BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. rugsėjo 25 d.(*)
„Bendrijos prekių ženklas – Erdvinio Bendrijos prekių ženklo paraiška – Srieginės sąvaržos forma – Absoliutus atmetimo pagrindas – Skiriamųjų požymių nebuvimas – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktas“
Byloje T‑171/12
Peri GmbH, įsteigta Veisenhorne (Vokietija), atstovaujama advokatės J. Dönch,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą D. Walicka,
atsakovę,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2012 m. sausio 26 d. VRDT pirmosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 1209/2011‑1), susijusio su paraiška įregistruoti erdvinį žymenį, kurį sudaro srieginės sąvaržos forma, kaip Bendrijos prekių ženklą,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas D. Gratsias, teisėjai M. Kancheva ir C. Wetter (pranešėjas),
posėdžio sekretorė S. Bukšek Tomac, administratorė,
susipažinęs su ieškiniu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. balandžio 12 d.,
susipažinęs su atsakymu į ieškinį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. liepos 24 d.,
įvykus 2014 m. birželio 5 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2010 m. spalio 5 d. ieškovė Peri GmbH pagal 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1) pateikė Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) paraišką įregistruoti Bendrijos prekių ženklą.
2 Buvo prašoma kaip prekių ženklą įregistruoti šią erdvinę formą:
3 Pagal peržiūrėtą ir iš dalies pakeistą 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutartį dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti prekės, kurioms buvo prašoma įregistruoti prekių ženklą, priklauso 6 ir 19 klasėms ir pagal kiekvieną iš jų atitinka šį aprašymą:
– 6 klasė: „Betoninės dangos ir jų metaliniai priedai“,
– 19 klasė: „Betoninės dangos ir jų nemetaliniai priedai“.
4 2011 m. balandžio 21 d. ekspertas, remdamasis Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktu, atmetė registracijos paraišką dėl visų nurodytų prekių.
5 2011 m. birželio 7 d. ieškovė, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniais, pateikė apeliaciją dėl eksperto sprendimo.
6 2012 m. sausio 26 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas), apie kurį ieškovei buvo pranešta 2012 m. vasario 13 d., VRDT pirmoji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją nurodžiusi, kad, kiek tai susiję su nurodytomis prekėmis, erdvinis žymuo, kurį prašoma įregistruoti kaip Bendrijos prekių ženklą, neturi skiriamųjų požymių pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktą.
Šalių reikalavimai
7 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas.
8 VRDT Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Dėl ginčo dalyko
9 Per teismo posėdį paklausta, ar neturi pastabų dėl teismo posėdžio pranešimo, ieškovė Bendrajam Teismui išreiškė pageidavimą minėtą pranešimą iš dalies pakeisti atsižvelgiant į tai, kad jos registracijos paraiška buvo apribota. Ji patikslino, kad paraiška apribota po to, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, t. y. 2014 m. gegužės 23 d., ir kad prekių ženklo paraiškos dalyką sudarančios prekės, apibūdintos šio sprendimo 3 punkte, buvo apribotos pateikiant tokį patikslinimą: „išskyrus dangų spynas“.
10 VRDT tvirtino, kad, kaip matyti iš teismo praktikos, Bendrasis Teismas negali atsižvelgti į tokį prašymą (2007 m. lapkričio 20 d. Sprendimas Tegometall International / VRDT – Wuppermann (TEK), T‑458/05, Rink., EU:T:2007:349], nes tai būtų netinkamas ginčo dalyko pakeitimas pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 135 straipsnio 4 dalį.
11 VRDT nuomone, neginčytina, jog Bendrasis Teismas pripažino, kad prekių ženklo paraišką pateikusio asmens pareiškimas, padarytas po to, kai buvo priimtas Apeliacinės tarybos sprendimas, ir kuriuo jis atsiėmė savo paraišką tam tikroms iš pradžių nurodytoms prekėms ar paslaugoms, gali būti aiškinamas kaip toks, kuriuo siekiama ginčyti ginčijamo sprendimo teisėtumą tik tiek, kiek jis susijęs su sąraše likusiomis prekėmis ar paslaugomis, todėl ginčo dalykas nesikeičia. Tačiau šiuo atveju taip nėra, nes prekių ženklo paraiška buvo apribota ne išbraukus prekes, bet pakeitus atitinkamų prekių aprašymą.
12 Nepaisydama tokio prieštaravimo ieškovė nepakeitė savo pozicijos.
13 Pirmiausia reikia priminti, kad Bendrasis Teismas gali panaikinti arba pakeisti VRDT apeliacinės tarybos sprendimą tik tuomet, jeigu jį priimant egzistavo vienas iš Reglamento Nr. 207/2009 65 straipsnio 2 dalyje nurodytų panaikinimo ar pakeitimo pagrindų. Iš tikrųjų pagal minėto reglamento 76 straipsnį Bendrasis Teismas sprendimą turi priimti remdamasis Apeliacinei tarybai nurodytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis (žr. šio sprendimo 10 punkte minėto Sprendimo TEK, EU:T:2007:349, 19 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
14 Tačiau jis negali panaikinti arba pakeisti tokio sprendimo dėl pagrindų, atsiradusių jį paskelbus (2006 m. gegužės 11 d. Sprendimo Sunrider / VRDT, C‑416/04 P, Rink., EU:C:2006:310, 55 punktas ir 2008 m. liepos 9 d. sprendimo Reber / VRDT – Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli (Mozart), T‑304/06, Rink., EU:T:2008:268, 24 punktas).
15 Be to, pagal Reglamento Nr. 207/2009 26 straipsnio 1 dalies c punktą „Bendrijos prekių ženklo paraiškoje turi būti nurodytas prekių ir paslaugų, kurioms prašoma įregistruoti ženklą, sąrašas“.
16 Reglamento Nr. 207/2009 43 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „pareiškėjas gali bet kada atšaukti savo Bendrijos prekių ženklo paraišką arba apriboti joje nurodytų prekių ar paslaugų sąrašą“.
17 Šiuo atveju neginčijama, kad ieškovė savo Bendrijos prekių ženklo registracijos paraiškoje nurodytas prekes apribojo po to, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas.
18 Tai reiškia, kad iš principo Bendrijos prekių ženklo paraiškoje nurodytų prekių ar paslaugų sąrašo apribojimas pagal Reglamento Nr. 207/2009 43 straipsnio 1 dalį, padarytas jau priėmus Bendrajame Teisme ginčijamą Apeliacinės tarybos sprendimą, negali turėti įtakos šio sprendimo teisėtumui, kuris vienintelis ginčijamas Bendrajame Teisme (žr. šio sprendimo 14 punkte minėto Sprendimo Mozart, EU:T:2008:268, 25 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
19 Vis dėlto taip pat būtina priminti, kad VRDT apeliacinės tarybos sprendimas Bendrajame Teisme gali būti ginčijamas tik dėl tam tikrų atitinkamo Bendrijos prekių ženklo paraiškos sąraše nurodytų prekių ar paslaugų. Tokiu atveju kitoms tame pačiame sąraše esančioms prekėms ar paslaugoms šis sprendimas tampa galutinis (šio sprendimo 14 punkte minėto Sprendimo Mozart, EU:T:2008:268, 26 punktas).
20 Atsižvelgdamas į tokią galimybę, Bendrasis Teismas prekių ženklo paraišką pateikusio asmens pareiškimą, kuris yra vėlesnis už Apeliacinės tarybos sprendimą ir kuriuo jis atšaukia savo paraišką dėl tam tikrų pirminėje paraiškoje nurodytų prekių, laiko arba patvirtinimu, kad sprendimas ginčijamas tik tiek, kiek jame nurodytos likusios prekės, arba, jeigu toks pareiškimas buvo padarytas vėlesniame proceso Bendrajame Teisme etape, dalies reikalavimų atsisakymu (žr. šio sprendimo 14 punkte minėto Sprendimo Mozart, EU:T:2008:268, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
21 Tačiau jeigu Bendrijos prekių ženklų paraiškoje nurodytų prekių sąrašą prekių ženklo paraišką pateikęs asmuo apriboja ne tam, kad išbrauktų iš šio sąrašo vieną ar kelias prekes, o tam, kad pakeistų vieną ar kelias šio sąrašo charakteristikas, negalima atmesti, jog toks pakeitimas gali daryti įtaką per administracinę procedūrą VRDT instancijų atliekamam Bendrijos prekių ženklo nagrinėjimui. Tokiomis aplinkybėmis leidimas padaryti tokį pakeitimą tuo metu, kai ieškinys nagrinėjamas Bendrajame Teisme, prilygtų Procedūros reglamento 135 straipsnio 4 dalyje draudžiamam ginčo dalyko pakeitimui vykstant procesui (šio sprendimo 10 punkte minėto Sprendimo TEK, EU:T:2007:349, 25 punktas ir 2013 m. vasario 20 d. Sprendimo Caventa / VRDT – Anson’s Herrenhaus (B BERG), T‑631/11, EU:T:2013:85, 23 punktas).
22 Taigi svarbu nustatyti, ar per teismo posėdį ieškovės nurodytas 2014 m. gegužės 23 d. atliktas prekių, kurioms prašoma įregistruoti nagrinėjamą prekių ženklą, paraiškos apribojimas gali būti laikomas ieškovės patvirtinimu, kad ji sprendimą ginčija tik tiek, kiek jis susijęs su pakeistame sąraše esančiomis prekėmis, ar jį reikia laikyti dalies reikalavimų atsisakymu.
23 Taip nėra šiuo atveju. Šitaip apribodama ieškovė ne išbraukė tam tikras prekes iš prekių, kurioms prašoma įregistruoti aptariamą prekių ženklą, sąrašo, kuriame ir toliau liko 6 klasei priklausančios betoninės dangos ir jų metaliniai priedai bei 19 klasei priklausančios betoninės dangos ir jų nemetaliniai priedai, o nurodė, kad šios prekės turi būti suprantamos kaip neapimančios „dangų spynų“. Taigi negalima atmesti, kad šitaip ieškovė padarė pakeitimą, galintį daryti įtaką Bendrijos prekių ženklo nagrinėjimui, kurį per administracinę procedūrą atliko VRDT instancijos. Todėl, kaip nurodyta šio sprendimo 21 punkte, į tokį apribojimą Bendrasis Teismas negali atsižvelgti, nes juo būtų pakeistas ginčo dalykas.
24 Taigi reikia daryti išvadą, jog prekės, į kurias būtina atsižvelgti nagrinėjant šį ieškinį, yra tos, kurios įtrauktos į prekių, nurodytų pirminėje ieškovės prekių ženklo paraiškoje, sąrašą (žr. šio sprendimo 3 punktą).
25 Todėl reikia atmesti šio sprendimo 9 punkte nurodytą ieškovės prašymą.
Dėl esmės
26 Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodo du pagrindus, susijusius su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu ir to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies e punkto pažeidimu.
Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu
27 Ieškovė tvirtina, kad, atsižvelgdama į atitinkamos visuomenės, kurią sudaro specialistai, pastabumo laipsnį, kuris yra aukštesnis už vidutinių, pakankamai informuotų ir protingai pastabių bei nuovokių vartotojų pastabumo laipsnį, taip pat į labai gerai atpažįstamas nagrinėjamame žymenyje pavaizduotos sąvaržos savybes, Apeliacinė taryba turėjo pripažinti, kad prašomas įregistruoti prekių ženklas turi skiriamųjų požymių.
28 Ji nurodo, kad Apeliacinė taryba nepateikė konkrečių faktų, kurie patvirtintų paprasčiausiomis prielaidomis pagrįstą analizę. Ji priduria, kad tas prielaidas paneigia VRDT pateikti įrodymai, konkrečiai kalbant, jos pateiktas tyrimas, kurį Apeliacinė taryba klaidingai laikė susijusiu tik su vokiškai kalbančia visuomene, nors sąvaržos forma yra žymuo, kurį galima „perskaityti“ neturint jokių kalbos žinių.
29 VRDT ginčija ieškovės argumentus.
30 Šiuo klausimu būtina priminti, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktą neregistruojami „jokio skiriamojo požymio neturintys prekių ženklai“.
31 Prekių ženklo skiriamasis požymis pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktą reiškia, kad šis prekių ženklas leidžia identifikuoti prekę, kuriai prašoma jį įregistruoti, kaip pagamintą konkrečios įmonės ir atskirti ją nuo kitų įmonių prekių (žr. 2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Wilo / VRDT (Elektrinio variklio korpuso forma su briaunomis ir žalios spalvos plokštumų pavaizdavimas), T‑253/09 ir T‑254/09, EU:T:2010:507, 17 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
32 Šis skiriamasis prekių ženklo požymis turi būti vertinamas, pirma, atsižvelgiant į prekes arba paslaugas, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, ir, antra, atsižvelgiant į tai, kaip nagrinėjamas prekes ar paslaugas suvokia atitinkama visuomenė, kurią sudaro vidutiniai pakankamai informuoti ir protingai pastabūs bei nuovokūs tokių prekių ar paslaugų vartotojai (žr. šio sprendimo 31 punkte minėto Sprendimo Elektrinio variklio korpuso forma su briaunomis ir žalios spalvos plokštumų pavaizdavimas, EU:T:2010:507, 18 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
33 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką pačios prekės formą turinčių prekių ženklų skiriamojo požymio vertinimo kriterijai nesiskiria nuo tų, kurie taikomi kitoms prekių ženklų kategorijoms (žr. šio sprendimo 31 punkte minėto Sprendimo Elektrinio variklio korpuso forma su briaunomis ir žalios spalvos plokštumų pavaizdavimas, EU:T:2010:507, 19 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
34 Tačiau taikydama šiuos kriterijus atitinkama visuomenė nebūtinai taip pat suvoks pačios prekės formą turintį erdvinį prekių ženklą ir žodinį ar vaizdinį prekių ženklą, sudarytą iš žymens, nepriklausomo nuo juo žymimų prekių išorinio vaizdo. Iš tiesų vidutiniai vartotojai, nesant jokių grafinių ar tekstinių elementų, nėra įpratę preziumuoti prekių kilmės remdamiesi jų ar pakuotės forma, todėl nustatyti tokio erdvinio prekių ženklo skiriamąjį požymį gali būti sunkiau negu žodinio ar vaizdinio prekių ženklo atveju (žr. šio sprendimo 31 punkte minėto Sprendimo Elektrinio variklio korpuso forma su briaunomis ir žalios spalvos plokštumų pavaizdavimas, EU:T:2010:507, 20 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
35 Be kita ko, pagal teismo praktiką kuo labiau forma, kurią prašoma įregistruoti kaip prekių ženklą, yra panaši į labiausiai tikėtiną atitinkamos prekės formą, tuo didesnė tikimybė, kad ji neturės skiriamųjų požymių pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktą. Tokiomis aplinkybėmis skiriamųjų požymių, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktą, turi tik prekių ženklas, kuris labai skiriasi nuo sektoriaus normų ar įpročių ir dėl to gali atlikti esminę kilmės nuorodos funkciją (žr. šio sprendimo 31 punkte minėto Sprendimo Elektrinio variklio korpuso forma su briaunomis ir žalios spalvos plokštumų pavaizdavimas, EU:T:2010:507, 21 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
36 Ieškovės argumentai turi būti nagrinėjami atsižvelgiant būtent į šiuos samprotavimus.
37 Dėl atitinkamos visuomenės Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad tai yra specialių žinių turinti visuomenė (ginčijamo sprendimo 11 punktas). Ieškovė pritarė šiai analizei ir padarė išvadą, kad todėl atitinkamą visuomenę sudaro specialistai; tačiau ši išvada teisinga tik iš dalies. Kaip, be kita ko, pripažino pati ieškovė, kadangi minėtos visuomenės santykis su atitinkama sritimi yra toks, kad plačiąja prasme gali būti įtraukiami asmenys, „kurie tuo domisi iš esmės“, ši visuomenė gali, priešingai ieškovės pateiktam minėtos formuluotės aiškinimui, tam tikrais atvejais apimti ne tik specialistus.
38 Pateikus tokį patikslinimą reikia nurodyti, jog šalys teisingai pritaria išvadai, išplaukiančiai iš to, jog atitinkama visuomenė yra specialių žinių turinti visuomenė, t. y. kad aukštas minėtos visuomenės pastabumo erdviniam žymeniui, kaip antai nagrinėjamam šioje byloje, laipsnis ypač pasižymi tuo, kad „ji kreipia dėmesį į tokios uždarymo sistemos technines savybes (atitinkamai į medžiagų ir konstrukcijų kokybę)“ (ginčijamo sprendimo 11 punktas).
39 Tačiau ieškovė tvirtina, kad, atsižvelgiant į tokį aukštą atitinkamos visuomenės pastabumo laipsnį, sąvaržos, sudarančios erdvinį žymenį, kurį prašoma įregistruoti kaip Bendrijos prekių ženklą, savybės, t. y. atgręžta dantelių eilė ir centrinė įpjova vertikaliame sąvaržos strypelyje, negali likti nepastebėtos, todėl suteikia minėtam prekių ženklui skiriamąjį požymį, o tai patvirtina tyrimo rezultatai. Ji kaltina Apeliacinę taryba nenurodžius jokių konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų atsisakymą įregistruoti prašomą prekių ženklą.
40 Savo ruožtu Apeliacinė taryba manė, kad, kalbant konkrečiai dėl šio sprendimo 38 punkte pabrėžto atitinkamos visuomenės didelio pastabumo laipsnio, ši visuomenė nagrinėjamus funkcinius elementus pirmiausiai suvoks kaip techninę priemonę, skirtą sujungti arba užrakinti sienos elementus arba betonines dalis. Šie techniniai elementai yra ir kitose sąvaržose, todėl, Apeliacinės tarybos nuomone, tokie nedideli nagrinėjamos sąvaržos ir kitų sąvaržų skirtumai neleidžia manyti, kad prašomame įregistruoti erdviniame prekių ženkle perteikiama ypatinga ir išskirtinė koncepcija.
41 Reikia pažymėti, kad erdvinių prekių ženklų srityje, kaip matyti iš šio sprendimo 35 punkte nurodytos teismo praktikos, skiriamųjų požymių turi tik prekių ženklas, kuris labai skiriasi nuo sektoriaus normų ar įpročių ir dėl to gali atlikti esminę kilmės nuorodos funkciją.
42 Ši analizė tinka ir tuo atveju, kai nagrinėjama visuomenė yra specialių žinių turinti visuomenė (kalbant apie ribotą vartotojų ratą mikrofonų atveju, žr. 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Neumann / VRDT (Mikrofono galvutės forma), T‑358/04, Rink., EU:T:2007:263, 46 punktą; stogelių ir pavėsinių atveju – 2008 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Somm / VRDT (Pavėsinės), T‑351/07, EU:T:2008:591, 29 punktą; prabangių laikrodžių ir jų ciferblatų atveju – 2009 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Lange Uhren / VRDT (Geometrinės figūros ant laikrodžio ciferblato), T‑152/07, EU:T:2009:324, 87 punktą).
43 Taigi tiksliai taikydama Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktą Apeliacinė taryba nurodė, kad pavaizduotai sąvaržai nebūdinga ypatinga ir išskirtinė koncepcija, nes, palyginti su kitomis šios rūšies prekėmis, ji turi tik nedidelių skirtumų. Iš tikrųjų nagrinėjama sąvarža šiuo atveju nėra tokia neįprasta, kad būtų galima manyti, jog vien dėl jos erdvinio pavaizdavimo prašomą įregistruoti prekių ženklą būtų galima laikyti galinčiu atskirti juo žymimas prekes nuo konkurentų prekių.
44 Nors ieškovė kaltina Apeliacinę tarybą nepateikus jokių šį tvirtinimą pagrindžiančių įrodymų, tokiam argumentui trūksta pagrįstumo. Iš ginčijamo sprendimo matyti, jog Apeliacinė taryba išanalizavo ieškovės konkurentų pateiktus sąvaržų pavyzdžius ir pažymėjo, kad jie leidžia nustatyti tik tai, kad sąvaržos gali turėti „įvairų funkcinį ar net estetinį apipavidalinimą“, tačiau „tokie prekės variantai“ neleidžia konstatuoti „prekių ženklo funkcijos, kai kalbama apie jų sudarytą bendrą įspūdį“ (ginčijamo sprendimo 17 punktas). Ji teisingai nurodė ieškovei, kad nepakanka to, jog visuomenė gali atpažinti įvairių sąvaržų skirtumus, o tai iš tikrųjų įmanoma, kai kalbama apie specialių žinių turinčią visuomenę, kaip ir šioje byloje; visuomenė turi ieškovės pateiktą sąvaržos variantą laikyti „tokiu išskirtiniu, kad jį atpažintų kaip kilmės nuorodą“ (ginčijamo sprendimo 18 punktas). Taigi, kaip tinkamai nurodė Apeliacinė taryba, nors nagrinėjamos sąvaržos skirtumus iš tikrųjų galima identifikuoti, vis dėlto jie atrodo tik kaip paprasti sąvaržų variantai. Taigi šios savybės neindividualizuoja nagrinėjamos prekės ir pačios savaime nenurodo konkrečios komercinės kilmės.
45 Galiausiai dėl per procedūrą VRDT ieškovės pateikto tyrimo, susijusio su nagrinėjamo erdvinio žymens skiriamuoju požymiu, įrodomosios galios reikia pažymėti, kad Apeliacinė taryba teisingai nurodė, jog jis buvo atliktas tik specialių žinių turinčios vokiškai kalbančios visuomenės, o ne specialių žinių turinčios Europos Sąjungos visuomenės, kuri šiuo atveju yra atitinkama visuomenė, atžvilgiu. Iš tikrųjų, net jeigu kalbama apie paraišką įregistruoti erdvinį Bendrijos prekių ženklą, kuriam „perskaityti“, kaip teisingai nurodė ieškovė, nereikia kalbos žinių, specialių žinių turinti vokiškai kalbanti visuomenė geriau žino prekes, kuriomis prekiauja vokiečių arba austrų įmonės, todėl normalu, kad tokių įmonių pavadinimus nuomonių apklausoje ji nurodys dažniau nei specialių žinių turinti Sąjungos visuomenė.
46 Be to, nurodydama minėto tyrimo rezultatus, ieškovė Apeliacinėje taryboje pabrėžė (ginčijamo sprendimo 6 punkto ketvirta įtrauka), kad „didelė procentinė specialių žinių turinčios vokiškai kalbančios visuomenės dalis“ identifikavo erdvinės formos, kurią buvo prašyta įregistruoti kaip Bendrijos prekių ženklą, gamintoją. Tačiau skiriamąjį požymį turi suvokti visa atitinkama visuomenė (t. y. atitinkama Sąjungos visuomenė). Iš to matyti, kad Apeliacinė taryba teisingai atmetė šį tyrimą kaip neleidžiantį paneigti jos išvados, kad nagrinėjamas erdvinis žymuo neturi skiriamųjų požymių.
47 Ieškovės nuomone, tyrimo rezultatai patvirtina, jog atitinkamai visuomenei minėtas žymuo yra skiriamasis, kai kalbama apie šiame žymenyje pavaizduotą prekę, kuria ji jau prekiavo, todėl reikia nurodyti, kad toks argumentas susijęs su skiriamuoju požymiu, kurį prašomas įregistruoti prekių ženklas įgijo dėl naudojimo. Taigi Apeliacinė taryba nepadarė teisės klaidos, kai nurodė, kad tokia aplinkybė negali lemti, kad VRDT netaikytų Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkte numatyto absoliutaus atmetimo pagrindo (šiuo klausimu žr. 2002 m. vasario 7 d. Sprendimo Mag Instrument / VRDT (Kišeninio žibintuvėlio forma), T‑88/00, Rink., EU:T:2002:28, 39 punktą) ir kad į ją galima atsižvelgti tik taikant minėto reglamento 7 straipsnio 3 dalį, kuria ieškovė nesirėmė nė viename procedūros etape.
48 Iš to matyti, kad Apeliacinė taryba teisingai konstatavo, jog nagrinėjamas erdvinis prekių ženklas neturi skiriamųjų požymių pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktą visų susijusių prekių atžvilgiu.
49 Todėl pirmąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
Dėl ieškinio antrojo pagrindo, grindžiamo Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies e punkto pažeidimu
50 Reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo pabaigoje, t. y. jo 23 punkte, Apeliacinė taryba tik papildomai paminėjo, kad ekspertas turėjo galimybę atmesti ieškovės prekių ženklo paraišką ir pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies e punkto i bei ii papunkčius, tačiau jų netaikė. Iš pačios to punkto formuluotės matyti, kad, siekdama ekonomiškos procedūros, Apeliacinė taryba negrąžino bylos ekspertui papildomam sprendimui priimti, nes paraiška „bet kuriuo atveju turi būti atmesta pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktą“; tokio vertinimo teisėtumas jau buvo patvirtintas šio sprendimo 30–48 punktuose.
51 Kadangi, kaip atsakyme į ieškinį nurodė VRDT, ginčijamas sprendimas negrindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies e punkto i ir ii papunkčiais, jų pažeidimu grindžiamas pagrindas neturi įtakos minėto sprendimo teisėtumui.
52 Dėl tos pačios priežasties nebuvo pažeistas Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnis, pagal kurį VRDT sprendimuose nurodomi juos pagrindžiantys motyvai. Akivaizdu, kad nebuvo būtina iš anksto konsultuotis su ieškove dėl aplinkybės, kuria Apeliacinė taryba ex officio nusprendė negrįsti savo sprendimo.
53 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad antrasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.
54 Todėl reikia atmesti visą ieškinį, nesant būtinybės nuspręsti dėl per teismo posėdį ieškovės pateikto dokumento priimtinumo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
55 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
56 Kadangi ieškovė bylą pralaimėjo, reikia jai nurodyti padengti bylinėjimosi išlaidas pagal VRDT reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Peri GmbH bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2014 m. rugsėjo 25 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.