Language of document : ECLI:EU:T:2015:502

BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2015 m. liepos 15 d.(*)

„Teisės aktų derinimas – Direktyva 2006/42/EB – Mašinos, paženklintos CE ženklu – Esminiai saugos reikalavimai – Pavojus asmenų saugumui – Apsaugos sąlyga – Komisijos sprendimas pripažinti pagrįsta nacionalinę priemonę, draudžiančią pateikti į rinką – Apsaugos sąlygos įgyvendinimo sąlygos – Akivaizdi vertinimo klaida – Vienodas požiūris“

Byloje T‑337/13

CSF Srl, įsteigta Grumolo delle Abbadesse (Italija), atstovaujama advokatų R. Santoro, S. Armellini ir R. Bugaro,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą G. Zavvos, padedamo advokato M. Pappalardo,

atsakovę,

palaikomą

Danijos Karalystės, iš pradžių atstovaujamos V. Pasternak Jørgensen ir M. Wolff, vėliau – M. Wolff, C. Thorning, U. Melgaard ir N. Lyshøj,

įstojusios į bylą šalies,

dėl prašymo panaikinti 2013 m. balandžio 8 d. Komisijos sprendimą dėl pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/42/EB 11 straipsnį Danijos priimtos priemonės, kuria uždraudžiamos tam tikro tipo daugiatikslės žemės darbų mašinos (OL L 101, p. 29),

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas S. Papasavvas, teisėjai N. J. Forwood (pranešėjas) ir E. Bieliūnas,

posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2015 m. balandžio 28 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškovė CSF Srl yra Italijoje įsteigta įmonė, veikianti mašinų gamybos sektoriuje. Ji, be kita ko, gamina mašiną pavadinimu „Multione S630“ (toliau – Multione S630). Esminė šios mašinos savybė yra ta, kad ją galima naudoti įvairiais tikslais ir įvairiose veiklos srityse dėl 58 įtaisų, kurie gali būti prie jos pritvirtinti. Šie įtaisai, taip pat suprojektuoti ieškovės, leidžia, pavyzdžiui, minėtą mašiną paversti semtuvu, sniego valytuvu, šakėmis, pakėlimo įrenginiu, hidrauliniu kūju, žnyplėmis, dirvos ruošimo ar pjovimo mašina, todėl ši mašina gali būti naudojama tokiose veiklos srityse: sodininkystėje, žemės ūkyje, statybos, kelių priežiūros ar miško darbų srityse. Aptariama mašina buvo pateikta į rinką įvairiose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Nuo 2009 m. dešimt aptariamos mašinos vienetų buvo pateikta į rinką Danijoje; šioje valstybėje tos mašinos naudojamos pašarams paskirstyti ir narvams valyti audinių auginimo ūkiuose.

2        2012 m. sausio 31 d. Danijos institucijos ėmėsi priemonių dėl Multione S630 pagal 2006 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/42/EB dėl mašinų, iš dalies keičiančios Direktyvą 95/16/EB (OL L 157, p. 24), 11 straipsnio 1 dalį. Šiomis priemonėmis buvo siekiama, pirma, uždrausti pateikti į Danijos rinką bet kokį naują šios mašinos egzempliorių be tinkamos apsaugos konstrukcijos nuo krintančių objektų ir, antra, nurodyti ieškovei imtis taisomųjų veiksmų dėl Danijoje jau naudojamų minėtų mašinų.

3        Danijos institucijos šių priemonių ėmimąsi grindė tuo, kad Multione S630 neatitinka kai kurių Direktyvoje 2006/42 numatytų esminių saugos reikalavimų. Šiuo atžvilgiu jos konstatavo, kad į Danijos rinką pateiktose minėtose mašinose nebuvo įtaisyta tinkama apsaugos konstrukcija, nors vykdant daugelį iš funkcijų, kurioms ši mašina buvo suprojektuota, kyla pavojus, kad ant su ja dirbančio asmens užkris daiktai ar medžiagos. Jos taip pat manė, kad dėl tokios situacijos taip pat pažeidžiamas Direktyvos 2006/42 I priedo 3.4.4 punktas. Šioje nuostatoje numatyta, kad kai yra rizika, kad ant savaeigių mašinų su jose esančiais vairuotoju gali nukristi daiktų ar medžiagų, šios mašinos turi būti suprojektuotos ir pagamintos atsižvelgiant į šią riziką ir, jei yra vietos, jose turi būti įtaisyta atitinkama apsaugos konstrukcija.

4        Pagal Direktyvos 2006/42 11 straipsnio 2 dalį Danijos institucijos pranešė Europos Komisijai apie priemones, kurių ėmėsi. Komisija 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu dėl pagal Direktyvos 2006/42 11 straipsnį Danijos priimtos priemonės, kuria uždraudžiamos tam tikro tipo daugiatikslės žemės darbų mašinos (OL L 101, p. 29, toliau – ginčijamas sprendimas), nusprendė, kad minėtos priemonės pateisinamos pagal to paties straipsnio 3 dalį.

 Procesas ir šalių reikalavimai

5        2013 m. birželio 19 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje gautu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.

6        Be to, 2013 m. rugpjūčio 30 d. ieškovė Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė dokumentą, kuriame paprašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi Bendrojo Teismo pirmininkas atmetė šį prašymą kaip nepagrįstą motyvuodamas tuo, kad ieškovė neįrodė poreikio skubiai priimti sprendimą, ir atidėjo klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.

7        2013 m. spalio 1 d. Danijos Karalystė Bendrojo Teismo kanceliarijai pateikė dokumentą, kuriame paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi Bendrojo Teismo pirmosios kolegijos pirmininkas patenkino šį prašymą leisti įstoti į bylą.

8        Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

9        Per 2015 m. balandžio 28 d. posėdį išklausytos šalių nuomonės žodžiu ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

10      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        jei reikia, skirti ekspertizę,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

11      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

12      Danijos Karalystė prašo Bendrojo Teismo atmesti ieškinį.

 Dėl teisės

13      Nors formaliai nesiremia ieškinio nepriimtinumu, Komisija kelia klausimą dėl jo priimtinumo. Dėl esmės ieškovė nurodo du pagrindus savo reikalavimams panaikinti ginčijamą sprendimą pagrįsti. Ji taip pat pateikia kaltinimą, susijusį su tuo sprendimu jai padaryta žala, tačiau tuo klausimu nepareiškė reikalavimų.

 Dėl ieškinio priimtinumo

14      Komisija iš esmės tvirtina, kad ginčijamas sprendimas nėra tiesiogiai susijęs su ieškove, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą. Nors Komisija sprendžia dėl priemonių, kurių ieškovės atžvilgiu ėmėsi Danijos institucijos, pagrįstumo, būtent pastarosios institucijos darė tiesioginę įtaką jos teisinei padėčiai remiantis Direktyvos 2006/42 11 straipsnyje numatytu kompetencijos paskirstymu. Be to, nors apie tą sprendimą buvo pranešta kitoms valstybėms narėms negu Danijos Karalystė, kompetentingos nacionalinės institucijos nuo tol turi patikrinti, kiek ieškovės į Danijos rinką pateiktos mašinos atitinka minėtą direktyvą, ir nustatyti visas dėl to kylančias pasekmes.

15      Ieškovė ginčija šiuos argumentus.

16      Šiuo klausimu reikia priminti, jog iš SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos, be kita ko, matyti, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę pateikti ieškinį dėl aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję.

17      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką fizinis ar juridinis asmuo yra tiesiogiai susijęs su aktu, jeigu tas aktas daro tiesioginį poveikį jo teisinei padėčiai ir nepalieka jokios diskrecijos jo adresatams, nes jos įgyvendinimas yra visiškai automatiškas ir išplaukia tik iš Sąjungos teisės normų, netaikant kitų tarpinių taisyklių (1998 m. gegužės 5 d. Sprendimo Dreyfus / Komisija, C‑386/96 P, Rink., EU:C:1998:193, 43 punktas ir 2008 m. kovo 13 d. Sprendimo Komisija / Infront WM, C‑125/06 P, Rink., EU:C:2008:159, 47 punktas).

18      Nagrinėjamu atveju ieškovės pareikštu ieškiniu siekiama panaikinti Komisijos sprendimą pripažinti pagrįstomis priemones, kurių ėmėsi Danijos institucijos dėl sąlygų, kuriomis Multione S630 pateikiama į Danijos rinką.

19      Priemonės, kurių ėmėsi Danijos institucijos, grindžiamos Danijos teisės nuostatomis, priimtomis taikant Direktyvą 2006/42, visų pirma jos 11 straipsnio 1 dalį. Pastarojoje nuostatoje, be kita ko, nurodyta, kad jeigu valstybė narė įsitikina, kad mašinos, kurioms taikoma minėta direktyva, turinčios ženklą CE ir EB atitikties deklaraciją ir naudojamos pagal numatytą paskirtį arba tokiomis sąlygomis, kurias galima pagrįstai numatyti, gali kelti pavojų žmonių saugai, ji imasi visų atitinkamų priemonių, kad šios mašinos būtų pašalintos iš rinkos, būtų uždrausta jas pateikti į rinką arba pradėti naudoti arba būtų apribotas jų laisvas judėjimas.

20      Ginčijamas sprendimas grindžiamas Direktyvos 2006/42 11 straipsnio 3 dalimi. Joje numatyta, kad kai valstybė narė praneša Komisijai apie priemones, kurių ėmėsi pagal minėtos direktyvos 11 straipsnio 1 dalį, ši institucija pradeda konsultuotis su atitinkamomis šalimis prieš nagrinėdama, ar šios priemonės yra pagrįstos, paskui apie savo sprendimą praneša jas taikiusiai valstybei narei, kitoms valstybėms narėms ir atitinkamos mašinos gamintojui arba jo įgaliotam atstovui.

21      Kaip teisingai pažymi Komisija, skaitant 2012 m. sausio 31 d. Danijos institucijų ieškovei adresuotą raštą galima konstatuoti, kad priemonėmis, kurių ėmėsi šios institucijos, buvo siekiama daryti tiesioginę įtaką ieškovės teisinei padėčiai. Nusprendusios, kad Multione S630 neatitinka kai kurių Direktyvoje 2006/42 nustatytų esminių saugos reikalavimų, nes šioje mašinoje neįtaisyta tinkama apsaugos konstrukcija nuo krintančių daiktų ar medžiagų, minėtos institucijos, pirma, uždraudė ją pateikti į Danijos rinką, antra, nurodė ieškovei pakeisti mašinos projektavimą ir gamybą, kad į ją būtų įtaisyta tokia konstrukcija, ir, trečia, įpareigojo ieškovę užtikrinti, kad Danijoje jau naudojamos minėtos mašinos atitiktų direktyvoje numatytus reikalavimus, arba jas pašalinti iš minėtos rinkos.

22      Tačiau remdamasi tuo Komisija padarė neteisingą išvadą, kad ginčijamas sprendimas tiesiogiai nesusijęs su ieškove.

23      Priešingai, reikia konstatuoti, pirma, kad ginčijamas sprendimas ieškovės teisinei padėčiai tiesiogiai daro kitą poveikį nei priemonės, kurių ėmėsi Danijos institucijos.

24      Šiuo aspektu konstatuotina, pirma, kad ginčijamas sprendimas skirtas visoms Sąjungos valstybėms narėms, ne tik Danijos Karalystei, laikantis Direktyvos 2006/42 11 straipsnio 3 ir 6 dalyse Komisijai nustatytų pranešimo ir informavimo pareigų. Taigi tas sprendimas visas privalomas kiekvienai iš jų pagal SESV 288 straipsnį.

25      Antra, Direktyva 2006/42 buvo priimta remiantis EB 95 straipsniu (dabar – SESV 114 straipsnis), pagal kurį Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba turi teisę nustatyti priemones, skirtas pašalinti prekybos kliūtims, kylančioms dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų skirtumo (žr. 1994 m. gegužės 17 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑41/93, Rink., EU:C:1994:196, 22 punktą ir 1994 m. rugpjūčio 9 d. Sprendimo Vokietija / Taryba, C‑359/92, Rink., EU:C:1994:306, 22 punktą, susiję su EB 100 A straipsniu). Ja, kaip ir ankstesnėmis 1989 m. birželio 14 d. Tarybos direktyva 89/392/EEB, dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su mašinomis, suderinimo (OL L 183, p. 9) ir 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/37/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su mašinomis, suderinimo (OL L 207, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 20 t., p. 349), siekiama suderinti mašinų, paženklintų CE ženklu, prie kurių pridedama EB atitikties deklaracija, pateikimo į vidaus rinką sąlygas ir užtikrinti jų laisvą judėjimą Sąjungoje, tuo pat metu garantuojant, kad būtų laikomasi visų reikalavimų, skirtų užtikrinti žmonių sveikatai ir saugai, atsižvelgiant į naudojant šias mašinas kylančią riziką (šiuo klausimu žr. 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Yonemoto, C‑40/04, Rink., EU:C:2005:519, 31 ir 45 punktus ir 2007 m. balandžio 17 d. Sprendimo AGM-COS.MET, C‑470/03, Rink., EU:C:2007:213, 52 ir 53 punktus).

26      Tuo tikslu pagal Direktyvą 2006/42 visų pirma draudžiama valstybėms narėms daryti neigiamą įtaką laisvam mašinų judėjimui Sąjungoje, jeigu šios tenkina sąlygas, leidžiančias daryti prielaidą, kad jos atitinka toje direktyvoje nustatytus esminius sveikatos ir saugos reikalavimus (Direktyvos 2006/42 6 ir 7 straipsniai). Be to, pagal tą direktyvą kompetentingos nacionalinės institucijos įpareigojamos užtikrinti savo atitinkamos rinkos priežiūrą, be kita ko, imdamosi visų atitinkamų priemonių užtikrinti, kad mašinos galėtų būti pateikiamos į rinką ir pradedamos naudoti tik tuomet, kai jos atitinka šios direktyvos nuostatas ir nekelia pavojaus žmonių sveikatai ir saugai (Direktyvos 2006/42 4 straipsnis). Galiausiai joje reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi visų atitinkamų priemonių, kad mašinos, keliančios pavojų žmonių sveikatai ir saugai, būtų pašalintos iš rinkos, būtų uždrausta jas pateikti į rinką arba pradėti naudoti arba apskritai būtų apribotas jų laisvas judėjimas (Direktyvos 2006/42 11 straipsnis).

27      Trečia, iš Direktyvos 2006/42 14 straipsnio 7 dalies ir 19 straipsnio, aiškinamų atsižvelgiant į jos 9 ir 10 konstatuojamąsias dalis, matyti, kad atlikdamos rinkos priežiūrą, vykdomą pagal minėtą direktyvą, ir, kalbant konkrečiau, įgyvendindamos jos 11 straipsnyje numatytą apsaugos sąlygą, valstybės narės privalo užtikrinti tinkamą ir vienodą šios direktyvos taikymą derindamos savo veiksmus ir atsižvelgdamos į Komisijos parengtas gaires.

28      Atsižvelgiant į šio sprendimo 26 ir 27 punktuose nurodytų nuostatų tikslą, bendrą struktūrą ir turinį, reikia konstatuoti, kad pagal ginčijamą sprendimą kiekviena valstybė narė, išskyrus Danijos Karalystę, turi imtis atitinkamų priemonių, susijusių su Multione S630 pateikimu į savo rinką arba išlaikymu joje, ir taip užtikrinti tinkamą ir vienodą Direktyvos 2006/42 taikymą, atsižvelgdamos į priemones, kurių ėmėsi Danijos institucijos ir kurias Komisija pripažino pagrįstomis, kaip iš esmės tvirtina ieškovė. Kitaip tariant, dėl ginčijamo sprendimo valstybės narės, išskyrus Danijos Karalystę, savo ruožtu privalo patikrinti, ar minėtose mašinose, kurias ieškovė galėjo pateikti į jų atitinkamas rinkas, įtaisyta tinkama apsaugos konstrukcija nuo krintančių daiktų ar medžiagų ir ar dėl to šias mašinas galima palikti minėtoje rinkoje. Šiuo aspektu ginčijamo sprendimo tiesioginė pasekmė – nacionalinių procedūrų pradėjimas siekiant ginčyti teisę, kuria iki tol naudojosi ieškovė, visoje Sąjungoje pateikti į rinką mašiną, kuriai pačiai taikyta minėtos direktyvos 7 straipsnyje numatyta atitikties prezumpcija, jeigu ji buvo paženklinta CE ženklu ir prie jos pridėta EB atitikties deklaracija (pagal analogiją žr. 17 punkte nurodyto Sprendimo Komisija / Infront WM, EU:C:2008:159, 50–52 punktus).

29      Be to, nagrinėjamu atveju Komisija neginčija aplinkybės, kad Suomijos ir Lietuvos institucijos, būdamos ginčijamo sprendimo adresatės, dėl to jau ėmėsi veiksmų.

30      Antra, ginčijamas sprendimas nepalieka jokios diskrecijos jo adresatėms dėl rezultato, kurį reikia pasiekti, o jo įgyvendinimas šiuo atžvilgiu vyksta savaime ir išplaukia tik iš Sąjungos teisės normų, netaikant kitų tarpinių taisyklių.

31      Be abejo, kaip pažymi Komisija, tikėtina, jog tam, kad galėtų nustatyti, ar ieškovė pateikė ar ketina pateikti Multione S630 egzempliorius į apyvartą jų teritorijoje ir ar kai kuriuose iš šių egzempliorių nėra tinkamos apsaugos konstrukcijos nuo krintančių daiktų ar medžiagų, kompetentingos nacionalinės institucijos prieš tai turi imtis kontrolės priemonių. Vis dėlto, jeigu paaiškės, kad taip yra, šios institucijos turės pripažinti, kad dėl tokios situacijos kyla pavojus žmonių saugai, ir imtis visų tinkamų priemonių tam pavojui pašalinti; tokiu atveju jos turės užtikrinti tinkamą ir vienodą Direktyvos 2006/42 taikymą atsižvelgiant į ginčijamą sprendimą ir Danijos priemones, kurios tuo sprendimu buvo pripažintos pagrįstomis, taigi – nurodyti uždrausti, pašalinti arba pakeisti atitinkamą mašiną arba imtis bet kokios lygiavertės priemonės. Todėl būtent Komisijos sprendimu, kuriuo Danijos priemonės pripažintos pagrįstomis, nustatomas rezultatas, kurį turi pasiekti kitos nacionalinės institucijos, šiuo klausimu neturinčios jokios diskrecijos (šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 7 d. Nutarties IMS / Komisija, T‑346/06 R, Rink., EU:T:2007:164, 51–54 punktus; taip pat pagal analogiją žr. šio sprendimo 17 punkte nurodyto Sprendimo Komisija / Infront WM, EU:C:2008:159, 59–63 punktus).

32      Be to, nagrinėjamu atveju Komisija tinkamai neginčija nei ieškovės argumentų, jog veiksmai, kurių, sužinojusios apie ginčijamą sprendimą, ėmėsi Suomijos ir Lietuvos institucijos, patvirtina, kad šioms institucijoms nekilo abejonių dėl sprendimo apimties ir pasekmių, kurias jos turi nustatyti atsižvelgdamos į tą sprendimą, nei šiuo atžvilgiu pateiktų dokumentų.

33      Pirma išdėstytų svarstymų nepaneigia Direktyvos 2006/42 9 straipsnis. Šiame straipsnyje, pagal kurį nustatomos „[t]ikslinės priemonės, skirtos mašinoms, galinčioms kelti pavojų“, be kita ko, nurodyta, kad jeigu laikydamasi minėtos direktyvos 11 straipsnyje nustatytos tvarkos Komisija nusprendžia, kad priemonė, kurios ėmėsi valstybė narė, yra pagrįsta, ji gali imtis priemonių, įpareigojančių valstybes nares uždrausti arba riboti pateikti į rinką mašinas, dėl jų techninių savybių keliančias tokį patį pavojų kaip mašina, dėl kurios imtasi nacionalinių priemonių, arba taikyti tokioms mašinoms specialias sąlygas. Be to, šios direktyvos 13 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad tokios priemonės, kurių imamasi Sąjungos lygiu, nėra tiesiogiai taikomos ūkio subjektams ir valstybės narės turi jam įgyvendinti.

34       Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, jog nors valstybės narės privalo užtikrinti tinkamą ir vienodą Direktyvos 2006/42 taikymą, nustatydamos nacionalinės priemonės, kurios imtasi dėl konkrečios mašinos ir kurią Komisija pripažino pagrįsta, pasekmes, ir neturi diskrecijos dėl rezultato, kurį reikia pasiekti, akivaizdu, kad jos negali savarankiškai, nesilaikydamos šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalyje numatytos procedūrinės ir materialinės sistemos, išplėsti šios priemonės taikymo srities kitoms mašinoms remdamosi tuo, kad jos kelia tokį patį pavojų, antraip būtų pažeistas minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas laisvo judėjimo principas ir jos 7 straipsnyje numatyta atitikties prezumpcija (šiuo klausimu žr. 1999 m. kovo 25 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑112/97, Rink., EU:C:1999:168, 54 punktą ir šio sprendimo 25 punkte nurodyto Sprendimo AGM-COS.MET, EU:C:2007:213, 61–64 ir 68–70 punktus). Būtent dėl šios priežasties Sąjungos teisės aktų leidėjas šios taikymo srities išplėtimą susiejo su konkrečios procedūros, be kita ko, apimančios, pirma, aiškaus Komisijos sprendimo šiuo klausimu priėmimą ir, antra, šį sprendimą įgyvendinančių nacionalinių priemonių ėmimąsi, taikymu. Tačiau tokie aktai nėra nei numatyti, nei būtini nagrinėjamos direktyvos 11 straipsnio tikslais atsižvelgiant į to straipsnio apimtį (žr. šio sprendimo 28 ir 31 punktus).

35      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad Komisija neturi pagrindo ginčyti ieškinio priimtinumo remdamasi tuo, kad ginčijamas sprendimas tiesiogiai nesusijęs su ieškove.

 Dėl prašymo panaikinti ginčijamą sprendimą

36      Grįsdama prašymą panaikinti ginčijamą sprendimą ieškovė nurodo du pagrindus: pirma, Direktyvos 2006/42 pažeidimas ir, antra, vienodo požiūrio principo pažeidimas.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Direktyvos 2006/42 pažeidimu

37      Ieškovė iš esmės tvirtina, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas klaidingu Direktyvos 2006/42 nuostatų, susijusių su esminių saugos reikalavimų, kurių turi laikytis mašinų, skirtų pateikti į rinką Sąjungoje, gamintojai, aiškinimu ir taikymu.

38      Pirma, ginčijamame sprendime padaryta išvada, kad priemonės, kurių ėmėsi Danijos institucijos dėl Multione S630, yra pagrįstos, nors dėl tų priemonių ši mašina turi atitikti reikalavimus, viršijančius numatytuosius Direktyvos 2006/42 5 straipsnio 1 dalies a punkte ir šios direktyvos I priedo 1.1.2 ir 3.4.4 punktuose.

39      Antra, dėl klaidingos apimties, kurią šioms nuostatoms suteikė Danijos institucijos, paskui ir Komisija, ginčijamame sprendime patvirtintos nacionalinės priemonės, kurių imtasi pažeidžiant Direktyvos 2006/42 11 straipsnyje numatytos apsaugos sąlygos įgyvendinimo sąlygas, minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms nustatytą draudimą daryti neigiamą įtaką laisvam mašinų judėjimui ir atitikties prezumpciją, taikomą Multione S630 pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalį.

40      Trečia, Komisija pritarė Danijos institucijų pozicijai ir visiškai neatsižvelgė į ieškovės kritiką, pateiktą šioms institucijoms, kai vyko konsultacijos, surengtos pagal Direktyvos 2006/42 11 straipsnio 3 dalį.

41      Galiausiai, ketvirta, ieškovė teigia, jog, nepaisant klaidingo Direktyvos 2006/42 aiškinimo, kuriuo grindžiamas ginčijamas sprendimas, pats Danijos institucijų atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kurį Komisija pripažino pagrįstu, yra klaidingas.

42      Komisija, palaikoma Danijos Karalystės, ginčija šiuos įvairius kaltinimus.

43      Atsižvelgiant į šalių argumentus, reikia paeiliui išnagrinėti šio ieškinio pagrindo tinkamumą, paskui šiuo pagrindu ieškovės nurodytus du pirmuosius ieškinio pagrindus, susijusius su teisės klaidų padarymu, ir galiausiai du paskutiniuosius jos kaltinimus, kuriais ji iš esmės priekaištauja Komisijai padarius vertinimo klaidų.

–       Dėl ieškinio pagrindo tinkamumo

44      Pirmiausia reikia priminti, jog Direktyvos 2006/42 11 straipsnyje „Apsaugos sąlyga“, kuriame valstybėms narėms nurodoma imtis visų atitinkamų priemonių, kad būtų apribotas laisvas mašinų, keliančių, kaip jos konstatuoja, pavojų žmonių sveikatai ir saugai, judėjimas rinkoje, taip pat numatyta, kad Direktyvos 2006/42 11 straipsnyje „Apsaugos sąlyga“ numatyta, kad Komisija „sprendžia“, ar šios priemonės „yra pagrįstos“ (žr. šio sprendimo 19 ir 20 punktus).

45      Kaip pažymi pati Komisija, Direktyvos 2006/42 teisinis pagrindas yra EB 95 straipsnis (dabar – SESV 114 straipsnis), jo 10 dalyje numatyta, kad šiuo pagrindu priimtos suderinimo priemonės atitinkamais atvejais apima ir apsaugos sąlygą, leidžiančią valstybėms narėms dėl vienos ar kelių SESV 36 straipsnyje nurodytų neekonominių priežasčių imtis „laikinų priemonių kartu joms taikant Sąjungos kontrolės tvarką“.

46      Iš to matyti, kad nors valstybės narės iš tikrųjų turi tinkamai įgyvendinti Direktyvą 2006/42 ir užtikrinti, kad į rinką pateiktos arba jų teritorijoje naudojamos mašinos atitiktų jos nuostatas, prireikus imantis priemonių, kaip antai numatytų jos 11 straipsnyje, kaip pažymi Komisija, ši institucija turi kontroliuoti šių priemonių pagrįstumą, visų pirma patikrindama teisinių ir faktinių priežasčių, dėl kurių jų imtasi, pagrįstumą (pagal analogiją žr. šio sprendimo 25 punkte nurodyto Sprendimo Prancūzija / Komisija, EU:C:1994:196, 27 ir 28 punktus; taip pat šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2007 m. birželio 14 d. Sprendimo Medipac-Kazantzidis, C‑6/05, Rink., EU:C:2007:337, 46 punktą ir 2015 m. balandžio 22 d. Sprendimo Klein / Komisija, C‑120/14 P, EU:C:2015:252, 64 ir 76 punktus). Su šios kontrolės rezultatu siejamas atitinkamos nacionalinės priemonės galutinis palikimas galioti, t. y. valstybė narė gali palikti ją galioti, tik jeigu Komisija ją pripažįsta pagrįsta, o priešingu atveju turi ją nutraukti.

47      Darytina išvada, kad, priešingai, negu tvirtina Komisija, kiekvienas asmuo, kurio prašymas panaikinti sprendimą, kuriuo tokios priemonės pripažįstamos pagrįstomis, yra priimtinas, grįsdamas savo reikalavimus turi teisę teigti, kad minėtas sprendimas grindžiamas klaidingu Direktyvos 2006/42 nuostatų aiškinimu, net jeigu šį aiškinimą, į kurį visos valstybės narės turės tinkamai atsižvelgti (žr. šio sprendimo 28 ir 30–31 punktus), iš pradžių atliko kompetentingos nacionalinės institucijos, paskui Komisija jam pritarė. Panašiu atveju turi būti galimybė teisės klaidą, dėl kurios sprendimas, kuriuo Komisija padarė išvadą dėl atitinkamų nacionalinių priemonių pagrįstumo, gali būti pripažintas negaliojančiu, ginčyti Sąjungos teisme, antraip SESV 263 straipsnis ir veiksmingos teisminės apsaugos principas netektų prasmės.

48      Be to, teisinių priežasčių, dėl kurių Komisija padarė išvadą, kad atitinkamos nacionalinės priemonės yra pagrįstos, teisminė kontrolė, kalbant apie teisės klausimą, gali būti tik visapusiška.

49      Taigi nagrinėjamu atveju ieškovė turi pagrindo tvirtinti, jog gali pagrįstai teigti, kad ginčijamame sprendime yra teisės klaidų, nes Komisija, pirma, pritarė klaidingam Direktyvos 2006/42 aiškinimui, kurį atliko Danijos institucijos, ir, antra, padarė išvadą, kad nacionalinės priemonės, priimtos pažeidžiant, be kita ko, šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, 7, 11 straipsnius ir I priedą, yra pagrįstos.

–       Dėl kaltinimų, susijusių su teisės klaidomis

50      Taigi, antra, reikia išnagrinėti, ar šie kaltinimai yra pagrįsti. Iš esmės ieškovė ginčija kai kurių Direktyvos 2006/42 11 straipsnio 1 dalyje numatytos apsaugos sąlygos įgyvendinimo sąlygų aiškinimą, kurį atliko Danijos institucijos, o Komisija ginčijamame sprendime pripažino pagrįstu. Šiuo atžvilgiu neginčijama, pirma, kad Multione S630 yra mašina, kuriai taikoma minėta direktyva, antra, kad šios mašinos egzemplioriai, kuriuos ieškovė pateikė į Danijos rinką, paženklinti CE ženklu, ir, trečia, kad prie jų pridėta EB atitikties deklaracija. Tačiau ieškovė ir Komisija nesutaria dėl sąlygos, pagal kurią tam, kad turėtų teisę apriboti laisvą atitinkamos mašinos judėjimą savo teritorijoje, kompetentinga valstybė narė turi konstatuoti, jog „naudojam[a] pagal numatytą paskirtį arba tokiomis sąlygomis, kurias galima pagrįstai numatyti, [ji] gali kelti pavojų žmonių <...> saugai <...>“, apimties šioje byloje. Kalbant konkrečiai, jos nesutaria dėl, pirma, pavojaus, kurį mašina gali kelti jos naudotojų saugai, vertinimo tvarkos ir, antra, įvairių pareigų, nustatytų gamintojams siekiant pašalinti šį pavojų, apimties ir formulavimo.

51      Šiuo atžvilgiu pažymėtina, jog iš Direktyvos 2006/42 11 straipsnio 1 dalies aiškiai matyti, kad būtent kai valstybė narė įsitikina, kad „mašinos“, kurioms taikoma ši direktyva, „naudojamos pagal numatytą paskirtį arba tokiomis sąlygomis, kurias galima pagrįstai numatyti, gali kelti pavojų žmonių <...> saugai“, ji turi imtis visų atitinkamų priemonių, kad „šios mašinos“ būtų pašalintos iš rinkos, būtų uždrausta „tokias mašinas“ pateikti į rinką arba pradėti naudoti arba būtų apribotas „jų“ laisvas judėjimas.

52      Be to, Direktyvos 2006/42 2 straipsnio antros pastraipos a punkto pirmoje įtraukoje mašina apibrėžta kaip „agregatas, kuriame įtaisyta arba numatoma įtaisyti kita varančioji sistema nei tiesiogiai naudojama žmogaus ar gyvūno fizinė jėga, sudarytas iš sujungtų dalių arba sudedamųjų dalių, iš kurių bent viena juda ir kurios yra sujungtos konkrečiam tikslui“. Kitose šios nuostatos įtraukose pateiktose sąvokų apibrėžtyse (vienose daroma nuoroda į toje pirmoje įtraukoje nurodytą apibrėžtį, kitose tokios nuorodos nėra) taip pat apibūdinamos mašinos, be kitų kriterijų, pagal tai, ar jas sudaro elementai, „siekiant[ys] to paties tikslo“ arba „sujungtos tam, kad“ būtų pasiektas tam tikras tikslas. Be to, 1 straipsnio 1 dalies g punkte ir 2 straipsnio g punkte mašinoms prilyginamos beveik mašinos, apibrėžtos kaip negalinčios veikti pagal konkrečią paskirtį ir kaip skirtos būti sujungtos su kitomis mašinomis ar įranga arba būti įmontuotos į kitas mašinas ar įrangą ir taip sudaryti tikrąsias mašinas.

53      Galiausiai iš Direktyvos 2006/42 1 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio pirmos pastraipos matyti, kad sąvoka „mašina“ turi būti suprantama kaip nuoroda į visus kitus gaminius, įskaitant keičiamąją įrangą, o ne tik į mašinas, kaip jos suprantamos pagal ankstesniame punkte nurodytas nuostatas. Šios direktyvos 2 straipsnio antros pastraipos b punkte keičiamoji įranga apibrėžiama kaip „įtaisas, kuris, pradėjus naudoti mašiną ar traktorių, yra paties naudotojo sumontuojamas į šią mašiną ar traktorių, kad pakeistų jų funkciją ar priskirtų naują funkciją, jei tik šis įrenginys [ši įranga] nėra įrankis“. Mašinų direktyvos 2006/42 taikymo vadovo antrosios redakcijos, kurią Komisija paskelbė 2010 m. birželio mėn. ir kuri pridėta prie bylos medžiagos, 41 punkte, be kita ko, nurodyta, kad, skirtingai nuo įrankių, „kurie nepakeičia pagrindinių mašinų funkcijų ir nepriskiria joms naujų“ ir kuriems minėta direktyva netaikoma, „keičiamosios įrangos pavyzdžiai: žemės ir miškų ūkio traktoriuose montuojama įranga, skirta arti, derliui nuimti, kelti ar krauti, ir žemės darbų įrenginiuose montuojama įranga, skirta gręžti ar griauti“.

54      Atsižvelgiant į šias nuostatas ir sąvokų apibrėžtis, reikia, pirma, konstatuoti, kad būtent dėl konkrečios mašinos ar konkrečios keičiamosios įrangos, turinčios vieną ar kelias apibrėžtas funkcijas, valstybė narė gali pasinaudoti Direktyvos 2006/42 11 straipsnyje numatyta apsaugos sąlyga ir kad šiuo pagrindu ji turi pareigą įvertinti pavojų žmonių sveikatai ir saugai, kuri siejama su tokios sąlygos įgyvendinimu (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 34 punkte nurodyto Sprendimo Komisija / Italija, EU:C:1999:168, 10 ir 39 punktus). Taigi iš to išplaukiantys šis vertinimas ir nacionalinė priemonė yra pagrįsti, palyginti su minėta mašina, kokia ji buvo parduota, ir prireikus su keičiamąja įranga, kuri buvo įtaisyta į mašiną ją pateikiant į rinką arba pradedant naudoti. To nepadariusi valstybė narė galėtų padaryti neigiamos įtakos laisvo judėjimo principui, o tai negali būti pateisinama realaus pavojaus žmonių sveikatai ir saugai buvimu (žr. šio sprendimo 57 punktą).

55      Taigi nagrinėjamu atveju ieškovė turi pagrindo iš esmės tvirtinti, kad būtent lygindamos su Multione S630, kokia buvo iš tikrųjų pateikta į Danijos rinką, Danijos institucijos turėjo įvertinti pavojų, kuris siejamas su Direktyvoje 2006/42 ir Danijos teisės nuostatose, priimtose taikant šią direktyvą, numatytos apsaugos sąlygos įgyvendinimu. Šiuo atžvilgiu ji nurodė, o Komisija ir Danijos Karalystė jai neprieštaravo, kad visi šios mašinos egzemplioriai, parduoti Danijos rinkoje, buvo nupirkti su įranga, dėl kurios, pirma, tos mašinos buvo skirtos audinių auginimo ūkių priežiūrai ir, antra, jas naudojant pagal paskirtį savaime nekyla pavojaus, kad gali nukristi daiktų ar medžiagų.

56      Tačiau, antra, pavojaus vertinimas, kurį turi atlikti atitinkamos nacionalinės institucijos kontroliuojant Komisijai, negali apimti tik pavojaus, kylančio atitinkamą mašiną naudojant „pagal numatytą paskirtį“ arba „gamintojo <...> numatytomis sąlygomis“. Priešingai, pagal įvairias Direktyvos 2006/42 nuostatas, įskaitant 4 straipsnio 1 dalį ir 11 straipsnio 1 dalį, taip pat jos I priede išdėstytus „Bendruosius principus“ ir minėto priedo 1.1.2 punktą „Saugos integravimo principai“, plačiau reikalaujama atsižvelgti į pavojų, kylantį „tokiomis sąlygomis, kurias galima pagrįstai numatyti“, arba susijusį su „pagrįstai numanomu netinkamu naudojimu“, kuris šio priedo 1.1.1 punkte apibrėžtas kaip „mašinos naudojimas kitaip nei numatyta naudojimo instrukcijoje dėl lengvai nuspėjamos žmogaus elgsenos“.

57      Be to, atsižvelgiant į patį Direktyvos 2006/42 I priedo 1.1.2 punkto a papunkčio tekstą reikia konstatuoti, kad „[bet koks] pavojus“, susijęs su atitinkamos mašinos montavimu, priežiūra ir veikimu, ar tai vyktų numatytomis naudojimo, ar pagrįstai numatomo netinkamo naudojimo sąlygomis, gali pateisinti rėmimąsi minėtos direktyvos 11 straipsnyje numatyta apsaugos sąlyga. Tačiau pagal šį straipsnį reikalaujama, kad būtų „įsitikinta“, jog yra jos įgyvendinimą pagrindžiantis pavojus, taigi, kad valstybė narė, kuri ja remiasi, pakankamai teisiškai įrodytų tokio pavojaus realumą. To neįrodžius, laisvo judėjimo principo pažeidimas, padarytas nacionaline priemone, kurios imtasi pagal toje nuostatoje numatytą apsaugos sąlygą, negalėtų būti laikomas „pagrįstu“, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2009 m. kovo 5 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑88/07, Rink., EU:C:2009:123, 89 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

58      Galiausiai reikia konstatuoti, kad pavojaus žmonių sveikatai ir saugai egzistavimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/42 11 straipsnio 1 dalį, gali būti įvertintas, be kitų kriterijų, atsižvelgiant į minėtos direktyvos 5 straipsnio 1 dalies a punkte ir I priede mašinų gamintojams nustatytus esminius sveikatos ir saugos reikalavimus (pagal analogiją žr. 46 punkte nurodyto Sprendimo Klein / Komisija, EU:C:2015:252, 71 punktą). Atitiktis šiems reikalavimams, nustatytiems siekiant užtikrinti, kad projektuojant ir gaminant mašinas būtų atsižvelgta į su jomis susijusį pavojų (šios direktyvos I priedo pradžioje išdėstytų „Bendrieji principai“ ir minėto priedo 1.1.2 punktas), susietas su šių mašinų pateikimu į rinką (tos pačios direktyvos 4 straipsnio 1 dalis ir 5 straipsnio 1 dalis). O jų neatitikimu galima remtis grindžiant priemonę dėl pašalinimo arba uždraudimo (nagrinėjamos direktyvos 11 straipsnio 2 dalis).

59      Taigi nagrinėjamu atveju Komisija nepadarė teisės klaidos, kai laikėsi nuomonės, kaip ir Danijos institucijos, kad atliekant su Multione S630 susijusio pavojaus vertinimą turi būti atsižvelgta ne tik į numatytą naudojimą, kuriam ši mašina skirta, bet taip pat į bet kokį pagrįstai numanomą netinkamą naudojimą. Be to, ji nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad šis vertinimas gali būti atliktas atsižvelgiant į Direktyvos 2006/42 I priedo 1.1.2 ir 3.4.4 punktuose nustatytus esminius sveikatos ir saugos reikalavimus (ginčijamo sprendimo 3 ir 6–7 konstatuojamosios dalys).

60      Kalbant konkrečiai, net jeigu šį vertinimą reikėjo atlikti lyginant būtent su Multione S630, kaip tą mašiną ieškovė įrengė ir pateikė į Danijos rinką (žr. šio sprendimo 54 ir 55 punktus), pažymėtina, kad dėl to kompetentingoms institucijoms nebuvo uždrausta atsižvelgti į pavojų, susijusį su tuo, kad į šią mašiną, kuri buvo parduodama be tinkamos apsaugos konstrukcijos nuo krintančių daiktų ar medžiagų, vėliau gali būti įmontuota kita įranga, kuriai reikalinga tokia konstrukcija. Priešingai, buvo leidžiama į tai atsižvelgti, jeigu įrodoma, kad tai susiję su pagrįstai numanomu netinkamu naudojimu ir dėl tokio naudojimo kyla realus pavojus žmonių saugai (žr. šio sprendimo 56 ir 57 punktus).

61      Trečia, šalys nesutaria dėl Direktyvos 2006/42 I priedo 3.4.4 punkte numatyto esminio sveikatos ir saugos reikalavimo apimties.

62      Direktyvos 2006/42 I priedo 3 punkte nustatyti sveikatos ir saugos reikalavimai, taikomi mašinoms, dėl kurių mobilumo kyla pavojus. Šie reikalavimai ir minėto priedo 1 punkte numatyti bendrieji reikalavimai vieni kitus papildo. Iš šio priedo pradžioje išdėstytų „Bendrųjų principų“ 3 ir 4 punktų matyti, kad iš esmės minėtos mašinos turi atitikti visus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus.

63      Direktyvos 2006/42 I priedo 3.4.4 punkte, be kita ko, numatyta, kad „[k]ai yra rizika, kad ant savaeigių mašinų su jose esančiais vairuotoju, operatoriumi ar kitais asmenimis gali nukristi daiktų ar medžiagų, tai mašinos turi būti suprojektuotos ir pagamintos atsižvelgiant į šią riziką ir, jei yra vietos, jose turi būti įtaisyta atitinkama apsauginė konstrukcija“.

64      Kaip teisingai tvirtina Komisija, šio specialiojo reikalavimo apimtis turi būti aiškinama atsižvelgiant į Direktyvoje 2006/42 nustatytus bendruosius reikalavimus, ypač į jos I priedo pradžioje išdėstytus „Bendrųjų principų“ 1 punktą ir minėto priedo 1.1.2 punkte nustatytus „Saugos integravimo principus“. Iš šių punktų aiškiai matyti, kad mašinos, skirtos pateikti į rinką Sąjungoje, turi būti suprojektuotos ir pagamintos taip, kad galėtų veikti „ne tik gamintojo numatytomis sąlygomis, bet ir <...> numanomu netinkamo jų naudojimo atveju, <...> ir nekeltų pavojaus“, ir, kalbat plačiau, „kad jų nebūtų galima naudoti nenormaliai, jei toks naudojimas sukeltų riziką“. Kitose šio priedo nuostatose, įskaitant 1.1.7 punktą „Darbo vietos“, laikomasi tokios pačios pozicijos. Be to, priemonių, kurių dėl to imamasi, „tikslas – siekti, kad būtų išvengta bet [kokio] pavojaus“. Galiausiai siekdamas įvykdyti tokią pareigą gamintojas, nors ir turi galimybę „parink[ti] pačius tinkamiausius būdus“, privalo laikytis tokios pirmumo sekos: visų pirma – „kiek įmanoma pašalinti arba sumažinti riziką (iš esmės saugių mašinų projektavimas ir gamyba)“, subsidiariai – „imtis būtinų apsauginių priemonių dėl rizikos, kurios negalima pašalinti“, ir papildomai – „įspėti naudotojus apie riziką, liekančią dėl bet kokių priimtų apsauginių priemonių trūkumų“.

65      Atsižvelgiant į tai, kad tikslas „projektuojant ar gaminant mašinas“ – „kiek įmanoma pašalinti arba sumažinti“ pavojų, susijusį su jų „numatytu naudojimu“ arba „pagrįstai numatomu netinkamu naudojimu“, taip pat „išvengti, kad jos būtų naudojamos nenormaliai“, ir „imtis būtinų apsauginių priemonių dėl rizikos, kurios negalima pašalinti“, yra pagrindinis, reikia konstatuoti, kad kai, kaip nagrinėjamu atveju, mašina yra skirta skirtingam įvairiapusiškam naudojimui dėl įvairios keičiamosios įrangos, kuri gali būti prie jos primontuota, prieš pateikiant į rinką ar pradedant naudoti joje turi būti įtaisyta tinkama apsaugos konstrukcija, jei nustatoma, kad net jeigu įprasta paskirtis, dėl kurios jos pirkėjas konkrečiu atveju ketina ją naudoti, jam nekelia pavojaus, kad gali užkristi daiktai ar medžiagos, dėl vieno iš jos kitų pagrįstai numatomų naudojimo būdų toks pavojus gali kilti. Iš tiesų tokia priemonė yra viena iš priemonių, skirtų „kiek įmanoma pašalinti arba sumažinti riziką“ „projektuojant ir gaminant saugias mašinas“.

66      Nė vienas iš kitų nei jau išnagrinėtieji ieškovės argumentų negali paneigti šios išvados.

67      Konkrečiai kalbant, ieškovė neturi pagrindo remtis argumentu, grindžiamu 1986 m. gegužės 26 d. Tarybos direktyvos 86/296/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kai kurių statybos mašinų apsaugos nuo krintančių objektų konstrukcija (FOPS), suderinimo (OL L 186, p 10) 2 straipsnio 1 dalies b punkto formuluote: „1 straipsnyje nurodytas statybos mašinas galima pateikti į rinką, tik jeigu jos suprojektuotos taip, kad į jas gali būti įmontuota [EB] apsauginė konstrukcija. Laikoma, kad mašina suprojektuota taip, kad į ją gali būti įmontuota [EB] apsauginė konstrukcija, jeigu jame įtaisyta virtimo apsauginė konstrukcija (ROPS), prie kurios gali būti primontuota minėta [EB] apsauginė konstrukcija“. Pirma, šis aktas nebegalioja. Antra, nors iš tiesų minėtos nuostatos tekstas iš pradžių buvo paliktas toks pats kaip 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/37/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su mašinomis, suderinimo (OL L 207, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 20 t., p. 349) I priedo 3.4.4 punkte, jis buvo pakeistas atliekant parengiamuosius darbus Direktyvai 2006/42 priimti; nuo tada pagal šią direktyvą reikalaujama įtaisyti apsaugos konstrukciją nuo krintančių daiktų ar medžiagų (žr. šio sprendimo 63–65 punktus).

68      Ieškovė taip pat negali pagrįstai remtis Direktyvoje 2006/42 numatytomis pareigomis pateikti informacijos.

69      Be abejo, Direktyvoje 2006/42 mašinų gamintojams nustatyti esminiai sveikatos ir saugos reikalavimai apima, kaip visų pirma matyti iš jos I priedo 1.7.4.1 ir 1.7.4.2 punktų, pareigą prie šių mašinų pridėti instrukciją, kurioje turi būti aprašyta jų paskirtis, atsižvelgta į pagrįstai numanomą jų netinkamą naudojimą, operatorius įspėtas dėl būdų, kurie, kaip parodė patirtis, gali pasitaikyti ir kuriais mašinos neturi būti naudojamos, ir naudotojai informuoti apie apsaugos priemones, kurių jie turi imti. Konkrečiai dėl mašinų, dėl kurių mobilumo kyla pavojus, šio priedo 3.6.3.2 punkte taip pat nustatyta, kad „[i]nstrukcijose mašinoms, naudojamoms įvairiems tikslams priklausomai nuo naudojamos įrangos, ir instrukcijose sukeičiamajai įrangai turi būti pateikiama informacija, būtina saugiai surinkti ir naudoti pagrindinę mašiną bei sukeičiamąją įrangą, kuri gali būti įmontuota“. Šioje byloje ieškovė išsamiai išdėstė priežastis, dėl kurių mano įvykdžiusi šią pareigą, o Komisija neginčija nei ieškovės šiuo klausimu nurodytų argumentų, nei pateiktų pagrindžiančių įrodymų.

70      Tačiau šio reikalavimo laikymasis nepaneigia mašinų gamintojams nustatytos pagrindinės pareigos projektuojant ir gaminant mašinas numatyti saugumo priemones pašalinant arba kuo labiau sumažinant pavojų, susijusį su jų naudojimu pagal paskirtį arba pagrįstai numanomu netinkamu naudojimu, kaip matyti iš Direktyvos 2006/42 I priedo 1.7.4.2 punkto l papunkčio ir kaip pažymi Danijos Karalystė. Kitaip tariant, šioje direktyvoje reikalaujama, kad gamintojai ne tik įspėtų savo klientus apie pavojų, susijusį su pagrįstai numanomu netinkamu jiems parduodamų mašinų naudojimu, kaip ieškovė tvirtina padariusi. Pagal šią direktyvą gamintojai taip pat įpareigojami pašalinti arba sumažinti tokią riziką, kiek įmanoma, jų projektavimo ar gaminimo etape, kaip pažymi Komisija.

71      Tokiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, jog Komisija nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kaip ir Danijos institucijos, kad priemonėmis, kurių imasi mašinų gamintojai, turi būti siekiama jų projektavimo ar gaminimo etape pašalinti bet kokį pavojų, kurį gali sukelti jų naudojimas pagal paskirtį arba pagrįstai numanomas netinkamas naudojimas. Ji taip pat nepadarė teisės klaidos, kai iš esmės nusprendė, kad kai dėl daugiatikslės mašinos, kaip antai aptariamos šioje byloje, kyla pavojus, kad ant jos operatoriaus užkris daiktai ar medžiagos ją naudojant pagal vieną iš paskirčių arba vienu iš pagrįstai numanomų netinkamų būdų, į šį pavojų turi būti atsižvelgta, į šią mašiną prieš jos pateikimą į rinką arba pradėjimą naudoti įtaisant apsaugos konstrukciją (ginčijamo sprendimo 3–4 ir 6–7 konstatuojamosios dalys).

72      Todėl ginčijamą sprendimą grįsdama šia analize Komisija nepažeidė nei Direktyvos 2006/42 11 straipsnyje numatytos apsaugos sąlygos įgyvendinimo reikalavimų, nei minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms nustatyto draudimo daryti neigiamą įtaką laisvam judėjimui. Be to, tuo ji taip pat nepažeidė atitikties prezumpcijos, taikomos Multione S630 pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalį, nes iš šio akto struktūros aiškiai matyti, kad tokia prezumpcija nepaneigia valstybėms narėms suteiktos galimybės pasinaudoti jos 11 straipsnyje numatyta apsaugos sąlyga, jeigu įvykdytos jame nustatytos sąlygos (šiuo klausimu pagal analogiją žr. šio sprendimo 46 punkte nurodyto Sprendimo Medipac-Kazantzidis, EU:C:2007:337, 44 ir 46 punktus ir 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Nordiska Dental, C‑288/08, Rink., EU:C:2009:718, 23 ir 24 punktus).

–       Dėl kaltinimų, susijusių su faktinių aplinkybių vertinimo klaidomis

73      Taigi, trečia, reikia išnagrinėti ieškovės nurodytus kaltinimus, susijusius su Komisijos atlikto vertinimo, pagal kurį priemones, kurių ėmėsi Danijos institucijos, pateisina su jos mašina susijęs pavojus, pagrįstumą.

74      Šiuo atžvilgiu ginčijamame sprendime pirmiausia konstatuota, jog Danijos institucijos galėjo pagrįstai padaryti išvadą, kad net jeigu Multione S630 iš pradžių tiekiama funkcijoms, kurias vykdant nėra pavojaus, kad gali nukristi daiktų ar medžiagų, tikėtina, kad minėta mašina bus naudojama kitoms numatytoms funkcijoms, dėl kurių jos operatoriui galėtų kilti toks pavojus (4 ir 7 konstatuojamosios dalys). Paskui Komisija nusprendė, kad išnagrinėjus ieškovės pateiktas pastabas patvirtinama, kad toks pavojus yra (8 konstatuojamoji dalis).

75      Pirma, reikia konstatuoti, jog, kaip iš esmės mano ieškovė, šie glausti motyvai turi būti aiškinami atsižvelgiant į procedūrą, kuri užbaigta priėmus ginčijamą sprendimą, ir suprantami taip, kad Komisija patvirtino Danijos institucijų anksčiau atliktą analizę, paskui ją išnagrinėjo atsižvelgdama į ieškovės pagal Direktyvos 2006/42 11 straipsnio 3 dalį pateiktas pastabas, apibendrintas ginčijamo sprendimo 5 konstatuojamojoje dalyje.

76      Taigi Komisija neturi pagrindo tvirtinti, kad argumentai, kuriais remdamasi ieškovė ginčija vertinimus, grindžiančius priemones, kurių imtasi dėl Multione S630, iš esmės nereikšmingi, nes jie susiję ne su ginčijamu sprendimu, o su prieš jį patvirtinta Danijos institucijų pozicija. Be to, jeigu būtų pritarta tokiam argumentui, tai reikštų, kad būtų vertinamas to sprendimo teisėtumas, nepaisant konteksto, kuris leidžia jį suprasti, ir būtų savo iniciatyva pažymėta, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 74 punkte primintus motyvus, Bendrasis Teismas negali tikrinti šio akto pagrįstumo, todėl turi jį panaikinti dėl motyvavimo nebuvimo.

77      Antra, iš ginčijamo sprendimo aiškiai matyti, kad Komisija atsižvelgė į ieškovės pastabas ir teisingai apibendrino jų turinį. Tas sprendimas taip pat rodo, kad Komisija ne beatodairiškai pritarė Danijos institucijų pozicijai, tačiau atsižvelgdama į aplinkybes, kuriomis priėmė poziciją, glaustai, bet suprantamai paaiškino pagrindines teisines ir faktines priežastis, dėl kurių padarė išvadą, kad priemonės, kurių ėmėsi šios institucijos, yra pagrįstos. Taigi ieškovės argumentai šiuo klausimu turi būti atmesti.

78      Trečia, atsižvelgiant į Komisijos ir Danijos Respublikos argumentus, susijusius su teisminės kontrolės, kurią turi atlikti Bendrasis Teismas dėl faktinių aplinkybių vertinimo pagrįstumo, intensyvumu, ir į ieškovės prieštaravimus šiuo klausimu, visų pirma reikia priminti, kad Direktyva 2006/42 siekiama suderinti mašinų, kurioms ji taikoma, pateikimo į vidaus rinką sąlygas ir užtikrinti laisvą jų judėjimą Sąjungoje, tuo pačiu metu garantuojant, kad būtų laikomasi visų reikalavimų, skirtų užtikrinti žmonių sveikatai ir saugai, atsižvelgiant į naudojant šias mašinas kylančią riziką (šio sprendimo 25 punktas).

79      Šiuo tikslu pagal Direktyvą 2006/42 nustatoma vidaus rinkos priežiūros ir reguliavimo sistema, pagal kurią pirmiausia kompetentingos nacionalinės institucijos turi patikrinti, ar mašina kelia pavojų žmonių saugai ar sveikatai (žr. šio sprendimo 19 ir 26–27 punktus), ir, jei kelia, imtis reikiamų priemonių dėl pašalinimo ar uždraudimo. Apsaugos sąlyga, šiuo tikslu numatyta Direktyvos 2006/42 11 straipsnyje, turi būti suprantama atsižvelgiant į SESV 114 straipsnio 10 dalį, leidžiančią valstybėms narėms dėl vienos ar kelių SESV 36 straipsnyje nurodytų neekonominių priežasčių imtis tokių priemonių (žr. šio sprendimo 45 punktą); viena iš tokių priežasčių yra žmonių sveikatos ir saugos apsauga. Imantis tokių veiksmų kompetentingoms institucijoms gali tekti atlikti sudėtingų techninių ar mokslinių vertinimų (pagal analogiją žr. 1999 m. sausio 21 d. Sprendimo Upjohn, C‑120/97, Rink., EU:C:1999:14, 33 ir 35 punktus).

80      Komisija pagal šią sistemą turi tikrinti, ar priemonės, kurių ėmėsi valstybės narės, teisiniu ir faktiniu požiūriu yra pagrįstos (žr. šio sprendimo 20 ir 46 punktus). Sąjungos teismai dėl 1991 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvos 91/414/EEB dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką (OL L 230, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 11 t., p. 332), kuria, be abejo, nustatyta kitokia institucinė ir procedūrinė sistema negu numatytoji Direktyvoje 2006/42, bet siekiama panašaus tikslo, jau yra nusprendę, kad atsižvelgiant į kompleksinius techninius vertinimus, kuriuos Komisija turi atlikti, jai turi būti pripažinta didelė diskrecija tam, kad galėtų veiksmingai siekti jai iškelto tikslo (2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Industrias Químicas del Vallés / Komisija, C‑326/05 P, Rink., EU:C:2007:443, 75 punktas ir 2011 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Dow AgroSciences ir kt. / Komisija, T‑475/07, Rink., EU:T:2011:445, 86 ir 150 punktai). Jie taip pat yra pripažinę, kad Komisija turi tokius įgaliojimus vertindama priemones, kurių ėmėsi valstybės narės ne pagal direktyvą, kurioje numatyta apsaugos sąlyga, kaip ji suprantama pagal SESV 114 straipsnio 10 dalį, kaip nagrinėjamu atveju, bet pagal sistemą, numatytą to straipsnio 4–6 dalyse (2008 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Nyderlandai / Komisija, C‑405/07 P, Rink., EU:C:2008:613, 54 punktas).

81      Vykdydamas didelės diskrecijos įgyvendinimo kontrolę Sąjungos teismas, atsižvelgdamas į jam pateiktus pagrindus, turi patikrinti, ar buvo laikomasi procedūrinių normų, ar Komisijos nustatytos faktinės aplinkybės buvo tikslios, ar vertinant šias aplinkybes nebuvo padaryta akivaizdžios klaidos ir ar nepiktnaudžiaujama įgaliojimais (šio sprendimo 80 punkte nurodytų Sprendimo Industrias Químicas del Vallés / Komisija, EU:C:2007:443, 76 punktas ir Sprendimo Dow AgroSciences ir kt. / Komisija, EU:T:2011:445, 151 punktas).

82      Kalbant konkrečiai, atsižvelgdamas į šalių pateiktus argumentus jis turi patikrinti ginčijamą aktą pagrindžiančių įrodymų faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant kompleksinę padėtį, taip pat, ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas (šio sprendimo 80 punkte nurodytų Sprendimo Nyderlandai / Komisija, EU:C:2008:613, 55 punktas ir Sprendimo Dow AgroSciences ir kt. / Komisija, EU:T:2011:445, 153 punktas).

83      Paskui dėl pavojaus vertinimo, kurį turi atlikti atitinkama valstybė narė prieš imdamasi Direktyvos 2006/42 11 straipsnyje numatytų priemonių kontroliuojant Komisijai, ieškovė teisingai teigia, kad toks vertinimas turi būti atliktas protingai pastabaus ir nuovokaus vidutinio naudotojo požiūriu; Komisija, beje, konkrečiai neginčija šio argumento. Įgaliojimais, kurie pagal šį straipsnį suteikiami nacionalinėms institucijoms, nukrypstama nuo direktyvoje nustatyto laisvo judėjimo principo ir jie pateisinami tik esant pavojui, susijusiam su atitinkamos mašinos „numatytu“ naudojimu arba „iš anksto pagrįstai numatomu“ netinkamu naudojimu, kuris šios direktyvos I priedo 1.1.1 punkto i papunktyje apibrėžtas kaip naudojimas „dėl lengvai nuspėjamos žmogaus elgsenos“. Tokiomis aplinkybėmis tai, jog nacionalinės institucijos vertina tokio pavojaus realumą konkrečiu pakankamai apdairaus vidutinio vartotojo požiūriu, o ne abstrakčiai, padeda užtikrinti, kad jos nedarytų nepagrįsto neigiamo poveikio, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 11 straipsnio 1 dalį, laisvam mašinų judėjimui (žr. šio sprendimo 54 ir 57 punktus).

84      Tačiau, kai tokio pavojaus realumas pakankamai teisiškai įrodomas, nurodant pakankamai apdairų vidutinį naudotoją, aplinkybė, kad šis buvo iš anksto informuotas apie šio pavojaus buvimą, priešingai, nei tvirtina ieškovė, savaime nėra svarbi, atsižvelgiant į, pirma, Direktyvoje 2006/42 nustatytą hierarchiją tarp joje mašinų gamintojams nustatytų prevencinių ir informavimo pareigų (žr. šio sprendimo 64 ir 71 punktus) ir, antra, su šių pareigų nesilaikymu susijusias pasekmes (žr. šio sprendimo 58 punktą).

85      Taigi, galiausiai būtent nurodant pakankamai apdairų vidutinį naudotoją reikia nustatyti, ar nagrinėjamu atveju nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos Komisija galėjo nuspręsti, kad Danijos institucijos priemones, kurių ėmėsi dėl Multione S630, pateisino pavojaus jos naudotojų saugai, susijusio su tuo, kad neįtaisyta tinkama apsaugos konstrukcija nuo krintančių daiktų ar medžiagų, egzistavimas.

86      Šiuo atžvilgiu Danijos institucijos iš esmės nusprendė, kad net tuo atveju, jeigu Multione S630 įsigytas su įranga, neskirta numatytam naudojimui, dėl kurio jo naudotojams gali kilti pavojus, kad užkris daiktai ar medžiagos, toks pavojus vis tiek egzistuota dėl trijų priežasčių. Pirma, pagrįstai numanoma, kad suinteresuotieji asmenys vėliau dėvėtų daiktų rinkoje, nepasinaudoję ieškovės tarpininko paslaugomis, įsigys įrangą, dėl kurios jiems gali kilti toks pavojus. Be to, ieškovės klientai gali turėti kelis šios mašinos egzempliorius, kuriuos naudoja tiek pagal pavojaus nekeliančią, tiek pagal jį keliančią paskirtį, taigi naudoja neatskirdami, o to ieškovė negali išvengti. Galiausiai net tuo atveju, kai minėtos mašinos numatytas naudojimas savaime nekelia pavojaus, tam tikra aplinka, kuriai esant ji naudojama, pavyzdžiui, žemės ūkio ar žemės darbai, taip pat kelia pagrįstai numatomą pavojų, kad užkris daiktai ar medžiagos.

87      Komisija iš esmės nusprendė, kad visi šie vertinimai nepagrįsti.

88      Reikia konstatuoti, kad ieškovė tinkamai neginčija pirmojo iš šių vertinimų. Iš esmės ji tik tvirtina, kad jis „neatrodo lemiamas“ dėl dviejų priežasčių. Pirma, pagal prie Multione S630 pridedamas instrukcijas jos savininkui nurodoma įtaisyti apsaugos konstrukciją, jeigu atskirai įsigyja įrangą, keliančią pavojų, kad gali nukristi daiktų ar medžiagų, ir dėl to kreiptis į įgaliotą prekybos agentą ar servisą. Antra, kaip ir kiekvienas gaminys, kuriam būdinga tam tikra technologija, ši mašina kelia tam tikrą pavojų, kai nėra naudojama laikantis su ja susijusiose instrukcijose aprašytų sąlygų, skirtų naudotojui. Nepaisant aplinkybės, jog, atrodo, šie argumentai grindžiami prielaida, kad Danijos institucijų nustatytas pavojus tikrai egzistuoja, jiems negalima pritarti, kaip pažymi Komisija, atsižvelgiant į Direktyvoje 2006/42 nustatytą hierarchiją tarp mašinų gamintojams nustatytų prevencinių ir informavimo pareigų (žr. šio sprendimo 84 punktą).

89      Ieškovė taip pat neginčija antrojo Danijos institucijų atlikto vertinimo, kurį patvirtino Komisija, ir dėl jo tik nurodo tuos pačius argumentus.

90      Kadangi šiais argumentais neparodoma jokia akivaizdi vertinimo klaida, nereikia nagrinėti argumentų, susijusių su trečiuoju vertinimu, grindžiančiu priemones, kurių ėmėsi Danijos Karalystė, o Komisija pripažino pagrįstomis. Net darant prielaidą, kad tie argumentai pagrįsti, ginčijamas sprendimas vis tiek yra pagrįstas dėl prieš tai nurodytų priežasčių. Todėl nereikia skirti ekspertizės, kurios šiuo atžvilgiu prašė ieškovė.

91      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, visas šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su vienodo požiūrio principo pažeidimu

92      Ieškovė iš esmės tvirtina, kad ginčijamame sprendime pažeistas vienodo požiūrio principas, nes jame padaryta išvada, kad priemonės, kurių ėmėsi Danijos institucijos, yra pagrįstos, nors jos buvo skirtos tik į Danijos rinką pateiktiems Multione S630 egzemplioriams, neįtraukiant daugybės kitų panašių daugiatikslių mašinų, naudojamų šioje rinkoje.

93      Komisija, palaikoma Danijos Karalystės, ginčija šiuos argumentus.

94      Šiuo klausimu nusistovėjusioje teismų praktikoje nustatyta, kad pagal vienodo požiūrio principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas nėra objektyviai pagrįstas (1984 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Sermide, 106/83, Rink., EU:C:1984:394, 28 punktas; 2006 m. liepos 11 d. Sprendimo Franz Egenberger, C‑313/04, Rink., EU:C:2006:454, 33 punktas ir 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Cheminova ir kt. / Komisija, T‑326/07, Rink., EU:T:2009:299, 214 punktas).

95      Nagrinėjamu atveju vienodo požiūrio principo pažeidimas, kuriuo ieškovė kaltina Komisiją, iš esmės padarytas dėl to, kad Komisija pripažino pagrįstomis priemones, kurių Danijos institucijos ėmėsi dėl Multione S630, prieš tai neįsitikinusi, kad šios priemonės nėra diskriminacinės, nors jos buvo skirtos tik šiai mašinai, o ne daugybei panašių daugiatikslių mašinų, naudojamų Danijos rinkoje.

96      Komisija, šiuo klausimu palaikoma Danijos Karalystės, išdėstė faktines priežastis, dėl kurių mano, kad mašinų, dėl kurių Danijos institucijos atliko tyrimą prieš imdamosi Multione S630 skirtų priemonių, padėtis skiriasi ir minėtos institucijos kiekvieną iš jų turi vertinti skirtingai. Dublike ieškovė neginčijo šių faktinių aplinkybių ir teigė, kad jomis nepaneigiamas jos argumentų pagrįstumas. Darytina išvada, jog neįrodyta, kad atlikdama šį tyrimą Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą.

97      Tačiau, kaip pažymėjo ieškovė, Komisija atsiliepime į ieškinį ir triplike ir Danijos Karalystė įstojimo į bylą paaiškinimuose neginčijo aplinkybės, kad daugybė į Multione S630 panašių mašinų, kuriomis prekiauja kiti gamintojai nei susijusieji su Danijos institucijų atliktu tyrimu, Danijos rinkoje pradėtos naudoti seniai. Taigi galima manyti, jog ši aplinkybė taip pat įrodyta, nesant reikalo atlikti ieškovės prašomos ekspertizės ginčo atveju, nes Komisija tik teigia, kad ji nereikšminga dėl to, kad ji neprivalėjo atlikti tikrinimo, kurio neįvykdžius ją kaltina ieškovė. Todėl reikia nustatyti nagrinėjimo, kurį šiuo atveju Komisija turėjo atlikti, apimtį.

98      Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia priminti, jog iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad kai tam tikra sritis buvo išsamiai suderinta Sąjungos lygiu, visos su ja susijusios nacionalinės priemonės turi būti vertinamos atsižvelgiant į akto, kuriuo atliktas šis suderinimas, nuostatas, o ne į pirminės teisės nuostatas (1993 m. spalio 12 d. Sprendimo Vanacker ir Lesage, C‑37/92, Rink., EU:C:1993:836, 9 punktas ir 2014 m. spalio 16 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑100/13, EU:C:2014:2293, 62 punktas). Ši teismo praktika, be kita ko, taikoma tuo atveju, kai atitinkama priemonė yra ne įstatymų ar kitų teisės aktų pobūdžio, bet, kaip nagrinėjamu atveju, individualaus pobūdžio priemonė (šiuo klausimu žr. 25 punkte nurodyto Sprendimo AGM-COS.MET, EU:C:2007:213, 49–51 punktus).

99      Antra, Direktyva 2006/42 išsamiai Sąjungos lygiu suderintos taisyklės susijusios ne tik su mašinoms taikomais esminiais saugos reikalavimais ir šių mašinų atitikties minėtiems reikalavimams patvirtinimu, bet taip pat su veiksmais, kurių valstybės narės gali imtis dėl mašinų, laikomų atitinkančiomis šiuos reikalavimus (šio sprendimo 25 punkte nurodyto Sprendimo AGM-COS.MET, EU:C:2007:213, 53 punktas). Taigi būtent atsižvelgiant į Direktyvos 2006/42 nuostatas reikia nustatyti, ar Komisija neįvykdė savo pareigų, kai nepatikrino, ar Danijos institucijos, imdamosi priemonių nagrinėjamu atveju, paisė vienodo požiūrio principo, kaip iš esmės tvirtina ieškovė, ar Komisija neprivalo vykdyti tokios kontrolės, kaip teigia ji pati.

100    Trečia, Direktyvos 2006/42 11 straipsniu nesiekiama pavesti Komisijai visais aspektais tikrinti nacionalinių institucijų priemonių, kurių jos imasi nustačiusios, kad mašinos kelia pavojų žmonių sveikatai ar saugai, teisėtumo. Iš tiesų nacionaliniai teismai turi atlikti tokią kontrolę, kaip matyti iš minėtos direktyvos 25 konstatuojamosios dalies ir 20 straipsnio.

101    Ketvirta, nors Direktyvos 2006/42 11 straipsnio 3 dalyje numatyta tik tai, kad Komisija sprendžia, ar priemonės, kurių ėmėsi valstybės narės, yra „pagrįstos“, remiantis minėto straipsnio bendra struktūra, šią pareigą reikia vertinti atsižvelgiant į minėto straipsnio 1 ir 2 dalyse pirmiausia nacionalinėms institucijoms nustatytas pareigas. Tokiomis aplinkybėmis nagrinėjimas, kurį turi atlikti Komisija, pirmiausia susijęs su klausimu, ar, atsižvelgiant į priežastis, valstybės narės nurodytas pranešant Komisijai apie priemonę, kurios ėmėsi (tos priežastys, be kita ko, gali būti susijusios su „neatitikimu [vienam iš] esminių reikalavimų“, nustatytų minėtoje direktyvoje (2 dalis)), teisiniu ir faktiniu požiūriu pagrįsta manyti, kad mašina „gali kelti pavojų žmonių sveikatai ir saugai“ (1 dalis).

102    Be to, iš SESV 114 straipsnio 10 dalies, pagal kurią Sąjungos teisės aktų leidėjui suteikiama galimybė numatyti apsaugos sąlygas, kaip antai nustatytąją Direktyvos 2006/42 11 straipsnyje, matyti, kad minėtos sąlygos gali leisti valstybėms narėms „dėl vienos ar kelių [SESV] 36 straipsnyje nurodytų neekonominių priežasčių“ imtis laikinų priemonių, kartu joms taikant Sąjungos kontrolės tvarką (žr. šio sprendimo 45 ir 79 punktus).

103    Taigi, nors SESV 114 straipsnio 10 dalyje daroma nuoroda į „priežastis [sumetimus]“ SESV 36 straipsnio pirmajame sakinyje, joje nedaroma nuorodos į antrą to straipsnio sakinį, kuriame nustatyta, kad draudimai arba apribojimai, kurie gali būti pateisinti tokiais sumetimais, „neturi tapti savavališka diskriminacijos priemone ar užslėptu valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimu“. Todėl ta straipsnio dalis skiriasi nuo to paties straipsnio 4–6 dalių, susijusių su nuostatomis, kurias reikia priimti arba išlaikyti, nustačius suderinimo priemonę pagal to straipsnio 1 dalį. Tik pastarosiomis straipsnio dalimis Komisijai pavedama kontroliuoti, neatsižvelgiant į tai, ar priemonės, kurių ėmėsi atitinkama valstybė narė, yra pateisinamos, nelygu atvejis, „[SESV] 36 straipsnyje nurodytais <…> svarbiais sumetimais“ ar „priežastimis“, susijusiomis su „aplinkos ar darbo aplinkos apsauga“, ar, be to, minėtos priemonės nėra „savavališkos diskriminacijos priemonė arba užslėptas valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimas“ (žr. 2003 m. kovo 20 d. Sprendimo Danija / Komisija, C‑3/00, Rink., EU:C:2003:167, 57, 118 ir 123–126 punktus ir 2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Lenkija / Komisija, T‑69/08, Rink., EU:T:2010:504, 59 punktą, susijusius su EB 95 straipsniu; taip pat žr. šio sprendimo 25 punkte nurodyto Sprendimo Prancūzija / Komisija, EU:C:1994:196, 27 punktą ir 2003 m. sausio 21 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑512/99, Rink., EU:C:2003:40, 38–41, 44, 86 ir 89 punktus, susijusius su EB 100 A straipsniu).

104    Tokiomis aplinkybėmis ir, kaip teigia Komisija, reikia konstatuoti, kad pagal Direktyvos 2006/42 11 straipsnį nereikalaujama, kad ji, konkrečiai nagrinėdama, ar priemonės, apie kurias jai pranešė valstybės narės, yra pagrįstos, nustatytų, ar tos priemonės, be to, atitinka vienodo požiūrio principą.

105    Taigi, jeigu tokia priemonė yra pagrįsta minėtos nuostatos prasme, kaip šiuo atveju matyti išnagrinėjus ieškovės nurodytą pirmąjį ieškinio pagrindą, sprendimas, kuriuo Komisija pripažįsta ją pagrįsta, negali būti ginčijamas remiantis tuo, kad mašinos, panašios į tą, dėl kurios imtasi tos priemonės, pateiktos atitinkamoje nacionalinėje rinkoje, bet dėl jų nebuvo imtasi panašių priemonių pažeidžiant vienodo požiūrio principą (pagal analogiją žr. 2002 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Pfizer Animal Health / Taryba, T‑13/99, Rink., EU:T:2002:209, 479 punktą).

106    Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad jeigu direktyvos priėmimo momentu kompetentingos institucijos nebuvo įvertinusios medžiagos atsižvelgdamos į toje direktyvoje nustatytus kriterijus ir jeigu kiekviena medžiaga turi tik jai būdingų savybių, medžiagos, kuri dar nebuvo įvertinta atsižvelgiant į šiuos kriterijus, padėtis, atsižvelgiant į vienodo požiūrio principą, nėra tokia pati kaip medžiagos, dėl kurios jau atliktas toks vertinimas (2005 m. liepos 12 d. Sprendimo Alliance for Natural Health ir kt., C‑154/04 ir C‑155/04, Rink., EU:C:2005:449, 116 ir 117 punktai). Nors aplinkybės, kuriomis buvo priimtas ginčijamas sprendimas, skiriasi nuo bylos, kurioje priimtas tas sprendimas, aplinkybių, atsižvelgiant į pastarąjį sprendimą galima konstatuoti: kadangi dėl Multione S630 buvo atliktas vertinimas ir Danijos institucijos ėmėsi priemonės remdamosi Direktyvos 2006/42 11 straipsnio 1 dalimi, kontrolės, kurią turi atlikti Komisija pagal šio straipsnio 3 dalį, tikslais šios mašinos padėtis buvo kitokia negu Danijos rinkoje pateiktų panašių daugiatikslių mašinų.

107    Galiausiai, penkta, remiantis tuo, kas išdėstyta, nedarytina išvada, kad jeigu kelios mašinos, kuriomis prekiaujama tos pačios valstybės teritorijoje ir kurių techninės savybės yra panašios, kelia tokį patį pavojų žmonių sveikatai ir saugai, kompetentingos nacionalinės institucijos gali savavališkai nuspręsti tik daliai iš šių mašinų taikyti draudimo pateikti į rinką, pašalinimo iš rinkos ar laisvo judėjimo apribojimo priemonę.

108    Priešingai, kaip iš esmės teigia ieškovė ir pati Komisija, kiekvienas Sąjungos aktas turi būti aiškinamas laikantis visos pirminės teisės, įskaitant vienodo požiūrio principą (2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Sturgeon ir kt., C‑402/07 ir C‑432/07, Rink., EU:C:2009:716, 48 punktas ir 2010 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Chatzi, C‑149/10, Rink., EU:C:2010:534, 43 punktas). Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką aiškinant Sąjungos aktą reikia atsižvelgti ne tik į jo nuostatų formuluotę, bet ir į bendrą struktūrą, kontekstą ir teisės aktu, kurio dalis jos yra, siekiamus tikslus (žr. 2006 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Lidl Italia, C‑315/05, Rink., EU:C:2006:736, 42 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Galiausiai reikia priminti, kad valstybės narės, kurios turi įgyvendinti šioje byloje nagrinėjamą direktyvą, turi ne tik teisę pasinaudoti jos 11 straipsnyje numatyta apsaugos sąlyga, bet ir pareigą tai daryti, jeigu nustato, kad mašinos kelia pavojų žmonių sveikatai ar saugai (šio sprendimo 25 punkte nurodyto Sprendimo AGM-COS.MET, EU:C:2007:213, 62 punktas; taip pat pagal analogiją žr. šio sprendimo 46 punkte nurodyto Sprendimo Klein / Komisija, EU:C:2015:252, 63 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

109    Jeigu valstybė narė galėtų pasinaudoti Direktyvos 2006/42 11 straipsnyje numatyta apsaugos sąlyga dėl mašinos, keliančios pavojų žmonių sveikatai ir saugai, tuo pat metu panašioms mašinoms netaikydama tokio paties požiūrio be objektyvaus pateisinimo, tai prieštarautų ne tik vienodo požiūrio principui, bet ir Direktyvos 2006/42 tikslui – visų pirma suderinti mašinų pateikimo į vidaus rinką ir laisvo judėjimo joje sąlygas, tuo pat metu apsaugant žmonių sveikatą ir užtikrinant jų saugą atsižvelgiant į jas naudojant kylančius pavojus (žr. šio sprendimo 25 ir 78 punktus), taip pat sistemos, nustatytos siekiant užtikrinti, kad nacionalinės institucijos tinkamai ir vienodai taikytų šią direktyvą (žr. šio sprendimo 26–28 ir 79 punktus) kontroliuojant Komisijai (žr. šio sprendimo 46 ir 80 punktus), bendrai struktūrai.

110    Be to, visų pirma siekdamas užtikrinti vienodą Direktyvos 2006/42 taikymą ir garantuoti šioje srityje vienodą žmonių sveikatos apsaugą ir saugą atsižvelgiant į mašinas, kuriomis prekiaujama Sąjungoje, teisės aktų leidėjas šio teisės akto 9 straipsnio „Tikslinės priemonės, skirtos mašinoms, galinčioms kelti pavojų“ 1 dalies antroje pastraipoje nustatė specialią procedūrą, pagal kurią Komisija, priimdama sprendimą, gali imtis priemonių, įpareigojančių valstybes nares uždrausti arba riboti pateikti į rinką mašinas, dėl techninių savybių keliančias tokį patį pavojų kaip mašina, dėl kurios imtasi pagrįsta pripažintos nacionalinės priemonės (žr. šio sprendimo 33 punktą). Pagal šį straipsnį Komisija gali reikalauti, kad ne tik valstybė narė, kuri ėmėsi tos priemonės, bet ir visos kitos valstybės narės vienodai vertintų, kiek tai būtina ir paisydamos proporcingumo principo, visas vidaus rinkoje naudojamas mašinas, keliančias tokį patį pavojų, atsižvelgiant į jų technines savybes, kaip ir mašina, dėl kurios imtasi minėtos priemonės.

111    Kaip iš esmės pažymi ir Komisija, ir ieškovė, ši speciali procedūra savaime nepažeidžia, viena vertus, atitinkamos mašinos gamintojo galimybės siūlyti valstybei narei, kuri apribojo tos mašinos laisvą judėjimą, imtis tokių pačių priemonių dėl jos rinkoje pateiktų panašių mašinų ir, kita vertus, Komisijos galimybės taikyti SESV 258 straipsnyje numatytą procedūrą.

112    Tokiomis aplinkybėmis ieškovė turi galimybę pagrįstai teigti, kaip pažymėjo savo pareiškimuose ir tam pritarė Komisija, kad Danijos institucijos įgyvendino Direktyvos 2006/42 11 straipsnyje numatytą apsaugos sąlygą dėl dviejų Italijoje ir Suomijoje įsisteigusių daugiatikslių mašinų gamintojų, kurie yra nauji dalyviai Danijos rinkoje, nors tokių veiksmų nesiėmė dėl seniai šioje rinkoje įsitvirtinusių gamintojų.

113    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ypač į tai, kad ginčijamas sprendimas teisiniu ir faktiniu požiūriu yra pagrįstas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/42 11 straipsnį, reikia atmesti antrąjį ieškinio pagrindą.

114    Todėl reikia atmesti ieškovės prašymą panaikinti ginčijamą sprendimą ir nėra reikalo priimti sprendimo dėl prašymo, jei reikia, skirti ekspertizę.

 Dėl kaltinimo, susijusio su ginčijamu sprendimu padaryta žala

115    Ieškovė teigia, kad ginčijamu sprendimu jai padaryta įvairios turtinės žalos ir žala reputacijai. Tačiau, susipažinus su ieškiniu, reikia konstatuoti, kad ieškovės kaltinimas nurodytas tik grindžiant pareiškimą, kad suinteresuotasis asmuo iš esmės pasilieka galimybę pateikti Bendrajam Teismui naują prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

116    Šiuo atžvilgiu reikia priminti, jog tam, kad kiltų Sąjungos deliktinė atsakomybė, turi būti įvykdytos visos sąlygos, susijusios su, pirma, elgesio, kuriuo ieškovas kaltina instituciją atsakovę, neteisėtumu, antra, realios ir tikros žalos egzistavimu ir, trečia, atitinkamo elgesio ir nurodytos žalos priežastinio ryšio egzistavimu. Darytina išvada, kad neįvykdžius vienos iš šių trijų kumuliacinių sąlygų prašymas atlyginti žalą turi būti atmestas ir nėra reikalo svarstyti, ar tenkinamos kitos sąlygos (žr. 2006 m. gegužės 10 d. Sprendimo Galileo International Technology ir kt. / Komisija, T‑279/03, Rink., EU:T:2006:121, 76 ir 77 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).

117    Nagrinėjamu atveju, nesant reikalo priimti sprendimo dėl šio kaltinimo priimtinumo, remiantis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76 straipsniu pakanka konstatuoti, kad atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ieškovė neįrodė, kad tenkinama su ginčijamo sprendimo neteisėtumu susijusi sąlyga. Taigi šį kaltinimą reikia atmesti.

118    Darytina išvada, kad visas ieškinys turi būti atmestas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

119    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.

120    Be to, Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

121    Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant šį ieškinį ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (žr. šio sprendimo 6 punktą), pagal Komisijos reikalavimus. Be to, Danijos Karalystė pati padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      CSF Srl padengia savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant šį ieškinį ir per laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą.

3.      Danijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Papasavvas

Forwood

Bieliūnas

Paskelbta 2015 m. liepos 15 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


* Proceso kalba: italų.