TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2008 m. rugsėjo 25 d.

Byla F‑44/05

Guido Strack

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Įdarbinimas – Pranešimas apie laisvą darbo vietą – Kandidatūros atmetimas – Ieškinys dėl panaikinimo ir žalos atlyginimo – Priimtinumas – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Pensija – Atrankos komisija – Sudėtis – Naujų nuostatų taikymas laiko atžvilgiu – Nepriklausomumas – Nešališkumas – Pranešimas apie sprendimą“

Dalykas: Ieškinys, pareikštas pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius, kuriuo G. Strack iš esmės prašo panaikinti Europos Bendrijų oficialiųjų leidinių biuro sprendimą atmesti jo kandidatūrą į šio biuro „Viešojo pirkimo konkursų ir sutarčių“ skyriaus vadovo pareigas (A 5/A 4) ir sprendimą priimti į ginčijamą darbo vietą A, taip pat priteisti iš Komisijos atlyginti tariamai patirtą neturtinę žalą.

Sprendimas: Atmesti prašymą panaikinti sprendimą paskirti A. į Oficialiųjų leidinių biuro „Viešojo pirkimo konkursų ir sutarčių“ skyriaus vadovo pareigas kaip nepriimtiną. Panaikinti sprendimą atmesti ieškovo kandidatūrą į Oficialiųjų leidinių biuro „Viešojo pirkimo konkursų ir sutarčių“ skyriaus vadovo pareigas. Priteisti iš Komisijos sumokėti ieškovui 2 000 eurų nuostolių atlyginimą. Atmesti likusią ieškinio dalį. Ieškovas padengia pusę savo bylinėjimosi išlaidų. Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir pusę ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Ieškinys – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 53, 78 ir 90 straipsniai ir VIII priedo 14 straipsnis)

2.      Pareigūnai – Teisės ir pareigos – Nepriklausomumo ir sąžiningumo pareiga

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 11a straipsnis)

3.      Pareigūnai – Laisva darbo vieta – Kandidatų nuopelnų palyginimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnis)

4.      Pareigūnai – Su konkrečiu asmeniu susijęs sprendimas – Pavėluotas pranešimas – Pasekmės

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antra pastraipa)

1.      Ieškovas turi įrodyti atsiradusį ir aktualų suinteresuotumą tuo, kad ginčijamas aktas būtų panaikintas, ir jei suinteresuotumas, kuriuo jis remiasi, susijęs su būsima teisine padėtimi, jis turi įrodyti, kad šiai padėčiai kylanti grėsmė jau yra reali. Kalbant apie pareigūną, kuris į pensiją buvo išleistas dėl visiško nuolatinio invalidumo iki tos dienos, kurią jis pareiškė ieškinį, kuriuo siekiama panaikinti sprendimą paskirti kitą pareigūną į darbo vietą, į kurią ieškovas buvo pateikęs savo kandidatūrą, galimybė vėl jį įdarbinti pagal nuostatų VIII priedo 14 straipsnį yra tik galimas įvykis, ir tai, ar jis įvyks, nežinoma, o iš jo išplaukiantis suinteresuotumas yra tik hipotetinis, todėl nepakankamas įrodyti, kad, nepanaikinus skundžiamo sprendimo, jo teisinei padėčiai būtų pakenkta. Todėl ieškovas turi įrodyti, kad yra ypatinga aplinkybė, pateisinanti tai, kad ir toliau išlieka asmeninis ir aktualus suinteresuotumas panaikinti skundžiamą sprendimą.

Tačiau prašymas panaikinti sprendimą, kuriuo atmetama ieškovo kandidatūra į ginčijamą darbo vietą, yra priimtinas, nes ieškovas vis dar turi suinteresuotumą pripažinti sprendimo, kuriuo atmetama jo kandidatūra, neteisėtumą, kad jam būtų atlyginti nuostoliai, kurių jis galėjo patirti dėl šio sprendimo.

(žr. 70, 72, 74, 76 ir 79 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1987 m. sausio 21 d. Sprendimo Stroghili prieš Audito Rūmus, 204/85, Rink. p. 389, 11 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1994 m. vasario 9 d. Sprendimo Latham prieš Komisiją, T‑82/91, Rink. VT p. I‑A‑15 ir II‑61, 25 punktas; 1998 m. lapkričio 30 d. Nutarties N prieš Komisiją, T‑97/94, Rink. VT p. I‑A‑621 ir II‑1879, 26 ir 27 punktai; 2007 m. vasario 7 d. Sprendimo Gordon prieš Komisiją, T‑175/04, dar nepaskelbto Rinkinyje, 33 ir 35 punktai.

2.      Nuostatų 11a straipsniu siekiama esminių – nepriklausomumo, sąžiningumo ir nešališkumo – tikslų. Jo 2 dalyje numatyta pareiga reiškia, kad suinteresuotasis pareigūnas turi nedelsdamas informuoti Paskyrimų tarnybą, kad ši galėtų imtis atitinkamų priemonių konkretaus reikalo atveju, o ne iš pat pradžių atsisakyti vertinti ar tvarkyti šį reikalą arba tokio vertinimo ar tvarkymo tikslais pašalinti visus asmeninio suinteresuotumo aspektus. Todėl nuostatų 11a straipsnio taikymo sritis yra plati, apimanti visas aplinkybes, kurių atžvilgiu pareigūnas turi suvokti, kad dėl jo atliekamų pareigų ir konkretaus reikalo aplinkybių tretieji asmenys tokias aplinkybes gali laikyti darančiomis įtaką jo nepriklausomumui.

(žr. 132 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2002 m. liepos 9 d. Sprendimo Zavvos prieš Komisiją, T‑21/01, Rink. VT p. I‑A‑101 ir II‑483, 39 punktas; 2002 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Willeme prieš Komisiją, T‑89/01, Rink. VT p. I‑A‑153 ir II‑803, 47 punktas; 2005 m. liepos 12 d. Sprendimo De Bry prieš Komisiją, T‑157/04, Rink. VT p. I‑A‑199 ir II‑901, 33 punktas.

3.      Naudojimasis diskrecija, kurią turi administracija paskyrimo arba paaukštinimo srityje, suponuoja tai, kad ji kruopščiai ir nešališkai nagrinėja visą svarbią su kiekviena kandidatūra susijusią informaciją bei sąžiningai laikosi pranešime apie laisvą darbo vietą nurodytų reikalavimų, todėl ji privalo atmesti šių reikalavimų neatitinkančią kandidatūrą. Pranešimas apie laisvą darbo vietą iš tikrųjų yra teisinis pagrindas, kurį Paskyrimų tarnyba pati sau nustato ir kurio ji turi griežtai laikytis.

Vertinant galimą klaidą pasirenkant pareigūną, pažymėtina, kad tokia klaida turi būti akivaizdi ir viršyti didelę diskreciją, kurią turi Paskyrimų tarnyba, kai lygina kandidatų nuopelnus, atsižvelgdama į pranešime apie laisvą darbo vietą nurodytus reikalavimus ir vertindama tarnybos interesus. Tarnautojų teismo kontrolė turi apsiriboti klausimu, ar, atsižvelgiant į informaciją, kuria minėta institucija grindžia savo vertinimą, ji veikė protingai ir nenaudojo savo diskrecijos akivaizdžiai klaidingai arba siekdama kitų nei jai pavestų tikslų.

Taigi Tarnautojų teismas negali pakeisti Paskyrimų tarnybos atlikto kandidatų nuopelnų ir kvalifikacijos vertinimo savuoju, jeigu jokia byloje esanti informacija neleidžia teigti, kad ši tarnyba, vertindama šiuos nuopelnus ir kvalifikaciją, padarė akivaizdžią klaidą.

(žr. 155 ir 156 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1974 m. spalio 30 d. Sprendimo, Grassi prieš Tarybą, 188/73, Rink. p. 1099, 26, 38 ir 41 punktai; 1984 m. gegužės 30 d. Sprendimo Picciolo prieš Parlamentą, 111/83, Rink. p. 2323, 16 punktas; 1987 m. vasario 4 d. Sprendimo Bouteiller prieš Komisiją, 324/85, Rink. p. 529, 6 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1990 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Moritz prieš Komisiją, T‑20/89, Rink. p. II‑769, 29 punktas; 2003 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Pappas prieš Regionų komitetą, T‑73/01, Rink. VT p. I‑A‑207 ir II‑1011, 54 punktas; 2004 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Montalto prieš Tarybą, T‑116/03, Rink. VT p. I‑A‑339 ir II‑1541, 65 punktas; 2005 m. gegužės 4 d. Sprendimo Sena prieš EASA, T‑30/04, Rink. VT p. I‑A‑113 ir II‑519, 80 ir 81 punktai.

4.      Nuostatų 25 straipsnio antros pastraipos pirmame sakinyje numatyta, kad apie bet kokį sprendimą, susijusį su konkrečiu asmeniu, tuojau pat raštu pranešama atitinkamam pareigūnui. Tačiau vien iš vėlavimo pateikti tokį pranešimą konstatavimo neišplaukia toks minėtos nuostatos pažeidimas, dėl kurio skundžiamas sprendimas galėtų būti panaikintas.

(žr. 195 ir 198 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1997 m. kovo 18 d. Sprendimo Picciolo ir Caló prieš Regionų komitetą, T‑178/95 ir T‑179/95, Rink. VT p. I‑A‑51 ir II‑155, 28 ir 29 punktai; 1998 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Gómez de Enterría y Sanchez prieš Parlamentą, T‑131/97, Rink. VT p. I‑A‑613 ir II‑1855, 69 punktas; 2007 m. vasario 7 d. Sprendimo Caló prieš Komisiją, T‑118/04 ir T‑134/04, dar nepaskelbto Rinkinyje, 79 punktas.