Language of document : ECLI:EU:C:1980:297

TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

1980 m. gruodžio 17 d.(*)

„Laisvas darbuotojų judėjimas“

Byloje 149/79

Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama patarėjo teisės klausimais Jean Amphoux, padedamo Aix-Marseille III universiteto Teisės ir politinių mokslų fakulteto profesoriaus Louis Dubouis, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: teisės patarėjas Mario Cervino, bâtiment Jean Monnet, Plateau du Kirchberg,

ieškovė,

prieš

Belgijos Karalystę, atstovaujamą užsienio reikalų ministro, kurio atstovas – Užsienio reikalų ministerijos direktorius užsienio prekybos ir bendradarbiavimo su besivystančiomis valstybėmis reikalams Robert Hoebaer, – nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Belgijos ambasada, 4 rue des Girondins, Residence Champagne,

atsakovę,

palaikomą

Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos Martin Seidel ir Eberhardt Grabitz, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados kancleris, 20-22 avenue Emile Reuter,

Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos G. Guillaume ir pavaduojančio atstovo P. Moreau Defarges, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Prancūzijos ambasada, 2 rue Bertholet,

Jungtinės Karalystės, atstovaujamos Assistant Treasury Solicitor W. H. Godwin, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Didžiosios Britanijos ambasada, 28 boulevard Royal,

įstojusių į bylą šalių,

dėl ieškinio, kuriuo siekiama, jog būtų pripažinta, kad Belgijos Karalystė, nustatydama pilietybės sąlygą priimant į darbą, kuriam netaikoma EEB sutarties 48 straipsnio 4 dalis, neįvykdė įsipareigojimų pagal EEB sutarties 48 straipsnį, taip pat pagal 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. Mertens de Wilmars, kolegijų pirmininkai P. Pescatore ir T. Koopmans, teisėjai Mackenzie Stuart, A. O’Keeffe, G. Bosco ir A. Touffait,

generalinis advokatas H. Mayras,

kancleris A. Van Houtte,

priima šį

Sprendimą

1        1979 m. rugsėjo 28 d. Teisingumo Teismo kanceliarijoje pateiktu pareiškimu Komisija pagal EEB sutarties 169 straipsnį kreipėsi į Teisingumo Teismą su ieškiniu, kuriuo buvo siekiama, jog būtų pripažinta, kad Belgijos Karalystė, ,,reikalaudama arba leisdama reikalauti turėti Belgijos pilietybę kaip priėmimo į darbą, kuriam netaikoma Sutarties 48 straipsnio 4 dalis, sąlygą, neįvykdė įsipareigojimų pagal EEB Sutarties 48 straipsnį ir pagal 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamentą 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje“ (OL L 257, p. 2).

2        Savo argumentuotoje nuomonėje ir savo ieškinyje Komisija bendrai rėmėsi Société nationale des chemins de fer belges (SNCB) ir Société nationale des chemins de fer vicinaux (SNCV) pateiktais „įvairiais darbo pasiūlymais“, susijusiais su nekvalifikuotų darbininkų darbo vietomis, taip pat „pastaraisiais metais“ Ville de Bruxelle ir Commune d'Auderghem skelbtais darbo pasiūlymais, ir tik kaip pavyzdžius nurodė šiuose pasiūlymuose nurodytas darbo vietas. Gavus informaciją, kurios Teisingumo Teismas paprašė per rašytinę ir žodinę proceso dalis ir kurią pateikė Belgijos Karalystės vyriausybė, ir po to, kai tas darbo vietas žodinės proceso dalies metu išvardino Komisija, o Belgijos vyriausybė to neginčijo, buvo galima sudaryti tikslų aptariamų darbo vietų sąrašą.

3        Iš šios informacijos ir šio sąrašo matyti, kad nurodytos darbo vietos – tai SNCB lokomotyvų vairuotojų-stažuotojų, krovikų, bėgių klojikų, iešmininkų ir signalizuotojų bei SNCV nekvalifikuotų darbininkų darbo vietos, taip pat ligoninių slaugių, vaikų auklėtojų, naktinių sargų, santechnikų, dailidžių, elektrikų, sodo darbininkų, architektų ir kontrolierių darbo vietos Ville de Bruxelle ir Commune d'Auderghem. Tačiau per tyrimą surinkta informacija neleido susidaryti tikslios nuomonės apie tai, kokio pobūdžio pareigas apėmė šios darbo vietos, kurių sąrašą buvo galima patikslinti.

4        Šias darbo vietas 1973–1977 metais pirmiau išvardytos valstybinės įmonės ir vietos valdžios institucijos iš tikrųjų siūlė viešuose skelbimuose arba spaudoje, tarp kitų reikalaujamų įdarbinimo sąlygų nurodydamos reikalavimą turėti Belgijos pilietybę.

5        1978 m. lapkričio 21 d. laišku Komisija Belgijos Karalystės vyriausybei pranešė, kad, jos „nuomone, tokia politika nesuderinama su EEB sutarties 48 straipsniu ir su Tarybos reglamento 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje nuostatomis“, ir taip šios valstybės narės atžvilgiu pradėjo EEB sutarties 169 straipsnyje numatytą procedūrą.

6        1979 m. sausio 15 d. laiške Nuolatinė Belgijos Karalystės atstovybė, be kita ko, atsakė:

–        kad nagrinėjama pilietybės sąlyga atitinka Belgijos Konstitucijos 6 straipsnio antrosios pastraipos nuostatas, pagal kurias „tik Belgijos piliečiai <...> gali būti priimti į darbą civilinėje ir karo tarnyboje, išskyrus išimtis, kurias specialiems atvejams galima nustatyti įstatymu“,

–        kad bet kuriuo atveju dėl Komisijos pateikto Sutarties 48 straipsnio 4 dalies aiškinimo tampa būtina kiekvienoje administracinėje įstaigoje atskirti darbus, susijusius su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, nuo darbų, kurie su tuo nesusiję, ir taip kyla problema, kurios sprendimą reikia surasti Bendrijos lygmeniu visoms valstybėms narėms.

7        Komisija nusprendė, kad ji negali sutikti su tokiais Belgijos vyriausybės argumentais. 1979 m. balandžio 2 d., remdamasi Sutarties 169 straipsniu, ji pateikė argumentuotą nuomonę, be kita ko, pažymėdama:

–        kad Belgijos Karalystė negali remtis savo Konstitucijos 6 straipsnio antrąja pastraipa, kad pateisintų praktiką įdarbinimo srityje, dėl kurios ji kaltinama,

–        kad Sutarties 48 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis taikoma tik tam darbui, kurio atlikimas susijęs su veiksmingu viešosios valdžios funkcijų vykdymu, t. y. kuris apima teisę priimti sprendimus privačių asmenų atžvilgiu arba nacionalinių interesų, ypač susijusių su valstybės vidaus ir išorės saugumu, svarstymą,

–        kad šios išimties taikymo sąlygos nėra įvykdytos darbų, kurių pobūdis yra kaip nurodytųjų aptariamuose darbo pasiūlymuose, atveju.

8        Kadangi Belgijos Karalystė per Komisijos nustatytus terminus neatsižvelgė į šią argumentuotą nuomonę, 1979 m. rugsėjo 27 d. Komisija pareiškė šį ieškinį.

9        Sutarties 48 straipsnio 4 dalis numato, kad „šio straipsnio nuostatos netaikomos darbui valstybės tarnyboje“.

10      Ši nuostata leidžia netaikyti 48 straipsnio 1–3 dalių visumai darbų, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su viešosios valdžios funkcijų ir funkcijų, skirtų bendriesiems valstybės ar kitų viešųjų institucijų interesams apsaugoti, vykdymu. Dėl tokių darbų iš esmės daroma prielaida, kad į juos priimti asmenys siejami ypatingu solidarumu valstybei ir teisių bei pareigų abipusiškumu, kuris ir sudaro pilietybės pagrindą.

11      Taigi 48 straipsnio 4 dalyje numatytos nuo to paties straipsnio pirmose trijose dalyse įtvirtintų judėjimo laisvės ir vienodo požiūrio principų nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sritis turėtų būti apibrėžta pagal minėtos 4 dalies tikslą. Tačiau 48 straipsnio 4 dalies taikymo srities apibrėžimas kelia ypatingų sunkumų, nes skirtingose valstybėse narėse viešoji valdžia yra prisiėmusi ekonominio ir socialinio pobūdžio įsipareigojimų arba dalyvauja veikloje, kuri neprilyginama įprastinėms valstybės tarnybos funkcijoms, tačiau dėl savo pobūdžio vis dėlto patenka į Sutarties taikymo sritį. Tokiomis aplinkybėmis išplėtus 48 straipsnio 4 dalyje numatytos išimties taikymą ir tiems darbams, kurie priskirtini valstybinėms ar kitoms institucijoms, kurias reglamentuoja viešoji teisė, tačiau neturi jokio ryšio su valstybės tarnybos uždaviniais, Sutartyje nustatyti principai būtų nebetaikomi daugeliui darbų ir sukurtų nelygybę tarp valstybių narių dėl valstybės ir tam tikrų ekonominių sektorių organizavimo skirtumų.

12      Todėl reikia išnagrinėti, ar ieškinyje nurodytos darbo vietos gali būti siejamos su valstybės tarnybos sąvoka 48 straipsnio 4 dalies, kuri turi būti vienodai aiškinama ir taikoma visoje Bendrijoje, prasme. Reikia pripažinti, kad pirmiau nurodytų skiriamųjų kriterijų taikymas konkrečiais atvejais kelia vertinimo ir atribojimo sunkumų. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad toks skirstymas priklauso nuo to, ar nagrinėjami darbai yra būdingi specifinei valstybės tarnybos veiklai tiek, kiek ji susijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu ir atsakomybe už valstybės bendrųjų interesų apsaugą.

13      Nors tam tikro darbo, kuris, net ir siūlomas viešosios valdžios institucijų, nepatenka į Sutarties 48 straipsnio 4 dalies taikymo sritį, atžvilgiu kitos valstybės narės darbuotojas, kaip ir piliečiu esantis darbuotojas, turi atitikti visas kitas įdarbinimo sąlygas, būtent susijusias su reikalaujamais kompetencija ir profesiniu pasirengimu, Sutarties 48 straipsnio pirmųjų trijų dalių ir Reglamento 1612/68 nuostatos neleidžia, kad būtų užkirstas kelias jį priimti į tokį darbą vien tik dėl jo pilietybės.

14      Grįsdama Belgijos vyriausybės pateiktą ir įstojusių į bylą šalių palaikomą argumentą, kad Sutarties 48 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos išimties taikymo sritis yra bendro pobūdžio, apimanti bet kokį darbą valstybės narės tarnyboje, ši vyriausybė rėmėsi Reglamento 1612/68 8 straipsnio specialiomis nuostatomis, pagal kurias darbuotojui iš kitos valstybės narės „gali būti neleidžiama dalyvauti valdymo organuose, reglamentuojamuose viešosios teisės, ir eiti pareigas, kurias reglamentuoja viešoji teisė“.

15      Ši nuostata ne tik nepagrindžia Belgijos vyriausybės argumento, bet, priešingai, patvirtina pirmiau pateiktą Sutarties 48 straipsnio 4 dalies išaiškinimą. Iš tikrųjų, kaip sutinka pati Belgijos vyriausybė, minėto reglamento straipsniu nėra siekiama neleisti darbuotojų iš kitų valstybių narių priimti į tam tikrą darbą, bet tiesiog suteikia galimybę, kad tam tikromis aplinkybėmis jiems būtų neleidžiama užsiimti tam tikra veikla, susijusia su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, pavyzdžiui, pateikiant pačios Belgijos vyriausybės pacituotus pavyzdžius – „profesinių sąjungų atstovams dalyvauti daugelio viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų, turinčių įgaliojimus veikti ekonomikos srityje, administracinėse tarybose“.

16      Taip pat Belgijos vyriausybė tvirtina, kad kai kurių valstybių narių konstituciniuose tekstuose aiškiai nurodoma darbo valstybės tarnyboje problema: pagrindinis principas šioje srityje yra – neleisti į jį priimti piliečiais nesančių asmenų, išskyrus tam tikras leidžiančias nukrypti nuostatas. Tokia, jos teigimu, yra ir Belgijos Konstitucijos 6 straipsnio taikymo sritis, pagal kurią „tik Belgijos piliečiai <...> gali būti priimti į darbą civilinėje ir karo tarnyboje, išskyrus išimtis, kurias specialiems atvejams galima nustatyti įstatymu“. Belgijos vyriausybė pati pareiškė neginčijanti, kad „Bendrijos norma yra viršesnė už nacionalinę normą“, tačiau ji mano, jog šių valstybių narių konstitucinės teisės panašumas turėtų būti panaudotas kaip aiškinimo elementas atskleidžiant 48 straipsnio 4 dalies prasmę ir atmetant Komisijos pateiktą 48 straipsnio 4 dalies išaiškinimą, galintį prieštarauti aptariamoms konstitucinėms nuostatoms.

17      Prancūzijos vyriausybė pateikė panašaus turinio argumentą, atkreipdama dėmesį į Prancūzijos teisėje valstybės tarnybos srityje taikomus principus, kurių pagrindą sudaro bendra koncepcija, grindžiama Prancūzijos pilietybės reikalavimu kaip priėmimo į bet kokį darbą valstybės tarnyboje, priklausantį nuo valstybės, savivaldybių ar kitų viešųjų įstaigų, sąlyga, nesuteikiant jokios galimybės atskirti šių darbų pagal jų pobūdį ar charakteristikas.

18      Teisinga yra tai, kad 48 straipsnio 4 dalis iš tiesų yra skirta tam, kad nuostatų, susijusių su darbuotojų judėjimo laisve, sistemoje būtų atsižvelgiama į minėto pobūdžio nuostatų buvimą. Tačiau taip pat, kaip pareiškime yra pripažinusi Prancūzijos vyriausybė, sąvokos „valstybės tarnyba“ 48 straipsnio 4 dalies prasme apibrėžimo negalima palikti absoliučiai valstybių narių diskrecijai.

19      Nepaisant to, kad Belgijos Konstitucijos tekste neatmetama galimybė, jog bendrai sąlygai turėti Belgijos pilietybę gali būti taikomos išimtys, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs, jog rėmimasis vidaus teisės sistemos nuostatomis, siekiant apriboti Bendrijos teisės nuostatų taikymo sritį, sukeltų grėsmę tos teisės vienovei ir veiksmingumui ir dėl to jis negali būti priimtinas. Ši taisyklė, kuri yra Bendrijos egzistavimo pagrindas, taip pat turi būti taikoma apibrėžiant Sutarties 48 straipsnio 4 dalies taikymo sritį ir ribas. Nors tiesa, kad tokia nuostata atsižvelgiama į teisėtą interesą, kurį turi valstybės narės nustatydamos, kad tam tikrus darbus, susijusius su viešosios valdžios funkcijų vykdymu ir bendrųjų interesų apsauga, gali dirbti tik jos piliečiai, kartu būtina išvengti, kad Sutarties nuostatų dėl darbuotojų judėjimo laisvės ir vienodo požiūrio į visų valstybių narių piliečius veiksmingumas ir taikymo sritis būtų ribojami valstybės tarnybos sąvokos aiškinimais, grindžiamais vien tik nacionaline teise ir kurie užkirstų kelią taikyti Bendrijos teisės normas.

20      Galiausiai Belgijos ir Prancūzijos vyriausybės įrodinėja, kad neleidimas užsienio darbuotojų priimti į darbą, kuris nesusijęs su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, tampa būtinas tada, kai, pavyzdžiui, įdarbinimas vyksta pagal statutines nuostatas, o į tą darbą priimti asmenys turi teisę siekti karjeros, kurios aukštesni lygiai apima viešajai valdžiai būdingas funkcijas ir pareigas. Vokietijos ir Didžiosios Britanijos vyriausybės priduria, kad toks neleidimas reikalingas dar ir dėl to, kad valstybės tarnybai būdingas lankstumas skiriant asmenį į pareigas ir kad dėl to darbuotojo funkcijos bei pareigos vėliau gali keistis ne tik jį paaukštinus, bet ir perkėlus į kitas pareigas toje pačioje tarnyboje arba į kitą ekvivalentiško lygmens tarnybą.

21      Tačiau šiuose prieštaravimuose neatsižvelgiama į tai, kad 48 straipsnio 4 dalis, numatanti darbą, susijusį su viešosios valdžios funkcijų vykdymu ir pareigų priskyrimu, siekiant apsaugoti bendrus valstybės interesus, suteikimu, leidžia valstybėms narėms atitinkamomis taisyklėmis nustatyti, kad tik jos piliečiai gali būti priimti į darbą, kuris susijęs su tokios valdžios ir tokių pareigų vykdymu tame pačiame karjeros lygyje, toje pačioje tarnyboje arba toje pačioje kategorijoje.

22      Vokietijos vyriausybės dėl šio paskutiniojo klausimo pateiktu argumentu, kad bet koks neleidimas kitų valstybių narių piliečiams būti paaukštintiems ar perkeltiems į tam tikras pareigas valstybės tarnyboje sukurtų diskriminaciją tokioje tarnyboje, neatsižvelgiama į tai, kad toks šios vyriausybės pateiktas 48 straipsnio 4 dalies aiškinimas, pagal kurį neleidžiama minėtų piliečių priimti į bet kokį darbą valstybės tarnyboje, apriboja šių piliečių teises labiau, nei tai yra būtina šia nuostata, išaiškinta pirmiau pateiktuose vertinimuose, siekiamų tikslų laikymuisi užtikrinti.

23      Teisingumo Teismas mano, kad apskritai aptariamų darbo vietų atžvilgiu bylos medžiagoje esanti informacija, kurią pateikė šalys per rašytinę ir žodinę proceso dalis, neleidžia pakankamai tiksliai įvertinti tikro joje nurodyto darbo pobūdžio, kad, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus vertinimus, būtų galima nustatyti, kurios iš šių darbo vietų nepatenka į valstybės tarnybos sąvoką Sutarties 48 straipsnio 4 dalies prasme.

24      Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nemano šiame etape galintis pasisakyti dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kuriuo kaltinama Belgijos vyriausybė. Todėl jis kviečia Komisiją ir Belgijos vyriausybę iš naujo išnagrinėti ginčijamą klausimą, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus vertinimus, ir kartu ar atskirai per nurodytą laikotarpį pranešti Teisingumo Teismui apie ginčo sprendimą, kurį joms pavyko kartu pasiekti, arba apie savo atitinkamas nuomones, atsižvelgiant į teisines aplinkybes, išplaukiančias iš šio sprendimo. Į bylą įstojusioms šalims bus suteikta galimybė atitinkamu metu pateikti Teisingumo Teismui savo pastabas dėl kiekvieno šio pranešimo ar pranešimų.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas, prieš priimdamas galutinį sprendimą dėl Komisijos pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo, nusprendžia:

1.      Komisija ir Belgijos Karalystė iš naujo turi išnagrinėti ginčijamą klausimą, atsižvelgdamos į šiame sprendime pateiktus teisinius vertinimus, ir iki 1981 m. liepos 1 d. pranešti Teisingumo Teismui tokio pakartotinio nagrinėjimo rezultatą. Po šios datos Teisingumo Teismas priims galutinį sprendimą.

2.      Atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

Mertens de Wilmars

Pescatore

Koopmans

Mackenzie Stuart

 

      O'Keeffe

Bosco

 

      Touffait

Paskelbta 1980 m. gruodžio 17 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

 

      Pirmininkas

A. Van Houtte

 

      J. Mertens de Wilmars


* Proceso kalba: prancūzų.