrajam Teismui, atsakydama į proceso organizavimo priemones, leidžiama akto projektus pateikti viena procedūros kalba. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad šiuose raštuose nenurodyta, kuri iš trijų procedūros kalbų konkrečiai gali būti vartojama, o tai neleidžia padaryti naudingų išvadų.

148    Be to, nereikia pamiršti, kad pagal dokumentą „Kalbų reikalavimai, taikomi sprendimų priėmimo procedūrai“ visada galima nustatyti vienkartinę išimtį, susijusią su atitinkamo akto projektui taikoma kalbų vartojimo tvarka, kad ir kokia būtų sprendimų priėmimo procedūros rūšis.

149    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Komisijos pateikti dokumentai neįrodo, jog ginčijamame pranešime nurodyto konkurso antrosios kalbos pasirinkimo apribojimas gali atitikti realius tarnybos poreikius, taigi ir neįrodo, kad, atsižvelgiant į šiame pranešime nurodytų pareigų funkcinius ypatumus, yra tarnybos interesas, kad naujai įdarbinti asmenys sugebėtų iš karto dirbti.

–       Dėl įrodymų, susijusių su kalbomis, kurias vartoja už audito funkcijas atsakingi Komisijos personalo nariai

150    Komisija pateikia du priedus, kuriuose nurodyti statistiniai duomenys, Personalo GD surinkti apie įvairioms jos tarnyboms priklausančių ir audito funkcijas vykdančių pareigūnų ir tarnautojų vartojamas kalbas. Komisijos teigimu, šie priedai gali įrodyti, kad anglų, prancūzų ir vokiečių kalbos yra trys kalbos, kurias administratoriai, vykdantys tokias užduotis, kokios nurodytos ginčijamame pranešime, vartoja kaip darbo kalbas arba linguae francae.

151    Italijos Respublika teigia, kad duomenys, susiję su atitinkamų darbuotojų kalbų mokėjimu, neleidžia daryti išvadų apie realią atitinkamų tarnybų vidaus komunikacijos būklę. Priešingai, vienintelis svarbus veiksnys yra tai, kokia ar kokios yra pagrindinės linguae francae, t. y. kalbos, leidžiančios veiksmingai bendrauti asmenims, kurių gimtosios kalbos yra skirtingos.

152    Pirma, reikia pažymėti, kad priede „2016 m. rugsėjo 30 d. duomenys dėl audito srityje dirbančių Komisijos darbuotojų kaip linguae francae vartojamų anglų, prancūzų ir vokiečių kalbų“ yra aprašyta, kokias kalbas, kaip pirmąją, antrąją ir trečiąją kalbas, deklaruoja mokantys pareigūnų ir laikinųjų tarnautojų kategorijų administratoriai, kuriems pavesta atlikti vidaus audito, išorės audito ir audito srities politikos valdymo (policy officers) funkcijas, iš viso – 430 administratorių.

153    Kalbant apie duomenis, susijusius su „1‑ąja kalba“, kuri akivaizdžiai yra atitinkamų asmenų gimtoji kalba (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑353/14 ir T‑17/15, EU:T:2016:495, 134 punktą (nepaskelbtas)), pirmosios trys nurodytos kalbos yra prancūzų (68 asmenys), nyderlandų (53 asmenys) ir anglų (46 asmenys), toliau eina visų pirma ispanų (31 asmuo), vokiečių (26 asmenys) ir italų (26 asmenys).

154    Dėl duomenų, susijusių su „2‑ąja kalba“, pažymėtina, kad pirmosios trys deklaruotos kalbos yra anglų (312 asmenų), prancūzų (72 asmenys) ir vokiečių (14 asmenų), toliau eina visų pirma italų (7 asmenys), ispanų (5 asmenys) ir nyderlandų (4 asmenys). Dėl šių deklaruotų kalbų mokėjimo lygio Komisija per posėdį patikslino, kad turi būti laikoma, jog jis atitinka B2 lygį pagal Bendrą Europos kalbų mokėjimo orientacinę sistemą (CEFR), taigi rodo „patenkinamą“ mokėjimą.

155    Galiausiai, kalbant apie duomenis, susijusius su „3‑ąja kalba“, pirmosios trys deklaruotos kalbos yra prancūzų (184 asmenys), anglų (51 asmuo) ir vokiečių (49 asmenys), kitos trys – ispanų (29 asmenys), nyderlandų (25 asmenys) ir italų (8 asmenys). Per posėdį Komisija, paklausta Bendrojo Teismo, negalėjo pateikti paaiškinimų dėl šių deklaruotų kalbų mokėjimo lygio.

156    Be to, svarbu pažymėti, kad, kaip matyti iš priedo „2016 m. rugsėjo 30 d. duomenys dėl audito srityje dirbančių Komisijos darbuotojų kaip linguae francae vartojamų anglų, prancūzų ir vokiečių kalbų“, jame pateikti duomenys rodo šių kalbų mokėjimą po ginčijamo pranešimo paskelbimo dienos, t. y. 2016 m. gegužės 12 d. Vis dėlto, atsižvelgiant į trumpą laikotarpį, praėjusį tarp šių dviejų datų, šie duomenys gali būti laikomi bendrai atspindinčiais kalbų mokėjimą to pranešimo paskelbimo dieną. Todėl į juos reikia atsižvelgti vertinant ginčijamame pranešime nurodyto motyvo, susijusio su reikalavimu, kad naujai įdarbinti asmenys galėtų iš karto dirbti, pagrįstumą.

157    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad nagrinėjami duomenys rodo tik audito funkcijas Komisijoje vykdančių administratorių mokamas kalbas. Todėl nei iš jų vienų, nei vertinamų kartu su šio sprendimo 106–149 punktuose nagrinėtais dokumentais negalima nustatyti, kokią ar kokias linguae francae iš tiesų vartoja įvairios šiuos duomenis pateikusios tarnybos kasdieniame darbe arba kokia kalba ar kalbos yra būtinos ginčijamame pranešime nurodytoms funkcijoms vykdyti. Todėl šie duomenys neleidžia nustatyti, dėl kurios kalbos ar kalbų patenkinamo mokėjimo ginčijamu pranešimu paskelbto konkurso laimėtojai būtų gebantys iš karto dirbti administratoriai.

158    Dėl tų pačių motyvų Komisijos pateikti papildomi įrodymai, susiję su audito srityje dirbančių jos darbuotojų, priklausančių AST pareigų grupei ir sutartininkų kategorijai, kalbų mokėjimu, negali turėti reikšmės sprendžiant šį ginčą.

159    Be to, reikia priminti, kad, kaip matyti iš jurisprudencijos, konkurso kandidatų antrosios kalbos pasirinkimo apribojimas nedideliu oficialiųjų kalbų skaičiumi negali būti laikomas objektyviai pagrįstu ir proporcingu, kai tarp šių kalbų, be kalbos, kurią mokėti pageidautina ar net būtina, yra kitų kalbų, kurios neteikia jokio konkretaus pranašumo potencialiems konkurso laimėtojams, palyginti su kita oficialiąja kalba. Iš tiesų, jeigu kaip alternatyvą vienai kalbai, kurios mokėjimas naujai įdarbintam pareigūnui yra pranašumas, pripažintume kitas kalbas, kurias mokėti nėra pranašumas, nėra jokios priežasties nepripažinti ir visų kitų oficialiųjų kalbų (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑353/14 ir T‑17/15, EU:T:2016:495, 140 punktas (nepaskelbtas)).

160    Taigi, net jei reikėtų nuspręsti, kad dirbančių darbuotojų mokamos kalbos gali rodyti, jog tam, kad galėtų iš karto dirbti, turint omenyje vidaus komunikaciją, naujai įdarbintas asmuo turėtų mokėti kalbą, kuri ypač paplitusi tarp šių darbuotojų, šiuo atveju Komisijos pateikti duomenys negali pateisinti ginčijamame pranešime nustatyto apribojimo, susijusio su nagrinėjamo konkurso antrosios kalbos pasirinkimu.

161    Išnagrinėjus duomenis, susijusius su kalbomis, kurios deklaruotos kaip „1‑oji kalba“ ir „2‑oji kalba“ (žr. šio sprendimo 153 ir 154 punktus), matyti, kad tik patenkinamas anglų kalbos mokėjimas galėtų būti laikomas suteikiančiu pranašumą potencialiems nagrinėjamo konkurso laimėtojams. Tačiau šie duomenys neleidžia paaiškinti, kodėl kandidatas, kuris, pavyzdžiui, labai gerai moka italų kalbą ir patenkinamai moka vokiečių kalbą, gali būti laikomas gebančiu iš karto dirbti, kiek tai susiję su vidaus komunikacija, o kandidatas, labai gerai mokantis italų kalbą ir patenkinamai mokantis nyderlandų ar ispanų kalbą – ne.

162    Be to, dėl duomenų, susijusių su „3‑ąja kalba“, reikia pažymėti, kad, nors jų turinys visiškai nekeičia šio sprendimo 161 punkte pateikto vertinimo, bet kuriuo atveju į juos negalima atsižvelgti. Iš Tarnybos nuostatų 45 straipsnio 2 dalies matyti, kad gebėjimas dirbti trečiąja kalba yra išankstinė pirmojo po įdarbinimo pareigų paaukštinimo sąlyga. Vis dėlto šiuo atveju iš Komisijos pateikto priedo visiškai nematyti, kad visi jame nurodyti pareigūnai jau turi tokį gebėjimą arba kad jų pareigos buvo pirmą kartą paaukštintos. Be to, minėtas priedas susijęs ne tik su pareigūnais, bet ir su laikinaisiais tarnautojais bei sutartininkais, o jiems netaikoma ta pati Tarnybos nuostatuose numatyta paaukštinimo tvarka (šiuo klausimu dėl sutartininkų žr. 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Ispanija / Parlamentas, C‑377/16, EU:C:2019:249, 58 punktą).

163    Darytina išvada, kad duomenys, susiję su audito srityje dirbančių Komisijos darbuotojų kalbų mokėjimu, neleidžia pateisinti nagrinėjamo konkurso antrosios kalbos pasirinkimo apribojimo atsižvelgiant į tikslą turėti iš karto gebančių dirbti konkurso laimėtojų.

164    Antra, Komisija pateikia dokumentą, kuriame pateikti jos vidaus audito tarnyboje surinkti duomenys; iš jo neva matyti, kad šios tarnybos konsultacijos su kitomis Komisijos tarnybomis vyksta tik anglų ir prancūzų kalbomis, o galutinės audito ataskaitos priimamos tik anglų kalba.

165    Vis dėlto, kadangi šiame dokumente nėra jokios informacijos, galinčios įrodyti, kad atitinkamose tarnybose vokiečių kalba vartojama kaip darbo kalba arba lingua franca, jis negali būti laikomas reikšmingu sprendžiant šį ginčą.

iii) Dėl įrodymų, susijusių su Audito Rūmų veikla

166    Komisija pateikė tris priedus, susijusius su Audito Rūmais; pirmieji du susiję su tam tikrais šioje institucijoje taikomais kalbų reikalavimais, o trečiasis – su jos darbuotojų kalbų mokėjimu. Jos teigimu, šie dokumentai įrodo, kad Audito Rūmų tarnybų vartojamos linguae francae yra anglų, prancūzų ir vokiečių kalbos.

167    Italijos Respublika neigia šių priedų svarbą teigdama, kad pirmieji du susiję tik su Audito Rūmų narių susitikimų rengimu ir eiga, o trečiasis neleidžia daryti išvadų dėl kalbų, kurios šios institucijos tarnybose yra linguae francae.

–       Dėl įrodymų, susijusių su Audito Rūmų vidaus praktika kalbų srityje

168    Pirma, Komisija pateikia 2004 m. gegužės 25 d. Audito Rūmų sprendimą 22/2004 dėl taisyklių, reglamentuojančių dokumentų, kurie skirti jų narių, audito grupių ir administracinio komiteto posėdžiams, vertimą (toliau – Sprendimas 22/2004). Atsakydama į proceso organizavimo priemones Komisija per posėdį patvirtino, kad šis sprendimas buvo taikomas ginčijamo pranešimo paskelbimo dieną ir, beje, vis dar galioja, tačiau šiuo klausimu nepateikė papildomų įrodymų.

169    Jeigu Sprendimas 22/2004 iš tiesų buvo taikomas tą dieną, reikia pažymėti, kad jo 1 straipsnyje numatyta: „Audito Rūmuose dokumentų rengimo ir (ar) pagrindinės kalbos yra anglų ir prancūzų“.

170    Pagal Sprendimo 22/2004 2 straipsnį „visi vertimo užsakymai perduodami naudojantis kompiuterine vertimo užsakymų sistema (Artemis)“.

171    Sprendimo 22/2004 4 straipsnyje numatyta:

„Visi originalūs dokumentai surašomi viena iš dokumentų rengimo kalbų. Šios taisyklės išimtis gali būti taikoma tik dokumentų, kuriuos rengiant dalyvavo ne tik rengiančioji tarnyba, didelės apimties dalims <…> Gavus pirmąjį vertimą, dokumentas tampa vienakalbis.“

172    Visų pirma reikia konstatuoti, kad, kaip teisingai pažymi Italijos Respublika, Sprendimas 22/2004 negali būti reikšmingas šioje byloje, nes jame nėra informacijos apie tai, kad vokiečių kalba būtų vartojama Audito Rūmų tarnybose kaip darbo kalba ar lingua franca.

173    Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad Sprendimo 22/2004 materialinė taikymo sritis apima tik „dokumentų, kurie skirti [Audito Rūmų] narių, audito grupių ir administracinio komiteto posėdžiams, vertimą“. Todėl, priešingai, nei tvirtina Komisija, nagrinėjamas sprendimas neleidžia padaryti naudingų išvadų dėl visų Audito Rūmų tarnybų vartojamų darbo kalbų arba linguae francae.

174    Galiausiai, nors, be kita ko, iš Sprendimo 22/2004 2 ir 4 straipsnių matyti, kad visi originalūs dokumentai surašomi viena iš dokumentų rengimo kalbų, o vėliau perduodami versti kompetentingai Audito Rūmų tarnybai, negalima daryti išvados apie konkrečią šios institucijos vertimo raštu tarnybos dalyvavimo apimtį. Aptariamame sprendime būtent nenurodyta, ar dokumento rengimą antrąja rengimo kalba užtikrina tarnyba, atsakinga už dokumento parengimą pirmąja rengimo kalba, ar vertimo raštu tarnyba. Taigi iš šio sprendimo negalima daryti jokios naudingos išvados dėl Audito Rūmų tarnybų ir, konkrečiau kalbant, tarnybų, kuriose prireikus būtų įdarbinami ginčijamu pranešimu paskelbto konkurso laimėtojai, darbo kalbų ar linguae francae (žr. šio sprendimo 138 punktą).

175    Antra, Komisija pateikia buvusio Audito Rūmų pirmininko 1983 m. lapkričio 11 d. raštą, skirtą nariams, dėl sinchroninio vertimo žodžiu per Audito Rūmų posėdžius. Prie šio rašo pridedama, pirma, 1982 m. spalio 12 d. ribotos sudėties posėdžio dėl vertimo žodžiu tvarkos per Audito Rūmų posėdžius stenograma ir, antra, tos pačios dienos taip pat šio pirmininko pasirašytas raštas, skirtas nariams, dėl vertimo žodžiu per Audito Rūmų posėdžius ir praktinio jų organizavimo.

176    1982 m. spalio 12 d. rašte aprašyta sinchroninio vertimo per Audito Rūmų posėdžius „bendroji sistema“. Pagal šią sistemą kiekvienas narys turi galimybę kalbėti savo kalba, o vertimas žodžiu užtikrinamas visomis atitinkamame posėdyje dalyvaujančių narių kalbomis. Tos pačios dienos posėdyje, kuris nurodytas šio sprendimo 175 punkte minėtoje stenogramoje, ši sistema buvo palengvinta įvedus „vidutinio lengvumo“ priemones, priimtas vienbalsiai. Pagal šias priemones, kurios turi būti taikomos vietoje „bendrosios sistemos“ tol, kol Audito Rūmų nariai vienbalsiai jas palaikys, vertimas žodžiu užtikrinamas į „pakankamą skaičių kalbų, apimančių kiekvieno nario kalbą“. Galiausiai, kaip matyti iš 1983 m. lapkričio 11 d. rašto, šios priemonės bendru Audito Rūmų narių sutarimu buvo dar supaprastintos, kad kiekvienas narys galėtų rinktis kalbėti anglų, prancūzų arba vokiečių kalba ir būtų užtikrintas sinchroninis vertimas į kitas dvi kalbas. Ši „supaprastinto“ vertimo žodžiu sistema buvo nustatyta „vieninteliu tikslu – atsižvelgti į tuo metu Audito Rūmuose susiklosčiusią faktinę situaciją, turint omenyje įvairius [tuometinių] narių kalbinius gebėjimus ir kiekvieno iš jų geranoriškumą“. Kaip per posėdį paaiškino Komisija, ši „supaprastinta“ sistema ir toliau taikoma.

177    Reikia konstatuoti, kad šio sprendimo 175 ir 176 punktuose nurodyti dokumentai neleidžia nustatyti, kokia ar kokios darbo kalbos arba linguae francae yra vartojamos tarnybose, kuriose būtų įdarbinti ginčijamu pranešimu paskelbto konkurso laimėtojai; tie dokumentai susiję tik su vertimo žodžiu tvarka per Audito Rūmų narių posėdžius.

178    Be to, reikia pažymėti, kad šių dokumentų, susijusių su vertimo žodžiu tvarka per Audito Rūmų narių posėdžius, dalykas labai skiriasi nuo Sprendimo 22/2004 dalyko, nurodyto šio sprendimo 173 punkte. Todėl negalima pritarti Komisijos argumentui, kuriuo ji iš esmės siekia įrodyti, kad visų pirma 1983 m. lapkričio 11 d. raštu vokiečių kalba pridėta prie dviejų „dokumentų rengimo ir (ar) pagrindinių kalbų“, kurios pagal šį vėlesnį sprendimą yra anglų ir prancūzų.

179    Be to, net darant prielaidą, kad 1983 m. lapkričio 11 d. raštas atspindi praktiką, kuri vis dar aktuali verčiant žodžiu per Audito Rūmų narių posėdžius, vis dėlto, kaip matyti iš paties šio rašto teksto, tokia faktinė situacija grindžiama bendru šių narių susitarimu ir kiekvieno iš jų „geranoriškumu“, t. y. veiksniais, kurie bet kuriuo momentu gali pakisti.

180    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisijos pateikti dokumentai dėl Audito Rūmų su kalbų vartojimu susijusios vidaus praktikos neturi reikšmės sprendžiant šį ginčą.

–       Dėl įrodymų, susijusių su Audito Rūmų darbuotojų vartojamomis kalbomis

181    Be to, Komisija pateikė lentelę „2016 m. rugsėjo 30 d. dirbusių Audito Rūmų darbuotojų vartotos kalbos“, iš kurios, kaip ji pati mano, matyti, kad anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, kaip antrąja ir trečiąja kalba, šie darbuotojai kalbėjo daugiausia.

182    Italijos Respublika ginčija šio dokumento reikšmingumą, be kita ko, teigdama, kad jame tik aprašyta, kokias kalbas moka Audito Rūmų darbuotojai, ir, beje, dėl šio dokumento parengimo būdo jis yra visiškai nesuprantamas.

183    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šioje lentelėje yra pateikti duomenys apie „auditorių“, AD pareigų grupei priklausančių pareigūnų ir visų Audito Rūmų pareigūnų deklaruotas pirmąją, antrąją ir trečiąją mokamas kalbas.

184    Nepaisant to, kad šie duomenys siejami su 2016 m. rugsėjo 30 d. data (žr. šio sprendimo 156 punktą), pažymėtina, kad, kalbant apie lentelės dalį, susijusią su „auditoriais“ (303 asmenys), t. y. administratoriais, dėl kurių funkcijų galima daryti prielaidą, kad jos atitinka tas, kurios nurodytos ginčijamame pranešime, ir nevertinant duomenų, susijusių su „3‑ąja kalba“ (žr. šios sprendimo 162 punktą), anglų kalbą kaip „1‑ąją kalbą“ deklaravo 14 asmenų ir kaip „2‑ąją kalbą“ – 228 asmenys, prancūzų kalbą – atitinkamai 39 ir 45 asmenys, o vokiečių kalbą – atitinkamai 30 ir 19 asmenų. Toliau eina, be kita ko, ispanų kalba (24 ir 3 asmenys) ir italų kalba (22 ir 3 asmenys), o lenkų kalbą kaip „1‑ąją kalbą“ deklaravo 30 asmenų.

185    Vis dėlto reikia konstatuoti, kad, kaip ir Komisijos pateikti duomenys apie jos pačios darbuotojus (žr. šio sprendimo 157 punktą), minėtoje lentelėje esantys duomenys tik rodo įvairių kategorijų Audito Rūmų pareigūnų mokamas kalbas. Todėl nei iš jų vienų, nei vertinamų kartu su šio sprendimo 168–180 punktuose nagrinėtais dokumentais negalima nustatyti, kokią ar kokias linguae francae iš tiesų vartoja šiuos duomenis pateikusios tarnybos kasdieniame darbe arba kokia kalba ar kalbos yra būtinos ginčijamame pranešime nurodytoms funkcijoms vykdyti. Taigi šie duomenys neleidžia nustatyti, dėl kurios kalbos ar kalbų patenkinamo mokėjimo ginčijamu pranešimu paskelbto konkurso laimėtojai būtų gebantys iš karto dirbti asmenys.

186    Bet kuriuo atveju šie duomenys nebent leidžia konstatuoti, kad tik anglų kalbos patenkinamas mokėjimas galėtų suteikti potencialiems ginčijamu pranešimu paskelbto konkurso laimėtojams pranašumą, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 159 punkte primintą jurisprudenciją. Tačiau šie duomenys neleidžia paaiškinti, kodėl kandidatas, kuris, pavyzdžiui, labai gerai moka italų kalbą ir patenkinamai moka vokiečių kalbą, gali būti laikomas gebančiu iš karto dirbti, kiek tai susiję su vidaus komunikacija, o kandidatas, labai gerai mokantis italų kalbą ir patenkinamai mokantis ispanų kalbą, – ne.

187    Todėl Komisijos pateikti duomenys, susiję su Audito Rūmų darbuotojų kalbų mokėjimu, neleidžia pateisinti nagrinėjamo konkurso antrosios kalbos pasirinkimo apribojimo atsižvelgiant į tikslą turėti iš karto gebančių dirbti konkurso laimėtojų.

188    Atsižvelgiant į šio sprendimo 106–187 punktuose atliktą analizę reikia konstatuoti, kad jokie Komisijos pateikti įrodymai, susiję su jos pačios ir Audito Rūmų tarnybomis, negali pagrįsti motyvo, susijusio su reikalavimu, kad įdarbinti administratoriai sugebėtų dirbti iš karto, kaip jis suformuluotas ginčijamame pranešime.

iv)    Dėl įrodymų, susijusių su anglų, prancūzų ir vokiečių kalbų, kaip užsienio kalbų, kurios vartojamos ir kurių mokomasi Europoje, paplitimu

189    Komisija teigia, kad tarp veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti lyginant skirtingus interesus, kurie svarbūs organizuojant konkurso procedūrą, yra kalbos, kurių kaip antrosios kalbos dažniausiai mokosi asmenys, kandidatuojantys į Sąjungos viešąją tarnybą, t. y. „jauni Sąjungos piliečiai“.

190    Grįsdama savo argumentus Komisija, pirma, pateikia Europos Sąjungos statistikos tarnybos (Eurostatas) ataskaitą, paskelbtą Statistics in Focus, Nr. 49/2010. Iš šios ataskaitos matyti, kad anglų kalba yra „ta kalba, kurios [Europoje] daugiausia mokomasi visose švietimo pakopose, toliau eina prancūzų, vokiečių, rusų ir (kiek mažesnė dalis) ispanų kalbos“, o „labiausiai [Europoje] paplitusi užsienio kalba, manoma, yra anglų kalba, tada eina vokiečių, rusų, prancūzų ir ispanų kalbos“.

191    Antra, Komisija pateikia 2012 m. birželio mėn. specialiąją „Eurobarometro“ ataskaitą Nr. 386, kuria remdamasi daro išvadą, kad vokiečių kalba yra labiausiai Europoje vartojama kalba, „nes ją vartoja 16 % visų Sąjungos gyventojų <…> ir kad trys užsienio kalbos, kurių dažniausiai mokomasi ir kurios vartojamos Europoje kaip antroji kalba, eilės tvarka yra anglų, prancūzų ir vokiečių kalbos, kurias vartoja atitinkamai 38 %, 12 % ir 11 % Sąjungos gyventojų“.

192    Galiausiai, trečia, Komisija prie savo procesinių dokumentų pridėjo 2014 m. rugsėjo 25 d. Eurostato pranešimą spaudai Nr. 144/2014 dėl kalbų, kurių 2012 m. dažniausiai mokytasi pagrindinio ugdymo lygmeniu, ir iš jo daro išvadą, kad nagrinėjamos trys kalbos „yra kalbos, kurių dažniausiai mokosi Europoje Europos piliečiai, t. y. asmenys, kurie yra kandidatai konkurso procedūrose, kaip tai suprantama pagal Tarnybos nuostatų 28 straipsnio a punktą“.

193    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nagrinėjami statistiniai duomenys yra susiję su visais Sąjungos piliečiais, įskaitant asmenis, kurie nėra sulaukę pilnametystės, todėl negalima daryti prielaidos, kad šie duomenys teisingai atspindi su ginčijamu pranešimu susijusio konkurso potencialių kandidatų kalbų mokėjimą (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑353/14 ir T‑17/15, EU:T:2016:495, 142 punktą (nepaskelbtas)).

194    Be to, vienintelis dalykas, ką gali įrodyti šie statistiniai duomenys, yra tai, kad potencialių kandidatų, kuriuos neigiamai gali paveikti galimybės pasirinkti ginčijamais pranešimais paskelbtų konkursų antrąją kalbą apribojimas leidžiant rinktis tik anglų, prancūzų ar vokiečių kalbą, skaičius yra mažesnis nei tuo atveju, jeigu šis pasirinkimas būtų apribotas kitomis kalbomis. Vis dėlto šios aplinkybės nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog aptariamas apribojimas nėra diskriminacinis, nes galbūt nedidelis asmenų, kuriuos tai gali neigiamai paveikti, skaičius negali būti tinkamas argumentas (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑353/14 ir T‑17/15, EU:T:2016:495, 143 punktą (nepaskelbtas)).

195    Nebent šie duomenys galbūt galėtų įrodyti aptariamo apribojimo proporcingumą, jei paaiškėtų, kad šis apribojimas atitinka su ginčijamu pranešimu susijusių tarnybų poreikį turėti iš karto gebančių dirbti konkurso laimėtojų (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑353/14 ir T‑17/15, EU:T:2016:495, 144 punktą (nepaskelbtas)) arba kad jis atitinka reikalavimus, susijusius su biudžeto ir veiklos suvaržymais arba atrankos procedūros pobūdžiu. Kaip konstatuota visų pirma šio sprendimo 91 ir 188 punktuose, Komisija neįrodė, kad šis apribojimas iš tiesų pateisinamas tokiais argumentais.

196    Taigi dėl šių priežasčių šio sprendimo 190–192 punktuose nurodyti statistiniai duomenys nei patys savaime, nei kartu su kitais bylos medžiagoje esančiais įrodymais, be kita ko, nurodytais šio sprendimo 89 punkte, negali pateisinti nagrinėjamo konkurso antrosios kalbos pasirinkimo apribojimo anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis.

197    Todėl, remiantis visais pirma nurodytais motyvais, reikia daryti išvadą, kad ginčijamame pranešime nurodyto konkurso kandidatų antrosios kalbos pasirinkimo apribojimas anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis nėra nei objektyviai pateisinamas, nei proporcingas atsižvelgiant į pagrindinį siekiamą tikslą – įdarbinti gebančius iš karto dirbti administratorius. Be to, pratęsiant šio sprendimo 85–91 punktuose išdėstytus argumentus, motyvai, susiję su biudžeto ir veiklos suvaržymais bei atrankos procedūros pobūdžiu, net jei būtų vertinami kartu su motyvu, susijusiu su būtinybe įdarbinti gebančius iš karto dirbti administratorius, taip pat negali pateisinti nagrinėjamo apribojimo.

198    Iš tiesų neužtenka tokio apribojimo principo pateisinti tuo, kad didelis skaičius kalbų Reglamento Nr. 1 1 straipsnyje pripažintos kaip Sąjungos oficialiosios ir darbo kalbos, ir iš to kylančiu poreikiu kaip vidaus bendravimo kalbas arba linguae francae pasirinkti mažesnį kalbų skaičių, galbūt net vieną. Atsižvelgiant į Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 dalį ir 6 dalies pirmą sakinį, dar reikia objektyviai pateisinti vienos ar kelių konkrečių kalbų, o ne visų kitų kalbų pasirinkimą (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑353/14 ir T‑17/15, EU:T:2016:495, 156 punktą (nepaskelbtas) ir jame nurodytą jurisprudenciją).

199    Būtent to nepadarė nei EPSO, ginčijamo pranešimo rengėja, nei Komisija, atsakovė Bendrajame Teisme.

200    Todėl reikia pritarti Italijos Respublikos pateiktiems trečiajam ir septintajam pagrindams ir panaikinti ginčijamą pranešimą tiek, kiek juo antrosios nagrinėjamo konkurso kalbos pasirinkimas apribotas anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis.

201    Be to, reikia pažymėti, kad konstatuotas neteisėtumas taip pat neišvengiamai lemia ir kalbos, kuri turi būti vartojama kai kuriuose paskutinio konkurso etapo testuose, apribojimo neteisėtumą (žr. šio sprendimo 13 punktą).

B.      Dėl ginčijamu pranešimu paskelbto konkurso kandidatų ir EPSO bendravimo kalbų pasirinkimo apribojimo teisėtumo

202    Šeštojo Italijos Respublikos nurodyto pagrindo dalykas – ginčijamo pranešimo dalis, susijusi su kalbų, kurios gali būti vartojamos bendraujant nagrinėjamo konkurso kandidatams ir EPSO, pasirinkimo apribojimu. Šis pagrindas susijęs su SESV 18 straipsnio ir 24 straipsnio ketvirtos pastraipos, Chartijos 22 straipsnio, Reglamento Nr. 1 2 straipsnio ir Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 ir 6 dalių pažeidimu.

203    Italijos Respublikos teigimu, šiose nuostatose įtvirtinta kiekvieno Sąjungos piliečio teisė kreiptis į institucijas bet kuria Sąjungos kalba ir gauti atsakymą ta pačia kalba, kuri nagrinėjamu atveju pažeidžiama dėl nagrinėjamo apribojimo. Remdamasi 2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimu Italija / Komisija (C‑566/10 P, EU:C:2012:752) ji teigia, kad vykstant konkurso procedūrai vartojama kalba nėra vien vidaus organizacijos klausimas – tai konstitucinio pobūdžio santykio tarp suinteresuotojo piliečio ir Sąjungos sudedamoji dalis. Todėl konkurso kalba turi būti piliečio, t. y. kandidato, kuris dar nepriskiriamas prie Sąjungos viešosios tarnybos, kalba.

204    Be to, Italijos Respublika teigia, kad ginčijamas pranešimas yra akivaizdžiai nemotyvuotas, nes jame visiškai nenurodytos priežastys, pateisinančios kalbų, kuriomis galima parengti paraišką, pasirinkimo apribojimą.

205    Ispanijos Karalystė pritaria Italijos Respublikos argumentams.

206    Komisija savo ruožtu pažymi, kad 2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Italija / Komisija (C‑566/10 P, EU:C:2012:752) punktai, kuriais remiasi Italijos Respublika, nėra reikšmingi šioje byloje, nes juose nagrinėjamas vien pranešimo apie konkursą paskelbimo kalbos klausimas.

207    Bet kuriuo atveju Komisija nurodo, kad, kiek tai susiję su ginčijamame pranešime nurodytu konkursu, reikia atskirti atvejus, kai pranešimas susijęs su bendrais ir abstrakčiais klausimais, ir atvejus, kai jis yra specifinio pobūdžio, nes juo siekiama, kad kandidatas pareikštų suinteresuotumą užimti pareigas Sąjungos viešojoje tarnyboje, o tai, be kita ko, apima paraiškos pateikimą.

208    Pirmuoju atveju kandidatai turi galimybę iš visų Sąjungos kalbų nurodyti bent dvi kalbas, kuriomis jie nori gauti EPSO atsakymus. Taigi argumentams, susijusiems su Reglamento Nr. 1 nuostatų pažeidimu, šiuo atžvilgiu negalima pritarti. Šiuo tikslu Komisija pateikia užklausos formą, kurią EPSO pateikė kandidatams savo interneto svetainėje, ir duomenis apie kalbas, kuriomis ši tarnyba teikė atsakymus į klausimus ar prašymus, suformuluotus dėl ginčijamame pranešime nurodyto konkurso.

209    Antruoju atveju kandidatai turėtų vartoti savo antrąją konkurso kalbą, kurią galima pasirinkti tik iš anglų, prancūzų arba vokiečių kalbų. Toks apribojimas pateisinamas Tarnybos nuostatų 28 straipsnio f punktu, pagal kurį dviejų Sąjungos kalbų mokėjimas laikomas pareigūnų įdarbinimo sąlyga, taip pat reikalavimu vienodai vertinti kandidatus. Be to, šis apribojimas atitinka tarnybos interesą, kad tokio pobūdžio bendravimas vyktų greitai ir veiksmingai, kad jį vienodomis sąlygomis užtikrintų konkurso atrankos komisija, kurios narių darbo kalbos visuomet yra trys minėtos kalbos, ir EPSO ir galiausiai kad jis nesukeltų EPSO didelės naštos, susijusios su išteklių valdymu.

210    Visų pirma dėl Italijos Respublikos nurodyto nemotyvavimo reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš ginčijamo pranešimo II priedo 3 punkto, bendravimo kalbų, įskaitant kalbas, kuriomis pateikiama paraiška, pasirinkimo apribojimas iš esmės motyvuojamas tuo, „kad bendravimas būtų greitas ir veiksmingas“, ir būtinybe kandidatus „lygin[ti] vienodomis sąlygomis“ (žr. šio sprendimo 11 punktą). Todėl Italijos Respublikos argumentą, susijusį su nemotyvavimu, reikia atmesti.

211    Toliau dėl diskriminacijos buvimo ir galimo jos pateisinimo primintina, kad pagal Reglamento Nr. 1 2 straipsnį, kuris iš esmės atitinka SESV 24 straipsnio ketvirtą pastraipą ir Chartijos 41 straipsnio 4 dalį, valstybės narės jurisdikcijai priklausantis asmuo Sąjungos institucijoms siunčiamus dokumentus rengia bet kuria iš šio reglamento 1 straipsnyje nurodytų oficialiųjų kalbų siuntėjo pasirinkimu, o institucijos atsakymas turi būti parengtas ta pačia kalba. Šiems asmenims pripažįstama teisė pasirinkti iš oficialiųjų Sąjungos kalbų bendravimo su institucijomis kalbą yra esminė pagarbos Sąjungos kalbų įvairovei, apie kurios svarbą primenama ESS 3 straipsnio 3 dalies ketvirtoje pastraipoje ir Chartijos 22 straipsnyje, dalis (žr. 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Ispanija / Parlamentas, C‑377/16, EU:C:2019:249, 36 punktą).

212    Vis dėlto, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, iš Sąjungos pareigos gerbti kalbų įvairovę negalima kildinti bendrojo teisės principo, pagal kurį kiekvienam asmeniui būtų užtikrinama teisė, kad viskas, kas gali paveikti jo interesus, turi visada būti parengta jo kalba, o institucijos būtų įpareigotos be jokių išlygų visais atvejais vartoti visas oficialiąsias kalbas (žr. 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Ispanija / Parlamentas, C‑377/16, EU:C:2019:249, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

213    Konkrečiai dėl Sąjungos personalo atrankos procedūrų Teisingumo Teismas konstatavo, kad iš institucijų negali būti reikalaujama daugiau, nei numatyta Tarnybos nuostatų 1d straipsnyje (žr. 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Ispanija / Parlamentas, C‑377/16, EU:C:2019:249, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

214    Iš Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 dalies ir 6 dalies pirmo sakinio matyti, kad nors tarnybos interesu galbūt galima pateisinti konkurso antrosios kalbos, įskaitant kandidatų ir EPSO bendravimo kalbą ar kalbas, pasirinkimo apribojimą nedideliu oficialiųjų kalbų, kurios labiausiai paplitusios Sąjungoje, skaičiumi, toks apribojimas privalo būti grindžiamas tiek konkurse dalyvaujančių kandidatų, tiek Sąjungos teismų objektyviai patikrinama informacija, galinčia pateisinti kalbų mokėjimo reikalavimus, kurie turi būti proporcingi realiems tarnybos poreikiams (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑621/16 P, EU:C:2019:251, 124 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

215    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pagal ginčijamo pranešimo II priedo įžanginę dalį „[a]ntrąją konkurso kalbą (anglų, prancūzų arba vokiečių) kandidatai privalo vartoti pildydami elektronines paraiškas, o EPSO turi šias kalbas vartoti visoje galiojančias paraiškas pateikusiems kandidatams skirtoje korespondencijoje [vartoti galiojančias paraiškas pateikusiems kandidatams skirtoje masinėje komunikacijoje]“ (žr. šio sprendimo 8 punktą).

216    Be to, ginčijamo pranešimo II priedo 3 punkte nurodyta, kad „[k]andidatai į EPSO gali kreiptis bet kuria oficialiąja ES kalba, tačiau tam, kad į jų užklausas EPSO galėtų atsakyti veiksmingiau, jie raginami pasirinkti tik iš kelių kalbų, kuriomis EPSO darbuotojai gali iškart atsakyti nesinaudodami vertimu“ (žr. šio sprendimo 11 punktą).

217    Nors, kiek tai susiję su tokio pobūdžio bendravimu, atsižvelgiant į Komisijos nurodytas ir šio sprendimo 208 punkte nurodytas aplinkybes nematyti, kad kandidatai negalėjo bendrauti su EPSO jų pasirinkta oficialiąja kalba, reikia konstatuoti, kad paraiška turėjo būti pateikta ir „visoje galiojančias paraiškas pateikusiems kandidatams skirtoje korespondencijoje [galiojančias paraiškas pateikusiems kandidatams skirtoje masinėje komunikacijoje]“ turėjo būti vartojama tik anglų, prancūzų arba vokiečių kalba. Taigi dėl tų pačių motyvų, kurie nurodyti šio sprendimo 51–55 punktuose, kiek tai susiję su antrąja ginčijamame pranešime nurodyto konkurso testų kalba, toks apribojimas yra diskriminacija dėl kalbos, kuri iš principo draudžiama pagal Tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 dalį.

218    Be to, šio apribojimo negali kompensuoti šio sprendimo 217 punkte nurodyta galimybė, kurią turėjo kandidatai – bendrauti su EPSO jų pasirinkta oficialiąja kalba dėl kitų nagrinėjamos atrankos procedūros aspektų (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Ispanija / Parlamentas, C‑377/16, EU:C:2019:249, 48 punktą).

219    Dėl motyvų, kuriais grindžiamas minėtas apribojimas, iš esmės susijusių su būtinybe užtikrinti greitą ir veiksmingą bendravimą ir vienodai palyginti kandidatus (žr. šio sprendimo 210 punktą), pagrįstumo reikia pažymėti, kad vien jie negali pagrįsti kalbų, kurios gali būti vartojamos rengiant paraišką ir EPSO „masinėje komunikacijoje“ su reikalavimus atitinkančiais kandidatais, skaičiaus apribojimo in abstracto. Tačiau, kaip pati Komisija iš esmės pripažįsta atsiliepimo į ieškinį 148 punkte, minėtais motyvais galima pateisinti bendravimo kalbų apribojimą anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis tik tuo atveju, jei patenkinamai mokėdami šias kalbas kandidatai, atsižvelgiant į atliktinų pareigų pobūdį ir realius tarnybos poreikius, galėtų dirbti iš karto.

220    Vis dėlto, kaip konstatuota šio sprendimo 197 punkte, šiuo atveju taip nėra.

221    Be to, Komisijos argumentą, susijusį su biudžeto suvaržymų buvimu, reikia atmesti dėl tų pačių priežasčių, kurios išdėstytos šio sprendimo 85–88 punktuose. Atsižvelgiant į šio sprendimo 106–188 punktuose atliktą analizę, susijusią su Komisijos pateiktais įrodymais dėl jos ir Audito Rūmų veiklos, taip pat reikia atmesti jos argumentą, kad konkurso atrankos komisiją sudarančių pareigūnų darbo kalbos „visuomet“ yra anglų, prancūzų arba vokiečių.

222    Remiantis tuo, kas išdėstyta, reikia pritarti Italijos Respublikos pateiktam šeštajam pagrindui ir todėl panaikinti ginčijamą pranešimą tiek, kiek juo kandidatų ir EPSO bendravimo kalbų pasirinkimas apribojamas tik anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis.

223    Todėl, nesant reikalo nagrinėti kitų Italijos Respublikos nurodytų pagrindų, reikia patenkinti šį ieškinį ir panaikinti visą ginčijamą pranešimą.

224    Svarbu pažymėti, kad, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 36 punkte, konstatuoti pažeidimai, susiję su ginčijamame pranešime numatyta kalbų vartojimo tvarka, daro poveikį visai nagrinėjamai atrankos procedūrai, todėl reikia panaikinti visą šį pranešimą (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 5 d. Nutartį Italija / Komisija, T‑313/15 ir T‑317/15, nepaskelbta, EU:T:2016:582, 130 punktą).

225    Kalbant apie ginčijamo pranešimo panaikinimo pasekmes, reikia pažymėti, kad per posėdį Italijos Respublika, šiuo klausimu paklausta Bendrojo Teismo, laikėsi nuomonės, jog dėl šio panaikinimo reikia panaikinti ir po nagrinėjamo konkurso sudarytus rezervo sąrašus. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo jurisprudenciją, susiklosčiusią nuo 2012 m., negali būti teisėtų lūkesčių, kad šie sąrašai bus palikti galioti. Ispanijos Karalystė pritaria Italijos Respublikos argumentams.

226    Atsakydama Komisija teigė, kad, priešingai nei byloje, kurioje priimtas 2019 m. kovo 26 d. Sprendimas Ispanija / Parlamentas (C‑377/16, EU:C:2019:249) ir kurioje Ispanijos Karalystė aiškiai prašė panaikinti duomenų bazę, sudarytą pagal kvietimą pareikšti susidomėjimą, kuris panaikintas tuo sprendimu, šioje byloje Italijos Respublikos reikalavimas panaikinti po nagrinėjamo konkurso sudarytus rezervo sąrašus yra nepriimtinas, nes savo ieškinyje ji nenurodė atitinkamo reikalavimo. Be to, Komisijos teigimu, byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas, nagrinėta atrankos procedūra buvo daug paprastesnė nei ta, kuri nagrinėjama šioje byloje, todėl visų pastarosios procedūros rezultatų panaikinimas būtų visiškai nepagrįstas.

227    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją galima atsižvelgti tik į ieškinyje nurodytus reikalavimus ir kad ieškinio pagrįstumas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant tik į tokius reikalavimus (žr. 2016 m. vasario 25 d. Sprendimo Musso / Parlamentas, T‑589/14 ir T‑772/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:101, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi iš principo ieškovė negali vykstant procesui pateikti naujų reikalavimų ar išplėsti esamų reikalavimų dalyko, nes tai lemtų ginčo dalyko pakeitimą (šiuo klausimu žr. 1965 m. liepos 8 d. Sprendimą Krawczynski / Komisija, 83/63, EU:C:1965:70, p. 785), nebent įvykdytos Procedūros reglamento 86 straipsnio, susijusio su ieškinio patikslinimu, taikymo sąlygos. Vis dėlto, kaip matyti iš šios bylos medžiagos, šiuo atveju taip nėra.

228    Todėl, nors Italijos Respublikos per posėdį išdėstyta pozicija gali būti vertinama taip, kad ja siekiama po nagrinėjamo konkurso sudarytų rezervo sąrašų panaikinimo, toks prašymas turi būti atmestas kaip nepriimtinas, nes neatitinka šio sprendimo 227 punkte primintų sąlygų.

229    Bet kuriuo atveju reikia priminti, kad pagal SESV 266 straipsnį institucija, kurios aktas panaikinamas, privalo imtis priemonių teismo sprendimui, kuriuo panaikinamas šis aktas, įvykdyti. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad siekdama visiškai įvykdyti tokį sprendimą atitinkama institucija turi laikytis ne tik šio sprendimo rezoliucinės dalies, bet ir atsižvelgti į motyvus, dėl kurių buvo priimtas toks sprendimas ir kurie pagrindžia rezoliucinę dalį, nes jie būtini norint nustatyti tikslų rezoliucinės dalies turinį (žr. 2016 m. birželio 14 d. Sprendimo Komisija / McBride ir kt., C‑361/14 P, EU:C:2016:434, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

230    Vis dėlto dėl priežasčių, analogiškų išdėstytoms 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Ispanija / Parlamentas (C‑377/16, EU:C:2019:249, 85 punktas) 83–87 punktuose, skundžiamo pranešimo panaikinimas negali turėti poveikio remiantis rezervo sąrašais, sudarytais po nagrinėjamos atrankos procedūros, galimai jau įvykdytoms įdarbinimo procedūroms, atsižvelgiant į kandidatų, kuriems jau pasiūlyta eiti pareigas remiantis jų įtraukimu į minėtus sąrašus, teisėtus lūkesčius (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 5 d. Nutarties Italija / Komisija, T‑313/15 ir T‑317/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2019:582, 131 punktą).

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

231    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal Italijos Respublikos pateiktus reikalavimus.

232    Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Ispanijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti pranešimą apie viešąjį konkursą EPSO/AD/322/16 dėl audito srities administratorių (AD 5/AD 7) rezervo sąrašų sudarymo.

2.      Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisiamos Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidos.

3.      Ispanijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Costeira Gratsias Kancheva

Paskelbta 2020 m. rugsėjo 9 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

*      Proceso kalba: italų.