2023 m. rugpjūčio 29 d. UG pateiktas apeliacinis skundas dėl 2023 m. birželio 21 d. Bendrojo Teismo (septintoji išplėstinė kolegija) priimto sprendimo byloje T-571/17 RENV, UG / Komisija

(Byla C-546/23 P)

Proceso kalba: prancūzų

Šalys

Apeliantė: UG, atstovaujama avocat M. Richard

Kita proceso šalis: Europos Komisija

Apeliantės reikalavimai

Apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

panaikinti 2023 m. birželio 21 d. Bendrojo Teismo (septintoji išplėstinė kolegija) sprendimą byloje T-571/17 RENV, kurioje dalyvavo aptariamos šalys, tiek, kiek buvo nuspręsta, kad apeliantė pagrįstai atleista iš darbo ir nurodyta jai padengti vieną trečdalį Komisijos patirtų bylinėjimosi išlaidų;

priimti sprendimą dėl esmės ir priteisti apeliantei 68 000 EUR turtinės žalos atlyginimą;

priteisti apeliantei 40 000 EUR neturtinės žalos aplyginimą;

priteisti iš Komisijos atlyginti visas bylinėjimosi išlaidas, taip pat atlyginti išlaidas advokatui, kurių apeliantė turės patirti įgyvendindama savo teisę į gynybą šiame procese ir kurios preliminariai įvertinamos 10 000 EUR, aiškiai paliekant galimybę jas padidinti;

priteisti iš Komisijos atlyginti visas bylinėjimosi išlaidas, taip pat atlyginti su šiuo ginču susijusias apeliantės išlaidas advokatui, kurios įvertinamos 30 000 EUR.

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Pirma, skundžiamas sprendimas kritikuojamas dėl to, kad jame neatsižvelgta į draudimą atleisti dėl vaiko priežiūros atostogų, išplaukiantį iš Reglamento Nr. 31, nustatančio Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygas (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai), 42a straipsnio nuostatų, aiškinamų kartu su minimaliais reikalavimais, numatytais Bendrojo susitarimo dėl vaiko priežiūros atostogų (Direktyva 2010/18/EB¹ ) 5 straipsnio 4 dalyje, ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 33 straipsnio 2 dalies.

Kadangi sprendimas atleisti apeliantę buvo aiškiai pagrįstas tuo, kad ji išėjo vaiko priežiūros atostogų, juo sukuriama diskriminacijos situacija ir pažeidžiamas 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje priimtos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Europos žmogaus teisių konvencija, EŽTK) 14 straipsnis, siejamas su EŽTK 8 straipsniu, kuriame užtikrinama teisė į šeimos gyvenimą, taip pat EŽTK Protokolo Nr. 12 1 straipsnis.

Antra, teismo sprendimas kritikuojamas dėl to, kad jame iškraipyti rašte nurodyti atleidimo motyvai ir bylos medžiaga, nes jame nenurodyta, kad atleidimas buvo motyvuojamas apeliantės, kaip personalo atstovės, išrinktos į Vietos Personalo Komitetą ir Centrinį Personalo Komitetą, veikla profesinėje sąjungoje.

Bet kuriuo atveju, sprendimas atleisti personalo atstovą ne dėl rimtų, o dėl kitokių priežasčių, neatitinka Direktyvos 2002/14/EB¹ 7 straipsnyje ir Chartijos 12 straipsnyje numatytų minimalių reikalavimų. Be to, dėl tokio sprendimo sukuriama diskriminacija dėl funkcijų profesinėje sąjungoje vykdymo fakto, o tai draudžiama pagal EŽTK 14 straipsnį, siejamą su jos 11 straipsniu.

Trečia, teismo sprendimas taip pat kritikuojamas dėl to, kad jame atkreiptas dėmesys ne į visas akivaizdžias vertinimo klaidas, kurias Komisija padarė nurodydama rašte atleidimo motyvus, be kita ko, dėl šios priežasties Komisijos procesinė padėtis buvo palankesnė nei apeliantės, taigi nebuvo užtikrinta procesinė lygybė, taip pažeidžiant EŽTK 6 straipsnį ir Chartijos 47 straipsnį, kuriame garantuojama teisė į veiksmingą teisinę gynybą.

Kalbant konkrečiai, apeliantė teigia, kad: pažeista jos teisė būti išklausytai, kylanti iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 51 straipsnio 2 dalies; atleidimo motyvai yra nekonkretūs; ji nesutinka su tuo, jog neatvykdavo į darbą be pateisinamos priežasties; neįrodyta tariama jos profesinė nekompetencija.

Ketvirta, alternatyviai apeliantė ginčija jai skirtos sankcijos proporcingumą.

Galiausiai apeliantė prašo atlyginti jai 68 000 EUR patirtos turtinės žalos ir 40 000 EUR neturtinės žalos, o taip pat priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

____________

¹     2010 m. kovo 8 d. Tarybos direktyva 2010/18/ES, įgyvendinanti patikslintą BUSINESSEUROPE, UEAPME, CEEP ir ETUC sudarytą Bendrąjį susitarimą dėl vaiko priežiūros atostogų, ir panaikinanti Direktyvą 96/34/EB (OL L 68, 2010, p. 13).

¹     2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/14/EB dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos bendrijoje (OL L 80, 2002, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 219).