Language of document : ECLI:EU:C:2012:331

GENERALINIO ADVOKATO

YVES BOT IŠVADA,

pateikta 2012 m. birželio 7 d.(1)

Byla C‑451/11

Natthaya Dülger

prieš

Wetteraukreis

(Verwaltungsgericht Giessen (Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 aiškinimas – Teisėtai valstybės narės darbo rinkoje dirbančio darbuotojo turko šeimos narių teisė gyventi šalyje – Tailando pilietė, bent penkerius metus gyvenusi su darbuotoju turku – Teisės, įgytos iki santuokos su darbuotoju turku nutraukimo“





1.        Šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę patikslinti 1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos tarybos(2) sprendimo Nr. 1/80 dėl asociacijos plėtros(3) 7 straipsnio taikymo sritį. Šioje nuostatoje numatyta, kad darbuotojo turko šeimos narys, kuriam buvo suteikta teisė atvykti pas šį darbuotoją į priimančiosios valstybės narės teritoriją, turi teisę priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti šioje valstybėje, jeigu jis teisėtai joje gyveno bent trejus metus, ir laisvai dirbti bet kurį pasirinktą samdomą darbą, jeigu jis teisėtai joje gyveno bent penkerius metus.

2.        Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti, ar Turkijos pilietybės neturintis trečiosios valstybės pilietis gali būti pripažįstamas darbuotojo turko šeimos nariu, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, ir atitinkamai naudotis šia nuostata jam suteikiamomis teisėmis.

3.        Šioje išvadoje nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, kad Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos antra įtrauka turi būti aiškinama taip, kad Turkijos pilietybės neturintis trečiosios valstybės pilietis, bent penkerius metus gyvenęs su teisėtai valstybės narės darbo rinkoje dirbančiu savo sutuoktiniu darbuotoju turku, gali būti pripažįstamas darbuotojo turko „šeimos nariu“.

4.        Paskui pasiūlysiu Teisingumo Teismui nuspręsti, kad toks trečiosios valstybės pilietis, kuris, turėdamas darbuotojo turko šeimos nario statusą, naudojasi savo teisėmis pagal šią nuostatą, nepraranda galimybės naudotis šiomis teisėmis nutraukęs savo santuoką su šiuo darbuotoju turku po to, kai šios teisės buvo įgytos.

I –    Teisės aktai

A –    Sąjungos teisė

1.      Asociacijos susitarimas

5.        Siekiant reglamentuoti laisvą darbuotojų turkų judėjimą Bendrijos teritorijoje, 1963 m. rugsėjo 12 d. Bendrija ir Turkijos Respublika sudarė Asociacijos susitarimą. Šio susitarimo tikslas – „skatinti nuolatinį ir subalansuotą susitariančiųjų šalių prekybinių ir ekonominių santykių stiprinimą, visiškai atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti pagreitintą Turkijos ekonomikos vystymąsi ir darbo bei Turkijos gyventojų gyvenimo sąlygų lygio pakėlimą“(4).

6.        Minėtame susitarime numatytas laisvas darbuotojų turkų judėjimas turi būti laipsniškai įgyvendinamas pagal Asociacijos tarybos, kurios užduotis yra užtikrinti asociacijos režimo taikymą ir laipsnišką plėtrą, numatytas priemones(5).

2.      Asociacijos susitarimo papildomas protokolas

7.        Asociacijos susitarimo papildomu protokolu(6) įtvirtinamos pereinamojo asociacijos laikotarpio sąlygos, priemonės ir laipsniškumas. Jo II antraštinėje dalyje yra keli straipsniai, skirti asmenų ir paslaugų judėjimui.

8.        Taigi jo 59 straipsnyje numatyta, kad „srityse, kurioms taikomas šis protokolas, Turkijai negali būti sudaromos palankesnės sąlygos nei tos, kurias valstybės narės pagal Europos bendrijos steigimo sutartį sudaro viena kitai“.

3.      Sprendimas Nr. 1/80

9.        Asociacijos taryba priėmė Sprendimą Nr. 1/80, kurio tikslas, be kita ko, yra pagerinti teisinę darbuotojų ir jų šeimos narių padėtį, palyginti su tvarka, nustatyta 1976 m. gruodžio 20 d. Asociacijos tarybos sprendime Nr. 2/76 dėl Asociacijos susitarimo 12 straipsnio įgyvendinimo. Šiame sprendime buvo numatyta laipsniškai įgyvendinama darbuotojų turkų teisė įsidarbinti priimančiojoje valstybėje narėje, taip pat teisė šių darbuotojų vaikams toje valstybėje lankyti pamokas.

10.      Nuostatos, reglamentuojančios darbuotojo turko šeimos narių teises, įtvirtintos Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnyje. Šiame straipsnyje parašyta:

„Teisėtai valstybės narės darbo rinkoje dirbančio darbuotojo turko šeimos nariai, kuriems buvo suteikta teisė atvykti pas jį, turi teisę:

–        išskyrus atvejus, kai pirmenybė teikiama Bendrijos valstybių narių darbuotojams, priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti, jei jie bent trejus metus teisėtai gyveno šioje valstybėje narėje;

–        laisvai dirbti bet kurį pasirinktą samdomą darbą, jeigu jie bent penkerius metus teisėtai gyvena šioje valstybėje narėje.

Profesinį išsilavinimą priimančiojoje valstybėje įgiję darbuotojų turkų vaikai gali, neatsižvelgiant į jų gyvenimo šioje valstybėje narėje trukmę, priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti šioje valstybėje narėje, jeigu vienas iš jų tėvų bent trejus metus joje teisėtai dirbo.“

B –    Nacionalinė teisė

11.      2004 m. liepos 30 d. Užsieniečių apsigyvenimo, įsidarbinimo ir integracijos federalinėje teritorijoje įstatymo (Gesetz über den Aufenthalt, die Erwerbstätigkeit und die Integration von Ausländern im Bundesgebiet)(7) 4 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad užsienietis, kuris pagal Asociacijos susitarimą turi teisę gyventi šalyje, privalo įrodyti šios teisės buvimą – pateikti įrodymą, kad turi leidimą gyventi šalyje, jeigu neturi leidimo gyventi arba leidimo nuolat gyventi Europos Sąjungoje. Leidimas gyventi šalyje išduodamas pateikus prašymą.

II – Faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje ir prejudicinis klausimas

12.      Pareiškėja pagrindinėje byloje N. Dülger yra Tailando pilietė, gimusi 1973 m. liepos 26 d. Burirame (Tailandas). Į Vokietijos teritoriją ji atvyko 2002 m. birželio 30 d. turėdama turistinę vizą.

13.      2002 m. rugsėjo 12 d. Danijoje ji sudarė santuoką su Turkijos piliečiu M. Dülger, gimusiu 1960 m. gruodžio 1 d. Turkijoje. Nuo 1988 m. jis turi teisę nuolat gyventi Vokietijoje. Jis buvo skirtingų darbdavių įdarbintas nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2004 m. birželio 30 d., nuo 2004 m. rugpjūčio 1 d. iki 2005 m. birželio 8 d., nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 15 d. ir nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 dienos. Šiuo atžvilgiu yra aišku, kad šiai bylai reikšmingu laikotarpiu M. Dülger buvo Turkijos pilietis, teisėtai dirbantis darbo rinkoje, kaip tai suprantama pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnį(8).

14.      2002 m. rugsėjo 18 d. pareiškėja pagrindinėje byloje kreipėsi į Vokietijos valdžios institucijas su prašymu išduoti leidimą gyventi šalyje ir nurodė, kad yra sudariusi santuoką ir turi du 1996 ir 1998 m. Tailande gimusius vaikus. Kad galėtų gyventi kartu su savo sutuoktiniu, ji gavo laikiną leidimą gyventi šalyje. Šis leidimas vėliau kaskart buvo pratęstas, paskutinį kartą – nuo 2008 m. rugsėjo 10 d. iki 2011 m. birželio 26 dienos. Nuo 2011 m. birželio 21 d. minėta pareiškėja turi laikiną pažymėjimą, patvirtinantį teisę gyventi šalyje.

15.      Verwaltungsgericht Giessen (Vokietija) pažymi, kad pareiškėja pagrindinėje byloje nepertraukiamai gyveno su M. Dülger nuo jų santuokos sudarymo 2002 m. rugsėjo mėn. iki jų išsiskyrimo 2009 m. birželio mėnesį.

16.      2009 m. birželio 3 d. pareiškėja pagrindinėje byloje paliko savo sutuoktinį ir su abiem dukromis, atvykusiomis į Vokietijos teritoriją 2006 m. liepos 1 d., išvyko į Frydbergo moterų prieglaudą. Nuo tada ji ir jos dukros gauna socialines išmokas. Santuokos nutraukimas su jos sutuoktiniu įsiteisėjo 2011 m. vasario 3 dieną.

17.      2009 m. rugsėjo 9 d. raštu Wetteraukreis (Vetero apylinkė) užsieniečių tarnyba pareiškėjai pagrindinėje byloje pranešė, kad, palikusi savo sutuoktinį, ji įgijo savarankišką teisę gyventi šalyje, tačiau ši teisė galioja tik vienus metus, per kuriuos iš minėtos pareiškėjos nereikalaujama pateikti įrodymo, kad ji gali užsitikrinti savo ir vaikų pragyvenimą. Jeigu po 2010 m. birželio 4 d. jai vis dar reikėtų socialinės paramos, a posteriori jos ir jos vaikų leidimas gyventi šalyje turėtų būti apribotas ir ji turėtų išvykti iš Vokietijos teritorijos. Teisė gyventi šalyje jai galėtų būti palikta tik jeigu ji ir jos vaikai po šios datos galėtų savarankiškai užsitikrinti pragyvenimą.

18.      Tada 2009 m. rugsėjo 18 d. pareiškėja pagrindinėje byloje pagal minėtą Užsieniečių apsigyvenimo, įsidarbinimo ir integracijos federalinėje teritorijoje įstatymo 4 straipsnio 5 dalį pateikė Wetteraukreis prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje ir teigė, kad įgijo teises, įtvirtintas Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnyje. Iš esmės ji mano, kad yra teisėtai valstybės narės darbo rinkoje dirbančio darbuotojo turko, su kuriuo bent trejus metus teisėtai gyveno, šeimos narė, o tai, ar šeimos narys turi Turkijos pilietybę, nėra svarbu.

19.      2010 m. kovo 15 d. sprendimu Wetteraukreis atmetė pareiškėjos pagrindinėje byloje prašymą. Ji nusprendė, kad pareiškėja pagrindinėje byloje neįgijo jokių teisių pagal šią nuostatą, nes ja gali remtis tik darbuotojo turko šeimos nariai turkai. Be to, jos sutuoktinis turkas nepateikė įrodymo, kad teisėtai dirba darbo rinkoje, nes per tuos metus, kai jie gyveno kartu, jis dirbo tik trumpus laikotarpius.

20.      Pareiškėja pagrindinėje byloje pateikė ieškinį dėl šio sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Šiam teismui kyla abejonių dėl to, kaip turi būti aiškinamas Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnis. Todėl Verwaltungsgericht Minden nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Tailando pilietė, kuri buvo sudariusi santuoką su teisėtai valstybės narės darbo rinkoje dirbančiu darbuotoju turku ir kuri po to, kai jai buvo suteikta teisė atvykti pas jį, gyveno su juo nepertraukiamai daugiau nei trejus metus, gali remtis iš <...> Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos pirmos įtraukos kylančiomis teisėmis, todėl dėl šios nuostatos tiesioginio veikimo turi teisę gyventi šalyje?“

III – Mano vertinimas

21.      Visų pirma konstatuoju, kad pareiškėja pagrindinėje byloje su darbuotoju turku nepertraukiamai gyveno nuo jų santuokos sudarymo 2002 m. rugsėjo mėn. iki išsiskyrimo 2009 m. birželio 3 dieną(9). Taigi minėtos pareiškėjos padėtis gali patekti ne į Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos pirmos įtraukos, o į šio sprendimo 7 straipsnio pirmos pastraipos antros įtraukos taikymo sritį, nes ji bent penkerius metus teisėtai gyveno priimančiosios valstybės narės teritorijoje.

22.      Todėl, norint pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą atsakymą, reikia atsakyti į klausimą, ar Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos antroji įtrauka turi būti aiškinama taip, kad Turkijos pilietybės neturintis trečiosios valstybės pilietis, bent penkerius metus gyvenęs su teisėtai darbo rinkoje dirbančiu savo sutuoktiniu darbuotoju turku, gali būti pripažįstamas darbuotojo turko „šeimos nariu“. Jei atsakymas būtų teigiamas, ar toks (trečiosios valstybės) pilietis praranda šia nuostata jam suteikiamas teises nutraukęs savo santuoką su šiuo darbuotoju turku po to, kai šios teisės buvo įgytos?

A –    Dėl šeimos nario sąvokos

23.      Teisingumo Teismo jau buvo prašoma išaiškinti darbuotojo turko „šeimos nario“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmą pastraipą. Be kita ko, jis yra nusprendęs, kad darbuotojo turko vaikas išsaugo savo statusą net sulaukęs pilnametystės ir net jei gyvena priimančiojoje valstybėje narėje atskirai nuo tėvų(10). Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad pripažinimas darbuotojo turko „šeimos nariu“ neapribojamas šeima kraujo ryšio požiūriu. Iš tikrųjų jaunesnis nei 21 metų arba teisėtai valstybės narės darbo rinkoje dirbančio darbuotojo turko išlaikomas žentas yra šio darbuotojo šeimos narys(11).

24.      Ir, atvirkščiai, Teisingumo Teismo pirmą kartą prašoma atsakyti į klausimą, ar Turkijos pilietybės neturintis trečiosios valstybės pilietis gali būti pripažįstamas Turkijos piliečio „šeimos nariu“, kaip tai suprantama pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmą pastraipą, ir atitinkamai naudotis šia nuostata jam suteikiamomis teisėmis. Šiuo atžvilgiu, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tai, kad keliuose savo sprendimuose bylose, susijusiose su šia nuostata, Teisingumo Teismas kalbėjo apie darbuotojo turko šeimos narių turkų teises(12), man neatrodo reikšminga pagrindinės bylos sprendimui. Iš esmės šiose bylose darbuotojo turko šeimos narys iš tikrųjų turėjo Turkijos pilietybę, kitaip nei nagrinėjamu atveju.

25.      Skaitydamas Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmą pastraipą, konstatuoju, jog šia nuostata keliamos keturios naudojimosi joje numatytomis teisėmis sąlygos, t. y. reikia, kad suinteresuotasis asmuo būtų darbuotojo turko šeimos narys, kad šis darbuotojas turkas teisėtai dirbtų darbo rinkoje, kad šeimos nariui būtų suteikta teisė atvykti pas šį darbuotoją, ir galiausiai, kad jis būtų gyvenęs priimančiojoje valstybėje narėje bent trejus arba penkerius metus. Taigi iš šios nuostatos formulavimo nematyti, kad šeimos nario statusas priklauso nuo kokios nors su pilietybe susijusios sąlygos, tačiau, kalbant apie darbuotoją, per kurį šeimos narys įgyja savo teises, yra priešingai – šis darbuotojas neginčytinai turi būti Turkijos pilietis.

26.      Kadangi Asociacijos susitarimu siekiama sureguliuoti laisvą darbuotojų turkų judėjimą Sąjungos teritorijoje, kyla abejonė, ar trečiosios valstybės pilietis gali būti pripažįstamas darbuotojo turko šeimos nariu ir atitinkamai naudotis Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytomis teisėmis.

27.      Sąvoka „šeimos narys“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, Sąjungos lygmeniu turi būti aiškinama vienodai, kad būtų užtikrintas vienodas jos taikymas valstybėse narėse, kaip Teisingumo Teismas nurodė minėtame Sprendime Ayaz(13). Todėl jos taikymo sritis turi būti nustatyta atsižvelgiant į ja siekiamus tikslus ir į taikymo kontekstą(14).

28.      Šiuo atžvilgiu primintina, kad Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirma pastraipa siekiama dviejų tikslų. Pirma, iki pirminio trejų metų laikotarpio pabaigos šia nuostata leidžiama kartu su darbuotoju migrantu gyventi jo šeimos nariams, taip siekiant palengvinti, leidžiant šeimai susijungti, darbuotojo turko, kuris jau teisėtai integravosi priimančiojoje valstybėje narėje, darbą ir gyvenimą(15).

29.      Antra, ta pačia nuostata siekiama sustiprinti tęstinę darbuotojo migranto turko šeimos integraciją priimančiojoje valstybėje narėje, po trejų teisėto gyvenimo šalyje metų suteikiant atitinkamam šeimos nariui galimybę pačiam įsidarbinti. Taigi pagrindinis tikslas – sustiprinti šeimą, kai pagrindinė šeimos sudedamoji dalis, t. y. pora, jau yra teisėtai integravusis priimančiojoje valstybėje narėje(16). Suteikiant sutuoktiniui galimybę užsidirbti savo paties pragyvenimui atitinkamoje valstybėje, šia nuostata sustiprinama potenciali ekonominė šeimos padėtis, t. y. padėtis, kuri yra vienas neginčytinų integracijos veiksnių.

30.      Veikiant šiam mechanizmui, sukurtam darbuotojo turko integracijai palengvinti, sutuoktinis po nustatyto laikotarpio įgyja savarankišką padėtį, kuri išplaukia iš paties specialių teisės aktų sukurtos sistemos pobūdžio(17).

31.      Manau, jog iš šios teismų praktikos aiškiai išplaukia, kad nors Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirma pastraipa taikoma darbuotojo turko šeimos nariui, vis dėlto ši nuostata buvo priimta siekiant apsaugoti šeimos vienybę, kad darbuotojas turkas galėtų iš tikrųjų integruotis priimančiojoje valstybėje narėje. Asociacijos susitarimo šalys iš esmės nusprendė, kad šio darbuotojo šeimos narių buvimas šalia jo yra esminis veiksnys geriausioms įmanomoms darbo sąlygoms šioje valstybėje jam užtikrinti. Taigi ši nuostata turi ypatingą reikšmę žmogiškumo požiūriu.

32.      Todėl, manau, nesvarbu, ar šeimos narys, kuriam buvo suteikta teisė atvykti pas darbuotoją turką, yra Turkijos pilietis. Šeima apibrėžiama ne pagal tos pačios pilietybės turėjimą, o pagal artimus ryšius, kurie sieja du ar kelis asmenis, – nesvarbu, ar tai būtų teisiniai ryšiai, sukurti, pavyzdžiui, sudarius santuoką, kaip pagrindinėje byloje, ar kraujo ryšiai.

33.      Nematau, dėl kokių priežasčių darbuotojas turkas turėtų teisę palaikyti šeiminius ryšius, kai jo sutuoktinis yra tokios pačios pilietybės, ir, atvirkščiai, jam turėtų būti trukdoma gyventi su sutuoktiniu, jei šio pilietybė yra kitokia nei Turkijos. Galiausiai tai reikštų, kad tos pačios pilietybės sutuoktinio buvimas šalia darbuotojo turko yra svarbesnis šio integracijai priimančiojoje valstybėje narėje nei Turkijos pilietybės neturinčio sutuoktinio buvimas. Be to, tai reikštų, kad Turkijos pilietybės neturinti sutuoktinė susiklosčius panašiai padėčiai būtų vertinama mažiau palankiai nei Turkijos pilietybę turinti sutuoktinė. Tai būtų neleistina diskriminacija.

34.      Toks vertinimas ne tik yra nepateisinamas, bet ir pastebimai pažeidžia Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos tikslą ir darbuotojo turko teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, numatytą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje. Iš tikrųjų šios Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jos nuostatos taikomos, kai valstybės narės įgyvendina Sąjungos teisę. Tačiau, kaip minėto Sprendimo Kahveci ir Inan 23 punkte nurodė Teisingumo Teismas, Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnis yra sudedamoji Sąjungos teisės dalis ir valstybės narės yra saistomos iš šios nuostatos kylančių pareigų visiškai taip pat, kaip jos turi laikytis pareigos gerbti teises, įtvirtintas Sąjungos teisės aktuose.

35.      Atvirkščiai, nei teigia Vokietijos ir Italijos vyriausybės, nemanau, kad mano vertinimas išplečia Sprendimo Nr. 1/80 taikymo sritį.

36.      Kaip jau nurodžiau, darbuotojas turkas pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmą pastraipą yra pagrindinis naudos gavėjas, nes šia nuostata siekiama apsaugoti šeimos vienybę, kad šis darbuotojas galėtų iš tikrųjų integruotis priimančiojoje valstybėje narėje. Teisės, kurios šia nuostata suteikiamos darbuotojo turko šeimos nariams, yra išvestinės teisės, įgyjamos tik turint šeimos nario statusą. Taigi darbuotojas turkas išlieka lemiamas veiksnys, be kurio jo šeimos nariai negali įgyti šių teisių(18).

37.      Be to, primintina, jog Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad šiomis teisėmis gali pasinaudoti teisėtai valstybės narės darbo rinkoje dirbančio darbuotojo turko šeimos nariai, kuriems buvo suteikta teisė atvykti pas jį(19). Taigi valstybės narės gali pačios spręsti, ar išduoti leidimą šeimai susijungti(20). Tik aiškiai leidusios šį šeimos susijungimą jos turi gerbti šia nuostata užtikrinamas teises.

38.      Be to, mano vertinimą patvirtina tai, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką principai, pripažįstami pagal SESV 45, 46 ir 47 straipsnius, turi būti taikomi, kiek tai įmanoma, Turkijos piliečiams, kurie naudojasi Sprendime Nr. 1/80 pripažįstamomis teisėmis(21).

39.      Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad darbuotojo turko šeimos nario sąvoka, kaip ji suprantama pagal šio sprendimo 7 straipsnio pirmą pastraipą, turi būti aiškinama remiantis tos pačios sąvokos, esančios Reglamento (EEB) Nr. 1612/68(22) 10 straipsnio 1 dalyje ir susijusios su darbuotojais valstybių narių piliečiais, aiškinimu(23). Kaip pažymi Europos Komisija, ši nuostata, be kita ko, yra skirta darbuotojų valstybių narių piliečių sutuoktiniams, kad ir kokia būtų jų pilietybė.

40.      Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio 1 dalis buvo panaikinta Direktyva 2004/38/EB (24) ir jos 38 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad nuorodos į panaikintas nuostatas ir direktyvas laikomos nuorodomis į Direktyvą 2004/38.

41.      Šiuo požiūriu iš šios direktyvos 5 konstatuojamosios dalies matyti, kad visų Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje turėtų būti suteikiama ir jų šeimos nariams, neatsižvelgiant į pilietybę, kad šia teise būtų naudojamasi pagal objektyvius laisvės ir orumo reikalavimus. Taigi, minėtos direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje, kurioje apibrėžiama šeimos sąvoka, nėra jokios sąlygos, susijusios su Sąjungos piliečio šeimos narių pilietybe. Atitinkamai Direktyvos 2004/38 nuostatos, suteikiančios teisių Sąjungos piliečio šeimos nariams, taikomos ir tiems, kurie neturi vienos iš valstybių narių pilietybės(25).

42.      Vis dėlto Vokietijos vyriausybė abejoja, ar šiuo atveju gali būti remiamasi Direktyvos 2004/38 nuostatomis ir šeimos nario sąvokos aiškinimu, kad būtų apibrėžta tos pačios sąvokos, kaip ji suprantama pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmą pastraipą, taikymo sritis. Iš esmės ji mano, kad po to, kai buvo priimtas 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimas Ziebell(26), nebegalima sąvokos „šeimos narys“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, aiškinti remiantis tos pačios sąvokos, įtvirtintos Direktyvos 2004/38 nuostatose, aiškinimu, nes yra esminių skirtumų tarp Asociacijos susitarimo normų, kuriomis siekiama išimtinai ekonominio tikslo, ir šios direktyvos nuostatų, kuriomis siekiama palengvinti pagrindinę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, kuri yra tiesiogiai suteikiama Sąjungos piliečiams pagal SESV(27).

43.      Aš tokioms abejonėms nepritariu.

44.      Iš tikrųjų byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, pareiškėjas rėmėsi Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies a punkte įtvirtintu didesnės apsaugos nuo išsiuntimo iš šalies režimu, taikomu Sąjungos piliečiams. Jis teigė, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką šį straipsnį reikėjo pagal analogiją taikyti situacijai, patenkančiai į Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

45.      Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad, norint nuspręsti, ar Sąjungos teisės nuostatą galima taikyti pagal analogiją Asociacijos susitarimui, reikia palyginti šiuo susitarimu siekiamą tikslą ir jo kontekstą su atitinkamo Sąjungos teisės akto tikslu ir kontekstu(28). Taip Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, skirtingai nei Sąjungos teise, išplaukiančia iš Direktyvos 2004/38, Asociacijos susitarimu siekiama tik ekonominių tikslų ir apsiribojama laipsnišku laisvo darbuotojų judėjimo įgyvendinimu(29). Toliau jis paaiškino, jog pati pilietybės sąvoka pateisina tai, kad tik Sąjungos piliečių naudai yra pripažįstamos gerokai didesnės garantijos nuo išsiuntimo iš šalies, įtvirtintos šios direktyvos 28 straipsnio 3 dalies a punkte. Remdamasis tuo jis padarė išvadą, kad šioje nuostatoje numatyta didesnė apsauga nuo išsiuntimo iš šalies negali būti taikoma pagal analogiją situacijoms, patenkančioms į Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

46.      Kadangi didesnės apsaugos režimas yra skirtas ne darbuotojams trečiųjų valstybių piliečiams, o Sąjungos piliečiams, kuriems Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė tuo didesnes garantijas, kuo stipresnė yra jų integracija priimančiojoje valstybėje narėje, taikymas pagal analogiją negalimas(30).

47.      Šiuo atveju, atvirkščiai, nekalbama apie to paties režimo, kuriuo naudojasi Sąjungos piliečiai, taikymą darbuotojams turkams, bet reikia apibrėžti šeimos nario sąvokos taikymo sritį, kalbant apie šeimos susijungimą. Iš Direktyvos 2004/38 5 ir 6 konstatuojamųjų dalių matyti, kad šia direktyva suteikiant Sąjungos piliečio šeimos nariams teisę judėti ir apsigyventi valstybės narės teritorijoje siekiama palengvinti šios teisės įgyvendinimą, be kita ko, leidžiant išsaugoti šeiminius ryšius, kad ir kokia būtų šeimos nario pilietybė.

48.      Manau, kad šeimos nario sąvokos taikymo sritis turi būti tokia pati, nes ji įtvirtinta nuostatose, kuriomis abiejuose teisės aktuose siekiama to paties tikslo. Būtent dėl šios priežasties Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad principai, pripažįstami pagal SESV 45–47 straipsnius, turi būti taikomi, kiek tai įmanoma, Turkijos piliečiams, kurie naudojasi Asociacijos susitarime pripažįstamomis teisėmis(31).

49.      Nemanau, kad, kalbant apie šeiminių ryšių išsaugojimą, būtų galima teigti, jog šeimos sąvokos turinys gali būti skirtingas, atsižvelgiant į tai, ar yra kalbama apie Sąjungos pilietį, ar apie darbuotoją turką. Abiem atvejais suinteresuotajam asmeniui turi būti suteikiamas kuo didesnis socialinis stabilumas leidžiant jo šeimos nariams būti su juo kartu ir gyventi normalų šeiminį gyvenimą. Sutuoktinio buvimas šalia, kad ir kokia būtų jo pilietybė, yra būtinas norint pasiekti šiuos tikslus.

50.      Šis sprendimas man atrodo, dar labiau pateisinamas, nes jis išplaukia ir iš 1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 3/80 dėl Europos Bendrijų valstybių narių socialinės apsaugos sistemų taikymo darbuotojams turkams ir jų šeimos nariams(32), kuriuo siekiama suderinti valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad darbuotojai turkai, dirbantys arba dirbę vienoje arba keliose Bendrijos valstybėse narėse, taip pat šių darbuotojų šeimos nariai ir maitintojo netekę asmenys galėtų gauti įprastų rūšių socialinės apsaugos išmokas.

51.      Iš tikrųjų Sprendimo Nr. 3/80 1 straipsnio a punkte, be kita ko, numatyta, kad taikant šį sprendimą šeimos nario sąvoka suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71(33) 1 straipsnį. Šioje nuostatoje, be kita ko, numatyta, kad sąvoka „šeimos narys“ reiškia bet kokį asmenį, kuris apibrėžiamas kaip šeimos narys arba juo pripažįstamas.

52.      Be to, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnio 1 dalis, apibrėžiant jos taikymą asmenims, yra skirta dviem asmenų kategorijoms, kurias reikia aiškiai skirti, t. y. pirma, darbuotojams ir, antra, jų šeimos nariams ir maitintojo netekusiems asmenims. Pirmieji patenka į šio reglamento taikymo sritį, jeigu jie yra valstybės narės piliečiai, asmenys be pilietybės arba pabėgėliai, gyvenantys valstybės narės teritorijoje. Ir, atvirkščiai, kalbant apie Sąjungos piliečių darbuotojų maitintojų netekusius asmenis arba šeimos narius, jokia su pilietybe susijusi sąlyga nekeliama(34), kad būtų galima taikyti šį reglamentą(35). Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad Sprendimo Nr. 3/80 taikymo srities asmenims apibrėžimas, esantis jo 2 straipsnyje, kyla iš to paties apibrėžimo, įtvirtinto Reglamento Nr. 1408/71(36) 2 straipsnio 1 dalyje.

53.      Todėl, kadangi sąvoka „šeimos narys“, kaip ji suprantama pagal Sprendimo Nr. 3/80 1 straipsnio a punktą, mano nuomone, turi būti aiškinama taip, kad ja nekeliama jokių su pilietybe susijusių sąlygų, tokia pati sąvoka, esanti Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmoje pastraipoje, turi būti aiškinama taip pat.

54.      Vokietijos vyriausybė taip pat iš esmės mano, kad tokio vertinimo pasekmė būtų palankesnis Turkijos piliečio šeimos narių, palyginti su Sąjungos piliečio šeimos nariais, vertinimas, taip pažeidžiant Asociacijos susitarimo papildomo protokolo 59 straipsnį. Be kita ko, ji aiškina, jog pagal Direktyvą 2004/38, kad trečiosios valstybės pilietis, nutraukęs santuoka su Sąjungos piliečiu, išsaugotų teisę gyventi šalyje, kai jis dar nėra įgijęs teisės nuolat gyventi priimančiosios valstybės narės teritorijoje po penkerių teisėto gyvenimo joje metų, taikoma tokia sąlyga, kad jis privalo turėti pakankamai išteklių. Atvirkščiai, teisė, kuria darbuotojo turko šeimos narys naudojasi pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos pirmą įtrauką, yra įgyjama jau po trejų metų teisėto gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje ir norint ją išsaugoti nėra keliama sąlygų. Todėl, Vokietijos vyriausybės teigimu, aiškinant šią nuostatą taip, kad ji taikytina ir trečiosios valstybės piliečio šeimos nariui, neturinčiam Turkijos pilietybės, šis palankesnis vertinimas būtų taikomas dar plačiau nei dabar.

55.      Šiuo atžvilgiu pakanka priminti, jog Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad darbuotojo migranto turko šeimos narių padėtis praktiškai negali būti prilyginama valstybės narės piliečio šeimos nario padėčiai, nes yra nemažų kiekvieno iš jų teisinės padėties skirtumų(37).

56.      Be kita ko, reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2004/38 5 straipsnio 2 dalį Sąjungos piliečio šeimos nariai, kurie yra trečiosios valstybės piliečiai, turi teisę įvažiuoti į valstybių narių teritoriją turėdami tik įvažiavimo vizą arba galiojantį leidimą gyventi šalyje, o valstybės narės suteikia tokiems asmenims visas galimybes gauti būtinas vizas, tokios vizos turi būti išduodamos nemokamai, kuo greičiau ir skubos tvarka. Atvirkščiai, pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmą pastraipą šeimos susijungimas aiškiai siejamas su pagal priimančiosios valstybės narės teisės nuostatų reikalavimus suteikiama teise atvykti pas darbuotoją turką.

57.      Be to, Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad, „kitaip nei valstybių narių darbuotojai, Turkijos piliečiai neturi teisės laisvai judėti Sąjungos viduje ir gali naudotis tam tikromis teisėmis tik priimančiosios valstybės narės teritorijoje“(38).

58.      Be to, Teisingumo Teismo praktikoje, susijusioje su sąlygomis, kuriomis gali būti ribojamos Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsniu suteikiamos teisės, be išimties, susijusios su viešąja tvarka, visuomenės saugumu ir visuomenės sveikata, kuri vienodai taikytina tiek Turkijos, tiek Bendrijos piliečiams, nurodoma antra šių teisių netekimo priežastis, taikytina tik migrantams iš Turkijos, t. y. tai, kad jie išvyko iš priimančiosios valstybės narės teritorijos ilgam laikotarpiui ir be pateisinamų priežasčių. Tokiu atveju, jei suinteresuotasis asmuo pageidauja vėliau grįžti į šią valstybę, atitinkamos valstybės narės valdžios institucijos turi teisę pareikalauti, kad jis pateiktų joms naują prašymą tam, kad jam būtų suteikta teisė atvykti pas darbuotoją iš Turkijos, jeigu jis vis dar tebėra nuo jo priklausomas, arba kad jam būtų suteikta teisė atvykti dirbti pagal to paties sprendimo 6 straipsnį(39).

59.      Todėl atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes manau, kad Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmosios pastraipos antroji įtrauka turi būti aiškinama taip, jog Turkijos pilietybės neturintis trečiosios valstybės pilietis, kuris bent penkerius metus gyveno su teisėtai darbo rinkoje dirbančiu savo sutuoktiniu darbuotoju turku, gali būti pripažįstamas darbuotojo turko šeimos nariu.

B –    Dėl teisių, iki santuokos nutraukimo įgytų pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos antrą įtrauką, išsaugojimo

60.      Dabar reikia atsakyti į klausimą, ar darbuotojo turko šeimos narys praranda teises, kuriomis naudojasi pagal Sprendimo Nr. 1/80 pirmos pastraipos antrą įtrauką, nutraukęs savo santuoką su šiuo darbuotoju turku po to, kai šios teisės buvo įgytos.

61.      Iš esmės primintina, kad iš faktinių pagrindinės bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėja išsiskyrė su savo sutuoktiniu 2009 m. birželio 3 d. ir kad santuokos nutraukimas įsiteisėjo 2011 m. vasario 3 dieną. Be to, pareiškėja pagrindinėje byloje nuolat gyveno su savo sutuoktiniu nuo jų santuokos sudarymo 2002 m. rugsėjo mėn. iki išsiskyrimo 2009 m. birželio mėnesį.

62.      Iki tos dienos, kai įsiteisėjo santuokos nutraukimas, minėta pareiškėja buvo gyvenusi su savo sutuoktiniu bent penkerius metus ir pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos antrą įtrauką jau buvo įgijusi teisę dirbti.

63.      Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad nors šeimos narys iš esmės, išskyrus atvejį, kai taip nėra dėl teisėtų priežasčių, privalo iš tikrųjų gyventi kartu su darbuotoju migrantu, kol pats neturi teisės dirbti, t. y. trejų metų laikotarpiu, tai nebėra būtina jam teisėtai įgijus šią teisę pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos pirmą įtrauką ir juo labiau tuomet, kai po penkerių metų jis įgyja besąlyginę teisę dirbti(40).

64.      Iš tikrųjų, kai tik Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytos sąlygos yra įvykdomos, darbuotojo turko šeimos nariui pagal šią nuostatą suteikiama teisė įsidarbinti priimančiojoje valstybėje narėje ir atitinkamai teisė likti gyventi jos teritorijoje(41).

65.      Tačiau tokių teisių, kaip antai teisės, įgytos Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos pagrindu, buvimas nepriklauso nuo to, ar išlieka sąlygos, kurių buvo reikalaujama šioms teisėms atsirasti, todėl šeimos narys, jau įgijęs teises pagal šį sprendimą, gali laipsniškai stiprinti savo padėtį priimančiojoje valstybėje narėje ir joje ilgainiui integruotis gyvendamas nepriklausomai nuo asmens, per kurį jis įgijo šias teises(42).

66.      Kaip Teisingumo Teismas yra pažymėjęs minėto Sprendimo Bozkurt 41 punkte, toks aiškinimas tėra bendresnio įgytų teisių apsaugos principo išraiška. Kitaip tariant, nuo to momento, kad darbuotojo turko šeimos narys teisėtai įgijo teises, remiantis tam tikra Sprendimo Nr. 1/80 nuostata šios teisės nebepriklauso nuo to, ar išlieka aplinkybės, dėl kurių šios teisės buvo įgytos, nes šiame sprendime tokia sąlyga nėra keliama(43).

67.      Todėl manau, jog Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos antra įtrauka turi būti aiškinama taip, kad Turkijos pilietybės neturintis trečiosios valstybės pilietis, kuris, turėdamas darbuotojo turko šeimos nario statusą, naudojasi pagal šią nuostatą suteikiamomis teisėmis, nepraranda galimybės naudotis šiomis teisėmis nutraukęs savo santuoką su šiuo darbuotoju turku po to, kai šios teisės buvo įgytos.

IV – Išvada

68.      Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Verwaltungsgericht Giessen klausimą atsakyti taip:

1980 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Nr. 1/80 dėl asociacijos plėtros, priimto Asociacijos tarybos, įsteigtos Susitarimu, įsteigiančiu Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociaciją, kurį 1963 m. rugsėjo 12 d. Ankaroje pasirašė Turkijos Respublika ir EEE valstybės narės ir Bendrija ir kuris Bendrijos vardu buvo sudarytas, aprobuotas bei patvirtintas 1963 m. gruodžio 23 d. Tarybos sprendimu 64/732/EEB, 7 straipsnio pirmos pastraipos antra įtrauka turi būti aiškinama taip:

–        Turkijos pilietybės neturintis trečiosios valstybės narės pilietis, bent penkerius metus gyvenęs su teisėtai darbo rinkoje dirbančiu savo sutuoktiniu darbuotoju turku, gali būti pripažįstamas darbuotojo turko „šeimos nariu“,

–        Turkijos pilietybės neturintis trečiosios valstybės narės pilietis, kuris, turėdamas darbuotojo turko šeimos nario statusą, naudojasi pagal Sprendimo N. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos antrą įtrauką suteikiamomis teisėmis, nepraranda galimybės naudotis šiomis teisėmis nutraukęs savo santuoką su šiuo darbuotoju turku po to, kai šios teisės buvo įgytos.


1 – Originalo kalba: prancūzų.


2 – Asociacijos taryba buvo įsteigta Susitarimu dėl Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociacijos įsteigimo, kuris 1963 m. rugsėjo 12 d. Ankaroje buvo pasirašytas tarp Turkijos Respublikos ir EEB valstybių narių bei Bendrijos. Šis susitarimas Bendrijos vardu buvo sudarytas, aprobuotas ir patvirtintas 1963 m. gruodžio 23 d. Tarybos sprendimu 64/732/EEB (OL 217, 1964; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k.,11 sk., 11 t., p. 10, toliau – Asociacijos susitarimas).


3 – Sprendimą Nr. 1/80 galima rasti Accord d’association et protocoles CEE‑Turquie et autres textes de base, Europos Bendrijų Oficialiųjų leidinių biuras, Briuselis, 1992.


4 – Žr. Asociacijos susitarimo 2 straipsnio 1 dalį.


5 – Žr. Asociacijos susitarimo 6 straipsnį.


6 – Šis protokolas buvo pasirašytas 1970 m. lapkričio 23 d. Briuselyje ir Bendrijos vardu sudarytas, aprobuotas ir patvirtintas 1972 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2760/72 (OL L 293, 1972, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 11 t., p. 41).


7 – BGBl. 2004 I, p. 1950, 2008 m. vasario 25 d. paskelbta redakcija (BGBl. 2008 I, p. 162).


8 – Be kita ko, žr. prašymo priimti prejudicinį sprendimą 5 punktą.


9 – Žr. sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 5 punkto c papunktį.


10 – Be kita ko, žr. 2000 m. kovo 16 d. Sprendimo Ergat, C‑329/97, Rink. p. I‑1487, 26 ir 27 punktus ir 2007 m. spalio 4 d. Sprendimo Polat, C‑349/06, Rink. p. I‑8167, 21 punktą.


11 – Žr. 2004 m. rugsėjo 30 d. Sprendimą Ayaz, C‑275/02, Rink. p. I‑8765.


12 – Be kita ko, žr. 2000 m. birželio 22 d. Sprendimą Eyüp, C‑65/98, Rink. p. I‑4747; 2007 m. liepos 18 d. Sprendimą Derin, C‑325/05, Rink. p. I‑6495 ir 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimą Bozkurt, C‑303/08, Rink. p. I‑13445.


13 – Žr. šio sprendimo 39 punktą.


14 – Žr. minėto sprendimo 40 punktą.


15 – Žr. 2012 m. kovo 29 d. Sprendimo Kahveci ir Inan, C‑7/10 ir C‑9/10, 32 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką.


16 – Šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Kahveci ir Inan 33 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką.


17 – Ten pat.


18 – Šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Bozkurt 36 ir 37 punktus.


19 – Pasviruoju šriftu išskirta mano.


20 – Šiuo klausimu žr. 2004 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Cetinkaya, C‑467/02, Rink. p. I‑10895, 22 punktą.


21 – Žr. minėto Sprendimo Ayaz 44 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką.


22 – 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamentas dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, 1968, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 15).


23 – Žr. minėto Sprendimo Ayaz 45 punktą.


24 – 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77; klaidų ištaisymas OL L 274, 2009, p. 47; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46).


25 – Be kita ko, žr. šios direktyvos 6 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 2 ir 3 dalis, susijusias su teise gyventi šalyje, ir minėtos direktyvos 16 straipsnio 2 dalį, susijusią su teise nuolat gyventi šalyje.


26 – C‑371/08, Rink. p. I‑12735.


27 – Žr. Vokietijos vyriausybės rašytinių pastabų 70–72 punktus.


28 – Žr. minėto Sprendimo Ziebell 62 punktą.


29 – Ten pat, 72 punktas.


30 – Ten pat, 74 punktas.


31 – Ten pat, 66 ir 68 punktai.


32 – OL C 110, 1983, p. 60.


33 – 1971 m. birželio 14 d. Reglamentas dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL L 149, 1971, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 35).


34 – Kursyvu išskirta mano.


35 – Žr. 1996 m. balandžio 30 d. Sprendimo Cabanis-Issarte, C‑308/93, Rink. p. I‑2097, 21 punktą.


36 – Žr. 1999 m. gegužės 4 d. Sprendimo Sürül, C‑262/96, Rink. p. I‑2685, 84 punktą.


37 – Žr. minėto Sprendimo Bozkurt 45 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką.


38 – Žr. minėto Sprendimo Derin 66 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką.


39 – Ten pat, 67 punktas.


40 – Minėto Sprendimo Bozkurt 35 punktas.


41 – Ten pat, 36 punktas.


42 – Ten pat, 40 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.


43 – Šiuo klausimu taip pat žr. 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Unal, C‑187/10, Rink. p. I‑9045, 50 punktą.