BENDROJO TEISMO (pirmoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. balandžio 10 d.(*)
„Valstybės pagalba – Pašto sritis – Papildomų darbo užmokesčio ir socialinių išlaidų, susijusių su dalimi Deutsche Post darbuotojų, finansavimas iš subsidijų ir pajamų, kurios gautos kaip atlygis už paslaugas, kurių kainos reguliuojamos – Sprendimas išplėsti formalią tyrimo procedūrą – Sprendimas, kuriuo po pirminio patikrinimo konstatuojamas naujos pagalbos buvimas – Ieškinys dėl panaikinimo – Aktas, kurį galima ginčyti – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Priimtinumas – Galutinio sprendimo panaikinimo pasekmės – Pareiga motyvuoti“
Byloje T‑388/11
Deutsche Post AG, įsteigta Bonoje (Vokietija), atstovaujama advokatų J. Sedemund, T. Lübbig ir M. Klasse,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą D. Grespan, T. Maxian Rusche ir R. Sauer,
atsakovę,
palaikomą
UPS Europe SPR /BVBA, buvusios UPS Europe NV/SA, įsteigtos Briuselyje (Belgija),
ir
United Parcel Service Deutschland Sàrl & Co. OHG, buvusios UPS Deutschland Inc. & Co. OHG, įsteigtos Noise (Vokietija),
iš pradžių atstovaujamų advokatų T. Ottervanger ir E. Henny, vėliau – T. Ottervanger, galiausiai – R. Wojtek,
įstojusių į bylą šalių,
dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2011 m. gegužės 10 d. Komisijos sprendimą C(2011) 3081 final išplėsti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą, kiek ji susijusi su valstybės pagalba C 36/07 (ex NN 25/07), kurią Vokietijos Federacinė Respublika suteikė Deutsche Post AG (sprendimo santrauka paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 263, 2011, p. 4)),
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová, teisėjai V. Valančius, P. Nihoul, J. Svenningsen ir U. Öberg (pranešėja),
posėdžio sekretorė N. Schall, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. vasario 7 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
Dėl 1999–2002 m. tyrimo procedūros
1 1950 m. Vokietijos Federacinė Respublika įsteigė pašto instituciją – Deutsche Bundespost. 1989 m. Vokietijos Federacinė Respublika, siekdama pakeisti Deutsche Bundespost, įsteigė tris atskirus subjektus. Šie subjektai tai: Postdienst (pašto veikla), Postbank (banko veikla) ir Telekom (telekomunikacijų veikla).
2 Pagal 1994 m. rugsėjo 14 d. Gesetz zur Umwandlung der Unternehmen der Deutschen Bundespost in die Rechtsform der Aktiengesellschaft (Įstatymas dėl Vokietijos federalinio pašto įmonių transformavimo į akcinę bendrovę) (BGBl. 1994 I, p. 2325) Postdienst tapo Deutsche Post AG (ieškovė šioje byloje), o Postbank ir Telekom nuo 1995 m. sausio 1 d. taip pat yra akcinės bendrovės.
3 1999 m. rugpjūčio 17 d. Europos Bendrijų Komisija, gavusi įstojusios į bylą šalies UPS Europe NV/SA, dabar – UPS Europe SPRL/BVBA (toliau – UPS), skundą, nusprendė pradėti formalią tyrimo procedūrą Vokietijos Federacinės Respublikos atžvilgiu dėl pagalbos, kuri buvo suteikta Postdienst, o paskui – Deutsche Post (toliau – 1999 m. sprendimas pradėti procedūrą). Dalį nagrinėjamos pagalbos sudarė subsidijos, kurias Vokietijos valdžios institucijos sumokėjo ieškovei siekdamos padengti su tarnautojų statusą turinčių darbuotojų pensijomis susijusias išlaidas (toliau – su pensijomis susijusios subsidijos).
4 2002 m. birželio 19 d. Sprendimu 2002/753/EB dėl priemonių, kurių Vokietijos Federacinė Respublika ėmėsi Deutsche Post naudai (OL L 247, 2002, p. 27; toliau – 2002 m. galutinis sprendimas), Komisija užbaigė 1999 m. pradėtą formalią tyrimo procedūrą. Nusprendusi, kad valstybės kompensacija, skirta dėl papildomų grynųjų sąnaudų, patirtų dėl nuolaidų politikos, susijusios su siuntinių pristatymo nuo durų iki durų paslaugomis, kurios buvo atviros konkurencijai, yra pranašumas, kaip jis suprantamas pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, Komisija to sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje pripažino, kad ši ieškovei suteikta valstybės pagalba (572 mln. EUR) yra nesuderinama su bendrąja rinka, ir tos pačios rezoliucinės dalies 2 straipsnyje nurodė Vokietijos Federacinei Respublikai susigrąžinti pagalbą. Komisijos nuomone, nagrinėjama pagalba buvo suteikta įvairiomis formomis, t. y. be kita ko, kaip finansiniai pervedimai ieškovei per Telekom, kaip valstybės garantijos, kuriomis ji pasinaudojo, ir kaip su pensijomis susijusios subsidijos.
5 2002 m. rugsėjo 4 d. ieškovė pareiškė ieškinį Bendrajame Teisme (bylos numeris T‑266/02); jame prašė panaikinti 2002 m. galutinį sprendimą.
6 2008 m. liepos 1 d. Sprendimu Deutsche Post / Komisija (T‑266/02, EU:T:2008:235) Bendrasis Teismas panaikino 2002 m. galutinį sprendimą motyvuodamas tuo, kad Komisija neįrodė, jog ieškovei buvo suteiktas pranašumas.
7 2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimu Komisija / Deutsche Post (C‑399/08 P, EU:C:2010:481) Teisingumo Teismas atmetė dėl to sprendimo pateiktą apeliacinį skundą.
a) Dėl 2007 m. sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą
8 Po to, kai buvo pateiktas antrasis UPS skundas, kuriame teigiama, kad pirmajame skunde išvardytos priemonės nebuvo išnagrinėtos ir kad po 2002 m. galutinio sprendimo priėmimo buvo suteikta neteisėta pagalba, ir dar vienas ieškovės konkurento skundas, 2007 m. rugsėjo 12 d. raštu Komisija informavo Vokietijos Federacinę Respubliką apie savo sprendimą pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą, kiek ji susijusi su valstybės pagalba C 36/07 (ex NN 25/07), kurią Vokietijos valdžios institucijos suteikė Deutsche Post (OL C 245, 2007, p. 21; toliau – 2007 m. sprendimas pradėti procedūrą). Tame naujame sprendime Komisija rėmėsi būtinumu atlikti bendrą visų konkurencijos iškraipymų, kuriuos lėmė ieškovei skirtos valstybės lėšos, tyrimą. Ji nurodė, kad 1999 m. sprendimu pradėta procedūra bus papildyta siekiant įtraukti neseniai praneštą informaciją ir priimti galutinę poziciją dėl šių valstybės lėšų suteikimo atitikties EB sutarčiai.
9 2007 m. lapkričio 22 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės ieškinį (byla T‑421/07); ieškovė Bendrojo Teismo prašė panaikinti 2007 m. sprendimą pradėti procedūrą.
10 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Deutsche Post / Komisija (T‑421/07, EU:T:2011:720) 75 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad „tuo metu, kai buvo priimtas [2007 m. sprendimas pradėti procedūrą], 1999 m. pradėta oficiali tyrimo procedūra ginčijamų priemonių atžvilgiu 2002 m. [galutiniu] sprendimu nebuvo užbaigta, kiek tos priemonės viršijo to sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytus 572 mln. EUR“. Tuo remdamasis Bendrasis Teismas to sprendimo 78 punkte nurodė, kad „tuo metu, kai buvo priimtas, [2007 m. sprendimas pradėti procedūrą] nepakeitė nei ginčijamų priemonių teisinės reikšmės, nei [ieškovės] teisinės padėties“, ir 80 punkte padarė išvadą, kad ieškinys turi būti pripažintas nepriimtinu.
11 Pateikus apeliacinį skundą Teisingumo Teismas 2013 m. spalio 24 d. Sprendime Deutsche Post / Komisija (C‑77/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:695) konstatavo, kad 2002 m. galutinio sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje pripažinusi pagalbos nesuderinamumą su bendrąja rinka ir tos pačios rezoliucinės dalies 2 straipsnyje nurodžiusi Vokietijos Federacinei Respublikai susigrąžinti pagalbą, Komisija visiškai užbaigė 1999 m. sprendimu pradėtą procedūrą. Tuo remdamasis Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad 1999 m. pradėta oficiali tyrimo procedūra 2002 m. galutiniu sprendimu nebuvo užbaigta, kiek priemonės viršijo to sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytus 572 mln. EUR. Todėl Teisingumo Teismas panaikino 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimą Deutsche Post / Komisija (T‑421/07, EU:T:2011:720) ir grąžino bylą Bendrajam Teismui.
12 Savo 2015 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Deutsche Post / Komisija (T‑421/07 RENV, EU:T:2015:654) 44 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad 2007 m. sprendimas pradėti procedūrą, atsižvelgiant į visas priemones, kurioms jis skirtas, turi būti laikomas sprendimu atnaujinti visiškai užbaigtą formalią tyrimo procedūrą. Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad tas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias [SESV 108 straipsnio] taikymo taisykles (OL L 83, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), ir teisinio saugumo principą, nes Komisija atnaujino 2002 m. galutiniu sprendimu visiškai užbaigtą formalią tyrimo procedūrą tam, kad būtų priimtas naujas galutinis sprendimas, prieš tai nepanaikinusi ar neatšaukusi ankstesniojo. Kadangi tas sprendimas nebuvo apskųstas, jis įsiteisėjo.
b) Dėl 2011 m. sprendimo išplėsti formalią tyrimo procedūrą ir 2012 m. galutinio sprendimo
13 2011 m. gegužės 10 d. Komisija informavo Vokietijos Federacinę Respubliką apie Sprendimą C(2011) 3081 final išplėsti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą, kiek ji susijusi su valstybės pagalba C 36/07 (ex NN 25/07), kurią Vokietijos Federacinė Respublika suteikė Deutsche Post AG (sprendimo santrauka paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 263, 2011, p. 4, toliau – ginčijamas sprendimas)). Tame sprendime formali tyrimo procedūra, susijusi su ieškovei suteikta pagalba kaip kompensacija už jos įsipareigojimus teikti universaliąsias paslaugas, buvo išplėsta taip, kad apimtų subsidijas, pervestas Vokietijos valdžios institucijų ieškovei siekiant padengti išlaidas, susijusias su darbuotojų, turinčių tarnautojų statusą, pensijomis. Šiuo nauju sprendimu buvo siekiama išplėsti 2007 m. pradėtą formalią tyrimo procedūrą, siekiant detaliau išanalizuoti pensijų sistemą, kuri prieš tai buvo aptarta tik paviršutiniškai.
14 2012 m. sausio 25 d. Sprendime 2012/636/ES dėl priemonės C 36/07 (ex NN 25/07), kurią Vokietija suteikė Vokietijos pašto bendrovei Deutsche Post AG (OL L 289, 2012, p. 1; toliau – 2012 m. galutinis sprendimas), Komisija, be kita ko, konstatavo, kad pensijų finansavimas valstybės lėšomis yra neteisėta valstybės pagalba, kuri nesuderinama su vidaus rinka. Tačiau ji manė, kad tam tikri valstybės lėšų pervedimai ieškovei yra su vidaus rinka suderinama valstybės pagalba ir kad valstybės garantijos dėl Deutsche Bundespost skolų, susidariusių prieš ją transformuojant į tris akcines bendroves, turi būti analizuojamos kaip esama pagalba.
15 2012 m. kovo 30 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Vokietijos Federacinės Respublikos ieškinį (byla T‑143/12); jame buvo prašoma panaikinti 2012 m. galutinį sprendimą.
16 2012 m. balandžio 4 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ir ieškovės ieškinį (byla T‑152/12); jame buvo prašoma panaikinti 2012 m. galutinio sprendimo 1, 2 ir 4–6 straipsnius.
17 2016 m. liepos 14 d. Sprendimu Vokietija / Komisija (T‑143/12, EU:T:2016:406) Bendrasis Teismas panaikino 2012 m. galutinio sprendimo 1 ir 4–6 straipsnius motyvuodamas tuo, kad Komisija neįrodė, jog ieškovei buvo suteiktas pranašumas.
18 2016 m. liepos 14 d. Sprendimas Vokietija / Komisija (T‑143/12, EU:T:2016:406) prieš pasibaigiant taikytinam terminui nebuvo apskųstas apeliacine tvarka. Todėl jis tapo galutinis.
19 2017 m. kovo 17 d. Nutartyje Deutsche Post / Komisija (T‑152/12, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:188) Bendrasis Teismas nusprendė, kad nebereikia priimti sprendimo dėl ieškinio byloje T‑152/12, nes jo dalykas yra toks pat kaip ieškinio byloje T‑143/12, dėl kurio priimtas 2016 m. liepos 14 d. Sprendimas Vokietija / Komisija (T‑143/12, EU:T:2016:406), t. y. galutiniu tapęs sprendimas dėl dalinio panaikinimo.
Procesas ir šalių reikalavimai
20 Ieškovė pareiškė šį ieškinį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. liepos 22 d.
21 Atskiru dokumentu, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2011 m. spalio 6 d., Komisija, remdamasi 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalimi, pateikė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.
22 2013 m. liepos 23 d. nutartimi, išklausius šalis, procesas šioje byloje buvo sustabdytas, kol Teisingumo Teismas priims procesą byloje C‑77/12 P užbaigiantį sprendimą dėl 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Deutsche Post / Komisija (T‑421/07, EU:T:2011:720); sprendimas buvo priimtas 2013 m. spalio 24 d.
23 2014 m. gegužės 12 d. nutartimi UPS ir UPS Deutschland Inc. & Co. OHG, dabar – United Parcel Service Deutschland Sàrl & Co. OHG, buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.
24 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi procesas šioje byloje vėl buvo sustabdytas laukiant procesą byloje T‑421/07 RENV užbaigiančio sprendimo; sprendimas buvo priimtas 2015 m. rugsėjo 18 d. ir lėmė 2007 m. sprendimo pradėti procedūrą panaikinimą.
25 Atnaujinus procesą, Bendrasis Teismas 2015 m. lapkričio 20 d. nutartyje nutarė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą išnagrinėti nagrinėjant bylą iš esmės.
26 2016 m. sausio 7 d. Komisija pateikė atsiliepimą į ieškinį.
27 2016 m. vasario 25 d. ieškovė pateikė dubliką.
28 2016 m. kovo 14 d. į bylą įstojusios šalys pateikė bendrą savo įstojimo į bylą paaiškinimą.
29 2016 m. balandžio 20 d. Komisija pateikė tripliką.
30 2016 m. lapkričio 24 d. kanceliarijos rašte Bendrasis Teismas, taikydamas proceso organizavimo priemones, paprašė šalių pateikti pastabas apie tai, kokias išvadas galima daryti iš 2016 m. liepos 14 d. Sprendimo Vokietija / Komisija (T‑143/12, EU:T:2016:406) apie galimą pagrindo priimti sprendimą nebuvimą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 131 straipsnio 1 dalį, visų pirma kiek tai susiję su formalios tyrimo procedūros dėl 2012 m. galutinio sprendimo dalies, kuri buvo panaikinta, tęsimu ir su išlikusiu ieškovės suinteresuotumu pareikšti ieškinį.
31 Šalys pateikė pastabas per nustatytus terminus.
32 Atsižvelgdamas į pirmosios kolegijos siūlymą ir remdamasis Procedūros reglamento 28 straipsniu, Bendrasis Teismas nusprendė perduoti bylą nagrinėti išplėstinei kolegijai.
33 2017 m. gruodžio 18 d. kanceliarijos rašte Bendrasis Teismas, taikydamas proceso organizavimo priemones, pateikė šalims du klausimus, kad į juos būtų atsakyta raštu, siekiant pasirengti teismo posėdžiui.
34 Šalys į Bendrojo Teismo klausimus atsakė per nustatytą terminą.
35 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą,
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
36 Komisija, palaikoma įstojusių į bylą šalių, Bendrojo Teismo prašo:
– pirmiausia atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, pripažinti, kad nebėra pagrindo priimti sprendimą dėl ieškinio, nes nebeliko ieškovės suinteresuotumo pareikšti ieškinį,
– nepatenkinus ir šio reikalavimo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Teisinis vertinimas
Dėl priimtinumo
37 Reikšdama nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą Komisija tvirtina, kad ginčijamu sprendimu siekiama tik apsaugoti Vokietijos Federacinės Respublikos teisę į gynybą, kiek tai susiję su pagalbos sąvoka ir nagrinėjamų priemonių suderinamumu su vidaus rinka, nedarant savarankiško teisinio poveikio, ir kad todėl tai nėra aktas, kurį galima ginčyti. Dėl tos pačios priežasties ieškovė bet kuriuo atveju visiškai nesuinteresuota jo panaikinimu. Komisija taip pat nesutinka su tuo, kad, priėmus 2016 m. liepos 14 d. Sprendimą Vokietija / Komisija (T‑143/12, EU:T:2016:406), būtų priimtas sprendimas, jog nėra pagrindo priimti sprendimą.
38 Ieškovė nesutinka su Komisijos argumentais ir teigia būsianti suinteresuota pareikšti ieškinį, kol Komisija neatšauks ginčijamo sprendimo.
39 Į bylą įstojusios šalys remia Komisijos reikalavimus dėl ieškinio priimtinumo ir taip pat nesutinka su tuo, kad po to, kai buvo priimtas 2016 m. liepos 14 d. Sprendimas Vokietija / Komisija (T‑143/12, EU:T:2016:406), būtų priimtas sprendimas, jog nėra pagrindo priimti sprendimą. Jų teigimu, po to, kai Bendrasis Teismas panaikino 2012 m. galutinį sprendimą, ieškovė išsaugojo interesą, kad Komisija priimtų naują galutinį sprendimą.
40 Pažymėtina, kad Komisija iš esmės reiškia šio ieškinio nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą nurodydama tuos pačius motyvus, kuriuos jau buvo pateikusi nagrinėjant ieškinį dėl 2007 m. sprendimo pradėti procedūrą. Nors Teisingumo Teismas šiuos argumentus savo 2013 m. spalio 24 d. Sprendime Deutsche Post / Komisija (C‑77/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:695) jau yra atmetęs, Komisija per teismo posėdį patvirtino ir toliau palaikanti savo nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.
41 Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad teisės aktai ir sprendimai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį, yra priemonės, sukeliančios privalomų teisinių pasekmių, kurios gali paveikti ieškovo interesus, aiškiai pakeisdamos jo teisinę situaciją (2011 m. spalio 13 d. Sprendimo Deutsche Post ir Vokietija / Komisija, C‑463/10 P ir C‑475/10 P, EU:C:2011:656, 37 ir 38 punktai ir 2013 m. spalio 24 d. Sprendimo Deutsche Post / Komisija, C‑77/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:695, 51 punktas).
42 Konkrečiai kalbant apie sprendimo pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą oficialią tyrimo procedūrą privalomas teisines pasekmes vykdomai priemonei, kuri laikoma nauja pagalba, pažymėtina, kad toks sprendimas neišvengiamai pakeičia nagrinėjamos priemonės teisinę situaciją, taip pat įmonių, kurioms ta priemonė taikoma, teisinę situaciją, visų pirma kiek tai susiję su tolesniu jos įgyvendinimu. Priėmus tokį sprendimą egzistuoja bent jau didelė abejonė dėl šios priemonės teisėtumo; ši abejonė turi paskatinti valstybę narę sustabdyti jos mokėjimą, nes tai, kad pradedama SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatyta procedūra, reiškia, kad nebus iškart priimto sprendimo dėl suderinamumo su bendrąja rinka, kuris leistų teisėtai vykdyti minėtą priemonę. Tokiu sprendimu būtų galima remtis nacionaliniame teisme, kuris turi atsižvelgti į visas iš SESV 108 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio pažeidimo išplaukiančias pasekmes. Galiausiai jis gali paskatinti įmones, kurioms priemonė taikoma, bet kuriuo atveju atsisakyti naujų mokėjimų arba atlikti atidėjimus, būtinus tam, kad vėliau prireikus būtų galima grąžinti pagalbą. Verslo partneriai, bendradarbiaudami su minėtomis įmonėmis, taip pat atsižvelgs į pastarųjų teisinės ir finansinės padėties nestabilumą (žr. 2013 m. spalio 24 d. Sprendimo Deutsche Post / Komisija, C‑77/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:695, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2015 m. gegužės 22 d. Nutarties Autoneum Germany / Komisija, T‑295/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2015:350, 17 punktą).
43 Nagrinėjamu atveju Komisija ginčijamo sprendimo 80 punkte pripažino su pensijomis susijusias subsidijas nauja pagalba. Ginčijamo sprendimo 103 punkte ji paminėjo kelių milijardų eurų sumą, atitinkančią sumą, kurią ieškovė turėjo įmokėti į pensijų fondą 1995–2007 metų laikotarpiu, siekdama užtikrinti konkurencijos palaikymą su kitais operatoriais toje pačioje rinkoje. Be to, ginčijamo sprendimo 106 punkte ji priminė Vokietijos Federacinės Respublikos pareigą sustabdyti ginčijamos pagalbos priemones.
44 Kaip matyti iš šio sprendimo 42 punkte primintos jurisprudencijos, pareiga sustabdyti nagrinėjamos priemonės įgyvendinimą nėra vienintelė teisinė pasekmė, kurią sukelia sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą, pavyzdžiui, ginčijamas sprendimas. Dėl tokio sprendimo ieškovei visų pirma kyla grėsmė, kad nacionalinis teismas taikys laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas, viena vertus, apsaugoti atitinkamų šalių interesus ir, kita vertus, užtikrinti sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą veiksmingumą. Konkrečiai kalbant, šiomis aplinkybėmis nacionalinis teismas gali nurodyti susigrąžinti galimą skirtą pagalbą (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / Hansestadt Lübeck, C‑524/14 P, EU:C:2016:971, 29–31 punktus).
45 Nagrinėjamu atveju ieškovė per teismo posėdį patvirtino, kad priėmus ginčijamą sprendimą ji atidėjo sumas, kurių gali prireikti grąžinant pagalbą tuo atveju, jeigu būtų priimtas neigiamas galutinis sprendimas.
46 Atsižvelgiant į visus šiuos svarstymus, darytina išvada, kad tuo metu, kai buvo pareikštas šis ieškinys, ginčijamas sprendimas buvo aktas, galėjęs paveikti ieškovės interesus aiškiai pakeisdamas jos teisinę situaciją, ir kad dėl to jis atitinka visus akto, kurį galima ginčyti, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, požymius.
47 Be to, dėl Komisijos ir įstojusių į bylą šalių argumentų, kuriais siekiama paneigti tolesnį ieškovės suinteresuotumo pareikšti ieškinį buvimą, primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją suinteresuotumas pareikšti ieškinį yra esminė ir pirmoji bet kokio ieškinio pareiškimo teisme sąlyga (žr. 2013 m. gegužės 15 d. Nutarties Post Invest Europe / Komisija, T‑413/12, nepaskelbta Rink., EU:T:2013:246, 22 punktą). Šis reikalavimas procedūriniu lygmeniu užtikrina, kad, siekiant tinkamo teisingumo vykdymo, į Bendrąjį Teismą nebūtų kreipiamasi su prašymais dėl nuomonės ar vien teorinių klausimų (šiuo klausimu žr. 2009 m. birželio 19 d. Sprendimo Socratec / Komisija, T‑269/03, nepaskelbtas Rink., EU:T:2009:211, 38 punktą). Europos Sąjungos teismas gali, be pačių šalių pateiktų argumentų, ex officio nagrinėti ieškovo suinteresuotumo pareikšti arba palaikyti ieškinį nebuvimą dėl po ieškinio pareiškimo susiklosčiusių aplinkybių, dėl kurių ieškinys gali nebeturėti bet kokio ieškovui naudingo poveikio, ir dėl to pripažinti ieškinį nepriimtinu arba netekusiu dalyko (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1995 m. spalio 19 d. Sprendimo Rendo ir kt. / Komisija, C‑19/93 P, EU:C:1995:339, 13 punktą).
48 Suinteresuotumas pareikšti ieškinį gali tęstis iki teismo sprendimo priėmimo dienos, nes kitu atveju nebūtų poreikio priimti sprendimą, o tai reiškia, jog dėl savo rezultato ieškinys turi galėti suteikti naudos jį pareiškusiai šaliai (2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Wunenburger / Komisija, C‑362/05 P, EU:C:2007:322, 42 punktas ir 2011 m. gruodžio 7 d. Nutarties Fellah / Taryba, T‑255/11, nepaskelbta Rink., EU:T:2011:718, 12 punktas).
49 Nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo, ieškovo suinteresuotumo pareikšti ieškinį tolesnį buvimą reikia vertinti in concreto, atsižvelgiant, be kita ko, į nurodomo neteisėtumo padarinius (2013 m. gegužės 28 d. Sprendimo Abdulrahim / Taryba ir Komisija, C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 65 punktas). Tam, kad ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį išliktų, reikia, kad ginčijamo akto panaikinimas ir toliau galėtų savaime sukelti teisinių pasekmių jo atžvilgiu (žr. 2013 m. gegužės 15 d. Nutarties Post Invest Europe / Komisija, T‑413/12, nepaskelbta Rink., EU:T:2013:246, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
50 Nagrinėjamu atveju reikia išnagrinėti (nebūtinai apsiribojant vien šalių nurodytais argumentais), ar ginčijamas sprendimas, kuriuo 2007 m. sprendimu atnaujinta procedūra buvo išplėsta siekiant „išsamiau išnagrinėti“, ar su pensijomis susijusios subsidijos suteikia pranašumą ieškovei, ir toliau sukelia teisinių pasekmių ieškovės atžvilgiu po to, kai buvo priimtas 2012 m. galutinis sprendimas, kuriuo buvo užbaigta 2007 m. atnaujinta procedūra, išplėsta ginčijamu sprendimu, ir paskelbtas 2016 m. liepos 14 d. Sprendimas Vokietija / Komisija (T‑143/12, EU:T:2016:406), kuriuo 2012 m. galutinis sprendimas buvo panaikintas.
51 Iš jurisprudencijos matyti, kad tais atvejais, kai ieškiniai pareiškiami, pirma, dėl sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą dėl nacionalinės priemonės ir, antra, dėl galutinio sprendimo, kuriuo minėta procedūra užbaigiama ir pripažįstama, kad nagrinėjama nacionalinė priemonė yra su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba, ieškinio dėl pastarojo sprendimo atmetimas lemia ieškinio, pareikšto dėl sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą, dalyko išnykimą (šiuo klausimu žr. 2000 m. birželio 13 d. Sprendimo EPAC / Komisija, T‑204/97 ir T‑270/97, EU:T:2000:148, 153–159 punktus; 2002 m. kovo 6 d. Sprendimo Diputación Foral de Álava / Komisija, T‑168/99, EU:T:2002:60, 22–26 punktus ir 2009 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. / Komisija, T‑30/01–T‑32/01 ir T‑86/02–T‑88/02, EU:T:2009:314, 345–363 punktus).
52 Vis dėlto ši jurisprudencija negali būti taikoma nagrinėjamu atveju, nes ginčijamas sprendimas pasižymi tuo, kad, pirma, jis buvo priimtas po 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Deutsche Post / Komisija (T‑266/02, EU:T:2008:235), kuriuo Bendrasis Teismas panaikino 2002 m. galutinį sprendimą, antra, juo siekiama pagilinti analizę, atliktą 2007 m. sprendime pradėti procedūrą, kuris vėliau buvo panaikintas 2015 m. rugsėjo 18 d. Sprendimu Deutsche Post / Komisija (T‑421/07 RENV, EU:T:2015:654), ir, trečia, jis priimtas prieš 2012 m. galutinį sprendimą, kuris irgi buvo panaikintas 2016 m. liepos 14 d. Sprendimu Vokietija / Komisija (T‑143/12, EU:T:2016:406). Primintina, kad pastarasis sprendimas nebuvo apskųstas ir todėl įsiteisėjo.
53 Atsižvelgiant į tai, kad 2012 m. galutinis sprendimas buvo panaikintas 2016 m. liepos 14 d. Sprendimu Vokietija / Komisija (T‑143/12, EU:T:2016:406), vis dėlto pažymėtina, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, išskyrus atvejį, kai konstatuotas trūkumas turėjo įtakos visos procedūros neteisėtumui, procedūra, kuria siekiama pakeisti neteisėtą aktą, kuris buvo panaikintas, gali būti tęsiama nuo to momento, kuriuo buvo padarytas pažeidimas. Todėl Sąjungos akto panaikinimas nebūtinai daro įtaką parengiamiesiems aktams, o akto, užbaigiančio įvairius etapus apimančią administracinę procedūrą, panaikinimas nebūtinai lemia visos procedūros, vykusios prieš ginčijamo akto priėmimą, panaikinimą, nepriklausomai nuo sprendimo panaikinti motyvų (materialinių ar procesinių) (2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑587/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:721, 12 punktas ir 2017 m. liepos 6 d. Sprendimo SNCM / Komisija, T‑1/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:470, 69 punktas).
54 Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors Komisija vykstant procesui šioje byloje netiesiogiai ir pripažino, kad ginčijamas sprendimas, neišnykęs iš Sąjungos teisės sistemos, nebegali būti naujo sprendimo užbaigti formalią tyrimo procedūrą pagrindas, ji iki šiol neatšaukė šio sprendimo. Tuo remiantis būtų galima daryti išvadą, kad šiame etape Komisija vis dar turi galimybę atnaujinti procedūrą ginčijamo sprendimo priėmimo stadijoje. Todėl, kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 44 punkte, ieškovei išlieka iš ginčijamo sprendimo išplaukianti grėsmė, kad Komisijos nurodyta pagalba turės būti susigrąžinta.
55 Be to, atsižvelgiant į tai, kad nuo 1999 m. Komisijos pradėtos trys formalios tyrimo procedūros yra persipynusios, ir į tai, kad Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas yra priėmę įvairių sprendimų dėl sprendimų pradėti ir užbaigti šias procedūras, pažymėtina, kad Komisija, remiantis SESV 266 straipsnyje numatytomis jos pareigomis, privalo imtis priemonių įvykdyti 2008 m. liepos 1 d. Sprendimą Deutsche Post / Komisija (T‑266/02, EU:T:2008:235), 2015 m. rugsėjo 18 d. Sprendimą Deutsche Post / Komisija (T‑421/07 RENV, EU:T:2015:654) ir 2016 m. liepos 14 d. Sprendimą Vokietija / Komisija (T‑143/12, EU:T:2016:406), kuriuos Sąjungos teismai jau yra priėmę ir kurie yra įgiję res judicata galią.
56 Pagal suformuotą jurisprudenciją institucija, priėmusi aktus, kuriuos panaikino Sąjungos teismas, turi nustatyti, kokių priemonių reikia siekiant įvykdyti sprendimus dėl panaikinimo. Vis dėlto, naudodamasi šiuo klausimu turima diskrecija, atitinkama institucija privalo atsižvelgti tiek į tų sprendimų motyvus, tiek į taikytinas Sąjungos teisės nuostatas (žr. 2017 m. balandžio 24 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑584/16, EU:T:2017:282, 79 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
57 Pagal SESV 266 straipsnį atitinkama institucija įpareigojama užtikrinti, kad bet koks panaikintąjį aktą pakeičiantis aktas neturėtų tų pačių trūkumų, kurie buvo nustatyti teismo sprendime dėl panaikinimo. Šie principai a fortiori taikomi tuomet, kai nagrinėjamas sprendimas dėl panaikinimo yra įgijęs res judicata galią (2010 m. lapkričio 10 d. Sprendimo VRDT / Simões Dos Santos, T‑260/09 P, EU:T:2010:461, 70 ir 73 punktai).
58 Darytina išvada, kad ieškovė išsaugo suinteresuotumą tuo, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas ir išnyktų iš teisės sistemos, nes jo panaikinimo atveju Komisija bus priversta (jeigu, siekdama priimti šio sprendimo 55 punkte minėtų trijų sprendimų dėl panaikinimo įgyvendinimo priemones, kurios reikalingos vadovaujantis SESV 266 straipsnio reikalavimais, nuspręstų priimti naują sprendimą atnaujinti formalią tyrimo procedūrą) įsitikinti, kad šis naujasis sprendimas neturi tų pačių trūkumų, kurie buvo nustatyti visuose ankstesniuose sprendimuose.
59 Bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į išimtinį procedūros sudėtingumą, susijusį su kelių administracinių ir teismo sprendimų dėl tų pačių pagalbos priemonių buvimu, darytina išvada, kad ieškovė yra ypatingo teisinio netikrumo situacijoje, kuriai galėtų suteikti aiškumo tik šios bylos išnagrinėjimas iš esmės ir galimas ginčijamo sprendimo panaikinimas, o tai sustiprina jos suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl to sprendimo.
60 Šiuo klausimu pažymėtina, kad tol, kol Komisija mano ir toliau turinti galimybę priimti naują galutinį sprendimą, ieškovė negali net ir laikinai numatyti pagalbos arba galbūt ir palūkanų už neteisėtumo laikotarpį sumos, kurią jai gali tekti grąžinti.
61 Priklausomai nuo to, ar Komisija manys, kad ieškovei suteiktos sumos savarankiškai susijusios su 1999, 2007 arba 2011 m. pradėtomis procedūromis, galimos susigrąžintinos pagalbos suma, jeigu nagrinėjama pagalba būtų pripažinta nauja pagalba ir būtų konstatuota, kad ji yra nesuderinama su vidaus rinka, galėtų labai varijuoti, nes, vadovaujantis 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias SESV 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9), 17 straipsnio 2 dalimi, pirmoji su neteisėta pagalba susijusi priemonė, kurios imasi Komisija arba jos prašymu veikianti valstybė narė, nutraukia senaties terminą. Jeigu galima pagalba tam tikrais atvejais turėtų būti laikoma suderinama su vidaus rinka ir dėl to Komisija galėtų nurodyti tik susigrąžinti palūkanas už neteisėtumo laikotarpį (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 12 d. Sprendimo CELF ir ministre de la Culture et de la Communication, C‑199/06, EU:C:2008:79, 55 punktą), neteisėtumo laikotarpio trukmė, kuria remiantis šios palūkanos turėtų būti apskaičiuotos, būtų taip pat skirtinga, atsižvelgiant į tai, kada Komisija pradėjo formalią tyrimo procedūrą.
62 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovė išsaugo suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo, net jeigu 2007 m. sprendimas atnaujinti procedūrą ir 2012 m. galutinis sprendimas jau buvo panaikinti.
63 Todėl darytina išvada, kad, pirma, ieškinys yra priimtinas ir, antra, jis nėra netekęs dalyko. Todėl turi būti atmestas visas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas, taip pat visi Komisijos ir įstojusių į bylą šalių argumentai, kuriais siekiama, kad būtų pripažinta, jog ieškovė prarado suinteresuotumą pareikšti ieškinį.
Dėl bylos esmės
64 Grįsdama ieškinį ieškovė iš esmės nurodo šešis ieškinio pagrindus. Pirmieji penki ieškinio pagrindai grindžiami akivaizdžiomis Komisijos atlikto vertinimo klaidomis. Šeštasis ieškinio pagrindas susijęs su pareigos motyvuoti, numatytos SESV 296 straipsnio 2 dalyje, taip pat proporcingumo, teisinio saugumo ir nediskriminavimo principų pažeidimu.
65 Primintina, kad ieškinio pagrindu, grindžiamu motyvavimo nebuvimu ar nepakankamu motyvavimu, siekiama įrodyti esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimą ir dėl to reikalaujama atskirai išnagrinėti ginčijamo sprendimo motyvų, kurie turi būti patikrinti nagrinėjant šio sprendimo pagrįstumą, netikslumo vertinimą (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 67 punktą ir 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑66/02, EU:C:2005:768, 26 punktą).
66 Todėl prieš patikrinant, jeigu prireiktų, ginčijamo sprendimo teisėtumą iš esmės, su kuriuo susiję kiti ieškinio pagrindai, nagrinėjamu atveju reikia išnagrinėti šeštąjį ieškinio pagrindą, nes jis grindžiamas, be kita ko, SESV 296 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos motyvuoti pažeidimu.
67 Pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį „[i]šskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.
68 Pagal suformuotą jurisprudenciją, norint priemonę pripažinti „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikalaujama, kad būtų tenkinamos visos šioje nuostatoje įtvirtintos sąlygos. Pirma, tai turi būti valstybės įsikišimas arba įsikišimas naudojant valstybinius išteklius. Antra, įsikišimas turi būti toks, kad galėtų padaryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Trečia, dėl įsikišimo įmonė, kuriai skirta priemonė, turi įgyti atrankųjį pranašumą. Ketvirta, ji turi iškraipyti konkurenciją arba galėti ją iškraipyti (žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / Hansestadt Lübeck, C‑524/14 P, EU:C:2016:971, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
69 Siekiant sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą atlikti laikiną teisinį priemonės pripažinimą „valstybės pagalba“, pareigos motyvuoti turi būti laikomasi dėl visų SESV 107 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų.
70 Motyvai, kurių reikalaujama pagal SESV 296 straipsnio 2 dalį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punktą, turi atitikti nagrinėjamo akto pobūdį ir aiškiai bei vienareikšmiškai pateikti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti, kuo pagrįsta priimta priemonė, o kompetentingas teismas – vykdyti jam pavestą kontrolę (žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Club Hotel Loutraki ir kt. / Komisija, C‑131/15 P, EU:C:2016:989, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
71 Konkrečiai kalbant apie Komisijos sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą, numatytą SESV 108 straipsnio 2 dalyje, motyvus pažymėtina, kad, vadovaujantis Reglamento 2015/1589 4 straipsnio 2 ir 4 dalimis, toks sprendimas gali būti priimtas, tik jei Komisija po pirminio patikrinimo nustato, kad priemonė yra nauja valstybės pagalba ir kyla abejonių dėl jos suderinamumo su vidaus rinka.
72 Tai reiškia, kad bet kuriame sprendime, kurį Komisija priima užbaigusi pirminį patikrinimą, turi būti pateiktas laikinas nagrinėjamos valstybės priemonės vertinimas, kuriuo siekiama nustatyti, ar priemonė turi valstybės pagalbos požymių, o tais atvejais, kai Komisija priima sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą, – nurodytos priežastys, keliančios abejonių dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka, nes priešingu atveju SESV 296 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga motyvuoti prarastų prasmę (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 22 d. Sprendimo TV2/Danmark ir kt. / Komisija, T‑309/04, T‑317/04, T‑329/04 ir T‑336/04, EU:T:2008:457, 138 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
73 Toks sprendimas, priimtas užbaigus pirminį patikrinimą, visų pirma turi sudaryti sąlygas suinteresuotosioms šalims veiksmingai dalyvauti formalioje tyrimo procedūroje, per kurią jos turėtų galimybę pateikti savo argumentus. Jis turėtų sudaryti joms sąlygas žinoti motyvus, dėl kurių Komisija laikinai nusprendė, kad nagrinėjama priemonė gali būti laikoma nauja valstybės pagalba, ir suabejojo šios pagalbos suderinamumu su bendrąja rinka (žr. 2008 m. spalio 22 d. Sprendimo TV2/Danmark ir kt. / Komisija, T‑309/04, T‑317/04, T‑329/04 ir T‑336/04, EU:T:2008:457, 139 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
74 Analizuojant šeštąjį ieškinio pagrindą konkrečiai reikia patikrinti, ar Komisija ginčijamame sprendime pakankamai nurodė priežastis, dėl kurių po pirminio patikrinimo nusprendė, kad nagrinėjama priemonė laikinai gali būti laikoma valstybės pagalba, dar prieš patikrindama, ar ši pagalba yra nauja ir suderinama su vidaus rinka.
75 Ieškovė iš esmės teigia, kad Komisija pažeidė nagrinėjamu atveju jai tenkančią pareigą motyvuoti. Pirma, ginčijamame sprendime ji neapskaičiavo skirtumo tarp socialinių įmokų, kurias Vokietijos Federacinė Respublika faktiškai pervedė ieškovei, sumos (iš kurios reikia atimti sumą, atitinkančią leidžiamų pašto tarifų padidinimą) ir socialinių įmokų, kurias sumokėjo bendrajai socialinio draudimo sistemai priklausantys jos konkurentai, sumos. Antra, ji išsamiai nenurodė priežasčių, dėl kurių nusprendė, kad klausimas, kokio dydžio socialines įmokas sumokėjo ieškovė, apskaičiuojant nurodytos valstybės pagalbos sumą yra nesvarbus. Trečia, ji nepakankamai motyvavo savo vertinimą dėl tariamo kryžminio subsidijavimo buvimo, pasireiškusio leidžiamų pašto tarifų padidinimu, siekiant atsižvelgti į ieškovės sumokėtus socialinius mokesčius. Ketvirta, ji nepaaiškino, dėl ko atliekant tokią analizę reikia remtis tik sąnaudų atitikties vidaus rinkai nagrinėjimu.
76 Komisija ir į bylą įstojusios šalys ginčija ieškovės argumentus.
77 Pirma, primintina, kad ginčijamas sprendimas nėra pirmas sprendimas pradėti formalią tyrimo procedūrą, kurį Komisija priėmė dėl ginčijamos priemonės. Pagalba, suteikta kaip įmokos į ieškovės pensijų fondą, iš tiesų jau buvo 1999 m. sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą, 2007 m. sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą ir 2002 bei 2012 m. galutinių sprendimų dalykas.
78 2015 m. rugsėjo 18 d. Sprendimu Deutsche Post / Komisija (T‑421/07 RENV, EU:T:2015:654) Bendrasis Teismas panaikino 2007 m. sprendimą pradėti formalią tyrimo procedūrą, kuriame, kaip nurodė Komisija ginčijamo sprendimo 5 punkte, klausimas, ar su pensijomis susijusios subsidijos suteikia pranašumą ieškovei, buvo „įvertintas paviršutiniškai“ ir dar turėsiąs „būti išnagrinėtas išsamiau“.
79 Atsižvelgiant į šį ypatingą procesinį kontekstą manytina, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija turėjo specialią pareigą motyvuoti, kaip ji suprantama pagal SESV 296 straipsnio 2 dalį, nes jau per 1999 m. pirmą kartą pradėtą ir 2007 m. atnaujintą formalią tyrimo procedūrą galėjo išnagrinėti klausimą, ar valstybės įmokos į ieškovės pensijų fondą yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
80 Kadangi Komisija ginčijamą sprendimą apibūdino kaip sprendimą išplėsti 2007 m. atnaujintą formalią tyrimo procedūrą, nepažeisdama SESV 296 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos motyvuoti ji negalėjo nuspręsti, kad negali nustatyti, net ir laikinai, ar tenkinamas vienas iš SESV 107 straipsnio 1 dalyje numatytų kriterijų, ir negalėjo apsiriboti tik abejonių išreiškimu, nepateikdama pakankamų motyvų šiuo klausimu.
81 Iš ginčijamo sprendimo 64–67 punktų matyti, kad dalyje, skirtoje valstybės pagalbos ir visų pirma išimtinio ekonominio pranašumo buvimo vertinimui pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, Komisija tik nurodė sunkumus, su kuriais būtų susidūrusi, jeigu būtų turėjusi identifikuoti ūkio subjektus, kurių teisinė ir faktinė situacija galėtų būti laikoma panašia į ieškovės situaciją. Ji visų pirma pažymėjo, kad, kadangi ieškovė universaliųjų pašto paslaugų srityje turėjo išimtinę teisę ir transformuojant federalinį paštą gavo daug valstybės kompensacijų ir garantijų, ieškovės situacija buvo ypatinga ir beprecedentė.
82 Atsižvelgdama į šias aplinkybes, Komisija padarė išvadą, kad išimtinio ekonominio pranašumo buvimas negali būti įrodytas lyginant ieškovei tenkančius mokesčius su jos konkurentams tenkančiais mokesčiais. Vis dėlto ji nurodė, kad lyginamoji ieškovės ir jos konkurentų analizė nagrinėjant pagalbos suderinamumą yra tinkama, ypač poveikio konkurencijai išsamesnės analizės stadijoje.
83 Todėl toliau ginčijamame sprendime Komisija, nagrinėdama pagalbos suderinamumą su vidaus rinka, nusprendė, kad remiantis referenciniais dydžiais galima palyginti ieškovės sumokėtas socialines įmokas su privačių jos konkurentų sumokėtomis įmokomis. Vis dėlto ji nepateikė jokių motyvų, kad paaiškintų, kaip nagrinėjant ginčijamos pagalbos suderinamumą padarytos išvados patvirtina išvadas, padarytas siekiant įvertinti atrankinio ekonominio pranašumo ir a fortiori valstybės pagalbos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, buvimą, arba joms neprieštarauja.
84 Atsižvelgiant į visus šiuos svarstymus darytina išvada, kad pabrėždama bet kokių skaičiavimų – leidžiančių atlikti jai ir jos konkurentams tenkančių mokesčių palyginimą ginčijamos priemonės pripažinimo valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, etape, nors toks palyginimas buvo atliktas siekiant įvertinti nagrinėjamos pagalbos suderinamumą su vidaus rinka – nebuvimą ginčijamame sprendime ieškovė pagrįstai nurodė, kad padarytas SESV 296 straipsnyje numatytos pareigos motyvuoti pažeidimas.
85 Šiuo klausimu primintina, kad 2016 m. liepos 14 d. Sprendimo Vokietija / Komisija (T‑143/12, EU:T:2016:406), kuriuo buvo panaikintas 2012 m. galutinis sprendimas, Komisijos priimtas užbaigus 2007 m. atnaujintą ir ginčijamu sprendimu išplėstą formalią tyrimo procedūrą, 148 punkte Bendrasis Teismas priminė jurisprudenciją, pagal kurią būtent SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo, t. y. pranašumo buvimo įrodinėjimo etape, Komisija turi įrodyti, kad dalinis atleidimas nuo pareigos mokėti įnašus į pensijų fondą reiškia ekonominį pranašumą buvusiam istoriniam operatoriui, palyginti su jo konkurentais.
86 2016 m. liepos 14 d. Sprendimo Vokietija / Komisija (T‑143/12, EU:T:2016:406) 150 ir 151 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad nors Komisija 2012 m. galutiniame sprendime siekė nustatyti atrankinio ekonominio pranašumo buvimą, ji tai išnagrinėjo tik pagalbos suderinamumo su vidaus rinka nagrinėjimo etape. Todėl jis pritarė Vokietijos Federacinės Respublikos argumentui, kad Komisija padarė teisės klaidą, nes „tik nagrinėdama priemonės suderinamumą su vidaus rinka pradėjo lyginti su [mokesčiais, kuriuos] įmonė „paprastai“ turi [mokėti už privačius darbuotojus] pagal Vokietijos socialinę teisę“.
87 Be to, 2016 m. liepos 14 d. Sprendimo Vokietija / Komisija (T‑143/12, EU:T:2016:406) 152–154 punktuose Bendrasis Teismas priminė, kad Komisijai tenka pareiga įrodyti atrankinio ekonominio pranašumo pagalbos gavėjo naudai buvimą nuo tada, kai ji nagrinėja klausimą, ar priemonė patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.
88 Kadangi laikinas priemonės pripažinimas „pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis SESV 108 straipsnio 2 dalimi, siejama su Reglamento 2015/1589 4 straipsnio 2–4 dalimis, įvyksta nuo šios priemonės pirminio patikrinimo ir sprendimo pradėti formalią tyrimo procedūrą priėmimo, nagrinėjamu atveju manytina, kad pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį Komisija jau pasibaigus pirminio patikrinimo etapui turėjo pareigą motyvuoti, kiek tai susiję su atrankinio ekonominio pranašumo ieškovės atžvilgiu buvimu, o ne tik dėl pasibaigus formaliai tyrimo procedūrai priimto sprendimo.
89 Darytina išvada, kad pagal SESV 107 straipsnio 1 dalies reikalavimus pakankamai aiškiai ir vienareikšmiškai nemotyvavusi pranašumo buvimo ir kartu iš karto įvertinusi ginčijamos pagalbos suderinamumą su vidaus rinka pasibaigus pirminio patikrinimo etapui ir ginčijamo sprendimo priėmimo stadijoje Komisija privertė ieškovę atsidurti teisinio netikrumo situacijoje. Be to, Komisijai nepateikus motyvų, Sąjungos teismas negali vykdyti jam pavestos kontrolės, susijusios su ginčijamos priemonės laikinu pripažinimu kaip „pagalbos“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
90 Todėl reikia sutikti su šeštuoju ieškinio pagrindu tiek, kiek jis susijęs su pareigos motyvuoti pažeidimu.
91 Kadangi šio ieškinio pagrindo, kiek jis grindžiamas pareigos motyvuoti pažeidimu, analizė parodė, kad ginčijamas sprendimas turi trūkumų, susijusių su elementais, kurie turi esminę svarbą bendrai ginčijamo sprendimo struktūrai, reikia panaikinti šį sprendimą dėl esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimo ir nereikia nagrinėti kitų argumentų, pateiktų dėl šio ieškinio pagrindo, ir kitų ieškinio pagrindų pagrįstumo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
92 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
93 Kadangi nagrinėjamu atveju Komisija pralaimėjo šią bylą, o ieškovė reikalavo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, Komisija turi padengti savo ir ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
94 Remiantis Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalimi, UPS ir United Parcel Service Deutschland padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.
2. Panaikinti 2011 m. gegužės 10 d. Europos Komisijos sprendimą C(2011) 3081 final išplėsti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą, kiek ji susijusi su valstybės pagalba C 36/07 (ex NN 25/07), kurią Vokietijos Federacinė Respublika suteikė Deutsche Post.
3. Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir Deutsche Post AG patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. UPS Europe SPRL/BVBA ir United Parcel Service Deutschland Sàrl & Co. OHG padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Pelikánová | Valančius | Nihoul |
Paskelbtas 2019 m. balandžio 10 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai