BENDROJO TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. liepos 12 d.
Byla T‑80/09 P
Europos Komisija
prieš
Q
„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Priešpriešinis apeliacinis skundas – Psichologinis priekabiavimas – Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnis – Pranešimas dėl Komisijos politikos psichologinio priekabiavimo srityje – Administracijos pareiga padėti – Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis – Apimtis –Prašymas suteikti pagalbą – Laikinosios atribojimo priemonės – Rūpestingumo pareiga – Atsakomybė – Prašymas atlyginti žalą – Neribota jurisdikcija – Įgyvendinimo sąlygos – Karjeros raidos ataskaita – Ieškinys dėl panaikinimo – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį“
Dalykas: Apeliacinis skundas, pateiktas dėl 2008 m. gruodžio 9 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (pirmoji kolegija) sprendimo byloje Q prieš Komisiją (F‑52/05), kuriuo siekiama jį panaikinti.
Sprendimas: Panaikinti 2008 m. gruodžio 9 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (pirmoji kolegija) sprendimą Q prieš Komisiją (F‑52/05) tiek, kiek šio sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte priteista iš Europos Bendrijų Komisijos sumokėti Q 500 EUR kompensaciją ir 15 000 EUR sumą, kiek ji skirta neturtinei žalai, kurią Q patyrė dėl tariamo delsimo pradėti administracinį tyrimą, atlyginti, taip pat tiek, kiek grįsdamas sprendimą atmesti likusią pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio dalį (minėto sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktas) Tarnautojų teismas motyvuojamosios dalies 147–189 punktuose sprendė dėl „[Q] nurodyto kaltinimo dėl psichologinio priekabiavimo“ ir motyvuojamosios dalies 230 punkte nusprendė, kad nereikia priimti sprendimo dėl reikalavimų panaikinti jos karjeros raidos ataskaitas už laikotarpius nuo 2003 m. sausio 1 d. iki spalio 31 d. ir nuo 2003 m. lapkričio 1 d. iki gruodžio 31 dienos. Atmesti likusias pagrindinio ir priešpriešinio apeliacinių skundų dalis. Grąžinti bylą Tarnautojų teismui, kad jis nuspręstų dėl reikalavimų panaikinti minėtas karjeros raidos ataskaitas ir dėl sumos, kurią Komisija turi sumokėti Q vien už neturtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad ji netaikė laikinosios atribojimo priemonės. Atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.
Santrauka
1. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Priimtinumas – Teisės klausimai –Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo tikrinimas
(EB 225A straipsnis; Teisingumo Teismo statuto I priedo 11 straipsnio 1 dalis)
2. Pareigūnai – Ieškinys – Procesinės nuostatos – EB 236 straipsnis ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai
(EB 236 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
3. Pareigūnai – Pareigūnų tarnybos nuostatai – Tikslas – Institucijų ir jų tarnautojų abipusių teisių ir pareigų nustatymas
(Pareigūnų tarnybos nuostatai)
4. Pareigūnai – Deliktinė institucijų atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtumas – Sąvoka – Sąjungos atsakomybės savo pareigūnų atžvilgiu sistemos atskyrimas nuo bendrosios Sąjungos ir valstybių narių atsakomybės už Sąjungos teisės pažeidimus sistemos
(EB 288 straipsnio antra pastraipa)
5. Pareigūnai – Ieškinys – Neribota jurisdikcija – Apimtis – Ribos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis, 90 straipsnio 2 dalis ir 91 straipsnio 1 dalis)
6. Pareigūnai – Administracijos pareiga padėti – Sąlygos – Apimtis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio pirma pastraipa)
7. Pareigūnai – Ieškinys – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Ieškinys, susijęs su administracijos pareiga atlyginti pareigūnui trečiojo asmens padarytą žalą – Priimtinumas – Sąlyga – Pareiga pirma kreiptis į nacionalinius teismus
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalis, 24 straipsnio antra pastraipa ir 91 straipsnis)
8. Pareigūnai – Administracijos pareiga padėti – Taikymo sritis – Apimtis – Teisminė kontrolė – Ribos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio pirma pastraipa)
9. Pareigūnai – Tarnybų organizavimas – Personalo narių paskyrimas – Paskyrimas į kitas pareigas – Administracijos diskrecija – Ribos – Tarnybos interesas – Pareigų ir lygio atitikties paisymas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 7 straipsnio 1 dalis ir 24 straipsnio pirma pastraipa)
10. Pareigūnai – Administracijos pareiga padėti – Apimtis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio pirma pastraipa)
11. Procesas – Viešosios tvarkos išlyga grindžiamas nepriimtinumo pagrindas – Nagrinėjimas teismo iniciatyva – Rungimosi principo laikymasis
(Bendrojo Teismo procedūros reglamento 113 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
12. Pareigūnai – Ieškinys – Asmens nenaudai priimtas aktas – Sąvoka – Sprendimai, priimami remiantis tyrimo ataskaita, pateikta pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 86 straipsnyje minimą procedūrą – Parengiamasis aktas –Neįtraukimas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnis, 86 straipsnio 3 dalis; IX priedo 3 dalis)
13. Pareigūnai – Ieškinys – Tarnautojų teismo kompetencija – Priimtinumo sąlygų nagrinėjimas
14. Pareigūnai – Ieškinys – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Vertinimas ieškinio pareiškimo momentu – Vėlesnis suinteresuotumo pareikšti ieškinį išnykimas – Nereikalingumas priimti sprendimą
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
15. Pareigūnai – Ieškinys – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Ieškinys dėl karjeros raidos ataskaitos panaikinimo – Pareigūnas, kuris vykstant procesui teisme išleidžiamas į pensiją dėl nuolatinio ir visiško invalidumo – Suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlikimas – Ribos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 53, 78, 90 ir 91 straipsniai; VIII priedo 13–15 straipsniai)
16. Teisingumo Teismas – Sprendimai – Teisės normų aiškinimas
1. Iš EB 225a straipsnio ir Teisingumo Teismo statuto I priedo 11 straipsnio 1 dalies matyti, kad apeliacinis skundas gali būti grindžiamas tik pagrindais, susijusiais su teisės normų pažeidimu, o ne su faktinių aplinkybių vertinimu.
Todėl apeliaciniame skunde Bendrajame Teisme nurodytas kaltinimas, paremtas Europos Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, susijusios su neteisėtų veiksmų buvimu, pažeidimu, yra priimtinas.
(žr. 24, 25, 27 ir 28 punktus)
Nuoroda: 2000 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C‑352/98 P, Rink. p. I‑5291, 43 ir 44 punktai; 2008 m. kovo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Rossi Ferreras prieš Komisiją, T‑107/07 P, Rink. VT p. I‑B‑1‑5 ir II‑B‑1‑31, 29 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2008 m. gruodžio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nardone prieš Komisiją, T‑57/99, Rink. VT p. I‑A‑2‑83 ir II‑A‑2‑505, 162–164 punktai.
2. Pareigūno ir institucijos, kurioje šis dirba ar dirbo, ginčui dėl žalos atlyginimo, jeigu jis kilo dėl darbo santykių, kuriais suinteresuotasis asmuo yra ar buvo susijęs su institucija, taikomi EB 236 straipsnis bei Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai ir šis ginčas nepatenka, pirmiausia kiek tai susiję su jo priimtinumu, nei į EB 235 straipsnio ir 288 straipsnio antros pastraipos, nei į Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnio taikymo sritį.
(žr. 40 punktą)
Nuoroda: 2009 m. birželio 26 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Marcuccio prieš Komisiją, T‑114/08 P, Rink. VT p. I‑B‑1‑53 ir II‑B‑1‑313, 12 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.
3. Pareigūnų tarnybos nuostatai yra savarankiška priemonė, kurios vienintelis tikslas – reglamentuoti teisinius santykius tarp institucijų ir pareigūnų nustatant abipuses jų teises ir pareigas. Taigi, kiek tai susiję su santykiais tarp institucijų ir pareigūnų, Pareigūnų tarnybos nuostatais yra sukurta abipusių teisių ir pareigų pusiausvyra, kurios nei institucijos, nei pareigūnai neturi pažeisti. Ši abipusių teisių ir pareigų pusiausvyra iš esmės skirta išsaugoti pasitikėjimo ryšį, kuris turi sieti institucijas ir pareigūnus siekiant, kad Europos piliečiams būtų užtikrinta, jog institucijos tinkamai vykdys joms patikėtas bendrojo intereso užduotis.
(žr. 41 punktą)
Nuoroda: 1998 m. gegužės 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Rousseau prieš Audito Rūmus, 167/86, Rink. p. 2705, 13 punktas; 2001 m. kovo 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Connolly prieš Komisiją, C‑274/99 P, Rink. p. I‑1611, 44–47 punktai; 1996 m. balandžio 18 d. Pirmosios instancijos sprendimo Kyrpitsis prieš EESRK, T‑13/95, Rink. VT p. I‑A‑167 ir II‑503, 52 punktas; 2006 m. vasario 22 d. Sprendimo Adam prieš Komisiją, T‑342/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑23 ir II‑A‑2‑107, 34 punktas.
4. Sprendžiant ginčus, susijusius su santykiais tarp institucijų ir pareigūnų, teisė į žalos atlyginimą pripažįstama, jeigu yra įvykdytos trys sąlygos: veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, neteisėtumas, žalos realumas ir priežastinio ryšio tarp veiksmų ir nurodytos žalos buvimas.
Kalbant apie su veiksmų neteisėtumu susijusią sąlygą, pasakytina, jog reikalavimas, kad būtų nustatytas pakankamai akivaizdus teisės normos, kuria suteikiama teisių privatiems asmenims, pažeidimas, netaikomas. Jis yra susijęs tik su deliktine Bendrijos atsakomybe pagal EB 288 straipsnio antrą pastraipą ir valstybių narių atsakomybe už Bendrijos teisės pažeidimą. Sprendžiant ginčus, susijusius su santykiais tarp institucijų ir pareigūnų, atvirkščiai, pakanka vien konstatuoti neteisėtumą, kad būtų įvykdyta pirmoji iš minėtų trijų sąlygų.
Skirtumas tarp, viena vertus, Bendrijos atsakomybės už esamiems ir buvusiems jos pareigūnams dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų normų pažeidimo padarytą žalą atsiradimo sąlygų ir, kita vertus, Bendrijos atsakomybės trečiųjų asmenų atžvilgiu už kitų Bendrijos teisės normų pažeidimą atsiradimo sąlygų pateisinamas atsižvelgiant į institucijų ir pareigūnų santykių atžvilgiu Pareigūnų tarnybos nuostatais specialiai sukurtą teisių ir pareigų pusiausvyrą siekiant, kad Europos piliečiams būtų užtikrinta, jog institucijos tinkamai vykdys joms patikėtas bendrojo intereso užduotis.
(žr. 42–45 punktus)
Nuoroda: 1994 m. vasario 9 d. Pirmosios instancijos sprendimo Latham prieš Komisiją T‑82/91, Rink. VT p. I‑A‑15 ir II‑61, 72 punktas; 2001 m. balandžio 24 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Pierard prieš Komisiją, T‑172/00, Rink. VT p. I‑A‑91 ir II‑429, 34 punktas; 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Combescot prieš Komisiją, T‑249/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑81 ir II‑A‑2‑1219, 49 punktas.
5. Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalies antras sakinys grindžiamas pirmuoju taip, kad pastaruoju Sąjungos teismui suteikiama neribota jurisdikcija tik tuo atveju, jei ginčas yra kilęs dėl asmens nenaudai priimto akto, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį, teisėtumo.
Taigi Tarnautojų teismas, kuriame asmuo, kuriam taikomi Pareigūnų tarnybos nuostatai, pareiškia ieškinį dėl jo nenaudai priimto akto teisėtumo, net savo iniciatyva ir naudodamasis neribota jurisdikcija, gali priteisti minėtam asmeniui kompensaciją tik tuo atveju, jeigu ja siekiama atlyginti žalą, šio asmens patirtą dėl jo nenaudai priimto akto, kuris yra ieškinio dalykas, neteisėtumo ar bent jau žalą dėl neteisėtumo, kuris yra glaudžiai su šiuo aktu susijęs.
Šiuo klausimu pasakytina, kad negali būti glaudžiai susiję, viena vertus, prašymas suteikti pagalbą, pateiktas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio pirmą pastraipą, kuriuo pranešama apie atitinkamo asmens vadovybės psichologinį priekabiavimą, ir, kita vertus, implicitinis sprendimas atmesti šį prašymą ir prašymą atlyginti žalą dėl to, kad atitinkama institucija nevykdė savo rūpinimosi pareigos. Iš tikrųjų faktinės aplinkybės, nurodytos prašyme suteikti pagalbą, vertintinos kaip veiksmai, priskirtini juos atlikusiems asmenims, tačiau taip nėra implicitinio sprendimo atmesti atveju, nes tai atitinkamai institucijai priskirtinas veiksmas. Pažymėtina, kad tarnybinis pažeidimas, kuriuo kaltinama institucija, buvo padarytas prieš priimant implicitinį sprendimą dėl atmetimo, todėl negali būti laikomas glaudžiai susijusiu su pastaruoju.
Tokiomis aplinkybėmis, Tarnautojų teismas negali, nepažeisdamas Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnių, spręsti, ar tam tikros faktinės aplinkybės, nurodytos prašyme suteikti pagalbą, vertinamos kartu, gali būti laikomos institucijos padarytu tarnybiniu pažeidimu, lėmusiu ieškovo patirtą neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta.
(žr. 58, 63, 71–73 punktus)
Nuoroda: 2006 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo nutarties Meister prieš VRDT, C‑12/05 P, Rink. VT p. I‑B‑2‑23 ir II‑B‑2‑143, 112–116 punktai; 2010 m. gegužės 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Gogos prieš Komisiją, C‑583/08 P, Rink. p. I‑4469, 49–53 punktai; 1994m. gruodžio 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schneider prieš Komisiją, T‑54/92, Rink. VT p. I‑A‑281 ir II‑887, 49 punktas ir jame nurodyta teismų praktika ir Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ditterich prieš Komisiją, T‑79/92, Rink. VT p. I‑A‑289 ir II‑907, 37 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.
6. Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta pareiga padėti siekiama, kad institucija apsaugotų pareigūnus nuo trečiųjų asmenų veiksmų, o ne nuo pačios institucijos veiksmų, kurių kontrolę reglamentuoja kitos Pareigūnų tarnybos nuostatų normos. Nors šių nuostatų 24 straipsnio pirma pastraipa visų pirma siekiama apsaugoti pareigūnus nuo trečiųjų asmenų puolimų ir netinkamo elgesio, ja administracijai nustatoma ir pareiga padėti tuo atveju, jei šioje nuostatoje minimus veiksmus atlieka kitas pareigūnas.
(žr. 66 punktą)
Nuoroda: 1979 m. birželio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo V. prieš Komisiją, 18/78, Rink. p. 2093, 15 punktas; 1981 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bellardi-Ricci ir kt. prieš Komisiją, 178/80, Rink. p. 3187, 23 punktas; 1982 m. kovo 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Munk prieš Komisiją, 98/81, Rink. p. 1155, 21 punktas; 2005 m. kovo 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo L prieš Komisiją, T‑254/02, Rink. VT p. I‑A‑63 ir II‑277, 85 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.
7. Ieškinio dėl žalos atlyginimo, kurį pateikia pareigūnas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio antrą pastraipą, priimtinumui taikoma visų nacionalinės teisės gynimo priemonių išnaudojimo sąlyga, jeigu jos veiksmingai užtikrina suinteresuotųjų asmenų apsaugą ir leidžia pasiekti, kad būtų atlyginta nurodyta žala.
Šiuo atžvilgiu minėtoje nuostatoje įtvirtinta speciali atsakomybės sistema – atsakomybės be kaltės sistema – yra pagrįsta administracijos pareiga apsaugoti pareigūnų ir kitų tarnautojų sveikatą nuo trečiųjų asmenų ar kitų pareigūnų puolimų arba netinkamo elgesio, kuriuos jie gali patirti eidami savo pareigas, pirmiausia psichologinio priekabiavimo, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalį, forma.
(žr. 67 ir 68 punktus)
Nuoroda: 2006 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo nutarties Schmidt-Brown prieš Komisiją, C‑365/05 P, neskelbiamos Rinkinyje, 78 punktas; 1993 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Caronna prieš Komisiją, T‑59/92, Rink. p. II‑1129, 25 ir 68 punktai; minėto Sprendimo L prieš Komisiją 148 punktas ir jame nurodyta teismų praktika bei 143–146 ir 147–153 punktai.
8. Atsižvelgiant į pareigą padėti pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio pirmą pastraipą administracija, kilus incidentui, kuris nedera su tarnybine tvarka ir ramia jos eiga, privalo energingai įsikišti ir taip skubiai bei rūpestingai, kaip reikalauja aplinkybės, imtis veiksmų, kad būtų nustatyti faktai ir, susipažinus su jais, padarytos tinkamos išvados. Tam pakanka, kad pareigūnas, prašantis savo institucijos apsaugos, pateiktų pirminių įrodymų apie puolimų, kurie tariamai vykdomi jo atžvilgiu, tikrumą. Gavusi tokių įrodymų, institucija turi imtis atitinkamų priemonių, pirmiausia – pradėti administracinį tyrimą, kad bendradarbiaujant su skundo pareiškėju būtų nustatyti skunde nurodyti faktai, antraip ji negali priimti galutinės pozicijos pirmiausia dėl to, ar skundo nagrinėjimas turi būti nutrauktas, ar būtina pradėti drausminę procedūrą, o prireikus – ar skirtinos drausminės nuobaudos.
Be to, gavusi pareigūno prašymą suteikti pagalbą, pateiktą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio pirmą pastraipą, administracija taip pat privalo vykdydama pagal šį straipsnį jai tenkančią apsaugos pareigą imtis tinkamų prevencinių priemonių, kaip antai laikinas nukentėjusiojo paskyrimas ar perkėlimas į kitas pareigas, kad pareigūnas būtų apsaugotas nuo nurodytų veiksmų pasikartojimo per visą laikotarpį, reikalingą administraciniam tyrimui atlikti. Vadovaujantis šių priemonių apsaugos tikslu, jos negali priklausyti nuo to, ar tarnybose yra laisva darbo vieta.
Administracija turi didelę diskreciją, kurios įgyvendinimą kontroliuoja Sąjungos teismas, pasirinkti priemones – tiek laikinąsias, tiek galutines, – kurių reikia imtis pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį. Sąjungos teismo kontrolė apsiriboja patikrinimu, ar atitinkama institucija neperžengė protingumo ribų ir savo diskrecija nepasinaudojo akivaizdžiai klaidingai.
(žr. 84–86 ir 92 punktus)
Nuoroda: 1974 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Guillot prieš Komisiją, 53/72, Rink. p. 791, 3, 12 ir 21 punktai; 1989 m. sausio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Koutchoumoff prieš Komisiją, 224/87, Rink. p. 99, 15 ir 16 punktai; 1989 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Katsoufros prieš Teisingumo Teismą, 55/88, Rink. p. 3579, 16 punktas; 1996 m. lapkričio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ojha prieš Komisiją, C‑294/95 P, Rink. p. 5863, 40 ir 41 punktai ir juose nurodyta teismo praktika; 2000 m. gruodžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Campogrande prieš Komisiją, T‑136/98, Rink. VT p. I‑A‑267 ir II‑1225, 55 punktas; minėto Sprendimo L prieš Komisiją 84 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.
9. Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 7 straipsnio 1 dalį priimami sprendimai paskirti į kitas pareigas vadovaujantis tarnybos interesais skirti užtikrinti sklandžią tarnybos veiklą, net jeigu jie pateisinami sunkumais, susijusiais su tarnybos darbuotojų tarpusavio santykiais, todėl jie priklauso didelei institucijų diskrecijai organizuoti savo tarnybų darbą atsižvelgiant į joms patikėtas užduotis ir, siekiant jas įvykdyti, paskirti į pareigas turimus darbuotojus, su sąlyga, kad šis paskyrimas būtų vykdomas paisant atitikties tarp pareigybės ir jos lygio.
(žr. 92 punktą)
Nuoroda: minėto Sprendimo Ojha prieš Komisiją 40 ir 41 punktai ir juose nurodyta teismų praktika.
10. Vykdydama pareigą padėti, nustatytą Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnio pirmoje pastraipoje, administracija turi taip skubiai, kaip reikalauja aplinkybės, reaguoti į susiklosčiusią padėtį, pirmiausia pradėdama administracinį tyrimą, kad bendradarbiaujant su skundo pareiškėju būtų nustatyti skunde nurodyti faktai. Tačiau neatmetama, kad dėl objektyvių priežasčių, kurios pirmiausia gali būti susijusios su tyrimo organizavimo reikmėmis, gali būti pateisinamas delsimas pradėti minėtą tyrimą.
(žr. 105 punktą)
Nuoroda: minėto Sprendimo Campogrande prieš Komisiją 42, 53 ir 56 punktai.
11. Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 113 straipsnį šis teismas bet kuriuo momentu savo iniciatyva gali išnagrinėti viešąja tvarka grindžiamus nepriimtinumo pagrindus.
Kadangi ieškinio priimtinumo sąlygos pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnius yra grindžiamos viešąja tvarka, Sąjungos teismas prireikus gali jas išnagrinėti savo iniciatyva, tačiau prieš tai paprašęs šalių pateikti pastabas.
(žr. 129 ir 130 punktus)
Nuoroda: 2009 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo M prieš EMEA peržiūrėjimas, C‑197/09 RX‑II, Rink. p. I‑12033, 57 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2009 m. birželio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Krcova prieš Teisingumo Teismą, T‑498/07 P, Rink. VT p. I‑B‑1‑35 ir II‑B‑1‑197, 52 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.
12. Tyrimas, atliekamas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 86 straipsnio 3 dalį siekiant nuspręsti dėl pareigūno pagal šių nuostatų 24 straipsnį pateikto prašymo suteikti pagalbą, užbaigiamas galutiniu Paskyrimų tarnybos sprendimu, priimamu remiantis tyrimo ataskaita, kaip matyti iš Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnio. Būtent priimant šį sprendimą paveikiama teisinė pareigūno padėtis.
Kadangi galutiniame Paskyrimų tarnybos sprendime remiamasi administracinio tyrimo ataskaitoje, kuri buvo parengta po implicitinio sprendimo atmesti pagalbos prašymą priėmimo ir kurią rengiant buvo išsamiai išnagrinėti atitinkamo pareigūno teiginiai, pateiktomis išvadomis, šis sprendimas laikytinas ne implicitinį sprendimą vien patvirtinančiu, bet jį pakeičiančiu sprendimu, priimtu administracijai iš naujo išnagrinėjus padėtį.
(žr. 137 ir 138 punktus)
Nuoroda: minėto Sprendimo Guillot prieš Komisiją 21, 22 ir 36 punktai; 1983 m. birželio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Seton prieš Komisiją, 36/81, 37/81 ir 218/81, Rink. p. 1789, 29–31 punktai; minėto Sprendimo L prieš Komisiją 123 punktas; 2007 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lo Giudice prieš Komisiją, T‑154/05, Rink. p. I‑A‑2‑203 ir II‑A‑2‑1309, 47 ir 48 punktai.
13. Sąjungos teismui negalima priekaištauti dėl to, kad, savo iniciatyva nagrinėdamas prašymo atlyginti žalą, jam pateikto tokiu ieškiniu, priimtinumo sąlygas, jis konstatavo faktines aplinkybes, jeigu jos matyti iš bylos medžiagos, kurią jam pateikė šalys, kad dėl jų prašymo būtų priimtas sprendimas.
(žr. 150 punktą)
14. Tam, kad asmens, patenkančio į Pareigūnų tarnybos nuostatų taikymo sritį, ieškinyje, pareikštame pagal šių nuostatų 90 ir 91 straipsnį, pateiktas prašymas panaikinti jo nenaudai priimtą aktą, kaip tai suprantama pagal nuostatų 90 straipsnio 2 dalį, būtų priimtinas, šis asmuo ieškinio pareiškimo momentu turi turėti atsiradusį ir tebesantį pakankamai akivaizdų suinteresuotumą, kad minėtas aktas būtų panaikintas; toks interesas reiškia, kad prašymo panaikinti rezultatas gali būti naudingas šiam asmeniui. Kaip priimtinumo sąlyga ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi būti vertinamas jo pareiškimo momentu. Tačiau tam, kad asmuo, kuriam taikomi Pareigūnų tarnybos nuostatai, galėtų tęsti procesą dėl Paskyrimų tarnybos sprendimo panaikinimo, jis turi tebebūti asmeniškai suinteresuotas šio sprendimo panaikinimu. Šiuo atžvilgiu, jei nebėra suinteresuotumo pareikšti ieškinį, dėl jo nebereikia priimti sprendimo.
(žr. 156 punktą)
Nuoroda: 2001 m. balandžio 24 d. Pirmosios instancijos sprendimo Torre ir kt. prieš Komisiją, T‑159/98, Rink. VT p. I‑A‑83 ir II‑395, 30 ir 31punktai ir juose nurodyta teismų praktika; 2005 m. birželio 28 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Ross prieš Komisiją, T‑147/04, Rink. VT p. I‑A‑171 ir II‑771, 25 punktas ir jame nurodyta teismų praktika; 2006 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Agne-Dapper ir kt. prieš Komisiją ir kt., T‑35/05, T‑61/05, T‑107/05, T‑108/05 ir T‑139/05, Rink. VT p. I‑A‑2‑291 ir II‑A‑2‑1497, 35 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.
15. Dėl pareigūno ar buvusio pareigūno suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl jo karjeros raidos ataskaitos panaikinimo pažymėtina, kad ši ataskaita yra pareigūno viršininkų atliekamas jam patikėtų užduočių ir elgesio tarnyboje atitinkamu laikotarpiu vertinimas ir kad, neatsižvelgiant į šios ataskaitos naudą ateityje, ji yra raštiškas ir oficialus pareigūno atlikto darbo kokybės įrodymas. Vertinant nėra vien aprašomos atitinkamu laikotarpiu įvykdytos užduotys, bet vertinamos ir žmogiškosios savybės, kurios atsiskleidė vertinamajam pareigūnui vykdant savo profesinę veiklą. Taigi kiekvienas pareigūnas turi teisę į tai, kad jo darbas būtų įvertintas teisingai ir nešališkai. Todėl, vadovaujantis teise į veiksmingą teisminę gynybą, bet kuriuo atveju turi būti pripažįstama pareigūno teisė ginčyti jo karjeros raidos vertinimo ataskaitą dėl jos turinio ar dėl to, kad ji buvo parengta nesilaikant Pareigūnų tarnybos nuostatuose įtvirtintų taisyklių.
Be to, pareigūnas, kuriam Invalidumo komisija pripažino visišką nuolatinį invalidumą, išleidžiamas į pensiją pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 53 ir 78 straipsnius, tačiau kadangi gali būti vėl įdarbintas institucijoje, jis išlieka suinteresuotas, kad jo karjeros raidos ataskaita būtų parengta teisingai, objektyviai ir laikantis tinkamos vertinimo tvarkos. Šiuo atžvilgiu šių nuostatų 53 straipsnis, kuris yra bendroji nuostata, turi būti taikomas kartu su specialiosiomis Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 13–15 straipsnių nuostatomis. Pareigūną vėl įdarbinus, minėta ataskaita būtų naudinga jo karjeros raidai jo tarnyboje ar Sąjungos institucijose.
Kitaip gali būti tik tam tikrais ypatingais atvejais, kai išnagrinėjus konkrečią invalidu pripažinto pareigūno padėtį paaiškėja, kad jis nebegalės kada nors būti vėl priimtas į tarnybą institucijoje, atsižvelgiant, pavyzdžiui, į Invalidumo komisijos, įgaliotos atlikti jo invalidumo būklės tyrimą, išvadas, iš kurių matyti, kad invalidumą lėmusi liga yra lėtinė ir kad pakartotinio medicinos patikrinimo atlikti nereikia, arba į suinteresuotojo pareigūno pareiškimus, iš kurių matyti, kad bet kuriuo atveju jis nebegrįš į tarnybą institucijoje.
(žr. 157–159 punktus)
Nuoroda: minėto Sprendimo Ross prieš Komisiją 9 ir 32 punktai; 2008 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Gordon prieš Komisiją, C‑198/07 P, Rink. p. I‑10701, 43 ir 51 punktai; minėto Sprendimo Combescot prieš Komisiją 27 ir 29 punktai.
16. Aiškindamas Sąjungos teisės normą Teisingumo Teismas prireikus paaiškina ir patikslina jos reikšmę ir taikymo sritį, nurodydamas, kaip ji turi ar turėjo būti suprantama ir taikoma nuo įsigaliojimo dienos. Remiantis tuo darytina išvada, kad taip aiškinama nuostata gali ir turi būti taikoma net tiems teisiniams santykiams, kurie atsirado ir susiklostė prieš priimant Teisingumo Teismo sprendimą, jeigu, maža to, įvykdytos sąlygos, pagal kurias leidžiama kompetentingame teisme pareikšti ieškinį dėl minėtos normos taikymo. Atsižvelgiant į šiuos principus Teisingumo Teismo pateikto išaiškinimo poveikio apribojimas galimas tik išimtiniais atvejais.
(žr. 164 punktą)
Nuoroda: 1980 m. kovo 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Denkavit italiana, 61/79, Rink. p. 1205, 16 ir 17 punktai; 1995 m. rugpjūčio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Roders ir kt., C‑367/93–C‑377/93, Rink. p. I‑2229, 42 ir 43 punktai.