GENERALINĖS ADVOKATĖS
ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,
pateikta 2008 m. rugsėjo 4 d.(1)
Byla C‑443/07 P
Isabel Clara Centeno Mediavilla ir kiti
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Apeliacinis skundas – Bendrijos pareigūnai – Paskyrimas iš rezervo sąrašo, sudaryto prieš įsigaliojant iš dalies pakeistiems Tarnybos nuostatams – Mažiau palankios sąlygos, priklausančios nuo paskyrimo dienos – Pereinamojo laikotarpio taisyklės dėl priskyrimo lygiui įdarbinant teisėtumas – Bendrieji teisės principai“
1. Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatai (toliau – Tarnybos nuostatai) gerokai pakeisti nuo 2004 m. gegužės 1 dienos(2). Konkrečiai kalbant, buvo įvesta iš esmės nauja kilimo tarnyboje sistema. Neretai tarnybos pradžios lygiai buvo siejami su mažesniu nei pagal senąją sistemą darbo užmokesčiu, tačiau visas nepalankias nuostatas turėjo kompensuoti geresnės kilimo tarnyboje galimybės. Pereinamojo laikotarpio nuostatos buvo skirtos įvairioms situacijoms, įskaitant tas, kai laimėję atvirą konkursą, surengtą iki įsigaliojant naujajai sistemai, asmenys buvo paskirti pareigūnais jau šiai sistemai įsigaliojus. Nagrinėjamąją bylą, t. y. bylą, šiuo metu nagrinėjamą pagal apeliacinį skundą dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo, iškėlė 17 tokių pareigūnų, ypač nepatenkintų tuo, kad jie buvo paskirti taikant mažiau palankias pradines sąlygas, palyginti su kitais pareigūnais, kurie, laimėję tuos pačius atvirus konkursus, buvo paskirti iki 2004 m. gegužės 1 dienos.
2. Kol bus priimtas sprendimas šioje apeliacinėje byloje, Tarnautojų teisme šiuo metu sustabdytos dar penkiasdešimt bylų dėl iš esmės to paties klausimo. Be to, jeigu bus priimtas sprendimas, kad ginčijamos nuostatos neturėjo būti taikomos atitinkamiems pareigūnams, Komisija įsipareigojo iš to išplaukiantį naują priskyrimą lygiams taikyti visiems pareigūnams, kurių situacija tokia pati kaip ir su tokiu sprendimu susijusių pareigūnų, įskaitant tuos, kurie neskundė savo priskyrimo atitinkamiems lygiams(3).
Teisinis pagrindas
Tarnybos nuostatų pakeitimus lėmusios priežastys
3. Tarnybos nuostatus iš dalies pakeitusio Reglamento Nr. 723/2004 preambulėje, inter alia, yra šios konstatuojamosios dalys:
„7) Nuostatų turėtų būti laikomasi remiantis nediskriminaciniu principu, įtvirtintu EB sutartyje, todėl būtina toliau plėtoti darbuotojų politiką, užtikrinančią lygias galimybes visiems, nepriklausomai nuo lyties, fizinių sugebėjimų, amžiaus, rasės ar etninės priklausomybės, seksualinės orientacijos ir šeimyninės padėties.“
„10) Yra aiškus poreikis labiau įdiegti kilimo tarnyboje pagal nuopelnus principą, darbo rezultatus ir atlyginimą už darbą susiejant glaudesniais ryšiais, tuo tikslu kilimo tarnyboje sistemoje padarant struktūrinių pokyčių, kuriais numatomas didesnis skatinimas už gerą darbą, tuo pačiu užtikrinant, kad vidutinė karjera naujojoje ir senojoje struktūrose būtų lygiavertė, ir laikantis organizacijos plano ir biudžeto drausmės.“
„12) Iškilo poreikis sukurti vidutinės karjeros lygiavertiškumą užtikrinančią sistemą, kuri, žvelgiant į ją kaip į visumą, sąžiningai ir racionaliai subalansuotų, pirma, padidėjusį lygių skaičių, o, antra, sumažėjusį kiekvieno lygio pakopų skaičių.“
„34) Įdarbinimo sąlygos, kuriose numatomas bendras pareigūnams ir kitiems tarnautojams mokamo darbo užmokesčio ir pensijų lygis, išlieka((4)) tokios, kad į savarankišką ir pastovią Europos civilinę tarnybą iš visų valstybių narių pritraukia ir išlaiko geriausius kandidatus.“
„37) Reikėtų numatyti pereinamojo laikotarpio tvarką, kad naujas taisykles ir priemones galima būtų pradėti taikyti palaipsniui, nepažeidžiant tų teisių, kurias darbuotojai pagal Bendrijos sistemos bendrąsias nuostatas įgijo prieš įsigaliojant šiems Tarnybos nuostatų pakeitimams, ir atsižvelgiant į jų teisėtus lūkesčius.“
Tarnybos nuostatai iki ir po pakeitimų
4. Reglamento Nr. 781/98(5) redakcijos, kuri galiojo iki 2004 m., Tarnybos nuostatų 1a straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta:
„Pagal šiuos Tarnybos nuostatus pareigūnai turi teisę į vienodą požiūrį tiesiogiai ar netiesiogiai neatsižvelgiant į rasę, politinius, filosofinius ar religinius įsitikinimus, lytį arba seksualinę orientaciją, nepažeidžiant atitinkamų nuostatų, kai reikalaujama nurodyti konkrečią šeimyninę padėtį“.
5. Naujojoje redakcijoje buvo pakeista šios nuostatos formuluotė ir ji tapo 1d straipsnio 1 dalimi:
„Taikant šiuos Tarnybos nuostatus draudžiama bet kokia diskriminacija bet kokiu pagrindu, pavyzdžiui, dėl lyties, rasės, odos spalvos, etninės ar socialinės kilmės, genetinių ypatybių, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kokių nors kitų pažiūrų, priklausomybės tautinei mažumai, turto, kilmės, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos.
Šiuose Tarnybos nuostatuose nesantuokinės partnerystės laikomos santuoka, jei tenkinamos visos sąlygos, išvardytos VII priedo 1 straipsnio 2 dalies c punkte“.
6. Iki 2004 m. pakeitimų Tarnybos nuostatų 5 straipsnyje buvo nustatyta:
„1. Tarnybos, kurioms taikomi šie Tarnybos nuostatai, pagal su jomis susijusių pareigų pobūdį ir svarbą skirstomos į keturias A, B, C ir D kategorijas žemėjančių rangų tvarka.
A kategorija apima aštuonias klases, padalytas į kategorijas, kurias įprastai sudaro dvi klasės, kiekvieną iš jų skiriant personalui, pasamdytam administracinėms ir patariamosioms pareigoms, kurioms būtinas universitetinis išsilavinimas arba lygiavertė profesinė patirtis.
B kategorija apima penkias klases, padalytas į kategorijas, kurias įprastai sudaro dvi klasės, kiekvieną iš jų skiriant personalui, pasamdytam vykdomosioms pareigoms, kurioms būtinas aukštesnysis vidurinis išsilavinimas arba lygiavertė profesinė patirtis.
C kategorija apima penkias klases, padalytas į kategorijas, kurias įprastai sudaro dvi klasės, kiekvieną iš jų skiriant personalui, pasamdytam kanceliarinėms pareigoms, kurioms būtinas personalo vidurinis išsilavinimas arba lygiavertė profesinė patirtis.
D kategorija apima keturias klases, padalytas į kategorijas, kurias įprastai sudaro dvi klasės, kiekvieną iš jų skiriant personalui, pasamdytam mechaniniam darbui arba dirbti paslaugų sferoje, kur būtinas pradinis išsilavinimas ir jeigu reikia, tam tikras papildomas techninis mokymas.
<...>
2. Vertėjų raštu ir žodžiu pareigybės grupuojamos Kalbų tarnyboje, kurios santrumpa yra LA ir kuri apima šešias kategorijas, lygiavertes A kategorijos 3–8 kategorijoms, ir yra padalytos į karjeros grupes, kurias paprastai sudaro po dvi kategorijas.
3. Tos pačios priėmimo į darbą ir tarnybos karjeros sąlygos taikomos visiems pareigūnams, kurie priklauso tai pačiai kategorijai arba tai pačiai tarnybai.
<...>“
7. Padarius pakeitimus, dabar 5 straipsnyje nurodyta::
„1. Postai, numatyti Tarnybos nuostatuose, pagal pareigų, su kuriomis jie susiję, pobūdį ir svarbą skirstomi į administratorių pareigų grupę (toliau – AD) ir padėjėjų pareigų grupę (toliau – AST).
2. AD pareigų grupę sudaro dvylika lygių, atitinkančių administratorių, patarėjų, lingvistų ir mokslo darbuotojų pareigas. AST pareigų grupę sudaro vienuolika lygių, atitinkančių vykdomųjų, techninių ir kanceliarijos darbuotojų pareigas.
3. Į pareigas skiriamas asmuo turi turėti bent:
a) AST pareigų grupėje:
i) aukštesnįjį arba aukštąjį išsilavinimą, patvirtintą diplomu, arba
ii) diplomu patvirtintą vidurinį išsilavinimą, suteikiantį galimybę siekti aukštesniojo arba aukštojo išsilavinimo, bei ne mažiau kaip trejų metų atitinkamą profesinę patirtį, arba
iii) atitinkamo lygio profesinį pasirengimą arba profesinę patirtį, kai tai pagrįsta tarnybos interesais.
b) AD pareigų grupėje, 5 ir 6 lygiams:
i) išsilavinimą, atitinkantį užbaigtas, ne trumpesnes kaip trejų metų universitetines studijas, patvirtintas diplomu, arba
ii) atitinkamo lygio profesinį parengimą, kai tai pagrįsta tarnybos interesais.
c) AD pareigų grupėje, 7–16 lygiams:
i) diplomu patvirtintą išsilavinimą, atitinkantį užbaigtas universitetines studijas, kai įprastinis universitetinio mokslo laikotarpis yra ketveri metai ar daugiau, arba
ii) diplomu patvirtintą išsilavinimą, atitinkantį užbaigtas universitetines studijas, ir ne mažiau kaip vienerių metų atitinkamą profesinę patirtį, kai įprastinis universitetinio mokslo laikotarpis yra ne mažiau kaip treji metai, arba
iii) atitinkamo lygio profesinį parengimą, kai tai pagrįsta tarnybos interesais.
4. Pareigų tipus rodanti lentelė pateikta I priedo A punkte. Kiekviena institucija, pasitarusi su Tarnybos nuostatų komitetu, apibrėžia pareigas ir įgaliojimus, priskiriamus kiekvieno tipo pareigoms, darydama nuorodą į šią lentelę.
5. Visiems tai pačiai pareigų grupei priklausantiems pareigūnams taikomos visiškai vienodos įdarbinimo ir kilimo tarnyboje sąlygos.“
8. Apskritai senojoje kilimo tarnyboje sistemoje buvo aštuonios pakopos ir kiekviena iš jų apėmė darbo užmokesčio padidėjimą, o naujoji sistema sudaryta iš penkių pakopų. Liko nepakeistos tokios taisyklės, kad kas dvejus metus pareigūnai automatiškai gauna aukštesnį laipsnį savo kategorijoje (Tarnybos nuostatų 44 straipsnis) ir kad sprendimus dėl paaukštinimo priima Paskyrimų tarnyba, atsižvelgdama į pareigūno nuopelnus (45 straipsnis).
9. Tarnybos nuostatų 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Paskyrimų tarnyba, vadovaudamasi vien tarnybos interesais ir neatsižvelgdama į pilietybę, kiekvieną pareigūną paskiria ar perkelia į jo lygį atitinkančias pareigas jo kategorijoje ar tarnyboje (arba nuo 2004 m. gegužės 1 d. – pareigų grupėje).
10. Pagal 10 straipsnį buvo įsteigtas Tarnybos nuostatų komitetas, kurį sudaro Bendrijų institucijų atstovai ir toks pat jų Personalo komitetų atstovų skaičius. Iki pakeitimų(6) tiek, kiek tai aktualu nagrinėjamoje byloje, šiame straipsnyje buvo nustatyta:
„Komisija konsultuojasi su Komitetu dėl visų pasiūlymų peržiūrėti Tarnybos nuostatus; jis praneša savo nuomonę per Komisijos nustatytą laiką“.
11. Tarnybos nuostatų 31 straipsnis susijęs su pareigūnų, atrinktų viešojo konkurso būdu, paskyrimu. Iki pakeitimų 31 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad A kategorijos arba Kalbų tarnybos pareigūnai paskiriami į pradinį jų kategorijos arba tarnybos lygį, o kitų kategorijų pareigūnai – į pradinį pareigybės, į kurią jie įdarbinami, lygį. 31 straipsnio 2 dalyje numatytas leidimas Paskyrimų tarnybai daryti šių taisyklių išimtis, neviršijant nuo vieno trečdalio iki dviejų trečdalių paskyrimų ribos, atsižvelgiant į laisvos darbo vietos kategoriją ir rūšį.
12. Po 2004 m. pakeitimų 31 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Atrinktiems kandidatams priskiriamas tas pareigų grupės lygis, kuris nurodytas pranešime apie jų laimėtą konkursą.
2. Nepažeidžiant 29 straipsnio 2 dalies((7)) pareigūnai priimami į darbą tik AST 1–AST 4 ar AD 5–AD 8 lygių pareigoms. Lygį pranešime apie konkursą nurodo institucija, atsižvelgdama į tokius kriterijus:
a) tikslą įdarbinti aukščiausio lygio pareigūnus, kaip apibrėžta 27 straipsnyje((8));
b) reikalingą profesinę patirtį.
Tam, kad būtų patenkinti specifiniai institucijų poreikiai, priimant į darbą pareigūnus taip pat gali būti atsižvelgiama į Bendrijoje vyraujančias darbo rinkos sąlygas“(9).
13. Tiek prieš keičiant Tarnybos nuostatus, tiek ir juos pakeitus 32 straipsnyje buvo ir yra nustatyta, kad pareigūnas paprastai įdarbinamas paskiriant į pirmąją kategorijos, kuriai jis priklauso, pakopą, tačiau Paskyrimų tarnyba, atsižvelgdama į atitinkamo asmens išsilavinimą ir specialią profesinę patirtį, gali leisti didesnį stažą jo kategorijoje. Šio straipsnio trečiojoje pastraipoje nustatyta:
„Pagal institucijos patvirtintus kriterijus tam tikrai kategorijai priskirtas laikinai priimtas tarnautojas išlaiko tarnyboje atitinkamoje stažo pakopoje įgytą stažą, jei baigęs laikinai priimto tarnautojo tarnybą iš karto yra skiriamas tos pačios kategorijos pareigūnu“.
Pereinamojo laikotarpio nuostatos
14. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. į Tarnybos nuostatus įtrauktas XIII priedas „Pereinamojo laikotarpio priemonės, taikomos Bendrijų pareigūnams“, kurio 1 ir 2 straipsniai išdėstyti taip:
„1 straipsnis
1. Laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. balandžio 30 d. Tarnybos nuostatų 5 straipsnio 1 ir 2 dalys pakeičiamos taip:
„1. Pareigybės, numatytos Tarnybos nuostatuose, pagal funkcijų, su kuriomis jos susijusios, pobūdį ir svarbą skirstomos į keturias kategorijas A*, B*, C* ir D* žemėjančia tvarka.
2. A* kategorijoje yra dvylika lygių, B* kategorijoje yra devyni lygiai, C* kategorijoje yra septyni lygiai, o D* kategorijoje yra penki lygiai“.
2. Visos nuorodos į įdarbinimo datą laikomos nuorodomis į tarnybos pradžios datą.
2 straipsnis
1. 2004 m. gegužės 1 d. ir remiantis šio priedo 8 straipsniu pareigūnų, turinčių vieną iš administracinių statusų, nustatytų Tarnybos nuostatų 35 straipsnyje((10)), lygiai pervadinami taip:
Ankstesnis lygis | Naujas (pereinamasis) lygis | Ankstesnis lygis | Naujas (pereinamasis) lygis | Ankstesnis lygis | Naujas (pereinamasis) lygis | Ankstesnis lygis | Naujas (pereinamasis) lygis |
A1 | A*16 | | | | | | |
A2 | A*15 | | | | | | |
A3/LA3 | A*14 | | | | | | |
A4/LA4 | A*12 | | | | | | |
A5/LA5 | A*11 | | | | | | |
A6/LA6 | A*10 | B1 | B*10 | | | | |
A7/LA7 | A*8 | B2 | B*8 | | | | |
A8/LA8 | A*7 | B3 | B*7 | C1 | C*6 | | |
| | | B4 | B*6 | C2 | C*5 | | |
| | | B5 | B*5 | C3 | C*4 | D1 | D*4 |
| | | | | C4 | C*3 | D2 | D*3 |
| | | | | C5 | C*2 | D3 | D*2 |
| | | | | | | D4 | D*1 |
<…>“. (Pataisytas vertimas)
15. Pagal Tarnybos nuostatų XIII priedo 4 straipsnį laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. balandžio 30 d. žodžiai „pareigų grupė“ pakeičiami žodžiu „kategorija“, inter alia, Tarnybos nuostatų 5 straipsnio 5 dalyje ir 31 straipsnio 1 dalyje; žodžiai „AD pareigų grupė“ pakeičiami žodžiais „A* kategorija“, inter alia, Tarnybos nuostatų 5 straipsnio 3 dalies c punkte, o žodžiai „AST pareigų grupėje“ pakeičiami žodžiais „B* ir C* kategorijose“, inter alia, Tarnybos nuostatų 5 straipsnio 3 dalies a punkte. Pagal 4 straipsnio n punktą Tarnybos nuostatų 5 straipsnio 4 dalyje nuoroda į I priedo A punktą pakeičiama nuoroda į XIII.1 priedą, kuriame išvardytos tarnybos rūšys pereinamuoju laikotarpiu.
16. XIII priedo 12 straipsnyje nurodyta:
„1. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. balandžio 30 d. nuorodos į lygius AST ir AD pareigų grupėse Tarnybos nuostatų 31 straipsnio 2 ir 3 dalyse daromos taip:
– AST1–AST4: C*1–C*2 ir B*3–B*4
– AD5–AD8: A*5–A*8
– AD9, AD10, AD11, AD12: A*9, A*10, A*11, A*12.
2. Pareigūnams, įdarbintiems juos išsirinkus iš tinkamų kandidatų sąrašų[(11)], sudarytų po konkursų, apie kuriuos buvo paskelbta iki 2004 m. gegužės 1 d., Tarnybos nuostatų 5 straipsnio 3 dalis netaikoma.
3. Pareigūnai, įtraukti į tinkamų kandidatų sąrašus prieš 2006 m. gegužės 1 d. ir įdarbinti nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. balandžio 30 d.:
– jeigu sąrašas buvo sudarytas A*, B* ar C* kategorijoms, priskiriami tam lygiui, kuris buvo nurodytas skelbtame konkurse,
– jeigu sąrašas buvo sudarytas A, LA, B ar C kategorijoms, priskiriami lygiui pagal šią lentelę:
Konkurse nurodytas lygis | Įdarbinus priskirtas lygis |
A8/LA8 | A*5 |
A7/LA7 ir A6/LA6 | A*6 |
A5/LA5 ir A4/LA4 | A*9 |
A3/LA3 | A*12 |
A2 | A*14 |
A1 | A*15 |
B5 ir B4 | B*3 |
B3 ir B2 | B*4 |
C5 ir C4 | C*1 |
C3 ir C2 | C*2 |
<…>“
17. Dėl 16 punkte pateiktos lentelės antrosios eilutės pažymėtina, kad, remiantis bylos medžiaga pirmojoje instancijoje, Komisija siūlė, kad rezervo sąrašuose esantys asmenys, kurių kategorija A7/LA7 ir A6/LA6 pagal ankstesnę sistemą, įdarbinant būtų priskirti naujajam A*7, o ne A*6 lygiui. Neginčijama, kad su Tarnybos nuostatų 10 straipsnyje numatytu Tarnybos nuostatų komitetu buvo konsultuojamasi dėl ankstesnio pasiūlymo, o dėl vėlesnio A*7 pakeitimo A*6 konsultuotasi nebuvo. Kad galėtume palyginti: ankstesniam A7/LA7 lygiui nustatytas mėnesinis darbo užmokestis tarnybos pradžioje buvo 4 815,59 euro, naujajam A*7 lygiui – 4 878,24 euro, o A*6 lygiui – 4 311,55 euro(12).
Faktinės bylos aplinkybės
18. Bylai svarbios faktinės aplinkybės skundžiamo sprendimo(13) 9–21 punktuose išdėstytos taip:
„9. Per laikotarpį nuo 2001 m. balandžio 11 d. iki 2002 m. birželio 18 d. Komisija Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje paskelbė kelis pranešimus apie atvirus konkursus, siekdama sudaryti A7/A6 kategorijos administratorių (COM/A/6/01, COM/A/9/01, COM/A/10/01, COM/A/1/02, COM/A/3/02 ir CC/A/12/02), A8 kategorijos administratorių pavaduotojų (konkursas COM/A/2/02) ir B5/B4 kategorijos padėjėjų (konkursas COM B/1/02) įdarbinimo rezervo sąrašus.
10. 17 ieškovų iki 2004 m. gegužės 1 d. buvo įtraukti į įvairius tinkamų kandidatų sąrašus, sudarytus po atrankos egzaminų.
11. Pranešimų apie konkursą skyriuje „Įdarbinimo sąlygos“ buvo nurodyta, kad atrinkti konkursą laimėję asmenys, įtraukti į rezervo sąrašus, atsižvelgiant į tarnybų poreikius, gali būti įdarbinti.
12. Pranešimų apie konkursą COM/A/l/02 ir COM/A/2/02 D punkte („Bendroji informacija“) in fine buvo ši pastaba:
„Komisija oficialiai pateikė Tarybai pasiūlymą dėl dalinio tarnybos nuostatų pakeitimo. Šiame pasiūlyme pirmiausia numatyta nauja karjeros sistema. Taigi šį konkursą laimėjusiems asmenims gali būti pasiūlyta juos įdarbinti pagal naujas tarnybos nuostatų normas, kai Taryba juos priims“.
13. Pranešime apie konkursą COM/A/3/02 pateikta beveik tokia pati pastaba, nurodant „naujųjų tarnybos nuostatų normas“.
14. Tinkamų kandidatų sąrašai, sudaryti po konkursų COM/A/6/01, COM/A/9/01 ir COM/A/10/01 (toliau – 2001 m. konkursai), Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje buvo paskelbti 2002 m. lapkričio 19 d. (konkursas COM/A/6/01), kovo 8 d. (konkursas COM/A/10/01) ir 2003 m. liepos 2 dieną (konkursas COM/A/9/01).
15. Raštuose, kuriais 2001 m. konkursus laimėjusiems asmenims buvo pranešta apie jų įtraukimą į tinkamų kandidatų sąrašą, be kita ko, buvo nurodyta, kad šio sąrašo galiojimas pasibaigia 2003 m. gruodžio 31 dieną.
16. 2003 m. gruodžio mėn. Komisijos Personalo ir administracijos generalinis direktoratas kiekvienam iš 2001 m. konkursus laimėjusių asmenų išsiuntė raštą, kuriame nurodė, kad įvairių tinkamų kandidatų sąrašų galiojimas pratęstas iki 2004 m. gruodžio 31 dienos.
17. Tinkamų kandidatų sąrašai, sudaryti po konkursų COM/A/l/02, COM/A/2/02, COM/A/3/02, COM/B/1/02 ir CC/A/12/02 (toliau – 2002 m. konkursai), Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje buvo paskelbti 2003 m. gruodžio 19 d. (konkursas CC/A/12/02), kovo 23 dieną (konkursai COM/A/1/02 ir COM/A/2/02) ir 2004 m. gegužės 18 d. (konkursai COM/A/3/02 ir COM/B/1/02).
18. Sprendimais, priimtais po 2004 m. gegužės 1 d. (toliau – ginčijami sprendimai) ir įsigaliojusiais nuo šios dienos iki 2004 m. gruodžio 1 d., ieškovai buvo paskirti pareigūnais bandomajam laikotarpiui.
19. Ginčijamais sprendimais ieškovai, taikant Tarnybos nuostatų XIII priedo 12 straipsnio 3 dalį, buvo priskirti šiems lygiams: B*3 lygiui (konkursas COM/B/1/02), A*5 lygiui (konkursas COM/A/2/02) arba A*6 lygiui (visi kiti konkursai).
20. Kiekvienas ieškovas, remdamasis Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi, laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 6 d. iki 2004 m. spalio 21 d. pateikė skundą dėl sprendimo, kuriuo buvo paskirtas pareigūnu bandomajam laikotarpiui, tiek, kiek šiuo sprendimu, taikant Tarnybos nuostatų XIII priedo 12 straipsnio 3 dalį, jis buvo priskirtas nepalankesniam lygiui nei nurodytas įvairiuose pranešimuose apie konkursą.
21. Sprendimais, priimtais laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 21 d. iki 2004 m. gruodžio 22 d., Paskyrimų tarnyba atmetė ieškovų pateiktus skundus.“
19. Taigi apeliantai patenka į tris kategorijas:
– tie, kurie iki 2004 m. gegužės 1 d. turėjo būti priskirti A7 lygiui (bazinis mėnesinis darbo užmokestis tarnybos pradžioje – 4 815,59 euro), vėliau šį lygį pervadinant A*8 ir išlaikant to paties lygio darbo užmokestį, tačiau kurie po 2004 m. gegužės 1 d. faktiškai buvo priskirti A*6 lygiui (bazinis mėnesinis darbo užmokestis tarnybos pradžioje – 4 311,55 euro),
– tie, kurie iki 2004 m. gegužės 1 d. turėjo būti priskirti A8 lygiui (bazinis mėnesinis darbo užmokestis tarnybos pradžioje – 4 258,95 euro), vėliau šį lygį pervadinant A*7 ir išlaikant to paties lygio darbo užmokestį, tačiau kurie po 2004 m. gegužės 1 d. faktiškai buvo priskirti A*5 lygiui (bazinis mėnesinis darbo užmokestis tarnybos pradžioje – 3 810,69 euro),
– tie, kurie iki 2004 m. gegužės 1 d. turėjo būti priskirti B5 lygiui (bazinis mėnesinis darbo užmokestis tarnybos pradžioje – 3 143,24 euro), vėliau šį lygį pervadinant B*5 ir išlaikant to paties lygio darbo užmokestį, tačiau kurie po 2004 m. gegužės 1 d. faktiškai buvo priskirti B*3 lygiui (bazinis mėnesinis darbo užmokestis tarnybos pradžioje – 2 976,76 euro)(14).
Procesas pirmojoje instancijoje
20. Bendru ieškiniu, pateiktu 2005 m. vasario 3 d., 17 ieškovų Pirmosios instancijos teismo prašė:
– panaikinti ginčijamus sprendimus tiek, kiek šiais sprendimais jie priskirti lygiui taikant Tarnybos nuostatų XIII priedo 12 straipsnio 3 dalį,
– atkurti jų karjerą (be kita ko, įvertinti jų patirtį, įgytą ištaisius lygį, jų teises į pareigų paaukštinimą ir jų teises į pensiją) nuo to lygio, kuriam jie turėjo būti priskirti remiantis pranešimu apie konkursą, po kurio jie buvo įtraukti į tinkamų kandidatų sąrašus, t. y. arba nuo šiame pranešime apie konkursą nurodyto lygio, arba nuo lygio, atitinkančio lygiavertį naujosiose tarnybos nuostatų normose nustatytą lygį (ir atitinkamos pakopos pagal normas, taikytinas iki 2004 m. gegužės 1 d.), nuo sprendimo dėl paskyrimo priėmimo dienos,
– priteisti Europos centrinio banko nustatyto dydžio delspinigius, mokėtinus iki sprendimo dėl priskyrimo tinkamam lygiui dienos nuo visų sumų, atitinkančių sprendime dėl paskyrimo darbo užmokesčio ir priskyrimo, į kurį jie turėjo teisę, darbo užmokesčio skirtumą,
– priteisti iš Komisijos visas bylinėjimosi išlaidas.
21. Taryba įstojo į bylą Komisijos pusėje.
22. Grįsdami savo reikalavimus dėl panaikinimo ieškovai nurodė, pirma, kad Tarnybos nuostatų XIII priedo 12 straipsnio 3 dalis, kuria remiantis jie buvo priskirti lygiams, yra neteisėta, ir, antra, kad patys ginčijami sprendimai pažeidė gero administravimo, rūpinimosi pareigūnų interesais, skaidrumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, sąžiningumo, vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principus, taip pat pareigų ir lygio lygiavertiškumo taisyklę.
23. 2007 m. liepos 11 d. Sprendime Pirmosios instancijos teismas atmetė šiuos argumentus dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo(15) ir, nesant reikalo priimti sprendimo dėl ieškovų reikalavimų, kuriais siekta atkurti karjerą ir prisiteisti delspinigius už darbo užmokesčio įsiskolinimą, jeigu būtų priimtas sprendimas panaikinti, atmetė visą ieškinį.
24. Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas manė, kad Komisija ieškovų aiškiai ir tiksliai neperspėjo, kokias konkrečias numatomas pasekmes jų individualiai situacijai turės jos parengtas Tarnybos nuostatų pakeitimo projektas, ir kad dėl ieškovams sukelto netikrumo jie turėjo teisę manyti, kad pagrįstai gali ginčyti jiems priskirtą lygį. Todėl šis teismas priteisė Komisijai padengti pusę ieškovų bylinėjimosi išlaidų.
Apeliacinis skundas
25. Visi 17 ieškovų pirmojoje instancijoje 2007 m. rugsėjo 21 d. pateikė bendrą apeliacinį skundą.
26. Preliminariai jie nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas i) juos vertino vienodai ir neatsižvelgė į kiekvieno iš jų konkrečią situaciją ir ii) savo sprendimą grindė prielaida, kurią jie ginčija, kad jų priskyrimo lygiui teisėtumas gali būti vertinamas tik nuo jų paskyrimo dienos.
27. Toliau apeliantai pateikia du apeliacinio skundo pagrindus.
28. Visų pirma, jie teigia, jog Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą konstatuodamas, kad Tarnybos nuostatų XIII priedo 12 straipsnio 3 dalis yra teisėta. Apibendrinant – jie nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas: i) pažeidė senųjų Tarnybos nuostatų 10 straipsnį, nes aiškino jį taip, lyg būtų pateisinama iš naujo nesikonsultuoti su Tarnybos nuostatų komitetu; ii) pažeidė įgytų teisių principą, nes laikėsi nuomonės, kad teisės buvo įgytos tik į paskyrimą, o ne į priskyrimą tam tikram lygiui paskyrimo metu; iii) pažeidė vienodo požiūrio principą, nes laimėjusius kandidatus skirstė pagal tai, ar jie buvo paskirti iki, ar po 2004 m. gegužės 1 d.; iv) pažeidė teisėtų lūkesčių principą ir iškraipė įrodymus; ir v) neteisingai išaiškino Tarnybos nuostatų 5, 7 ir 31 straipsnių taikymo sritį ir taip pažeidė pareigą motyvuoti.
29. Antra, apeliantai ginčija išvadą, kad tai, jog Komisija neįvykdė pareigos pateikti informaciją, savaime dar nereiškia, kad ginčijami sprendimai yra neteisėti. Šiuo požiūriu jie teigia, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė gero administravimo, rūpinimosi pareigūnų interesais, skaidrumo, teisėtų lūkesčių, sąžiningumo, vienodo požiūrio principus, taip pat pareigų ir lygio lygiavertiškumo taisyklę.
Apeliacinio skundo priimtinumas
30. Nors ir neginčydama, kad visas apeliacinis skundas yra priimtinas, Taryba teigia, kad dauguma apeliantų argumentų neatitinka Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio, nes jais nenurodomas joks Pirmosios instancijos teismo padarytas Bendrijos teisės pažeidimas, o paprasčiausiai siekiama, kad būtų iš naujo nagrinėjami pirmojoje instancijoje jų pateikti argumentai.
31. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką „apeliacinis skundas yra nepriimtinas, jeigu jame nepateikiant net argumentų, konkrečiai skirtų ginčijamame sprendime padarytai teisės klaidai įvardyti, tik pakartojami arba pažodžiui perteikiami ieškinio pagrindai ir argumentai, kurie jau buvo pateikti Pirmosios instancijos teisme. Tačiau jeigu apeliantas ginčija Pirmosios instancijos teismo pateiktą Bendrijos teisės aiškinimą arba jos taikymą, pirmojoje instancijoje išnagrinėti teisės klausimai gali būti iš naujo aptariami apeliaciniame procese. Iš tiesų, jeigu apeliantas negalėtų pagrįsti savo apeliacinio skundo ieškinio pagrindais ir argumentais, kuriuos jis pateikė Pirmosios instancijos teisme, šis procesas iš dalies netektų savo prasmės“(16).
32. Man akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje kiekvieno apeliacinio skundo pagrindo atveju apeliantai nurodė teisės klaidas, kurias, jų nuomone, Pirmosios instancijos teismas padarė toliau pateikiamose jo sprendimo ištraukose. Todėl tai, kad šiame kontekste apeliantai neišvengiamai primena kai kuriuos jau pirmojoje instancijoje pateiktus argumentus, negali daryti įtakos apeliacinio skundo pagrindų priimtinumui.
Apeliacinio skundo esmė
Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas: Tarnybos nuostatų XIII priedo 12 straipsnio 3 dalies neteisėtumas
Pirmoji dalis: Tarnybos nuostatų 10 straipsnio pažeidimas
– Skundžiamas sprendimas
33. Ieškovai pirmojoje instancijoje teigė, kad A*7 lygio pakeitimas A*6 lygiu Tarnybos nuostatų XIII priedo 12 straipsnio 3 dalies lentelėje yra negaliojantis, nes šiuo klausimu nebuvo konsultuotasi su Tarnybos nuostatų komitetu(17).
34. Pirmosios instancijos teismas sprendimo 35–43 punktuose atmetė šį argumentą iš esmės dėl toliau pateikiamų motyvų.
35. Su Tarnybos nuostatų komitetu turi būti konsultuojamasi ne tik dėl oficialių pasiūlymų, tačiau ir dėl esminių jau išnagrinėtų pasiūlymų dalinių pakeitimų, nebent tokie pakeitimai atitinka tuos, kuriuos pasiūlė komitetas. Taigi jeigu derinant tekstą Taryboje pateikiami pasiūlymo peržiūrėti Tarnybos nuostatus pakeitimai, kurie daro esminę įtaką pasiūlymo turiniui, dar nepriėmus atitinkamų teisės nuostatų turi būti iš naujo konsultuojamasi su komitetu. Vis dėlto konkretūs riboto poveikio pakeitimai tokios pareigos nesukuria, nes priešingu atveju tokia pareiga pernelyg suvaržytų teisę daryti pakeitimus priimant Bendrijos teisės aktus. Tai, ar nagrinėjami daliniai pakeitimai yra esminiai, ar ne, turi būti vertinama atsižvelgiant į jų dalyką ir iš dalies pakeistų nuostatų vietą visų siūlomų priimti nuostatų atžvilgiu, o ne į individualias pasekmes, galinčias kilti asmenims, kuriems galėtų būti daromas poveikis jas įgyvendinant.
36. Nagrinėjamu atveju siūloma naujoji kilimo tarnyboje sistema iškart turėjo poveikį naujų įdarbintų pareigūnų lygių pažeminimui ir kartu ateityje išplėtė perspektyvas kilti tarnyboje. A*7 lygio pakeitimas A*6 lygiu atitiko bendrą logiką ir bendrą tokio laipsniško karjeros restruktūrizavimo perspektyvą. Tai buvo specialus pereinamojo laikotarpio nuostatų pritaikymas, kuris nei bendram kontekstui, nei pačiai esmei nedaro poveikio tiek, jog būtų pateisintas konsultavimasis iš naujo su Tarnybos nuostatų komitetu.
37. Todėl darytina išvada, kad iš naujo nepasikonsultavusi su komitetu Komisija nepažeidė Tarnybos nuostatų 10 straipsnio, net jei nagrinėjamas pakeitimas, įtrauktas po konsultavimosi su komitetu, iš karto padarė didelį finansinį poveikį priskiriant atitinkamus pareigūnus pradiniam lygiui ir nustatant jų darbo užmokestį tarnybos pradžioje.
– Argumentai
38. Apeliantai pripažįsta pirmąją šio vertinimo dalį, tačiau nesutinka su i) požiūriu, kad klausimas, ar pakeitimai yra esminiai, negali būti vertinamas, atsižvelgiant į individualias pasekmes, galinčias kilti asmenims, kuriems galėtų būti daromas poveikis įgyvendinant atitinkamas nuostatas, ir ii) išvada, kad nagrinėjamas pakeitimas nebuvo esminis.
39. Toliau neplėtodami pirmojo klausimo apeliantai pabrėžia pasekmių nagrinėjamoje byloje svarbą „labai dideliam“ skaičiui pareigūnų – ne tik mažesnį darbo užmokestį tarnybos pradžioje, bet ir atsilikimą vienu lygiu per visą tarnybos laiką, palyginti su situacija, jeigu jie būtų paskirti priskiriant juos aukštesniam lygiui, ir dėl to Tarnybos nuostatų komitetas galbūt būtų turėjęs pastabų.
40. Pakeitimą nagrinėjamoje byloje jie lygina su Reglamento Nr. 2688/95(18) pakeitimu, padarytu jį svarstant. Pradiniame pasiūlyme, dėl kurio buvo konsultuotasi su Tarnybos nuostatų komitetu, buvo numatytos nuostatos dėl visų institucijų pareigūnų paankstinto išėjimo į pensiją, tačiau galiausiai priimtame tekste šios nuostatos buvo taikomos tik Europos Parlamento pareigūnams. Sprendime Losch(19) Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad toks pakeitimas yra esminis, ir dėl jo turėjo būti iš naujo konsultuojamasi su komitetu.
41. Be to, apeliantai mano, kad Pirmosios instancijos teismas netinkamai motyvavo išvadą, jog A*7 lygio pakeitimas A*6 lygiu atitinka „bendrą kontekstą ir bendrą laipsniško karjeros restruktūrizavimo perspektyvą“, ypač todėl, kad šis teismas taip pat pripažino, jog XIII priedo 12 straipsnio 3 dalies lentelė skiriasi nuo šio priedo 2 straipsnio 1 dalies lentelės, kurioje iki 2004 m. gegužės 1 d. įdarbintų pareigūnų lygiai pakeisti naujais pereinamaisiais lygiais.
42. Komisija mano, kad nagrinėjamas pakeitimas neturi poveikio Bendrijos viešosios tarnybos vienovei, kurią užtikrinti yra specifinė Tarnybos nuostatų komiteto pareiga. Tai, kad komitetas galbūt būtų turėjęs pastabų, nesukuria pareigos su juo konsultuotis. Be to, Pirmosios instancijos teismas tinkamai motyvavo savo išvadą; apeliantų tvirtinimai labiau susiję su teisės aktų leidėjo netinkamu šio klausimo motyvavimu, tačiau šis argumentas nebuvo nurodytas pirmojoje instancijoje, todėl apeliacinėje instancijoje jis yra nepriimtinas.
43. Taryba papildomai nurodo, kad sprendime Losch nagrinėtais pakeitimais iš nuostatų dėl paankstinto išėjimo į pensiją taikymo srities buvo pašalinti visų institucijų, išskyrus Europos Parlamentą, darbuotojai, o nagrinėjami pakeitimai – tai nedidelis pereinamojo laikotarpio nuostatos pakeitimas, darantis poveikį ribotam pareigūnų skaičiui. Šis pakeitimas buvo logiškas, atsižvelgiant į bendrą kontekstą, nes A7 lygis buvo antrasis senojoje A kategorijos kilimo tarnyboje sistemoje, o A*6 lygis atitinka AD 6 lygį, t. y. antrąjį lygį naujojoje AD pareigų grupėje. Kadangi Tarnybos nuostatų komitetas jau buvo pateikęs savo nuomonę bendrai dėl atitikties sistemos, tolesnės konsultacijos dėl šio konkretaus klausimo nieko nebūtų davusios.
– Vertinimas
44. Visų pirma, apeliantų argumentai dėl nagrinėjamo pakeitimo svarbos yra susiję su jo pasekmėmis paveiktiems asmenims. Todėl jie gali būti svarbūs tik nustačius, kad a) Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą nuspręsdamas, jog pasiūlymo pakeitimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo dalyką ir vietą visame siūlomame priimti tekste, o ne į individualias pasekmes, galinčias kilti asmenims, kuriems galėtų būti daromas poveikis, arba b) kad pakeitimas buvo esminis, atsižvelgiant į jo dalyką ir vietą visame siūlomame priimti tekste.
45. Mano nuomone, negalima nustatyti nė vienos iš šių aplinkybių.
46. Apeliantai nepateikia jokių argumentų, pagrindžiančių teiginį, kad bendras požiūris yra teisiškai klaidingas. Toks požiūris taip pat neatrodo esąs nepagrįstas. Akivaizdu, kad ne kiekvienas smulkus pakeitimas turi būti grąžintas svarstyti Tarnybos nuostatų komitetui, nes kitaip kiltų pavojus, kad teisės aktų leidybos procesas bus paralyžiuotas. Vis dėlto netgi labai nedidelis pakeitimas gali turėti individualių pasekmių didesniam ar mažesniam pareigūnų skaičiui. Tokiomis aplinkybėmis atrodytų, kad pakankamai protinga spręsti, ar pakeitimas yra pakankamai esminis ir atsiranda pagrindas tolesnėms konsultacijoms, atsižvelgiant ne į pačias pasekmes, o į šio pakeitimo objektyvią reikšmę bendroje nagrinėjamo pasiūlymo sistemoje.
47. Remdamasi šia pozicija nemanyčiau, kad būtų pagrįsta teigti, jog nagrinėjamas pakeitimas yra esminis.
48. Pradėčiau nuo to, kad atitinkamame „nagrinėjamame pasiūlyme“ kalbama ne apie visų Tarnybos nuostatų reformą, bet apie pereinamojo laikotarpio nuostatas, o konkrečiau – konkurse nurodyto lygio ir įdarbinus priskirto lygio, išdėstytų XIII priedo 12 straipsnio 3 dalies lentelėje, atitiktį (be abejo, apibrėžiant pasiūlymą plačiau, pakeitimo svarba bendroje sistemoje sumažėja.)
49. Nagrinėjant šią lentelę ir darbo užmokestį tarnybos pradžioje iki ir po 2004 m. gegužės 1 d.(20) matyti, kad, išskyrus dvi išimtis, naujajam įdarbinimo lygiui priskiriamas darbo užmokestis tarnybos pradžioje yra mažesnis nei senajam lygiui ar kategorijai, kuriai buvo rengtas konkursas. Išimtys – du aukščiausi lygiai, priskiriami daugiausia direktoriams arba generaliniams direktoriams, kurie neretai įdarbinami ne konkurso būdu(21). Dėl visų kitų atitinkamų lygių pažymėtina, kad naujasis įdarbinus priskirtas lygis (C*1–A*12) yra žemesnis nei senasis konkurse nurodytas lygis (C5–A3/LA3). Pasiūlymo variante, dėl kurio iš pradžių buvo konsultuotasi su Tarnybos nuostatų komitetu, iš visų šių kategorijų tik įdarbinus ir priskyrus A*7 lygiui tarnybos pradžioje tenka darbo užmokestis, šiek tiek didesnis nei atitinkamos konkurse nurodytos kategorijos (A7/LA7 ir A6/LA6) darbo užmokestis. Taigi A*7 lygio pakeitimas A*6 lygiu atitinka bendrą atitikties lentelės sistemą.
50. Atsižvelgiant į tai, Pirmosios instancijos teismo motyvacija, kurią apibendrinau 36 ir 37 punktuose, yra aiški ir tinkama. Kaip pažymėjo Komisija ir Taryba, klausimas dėl XIII priedo 2 straipsnio 1 dalies ir 12 straipsnio 3 dalies atitikties lentelių yra susijęs su tuo, kaip teisės aktų leidėjas motyvavo Reglamentą Nr. 723/2004, o ne su Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais.
51. Todėl atmesčiau apeliantų apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmą dalį.
Antra dalis: įgytų teisių principo pažeidimas
– Skundžiamas sprendimas
52. Ieškovai pirmojoje instancijoje teigė, kad įtraukti į rezervo sąrašą jie įgijo teisę būti paskirti, priskiriant juos atitinkamuose pranešimuose apie konkursą nurodytiems lygiams. Tarnybos nuostatų XIII priedo 12 straipsnio 3 dalimi ši teisė buvo pažeista.
53. Pirmosios instancijos teismas sprendimo 52–58 punktuose atmetė šį argumentą iš esmės dėl šių toliau pateikiamų motyvų.
54. Atvirus konkursus laimėjusių asmenų įtraukimas į rezervo sąrašą suteikia tik galimybę būti paskirtiems. Lygiui pareigūnas priskiriamas tik po to, kai jis paskiriamas į pareigas vienašaliu Paskyrimų tarnybos aktu, kuriame nurodoma paskyrimo įsigaliojimo data ir pareigos, į kurias suinteresuotasis asmuo yra skiriamas. Taigi tik tada konkursą laimėjęs asmuo gali reikalauti suteikti pareigūno statusą ir taikyti Tarnybos nuostatus.
55. 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Tarnybos nuostatų XIII priedo 12 straipsnio 3 daliai, toks sprendimas dėl ieškovų dar nebuvo priimtas. Taigi ši nuostata nepažeidė jokios teisės būti priskirtiems vienam iš ankstesnių lygių, nurodytų pranešimuose apie konkursą. Pareigūnas negali remtis įgyta teise, nebent aplinkybės, nulėmusios jos atsiradimą, atsirado pagal konkretų ankstesnį režimą, kuris vėliau buvo pakeistas(22).
– Argumentai
56. Iš esmės apeliantai ginčija prielaidą, kad teisę būti priskirti konkrečiam lygiui jie įgijo tik įsigaliojus Tarnybos nuostatų pakeitimams. Jie pripažįsta, kad jų įtraukimas į rezervo sąrašą nesuteikia jiems teisės būti paskirtiems, tačiau tvirtina, kad toks įtraukimas suteikė jiems teisę paskyrimo atveju būti priskirtiems pranešime apie konkursą nurodytam lygiui.
57. Apeliantai cituoja teismo praktiką, pagal kurią pranešimo apie konkursą sąlygos saisto Paskyrimų tarnybą. Sprendime Spachis(23) nagrinėtas atvejis, kai ieškovė laimėjo du atvirus konkursus ir buvo pirmiausia paskirta į lingvistės pareigas, kurias eiti neturėjo atitinkamos profesinės patirties, o vėliau, laimėjusi antrąjį konkursą, – į administracines pareigas, kurioms eiti turėjo atitinkamą devynerių metų patirtį. Spręsdama dėl jos lygio per antrąjį paskyrimą Komisija neatsižvelgė į šią patirtį ir paskyrė ją į pareigas, priskirdama tą patį lygį, kuriam ieškovė buvo priskirta Kalbų tarnyboje. Teisingumo Teismo nuomone, buvo pažeista potenciali teisė(24), kurią ieškovė įgijo laimėjusi atitinkamą konkursą.
58. Be to, apeliantai teigia, kad aplinkybės, nulėmusios jų teisės atsiradimą, atsirado pagal senuosius Tarnybos nuostatus: jų dalyvavimas konkursuose, įtraukimas į rezervo sąrašus, taip pat kai kuriais atvejais sprendimas pasiūlyti jiems pareigas ir raštas, kuriame nurodyta, kad pareigos bus pasiūlytos. Pirmosios instancijos teismas pats pripažino, kad tik priimti į tarnybą jie buvo tiesiogiai informuoti apie naują priskyrimo lygiui sistemą, pagal kurią įdarbinant jie priskirti žemesniam lygiui, palyginti su nurodytuoju pranešimuose apie konkursą. Galiausiai Tarnybos nuostatais gali remtis ne tik pareigūnai – pagal nusistovėjusią teismo praktiką tą gali daryti ir asmenys, reikalaujantys suteikti pareigūno statusą.
59. Komisija mano(25), kad jokia teisė negali būti įgyta, nebent aplinkybės, nulėmusios jos atsiradimą, atsirado pagal nuostatą, galiojusią iki priimant pakeitimus. Tarnybos nuostatai negali būti pakeisti atgaline data pareigūnams nenaudinga linkme, tačiau jie gali būti pakeisti taip, kad nenaudingų pasekmių kiltų ateityje. Be to, teisė negali būti „įgyta“, kol teisinė situacija nebuvo galutinai nustatyta ir kol ši teisė tebepriklauso nuo kokio nors ateities sprendimo, turinčio diskrecijos elementą. Nagrinėjamoje byloje apeliantų padėtis vis dar priklausė nuo tokių sprendimų, priimtų po 2004 m. gegužės 1 dienos.
60. Nelogiški yra apeliantų argumentai, kuriais teigiama, kad laimėjus atvirą konkursą jiems suteikiama ne teisė būti paskirtiems, o teisė būti priskirtiems konkrečiam lygiui, nors tai ir yra paskyrimo pasekmė. Sprendime Spachis netiesiogiai patvirtinama, kad tokio konkurso laimėjimas suteikia tik galimybę būti paskirtam priskiriant konkrečiam lygiui, – ieškovė galėjo būti paskirta priskiriant bet kuriam iš dviejų atitinkamos kategorijos lygių, o Teisingumo Teismas konstatavo, kad sprendžiant dėl lygio turi būti atsižvelgta į atitinkamą jos patirtį.
61. Dėl argumento, kad kai kuriais atvejais sprendimas pasiūlyti apeliantams pareigas buvo priimtas, o raštas, kuriame nurodyta, kad pareigos bus pasiūlytos, buvo išsiųstas dar iki 2004 m. gegužės 1 d., pažymėtina, kad reikšmės gali turėti tik tas momentas, kai buvo priimtas oficialus sprendimas dėl paskyrimo, o ne kai buvo išreikštas ketinimas tokį sprendimą priimti ar kai apie tokį ketinimą buvo pranešta. Bet kuriuo atveju šis argumentas nebuvo nurodytas pirmojoje instancijoje ir apeliacinėje instancijoje yra nepriimtinas.
62. Galiausiai pranešimo apie konkursą sąlygos yra privalomos Paskyrimų tarnybai tiek, kiek tai susiję su sąlygomis, kurias turi atitikti kandidatai, tačiau taip nėra kalbant apie sprendimo paskirti konkursą laimėjusį asmenį turinį, kuris sprendimo priėmimo metu turi atitikti taikytinas Tarnybos nuostatų taisykles.
63. Taryba teigia, kad iki priimant sprendimą dėl apeliantų paskyrimo jie neįgijo jokių teisių ar pareigų jokios Bendrijos institucijos atžvilgiu. Įtraukimas į rezervo sąrašą nesuteikia jokių garantijų ir nesukelia jokių pareigų. Sprendimas Spachis nesusijęs su Tarnybos nuostatų pakeitimais, todėl juo remiantis negalima daryti jokių išvadų. Iš tiesų pranešimas apie konkursą saisto Paskyrimų tarnybą, tačiau neužkerta kelio tam, kad būtų pakeistas teisinis pagrindas, kurio remdamasi privalo veikti ši tarnyba. Nagrinėjamu atveju niekas negalėjo būti paskirtas priskiriant seniesiems lygiams, kurie nustojo galioti 2004 m. gegužės 1 d., tačiau teisės aktų leidėjas paliko galimybę paskirti rezervo sąrašuose esančius asmenis, pateikdamas atitikties su naujaisiais lygiais lentelę.
– Vertinimas
64. Didžiąja dalimi apeliantų argumentai grindžiami teismo praktika, pagal kurią pranešimo apie konkursą sąlygos saisto Paskyrimų tarnybą. Vis dėlto pranešimas apie konkursą priklauso nuo Tarnybos nuostatų. Priimdama bet kokį sprendimą pagal šį pranešimą Paskyrimų tarnyba negali būti saistoma jokiomis sąlygomis, prieštaraujančiomis Tarnybos nuostatų taisyklėms, kurios yra teisėtos ir taikomos priimant sprendimą. Nagrinėjamame kontekste reikšmės turi tik tie argumentai, kurie susiję su šių nuostatų XIII priedo 12 straipsnio 3 dalies teisėtumu.
65. Komisija pripažįsta (be to, tai matyti iš Teisingumo Teismo praktikos), kad teisės aktų leidėjas gali pakeisti Tarnybos nuostatus ateičiai, tačiau tai darydamas jis turi susilaikyti nuo bet kokio kišimosi į teises, įgytas anksčiau pagal nepakeistą redakciją. Todėl kyla klausimas, ar Pirmosios instancijos teismas nepadarė klaidos nuspręsdamas, kad į rezervo sąrašą įrašyti, tačiau iki 2004 m. gegužės 1 d. nepaskirti asmenys neįgijo jokios teisės būti paskirti, priskiriant konkrečiam lygiui.
66. Neginčijama, kad šie asmenys neįgijo jokios teisės būti faktiškai paskirti. Taip pat nėra ginčijama, kad paskyrimo metu jiems priskirtinas lygis ir pakopa nėra aiškūs iki pat faktinio paskyrimo. Daugeliu atvejų konkursai buvo skelbti užimti pareigas kategorijoje, kurią sudaro du lygiai (o pranešimuose apie konkursą buvo nurodyta, kad „paprastai“ priskiriama žemesniam lygiui), be to, visais atvejais sprendžiant dėl pakopos pagal Tarnybos nuostatų 32 straipsnį leista atsižvelgti į išsilavinimą ir profesinę patirtį.
67. Tokiomis aplinkybėmis nesuprantama, kaip apeliantai galėjo įgyti kokią nors teisę būti paskirti priskiriant konkrečiam lygiui ar pakopai arba kaip būtų galima sukritikuoti Pirmosios instancijos teismo išvadą, kad jie neįgijo tokios teisės.
68. Iki šiol šio Teisingumo Teismo (arba Pirmosios instancijos teismo ar Tarnautojų teismo) praktikoje nėra pateikta jokių išsamių nuorodų, kas yra įgyta teisė, kurią būtų galima pažeisti Tarnautojų nuostatų pakeitimais. Joje tik pasakyta, kad aplinkybės, nulėmusios tokios teisės atsiradimą, turėjo atsirasti, kai dar buvo taikoma ankstesnė sistema. Komisija priduria, kad ši teisė pagal šią sistemą taip pat turėjo tapti galutinai nustatyta, t. y. nebeturi būti priimtas joks tolesnis sprendimas, pagrįstas diskrecija. Reikėtų su tuo sutikti, nepaisant „potencialios“ įgytos teisės, kurią Teisingumo Teismas nurodė sprendime Spachis, nesusijusiame su taikytinų taisyklių pakeitimu. Nagrinėjamoje byloje 2004 m. gegužės 1 d. buvo likę priimti (arba galbūt nepriimti) nemažai sprendimų ir jais remiantis galėjo būti priskirta skirtingiems lygiams arba pakopoms (arba apskritai galėjo nebūti jokio paskyrimo), net jeigu būtų tebegaliojusi senoji kilimo tarnyboje sistema. Todėl asmenys, kurių padėtis tokia kaip apeliantų, neįgijo jokios teisės būti paskirti priskiriant konkrečiam lygiui ar pakopai.
69. Įdomu pažymėti, kad Tarptautinės darbo organizacijos administracinis tribunolas(26) įgytas teises apibrėžė kur kas tiksliau. Neseniai priimtame sprendime, kuriame remiamasi jo nusistovėjusia praktika nuo 1961 m.(27), šis tribunolas konstatavo: „<...> įgyta teisė pažeidžiama tik kai <...> pakeitimas neigiamai paveikia sutartinių įsipareigojimų pusiausvyrą, pakeisdamas pagrindines darbo sąlygas, dėl kurių pareigūnas (-ė) sutiko su paskyrimu arba kurios vėliau paskatino jį (ją) likti tarnyboje“.
70. Nors Bendrijos pareigūnų ir juos įdarbinusių institucijų nesieja sutartiniai santykiai, formuluotę „pagrindines darbo sąlygas, dėl kurių pareigūnas (-ė) sutiko su paskyrimu arba kurios vėliau paskatino jį (ją) likti tarnyboje“ galima nesunkiai (ir, mano nuomone, naudingai) perkelti į Bendrijos kontekstą. Nagrinėjamoje byloje iš esmės nė vienas iš atitinkamų pareigūnų, kuriems taikoma Tarnybos nuostatų XIII priedo 12 straipsnio 3 dalyje pateikta lentelė, nebuvo sutikęs su paskyrimu iki įsigaliojant šiam priedui. Jie taip pat negalėjo įgyti jokių teisių, kurios būtų suteiktos pagal senuosius Tarnybos nuostatus, remdamiesi klaidingu įsitikinimu (kad ir kaip jis būtų atsiradęs), kad šios nuostatos vis dar yra taikomos.
71. Todėl aš atmesčiau apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antrą dalį.
Trečia dalis: vienodas požiūris
– Skundžiamas sprendimas
72. Pirmojoje instancijoje ieškovai teigė, kad pagal Tarnybos nuostatų XIII priedo 12 straipsnio 3 dalį tos pačios kategorijos asmenys – to paties konkurso laimėtojai – vertinami skirtingai, atsižvelgiant į tai, ar jie buvo įdarbinti iki 2004 m. gegužės 1 d., ar vėliau. Ši data nėra objektyvus diferencijavimo kriterijus, nes paskyrimo diena priklauso nuo neobjektyvių veiksnių, kurių pareigūnas negali kontroliuoti. Vienintelė objektyvi data buvo ta diena, kurią jiems buvo pranešta apie įtraukimą į rezervo sąrašą. Sprendime Monaco(28) Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad vienodo požiūrio principas reikalauja visus konkursą laimėjusius asmenis vertinti vienodai, nepaisant galimo naujų normų priėmimo iki paskiriant kai kuriuos iš jų.
73. Kita pasekmė ieškovų atveju buvo ta, kad jie buvo paskirti į „aukštesnes“ pareigas priskiriant „žemesniam“ lygiui. Net būdami aukštos kvalifikacijos ir turėdami didelę profesinę patirtį jie patyrė diskriminaciją dėl amžiaus, pažeidžiant Tarnybos nuostatų 1 d straipsnį, nes neįgijo tokių pat kilimo tarnyboje perspektyvų kaip kiti, jaunesni, pareigūnai, kurie buvo priskirti tam pačiam lygiui. Be to, kai kuriems iš ieškovų, iki paskyrimo turėjusiems laikinojo tarnautojo arba pagalbinio darbuotojo statusą, buvo suteiktos tos pačios pareigybės ir nustatytos tos pačios ar net aukštesnės pareigos, nors lygis, kuriam jie priskirti, buvo žemesnis.
74. Pirmosios instancijos teismas sprendimo 75–91 punktuose atmetė šį argumentą iš esmės dėl šių toliau pateikiamų motyvų.
75. Bendrasis vienodo požiūrio principas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, nebent tai yra objektyviai pateisinama. Todėl kyla klausimas, ar visi konkursą laimėję asmenys priklauso vienai kategorijai, nepaisant paskyrimo dienos.
76. Kaip buvo matyti iš išdėstytų argumentų, susijusių su įgytomis teisėmis, ieškovai galėjo būti teisėtai skirstomi tik pagal tuos kriterijus, kurie galiojo priimant sprendimą dėl jų paskyrimo. Be to, jie netiesiogiai sutiko, kad naujosios nuostatos jiems yra taikytinos, nes jie reikalauja taikyti Tarnybos nuostatų 1d straipsnį. Tačiau tuos pačius konkursus laimėję asmenys, paskirti iki 2004 m. gegužės 1 d., turėjo būti priskirti lygiui remiantis senaisiais kriterijais, dar galiojusiais jų paskyrimo dieną. Todėl šios dvi grupės negali būti laikomos priklausančiomis tai pačiai asmenų kategorijai.
77. Šis skirtumas patvirtintas Reglamento Nr. 723/2004 37 konstatuojamojoje dalyje, kurioje pažymima, kad pereinamojo laikotarpio nuostatos nepažeidžia tų teisių, kurias darbuotojai pagal Bendrijos sistemos bendrąsias nuostatas įgijo prieš įsigaliojant naujosioms taisyklėms.
78. Mintis, kad visų pareigūnų, įdarbintų po to paties konkurso, situacija yra panaši, sprendime Monaco buvo išdėstyta tik turint tikslą konstatuoti, kad neteisėta taikyti griežtesnes vidaus direktyvas dėl priskyrimo lygiams, kurias pati įdarbinančioji institucija priėmė po to, kai konkursą laimėjęs asmuo buvo įtrauktas į rezervo sąrašą, nors Tarnybos nuostatų priskyrimo lygiams kriterijai nepasikeitė. Mūsų nagrinėjamu atveju būtent teisės aktų leidėjas, įgyvendindamas savo neginčijamą teisę, nusprendė iš dalies pakeisti Tarnybos nuostatų priskyrimo lygiui kriterijus įdarbinant. Teisės aktų leidėjas bet kada turi teisę daryti ateityje įsigaliosiančius Tarnybos nuostatų dalinius pakeitimus, kurie, jo nuomone, atitinka tarnybos interesus, net jei tie daliniai pakeitimai yra ne tokie palankūs(29).
79. Kadangi pareigos, į kurias pareigūnas skiriamas, nustatomos sprendime dėl paskyrimo ir šis sprendimas turi būti grindžiamas nuostatomis, galiojančiomis jo priėmimo dieną, kaip diskriminavimo negalima pripažinti to, kad kai kurie pareigūnai pagal naująsias taisykles buvo priskirti žemesniam lygiui, nors jie buvo paskirti į tą pačią pareigybę, kurią užėmė iki 2004 m. gegužės 1 d. kaip pareigūno statuso neturintys darbuotojai, ir eina tas pačias ar net aukštesnes pareigas nei anksčiau.
80. Galiausiai nėra jokios diskriminacijos dėl amžiaus Tarnybos nuostatų 1d straipsnio prasme, nes naujieji priskyrimo lygiams kriterijai akivaizdžiai nėra susiję su suinteresuotųjų asmenų amžiumi.
– Argumentai
81. Visų pirma apeliantai teigia, kad iš tiesų jie įgijo teisę būti paskirti, priskiriant konkrečiam lygiui (kaip nurodyta dėl šio pagrindo ankstesnės dalies), todėl jie priklauso tai pačiai kategorijai kaip ir tą pačią teisę įgiję asmenys, iš tų pačių rezervo sąrašų paskirti iki 2004 m. gegužės 1 dienos. To negali pakeisti nuostatus iš dalies pakeitusio reglamento 37 konstatuojamoji dalis.
82. Be to, jie teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą, darydamas skirtumą tarp Tarnybos nuostatų ir institucijos vidaus įgyvendinamųjų taisyklių pakeitimų. Sprendimas Monaco nepatvirtina tokio vertinimo, kuris prilygsta pakeitimų, padarytų teisės aktu, pašalinimui iš vienodo požiūrio principo taikymo srities. Tai yra nepriimtinas teisės viršenybės principo pažeidimas. Bendrijos teisės sistemoje vienodo požiūrio principas vienodai taikomas tiek vykdomajai, tiek teisės aktų leidybos, tiek teisminei valdžiai.
83. Iš tiesų Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo, ar visi tą patį konkursą laimėję asmenys sudaro galimą palyginti grupę, kuriai turi būti taikomas vienodas požiūris, ir nesivadovavo savo paties vertinimu, pateiktu sprendime Ryan. Šiame sprendime buvo patvirtinta praktika (nuo kurios nenukrypstama ir sprendime Monaco), pagal kurią i) Bendrijos institucijų diskrecijai keisti Tarnybos nuostatus taikomas vienodo požiūrio principas, ii) akto, kuriuo keičiama, pobūdis neturi jokios reikšmės ir iii) vienodo požiūrio principas reikalauja, kad naujųjų taisyklių įsigaliojimo diena nesukeltų diskriminacijos.
84. Nukrypdamas nuo savo ankstesnės praktikos Pirmosios instancijos teismas nepateikė tinkamų savo sprendimo motyvų. Jis neišnagrinėjo senųjų ir naujųjų taisyklių skirtumų ir galimų naujųjų taisyklių įsigaliojimo datos pateisinimų.
85. Be to, susidaro užburtas ratas teigiant, kad pareigūnai, paskirti iki 2004 m. gegužės 1 d., ir paskirtieji vėliau priskirtini skirtingoms grupėms, nes jiems taikomos skirtingos taisyklės; todėl nėra jokios neteisėtos diskriminacijos.
86. Motyvuose, susijusiuose su diskriminacija dėl amžiaus, taip pat yra teisės klaidų. Draudžiama diskriminacija gali būti ir tiesioginė, ir netiesioginė. Nagrinėjamu atveju diskriminacija buvo netiesioginė, nes pareigūnai, įdarbinti po konkursų, kuriuose buvo reikalaujama profesinės patirties, buvo paskirti priskiriant lygiams, kuriems gali būti priskirti tokios patirties neturintys asmenys.
87. Komisijos nuomone, Pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra grindžiamas prielaida, kad teisės aktų leidėjo nesaisto vienodo požiūrio principas. Tikrasis klausimas yra susijęs su šio principo „taikymu tarp kelių laikotarpių“: ar vienodo požiūrio principą pažeidžia tai, kad pagal nuo tam tikros dienos taikomą naująją taisyklę privatūs asmenys yra vertinami ne taip palankiai nei iki tos dienos? Teismo praktika patvirtina nuomonę, kad taip nėra.
88. Visų pirma, sprendime Belgija prieš Komisiją(30) Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad Komisijos reglamentu nepažeistas nediskriminavimo principas, nors išliko anksčiau patvirtintos pagalbos schemos, o naujoms schemoms įvedama daug griežtesnė sistema. Nors schemos, anksčiau pripažintos suderinamomis, ir schemos, sukurtos pagal naująsias sąlygas, buvo vertinamos nevienodai, toks skirtingas vertinimas buvo objektyviai pagrįstas. Iš Komisijos negalima atimti galimybės įtvirtinti griežtesnes sąlygas, jeigu to reikalauja bendrosios rinkos raida. Be to, Komisija negali vienašališkai esamų pagalbos planų suderinti su naujosiomis sąlygomis, nes tai reikštų, kad reglamentui galėtų būti suteiktas atgalinis veikimas, pažeidžiant teisinio saugumo principą ir teisėtus lūkesčius.
89. Antra, teisės aktų leidėjas turi teisę priimti ateityje įsigaliosiančius Tarnybos nuostatus, kurie būtų ne tokie palankūs pareigūnams, jeigu, jo nuomone, tai atitinka tarnybos interesus(31), o pareigūnai neturi teisės reikalauti išlaikyti pranašumą, kuriuo jie naudojosi tam tikrą laikotarpį(32). Naujosios taisyklės gali būti teisėtai taikomos dėl situacijų, kurios susidarė pagal ankstesnes taisykles, ateityje iškilsiančioms pasekmėms. Be to, pasirinkti konkrečią datą, kaip požiūrio skirtumą pateisinantį kriterijų, leidžiama mažų mažiausiai pagal Vokietijos teismų praktiką, remiantis tuo, kad kitaip negalima pasiekti naująsias taisykles įtvirtinančių teisės aktų tikslų.
90. Reikia pripažinti, jog sprendime Ryan konstatuota, kad įmanoma tokia situacija, kai data, nuo kurios naujieji teisės aktai tampa taikytini, lemia neteisėtą diskriminaciją, tačiau, visų pirma, minima byla buvo susijusi su data, kurios atžvilgiu teisės aktų pakeitimai nedarė įtakos, t. y. išorine data (Audito Rūmų statuso pakeitimo pagal EB sutartį data), o nagrinėjamoji byla susijusi su paties pakeitimo nulemta, t. y. vidine, data, ir, antra, sprendime Ryan dėl nagrinėto pakeitimo situacija, susidariusi pagal ankstesnes taisykles, užuot paprasčiausiai naujai apibrėžus ateityje dėl jos iškilsiančias pasekmes, atgaline data iš naujo priskirta tam tikrai kategorijai. Sprendimas Monaco (dėl kurio teisingumo bet kuriuo atveju Komisija išreiškė tam tikrų abejonių) buvo pagrįstas ne taisykles keičiančios priemonės pobūdžiu, o tuo, kad jas pakeitė ne teisės aktų leidėjas, o pati institucija.
91. Taryba laikosi nuomonės, kad konkursą laimėjusių asmenų, įdarbintų iki 2004 m. gegužės 1 d., padėtis yra kitokia nei asmenų, kurie įdarbinti vėliau, nes juos įdarbinant taikomos skirtingos nuostatos. Naujosios nuostatos buvo priimtos dėl visiškai pagrįstų priežasčių, išdėstytų Reglamento Nr. 723/2004 preambulėje. Pirmosios instancijos teismas nepašalino teisės aktų leidėjo iš vienodo požiūrio principo taikymo srities, o atidžiai nagrinėjo, ar šio principo buvo laikytasi. Sutikti su apeliantų požiūriu faktiškai reikštų sukurti nepateisinamą pareigūnų, įdarbintų nuo 2004 m. gegužės 1 d., diskriminaciją, atsižvelgiant į tai, ar jie laimėjo konkursą, pradėtą iki šios datos, ar po jos. Galiausiai, apeliantų teiginiai dėl diskriminacijos dėl amžiaus yra pagrįsti tvirtinimais, kad turintieji didesnę patirtį būtinai yra vyresni, nors faktiškai tai yra neteisinga.
– Vertinimas
92. Visų pirma manau, kad klausimas dėl vienodo požiūrio nesusijęs su klausimu dėl įgytų teisių. Jeigu visi tam tikrą konkursą laimėję asmenys būtų įgiję sąlyginę teisę būti paskirti priskiriant konkrečiam lygiui, tą iš tiesų būtų galima laikyti bendru veiksniu, leidžiančiu juos priskirti vienai kategorijai, kurios visus narius reikėtų traktuoti vienodai. Vis dėlto padariusi išvadą, kad jie tokios teisės neįgijo, turėčiau pasakyti ir tai, kad šiuo pagrindu apeliantai negali reikalauti vienodo požiūrio, palyginti su kitais pareigūnais, įdarbintais iš tų pačių rezervo sąrašų. Tačiau tai nereiškia, kad jie negali reikalauti vienodo požiūrio, remdamiesi kitais pagrindais.
93. Antra, nepaisydama tokių argumentų ir aplinkybių, kuriais siekiama sprendimą dėl pagrindo, grindžiamo vienodu požiūriu, sieti su sprendimu dėl pagrindo, grindžiamo įgytomis teisėmis, manau, kad, kaip teigia apeliantai, Pirmosios instancijos teismo motyvai yra netinkami.
94. Pirmosios instancijos teismas teisingai teigia, jog vienodo požiūrio principas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, nebent tai yra objektyviai pateisinama, ir teisingai nustato pirmąjį svarbų klausimą, t. y. ar visi konkursą laimėję asmenys priklauso tai pačiai kategorijai, t. y. ar jų padėtis panaši, nepaisant paskyrimo datos (skundžiamo sprendimo 75 ir 76 punktai).
95. Į šį klausimą jis atsako neigiamai remdamasis vieninteliu pagrindu, kad iki 2004 m. gegužės 1 d. paskirti asmenys turėjo būti priskirti lygiui pagal senąsias nuostatas, o paskirtieji šią dieną ar vėliau – pagal naująsias nuostatas (77–80 punktai), ir toliau šią išvadą patvirtina įvairiomis papildomomis aplinkybėmis.
96. Panašu, kad tokia logika sukuriamas užburtas ratas, o tai iš tiesų Komisija, berods, pripažino per teismo posėdį. Kriterijus, kuriuo remiamasi pateisinant dviejų nagrinėjamų grupių priskyrimą skirtingoms kategorijoms, sutampa su tuo kriterijumi, kuris tariamai pažeidžia vienodo požiūrio principą. Tokiu pateisinimu tarsi norima pabrėžti, kad jeigu pagal Bendrijos teisės aktus dvi asmenų kategorijos vertinamos skirtingai, negali būti jokios diskriminacijos, nes dėl skirtingo požiūrio šie asmenys būtinai patenka į skirtingas kategorijas. Tačiau tai, kaip nurodo apeliantai, reiškia, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas nepatenka į vienodo požiūrio principo taikymo sritį, nors pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką taip nėra(33).
97. Manęs taip pat neįtikina kitos aplinkybės, kuriomis Pirmosios instancijos teismas grindžia savo išvadą.
98. Mano nuomone, atsakant i klausimą dėl vienodo požiūrio nėra svarbi nuoroda į įgytas teises, ypač daroma Reglamento Nr. 723/2004 37 konstatuojamojoje dalyje. Bet kuriuo atveju 37 konstatuojamoji dalis yra paties reglamento sudedamoji dalis, todėl ja remdamiesi vėl pateksime į užburtą ratą.
99. Mano nuomone, būdas, kuriuo Pirmosios instancijos teismas atsiriboja nuo ankstesnio savo sprendimo Monaco, yra netinkamas. Nė viename iš šio sprendimo punktų nerasime, kad būtų pasakyta, jog suformuluotas principas (jog neteisėta diskriminacija laikytina tai, kad po to paties konkurso vieni pareigūnai įdarbinti pagal ankstesnes, palankesnes, o kiti – naujas, ne tokias palankias taisykles) apsiriboja tais atvejais, kai naujosios taisyklės yra įdarbinančiosios institucijos priimtos vidaus nuostatos, o pačioms Bendrijos teisės aktų leidėjo priimtoms Tarnybos nuostatų normoms netaikomas. Tokį požiūrį būtų sunku apginti. Vienodo požiūrio principas yra pagrindinis teisės principas, kuris privalo būti gerbiamas priimant bet kurią Bendrijos institucijos priemonę ir bet kokiu lygiu.
100. Mano nuomone, nuoroda į teisės aktų leidėjo teisę bet kada daryti ateityje įsigaliosiančius Tarnybos nuostatų normų dalinius pakeitimus, kurie, jo nuomone, atitinka tarnybos interesus, net jei tie daliniai pakeitimai yra nepalankesni, nėra tinkama. Be jokios abejonės, teisės aktų leidėjas turi tokią teisę, tačiau apeliantai nuo pat pradžių skundėsi ne tuo, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. buvo įvesta nauja kilimo tarnyboje sistema, tačiau tuo, kad iš tų pačių rezervo sąrašų įdarbintiems pareigūnams buvo taikytos dvi skirtingos pereinamojo laikotarpio nuostatų grupės, atsižvelgiant į tai, ar jie buvo įdarbinti iki minėtos datos, ar vėliau.
101. Dėl to, kaip Pirmosios instancijos teismas įvertino ieškovų argumentus, susijusius su diskriminacija dėl amžiaus ir su diskriminacija dėl „skyrimo į žemesnes pareigas“, palyginti su tais lygiais, kuriems kai kurie iš jų buvo priskirti būdami laikinaisiais tarnautojais, manau, kad šie teiginiai yra paprasčiausiai visiškai nesusiję su tuo, ar pagrįstai pagal dvi pereinamojo laikotarpio nuostatų grupes skiriamos dvi pareigūnų, kurių padėtis yra skirtinga, kategorijos, ar, atvirkščiai, pareigūnai, kurių padėtis yra panaši, skiriami nepagrįstai. Todėl, nors ir manau, kad šiame kontekste Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai atmetė šiuos argumentus, tai nedaro jokio poveikio mano nuomonei, kad motyvai dėl skirtingo požiūrio yra netinkami.
102. Dėl analogiškų priežasčių manęs neįtikina Komisijos ir Tarybos pateikti argumentai. Esmė yra ne tai, ar teisės aktų pakeitimai, kuriuose įtvirtinamos naujos taisyklės, taikytinos po tam tikros datos atsirasiančioms situacijoms, gali pažeisti vienodo požiūrio principą, o tai, ar skirtingos pereinamojo laikotarpio nuostatos, kurios reglamentuoja perėjimą nuo senųjų taisyklių prie naujųjų, nagrinėjamoje byloje yra taikomos panašios padėties pareigūnams pažeidžiant šį principą.
103. Toliau pateiksiu šio klausimo vertinimą.
104. Paprastai tą patį konkursą laimėjusių asmenų padėtis yra panaši ir jie turi teisę į vienodą požiūrį. Jeigu Tarnybos nuostatai nebūtų pakeisti, jie visi turėtų teisę būti įdarbinti vienodomis sąlygomis, išskyrus tam tikrą skirstymą, pateisinamą objektyviomis priežastimis, pavyzdžiui, jų ankstesnė profesinė patirtis. Kadangi praktiškai visi asmenys, įtraukti į rezervo sąrašą, negali būti priimti tuo pačiu metu, tai neišvengiamai reiškia, kad ne pagal įgytų teisių, o pagal vienodo požiūrio principą vėliau įdarbinti asmenys turi teisę būti paskirti tomis pačiomis sąlygomis kaip ir įdarbintieji anksčiau. Sakyti, kad tam tikrą dieną nepaskirtų asmenų padėtis objektyviai skiriasi nuo tų, kurie paskirti, ir todėl jie gali būti vertinami skirtingai, reikštų vienodo požiūrio principo taikymą tik tiems, kurie buvo paskirti tą pačią dieną.
105. Skirtingai nei visų pareigūnų, įdarbintų atitinkamai iki 2004 m. gegužės 1 d. ir vėliau, atviros grupės, kiekvienas rezervo sąrašas sudaro uždarą grupę, kurios nariai yra galutinai nustatyti sudarant sąrašą, todėl jie turi teisę į vienodą požiūrį, išskyrus bet kokį vidinį jų diferencijavimą, kurį galima pateisinti objektyviomis priežastimis. Todėl bet kuri nauja taisyklė, daranti poveikį tokiam požiūriui, neturi pažeisti šios vienovės ir lygybės, nesvarbu, ar tai būtų įdarbinančios institucijos vidaus įgyvendinamoji nuostata, ar teisės aktų leidėjo patvirtinta Tarnybos nuostatų norma. Išorinės aplinkybės galbūt galėtų pradinę grupę padalyti į dvi grupes, kurių padėtis nebebūtų panaši, ir todėl lemtų skirtingą vertinimą, tačiau taikytinų taisyklių pasikeitimas pats savaime vienu ypu negali ir atskirti skirtingo požiūrio, ir jį nustatyti nepažeisdamas vienodo požiūrio.
106. Tačiau nagrinėjamoje byloje aptariamas skirstymas yra pagrįstas ne tik konkrečia data, t. y. 2004 m. gegužės 1 d., tačiau ir ryšiu tarp šios datos ir – kiekvienam uždaros grupės, kurią sudaro tam tikrą konkursą laimėję asmenys, nariui – tarnybos pradžios dienos.
107. Tačiau, mano nuomone, nei minėta data, nei nurodytas ryšys tarp datų negali būti objektyvi priežastis skirstyti konkursą laimėjusius asmenis. Atskirų konkursą laimėjusių asmenų, esančių viename rezervo sąraše, įdarbinimo eiliškumas ir laikas gali priklausyti nuo daugybės veiksnių, kurie nėra svarbūs skirstant įdarbinimo sąlygų atžvilgiu, pavyzdžiui, ar yra etatų, kuriems skirta biudžeto lėšų, arba prieš kiek laiko asmuo turi pranešti, kad išeina iš darbovietės. Dėl klausimo, susijusio su įgytomis teisėmis, būtent per teismo posėdį Komisija pabrėžė, kad apeliantai negalėjo įgyti teisės būti paskirti priskiriant konkrečiam lygiui iki 2004 m. gegužės 1 d., nes tuo metu dar reikėjo priimti tolesnius sprendimus, pagrįstus diskrecija. Šiuo požiūriu kai kurie veiksniai, į kuriuos galima atsižvelgti, galėjo būti netgi subjektyvūs. Įdarbinančioji institucija dėl įvairių priežasčių, susijusių su patogumu arba netgi preferencijomis, galėjo paspartinti arba atidėti konkretaus konkursą laimėjusio asmens priėmimą. Apeliantai rėmėsi įrodymais, kad kai kurie konkursus laimėję asmenys, jau dirbantys kaip laikinieji tarnautojai, buvo paskirti pagreitinta tvarka likus kelioms dienoms iki 2004 m. gegužės 1 d., o konkursą laimėję asmenys iš išorės ir pagalbiniai darbuotojai tokios galimybės neturėjo(34). Nematydama reikalo pateikti savo nuomonę dėl tokių įrodymų manau, kad nuostata, kuri palieka galimybę taip savavališkai skirstyti laimėjusius asmenis, kurių padėtis iš esmės panaši, negali būti pripažįstama atitinkančia vienodą požiūrį.
108. Norėčiau pabrėžti, kad neginčiju galimybės, jog teisės aktų leidėjas nuo tam tikros datos įvestų naują kilimo tarnyboje sistemą, pagal kurią nustatomos ne tokios palankios naujų pareigūnų tarnybos pradžios sąlygos.
109. Vis dėlto teisės aktų leidėjas negali taikyti skirtingų pereinamojo laikotarpio nuostatų atskiriems pareigūnams, įdarbintiems po to paties konkurso, surengto pagal senąją kilimo tarnyboje sistemą, nebent tai būtų daroma remiantis objektyviomis priežastimis, kurios kiltų ne iš paties teisės aktų pakeitimo ir kurios nepaliktų įdarbinančiajai institucijai jokios galimybės savavališkai manipuliuoti.
110. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, palaikyčiau apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečią dalį. Šiuo pagrindu skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas, neatsižvelgiant į apeliantų kitų argumentų vertinimą.
Ketvirta dalis: teisėtų lūkesčių pažeidimas – įrodymų iškraipymas
– Skundžiamas sprendimas
111. Pirmojoje instancijoje ieškovai teigė, kad Tarnybos nuostatų XIII priedo 12 straipsnio 3 dalimi buvo pažeisti jų teisėti lūkesčiai pasinaudoti vertinimu, atitinkančiu pranešimuose apie konkursą įtvirtintas sąlygas.
112. Pirmosios instancijos teismas sprendimo 95–99 punktuose atmetė šį argumentą iš esmės dėl šių toliau pateikiamų motyvų.
113. Pareigūnas, siekdamas užginčyti naujos teisės normos teisėtumą, negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, ypač todėl, kad teisės aktų leidėjas turi didelę diskreciją, susijusią su būtinybe reformuoti Tarnybos nuostatus. Šis principas taikomas tik kai iš teisėtų ir patikimų šaltinių Bendrijos administracija dėl tikslios, besąlyginės ir tikrovę atitinkančios informacijos leido atsirasti pagrįstiems pareigūno lūkesčiams. Nagrinėjamos bylos medžiagoje nėra jokių dokumentų, kurie galėtų sukelti teisėtų lūkesčių, kad senieji kriterijai, įdarbinant taikomi priskiriant lygiui, bus išsaugoti. Pranešimuose apie konkursą ir Komisijos laiškuose net buvo nurodyta, kad konkursą laimėjusiems asmenims gali būti pasiūlyta įsidarbinti remiantis naujomis Tarnybos nuostatų normomis. Ieškovai taip pat negali remtis esminiu situacijos, susidariusios galiojant seniesiems Tarnybos nuostatams, pasikeitimu, nes ieškovų įtraukimas į rezervo sąrašą negalėjo jiems suteikti teisės pasinaudoti šia situacija.
– Argumentai
114. Apeliantai teigia, jog nurodydamas, kad bylos medžiagoje nėra jokių dokumentų, kurie galėtų sukelti teisėtų lūkesčių, kad įdarbinant bus išsaugoti senieji kriterijai, taikomi priskiriant lygiui, Pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus. Iš tiesų bylos medžiagoje yra dokumentų, rodančių, kad keturiems apeliantams iš teisėtų ir patikimų šaltinių buvo suteikta tiksli, besąlyginė ir tikrovę atitinkanti informacija, kad paskiriant jie bus priskirti pranešimuose apie konkursą nurodytam arba jam lygiaverčiam lygiui. Tarp šių dokumentų yra raštai dėl pasiūlymo įsidarbinti, išsiųsti ir gauti iki 2004 m. gegužės 1 d., kuriuose nėra jokios užuominos, kad pareigos bus žemesnio lygio darbo užmokesčio ar vyresniškumo požiūriu. Keliems iš kitų apeliantų, kuriems iki šios datos nebuvo pasiūlyta įsidarbinti, nebuvo pateikta jokios informacijos dėl pasiūlymo įsidarbinti, o keli dalyvavo konkursuose, kuriuose net nebuvo užsiminta apie galimus Tarnybos nuostatų pakeitimus.
115. Komisija ir Taryba teigia, pirma, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką(35) privačiam asmeniui negali kilti teisėtų lūkesčių, kad bus išsaugota esama situacija, kurią Bendrijos institucijos gali pakeisti naudodamosi joms suteikta diskrecija.
116. Antra, administracinės valdžios institucijos suteiktos garantijos negali paveikti teisės aktų leidėjo priimtų priemonių teisėtumo. Todėl apeliantų faktiniai reikalavimai, susiję su pagrindu dėl neteisėtumo, nėra svarbūs, o Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai konstatavo, kad bylos medžiagoje nėra jokių dokumentų, kurie galėtų sukelti teisėtų lūkesčių, kad įdarbinant bus išsaugoti senieji kriterijai, taikomi priskiriant lygiui.
117. Trečia, pažadai, kuriais neatsižvelgiama į taikytinas nuostatas, negali sukelti atitinkamo asmens teisėtų lūkesčių(36), todėl netgi ne pačios ginčijamos nuostatos, o paskyrimo teisėtumo atveju pažadu, kuris buvo duotas remiantis nepakeistomis Tarnybos nuostatų sąlygomis, negalima remtis įsigaliojus pakeitimams.
118. Galiausiai Pirmosios instancijos teismas neiškraipė įrodymų. Jo teiginiai tiksliai atspindi, kad atskirų ieškovų situacijos skyrėsi, kiek tai susiję su jiems pateiktomis nuorodomis.
– Vertinimas
119. Neginčijama, kad skirtingiems apeliantams buvo suteikta skirtinga informacija, kuria remdamiesi jie galėjo daryti išvadą, kad bus įdarbinti priskiriant vienam iš lygių, kuriems buvo rengti jų laimėti konkursai. Vis dėlto nematau jokios klaidos Pirmosios instancijos teismo išvadoje dėl to, kad jie neturėjo teisės iš šios informacijos kildinti kokių nors teisėtų lūkesčių, kad ir kokia tiksli, atitinkanti tikrovę ir besąlyginė ši informacija būtų buvusi ir kad ir kokie teisėti bei patikimi būtų buvę jos šaltiniai.
120. Kaip priminė Pirmosios instancijos teismas, privatūs asmenys, siekdami užginčyti naujo teisės akto teisėtumą, negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, ypač srityje, kurioje teisės aktų leidėjas turi didelę diskreciją(37).
121. Be to, turėčiau sutikti su Komisija, kad administracinės valdžios institucijos suteiktos garantijos bet kuriuo atveju negali sukelti teisėtų lūkesčių, kurie apribotų teisės aktų leidėjo veiksmų laisvę. Todėl bet kokie teisėti lūkesčiai, kurie galėtų būti kildinami iš apeliantams suteiktos informacijos, galėtų būti svarbūs tik sprendimų dėl paskyrimo galiojimui arba, kaip teismo posėdyje pažymėjo Komisija, galimam reikalavimui dėl žalos atlyginimo, tačiau ne Tarnybos nuostatų XIII priedo 12 straipsnio 3 dalies teisėtumui.
122. Vis dėlto šių sprendimų galiojimas visų pirma priklauso nuo nuostatos, kuria jie buvo grindžiami ir kurią jie neišvengiamai turi atitikti, teisėtumo. Jeigu, kaip siūlau, ši nuostata yra neteisėta, nes pažeidžia vienodo požiūrio principą, sprendimai dėl paskyrimo bet kuriuo atveju turi būti panaikinti, nepaisant to, ar buvo laikytasi teisėtų lūkesčių, o naujieji sprendimai turi būti priimti, remiantis tinkamu teisiniu pagrindu.
123. Todėl manau, kad negalima sutikti su apeliacinio skundo pirmojo pagrindo ketvirta dalimi.
Penkta dalis: Tarnybos nuostatų 31 straipsnio pažeidimas
– Skundžiamas sprendimas
124. Pirmojoje instancijoje ieškovai teigė, kad XIII priedo 12 straipsnio 3 dalis prieštarauja iš dalies pakeistų Tarnybos nuostatų 31 straipsnio 1 daliai, pagal kurią konkursą laimėję asmenys įdarbinami priskiriant tam lygiui, kuris nurodytas pranešime apie jų laimėtą konkursą. Todėl jie turėjo būti įdarbinti priskiriant šiems lygiams, pakeistiems į naujuosius pereinamuosius lygius pagal XIII priedo 2 straipsnio 1 dalį.
125. Pirmosios instancijos teismas sprendimo 108–116 punktuose atmetė šį argumentą iš esmės dėl šių toliau pateikiamų motyvų.
126. Pagal Tarnybos nuostatų 31 straipsnio 1 dalį konkursą laimėję asmenys paskiriami priskiriant tam lygiui, kuris nurodytas pranešime apie konkursą. Vis dėlto iš motyvacijos, pateiktos nagrinėjant vienodo požiūrio klausimą, matyti, kad Komisijos atliktas laisvų galimų užimti darbo vietų nustatymas ir konkursą laimėjusių asmenų skyrimo į šias darbo vietas sąlygos, kurios buvo nustatytos pagal senųjų Tarnybos nuostatų normas, nebegalėjo galioti po 2004 m. gegužės 1 d., kai įsigaliojo naujoji kilimo tarnyboje sistema.
127. Todėl konkursus laimėjusių asmenų, kurie buvo įtraukti į rezervo sąrašus iki 2004 m. gegužės 1 d., bet paskirti šią dieną ar vėliau, situacija buvo aptarta XIII priedo 12 straipsnio 3 dalyje. Tiesa, kad šioje nuostatoje pateikta lentelė skiriasi nuo šio priedo 2 straipsnio 1 dalyje pateiktos lentelės, pagal kurią ankstesni pareigūnų, įdarbintų iki 2004 m. gegužės 1 d., lygiai pakeičiami naujais pereinamaisiais lygiais. Vis dėlto teisės aktų leidėjas turi teisę daryti ateityje įsigaliosiančių Tarnybos nuostatų normų dalinius pakeitimus, net jei jie yra nepalankesni nei ankstesnės normos.
128. Tokia pereinamojo laikotarpio nuostata jau pagal savo pobūdį nukrypsta nuo tam tikrų taisyklių, kurių taikymui neišvengiamai turi įtakos sistemos pasikeitimas. Šioje byloje ji neperžengia to, kas susiję su asmenų, atrinktų pagal konkursus, prasidėjusius ir pasibaigusius galiojant senosioms nuostatoms, skyrimu pagal naująsias taisykles.
– Argumentai
129. Apeliantai teigia, kad Pirmosios instancijos teismo motyvų, susijusių su Tarnybos nuostatų 31 straipsnio 1 dalimi, vertinimas turi sutapti su motyvų, susijusių su vienodo požiūrio principu, vertinimu. Šį principą atitiktų pereinamojo laikotarpio nuostata, pagal kurią, jeigu vienas ar keli konkretų konkursą laimėję asmenys jau buvo paskirti pagal senuosius kriterijus, šie kriterijai taikomi visiems konkursą laimėjusiems asmenims. Tikslą „leisti palaipsniui pradėti taikyti naująsias taisykles ir priemones“ buvo galima pasiekti suderinant Tarnybos nuostatų XIII priedo 12 straipsnio 3 dalį ir 2 straipsnio 1 dalį. Todėl skundžiamo sprendimo motyvai yra klaidingi.
130. Jie taip pat pažymi, kad iš tikrųjų XIII priedo 12 straipsnio 3 dalis sukelia galutines, o ne laikinas ar laipsniškas pasekmes ir kad sprendime Economidis(38) Tarnautojų teismas nusprendė, kad nė viena iš XIII priedo pereinamojo laikotarpio nuostatų nesusijusi su Tarnybos nuostatų 31 straipsniu.
131. Komisija atsako iš esmės tik dėl dviejų pastarųjų aspektų. Ji teigia, kad sprendimas, priimtas remiantis pereinamojo laikotarpio nuostata, gali turėti galutinių pasekmių ir kad sprendimas Economidis nėra susijęs su Tarnybos nuostatų 31 straipsniu.
132. Taryba teigia, kad apeliantų argumentai grindžiami klaidinga prielaida, jog Tarnybos nuostatų 31 straipsnio 1 dalis yra aukštesnės galios nei XIII priedo 12 straipsnio 3 dalis, – iš tiesų jas sieja lex generalis ir lex specialis ryšys. Kiek tai susiję su motyvų tinkamumu, apeliantai ir vėl painioja Pirmosios instancijos teismo ir teisės aktų leidėjo motyvus, tačiau bet kuriuo atveju XIII priedo 2 straipsnio 1 dalis ir 12 straipsnio 3 dalis reglamentuoja dvi objektyviai skirtingas situacijas – pareigūnų, kurie įgijo teises pagal senuosius Tarnybos nuostatus, ir konkursus laimėjusių asmenų, kurie tokių teisių neįgijo. Dėl sprendimo Economidis Taryba pateikia iš esmės tas pačias pastabas kaip ir Komisija.
– Vertinimas
133. Nors Pirmosios instancijos teismo motyvai šiuo požiūriu yra tiesiogiai pagrįsti jo motyvais dėl vienodo požiūrio ir nors, mano nuomone, pastarieji motyvai yra klaidingi, nesutikčiau su apeliantais, kad atitinkamai negaliojanti yra ir išvada dėl Tarnybos nuostatų 31 straipsnio.
134. Pirmosios instancijos teismas taip pat pateikė nepaneigiamą argumentą, kad įtvirtinus naująją kilimo tarnyboje sistemą iš esmės daugiau nebebuvo įmanoma skirti konkursą laimėjusių asmenų priskiriant juos lygiams, nurodytiems pranešimuose apie konkursą, parengtuose pagal senąją kilimo tarnyboje sistemą. Todėl reikėjo pereinamojo laikotarpio priemonių, o jos buvo priimtos Tarnybos nuostatų XIII priedo 12 straipsnio 3 dalyje. Čia turėčiau sutikti su Taryba, kad Tarnybos nuostatų 31 straipsnį ir XIII priedo 12 straipsnio 3 dalį sieja lex generalis ir lex specialis ryšys.
135. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo dviejų pereinamojo laikotarpio nuostatų, t. y. XIII priedo 2 straipsnio 1 dalies ir 12 straipsnio 3 dalies, neatitikimą, tačiau manė, kad šis neatitikimas yra galimas, turint omenyje teisės aktų leidėjo galimybę priimti naujas ateityje įsigaliosiančias nuostatas. Nors ir nesutikdama su šiuo požiūriu dėl priežasčių, išdėstytų nagrinėjant vienodo požiūrio klausimą, nemanyčiau, kad tai turi kokią nors reikšmę nagrinėjamam klausimui. XIII priedo 2 straipsnio 1 dalis, kuri reglamentuoja senosios kilimo tarnyboje sistemos lygių pakeitimą naujosios sistemos lygiais, nesusijusi su Tarnybos nuostatų 31 straipsniu, kuris reglamentuoja, kokiam lygiui, skiriant į pareigas, priskiriami atvirą konkursą laimėję asmenys.
136. Dėl dviejų antraeilių klausimų Komisija yra teisi teigdama, kad pereinamojo laikotarpio nuostatos gali turėti galutinių pasekmių ir kad iš sprendimo Economidis yra aišku, jog visos faktinės bylos aplinkybės atsirado po 2004 m. gegužės 1 d., todėl Tarnautojų teismo teiginys turi būti aiškinamas būtent šiame kontekste (bet kuriuo atveju jo negalima aiškinti pažodžiui, nes XIII priedo 12 straipsnio 1 dalis aiškiai daro poveikį Tarnybos nuostatų 31 straipsnio 2 ir 3 dalims).
137. Todėl atmesčiau apeliacinio skundo pirmojo pagrindo penktą dalį.
Šešta dalis: Tarnybos nuostatų 5 bei 7 straipsnių ir lygiavertiškumo principo pažeidimas
– Skundžiamas sprendimas
138. Pirmojoje instancijoje ieškovai teigė, kad Tarnybos nuostatų XIII priedo 12 straipsnio 3 dalimi pažeistas pareigų ir lygio lygiavertiškumo principas ir tos pačios pareigų grupės pareigūnų įdarbinimo ir kilimo tarnyboje sąlygų tapatumo principas, kurie įtvirtinti nuostatų 5 ir 7 straipsniuose.
139. Pirmosios instancijos teismas sprendimo 124–132 punktuose atmetė šį argumentą iš esmės dėl šių toliau pateikiamų motyvų.
140. Kaip matyti iš reikalavimo, susijusio su vienodu požiūriu, vertinimo, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas tos pačios pareigų grupės pareigūnų įdarbinimo ir kilimo tarnyboje sąlygų tapatumo principas. Įdarbintiesiems iki 2004 m. gegužės 1 d. ir nuo šios datos buvo taikomos skirtingos nuostatos. XIII priedas ir ypač jo 4 straipsnio n punktas(39) ir 12 straipsnio 3 dalis yra lex specialis, tam tikrą laikotarpį turintis viršenybę prieš Tarnybos reglamento 5 ir 7 straipsnių nuostatas.
– Argumentai
141. Apeliantai teigia, kad motyvų, susijusių su šiuo reikalavimu, vertinimas turi sutapti su motyvų, susijusių su vienodo požiūrio principu, vertinimu. Be to, jeigu būtų laikomasi Pirmosios instancijos teismo logikos, tai reikštų, kad pereinamojo laikotarpio nuostata galima numatyti išimtį iš bet kokio bendrojo teisės principo, o tai akivaizdžiai absurdiška. Nagrinėjamas lygiavertiškumo principas yra pagrindinis principas, kurį reikia gerbti.
142. Komisija ir Taryba iš esmės teigia, kad iš skundžiamo sprendimo yra akivaizdu, jog Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad Tarnybos nuostatų 5 ir 7 straipsnių buvo visiškai laikomasi įtvirtinant pereinamojo laikotarpio nuostatas, kurios laikinai turėjo viršenybę prieš tam tikras Tarnybos nuostatų normas.
– Vertinimas
143. Šiuo atveju vėl nepritariu apeliantų tvirtinimams, kad išvada šiuo klausimu turi sutapti su motyvų, susijusių su vienodo požiūrio principu, vertinimu. Pirmosios instancijos teismo išvada taip pat pagrįsta ir kitokiais motyvais, kurie, kaip nurodo Komisija ir Taryba, yra tinkami. Nagrinėjama pereinamojo laikotarpio nuostata yra lex specialis, laikinai turinti viršenybę prieš Tarnybos nuostatų 5 ir 7 straipsnius – lex generalis. Dėl apeliantų siekiamo parodyti reductio ad absurdum akivaizdu, kad XIII priedo 12 straipsnio 3 dalyje niekaip nenukrypstama nuo lygiavertiškumo ar pareigų ir lygio atitikties principo, o paprasčiausiai laikinai įtvirtinami nauji lygiavertiškumo nustatymo kriterijai, labiau atitinkantys naująją kilimo tarnyboje sistemą.
144. Todėl atmesčiau apeliacinio skundo pirmojo pagrindo paskutinę dalį.
Antrasis apeliacinio skundo pagrindas: gero administravimo, skaidrumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, sąžiningumo, vienodo požiūrio ir nediskriminavimo, taip pat pareigų ir lygio lygiavertiškumo principų pažeidimas
– Skundžiamas sprendimas
145. Pirmojoje instancijoje ieškovai teigė, kad patys ginčijami sprendimai, o ne nuostata, kuria jie buvo grindžiami, pažeidė gero administravimo, skaidrumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, vienodo požiūrio ir nediskriminavimo, pareigų ir lygio lygiavertiškumo, sąžiningumo ir rūpinimosi pareigūnų interesais reikalavimus.
146. Pirmosios instancijos teismas sprendimo 147–155 punktuose atmetė šį pagrindą iš esmės dėl šių toliau pateikiamų motyvų.
147. Ieškovai tik pradėję eiti pareigas buvo tiesiogiai informuoti apie naują priskyrimo lygiui sistemą ir įdarbinant priskiriamą žemesnį lygį, palyginti su nurodytuoju pranešimuose apie konkursą. Be to, daugelyje ginčijamų sprendimų nėra jokios nuorodos į Tarnybos nuostatų XIII priedo 12 straipsnio 3 dalį, nors įdarbinant priskirtas lygis buvo nustatytas remiantis būtent šia nuostata.
148. Tačiau nors tai gali būti argumentas grindžiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, jis negali pats savaime padaryti ginčijamų sprendimų neteisėtų. Individualios priemonės teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jį priimant buvusias faktines ir teisines aplinkybes(40). Kadangi nė vienas iš ginčijamų sprendimų nebuvo priimtas iki 2004 m. gegužės 1 d., Komisija priskirti ieškovus lygiams galėjo tik pagal Tarnybos nuostatų XIII priedo 12 straipsnio 3 dalį, kurios neteisėtumas nebuvo įrodytas. Atsižvelgiant į tai, bet kokie pažeidimai, kuriuos Komisija galėjo padaryti pažeisdama ieškovų nurodytus principus, negali turėti jokio poveikio pačiam ieškovų priskyrimo lygiui teisėtumui.
149. Konkrečiai kalbant, net jeigu Komisija, pažeisdama nediskriminavimo principą, suteikė pirmenybę tam tikriems konkursą laimėjusiems asmenims juos įdarbindama iki 2004 m. gegužės 1 d., tai negali turėti įtakos ginčijamų sprendimų teisėtumui. Vienodo požiūrio principas turi būti derinamas su teisėtumo principu: niekas negali remtis neteisėtu veiksmu, atliktu kito asmens naudai, kad palaikytų savo reikalavimus(41).
– Argumentai
150. Apeliantai teigia, kad jų antrojo pagrindo atmetimui pirmojoje instancijoje negali būti pritarta, jeigu būtų nustatyta, kad, kaip jie teigia, Tarnybos nuostatų XIII priedo 12 straipsnio 3 dalis yra neteisėta.
151. Dėl klausimo, susijusio su pirmenybės tam tikriems konkursą laimėjusiems asmenims suteikimu įdarbinant iki 2004 m. gegužės 1 d.(42), apeliantai teigia, kad jų tvirtinimai yra susiję ne su tuo, kad šių asmenų įdarbinimas buvo neteisėtas, o su tuo, kad nesuteikus apeliantams tokios pačios galimybės buvo pažeistas vienodo požiūrio principas. Todėl Pirmosios instancijos teismas nepateikė tinkamų savo išvados motyvų.
152. Dėl pareigos rūpintis pareigūnų interesais apeliantai teigia, kad jie buvo paskirti į pareigas atsižvelgiant į jų nuopelnus, tačiau mokant mažesnį darbo užmokestį nei tas, kuris jiems buvo nurodytas vykstant įdarbinimo procedūrai, kad keli iš apeliantų iki paskyrimo pareigūnais ir po jo vykdė tas pačias užduotis ir kad du iš jų, būdami laikinaisiais tarnautojais, netgi buvo priskirti naujam lygiui pagal Tarnybos nuostatų XIII priedo 2 straipsnio 1 dalį, o po to „paskirti į žemesnes pareigas“ skyrimo pareigūnais metu priskiriant juos lygiui, nustatytam pagal to paties priedo 12 straipsnio 3 dalį. Taip institucija pažeidžia savo pareigą rūpintis pareigūnų interesais, kuri reiškia, kad pareigūno darbo užmokestis neturi sumažėti dėl asmeninių nuopelnų paskyrus jį į aukštesnes pareigas(43). Pirmosios instancijos teismas nepaisė šio principo, kai pripažino, kad jo laikėsi Komisija.
153. Komisija teigia, kad skundžiamo sprendimo motyvuose tinkamai įvertinti visi argumentai ir kad sprendimas Da Silva nėra svarbus, nes susijęs su pareigūnu, kuris jau buvo paskirtas iki 2004 m. gegužės 1 d. ir todėl buvo įgijęs teises pagal ankstesnes nuostatas. Pirmosios instancijos teismas nemanė, kad kurie nors asmenys prioriteto tvarka buvo įdarbinti neteisėtai; jo teiginiai šiuo klausimu akivaizdžiai buvo pagrįsti vien hipoteze.
154. Taryba nepateikia jokių argumentų dėl šio apeliacinio skundo pagrindo, kuris susijęs tik su Komisijos sprendimų teisėtumu.
– Vertinimas
155. Manau, kad bet kuriuo atveju šis antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra perteklinis arba nesvarbus. Tarnybos nuostatų XIII priedo 12 straipsnio 3 dalis yra galiojanti arba turi būti pripažinta neteisėta, nes prieštarauja vienodo požiūrio principui. Jeigu ji galioja, Komisija privalėjo paskirti apeliantus pagal jos nuostatas, ir tiek, kiek nėra teigiama, kad pati 12 straipsnio 3 dalis prieštarauja principams, kuriais remiamasi nagrinėjamoje byloje, šiais principais negalima remtis reikalaujant, kad Komisija priimtų sprendimus, prieštaraujančius šioms nuostatoms. Ją pripažinus neteisėta, bet kuriuo atveju turi būti panaikinti jos pagrindu priimti sprendimai dėl paskyrimo ir priimti nauji sprendimai, atitinkantys vienodo požiūrio principą. Be abejonės, naujieji sprendimai turi atitikti visus principus, kuriais remiamasi šiame apeliacinio skundo pagrinde, tačiau šiuo požiūriu nėra svarbu, ar minėtų principų buvo laikomasi pirmuosiuose sprendimuose.
156. Tiesa, kad, kaip nurodė Pirmosios instancijos teismas, apeliantai galėjo (arba iš tiesų tebegali iki šiol) atskirai reikalauti žalos atlyginimo, remdamiesi tuo, kad nesilaikyta bent kelių jų nurodytų principų, net jeigu patys sprendimai dėl paskyrimo ir nuostata, kuria jie grindžiami, yra teisėti. Tačiau toks reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra nurodytas jų ieškinyje pirmojoje instancijoje, taigi ir apeliaciniame skunde. Apeliantų reikalavimai dėl karjeros atkūrimo ir dėl delspinigių priklauso tik nuo sprendimų dėl jų paskyrimo panaikinimo.
157. Todėl aš atmesčiau antrąjį apeliacinio skundo pagrindą kaip nesvarbų.
Procesinės pasekmės
158. Darau išvadą kad Tarnybos nuostatų XIII priedas prieštarauja vienodo požiūrio principui tiek, kiek jame numatyta dvi skirtingas pereinamojo laikotarpio nuostatų grupes – 2 straipsnio 1 dalį ir 12 straipsnio 3 dalį – taikyti vieną ir tą patį atvirą konkursą laimėjusiems asmenims, remiantis priežastimis, kurios nėra objektyvios, nes skirstymą pagrindžiantis kriterijus iš dalies įtvirtintas pačiose minėtose nuostatose ir iš dalies gali būti keičiamas, atsižvelgiant į įdarbinančiosios institucijos diskreciją.
159. Todėl skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas tiek, kiek jame padaryta teisės klaida, darant priešingą išvadą.
160. Atitinkamai turi būti panaikinti ginčijami sprendimai tiek, kiek jie yra pagrįsti neteisėtai diskriminacinėmis Tarnybos nuostatų XIII priedo normomis. Šiuo tikslu nėra būtina grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui.
161. Vis dėlto kyla klausimas dėl reikalavimų, susijusių su karjeros atkūrimu ir delspinigiais, dėl kurių Pirmosios instancijos teismas nepriėmė sprendimo.
162. Kiek tai susiję su reikalavimu, kad Komisijai būtų nurodyta atkurti apeliantų karjerą, pagal nusistovėjusią teismo praktiką Bendrijos teismai neturi kompetencijos duoti tokius nurodymus institucijoms(44).
163. Tačiau pagal EB 233 straipsnio pirmąją pastraipą panaikinus ginčijamus sprendimus mano siūlomu pagrindu Bendrijos teisės aktų leidėjas turi imtis būtinų priemonių, kad būtų įtvirtintas vienodas požiūris į pareigūnus, įdarbintus remiantis tuo pačiu konkursu, o Komisija turi iš naujo įvertinti apeliantų priskyrimą lygiui nuo atitinkamos jų paskyrimo datos. Vis dėlto Teisingumo Teismas turi teisę nurodyti delspinigių normą, kuri būtų taikoma už darbo užmokesčio įsiskolinimą, apeliantų atžvilgiu galintį atsirasti dėl tokio naujo vertinimo(45). Šiame kontekste būtų visiškai tinkama nurodyti Europos centrinio banko nustatytą normą.
Bylinėjimosi išlaidos
164. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Apeliantai prašė priteisti išlaidas ir, mano nuomone, turėtų laimėti bylą. Todėl Komisija turėtų padengti bylinėjimosi išlaidas tiek pirmojoje, tiek apeliacinėje instancijoje. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalį Taryba, t. y. į bylą įstojusi šalis, padengia savo išlaidas abiejose instancijose.
Išvada
165. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, manau, kad Teisingumo Teismas turėtų:
– panaikinti 2007 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Centeno Mediavilla ir kiti prieš Komisiją, T‑58/05 tiek, kiek jame konstatuota, kad pereinamojo laikotarpio nuostatos, kuriomis grindžiami ginčijami sprendimai, atitinka vienodo požiūrio principą,
– panaikinti ginčijamus sprendimus tiek, kiek juose apeliantai priskirti lygiams remiantis šiomis pereinamojo laikotarpio nuostatomis,
– nurodyti, kad nuo bet kokio darbo užmokesčio įsiskolinimo, kuris gali atsirasti dėl tokio panaikinimo, nuo tokio įsiskolinimo atsiradimo dienos apeliantams mokėtini delspinigiai pagal Europos centrinio banko nustatytą normą,
– nurodyti Komisijai padengti bylinėjimosi pirmojoje ir apeliacinėje instancijose išlaidas, išskyrus Tarybos bylinėjimosi išlaidas, kurias padengia pati Taryba.