GENERALINIO ADVOKATO YVES BOT
NUOMONĖ,
pateikta 2008 m. balandžio 28 d.1(1)
Byla C‑66/08
Baudžiamoji byla
prieš
Szymon Kozłowski
(Oberlandesgericht Stuttgart (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – Europos arešto orderio nevykdymo pagrindai –Nuteistojo reintegracija – Bausmės vykdymas vykdančiosios valstybės narės teritorijoje – Vykdančiosios valstybės narės pilietis arba gyventojas – Nacionalinės teisės aktai, draudžiantys vykdyti Europos arešto orderį savo piliečio atžvilgiu, jei šis nesutinka būti perduotas – „Gyvenamosios vietos“ sąvoka vykdančiojoje valstybėje narėje“
1. Šioje byloje Teisingumo Teismo pirmą kartą prašoma pareikšti savo nuomonę dėl Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR(2) 4 straipsnio 6 punkto, kuriame numatytas Europos arešto orderio neprivalomo nevykdymo pagrindas.
2. Remiantis šia nuostata, vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija (toliau – vykdančioji teisminė institucija) gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę, jei ieškomas asmuo yra vykdančiosios valstybės narės pilietis, yra šioje valstybėje arba joje gyvena, su sąlyga, kad ši valstybė įsipareigoja pati užtikrinti bausmės vykdymą.
3. Oberlandesgericht Stuttgart (Štutgarto aukštesnysis apygardos teismas) (Vokietija), remdamasis Vokietijos Federacinės Respublikos pagal ES 35 straipsnį pateikta deklaracija, turi teisę pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl teisės tokio akto, kaip pagrindų sprendimas, priimto policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose srityje, išaiškinimo(3). Šis teismas siekia išsiaiškinti, kokiu atveju šio sprendimo 4 straipsnio 6 punkte nurodytas nevykdymo pagrindas gali būti taikomas Lenkijos piliečiui S. Kozłowski, dėl kurio Lenkijos Respublika išdavė arešto orderį, siekdama įvykdyti laisvės atėmimo bausmę, ir kuris šiuo metu Vokietijoje atlieka trejų metų ir šešių mėnesių trukmės laisvės atėmimo bausmę.
4. Jei konkrečiau, minėtas teismas teiraujasi, kokiu atveju S. Kozłowski gali būti laikomas esančiu arba gyvenančiu Vokietijoje, atsižvelgiant į šias aplinkybes: jis šalyje nebuvo nepertraukiamai, yra šalyje nesilaikydamas užsieniečių atvykimą ir buvimą reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų, nuolat joje vykdė nusikalstamas veikas ir galiausiai atlieka joje laisvės atėmimo bausmę.
5. Jis taip pat teiraujasi, kokios pasekmės to, kad suinteresuotasis asmuo nesutiko, kad Europos arešto orderis būtų vykdomas, ir kad pagal vidaus teisę Vokietijos pilietis, nesutinkantis, kad toks orderis būtų vykdomas, negali būti perduodamas kitos valstybės narės teisminėms institucijoms prieš savo valią.
6. Oberlandesgericht paprašė Teisingumo Teismo išnagrinėti šią bylą pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, numatytą Teisingumo Teismo statuto 23 a ir Procedūros reglamento 104 b straipsniuose, remdamasis tuo, kad S. Kozłowski, kurio laisvės atėmimo bausmė baigiasi 2009 m. lapkričio 10 d., gali būti išleistas į laisvę 2008 m. rugsėjo 10 dieną.
7. Teisingumo Teismas nepatenkino šio prašymo, remdamasis tuo, kad jį gavo iki 2008 m. kovo 1 d., t. y. nuostatų dėl prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka įsigaliojimo dienos. Tačiau jis nutarė taikyti šiam prašymui Procedūros reglamento 104 a straipsnyje numatytą pagreitintą procedūrą.
8. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 104 a straipsnio penktąją pastraipą, taikydamas pagreitintą procedūrą, Teismas priima sprendimą „išklausęs generalinį advokatą“. Tačiau dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo suformuluotų klausimų naujumo ir jų reikšmingumo Vokietijos Federacinės Respublikos teisinei sistemai manau esant reikalinga raštu išdėstyti motyvus, kuriais grindžiami Teisingumo Teismui mano siūlomi atsakymai.
9. Šioje nuomonėje Teisingumo Teismui bus siūloma visų pirma nuspręsti, kad valstybės narės teisės aktai, numatantys, kad šios valstybės pilietis negali būti perduotas kitos valstybės narės teisminėms institucijoms prieš savo valią, vykdant Europos arešto orderį, išduotą siekiant įvykdyti bausmę, prieštarauja pagrindų sprendimui. Manau, kad tokio pobūdžio teisės aktai neturėtų kliudyti kompetentingai Vokietijos teisminei institucijai vykdyti Europos arešto orderį, išduotą Lenkijos Respublikos dėl S. Kozłowski.
10. Toliau bus nagrinėjamos „buvimo“ ir „gyvenimo“ sąvokos pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme. Teisingumo Teismui bus siūloma nuspręsti, kad šios nuostatos prasme asmuo yra arba gyvena vykdančiojoje valstybėje narėje, jei ši valstybė yra jo pagrindinių interesų centras ir todėl, siekiant palengvinti asmens reintegraciją, bausmę reikia vykdyti šioje valstybėje. Pabrėžtina, kad vykdančioji teisminė institucija, vertindama, ar suinteresuotojo asmens situacija atitinka šią sąlygą, turi išnagrinėti visas reikšmingas atitinkamo asmens konkrečios situacijos faktines aplinkybes.
11. Toliau bus išdėstyti motyvai, kuriais remiantis, mano nuomone, aplinkybės, kad asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, nepertraukiamai buvo vykdančiojoje valstybėje narėje ir kad jis joje atlieka laisvės atėmimo bausmę, nėra svarbūs ar reikšmingi kriterijai vertinant, ar šis asmuo yra ar gyvena šioje valstybėje pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme.
12. Galiausiai paminėsiu, jog aplinkybės, kad suinteresuotasis asmuo yra vykdančiojoje valstybėje narėje nesilaikydamas užsieniečių atvykimą ir buvimą reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų ir kad joje nuolat vykdo nusikalstamas veikas, draudžia laikyti šį asmenį esančiu toje valstybėje ar jos gyventoju, jei šis asmuo yra Sąjungos pilietis, tik tokiu atveju, jei buvo priimtas Bendrijos teisei neprieštaraujantis sprendimas šį asmenį išsiųsti.
I – Teisinis pagrindas
A – Pagrindų sprendimas
13. Pagrindų sprendimu siekiama panaikinti ekstradicijos tarp valstybių narių procedūrą, numatytą įvairiuose šių šalių sudarytuose susitarimuose, ir pakeisti ją perdavimo tarp teisminių institucijų sistema(4). Ši sistema remiasi teismo sprendimų baudžiamosiose bylose abipusio pripažinimo principu, kuris laikomas teismų bendradarbiavimo „kertiniu akmeniu“(5). Europos arešto orderio mechanizmas, įgyvendinamas pagrindų sprendimu, remiasi „dideliu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu“(6).
14. Pagrindų sprendimo 1 straipsnis pavadintas „Europos arešto orderio apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“. Šiame straipsnyje nustatyta:
„1. Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę, arba sprendimą dėl įkalinimo.
2. Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.
3. Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje.“
15. Kai Europos arešto orderis išduodamas siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo, pagal pagrindų sprendimo 2 straipsnį bausmės ar įkalinimo terminas turi būti bent keturi mėnesiai.
16. 2 straipsnyje taip pat pateiktas 32 nusikalstamų veikų sąrašas, dėl kurių, jei išduodančioje valstybėje narėje už jas baudžiama laisvės atėmimu arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas bent treji metai, Europos arešto orderis turi būti vykdomas, nors vykdančiojoje valstybėje narėje už šias veikas nebaudžiama. Perduodama asmenį, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, už kitas nusikalstamas veikas, vykdančioji valstybė narė gali taikyti šių veikų baudžiamumo abiejose valstybėse reikalavimą.
17. Pagrindų sprendimo 3 ir 4 straipsniai atitinkamai skirti Europos arešto orderio privalomo bei neprivalomo nevykdymo pagrindams. Šio pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte numatyta:
„Vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį:
<…>
jei Europos arešto orderis yra išduotas, siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo, kai prašomas perduoti asmuo yra vykdančiojoje valstybėje arba yra jos pilietis ar gyventojas, ir toji valstybė imasi vykdyti bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo pagal savo vidaus teisę.“
18. Šį neprivalomo nevykdymo pagrindą papildo pagrindų sprendimo 5 straipsnio 3 punktas, taikomas siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Remiantis šia nuostata, kai asmuo, kurio atžvilgiu yra išduotas tokio pobūdžio Europos arešto orderis, yra vykdančiosios valstybės narės pilietis arba gyventojas, perdavimui gali būti taikomas reikalavimas, kad apklausus asmenį, jis būtų grąžintas vykdančiajai valstybei narei ir ten atliktų išduodančiojoje valstybėje narėje jam skirtą laisvės atėmimo bausmę arba įvykdytų sprendimą dėl įkalinimo.
19. Pagrindų sprendime taip pat numatomos asmens, kurio atžvilgiu išduotas Europos arešto orderis, teisės. Pagal šio pagrindų sprendimo 11 straipsnį kompetentinga vykdančioji teisminė institucija pagal savo šalies įstatymus privalo informuoti tą asmenį apie galimybę sutikti būti perduotam išduodančios valstybės narės teisminei institucijai (toliau – išduodančioji teisminė institucija).
20. Toks sutikimas turi būti duodamas vykdančiajai teisminei institucijai, kad būtų aišku, jog asmuo jį duoda savo noru, asmuo gali kreiptis į konsultantą ir, jei reikia, į vertėją. Sutikimas pažymimas protokole ir paprastai jo negalima atšaukti(7).
21. Pagal pagrindų sprendimo 15 straipsnį vykdančioji teisminė institucija, laikydamasi šiame pagrindų sprendime nustatytų terminų ir sąlygų, nusprendžia, ar asmuo turi būti perduotas. Remiantis tuo pačiu straipsniu, jei vykdančioji teisminė institucija mano, kad išduodančiosios valstybės narės pateiktos informacijos nepakanka, ji gali paprašyti skubiai pateikti būtiną papildomą informaciją.
22. Pagrindų sprendimo 17 straipsnyje nustatomi sprendimo dėl Europos arešto orderio vykdymo priėmimo terminai ir tvarka. Šis straipsnis numato:
„1. Europos arešto orderis nagrinėjamas ir vykdomas skubos tvarka.
2. Tais atvejais, kai prašomas perduoti asmuo sutinka būti perduotas, galutinis sprendimas dėl Europos arešto orderio vykdymo turėtų būti priimtas per dešimt dienų nuo tokio sutikimo davimo.
3. Kitais atvejais sprendimas dėl Europos arešto vykdymo turėtų būti priimtas per šešiasdešimt dienų nuo prašomo perduoti asmens arešto.
<…>“
23. Prašomas perduoti asmuo išduodančiajai teisminei institucijai perduodamas kuo greičiau, ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo galutinio sprendimo vykdyti Europos arešto orderį priėmimo. Vis dėlto, jei asmuo jau buvo nuteistas už kitą veiką nei nurodyta Europos arešto orderyje, vykdančioji teisminė institucija gali atidėti šio asmens perdavimą, kad bausmę jis galėtų atlikti vykdančiosios valstybės narės teritorijoje(8).
B – Nacionalinė teisė
24. Pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktas Vokietijos teisėje buvo įgyvendintas skirtingomis nuostatomis, atsižvelgiant į tai, ar suinteresuotasis asmuo yra Vokietijos pilietis, ar užsienietis.
25. Vokietijos piliečių padėtis reguliuojama 1982 m. gruodžio 23 d. Įstatymo dėl tarptautinės teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose (Gesetz über die internationale Rechtshilfe in Strafsachen) su pakeitimais, padarytais 2006 m. liepos 20 d. Įstatymu dėl Europos arešto orderio (Europäisches Haftbefehlsgesetz) (9), 80 straipsnio 3 dalyje. Šioje nuostatoje numatyta:
„Vokietijos piliečio ekstradicija bausmei įvykdyti leidžiama tik tokiais atvejais, jei atsakomybėn patrauktas asmuo, išaiškinus jam jo teises, su tuo sutinka, sutikimą pažymint posėdžio protokole. <...>“
26. Užsieniečiams, nesvarbu, ar jie kitos valstybės narės, ar trečiosios šalies piliečiai, galioja IRG 83b straipsnio 2 dalis. Joje nustatyta:
„Užsieniečio, turinčio įprastinę gyvenamąją vietą šalies teritorijoje, ekstradicijai taip pat gali būti nepritarta, jei:
<…>
b) ekstradicijos bausmės vykdymo tikslais atveju jis, kai išaiškinamos jo teises, neduoda sutikimo, pažymint tai posėdžio protokole, ir teiktina pirmenybė jo saugotinam interesui atlikti bausmę šalies teritorijoje <...>“
27. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, jog šios nuostatos, kuriomis privilegijuojami Vokietijos piliečiai, o užsieniečiai neskiriami į kitų valstybių narių ir trečiųjų šalių piliečius, buvo priimtos atsižvelgiant į 2005 m. liepos 18 d. Bundesverfassungsgericht (Federalinis konstitucinis teismas) (Vokietija) sprendimą, kuriame ankstesnis įstatymas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, nes kėlė neadekvačią grėsmę pagrindinei kiekvieno Vokietijos piliečio teisei nebūti išduotam(10).
28. Procedūriniu požiūriu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad sprendimą dėl Europos arešto orderio, išduoto užsieniečio atžvilgiu, vykdymo, kai suinteresuotasis asmuo nesutinka būti perduotas, priima Generalstaatsanwaltschaft (11) (Generalinė prokuratūra), o šį sprendimą kontroliuoja Oberlandesgericht.
II – Faktinės aplinkybės
29. Vokietijos teisminėms institucijoms buvo pateiktas prašymas išduoti S. Kozłowski pagal 2007 m. balandžio 18 d. Bydgoščiaus (Lenkija) teismo išduotą Europos arešto orderį, siekiant įvykdyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirtą penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
30. S. Kozłowski nesutiko būti perduotas. Generalstaatsanwaltschaft Stuttgart (Štutgarto generalinė prokuratūra), Vokietijos vykdančioji teisminė institucija, 2007 m. birželio 18 d. pranešė jam neketinanti atsižvelgti į nepritarimo ekstradicijai pagrindus. Jos teigimu, suinteresuotasis asmuo neturi įprastos gyvenamosios vietos Vokietijoje, o per kelis apsilankymus šioje valstybėje narėje tik siekė nusikalstamomis veikomis gauti papildomų pajamų prie savo nedidelės bedarbio pašalpos Lenkijoje ir materialinės tėvų paramos. Generalstaatsanwaltschaft taip pat nemato pagrindo atlikti nuodugnių ir daug laiko reikalaujančių tyrimų, kur, kada, pas ką ir kokiu tikslu prašomas perduoti asmuo buvo apsistojęs. Todėl ji paprašė Oberlandesgericht leisti vykdyti Europos arešto orderį.
31. Šiuo metu S. Kozłowski Štutgarto (Vokietija) pataisos įstaigoje atlieka trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, paskirtą dviem, 2006 m. liepos 27 d. ir 2007 m. sausio 25 d., Amtsgericht Stuttgart (Štutgarto apylinkės teismas) nuosprendžiais už nemažai sukčiavimo atvejų Vokietijoje.
32. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal dėl S. Kozłowski priimtus nuosprendžius jis yra nevedęs ir neturi vaikų. Vokiškai jis moka tik silpnai ar net išvis nemoka ir nuo 2002 m. yra priklausomas nuo alkoholio. Jis užaugo Lenkijoje. Baigęs mokyklą, mokėsi virėjo profesijos ir iki 2003 m. pabaigos dirbo virėju. S. Kozłowski metus laiko gavo 100 eurų per mėnesį dydžio bedarbio pašalpą. Paskutinė jo gyvenamoji vieta Lenkijoje buvo Sosne (Województwo kujawsko‑pomorskie – Kujavijos Pamario vaivadija).
33. Remiantis 2006 m. liepos 27 d. Sprendimu, 2005 m. vasarį S. Kozłowski norėdamas įsidarbinti atvyko į Vokietiją. Jis nereguliariai dirbo statybose ir išbuvo Vokietijoje iki suėmimo 2006 m. vasario 10 d. su pertrauka per Kalėdų atostogas.
34. Tačiau 2007 m. sausio 25 d. Sprendime teigiama, kad nuo 2005 m. sausio S. Kozłowski kelis kartus buvo Vokietijoje, tačiau iš esmės buvo išlaikomas savo tėvų. Per apklausą jis nurodė ketinęs atvykti į Vokietiją ir čia rasti darbą, kad galėtų padengti advokato išlaidas, susijusias su byla, dėl kurios dabar išduotas Europos arešto orderis,. Jis taip pat teigė, kad susipažino su blogais žmonėmis ir kad paleistas norėtų likti Vokietijoje.
III – Prašymas priimti prejudicinį sprendimą
35. Oberlandesgericht teigia, kad kilo tokie du klausimai. Pirmiausia, jis privalo nustatyti, ar S. Kozłowski įprasta gyvenamoji vieta buvo Vokietijos teritorijoje arba vis dar ten yra. Jei į šį klausimą būtų atsakyta neigiamai, teismas leistų vykdyti Europos arešto orderį, nes visos kitos Vokietijos teisėje šiuo atžvilgiu nurodytos sąlygos yra tenkinamos. Tačiau jei į klausimą būtų atsakyta teigiamai, Oberlandesgericht turėtų panaikinti Generalstaatsanwaltschaft sprendimą neatsižvelgti į nevykdymo pagrindus, nes šis sprendimas grindžiamas įprastos gyvenamosios vietos šalies teritorijoje nebuvimu.
36. Tiksliau teismas teiraujasi apie šių aplinkybių įtaką vertinant situaciją:
– S. Kozłowski buvimo Vokietijoje pertraukos per 2005 m. Kalėdas ir galbūt 2005 m. birželio bei 2006 m. vasario ir kovo mėnesiais,
– S. Kozłowski daugiau kaip 3 mėnesius po savo atvykimo į Vokietiją nedirbo ir pajamas pragyvenimui gavo iš esmės iš nusikalstamų veikų, o dėl to jo buvimo Vokietijoje teisėtumas atrodo abejotinas,
– tai, kad S. Kozłowski atlieka laisvės atėmimo bausmę.
37. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui iškilo klausimas, ar Vokietijos teisės aktai, kuriais įgyvendinamas pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktas, neprieštarauja nediskriminavimo principui. Jis prašo Teisingumo Teismo išreikšti nuomonę, ar ir kokia apimtimi galima skirtingai vertinti savo šalies piliečius ir užsieniečius, kurie yra Sąjungos piliečiai.
38. Dėl šių priežasčių Oberlandesgericht pateikė Teisingumo Teismui šiuos du klausimus:
„1) Ar [pagrindų sprendimo] 4 straipsnio 6 punkto taikymo tikslais asmuo gali būti laikomas „esančiu“ arba „gyvenančiu“ [vykdančiojoje] valstybėje narėje, nors šis asmuo:
a) [vykdančiojoje] valstybėje narėje nėra nepertraukiamai;
b) yra šalyje nesilaikydamas užsieniečių atvykimą ir buvimą joje reglamentuojančių teisės aktų;
c) sistemingai vykdo joje nusikalstamas veikas ir (arba)
d) atlieka joje laisvės atėmimo bausmę?
2) Ar toks [pagrindų sprendimo] 4 straipsnio 6 punkto įgyvendinimas, kad [vykdančiosios] valstybės narės piliečių perdavimas prieš jų valią siekiant įvykdyti bausmę visuomet draudžiamas, o kitų valstybių narių piliečių, kurių atžvilgiu išduotas Europos arešto orderis, perdavimui prieš jų valią gali būti pritarta kompetentingų institucijų nuožiūra, yra suderinamas su Sąjungos teise, visų pirma su nediskriminavimo principu ir Sąjungos pilietybės institutu pagal ES 6 straipsnio 1 dalį ir EB 12, EB 17 ir paskesnius straipsnius. Jei taip, ar į minėtus principus bent jau reikia atsižvelgti institucijoms naudojantis savo diskrecija?“
IV – Nagrinėjimas
39. Siūlau Teisingumo Teismui pirmiausia nagrinėti antrąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotą klausimą. Manau, prejudicinius klausimus reikėtų nagrinėti tokia tvarka, nes jei į antrąjį klausimą Teisingumo Teismas atsakytų, kad nediskriminavimo principas draudžia perduoti kitos valstybės narės, ne Vokietijos Federacinės Respublikos, pilietį prieš jo valią, jei perduoti Vokietijos pilietį be jo sutikimo draudžiama, pirmasis klausimas netektų prasmės.
A – Dėl antrojo prejudicinio klausimo
40. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antruoju klausimu prašo Teisingumo Teismo išaiškinti, ar skirtingas požiūris į Vokietijos ir kitų valstybių narių piliečius, numatytas Vokietijos teisės aktuose, kalbant apie asmens, kurio atžvilgiu išduotas Europos arešto orderis, nesutikimo pasekmes, neprieštarauja Bendrijos teisei.
41. Šis klausimas iškyla, nes pagal IRG 80 straipsnio 3 dalį draudžiama vykdyti Europos arešto orderį Vokietijos piliečio atžvilgiu, jei jis nesutinka būti perduotas, tačiau, remiantis IRG 83b straipsniu, atsisakymas perduoti kitos valstybės narės pilietį gali būti grindžiamas jo nesutikimu tik tada, jei bausmės vykdymas Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje pagrįstas saugotinu interesu.
42. Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar valstybės narės nacionalinės teisės normos, kaip antai IRG 80 straipsnio 3 dalis, neprieštarauja Bendrijos teisei. Taigi reikia išnagrinėti, ar pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia arba nedraudžia taikyti valstybės narės teisės aktus, kuriais draudžiama vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant įvykdyti bausmę, jei toks arešto orderis išduotas dėl tos valstybės piliečio ir šis asmuo nesutinka būti perduotas.
43. Taigi klausimas, ar kitos valstybės narės pilietis taip pat gali remtis tokiomis teisės normomis pagal nediskriminavimo principą, kyla tik tuomet, jei šios teisės normos neprieštarauja pagrindų sprendimui.
44. Vokietijos vyriausybės teigimu, IRG 80 straipsnio 3 dalis neprieštarauja pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktui, pagal kurį, primenu, vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant įvykdyti bausmę, kai prašomas perduoti asmuo yra vykdančiosios valstybės pilietis arba gyventojas.
45. Anot šios vyriausybės, ši pagrindų sprendimo nuostata suteikia valstybėms narėms galimybę numatyti specialų tautybe pagrįstą nevykdymo pagrindą. Vokietijos vyriausybė taip pat remiasi pagrindų sprendimo 5 straipsnio 3 dalimi, taikoma, kai Europos arešto orderis buvo išduotas siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, pagal kurią, kai asmuo, kurio atžvilgiu išduotas Europos arešto orderis, yra vykdančiosios valstybės narės pilietis arba gyventojas, ši valstybė perdavimą gali susieti su sąlyga, kad šis asmuo būtų grąžintas vykdančiajai valstybei narei ir ten atliktų išduodančiojoje valstybėje narėje jam skirtą bausmę.
46. Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad jos piliečiams taikoma išimtis pagrįsta išskirtiniu ir abipusiu ryšiu, siejančiu pilietį ir valstybę, kuriuo remiantis pilietis negalėtų būti pašalinamas iš tautinės bendruomenės. Be to, Vokietijos Federacinė Respublika išskirtinai suinteresuota savo piliečių reintegracija, kurią pagerintų bausmės atlikimas Vokietijoje. Todėl IRG 80 straipsnio 3 dalyje visiškai nenumatyta diskrecija, jei Vokietijos pilietis nesutinka būti perduotas.
47. Nesutinku su tokia pozicija. Iš tiesų pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto formuluotė gali būti suprantamas taip, kaip tvirtina Vokietijos vyriausybė. Tačiau ši nuostata nėra vienareikšmė. Ji taip pat gali būti suprantama taip, kad valstybės narės turi leisti savo teisminėms institucijoms kiekvienu atveju nuspręsti, ar vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant įvykdyti bausmę, ar nevykdyti, kai toks orderis išduotas dėl tos valstybės piliečio. Ši nuostata prasideda fraze „vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį.“
48. Todėl manau, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktas šiuo klausimu turi būti aiškinamas atsižvelgiant į sistemą, kurios dalis yra šis straipsnis, taip pat į šio straipsnio bei pagrindų sprendimo tikslus(12).
49. Nagrinėdamas šią sistemą ir tikslus tvirtinu, kad Vokietijos vyriausybės pozicija jiems prieštarauja dėl toliau nurodomų priežasčių. Pirmiausia pagrindų sprendime numatytoje sistemoje įtvirtinta, kad asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, nesutikimas pats savaime negali būti sprendimo nevykdyti arešto orderio pagrindas. Be to, sprendimas nevykdyti arešto orderio gali būti grindžiamas pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktu tik tada, jei bausmės vykdymas vykdančiojoje valstybėje narėje yra reikalingas siekiant palengvinti šio asmens reintegraciją. Galiausiai Vokietijos vyriausybės pozicija kelia grėsmę pagrindų sprendimo veiksmingumui, nes ji tam tikra prasme grąžina savų piliečių ekstradicijos draudimo principą, kurį Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas šiuo pagrindų sprendimu siekė panaikinti.
50. Kiekvienas punktas bus nagrinėjamas iš eilės. Tada bus prieita prie išvados, kad pagal Bendrijos teisės viršenybės ir šią teisę atitinkančio aiškinimo principus nacionalinis teismas neprivalo atsižvelgti į IRG 80 straipsnio 3 dalį ir ši nuostata neturėtų kliudyti perduoti S. Kozłowski.
1. Asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, nesutikimas pats savaime negali būti sprendimo nevykdyti arešto orderio pagrindas.
51. Pagrindų sprendime numatytos sistemos nagrinėjimas leidžia teigti, jog Europos arešto orderis susijęs su priverstiniu asmens perdavimu iš vienos valstybės narės į kitą.
52. Iš tikrųjų iš šios sistemos matyti, kad valstybės narės privalo vykdyti Europos arešto orderį, kaip parodo tiesioginės nuosakos vartojimas pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalies frazėje „valstybės narės vykdo Europos arešto orderį“ prancūzų kalba(13).
53. Iš to taip pat išplaukia, kad sprendimą atsisakyti vykdyti orderį gali priimti tik vykdančioji teisminė institucija, remdamasi specialiais nevykdymo pagrindais, kurių baigtinis sąrašas pateiktas pagrindų sprendimo 3 ir 4 straipsniuose. Būtina paminėti, kad asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, nesutikimas nėra minimas tarp šių privalomo ar neprivalomo nevykdymo pagrindų, išvardytų atitinkamai šiuose dviejuose straipsniuose.
54. Galimybė sutikti arba nesutikti būti perduotam yra viena iš asmens, kurio atžvilgiu išduotas Europos arešto orderis, teisių, minimų pagrindų sprendimo 11 straipsnyje. Tačiau vienintelė šios valios išraiškos teisinė pasekmė, aiškiai numatyta pagrindų sprendime, susijusi su terminu, per kurį vykdančioji teisminė institucija turi priimti galutinį sprendimą dėl Europos arešto orderio vykdymo.
55. Taigi, remiantis pagrindų sprendimo 17 straipsnio 2 ir 3 dalimis, tais atvejais, kai prašomas perduoti asmuo sutinka būti perduotas, galutinį sprendimą dėl Europos arešto orderio vykdymo vykdančioji teisminė institucija turėtų priimti per dešimt dienų nuo tokio sutikimo davimo, o jei asmuo nesutinka būti perduotas, toks sprendimas turėtų būti priimtas per šešiasdešimt dienų nuo prašomo perduoti asmens arešto.
56. Suteikiant suinteresuotajam asmeniui teisę sutikti būti perduotam, siekiama pagreitinti perdavimo procedūrą. Šis asmuo taip pat turi teisę sutrumpinti procedūros vykdančiojoje valstybėje narėje terminus ir tam tikrais atvejais laisvės atėmimo bausmės, paskirtos taikant Europos arešto orderį, šioje valstybėje trukmę. Todėl išduodančiojoje teisminėje institucijoje jis gali pasirodyti anksčiau tam, kad pareikštų savo teises.
57. Tačiau šioje pagrindų sprendime numatytoje sistemoje suinteresuotojo asmens sutikimas ar nesutikimas neturi privalomojo pobūdžio įtakos vykdančiosios teisminės institucijos sprendimui.
58. Galima manyti, kad suinteresuotojo asmens prieštaravimas paskatins vykdančiąją teisminę instituciją patikrinti, ar esama pagrindų sprendimo 3 ir 4 straipsniuose nurodytų nevykdymo pagrindų, kurių ji savo iniciatyva galbūt nebūtų tikrinusi, jei asmuo būtų sutikęs, atsižvelgdama į tokiu atveju itin trumpą perdavimo procedūros trukmę.
59. Turimi omenyje, pavyzdžiui, pagrindų sprendimo 3 straipsnio 2 dalyje ir 4 straipsnio 5 dalyje minimi pagrindai, taikomi tais atvejais, kai dėl Europos arešto orderyje nurodytų veikų kitoje valstybėje narėje ar trečiojoje šalyje priimtas galutinis nuosprendis, kuris yra įvykdytas arba kurio įvykdyti nebeįmanoma. Pagal šiuos straipsnius šie pagrindai yra arba gali būti nevykdymo pagrindai, nes apie juos „vykdančiajai teisminei institucijai yra pranešta“.
60. Jei suinteresuotasis asmuo nesutinka būti perduotas ir per apklausą vykdančiojoje teisminėje institucijoje remiasi kuriuo nors iš šių pagrindų, nors išduodančioji teisminė institucija nepranešė apie tokio pagrindo buvimą, manytina, kad vykdančioji teisminė institucija iš minėtos išduodančiosios teisminės institucijos pareikalaus suteikti papildomos informacijos, kad galėtų patikrinti pagrindo buvimą ir į tai atsižvelgti priimdama sprendimą.
61. Tačiau pagrindų sprendime aiškiai nenumatyta, kad vykdančioji teisminė institucija privalo į tai atsižvelgti, nes Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas pirmenybę teikia asmens perdavimui per labai trumpą laiką.
62. Be to, nevykdymo pagrindo, numatyto pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte, taikymas nepriklauso nuo suinteresuotojo asmens sutikimo ar nesutikimo, nors ir akivaizdu, kad tai yra aplinkybė, į kurią vykdančioji teisminė institucija turi atsižvelgti vertindama šį pagrindą.
63. Taigi šiame samprotavimų etape įsidėmėtina, kad asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, nesutikimas pats savaime neturėtų būti šio orderio nevykdymo pagrindas.
64. Šio nesutikimo nepaminėjimas tarp pagrindų sprendimo 3 ir 4 straipsniuose išvardytų nevykdymo pagrindų patvirtina pirmoje konstatuojamojoje dalyje išreikštą Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo siekį sutrukdyti asmeniui, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, slapstytis nuo teisingumo toje valstybėje narėje, kurioje jis įvykdė ar yra įtariamas įvykdęs nusikalstamą veiką.
65. Todėl, nesvarbu, ar suinteresuotasis asmuo sutinka, ar nesutinka būti perduotas išduodančiajai teisminei institucijai, priimti sprendimą dėl Europos arešto orderio vykdymo turi vykdančioji teisminė institucija ir atsisakyti vykdyti orderį ji gali tik sprendimu, pagrįstu būtent vienu iš pagrindų sprendimo 3 ir 4 straipsniuose minimų nevykdymo pagrindų.
66. Tokia valstybės narės teisės norma, kaip IRG 80 straipsnio 3 dalis, kurioje savo piliečio nesutikimas pripažįstamas absoliučiu nevykdymo pagrindu, prieštarauja pagrindų sprendimo sistemai.
67. Priešingai nei Vokietijos vyriausybė, nemanau, kad 4 straipsnio 6 punkto tikslas galėtų sumenkinti šią analizę.
2. Pagal 4 straipsnio 6 punktą siekiamas tikslas negali pateisinti absoliutaus negalėjimo vykdyti savo valstybės piliečio atžvilgiu išduotą Europos arešto orderį, kai šis pilietis nesutinka būti perduotas
68. Vokietijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose teigia ir Oberlandesgericht savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą tvirtina, kad pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte nurodyto nevykdymo pagrindo tikslas – palengvinti nuteistojo reintegraciją atlikus bausmę.
69. Žinoma, šis tikslas nėra aiškiai minimas pagrindų sprendime, nors jis ir buvo minimas Europos Bendrijų Komisijos pateiktame pasiūlyme(14). Komisija taip pat siūlė į atsisakymo perduoti pagrindams skirtą skirsnį įtraukti 33 straipsnį, pavadintą „Reintegracijos principas“, kurio 1 dalis buvo suformuluota taip:
„Galima atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį ieškomo asmens atžvilgiu, jei šis asmuo turi daugiau galimybių reintegruotis vykdančiojoje valstybėje narėje ir jei jis sutinka atlikti bausmę šioje valstybėje.
Tokiu atveju išduodančiojoje valstybėje narėje paskirta bausmė vykdoma vykdančiojoje valstybėje narėje pagal jos teisę, bet negali būti pakeista sankcija, kurią numato šios valstybės narės teisė už tokią pat nusikalstamą veiką.“
70. Pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktas skiriasi nuo šio pasiūlymo. Tačiau jis didžiąja dalimi išlaiko tą pačią esmę ir juo siekiama to paties tikslo – palengvinti nuteistojo reintegraciją. Tokios nuomonės laikosi ir visos į nagrinėjamą bylą įstojusios šalys. Ši pozicija grindžiama keletu argumentų.
71. Pirmiausia, toks tikslas išplaukia iš paties pagrindų sprendimo.
72. Be to, pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte numatyta, kad jo taikymas susietas su sąlyga, kad vykdančioji valstybė narė įsipareigoja vykdyti bausmę ar sprendimą dėl įkalinimo, priimtą išduodančiojoje valstybėje narėje. Atsižvelgiant į Europos arešto orderio sistemą, pagal kurią perdavimas laikomas principu, o nevykdymo pagrindai – šio principo išimtimis, sprendimas nevykdyti arešto orderio gali būti grindžiamas pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktu tik tada, jei egzistuoja teisėtas interesas vykdyti bausmę tos valstybės, kurioje suinteresuotasis asmuo buvo sulaikytas, teritorijoje.
73. Taip pat galima išanalizuoti ir pagrindų sprendimo 5 straipsnio 3 punktą, taikomą tais atvejais, kai Europos arešto orderis išduodamas siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Reikėtų priminti, kad pagal šią nuostatą vykdančiosios valstybės narės piliečio arba gyventojo perdavimas gali būti siejamas su sąlyga, kad jis būtų grąžintas šiai valstybei ir ten atliktų išduodančiojoje valstybėje narėje jam paskirtą bausmę.
74. Nematau kito teisėto intereso, išskyrus interesą palengvinti nuteistojo reintegraciją jo paties ir visos visuomenės, kurioje šis asmuo toliau gyvens atlikęs bausmę, labui.
75. Antra, šią analizę patvirtina ir keletas teisės aktų, kuriais valstybės narės ir Bendrijos institucijos įtvirtino, kad baudžiamoji sankcija turėtų būti ne tik bauginamojo pobūdžio, bet atlikti ir socializavimo funkciją.
76. Šią funkciją taip pat įtvirtino Europos Taryba tiek rekomendacijose dėl Europos penitencinių taisyklių (15), tiek 1983 m. kovo 21 d. Europos Tarybos konvencijoje dėl nuteistųjų asmenų perdavimo. Minėta funkcija minima ir Europos Parlamento rezoliucijoje dėl žmogaus teisių gerbimo Europos Sąjungoje (1997)(16), kurioje ši institucija primena, kad bausmės funkcija – pakeisti ir resocializuoti ir kad šiuo atveju tikslas – žmogiškoji ir socialinė kalinio reintegracija(17).
77. Tačiau, priešingai nei tvirtina Vokietijos vyriausybė, nemanau, kad Vokietijos piliečio, kuris nesutinka būti perduotas, resocializacija visais atvejais būtų geriau užtikrinama atliekant bausmę Vokietijoje. Kitaip tariant, nors tai, kad jis yra vykdančiosios valstybės narės pilietis, parodo itin tvirtą sąsają su šia valstybe, nesu įsitikinęs, jog šiuo ryšiu gali būti grindžiama neginčijama prezumpcija, kad bausmės vykdymas šioje valstybėje palengvina suinteresuotojo asmens resocializaciją.
78. Kaip įrodymą galima pateikti daug įvairių situacijų, su kuriomis kasdien susiduria valstybių narių teisminės institucijos. Taip pat galima įsivaizduoti atvejį Vokietijos piliečio, daugelį metų gyvenančio kitoje valstybėje narėje, ne Vokietijos Federacinėje Respublikoje, ir turinčio joje darbą ir šeimą, kuris privalo išvykti iš tos valstybės tik todėl, kad būtų įvykdyta jam šioje valstybėje paskirta bausmė. Nemanau, kad tokioje situacijoje būtų galima neginčijamai preziumuoti, kad suinteresuotojo asmens resocializacija būtų geriau užtikrinta Vokietijoje.
79. Todėl laikausi nuomonės, kad resocializacijos tikslas, kurio siekiama pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte, negali pateisinti to, kad valstybė narė nesuteikia savo teisminėms institucijoms jokios diskrecijos, kai Europos arešto orderis išduotas dėl jos piliečio, kuris nesutinka būti perduotas.
80. Kai Europos arešto orderis siekiant įvykdyti bausmę išduodamas dėl vykdančiosios valstybės narės piliečio ir pilietis nesutinka būti perduotas, mano nuomone, šios valstybės teisminė institucija, atsižvelgdama į konkrečią šio asmens situaciją bei kriterijus, kurie bus pateikti toliau šioje nuomonėje, privalo turėti galimybę patikrinti, ar bausmės vykdymas tos valstybės teritorijoje yra būtinas resocializacijai palengvinti.
81. Priešingas aiškinimas, palaikomas Vokietijos vyriausybės, mano nuomone, tam tikra prasme grąžina savo piliečių ekstradicijos draudimo principą, kurį pagrindų sprendimu siekiama panaikinti, ir todėl iš dalies sumažinamas šio sprendimo veiksmingumas.
3. Savo piliečių ekstradicijos draudimo principo panaikinimas pagrindų sprendime ir šio sprendimo veiksmingumas
82. Tai, kad valstybė neišduoda savo piliečių, yra tradicinis ekstradicijos teisės principas. Kelete valstybių narių tai yra konstitucinis principas(18). Jis pripažįstamas Europos konvencijoje dėl ekstradicijos, kurią 1957 m. gruodžio 13 d. pasirašė Europos Tarybai priklausančios valstybės ir kurios 6 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad kiekviena Konvenciją pasirašiusioji šalis turi teisę atsisakyti išduoti savo piliečius.
83. Tam, kad remiantis šiuo principu valstybės piliečiams nebūtų suteikiamas visiškas nebaudžiamumas už užsienyje įvykdytas nusikalstamas veikas, nacionaliniai teismai paprastai yra kompetentingi teisti už šias veikas pagal vidaus baudžiamąją teisę. Europos konvencijos dėl ekstradicijos 6 straipsnio 2 dalyje tai įtvirtinta kaip būtinas savo piliečių ekstradicijos draudimo principo elementas.
84. Paprastai ekstradicijos paskirtis – užsieniečio, kuris aptiktas valstybės teritorijoje, perdavimas užsienio teisminei institucijai. Tos valstybės piliečiams ši procedūra netaikoma, jie už užsienyje padarytas nusikalstamas veikas turi atsakyti nacionaliniuose teismuose, nepaisant kliūčių, su kuriomis šie teismai gali susidurti kvalifikuodami šias veikas, būtent su įrodymų surinkimu.
85. Savo piliečių ekstradicijos draudimo principas kyla iš valstybių suvereniteto savo piliečių atžvilgiu, abipusių valstybę ir piliečius siejančių pareigų ir pasitikėjimo kitų valstybių teisinėmis sistemomis trūkumo. Tarp šio principo pagrindų taip pat minima ir valstybės pareiga apsaugoti savo piliečius, kad jiems nebūtų taikoma užsienio baudžiamosios teisės sistema, kurios proceso jie nežino, nemoka kalbos ir sunkiai gali apsiginti(19).
86. Pagrindų sprendimas aiškiai panaikina šį principą tarp valstybių narių.
87. Kaip jau minėjau, šio sprendimo tikslas – panaikinti ekstradicijos procedūrą tarp valstybių narių ir ją pakeisti perdavimo sistema, pagal kurią vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti perduoti tik priimdama motyvuotą sprendimą, grindžiamą kuriuo nors iš pagrindų sprendimo 3 ir 4 straipsniuose išvardytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis.
88. Pagrindų sprendimo 3 straipsnis, skirtas privalomo nevykdymo pagrindams, nenumato jokių principinių ar sisteminių išimčių vykdančiosios valstybės narės piliečių naudai(20).
89. Pagal pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktą tai, kas asmuo yra vykdančiosios valstybės narės pilietis, laikoma aplinkybe, dėl kurios vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti arešto orderį, jei mano, kad bausmės vykdymas toje valstybėje yra būtinas suinteresuotojo asmens reintegracijai palengvinti. Be to, Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas šioje nuostatoje numatė, kad šis nevykdymo pagrindas turi būti vienodai taikomas vykdančiojoje valstybėje narėje gyvenantiems asmenims, o tai patvirtina, kad šis nevykdymo pagrindas nesiremia pačia pilietybe savaime.
90. Savo piliečių ekstradicijos draudimo principo panaikinimas pagrindų sprendime, jei reikia, dar patvirtinamas pereinamojo laikotarpio nuostatomis dėl Austrijos Respublikos, įtvirtintomis šio sprendimo 33 straipsnyje ir leidžiančiomis šiai valstybei narei taikyti šį principą, kol bus pakeista jos Konstitucija, bet ne ilgiau kaip iki 2008 m. gruodžio 31 dienos.
91. Toks panaikinimas yra logiškas, atsižvelgiant į principą, kurio pagrindu buvo priimtas pagrindų sprendimas.
92. Kaip ne kartą teigiama pagrindų sprendimo konstatuojamosiose dalyse ir straipsniuose, jis remiasi abipusio pripažinimo principu. Pagrindų sprendimo šeštoje konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad Europos arešto orderis baudžiamosios teisės srityje yra pirmoji konkreti priemonė, įgyvendinanti abipusio pripažinimo principą, kurį Europos Vadovų Taryba, susirinkusi 1999 m. spalio 15 ir 16 d. Temperėje, pavadino teisminio bendradarbiavimo „kertiniu akmeniu“.
93. Remiantis šiuo principu, sprendimas, priimtas vienos valstybės teisminės institucijos pagal šios valstybės teisę, tiesiogiai ir visa apimtimi galioja visoje Sąjungoje ir kompetentingos valstybių narių institucijos turi padėti vykdyti šį sprendimą taip pat kaip ir savo valstybės teisminių institucijų priimtus sprendimus(21). Taigi teismo sprendimas nuo šiol taikomas ne tik jį priėmusios valstybės teritorijoje, bet ir visoje Sąjungoje.
94. Iš to išplaukia, kad jei valstybės narės teisminė institucija prašo perduoti asmenį, dėl kurio priimtas įsiteisėjęs nuosprendis, arba siekdama patraukti šį asmenį baudžiamojon atsakomybėn, jos sprendimas turi būti savaime pripažįstamas ir vykdomas visose valstybėse narėse, nebent egzistuoja pagrindų sprendime minimi nevykdymo pagrindai. Kitaip tariant, sutikdamos kurti Europos teisminio bendradarbiavimo erdvę ir ypač Europos arešto orderio mechanizmą abipusio pripažinimo principo pagrindu, valstybės narės atsisakė suverenių galių apsaugoti savo piliečius nuo kitų valstybių narių teisminių institucijų vykdomų tyrimų ir jų paskirtų sankcijų.
95. Toks atsisakymas tapo galimas, nes, atsižvelgiant į pagrindų sprendimo dešimtą konstatuojamąją dalį, „Europos arešto orderio mechanizmas remiasi aukštu [dideliu] valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu“.
96. Pirmiausia šis pasitikėjimas buvo išreikštas tuo, kad valstybės narės atsisakė įgyvendinti savo teisę patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, remdamosi ne bis in idem principu, įtvirtintu Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo (22) 54 straipsnyje, pagal kurį asmuo, kurio teismo procesas vienoje valstybėje narėje yra galutinai pasibaigęs, už tas pačias veikas negali būti persekiojamas kitoje valstybėje narėje. Šiuo principu siekiama, kad asmuo, kuris naudojasi laisvo judėjimo teise, nebūtų persekiojamas už tas pačias veikas kelių valstybių narių teritorijoje.
97. 2003 m. vasario 11 d. Sprendime Gözütok ir Brügge (23) Teisingumo Teismas pabrėžė, kad šis principas, nepaisant sankcijos paskyrimo būdų, būtinai nulemia, kad valstybės narės turi pasitikėti viena kitos baudžiamosios teisės sistemomis ir kad kiekviena šių valstybių turi priimti kitose valstybėse narėse galiojančią baudžiamąją teisę, net jei jos pačios teisės taikymas lemtų kitokį sprendimą(24).
98. Šį pasitikėjimą lemia daugelis veiksnių. Viena vertus, visos valstybės narės, įkurdamos Europos Bendrijas ar į jas įstodamos, įrodė, kad yra teisinės valstybės, kuriose gerbiamos pagrindinės teisės, numatytos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytoje Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, o nuo 2000 m. gruodžio 7 d. – Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijoje. Be to, visos šios valstybės ne tik ratifikavo šią Konvenciją ir paskelbė Chartiją, bet ir taiko teisinės valstybės koncepciją, kaip pabrėžė Komisija pagrindų sprendimo pasiūlymo motyvų 1 punkte(25).
99. Nepaisant to, kad šiuo metu materialinė ir proceso baudžiamoji teisė Europos Sąjungos mastu nėra visiškai suderinta(26), valstybės narės sugebėjo pasiekti, kad vienose valstybėse narėse traukiant baudžiamojon atsakomybėn ir teisiant kitų valstybių narių piliečius būtų gerbiamos šių piliečių teisės ir kad jie galėtų tinkamai apsiginti, nepaisant kalbos sunkumų ir proceso neišmanymo.
100. Kita vertus, valstybės narės ir jos piliečių pasitikėjimas kitų valstybių teisingumo sistema yra logiškas ir neišvengiamas bendrosios rinkos ir Europos Sąjungos pilietybės sukūrimo rezultatas.
101. Taikydama EB sutartyje įtvirtintas judėjimo laisves, kiekviena valstybė narė įsipareigoja leisti kitų valstybių narių piliečiams savo teritorijoje vykdyti ekonominę veiklą, dirbti kaip laisvai samdomam ar darbo santykiais susijusiam darbuotojui tokiomis pat sąlygomis, kokias sudaro savo piliečiams.
102. Sukūrus Sąjungos pilietybę, buvo įveiktas papildomas etapas, nes kiekviena valstybė narė privalo savo teritorijoje priimti kitų valstybių narių piliečius, norinčius joje apsigyventi, jei šie piliečiai bent pirmus penkerius metus turi pakankamai lėšų ir socialinį draudimą. Valstybė jiems taip pat turi leisti dalyvauti vietos savivaldos bei Europos Parlamento rinkimuose. Galiausiai valstybių diplomatinių ir konsulinių įstaigų apsauga turi būti prieinama bet kuriam trečiojoje valstybėje esančiam Sąjungos piliečiui, jei jis neturi galimybės pasinaudoti tos valstybės narės, kurios pilietis yra, apsauga.
103. Bendrosios rinkos sukūrimas ir Sąjungos pilietybė palaipsniui įpareigojo valstybes nares kitų valstybių piliečius vertinti taip pat kaip ir savus vis daugiau ekonominio, socialinio ir politinio gyvenimo sričių. Šie procesai taip pat suteikia galimybę kiekvienam piliečiui išvykti gyventi ar dirbti į pasirinktą Sąjungos valstybę narę kaip ir bet kuriam tos valstybės piliečiui.
104. Atėjo metas prie šio teisinio samprotavimo pridurti vienodą požiūrį teismuose. Kitaip tariant, kadangi Sąjungos pilietis nuo šiol visose valstybėse narėse daugeliu atveju turi tokias pačias teises kaip ir tos valstybės piliečiai, teisinga, kad jis turėtų ir tokias pačias pareigas baudžiamosiose bylose ir kad įvykdęs nusikalstamą veiką būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir teisiamas tos valstybės teismuose kaip ir jos pačios piliečiai.
105. Galiausiai reikia pabrėžti, kad pagrindų sprendime įtvirtintas savo piliečių ekstradicijos draudimo principo panaikinimas neatima iš vykdančiosios teisminės institucijos galimybės imtis bet kokių suinteresuotojo asmens apsaugos priemonių, jei ypatingais atvejais paaiškėja, kad prašymas perduoti kelia grėsmę pagrindinėms šio asmens teisėms. Taigi nekalbama apie aklą vykdančiosios valstybės narės pasitikėjimą ar pasitikėjimą be jokių garantijų.
106. Nors pagrindų sprendimo, kaip ir bet kurio antrinės teisės akto, galiojimas priklauso nuo jo suderinamumo su pagrindinėmis teisėmis (27) ir valstybės narės, įgyvendindamos šį sprendimą, kaip ir bet kurį kitą Bendrijos teisės aktą, privalo šias teises gerbti(28), Taryba pagrindų sprendimo 1 straipsnio 3 dalyje pabrėžė, kad šiame sprendime įtvirtinta pareiga perduoti jokiu būdu neturi pažeisti pagrindinių teisių ir ES 6 straipsnyje įtvirtintų principų.
107. Taigi vykdančioji teisminė institucija tam tikrais išimtiniais atvejais gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, kai, kaip teigiama pagrindų sprendimo dvyliktoje konstatuojamojoje dalyje, „yra objektyvių priežasčių manyti, kad minėtas arešto orderis yra išduotas, siekiant persekioti ar bausti asmenį dėl jo (jos) lyties, rasės, religijos, etninės kilmės, tautybės, kalbos, politinių įsitikinimų ar seksualinės orientacijos arba kad to asmens padėtis gali būti pažeista dėl bet kurios iš tų priežasčių“.
108. Be to, taip pat reikia priminti, kad valstybei narei priėmus materialines ar proceso baudžiamąsias nuostatas, pažeidžiančias ES 6 straipsnyje įtvirtintus principus, Taryba gali sustabdyti pagrindų sprendimo vykdymą, taikydama ES 7 straipsnį, kaip nurodoma šio sprendimo dešimtoje konstatuojamojoje dalyje.
109. Įvairių garantijų įtvirtinimas pagrindų sprendime, kuris pats teisės nesukuria, nes šios garantijos jau yra Bendrijos teisės sistemos dalis, parodo Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo siekį, kad pagrindų sprendimu įdiegtos naujovės, pavyzdžiui, savo piliečių ekstradicijos draudimo principo panaikinimas, nesumenkintų pagrindinių teisių apsaugos.
110. Taigi valstybės narės, nepakenkdamos pagrindų sprendimo veiksmingumui, savo vidaus teisėje negali priimti nuostatų, kuriomis būtų įtvirtinta nuolatinė išimtis jų piliečių naudai.
111. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Teisingumo Teismui siūloma nuspręsti, jog pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia valstybės narės teisės normas, kuriomis draudžiama vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant įvykdyti bausmę, kai tokio pobūdžio arešto orderis išduotas dėl tos valstybės piliečio ir šis pilietis nesutinka būti perduotas.
112. Toliau bus nagrinėjama, kokias išvadas turėtų padaryti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jei Teisingumo Teismas pateiktų tokį išaiškinimą.
4. Bendrijos teisės viršenybės ir šią teisę atitinkančio aiškinimo principų pasekmės
113. Pagrindų sprendimai – tai antrinės teisės aktai, Europos Sąjungos teisinėje sistemoje atsiradę dėl Amsterdamo sutarties, kurioje valstybės narės įtvirtino Europos Sąjungos, įkurtos Mastrichto sutartimi, tikslą sukurti tikrą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę. Skirtingai nuo teisės aktų, kurie gali būti priimti taikant Mastrichto sutartį bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse, pagrindų sprendimai yra privalomojo pobūdžio, nes pagal ES 34 straipsnio 2 dalies b punktą jie „valstybėms narėms yra privalomi rezultatų, kuriuos reikia pasiekti, atžvilgiu, bet palieka nacionalinėms valdžios institucijoms galimybę pasirinkti jų įgyvendinimo formą ir būdus“.
114. Suteikdamos Tarybai galią priimti tokius privalomojo pobūdžio aktus, kurių apibrėžimas beveik toks pat kaip direktyvų, kurios gali būti priimamos Europos bendrijos kompetencijai priklausančiose srityse, valstybės narės sutiko perduoti Europos Sąjungai dalį savo kompetencijos baudžiamosiose bylose, kai tai būtina siekiant įgyvendinti ES sutarties VI antraštinėje dalyje įtvirtintus tikslus ir remiantis subsidiarumo principu.
115. Taigi motyvai, kuriais remdamasis Teisingumo Teismas 1964 m. liepos 15 d. Sprendime Costa (29) nusprendė, kad, laisva valia sutikusios perduoti savo kompetencijas Bendrijai, valstybės narės negali remtis jokiu vidaus teisės aktu, prieštaraujančiu privalomojo pobūdžio Bendrijos teisės aktui, taikomi ir pagrindų sprendimui. Pagrindų sprendimas, kaip bet kuris privalomojo pobūdžio Bendrijos teisės aktas, yra viršesnis už bet kokias, net ir konstitucines ar pagrindinio įstatymo, vidaus teisės nuostatas(30).
116. Tiesa, ES sutartyje numatytų šios viršenybės užtikrinimo priemonių, kai vidaus teisės nuostata prieštarauja pagrindų sprendimui, taikymo sritis yra ne tokia plati kaip tų, kurios gali būti taikomos pagal EB sutartį.
117. Viena vertus, skirtingai nuo EB sutarties, ES sutartyje nenumatyta Komisijos galimybė pateikti ieškinį dėl įsipareigojimų nevykdymo valstybei, neįvykdžiusiai savo įsipareigojimų. Pagal ES 35 straipsnio 7 dalį pagrindų sprendimo netaikymas ar netinkamas jo taikymas gali lemti tik ginčą tarp valstybių narių, kurį turi spręsti Taryba ir kuris gali būti perduotas Teisingumo Teismui, jei neišsprendžiamas per šešis mėnesius.
118. Kita vertus, pagrindų sprendimo nuostatų, kurios nebuvo perkeltos arba buvo perkeltos netinkamai, nacionaliniai teismai negali taikyti tiesiogiai. Pagal ES 34 straipsnio 2 dalies b punktą pagrindų sprendimai nėra tiesiogiai veikiantys.
119. Tačiau nacionaliniai teismai gali imtis visų priemonių, kad būtų atsižvelgta į šių sprendimų turinį, ir taip užtikrinti jų viršenybę. 2005 m. birželio 16 d. Sprendime Pupino (31) Teisingumo Teismas nusprendė, kad kai kyla prieštaravimas tarp pagrindų sprendimo ir vidaus teisės nuostatos, nacionalinis teismas privalo laikytis Bendrijos teisę atitinkančio aiškinimo principo. Šis principas reiškia, kad, taikydamas nacionalinę teisę, ją aiškinantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai daryti kuo labiau atsižvelgdamas į pagrindų sprendimo nuostatas ir tikslus, kad pasiektų juo siekiamą rezultatą ir laikytųsi ES 34 straipsnio 2 dalies b punkto(32).
120. Šis principas netaikomas tik tokioms situacijoms, kai vidaus teisė negali būti taip taikoma, nes tai būtų taikymas contra legem(33).
121. Nagrinėjamoje byloje kitų valstybių narių piliečių, kaip antai S. Kozłowski, padėtis Vokietijos teisėje reguliuojama IRG 83b straipsnio 2 dalies b punktu, kurio suderinamumas su pagrindų sprendimu neatrodo ginčytinas.
122. Iš tiesų šis straipsnis nustato, kad užsieniečio, turinčio įprastą gyvenamąją vietą šalies teritorijoje, ekstradicijai gali būti nepritarta, jei ekstradicijos bausmės vykdymo tikslais atveju išaiškinus, kokios yra jo teisės, jis neduoda sutikimo ir jei teiktina pirmenybė jo saugotinam interesui atlikti bausmę nacionalinėje teritorijoje. „Saugotino intereso, kuriam teiktina pirmenybė“ sąvoka gali būti taikoma remiantis tikslu, kuriuo grindžiamas pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte numatytas nevykdymo pagrindas.
123. Tačiau, kadangi IRG 80 straipsnio 3 dalis, mano nuomone, nesuderinama su pagrindų sprendimu ir kadangi ši nuostata taikoma tik Vokietijos piliečiams, manyčiau, kad pagal Bendrijos teisę atitinkančio aiškinimo principą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neturėtų į tai atsižvelgti ir turėtų taikyti IRG 83b straipsnio 2 dalies b punktą. Kitaip tariant, nediskriminavimo principas, kuriuo remiantis IRG 80 straipsnio 3 dalies nuostatos, palankios Vokietijos piliečiams, turėtų būti taikomos ir kitų valstybių narių piliečiams, atsižvelgiant pirmiausia į tai, kad pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte piliečiai ir gyventojai vertinami vienodai, neturėtų būti taikomas, nes 80 straipsnio 3 dalis prieštarauja pagrindų sprendimui, kuris yra viršesnis už bet kurią Bendrijos teisei prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą.
124. Toks sprendimas neperžengia Bendrijos teisę atitinkančio aiškinimo pareigos ribų, nes jis neįpareigoja nacionalinio teismo aiškinti savo nacionalinę teisę contra legem. Šiuo atžvilgiu situacija šioje byloje skiriasi nuo tos, kurią Teisingumo Teismas nagrinėjo byloje, kurioje buvo priimtas 2004 m. spalio 5 d. Sprendimas Pfeiffer ir kt.(34). Pastarojoje byloje vidaus teisės nuostata, specialiai reglamentuojanti ieškovų pagrindinėje byloje padėtį, prieštaravo Bendrijos teisei ir buvo keliamas klausimas, ar Bendrijos teisę atitinkančio aiškinimo principas gali įpareigoti nacionalinį teismą taikyti ne šią nuostatą, o kitą, bendresnio pobūdžio vidaus teisės normą.
125. Nagrinėjamoje byloje S. Kozłowski paprasčiausiai turėtų būti taikomos vidaus teisės nuostatos, remiantis pagrindų sprendimo tikslais taikytinos būtent jo situacijoje.
126. Taigi Teisingumo Teismui siūloma papildyti atsakymą į antrąjį prejudicinį klausimą paminint, kad pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo taikyti S. Kozłowski vidaus teisės nuostatas, taikomas kitų valstybių narių piliečiams, remiantis pagrindų sprendimo tikslu. Bendrijos teisę atitinkančio aiškinimo principas draudžia vidaus teisėje numatytą Vokietijos piliečiams, kurie nesutinka būti perduoti, palankų nevykdymo pagrindą, remiantis nediskriminavimo principu, taikyti kitų valstybių narių piliečiams.
B – Pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte minima „gyventojo“ sąvoka
127. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktas turėtų būti aiškinamas taip, kad asmuo gali būti laikomas esančiu arba gyvenančiu vykdančiojoje valstybėje narėje, nors šis asmuo:
– šalyje nėra nepertraukiamai,
– yra šalyje nesilaikydamas užsieniečių atvykimą ir buvimą joje reglamentuojančių teisės aktų,
– sistemingai vykdo joje nusikalstamas veikas ir
– atlieka joje laisvės atėmimo bausmę.
128. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo patikslinti, ką apima sąvokos „yra“ ir „gyvena“ vykdančiojoje valstybėje narėje, minimos pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte, ir ar bent viena iš klausime išvardytų aplinkybių yra reikšminga pripažįstant asmenį „esančiu“ ar „gyvenančiu“.
129. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kreipiasi į Teisingumo Teismą, nes šios dvi sąvokos pagrindų sprendime nėra apibrėžtos. Šis sprendimas taip pat nenukreipia nei į kitus Bendrijos teisės aktus, apibrėžiančius gyvenamosios ar buvimo vietos sąvokas, nei į valstybių narių teisę, siekiant apibrėžti šių sąvokų turinį.
130. Čekijos ir Olandijos vyriausybės teigia, kad šių sąvokų apibrėžimas turi būti paliktas vertinti kiekvienai valstybei narei. Su tokia pozicija nesutinku.
131. Pagrindų sprendimu siekiama įgyvendinti privalomo perdavimo tarp valstybių narių teisminių institucijų sistemą, kuriai vykdančioji teisminė institucija gali prieštarauti tik remdamasi kuriuo nors iš šiame pagrindų sprendime aiškiai numatytų nevykdymo pagrindų. Veiksmingas šio pagrindų sprendimo taikymas, mano nuomone, reikalauja, kad jo 4 straipsnio 6 punkte minimas nevykdymo pagrindas visose valstybėse narėse būtų apibrėžiamas vienodai.
132. Keletas valstybių narių ir Komisija taip pat laikėsi nuomonės, kad pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte numatyto nevykdymo pagrindo perkėlimas į vidaus teisę turi būti paliktas kiekvienos valstybės narės diskrecijai. Šalių teigimu, ši nuostata turėtų būti suprantama kaip leidžianti valstybėms narėms pasirinkti, ar numatyti teisminėms institucijoms galimybę remtis šiuo nevykdymo pagrindu, ar ne.
133. Nesutinku su tokiu aiškinimu. Kaip jau minėta, pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte numatytu nevykdymo pagrindu siekiama palengvinti nuteistojo reintegraciją. Kadangi toks asmuo, jei jis yra Sąjungos pilietis, turi teisę keliauti ir apsistoti visose valstybėse narėse, jo reintegracijos sėkmė susijusi ne tik su vykdančiąja valstybe nare, bet ir su kitomis valstybėmis narėmis ir jose gyvenančiais žmonėmis.
134. Taip pat galima samprotauti ir apie trečiųjų šalių piliečius. Kadangi Šengeno erdvėje vidinė pasienio kontrolė panaikinta, jie gali laisvai judėti šioje erdvėje. Jie taip pat gali keliauti ir apsistoti visoje Sąjungoje kaip valstybės narės piliečio šeimos nariai.
135. Iš to išplaukia, kad atsivėrus sienoms valstybės narės tapo solidariai atsakingos už kovą su nusikalstamumu. Todėl pasirodė reikalinga sukurti Europos baudžiamosios teisės erdvę, kad judėjimo laisvių įgyvendinimas nepakenktų visuomenės saugumui.
136. Todėl, mano nuomone, būtina perkelti pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punktą į valstybių narių teisę, kad Europos arešto orderio taikymas nepakenktų nuteistojo reintegracijai, taigi, ir teisėtam visų valstybių narių interesui vykdyti nusikalstamumo prevenciją, kurį siekiama apsaugoti šiuo nevykdymo pagrindu.
137. Dėl sąvokų „yra“ ir „gyvena“ vykdančiojoje valstybėje narėje reikšmės, kaip ir Austrijos, Lenkijos, Suomijos vyriausybės ir Komisija, laikausi nuomonės, kad šios sąvokos turi būti aiškinamos atskirai, atsižvelgiant į pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto paskirtį, šio sprendimo visumą ir jo tikslus.
138. Gyvenamosios vietos sąvokos apibrėžimai kituose Bendrijos teisės aktuose buvo suformuluoti būtent atsižvelgiant į tų aktų visumą ir tikslą, kurie nesutampa su pagrindų sprendimo visuma ir paskirtimi. Taigi jomis negalima remtis aiškinant pagrindų sprendime minimą gyvenamosios vietos sąvoką. Tačiau į jas šiuo tikslu vis dėlto gali būti atsižvelgta(35), kaip ir į 1972 m. sausio 18 d. Europos Tarybos ministrų komiteto priimtą rezoliuciją (72)1 dėl teisinių sąvokų „gyvenamoji vieta“ ir „buvimo vieta“ suvienodinimo, kuria remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas(36).
139. Nagrinėjant pagrindų sprendimo paskirtį, darytina išvada, kad jo 4 straipsnio 6 punkte įvardytas nevykdymo pagrindas turi būti apibrėžtas siaurai. Šis pagrindas leidžia nepaisyti privalomumo perduoti, numatyto pagrindų sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje. Taigi tai yra taisyklės išimtis.
140. Tokį samprotavimą pagrindžia ir trumpas laikotarpis, per kurį vykdančioji teisminė institucija turi priimti sprendimą dėl Europos arešto orderio vykdymo.
141. Taip pat aptariau, kad pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto tikslas yra palengvinti asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, reintegraciją. Atsižvelgiant į šį tikslą ir siaurą reikšmę, kurią suponuoja pagrindų sprendimo paskirtis, būtina apibrėžti šioje nuostatoje minimas sąvokas „yra“ ir „gyvena“.
142. Vieta, kurioje asmuo, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė ar dėl kurio priimtas sprendimas dėl įkalinimo, yra arba gyvena, yra reikšminga jo reintegracijai, nes reintegracijos tikslas – padėti asmeniui vėl rasti vietą visuomenėje, t. y. šeimos, socialinėje ir profesinėje aplinkoje, kurioje jis gyveno prieš nuteisiamas ir į kurią greičiausiai sugrįš atlikęs bausmę.
143. Rekomendacijose dėl penitencinių taisyklių Europos Tarybos valstybės narės taip pat išreiškė norą, kad įkalinimas būtų vykdomas kiek įmanoma suteikiant kaliniui galimybę išlaikyti ir stiprinti ryšius su šeima. Įkalinimas taip pat neturi sudaryti kaliniui įspūdžio, kad jis atskirtas nuo visuomenės. Galiausiai dėl vykdomos pasirengimo laisvei programos, kuri įgyvendinama laisvės atėmimo įstaigoje arba paleidžiant lygtinai, asmeniui turėtų būti lengviau rasti darbą ar į jį sugrįžti atlikus bausmę(37).
144. Taigi šių rekomendacijų įgyvendinimas reikalauja, kad, vykdant laisvės atėmimo bausmę ar sprendimą dėl įkalinimo, kalinio ryšiams su šeima ir jo socialine bei profesine aplinka būtų kuo mažiau pakenkta.
145. Iš šių teiginių galima padaryti tokias išvadas dėl pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte minimų sąvokų „yra“ ir „gyvena“ apibrėžimo.
146. Viena vertus, manyčiau, jog šių sąvokų turinys nesiskiria, kaip patvirtina aplinkybė, kad pagrindų sprendimo 5 straipsnio 3 punkte minimas tik gyventojas. Kita vertus, jos susijusios su situacija, kai asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, turi ryšį su vykdančiąja valstybe nare, į kurį atsižvelgusi šios valstybės teisminė institucija gali nuspręsti, jog bausmė turi būti vykdoma toje valstybėje, kad atliktų reintegracijos funkciją. Taigi „gyvenamosios vietos“ sąvoka pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme turi būti suprantama kaip vieta, kurioje yra pagrindinių asmens interesų centras.
147. Mano nuomone, ši sąvoka taip pat apibrėžia faktinę situaciją, atsiradusią iš daugelio kriterijų, iš kurių svarbiausi, Austrijos, Lenkijos, Suomijos vyriausybių ir Komisijos siūlymu, šeiminiai ir socialiniai ryšiai, kalbos mokėjimas, gyvenamojo būsto, darbo turėjimas, buvimo valstybėje trukmė ir suinteresuotojo asmens noras joje gyventi atlikus laisvės atėmimo bausmę.
148. Šis sąrašas neturėtų būti baigtinis, nes, mano nuomone, vykdančioji teisminė institucija, prieš taikydama pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte numatytą nevykdymo pagrindą, turėtų įvertinti konkrečią suinteresuotojo asmens situaciją.
149. Iš šio samprotavimo galime padaryti tokias išvadas dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvardytų aplinkybių.
150. Pirmiausia, aplinkybė, kad suinteresuotasis asmuo vykdančiojoje valstybėje narėje nebuvo nepertraukiamai, neturėtų kelti abejonių dėl to asmens ryšio su šia valstybe. Asmuo gali išvykti į užsienį atostogų ar vykdydamas profesinę veiklą, bet tai nereiškia jo pagrindinių interesų centro perkėlimo.
151. Taigi aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje S. Kozłowski išvyko iš Vokietijos 2005 m. birželį, per tų pačių metų Kalėdų atostogas ir 2006 m. vasarį bei kovą, savaime neparodo, kad suinteresuotojo asmens pagrindinių interesų centras buvo kitur, o ne šioje valstybėje.
152. Antra, aplinkybė, kad asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, vykdančiojoje valstybėje narėje atlieka laisvės atėmimo bausmę vykdydamas nuosprendį, nėra reikšmingas kriterijus nei įrodant, nei paneigiant gyventojo statusą.
153. Kaip jau aptarta, sąvoka „gyvenamoji vieta“ pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme turi būti suprantama kaip vieta, kurioje yra asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, pagrindinių interesų centras ir į kurią jis ketina sugrįžti atlikęs bausmę. Kriterijai, kuriais remiantis ši vieta nustatoma, skirti tam, kad būtų įvertintas asmens sąsajos su vykdančiosios valstybės narės visuomene stiprumas.
154. Taigi sąvoka „gyvenamoji vieta“ pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme išreiškia suinteresuotojo asmens siekį ir būtinai nurodo vietą, kurioje jis naudojasi arba gali naudotis savo teisėmis.
155. Todėl vieta, kurioje asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, atlieka laisvės atėmimo bausmę, šiuo atžvilgiu visiškai nereikšminga, nes ši vieta priklauso ne nuo jo pasirinkimo, o nuo teisminių institucijų, ir toje vietoje jis negali naudotis didele dalimi savo teisių.
156. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo taip pat teiraujasi, ar aplinkybė, kad asmuo yra vykdančiojoje valstybėje narėje nesilaikydamas užsieniečių atvykimą ir buvimą joje reglamentuojančių teisės nuostatų, ir aplinkybė, kad jis šalyje nuolat vykdo nusikalstamas veikas, draudžia pripažinti šiam asmeniui gyventojo statusą. Teismui taip pat kyla klausimas, ar aplinkybė, kad šis asmuo nuolat vykdo nusikalstamas veikas, savaime draudžia pripažinti, kad jis turi įprastą gyvenamąją vietą.
157. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimus grindžia tuo, kad pagal nacionalinę teisę S. Kozłowski buvimo Vokietijoje teisėtumas praėjus trims mėnesiams kelia abejonių, nes jis nedirbo ir pajamas pragyvenimui iš esmės gavo vykdydamas nusikalstamas veikas.
158. Nyderlandų vyriausybės teigimu, bausmės vykdymas vykdančiojoje valstybėje narėje reiškia, kad suinteresuotasis asmuo galės likti šioje valstybėje atlikęs bausmę. Įvykdžius šią sąlygą, gali būti pasiektas pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte numatytas reintegracijos tikslas.
159. Tai reiškia, kad, vykdančiajai teisminei institucijai nusprendus, jog suinteresuotasis asmuo neturi teisės likti vykdančiojoje valstybėje narėje atlikęs bausmę, nebėra prasmės taikyti pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkte numatytą nevykdymo pagrindą.
160. Tačiau, kai vykdančioji teisminė institucija vertina, ar suinteresuotasis asmuo gali pasilikti vykdančiojoje valstybėje narėje atlikęs bausmę, atsižvelgdama į tai, kad šis asmuo yra šalyje pažeisdamas nacionalinį įstatymą dėl užsieniečių atvykimo ir buvimo šalyje ir kad jis joje nuolat vykdo nusikalstamas veikas, ji privalo paisyti Bendrijos teisės reikalavimų ir nepažeisti pagrindinių teisių.
161. Taigi situacija skiriasi, kai suinteresuotasis asmuo yra Sąjungos pilietis ir kai jis yra trečiosios šalies pilietis.
162. Trečiųjų valstybių piliečių atvykimo ir buvimo Sąjungos valstybėse narėse sąlygų reglamentavimas pagal dabartinę Bendrijos teisę didžiąja dalimi priklauso valstybių narių kompetencijai. Bendrijos teisė šių piliečių padėtį iš esmės reguliuoja tik tais atvejais, kai jie yra Sąjungos piliečio šeimos nariai arba valstybės, su kuria Bendrija yra sudariusi susitarimą, piliečiai ar kai jie patenka į direktyvos dėl teisės į šeimos susijungimą (38) arba direktyvos dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (39) reguliavimo sritį.
163. Todėl, jei pagal vykdančiosios valstybės narės teisę aplinkybė, kad trečiosios šalies pilietis vykdančiojoje valstybėje yra neteisėtai ir joje nuolat vykdo nusikalstamas veikas, draudžia jam likti šioje valstybėje atlikus bausmę, jei tik taip nepažeidžiamos teisės, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, šis asmuo negali būti laikomas gyventoju pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme.
164. Tačiau situacija skiriasi, jei asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, kaip antai S. Kozłowski, yra Sąjungos pilietis.
165. Kaip teigia Komisijos ir kaip įtvirtinta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB (40) vienuoliktoje konstatuojamojoje dalyje, pagrindinę ir asmeninę gyvenimo kitoje valstybėje narėje teisę tiesiogiai Sąjungos piliečiams suteikia Sutartis, ir ji nepriklauso nuo administracinių procedūrų atlikimo priimančiojoje valstybėje narėje.
166. Žinoma, ši teisė nėra absoliuti. Pirmus penkerius metus ji pripažįstama, jei suinteresuotasis asmuo turi pakankamai lėšų ir sveikatos draudimą, kad jis netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai. Tačiau nuolatinių pajamų nebuvimas negali savaime lemti išsiuntimo iš šalies.
167. Remiantis Direktyvos 2004/38 šešiolikta konstatuojamąja dalimi, išsiųsti suinteresuotąjį asmenį iš šalies galima tik tada, jei jis tampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai. Todėl priimančioji valstybė narė turėtų išnagrinėti, ar tai nėra laikini sunkumai, ir atsižvelgti į gyvenimo joje trukmę, asmenines aplinkybes ir suteiktos paramos dydį.
168. Todėl aplinkybė, kad S. Kozłowski neturi nuolatinių pajamų ir kad jis tuo pažeidė Vokietijos teisės nuostatas, reglamentuojančias užsieniečių atvykimą ir buvimą šalyje, savaime neparodo, kad jis negali likti vykdančiojoje valstybėje narėje atlikęs laisvės atėmimo bausmę. Savaime ši aplinkybė nedraudžia pripažinti suinteresuotąjį asmenį tos valstybės gyventoju, nes jis nebuvo išsiųstas iš šalies pagal Bendrijos teisę(41).
169. Be to, dėl nusikalstamų veikų vykdymo valstybėje narėje Sąjungos piliečiui gali būti atimta teisė likti šioje valstybėje, tačiau tam turi būti priimtas sprendimas išsiųsti iš šalies pagal Direktyvos 2004/38 27‑33 straipsniuose numatytas griežtas sąlygas.
170. Būtina priminti, kad toks sprendimas gali būti priimtas tik ypatingomis aplinkybėmis, kai suinteresuotojo asmens elgesys kelia realų ir pakankamai rimtą pavojų pagrindiniam visuomenės interesui. Be to, prieš priimdama sprendimą išsiųsti asmenį iš šalies dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priimančioji valstybė narė turi pirmiausia atsižvelgti į tai, kiek ilgai atitinkamas asmuo gyveno jos teritorijoje, į jo amžių, sveikatos būklę, šeiminę ir ekonominę padėtį, socialinę ir kultūrinę integraciją priimančiojoje valstybėje narėje ir jo sąsajas su kilmės šalimi.
171. Darytina išvada, jog aplinkybė, kad Sąjungos pilietis nuolat vykdė nusikalstamas veikas vykdančiosios valstybės narės teritorijoje, savaime nedraudžia pripažinti šį asmenį „gyventoju“ pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme. Ši aplinkybė neparodo, kad suinteresuotojo asmens pagrindinių interesų centras yra ne šioje valstybėje.
172. Iš to taip pat išplaukia, jog aplinkybė, kad toks pilietis gyvena vykdančiojoje valstybėje narėje pažeisdamas jos teisės normas, reglamentuojančias užsieniečių atvykimą ir buvimą šalyje, ir kad jis joje nuolat vykdo nusikalstamas veikas, draudžia jam suteikti „gyventojo“ statusą pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme tik tokiu atveju, jei šis asmuo buvo išsiųstas iš šalies pagal Bendrijos teisę.
173. Atsižvelgiant į šiuos svarstymus, siūloma Teisingumo Teismui atsakant į pirmąjį prejudicinį klausimą nuspręsti, kad asmuo yra arba gyvena vykdančiojoje valstybėje narėje pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme, jei toje valstybėje yra šio asmens pagrindinių interesų centras ir dėl to bausmės atlikimas toje valstybėje būtinas, kad būtų palengvinta jo reintegracija. Vertindama, ar ši sąlyga įvykdyta, vykdančioji teisminė institucija turi išnagrinėti visas reikšmingas individualios suinteresuotojo asmens situacijos aplinkybes.
174. Be to, aplinkybės, kad asmuo, kurio atžvilgiu išduotas Europos arešto orderis, vykdančiojoje valstybėje narėje buvo nepertraukiamai ir joje atlieka laisvės atėmimo bausmę, nėra reikšmingi kriterijai vertinant, ar šis asmuo yra ar gyvena šioje valstybėje pagrindų sprendimo 4 straipsnio 6 punkto prasme. Galiausiai aplinkybės, kad atitinkamas asmuo yra vykdančiojoje valstybėje narėje pažeisdamas jos teisės normas, reglamentuojančias užsieniečių atvykimą ir buvimą šalyje, ir kad jis joje nuolat vykdo nusikalstamas veikas, draudžia jam suteikti esančio šioje valstybėje asmens ar gyventojo statusą, jei šis asmuo yra Sąjungos pilietis, tik tokiu atveju, jei jo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas išsiųsti iš šalies pagal Bendrijos teisę.
V – Išvada
175. Remdamasis prieš tai pateiktais teiginiais, siūlau Teisingumo Teismui į Oberlandesgericht Stuttgart pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti šitaip:
„1. 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos 4 straipsnio 6 punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia valstybės narės teisės normas, kuriomis draudžiama vykdyti Europos arešto orderį, išduotą siekiant įvykdyti bausmę, kai tokio pobūdžio arešto orderis išduotas tos valstybės piliečio atžvilgiu ir šis pilietis nesutinka būti perduotas.
Pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo taikyti S. Kozłowski vidaus teisės nuostatas, taikomas kitų valstybių narių piliečiams, remiantis pagrindų sprendimo 2002/584 tikslu. Bendrijos teisę atitinkančio aiškinimo principas draudžia vidaus teisėje numatytą Vokietijos piliečiams, kurie nesutinka būti perduoti, palankų nevykdymo pagrindą taikyti kitų valstybių narių piliečiams, remiantis nediskriminavimo principu.
2. Asmuo yra arba gyvena vykdančiojoje valstybėje narėje pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkto prasme, jei toje valstybėje yra šio asmens pagrindinių interesų centras, todėl bausmės atlikimas toje valstybėje būtinas, kad būtų palengvinta jo resocializacija.
Vertindama, ar ši sąlyga įvykdyta, vykdančioji teisminė institucija turi išnagrinėti visas reikšmingas individualios suinteresuotojo asmens situacijos aplinkybes.
Aplinkybės, kad asmuo, kurio atžvilgiu išduotas Europos arešto orderis, vykdančiojoje valstybėje narėje buvo nepertraukiamai ir joje atlieka laisvės atėmimo bausmę, nėra reikšmingi kriterijai vertinant, ar šis asmuo yra ar gyvena šioje valstybėje pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 6 punkto prasme.
Aplinkybės, kad atitinkamas asmuo yra vykdančiojoje valstybėje narėje pažeisdamas jos teisės normas, reglamentuojančias užsieniečių atvykimą ir buvimą šalyje, ir kad jis joje nuolat vykdo nusikalstamas veikas, draudžia jam suteikti esančio šioje valstybėje asmens ar gyventojo statusą, jei šis asmuo yra Sąjungos pilietis, tik tokiu atveju, jei jo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas išsiųsti iš šalies pagal Bendrijos teisę.“