TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS
1963 m. vasario 5 d.(*)
Byloje 26/62,
dėl Tariefcommissie (Nyderlandų administracinio teismo, priimančio galutinius sprendimus dėl ieškinių mokesčių srityje) pagal Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 177 straipsnio pirmosios pastraipos a punktą ir trečiąją pastraipą Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp
bendrovės N.V. Algemene Transport- en Expeditie Onderneming van Gend en Loos,
kurios buveinė yra Utrechte,
atstovaujamos Amsterdamo advokatų H. G. Stibbe ir L. F. D ter Kuile,
nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Nyderlandų generaliniame konsulate Liuksemburge,
ir
Nederlandse administratie der belastingen,
atstovaujamos Zaandam importo muitų ir akcizų mokesčių inspektoriaus,
nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Nyderlandų ambasadoje Liuksemburge,
dėl šių klausimų:
1. Ar EEB sutarties 12 straipsnis turi tiesioginį poveikį valstybėje narėje, kitaip tariant, ar pagal šį straipsnį nacionaliniai subjektai gali remtis individualiomis teisėmis, kurias teismas turi ginti?
2. Jei atsakymas teigiamas, ar 8 % importo muito taikymas ieškovės pagrindinėje byloje į Nyderlandus iš Vokietijos Federacinės Respublikos įvežtam formaldehido šlapalui reiškia neteisėtą padidinimą EEB sutarties 12 straipsnio prasme, ar šiuo konkrečiu atveju tai yra pagrįstas iki 1960 m. kovo 1 d. taikyto importo muito, kuris, nors aritmetiniu požiūriu ir buvo padidintas, neturi būti laikomas uždraustu pagal 12 straipsnį, pakeitimas?
TEISINGUMO TEISMAS,
kurį sudaro pirmininkas A. M. Donner, kolegijų pirmininkai L. Delvaux ir R. Rossi, teisėjai O. Riese, Ch. L. Hammes (pranešėjas), A. Trabucchi ir R. Lecourt,
generalinis advokatas K. Roemer,
kancleris A. Van Houtte,
priima šį
Sprendimą
I – Dėl proceso
Tariefcommissie, teismo šio straipsnio prasme, remiantis EEB sutarties 177 straipsniu Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūros teisėtumas nebuvo ginčijamas.
Be to, šiuo atžvilgiu nėra pagrindų Teisingumo Teismui iškelti klausimą savo iniciatyva.
II – Dėl pirmo klausimo
A – DĖL TEISINGUMO TEISMO JURISDIKCIJOS
Nyderlandų vyriausybė ir Belgijos vyriausybė ginčija Teisingumo Teismo jurisdikciją, motyvuodamos tuo, kad šiuo atveju kalbama ne apie prašymą dėl išaiškinimo, bet apie Sutarties taikymą Nyderlandų konstitucinėje teisėje.
Konkrečiau kalbant, Teisingumo Teismas nėra kompetentingas spręsti, ar šiuo atveju EEB sutarties nuostatoms pripažintina viršenybė Nyderlandų teisės aktų ar kitų susitarimų, kuriuos Nyderlandai sudarė ir perkėlė į savo nacionalinę teisę, atžvilgiu. Tokio klausimo sprendimas priklauso išimtinei nacionalinių teismų jurisdikcijai, išskyrus ieškinį, pateiktą pagal Sutarties 169 ir 170 straipsniuose nustatytas sąlygas.
Vis dėlto šiuo atveju Teisingumo Teismo neprašoma spręsti dėl Sutarties taikymo pagal Nyderlandų vidaus teisės principus, nes tai priskiriama nacionalinių teismų jurisdikcijai, bet tik prašoma remiantis Sutarties 177 straipsnio a pastraipa išaiškinti minėtos Sutarties 12 straipsnio taikymo sritį Bendrijos teisės ir jo poveikio privatiems asmenims atžvilgiu.
Vadinasi, šis argumentas nėra teisiškai pagrįstas.
Belgijos vyriausybė dar nurodo Teisingumo Teismo kompetencijos nebuvimą, argumentuodama tuo, jog Teisingumo Teismo atsakymas į pirmą Tariefcommissie klausimą nepadės išspręsti šiam teismui pateikto ginčo.
Tačiau tam, kad Teisingumo Teismas būtų kompetentingas šioje byloje, reikia ir pakanka, kad paaiškėtų, jog yra pakankamas teisinis pagrindas manyti, kad pateiktas klausimas susijęs su Sutarties išaiškinimu.
Motyvų, kurie lėmė nacionalinio teismo klausimų pasirinkimą, taip pat svarbos, kurią šis teismas jiems suteikia spręsdamas jam pateiktą ginčą, Teisingumo Teismas nevertina.
Iš pateiktų klausimų formuluočių matyti, jog jie susiję su Sutarties išaiškinimu.
Vadinasi, jie priklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai.
Šis argumentas taip pat nėra pagrįstas.
B – DĖL ESMĖS
Tariefcommissie pirmiausia pateikia klausimą, ar Sutarties 12 straipsnis turi tiesioginį poveikį vidaus teisėje ta prasme, kad šio straipsnio pagrindu valstybių narių nacionaliniai subjektai gali remtis teisėmis, kurias turi ginti nacionalinis teismas.
Norint sužinoti, ar tarptautinės sutarties nuostatos turi tokį poveikį, reikia atsižvelgti į jos prasmę, bendrą struktūrą ir formuluotes.
EEB sutarties tikslas – sukurti bendrąją rinką, kurios funkcionavimas būtų tiesiogiai susijęs Bendrijos teisės subjektais, – todėl ši Sutartis yra daugiau negu paprastas susitarimas, kuris nustatytų tik abipusius Susitariančiųjų Valstybių įsipareigojimus.
Šią koncepciją patvirtina Sutarties preambulė, taikoma ne tik vyriausybėms, bet ir tautoms, būtent įkuriant institucijas, oficialiai įteisinančias suverenias teises, kurių įgyvendinimas susijęs tiek su valstybėmis narėmis, tiek su jų piliečiais.
Beje, reikia pažymėti, jog į Bendriją susijungusių valstybių nacionaliniai subjektai per Europos Parlamentą ir per Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą kviečiami prisidėti prie šios Bendrijos veiklos.
Be to, Teisingumo Teismo vaidmuo, kurio tikslas pagal 177 straipsnį – užtikrinti, kad nacionaliniai teismai vienodai aiškintų Sutartį, patvirtina, jog valstybės pripažino, kad jų nacionaliniai subjektai gali remtis Bendrijos teise nacionaliniuose teismuose.
Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, jog Bendrija sudaro naują tarptautinės teisės teisinę sistemą, kurios labui valstybės, nors ir tik tam tikrose nustatytose srityse, apribojo savo suverenias teises ir kurios subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų nacionaliniai subjektai.
Vadinasi, Bendrijos teisė yra nepriklausoma nuo valstybių narių teisės, ir ji ne tik nustato pareigas asmenims, bet ir suteikia teises, kurios yra sudedamoji tų asmenų teisių ir pareigų visumos dalis.
Šios teisės atsiranda ne tik tada, kai Sutartis aiškiai jas apibrėžia, bet taip pat ir dėl pareigų, kurias Sutartis labai konkrečiai nustato tiek asmenims, tiek valstybėms narėms, tiek Bendrijos institucijoms.
Iš Sutarties dalies, kurioje aptariami muitai ir jiems lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai, bendros struktūros matyti, jog esminė 9 straipsnio, kuris įtvirtina, kad Bendrija grindžiama muitų sąjunga, taisyklė yra šių muitų ir mokesčių draudimas.
Ši nuostata yra Sutarties dalies „Bendrijos pagrindai“ pradžioje. Ji taikoma ir paaiškinama 12 straipsnyje.
12 straipsnio tekstas skelbia aiškų ir besąlyginį draudimą, kuris reiškia ne pareigą veikti, bet pareigą susilaikyti nuo veikimo.
Šiai pareigai valstybės nenumatė jokios išlygos, sąlygojančios jos įgyvendinimą pozityvaus vidaus teisės akto priėmimu.
Pati šio draudimo prigimtis yra tokia, jog jis gali lengvai tiesiogiai veikti teisiniuose valstybių narių ir jų teisės subjektų santykiuose.
Tam, kad būtų galima vykdyti 12 straipsnį, nereikia, valstybių įstatymų leidžiamosios valdžios veiksmų.
Faktinė aplinkybė, jog šis straipsnis nurodo, kad valstybės narės yra šios pareigos susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų subjektai, nereiškia, jog jų nacionaliniai subjektai negali gauti naudos iš tos pareigos.
Be to, Sutarties 169 ir 170 straipsniais pagrįstas argumentas, kurį nurodė visos trys vyriausybės, pateikusios Teisingumo Teismui pastabas savo pareiškimuose, yra neteisingas.
Iš tiesų ta aplinkybė, jog Sutartis pirmiau minėtuose straipsniuose leidžia Komisijai ir valstybėms narėms Teisingumo Teisme iškelti bylą prieš valstybes nares, kurios neįvykdė įsipareigojimų, nereiškia, kad asmenys prireikus negali remtis šiais įsipareigojimais nacionaliniame teisme, kaip ir tai, kad Sutartis Komisijai suteikia teisę imtis priemonių užtikrinti mokesčių mokėtojams nustatytų įsipareigojimų laikymąsi, nepanaikina galimybės nagrinėjant ginčus tarp asmenų nacionaliniame teisme remtis šių įsipareigojimų pažeidimu.
Jei garantijos, kuriomis siekiama užtikrinti, jog valstybės narės nepažeistų 12 straipsnio, būtų apribotos tik 169 ir 170 straipsniuose numatytomis procedūromis, būtų panaikinta bet kokia tiesioginė teisminė jų nacionalinių subjektų individualių teisių apsauga.
Šių straipsnių taikymas būtų neveiksmingas, jeigu tai turėtų būti daroma įvykdžius nacionalinį sprendimą, priimtą pažeidžiant Sutarties nuostatas.
Asmenų, suinteresuotų išsaugoti savo teises, budrumas yra veiksminga kontrolė, papildanti tą, kurią 169 ir 170 straipsniai patiki Bendrijos ir valstybių narių rūpesčiui.
Iš pirmiau išdėstytų motyvų matyti, jog pagal Sutarties prasmę, bendrą struktūrą ir formuluotes 12 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis veikia tiesiogiai ir suteikia individualias teises, kurias privalo ginti nacionaliniai teismai.
III – Dėl antro klausimo
A – DĖL TEISINGUMO TEISMO JURISDIKCIJOS
Remiantis Belgijos ir Nyderlandų vyriausybių pastabomis, šio klausimo formuluotė, atrodo, reikalauja, jog norėdamas jį išspręsti Teisingumo Teismas turi išnagrinėti į Nyderlandus importuoto formaldehido šlapalo tarifų klasifikaciją, dėl kurios 1947 m. Tariefbesluit atžvilgiu Van Gend & Loos ir Zaandam importo muitų ir akcizų inspektorius pateikia skirtingas nuomones.
Šio klausimo sprendimas susijęs ne su Sutarties aiškinimu, o su Nyderlandų muitų teisės aktų taikymo aminoplastų klasifikacijai atveju, kuris nepriklauso Bendrijos teismo jurisdikcijai, jam priskiriamai pagal 177 straipsnio pirmosios pastraipos a punktą.
Vadinasi, Tariefcommissie prašymas peržengia Teisingumo Teismo jurisdikcijos ribas.
Vis dėlto Tariefcommissie pateiktu klausimu iš tiesų norima sužinoti, ar realus muitų, kuriais apmokestinamas atitinkamas produktas, padidinimas, susijęs ne su tarifų pakėlimu, o su nauja produkto klasifikacija pasikeitus jo tarifų kvalifikacijai, teisės požiūriu pažeidžia Sutarties 12 straipsnyje numatytą draudimą.
Šiuo atžvilgiu iškeltas klausimas susijęs su šios Sutarties nuostatos išaiškinimu, ir ypač su klausimu, kokia reikšmė turi būti suteikiama iki Sutarties įsigaliojimo taikytų mokesčių koncepcijai.
Taigi Teisingumo Teismas yra kompetentingas atsakyti į šį klausimą.
B – DĖL ESMĖS
Iš Sutarties 12 straipsnio teksto ir bendros struktūros matyti, kad norint nustatyti, ar muitai arba jiems lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai buvo padidinti pažeidžiant minėtame straipsnyje nustatytą draudimą, reikia atsižvelgti į Sutarties įsigaliojimo metu realiai taikytus muitus ir mokesčius.
Be to, 12 straipsnyje numatyto draudimo atžvilgiu toks neteisėtas padidinimas gali atsirasti tiek dėl naujos tarifų klasifikacijos, dėl kurios produktas klasifikuojamas didesniu mokesčiu apmokestinamoje pozicijoje, tiek ir dėl paprasto muitų padidinimo.
Nesvarbu, kokiu būdu padidėjo muitai, jei įsigaliojus Sutarčiai toje pačioje valstybėje narėje tas pats produktas tapo apmokestinamas didesniu mokesčiu.
Pagal pirmiau pateiktą išaiškinimą 12 straipsnio taikymas priklauso nacionalinio teismo jurisdikcijai, ir jis turi nagrinėti, ar apmokestinamas produktas, šiuo atveju iš Vokietijos Federacinės Respublikos įvežtas formaldehido šlapalas, pagal Nyderlanduose galiojančias muitų taisykles apmokestinamas didesniu importo muitu negu tas, kuris buvo taikomas 1958 m. sausio 1 dieną.
Teisingumo Teismas šiuo klausimu nėra kompetentingas tikrinti proceso metu jam pateiktų prieštaringų tvirtinimų pagrįstumo, o turi juos palikti nacionalinių teismų vertinimui.
IV – Dėl bylinėjimosi išlaidų
EEB Komisijos ir valstybių narių vyriausybių, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, bylinėjimosi išlaidos nėra atlygintinos.
Kadangi šis procesas šios bylos šalims yra vienas iš etapų Tariefcommissie nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.
Remdamasis šiais motyvais,
susipažinęs su procesiniais dokumentais,
susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu,
išklausęs ieškovės pagrindinėje byloje ir EEB Komisijos žodines pastabas;
susipažinęs su generalinio advokato išvada,
remdamasis į Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 9, 12, 14, 169, 170 ir 177 straipsniais,
remdamasis į Europos ekonominės bendrijos Teisingumo Teismo statutu,
remdamasis Europos Bendrijų Teisingumo Teismo procedūros reglamentu,
TEISINGUMO TEISMAS,
atsakydamas į prejudicinius klausimus, kuriuos 1962 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu pateikė Tariefcommissie, nusprendžia:
1. Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 12 straipsnis veikia tiesiogiai ir suinteresuotiems asmenims suteikia individualias teises, kurias privalo ginti nacionaliniai teismai.
2. Norint nustatyti, ar muitai arba jiems lygiaverčiai privalomieji mokėjimai buvo padidinti pažeidžiant Sutarties 12 straipsnyje esantį draudimą, reikia atsižvelgti į Sutarties įsigaliojimo metu valstybės narės taikytus muitus ir mokesčius.
Toks padidinimas gali atsirasti tiek dėl naujos tarifų klasifikacijos, dėl kurios produktas klasifikuojamas didesniu mokesčiu apmokestinamoje pozicijoje, tiek ir dėl paprasto muitų padidinimo.
3. Bylinėjimosi išlaidų šioje instancijoje klausimą turi spręsti Tariefcommissie.
Priimta 1963 m. vasario 5 d. Liuksemburge.
DONNER DELVAUX RossI
RIESE HAMMES TRABUCCHI LECOURT
Paskelbta 1963 m. vasario 5 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
A. VAN HOUTTE | | A. M. DONNER |