BENDROJO TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) SPRENDIMAS
2010 m. gegužės 12 d.
Byla T‑491/08 P
Philippe Bui Van
prieš
Europos Komisiją
„Apeliacinis skundas — Viešoji tarnyba — Pareigūnai — Paskyrimas — Priskyrimas prie lygio — Administracinio akto atšaukimas — Teisėtų lūkesčių apsauga — Protingas terminas — Teisė būti išklausytam“
Dalykas: Apeliacinis skundas dėl 2008 m. rugsėjo 11 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimo Bui Van prieš Komisiją (F‑51/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑289 ir II‑A‑1‑1533), kuriuo prašoma panaikinti šį sprendimą. Komisijos pateiktas priešpriešinis apeliacinis skundas.
Sprendimas: Panaikinti 2008 m. rugsėjo 11 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (antroji kolegija) sprendimą Bui Van prieš Komisiją (F‑51/07) tiek, kiek juo Philippe Bui Van priteisiamas 1 500 eurų žalos atlyginimas. Atmesti apeliacinį skundą ir kitus priešpriešiniame apeliaciniame skunde nurodytus reikalavimus. Grąžinti bylą Tarnautojų teismui tam, kad šis priimtų sprendimą dėl ieškinio dėl žalos atlyginimo. Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.
Santrauka
1. Pareigūnai — Principai — Teisėtų lūkesčių apsauga — Sąlygos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 85 straipsnio pirma pastraipa)
2. Apeliacinis skundas — Pagrindai — Apeliacinio skundo pagrindas, nurodytas dėl sprendimo motyvo, kuris nebūtinas grindžiant jo rezoliucinę dalį — Netinkamas pagrindas
3. Institucijų aktai — Panaikinimas — Neteisėti aktai — Sąlygos — Protingas terminas
4. Pareigūnai — Principai — Teisė į gynybą — Pareiga išklausyti suinteresuotąjį asmenį prieš priimant jam nepalankų sprendimą — Apimtis
5. Pareigūnai — Ieškinys — Neribota jurisdikcija — Apimtis — Ribos — Rungimosi principo laikymasis
(SESV 261 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalis)
6. Bendrijos teisė — Principai — Teisė į gynybą — Rungimosi principas — Apimtis
1. Nors dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principo gali būti apribota administracijos teisė atgaline data panaikinti neteisėtą aktą, kai akto adresatas galėto tikėtis, kad jis yra teisėtas, ši sąlyga nėra tenkinama tuo atveju, kai yra objektyvių aplinkybių, dėl kurių suinteresuotasis asmuo turėjo suprasti, jog buvo padaryta atitinkama klaida, arba, kitaip tariant, kai yra aplinkybių, kurios leidžia abejoti akto teisėtumu. Taigi suinteresuotasis asmuo negali tikėtis, kad panaikintas aktas yra teisėtas, visų pirma kai minėtas aktas nėra teisiškai pagrįstas arba buvo priimtas pažeidžiant taikytinas teisės normas. Teismo praktika dėl neteisėtų aktų, kuriais suteikiamos individualios teisės, panaikinimo atgaline data būtent siekiama suderinti du principus, t. y. teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisėtumo principus. Kai apdairus pareigūnas negalėjo nepastebėti neteisėtumo, jo lūkesčių negalima laikyti teisėtais, todėl taikomas teisėtumo principas. Tai reiškia, kad neatsižvelgiant į administracijos pareigą daryti viską, kad būtų užtikrintas jos sprendimų teisėtumas, pareigūnai negali teisėtai tikėtis, jog liks galioti akivaizdžiai neteisėti aktai. Be to, tam, kad įrodytų turintis teisėtų lūkesčių, pareigūnas, kad ir kaip gaila, negali remtis vien ta aplinkybe, kad pati administracija keletą kartų nepastebėjo savo padarytos klaidos, nes yra objektyvių aplinkybių, kurios atitinkamam pareigūnui turėjo leisti suprasti, kad buvo padaryta minėta klaida.
Be to, viršesnio viešojo intereso, kuris gali būti svarbesnis už suinteresuotojo asmens interesą, egzistavimo klausimas yra reikšmingas tik tuo atveju, kai įrodyta, kad šis asmuo galėjo tikėtis, jog atitinkamas aktas yra teisėtas, ir siekti, kad jis būtų paliktas galioti.
(žr. 44, 45, 49, 50 ir 52 punktus)
Nuoroda: 1982 m. kovo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Alpha Steel prieš Komisiją, 14/81, Rink. p. 749, 10–12 punktai; 1991 m. birželio 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cargill prieš Komisiją, C‑248/89, Rink. p. I‑2987, 20 punktas; 1997 m. balandžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo de Compte prieš Parlamentą, C‑90/95 P, Rink. p. I‑1999, 39 punktas; 1997 m. lapkričio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pascall prieš Komisiją, T‑20/96, Rink. VT p. I‑A‑361 ir II‑977, 75 ir 76 punktai; 1998 m. liepos 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mellett prieš Teisingumo Teismą, T‑66/96 ir T‑221/97, Rink. VT p. I‑A‑449 ir II‑1305, 122 punktas; 2000 m. gruodžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Gooch prieš Komisiją, T‑197/99, Rink. VT p. I‑A‑271 ir II‑1247, 56 punktas; 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kontouli prieš Tarybą, T‑416/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑181 ir II‑A‑2‑897, 164–166 punktai.
2. Apeliacinio skundo pagrindas, nurodytas dėl ginčijamo sprendimo, kurio rezoliucinė dalis yra pakankamai teisiškai pagrįsta kitais motyvais, perteklinio motyvo, yra netinkamas ir todėl turi būti atmestas.
(žr. 52 punktą)
Nuoroda: 1993 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Pincherle prieš Komisiją, C‑244/91 P, Rink. p. I‑6965, 25 punktas; 2008 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Chassagne prieš Komisiją, T‑253/06 P, 95 punktas.
3. Tai, ar terminas yra protingas, turi būti įvertinta atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes. Negalima preziumuoti, kad iš anksto nustatytos trukmės terminas paprastai yra protingas. Tarnautojų teismas daro teisės klaidą, kai nusprendžia, kad galima preziumuoti, jog iš anksto nustatytos trukmės terminas yra protingas, net jeigu minėta klaida neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, nes vertindamas, ar toks terminas yra protingas, minėtas teismas atmeta savo paties klaidingą prezumpciją.
Be to, tai, kokią reikšmę aktas turi tam tikro pareigūno karjerai, neturi įtakos vertinimui, ar terminas, per kurį jis buvo panaikintas, yra protingas. Iš tiesų negalima laikytis požiūrio, kad kuo aktas svarbesnis suinteresuotajam asmeniui, tuo ilgesnis terminas, per kurį administracija gali jį panaikinti. Kita vertus, vertindamas, ar terminas yra protingas, teismas gali atsižvelgti į trumpą terminą, per kurį toks aktas, kaip pirminis sprendimas priskirti pareigūną lygiui, turi poveikio. Kadangi ši aplinkybė turi įtakos pareigūnui daromam panaikinimo atgaline data poveikiui, visų pirma finansiniam, nėra pagrindo nepriskirti jos prie aplinkybių, į kurias galima atsižvelgti vertinant, ar minėtas terminas yra protingas.
(žr. 58 ir 60–62 punktus)
Nuoroda: 1957 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Algera ir kt. prieš Europos anglių ir plieno bendrijos asamblėją, 7/56 ir 3/57–7/57, Rink. p. 81, 116 punktas; minėtas Sprendimas de Compte prieš Parlamentą; 2002 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 187 punktas; minėtas Pirmosios instancijos teismo sprendimas Pascall prieš Komisiją.
4. Kiek tai susiję su pareigūno, kuriam skirtas administracijos aktas, teise būti išklausytam, iš to, kad sprendimas procedūriniu požiūriu yra nepalankus aktas, negalima savaime, neatsižvelgiant į dėl suinteresuotojo asmens pradėtos procedūros pobūdį, daryti išvados, kad Paskyrimų tarnyba, prieš priimdama tokį sprendimą, turi pareigą tinkamai išklausyti suinteresuotąjį asmenį. Tačiau priimant sprendimą, kuriuo daroma įtaka administracinei pareigūno padėčiai visų pirma dėl to, kad juo gali būti daromas poveikis šio pareigūno karjerai darant įtaką jo ateities profesinėms perspektyvoms ir lemiant jo atlyginimo sumažinimą, reikia taikyti teisės į gynybą užtikrinimo principą, kuris yra pagrindinis Sąjungos teisės principas, net jeigu nagrinėjama procedūra yra visiškai nereglamentuota. Todėl tokį sprendimą galima priimti tik po to, kai suinteresuotajam asmeniui suteikiama galimybė tinkamai pareikšti nuomonę dėl sprendimo projekto.
(75 ir 77 punktai)
Nuoroda: 2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Parlamentas prieš Reynolds, C‑111/02 P, Rink. p. I‑5475, 57 punktas; 2007 m. gruodžio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Marcuccio prieš Komisiją, C‑59/06 P, 45–47 punktai ir juose nurodyta teismo praktika.
5. Kiek tai susiję su prašymu atlyginti neturtinę žalą, net laikant, kad Sąjungos teismas, naudodamasis neribota jurisdikcija, pripažįstama visų pirma finansinio pobūdžio ginčuose pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalį, turi įgaliojimus padidinti ieškovui skirtiną kompensaciją, palyginti su ta, kurios šis prašė, negalima sutikti, jog jis gali pasinaudoti tokiais įgaliojimais iš pradžių neparagindamas šalies, kuri turi sumokėti tokią padidintą sumą, pareikšti savo nuomonės apie tokią galimybę.
Be to, vertinant tokio prašymo priimtinumą ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir pateikta pakankamai aiški bei tiksli pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka visų pirma tam, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai. Tai nereiškia, kad ieškovas būtinai turi nurodyti tariamai patirtos žalos dydį, išreikštą skaičiais. Tačiau jis turi nurodyti informaciją, leidžiančią įvertinti jos pobūdį ir mąstą, visų pirma tam, kad atsakovas galėtų užsitikrinti gynybą.
Konkrečiai kalbant, prašyme simboliškai ar realiai atlyginti neturtinę žalą turi būti nurodytas tariamos žalos pobūdis, atsižvelgiant į elgesį, kuriuo kaltinamas atsakovas, ir nors apytiksliai įvertintas bendras šios žalos dydis. Tiesa, kad neribota jurisdikcija Sąjungos teismui skiriamas uždavinys visiškai išspręsti nagrinėjamus ginčus ir suteikiama teisė, net ir nesant formalaus tokio pobūdžio reikalavimo, ne tik panaikinti atitinkamą aktą, bet ir, esant reikalui, savo iniciatyva nurodyti atsakovui atlyginti neturtinę žalą, padarytą dėl jo padarytos administravimo klaidos. Tačiau Sąjungos teismas iš principo negali taip pasielgti iš pradžių neparaginęs šalių pareikšti savo pastabų dėl galimybės skirti tokią kompensaciją. Todėl negalima manyti, kad neribota jurisdikcija, kuri Sąjungos teismams suteikiama finansinio pobūdžio ginčuose tarp institucijų ir jų darbuotojų, šiems teismams suteikiami įgaliojimai spręsti tokį ginčą nesilaikant procesinių taisyklių, susijusių su rungimosi principu. Tokią išvadą patvirtina su SESV 261 straipsnyje numatytomis baudomis susijusi teismo praktika, iš kurios matyti, kad Sąjungos teismas, naudodamasis neribota jurisdikcija, negali padidinti minėtų baudų remdamasis informacija, aplinkybėmis ar kriterijais, jei susijusi šalis negalėjo numatyti, kad į juos bus atsižvelgta. Kai ši šalis nebuvo išklausyta dėl tokio padidinimo galimybės ir todėl negalėjo pareikšti nuomonės nei dėl jo tinkamumo, nei dėl jo dydžiui įtakos turinčių veiksnių, Sąjungos teismas neturi atlikti tokio vertinimo.
(žr. 83, 86, 88 ir 89 punktus)
Nuoroda: generalinio advokato P. Verloren van Themaat išvada byloje, kurioje 1985 m. gruodžio 10 d. priimtas Teisingumo Teismo sprendimas Stichting Sigarettenindustrie ir kt. prieš Komisiją, 240/82–242/82, 261/82, 262/82, 268/82 ir 269/82, Rink. p. 3831, p. 3851; 2007 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, C‑3/06 P, Rink. p. I‑1331, 82 ir 83 punktai; 2009 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo M prieš EMEA, C‑197/09 RX‑II, Rink. p. I‑12033, 56–58 punktai ir juose nurodyta teismo praktika; 1999 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos sprendimo Ismeri Europa prieš Audito Rūmus, T‑277/97, Rink. p. II‑1825, 28–30 ir 81 punktai bei juose nurodyta teismų praktika; 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, T‑224/00, Rink. p. II‑2597, 374–376 punktai; 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering prieš Komisiją, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink. p. II‑2501, 578 punktas.
6. Teisės į gynybą užtikrinimas reiškia, kad proceso šalims buvo suteikta galimybė pareikšti nuomonę dėl faktinių aplinkybių ir dokumentų, kuriais bus pagrįstas teismo sprendimas, ir diskutuoti apie teismui pateiktus įrodymus, taip pat apie pastabas ir pagrindus, kuriais šis teismas ketina pagrįsti savo sprendimą. Tam, kad būtų įvykdyti reikalavimai, susiję su teise į teisingą bylos nagrinėjimą, svarbu, jog šalys pagal rungimosi principą galėtų pareikšti savo poziciją tiek dėl faktinių, tiek dėl teisinių aplinkybių, nuo kurių priklauso bylos baigtis. Ši teisė turi būti suprantama taip, kad ja siekiama užtikrinti, jog šalys nesusidurtų su visiškai netikėtu teismo sprendimu. Tačiau tai nereiškia, kad teismas turi suteikti šalims teisę būti išklausytoms kiekvienu jo atliekamo teisinio vertinimo klausimu prieš jam priimant sprendimą.
(žr. 84 ir 85 punktus)
Nuoroda: generalinės advokatės J. Kokott išvados byloje, kurioje 2007 m. sausio 18 d. priimtas Teisingumo Teismo sprendimas PKK ir KNK prieš Tarybą, C‑229/05 P, Rink. p. I‑439, 66 ir 67 punktai; minėto Teisingumo Teismo sprendimo M prieš EMEA 41 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.