Language of document : ECLI:EU:C:2018:929

Byla C–713/17

Ahmad Shah Ayubbi

prieš

Bezirkshauptmannschaft Linz-Land

(Landesverwaltungsgericht Oberösterreich prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2011/95/ES – Reikalavimai, susiję su tarptautinės apsaugos pobūdžiu – Pabėgėlio statusas – 29 straipsnis – Socialinis aprūpinimas – Skirtingas vertinimas – Teisę laikinai gyventi šalyje turintys pabėgėliai“

Santrauka – 2018 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

1.        Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Pabėgėlio statusas ar papildomos apsaugos statusas – Direktyva 2011/95 – Socialinis aprūpinimas – Nacionalinės teisės nuostata, kurioje numatyta, kad pabėgėliams, turintiems teisę laikinai gyventi valstybėje narėje, yra suteikiamos socialinės paramos išmokos, kurios yra mažesnės už išmokas, skiriamas tos valstybės narės piliečiams ir teisę nuolat gyventi toje valstybėje narėje turintiems pabėgėliams – Nepriimtinumas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 29 straipsnis)

2.        Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Pabėgėlio statusas ar papildomos apsaugos statusas – Direktyva 2011/95 – Socialinis aprūpinimas – Nacionalinės teisės nuostata, kurioje numatyta, kad pabėgėliams, turintiems teisę laikinai gyventi valstybėje narėje, yra suteikiamos socialinės paramos išmokos, kurios yra mažesnės už išmokas, skiriamas tos valstybės narės piliečiams ir teisę nuolat gyventi toje valstybėje narėje turintiems pabėgėliams – Galimybė nacionaliniuose teismuose remtis tuo, jog minėta teisės nuostata yra nesuderinama su Sąjungos teise

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 29 straipsnis)

1.      2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 29 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurioje numatyta, kad pabėgėliams, turintiems teisę laikinai gyventi valstybėje narėje, yra suteikiamos socialinės paramos išmokos, kurios yra mažesnės už išmokas, skiriamas tos valstybės narės piliečiams ir teisę nuolat gyventi toje valstybėje narėje turintiems pabėgėliams. Nacionaliniuose teismuose pabėgėlis gali remtis tuo, jog tokia teisės nuostata, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, yra nesuderinama

Šiuo klausimu svarbu pabrėžti, kad tai, jog tos pačios direktyvos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarptautinės apsaugos gavėjams suteikiama „būtina“ socialinė parama, nereiškia, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė leisti valstybėms narėms suteikti pabėgėliams tokias socialines išmokas, kurios, valstybių narių manymu, būtų pakankamos jų poreikiams patenkinti, tačiau kurios būtų mažesnės už tų valstybių narių piliečiams suteikiamas socialines išmokas. Darytina išvada, kad socialinių išmokų, kurias pabėgėliams skiria tokį statusą apibrėžtam ar neapibrėžtam laikotarpiui suteikusi valstybė narė, dydis turi būti toks pat kaip ir šios valstybės narės piliečiams skiriamų išmokų dydis (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 1 d. Sprendimo Alo ir Osso, C‑443/14 ir C‑444/14, EU:C:2016:127, 48 ir 50 punktus). Nacionalinio režimo principu, kuris taikomas ir pabėgėliams, negalima suabejoti remiantis Direktyvos 2011/95 24 straipsniu, pagal kurį valstybėms narėms leidžiama išduoti pabėgėliams leidimą laikinai gyventi šalyje, kuris prireikus galiotų trejus metus.

Šios išvados negali paneigti argumentas, jog tokia teisės nuostata, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, yra suderinama su Direktyvos 2011/95 29 straipsnio 1 dalimi, nes kelerius metus valstybėje narėje gyvenančių pabėgėlių padėtis objektyviai skiriasi nuo pabėgėlių, kurie neseniai atvyko į tos valstybės narės teritoriją ir kuriems labiau reikia konkrečios paramos, padėties.

(žr. 21, 25, 26, 30, 35 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.      su Direktyvos 2011/95 29 straipsnio 1 dalimi, siekdamas, kad nebūtų apribotos jo teisės, suteikiamos pagal šią teisės nuostatą.

Nors pagal Direktyvos 2011/95 29 straipsnio 1 dalį valstybėms narėms suteikta tam tikra diskrecija visų pirma nustatant, jų nuomone, būtinos socialinės paramos dydį, vis dėlto aišku, kad šia nuostata vienareikšmiškai yra nustatytas kiekvienai valstybei narei įpareigojimas tiksliai ir besąlygiškai pasiekti rezultatų, t. y. užtikrinti, jog visiems pabėgėliams, kuriems ši valstybė narė suteikia apsaugą, būtų suteikiama tokia pati socialinė parama kaip ir šalies piliečiams.

(žr. 38, 41 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)