BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2022 m. lapkričio 30 d.(*)
„Bendrijos dizainas – Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra – Registruotas Bendrijos dizainas, vaizduojantis belaidžio nuotolinio valdymo pulto priedą – Negaliojimo pagrindas – Gaminio išvaizdos savybės, kurias lemia tik jo techninė funkcija – Reglamento (EB) Nr. 6/2002 8 straipsnio 1 dalis ir 25 straipsnio 1 dalies b punktas – Pirmą kartą Apeliacinėje taryboje nurodytos faktinės aplinkybės arba pateikti įrodymai – Reglamento Nr. 6/2002 63 straipsnio 2 dalis – Pareiga motyvuoti – Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies c punktas“
Byloje T‑611/21
ADS L. Kowalik, B. Włodarczyk s.c., įsteigta Sosnovece (Lenkija), atstovaujama advokato M. Oleksyn,
ieškovė,
prieš
Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO), atstovaujamą M. Chylińska ir J. Ivanausko,
atsakovę,
kita procedūros EUIPO apeliacinėje taryboje šalis
ESSAtech, įsteigta Přistoupim (Čekijos Respublika),
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),
kurį per svarstymus sudarė kolegijos pirmininkė V. Tomljenović, teisėjai I. Nõmm ir D. Kukovec (pranešėjas),
posėdžio sekretorė M. Zwozdziak-Carbonne, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
įvykus 2022 m. liepos 11 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovė ADS L. Kowalik, B. Włodarczyk s.c. prašo panaikinti 2021 m. liepos 5 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) trečiosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 1070/2020-3) (toliau – ginčijamas sprendimas).
Ginčo aplinkybės
2 2017 m. gruodžio 7 d. ieškovė, remdamasi 2001 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 6/2002 dėl Bendrijos dizaino (OL L 3, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 27 t., p. 142), pateikė EUIPO paraišką įregistruoti Bendrijos dizainą.
3 Bendrijos dizainas, kurį buvo prašoma įregistruoti ir kuris šioje byloje ginčijamas, atrodo taip:
4 Gaminiai, kuriems skirtas ginčijamas dizainas, priklauso iš dalies pakeistos 1968 m. spalio 8 d. Lokarno sutarties dėl tarptautinės pramoninio dizaino klasifikacijos sudarymo 14.03 klasei ir atitinka šį aprašymą: „Nuotolinio valdymo pultai [belaidžiai] (jų priedai)“.
5 2017 m. gruodžio 7 d. ginčijamas dizainas buvo įregistruotas kaip Bendrijos dizainas Nr. 4 539 302-0001 ir paskelbtas 2018 m. kovo 5 d. Bendrijos dizainų biuletenyje Nr. 2018/044.
6 2019 m. gegužės 20 d. kita procedūros EUIPO apeliacinėje taryboje šalis ESSAtech pagal Reglamento Nr. 6/2002 52 straipsnį pateikė prašymą pripažinti ginčijamo dizaino registraciją negaliojančia.
7 Prašymas pripažinti registraciją negaliojančia grindžiamas Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies b punkte, siejamame su 8 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nurodytu pagrindu.
8 2020 m. balandžio 6 d. Anuliavimo skyrius atmetė prašymą pripažinti registraciją negaliojančia.
9 2020 m. gegužės 27 d. kita procedūros EUIPO apeliacinėje taryboje šalis, remdamasi Reglamento Nr. 6/2002 55–60 straipsniais, pateikė EUIPO apeliaciją dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo.
10 Ginčijamu sprendimu EUIPO trečioji apeliacinė taryba patenkino apeliaciją, panaikino Anuliavimo skyriaus sprendimą ir pripažino ginčijamo dizaino registraciją negaliojančia.
11 Šiuo klausimu Apeliacinė taryba pabrėžė, pirma, kad nagrinėjamo gaminio, t. y. įtaiso, skirto uždėti ant elektros priemonių su baterijomis nuotolinio valdymo pulto baterijos, techninė funkcija yra suteikti galimybę atjungti baterijos maitinimą, kai ji nenaudojama. Antra, ji konstatavo, kad nagrinėjamo gaminio išvaizda pasižymi šiomis savybėmis: dvi apvalios aukso ir rudos spalvų plokštelės, juosta, jungianti šias dvi apvalias plokšteles, ir ant vienos iš plokštelių, sudarytos iš elektroninių komponentų, šono esanti spausdintinė grandinė. Trečia, ji nusprendė, kad visas minėtas savybes lemia tik nagrinėjamo gaminio techninė funkcija, todėl ginčijamas dizainas turi būti pripažintas negaliojančiu pagal Reglamento Nr. 6/2002 25 straipsnio 1 dalies b punktą, siejamą su jo 8 straipsnio 1 dalimi.
Šalių reikalavimai
12 Ieškovė Bendrojo Teismo iš esmės prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš EUIPO ir kitos procedūros EUIPO apeliacinėje taryboje šalies bylinėjimosi išlaidas, įskaitant patirtas vykstant procedūrai EUIPO.
13 EUIPO Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Dėl Bendrajame Teisme pirmą kartą pateiktų dokumentų priimtinumo
14 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo pripažinti ieškinio A.4–A.6 prieduose esančias interneto svetainės ekrano kopijas priimtinais įrodymais. Jos teigimu, šie dokumentai įrodo, kad yra alternatyvų gaminiams, kuriems skirtas nagrinėjamas dizainas, ir kad buvo smarkiai apribota kūrybos laisvė.
15 EUIPO ginčija ieškinio A.4–A.6 priedų priimtinumą, motyvuodama tuo, kad juose esantys dokumentai buvo pirmą kartą pateikti Bendrajame Teisme.
16 Reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškinio A.4–A.6 prieduose esantys dokumentai buvo pateikti ne vykstant procedūrai EUIPO, bet pirmą kartą Bendrajame Teisme.
17 Iš jurisprudencijos matyti, kad, remiantis Reglamento Nr. 6/2002 61 straipsnio formuluote, Bendrojo Teismo atliekama Apeliacinės tarybos sprendimo teisėtumo kontrolė atliekama atsižvelgiant į jam pateiktus teisės klausimus. Taigi į Bendrojo Teismo kompetenciją nepatenka faktinių aplinkybių, remiantis pirmą kartą jam pateiktais įrodymais, peržiūra. Iš tikrųjų tokių įrodymų priimtinumas prieštarautų Bendrojo Teismo procedūros reglamento 188 straipsniui, pagal kurį pareiškimais, kuriuos šalys pateikia vykstant procesui Bendrajame Teisme, negali būti pakeistas Apeliacinės tarybos išnagrinėto ginčo dalykas (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 23 d. Sprendimo Viejo Valle / VRDT – Établissements Coquet (Puodelis ir lėkštutė su išraižymais ir gili lėkštė su išraižymais), T‑566/11 ir T‑567/11, EU:T:2013:549, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
18 Darytina išvada, kad pirmą kartą Bendrajame Teisme pateikti dokumentai turi būti atmesti, nesant reikalo nagrinėti jų įrodomosios galios (šiuo klausimu žr. 2010 m. kovo 18 d. Sprendimo Grupo Promer Mon Graphic / VRDT – PepsiCo (Apskritimo formos reklamai skirto įtaiso vaizdavimas), T‑9/07, EU:T:2010:96, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
19 Taigi į ieškinio A.4–A.6 prieduose esančius dokumentus negali būti atsižvelgta, todėl jie turi būti pripažinti nepriimtinais.
Dėl ieškinio pagrindų pagrįstumo
20 Grįsdama ieškinį ieškovė iš esmės nurodo du pagrindus. Pirmasis pagrindas grindžiamas Reglamento Nr. 6/2002 8 straipsnio 1 dalies, siejamos su to paties reglamento 25 straipsnio 1 dalies b punktu, ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 straipsnio 2 dalies c punkto, siejamo su 41 straipsnio 1 dalimi, pažeidimu. Antrasis pagrindas grindžiamas Reglamento Nr. 6/2002 63 straipsnio 1 dalies, siejamos su to paties reglamento 63 straipsnio 2 dalimi, ir Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkto, siejamo su 41 straipsnio 1 dalimi, pažeidimu.
21 Reikia pradėti nagrinėti ieškinį nuo jo antrojo pagrindo.
22 Antrajame ieškinio pagrinde ieškovė remiasi tuo, kad Apeliacinė taryba netinkamai išnagrinėjo įrodymus ir argumentus, kuriuos prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikęs asmuo pirmą kartą pateikė Apeliacinėje taryboje, t. y. dokumento, kuriame nurodomi Apeliacinei tarybai pateiktos apeliacijos pagrindai, priedus Nr. 1–4.
23 Pirma, ieškovės teigimu, Apeliacinė taryba iš esmės pažeidė Reglamento Nr. 6/2002 63 straipsnio 1 dalį, siejamą su to paties reglamento 63 straipsnio 2 dalimi. Antra, ieškovė remiasi Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkto, siejamo su 41 straipsnio 1 dalimi, pažeidimu.
24 EUIPO ginčija ieškovės argumentus.
25 EUIPO tvirtina, pirma, kad Apeliacinė taryba tinkamai įgyvendino savo diskreciją priimti kitos procedūros šalies pateiktus įrodymus, nes nagrinėjamu atveju buvo įvykdytos 2018 m. kovo 5 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2018/625, kuriuo papildomas Reglamentas 2017/1001 ir panaikinamas Deleguotasis reglamentas (ES) 2017/1430 (OL L 104, 2018, p. 1), 27 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos. Antra, ji pabrėžia: kadangi ieškovė neginčijo minėtų įrodymų priimtinumo, Apeliacinė taryba neprivalėjo aiškiai motyvuoti jų priimtinumo.
26 Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad kartu su Apeliacinei tarybai pateikta apeliacija dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikęs asmuo pateikė dokumentą, kuriame išdėstyti apeliacijos pagrindai, ir jo priedus Nr. 1–4. Šiuose prieduose buvo pateikti tokie įrodymai:
– apskritos formos integralinių grandinių vaizdai ir nuorodos į jų šaltinius (1 priedas),
– nuoroda į YouTube interneto svetainėje prieinamus vaizdo įrašus ir vaizdus, kuriuose matyti, kad gaminys naudojamas (2 priedas),
– ankstesnių dizainų vaizdai ir nuorodos į jų šaltinius (3 priedas),
– gaminio aprašymas (4 priedas).
27 Kaip matyti iš bylos medžiagos ir kaip pripažįsta šalys, dokumento, kuriame nurodomi Apeliacinei tarybai pateiktos apeliacijos pagrindai, prieduose Nr. 1–4 nurodomos pirmą kartą Apeliacinei tarybai pateiktos faktinės aplinkybės arba įrodymai. Šiame dokumente prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikęs asmuo šiuo klausimu taip pat pateikė papildomų argumentų, kurių nebuvo prašyme pripažinti registraciją negaliojančia.
28 Reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 6/2002 63 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, „[n]agrinėdama iškeltas bylas, [EUIPO] savo iniciatyva atlieka faktų ekspertizę“, bet „nagrinėjant paraiškas dėl negaliojimo paskelbimo, [EUIPO] veiksmai, atliekant tokią ekspertizę, yra apriboti tiktai šalių nurodytais faktais, įrodymais ir argumentais bei prašomu teisių gynimo būdu“. Be to, minėto reglamento 63 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „[EUIPO] gali neatsižvelgti į suinteresuotųjų šalių laiku nepateiktus faktus ar įrodymus“.
29 Iš Reglamento Nr. 6/2002 63 straipsnio 2 dalies matyti, kad, jeigu nenurodyta priešingai, paprastai šalys gali remtis faktinėmis aplinkybėmis ar pateikti įrodymų ir pasibaigus jiems pateikti nustatytam terminui pagal Reglamento Nr. 6/2002 nuostatas ir kad EUIPO nedraudžiama atsižvelgti į pavėluotai pateiktus faktus ir įrodymus (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 5 d. Sprendimo Gamet / EUIPO – „Metal-Bud II“ Robert Gubała (Durų rankena), T‑306/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:466, 15 punktą; taip pat pagal analogiją žr. 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo VRDT / Kaul, C‑29/05 P, EU:C:2007:162, 42 punktą).
30 Minėtoje nuostatoje numatyta, kad EUIPO „gali“ tokiu atveju nuspręsti neatsižvelgti į tokias faktines aplinkybes ir įrodymus, taigi ji iš esmės suteikia EUIPO didelę diskreciją nuspręsti, pateikiant tokį sprendimą pagrindžiančius motyvus, ar reikia į juos atsižvelgti (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 5 d. Sprendimo Durų rankena, T‑306/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:466, 16 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
31 Dėl Apeliacinės tarybos diskrecijos įgyvendinimo reikia pažymėti, kad toks atsižvelgimas į pirmą kartą jai pateiktas faktines aplinkybes ar įrodymus gali būti pateisinamas, jei įvykdytos Deleguotojo reglamento 2018/625 27 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos.
32 Konkrečiau kalbant, Deleguotojo reglamento 2018/625 27 straipsnio 4 dalyje nustatyta:
„Laikydamasi [Reglamento 2017/1001] 95 straipsnio 2 dalies, Apeliacinė taryba gali priimti pirmą kartą jai pateiktus faktus ar įrodymus tik jei tie faktai ar įrodymai atitinka šiuos reikalavimus:
a) iš pirmo žvilgsnio tikėtina, kad jie yra reikšmingi bylos baigčiai, ir
b) jie nebuvo pateikti laiku dėl svarbių priežasčių, ypač jei jais tik papildomi laiku jau pateikti reikšmingi faktai ir įrodymai arba jei jie pateikiami ginčijant padarytas išvadas arba pirmojoje instancijoje savo iniciatyva nagrinėjami sprendime, dėl kurio teikiama apeliacija.“
33 Deleguotasis reglamentas 2018/625 taikomas Bendrijos dizaino srityje, nes pagal Reglamento Nr. 6/2002 108 straipsnį šio deleguotojo reglamento nuostatos, susijusios su procedūra Apeliacinėje taryboje, taip pat taikomos apeliacijoms dėl šio reglamento 55 straipsnyje nurodytų sprendimų (2021 m. kovo 24 d. Sprendimo Lego / EUIPO – Delta Sport Handelskontor (Žaislinio konstruktoriaus konstrukciniai kubeliai), T‑515/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:155, 44 punktas). 55 straipsnis susijęs, be kita ko, su Anuliavimo skyrių sprendimais, kaip yra šiuo atveju.
34 Taip pat reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 6/2002 63 straipsnio 2 dalies turinys yra tapatus Reglamento 2017/1001 95 straipsnio 2 dalies, kuri aiškiai nurodyta Deleguotojo reglamento 2018/625 27 straipsnio 4 dalyje, turiniui.
35 Darytina išvada, kad Deleguotojo reglamento 2018/625 27 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos mutatis mutandis taikomos Reglamento Nr. 6/2002 63 straipsnio 2 daliai. Taigi galimybę Apeliacinei tarybai atsižvelgti į pirmą kartą jai pagal minėto reglamento 63 straipsnio 2 dalį pateiktas faktines aplinkybes ar įrodymus reglamentuoja Deleguotojo reglamento 2018/625 27 straipsnio 4 dalis (pagal analogiją žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Kondyterska korporatsiia „Roshen“ / EUIPO – Krasnyj Octyabr (Omaro vaizdas), T‑254/20, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:650, 55 ir 56 punktus).
36 Remiantis jurisprudencija, Bendrasis Teismas turi įvertinti, ar Apeliacinė taryba veiksmingai pasinaudojo savo didele diskrecija motyvuotai ir tinkamai atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes nuspręsti, ar reikia atsižvelgti į pirmą kartą jai pateiktas faktines aplinkybes ar įrodymus, kad būtų priimtas sprendimas, kurį ji turėjo priimti. Be to, jis turi patikrinti, ar Apeliacinė taryba tinkamai pasinaudojo jai pagal Reglamento Nr. 6/2002 63 straipsnio 2 dalį suteikta diskrecija (žr. 2017 m. liepos 5 d. Sprendimo Durų rankena, T‑306/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:466, 18 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Atsižvelgiant į šio sprendimo 35 punktą, Reglamento Nr. 6/2002 63 straipsnio 2 dalis turi būti taikoma kartu su Deleguotojo reglamento 2018/625 27 straipsnio 4 dalimi.
37 Kaip matyti iš šio sprendimo 30 ir 36 punktuose nurodytos jurisprudencijos, susijusios su Reglamento Nr. 6/2002 63 straipsnio 2 dalimi, Apeliacinė taryba turi naudotis šioje nuostatoje numatyta diskrecija nuspręsti, ar reikia atsižvelgti į pirmą kartą jai pateiktas faktines aplinkybes ar įrodymus, ir pagrįsti savo sprendimą šiuo klausimu. Ši pareiga taip pat numatyta jurisprudencijoje, susijusioje su Deleguotojo reglamento 2018/625 27 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią tuo atveju, jei Apeliacinė taryba sutinka ir remiasi tokiais įrodymais, pagal minėto reglamento 62 straipsnį ji privalo būtinai nurodyti priežastis, dėl kurių nusprendė, kad įvykdytos šio deleguotojo reglamento 27 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2021 m. birželio 30 d. Sprendimo Skyliners / EUIPO – Sky (SKYLINERS), T‑15/20, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:401, 80 punktą).
38 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Apeliacinės tarybos pareiga pasinaudoti Reglamento Nr. 6/2002 63 straipsnio 2 dalyje numatyta diskrecija nuspręsti, pateikiant tokį sprendimą pagrindžiančius motyvus, ar reikia atsižvelgti į jai pirmą kartą pateiktas faktines aplinkybes ar įrodymus, kyla iš administracijos pareigos motyvuoti savo sprendimus.
39 Be to, Apeliacinės tarybos atliekamas pirmą kartą jai pateiktų faktinių aplinkybių ar įrodymų priimtinumo klausimo nagrinėjimas yra privalomas išankstinis etapas tam, kad Apeliacinė taryba, iš esmės nagrinėdama jai pateiktą apeliacinį skundą, galėtų atlikti šių įrodymų analizę.
40 Taigi, kiek tai susiję su klausimo dėl pirmą kartą Apeliacinėje taryboje pateiktų faktinių aplinkybių ar įrodymų priimtinumo analize ir jų nagrinėjimu iš esmės, ginčijamas sprendimas turi atitikti reikalavimus, nustatytus pareigai motyvuoti, kuri, be kita ko, įtvirtinta Chartijos 41 straipsnyje „Teisė į gerą administravimą“, konkrečiau kalbant, minėto straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies c punkte, kurio pažeidimu taip pat remiasi ieškovė.
41 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Chartijos 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog „[k]iekvienas asmuo turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką“. Minėto straipsnio 2 dalies c punkte patikslinama, kad „ši teisė apima, be kita ko, administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus“.
42 Pareigos motyvuoti, kuri taip pat išplaukia iš Reglamento Nr. 6/2002 62 straipsnio, pagal jurisprudenciją tikslas yra dvigubas: pirma, suinteresuotiesiems asmenims leisti sužinoti teisės akto priėmimo pagrindus tam, kad galėtų ginti savo teises, ir, antra, Sąjungos teismui – vykdyti sprendimo teisėtumo kontrolę (2017 m. vasario 16 d. Sprendimo Antrax It / EUIPO – Vasco Group (Radiatorių termosifonai), T‑828/14 ir T‑829/14, EU:T:2017:87, 82 punktas).
43 Klausimas, ar sprendimo motyvavimas atitinka šiuos reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į kontekstą ir atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą (2017 m. vasario 9 d. Sprendimo Mast-Jägermeister / EUIPO (Puodeliai), T‑16/16, EU:T:2017:68, 58 punktas).
44 Reikia pabrėžti, kad pareiga motyvuoti taip pat siekiama užkirsti kelią savavališko pobūdžio sprendimų priėmimui. Taigi ši pareiga turi savidrausminį poveikį, nes sprendimo autorius, privalėdamas pateikti sprendimo motyvus, taip pat privalo užtikrinti, kad tie motyvai būtų tinkami, nuoseklūs ir pakankamai tikslūs.
45 Iš to matyti, kad, kai Apeliacinė taryba naudojasi jai pagal Reglamento Nr. 6/2002 63 straipsnio 2 dalį suteikta diskrecija, ji privalo motyvuoti savo sprendimą dėl nurodytų faktinių aplinkybių ar pirmą kartą jai pateiktų įrodymų priimtinumo ir, be kita ko, nurodyti, ar, atsižvelgiant į Deleguotojo reglamento 2018/625 27 straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas, šie įrodymai gali būti priimti. Taigi šiuo atveju reikia patikrinti, ar Apeliacinė taryba laikėsi minėtos pareigos.
46 Nors Apeliacinė taryba ginčijamame sprendime aiškiai nekonstatavo, kad dokumento, kuriame nurodomi apeliacijos pagrindai, prieduose Nr. 1–4 nurodytos faktinės aplinkybės ar įrodymai yra priimtini, reikia manyti, kad ji netiesiogiai, bet neišvengiamai į juos atsižvelgė. Pirma, kai kurie šiuose prieduose pateikti įrodymai ne tik buvo nurodyti ginčijamo sprendimo 15 punkte, pateikiant šalių motyvus ir argumentus; tai, kad į juos buvo atsižvelgta, matyti ir iš minėto sprendimo motyvuose daromų nuorodų į visas Apeliacinei tarybai pateiktas faktines aplinkybes, argumentus ir įrodymus. Antra, tiek ieškovė, tiek EUIPO savo rašytiniuose dokumentuose pritaria tokiam jų priimtinimui.
47 Reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo motyvuose nėra informacijos, atskleidžiančios priežastis, dėl kurių Apeliacinė taryba pripažino prekių ženklo registraciją negaliojančia prašančio asmens pirmą kartą jai pateiktas faktines aplinkybes ar įrodymus priimtinais.
48 Taigi Bendrasis Teismas negali nagrinėti, ar Apeliacinė taryba taikė Reglamento 2018/625 27 straipsnio 4 dalį ir ar šioje nuostatoje įtvirtintos dvi sąlygos buvo įvykdytos prieš pripažįstant priimtinais pirmą kartą Apeliacinei tarybai pateiktas faktines aplinkybes ar įrodymus. Konkrečiai kalbant, jis negali patikrinti, ar Apeliacinė taryba išnagrinėjo minėtų įrodymų svarbą ginčui ir galimas pagrįstas priežastis, dėl kurių jie pateikti pavėluotai. Bendrasis Teismas nežino tokį priimtinumą pateisinančių aplinkybių ir negali įvertinti ginčijamo sprendimo pagrįstumo šiuo klausimu.
49 Be to, kadangi ginčijamame sprendime nenurodytos pirmą kartą Apeliacinėje taryboje pateiktų faktinių aplinkybių ar įrodymų priimtinumo priežastys, šalys negali žinoti priimtinumą pagrindžiančių motyvų, kad apgintų savo teises.
50 Taigi reikia konstatuoti: kadangi ginčijamas sprendimas nemotyvuotas, kiek tai susiję su faktinių aplinkybių ar įrodymų, pirmą kartą pateiktų Apeliacinėje taryboje, priimtinumu, ši taryba nesilaikė reikalavimų, kylančių iš Reglamento Nr. 6/2002 63 straipsnio 2 dalies ir Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkto, siejamo su Chartijos 41 straipsnio 1 dalimi.
51 Šios išvados negali paneigti EUIPO argumentai.
52 Pirma, reikia atmesti EUIPO argumentą, kad atsižvelgiant į tai, jog ieškovė Apeliacinėje taryboje neginčijo nurodytų faktinių aplinkybių ar įrodymų, pirmą kartą pateiktų minėtai tarybai, priimtinumo, Apeliacinė taryba neprivalėjo aiškiai motyvuoti tokio jų priimtinumo.
53 Iš tiesų, pirma, iš jurisprudencijos matyti, kad motyvai gali būti numanomi su sąlyga, kad jie leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti priežastis, dėl kurių buvo priimtas Apeliacinės tarybos sprendimas, o kompetentingam teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti jam priklausančią kontrolę (2013 m. balandžio 25 d. Sprendimo Bell & Ross / VRDT – KIN (Rankinio laikrodžio korpusas), T‑80/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:214, 37 punktas). Vis dėlto, kaip konstatuota šio sprendimo 48 ir 49 punktuose, šiuo atveju taip nėra.
54 Antra, kaip nurodyta šio sprendimo 45 punkte, kai Apeliacinė taryba naudojasi jai pagal Reglamento Nr. 6/2002 63 straipsnio 2 dalį suteikta diskrecija, ji privalo motyvuoti savo sprendimą dėl nurodytų faktinių aplinkybių ar pirmą kartą jai pateiktų įrodymų priimtinumo ir, be kita ko, nurodyti, ar, atsižvelgiant į Deleguotojo reglamento 2018/625 27 straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas, šie įrodymai gali būti priimti.
55 Darytina išvada, kad šio sprendimo 52 punkte nurodytas EUIPO argumentas turi būti nagrinėjamas paisant Apeliacinės tarybos pareigos, be kita ko, nurodyti, ar, atsižvelgiant į Deleguotojo reglamento 2018/625 27 straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas, gali būti priimtini pirmą kartą jai pateiktos faktinės aplinkybės ir įrodymai.
56 Tiesa, kad pagal Reglamento Nr. 6/2002 63 straipsnio 1 dalį EUIPO atliekamas faktinių aplinkybių nagrinėjimas, nagrinėjant prašymus pripažinti registraciją negaliojančia, kaip šioje byloje, apsiriboja šalių nurodytais faktais, įrodymais, argumentais ir prašomu teisių gynimo būdu.
57 Vis dėlto Reglamento Nr. 6/2002 63 straipsnio 1 dalis neatleidžia Apeliacinės tarybos nuo pareigos išnagrinėti ir motyvuoti, remiantis Deleguotojo reglamento 2018/625 27 straipsnio 4 dalimi, pirmą kartą jai pateiktų faktinių aplinkybių ir įrodymų priimtinumo dėl to, kad ieškovė neginčijo tokių įrodymų priimtinumo.
58 Iš tiesų pagal Deleguotojo reglamento 2018/625 27 straipsnio 2 dalį šalių neiškeltus teisinius klausimus Apeliacinė taryba nagrinėja, tik jeigu jie susiję su esminiais procedūriniais reikalavimais arba juos išspręsti būtina siekiant užtikrinti, kad, atsižvelgiant į šalių pateiktus faktus, įrodymus ir argumentus, Reglamentas Nr. 6/2002 būtų taikomas tinkamai (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2020 m. birželio 10 d. Sprendimo L. Oliva Torras / EUIPO – Mecánica del Frío (Sukabintuvai transporto priemonėms), T‑100/19, EU:T:2020:255, 70–72 punktus ir 2021 m. spalio 13 d. Sprendimo Škoda Investment / EUIPO – Škoda Auto (Rodyklės su sparnu vaizdas), T‑712/20, EU:T:2021:700, 24 punktą).
59 Šioje byloje klausimas, ar faktinės aplinkybės ir įrodymai, pirmą kartą pateikti Apeliacinėje taryboje, gali būti priimtini pagal Deleguotojo reglamento 2018/625 27 straipsnio 4 dalį, yra susijęs su tinkamu Reglamento Nr. 6/2002 taikymu atsižvelgiant į šalių pateiktus faktus, įrodymus ir argumentus, kaip tai suprantama pagal minėto straipsnio 2 dalį. Taigi Apeliacinė taryba turi savo iniciatyva išnagrinėti šį klausimą ir motyvuoti atsakymą.
60 Priešingai, nei teigia EUIPO, vien dėl to, kad procedūros Apeliacinėje taryboje stadijoje ieškovė neginčijo pirmą kartą Apeliacinėje taryboje pateiktų faktinių aplinkybių ar įrodymų priimtinumo, nereiškia, kad Apeliacinė taryba gali nenagrinėti tokio priimtinumo pagal Deleguotojo reglamento 2018/625 27 straipsnio 4 dalį ir nepateikti motyvų šiuo klausimu ginčijamame sprendime.
61 Trečia, šią išvadą patvirtina Deleguotojo reglamento 2018/625 27 straipsnio 4 dalies tikslas.
62 Iš tiesų Deleguotojo reglamento 2018/625 27 straipsnio 4 dalimi, be kita ko, siekiama užtikrinti sklandų ir veiksmingą EUIPO procedūrų vykdymą, skatinant šalis laikytis joms nustatytų terminų (šiuo klausimu žr. 2022 m. sausio 19 d. Sprendimo Masterbuilders, Heiermann, Schmidtmann / EUIPO – Cirillo (POMODORO), T‑76/21, nepaskelbtas Rink., EU:T:2022:16, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
63 Taigi Deleguotojo reglamento 2018/625 27 straipsnio 4 dalimi siekiama bendrojo intereso tikslo. Tokiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad šia nuostata siekiama apsaugoti ne tik atitinkamų šalių interesus, tokioms šalims negali būti pavesta nagrinėti, ar laikomasi įrodymų priimtinumą reglamentuojančių taisyklių.
64 Šio sprendimo 52 punkte nurodytas EUIPO argumentas, pagal kurį ginčijamo sprendimo motyvų pareiškimų turinys, kiek tai susiję su Deleguotojo reglamento 2018/625 27 straipsnio 4 dalies nagrinėjimu, susiejamas su klausimu, ar pirmą kartą Apeliacinėje taryboje pateiktų faktų ar įrodymų priimtinumas buvo ginčijamas per procedūrą minėtoje taryboje, suteikia šalims galimybę nagrinėti, ar laikytasi šioje nuostatoje numatytų taisyklių. Vis dėlto Apeliacinės tarybos pareiga laikytis įstatymo, ypač tikrinant, ar įrodymai priimtini, atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir nurodant motyvus, negali priklausyti nuo to, ar šalys jos prašo atlikti tokią kontrolę.
65 Ketvirta, reikia pabrėžti, kad, kaip matyti iš jurisprudencijos, susijusios su Deleguotojo reglamento 2018/625 27 straipsnio 4 dalimi, šalis, pateikianti įrodymus, turi pagrįsti, kodėl jie buvo pateikti šioje proceso stadijoje, ir įrodyti, kad jų nebuvo įmanoma pateikti nagrinėjant bylą Anuliavimo skyriuje (pagal analogiją žr. 2021 m. spalio 6 d. Sprendimo Omaro vaizdas, T‑254/20, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:650, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
66 Šio sprendimo 52 punkte primintu argumentu EUIPO siekia ginčyti šio sprendimo 65 punkte nurodytoje jurisprudencijoje apibrėžtą įrodinėjimo pareigos paskirstymą, siekdama, kad ginčijamo sprendimo turinys, kiek tai susiję su Deleguotojo reglamento 2018/625 27 straipsnio 4 dalimi, priklausytų nuo to, ar pirmą kartą Apeliacinėje taryboje nurodytų faktinių aplinkybių ar pateiktų įrodymų priimtinumas buvo ginčijamas vykstant procedūrai Apeliacinėje taryboje. Vis dėlto Apeliacinės tarybos pareiga laikytis įstatymo, ypač tikrinant, ar įrodymai priimtini, atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir nurodant motyvus, negali priklausyti nuo to, ar šalys prašo jos atlikti tokią kontrolę.
67 Panašiai, laikantis EUIPO pozicijos, Apeliacinės tarybos šalys turėtų užtikrinti, kad Apeliacinė taryba laikytųsi Deleguotojo reglamento 2018/625 27 straipsnio 2 dalyje numatytų procedūrinių įpareigojimų, kurie yra privalomojo pobūdžio ir gali būti peržiūrimi ex officio.
68 Taigi reikia konstatuoti, kad, neatsižvelgiant į tai, jog ieškovė neginčijo pirmą kartą Apeliacinėje taryboje nurodytų faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų priimtinumo, Apeliacinė taryba bet kuriuo atveju privalėjo pagal Reglamento Nr. 6/2002 63 straipsnio 2 dalį, siejamą su Deleguotojo reglamento 2018/625 27 straipsnio 4 dalimi, išnagrinėti šį priimtinumą ir nurodyti motyvus, dėl kurių laikė šiuos įrodymus priimtinais.
69 Antra, negalima pritarti ir EUIPO argumentams, kuriais siekiama įrodyti, kad Deleguotojo reglamento 2018/625 27 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos nagrinėjamu atveju buvo įvykdytos.
70 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją sprendimo motyvai turi būti nurodyti pačiame sprendimo tekste ir negali būti pateikti vėliau EUIPO pateikiant paaiškinimus, išskyrus ypatingas aplinkybes, kurios, nesant skubos, nėra įvykdytos. Vadinasi, sprendimo iš principo turi pakakti, o jo motyvai negali išplaukti iš vėliau raštu ar žodžiu pateiktų paaiškinimų, kai dėl nagrinėjamo sprendimo jau pareikštas ieškinys Sąjungos teisme (žr. 2017 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Sony Computer Entertainment Europe / EUIPO – Vieta Audio (Vita), T‑35/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:886, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 14 d. Sprendimo Gifi Diffusion / EUIPO – Crocs (Avalynė), T‑424/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:136, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
71 Nagrinėjamu atveju, nesant skubos, nėra susiklosčiusios išimtinės aplinkybės, leidžiančios EUIPO pateikti vėlesnių paaiškinimų, kuriais siekiama papildyti ginčijamo sprendimo motyvus. Bet kuriuo atveju šioje byloje pateikti paaiškinimai negali būti laikomi papildantys esamus motyvus, nes tai yra visiškai nauji motyvai.
72 Be to, remiantis jurisprudencija, motyvų stoka savaime yra pakankamas pagrindas panaikinti ginčijamą sprendimą (šiuo klausimu žr. 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 78 punktą). Taigi reikia konstatuoti, kad dėl šio sprendimo 50 punkte nurodytos Apeliacinės tarybos klaidos ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas.
73 Be to, šios išvados negali paneigti jurisprudencija, pagal kurią ieškovas neturi teisėto intereso remtis pareigos motyvuoti pažeidimu tuo atveju, kai jau yra aišku, kad, panaikinus ginčijamą sprendimą, turės būti priimtas identiškas sprendimas (1976 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Morello / Komisija, 9/76, EU:C:1976:129, 11 punktas ir 2003 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Audi / VRDT (TDI), T‑16/02, EU:T:2003:327, 97 ir 98 punktai).
74 Iš tiesų, pirma, negalima atmesti galimybės, kad išnagrinėjusi Reglamento 2018/625 27 straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas Apeliacinė taryba nepriims jai pirmą kartą pateiktų faktinių aplinkybių ar įrodymų. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas neturi vietoj EUIPO atlikti nagrinėjamų aplinkybių vertinimo (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo European Food / EUIPO – Société des produits Nestlé (FITNESS), T‑476/15, EU:T:2016:568, 68 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
75 Antra, taip pat negalima atmesti galimybės, kad jei Apeliacinė taryba nuspręstų nepriimti jai pirmą kartą nurodytų faktinių aplinkybių ar pateiktų įrodymų, ginčijamo sprendimo rezultatas galėtų būti kitoks. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad atsiliepime į ieškinį EUIPO pripažįsta, jog šie įrodymai padėjo patvirtinti Apeliacinės tarybos išvadas dėl nagrinėjamo gaminio išvaizdos savybių techninės funkcijos vertinimo.
76 Taigi reikia konstatuoti, kad panaikinus ginčijamą sprendimą nebūtinai bus priimtas identiškas sprendimas.
77 Vadinasi, reikia pritarti ieškovės nurodytam antrajam ieškinio pagrindui, nesant reikalo nagrinėti kitų šiam pagrindui pagrįsti pateiktų argumentų, visų pirma susijusių su Reglamento Nr. 6/2002 63 straipsnio 1 dalies pažeidimu.
78 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia patenkinti ieškinį ir panaikinti ginčijamą sprendimą, nesant reikalo nagrinėti pirmojo ieškinio pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
79 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
80 Ieškovė prašė priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas, patirtas vykstant procesui Bendrajame Teisme ir procedūroms EUIPO.
81 Kadangi EUIPO pralaimėjo bylą, be savo bylinėjimosi išlaidų, ji turi padengti ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas vykstant procesui Bendrajame Teisme.
82 Dėl išlaidų, susijusių su registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra Anuliavimo skyriuje ir apeliacine procedūra Apeliacinėje taryboje, reikia priminti, kad pagal Procedūros reglamento 190 straipsnio 2 dalį patirtos būtinos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu Apeliacinėje taryboje, laikomos atlygintinomis. Tačiau tai negalioja bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms vykstant procedūrai Anuliavimo skyriuje.
83 Vadinasi, ieškovės prašymas priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas, patirtas vykstant procedūroms Anuliavimo skyriuje ir Apeliacinėje taryboje, gali būti patenkintas tik dėl būtinųjų išlaidų, patirtų vykstant procedūrai Apeliacinėje taryboje. Taigi EUIPO padengia bylinėjimosi išlaidas, patirtas vykstant procedūrai Apeliacinėje taryboje ir per procesą Bendrajame Teisme.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2021 m. liepos 5 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) trečiosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 1070/2020-3).
2. EUIPO padengia bylinėjimosi išlaidas, patirtas vykstant procedūrai EUIPO apeliacinėje taryboje ir per procesą Bendrajame Teisme.
Paskelbta 2022 m. lapkričio 30 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.