GENERALINIO ADVOKATO
NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,
pateikta 2012 m. gegužės 24 d.(1)
Byla C‑170/11
Maurice Robert Josse Marie Ghislain Lippens,
Gilbert Georges Henri Mittler,
Jean Paul François Caroline Votron
prieš
Hendrikus Cornelis Kortekaas,
Kortekaas Entertainment Marketing BV,
Kortekaas Pensioen BV,
Dirk Robbard De Kat,
Johannes Hendrikus Visch,
Euphemia Joanna Bökkerink,
Laminco GLD N‑A,
Ageas NV, buvusi Fortis NV
(Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose – Įrodymų rinkimas – Reglamentas Nr. 1206/2001 – Materialinė taikymo sritis – Vienos valstybės narės teismo atliekama kitoje valstybėje narėje gyvenančių liudytojų apklausa – Liudytojai, kurie taip pat yra šalys pagrindinėje byloje – Prievartos priemonės – Galima pareiga taikyti vieną iš minėtame reglamente nurodytų įrodymų rinkimo būdų arba galimybė įgyvendinti valstybėje narėje, kurioje posėdžiauja aptariamas teismas, galiojančioje proceso teisėje numatytus įrodymų rinkimo būdus – Nacionalinės teisės taikymas likusiems klausimams“
I – Įžanga
1. Šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma priimti sprendimą dėl 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamento Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose(2) išaiškinimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai prašo išaiškinti minėto reglamento 1 straipsnio 1 dalį, kurioje apibrėžiama to reglamento materialinė taikymo sritis ir kuriame nurodyti du teismų bendradarbiavimo būdai, kuriuos gali taikyti valstybės narės(3) teismas, kai jam reikia rinkti įrodymus kitoje valstybėje narėje.
2. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikė Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandai) dėl pagrindinėje byloje Nyderlandų teisme pareikšto ieškinio Belgijoje nuolat gyvenantiems atsakovams, kuriuos ieškovai prašo iš anksto apklausti kaip liudytojus. Nors jie išreiškė pageidavimą būti išklausyti prancūzų kalba jų gyvenamosios vietos šalyje, siūlydami bylą nagrinėjančiam teismui remiantis Reglamentu Nr. 1206/2001 pateikti prašymą Belgijos teisminėms institucijoms, teismas atmetė šį prašymą ir pasakė, kad apklausa turėtų būti vykdoma Nyderlanduose, o liudytojai turi būti pašaukti į tą teismą pagal nacionalinę proceso teisę.
3. Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti, ar valstybės narės teismas, norintis apklausti liudytoją, kuris šiuo atveju yra ginčo šalis ir kuris gyvena kitos valstybės narės teritorijoje, privalo taikyti Reglamentu Nr. 1206/2001 nustatytus tyrimo metodus, ar turi galimybę toliau taikyti metodus, numatytus valstybės narės, kurioje jis posėdžiauja, galiojančiomis proceso normomis, ir, jei reikia, taikyti prievartos priemones, jei liudytojas atsisako atvykti. Todėl reikia pirmą kartą nustatyti, ar Reglamentu Nr. 1206/2001 išsamiai ir išimtinai reglamentuojamas vienos valstybės narės prašymas surinkti įrodymus kitoje valstybėje narėje, ar jis palieka vietos kitiems būdams gauti tuos įrodymus.
II – Teisinis pagrindas
A – Reglamentas Nr. 1206/2001
4. Reglamento Nr. 1206/2001 preambulėje nurodyta:
„<…>
(2) Kad vidaus rinka veiktų tinkamai, teismų tarpusavio bendradarbiavimas renkant įrodymus turėtų pagerėti, o svarbiausia turėtų tapti paprastesnis ir spartesnis.
<…>
(7) Kadangi dažnai prieš priimant sprendimą civilinėje ar komercinėje byloje iki teismo vienoje valstybėje narėje būna labai svarbu surinkti įrodymus kitoje valstybėje narėje, Bendrijos veikla negali būti apribota tik teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ar komercinėse bylose perdavimu, kuris nustatytas 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1348/2000 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ar komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse[(4)]. Dėl to būtina toliau gerinti valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimą įrodymų rinkimo srityje.
(8) Veiksminga civilinių ar komercinių bylų nagrinėjimo tvarka reikalauja, kad prašymų dėl įrodymų rinkimo perdavimas ir vykdymas tarp valstybių narių teismų turi būti atliekamas tiesiogiai ir greičiausiomis priemonėmis.
<…>
(15) Kad būtų lengviau rinkti įrodymus, teismui valstybėje narėje pagal jo valstybės narės teisę turėtų būti sudaryta galimybė rinkti įrodymus tiesiogiai kitoje valstybėje narėje, jeigu jai priimtina tai, ir prašomosios valstybės narės centrinės įstaigos arba kompetentingos institucijos nustatytomis sąlygomis.
<…>“
5. Reglamento Nr. 1206/2001 1 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Šis reglamentas taikomas civilinėms ar komercinėms byloms, kai valstybės narės teismas pagal tos valstybės teisės nuostatas prašo:
a) kitos valstybės narės kompetentingo teismo surinkti įrodymus; arba
b) tiesiogiai surinkti įrodymus kitoje valstybėje narėje.
2. Prašymas negali būti rengiamas siekiant gauti įrodymų, kurie nėra skirti naudoti jau prasidėjusiame ar numatomame teismo procese.“
6. To paties reglamento 3 skirsnyje esančiuose 10–16 straipsniuose nustatyta tvarka, pagal kurią prašomasis teismas renka įrodymus (vadinamasis „netiesioginis“ bendradarbiavimo būdas).
7. Reglamento Nr. 1206/2001 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „prašomasis teismas prašymą vykdo pagal savo valstybės narės teisę“.
8. Šio reglamento 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad netiesioginis rinkimas vykdomas dalyvaujant šalims; joje pasakyta:
„Jeigu prašančiojo teismo valstybės narės teisė numato, šalys ir jų atstovai, jeigu tokie yra, turi teisę dalyvauti prašomajam teismui renkant įrodymus.“
9. To reglamento 13 straipsniu leidžiama taikyti prievartos priemones, kai taikomas netiesioginis įrodymų rinkimo metodas; jame nustatyta:
„Prireikus prašomasis teismas, vykdydamas prašymą, taiko atitinkamas prievartos priemones tokiais atvejais ir tokiu mastu, kaip numatyta prašomojo teismo valstybės narės teisėje, kai prašymą, parengtą tuo pačiu tikslu, vykdo [pateikia] jo nacionalinės institucijos arba viena iš suinteresuotų šalių.“
10. Reglamento 17 straipsnyje, kuris reglamentuoja prašančiojo teismo tiesioginį įrodymų rinkimą (vadinamasis „tiesioginis“ bendradarbiavimo metodas), numatyta:
„1. Jeigu teismas prašo, kad įrodymai būtų tiesiogiai renkami kitoje valstybėje narėje, jis prašymą paduoda <…> tos valstybės centrinei įstaigai arba kompetentingai institucijai <…>.
2. Tiesiogiai įrodymai gali būti renkami tik savanorišku pagrindu, nesiimant prievartinių priemonių.
Jeigu tiesioginis įrodymų rinkimas reiškia, kad asmuo turi būti apklaustas, prašantysis teismas informuoja tą asmenį, kad apklausa vyks savanorišku pagrindu.
3. Įrodymus renka teisėjas arba bet kuris kitas asmuo, toks kaip ekspertas, kuris bus paskirtas pagal prašančiojo teismo valstybės narės teisę.
<…>“
B – Nacionalinė teisė
11. Liudytojų apklausą ir išankstinę liudytojų apklausą Nyderlanduose reglamentuoja civilinio proceso kodeksas (Wetboek van Burgerlijke Rechtsvordering, toliau – WBR)(5).
12. Pagal WBR 164 straipsnį:
„1. Šalys taip pat gali būti šaukiamos į teismą kaip liudytojos.
<…>
3. Jei šalis, kuri turi duoti parodymus kaip liudytoja, neatvyksta į teismo posėdį, neatsako į jai pateiktus klausimus arba atsisako pasirašyti po parodymais, teismas gali tuo remdamasis padaryti reikiamas išvadas.“
13. WBR 165 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „visi asmenys, kurie įstatymo nustatyta tvarka šaukiami į teismą kaip liudytojai, privalo atvykti ir liudyti“.
14. WBR 176 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Jeigu tarptautinėje sutartyje arba ES reglamente nenumatyta kitaip, liudytojui gyvenant užsienyje, teismas gali prašyti savo pasirinktos tos šalies, kurioje yra liudytojo gyvenamoji vieta, institucijos atlikti apklausą, jei įmanoma, liudytoją prisaikdinant, arba pavesti šią apklausą atlikti Nyderlandų konsuliniam pareigūnui, kurio veiklos teritorijoje yra šio liudytojo gyvenamoji vieta.“
15. WBR 186 straipsnyje numatyta:
„1. Tais atvejais, kai pagal įstatymą leidžiami liudytojų parodymai, suinteresuotojo asmens prašymu gali būti nurodyta nedelsiant atlikti išankstinę liudytojų apklausą prieš pareiškiant ieškinį.
2. Kai byla jau iškelta, šalies prašymu teismas gali nurodyti atlikti išankstinę liudytojų apklausą.“
16. WBR 189 straipsnyje nustatyta, kad „nuostatos dėl liudytojo apklausos taip pat taikomos išankstinei apklausai“.
III – Ginčas pagrindinėje byloje, prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme
17. 2009 m. rugpjūčio 3 d. įvairūs vertybinių popierių valdytojai(6) (toliau – Kortekaas ir kt.), kurie turėjo bendrovės Fortis NV(7) vertybinių popierių, kreipėsi į Rechtbank Utrecht (Nyderlandai) ir pareiškė ieškinį trims šios bendrovės valdybos nariams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Belgijoje(8) (toliau – Lippens ir kt.), ir pačiai bendrovei, kad iš jų būtų priteista atlyginti žalą dėl padarytų neteisėtų veiksmų.
18. Pagrindinėje byloje dėl esmės Kortekaas ir kt. 2009 m. rugpjūčio 6 d. pateikė prašymą Rechtbank Utrecht, kuriuo paprašė iš anksto kaip liudytojus apklausti Lippens ir kt. dėl jų teiginių. 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimu tas teismas patenkino šį prašymą ir nurodė, kad apklausą vykdys šiuo tikslu paskirtas įgaliotas teisėjas.
19. 2009 m. gruodžio 9 d. Lippens ir kt. paprašė, kad Rechtbank Utrecht kreiptųsi teisinės pagalbos, kad jiems būtų suteikta galimybė būti apklaustiems prancūzakalbio teisėjo Belgijoje, kur jie gyvena. Jų prašymas buvo atmestas 2010 m. vasario 3 d. nutartimi.
20. Lippens ir kt. pateikė apeliacinį skundą Gerechtshof te Amsterdam, kuris 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu patvirtino priimtą nutartį remdamasis WBR 176 straipsnio 1 dalimi, kuria Nyderlandų teismui, turinčiam apklausti užsienyje gyvenantį liudytoją, nenorintį savanoriškai atvykti į teismą, suteikiama galimybė, o ne pareiga kreiptis teisinės pagalbos. Gerechtshof te Amsterdam nurodė, kad liudytojai iš esmės turi būti apklausiami teisme, kuriame byla nagrinėjama iš esmės ir kad šiuo atveju nėra jokios ypatingos aplinkybės, kuria būtų galima pateisinti išimtį iš šios taisyklės Lippens ir kt. naudai, atsižvelgiant, be kita ko, į Kortekaas ir kt. prieštaravimą. Jis pridūrė, kad apklausa Belgijoje negali būti grindžiama kalbinėmis priežastimis, nes Lippens ir kt. būtų suteikta galimybė per jų apklausą Nyderlanduose bendrauti per prancūzakalbį vertėją.
21. Lippens ir kt. pateikė kasacinį skundą Hoge Raad der Nederlanden dėl šio Gerechtshof te Amsterdam sprendimo.
22. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog Reglamentu Nr. 1206/2001 nedraudžiama, kad vienoje valstybėje narėje posėdžiaujantis teismas, laikydamasis toje valstybėje galiojančių proceso teisės normų, kviestų į posėdį kitoje valstybėje narėje gyvenantį liudytoją ir taikytų minėtose normose numatytas pasekmes atsisakymo atvykti atveju. Jo nuomone, nei remiantis Reglamento Nr. 1206/2001 tekstu, nei jos antra ir penkta konstatuojamosiomis dalimis(9) negalima daryti išvados, kad turi būti taikomi tame reglamente nurodyti įrodymų rinkimo būdai ir negalima imtis kitų teisinių priemonių. Tas teismas mano, kad minėtu reglamentu siekiama tik palengvinti įrodymų rinkimą ir kad juo valstybės narės neįpareigojamos keisti jų nacionalinėje proceso teisėje nustatytus įrodymų rinkimo būdus.
23. Be to, šis teismas remiasi 1970 m. kovo 18 d. Hagoje pasirašyta Konvencija dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose paėmimo užsienyje, kurią pakeitė Reglamentas Nr. 1206/2001, kiek tai susiję su vienuolika valstybių narių, kuriose ta konvencija galiojo(10). Jis pažymi, kad ginčijamasi dėl klausimo, ar ta konvencija taikoma išimtinai ir privalomai, ar pagal ją leidžiama taikyti kitas priemones, kaip nusprendė Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis teismas(11). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad, priešingai, vadovaujantis vienu Teisingumo Teismo sprendimu, galima manyti, kad Reglamentas Nr. 1206/2001 gali būti „išimtinio taikymo“, remiantis šio teismo vartojama terminija(12).
24. Šiomis aplinkybėmis Hoge Raad der Nederlanden nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar reglamentą [Nr. 1206/2001], ypač jo 1 straipsnio 1 dalį, reikia aiškinti taip, kad teismas, norintis apklausti kitoje valstybėje narėje gyvenantį liudytoją, taip rinkdamas įrodymus privalo visada taikyti Reglamente Nr. 1206/2001 įtvirtintas procedūras, ar jis gali naudotis nacionalinėje proceso teisėje numatytomis procedūromis, kaip antai liudytojo iškvietimas?“
25. Hoge Raad der Nederlanden pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijoje buvo įregistruotas 2011 m. balandžio 7 d.
26. Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė Lippens ir kt., Nyderlandų, Čekijos, Vokietijos, Austrijos, Lenkijos, Suomijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Europos Komisija.
27. Šalims ir kitiems suinteresuotiesiems asmenims adresuotame rašte dėl šaukimo į teismo posėdį Teisingumo Teismas pateikė tokius klausimus, į kuriuos paprašė atsakyti per posėdį:
„1. Jeigu kompetentingas teismas galėtų remdamasis nacionaline teise šaukti į teismą kitoje valstybėje narėje gyvenantį liudytoją, ar tuo atveju, jei liudytojas nepaklustų tokiam šaukimui, teismas gali taikyti nacionalinėje teisėje nustatytas prievartos priemones? Jei atsakymas į šį klausimą neigimas, ar nacionalinis teismas turi vykdyti liudytojo apklausą taikydamas reglamente [Nr. 1206/2001] nustatytus metodus?
2. Kadangi šiuo atveju kalbama apie vienos šalies apklausą kaip liudytojos, šalių prašoma pareikšti nuomonę dėl klausimo, ar į šią aplinkybę turi būti atsižvelgiama atsakant į prejudicinį klausimą? Visų valstybių narių prašoma taip pat pareikšti nuomonę dėl klausimo, kokias pasekmes jų nacionalinės teisės sistemoms gali turėti tokios diferenciacijos nustatymas taikant Reglamentą Nr. 1206/2001.“
28. Per 2012 m. kovo 7 d. įvykusį teismo posėdį Lippens ir kt., Nyderlandų, Čekijos, Vokietijos, Airijos ir Suomijos vyriausybės bei Komisija pateikė žodines pastabas.
IV – Analizė
A – Dėl bylos esmės
29. Visi valstybės narės teismai gali teisėtai įgyvendinti savo kompetenciją ir naudotis savo „imperium“, t. y. vykdomosiomis galiomis, tik neperžengdami geografinės jurisdikcijos ribų. Šiai taisyklei taikoma išimtis, kai kalbama apie tyrimo priemones, kurias jis gali taikyti visoje nacionalinėje teritorijoje. Tačiau dėl tarptautinės teisės teritoriškumo principo, susijusio su valstybės suverenumo principu, teismas įprastai negali tokių priemonių taikyti kitoje valstybėje narėje.
30. Kaip pabrėžiama Reglamento Nr. 1206/2001 preambulėje, „dažnai prieš priimant sprendimą civilinėje ar komercinėje byloje iki teismo vienoje valstybėje narėje būna labai svarbu surinkti įrodymus kitoje valstybėje narėje [ir todėl naudinga] toliau gerinti valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimą įrodymų rinkimo srityje“(13). Taip šiuo reglamentu tenkinamas Europos Sąjungoje vis didėjantis poreikis turėti galimybę rinkti įrodymus kitoje valstybėje narėje nei toje, kurioje pradėtas arba gali būti pradėtas teisminis procesas(14), kai ginčas turi užsienio elementą.
31. Kadangi Reglamente Nr. 1206/2001 neapibrėžta jame vartojama įrodymų rinkimo sąvoka, Teisingumo Teismo jau buvo paprašyta apibrėžti šią sąvoką ją išaiškinant(15). Manau, kad nepaneigiama, jog liudytojo apklausai, kuri numatyta pagrindinėje byloje, taikoma ši sąvoka(16).
32. Reglamentu Nr. 1206/2001 siekiama pagrindinio tikslo nustatyti, kaip vienos valstybės narės teismas gali paprasčiau ir sparčiau(17) gauti kitos valstybės narės teritorijoje esančius įrodymus tai valstybei narei padedant. Šiam tikslui ji turi du teisinės savitarpio pagalbos būdus, kurių turinys trumpai išdėstytas minėto reglamento 1 straipsnio 1 dalyje:
– arba Reglamento Nr. 1206/2001 10–16 straipsniuose nustatytą netiesioginį įrodymų rinkimo metodą, pagal kurį A valstybės narės teismas (vadinamasis „prašantysis teismas“(18)) prašo, kad B valstybės narės teismas (vadinamasis „prašomasis teismas“) apsiimtų surinkti prašomus įrodymus pagal B valstybės narės teisės aktus ir, jei reikia, taikyti prievartos priemones pagal minėto reglamento 13 straipsnį,
– arba Reglamento Nr. 1206/2001 17 straipsnyje nustatytą tiesioginį įrodymų rinkimo metodą, pagal kurį A valstybės narės teismas arba jo įgaliotas asmuo(19) nuvyksta į B valstybę narę ir tiesiogiai renka įrodymus gavęs tos kitos valstybės valdžios institucijų sutikimą(20), o liudytojui, kuris joje gyvena, negalima taikyti jokių prievartos priemonių.
33. Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo pirmą kartą klausia, ar tuo atveju, kai teismas nori surinkti įrodymus, tačiau tokie veiksmai turi tarpvalstybinį poveikį, pavyzdžiui, apklausti kitoje valstybėje narėje esantį liudytoją, jis privalo pasirinkti vieną iš dviejų pirma apibūdintų Reglamente Nr. 1206/2001 nustatytų įrodymų rinkimo metodų, t. y. netiesiogiai rinkti įrodymus kreipiantis į prašomąjį teismą arba tuos įrodymus surinkti tiesiogiai pačiam prašančiajam teismui, kaip vieninteliai Lippens ir kt. teigia Teisingumo Teisme, ar vis dėlto tas teismas gali taikyti valstybės narės, kurioje jis posėdžiauja, proceso teisėje numatytus metodus. Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą prašoma apibrėžti Reglamento Nr. 1206/2001 materialinio taikymo srities apimtį.
34. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir iš Teisingumo Teismo pateiktų klausimų, į kuriuos reikėjo atsakyti žodžiu, netiesiogiai kyla kiti klausimai. Jie susiję su tam tikromis praktinėmis pasekmėmis dėl būsimame sprendime pateiksimo išaiškinimo, t. y. pirma, tikėtina galimybė prašančiajam teismui imtis prievartos priemonių arba nepalankių priemonių(21), jei kitoje valstybėje narėje nuolat gyvenantis liudytojas atsisako duoti parodymus, ir, antra, galima aplinkybės, kad liudytojas, kuris turi būti išklausytas, taip pat yra bylos šalis, įtaka.
35. Remiantis Teisingumo Teismo praktika negalima pateikti jokio aiškaus atsakymo į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą.
36. Iš tiesų nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą minėtame Sprendime St. Paul Dairy, kuriame aiškinamos Briuselio konvencijoje išdėstytos teismų kompetencijos taisyklės, o Reglamentas Nr. 1206/2001 paminėtas tik obiter dictum(22), yra tik paprasčiausių užuominų, o šioje byloje Teisingumo Teismui nagrinėti pateikta problematika niekaip nesprendžiama. Tas pats pasakytina ir apie Sprendimą Aguirre Zarraga, kuris priimtas taip pat teismų jurisdikcijos srityje ir kuriuo remiantis galima suprasti, kad nacionalinis teismas gali pats spręsti, ar taikyti Reglamente Nr. 1206/2001 numatytą priemonę(23). Atsižvelgiant į šių dviejų sprendimų, kuriuose aiškinamas ne reglamentas, o teisės aktai, kurių dalykas ir taikymo sritis gerokai skiriasi nuo reglamento dalyko ir taikymo srities(24), nors jais taip pat kuriama Europos teisminių institucijų erdvė, ypatybes, šioje byloje Teisingumo Teismas turi priimti konkretesnį sprendimą dėl sąlygų, kuriomis minėto reglamento taikymas teismams yra privalomas.
37. Kalbant apie vienintelį sprendimą, kurį, mano žiniomis, Teisingumo Teismas priėmė(25) dėl paties Reglamento Nr. 1206/2001 aiškinimo, manau, kad jame nėra pakankamai duomenų, jog būtų galima priimti sprendimą šioje byloje(26).
38. Iš karto pažymiu, kad manau, kaip ir dauguma į bylą įstojusių šalių, jog tuo atveju, kai valstybės narės teismas siekia gauti įrodymų kitoje valstybėje narėje, jis tik tam tikrais atvejais, o ne sistemingai, privalo įgyvendinti Reglamente Nr. 1206/2001 nustatytus mechanizmus, atsižvelgdamas į priežastis, kurias išdėstysiu toliau.
B – Dėl Reglamento Nr. 1206/2001 taikymo dalyko atžvilgiu
39. Reglamento Nr. 1206/2001 1 straipsnio 1 dalies formuluotė, kurią būtent prašo išaiškinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, suteikia galimybę iš dalies nuspręsti, ar joje nustatyti abu tarpvalstybinio įrodymų rinkimo metodai turi būti taikomi plačiai, t. y. visais atvejais, kuriais užsienio veiksnys, kaip antai šiuo atveju liudytojo gyvenamoji vieta, susieja aptariamus įrodymus su kita valstybe nare civilinėse arba komercinėse bylose.
40. Minėtame straipsnyje kaip pirminę sąlygą nurodžius „kai valstybės narės teismas <…> prašo“(27), tuo straipsniu, mano nuomone, Reglamento Nr. 1206/2001 materialinė taikymo sritis apribojama dviem konkrečiais vėliau jame nurodytais atvejais. Juo remiantis reglamentas taikomas tais atvejais, kai, surinkti įrodymus siekiančio teismo nuomone, reikia „kitos valstybės narės“ teismo bendradarbiavimo arba kai tas teismas nori pats atlikti tuos veiksmus „kitoje valstybėje narėje“. A contrario, reglamentas netaikomas tais atvejais, kai teismas mano galintis gauti įrodymų, net jeigu jie yra kitoje valstybėje narėje, ir jam nebūtina taikyti vieno ar kito iš šių dviejų būdų gauti įrodymų, t. y. jis neprivalo nei prašyti tos valstybės narės teisminių institucijų pagalbos, nei vykti į tą valstybę.
41. Reglamento Nr. 1206/2001 7 ir 15 konstatuojamosiose dalyse taip pat nurodyta, kad juo siekiama valstybės narės teismui sudaryti galimybę surinkti įrodymus „kitoje valstybėje narėje“, o ne nacionalinėje teritorijoje, kaip pageidavo padaryti Nyderlandų teismas pagrindinėje byloje šaukdamas liudytoją į teismą.
42. Be to, remdamasis ne tik lingvistine, bet ir teleologine analize, primenu, jog minėto reglamento 2 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad juo siekiama „teismų tarpusavio bendradarbiavimą renkant įrodymus pagerinti, o svarbiausia supaprastinti ir paspartinti“, o šis tikslas primenamas 7 konstatuojamosios dalies pabaigoje. Reglamento Nr. 1206/2001 pavadinime taip pat pabrėžiama, kad juo siekiama tik nustatyti mechanizmus, kuriais palengvinamas „valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimas“, o ne panaikinama, suvienodinant taisykles, valstybėse narėse galiojanti įrodymų rinkimo tvarka. Kai toks bendradarbiavimas nėra būtinas ar jo teismas nepageidauja, mano nuomone, nereikia įgyvendinti šiuo reglamentu įtvirtintų supaprastintos teisinės pagalbos(28) metodų net ir tais atvejais, kai, kaip ir šioje byloje, liudytojai, kurie šiuo atveju taip pat yra bylos šalys, prašo jį taikyti.
43. Reglamentu Nr. 1206/2001 nesiekiama kištis į kompetentingo teismo funkcijas ir apriboti jo galias užtikrinti tinkamą proceso eigą neperžengiant tarptautinės teisės, Sąjungos teisės ar nacionalinės teisės, kurią jis turi taikyti, ribų, o ši galia sustiprinama ir reglamentuojama, kad būtų apsaugotos šalių teisės ir būtų laikomasi kitų valstybių narių prerogatyvų. Manau, kad šia priemone siekiama sudaryti palankesnes sąlygas valstybių narių teismų tarpvalstybiniam bendradarbiavimui, o ne sukurti jam kliūtis, apribojant jų turimas priemones įrodymams surinkti.
44. Minėto reglamento prasmė būtų paneigta, jei dėl privalomo jo įgyvendinimo sumažėtų galimybės rinkti įrodymus ir iš valstybės narės teismo būtų atimta galimybė taikyti alternatyvius įrodymų rinkimo metodus, kurie jam yra priimtinesni už tarpvalstybinio teismų bendradarbiavimo priemones, išdėstytas Reglamente Nr. 1206/2001(29).
45. Dėl šio aspekto primenu, kad to reglamento 21 straipsnio 2 dalyje, skaitomoje kartu su jo 17 konstatuojamąja dalimi, pasakyta, kad juo nesiekiama sudaryti kliūčių dviem ar daugiau valstybių narių sudaryti ar palikti galioti anksčiau sudarytas sutartis ar susitarimus, kad būtų „lengviau“(30) bendradarbiauti renkant įrodymus, jei tik tie susitarimai neprieštarauja reglamentui. Ši išlyga įrodo, kad, siekdami veiksmingumo, Reglamento Nr. 1206/2001 rengėjai neprieštaravo minčiai šioje srityje leisti taikyti ir kitas priemones, kai jos yra tinkamesnės, kiek tai susiję su garantijomis ir konkrečiu poveikiu atsižvelgiant į ginčo turinį.
46. Praktiškai gali būti taip, kad nacionalinėje teisėje numatyti tyrimo metodai yra tokie patys ar net veiksmingesni už Reglamente Nr. 1206/2001 įtvirtintus metodus. 2007 m. gruodžio 5 d. Komisijos ataskaitoje, kurioje išdėstyti Reglamento Nr. 1206/2001 taikymo rezultatai(31), pasakyta, kad, remiantis atliktu empiriniu tyrimu(32), daugeliu atvejų prašymai surinkti įrodymus pagal minėtą reglamentą buvo įvykdyti per ilgesnį laikotarpį, nei numatyta 10 straipsnio 1 dalyje, t. y. per 90 dienų nuo jų gavimo, ir kartais užtrukdavo ilgiau nei 6 mėnesiai. Tokiomis aplinkybėmis suprantama, kad pasitaiko, jog valstybės narės teismas pasirenka būdą, kuriam nereikia tarpininkų, pavyzdžiui, liudytoją šaukia tiesiogiai duoti parodymus, kad būtų užtikrintas jo vykdomo proceso spartumas ir veiksmingumas.
47. Pažymiu, kad tokiu reglamento nuostatų aiškinimu niekaip nepakenkiama jo veiksmingumui žinant, kad tuo reglamentu siekiama reglamentuoti ne visus atvejus, kai įrodymai yra kitoje valstybėje narėje, o tik tuos, kai juos siekiantis gauti teismas konstatuoja, kad jam reikia kitos valstybės narės valdžios institucijų pagalbos. Pastaruoju atveju jis turi nuspręsti, ar taikyti netiesioginį įrodymų rinkimo būdą, kurio trūkumas yra tas, kad reikia pasikliauti, jog prašomasis teismas tinkamai įvykdys tyrimą, ir kad liudytoją apklaus ne tas teisėjas, kuris turės priimti sprendimą(33), arba tiesioginį įrodymų rinkimo būdą, kurį norit taikyti reikia gauti valstybės narės, kur yra rinktini įrodymai, leidimą(34), o teismas netenka galimybės taikyti prievartos priemones(35). Taigi išimtinis Reglamento Nr. 1206/2001 taikymas gali bent jau potencialiai lemti, kad už nacionalinės teritorijos ribų esančių liudytojų apklausos kokybė kartais bus prastesnė, palyginti su atveju, jei reglamento nebūtų. Tai negali būti laikoma patenkinamu rezultatu atsižvelgiant į minėtu reglamentu siekiamą tikslą palengvinti įrodymų rinkimą.
48. Atsižvelgdamas į šiuos veiksnius manau, kad Europos teisės aktų leidėjas neketino nustatyti, kad Reglamente Nr. 1206/2001 įtvirtinti teismų bendradarbiavimo metodai būtų sistemingai taikomi, kai vienos valstybės narės teismas nori surinkti įrodymų, kurių rinkimas susijęs su kita valstybe nare. Manau, kad tai privaloma tik tuo atveju, kai tokie veiksmai turi būti atlikti už atitinkamo teismo valstybės narės teritorijos ribų, tačiau pagrindinėje byloje taip nėra. Manau, jog praktiškai būtų naudinga, kad, siekdamas tinkamo teisingumo vykdymo, aptariamas teismas kiekvienu atveju atskirai galėtų nuspręsti, kuris įrodymų rinkimo metodas – nustatytas nacionalinėje teisėje ar įtvirtintas Sąjungos teisės aktuose, bus pats veiksmingiausias siekiant surinkti įrodymus, kurių jam reikia, kad būtų galima priimti sprendimą.
49. Išdėstęs motyvus, kodėl manau, kaip ir į bylą įstojusios valstybės narės bei Komisija, kad Reglamente Nr. 1206/2001 nustatytus bendradarbiavimo metodus valstybės narės teismas, norintis apklausti kitoje valstybėje narėje gyvenantį liudytoją, privalo taikyti, jei pageidauja, kad liudytojas būtų apklaustas toje valstybėje pritaikius vieną iš dviejų aptartų metodų, tačiau tų metodų taikyti neprivalo, jeigu jam atrodo priimtiniau, kad liudytojas atvyktų į jo nacionalinę teritoriją, kur duotų parodymus, dabar nagrinėsiu konkrečias Teisingumo Teismui siūlomo pateikti išaiškinimo pasekmes, kiek tai susiję su dviem konkrečiais atvejais, kurie buvo nurodyti pateiktame prašyme priimti prejudicinį sprendimą.
C – Dėl dviejų konkrečių problemų, susijusių su liudytojo apklausa
1. Liudytojo, kuris atsisako duoti parodymus, apklausa
50. Pateiktame prejudiciniame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo tiesiogiai neklausia, ar valstybės narės teismas gali kitoje valstybėje narėje gyvenančiam liudytojui, kuris atsisako atvykti ir duoti parodymus, taikyti prievartos priemones(36) arba nepalankias priemones(37).
51. Tačiau ši problema kyla iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų, nes Hoge Raad der Nederlanden teigia manąs, jog „Reglamentui Nr. 1206/2001 neprieštarauja prielaida, kad Nyderlandų teismas gali iškviesti kitoje valstybėje narėje gyvenantį liudytoją ir kad pagal jį teismui nekliudoma imtis nacionalinėje proceso teisėje numatytų priemonių, jei liudytojas neatvyksta(38)“.
52. Visų pirma turiu konstatuoti, kad minėta problematika nesusijusi su tuo atveju, kuris, be abejonės, praktiškai pasitaiko dažniausiai, kai kitoje valstybėje narėje gyvenantis liudytojas savanoriškai sutinka atvykti duoti parodymus jam šaukimą atsiuntusiame teisme. Kadangi tokiu atveju dalyvavimas renkant įrodymus yra savanoriškas, Reglamente Nr. 1206/2001 numatytų teismų bendradarbiavimo mechanizmų taikyti nereikia.
53. Tačiau tuomet, kai liudytojas be pateisinamos priežasties(39) atsisako būti apklaustas kompetentingame teisme ir jei tas teismas vis tiek nori jį apklausti, reikia skirti du atvejus.
54. Pirma, jei, kaip Nyderlandų teismas ketino padaryti šioje pagrindinėje byloje, kompetentingas teismas nori valstybės narės, kurioje jis posėdžiauja, teritorijoje apklausti kitoje valstybėje narėje gyvenantį liudytoją, tokiu atveju prievartos priemones suinteresuotajam asmeniui jis galės taikyti tik neperžengdamas tarptautinės viešosios teisės normų nustatytų ribų(40). Atsižvelgdamas į per teismo posėdį vykusius debatus, manau, kad visos į bylą įstojusios valstybės narės pritaria nuomonei, kad negalima tokių priemonių taikyti už nacionalinės teritorijos ribų esančiam liudytojui, išskyrus ypatingus atvejus(41) arba jei tai leidžiama remiantis dvišaliu ar daugiašaliu susitarimu, įpareigojančiu abi valstybes nares.
55. Sąjungos teisėje šiuo metu nėra šį klausimą reglamentuojančių teisės normų. Tačiau bendrieji Sąjungos teisės principai, kaip antai proporcingumo, riboja valstybių narių veiksmų laisvę šioje srityje.
56. Antra, jei tokio liudytojo apklausa turėtų būti atliekama valstybės narės, kurioje jis gyvena, teritorijoje, nes suinteresuotasis asmuo atsisako atvykti į kitos valstybės narės teismą, kuris neatsisako apklausti liudytojo, pastarasis teismas privalėtų taikyti vieną iš Reglamente Nr. 1206/2001 nurodytų įrodymų gavimo būdų, kurių pirmasis yra tiesioginis, o kitas – netiesioginis, kaip minėjau pirma.
57. Tuo atveju, jei minėtas teismas norėtų pats surinkti įrodymus užsienyje taikydamas vadinamąjį „tiesioginį“ metodą, jis galėtų tai padaryti tik „savanorišku pagrindu“ ir „nesiimdamas prievartos priemonių“, kaip nustatyta to reglamento 17 straipsnio 2 dalyje, o tai reiškia, kad liudytojas neprivalėtų atvykti į tiesioginę apklausą, nebent jei aptariamos valstybės narės yra pasirašiusios bendradarbiavimo susitarimus.
58. Atvirkščiai, jei įrodymų surinkimas būtų deleguotas valstybės narės, kurioje gyvena liudytojas, teismui, to paties reglamento 13 straipsnyje nustatyta, kad „prašomasis teismas, vykdydamas prašymą, taiko atitinkamas prievartos priemones tokiais atvejais ir tokiu mastu, kaip numatyta prašomojo teismo valstybės narės teisėje, kai prašymą, parengtą tuo pačiu tikslu, pateikia jo nacionalinės institucijos arba viena iš suinteresuotų šalių“. Tačiau man atrodo, kad sprendimą prieš nenorintį atvykti liudytoją imtis pagal vietos teisę leidžiamų prievartos priemonių turi priimti ne bylą iš esmės nagrinėjantis teismas, o prašomasis teismas, kuris turi įvertinti, ar tai „reikalinga“, kaip nustatyta minėto 13 straipsnio pradžioje(42). Be to, kadangi nenumatyta jokia sankcija už atsisakymą taikyti prievartos priemones, jos gali likti be konkretaus poveikio, o tai atskleidžia vieną iš Reglamentu Nr. 1206/2001 nustatytos sistemos ribų.
59. Dar ypatingesnis liudytojo apklausos atvejis gali būti, kai, kaip ir ginče pagrindinėje byloje, aptariamas asmuo taip pat yra ir bylos šalis.
2. Liudytojo, kuris taip pat yra bylos šalis, apklausa
60. Remiantis Teisingumo Teismo pateiktais klausimais į bylą įstojusioms šalims, jis ketina įvertinti, ar atsakymui į prejudicinį klausimą turi lemiamos reikšmės aplinkybė, kad liudytojas taip pat yra ginčo šalis arba trečiasis asmuo ginčo atžvilgiu.
61. Dėl šio aspekto pastabas žodžiu pateikusių valstybių narių buvo paprašyta patikslinti, ar aplinkybė, kad toks skirtumas būtų daromas atsakyme į prejudicinį klausimą, turėtų įtakos nacionalinėms procedūros nuostatoms, kurios galioja kiekvienos iš jų teritorijoje.
62. Manau, kad dėl šio aspekto nereikia priimti sprendimo atsakant į pateiktą prejudicinį klausimą, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė net netiesioginio klausimo dėl šio aspekto. Tačiau kadangi ginčo pagrindinėje byloje šalys ir į bylą įstojusios valstybės narės diskutavo šiuo klausimu per teismo posėdį, norėčiau pateikti kelis pamąstymus šia tema.
63. Pažymiu, kad Reglamente Nr. 1206/2001 nenumatytas skirtingas požiūris atsižvelgiant į kaip liudytojai apklausiamų asmenų statusą pagal tai, ar jie yra ginčo byloje šalys, ar ne. To reglamento 11 straipsnyje tik paminėtas, kiek tai susiję su netiesioginiu įrodymų rinkimo metodu, galimas šalies buvimas ir dalyvavimas asmeniškai arba per atstovą, jei prašomasis teismas taiko tyrimo priemones, kaip antai liudytojo apklausa, ir jame pažymima, kad tas liudytojas gali būti trečiasis asmuo arba kita šalis, nes šiuo klausimu reglamento tekste nedaromas skirtumas.
64. Manau, kad tuo atveju, kai apklausiamas liudytojas yra ginčo šalis ir sutinka tuo tikslu atvykti į kitos valstybės narės teismą, Reglamentas Nr. 1206/2001 neturi būti taikomas, o apklausa gali būti vykdoma, jei tai galima pagal lex fori. Jei toks liudytojas atsisako atvykti arba neatvyksta į valstybės narės, kurioje teismas posėdžiauja, teritoriją, taip pat nacionalinėje teisėje turi būti nustatyta, kokios konkrečios pasekmės kyla dėl tokio elgesio, kai pagal šią teisę šalį galima apklausti kaip liudytoją.
65. Primenu, kad tarptautinės teisės požiūriu liudytojo, kuris taip pat yra ginčo šalis, teisinė padėtis skiriasi nuo ginčo šalimi nesančio liudytojo padėties tuo, kad atitinkamo teismo tarptautinė jurisdikcija išplečia jo teismines galias, taigi ir jo galias taikyti prievartos priemones, kaip antai periodines baudas(43), ginčo šalims, net jeigu jos gyvena užsienyje, o to negalima pasakyti, kalbant apie kitus liudytojus.
66. Kita vertus, tuo atveju, jei minėtas teismas norėtų apklausti ginčo šalį kaip liudytoją valstybės narės, kurioje tas asmuo gyvena, teritorijoje ir ją išklausyti pats ar paprašęs tos kitos valstybės narės teismo jį išklausyti, reikėtų įgyvendinti vieną iš dviejų Reglamente Nr. 1206/2001 numatytų bendradarbiavimo būdų, kad toks tarptautinis įrodymų rinkimas taikant, jei reikia, to reglamento 13 straipsniu leidžiamas prievartos priemones, būtų atliekamas taip pat kaip ir tuo atveju, jei liudytojas būtų trečiasis asmuo ginčo atžvilgiu.
V – Išvada
67. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Hoge Raad der Nederlanden pateiktą prejudicinį klausimą:
2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose, konkrečiai kalbant, jo 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės teismas, kuris nori apklausti kitoje valstybėje narėje gyvenantį liudytoją dėl civilinio arba komercinio ginčo, minėtame reglamente nustatytus supaprastintus tarpusavio pagalbos metodus privalo taikyti tik tuo atveju, kai nusprendžia įrodymus rinkti paprašęs arba tos kitos valstybės narės kompetentingo teismo pagalbos, arba leidimo tiesiogiai rinkti įrodymus jos teritorijoje. Kita vertus, tais atvejais, kai teismas, kaip ir pagrindinėje byloje, nori apklausti kitoje valstybėje narėje gyvenantį liudytoją valstybės narės, kurioje jis posėdžiauja, teritorijoje, jis turi teisę taikyti jo nacionalinėje proceso teisėje numatytus metodus, pavyzdžiui, šaukti liudytoją atvykti į teismą, jei mano, kad šiuo atveju tokie metodai bus pakankamai veiksmingi.