Byla C‑443/06

Erika Waltraud Ilse Hollmann

prieš

Fazenda Pública

(Supremo Tribunal Administrativo prašymas priimti prejudicinį sprendimą )

„Tiesioginiai mokesčiai – Nekilnojamojo turto vertės prieaugio apmokestinimas – Laisvas kapitalo judėjimas – Apmokestinimo bazė – Diskriminacija – Mokesčių sistemos darnumas“

Sprendimo santrauka

1.        Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Ribos

(EB 234 straipsnis)

2.        Bendrijos teisė – Principai – Vienodas požiūris – Diskriminacija dėl pilietybės

(EB 7 ir EB 56 straipsniai)

3.        Laisvas kapitalo judėjimas – Apribojimai – Mokesčių teisės aktai

(EB 56 straipsnis)

1.        Nors pagal EB 234 straipsnį pradėtoje procedūroje Teisingumo Teismas negali priimti sprendimo dėl vidaus teisės normų suderinamumo su Bendrijos teise, nes šias normas turi aiškinti nacionaliniai teismai, Teisingumo Teismas gali jiems pateikti visapusį Bendrijos teisės išaiškinimą, kuris jiems leistų įvertinti tokių normų suderinamumą su Bendrijos teise.

(žr. 18 punktą)

2.        EB 12 straipsnis atskirai taikomas tik Bendrijos teisės reglamentuojamose situacijose, kurioms EB sutartis nenumato konkrečių nediskriminavimo taisyklių. Tačiau būtent EB 56 straipsnyje yra numatyta speciali nediskriminavimo taisyklė laisvo kapitalo judėjimo srityje.

(žr. 28–29 punktus)

3.        EB 56 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis tokį nacionalinės teisės aktą, kuris prieaugį, atsirandantį vienos valstybės narės rezidentui perleidus kitoje valstybėje narėje esantį nekilnojamąjį turtą, apmokestina didesniu mokesčio tarifu, nei būtų taikomas prieaugiui, kurį, vykdydamas tokį patį sandorį, gauna valstybės, kurioje yra šis nekilnojamasis turtas, rezidentas.

Toks reglamentavimas yra EB 56 straipsnio draudžiamas kapitalo judėjimo apribojimas, nes dėl jo kapitalo pervedimas tampa mažiau patrauklus ne rezidentams ir kartu jie atgrasomi investuoti į nekilnojamąjį turtą atitinkamoje valstybėje narėje bei atlikti su šiomis investicijomis susijusius sandorius, kaip antai parduoti nekilnojamąjį turtą.

Kadangi nagrinėjamas apmokestinimas yra susijęs tik su viena mokesčių mokėtojų, nesvarbu, ar tai būtų rezidentai, ar ne rezidentai, pajamų kategorija, kadangi jis susijęs su abiem mokesčių mokėtojų kategorijomis ir valstybė narė, kurioje gaunamos apmokestinamosios pajamos, visada yra atitinkama valstybė narė, objektyviai neegzistuoja jokio situacijos skirtumo, kuris pateisintų skirtingą mokestinį vertinimą abiejų kategorijų mokesčių mokėtojų prieaugių apmokestinimo atveju.

(žr. 39–40, 50, 53–54, 61 punktus ir rezoliucinę dalį)