BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. spalio 3 d.(*)
„Bendrijos prekių ženklas – Protesto procedūra – Vaizdinio Bendrijos prekių ženklo TEQUILA MATADOR HECHO EN MEXICO paraiška – Ankstesni žodiniai nacionaliniai ir tarptautiniai prekių ženklai MATADOR – Santykinis atmetimo pagrindas – Galimybės supainioti nebuvimas – Prekių panašumo nebuvimas – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktas“
Byloje T‑584/10
Mustafa Yilmaz, gyvenantis Štutgarte (Vokietija), iš pradžių atstovaujamas advokatės F. Kuschmirek, vėliau advokato F. Stangl,
ieškovas,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą A. Folliard‑Monguiral,
atsakovę,
kita procedūros VRDT apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Bendrajame Teisme,
Tequila Cuervo, SA de CV, įsteigta Tlakepakėje, Chaliske (Meksika), atstovaujama advokato S. Salvetti,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2010 m. spalio 13 d. VRDT antrosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 1162/2009‑2), susijusio su protesto procedūra tarp Mustafa Yilmaz ir Tequila Cuervo, SA de CV,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas N. J. Forwood (pranešėjas), teisėjai F. Dehousse ir J. Schwarcz,
kancleris E. Coulon,
susipažinęs su ieškiniu, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2010 m. gruodžio 27 d.,
susipažinęs su VRDT atsakymu į ieškinį, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2011 m. balandžio 5 d.,
susipažinęs su įstojusios į bylą šalies atsakymu į ieškinį, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2011 m. balandžio 18 d.,
susipažinęs su ieškovo dubliku, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2011 m. rugsėjo 30 d.,
susipažinęs su įstojusios į bylą šalies dubliku, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2011 m. spalio 4 d.,
atsižvelgęs į 2011 m. lapkričio 12 d. sprendimą neleisti pateikti tripliko,
atsižvelgęs į 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą dėl Bendrojo Teismo kolegijų sudėties,
atsižvelgęs į tai, kad nė viena šalis per mėnesį po to, kai buvo pranešta apie rašytinės proceso dalies pabaigą, nepateikė prašymo surengti teismo posėdį, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo pranešimu ir taikydamas Bendrojo Teismo procedūros reglamento 135a straipsnį, nusprendęs priimti sprendimą be žodinės proceso dalies,
susipažinęs su 2012 m. vasario 14 d. VRDT raštu, kuriame Bendrasis Teismas informuojamas apie nagrinėjamų prekių sąrašo sutrumpinimą ir kuriame prašoma dėl dalies ieškinio nepriimti sprendimo,
susipažinęs su įstojusios į bylą šalies pastabomis, pateiktomis dėl šio rašto Bendrojo Teismo kanceliarijai 2012 m. kovo 22 d.,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2004 m. rugpjūčio 5 d. įstojusi į bylą šalis Tequila Cuervo, SA de CV pagal iš dalies pakeistą 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146), kuris pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1), pateikė Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) paraišką įregistruoti Bendrijos prekių ženklą.
2 Prekių ženklas, kurį buvo prašoma įregistruoti, yra šis vaizdinis žymuo:
3 Prekės, kurioms buvo prašoma įregistruoti prekių ženklą, priklauso, atsižvelgiant į pirmąjį apribojimą, dėl kurio kreiptasi 2008 m. balandžio 24 d., peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 33 klasei ir atitinka tokį aprašymą: „Svaigieji gėrimai, iš anksto sumaišyti svaigieji kokteiliai, tekila, sukurta Meksikoje ir tekilos likeriai, sukurti Meksikoje“.
4 Bendrijos prekių ženklo paraiška buvo paskelbta 2005 m. rugpjūčio 8 d. Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 32/2005.
5 2005 m. lapkričio 8 d. ieškovas Mustafa Yilmaz pagal Reglamento Nr. 40/94 42 straipsnį (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnis) pateikė protestą dėl prašomo prekių ženklo registracijos.
6 Protestas buvo grindžiamas, pirma, ankstesniu tarptautiniu žodiniu prekių ženklu MATADOR, galiojančiu Beniliukso šalyse, Čekijos Respublikoje, Danijoje, Estijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje, Suomijoje ir Jungtinėje Karalystėje, 2002 m. spalio 31 d. įregistruotu Nr. 792051, ir, antra, ankstesniu Vokietijos žodiniu prekių ženklu MATADOR, įregistruotu 2002 m. rugpjūčio 21 d. Nr. 302050531. Abiem šiais prekių ženklais žymimos 32 klasės prekės, kurios atitinka tokį aprašymą: „Alus; mineralinis ir gazuotas vanduo, kiti gaivieji gėrimai; vaisių gėrimai ir vaisių sultys; sirupai ir kiti gėrimų gaminimo mišiniai“.
7 Protestas buvo grindžiamas Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkte (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktas) nurodytu pagrindu.
8 2009 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Protestų skyrius, dėl proceso ekonomijos principo pasirėmęs tik ankstesniu Vokietijos prekių ženklu, protestą patenkino. Jis nusprendė, pirma, kad prekės, kurioms skirti žymenys, dėl kurių kilo ginčas, konkuravo tarpusavyje, taigi jos buvo panašios, ir, antra, minėti žymenys buvo iš esmės panašūs.
9 2009 m. spalio 1 d. įstojusi į bylą šalis, vadovaudamasi Reglamento Nr. 207/2009 58–64 straipsniais, dėl Protestų skyriaus sprendimo VRDT pateikė apeliaciją.
10 Iš 2012 m. vasario 14 d. VRDT rašto Bendrajam Teismui matyti, kad vykstant procedūrai, kuri paraleli procedūrai, esančiai šios bylos objektu, įstojusi į bylą šalis 2009 m. gruodžio 2 d. paraiškoje papildomai apribojo prekių, kurioms nagrinėjamoje byloje prašoma įregistruoti prekių ženklą, sąrašą, taigi šios 33 klasei priklausančios prekės atitinka tokį aprašymą: „Tekila, sukurta Meksikoje, svaigieji kokteiliai su tekila, sukurti Meksikoje, ir tekilos likeriai, sukurti Meksikoje“.
11 2010 m. spalio 13 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) VRDT antroji apeliacinė taryba patenkino apeliaciją ir panaikino Protestų skyriaus sprendimą, atmetusi protestą ir leidusi įregistruoti prašomą prekių ženklą „visoms paraiškoje nurodytoms prekėms ir paslaugoms“. Priimdama tokį sprendimą dėl klaidos, kurią VRDT pripažįsta, Apeliacinė taryba vis dėlto neatsižvelgė į 2009 m. gruodžio 2 d. įstojusios į bylą šalies prašytą nagrinėjamų prekių sąrašo apribojimą. Savo sprendimą Apeliacinė taryba iš esmės motyvavo taip:
– laikantis proceso ekonomijos principo galimybę supainioti pirmiausia reikia išnagrinėti palyginant prašomą prekių ženklą ir ankstesnį Vokietijos prekių ženklą (17 punktas),
– atitinkamą visuomenę sudaro vidutiniai Vokietijos vartotojai (18 punktas),
– pagal Bendrojo Teismo praktiką (2008 m. birželio 18 d. Sprendimas Coca‑Cola prieš VRDT – San Polo (MEZZOPANE), T‑175/06, Rink. p. II‑1055 ir 2009 m. balandžio 29 d. Sprendimas Bodegas Montebello prieš VRDT – Montebello (MONTEBELLO RHUM AGRICOLE), T‑430/07, neskelbiamas Rinkinyje) svaigieji gėrimai, kuriems skirtas prašomas prekių ženklas, skiriasi tiek nuo prekių „alus“ (21–30 punktai), tiek nuo prekių „mineralinis ir gazuotas vanduo, kiti gaivieji gėrimai; vaisių gėrimai ir vaisių sultys; sirupai ir kiti gėrimų gaminimo mišiniai“ (32–40 punktai), žymimų ankstesniu Vokietijos prekių ženklu, ir taip yra dėl jų pobūdžio, kilmės, sudėtinių dalių, gamybos būdo, paskirties, naudojimo nepakeičiamumo ir papildymo nebuvimo, net jeigu kai kurios prekės tam tikra dalimi konkuruoja tarpusavyje,
– išvada, kad aptariamos prekės nepanašios, toliau taikoma visose valstybėse narėse, išskyrus Vokietiją; šiose valstybėse saugomas ankstesnis tarptautinis prekių ženklas (41 punktas),
– taigi nagrinėjamu atveju netenkinama viena iš kumuliacinių sąlygų, kurių reikia norint taikyti Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą, būtent sąlyga dėl prekių, kurioms skirti žymenys, dėl kurių kilo ginčas, tapatumo ar panašumo, todėl nėra galimybės supainioti, net jeigu minėti žymenys tapatūs (42–44 punktai).
Šalių reikalavimai
12 Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas.
13 VRDT Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
14 2012 m. vasario 14 d. rašte VRDT prašo Bendrojo Teismo pripažinti, kad, kiek tai susiję su „svaigiaisiais gėrimais“, ieškinys neteko dalyko.
15 Įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:
– palikti ginčijamą sprendimą galioti,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Dėl prašymo pripažinti, kad iš dalies nėra poreikio priimti sprendimą
16 2012 m. vasario 14 d. rašte VRDT teigia, kad įstojusi į bylą šalis atšaukė savo registracijos paraišką dėl prekių „svaigieji gėrimai“, todėl, kiek tai susiję su minėtomis prekėmis, šis ieškinys neteko dalyko.
17 Dėl šio rašto pateiktose savo rašytinėse pastabose įstojusi į bylą šalis patvirtina šį atšaukimą, tačiau nepateikia nuomonės dėl jo pasekmių procesui.
18 Ieškovas neatsiliepė į Bendrojo Teismo kvietimą pateikti dėl šio rašto savo pastabas.
19 Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas primena, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 43 straipsnio 1 dalį pareiškėjas gali bet kada atšaukti savo Bendrijos prekių ženklo paraišką arba apriboti joje nurodytų prekių ar paslaugų sąrašą. Bendrijos prekių ženklo paraiškoje nurodyto prekių ir paslaugų sąrašo apribojimas turi būti atliktas laikantis tam tikros specialios tvarkos, pateikiant prašymą dėl paraiškos pakeitimo pagal Reglamento Nr. 207/2009 43 straipsnį ir 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Reglamentą Nr. 40/94 (OL L 303, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 17 t., p. 189), 13 taisyklę (žr. 2009 m. birželio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Korsch prieš VRDT (PharmaResearch), T‑464/07, neskelbiamo Rinkinyje, 10 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
20 Nagrinėjamu atveju VRDT 2012 m. vasario 14 d. savo rašte patvirtino, kad prekių ženklo paraiškoje nurodytų prekių sąrašo apribojimas atliktas tinkamai ir yra galiojantis, ir to ieškovas neginčijo. Be to, šis apribojimas matyti ir internetu prieinamoje VRDT duomenų bazėje.
21 Taigi reikia laikyti, kad šis apribojimas įrodytas, todėl konstatuotina, kad patvirtinusi Bendrijos prekių ženklo paraišką „visoms paraiškoje nurodytoms prekėms“, įskaitant „svaigiuosius gėrimus“, kurie buvo minėto apribojimo dalykas, Apeliacinė taryba padarė klaidą.
22 Vis dėlto taip pat reikia konstatuoti, kad ši klaida neturi jokių neigiamų pasekmių ieškovui, nes, nepaisant to, koks sprendimas bus priimtas dėl šio ieškinio, prašomas prekių ženklas minėtoms prekėms „svaigieji gėrimai“ negalės būti įregistruotas kaip Bendrijos prekių ženklas dėl jo paraiškoje nurodytų prekių sąrašo apribojimo.
23 Tokiomis aplinkybėmis iš tikrųjų galima laikyti, kad nagrinėjamas ieškinys neteko dalyko tiek, kiek jame prašoma panaikinti ginčijamą sprendimą dėl sutikimo įregistruoti prašomą prekių ženklą prekėms „svaigieji gėrimai“. Taigi, šia prasme nėra poreikio priimti sprendimą.
Dėl esmės
24 Grįsdamas savo ieškinį ieškovas remiasi vieninteliu pagrindu, susijusiu su Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu.
25 Ieškovas teigia, kad yra galimybė supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas, dėl, pirma, didelio žymenų panašumo ar net tapatumo ir, antra, dėl aptariamų prekių panašumo, kurį Apeliacinė taryba įvertino klaidingai. Šiuo klausimu, remdamasis tam tikrais naujais prie ieškinio pridėtais įrodymais, jis konkrečiai teigia, kad:
– atitinkamą visuomenę sudaro vidutiniai Europos, o ne tik Vokietijos vartotojai,
– svaigieji gėrimai, kuriems skirtas prašomas prekių ženklas, ir ankstesniais prekių ženklais žymimos prekės „alus“ vidutiniškai panašūs; šios prekės priklauso tai pačiai svaigiųjų gėrimų kategorijai, yra skirtos tai pačiai visuomenei, vartojamos panašiomis aplinkybėmis, atitinkamai kartu arba sumaišytos kaip kokteiliai, pirmiausia restoranuose ir baruose, ir gali patenkinti identišką poreikį numalšinti troškulį; jos parduodamos tose pačiose prekybos centrų vietose ir jas gali pagaminti ar suteikti tos pačios įmonės,
– svaigieji gėrimai, kuriems skirtas prašomas prekių ženklas, ir ankstesniais prekių ženklais žymimos prekės „mineralinis ir gazuotas vanduo, kiti gaivieji gėrimai; vaisių gėrimai ir vaisių sultys; sirupai ir kiti gėrimų gaminimo mišiniai“ yra bent jau vidutiniškai panašūs; šios prekės priklauso tai pačiai bendrai gėrimų kategorijai, gali būti vartojamos numalšinti troškulį, kaip aperityvas ar prie valgio, jos papildo viena kitą, nes dažnai vartojamos tuo pačiu metu arba sumaišytos kaip kokteiliai, atitinkamai kaip energetiniai gėrimai, kaip antai „premix“, ir gaminamos bei tiekiamos tų pačių įmonių; akivaizdu, kad aptariamos prekės rinkoje bus laikomos susijusiomis.
26 Pirmiausia VRDT teigia, kad ieškinio A 1–A 9 prieduose kaip įrodymus pateikus tam tikrus dokumentus buvo pažeista Bendrojo Teismo procedūros reglamento 135 straipsnio 4 dalis, nes šie dokumentai pirmą kartą pateikti Bendrajame Teisme. Todėl ieškinio priedus reikia pripažinti nepriimtinais.
27 Kalbant apie esmę pabrėžtina, kad VRDT ir įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovo argumentus ir iš esmės mano, kad Apeliacinė taryba tinkamai įvertino galimybę supainioti aptariamas prekes. Konkrečiai kalbant, jos tvirtina:
– nesvarbu, ar atitinkama visuomenė apibrėžiama darant nuorodą į Vokietijos, ar į Europos vidutinį vartotoją,
– kiek tai susiję su svaigiųjų gėrimų, kuriems skirtas prašomas prekių ženklas, ir ankstesniais prekių ženklais žymimų prekių „alus“ palyginimu, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju aptariamomis aplinkybėmis galima taikyti išvadas, kurias Bendrasis Teismas padarė minėtame Sprendime MEZZOPANE,
– kalbant apie svaigiųjų gėrimų, kuriems skirtas prašomas prekių ženklas, ir prekių „mineralinis ir gazuotas vanduo, kiti gaivieji gėrimai; vaisių gėrimai ir vaisių sultys; sirupai ir kiti gėrimų gaminimo mišiniai“, žymimų ankstesniais prekių ženklais, palyginimą, pabrėžtina, kad lemiamas veiksnys yra skirtingas pobūdis, nustatomas pagal tai, ar yra alkoholio, ar ne; šios prekės nekonkuruoja tarpusavyje, negali viena kitos pakeisti ir viena kitos nepapildo; dėl to, kad jos gali būti maišomos, šis vertinimas nepasikeičia,
– įstojusios į bylą šalies nuomone, kiek tai susiję su žymenimis, dėl kurių kilo ginčas, laikytina, kad jų bendras panašumas palyginti silpnas,
– įstojusios į bylą šalies teigimu, dėl aptariamų prekių panašumo nebuvimo ir veikiau nedidelio žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo laipsnio galimybės supainioti nėra,
– įstojusios į bylą šalies teigimu, ginčijamas sprendimas atitinka ir 2008 m. sausio 16 d. Protestų skyriaus sprendimą byloje B 767741.
28 Dėl pasekmių, kylančių iš prekių ženklo paraiškoje nurodytų prekių aprašymo pakeitimo, 2012 m. vasario 14 d. rašte VRDT tvirtina, kad tai, jog Apeliacinė taryba neatsižvelgė į šį pakeitimą, neturi jokio poveikio šiai bylai, nes joje neginčijami ginčijamo sprendimo 21–31 punktuose nurodyti motyvai. VRDT teigimu, iš tikrųjų šis pakeitimas negali daryti poveikio prekių analizei, kurią atliko Apeliacinė taryba, ir jis nė kiek nepakeičia Apeliacinei tarybai nurodytų faktinių ginčo aplinkybių. Todėl minėtas pakeitimas nedaro poveikio ginčijamo sprendimo teisėtumui ar Bendrajam Teismui tenkančios atlikti teisėtumo kontrolės apimčiai.
29 Dėl šio rašto pateiktose savo pastabose įstojusi į bylą šalis iš esmės pritaria VRDT nuomonei ir tvirtina, kad prekių ženklo paraiškoje nurodytų prekių aprašymo pakeitimas tik sustiprina ginčijamo sprendimo pagrįstumą.
30 Atsakymo į ieškinį 4–16 prieduose įstojusi į bylą šalis pateikė tam tikrų naujų įrodymų, skirtų pagrįsti savo argumentus, o ieškovas savo dublike prašo taip pat atmesti šiuos įrodymus kaip nepriimtinus tuo atveju, jeigu būtų patenkintas šio sprendimo 26 punkte nurodytas VRDT prašymas.
31 Šiame dublike ieškovas remiasi, pirma, 2011 m. liepos 26 d. Protestų skyriaus sprendimu byloje B 1752545 – „Don Angel“, kuriame konstatuota, kad 32 klasei priklausantis alus ir 33 klasei priklausantys svaigieji gėrimai (išskyrus alų) yra panašūs visų pirma dėl to, kad šios prekės gali būti maišomos ir kartu vartojamos, pvz., kokteiliuose, ir, antra, 2011 m., gegužės 4 d. VRDT pirmosios apeliacinės tarybos sprendimu (byla R 1632/2010‑1), kur konstatuota, kad paprastai alus ir svaigieji gėrimai (išskyrus alų) tiekiami kartu, jie gali būti laikomi vieni kitus papildančiais, nes esant progai gali būti maišomi, ir negalima atmesti, kad alus ir kai kurie svaigieji gėrimai, ypač tam tikrose prekybos stadijose, gali būti gaminami ar teikiami tų pačių įmonių.
32 Dėl pasekmių, kylančių iš prekių ženklo paraiškoje nurodytų prekių aprašymo pakeitimo, ieškovas nepateikė jokių pastabų.
33 Pirmiausia Bendrasis Teismas primena, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką faktinės aplinkybės, kurių šalys nenurodė VRDT instancijose, nebegali būti pateikiamos nagrinėjant ieškinį teisme. Iš tikrųjų Bendrasis Teismas turi įvertinti Apeliacinės tarybos sprendimo teisėtumą ir patikrinti, kaip ši taikė Bendrijos teisę, atsižvelgdamas, be kita ko, į minėtai tarybai nurodytas faktines aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Rossi prieš VRDT, C‑214/05 P, Rink. p. I‑7057, 50 punktą), bet minėtas teismas tokios priežiūros neturėtų atlikti atsižvelgdamas į jam naujai nurodytas faktines aplinkybes (žr. 2007 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo VRDT prieš Kaul, C‑29/05 P, Rink. p. I‑2213, 54 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
34 Todėl reikia patenkinti VRDT ir ieškovo prašymą, kuriuo siekiama, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgtų į prie ieškinio ir įstojusios į bylą šalies atsakymo į ieškinį pridėtus naujus įrodymus.
35 Dėl pasekmių, kylančių iš prekių ženklo paraiškoje nurodytų prekių sąrašo pakeitimo, reikia pripažinti, kad dabar VRDT iš esmės laikosi pozicijos prašyti Bendrojo Teismo atlikti mažesnės apimties teisėtumo kontrolę, palyginti su prašoma ieškinyje.
36 Vis dėlto Bendrasis Teismas mano, kad VRDT prašymą pateisina dalies ginčo dalyko nebuvimas: iš tiesų ginčas susijęs tik su prekėmis „Tekila, sukurta Meksikoje, svaigieji kokteiliai su tekila, sukurti Meksikoje, ir tekilos likeriai, sukurti Meksikoje“, po apribojimo nurodytomis prekių ženklo paraiškoje. Dėl to ieškovas nepatiria jokios žalos, nes šių prekių sąrašas trumpesnis už iš pradžių nurodytų prekių, kurias Apeliacinė taryba išanalizavo ginčijamame sprendime, sąrašą. Be to, dėl VRDT prašymo ieškovas nepareiškė jokio prieštaravimo, nors Bendrasis Teismas informavo jį apie galimybę pateikti savo pastabas dėl 2012 m. vasario 14 d. VRDT rašto.
37 Taigi toliau šiame sprendime terminą „svaigieji gėrimai, kuriems skirtas prašomas prekių ženklas“ reikia suprasti kaip apimantį tik šias prekes: „tekilą, sukurtą Meksikoje, svaigiuosius kokteilius su tekila, sukurtus Meksikoje, ir tekilos likerius, sukurtus Meksikoje“.
38 Be to, primintina, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą ankstesnio prekių ženklo savininkui užprotestavus, prašomas prekių ženklas neregistruojamas, jeigu dėl savo panašumo į ankstesnį prekių ženklą ar tapatumo jam arba dėl prekių ar paslaugų, kurias žymi abu prekių ženklai, panašumo ar tapatumo yra galimybė suklaidinti visuomenę toje teritorijoje, kur ankstesnis prekių ženklas yra apsaugotas. Galimybė suklaidinti apima ir galimybę sieti su ankstesniu prekių ženklu.
39 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką galimybę suklaidinti (supainioti) sudaro galimybė, kad visuomenė manys, jog nagrinėjamos prekės ar paslaugos pagamintos arba suteiktos tos pačios įmonės arba ekonomiškai susijusių įmonių. Remiantis ta pačia teismų praktika, galimybė supainioti turi būti įvertinta visapusiškai, atsižvelgiant į tai, kaip atitinkama visuomenė suvokia nagrinėjamus žymenis ir prekes ar paslaugas, ir į visus konkrečiam atvejui būdingus veiksnius, ypač į žymenų panašumo ir jais žymimų prekių ar paslaugų panašumo tarpusavio priklausomybę (žr. 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Laboratorios RTB prieš VRDT – Giorgio Beverly Hills (GIORGIO BEVERLY HILLS), T‑162/01, Rink. p. II‑2821, 30–33 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).
40 Siekiant taikyti Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą galimybė supainioti reiškia, kad prekių ženklai, dėl kurių kilo ginčas, yra tapatūs arba panašūs ir kad prekės ar paslaugos, kurioms jie skirti, yra tapačios arba panašios. Šios sąlygos yra kumuliacinės (žr. 2009 m. sausio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Commercy prieš VRDT – easyGroup IP Licensing (easyHotel), T‑316/07, Rink. p. II‑43, 42 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Net jeigu žymuo, kurio skiriamasis požymis ypač stiprus, yra tapatus, būtina įrodyti, kad egzistuoja panašumas tarp žymimų prekių ar paslaugų (žr. minėto Sprendimo MEZZOPANE 19 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
41 Nagrinėjamu atveju vienintelį anuliavimo pagrindą reikia nagrinėti atsižvelgiant būtent į šiuos principus.
42 Pirma, kalbant apie atitinkamos visuomenės apibrėžimą, pažymėtina, kad nereikia atmesti ginčijamo sprendimo 18 ir 41 punktuose pateikto Apeliacinės tarybos vertinimo (žr. šio sprendimo 11 punktą). Kaip teisingai nurodo VRDT ir įstojusi į bylą šalis, iš tikrųjų nesvarbu tai, ar atitinkama visuomenė apibrėžiama darant nuorodą į Vokietijos, ar į Europos vidutinį vartotoją. Be to, ieškovas nereikalavo pripažinti, kad egzistuoja aplinkybių, kaip antai specifiniai vartojimo įpročiai kai kuriose valstybėse narėse (išskyrus Vokietiją), kurie gali daryti įtaką tam, kaip suvokiamas prekių panašumas; taigi Apeliacinei tarybai pateiktas kaltinimas, kad ji klaidingai įvertino atitinkamą visuomenę, nereikšmingas.
43 Antra, kalbant apie nagrinėjamų prekių panašumo vertinimą pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktika būtina atsižvelgti į visus svarbius ryšį tarp šių prekių apibūdinančius veiksnius. Tarp šių veiksnių visų pirma yra jų rūšis, paskirtis, naudojimas ir konkuruojantis ar papildomas pobūdis (pagal analogiją žr. 1998 m. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Canon, C‑39/97, Rink. p. I‑5507, 23 punktą). Galima atsižvelgti ir į kitus veiksnius, kaip antai atitinkamų prekių platinimo būdai (žr. 2007 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo El Corte Inglés prieš VRDT – Bolaños Sabri (PiraÑAM diseño original Juan Bolaños), T‑443/05, Rink. p. II‑2579, 37 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
44 Kiek tai susiję, pirmiausia, su kaltinimu, kurį ieškovas pateikė Apeliacinei tarybai, kad ginčijamo sprendimo 21–30 punktuose ši klaidingai įvertino svaigiųjų gėrimų, kuriems skirtas prašomas prekių ženklas, ir ankstesniais prekių ženklais žymimų prekių „alus“ panašumą, reikia konstatuoti, kad mutatis mutandis šiuo vertinimu siekiama tiksliai laikytis panašumo tarp vyno ir alaus vertinimo, kurį Bendrasis Teismas atliko minėto Sprendimo MEZZOPANE 63–68 punktuose.
45 Konkrečiai kalbant, dėl vyno ir alaus konkuruojančio pobūdžio remdamasis Teisingumo Teismo praktika minėto Sprendimo MEZZOPANE 68 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad kai kurios vyno ir alaus rūšys „kažkiek viena kitą padengia“, todėl reikia pripažinti, kad šios prekės tam tikra prasme konkuruoja tarpusavyje.
46 Darydama aiškią nuorodą į minėto Sprendimo MEZZOPANE 68 punktą ir jame nurodytą Teisingumo Teismo praktiką ginčijamo sprendimo 28 punkte Apeliacinė taryba taip pat pripažino, kad vynas ir alus „tam tikra prasme konkuruoja tarpusavyje“; taip pat ji nurodė, kad „tą patį galima pasakyti apie kai kuriuos kitus „svaigiuosius gėrimus“ ir „iš anksto sumaišytus svaigiuosius kokteilius“.
47 Be to, Apeliacinė taryba nenustatė jokio svarbaus veiksnio, kuriuo remiantis galima būtų šioje byloje nagrinėjamų prekių palyginimą atskirti nuo vyno ir alaus palyginimo, kurį Bendrasis Teismas atliko minėtame Sprendime MEZZOPANE.
48 Todėl ginčijamo sprendimo 30 punkte Apeliacinė taryba konstatavo, kad nagrinėjamu atveju lyginamos prekės „nekonkuruoja tarpusavyje ir jų negalima sukeisti, pakeisti vienos kita ir jos negali viena kitos papildyti“; tame pačiame punkte ji padarė išvadą, kad šios prekės „nėra panašios“.
49 Tokiomis aplinkybėmis reikia pabrėžti, kad nors iš tikrųjų atrodo, jog minėto Sprendimo MEZZOPANE 70 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad vynas ir alus yra „mažai panašūs“, ne mažiau svarbu, kad minėto sprendimo 102–109 punktuose visapusiškai įvertinęs galimybę supainioti ir pritaręs Apeliacinės tarybos vertinimui Bendrasis Teismas aiškiai nurodė, kad, įvertinus visas nagrinėtas prekes, tarp jų „nebuvo panašumo“. Bet kuriuo atveju minėtu sprendimu Bendrasis Teismas patvirtina, kad, atsižvelgus į visus minėto Sprendimo MEZZOPANE 63–69 punktuose išnagrinėtus svarbius veiksnius, kurie apibrėžia prekių tarpusavio ryšį, reikia laikyti, kad vynas ir alus nepanašūs tarpusavyje, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą.
50 Remiantis šiuo išaiškinimu pažymėtina, jog aplinkybė, kad byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas MEZZOPANE, aptartas vidutinis vartotojas buvo vidutinis Austrijos vartotojas, kai šioje byloje vidutinis vartotojas yra visų šalių, kuriose saugomi ankstesni prekių ženklai, vartotojas, neatrodo svarbi nagrinėjamu atveju dėl šio sprendimo 42 punkte nurodytų priežasčių.
51 Tas pats pasakytina ir apie aplinkybę, kad prekės, kurias reikėjo palyginti byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas MEZZOPANE, buvo alus ir vynas, o šioje byloje turimos palyginti prekės yra alus ir „tekila, sukurta Meksikoje, svaigieji kokteiliai su tekila, sukurti Meksikoje, ir tekilos likeriai, sukurti Meksikoje“. Atvirkščiai, dėl visų svarbių veiksnių, kurie apibūdina šių prekių tarpusavio ryšį, egzistuojantys skirtumai aiškesni ir svarbesni už tuos, kurie egzistuoja tarp alaus ir vyno ir kuriuos Teismas nustatė minėtoje byloje; dėl šių skirtumų dar mažiau tikėtina, kad atitinkama visuomenė galėtų manyti, kad ta pati įmonė paraleliai gamina abi gėrimų rūšis ir jomis prekiauja.
52 Nė vienas iš ieškovo pateiktų teiginių negali paneigti tokio vertinimo pagrįstumo.
53 Tiek, kiek šie teiginiai paremti naujais prie ieškinio pridėtais įrodymais, primintina, kad Bendrasis Teismas negali į juos atsižvelgti, nes jie nebuvo pateikti Apeliacinei tarybai ir nėra gerai žinomas faktas, į kurį ji turėjo atsižvelgti ex officio (žr. šio sprendimo 33 punktą).
54 Be to, išskyrus teiginius, kurie nepagrįsti kitais argumentais, ieškovas Bendrajam Teismui nepateikė jokio argumento, kuriuo remiantis galima būtų įrodyti, kad Apeliacinės tarybos vertinimas yra klaidingas. Šiuo atžvilgiu konkrečiai primintina, kad nors nagrinėjamu atveju lyginamos prekės priklauso tai pačiai bendrai gėrimų kategorijai, konkrečiai kalbant, svaigiųjų gėrimų kategorijai, pirmiausia skiriasi pagrindinės jų sudėtinės dalys, gamybos būdas, spalva, kvapas ir skonis, todėl atitinkamas vartotojas mano, kad šios prekės yra skirtingo pobūdžio. Paprastai šios prekės išdėstytos ne tuose pačiuose prekybos centro ir kitų gėrimams skirtų prekybos vietų skyriuose. Kalbant apie jų vartojimą, pabrėžtinas svarbus joms būdingas skirtumas: alus malšina troškulį, o svaigieji gėrimai, kuriems skirtas prašomas prekių ženklas, paprastai tokios savybės neturi. Nors iš tiesų šios prekės gali būti vartojamos tose pačiose vietose, tomis pačiomis aplinkybėmis ir tenkinti tą patį poreikį, pvz., pasimėgauti gėrimu valgant ar vartojant kaip aperityvą, ne mažiau svarbu, kad jos nepriklauso tai pačiai svaigiųjų gėrimų grupei ir kad vartotojas juos laiko skirtingomis prekėmis, kaip minėto Sprendimo MEZZOPANE 66 punkte spręsdamas dėl alaus ir vyno nurodė Bendrasis Teismas.
55 Svaigiųjų kokteilių, kuriuos ruošiant maišomas alus ir kitas alkoholis, be kita ko, tekila, egzistavimas nepanaikina nurodytų prekių skirtumų, nes tai taikoma daugeliui gėrimų, kurie nėra panašūs (šiuo klausimu, kalbant apie romą ir kolą, žr. 2005 m. vasario 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lidl Stiftung prieš VDRT – REWE‑Zentral (LINDENHOF), T‑296/02, Rink. p. II‑563, 57 punktą).
56 Dėl šios aplinkybės aptariamos prekės netampa vienos kitas papildančiomis, ir taip yra dėl minėto Sprendimo MEZZOPANE 67 punkte nurodytų ir ginčijamo sprendimo 27 punkte pakartotų priežasčių. Iš tiesų vienos kitas papildančios prekės yra tokios, tarp kurių egzistuoja glaudus ryšys ta prasme, jog viena yra būtina ar svarbi kitai naudoti (2005 m. kovo 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sergio Rossi prieš VRDT – Sissi Rossi (SISSI ROSSI), T‑169/03, Rink. p. II‑685, 60 punktas). Nagrinėjamu atveju svaigieji gėrimai, kuriems skirtas prašomas prekių ženklas, nėra būtini ar svarbūs naudojant alų, ir atvirkščiai. Be to, bylos medžiagoje nėra jokios informacijos, kuria remiantis galima būtų padaryti išvadą, kad vienos iš šių prekių pirkėjui bus itin svarbu nusipirkti kitą iš šių prekių.
57 Kalbant apie šioje byloje nagrinėjamų prekių konkuravimą tarpusavyje, pažymėtina, kad Bendrasis Teismas mano, jog šis konkuravimas daug mažesnis už tą, kuris, kalbant apie vyną ir alų, nustatytas minėto Sprendimo MEZZOPANE 68 punkte; taigi ginčijamo sprendimo 28 punkte Apeliacinė taryba tinkamai atsižvelgė į šį konkuravimą. Iš tiesų minėto Sprendimo MEZZOPANE 68 punkte esantis Bendrojo Teismo pripažinimas, kad tarp vyno ir alaus yra tam tikras konkurencinis ryšys, buvo grindžiamas aplinkybe, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką, suformuotą ne srityje, susijusioje su prekių ženklu, bet kitose srityse, vynas ir alus tam tikra prasme yra skirti tenkinti tokius pačius poreikius, todėl reikia pripažinti, kad jie kažkiek vienas kitą pakeičia. Vis dėlto Teisingumo Teismas pažymėjo, kad (kaip pabrėžė ir Bendrasis Teismas), atsižvelgiant į didelius vynų kokybės, todėl ir kainų skirtumus, esminis konkurencinis santykis tarp alaus, kuris yra populiarus ir plačiai vartojamas gėrimas, bei vyno turi būti nustatytas atsižvelgiant į geriausiai plačiajai visuomenei prieinamus vynus, kurie paprastai yra silpniausi ir pigiausi (1987 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Belgiją, 356/85, Rink. p. 3299, 10 punktas; taip pat žr. 1983 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, 170/78, Rink. p. 2265, 8 punktą ir 1999 m. birželio 17 d. Sprendimo Socridis, C‑166/98, Rink. p. I‑3791, 18 punktą). Tačiau svaigieji gėrimai, kuriems skirtas prašomas prekių ženklas, paprastai yra daug silpnesni ir pigesni nei „plačiajai visuomenei geriausiai prieinami vynai“, todėl Teisingumo Teismo atliktas vertinimas negali būti pritaikytas šioje byloje.
58 Dėl 2011 m. liepos 26 d. VRDT Protestų skyriaus sprendimo byloje B 1752545 – „Don Angel“ ir 2011 m. gegužės 4 d. VRDT pirmosios apeliacinės tarybos sprendimo byloje R 1632/2010‑1, kuriais remiasi ieškovas, pirmiausia reikia konstatuoti, kad jie tik parodo sprendimų praktikos, kuri VRDT viduje nėra visiškai darni, buvimą. Kaip nurodo įstojusi į bylą šalis, šiuos sprendimus paneigia 2008 m. sausio 16 d. Protestų skyriaus sprendimas byloje B 767 741, susijusioje su protesto procedūra tarp tų pačių šalių, dėl žodinio prekių ženklo MATADOR registracijos paraiškos, kurioje nurodytos tos pačios prekės ir dėl kurios ieškovas nepateikė skundo.
59 Tai konstatavus primintina, kad VRDT savo įgaliojimus turi vykdyti vadovaudamasi bendraisiais Sąjungos teisės principais, kaip antai vienodo vertinimo ir gero administravimo principais.
60 Atsižvelgdama į šiuos du principus VRDT, nagrinėdama Bendrijos prekių ženklo registracijos paraišką, turi atsižvelgti į sprendimus, priimtus dėl panašių paraiškų, ir ypatingą dėmesį skirti klausimui, ar reikia priimti tokį patį sprendimą (žr. 2011 m. kovo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Agencja Wydawnicza Technopol prieš VDRT, C‑51/10 P, Rink. p. I‑1541, 74 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
61 Vis dėlto vienodo vertinimo ir gero administravimo principai turi būti suderinami su teisėtumo užtikrinimu.
62 Todėl nė viena procedūros VRDT šalis negali savo labui remtis galbūt kitų naudai padarytais neteisėtais veiksmais siekdama, kad būtų priimtas tapatus sprendimas (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Agencja Wydawnicza Technopol prieš VDRT 76 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
63 Bet kuriuo atveju, priešingai, nei ieškovo nurodytuose sprendimuose (kiek tai susiję su alumi ir tam tikrais kitais svaigiaisiais gėrimais) nusprendė VRDT protestų skyrius ir Apeliacinė taryba, tačiau vadovaudamasis tuo, kas nuspręsta minėtame Sprendime MEZZAPONE (kiek tai susiję su vynu ir alumi), Bendrasis Teismas daro išvadą, kad šioje byloje nagrinėjamos prekės nėra vienos kitas papildančios, kaip tai suprantama pagal teismų praktiką (žr. šio sprendimo 56 punktą). Kaip minėta, šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad šios prekės esant progai gali būti maišomos ir vartojamos kartu; šiuo motyvu ieškovo nurodytuose sprendimuose darydami išvadą dėl papildymo ryšio egzistavimo klaidingai rėmėsi Protestų skyrius ir Apeliacinė taryba.
64 Antra, dėl ieškovo Apeliacinei tarybai pateikto kaltinimo, kad ginčijamo sprendimo 32–40 punktuose ši klaidingai įvertino svaigiųjų gėrimų, kuriems skirtas prašomas prekių ženklas, ir ankstesniais prekių ženklais žymimų prekių „mineralinis ir gazuotas vanduo, kiti gaivieji gėrimai; vaisių gėrimai ir vaisių sultys; sirupai ir kiti gėrimų gaminimo mišiniai“ panašumą, taip pat reikia pirmiausia konstatuoti, kad mutatis mutandis šis vertinimas visiškai atitinka panašumo tarp, viena vertus, vyno ir, kita vertus, mineralinio ir gazuoto vandens, kitų svaigiųjų gėrimų, sirupų, kitų gėrimų gaminimo mišinių ir mišrių gėrimų, kurių pagrindas yra limonadas, vertinimą, kurį Bendrasis Teismas atliko minėto Sprendimo MEZZOPANE 79–91 punktuose, todėl išvados, susijusios su šių prekių palyginimu, kurias Bendrasis Teismas padarė minėtame sprendime, gali būti pritaikytos šios bylos aplinkybėmis.
65 Aplinkybė, kad vidutinis vartotojas, aptartas byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas MEZZOPANE, buvo vidutinis Vokietijos vartotojas, o šioje byloje aptariamas vidutinis vartotojas yra visų šalių, kuriose saugomi ankstesni prekių ženklai, vidutinis vartotojas, nagrinėjamu atveju atrodo nesvarbi, nes šio sprendimo 80 ir 81 punktuose pateikti teiginiai svarbūs visų kitų atitinkamų šalių vidutinių vartotojų atžvilgiu.
66 Tas pats pasakytina ir apie ieškovo nurodytą aplinkybę, kad šioje byloje nagrinėjami svaigieji gėrimai neapima vyno, kaip tai buvo byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas MEZZOPANE, tačiau į jų sąrašą patenka gėrimai, kurių pagrindas yra tekila. Dėl šios aplinkybės nagrinėjamu atveju minėtas Sprendimas MEZZOPANE netampa nesvarbus, atvirkščiai, jo svarba padidėja. Kaip šio sprendimo 51 punkte nurodyta dėl alaus ir vyno, šioje byloje nagrinėjamų prekių skirtumai dėl visų ryšį tarp jų apibūdinančių svarbių veiksnių iš tiesų daug didesni nei skirtumai, kurie egzistuoja tarp vyno ir gaiviųjų gėrimų ir kuriuos Bendrasis Teismas nurodė minėtoje byloje, todėl dėl šių skirtumų dar mažiau tikėtina, kad atitinkama visuomenė galėtų manyti, kad ta pati įmonė paraleliai gamina abi gėrimų rūšis ir jomis prekiauja.
67 Nė vienas ieškovo argumentas neleidžia paneigti šio vertinimo pagrįstumo.
68 Tiek, kiek šie teiginiai paremti naujais prie ieškinio pridėtais įrodymais, primintina, kad Bendrasis Teismas negali į juos atsižvelgti, nes jie nebuvo pateikti Apeliacinei tarybai ir nėra gerai žinomas faktas, į kurį ji turėjo atsižvelgti ex officio (žr. šio sprendimo 33 punktą).
69 Be to, išskyrus teiginius, kurie nepagrįsti kitais argumentais, ieškovas Bendrajam Teismui nepateikė jokio argumento, kuriuo remiantis galima būtų įrodyti, kad Apeliacinės tarybos vertinimas yra klaidingas. Be kita ko, tai pasakytina apie lemiamą šių prekių skirtingo pobūdžio veiksnį, siejamą su alkoholio buvimu ar jo nebuvimu ir su minėtų prekių konkurenciniu papildomuoju pobūdžiu.
70 Svaigiųjų gėrimų ir „premix“, kuriuos ruošiant svaigieji gėrimai maišomi su nealkoholiniu gėrimu, egzistavimas nepanaikina esminių šių prekių skirtumų dėl šio sprendimo 55 punkte nurodytų priežasčių. Be kita ko, įstojusi į bylą šalis teisingai nurodo, kad svaigiuosius gėrimus, į kuriuos įmaišytas nealkoholinis gėrimas, siūlančios įmonės, norinčios juos parduoti kaip „premix“, šio nealkoholinio gėrimo neparduoda atskirai žymėdamos jį tuo pačiu prekių ženklu kaip ir aptariamą svaigųjį gėrimą ar į jį panašiu kitu prekių ženklu.
71 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad nepanašumų tarp nagrinėjamų prekių yra kur kas daugiau nei panašumų, todėl reikia pritarti vertinimui, kurį Apeliacinė taryba atliko ginčijamo sprendimo 29, 30, 39 ir 40 punktuose.
72 Taikant Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktą taip pat reikia daryti išvadą, kad tarp nagrinėjamų prekių nustatyti skirtumai yra tokie, kad vien jais remiantis atmetama galimybė supainioti, todėl reikia pritarti vertinimui, kurį Apeliacinė taryba atliko ginčijamo sprendimo 42–44 punktuose.
73 Padarius išvadą, kad šioje byloje nagrinėjamos prekės nepanašios, pagrindą, susijusį su minėto straipsnio pažeidimu, reikia atmesti kaip nepagrįstą. Todėl būtina atmesti visą ieškinį ir nėra reikalo spręsti žymenų, dėl kurių kilo ginčas, tapatumo ar panašumo klausimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
74 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 6 dalį, jeigu byloje nėra poreikio priimti sprendimą, Bendrasis Teismas išlaidų klausimą sprendžia savo nuožiūra.
75 Kadangi ieškovas pralaimėjo bylą, be savo bylinėjimosi išlaidų, jis turi padengti VRDT ir įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidas pagal jų pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
Bendrasis Teismas (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Nėra poreikio priimti sprendimą tiek, kiek ieškinyje prašoma panaikinti 2010 m. spalio 13 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) antrosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 1162/2009‑2) dėl sutikimo įregistruoti prašomą prekių ženklą prekėms „svaigieji gėrimai“.
2. Atmesti likusią ieškinio dalį.
3. Mustafa Yilmaz padengia savo ir VRDT bei Tequila Cuervo, SA de CV patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2012 m. spalio 3 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.