Byla T‑335/08

BNP Paribas ir Banca Nazionale del Lavoro SpA (BNL)

prieš

Europos Komisiją

„Valstybės pagalba – Italijos valdžios institucijų priemonės, taikomos kai kuriems restruktūrizuotiems bankams – Turto mokestinės vertės koregavimo tvarka – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažinta nesuderinama su bendrąja rinka ir nurodyta ją susigrąžinti – Ieškinys dėl panaikinimo – Konkreti sąsaja – Priimtinumas – Valstybės pagalbos sąvoka – Nauda – Selektyvus pobūdis – Pareiga motyvuoti“

Sprendimo santrauka

1.      Ieškinys dėl panaikinimo – Fiziniai ar juridiniai asmenys – Tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję aktai – Komisijos sprendimas, kuriuo draudžiama sektorinės pagalbos schema – Įmonės, kuriai pagal šią schemą buvo suteikta individuali pagalba, turinti būti susigrąžinta, ieškinys – Priimtinumas

(EB 230 straipsnio 4 pastraipa)

2.      Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Komisijos sprendimas valstybės pagalbos srityje

(EB 253 straipsnis)

3.      Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Priemonės selektyvus pobūdis – Nukrypimas nuo bendros mokesčių sistemos

(EB 87 straipsnio 1 dalis)

4.      Valstybių teikiama pagalba – Komisijos tyrimas – Suinteresuotųjų asmenų pastabų nebuvimas – Poveikio Komisijos sprendimo galiojimui nebuvimas

(EB 88 straipsnio 2 dalis)

1.      Kitas fizinis ar juridinis asmuo nei tas, kuriam skirtas sprendimas, gali tvirtinti, kad šis aktas yra konkrečiai su juo susijęs, tik jei sprendimas turi jam įtakos dėl tam tikrų jam būdingų savybių arba dėl tam tikros faktinės situacijos, kuri jį išskiria iš visų kitų asmenų ir todėl jį individualizuoja taip pat kaip ir sprendimo adresatą. Todėl iš principo nepriimtinas įmonės pareikštas ieškinys dėl Komisijos sprendimo, kuriuo draudžiama sektorinės pagalbos schema, panaikinimo, jeigu ji susijusi su šiuo sprendimu tik dėl priklausymo atitinkamam sektoriui ir dėl to, kad potencialiai galėjo gauti naudos iš minėtos schemos. Toks sprendimas šiai įmonei yra bendrojo pobūdžio priemonė, kuri taikoma objektyviai apibrėžtoms situacijoms ir sukelia teisines pasekmes bendrai ir abstrakčiai numatytai asmenų kategorijai.

Tačiau įmonė, kuri susijusi su nagrinėjamu sprendimu ne vien kaip atitinkamo sektoriaus įmonė, potencialiai galinti gauti naudos iš pagalbos schemos, bet ir kaip pagal šią schemą suteiktos individualios pagalbos, kurią Komisija nurodė susigrąžinti, faktinė gavėja, yra kitokioje padėtyje. Komisijos sprendimas yra su ja konkrečiai susijęs ir jos pareikštas ieškinys dėl šio sprendimo yra priimtinas.

(žr. 64–66 punktus)

2.      Klausimas, ar teisės akto motyvai atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant ne tik į jų formuluotę, bet ir į kontekstą bei visas atitinkamą klausimą reglamentuojančias teisės taisykles.

Komisija, kiek tai susiję visų pirma su sprendimų, kuriuos ji priima siekdama užtikrinti konkurencijos taisyklių taikymą, motyvais, nėra įpareigota aptarti visų fakto ir teisės klausimų bei argumentų, dėl kurių priėmė tokį sprendimą. Vis dėlto pagal EB 253 straipsnį ji turi bent nurodyti faktus ir argumentus, turinčius esminę reikšmę jos sprendimo turiniui, kurie leistų Bendrijos teismams ir suinteresuotosioms šalims susipažinti su sąlygomis, kuriomis ji taikė Sutartį.

(žr. 93–94 punktus)

3.      Vienas iš EB 87 straipsnio 1 dalyje pavartotos valstybės pagalbos sąvokos požymių yra specifiškumas arba, kitaip tariant, selektyvus pobūdis. EB 87 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad aptariama priemonė sudarytų palankesnes sąlygas „tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai“, palyginti su kitomis įmonėmis, kurių faktinė ir teisinė padėtis šia priemone siekiamo tikslo atžvilgiu yra panaši.

Taikant EB 87 straipsnį neturi reikšmės tai, ar numanomo priemonės gavėjo padėtis pagerėjo, ar pablogėjo, palyginti su anksčiau buvusia teisine padėtimi, arba, atvirkščiai, per tam tikrą laiką nepasikeitė. Reikia tik nustatyti, ar tam tikroje teisės sistemoje tikslo požiūriu valstybės priemonė gali sudaryti palankesnes sąlygas tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai EB 87 straipsnio 1 dalyje pavartota prasme, palyginti su kitomis panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje esančiomis įmonėmis.

Referencinio pagrindo nagrinėjant priemonės selektyvų pobūdį nustatymas yra ypač svarbus mokesčių priemonių atveju, nes pats pranašumo egzistavimas gali būti nustatytas tik lyginant su vadinamuoju „įprastu“ apmokestinimu, t. y. apmokestinimu, paprastai taikomu įmonėms, kurios, atsižvelgiant į ginčijama tvarka siekiamą tikslą, yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje palyginti su įmonėmis, besinaudojančiomis šia tvarka. Be to, toks atleistų nuo įprasto mokesčio įmonių ekonominis pranašumas negali būti ginčijamas teigiant, kad kitos bendrovės atleistos nuo šio mokesčio kitais pagrindais. Taigi ta aplinkybė, kad, be nagrinėjamos tvarkos, yra daug kitų įprasto apmokestinimo išimčių, nepaneigia išvados, kad ši tvarka faktiškai yra išimtinio pobūdžio.

Nagrinėdama pagalbos schemą nuostatų dėl valstybės pagalbos atžvilgiu Komisija atlieka objektyvų vertinimą. Kad nustatytų, ar aptariama schema suteikia objektyvų ekonominį pranašumą, palyginti su apmokestinimu, kurio išimtis ji yra ir kuris paprastai būtų taikomas nesant šios schemos, Komisija privalo nagrinėti šią schemą objektyviai. Komisija neturi analizuoti subjektyvių pasirinkimų, kuriuos galėjo padaryti šia schema besinaudojančios įmonės, jeigu jos nebūtų.

(žr. 160–162, 169, 187, 204 punktus)

4.      Pagal EB 88 straipsnio 2 dalį Komisija įpareigojama prieš priimant sprendimą susipažinti su suinteresuotųjų šalių pastabomis. Tačiau nesant tokių pastabų jai nedraudžiama padaryti išvadą, kad pagalba nesuderinama su bendrąja rinka. Visų pirma Komisijai negalima priekaištauti, kad neatsižvelgė į galimas faktines ir teisines aplinkybes, kurios galėjo, bet nebuvo jai pateiktos per administracinę procedūrą, nes ji nėra įpareigota savo iniciatyva ir remdamasi spėjimais nustatyti, kokios aplinkybės jai galėjo būti nurodytos.

(žr. 188 punktą)