Language of document : ECLI:EU:F:2010:120

TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. rugsėjo 30 d.

Byla F‑29/09

Giorgio Lebedef ir Trevor Jones

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba — Pareigūnai — Darbo užmokestis — Pareigūnų tarnybos nuostatų 64 straipsnis — Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa ir 9 straipsnis — Korekcinis koeficientas — Vienodas požiūris“

Dalykas: Pagal EB 236 straipsnį ir AE 152 straipsnį pareikštas ieškinys, kuriuo G. Lebedef ir T. Jones prašo panaikinti tariamą Komisijos sprendimą, kuriuo atsisakoma Liuksemburge (Liuksemburgas) dirbančių pareigūnų perkamąją galią prilyginti Briuselyje (Belgija) dirbančių pareigūnų perkamajai galiai, ir – papildomai – panaikinti nuo 2008 m. birželio mėnesio išduotus jų darbo užmokesčio lapelius.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. Ieškovai padengia visas bylinėjimosi išlaidas, išskyrus patirtas Europos Sąjungos Tarybos, Komisijos pusėje įstojusios į bylą šalies. Taryba padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Prieštaravimas dėl teisėtumo — Aktai, dėl kurių gali būti pareikštas prieštaravimas dėl teisėtumo

(EB 230 straipsnio antra pastraipa, EB 236 ir 241 straipsniai; SESV 236 straipsnio antra pastraipa, SESV 270 ir 277 straipsniai)

2.      Pareigūnai — Ieškinys — Asmens nenaudai priimtas aktas — Sąvoka — Darbo užmokesčio lapelis

(SESV 265 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnis ir 91 straipsnio 1 dalis; XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa)

3.      Pareigūnai — Darbo užmokestis — Korekciniai koeficientai — Nustatymas — Tarybos įgaliojimai — Diskrecija — Ribos — Vienodo požiūrio principo paisymas — Teisminė kontrolė — Ribos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 64 ir 65 straipsniai)

4.      Pareigūnai — Darbo užmokestis — Korekciniai koeficientai — Korekcinio koeficiento Belgijai ir Liuksemburgui nebuvimas — Vienodo požiūrio principo pažeidimas — Įrodinėjimo pareiga

(Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa)

5.      Pareigūnai — Principai — Teisėtų lūkesčių apsauga — Sąlygos

1.      EB 241 straipsnyje (po pakeitimo SESV 277 straipsnis) numatyta, jog bet kuri teismo proceso, kuriame ginčijamas šioje nuostatoje numatyto reglamento teisėtumas, šalis, visų pirma grįsdama ieškinį dėl įgyvendinimo priemonės, gali remtis EB 230 straipsnio antroje pastraipoje (po pakeitimo SESV 263 straipsnio antra pastraipa) nurodytais pagrindais, net jeigu terminas ieškiniui dėl reglamento pareikšti yra pasibaigęs. Ši papildoma teisės gynimo priemonė yra bendrojo principo, kuriuo siekiama užtikrinti, kad kiekvienas asmuo turėtų arba būtų turėjęs galimybę užginčyti Sąjungos teisės aktą, kurio pagrindu priimtas sprendimas jo nenaudai, išraiška. EB 241 straipsnyje įtvirtinta taisyklė neabejotinai taikoma bylose, kurios Sąjungos teisme iškeltos pagal EB 236 straipsnį (po pakeitimo SESV 270 straipsnis).

Tačiau EB 241 straipsnyje numatyta galimybė remtis tuo, kad reglamentas netaikomas, nėra savarankiška teisė pareikšti ieškinį ir ja galima pasinaudoti tik papildomai, todėl prieštaravimas dėl teisėtumo yra nepriimtinas dėl pagrindinės teisės pareikšti ieškinį nebuvimo arba pagrindinio ieškinio nepriimtinumo.

(žr. 29 ir 30 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1979 m. kovo 6 d. Sprendimo Simmenthal prieš Komisiją, 92/78, Rink. p. 777; 1981 m. liepos 16 d. Sprendimo Albini prieš Tarybą ir Komisiją, 33/80, Rink. p. 2141, 17 punktas; 1984 m. sausio 19 d. Sprendimo Andersen ir kt. prieš Parlamentą, 262/80, Rink. p. 195; 2003 m. liepos 10 d. Sprendimo Komisija prieš ECB, C‑11/00, Rink. p. 7147, 74–78 punktai; 1987 m. liepos 7 d. Sprendimo Étoile commerciale ir CNTA prieš Komisiją, 89/86 ir 91/86, Rink. p. 3005, 22 punktas.

2.      Darbo užmokesčio lapelis pagal savo pobūdį ir tikslą neturi asmens nenaudai priimto akto požymių, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį ir 91 straipsnio 1 dalį, nes jame paprasčiausiai pinigais išreiškiama ankstesnių administracijos sprendimų, susijusių su asmenine ir teisine pareigūno padėtimi, apimtis. Tačiau tiek, kiek iš darbo užmokesčio lapelio aiškiai matyti individualaus administracijos sprendimo, apie kurį iki tol nebuvo žinoma, nes suinteresuotajam asmeniui apie jį nebuvo oficialiai pranešta, egzistavimas ir turinys, šis lapelis, kuriame pateiktas piniginių išmokų apskaičiavimas, gali būti laikomas asmens nenaudai priimtu aktu, dėl kurio galima pateikti skundą, o prireikus – ieškinį, ir nuo jo perdavimo pradedami skaičiuoti terminai.

Šiuo atžvilgiu nagrinėjant ieškinį, kuriuo iš esmės kaltinama tuo, jog institucija nesiėmė reikiamos politinės iniciatyvos, kad ateityje būtų nustatytas specialus Liuksemburgo korekcinis koeficientas, o dėl to būtų panaikinta Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa, ir siekiant apsaugoti pareigūnų teisę pareikšti ieškinį, reikia pripažinti, kad pareigūnai gali ginčyti savo darbo užmokesčio lapelį, pateikdami prieštaravimą dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatos, kuria nustatomos jų piniginės išmokos, teisėtumo, susijusį, be kita ko, su vienodo požiūrio principo pažeidimu.

Tačiau kadangi pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį pareigūnai gali tik prašyti administracijos, veikiančios kaip Paskyrimų tarnyba, priimti dėl jų sprendimą, toks prašymas nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį, nes politinės iniciatyvos negalima laikyti „dėl pareigūno priimtu sprendimu“.

Vis dėlto atsižvelgiant į procedūrines problemas, kurių kiltų asmeniui, ketinančiam pagal SESV 265 straipsnį pareikšti institucijai ieškinį dėl neveikimo, kad būtų panaikinta Sąjungos teisės aktų leidėjo priimto reglamento nuostata, nesuteikiant pareigūnui galimybės ginčyti darbo užmokesčio lapelio dėl faktinių aplinkybių, kaip antai ekonominių sąlygų, pasikeitimo pareiškiant prieštaravimą dėl teisėtumo dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatos, kuri jos priėmimo metu atrodė teisėta, tačiau, atitinkamo pareigūno manymu, tapo neteisėta dėl pasikeitusių aplinkybių, praktiškai nebūtų galimybės pareikšti ieškinio, kuriuo siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi Sąjungos teisėje pripažįstamo bendrojo vienodo požiūrio principo, ir taip būtų padaryta neproporcinga žala teisei į veiksmingą teisminę apsaugą.

(žr. 33 ir 40–42 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1993 m. vasario 16 d. Sprendimo ENU prieš Komisiją, C‑107/91, Rink. p. I‑599, 16 ir 17 punktai.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1998 m. kovo 24 d. Nutarties Meyer ir kt. prieš Teisingumo Teismą, T‑181/97, Rink. VT p. I‑A‑151 ir II‑481; 2005 m. vasario 16 d. Sprendimo Reggimenti prieš Parlamentą, T‑354/03, Rink. VT p. I‑A‑33 ir II‑147, 38 ir 39 punktai.

Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. balandžio 23 d. Sprendimo Pickering prieš Komisiją, F‑103/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑101 ir II‑A‑1‑527, 72 ir 75 punktai; 2008 m. balandžio 23 d. Sprendimo Bain ir kt. prieš Komisiją, F‑112/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑111 ir II‑A‑1‑579, 73 ir 76 punktai.

3.      Pareigūnų tarnybos nuostatų 64 ir 65 straipsniuose numatytų korekcinių koeficientų, taikomų pareigūnų atlyginimams, tikslas yra pagal vienodo požiūrio principą užtikrinti, kad būtų išlaikyta lygiavertė visų pareigūnų perkamoji galia, nepaisant jų įdarbinimo vietos.

Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 65 straipsnio 2 dalį Taryba turi konstatuoti, ar pragyvenimo išlaidų įvairiose įdarbinimo vietose skirtumas yra labai didelis, ir prireikus į tai atsižvelgti nustatydama korekcinius koeficientus. Vienodo požiūrio principas, kurį turi užtikrinti šių korekcinių koeficientų nustatymas, taikomas ir Sąjungos teisės aktų leidėjui.

Tačiau pagal vienodo požiūrio principą gali būti reikalaujama ne tobulo pareigūnų perkamosios galios identiškumo, neatsižvelgiant į jų įdarbinimo vietą, o esminio pragyvenimo išlaidų atitinkamose įdarbinimo vietose atitikimo. Šiuo atžvilgiu, atsižvelgiant į klausimo sudėtingumą, teisės aktų leidėjas turi didelę diskreciją, o teismas turi patikrinti tik tai, ar institucijos neperžengė protingų ribų, palyginti su sumetimais, kuriais jos vadovavosi, ir ar jos savo įgaliojimais nesinaudojo akivaizdžiai klaidingai.

(žr. 62, 63 ir 67 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1981 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Benassi prieš Komisiją, 194/80, Rink. p. 2815, 5 punktas; 1992 m. sausio 23 d. Komisija prieš Tarybą, C‑301/90, Rink. p. I‑221, 19, 24 ir 25 punktai; 2004 m. balandžio 29 d. Nutarties Drouvis prieš Komisiją, C‑187/03 P, neskelbiamos Rinkinyje, 25 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1995 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Abello ir kt. prieš Komisiją, T‑544/93 ir T‑566/93, Rink. VT p. I‑A‑271 ir II‑815, 76 punktas.

4.      Nagrinėjant Liuksemburge dirbančių pareigūnų pareikštą ieškinį, kuriame jie tvirtina, kad yra diskriminuojami, nes, remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa, nėra nustatytas specialus šios valstybės narės korekcinis koeficientas, negalima reikalauti, kad ieškovai Sąjungos teisme teisiniu požiūriu pakankamai įrodytų, jog egzistuoja didelis ir ilgalaikis pragyvenimo išlaidų Liuksemburge padidėjimas, palyginti su Briuseliu, kad būtų galima pripažinti, jog laikomasi skirtingo požiūrio į pareigūnus, nelygu jų įdarbinimo vieta. Jie tik turi pateikti pakankamai reikšmingų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad perkamoji galia gali būti iškraipyta, ir dėl kurių įrodinėjimo pareiga perkeliama institucijai atsakovei, taip pat prireikus pateisinamas Eurostato administracinio tyrimo pradėjimas.

Be to, tuo atveju, kai institucija atsakovė kaltinama taikiusi Pareigūnų tarnybos nuostatų XI priedo 3 straipsnio 5 dalies pirmą pastraipą be galimo perkamosios galios Briuselyje ir Liuksemburge skirtumo analizės, teismo kontrolė neapsiriboja patikrinimu, ar padaryta akivaizdi vertinimo klaida, bet ją vykdant siekiama išsiaiškinti, ar suinteresuotieji asmenys pateikė pakankamai įrodymų, pavyzdžiui, pakankamai pagrįstų patvirtinto šaltinio analizių su skaičiais ar kitokių, pateisinančių tyrimo pradėjimą.

(žr. 64, 66 ir 68 punktus)

5.      Negavęs iš administracijos konkrečių garantijų, pareigūnas negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu siekdamas užginčyti Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatos teisėtumą ir prieštarauti jos taikymui. Administracijos tvirtinimai, kuriuose neatsižvelgiama į Pareigūnų tarnybos nuostatų nuostatas, negali sukelti teisėtų lūkesčių asmeniui, kuriam jos taikomos.

(žr. 72 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1990 m. kovo 27 d. Sprendimo Chomel prieš Komisiją, T‑123/89, Rink. p. II‑131, 26–30 punktai; 2004 m. liepos 7 d. Sprendimo Schmitt prieš EAR, T‑175/03, Rink. VT p. I‑A‑211 ir II‑939, 46 ir 47 punktai.