PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2007 m. sausio 31 d.

Byla T‑166/04

C

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Pareigūnai – Pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas – Ieškinys dėl panaikinimo – Nereikalingumas priimti sprendimą – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Tarnybinis nusižengimas – Galimybės praradimas“

Dalykas: Ieškinys, kuriuo prašoma, pirma, panaikinti implicitinį sprendimą, kuriuo buvo atmestas ieškovo prašymas vykdyti Pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, bei, jei reikia, panaikinti sprendimą, kuriuo atmestas ieškovo 2004 m. vasario 12 d. skundas, ir, antra, atlyginti tariamai patirtą turtinę ir neturtinę žalą.

Sprendimas: Nereikia priimti sprendimo dėl reikalavimų panaikinti sprendimus. Priteisti iš Komisijos ieškovui C 15 000 eurų. Priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Ieškinys – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį

(EB 233 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

2.      Pareigūnai – Ieškinys – Sprendimas dėl panaikinimo – Pasekmės – Pareiga imtis įgyvendinimo priemonių

(EB 233 straipsnis)

3.      Pareigūnai – Deliktinė institucijų atsakomybė

(EB 233 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnis)

1.       Iš principo asmuo, kuriam buvo skirtas sprendimas, panaikinantis institucijos priimtą aktą, yra tiesiogiai suinteresuotas tuo, kaip institucija įgyvendina šį sprendimą. Taigi Bendrijos teismas turi teisę konstatuoti, jog institucija nevykdo jai pagal taikytinas nuostatas numatytų įsipareigojimų.

Tačiau taip nėra kalbant apie reikalavimus dėl panaikinimo, išdėstytus ieškinyje, kuriuo ginčijamas institucijos pasirinktas sprendimo, kuriuo panaikinamas ieškovo kandidatūros laisvai darbo vietai užimti atmetimas, įgyvendinimo būdas, kai ieškovas po ieškinio padavimo išėjo į pensiją bei nėra reikalo priimti sprendimo. Iš tiesų atitinkama institucija tokiu atveju negali iš naujo svarstyti ieškovo kandidatūros minėtai darbo vietai užimti, todėl vienintelė galima sprendimo įgyvendinimo priemonė jo atžvilgiu yra kompensacijos išmokėjimas. Tačiau jeigu ieškiniu taip pat reikalaujama žalos atlyginimo tam, kad būtų įvertintas veiksmų, kuriais kaltinama institucija, teisėtumas, reikia remtis prašyme dėl panaikinimo nurodytais pagrindais ir argumentais.

(žr. 25–27 ir 29 punktus)

Nuoroda: 1989 m. vasario 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Van der Stijl ir kt. prieš Komisija, 341/85, 251/86, 258/86, 259/86, 262/86, 266/86, 222/87 ir 232/87, Rink. p. 511, 18 punktas; 1999 m. balandžio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Brognieri prieš Komisiją, T‑148/96 ir T‑174/96, Rink. VT p. I‑A‑65 ir II‑329, 22 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.

2.      Administracija pažeidžia EB 233 straipsnį ir padaro tarnybinį nusižengimą, kuris sukelia atsakomybę, kai remdamasi tuo, jog neįmanoma įvykdyti sprendimo dėl panaikinimo, ji nesiima net mažiausios priemonės jį įvykdyti ir jokių veiksmų ieškovo atžvilgiu tam, jog rastų būdą, kaip jam atlyginti. Iš tiesų, jei objektyvios priežastys trukdo administracijai įvykdyti sprendimą dėl panaikinimo natūra, rūpinimosi pareiga įpareigoja ją apie tai kuo greičiau įspėti ieškovą bei pradėti su juo derybas siekiant išmokėti teisingą kompensaciją už patirtą žalą.

(žr. 49 ir 52 punktus)

Nuoroda: 2000 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hautem prieš EIB, T‑11/00, Rink. p. II‑4019, 43 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.

3.      Kai administracija daro tarnybinį nusižengimą dėl to, jog nevykdo sprendimo, naikinančio sprendimą, kuriuo buvo atmesta ieškovo kandidatūra laisvai darbo vietai užimti, didesnio atlyginimo ir teisių į pensiją, kuriuos ieškovas būtų gavęs, jei būtų buvęs paskirtas į minėtą darbo vietą, netekimas nėra laikomas pakankamai realia žala tam, kad atsirastų teisė į žalos atlyginimą. Iš tiesų, net jei nebuvo pažeidimo, dėl kurio buvo panaikintas sprendimas atmesti jo kandidatūra, ieškovas neturėjo jokių garantijų dėl galutinio paskyrimo, ši galimybė buvo tik hipotetinė, nes Paskyrimų tarnyba įdarbinimo ir paaukštinimo srityse turi didelę diskreciją tiek kalbant apie kandidatų nuopelnų palyginimą, tiek apie tarnautojų įdarbinimo organizavimą.

Atvirkščiai, neturtinė žala, kylanti iš administracijos padaryto pažeidimo, yra reali. Iš tiesų, dėl neteisėtų administracijos veiksmų, dėl kurių ieškovo nuopelnai nebuvo tinkamai įvertinti, ieškovas neabejotinai patyrė neturtinę žalą, susijusią su išgyvenimais praradus galimybę įsidarbinti minėtame darbe bei jo kompetencijai likus nepripažinta. Jei administracija nesiėmė jokių priemonių tam, kad teisėtai apsvarstytų ieškovo kandidatūrą, jo galimybė laikoma galutinai prarasta nuo tos dienos, kai atsisakyta vykdyti sprendimą dėl panaikinimo.

Administracija šiuo atveju negali remtis teismų praktika, pagal kurią pats Bendrijos teismo sprendimo, sukėlusio neturtinę žalą, panaikinimas iš principo laikomas žalos atlyginimu. Iš tikrųjų ši išvada pagrįsta administracijos pareiga imtis sprendimo įgyvendinimo priemonių.

(žr. 66, 68 ir 70–72 punktus)

Nuoroda: 1977 m. spalio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Giry prieš Komisiją, 126/75, 34/76 ir 92/76, Rink. p. 1937, 28 punktas; 2002 m. birželio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AICS prieš Parlamentą, T‑365/00, Rink. p. II‑2719, 79 ir 80 punktai.