TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija)
SPRENDIMAS
2007 m. lapkričio 8 d.
Byla F‑40/05
Marta Andreasen
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Drausminės priemonės – Drausminė procedūra – Pašalinimas iš pareigų – Drausmės komisija – Sudėtis – Naujų nuostatų taikymas laiko atžvilgiu – Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnis – Drausminės procedūros terminų laikymasis – Non bis in idem – Proporcingumas – Motyvavimas“
Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo M. Andreasen prašo, be kita ko, panaikinti 2004 m. spalio 13 d. Komisijos sprendimą pašalinti ją iš pareigų, neapribojant jos teisių į pensiją.
Sprendimas: Atmesti ieškinį. Kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Drausminės priemonės – Drausminė procedūra – Teisėtumas – Teisminė kontrolė – Ribos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedas)
2. Bendrijos teisė – Principai – Teisė į veiksmingą teisminę apsaugą
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis)
3. Pareigūnai – Drausminės priemonės – Drausminė procedūra – Pagrindo, susijusio su Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsniu, netinkamumas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedas)
4. Pareigūnai – Drausminės priemonės – Drausminė procedūra – Naujų taisyklių, taikomų drausmės komisijai, įsigaliojimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 5 straipsnio 1 ir 4 dalys bei 6 straipsnio 5 dalis)
5. Pareigūnai – Drausminės priemonės – „Ne bis in idem“ principas – Laikinas nušalinimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 9 straipsnio 3 dalis, 23 straipsnio 1 dalis ir 24 straipsnio 2 dalis)
6. Pareigūnai – Drausminės priemonės – Drausminė procedūra – Terminas sprendimui dėl laikinai nušalinto pareigūno situacijos priimti
(Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 24 straipsnio 2 dalis)
7. Pareigūnai – Drausminės priemonės – Drausminė procedūra – Terminai
(Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 18 straipsnis ir 22 straipsnio 1 dalis)
8. Pareigūnai – Drausminės priemonės – Sankcija – Atšaukimas
9. Pareigūnai – Teisės ir pareigos – Saviraiškos laisvė – Naudojimasis – Ribos – Pareigų garbingumas – Lojalumo pareiga
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 11 straipsnis, 12 straipsnio pirma pastraipa ir 21 straipsnis)
10. Pareigūnai – Teisės ir pareigos – Oficialus dalyvavimas mokslo renginiuose
11. Bendrijos teisė – Principai – Pagrindinės teisės – Saviraiškos laisvė – Bendruoju interesu pagrįsti apribojimai
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 17 straipsnio antra pastraipa)
12. Pareigūnai – Asmens nenaudai priimtas sprendimas – Drausminė nuobauda – Pareiga motyvuoti – Apimtis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antra pastraipa)
1. Pareigūnų tarnybos nuostatais Paskyrimo tarnybai ir drausmės komisijai suteikiami išimtiniai įgaliojimai pradėti drausmines procedūras. Jokia su drausminėmis priemonėmis susijusia Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostata Tarnautojų teismui neleidžiama savo iniciatyva ir neatsižvelgiant į ieškovo teisėtai nurodytus pagrindus iš naujo vykdyti tokios procedūros. Todėl netgi drausminiais klausimais Bendrijos teismo, nagrinėjančio ieškinį dėl panaikinimo, vykdoma kontrolė apsiriboja drausminės procedūros eigos teisėtumo, taip pat faktų, kuriuos Paskyrimo tarnyba konstatavo siekdama skirti ginčijamą drausminę nuobaudą, tikrumo, apimties ir rimtumo patikrinimu, atsižvelgiant tik į nurodytus pagrindus.
(žr. 111 punktą)
Nuoroda:
1999 m. gegužės 4 d Pirmosios instancijos teismo sprendimo Z prieš Parlamentą, T‑242/97, Rink. VT p. I‑A‑77 ir II‑401, 19 punktas.
2. Pagrindinės teisės yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Bendrijos teismai, dalis. Šis laikymasis kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir gairių, pateiktų tarptautiniuose susitarimuose žmogaus teisių apsaugos srityje, kuriuos rengiant valstybės narės bendradarbiavo arba prie kurių prisijungė. Atsižvelgiant į tai Europos žmogaus teisių konvencija turi ypatingą reikšmę.
Teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą yra tokia pagrindinė teisė. Asmenys turi turėti teisę į veiksmingą teisminę teisių, kurias jie kildina iš Bendrijos teisinės sistemos, apsaugą. Ši teisė taip pat įtvirtinta Europos žmogaus teisių konvencijos 6 ir 13 straipsniuose bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje.
(žr. 122 ir 124 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo sprendimai: 1986 m. gegužės 15 d. Sprendimo Johnston, 222/84, Rink. p. 1651, 18 punktas; 2002 m. liepos 25 d. Sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C‑50/00 P, Rink. p. I‑6677, 39 punktas; 2003 m. birželio 12 d. Sprendimo Schmidberger, C‑112/00, Rink. p. 5659, 71 punktas; 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Jégo‑Quéré, C‑263/02 P, Rink. p. I‑3425, 29 punktas; 2006 m. birželio 27 d. Sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C‑540/03, Rink. p. I‑5769, 35 punktas; 2007 m. sausio 18 d. Sprendimo PKK ir KNK prieš Tarybą, C‑229/05 P, Rink. p. I‑439, 76 punktas; 2007 m. gegužės 13 d. Sprendimo Unibet, C‑432/05, Rink. p. I‑2271, 37 punktas.
3. Pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas.
Pagrindą, susijusį su Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, pateiktą dėl drausminės nuobaudos, skirtos pasibaigus pareigūno atžvilgiu pradėtai drausminei procedūrai, galima tik atmesti.
Pirma, tokia nuobauda akivaizdžiai neturi baudžiamojo kaltinimo, kaip tai suprantama pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, požymių.
Antra, iš Europos žmogaus teisių teismo praktikos matyti, kad administracinės institucijos priimtam drausminiam sprendimui nėra privalomai taikomi reikalavimai, numatyti minėtoje nuostatoje, kuria tik reikalaujama, jog tokį sprendimą galėtų peržiūrėti joje nustatytas sąlygas tenkinantis teismas.
(žr. 125–127 punktus)
Nuoroda:
1991 m. spalio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo De Compte prieš Parlamentą, T‑26/89, Rink. p. II‑781, 94 punktas.
4. 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusių Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 5–8 straipsniais buvo padaryti tam tikri pakeitimai, susiję su drausmės komisijos sudarymu ir sudėtimi. Jų taikymas iki minėtos datos sudarytai drausmės komisijai sprendimui dėl pareigūno, kurio atžvilgiu pradėta drausminė procedūra, priimti būtų susijęs ne tik su galiojant ankstesniam teisės aktui susidariusios situacijos padariniais ateityje, bet būtinai reikštų, kad jie turi būti taikomi atgaline data.
Atsižvelgiant į principus, kurie pagal nusistovėjusią teismų praktiką taikomi Bendrijos teisės nuostatų padariniams laiko atžvilgiu, ir naujose nuostatose nesant jokių nuorodų, netgi netiesioginių, leidžiančių daryti išvadą, kad jos turi būti taikomos atgaline data, reikia pripažinti, jog šiomis nuostatomis neįpareigojama peržiūrėti iki jų įsigaliojimo sudarytos drausmės komisijos sudarymo ir sudėties.
(žr. 159 ir 171 punktus)
5. Laikino nušalinimo priemonė, galima pritaikyti pareigūnui, kurio atžvilgiu pradėta drausminė procedūra, pagal savo pobūdį yra laikina ir kaip tokia nėra drausminė priemonė, todėl visiškai nesusijusi su Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatose, susijusiose su pareigūnams taikomomis drausminėmis priemonėmis, aiškiai įtvirtinto principo ne bis in idem taikymu.
(žr. 181–183 punktus)
Nuoroda:
2006 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, C‑308/04 P, Rink. p. I‑5977, 26 punktas.
2001 m. spalio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo X prieš ECB, T‑333/99, Rink. p. II‑3021, 149 ir 151 punktai.
6. 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusių Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 24 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, kad laikinai nušalinto pareigūno atvejis turi būti galutinai išspręstas per šešis mėnesius nuo tos dienos, kurią įsigaliojo laikinas nušalinimas ir kad jei toks sprendimas per šešis mėnesius nepriimamas, suinteresuotas pareigūnas turi teisę vėl gauti visą atlyginimą, siekiama išvengti atvejo, kai pareigūnas, kurio atžvilgiu pradėta drausminė procedūra, negauna savo atlyginimo ilgiau nei šešis mėnesius, nepriimant dėl jo sprendimo. Darytina išvada, kad šis terminas yra naikinamasis tik tiek, kad jam pasibaigus pareigūnas vėl turi teisę gauti visą atlyginimą. Tačiau tai, kad Paskyrimų tarnyba nepriėmė galutinio sprendimo dėl susijusio pareigūno per aptariamą laikotarpį, savaime nereiškia, jog sprendimas, kuriuo užbaigiama jo atžvilgiu pradėta drausminė procedūra, yra neteisėtas.
(žr. 189 ir 190 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1995 m. sausio 26 d. Sprendimo D prieš Komisiją, T‑549/93, Rink. VT p. I‑A‑13 ir II‑43, 32 ir 33 punktai; 2000 m. gegužės 16 d. Sprendimo Irving prieš Komisiją, T‑121/99, Rink. VT p. I‑A‑85 ir II‑357, 49 punktas.
7. Nors drausminei procedūrai nustatyti terminai nėra naikinamieji, tai yra gero administravimo taisyklės, kuriomis siekiama ir administracijos, ir pareigūnų interesais išvengti nepateisinamo delsimo priimant sprendimą drausminės procedūros pabaigoje. Todėl drausminės institucijos turi pareigą rūpestingai vykdyti drausminę procedūrą ir elgtis taip, kad kiekvieno procedūros veiksmo būtų imtasi praėjus protingam laikotarpiui nuo ankstesnio veiksmo. Tiek pagal ankstesnę Pareigūnų tarnybos nuostatų redakciją, tiek pagal nuo 2004 m. gegužės 1 d. galiojančią redakciją dėl šio termino nesilaikymo, kurį galima įvertinti tik atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, gali būti panaikinta praleidus terminą priimta priemonė.
(žr. 194 ir 195 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo sprendimai: 1970 m. vasario 4 d. Sprendimo Van Eick prieš Komisiją, 13/69, Rink. p. 3, 4 punktas; 1985 m. sausio 29 d. Sprendimo F. prieš Komisiją, 228/83, Rink. p. 275, 30 punktas; 1988 m. balandžio 19 d. Sprendimo M. prieš Tarybą, 175/86 ir 209/86, Rink. p. 1891, 16 punktas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimai: minėto Sprendimo De Compte prieš Parlamentą 88 punktas; minėto Sprendimo D prieš Komisiją 25 punktas; 2002 m. gegužės 30 d. Sprendimo Onidi prieš Komisiją, T‑197/00, Rink. VT p. I‑A‑69 ir II‑325, 91 punktas; 2004 m. birželio 10 d. Sprendimo François prieš Komisiją, T‑307/01, Rink. p. II‑1669, 47 punktas.
8. Sprendimas, kuriuo skiriama pašalinimo iš pareigų nuobauda, atsižvelgiant į rimtas ir neatšaukiamas iš jo kylančias pasekmes, būtinai reikalauja kruopštaus institucijos atlikto nagrinėjimo. Šiuo klausimu institucija turi didelę diskreciją, o teismo kontrolė ribojama patikrinimu, ar tiksliai nustatytos faktinės aplinkybės ir ar nepadaryta akivaizdi faktinių aplinkybių vertinimo klaida.
(žr. 220 punktą)
Nuoroda:
1999 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Yasse prieš EIB, T‑141/97, Rink. VT p. I‑A‑177 ir II‑929, 63 punktas.
9. Pareigūnų tarnybos nuostatų (pagal iki 2004 m. balandžio 30 d. galiojusią redakciją) 12 straipsnio pirma pastraipa siekiama užtikrinti, kad Bendrijų pareigūnų veiksmai būtų garbingi, atitinkantys ypač teisingą ir gerbtiną elgesį, kurio galima tikėtis iš tarptautinės viešosios tarnybos narių. Remiantis tuo darytina, be kita ko, išvada, kad įžeidimai, viešai pareikšti pareigūno ir kenkiantys asmenų, su kuriais jie susiję, garbei, savaime kenkia tarnybos garbingumui, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Minėtų Pareigūnų tarnybos nuostatų 12 straipsnio pirmoje pastraipoje, kaip ir 11 ir 21 straipsniuose, konkrečiai išreikšta lojalumo pareiga, kuri verčia pareigūną ne tik susilaikyti nuo tarnybos garbingumui ir deramai institucijos bei jos tarnybų pagarbai kenkiančių veiksmų, bet ir elgtis nepriekaištingai, ypač jeigu jis yra priskirtas aukštesniam lygiui, kad visuomet būtų apsaugoti jo ir institucijos tarpusavio pasitikėjimo ryšiai. Pareigūnų tarnybos nuostatų 12 straipsniu ne ribojama saviraiškos laisvė, kuri yra pagrindinė Bendrijos pareigūnų teisė, bet tarnybos interesais nustatomos protingos naudojimosi šia teise ribos.
Pagal minėtų Pareigūnų tarnybos nuostatų 12 straipsnio pirmą pastraipą didelė žala atitinkamų asmenų garbei padaroma ne tik kaltinimais, galinčiais pakenkti pačių šių asmenų orumui, bet ir kaltinimais, kuriais gali būti diskredituota šių asmenų profesinė garbė. Minėtų kaltinimų forma neturi reikšmės: tai taikoma tiek tiesioginiams puolimams, tiek kaltinimams abejonių forma, netiesioginiams, paslėptiems kaltinimams, insinuacijoms ar kaltinimams asmeniui, kuris aiškiai nepaminėtas, tačiau kurį įmanoma identifikuoti.
Šiuo atžvilgiu tai, kad pareigūnas siuntinėjo raštus, kurie dėl savo pobūdžio padaro žalos jo pareigų garbingumui, savaime yra minėtų Pareigūnų tarnybos nuostatų 12 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytos pareigos pažeidimas, neatsižvelgiant į tai, kad šie raštai galėjo būti paviešinti.
(žr. 233–235 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1991 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Williams prieš Audito Rūmus, T‑146/89, Rink. p. II‑1293, 76 punktas; 1997 m. gegužės 15 d. Sprendimo N prieš Komisiją, T‑273/94, Rink. VT p. I‑A‑97 ir II‑289, 126–129 punktai; 1998 m. vasario 17 d. Sprendimo E prieš CES, T‑183/96, Rink. VT p. I‑A‑67 ir II‑159, 38, 39 ir 41 punktai; 1999 m. gegužės 19 d. Sprendimo Connolly prieš Komisiją, T‑34/96 ir T‑163/96, Rink. VT p. I‑A‑87 ir II‑463, 123, 124 ir 129 punktai; 2000 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Teixeira Neves prieš Teisingumo Teismą, T‑259/97, Rink. VT p. I‑A‑169 ir II‑773, 29, 30 ir 47 punktai.
10. Tik aukštesnė institucija turi teisę nuspręsti, ar leisti savo pareigūnams oficialiai dalyvauti mokslo renginiuose.
(žr. 250 punktą)
Nuoroda:
1984 m. gegužės 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Albertini ir Montagnani prieš Komisiją, 338/82, Rink. p. 2123, 32 punktas.
11. Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnyje įtvirtinta teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus yra pagrindinė teisė, kurios laikymąsi užtikrina Bendrijos teismai ir kurią taip pat turi Bendrijos pareigūnai. Vis dėlto teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus nėra absoliuti prerogatyva, bet gali būti apribota su sąlyga, kad šie apribojimai iš tiesų atitinka bendrojo intereso tikslus, kurių siekia Bendrija, ir, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, tai nėra neproporcingas ir netoleruotinas kišimasis, pažeidžiantis pačią taip saugomos teisės esmę. Pagal šiuos principus išnagrinėjus Pareigūnų tarnybos nuostatų (iki 2004 m. balandžio 30 d. galiojusios redakcijos) 17 straipsnio antrą pastraipą dėl pareigūnų skelbiamų tekstų, susijusių su Bendrijų veiksmais, negalima daryti išvados, kad ja nustatomas nepateisinamas pareigūnų saviraiškos laisvės apribojimas.
Pirma, šiame straipsnyje numatytas reikalavimas, kad prieš paskelbiant turi būti gautas leidimas, atitinka teisėtą tikslą, kad su Bendrijų veiksmais susijęs tekstas nepakenktų jų interesams ir visų pirma vienos iš institucijų reputacijai ir įvaizdžiui. Antra, minėto 17 straipsnio antra pastraipa nėra bendrojo intereso tikslui, kurį ja siekiama apsaugoti, neproporcinga priemonė. Išankstinio leidimo paskelbti reikalaujama tik kai tekstas, kurį suinteresuotas pareigūnas ketina paskelbti arba siekia, kad jis būtų paskelbtas, yra susijęs su Bendrijų veiksmais. Taip pat nėra numatytas visiškas skelbimo draudimas. Priešingai, minėtų Pareigūnų tarnybos nuostatų 17 straipsnio antros pastraipos paskutiniu sakiniu aiškiai nustatytas leidimo skelbti išdavimo principas, nes tokio leidimo galima nesuteikti tik jei nagrinėjamas paskelbimas gali pakenkti Bendrijų interesams.
(žr. 251 ir 252 punktus)
Nuoroda:
minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Connolly prieš Komisiją 148 ir 149–152 punktai.
12. Asmens nenaudai priimto sprendimo motyvais siekiama, pirma, suteikti suinteresuotam asmeniui informacijos, kurios reikia, kad šis asmuo žinotų, ar sprendimas pagrįstas ir, antra, sudaryti galimybę vykdyti šio sprendimo teisminę kontrolę.
Tai, ar Paskyrimų tarnybos sprendimo, kuriuo pareigūnui skiriama nuobauda, motyvai atitinka šiuos reikalavimus, reikia įvertinti atsižvelgiant ne tik į formuluotę, bet ir į jo kontekstą bei visas atitinkamą klausimą reglamentuojančias teisės normas. Nors Paskyrimų tarnyba turi tiksliai nurodyti, kuo kaltinamas pareigūnas, ir argumentus, kurie jai leido skirti pasirinktą nuobaudą, nėra reikalaujama, kad ji aptartų visus faktinius ir teisinius klausimus, kuriuos suinteresuotas pareigūnas iškėlė per procedūrą. Jei Paskyrimų tarnyba pasirenka tokią pačią nuobaudą, kokią siūlė drausmės komisija, nėra reikalaujama papildomai motyvuoti nuobaudos tinkamumo.
(žr. 259 ir 260 punktus)
Nuoroda:
1997 m. lapkričio 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš V, C‑188/96 P, Rink. p. I‑6561, 26–29 punktai.
Pirmosios instancijos teismo sprendimai: 1995 m. kovo 28 d. Sprendimo Daffix prieš Komisiją, T‑12/94, Rink. VT p. I‑A‑71 ir II‑233, 33 punktas; 1998 m. liepos 16 d. Sprendimo Y prieš Parlamentą, T‑144/96, Rink. VT p. I‑A‑405 ir II‑1153, 27 punktas; minėto Sprendimo Connolly prieš Komisiją 93 punktas; minėto Sprendimo Onidi prieš Komisiją 156 punktas; 2002 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Stevens prieš Komisiją, T‑277/01, Rink. VT p. I‑A‑253 ir II‑1273, 70 ir 71 punktai.