Tarnautojų Teismo (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2010 m. gruodžio 9 d.
Byla F‑83/05
Kristine Ezerniece Liljeberg ir kt.
prieš
Europos Komisiją
„Viešoji tarnyba — Pareigūnai — Paskyrimas — Teisininkai lingvistai, įrašyti į rezervo sąrašą prieš įsigaliojant naujiems Pareigūnų tarnybos nuostatams — Diskriminacija, palyginti su teisininkais lingvistais, įdarbintais kitose Sąjungos institucijose ir įstaigose“
Dalykas: Pagal EB 236 straipsnį ir AE 152 straipsnį pareikštas ieškinys, kuriuo K. Ezerniece Liljeberg ir 9 kiti pareigūnai – visi Komisijos teisininkai lingvistai – iš esmės prašo panaikinti 2004 m. spalio 6 d. sprendimus dėl paskyrimo tiek, kiek jie priskirti prie A*6 lygio, nors turėjo būti priskirti prie A*7 lygio.
Sprendimas: Atmesti ieškinį. Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir pusę ieškovų bylinėjimosi išlaidų. Ieškovai padengia pusę savo bylinėjimosi išlaidų.
Santrauka
1. Pareigūnai — Įdarbinimas — Paskyrimas į lygį — Reglamentu Nr. 723/2004 įvesta nauja karjeros sistema — Pereinamojo laikotarpio normos, reglamentuojančios priskyrimą prie lygio
(Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 13 straipsnio 2 dalis; Tarybos reglamentas Nr. 723/2004)
2. Pareigūnai — Įdarbinimas — Paskyrimas į lygį — Paskyrimas į aukštesnį tarnybos lygį — Paskyrimų tarnybos diskrecija vertinti — Teisminė kontrolė — Ribos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 13 straipsnio 2 dalis; Tarybos reglamentas Nr. 723/2004)
3. Pareigūnai — Paskyrimas — Lygio ir darbo vietos atitiktis — Įdarbinimas į aukštesnio lygio darbo vietą — Teisė į priskyrimą prie naujo lygio — Nebuvimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 7 straipsnio 1 dalis)
4. Pareigūnai — Vienodas požiūris — Nevienodas požiūris į skirtingų kategorijų tarnautojus Pareigūnų tarnybos nuostuose užtikrintų garantijų srityje — Diskriminacijos nebuvimas
5. Pareigūnai — Principai — Teisėtų lūkesčių apsauga — Sąlygos
6. Pareigūnai — Administracijos rūpestingumo pareiga — Apimtis — Ribos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 13 straipsnio 2 dalis)
1. Kitų nei Komisija institucijų pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 13 straipsnio 2 dalį priimtais sprendimais priskirti prie lygio negalima pagrįsti pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą.
Kalbant apie kaltinimą, kad teisininkai lingvistai, kuriuos Komisija priskyrė prie A*6 lygio, yra diskriminuojami, palyginti su to paties konkurso laimėtojais, kuriuos kitos institucijos priskyrė prie A*7 lygio, iš Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 13 straipsnio 2 dalies matyti, jog kiekviena institucija gali nuspręsti, ar teisininką lingvistą priskirti prie A*7 lygio. Darytina išvada, kad institucijos įdarbintų ir priskirtų prie lygio taikant šią nuostatą pareigūnų padėtis turi būti laikoma kitokia nei kitos institucijos, kuri pasirinko netaikyti šios nuostatos, įdarbintų pareigūnų padėtis.
Iš tiesų tai, kad asmuo įtrauktas į tą patį rezervo sąrašą, nesvarbu taikant Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 13 straipsnio 2 dalį, nes, kaip jau buvo priminta, kiekviena institucija turi nuspręsti, ar taikyti šią nuostatą tam, kad teisininkas lingvistas būtų priskirtas prie A*7 lygio. Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką tik tos pačios institucijos, o ne skirtingų institucijų įdarbintų to paties konkurso laimėtojų padėtis yra tokia pati. Galiausiai, nors pagal viešosios tarnybos vienodo administravimo principą, įtvirtintą Amsterdamo sutarties 9 straipsnio 3 dalyje, visų Sąjungos institucijų visiems pareigūnams ir tarnautojams taikomi tie patys Pareigūnų tarnybos nuostatai, šis principas nereiškia, kad institucijos privalo vienodai naudotis Pareigūnų tarnybos nuostatuose joms suteikta diskrecija vertinti; atvirkščiai, personalo valdymo srityje joms taikomas autonomijos principas.
(žr. 55, 58 ir 59 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1997 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Gimenez prieš Regionų komitetą, T‑220/95, Rink. VT p. I‑A‑275 ir II‑775, 72 punktas.
2. Kadangi administracija turi didelę diskreciją nuspręsti, ar jai reikia naudotis šia nuostata, tam, kad ši nuostata išliktų veiksminga, administracija turi atsižvelgti į konkrečias aplinkybes, su kuriomis ji susidūrė, ir konkrečiai įvertinti galimą atitinkamos nuostatos taikymą.
Be to, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 13 straipsnio 2 dalį institucijos gali įdarbinti pareigūnus, kuriems pavedamos A*7 ar AD 7 lygio teisininko lingvisto pareigos; tai reiškia, kad Paskyrimų tarnyba neprivalo taikyti šios nuostatos ir naujai įdarbinti pareigūnai neturi subjektyvios teisės į priskyrimą prie tokio lygio.
Kadangi Paskyrimų tarnyba turi didelę diskreciją vertinti spręsdama, ar reikia naudotis Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 13 straipsnio 2 dalimi, vykdydamas sprendimo dėl priskyrimo prie lygio kontrolę teismas negali pakeisti Paskyrimų tarnybos atlikto vertinimo savuoju. Sąjungos teismas privalo apsiriboti patikrinimu, ar nebuvo esminių procedūrinių pažeidimų, ar priimdama sprendimą Paskyrimų tarnyba nesirėmė netikslia arba ne visa faktine medžiaga, ar šis sprendimas priimtas nepiktnaudžiaujant įgaliojimais, ar nėra padaryta akivaizdžios vertinimo klaidos, ar jis yra pakankamai motyvuotas ir ar Paskyrimų tarnyba akivaizdžiai klaidingai nesinaudojo savo diskrecija vertinti.
(žr. 75–77 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1995 m. spalio 5 d. Sprendimo Alexopoulou prieš Komisiją, T‑17/95, Rink. VT p. I‑A‑227 ir II‑683, 21 punktas; 2004 m. spalio 26 d. Sprendimo Brendel prieš Komisiją, T‑55/03, Rink. VT p. I‑A‑311 ir II‑1437, 60 punktas; 2005 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Righini prieš Komisiją, T‑145/04, Rink. VT p. I‑A‑349 ir II‑1547, 53 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2006 m. balandžio 26 d. Sprendimo Falcione prieš Komisiją, F‑16/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑3 ir II‑A‑1‑7, 49 punktas; 2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Giannopoulos prieš Tarybą, F‑111/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑253 ir II‑A‑1‑1415, 52 punktas.
3. Nors pareigūnas sutinka dirbti aukštesnio lygio darbo vietoje, remiantis lygio ir darbo vietos atitikties principu neatsiranda jokios pareigūno teisės į jo darbo vietos priskyrimą prie aukštesnio lygio.
Bet kokiu atveju jokioje Pareigūnų tarnybos nuostatų ar Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų nuostatoje nenumatyta pareiga administracijai atsižvelgti į ankstesnę konkurso laimėtojų padėtį siekiant priskirti juos prie lygio.
(žr. 89 ir 90 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1973 m. liepos 12 d. Sprendimo Tontodonati prieš Komisiją, 28/72, Rink. p. 779, 8 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimo Jongen prieš Komisiją, T‑18/90, Rink. p. II‑187, 27 punktas; 1999 m. liepos 6 d. Sprendimo Séché prieš Komisiją, T‑112/96 ir T‑115/96, Rink. p. I‑A‑115 ir II‑623, 182 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. kovo 12 d. Sprendimo Arpaillange ir kt. prieš Komisiją, F‑104/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑57 ir II‑A‑1‑273, 106 punktas.
4. Negalima ginčyti Pareigūnų tarnybos nuostatuose esančių įvairių Sąjungos įdarbintų asmenų kategorijų, pačių pareigūnų ar įvairių kategorijų tarnautojų, kuriems taikomos Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygos, skirtumų, nes kiekviena ši kategorija atitinka teisėtus Sąjungos administracijos poreikius ir funkcijų, kurias ji turi atlikti, pobūdį.
(žr. 93 punktą)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Palazzo prieš Komisiją, F‑57/08, Rink. VT p. I‑A‑1‑437 ir II‑A‑1‑2371, 38 punktas ir nurodyta teismo praktika.
5. Teisė reikalauti teisėtų lūkesčių apsaugos atsiranda kiekvienam asmeniui, esančiam tokioje padėtyje, kai administracija, suteikdama jam tikslias ir nuoseklias garantijas, paskatino pagrįstų lūkesčių atsiradimą.
Teisė reikalauti teisėtų lūkesčių apsaugos atsiranda, kai tenkinamos trys sąlygos. Pirma, suinteresuotasis asmuo iš Sąjungos administracijos turi būti gavęs tikslias, besąlygines ir nuoseklias garantijas, kylančias iš patvirtintų ir patikimų šaltinių. Antra, šios garantijos turi būti tokios, kad atsirastų asmens, kuriam jos skirtos, teisėtų lūkesčių. Trečia, šios garantijos turi atitikti Pareigūnų tarnybos nuostatus ar paprastai taikomas nuostatas, ar bent jau jų galimo neteisėtumo gali nepastebėti protingas ir apdairus pareigūnas, atsižvelgdamas į turimą informaciją ir galėdamas atlikti būtiną vertinimą.
Kalbant apie sprendimus priskirti prie lygio, galimas pokalbis su skyriaus vadovu negali būti laikomas informacija, kylančia iš patvirtintų ir patikimų šaltinių, nes šiuos sprendimus išimtinai priima Paskyrimų tarnyba.
(žr. 98, 99 ir 101 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1999 m. liepos 6 d. Sprendimo Forvass prieš Komisiją, T‑203/97, Rink. VT p. I‑A‑129 ir II‑705, 70 punktas; 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Wasmeier prieš Komisiją, T‑381/00, Rink. VT p. I‑A‑125 ir II‑677, 106 punktas; minėto Sprendimo Righini prieš Komisiją 130 ir 131 punktai; 2005 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Reynolds prieš Parlamentą, T‑237/00, Rink. VT p. I‑A‑385 ir II‑1731, 146 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Bui Van prieš Komisiją, F‑51/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑289 ir II‑A‑1‑1533, 55 punktas; 2010 m. gegužės 11 d. Sprendimo Maxwell prieš Komisiją, F‑55/09, 87 punktas.
6. Rūpestingumo pareiga atspindi abipusių teisių ir pareigų pusiausvyrą, Pareigūnų tarnybos nuostatais sukurtą esant santykiams tarp valdžios institucijų ir viešosios tarnybos tarnautojų. Dėl šios pareigos, be kita ko, reikalaujama, kad spręsdama dėl pareigūno situacijos tarnyba atsižvelgtų į visą informaciją, kuri gali lemti jos sprendimą, ir kad tai darydama ji atsižvelgtų ne tik į tarnybos, bet ir į atitinkamo pareigūno interesus. Vis dėlto pareigūnų teisės ir interesai yra saugomi nepažeidžiant galiojančių normų.
Dėl rūpestingumo pareigos negalima Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos galimybės pakeisti administracijos pareiga. Todėl tai, kad Paskyrimų tarnyba netaikė minėto 13 straipsnio 2 dalies, negali būti laikoma rūpestingumo pareigos pažeidimu.
(žr. 110 ir 111 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: minėto Sprendimo Forvass prieš Komisiją 53 ir 54 punktai ir nurodyta teismo praktika.
Tarnautojų teismo praktika: 2006 m. birželio 28 d. Sprendimo Grünheid prieš Komisiją, F‑101/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑55 ir II‑A‑1‑199, 149 punktas.