GENERALINĖS ADVOKATĖS
TAMARA ĆAPETA IŠVADA,
pateikta 2022 m. vasario 3 d.(1)
Byla C‑500/20
ÖBB-Infrastruktur Aktiengesellschaft
prieš
Lokomotion Gesellschaft für Schienentraktion mbH
(Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Tarptautiniai susitarimai – Geležinkelių transportas – Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutartis (COTIF) – Vienodosios infrastruktūros naudojimo tarptautiniam geležinkelių susisiekimui sutarties taisyklės (CUI) – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Vežėjo patiriamos išlaidos už pakaitinių lokomotyvų nuomą sugadinus jo paties lokomotyvus – Sutarties šalių išplečiama jų atsakomybė pateikiant nuorodą į nacionalinę teisę“
I. Įžanga
1. 2015 m. liepos mėn. Kufšteino (Austrija) geležinkelio stotyje nuo bėgių nuriedėjo iš šešių lokomotyvų sudarytas traukinys ir buvo sugadinti du lokomotyvai. Lokomotyvų remontas užtruko atitinkamai šešis ir aštuonis mėnesius ir šiuo laikotarpiu vežėjas nuomojosi pakaitinius lokomotyvus. Atsakomybės dėl nuomos išlaidų pagrindas ir apimtis yra šio ginčo esmė.
2. Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF), iš dalies pakeistos 1999 m. birželio 3 d. Vilniaus protokolu, dalies, susijusios su geležinkelio infrastruktūros valdytojo atsakomybe, išaiškinimu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia klausia, ar Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti Sąjungos ir jos valstybių narių transporto srityje, kurioje Sąjunga ir valstybės narės dalijasi kompetencija, sudarytos COTIF nuostatas. Tai ne pirmas kartas, kai Teisingumo Teismo prašoma priimti sprendimą dėl jo paties jurisdikcijos, susijusios su mišriaisiais susitarimais(2). Atsižvelgiant į išorės veiksmų įvairovės sudėtingumą(3) tai taip pat veikiausiai nebus paskutinis kartas.
3. Tuo atveju, jei jurisdikcija būtų nustatyta, Teisingumo Teismo taip pat prašoma išaiškinti geležinkelio infrastruktūros valdytojų atsakomybės apimtį pagal Vienodąsias infrastruktūros naudojimo tarptautiniam geležinkelių susisiekimui sutarties taisykles (toliau – CUI vienodosios taisyklės)(4) ir nuo jų nukrypti leidžiančias nuostatas. Teisingumo Teismas dar neturėjo galimybės išaiškinti CUI vienodųjų taisyklių.
II. Teisinis pagrindas
4. Visos Sąjungos valstybės narės, išskyrus Kipro Respubliką ir Maltos Respubliką, yra COTIF, kuria įkuriama Tarptautinio vežimo geležinkeliais tarpvyriausybinė organizacija (OTIF), šalys. Europos Sąjunga ratifikavo COTIF nuo 2011 m. liepos 1 d.(5)
A. CUI vienodosios taisyklės
5. CUI vienodosios taisyklės(6) taikomos visoms geležinkelio infrastruktūros naudojimo tarptautinio vežimo tikslais sutartims, kaip antai pagrindinės bylos šalių sudarytai sutarčiai.
6. CUI vienodųjų taisyklių 4 straipsnis „Imperatyvios teisės normos“ suformuluotas taip:
„Jei šiose Vienodosiose taisyklėse nenumatyta kitaip, bet kuri nuostata, tiesiogiai ar netiesiogiai prieštaraujanti šioms Vienodosioms taisyklėms, yra niekinė ir negalioja. Tokios nuostatos negaliojimas neturi įtakos kitų vežimo sutarties nuostatų galiojimui. Nepaisydamas to, vežėjas gali prisiimti didesnę atsakomybę ir didesnius įsipareigojimus, negu numatyta šiose Vienodosiose taisyklėse arba nustatyti maksimalų kompensacijos už materialinę žalą dydį.“
7. CUI vienodųjų taisyklių 8 straipsnio „Valdytojo atsakomybė“ 1 ir 4 dalyse nustatyta:
„1. Valdytojas atsako už
a) asmenims padarytą žalą (nužudymą, sužalojimą arba kitokį fizinės arba psichinės sveikatos sutrikdymą),
b) materialinę žalą (kilnojamojo arba nekilnojamojo turto sunaikinimą arba sugadinimą),
c) turtinę žalą, atsiradusią dėl kompensacijų, kurias turi sumokėti vežėjas pagal Vienodąsias CIV taisykles ir Vienodąsias CIM taisykles,
dėl infrastruktūros atsiradus[ią] vežėjui arba jo pagalbininkams naudojantis šia infrastruktūra.
<…>
4. Sutarties šalys gali susitarti dėl to, ar ir kokia apimtimi valdytojas atsako už žalą, atsirandančią vežėjui dėl pavėlavimo arba veiklos sutrikimų.“
8. CUI vienodųjų taisyklių 19 straipsnio „Kiti veiksmai“ 1 dalyje nustatyta:
„Visais atvejais, kai taikomos šios Vienodosios taisyklės, bet koks su atsakomybe susijęs ieškinys bet kokiu pagrindu gali būti pareikštas valdytojui ar vežėjui tik pagal šiose Vienodosiose taisyklėse nustatytas sąlygas ir apribojimus.“
B. Prisijungimo susitarimas
9. Prisijungimo susitarime(7) nustatytas, inter alia, Sąjungos teisėje ir COTIF bei jos prieduose nustatytų įsipareigojimų tarpusavio ryšys. Konkrečiau tariant, jo 2 straipsnyje nustatyta:
„Nedarydamos poveikio Sutarties dalykui ir tikslui – propaguoti tarptautinį susisiekimą geležinkeliais, jį tobulinti ir sudaryti jam palankesnes sąlygas, – taip pat nedarydamos poveikio visapusiškam Sutarties taikymui kitų Sutarties Šalių tarpusavio santykiuose, Sutarties Šalys, kurios yra Sąjungos valstybės narės, taiko Sąjungos taisykles ir todėl netaiko ta Sutartimi nustatytų taisyklių, išskyrus tuos atvejus, kai nėra Sąjungos taisyklės, kuria reglamentuojamas atitinkamas dalykas.“
10. Be to, Prisijungimo susitarimo 7 straipsnyje nurodytas Sąjungos kompetencijos apimties nustatymo būdas:
„Sąjungos kompetencijos apimtis bendrai apibūdinama rašytiniame pareiškime, kurį Sąjunga pateikia šio Susitarimo sudarymo metu. Tas pareiškimas gali būti prireikus iš dalies pakeistas, Sąjungai pranešus apie tai OTIF. Jis nepakeičia ir jokiu būdu neapriboja klausimų, kurie gali būti išdėstyti pranešimuose dėl Sąjungos kompetencijos, kuriuos reikia pateikti prieš OTIF priimant sprendimą oficialiu balsavimu arba kitu būdu.“
C. Sprendimas 2013/103(8)
11. Sprendimo 2013/103 2 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„tose srityse, kurioms taikoma 1980 m. gegužės 9 d. Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutartis (COTIF) su pakeitimais, padarytais 1999 m. birželio 3 d. Vilniaus protokolu <…> Sąjunga turi išimtinę kompetenciją arba su valstybėmis narėmis pasidalijamąją kompetenciją <…>“
12. Be to, Sprendimo 2013/103 I priede pateiktas Europos Sąjungos pareiškimas dėl naudojimosi kompetencija (toliau – Pareiškimas), nurodyta Prisijungimo susitarimo 7 straipsnyje. Pareiškime yra priedas, kuriame pateiktas dokumentų, kuriais remdamasi Sąjunga naudojosi savo kompetencija, sąrašas.
D. Austrijos teisė
13. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Austrijos civilinio kodekso (Allgemeines bürgerliches Gesetzbuch) (toliau – ABGB) 1293 ir paskesniuose straipsniuose reglamentuojama atsakomybė už žalos, kylančios dėl žalą padariusio asmens kaltės, atlyginimą. Esant sutartiniams santykiams, asmuo, kuriam kyla atsakomybė, turi įrodyti, kad jis nėra kaltas dėl savo sutartinių įsipareigojimų nevykdymo (ABGB 1298 straipsnis). Asmuo, kuriam kyla atsakomybė, turi atsakyti už savo darbuotojų kaltę (ABGB 1313a straipsnis). Jei kalta yra atsakovė, pakaitinių lokomotyvų nuomos išlaidos, kurias reikalaujama atlyginti, pagal nacionalinę teisę gali būti atlyginamos.
III. Ginčo aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
14. 2014 m. gruodžio mėn. Lokomotion Gesellschaft für Schienentraktion mbH, privati geležinkelių bendrovė, kurios registruota buveinė yra Vokietijoje (toliau – Lokomotion), ir Austrijos geležinkelių infrastruktūros įmonė ÖBB‑Infrastruktur Aktiengeselschaft (toliau – ÖBB‑Infrastruktur) sudarė sutartį dėl tarptautiniam vežimui skirtos geležinkelių infrastruktūros naudojimo, už kurį Lokomotion moka mokestį.
15. Šioje sutartyje pateikiama nuoroda į ÖBB‑Infrastruktur infrastruktūros naudojimo sutarties bendrąsias sąlygas (toliau – BS).
16. BS nustatyta, kad atsakomybę reglamentuoja ABGB, Unternehmensgesetzbuch (Bendrovių kodeksas), Eisenbahn‑und Kraftfahrzeughaftpflichtgesetz (Austrijos geležinkelių ir motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės įstatymas) ir CUI vienodosios taisyklės, išskyrus atvejus, kai jos prieštarauja BS.
17. 2015 m. liepos 15 d. nuo bėgių nuriedėjus šešiems Lokomotion lokomotyvams du sugadinti lokomotyvai buvo netinkami naudoti remonto laikotarpiu. Lokomotion nuomojo du pakaitinius lokomotyvus ir dėl to patyrė išlaidų.
18. Lokomotion reikalauja iš ÖBB‑Infrastruktur 629 110 EUR (su palūkanomis ir išlaidomis) kaip kompensacijos už išlaidas, susijusias su pakaitinių lokomotyvų nuoma dėl avarijos. Ji tvirtina, kad avarija įvyko dėl ÖBB‑Infrastruktur infrastruktūros trūkumų. Pastaroji, kaip teigia Lokomotion, veikdama neteisėtai ir dėl savo kaltės pažeidė geležinkelių teisės aktuose nustatytas pareigas, susijusias su tinkamu bėgių pagaminimu, tikrinimu, technine priežiūra ir remontu. Todėl pakaitinių lokomotyvų nuomos išlaidos turėtų būti laikomos materialine žala, kaip tai suprantama pagal CUI vienodųjų taisyklių 8 straipsnio 1 dalies b punktą.
19. Priešingai, ÖBB‑Infrastruktur tvirtina, kad avarijos priežastis buvo dar prieš nuriedėjimą nuo bėgių pernelyg apkrautas nuriedėjusių lokomotyvų sukabinimo kablys, o dėl to yra kalta Lokomotion. ÖBB‑Infrastruktur taip pat teigia, kad tai yra turtinė žala, taigi ji negali būti kompensuojama pagal CUI vienodųjų taisyklių 8 straipsnio 1 dalies b punktą.
20. Pirmosios instancijos teismas daliniu sprendimu atmetė Lokomotion ieškinį nusprendęs, kad taikomos tik CUI vienodosios taisyklės, o ABGB nuostatos dėl atsakomybės – netaikomos. Jis taip pat pritarė ÖBB‑Infrastruktur nuomonei nurodydamas, kad nuomos išlaidos negali būti laikomos „materialine žala“, kaip tai suprantama pagal CUI vienodųjų taisyklių 8 straipsnio 1 dalies b punktą.
21. Vis dėlto apeliacinis teismas panaikino dalinį pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nurodė jam, atlikus papildomą procedūrą, priimti naują sprendimą. Jis nusprendė, kad CUI vienodųjų taisyklių 8 straipsnio 1 dalies b punktą reikėtų aiškinti plačiai, kad jis taip pat apimtų „išvestinę materialinę žalą“.
22. ÖBB‑Infrastruktur pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo ir paprašė, kad Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) jį panaikintų.
23. Šiomis aplinkybėmis Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti [CUI vienodąsias taisykles]?
2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:
ar [CUI vienodųjų taisyklių] 8 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad valdytojo atsakomybė už materialinę žalą taip pat apima išlaidas, vežėjo patiriamas dėl to, kad vietoje sugadintų lokomotyvų jis privalo nuomotis kitus?
3. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, o į antrąjį klausimą – neigiamas:
ar [CUI vienodųjų taisyklių] 4 straipsnį ir 19 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad sutarties šalys gali teisėtai prisiimti didesnę atsakomybę pateikdamos bendrą nuorodą į nacionalinę teisę, jei pagal ją atsakomybės apimtis nors ir yra didesnė, tačiau (kitaip nei atsakomybės nepriklausomai nuo kaltės pagal [CUI vienodąsias taisykles] atveju) atsakomybės sąlyga yra kaltė?“
24. Rašytines pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys ir Europos Komisija.
IV. Analizė
A. Pirmasis klausimas: ar Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti CUI vienodąsias taisykles?
25. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti CUI vienodąsias taisykles, kurios yra sudedamoji COTIF, tarptautinio susitarimo, kuris sudarytas kaip mišrusis susitarimas, dalis.
26. Mišrieji susitarimai yra tarptautiniai susitarimai, kuriuos vienu metu sudaro Sąjunga ir visos arba kai kurios jos valstybės narės(9). Mišrieji susitarimai, kurie nėra aiškiai numatyti Sutartyse, yra Europos Sąjungos politinės ir teisinės realybės rezultatas. Jie atspindi integruotos Europos sąrangos unikalumą ir sudėtingumą(10).
27. Kai tarptautiniu susitarimu reglamentuojamos tiek sritys, kurios patenka į Sąjungai suteiktos kompetencijos sritį, tiek tos, kurios į šią sritį nepatenka, Sąjunga neturi reikiamų konstitucinių įgaliojimų, kad tokį susitarimą sudarytų dėl visų jo nuostatų. Dėl šios priežasties valstybės narės turi tapti susitarimo šalimis kartu su Sąjunga, kad būtų užtikrinta, jog dėl tų dalių, kurios susijusios su valstybių narių išimtine kompetencija, susitarimas bus sudarytas teisėtai. Šis vadinamasis „privalomas mišrumas“(11) yra suteikimo principo(12), kuriuo grindžiami Sąjungos įgaliojimai vidaus ir išorės veiksmų srityse(13), taikymo pasekmė.
28. Vis dėlto kitais atvejais mišrumas nėra privalomas. Toks vadinamasis „neprivalomas mišrumas“(14) būna tada, kai suteikimo principas taikomas dėl viso susitarimo. Tai reiškia, kad Sąjunga turi kompetenciją reikiamose srityse dėl visų tarptautinio susitarimo nuostatų, net jeigu kompetencija šiose srityse dar nebuvo įgyvendinta, taigi tokia kompetencija yra tik galima. Todėl neprivalomas mišrumas yra ne suteikimo principo taikymo pasekmė, kaip tai yra privalomo mišrumo atveju, o labiau yra susijęs su suteiktos kompetencijos įgyvendinimu.
29. Jei srityse, su kuriomis susijęs susitarimas, Sąjunga ir jos valstybės narės dalijasi kompetencija, tokį susitarimą, kaip patvirtinta Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, galima sudaryti kaip mišrųjį susitarimą arba Sąjunga jį gali sudaryti viena(15). Kaip išsamiau paaiškinsiu toliau 2 dalyje, tai taip pat reiškia, kad Sąjunga savo pasidalijamąją kompetenciją gali įgyvendinti ne tik priimdama vidaus teisės aktus, bet taip pat sudarydama tarptautinius susitarimus dėl klausimų, kuriais vidaus teisės aktų dar nėra.
30. Taigi neprivalomi mišrieji susitarimai yra politinio sprendimo dėl to, kaip įgyvendinti suteiktą pasidalinamąją kompetenciją, pasekmė.
31. Šioje byloje nagrinėjamas susitarimas yra neprivalomas mišrusis susitarimas transporto politikos srityje, t. y. srityje, kurioje Sąjunga dalijasi kompetencija su savo valstybėmis narėmis(16). Nėra nagrinėjamo susitarimo dalių, kurios priskiriamos išimtinei valstybių narių kompetencijai, byloje tai neginčijama. Kitaip tariant, visose srityse, kuriose taikoma COTIF, reglamentavimą gali nustatyti Europos Sąjunga. Iš tikrųjų dar prieš Sąjungai prisijungiant prie COTIF tam tikri klausimai iš esmės buvo reglamentuoti vidaus lygmeniu(17).
32. Vis dėlto CUI vienodosios taisyklės taikomos srityje, kuri Sąjungos prisijungimo prie COTIF metu priklausė galimai pasidalijamajai kompetencijai(18). Tai reiškia, kad kompetencija priimti teisės aktus toje srityje buvo suteikta Sąjungai, tačiau šia galimybe (dar) nebuvo pasinaudota. Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą suformulavus tiksliau, juo teiraujamasi, ar Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti mišriojo susitarimo dalis, susijusias su sritimis, kuriose pagal Sutartis kompetencija suteikta Sąjungai, tačiau dėl kurių Sąjunga dar nėra priėmusi vidaus teisės aktų.
33. Į šį klausimą dar nėra aiškaus atsakymo.
34. Teisingumo Teismo jurisdikcija dėl mišriųjų susitarimų buvo aptarta stebėtinai mažai sprendimų ir ji buvo aptarta dėl skirtingų priežasčių(19). Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dar nėra bendro atsakymo dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos mišriųjų susitarimų atžvilgiu pagrindimo ir apribojimų. Priešingai, tam tikri generaliniai advokatai(20) ir teisės mokslininkai(21) pabrėžė sunkumus, kurių kyla dėl Teisingumo Teismo požiūrio į jurisdikciją, ir iš esmės teigia, kad dėl jo atsiranda teisinis netikrumas dėl taikytinų normų.
35. Tai taip pat matyti iš tam tikrų šiame teisminiame procese dalyvaujančių subjektų atsakymų dėl pirmojo klausimo. Lokomotion neigia Teisingumo Teismo jurisdikciją, tvirtindama, kad CUI vienodosios taisyklės nėra sudedamoji Sutarčių dalis, nes jos nėra Sąjungos institucijos aktas, ir kad bet kuriuo atveju Teisingumo Teismas niekada nėra aiškinęs CUI vienodųjų taisyklių, taigi jis neturi jurisdikcijos. ÖBB‑Infrastruktur ir Komisija, priešingai, laikosi nuomonės, kad Teisingumo Teismas gali aiškinti CUI vienodąsias taisykles. Vis dėlto jos nurodo skirtingus argumentus ir remiasi skirtinga jurisprudencija. Viena vertus, ÖBB‑Infrastruktur remiasi Sprendimu COTIF I (22) ir konstatuoja, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti CUI vienodąsias taisykles, nes Sąjunga turi kompetenciją COTIF atžvilgiu. Komisija, kita vertus, mano, jog to, kad Sąjunga turi kompetenciją, nepakanka, tačiau atsižvelgiant į tai, kad CUI vienodosios taisyklės yra susijusios su sritimi, kuriai iš esmės taikomi Sąjungos teisės aktai, Teisingumo Teismas gali nustatyti jurisdikciją. Šiuo klausimu Komisija iš principo remiasi Sprendimu Lesoochranárske zoskupenie(23).
36. Mano nuomone, atsakant į klausimą dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos reikia atsižvelgti į konstitucinį įgaliojimų pasidalijimo sudėtingumą mišriųjų susitarimų srityje. Todėl atsakant į klausimą, ar Teisingumo Teismas turi jurisdikciją dėl tam tikros mišriojo susitarimo nuostatos, reikia atsižvelgti į priežastis, dėl kurių Sąjunga tapo tokio susitarimo šalimi. Mano nuomone, Teisingumo Teismas jurisdikciją turi tik dėl tų mišriojo susitarimo nuostatų, kurias priimdama Sąjunga įgyvendino savo kompetenciją.
37. Nepaisant to, kad nėra aiškaus paaiškinimo šiuo klausimu, manau, kad esama jurisprudencija gali būti aiškinama taip, kad pagal ją Teisingumo Teismas automatinę jurisdikciją turi ne dėl visų mišriojo susitarimo nuostatų, o gali aiškinti tik tas nuostatas, dėl kurių Sąjunga įgyvendino savo kompetenciją. Šią analizę pateiksiu 1 dalyje.
38. Toks aiškinimas galimas ne tik pagal esamą jurisprudenciją, bet, mano nuomone, tai taip pat yra vienintelis paaiškinimas, kuris priimtinas pagal Sutartyse įtvirtintą konstitucinį kompetencijų padalijimą. Vis dėlto kyla klausimas dėl to, kaip Sąjunga gali įgyvendinti kompetenciją išorės lygiu ir kokios yra pasidalijamosios kompetencijos įgyvendinimo pasekmės. Šiuos du klausimus išnagrinėsiu 2 dalyje.
39. 3 dalyje šiuos argumentus taikysiu nagrinėjamai bylai ir konstatuosiu, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti CUI vienodąsias taisykles, nes prisijungdama prie COTIF Sąjunga įgyvendinto savo kompetenciją joje nustatytų taisyklių, įskaitant taisykles dėl geležinkelių infrastruktūros valdytojo atsakomybės, atžvilgiu.
1. Jurisprudencijos, susijusios su Teisingumo Teismo jurisdikcija aiškinti mišriuosius susitarimus, apžvalga
40. Pirmieji paaiškinimai dėl Teisingumo Teismo įgaliojimų aiškinti tarptautinius susitarimus pateikti 1974 m. Sprendime Haegeman(24). Byloje nagrinėtas klausimas dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos aiškinti ne tik mišriuosius susitarimus, bet tarptautinius susitarimus apskritai. Klausimas kilo dėl to, kad EEB sutarties 177 straipsnyje (dabar – SESV 267 straipsnis) tarptautiniai susitarimai nebuvo aiškiai nurodyti kaip aktai, kuriuos Teisingumo Teismas gali aiškinti. Teisingumo Teismas nusprendė, kad jis turi jurisdikciją aiškinti EEB ir Graikijos sudarytą stojimo sutartį, nes ją sudarė Taryba, taigi tai yra neatskiriama Sąjungos teisės dalis(25). Vis dėlto, kaip pažymėjo C.W.A. Timmermans, „mišriojo susitarimo įtraukimas į Sąjungos teisės sistemą nereiškia <…> neribotos Teisingumo Teismo jurisdikcijos viso susitarimo atžvilgiu“(26).
41. Klausimas dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos aiškinti mišriuosius susitarimus dėl to, kad jie yra Sąjungos teisės dalis, arba labiau dėl to, kad konkreti aiškintina nuostata patenka į Sąjungos kompetencijos sritį, pirmą kartą iškilo byloje Demirel(27). Vokietijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės teigė, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos tokių nuostatų, išdėstytų mišriajame susitarime su Turkija, dėl kurių valstybės narės įgyvendino savo įgaliojimus, atžvilgiu(28). Į šiuos argumentus Teisingumo Teismas atsakė paaiškindamas, kad nagrinėtas klausimas nepriskiriamas išimtinei valstybių narių kompetencijai, ir kaip nereikšmingą atmetė argumentą, kad Sąjunga dar nepasinaudojo savo galima kompetencija, tačiau nepaaiškino kodėl(29).
42. Taigi nors Sprendimas Demirel galėtų būti aiškinamas taip, kad Teisingumo Teismas nustatė savo jurisdikciją aiškinti visas mišriojo susitarimo nuostatas, išskyrus tas, kurios apima sritį, kuri vis dar priklauso išimtinei valstybių narių kompetencijai, Teisingumo Teismas aiškiai nenurodė ir nepaaiškino tokios pozicijos. Taigi negalima manyti, kad šiame ankstyvame sprendime įtvirtinta galutinė pozicija dėl bendro klausimo, susijusio su Teisingumo Teismo jurisdikcija aiškinti mišriuosius susitarimus(30).
43. Vėlesnius sprendimus dėl Teisingumo Teismo aiškinimo jurisdikcijos galima, mano nuomone, suskirstyti į dvi pagrindines grupes. Pirmąją grupę sudaro tie sprendimai, kuriuose siūloma plačiai aiškinti Teisingumo Teismo jurisdikciją remiantis tuo, kad mišrieji susitarimai yra Sąjungos teisės sistemos dalis ir todėl juos reikia aiškinti vienodai. Šiai grupei priskiriami tam tikri sprendimai, susiję su Sutartimi dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (toliau – TRIPS sutartis), pavyzdžiui, sprendimai Hermès(31) ir Dior(32), Sprendimas Lesoochranárske zoskupenie(33), susijęs su Orhuso konvencija, ir neseniai priimtas Sprendimas Moldovos Respublika(34), susijęs su Energetikos chartijos sutartimi (toliau – ECS). Antrajai grupei priskiriamose bylose laikytasi atsargesnio požiūrio ir siekiant nustatyti Teisingumo Teismo jurisdikciją ieškota ryšio tarp prašomos išaiškinti nuostatos ir Sąjungos kompetencijos įgyvendinimo. Šiai grupei priskiriamas Sprendimas Merck(35), taip pat susijęs su TRIPS sutartimi, ir kai kurie sprendimai, priimti po procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo, pavyzdžiui, Sprendimas Komisija / Airija(36), susijęs su Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos, Sprendimas Etang de Berre(37), susijęs su Konvencija dėl Viduržemio jūros apsaugos nuo taršos, ar Sprendimas MOX Plant(38), susijęs su JT jūrų teisės konvencija.
44. Šiuose sprendimuose klausimas dėl jurisdikcijos kilo dėl skirtingų priežasčių, todėl jie negali būti tinkamai suprantami nesiremiant konkrečiomis jų aplinkybėmis. Vis dėlto, mano nuomone, visi jie gali būti aiškinami taip, kad jais remiantis galima konstatuoti, jog savo jurisdikciją dėl konkrečios mišriojo susitarimo nuostatos Teisingumo Teismas sieja su Sąjungos kompetencijos įgyvendinimu.
45. Tai nėra visiškai akivaizdus aiškinimas, ypač atsižvelgiant į pirmąją sprendimų grupę. Todėl savo teiginį norėčiau paaiškinti remdamasi Sprendimu Hermès(39). Toje byloje Teisingumo Teismas nagrinėjo situaciją, kurioje nebuvo aišku, ar nacionalinė laikinoji apsaugos priemonė, susijusi su Beniliukso prekių ženklu, patenka į TRIPS sutarties 50 straipsnio, nustatančio laikinųjų priemonių tvarką, taikymo sritį. Vienintelis Sąjungos teisės aktas srityje, kurioje taikoma atitinkama TRIPS sutarties nuostata, buvo reglamentas dėl Bendrijos prekių ženklų(40). Vis dėlto ginčas buvo susijęs su Beniliukso, o ne Bendrijos prekių ženklu. Teisingumo Teismas nusprendė, kad jis turėjo jurisdikciją, nes TRIPS sutarties 50 straipsnis gali būti vienodai taikomas situacijoms, patenkančioms į nacionalinės ir Sąjungos teisės taikymo sritį. Teisingumo Teismas paaiškino, kad vienodas jo aiškinimas akivaizdžiai atitiko Sąjungos interesus(41).
46. Remiantis tuo, kad Teisingumo Teismas rėmėsi „vienodo aiškinimo nauda“, galima būtų konstatuoti, kad tokia nauda buvo pagrindinis pagrindimas nustatant jurisdikciją aiškinti TRIPS sutarties 50 straipsnį.
47. Vis dėlto tokiu atveju, kaip ir kitais atvejais, priskiriamais pirmajai grupei, Teisingumo Teismas turėjo atsakyti į du skirtingus klausimus, susijusius su jo jurisdikcija, kuriuos reikia atskirti. Pirmasis – ar Teisingumo Teismas iš esmės turi jurisdikciją aiškinti konkrečią mišriojo susitarimo nuostatą (TRIPS sutarties 50 straipsnį byloje Hermès). Antrasis – ar Teisingumo Teismas gali aiškinti atitinkamas mišriojo susitarimo nuostatas, kai toks aiškinimas turi būti taikomas nacionaliniame teisme sprendžiant ginčą, nepatenkantį į Sąjungos teisės taikymo sritį.
48. Atsakydamas į pirmąjį klausimą Teisingumo Teismas savo jurisdikciją galėjo nustatyti būtent remdamasis tuo, kad Sąjunga įgyvendino įgaliojimus, kiek tai susiję su mišriojo susitarimo nuostata, kurią prašomą išaiškinti. Prisijungus prie TRIPS sutarties jos 50 straipsnis tapo Sąjungos teisės Bendrijos prekių ženklų srityje dalimi. Taigi Sąjungai prisijungus prie TRIPS sutarties jos 50 straipsnis tapo Sąjungos teisės dalimi.
49. „Vienodo aiškinimo nauda“ Teisingumo Teismas rėmėsi tik tam, kad pagrįstų savo atsakymą į antrąjį klausimą, susijusį su jo jurisdikcija. To reikėjo, nes nacionaliniame teisme nagrinėjamas ginčas buvo susijęs ne su Bendrijos, bet su Beniliukso prekių ženklu. Todėl tuo atveju TRIPS sutarties 50 straipsnis turėjo būti taikomas ne kaip Sąjungos, bet kaip nacionalinės teisės norma. Cituodamas ir taikydamas sprendimuose Dzodzi(42), Leur-Bloem(43) ir Giloy(44) suformuotą jurisprudenciją savo jurisdikciją aiškinti Sąjungos teisę tais atvejais, kurie nepatenka į jos taikymo sritį, Teisingumo Teismas pagrindė būtinybe išvengti skirtingo Sąjungos teisės aiškinimo, kuris galėtų atsirasti, jeigu Teisingumo Teismas nepadėtų nacionaliniams teisėjams nacionalinio lygmens atvejais. Vis dėlto tai buvo įmanoma visų pirma tik dėl to, kad TRIPS sutarties 50 straipsnis tapo Sąjungos teisės dalimi.
50. Panašūs argumentai buvo taikyti visose bylose, kurias priskyriau pirmajai grupei. Visose jose Teisingumo Teismo jurisdikciją aiškinti atitinkamai TRIPS sutarties 50 straipsnį, Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį ar ECS nuostatas, susijusias su tiesioginėmis užsienio investicijomis, pagrindžianti priežastis yra Sąjungos sprendimas, prisijungiant prie atitinkamų mišriųjų susitarimų, šias nuostatas įtraukti į Sąjungos teisę.
51. Ši logika buvo aiškiau išdėstyta antrosios grupės bylose, kuriose Teisingumo Teismas aiškiau susiejo susitarimo turinį su Sąjungos kompetencijos įgyvendinimu. Jurisdikcija buvo nustatyta dėl to, kad į mišriojo susitarimo taikymo sritį patenkantis klausimas buvo reglamentuojamas pagal galiojančias Sąjungos normas, arba, jei taip nėra, dėl to, kad buvo laikoma, kad jis patenka į sritį, kuri daugiausia reglamentuojama pagal Sąjungos normas. Vis dėlto, jei tokia sąsaja nebuvo nustatyta, Teisingumo Teismas konstatavo, kad jis turėjo aiškinimo jurisdikciją, net jeigu galima pasidalijamoji kompetencija buvo numatyta Sutartyse.
52. Toks atvejis nagrinėtas byloje Merck(45). Teisingumo Teismo buvo dar kartą prašoma išaiškinti TRIPS sutartį, šįkart – jos 33 straipsnį, kuriame nustatytos patento apsaugos termino pabaigos sąlygos. Teisingumo Teismas nusprendė, kad jo jurisdikcija priklauso nuo to, ar Sąjunga įgyvendino savo kompetenciją atitinkamoje TRIPS sutarties srityje. Konstatavęs, kad patentai nėra reglamentuojami (arba reglamentuojami tik atskiromis nuostatomis) pagal Sąjungos teisę, Teisingumo Teismas nusprendė, jog sprendimą dėl klausimo, ar TRIPS sutarties 33 straipsnis turi tiesioginį poveikį, turi priimti nacionalinis teismas. Kaip nurodė pats Teisingumo Teismas: „reikia padaryti išvadą, jog dėl to, kad TRIPS sutarties 33 straipsnis priklauso sričiai, kurioje, atsižvelgiant į esamą Bendrijos teisės raidos stadiją, valstybės narės iš esmės išsaugo savo kompetenciją, jos gali pripažinti tiesioginį šios nuostatos veikimą“(46).
53. Kalbant jurisdikcijos srities terminais, tai reiškė, kad Teisingumo Teismas neturėjo jurisdikcijos aiškinti TRIPS sutarties 33 straipsnio, nes Sąjunga dar nebuvo įgyvendinusi savo pasidalijamosios kompetencijos patento apsaugos srityje.
54. Tam tikruose šios išvados 43 punkte nurodytuose sprendimuose, kurie buvo priimti per procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, o ne kaip prejudiciniai sprendimai, Teisingumo Teismo jurisdikcija taip pat buvo siejama su Sąjungos kompetencijos įgyvendinimu. Šiuose sprendimuose klausimas dėl jurisdikcijos buvo pateiktas kiek kitaip. Šiose bylose Teisingumo Teismo buvo prašoma visų pirma atsakyti į klausimą, ar tariamai pažeista mišriojo susitarimo nuostata buvo įtraukta į Sąjungos teisę. Tik pirmuoju atveju gali būti konstatuota, kad valstybė narė „neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Sutartis“. Šiuose sprendimuose nustatytas pakankamai naujas veiksnys: jurisdikcija nustatoma, jeigu nagrinėjama sritis jau yra daugiausia reglamentuojama Sąjungos teisės aktų(47).
55. Išvada, kad politikos sritis jau yra iš esmės reglamentuojama Sąjungos teisėje, turėtų būti suprantama kaip požymis, kuriuo remdamasis Teisingumo Teismas gali teigti, kad prisijungdama prie mišriojo susitarimo Sąjunga taip pat nusprendė įgyvendinti savo pasidalijamąją kompetenciją dėl konkretaus klausimo, kurio nėra jos vidaus teisės aktuose. Taigi kompetencija įgyvendinta sudarius nagrinėjamą mišrųjį susitarimą(48). Taip Teisingumo Teismui suteikta jurisdikcija.
56. Abi jurisprudencijos kryptys, aiškinamos taip, kaip siūloma, leidžia daryti išvadą, kad Teisingumo Teismo jurisdikcija aiškinti mišriojo susitarimo nuostatą, dėl kurios Sąjunga dar neįgyvendino savo kompetencijos vidaus lygmeniu, priklauso nuo konstatavimo, kad dėl to konkretaus klausimo Sąjunga įgyvendino savo kompetenciją sudarydama mišrųjį susitarimą.
57. Toliau paaiškinsiu, kodėl toks susitarimo sudarymas yra būtinas ir kodėl tai vienintelis būdas pagal galiojančią Sąjungos konstitucinę sistemą.
2. Būtinas ryšys tarp prašomos išaiškinti nuostatos ir Sąjungos kompetencijos įgyvendinimo
58. Kompetencijos, kurią Sąjunga dalijasi su valstybėmis narėmis, įgyvendinimas reglamentuojamas Sutartyse. Konstituciniu sprendimu dėl kompetencijos nustatymo tiek pagrindžiama, tiek ribojama Teisingumo Teismo jurisdikcija aiškinti mišriuosius susitarimus.
a) Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos pateisinimo pagal SESV normas dėl kompetencijos įgyvendinimo
59. Vidaus lygmeniu Sąjungos kompetencija gali būti įgyvendinama priimant vidaus teisės aktus, o išorės lygmeniu – vien prisijungiant prie tarptautinio susitarimo, kuriame reglamentuojamos pasidalijamosios kompetencijos sritys. Galimybė sudaryti mišrųjį susitarimą pasidalijamosios kompetencijos srityje nesiejama su sąlyga, kad tokia kompetencija jau buvo įgyvendinta vidaus lygmeniu. Ji gali būti pirmą kartą įgyvendinama sudarant tarptautinį susitarimą.
60. Tokios nuomonės jau yra siūlę laikytis generaliniai advokatai. Byloje Mox Plant generalinis advokatas P. Maduro laikėsi nuomonės, kad „tarptautinio susitarimo sudarymas savaime gali būti naudojimosi neišimtine Bendrijos kompetencija forma, nesvarbu, ar buvo priimti ankstesni Bendrijos vidaus teisės aktai“(49).
61. Dviejuose neseniai priimtuose Teisingumo Teismo sprendimuose, COTIF I(50) ir Antartic MPA(51), patvirtinta, kad pasidalinamoji kompetencija gali būti pirmą kartą įgyvendinta sudarant tarptautinį susitarimą(52). Sprendime COTIF I Teisingumo Teismas išsklaidė abejones, kilusias dėl teiginio Nuomonėje 2/15(53), ir patvirtino, kad Sąjunga visada gali nuspręsti(54) sudaryti tarptautinį susitarimą vien tik pasidalijamosios kompetencijos srityje(55). Tai reiškia, kad Sąjunga gali savo pasidalijamąją kompetenciją pirmą kartą įgyvendinti sudarydama tarptautinį susitarimą.
62. Todėl visais atvejais, kai gali būti konstatuota, jog sudarydama tarptautinį susitarimą Sąjunga nusprendė įgyvendinti (iki tol tik galimą) pasidalinamąją kompetenciją, atitinkamos to susitarimo nuostatos nuo jo sudarymo momento tampa įgyvendinta Sąjungos kompetencija, taigi Sąjungos teisės dalimi.
63. Atrodo, kad yra tam tikros painiavos, kylančios dėl to, kad klausimas dėl pasidalijamosios kompetencijos įgyvendinimo išorės lygmeniu (sudarant tarptautinį susitarimą) ir klausimas dėl to, ar išorės kompetencija yra išimtinė, yra painiojami. Tai AETR doktrinos įtraukimo į dabartinę SESV 3 straipsnio 2 dalį pasekmė(56). Šiame straipsnyje nustatyta, kad Sąjunga turi „išimtinę“ kompetenciją sudaryti tarptautinį susitarimą, jeigu toks susitarimas gali daryti poveikį tokiai kompetencijai, kuri jau buvo įgyvendinta bendromis taisyklėmis, ar ją pakeisti.
64. Priešingai nei Sąjungos išorės santykių atveju, vidaus situacijų atveju SESV kalbama apie išimtinę arba pasidalijamąją kompetenciją. Išimtinės kompetencijos atveju valstybės narės negali imtis veiksmų, tačiau panašiai yra ir pasidalijamosios kompetencijos atveju – Sąjungai ją įgyvendinus, valstybės narės negali imtis veiksmų. Vis dėlto vidaus lygmeniu tai nėra vadinama išimtine kompetencija; tai vadinama pirmumo teise (nors toks terminas SESV nevartojamas). Pirmumo teisė numatyta SESV 2 straipsnio 2 dalyje.
65. Tai, kad valstybės negali sudaryti tarptautinių susitarimų, jeigu taip būtų daromas poveikis bendroms taisyklėms, taip pat lemia pirmumo teisė. Vis dėlto Sutarčių struktūroje tokia pirmumo teisė numatyta nuostatoje, susijusioje su išimtine kompetencija (SESV 3 straipsnio 2 dalis). Tai gali būti priežastis, dėl kurios kompetencijos įgyvendinimas išorės santykiuose dažnai vertinamas ir aiškinamas skirtingai nei kompetencijos įgyvendinimas vidaus santykiuose.
66. Be to, SESV 3 straipsnio 2 dalyje apie pirmumo teisę kalbama tuo atveju, kai pasidalijamoji kompetencija pirmiausia įgyvendinama vidaus lygmeniu. Joje nustatyta, kad ne valstybės narės, o Sąjunga turi sudaryti susitarimą, susijusį su sritimi, kurioje valstybių narių kompetencija buvo „perimta“. Vis dėlto SESV 3 straipsnio 2 dalyje neišspręstas klausimas dėl pasekmių, kurių kyla, jei pasidalinamoji kompetencija pirmą kartą įgyvendinama išorės lygmeniu.
67. Kai vartojama tinkamesnė pirmumo teisės terminologija(57), situacija tampa aiški. SESV 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pasidalijamosios kompetencijos srityje valstybės narės gali įgyvendinti savo kompetenciją tiek, kiek Sąjunga neįgyvendino savo kompetencijos. Kitaip tariant, valstybės narės negali įgyvendinti savo kompetencijos (joms užkirstas kelias tą daryti), jeigu Sąjunga tokią kompetenciją įgyvendino konkrečiu klausimu. Todėl, jeigu pasidalijamąją kompetenciją Sąjunga įgyvendino vidaus lygmeniu, valstybės narės negali imtis veiksmų, kad darytų poveikį bendroms taisyklėms – priimdamos vidaus teisės aktus ar sudarydamos tarptautinį susitarimą. Tokia yra SESV 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos AETR doktrinos esmė.
68. Neatsižvelgiant į tai, ar Sąjunga įgyvendina pasidalijamąją kompetenciją sudarydama tarptautinį susitarimą ar priimdama teisės aktus savo teisės sistemoje, rezultatas turėtų būti toks pat: valstybės narės negali tokios taisyklės pakeisti vienašališkai. Taigi šiuo klausimu neturi reikšmės aplinkybė, kaip Sąjunga įgyvendino kompetenciją – vidaus ar išorės lygmeniu. Priežastis, dėl kurios valstybės narės savo vidaus teisės sistemoje negali vienašališkai pakeisti tarptautinio susitarimo nuostatų, ir priežastis, dėl kurios jos negali vienašališkai pakeisti Sąjungos teisės sistemoje nustatytų priemonių, yra ta pati – nuoseklaus ir vienodo Sąjungos teisės taikymo užtikrinimas.
69. Remiantis pirmumo teisės sąvoka galima išspręsti dar vieną dažnai pasitaikančią painiavą Sąjungos išorės santykiuose, t. y. kai Sąjungos numanomos išorės kompetencijos klausimas painiojamas su jos išorės kompetencijos išimtinumo klausimu(58). Be kita ko, Sąjunga turi numanomą išorės kompetenciją visose srityse, kuriose ji turi vidaus kompetenciją (išimtinę ar pasidalijamąją). Įgyvendinus kompetenciją, kuri vidaus lygmeniu numatyta kaip pasidalijamoji kompetencija, valstybės narės negali šios kompetencijos įgyvendinti vidaus ar išorės lygmeniu(59).
70. Iš to, kas išdėstyta, taip pat matyti, kad galiojančių Sąjungos vidaus taisyklių paieška arba vertinimas, ar sritis iš esmės jau yra reglamentuojama Sąjungos taisyklių, padeda nustatyti, ar nebuvo užkirstas kelias valstybių narių bandymams nustatyti reglamentavimą nagrinėjamu klausimu. Tai taip pat pagrindžia Teisingumo Teismo aiškinimo jurisdikciją.
71. Poveikis bendroms taisyklėms gali būti daromas ne tik nustatant priešingas taisykles arba pakeičiant jų tekstą, bet taip pat jas aiškinant. Valstybių narių valdžios institucijoms bendras taisykles aiškinant savarankiškai joms gali būti daromas poveikis arba jos gali būti pakeistos. Sąjungos teisės sistemoje Teisingumo Teismas turi aukščiausius įgaliojimus aiškinti šias tarptautinio susitarimo nuostatas, kurios tapo bendromis taisyklėmis, nes prisijungusi prie tarptautinio susitarimo Sąjunga įgyvendino savo pasidalijamąją kompetenciją.
72. Taigi teiginys, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti tarptautinio susitarimo, kurį sudarydama Sąjunga įgyvendino savo pasidalinamąją kompetenciją, nuostatas, yra lygiavertis teiginiui, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti Sąjungos institucijų priimtą reglamentą ar direktyvą. Atitinkamų tokio tarptautinio susitarimo dalių pobūdis Sąjungos teisės sistemoje yra toks pat kaip vidaus antrinės teisės aktų. Teisingumo Teismo jurisdikcija yra savaime suprantama pasekmė.
b) Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos ribojimo pagal SESV normas dėl kompetencijos įgyvendinimo
73. Pripažinimas, kad Sąjunga turi įgaliojimus savo pasidalijamąją kompetenciją pirmą kartą įgyvendinti tarptautiniu lygmeniu, konstituciniu požiūriu yra jautrus, nes toks sprendimas turi įtakos valstybių narių reguliavimo galimybėms nagrinėjamoje srityje. Taip yra dėl to, kad daugeliu Sutartyse numatytų pasidalijamosios kompetencijos atvejų taikoma pirmumo teisė: Sąjungai nustačius reglamentavimą atitinkamu klausimu, valstybės narės negali jo reglamentuoti savarankiškai tol, kol galioja Sąjungos reglamentavimas.
74. Mintis supaprastinti Teisingumo Teismo jurisdikcijos klausimą ją išplečiant visų mišriojo susitarimo nuostatų atžvilgiu yra patraukli paprasčiausiai dėl to, kad toks susitarimas tapo Sąjungos teisės dalimi, ir dėl to, kad tai užtikrina vienodesnį Sąjungos teisės aiškinimą(60). Vis dėlto, kaip teisingai pažymėjo generalinis advokatas G. Cosmas(61), toks Sąjungos interesas negali pateisinti esamo Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimo panaikinimo. Dėl tokio pasidalijimo sutarta Sutartyse, Sąjungos teisinės ir politinės sistemos konstitucinėje chartijoje. Todėl nors Sąjungos kompetencijos įgyvendinimą siejant su Teisingumo Teismo jurisdikcija pastaroji tampa „pirmosios sudėtingumo įkaite“(62), vien toks trūkumas negali pagrįsti sprendimo neatsižvelgti į konstitucinius sprendimus dėl to, kaip turėtų būti nustatyti Sąjungos ir jos valstybių narių įgaliojimai.
75. Todėl Teisingumo Teismas jurisdikciją gali nustatyti tik tų mišriojo susitarimo nuostatų atžvilgiu, dėl kurių Sąjunga įgyvendino savo reguliavimo kompetenciją. Vidaus teisės aktuose, priimtuose pasidalijamosios kompetencijos srityje, visada aišku, kad Sąjunga siekia reglamentuoti viską, kas nurodyta tokiuose aktuose. Mišriuosiuose susitarimuose yra priešingai – tai nėra savaime suprantama, o turi būti patvirtinta analizuojant kiekvieną konkretų susitarimą atsižvelgiant į jo kontekstą.
76. Sprendimą dėl to, ar pasidalijamąją kompetenciją, kuria užkertamas kelias valstybėms narėms imtis veiksmų, turi įgyvendinti Sąjunga, ar tą turi daryti ne ji, lemia politinis pasirinkimas(63). Vis dėlto sprendimas dėl tokio pasirinkimo turi būti priimamas atsižvelgiant į Sąjungos konstitucinius principus. Pirma, Sąjunga veiksmų imtis gali tik siekdama Sąjungos politikos tikslų(64). Antra, pasidalijamąją kompetenciją ji gali įgyvendinti tik tuo atveju, jei laikomasi subsidiarumo ir proporcingumo principų. Šie principai taikomi Sąjungos kompetenciją įgyvendinant tiek vidaus, tiek išorės lygmeniu(65).
77. Subsidiarumo principas užtikrina sprendimų priėmimo valstybių narių lygmeniu proceso apsaugą. Tai tampa ypač svarbu, jei atsižvelgiama į tai, kad pasidalijamąją kompetenciją įgyvendinus Sąjungos lygmeniu valstybėms narėms užkertamas kelias imtis veiksmų. Jei Sąjunga savo kompetenciją įgyvendina išorės lygmeniu, subsidiarumo principas užtikrinamas ne tokiais pačiais procesais kaip tuo atveju, kai sprendimas priimamas vidaus lygmeniu(66). Vis dėlto šio principo būtina laikytis. Taigi jo pažeidimas gali būti nurodytas kaip pagrindas kelti klausimą dėl tarptautinio susitarimo atitikties Sutartims pagal SESV 218 straipsnio 11 dalyje numatytą procedūrą ex ante arba vėliau – pagal panaikinimo procedūrą ar prejudicinio sprendimo dėl galiojimo priėmimo procedūrą.
78. Generalinis advokatas G. Cosmas pabrėžė kitą konstitucinį požymį, kurio nereikėtų pamiršti nustatant Teisingumo Teismo jurisdikciją mišriųjų susitarimų atžvilgiu. Jis susijęs su Teisingumo Teismo ir kitų Sąjungos institucijų kompetencijos ribų nustatymu horizontaliu lygiu. Jis pažymėjo, kad nors teisėkūros funkcija yra neatsiejama nuo bendrojo Teisingumo Teismo vaidmens, tai nereiškia, kad Teisingumo Teismas turėtų imtis teisėkūros iniciatyvos(67). Sprendimą dėl nacionalinių teisės aktų suderinimo tam tikrose srityse, šiuo atveju – geležinkelių infrastruktūros valdytojo atsakomybės klausimu, priima Sąjungos politinės institucijos pagal Sutartyse numatytą sprendimų priėmimo procesą. Jei Teisingumo Teismas automatiškai konstatuotų, kad visos mišriojo susitarimo nuostatos yra Sąjungos kompetencijos įgyvendinimo rezultatas (automatiškai nustatytos Teisingumo Teismo jurisdikcijos rezultatas), Teisingumo Teismas iš tikrųjų vietoje Sąjungos politinių institucijų vertintų, ar atitinkamoje srityje suderinimas yra reikalingas.
79. Byloje COTIF I Vokietijos Federacinė Respublika teigė, kad pasidalijamąją kompetenciją įgyvendinant išorės lygmeniu to pirmiau nepadarius vidaus lygmeniu gali būti išvengta Europos Parlamento dalyvavimo ir apeita įprasta teisėkūros procedūra(68). Šis argumentas yra tam tikra prasme pagrįstas atsižvelgiant į Sąjungos konstitucinę tvarką.
80. Vis dėlto pagal SESV 218 straipsnyje numatytą procedūrą užtikrinama, kad įgyvendindamos kompetenciją išorės santykių srityje Sąjungos institucijos turėtų įgaliojimus, kurie yra panašūs į jų turimus įgaliojimus pagal vidaus teisėkūros procedūras. Teisingumo Teismas tai pripažino savo jurisprudencijoje. Jis patvirtino, kad SESV 218 straipsnio 6 dalies a punkto v papunktyje(69) numatyta procedūra, taikoma priimant tų sričių, kuriose taikoma įprasta teisėkūros procedūra, susitarimus(70). Jis konstatavo, kad abiem procedūromis užtikrinama panaši institucinė pusiausvyra(71). Abiem atvejais Komisija turi iniciatyvos teisę, Taryba sprendimus priima kvalifikuota balsų dauguma ir reikalingas Europos Parlamento pritarimas.
81. Atsižvelgiant į tai, kad konstituciniu požiūriu svarbu Teisingumo Teismo jurisdikciją aiškinti mišrųjį susitarimą sieti su Sąjungos įgaliojimų įgyvendinimu priimant tokį susitarimą, vienintelė galima išvada yra ta, kad prieš priimant sprendimą dėl to, ar Teisingumo Teismas turi aiškinimo jurisdikciją, pirmiausia svarbu įvertinti susitarimo sudarymo mišria forma priežastis ir aplinkybes. Žinoma, tai reiškia, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti visą susitarimą, kad galėtų nuspręsti, kurios jo nuostatos yra Sąjungos teisės nuostatos. Tokią aiškinimo jurisdikciją Teisingumo Teismas iš tiesų jau patvirtino(72).
82. Mišriojo susitarimo nuostatų, kurių atžvilgiu Sąjunga įgyvendino savo pasidalinamąją kompetenciją, nustatymo uždavinys yra sudėtingas ir tai gali būti nustatyta tik atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Ar galima daryti kokią nors išvadą remiantis tuo, kad susitarimas buvo sudarytas kaip mišrusis? Būtų galima teigti, kad valstybės narės dalyvauja tokiame susitarime, nes buvo nuspręsta, jog Sąjunga įgyvendina tik tam tikrą pasidalijamąją kompetenciją, o kita pasidalijamoji kompetencija lieka valstybių narių reguliavimo atsakomybės srityje.
83. Priešingu atveju, kokia galėtų būti valstybių narių prisijungimo prie susitarimo priežastis? Mano nuomone, valstybės narės gali turėti kitų priežasčių prisijungti prie tarptautinio susitarimo kaip Sąjungos šalys, net jei dėl tokio susitarimo jos negali imtis vienašališkų veiksmų visose srityse, kuriose jis taikomas. Pavyzdžiui, valstybės narės gali norėti išsaugoti derybų dėl tokio susitarimo kontrolę, net jei po jo sudarymo jos netektų. Valstybės narės taip pat gali tiesiog norėti išlikti matomos tarptautiniu lygmeniu. Galiausiai jų dalyvavimas gali būti būtinas pagal tarptautinę teisę (o ne Sąjungos teisę). Todėl nemanau, kad daug ką galima spręsti vien iš to, kad susitarimas sudarytas kaip mišrusis susitarimas.
84. Mišrieji susitarimai, kuriuose Sąjunga dalyvauja kaip šalis, gali būti labai skirtingi(73). Jie gali būti dvišaliai ar daugiašaliai, dėl jų gali būti derėtasi kaip dėl naujų susitarimų arba jie galėjo būti sudaryti iki to laiko, kai Sąjunga įgijo kompetenciją prie jo prisijungti. Gali skirtis kiekvieno atskiro susitarimo sudarymo aplinkybės. Atsakyti į klausimą, ar Sąjunga įgyvendino savo pasidalijamąją kompetenciją, itin sunku daugiašalių susitarimų, kurių šalimis valstybės narės tapo pirmiau nei prie tokių susitarimų prisijungė Sąjunga, atveju. Taigi, mano nuomone, to, ar Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti mišrųjį susitarimą, negalima iš anksto nustatyti kaip bendros kiekvienam susitarimui taikytinos taisyklės.
85. Teisingumo Teismas turi įvertinti Sąjungos dalyvavimo tam tikrame susitarime aplinkybes, kad galėtų konstatuoti, ar Sąjunga įgyvendino savo pasidalijamąją kompetenciją konkrečios tokios susitarimo nuostatos atžvilgiu. Jei taip, Teisingumo Teismas įgyja jurisdikciją aiškinti tokią mišriojo susitarimo nuostatą jos taikymo Sąjungos teisės sistemoje tikslais.
86. Gali būti, kad Teisingumo Teismas, remdamasis parengiamaisiais dokumentais, sudarymo procedūra, mišriojo susitarimo tekstu ar kita svarbia aplinkybe, negali konstatuoti, kad prisijungdama prie nagrinėjamo susitarimo Sąjunga norėjo įgyvendinti tam tikrą savo pasidalijamąją kompetenciją. Manau, kad tokiu atveju jis turėtų konstatuoti, jog laikantis kompetencijos konstitucinės struktūros įgaliojimus išsaugo valstybės narės. Tokiu atveju Teisingumo Teismas turėtų atsisakyti jurisdikcijos. Vis dėlto nagrinėjamu atveju taip nėra.
3. Teisingumo Teismo jurisdikcija aiškinti CUI vienodąsias taisykles
87. COTIF, įskaitant CUI vienodąsias taisykles, yra, kaip paaiškinta šios išvados pradžioje, mišrusis tarptautinis susitarimas transporto srityje, dėl kurio Sutartyse numatyta, kad Sąjunga ir jos valstybės narės dalijasi kompetencija. Visi COTIF reglamentuojami klausimai pateko į Sąjungos kompetencijos – išimtinės arba pasidalijamosios – sritį, kai Sąjunga prie jos prisijungė. Taigi nėra srities, kurioje valstybės narės turėtų išimtinę kompetenciją.
88. Iki 2011 m., kai Sąjunga prisijungė prie COTIF, jos šalys buvo dvidešimt penkios Sąjungos valstybės narės. Aišku, kad Sąjunga prisiėmė atsakomybę dėl tų COTIF dalių, dėl kurių ji turėjo išimtinę išorės kompetenciją pagal tarptautinius teisės aktus (taikant pirmumo teisę)(74). Sąjungos teisėkūros procedūra priimtų aktų sąrašas pridėtas prie Pareiškimo(75).
89. Vis dėlto Pareiškimas negali būti laikomas išsamiu sričių, kuriose Sąjunga įgyvendino savo kompetenciją prisijungdama prie COTIF, sąrašu, nes Sąjungai įgyvendinant vidaus kompetenciją padėtis nuolat keičiasi(76). Taigi ji neužkerta kelio aiškinimui, pagal kurį Sąjunga savo pasidalijamąją kompetenciją (pirmą kartą) įgyvendino prisijungimo prie COTIF aktu.
90. CUI vienodosios taisyklės, kaip COTIF dalis, apima Sąjungos transporto politikos sritį, kuri dar nebuvo (arba buvo tik menkai(77)) reglamentuota vidaus lygmeniu. CUI vienodosios taisyklės yra susijusios su geležinkelių infrastruktūros naudojimo sutartimis ir operatoriaus arba geležinkelių tinklo valdytojo atsakomybe už žalą, kuri gali atsirasti tokio naudojimo metu.
91. Ar Sąjunga, prisijungdama prie CUI vienodųjų taisyklių, kurios yra COTIF dalis, įgyvendino savo pasidalijamąją kompetenciją transporto srityje ir užkirto kelią valstybėms narėms reglamentuoti geležinkelių infrastruktūros naudojimo sutartis ir su tuo susijusią atsakomybę už žalą Sąjungos vidaus sutarčių atvejais? Jei taip, Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos aiškinti atitinkamų CUI vienodųjų taisyklių nuostatų.
92. Galima manyti, kad CUI vienodosios taisyklės, kuriomis suderinamas reglamentavimas dėl geležinkelių tinklo infrastruktūros naudojimo sutarčių ir šalių atsakomybės Sąjungos vidaus tarpvalstybinio transporto srityje, padeda įgyvendinti Sąjungos tikslus, susijusius su transporto politika.
93. Suderinus atsakomybės reglamentavimą pašalinami geležinkelių transporto tarpvalstybinės veiklos skirtumai, taip padedant pašalinti kliūtis sklandžiai tarpvalstybinio transporto veiklai – šis tikslas negali būti lengvai pasiektas palikus skirtingus valstybių narių teisės aktus. Taigi Sąjungos lygmens priemonės gali būti pateisinamos kaip tos, kurias apima vienas iš transporto politikos tikslų, ir kaip atitinkančios subsidiarumo principą.
94. Prisijungimo susitarimo 2 straipsnis suformuluotas taip: „Nedarydamos poveikio Sutarties dalykui ir tikslui – propaguoti tarptautinį susisiekimą geležinkeliais, jį tobulinti ir sudaryti jam palankesnes sąlygas, – taip pat nedarydamos poveikio visapusiškam Sutarties taikymui kitų Sutarties Šalių tarpusavio santykiuose, Sutarties Šalys, kurios yra Sąjungos valstybės narės, taiko Sąjungos taisykles ir todėl netaiko ta Sutartimi nustatytų taisyklių, išskyrus tuos atvejus, kai nėra Sąjungos taisyklės, kuria reglamentuojamas atitinkamas dalykas.“(78)
95. Mano nuomone, Prisijungimo susitarimo 2 straipsnis rodo Sąjungos norą reguliuoti atsakomybę, susijusią su sutarčių, susijusių su geležinkelio tinklų naudojimu Sąjungos vidaus tarpvalstybinio transporto veikloje, įgyvendinimu, šių santykių atžvilgiu taikant CUI vienodąsias taisykles. Kitaip tariant, Sąjunga nusprendė reguliuoti tinklo valdytojo atsakomybę sutikdama CUI vienodąsias taisykles taikyti ir Sąjungos vidaus situacijose.
96. Be to, išskirto sakinio reikšmė Sprendimo 2013/103 II priede(79) paaiškinta taip: „Terminas „kuria reglamentuojamas atitinkamas dalykas“ turi būti suprantamas kaip taikomas konkrečiu atveju, kurį reglamentuoja Sutarties, įskaitant jos priedus, nuostata, ir nereglamentuoja Europos Sąjungos teisės aktai.“
97. Manau, kad žodžiai „išskyrus tuos atvejus, kai nėra Sąjungos taisyklės, kuria reglamentuojamas atitinkamas dalykas“ turi būti aiškinami taip, kad tai reiškia, jog Sąjunga COTIF taikys kaip savo taisykles, kuriomis reglamentuojama Sąjungos vidaus transporto veikla. Taigi šią sutartį Sąjunga taiko srityse, kurių ji dar nereglamentuoja vidaus lygmeniu, taip pat siekdama reglamentuoti Sąjungos vidaus situacijas, dėl kurių ji turi pasidalijamąją kompetenciją.
98. Ši sutartis apima CUI vienodąsias taisykles, o tai reiškia, kad Sąjunga nusprendė šias taisykles taikyti geležinkelių infrastruktūros valdytojų atsakomybei Sąjungos vidaus situacijose. Taip pat aišku, kad tokiu sprendimu Sąjunga neužkirto sau kelio pakeisti šias taisykles Sąjungos vidaus transporto atžvilgiu. Todėl CUI vienodosios taisyklės taikomos Sąjungos vidaus santykiuose, jeigu (ir tol kol) nėra kitų Sąjungos nustatytų taisyklių. Tačiau kol bus nustatytos tokios taisyklės, CUI vienodosios taisyklės taip pat yra Sąjungos teisės dalis.
99. Todėl manau, kad Sąjunga įgyvendino savo kompetenciją transporto politikos srityje, kuria ji dalijasi su savo valstybėmis narėmis, siekdama CUI vienodosiose taisyklėse numatytą geležinkelių infrastruktūros valdytojų atsakomybės sistemą taip pat taikyti Sąjungos vidaus situacijoms. Tai lėmė, kad toje srityje buvo užkirstas kelias valstybių narių reguliavimo įgaliojimams. Taigi Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti CUI vienodąsias taisykles.
B. Antrasis klausimas: ar CUI vienodosios taisyklės taikomos nuostoliams, atsiradusiems dėl pakaitinių lokomotyvų nuomos?
100. Antruoju klausimu nacionalinis teismas teiraujasi, ar CUI vienodųjų taisyklių 8 straipsnio 1 dalies b punktas apima išlaidas, vežėjo patiriamas dėl pakaitinių lokomotyvų nuomos sugadintų lokomotyvų remonto laikotarpiu. Taigi Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti materialinės žalos sąvoką pagal šią nuostatą. Kaip nurodyta įžangoje, Teisingumo Teismas dar neturėjo galimybės išaiškinti CUI vienodųjų taisyklių.
101. ÖBB‑Infrastruktur tvirtino, kad pakaitinių lokomotyvų nuomos išlaidos yra labiau Lokomotion turtui, o ne patiems lokomotyvams padaryta žala, taigi jos turėtų būti atskirtos nuo išlaidų, susijusių su žala patiems lokomotyvams. Be to, ji teigė, kad CUI vienodųjų taisyklių struktūra grindžiama geležinkelių infrastruktūros valdytojo atsakomybe nepriklausomai nuo kaltės, todėl CUI vienodųjų taisyklių 8 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos atsakomybės apimtis turėtų būti aiškinama siaurai. ÖBB‑Infrastruktur pažymėjo, kad, priešingai nei pagal CUI vienodųjų taisyklių 15 straipsnį(80), pagal kurį leidžiama viršyti atsakomybės ribas, kai yra įrodyta kaltė, remiantis CUI vienodųjų taisyklių 8 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytu objektyvios atsakomybės reikalavimu „materialinė žala“ turi būti aiškinama siaurai.
102. Komisija pritarė tokiam aiškinimui, pažymėdama, kad COTIF struktūra ir CUI vienodosios taisyklės patvirtina materialinės ir finansinės žalos atskyrimą, o CUI vienodųjų taisyklių 8 straipsnio 1 dalies b punktas apima tik pirmąją.
103. Lokomotion tvirtino priešingai – kad pakaitinių lokomotyvų nuomos išlaidos priskiriamos išlaidoms, atsiradusioms dėl materialinės žalos pagal CUI vienodųjų taisyklių 8 straipsnio 1 dalies b punktą, atsižvelgiant į tai, kad jomis taip pat prisidedama prie lokomotyvų pradinės būklės atkūrimo.
104. Nesutinku su tokia nuomone.
105. Aiškindamas tarptautinės sutarties nuostatą Teisingumo Teismas anksčiau rėmėsi(81) 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės(82) 31 straipsniu ir 1986 m. kovo 21 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių tarp tarptautinių organizacijų ir valstybių arba tarp tarptautinių organizacijų(83) 31 straipsniu, kuriuose įtvirtinta paprotinė tarptautinė teisė. Pagal šias nuostatas sutartis turi būti aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir atsižvelgiant į sutarties objektą bei tikslą(84).
106. Pirmiausia, ir priešingai, nei teigia Lokomotion, CUI vienodųjų taisyklių 8 straipsnio 1 dalies struktūroje ir kontekste nėra nieko, kas rodytų, jog ja siekiama visiškai atkurti pradinę operatoriaus padėtį, įskaitant visų kliūčių įprastai jos verslo veiklai, atsiradusių dėl materialinės žalos, panaikinimą.
107. CUI vienodųjų taisyklių 8 straipsnio 1 dalies a punkte veikiau kalbama apie asmenims padarytą žalą (nužudymą, sužalojimą arba kitokį fizinės arba psichinės sveikatos sutrikdymą). Pavyzdžiui, nemanau, kad, jei būtų sužalotas operatoriaus darbuotojas, šią nuostatą atitiktų padėtis, kai vežėjas galėtų reikalauti atlyginti išlaidas, susijusias su papildomų darbuotojų įdarbinimu dėl tokio sužalojimo.
108. Lokomotion patirtos remonto išlaidos, mano nuomone, taip pat turi būti kompensuojamos pagal CUI vienodųjų taisyklių 8 straipsnio 1 dalies b punktą. Mano nuomone, pakaitinių lokomotyvų nuoma nėra sietina su materialine žala, tai yra papildomos išlaidos, atsiradusios dėl Lokomotion noro toliau nepertraukiamai teikti paslaugas.
109. CUI vienodųjų taisyklių 8 straipsnio 1 dalies c punktas yra vienintelė nuostata, kurioje kalbama apie finansines išlaidas (t. y. išlaidas, nesusijusias su konkrečia žala žmonėms ar turtui), kurias vežėjas gali perkelti infrastruktūros valdytojui.
110. Be to, CUI vienodųjų taisyklių 8 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta, kad valdytojas (šiuo atveju – ÖBB‑Infrastruktur) „yra atsakingas“, taip nustatant atsakomybę nepriklausomai nuo kaltės (objektyvią atsakomybę). Pritariu ÖBB‑Infrastruktur ir Komisijai, kad remiantis objektyvios atsakomybės reikalavimais sąvoka „materialinė žala“ turi būti aiškinama siauriai.
111. Galiausiai taip pat manau, kad CUI vienodųjų taisyklių 8 straipsnio 4 dalis taip pat yra svarbi valdytojo atsakomybės apimties pagal šių taisyklių 8 straipsnio 1 dalies b punktą siauro aiškinimo požiūriu. Konkrečiai kalbant, pagal šią nuostatą galima išplėsti valdytojo atsakomybės už „žalą, atsirandančią vežėjui dėl pavėlavimo arba veiklos sutrikimų“, apimtį. Tokią žalą vežėjas patiria dėl to, kad jis negali laiku ir įprastai naudoti prarastos ar sugadintos transporto priemonės.
112. Nesiūlau, kad ši nuostata būtų taikoma Lokomotion patirtoms išlaidoms, atsižvelgiant į tai, kad, remiantis turima informacija, nebuvo vėlavimų ar veiklos sutrikimų. Vis dėlto išlaidos, kurios gali būti kompensuojamos ne dėl pačios materialinės žalos pagal CUI vienodųjų taisyklių 8 straipsnio 1 dalies b punktą, aiškiai nurodytos šių taisyklių sistemoje.
113. Galiausiai CUI vienodųjų taisyklių 8 straipsnio 1 dalies c punkte kalbama apie „turtinę [finansinę] žalą, atsiradusią dėl kompensacijų, kurias turi sumokėti vežėjas pagal Vienodąsias CIV taisykles[(85)] ir Vienodąsias CIM taisykles(86). Finansinė žala, kuri gali būti atlyginta remiantis objektyvios atsakomybės (nepriklausomai nuo kaltės) principu, yra tokia, kurią vežėjas patyrė dėl to, kad negalėjo vykdyti vežimo pareigos pagal vienodąsias CIV ir CIM taisykles. Todėl tokia finansinė žala gali būti perkelta infrastruktūros valdytojui.
114. Manau, kad toks aiškinimas suderinamas su CUI vienodųjų taisyklių aiškinamąja ataskaita(87), kurioje nurodyta, kad CUI vienodųjų taisyklių 8 straipsnio 1 dalies b punktas neapima finansinės žalos.
115. Reikia pripažinti, kad sunku įsivaizduoti situaciją, kai nuomojant pakaitinius lokomotyvus atsirastų CUI vienodųjų taisyklių 8 straipsnio 1 dalies c punkte arba 8 straipsnio 4 punkte nurodyta finansinė žala. Vis dėlto tai nereiškia, kad tokiai žalai taikomas CUI vienodųjų taisyklių 8 straipsnio 1 dalies b punktas.
116. Taigi manau, kad pakaitinių lokomotyvų nuomos išlaidos nepatenka į CUI vienodųjų taisyklių 8 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytą materialinės žalos sąvoką.
C. Trečiasis klausimas: ar šalys gali sutartyje numatyti didesnę atsakomybę pateikdamos bendrą nuorodą į nacionalinę teisę?
117. Trečiuoju klausimu nacionalinis teismas teiraujasi, ar tuo atveju, jei Lokomotion patirtoms sugadintų lokomotyvų pakeitimo išlaidoms CUI vienodųjų taisyklių 8 straipsnio 1 dalies b punktas yra netaikomas, sutartyje esanti bendra nuoroda į ABGB reiškia galiojantį didesnės atsakomybės nei nurodytoji CUI vienodųjų taisyklių 4 straipsnyje ir jų 19 straipsnio 1 dalyje prisiėmimą.
118. Siekiant atsakyti į šį klausimą Teisingumo Teismui reikia priimti sprendimą dėl tinkamos pusiausvyros tarp laisvės sudaryti sutartis ir CUI vienodųjų taisyklių privalomojo pobūdžio atsakomybės požiūriu(88).
119. Kaip paaiškinta pirma, šalys susitarė į jų sutartį dėl geležinkelių infrastruktūros naudojimo įtraukti BS(89). Jose pateikiamos nuorodos į tam tikrus šaltinius, įskaitant ABGB, kuriame kaltė numatyta kaip viena iš atsakomybės kilimo sąlygų, tačiau pagal jį galima teikti įvairesnius reikalavimus, pavyzdžiui, šiuo atveju – reikalauti nuomos išlaidų.
120. Ar, atsižvelgiant į šias aplinkybes, galima daryti išvadą, kad šalys, numatydamos subsidiarų ABGB taikymą, susitarė dėl didesnės atsakomybės, kaip tai leidžiama pagal CUI vienodųjų taisyklių 4 straipsnį?
121. Mano nuomone, atsakymas į šį klausimą yra teigiamas.
122. Pagal CUI vienodųjų taisyklių 4 straipsnį šalys gali prisiimti didesnę atsakomybę ir didesnius įsipareigojimus nei numatytieji CUI vienodosiose taisyklės.
123. Visų pirma nemanau, jog pagal šią nuostatą tiek atsakomybės pagrindas, tiek jos apimtis turi būti didesni, nei numatyta CUI vienodosiose taisyklėse. Mano nuomone, CUI vienodųjų taisyklių 4 straipsnis labiau turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį šalims suteikiama laisvė susitarti dėl atsakomybės išplėtimo.
124. Toks aiškinimas atitinka Aiškinamąją ataskaitą, kurioje dėl CUI vienodųjų taisyklių 4 straipsnio nurodyta, kad šiuo straipsniu siekiama sutarties šalims suteikti galimybę „išplėsti savo atsakomybę“(90). Aiškinamojoje ataskaitoje atsakomybės pagrindas ir apimtis neskiriami.
125. Todėl šalys gali į sutartį įtraukti nuostatą dėl tinklo valdytojo atsakomybės už operatoriaus patirtą žalą nuomojant pakaitinius lokomotyvus, kol remontuojami sugadinti lokomotyvai, išplėtimo. Tokia atsakomybė taip pat gali būti grindžiama kalte.
126. ÖBB‑Infrastruktur nurodo argumentą, kad BS bendrai nurodyti tam tikri nacionalinės teisės aktai yra pavyzdžių sąrašas, o ne išsamus sąrašas, todėl jis yra pernelyg netikslus, kad galėtų būti laikomas nukrypti leidžiančia nuostata pagal CUI vienodųjų taisyklių 4 straipsnį. ÖBB‑Infrastruktur taip pat nurodė, kad BS nurodomi tam tikri nacionalinės teisės aktai, kurie galėtų būti taikomi tam tikroje situacijoje, todėl reikia taikyti CUI vienodąsias taisykles kaip vienintelį dokumentą, kuriame reguliuojama iš sutarties kylanti atsakomybė.
127. CUI vienodųjų taisyklių 4 straipsnyje nenustatyti ribojimai dėl to, kaip šalys gali susitarti dėl didesnės atsakomybės. Nėra pagrindo manyti, kad tai negalėtų būti daroma bendrai pasirenkant nacionalinės sistemos taisykles. Nacionalinis teismas turi nuspręsti, ar tokia iš tikrųjų buvo šalių valia pagal sutartį.
128. Tokios išvados nepaneigia CUI vienodųjų taisyklių 19 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatytas privalomas CUI vienodųjų taisyklių taikymas kitiems veiksmams dėl atsakomybės. Aiškinamosios ataskaitos dalyje dėl CUI vienodųjų taisyklių 19 straipsnio 1 dalies(91) nurodyta, kad ja siekiama „visapusiškai apsaugoti atsakomybės sistemą <…> apribojant nesutartinius reikalavimus“. Vis dėlto manau, kad ginčas pagrindinėje byloje yra susijęs su sutartiniais reikalavimais (atsakomybės išplėtimu), nustatytais laikantis CUI vienodųjų taisyklių 4 straipsnio. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju CUI vienodųjų taisyklių 19 straipsnio 1 dalis netaikoma.
129. Taigi manau, kad į trečiąjį klausimą Teisingumo Teismas turėtų atsakyti, kad pagal CUI vienodųjų taisyklių 4 straipsnį ir 19 straipsnio 1 dalį sutarties šalys gali išplėsti atsakomybę pateikdamos bendrą nuorodą į nacionalinę teisę. Remiantis tokiu išplėtimu gali būti numatyta didesnė atsakomybė, tačiau turi būti įrodyta kaltė.
V. Išvada
130. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
1) Europos Sąjungos Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti Vienodąsias infrastruktūros naudojimo tarptautiniam geležinkelių susisiekimui sutarties taisykles (CUI), išdėstytas Tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF) E priede.
2) CUI vienodųjų taisyklių 8 straipsnio 1 dalies b punktą reikia aiškinti taip, kad jis netaikomas išlaidoms, vežėjo patiriamoms dėl to, kad vietoje sugadintų lokomotyvų jis privalo nuomotis kitus.
3) CUI vienodųjų taisyklių 4 straipsnį ir 19 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal šias nuostatas sutarties šalys gali išplėsti atsakomybę pateikdamos bendrą nuorodą į nacionalinę teisę, taip pat ir tada, kai tai lemia didesnę atsakomybę, kuriai vis dėlto keliama kaltės sąlyga.