Language of document : ECLI:EU:T:2013:521

BENDROJO TEISMO (apeliacinių skundų kolegija) NUTARTIS

2013 m. rugsėjo 16 d.

Byla T‑31/13 P

Vincent Bouillez

prieš

Europos Sąjungos Tarybą

„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – 2007 m. pareigų paaukštinimo procedūra – Sprendimas nepaaukštinti apelianto pareigų priskiriant prie AST 7 lygio – Pareiga motyvuoti – SESV 266 straipsnis – Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis – Motyvų prieštaringumas – Nuopelnų palyginimas – Iš dalies akivaizdžiai nepriimtinas ir iš dalies akivaizdžiai nepagrįstas apeliacinis skundas“

Dalykas:      Apeliacinis skundas dėl 2012 m. lapkričio 14 d. Europos Sąjungos tarnautojų teismo (trečioji kolegija) sprendimo Bouillez prieš Tarybą (F‑75/11, dar nepaskelbtas Rinkinyje) panaikinimo.

Sprendimas:      Atmesti apeliacinį skundą. Vincent Bouillez padengia savo ir Europos Sąjungos Tarybos bylinėjimosi šioje instancijoje išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnų ieškiniai – Pagrindai – Motyvų nebuvimas arba stoka – Pagrindas, kuris skiriasi nuo pagrindo dėl turinio teisėtumo

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antra pastraipa)

2.      Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Kandidato, kurio pareigos nebuvo paaukštintos, skundas – Sprendimas atmesti – Pareiga motyvuoti – Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 25, 45 straipsniai ir 90 straipsnio 2 dalis)

3.      Apeliacinis skundas – Pagrindai – Klaidingas faktinių aplinkybių vertinimas – Nepriimtinumas – Bendrojo Teismo atliekama įrodymų vertinimo kontrolė – Netaikymas, išskyrus iškraipymo atvejį

(SESV 257 straipsnio 3 dalis; Teisingumo Teismo statuto I priedo 11 straipsnio 1 dalis)

4.      Pareigūnai – Pareigų paaukštinimas – Administracijos diskrecija – Teisminė kontrolė – Ribos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnis)

1.      Pareiga motyvuoti yra esminis procedūrinis reikalavimas ir jį reikia skirti nuo klausimo dėl motyvavimo pagrįstumo, kuris yra susijęs su ginčijamo akto turinio teisėtumu. Kaltinimai ir argumentai, kuriais siekiama ginčyti minėto akto pagrįstumą, nagrinėjant pagrindą, susijusį su motyvavimo nebuvimu ar stoka, yra netinkami.

(žr. 20 punktą)

Nuoroda:

Bendrojo Teismo praktika: 2012 m. sausio 18 d. Sprendimo Djebel – SGPS prieš Komisiją, T‑422/07, 54 punktas ir nurodyta teismo praktika.

2.      Paskyrimų tarnyba neturi motyvuoti sprendimų nepaaukštinti pareigų. Tačiau ji turi motyvuoti sprendimus atmesti pareigūnų, kurių pareigos nebuvo paaukštintos, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį pateiktus skundus, nes šių sprendimų motyvai turi sutapti su sprendimų, dėl kurių pateikti skundai, motyvais. Kadangi pareigos paaukštinamos pagal atranką, sprendimo atmesti skundą motyvai turi būti susiję tik su visomis teisinėmis sąlygomis, kurios pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus keliamos procedūros teisėtumui. Paskyrimų tarnyba neprivalo atskleisti nepasirinktam kandidatui palyginimo, kurį ji atliko jo ir paaukštinti atrinkto kandidato atžvilgiu. Pakanka, kad sprendime atmesti skundą paskyrimų tarnyba nurodytų susijusiam pareigūnui individualų ir jo kandidatūros atmetimą pateisinantį reikšmingą motyvą.

Be to, Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnyje numatyta, kad lygindama nuopelnus, paskyrimų tarnyba visų pirma atsižvelgia į ataskaitas apie pareigūnus, kalbas, kurias jie vartoja atlikdami savo pareigas, išskyrus tą kalbą, apie kurios nuodugnų mokėjimą jie yra pateikę įrodymų, ir, kai reikia, jų atliekamų pareigų lygį.

(žr. 23, 24, 26 ir 27 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1978 m. balandžio 13 d. Sprendimo Ganzini prieš Komisiją, 101/77, Rink. p. 915, 10 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1993 m. kovo 3 d. Sprendimo Vela Palacios prieš CES, T‑25/92, Rink. p. II‑201, 25 punktas; 1996 m. birželio 11 d. Sprendimo Anacoreta Correia prieš Komisiją, T‑118/95, Rink. VT p. I‑A‑283 ir II‑835, 82 punktas; 1997 m. gegužės 29 d. Sprendimo Contargyris prieš Tarybą, T‑6/96, Rink. VT p. I‑A‑119 ir II‑357, 148 punktas; 1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Delvaux prieš Komisiją, T‑142/95, Rink. VT p. I‑A‑477 ir II‑1247, 84 punktas; 1998 m. vasario 19 d. Sprendimo Campogrande prieš Komisiją, T‑3/97, Rink. VT p. I‑A‑89 ir II‑215, 112 punktas; 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Oliveira prieš Parlamentą, T‑157/98, Rink. VT p. I‑A‑163 ir II‑851, 52 punktas.

3.      Pagal SESV 257 straipsnio 3 dalį ir Teisingumo Teismo statuto I priedo 11 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas Bendrajam Teismui gali būti paduodamas tiktai teisės klausimais.

Tik pirmosios instancijos teismas turi jurisdikciją, pirma, nustatyti faktines aplinkybes, išskyrus atvejį, jeigu jo išvados iš esmės neatitiktų jam pateiktų bylos dokumentų, ir, antra, jas įvertinti. Taigi pirmosios instancijos teismo atliekamas faktinių aplinkybių vertinimas, išskyrus atvejį, kai iškraipomi šiam teismui pateikti įrodymai, nėra teisės klausimas, kurio kontrolę turi vykdyti Bendrasis Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismui konstatavus ar įvertinus faktines aplinkybes, Bendrasis Teismas yra kompetentingas patikrinti šių faktinių aplinkybių teisinę kvalifikaciją ir teisines išvadas, kurias remdamasis šiomis aplinkybėmis padarė pirmosios instancijos teismas.

(žr. 34 ir 49 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1997 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Koelman prieš Komisiją, C‑59/96 P, Rink. p. I‑4809, 31 punktas; 2004 m. sausio 6 d. Sprendimo BAI ir Komisija prieš Bayer, C‑2/01 P ir C‑3/01 P, Rink. p. I‑23, 47 punktas.

Bendrojo Teismo praktika: 2011 m. gruodžio 7 d. Nutarties Mioni prieš Komisiją, T‑274/11 P, 18 punktas; 2012 m. rugsėjo 4 d. Nutarties Mische prieš Parlamentą, T‑642/11 P, 24 punktas ir nurodyta teismo praktika.

4.      Vertindama tarnybos interesą bei kandidatų kvalifikaciją ir nuopelnus, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant sprendimą dėl pareigų paaukštinimo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 45 straipsnį, paskyrimų tarnyba turi didelę diskreciją ir Sąjungos teismo kontrolė šioje srityje turi apsiriboti klausimu, ar atsižvelgiant į būdus ir priemones, kuriomis remdamasi administracija galėjo atlikti savo vertinimą, ji netinkamai neviršijo įgaliojimų ir nesinaudojo savo diskrecija akivaizdžiai klaidingai. Taigi Sąjungos teismas negali paskyrimų tarnybos atlikto kandidatų kvalifikacijos ir nuopelnų vertinimo pakeisti savuoju.

(žr. 44 punktą)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2003 m. balandžio 3 d. Sprendimo Parlamentas prieš Samper, C‑277/01 P, Rink. p. I‑3019, 35 punktas.

Bendrojo Teismo praktika: 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Taryba /Stols, T‑175/09 P, 23 punktas.