PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2009 m. spalio 2 d.(*)

„Žemės ūkis – Bendras rinkų organizavimas – Pereinamojo laikotarpio priemonės, kurias reikia priimti įstojus naujosioms valstybėms narėms – Reglamentas (EB) Nr. 832/2005, nustatantis cukraus sektoriui taikytinas pereinamojo laikotarpio priemones – Ieškinys dėl panaikinimo – Kolegialumas – „Atsargų“ sąvoka – Atsargų sukaupimo aplinkybės – Motyvavimas – Geras administravimas – Sąžiningumas – Nediskriminavimas – Nuosavybės teisė – Proporcingumas“

Byloje T‑324/05

Estijos Respublika, atstovaujama L. Uibo,

ieškovė,

palaikoma

Latvijos Respublikos, iš pradžių atstovaujamos E. Balode‑Buraka, vėliau L. Ostrovska ir K. Drēviņa,

įstojusios į bylą šalies,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, iš pradžių atstovaujamą L. Visaggio ir E. Randvere, vėliau T. van Rijn, H. Tserepa–Lacombe ir E. Randvere,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2005 m. gegužės 31 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 832/2005 dėl cukraus, izogliukozės ir fruktozės perteklinių kiekių Čekijos Respublikoje, Estijoje, Kipre, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Maltoje, Lenkijoje, Slovėnijoje ir Slovakijoje nustatymo (OL L 138, p. 3),

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė V. Tiili (pranešėja), teisėjai F. Dehousse ir I. Wiszniewska‑Białecka,

posėdžio sekretorė C. Kantza, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. balandžio 22 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

I –  Dėl bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo

1        Šioje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių metu bendrą cukraus sektoriaus rinkų organizavimą reglamentavo 2001 m. birželio 19 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1260/2001 dėl bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo (OL L 178, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 33 t., p. 17).

2        Šio reglamento antroje konstatuojamojoje dalyje numatyta, jog bendru cukraus sektoriaus rinkų organizavimu siekiama stabilizuoti šio gaminio rinką, kad Europos Bendrijos cukrinių runkelių ir cukranendrių augintojai galėtų pasinaudoti reikiamomis garantijomis, susijusiomis su užimtumu bei gyvenimo lygiu. Šiuo tikslu Europos Bendrija reglamentuoja cukraus gamybą bei importą ir numato rinkos stabilizavimo mechanizmus, skirtus užtikrinti Bendrijos produkcijos realizavimą.

3        Pagal Reglamento Nr. 1260/2001 10 ir 11 straipsnius Bendrijos cukraus gamyba grindžiama kvotų sistemos taikymu. Ši sistema reiškia, kad kiekvienam Bendrijos gamybos regionui nustatomi gamybos kiekiai, valstybės narės juos paskirsto nustatydamos gamybos kvotas (A kvota ir B kvota) jų teritorijoje įsteigtoms gamybos įmonėms. Šie kiekiai skiriami prekybos metams, kurie prasideda liepos 1 d. ir baigiasi kitų metų birželio 30 dieną. Laikantis A ir B kvotų įmonės pagamintas cukrus atitinkamai vadinamas „A cukrus“ ir „B cukrus“. Cukraus kiekis, pagamintas viršijant A ir B kvotas, vadinamas „C cukrumi“.

4        Pagal bendrą cukraus sektoriaus rinkų organizavimą numatytos realizavimo garantijos apima, pirma, kainų rėmimo schemą, kuri pagal Reglamento Nr. 1260/2001 6–9 straipsnius grindžiama intervencijos sistema, skirta užtikrinti gaminių kainas ir realizavimą, kai intervencinių agentūrų taikomas kainas nustato Europos Sąjungos Taryba, ir, antra, eksporto grąžinamųjų išmokų schemą, numatytą Reglamento Nr. 1260/2001 27–30 straipsniuose, kuria siekiama sudaryti sąlygas prekiauti Bendrijos produkcija pasaulinėje rinkoje, – jei paaiškėja, kad minėta prekyba būtina Bendrijos cukraus rinkai stabilizuoti, – padengiant skirtumą tarp Bendrijos kainų ir pasaulinės rinkos kainų.

5        A cukrumi ir B cukrumi gali būti laisvai prekiaujama bendrojoje rinkoje ir jam taikomos šios realizavimo garantijos, tačiau B cukrui suteikiama mažesnės nei A cukraus kainos garantija. C cukrui netaikoma nei kainų rėmimo schema, nei eksporto grąžinamųjų išmokų schema. Iš esmės jis turi būti realizuotas ne Bendrijos vidaus rinkoje ir parduotas pasaulinėje rinkoje pagal Reglamento Nr. 1260/2001 13 straipsnį.

6        Pagal šio reglamento 15 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktus iki kiekvienų prekybos metų pabaigos užregistruojama, be kita ko, atitinkamų prekybos metų A cukraus ir B cukraus produkcijos prognozė, cukraus kiekių, kuriuos atitinkamais prekybos metais numatoma realizuoti vartojimui Bendrijoje, prognozė ir eksportuotinas perteklius, gaunamas iš pirmojo kiekio atėmus antrąjį. Iš esmės už šį eksportuotiną perteklių skiriamos grąžinamosios eksporto išmokos.

7        Remiantis Reglamento Nr. 1260/2001 15 ir 16 straipsniais pagal bendrą cukraus sektoriaus rinkų organizavimą gamintojai patys sumoka visas cukraus pertekliaus realizavimo išlaidas mokėdami gamybos mokesčius ir papildomus mokesčius. Ši finansavimo iš savo fondų schema yra atlygis už Bendrijos produkcijos realizavimo garantijas, gamintojams nustatant visišką atsakomybę už išlaidas, reikalingas užtikrinti per atitinkamus metus į rinką pateikto kiekio realizavimą. Mokesčio suma nustatoma pasibaigus kiekvieniems prekybos metams atsižvelgiant į Europos Bendrijų Komisijos nustatytą Bendrijos rinkos veikimo balansą, kuris sudaromas remiantis valstybių narių pateikta informacija.

II –  Dėl Stojimo sutarties ir Stojimo akto

8        Pagal Belgijos Karalystės, Danijos Karalystės, Vokietijos Federacinės Respublikos, Graikijos Respublikos, Ispanijos Karalystės, Prancūzijos Respublikos, Airijos, Italijos Respublikos, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės, Nyderlandų Karalystės, Austrijos Respublikos, Portugalijos Respublikos, Suomijos Respublikos, Švedijos Karalystės, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (Europos Sąjungos valstybių narių) ir Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos, Slovakijos Respublikos sutarties dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą (OL L 236, p. 17, toliau – Stojimo sutartis), pasirašytos 2003 m. balandžio 16 d. Atėnuose, 2 straipsnio 3 dalį:

„Nepaisant 2 dalies, Sąjungos institucijos prieš stojimą gali patvirtinti Stojimo akto (dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų) 6 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, <...> 41 straipsnyje <...> nurodytas priemones. Šios priemonės įsigalioja tik tuo atveju, jei įsigalioja ši Sutartis, ir tik nuo jos įsigaliojimo dienos.“

9        Pagal Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL L 236, 2003, p. 33, toliau – Stojimo aktas), pridėto prie Stojimo sutarties, 41 straipsnio pirmą pastraipą:

„Jei pereinamojo laikotarpio priemonės yra būtinos perėjimui nuo esamo režimo (Čekijos Respublikoje, Estijos Respublikoje, Kipro Respublikoje, Latvijos Respublikoje, Lietuvos Respublikoje, Vengrijos Respublikoje, Maltos Respublikoje, Lenkijos Respublikoje, Slovėnijos Respublikoje ir Slovakijos Respublikoje) prie režimo, kuris atsiranda dėl bendros žemės ūkio politikos taikymo pagal šiame Akte išdėstytus reikalavimus, palengvinti, Komisija tokias priemones priima pagal <...> Reglamento (EB) Nr. 1260/2001 <...> 42 straipsnio 2 dalį ar prireikus atitinkamuose kitų reglamentų dėl bendro žemės ūkio rinkų organizavimo straipsniuose nustatyta tvarka ar pagal atitinkamo komiteto procedūrą, nustatytą taikytinuose teisės aktuose. Šiame straipsnyje nurodytų pereinamojo laikotarpio priemonių galima imtis trejų metų laikotarpiu nuo įstojimo dienos, ir jos taikomos tik tuo laikotarpiu <...>“

10      Pagal Stojimo akto IV priedo 4 dalies 2 punktą:

„Bet kokio produkto atsargos, tiek privačios, tiek valstybinės, įstojimo dieną esančios laisvoje apyvartoje naujųjų valstybių narių teritorijoje ir viršijančios kiekį, kurį būtų galima laikyti įprastinėmis perkeliamosiomis atsargomis, turi būti pašalintos naujųjų valstybių narių sąskaita.

„Įprastinių perkeliamųjų atsargų“ sąvoka apibrėžiama kiekvienam produktui, remiantis kiekvienos bendros rinkos organizavimo specifiniais kriterijais ir tikslais.“

 Ginčo aplinkybės

I –  Dėl Reglamento Nr. 60/2004

11      2004 m. sausio 14 d. Komisija, remdamasi Stojimo sutarties 2 straipsnio 3 dalimi bei Stojimo akto 41 straipsnio pirma pastraipa, priėmė Reglamentą (EB) Nr. 60/2004 dėl cukraus sektoriui skirtų pereinamojo laikotarpio priemonių, kurios turi būti patvirtintos dėl Čekijos Respublikos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos, Maltos, Lenkijos, Slovėnijos ir Slovakijos įstojimo (OL L 9, p. 8).

12      Iš esmės laikinai nukrypstant nuo taikomų Bendrijos taisyklių Reglamentu Nr. 60/2004 nustatoma Čekijos Respublikoje, Estijos Respublikoje, Kipro Respublikoje, Latvijos Respublikoje, Lietuvos Respublikoje, Vengrijos Respublikoje, Maltos Respublikoje, Lenkijos Respublikoje, Slovėnijos Respublikoje ir Slovakijos Respublikoje (toliau – naujosios valstybės narės) esančių perteklinių cukraus, izogliukozės ir fruktozės atsargų pašalinimo sistema.

13      Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad laikydamasi Reglamento Nr. 60/2004 42 straipsnio 2 dalyje nurodytos tvarkos Komisija ne vėliau kaip 2004 m. spalio 31 d. nustato grynojo cukraus arba esančiojo perdirbtuose produktuose, izogliukozės ir fruktozės kiekius, kurie yra kiekvienoje naujojoje valstybėje narėje ir viršija kiekius, kuriuos 2004 m. gegužės 1 d. galima pripažinti įprastinėmis perkeliamosiomis atsargomis (toliau – perteklius) ir kuriuos naujosios valstybės narės savo sąskaita turi pašalinti iš rinkos. Taip pat Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kaip Komisija turi nustatyti perteklių. Šiuo atžvilgiu Komisija turi atsižvelgti į pokyčius, kurie įvyko per metus iki įstojimo, palyginti su ankstesniais metais, kiek tai susiję su grynojo cukraus ar esančio perdirbtuose produktuose, izogliukozės ir fruktozės importo ir eksporto kiekiais, minėtų produktų gamyba, vartojimu ir atsargomis bei atsargų sukaupimo aplinkybėmis.

14      Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atitinkama naujoji valstybė narė užtikrina, kad be Bendrijos įsikišimo iš rinkos būtų pašalintas cukraus ar izogliukozės kiekis, lygus pagal 1 dalyje numatytą procedūrą Komisijos paskirtam pertekliui. Perteklius gali būti šalinamas arba eksportuojant be Bendrijos grąžinamosios išmokos, arba panaudojant degiųjų medžiagų sektoriaus reikmėms, arba denatūruojant be Bendrijos paramos į gyvūnų pašarą pagal 1972 m. sausio 14 d. Komisijos reglamento, nustatančio bendrąsias pašarams skirto cukraus denatūravimo taisykles (OL L 12, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 1 t., p. 289) III ir IV antraštines dalis. Bet kuriuo atveju perteklius turi būti pašalintas vėliausiai iki 2005 m. balandžio 30 dienos.

15      6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad taikant šio straipsnio 2 dalį kiekviena nauja valstybė narė nuo 2004 m. gegužės 1 d. turi disponuoti perteklinių atsargų parduotų ir pagamintų grynojo cukraus ar esančiojo perdirbtuose produktuose, izogliukozės ar fruktozės perteklinių atsargų identifikavimo pagrindinių suinteresuotųjų ūkio subjektų lygiu sistema. Naujoji valstybė narė šią sistemą turi naudoti, kad priverstų atitinkamus ūkio subjektus savo sąskaita pašalinti iš rinkos jiems tenkantį cukraus ar izogliukozės perteklinių atsargų kiekį. Atitinkami ūkio subjektai turi pateikti įrodymus, kad produktai pašalinti, ne vėliau kaip 2005 m. balandžio 30 d., priešingu atveju naujoji valstybė narė ima mokestį, kuris lygus sumai, apskaičiuotai nagrinėjamą kiekį padauginus iš aukščiausio importo muito, taikyto atitinkamam produktui per laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. balandžio 30 d., kuri padidinama 1,21 euro už 100 kg. baltojo cukraus ar sausos medžiagos ekvivalento, ši suma mokama į valstybės narės biudžetą.

16      Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pašalinus perteklines atsargas jas eksportuojant atitinkami ūkio subjektai įrodymus apie tai gali pateikti iki 2005 m. liepos 31 dienos.

17      Reglamento Nr. 60/2004 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ne vėliau kaip iki 2005 m. liepos 31 d. naujosios valstybės narės Komisijai turi pateikti įrodymus apie pertekliaus, kuris jose nustatytas pagal minėto reglamento 6 straipsnio 1 dalyje nurodytą metodą, pašalinimą. Tuo atveju, jei per nustatytą terminą šie įrodymai apie viso ar dalies pertekliaus pašalinimą nepateikti, 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš naujosios valstybės narės imamas mokestis, kurio suma apskaičiuojama nepašalintą kiekį dauginant iš didžiausių eksporto grąžinamųjų išmokų, kurios taikomos KN 17019910 subpozicijoje klasifikuojamam baltajam cukrui per laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. balandžio 30 d., ši suma ne vėliau kaip iki 2005 m. lapkričio 30 d. pervedama į Bendrijos biudžetą ir į ją bus atsižvelgiama skaičiuojant 2004/2005 prekybos metų gamybos mokesčius.

18      Reglamentas Nr. 60/2004 įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d., kaip tai numatyta jo 9 straipsnyje.

II –  Dėl Reglamento Nr. 651/2005

19      2005 m. balandžio 28 d. Komisija, remdamasi Stojimo akto 41 straipsnio pirma pastraipa, priėmė Reglamentą (EB) Nr. 651/2005 (OL L 108, p. 3).

20      Reglamentu Nr. 651/2005 padaryti Reglamento Nr. 60/2004 pakeitimai, susiję tik su šiame reglamente nustatytomis datomis ir terminais.

21      Taigi Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje ir 6 straipsnio 2 dalyje nurodytos datos, t. y. atitinkamai 2004 m. spalio 31 d. ir 2005 m. balandžio 30 d., tampa 2005 m. gegužės 31 d. ir lapkričio 30 diena. 6 straipsnio 3 dalies antroje ir trečioje pastraipose nurodyta data, t. y. 2005 m. balandžio 30 d., tampa 2005 m. lapkričio 30 diena. Taip pat Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 4 dalies įžanginiame sakinyje nurodyta data, t. y. 2005 m. liepos 31 d., tampa 2006 m. vasario 28 d., o šio straipsnio ketvirtoje pastraipoje nurodyta data, t. y. 2005 m. gegužės 1 d., tampa 2005 m. lapkričio 30 diena. Reglamento Nr. 60/2004 7 straipsnio 1 dalyje minima data, t. y. 2005 m. liepos 31 d., tampa 2006 m. kovo 31 d., o antroje dalyje nurodytas laikotarpis nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. balandžio 30 d. nuo šiol apima laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2005 m. lapkričio 30 dienos. Galiausiai pakeista ir sumos, mokėtinos į Bendrijos biudžetą, mokėjimo data, t. y. 2005 m. lapkričio 30 d., kuri 2006–2009 metais tampa gruodžio 31 diena.

22      Reglamentas Nr. 651/2005 įsigaliojo 2005 m. balandžio 29 d., kaip tai numatyta jo 2 straipsnyje.

III –  Dėl ginčijamo reglamento

23      2005 m. gegužės 31 d. Komisija priėmė Reglamentą (EB) Nr. 832/2005 dėl cukraus, izogliukozės ir fruktozės perteklinių kiekių Čekijos Respublikoje, Estijoje, Kipre, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Maltoje, Lenkijoje, Slovėnijoje ir Slovakijoje nustatymo (OL L 138, p. 3, toliau – ginčijamas reglamentas). Šio reglamento 1 straipsnyje nustatytas perteklius, kurį kiekviena iš penkių naujųjų valstybių narių, kuriose jis konstatuotas, t. y. Kipro Respublika, Latvijos Respublika, Maltos Respublika, Slovakijos Respublika ir galiausia Estijos Respublika, turi pašalinti iš Bendrijos rinkos. Estijos Respublikoje nustatytas 91 464 tonų perteklius.

 Procesas ir šalių reikalavimai

24      2005 m. rugpjūčio 25 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu Estijos Respublika pareiškė šį ieškinį dėl ginčijamo reglamento panaikinimo pagal EB 230 straipsnį.

25      2005 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Latvijos Respublika pateikė prašymą įstoti į bylą palaikyti Estijos Respublikos reikalavimus, 2006 m. vasario 10 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo trečiosios kolegijos pirmininkas leido įstoti į bylą.

26      2006 m. kovo 27 d. Latvijos Respublika pateikė savo paaiškinimus dėl įstojimo į bylą.

27      Pakeitus Pirmosios instancijos teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas paskirtas į pirmąją kolegiją, todėl ši byla buvo paskirta šiai kolegijai.

28      2009 m. vasario 12 d. Pirmosios instancijos teismas Komisijai raštu pateikė klausimus, į kuriuos ji atsakė per nustatytą terminą.

29      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (pirmoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.

30      Per 2009 m. balandžio 22 d. posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.

31      Estijos Respublika, palaikoma Latvijos Respublikos, kiek tai susiję su pirmąja reikalavimų dalimi, Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą reglamentą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

32      Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš Estijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

33      Estijos Respublika tvirtina, kad ūkio subjektai turėjo tik 48 733 tonų perteklinį kiekį, kurį Komisija paskyrė pagal ginčijamą reglamentą, o likusias 42 731 tonas sudarė Estijos namų ūkiuose vartojimui turimos atsargos (toliau – atsargos namų ūkiuose), kaip tai matyti iš paskutiniųjų Komisijos skaičiavimų, atliktų remiantis jos pateiktais neginčytais duomenimis.

34      Šiomis aplinkybėmis Estijos Respublika tik teigia, kad atsargos namų ūkiuose neturėjo būti įtrauktos į minėtą perteklių ir prašo panaikinti ginčijamą reglamentą tiek, kiek jos buvo įtrauktos.

35      Šiuo atžvilgiu Estijos Respublika nurodo aštuonis ieškinio pagrindus, o dėl tam tikrų iš jų ją palaiko Latvijos Respublika. Pirmasis pagrindas susijęs su kolegialumo principo pažeidimu. Antrasis pagrindas susijęs su Reglamento Nr. 60/2004 pažeidimu. Trečiasis pagrindas susijęs su pareigos motyvuoti pažeidimu. Ketvirtasis pagrindas susijęs su gero administravimo principo pažeidimu. Penktasis pagrindas susijęs su sąžiningumo principo pažeidimu. Šeštasis pagrindas susijęs su nediskriminavimo principo pažeidimu. Septintasis pagrindas susijęs su nuosavybės teisės pažeidimu. Aštuntasis pagrindas susijęs su proporcingumo principo pažeidimu.

36      Be to, Latvijos Respublika savo paaiškinime dėl įstojimo į bylą pateikė papildomą pagrindą, susijusį su teisės į gynybą pažeidimu.

37      Galiausiai Estijos Respublika Pirmosios instancijos teismo papildomai prašo, kad Komisijai būtų nurodyta pateikti tam tikrus dokumentus bei paaiškinti, kuo šie dokumentai skiriasi nuo visų tų, kuriuos Estijos Respublika pateikė byloje. Savo ruožtu Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo neįtraukti šių dokumentų į bylos medžiagą. Pirmiausia reikia išnagrinėti šiuos du prašymus.

I –  Dėl Estijos Respublikos ir Komisijos pateiktų papildomų prašymų

A –  Dėl Estijos Respublikos pateikto papildomo prašymo

1.     Šalių argumentai

38      Estijos Respublika teigia, kad tam tikri jos turimi dokumentai, kurie Komisijai turėjo būti pateikti per 2005 m. balandžio 20 d. susirinkimą (toliau – 18 priedas), kuriame Komisija įgaliojo tris savo narius priimti ginčijamą reglamentą, rodo, jog klausimą, ar Estijos perteklius apima atsargas namų ūkiuose, Komisija laikė tik politiniu.

39      2005 m. birželio 27 d. Estijos Respublika Komisijos paprašė 2005 m. balandžio 20 d. susirinkime pateiktų dokumentų kopijos 18 priedo autentiškumui nustatyti. 2005 m. rugpjūčio 25 d. ji gavo tam tikrus dokumentus, tarp kurių buvo ir Komisijai adresuotas jos narės, atsakingos už žemės ūkio ir kaimo plėtros klausimus, Fischer Boel pranešimas (toliau – Fischer Boel pranešimas). 18 priede pateikta neišsami šio pranešimo versija. Vis dėlto šiame pranešime yra aplinkybių, įrodančių, kad Komisija nenorėjo atsižvelgti į Estijos Respublikos ypatingą situaciją, be to, tarp Komisijos atsiųstų dokumentų nėra reglamento projekto. Todėl Estijos Respublika Pirmosios instancijos teismo prašo pareikalauti, kad Komisija atsiųstų visus dokumentus, kurie jai buvo pateikti 2005 m. balandžio 20 d. susirinkime, bei paaiškintų, kuo skiriasi 18 priedas ir 2005 m. rugpjūčio 25 d. atsiųsti dokumentai, kad nebūtų pažeistas gynybos priemonių lygybės principas.

40      Komisija atsakė, kad ji jau patenkino šį prašymą. Ji nurodė, kad 18 priedo dokumentai yra 2005 m. balandžio 20 d. susirinkime vykusių tarnybų diskusijų preliminarūs dokumentai, kurie skiriasi nuo galiausiai pateiktų dokumentų.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

41      Pažymėtina, kad galiausiai Estijos Respublika neginčija, jog Komisija 2005 m. rugpjūčio 25 d. jai pateikė visus dokumentus, kurie buvo pateikti Komisijos narių kolegijai (toliau – kolegija) per 2005 m. balandžio 20 d. susirinkimą. Iš tikrųjų šie dokumentai jau yra bylos medžiagoje ir juos pateikė Estijos Respublika, kuri netvirtino, jog kolegijai per minėtą susirinkimą buvo pateikta kitų dokumentų, kurių Komisija neatsiuntė. Todėl Estijos Respublikos prašymas pateikti dokumentus laikytinas neturinčiu dalyko, o jos argumentai turi būti aiškinami tik ta prasme, kad atsižvelgdama į tai, jog 2005 m. rugpjūčio 25 d. Komisijos jai atsiųsti dokumentai labai skiriasi nuo 18 priede esančiųjų, ir ji nenurodo, kokiu būdu su jais susipažino, Estijos Respublika Pirmosios instancijos teismo prašo nurodyti Komisijai paaiškinti šių skirtumų priežastis.

42      Taigi pažymėtina, jog Komisija jau pateikė paaiškinimus, kurių prašyta.

43      Iš tikrųjų Komisija paaiškino, kad 18 priedas yra preliminarūs dokumentai, parengti 2005 m. balandžio 20 d. susirinkimui. Taip pat ji paaiškino, jog šie dokumentai skiriasi nuo tų, kurie galiausiai buvo pateikti kolegijai minėtame susirinkime, būtent dėl to, kad jie yra preliminarūs.

44      Komisijos pateiktas paaiškinimas suprantamas ir įtikinamas. Visiškai normalu, kad Komisijos narys, kuris jai pateikia priemonei priimti skirtus parengiamuosius dokumentus, turi kelias jų versijų ir iš jų pasirenka tą, kuri jam atrodo tinkamiausia pateikti kolegijai, kad ši priimtų nagrinėjamą priemonę. Iš to darytina išvada, kad dėl Komisijos pateikto paaiškinimo tolesnis Estijos Respublikos prašymo nagrinėjimas nebereikalingas.

B –  Dėl Komisijos papildomo prašymo

1.     Šalių argumentai

45      Komisija teigia, kad 18 priedas yra vidaus ir preliminarių dokumentų, parengtų vykstant diskusijoms tarp jos tarnybų, visuma ir Pirmosios instancijos teismo prašo jį išimti iš bylos medžiagos.

46      Šiuo atžvilgiu Komisija pažymi, kad gali būti labai pakenkta atvirumui ir skaidrumui, kurie turi vyrauti Komisijoje vykstančiose diskusijose, jei vidaus dokumentai, t. y., kolegialių svarstymų preliminarūs ir parengiamieji dokumentai, būtų pateikti šalims, kurios Bendrijos teismuose ginčija minėtų svarstymų rezultatą, visų pirma dėl to, kad iš jų matyti teisės tarnybos išreikštos nuomonės, kurioms turi būti suteikta ypatinga apsauga, ir jie gauti neteisėtai.

47      Be to, Bendrijos teismas kontroliuoja galutinį aktą, o ne projektus ar parengiamuosius dokumentus, kuriuose atsispindi tik negalutinės nuomonės.

48      Galiausiai Estijos Respublika visai neprašė leisti susipažinti su 18 priedu. Jos prašymas susipažinti su 2005 m. birželio 27 d. dokumentais, kuris, beje, patenkintas, susijęs tik su 2005 m. balandžio 20 d. susirinkime kolegijai pateiktais dokumentais bei tais, kurie susiję su pertekliui nustatyti taikytu metodu.

49      Estijos Respublika ginčija Komisijos argumentus.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

50      Atsižvelgiant į tai, kad atsakydama į Pirmosios instancijos teismo pateiktą klausimą Komisija aiškiai pripažino, jog 18 priede nėra jos teisės tarnybos nuomonių, be to, kaip tai matyti iš bylos medžiagos, reikia nuspręsti, kad jos prašymas minėtą priedą pašalinti iš bylos medžiagos grindžiamas trimis pagrindais, t. y., pirma, kad šie dokumentai vidiniai ir preliminarūs, antra, kad gali būti, jog minėti dokumentai gauti neteisėtais būdais ir, trečia, kad šie dokumentai nesvarbūs nagrinėjamai bylai.

51      Dėl pirmojo ir antrojo pagrindų pažymėtina, kad nei galimas konfidencialus nagrinėjamų dokumentų pobūdis, nei aplinkybė, kad šie dokumentai galėjo būti gauti neteisėtu būdu, neprieštarauja tam, kad jie būtų palikti bylos medžiagoje (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją, T‑48/05, Rink. p. II‑0000, 74 punktą).

52      Iš tikrųjų, pirma, nėra teisės nuostatos, kuria būtų aiškiai draudžiama atsižvelgti į neteisėtai gautus įrodymus (šio sprendimo 51 punkte minėto Sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją 75 punktas).

53      Be to, Pirmosios instancijos teismas kartais leido atsižvelgti į dokumentus, kurių gavimas teisėtais būdais nebuvo nustatytas (šio sprendimo 51 punkte minėto Sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją 78 punktas).

54      Taigi kai kuriais atvejais ieškovas neprivalėjo įrodyti teisėtai gavęs jo teiginiams patvirtinti naudojamą konfidencialų dokumentą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad siekiant suderinti saugomus interesus reikia įvertinti, ar konkrečios aplinkybės, kaip antai lemiama dokumento pateikimo reikšmė siekiant užtikrinti skundžiamo teisės akto priėmimo procedūros teisėtumo kontrolę (šiuo klausimu žr. 2001 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dunnett ir kt. prieš EIB, T‑192/99, Rink. p. II‑813, 33 ir 34 punktus) arba nustatyti piktnaudžiavimą įgaliojimais (šiuo klausimu žr. 1996 m. vasario 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lopes prieš Teisingumo Teismą, T‑280/94, Rink. VT p. I‑A‑77 ir II‑239, 59 punktą), pateisina dokumento neišėmimą (šio sprendimo 51 punkte minėto Sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją 79 punktas).

55      Kita vertus, Teisingumo Teismas neatmetė galimybės, kad kai kuriais atvejais net vidaus dokumentai gali būti teisėtai įtraukti į bylos medžiagą (1985 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo nutarties Tordeur, 232/84, 8 punktas ir 1986 m. spalio 15 d. Nutarties LAISA prieš Tarybą, 31/86, 5 punktas).

56      Reikia pripažinti, kad aplinkybės, leidžiančios šiuos vidinius dokumentus palikti bylos medžiagoje, yra būtent tos, į kurias galima atsižvelgti sprendžiant, ar šiuos dokumentus, kurie gali būti gauti neteisėtais būdais, palikti bylos medžiagoje, minėtos šio sprendimo 54 punkte (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 54 punkte minėto Sprendimo Dunnett ir kt. prieš EIB 33 punktą).

57      Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau pasakyta, pažymėtina, kad specifinės šio ieškinio aplinkybės leidžia manyti, jog 18 priedo dokumentus reikia palikti bylos medžiagoje. Iš tikrųjų jais remtasi siekiant įrodyti tam tikrus ginčijamo reglamento priėmimo procedūros pažeidimus bei įgaliojimų viršijimą, o tai pateisina jų neišėmimą pagal šio sprendimo 54 punkte minėtą teismo praktiką.

58      Galiausiai dėl trečiojo pagrindo, pagal kurį Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo išimti 18 priedą iš bylos medžiagos ir pagal kurį minėto priedo dokumentai nesvarbūs priimant sprendimą byloje, pažymėtina, kad vien dokumento svarbos nebuvimo nagrinėjant bylą savaime nepakanka jo išėmimui iš bylos pateisinti.

59      Todėl Komisijos papildomą prašymą reikia atmesti.

II –  Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su kolegialumo principo pažeidimu

A –  Šalių argumentai

60      Estijos Respublika tvirtina, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog kolegija negali vien tik pareikšti norą veikti tam tikru būdu ir nedalyvauti rengiant jos norą įgyvendinančio akto tekstą ir suteikiant jam galutinę formą. A fortiori tokie argumentai taikytini šioje byloje, nes ginčijamas reglamentas turi rimtų pasekmių daugeliui asmenų bei atitinkamų valstybių narių biudžetui. Taip pat Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad aktai, darantys poveikį asmenų, kuriems jie yra skirti, teisinei padėčiai, turi būti nagrinėjami ir priimami kolegialiai. Estijos Respublika iš to daro išvadą, kad Komisijos darbo tvarkos taisyklių 13 straipsnyje, kuriame šiai suteikiama teisė savo narius įgalioti priimti akto galutinį tekstą, dėl kurio esminių nuostatų susitarta svarstymuose, turi būti aiškinamas ta prasme, kad bet koks reglamento teksto ir ypač jo rezoliucinės dalies pakeitimas yra draudžiamas priėmus kolegialų sprendimą.

61      Ginčijamas reglamentas priimtas pažeidžiant kolegialumo principą, nes per 2005 m. balandžio 20 d. susirinkimą, pirma, buvo nuspręsta įpareigoti Komisijos narę Fischer Boel palaikyti ryšius su naujosiomis valstybėmis narėmis, kad būtų paskutinį kartą patikrintas jų perteklius atsižvelgiant į paskutinius turimus statistinius duomenis bei išsiaiškintas klausimas, kokiu mastu atsargos namų ūkiuose turi būti įtrauktos apskaičiuojant šį perteklių. Antra, buvo nuspręsta kreiptis į Cukraus valdybos komitetą dėl reglamento, nustatančio kiekvienos naujosios valstybės narės perteklių, projekto. Trečia, buvo nuspręsta įgalioti Komisijos narę Fischer Boel priimti, suderinus su Komisijos pirmininku ir jos trečiuoju nariu, minėtą projektą, jei komitetas neprieštaraus arba, jei tai pateisintų situacijos raida, jį priimti pačiai per žodinę procedūrą. Taigi dėl to, kad Komisijos narė Fischer Boel buvo įgaliota priimti ginčijamą reglamentą kolegialiai nepatvirtinus galutinio projekto, pažeistas kolegialumo principas.

62      Netgi jei kolegialus sprendimas būtinas tik tiek, kiek jis susijęs su ginčijamo reglamento turiniu, o ne konkrečiu tekstu, aišku, kad Komisijos narė Fischer Boel buvo įgaliota nuspręsti, ar atsargos namų ūkiuose turėjo būti įtrauktos į perteklių. Beje, jos diskrecijos apimtis aiškiai matyti lyginant ginčijamame reglamente galutinai nustatytą perteklių su tuo, kuris iš pradžių nustatytas 2005 m. balandžio 20 d. projekte, t. y. Estijos Respublikai – 91 464 tonos vietoje 91 466 tonų, Kipro Respublikai – 40 213 tonų vietoje 40 249 tonų, Latvijos Respublikai – 10 589 tonos vietoje 20 080 tonų, Maltos Respublikai – 2 452 tonos vietoje 13 210 tonų ir Slovakijos Respublikai – 10 225 tonos vietoje 17 419 tonų. Galiausiai Fischer Boel pranešimas ir pridėtas metodinis dokumentas, kuriuo grindžiamas kolegijos sprendimas ir kuriame nustatytas Fischer Boel įgaliojimas, yra tik nekonkrečios gairės, nustatančios, kad priimtinas tam tikras lankstumas, kiek tai susiję su įprastinių perkeliamųjų atsargų nustatymu, ir nepaaiškinančios, kokios ypatingos aplinkybės pateisina pertekliaus sumažinimą.

63      Pati Komisija žinojo apie šią faktinę padėtį, nes savo atsiliepime į ieškinį pripažino, pirma, kad patvirtino gaires, o ne sprendimą ir, antra, kad 2005 m. gegužės 19 d. Estijos Respublika dar turėjo galimybę pateikti papildomų argumentų. Galiausiai iš 2005 m. rugpjūčio 22 d. Komisijos laiško matyti, kad kiekvienos valstybės narės perteklius buvo nustatytas tik 2005 m. gegužės 19 d. ekspertų susirinkime, o tai Komisija patvirtino savo atsiliepime į ieškinį. Todėl 2005 m. balandžio 20 d. Komisija negalėjo priimti ginčijamo reglamento.

64      Komisija ginčija Estijos Respublikos argumentus.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

65      Primintina, kad Komisijos veiklai taikomas kolegialumo principas (1994 m. birželio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš BASF ir kt., C‑137/92 P, Rink. p. I‑2555, 62 punktas). Konkrečiai šis principas paminėtas Nicos sutartimi, iš dalies pakeistos EB sutarties 217 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Komisija dirba vadovaudamasi savo pirmininko nustatytomis gairėmis; pirmininkas sprendžia jos vidaus organizavimo klausimus, siekdamas užtikrinti, kad ji veiktų darniai, veiksmingai ir kolegialiai.

66      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką minėtas principas kyla iš EB 219 straipsnio, pagal kurį Komisija sprendžia 213 straipsnyje nustatyto narių skaičiaus balsų dauguma ir Komisijos posėdis yra teisėtas tik tuo atveju, jei dalyvauja jos Darbo tvarkos taisyklėse nustatytas narių skaičius. Šis principas grindžiamas Komisijos narių lygybe priimant sprendimus ir visų pirma reikalauja, kad sprendimai būtų svarstomi bendrai ir kad visi kolegijos nariai būtų kolektyviai atsakingi politiniu lygiu už visus priimtus sprendimus (1986 m. rugsėjo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo AKZO Chemie ir AKZO Chemie UK prieš Komisiją, 5/85, Rink. p. 2585, 30 punktas ir šio sprendimo 65 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš BASF ir kt. 63 punktas).

67      Vis dėlto pasinaudojimas įgaliojimų suteikimo procedūra valdymo ar administravimo priemonėms priimti yra suderinamas su kolegialumo principu.

68      Iš tikrųjų taikoma tik apibrėžtoms administravimo ir valdymo aktų kategorijoms, išskyrus esminius sprendimus, tokia įgaliojimų suteikimo sistema būtina atsižvelgiant į labai išaugusį sprendžiamųjų teisės aktų, būtinų Komisijos funkcijoms vykdyti, skaičių (šio sprendimo 66 punkte minėto Sprendimo AKZO Chemie ir AKZO Chemie UK prieš Komisiją 37 punktas ir 1995 m. balandžio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo AAC ir kt. prieš Komisiją, T‑442/93, Rink. p. II‑1329, 84 punktas).

69      Todėl reikia išsiaiškinti, ar ginčijamas reglamentas turi būti laikomas valdymo arba administraciniu aktu, ar esminiu sprendimu.

70      Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad, nepaisant norminio pobūdžio, vienintelis ginčijamo reglamento tikslas yra nustatyti perteklių tam tikroms valstybėms narėms pagal Reglamente Nr. 60/2004, kurio vykdymo aktas yra ginčijamas reglamentas, numatytą procedūrą. Toks apskaičiavimas negali būti laikomas esminiu sprendimu.

71      Iš tikrųjų, kaip tai matyti iš šio sprendimo 13–17 punktų, būtent Reglamento Nr. 60/2004, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 651/2005, 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti perteklius ir metodas, pagal kurį Komisija turi jį nustatyti. Būtent Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad taip apskaičiuotas perteklius turi būti pašalintas konkrečiais būdais, o ne kurioje nors ginčijamo reglamento nuostatoje. Galiausiai Reglamento Nr. 60/2004 7 straipsnio 2 dalyje nurodytos pasekmės, kurios kyla naujosioms valstybėms narėms neįvykdžius nustatytų įpareigojimų.

72      Taigi visi atitinkami esminiai klausimai reglamentuoti iš dalies pakeistame Reglamente Nr. 60/2004, o ginčijamas reglamentas siejamas su šiuo reglamentu ir jame tik atlikti skaičiavimai, nors ir iš tiesų sudėtingi.

73      Be to, 2005 m. balandžio 20 d. susirinkime kolegija įgaliojo tris savo narius atlikti tuos skaičiavimus, bet tuo pačiu nesuteikė teisės priimti naujus esminius sprendimus ar iš naujo išnagrinėti galimybę taikyti tuos, kurie nustatyti reglamente Nr. 60/2004, kaip tai matyti iš 2005 m. balandžio 20 d. Komisijos susirinkimo Nr. 1698 protokolo.

74      Iš tikrųjų minėtame susirinkime kolegija pirmiausia patvirtino Fischer Boel pranešimą. Prie šio pranešimo pridėta ir kartu su juo kolegijos patvirtinta metodika nesuteikia teisės įgaliotiems nariams priimti ginčijamą reglamentą nesilaikant Reglamente Nr. 60/2004 nustatytų esminių klausimų ir apriboja jų diskreciją priimant sprendimą. Visų pirma metodikoje detalizuojami Reglamente Nr. 60/2004 nurodyto pertekliaus nustatymo kriterijai bei įtvirtinta aiški taisyklė, pagal kurią perteklius susidaro dėl gamybos pokyčių, prie kurių reikia pridėti importo pokyčius ir atimti eksporto pokyčius per laikotarpį nuo 2003 m. gegužės mėn. iki 2004 m. balandžio mėn., palyginti su šių veiksmų rezultatu per tokį patį laikotarpį per trejus ankstesnius metus.

75      Tiesa, aptariamai metodikai taikomas Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punktas, pagal kurį nustatydama minėtas atsargas Komisija turi atsižvelgti į atsargų susikaupimo aplinkybių pokyčius. Tačiau prie Fischer Boel pranešimo pridėtos metodikos 2 dalies 3 punkto b papunkčio trečioje pastraipoje nurodyta, kad galimas tam tikras lankstumas, kiek tai susiję su įprastinių perkeliamų atsargų nustatymu. Vis dėlto tokia formuluotė tikrai neleidžia įgaliotiems Komisijos nariams tam tikrų valstybių narių perteklių apskaičiuoti kitokiu būdu, nei numatytas Reglamente Nr. 60/2004. Jie gali tik minėtų valstybių pateiktus apskaitos duomenis vertinti su tam tikru lankstumu, leidžiančiu į esamų atsargų skaičiavimus neįtraukti atsargų pertekliaus, kurio buvimas paaiškinamas priežastimis, nesusijusiomis su piktnaudžiavimu šių valstybių įstojimu į Europos Sąjungą ir nekeliančiomis jokios rinkos sutrikdymo rizikos.

76      Be to, Fischer Boel pranešime pateiktas atsakymas į Estijos Respublikos argumentus, kuriais ji rėmėsi įrodinėdama, jog atsargos namų ūkiuose susidarė tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių reikia iš naujo apskaičiuoti atitinkamus kiekius pagal Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punktą. Tiesa, kad įgaliotieji Komisijos nariai, remdamiesi savo įgaliojimais, galėjo toliau palaikyti kontaktus su naujosiomis valstybėmis narėmis, kad peržiūrėtų jų argumentus šiuo klausimu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad kolegija aiškiai patvirtino minėtą pranešimą, įgaliotieji nariai negalėjo nukrypti nuo jame apibrėžtų gairių ir todėl į pertekliaus skaičiavimus galėjo neįtraukti atsargų namų ūkiuose tik jei būtų rėmęsi aplinkybėmis, kurios nenagrinėtos minėtame pranešime, o jie to nepadarė.

77      Be to, nors įgaliotieji Komisijos nariai, remdamiesi savo įgaliojimais, galėjo toliau palaikyti kontaktus su naujosiomis valstybėmis narėmis, kad peržiūrėtų jų argumentus šiuo klausimu, tačiau kolegija pasiliko teisę pati priimti galutinį sprendimą, jei to reikalautų padėtis, o tai gali būti aiškinama tik kaip susiję su padėtimi, kai reikėtų laikytis požiūrio, kuris skiriasi nuo nustatytojo Fischer Boel pranešime. Bet kuriuo atveju tokio požiūrio pasikeitimo nebuvo.

78      Galiausiai bet kuriuo atveju pabrėžtina, kad laikantis kolegialumo principo Komisijai turi būti pripažinta teisė tam tikriems savo nariams patikėti užduotį atlikti skaičiavimus, kad ir kokie sudėtingi jie būtų, siekiant nustatyti tam tikrų valstybių narių teritorijoje esančio atitinkamo žemės ūkio produkto kiekius, nes, priešingu atveju, kiltų didelė grėsmė jos gebėjimui veiksmingai valdyti bendrąją žemės ūkio politiką, t. y. sritį, kurioje būtina vienu metu ir greitai valdyti informaciją, susijusią su tokiais produkcijos, atsargų ir kitų rodiklių apskaičiavimais, kokie atlikti pagal ginčijamą reglamentą.

79      Iš to darytina išvada, kad šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

III –  Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 60/2004 pažeidimu

80      Estijos Respublika tvirtina, kad ginčijamas reglamentas priimtas pažeidžiant reglamentą Nr. 60/2004. Šiuo atžvilgiu ji pateikia du argumentus, kurie gali būti nagrinėjami kaip dvi atskiros dalys. Pirma, ji teigia, kad pagal Reglamentą Nr. 60/2004 atsargų namų ūkiuose negalima įtraukti apskaičiuojant perteklių. Antra, Estijos Respublika teigia, kad nustatydama jos perteklių Komisija neatsižvelgė į ją apibūdinančias ypatingas aplinkybes ir pažeidė Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punktą.

81      Vis dėlto pirmiausia šalys nesutaria dėl Reglamento Nr. 60/2004 privalomo pobūdžio ginčijamo reglamento atžvilgiu. Kadangi šio pagrindo tinkamumas susijęs su šiuo klausimu, jis turi būti nagrinėjamas prieš nagrinėjant ankstesniame punkte minėtas dvi dalis.

A –  Dėl Reglamento Nr. 60/2004 privalomo pobūdžio ginčijamo reglamento atžvilgiu

1.     Šalių argumentai

82      Estijos Respublika tvirtina, kad Reglamentas Nr. 60/2004 yra ginčijamo reglamento teisinis pagrindas, todėl pirmojo pažeidimas turi lemti antrojo panaikinimą, netgi jei juos priėmė ta pati institucija (1971 m. kovo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimas Deutsche Tradax, 38/70, Rink. p. 145 ir 1979 m. kovo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas ISO prieš Tarybą, 118/77, Rink. p. 1277), ir šiuo atžvilgiu nesvarbu, ar jie priimti pagal tą pačią procedūrą.

83      Komisija pripažįsta, kad Reglamentas Nr. 60/2004 yra ginčijamo reglamento teisinis pagrindas, tačiau ji mano, kad šis teisėtai gali nukrypti nuo pirmojo nuostatų, nes abu reglamentus priėmė ta pati institucija pagal tą pačią procedūrą, kitaip nei aktai, kurie nagrinėti Estijos Respublikos nurodytoje teismų praktikoje. Galiausiai netgi galima pripažinti, kad ginčijamu reglamentu tiesiogiai taikomas Stojimo aktas, nors šis reglamentas ir grindžiamas Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsniu, nes šio teisinio pagrindo pasirinkimas neturėjo įtakos taikytinai procedūrai (2002 m. gruodžio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco, C‑491/01, Rink. p. I‑11453, 93–98 punktai).

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

84      Pažymėtina, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija ne atliko teorinę apskaitą, o įgyvendino Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalį, pagal kurią ji turėjo nustatyti perteklių kiekvienoje naujojoje valstybėje narėje. Taip pat šiame reglamente numatyti taip nustatytų kiekių pašalinimo būdai ir naujosioms valstybėms narėms kylančios pasekmės jų nepašalinus, bet tik tiek, kiek šie kiekiai nustatyti remiantis minėtomis nuostatomis. Galiausiai Reglamentas Nr. 60/2004 nurodytas tarp ginčijamo reglamento teisinių pagrindų bei šio reglamento 1–3 konstatuojamosiose dalyse. Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, jog šis reglamentas yra Reglamento Nr. 60/2004 vykdymo aktas. Todėl, kaip tai tvirtina Estijos Respublika, Teisingumo Teismas šio sprendimo 82 punkte minėtame Sprendime Deutsche Tradax (10 punktas) nusprendė, jog remiantis pagrindinio reglamento nuostatoje suteiktu įgaliojimu priimtas įgyvendinimo reglamentas negali nukrypti nuo pagrindinio reglamento nuostatų.

85      Tiesa, kaip tai pažymi Komisija, minėtame Sprendime Teisingumo Teismas kalbėjo apie du Tarybos reglamentus, priimtus pagal skirtingas procedūras: pirmasis – pasikonsultavus su Europos Bendrijų Asamblėja, o antrasis – nepasikonsultavus. Vis dėlto tame sprendime nustatyta taisyklė taikytina ir šioje byloje.

86      Iš tikrųjų pirmiausia pabrėžtina, kad darydamas minėtą išvadą Teisingumo Teismas visiškai nesirėmė dviejų priėmimo procedūrų buvimu.

87      Antra, minėta išvada vėliau buvo pakartota teismų praktikoje bylą nagrinėjusiam teismui nekeliant klausimo dėl ginčytų aktų priėmimo procedūrų skirtumo ar tapatumo (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 82 punkte minėto Sprendimo ISO prieš Tarybą 46 punktą ir 1999 m. kovo 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C‑179/97, Rink. p. I–1251, 20 punktą; 1993 m. birželio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Devillez ir kt. prieš Parlamentą, T‑46/90, Rink. p. II–699, 25 punktą).

88      Trečia, Teisingumo Teismas jau yra panaikinęs reglamentą, priimtą institucijos, kuri priėmė pagrindinį reglamentą, dėl motyvų, kurie paneigia Komisijos pateiktą teiginį.

89      Iš tikrųjų šio sprendimo 82 punkte minėtame Sprendime ISO prieš Tarybą Teisingumo Teismas panaikino Tarybos reglamentą tam tikriems iš Japonijos importuotiems gaminiams nustatantį galutinį antidempingo muitą būtent atmesdamas Tarybos argumentą, kad nagrinėjamas reglamentas yra sui generis priemonė, tiesiogiai grindžiama EB 113 straipsniu (po pakeitimo – EB 133 straipsnis), o ne jo pagrindinio reglamento, t. y. 1968 m. balandžio 5 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 459/68 dėl apsaugos nuo dempingo, dotacijų ar subsidijų iš Europos Ekonominės Bendrijos narėmis nesančių valstybių, nuostatomis (OL L 103, p. 38). Teisingumo Teismas konstatavo, kad tokiu argumentu neatsižvelgiama į tą aplinkybę, kad kiekviena atitinkamo antidempingo reglamento priėmimu užsibaigianti procedūra vyksta pagal minėtame pagrindiniame reglamente nustatytus reikalavimus ir nusprendė, kad Taryba, priėmusi bendrą reglamentą vienam iš EB sutarties 113 straipsnio tikslų įgyvendinti, negali nukrypti nuo taip priimtų taisyklių jas taikydama konkrečiais atvejais (sprendimo 46 punktas).

90      Tačiau EB sutarties 113 straipsnyje nustatyta procedūra prekybos apsaugos priemonėms, tarp jų ir dempingo atveju, priimti yra numatyta minėtos nuostatos ketvirtoje dalyje, pagal kurią Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma. Be to, iš Reglamento Nr. 459/68 17 straipsnio 1 dalies, aiškinamos kartu su 2 dalies a punktu, matyti, kad jei iš galutinai konstatuotų aplinkybių bei iš tyrimo, atlikto pagal kitas minėto reglamento nuostatas, matyti, jog yra dempingas ir žala, ir jei dėl Bendrijos interesų reikalingi Bendrijos veiksmai, Komisija, susipažinusi su atitinkamo komiteto nuomonėmis, pateikia pasiūlymą Tarybai, o Taryba prireikus dėl nagrinėjamo antidempingo reglamento sprendžia kvalifikuota balsų dauguma.

91      Vadinasi, Taryba nagrinėjamą antidempingo reglamentą priėmė kvalifikuota balsų dauguma, nors prieš minėtą reglamentą buvo priimta kitų procedūros aktų, kaip to reikėjo Reglamentui Nr. 459/68 pakeisti, o tai paneigia Komisijos teiginio pagrįstumą.

92      Šios išvados negali paneigti aplinkybė, jog šio sprendimo 82 punkte minėtame Sprendime ISO prieš Tarybą Teisingumo Teismas priėjo išvadą, kad Taryba konkrečiu atveju nesilaikė bendrųjų taisyklių, nors galėjo būti netgi pripažinta, kad ginčijamu reglamentu taikomos Reglamente Nr. 60/2004 nustatytos bendrosios taisyklės ne konkrečiam atvejui, o visoms situacijoms, kurioms šios taisyklės skirtos taikyti.

93      Iš tikrųjų šio sprendimo 82 punkte minėtame Sprendime ISO prieš Tarybą Teisingumo Teismas nusprendė, kad priėmusi bendrąjį reglamentą vienam iš EB sutarties 113 straipsnio tikslų įgyvendinti Taryba negali nukrypti nuo taip nustatytų taisyklių jas taikydama konkretiems atvejams dėl dviejų priežasčių. Šios priežastys yra tokios, kad leidus tokią išimtį, pirma, būtų pakenkta Bendrijos teisinei sistemai ir, antra, tai pažeistų teisės subjektų lygybę prieš įstatymą. Vis dėlto, nors antroji priežastis reiškia, kad vykdymo reglamentas gali būti taikomas laike daugeliui adresatų, tačiau taip nėra kalbant apie pirmąją priežastį, kuria galima remtis šioje byloje.

94      Pažymėtina, kad bet kuriuo atveju, netgi jei Komisijos teiginys teisingas ir jei Reglamente Nr. 60/2004 esanti sąvoka „atsargos“ galėjo būti pakeista priimant ginčijamą reglamentą, Komisija turėjo motyvuotai nurodyti priežastis, dėl kurių toks pakeitimas buvo būtinas. Tačiau Komisija net netvirtino, kad nurodė tokias priežastis, nors ji ne kartą nurodė aplinkybę, jog ginčijamu reglamentu ji taiko Reglamentą Nr. 60/2004.

95      Be to, reikia atmesti kaip nepagrįstą Komisijos teiginį, pagal kurį galima manyti, jog ginčijamu reglamentu tiesiogiai taikomas Stojimo aktas. Komisija pati pripažįsta, kad minėtas reglamentas aiškiai grindžiamas Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsniu, kaip tai rodo aplinkybė, jog ši nuostata nurodyta kaip ginčijamo reglamento teisinis pagrindas. Kadangi Komisija pasirinko šioje byloje labiausiai, jos manymu, tinkantį teisinį pagrindą, t. y. Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnį, tai būtent atsižvelgiant į šią nuostatą ir reikia nagrinėti ginčijamo reglamento teisėtumą (žr. pagal analogiją 2008 m. balandžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SIDE prieš Komisiją, T‑348/04, Rink. p. II‑625, 69 punktą).

96      Galiausiai pažymėtina, kad šio sprendimo 83 punkte minėtas Sprendimas British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco, kurį Komisija nurodė grįsdama savo teiginį, šio teiginio nepatvirtina. Iš tikrųjų minėtas sprendimas susijęs su aktu, kuris priimtas remiantis dviem teisiniais pagrindais. Teisingumo Teismas tik nusprendė, kad nors vienas iš teisinių pagrindų buvo neteisingas, nagrinėjamą aktą buvo galima priimti remiantis kitu nurodytu teisiniu pagrindu, ir dėl šios priežasties minėtas aktas buvo galiojantis. Tačiau toks argumentas šioje byloje netaikytinas.

97      Todėl darytina išvada, kad ginčijamo reglamento teisėtumas priklauso būtent nuo to, ar šuo reglamentu laikytasi Reglamento Nr. 60/2004, kurio pagrindu jis priimtas, nuostatų. Atsižvelgiant būtent į šią išvadą ir reikia nagrinėti dvi šį pagrindą sudarančias dalis.

B –  Dėl pirmos dalies

98      Estijos Respublika teigia, kad Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnyje nustatyta tik pareiga pašalinti perteklių, skaičiuojamą remiantis komercinių ūkio subjektų turimu cukrumi, o ne namų ūkių atsargomis. Grįsdama šį teiginį, kurį Komisija ginčija, Estijos Respublika antrojo ieškinio pagrindo pirmąją dalį skaido į penkias sudėtines dalis, kurias reikia nagrinėti atskirai.

1.     Dėl sąvokos „atsargos“ reikšmės

a)     Šalių argumentai

99      Estijos Respublika pažymi, kad pagal Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies formuluotę apskaičiuojant perteklių namų ūkių atsargos neįtraukiamos.

100    Iš tikrųjų pačios sąvokos „atsargos“ apibrėžimas, t. y. „sukauptos atsargos ar rezervai, konkrečiai: pardavėjo ar gamintojo sandėlyje turimi maisto produktai“, nukreipia tik į ūkio subjektų turimus kiekius. Taip pat Eurostat (Europos Bendrijų statistikos tarnyba) duomenų bazėje „Concepts and Definitions Database“ (sąvokų ir apibrėžimų duomenų bazė) neįtraukti mažmeninė prekyba ir namų ūkiai.

101    Be to, reglamentuose, susijusiuose su bendru cukraus sektoriaus rinkų organizavimu, vartojamas terminas „atsargos“ neapima atsargų namų ūkiuose, kaip tai rodo 1978 m. rugpjūčio 18 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 1998/78, nustatančio cukraus sandėliavimo išlaidų kompensavimo išsamias taisykles (OL L 231, p. 5), 1 straipsnio 2 dalis, 1977 m. sausio 28 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 189/77, nustatančio išsamias minimalių atsargų sistemos taikymo cukraus sektoriuje taisykles (OL L 25, p. 27), 1 straipsnis, 1999 m. rugsėjo 13 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2038/1999 dėl bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo (OL L 252, p. 1) 8 ir 12 straipsniai bei Reglamento Nr. 1260/2001 III priedo IX punkto 1 dalies b punktas arba šio reglamento 10 straipsnio 4 dalis. Šis apibrėžimas yra ir 2006 m. vasario 16 d. Komisijos darbo dokumento „Forecast balance sheet 2006/2007 of the Sugar Management Committee“ (Cukraus valdybos komiteto išankstinis 2006/2007 metų balansas) 7 punkte.

102    Todėl pagal sisteminio aiškinimo principą ta pati sąvoka, jei nenurodyta kitaip, turi būti aiškinama vienodai, ir bet kuriuo atveju Stojimo akto IV priedo 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad „įprastinių perkeliamųjų atsargų“ sąvoka apibrėžiama remiantis kiekvieno bendro rinkos organizavimo specifiniais kriterijais.

103    Taip pat pabrėžtina, kad Europos teisinėje erdvėje apibrėžta sąvoka gali turėti ypatingą reikšmę (1982 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimas, Cilfit ir kt., 283/81, Rink. p. 3415, 19 punktas) ir kad toje pačioje teisės srityje skirtingose nuostatose esančią tą pačią sąvoką Teisingumo Teismas aiškina identiškai (1982 m. kovo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Levin, 53/81, Rink. p. 1035, 6 ir paskesni punktai).

104    Galiausiai Estijos Respublika mano, kad jos teiginiui prieštaraujantis aiškinimas reikštų, jog sąvoka „atsargos“ apima cukrų, kuris paprastai siejamas su sąvoka „vartojimas“, t. y. namų ūkiams vartojimui parduodamas cukrus. Vis dėlto Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalyje vartojamos sąvokos „vartojimas“ ir „atsargos“, ir menkai tikėtina, kad Komisija būtų vartojusi šias dvi sąvokas, jei antroji apimtų pirmąją, nes dėl to sąvoka „vartojimas“, kuri bet kuriuo atveju yra pirkimo, o ne vartotojų cukraus suvartojimo sinonimas, taptų perteklinė.

105    Komisija ginčija Estijos Respublikos argumentus.

b)     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

106    Visų pirma pabrėžtina, kad pertekliaus pašalinimo principas, kurį siekiama įgyvendinti Reglamentu Nr. 60/2004, įtvirtintas pirminėje teisėje, t. y. Stojimo akto IV priedo 4 dalies 2 punkte, į kurį nukreipia minėto reglamento 7 konstatuojamoji dalis, ir kurioje sąvoka „atsargos“ yra centrinėje pozicijoje. Todėl reikia manyti, kad Reglamente Nr. 60/2004 minima sąvoka „atsargos“ kyla iš Stojimo akto IV priedo 4 dalies 2 punkte įtvirtintos sąvokos.

107    Estijos Respublikos nuomone, taip apibrėžta sąvoka „atsargos“ turi būti aiškinama siaurai, apsiribojant komercinių ūkio subjektų sukauptomis atsargomis, o Komisija siūlo platų aiškinimą, kuris apima ir atsargas namų ūkiuose.

108    Vis dėlto nei Komisija, nei Estijos Respublika negali remtis kokiu nors dokumentu, įrodančiu, kad Stojimo akto rengėjai ar Komisija rengdami Reglamentą Nr. 60/2004 siekė sąvokai „atsargos“ suteikti tokią reikšmę, kokią jos nurodo.

109    Nesant parengiamųjų darbų, iš kurių aiškiai matyti nuostatos rengėjų ketinimas, Bendrijos teismas gali remtis tik priimto akto taikymo sritimi ir jam suteikti prasmę, kylančią iš jo pažodinio ir loginio aiškinimo (šiuo klausimu žr. 1961 m. birželio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimą Simon prieš Teisingumo Teismą, 15/60, Rink. p. 223, 244). Todėl reikia išnagrinėti paprastai minėtai sąvokai teikiamą prasmę, kad būtų nustatyta, ar ji atitinka tą, kurią siūlo Komisija, ar tą, kurią siūlo Estijos Respublika.

110    Pažodžiui aiškinant nuostatą reikia atsižvelgti į tai, kad Bendrijos teisės aktai surašomi daugeliu kalbų ir kad įvairios kalbinės versijos yra vienodai privalomos, todėl Bendrijos teisės nuostatos aiškinimas reikalauja palyginti jos kalbines versijas (šio sprendimo 103 punkte minėto Sprendimo Cilfit ir kt., 18 punktas ir 2005 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals prieš Komisiją, T‑22/02 ir T‑23/02, Rink. p. II‑4065, 42 punktas).

111    Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad sąvoka „atsargos“ nevienareikšmė nagrinėjamų teisės aktų įvairiose kalbinėse versijose.

112    Stojimo akto ir Reglamento Nr. 60/2004 prancūzų ir anglų kalbinėse versijose vartojamas žodis „stock“. Ispanų, italų, lenkų ir estų kalbinėse versijose atitinkamai vartojami žodžiai „existencias“, „scorta“, „zapas“ ir „varu“.

113    Išnagrinėjus kiekvieno iš šių žodžių įprastas reikšmes matyti, kad italų, lenkų ir estų kalbose žodis „atsargos“ gali būti vartojamas tiek kalbant apie komercinių ūkio subjektų sukauptas atsargas, tiek ir apie atsargas namų ūkiuose. Anglų, prancūzų ir ispanų kalbose minėtas žodis labiau siejamas su komercine kalba, bet gali būti vartojamas ir kalbant apie namų ūkių sukauptas atsargas.

114    Nors tiek Komisijos, tiek ir Estijos Respublikos teiginius iš dalies galima pagrįsti Stojimo akto ir Reglamento Nr. 60/2004 įvairių kalbinių versijų analize, tačiau Komisijos versija įtikinamesnė.

115    Be to, pažymėtina, kad aiškinant Bendrijos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos sąvokas, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji yra, siekiamus tikslus (1983 m. lapkričio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Merck, 292/82, Rink. p. 3781, 12 punktas), taip pat į Bendrijos teisės nuostatų visumą (šio sprendimo 103 punkte minėto Sprendimo Cilfit ir kt. 20 punktas ir šio sprendimo 110 punkte minėto Sprendimo Sumitomo Chemical ir Sumika Fine Chemicals prieš Komisiją 47 punktas).

116    Visų pirma primintina, kad net jeigu skirtingose kalbinėse versijose yra elementų, kurie, atrodo, pagrindžia atitinkamą aiškinimą, tačiau tiek, kiek visas aiškinamas tekstas lieka dviprasmis, ginčijamų žodžių reikšmę reikia nagrinėti atsižvelgiant į nagrinėjamo teisės akto tikslą (šiuo klausimu žr. 1980 m. birželio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Roudolff, 803/79, Rink. p. 2015, 7 punktą).

117    Tačiau, kadangi žodis „atsargos“ kelia tam tikrą dviprasmiškumą, jį reikia aiškinti atsižvelgiant į Reglamento Nr. 60/2004 tikslą, kuris, kiek tai susiję su pertekliaus pašalinimu, turi sutapti su Stojimo akto IV priedo 4 dalies 2 punkto tikslu.

118    Kalbant apie Stojimo akto IV priedo 4 dalies 2 punktą reikia pabrėžti, kad 2002 m. sausio 15 d. sprendime Weidacher (C‑179/00, Rink. p. I‑501) Teisingumo Teismas priėmė sprendimą dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės (toliau – 1995 m. naujosios valstybės narės) pareigos 1995 m. minėtoms valstybėms stojant į Europos Sąjungą (toliau – 1995 m. stojimas) savo sąskaita pašalinti atsargas, esančias laisvoje apyvartoje šių valstybių teritorijoje ir viršijančias kiekį, kurį būtų galima laikyti įprastinėmis perkeliamosiomis atsargomis pagal iš dalies pakeisto Akto dėl Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos ir Švedijos karalystės stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL C 241, 1994, p. 9) (toliau – 1994 m. Stojimo aktas) 145 straipsnio 2 dalį, kurios formuluotė labai panaši į Stojimo akto IV priedo 4 dalies 2 punkto formuluotę. Taigi Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad 1994 m. Stojimo akto rengėjai manė, jog 1995 m. sausio 1 d. naujosiose valstybėse narėse esančios produktų, kuriems taikomas bendras žemės ūkio rinkų organizavimas, neįprastai didelės atsargos trikdo šiuo organizavimu nustatytų mechanizmų veikimą dėl poveikio kainų formavimui (Sprendimo 20 ir 21 punktai).

119    Iš to darytina išvada, kad Stojimo akto IV priedo 4 dalies 2 punkto tikslas, visų pirma, kiek tai susiję su cukrumi, yra išvengti bendru cukraus sektoriaus rinkų organizavimu nustatytų mechanizmų veikimo bet kokio trikdymo ir ypač tokio, kuris daro poveikį kainų formavimui ir yra sukeltas neįprasto cukraus kiekio, sukaupto naujosiose valstybėse narėse iki jų įstojimo į Europos Sąjungą.

120    Todėl reikia išnagrinėti, ar, kaip tai tvirtina Komisija, naujųjų valstybių narių namų ūkiuose sukauptos atsargos iki jų įstojimo į Europos Sąjungą potencialiai trikdo bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo mechanizmus.

121    Šiuo klausimu primintina, kad bendras cukraus sektoriaus rinkų organizavimas, kaip tai matyti iš to, kas pasakyta šio sprendimo 1–6 punktuose, iš esmės grindžiamas kvotų nustatymo sistema kiekvienai valstybei narei, kuri savo ruožtu šias kvotas turi paskirstyti jos teritorijoje esantiems gamintojams.

122    Šios kvotos, be kita ko, apskaičiuojamos atsižvelgiant į vidaus paklausos, kuri apskaičiuojama susumuojant numatomą suvartojimą kiekvienoje valstybėje narėje atsižvelgiant į ankstesnius duomenis, prognozes. Tačiau neįprastai didelių atsargų namų ūkiuose egzistavimas vienoje ar keliose minėtose valstybėse lemtų didelį nagrinėjamų kvotų ir galiausiai suvartoto kiekio skirtumą. Iš tikrųjų šių valstybių narių namų ūkiai įprastai vartos turimus atsargų kiekius vietoje tų kiekių, kuriuos jie pirktų už Bendrijos rinkos kainą ir kurie būtų priskiriami prie kiekių, kuriuos Komisija leido gaminti nustatydama A ir B kvotas, kurių kaina užtikrinama pagal bendrą cukraus sektoriaus rinkų organizavimą.

123    Vienintelis būdas rinkoje užtikrinti minėtų nenupirktų kiekių intervencines kainas – pradėti taikyti Bendrijos intervencinius mechanizmus, minėtus kiekius perkant už garantuotą kainą arba juos eksportuojant pagal eksporto grąžinamųjų išmokų mechanizmą.

124    Dėl pirkimo už garantuotą kainą pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 1260/2001 7 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad intervencinė agentūra, kurią paskiria kiekviena cukrų gaminanti valstybė narė, šio straipsnio 5 dalimi nustatytomis sąlygomis, laikydamasi kvotų, ištisus prekybos metus supirktų jai siūlomą baltąjį ir žaliavinį cukrų, pagamintą iš Bendrijoje išaugintų runkelių ir cukranendrių, jei prieš tai pardavėjas ir intervencinė agentūra jau yra sudarę šio cukraus sandėliavimo sutartį.

125    Reglamento Nr. 1260/2001 36 konstatuojamojoje dalyje primenama, kad, išlaidas, kurias valstybės narės patiria laikydamosi įsipareigojimų, kylančių taikant šį reglamentą, padengia Bendrija, remdamasi 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1258/1999 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL L 160, p. 103, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 25 t., p. 414), taikyto iki 2007 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL L 209, p. 1), taigi ir faktinėms aplinkybėms šioje byloje, 2 straipsniu. Visų pirma pagal minėtą nuostatą intervencija, skirta žemės ūkio rinkoms stabilizuoti bendro žemės ūkio rinkų organizavimo ribose finansuojama iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) Garantijų skyriaus. Todėl dėl intervencinių agentūrų superkamų cukraus kiekių Bendrijos biudžetas patiria nemažų nuostolių.

126    Dėl eksporto skiriant grąžinamąsias išmokas iš Reglamento Nr. 1260/2001 15 straipsnio 1 dalies a ir b punktų galima daryti išvadą, kaip tai pažymėta šio sprendimo 6 punkte, kad atitinkamų prekybos metų A cukraus ir B cukraus produkcijos prognozės ir cukraus kiekių, kuriuos atitinkamais prekybos metais numatoma realizuoti vartojimui Bendrijoje, prognozės skirtumas iš esmės yra eksportuojamas iki nagrinėjamų prekybos metų pabaigos.

127    Vadinasi, visi pagal A ir B kvotas pagaminto ir dėl nepašalinto pertekliaus naujosiose valstybėse narėse neparduoto cukraus kiekiai iš esmės turi būti eksportuojami iš Bendrijos. Taip eksportuojantys ūkio subjektai gali gauti Reglamento Nr. 1260/2001 27–30 straipsniuose nurodytas eksporto grąžinamąsias išmokas, kurias padengia gamintojai pagal minėto reglamento 15 ir 16 straipsnius. Iš tikrųjų minėti gamintojai padengia eksporto nuostolius mokėdami gamybos mokesčius pagal Reglamento Nr. 1260/2001 15 straipsnio 3–5 punktus, o jei šių nepakanka, – mokėdami papildomą mokestį pagal šio reglamento 16 straipsnį.

128    Be to, tokie gamintojų patirti ekonominiai nuostoliai prieštarauja bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo vienam iš tikslų, nes pagal Reglamento Nr. 1260/2001 2 konstatuojamąją dalį rinkos stabilizavimui reikalingomis priemonėmis pirmiausia siekiama, kad Bendrijos cukrinių runkelių ir cukranendrių augintojai galėtų pasinaudoti reikiamomis garantijomis, susijusiomis su užimtumu bei gyvenimo lygiu, todėl intervencinė kaina turi būti tokio dydžio, kuris jiems užtikrintų teisingas pajamas ir būtų atsižvelgta į vartotojų interesus.

129    Iš to, kas pasakyta, matyti, kad galimybė, jog naujosioms valstybėms narėms įstojus į Europos Sąjungą šiose valstybėse narėse namų ūkiuose turimos atsargos pakeis kiekius, kuriuos namų ūkiai nusipirktų Bendrijos rinkoje, pakenktų bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo stabilumui ir finansavimui bei jį labai sutrikdytų.

130    Negalima neatsižvelgti ir į šio sutrikdymo sunkumą. Iš tikrųjų, jei atsargos namų ūkiuose nebūtų įtrauktos į „atsargų“ sąvoką Reglamento Nr. 60/2004 prasme, tai naujųjų valstybių narių, kuriose cukraus kaina žymiai mažesnė už kainą Bendrijoje, piliečiai būtų suinteresuoti sukaupti kuo didesnes atsargas, kad atitolintų su kainomis susijusias bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo taikymo valstybėje, kurioje jie gyvena, pasekmes. Kadangi visose naujosiose valstybėse narėse cukraus kaina buvo mažesnė arba žymiai mažesnė už kainą Bendrijoje, Estijos Respublikos siūlomas išaiškinimas sukurtų masiniam atsargų namų ūkiuose kaupimui palankią aplinką, o tai lemtų didelį cukraus vartojimo sumažėjimą, o tam tikrais atvejais gal net ir visišką jo nebuvimą, minėtose valstybėse per laikotarpį, einantį iš karto po šių valstybių narių įstojimo į Europos Sąjungą.

131    Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad skirtumo tarp leidžiamų kvotų ir suvartojimo Bendrijoje po stojimo negalima išvengti ribojant Bendrijos gamintojams nustatytas kvotas tam, kad būtų atsižvelgta į neįprastai sumažėjusį vartojimą, kurio galima tikėtis iš valstybių narių, sukaupusių ar galėjusių sukaupti dideles atsargas namų ūkiuose.

132    Iš tikrųjų remiantis Reglamento Nr. 1260/2001 logika pagal šio reglamento 11 straipsnio 2 dalį gamybos kvotos nustatytos vieną kartą visam šio reglamento taikymo laikotarpiui, jį priimant, t. y. dar gerokai prieš stojimą. Todėl vienintelis būdas pritaikyti Bendrijos gamybą prie numatomos paklausos, kai senosioms valstybėms narėms kvotos jau paskirtos, – naujosioms valstybėms narėms paskirti mažesnes kvotas už tas, kurios joms būtų skirtos, jei minėtose valstybėse narėse vartojimas iš karto po įstojimo būtų įprastas, palyginti su pastaraisiais prekybos metais.

133    Tačiau naujosioms valstybėms narėms paskirtos gamybos kvotos nustatytos Stojimo akto II priedo 32 dalies c ir d punktuose, taigi tuo metu, kai dar nebuvo įmanoma sužinoti, kiek atsargų sukaupta naujųjų valstybių namų ūkiuose, nes jie atsargas galėjo kaupti iki šių valstybių įstojimo į Europos Sąjungą dienos.

134    Be to, Bendrijos kvotas apskaičiavus atsižvelgiant į neįprastai sumažėjusią paklausą iš esmės būtų tik atidėtas bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo visiškas taikymas naujosiose valstybėse narėse gamintojų, kurių užimtumą bei gyvenimo lygį siekiama apsaugoti, kaip tai aiškiai nurodyta Reglamento Nr. 1260/2001 2 konstatuojamojoje dalyje, nenaudai. Tačiau iš Stojimo akto 2 ir 10 dalių matyti, kad jis grindžiamas principu, jog naujosioms valstybėms narėms nedelsiant taikomos visos Bendrijos teisės nuostatos, o išimtys galimos tik tais atvejais, kai jos aiškiai numatytos pereinamosiose nuostatose (pagal analogiją žr. 1982 m. gruodžio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Metallurgiki Halypsprieš Komisiją, 258/81, Rink. p. 4261, 8 punktą ir 1998 m. gruodžio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo KappAhl, C‑233/97, Rink. p. I‑8069, 15 punktą).

135    Galiausiai papildomai reikia pabrėžti ir tai, kad Estijos Respublikos Komisijai atsiųstuose dokumentuose anglų kalba prieš priimant ginčijamą reglamentą pati Estijos Respublika atsargas namų ūkiuose ne kartą nurodė kaip „atsargas“.

136    Todėl reikia daryti išvadą, kad sąvokos „atsargos“ Reglamento Nr. 60/2004 ir Stojimo akto IV priedo 4 dalies 2 punkto prasme, atvirkščiai nei teigia Estijos Respublika, negalima aiškinti taip, kad ji iš esmės neapima atsargų namų ūkiuose.

137    Šios išvados nepaneigia nė vienas Estijos Respublikos teiginys.

138    Iš tikrųjų, pirmiausia, dėl teiginio, kad Teisingumo Teismas vienodai aiškina sąvoką, esančią su ta pačia teisės sritimi susijusiose atskirose nuostatose, o su bendru cukraus sektoriaus rinkų organizavimu susiję reglamentai neleidžia manyti, kad atsargos namų ūkiuose yra atsargų dalis, pažymėtina, kad, – ir tam nereikia nagrinėti, ar šiuose reglamentuose sąvoka „atsargos“ visada vartojama kalbant apie komercinių ūkio subjektų sukauptas atsargas, – nuostatoje vartojamą sąvoką aiškinant taip pat, kaip ji vartota su ta pačia teisės sritimi susijusiose normose, jai negalima suteikti reikšmės, kuri neatitinka nuostatos, kurioje vartojama ši sąvoka, dalyko, priešingu atveju, ši nuostata iš dalies netektų dalies veiksmingumo.

139    Be to, Bendrijos teismai niekada nesprendė klausimo, ar sąvoka „atsargos“, kuri vartojama įvairiuose reglamentuose, susijusiuose su bendru cukraus sektoriaus rinkų organizavimu, apima tik ūkio subjektų sukauptas atsargas.

140    Galiausiai nuostatos, kuriomis remiasi Estijos Respublika, nepatvirtina šio teiginio.

141    Taigi pirmoje iš minėtų nuostatų, t. y. Reglamento Nr. 1998/78 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„2. Šiame reglamente:

a) „miltelių pavidalo, gabalinio arba „kendi“ cukraus gamintojas“ – tai asmuo:

–        kuris iš nepakeisto pavidalo cukraus gamina tik BMT 17.01 arba 17.02 subpozicijose klasifikuojamą cukrų, kurio fizinės savybės skiriasi nuo gamybos procese naudojamo cukraus,

–        kurio cukraus rinkos metų atsargos, kiekvieno mėnesio pabaigoje užregistruojamos patvirtintuose sandėliuose, vidutiniškai yra ne mažesnės kaip 200 tonų;

b) „specializuotas prekiautojas cukrumi“ – tai asmuo:

–        kurio viena iš pagrindinių veikos rūšių yra didmeninė prekyba cukrumi ir kuris kiekvienais cukraus rinkos metais įsigyja ne mažiau kaip 10 000 tonų Bendrijos arba lengvatinio cukraus, arba vieno ir kito, kad jį parduotų nepakeitęs jo pavidalo,

–        kuris neužsiima mažmenine cukraus prekyba,

–        kurio cukraus rinkos metų atsargos, kiekvieno mėnesio pabaigoje užregistruojamos patvirtintuose sandėliuose, vidutiniškai yra ne mažesnės kaip 500 tonų.“ (Neoficialus vertimas)

142    Iš to negalima daryti išvados, kad ši nuostata „atsargų“ sąvoką apriboja tik komercinių ūkio subjektų sukauptomis atsargomis. Kadangi Reglamentu Nr. 1998/78 būtent numatyta sistema, susijusi su cukraus sandėliavimo išlaidų kompensavimu tam tikriems asmenims, tai suprantama, kad jame apibrėžtos asmenų kategorijos, kurioms taikoma nagrinėjama kompensavimo sistema. Vis dėlto tai nereiškia, kad atsargų gali turėti vien tik taip apibūdinti asmenys.

143    Antroje nuostatoje, kuria remiasi Estijos Respublika, t. y. Reglamento Nr. 189/77 1 straipsnyje nustatyta:

„1. Minimalios atsargos:

–        visuomet kaupiamos kiekvieną atitinkamą mėnesį,

–        joms nepriskiriamas cukrus, kuris buvo perkeltas į kitus metus pagal Reglamento (EEB) Nr. 3330/74 31 straipsnį, kol tokio cukraus sandėliavimo išlaidos nesumokėtos <...>.

2. Reglamento (EEB) Nr. 1488/76 1 straipsnio a punkte nurodyta cukraus produkcija ir šio straipsnio 1 dalyje nurodytos minimalios atsargos nustatomos pagal Reglamento (EEB) Nr. 700/73 1 straipsnio nuostatas.“ (Neoficialus vertimas)

144    Negalima daryti išvados, kad ši nuostata „atsargų“ sąvoką apriboja tik komercinių ūkio subjektų sukauptomis atsargomis. Be to, Reglamentas Nr. 189/77 nukreipia į 1974 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3330/74 dėl bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo (OL L 359, p. 1) 18 straipsnį, kuriame cukraus gamintojams, o ne visiems ūkio subjektams, nustatyta pareiga kaupiant minimalias atsargas atsižvelgti būtent į gamybos kvotas. Tačiau Estijos Respublika nepaaiškina, kodėl iš to, kad Bendrijos teisės norma produkto gamintojus įpareigoja kaupti atsargas, darytina išvada, jog tai gali daryti tik minėti ūkio subjektai.

145    Trečioje ir ketvirtoje Estijos Respublikos nurodytose nuostatose, t. y., Reglamento Nr. 2038/1999 8 ir 12 straipsniuose, nustatyta:

„8 straipsnis

1. Šiame straipsnyje nurodytomis sąlygomis numatoma taikyti sandėliavimo išlaidų kompensavimo sistemą, būtent vienodą apmokėjimą iš surinkto mokesčio.

2. Iš Bendrijoje išaugintų runkelių arba cukranendrių pagaminto:

–        baltojo cukraus,

–        žaliavinio cukraus,

–        sirupų, gautų iki kristalizavimo etapo,

–        sirupų, gautų ištirpinus kristalizuotą cukrų,

sandėliavimo išlaidas vienoda suma padengia valstybės narės.

Kiekvienam cukraus gamintojui valstybės narės įveda atitinkamą mokestį:

–        už pagaminto cukraus svorio vienetą,

–        už pirmoje pastraipoje minėtų sirupų, pagamintų iki kristalizavimo etapo ir parduotų natūraliu pavidalu, svorio vienetą.

Kompensacijos dydis yra vienodas visoje Bendrijoje. Mokestis taip pat yra vienodas.

3. Šio straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos aromatizuotam arba spalvintam cukrui, klasifikuojamam KN 1701 pozicijoje, arba aromatizuotiems arba spalvintiems sirupams, priskiriamiems KN 2106 90 59 subpozicijai.

4. Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, kvalifikuota balsų dauguma:

a) priima bendrąsias šio straipsnio taikymo taisykles;

b) nustato kompensacijos dydį kartu su išvestinėmis intervencinėmis kainomis.

5. 48 straipsnyje nurodyta tvarka kasmet nustatomas mokesčio dydis. Ta pačia tvarka nustatomos ir kitos išsamios šio straipsnio taikymo taisyklės.

<...>

12 straipsnis

1. Siekiant užtikrinti įprastą visos Bendrijos arba vieno iš jos regionų aprūpinimą cukrumi, nuolatinė pareiga yra saugoti europinėje Bendrijos teritorijos dalyje sukauptas šias minimalias atsargas:

a) Bendrijoje pagaminto runkelių cukraus;

b) Prancūzijos užjūrio departamentuose pagaminto cukranendrių cukraus ir 40 straipsnyje minėto lengvatinio cukraus.

A punkte nurodyto cukraus minimalios atsargos nustatytą dieną turi sudaryti tam tikrą kiekvienos cukrų gaminančios įmonės A kvotos procentinę dalį arba tą patį jos pagaminto A cukraus procentą, jei jis yra mažesnis už įmonės A kvotą.

Nustatytas procentas gali būti sumažintas.

Pirmos dalies b punkte nurodyto cukraus minimalios atsargos turi sudaryti tam tikrą konkrečioje įmonėje per nustatytą laiką rafinuoto cukraus procentinę dalį.

2. Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, kvalifikuota balsų dauguma priima bendrąsias šio straipsnio taikymo taisykles ir šio straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje minėtą datą bei procentą ir 1 dalies ketvirtoje pastraipoje minėtą procentą bei laikotarpį.

Ta pačia tvarka gali būti nustatytas įpareigojimas, tolygus įpareigojimui palaikyti 1 straipsnio 1 dalies f ir h punktuose nurodytų produktų minimalias atsargas.

3. Išsamios šio straipsnio taikymo taisyklės ir visų pirma dėl šio straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje minėto procento sumažinimo priimamos 48 straipsnyje nustatyta tvarka.“ (Neoficialus vertimas )

146    Taigi šios nuostatos susijusios su cukraus gamintojų, o ne visų šio sektoriaus ūkio subjektų pareiga kaupti minimalias atsargas atsižvelgiant į gamybos kvotas ir faktiškai rafinuotus kiekius. Todėl, kaip minėta šio sprendimo 144 punkte, Estijos Respublika nepaaiškino, kodėl iš to, kad Bendrijos teisės norma produkto gamintojus įpareigoja kaupti atsargas, darytina išvada, jog tai gali daryti tik minėti ūkio subjektai.

147    Penktojoje nuostatoje, kuria remiasi Estijos Respublika, t. y., Reglamento Nr. 1260/2001 III priedo IX punkto 1 dalyje, numatyta:

„Sutartyse numatoma, kad pardavėjas mokėtų papildomą kainą, jeigu:

a) keičiantis prekybos metams padidėja runkelių kaina;

b) dėl runkelių kainos padidėjimo pakilus intervencinei kainai, atsargos, turimos keičiantis prekybos metams, nėra apmokestinamos.

<...>“

148    Tačiau šioje nuostatoje nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neapibrėžta „atsargų“ sąvoka ir nenustatyta, kad ji gali būti taikoma tik ūkio subjektų sukauptoms atsargoms.

149    Šeštojoje nuostatoje, kuria remiasi Estijos Respublika, t. y., Reglamento Nr. 1260/2001 10 straipsnio 4 dalyje, nustatyta:

„Taikant 3 dalį, kiekvienais prekybos metais iki spalio 1 d. remiantis gamybos, importo, vartojimo, sandėliavimo, perkėlimo į kitus metus, eksportuotino likučio ir vidutinių nuostolių, galinčių susidaryti taikant finansavimo iš savo fondų schemą, kaip apibrėžta 15 straipsnio 1 dalies d punkte, prognozėmis nustatomas kvotomis garantuotas kiekis. Jei šios prognozės rodo, kad konkrečių prekybos metų eksportuotinas likutis yra didesnis nei Susitarime nustatytas maksimalus likutis, 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka garantuotas kiekis mažinamas šiuo skirtumu. Skirtumas paskirstomas cukrui, izogliukozei ir inulino sirupui, atsižvelgiant į tai, kokią visos Bendrijos A ir B kvotų procentinę dalį sudaro kiekvienas produktas. Toliau jis skirstomas pagal valstybes nares ir pagal produktą taikant šioje lentelėje nurodytą atitinkamą koeficientą <...>“

150    Tačiau reikia pažymėti, kad ir šioje nuostatoje nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neapibrėžta „atsargų“ sąvoka ir nenustatyta, kad ji gali būti taikoma tik ūkio subjektų sukauptoms atsargoms.

151    Galiausiai Estijos Respublika nepaaiškina, kuo 2006 m. vasario 16 d. Komisijos darbo dokumento „Forecast balance sheet 2006/2007 of the Sugar Management Committee“ 7 punktas, kuriame, nors ir paminėtas žodis „atsargos“, yra tik skaičius, pagrindžia jos teiginį.

152    Antra, dėl Estijos Respublikos teiginio, kad Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalyje vartojamos sąvokos „vartojimas“ ir „atsargos“ ir kad menkai tikėtina, jog Komisija būtų vartojusi šias dvi sąvokas, jei antrasis apimtų pirmąjį, reikia pažymėti, kad šis teiginys klaidingas.

153    Iš tikrųjų visų pirma pažymėtina, kad Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje apibrėžiama „neįprasto dydžio atsargų“ sąvoka, nustatyta, jog Komisija turi atsižvelgti, be kita ko, į cukraus ir izogliukozės gamybą, vartojimą ir atsargas. Todėl iš šios nuostatos aišku, kad atsargų kiekis yra elementas, į kurį turi būti atsižvelgta nustatant neįprastai didelių atsargų buvimą, todėl žodis „atsargos“ kartu yra ir apibrėžimo dalis, ir sąvoka, kurią reikia apibrėžti. Neatsižvelgiant į tai, jog ši aplinkybė rodo teisinės technikos netikslumą, tačiau sąvokos „vartojimo“ buvimas ir sąvokoje, kurią reikia apibrėžti, ir sąvokos „atsargos“ apibrėžime yra įmanoma pagal Reglamento Nr. 60/2004 logiką.

154    Bet kuriuo atveju tai, kad šioje nuostatoje vartojamas žodis „vartojimas“ turi būti suprantamas makroekonomine prasme, nes Reglamentu Nr. 60/2004 siekiama išvengti būtent viso bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo sutrikdymo.

155    Todėl tam, kad makroekonominiu atžvilgiu būtų atriboti kiekiai, kuriuos reikia laikyti suvartotais, nuo kiekių, kuriuos reikia laikyti sandėliuojamais, Reglamento Nr. 60/2004 prasme, reikia atsakyti į esminį klausimą, ar nupirktas cukrus yra suvartotas taip, kad pirkėjas turi apsirūpinti papildomu cukraus kiekiu patenkinti galimiems poreikiams ateityje. Iš tikrųjų jei cukraus pirkimas toks didelis, kad reiškia, jog minėto produkto poreikiai ateityje bus tenkinami iš taip įsigyto cukraus, tai taip įsigyti kiekiai turi tokį patį poveikį vartojimui ateityje kaip ir ūkio subjektų sukauptos atsargos ir todėl turi būti joms prilyginti.

156    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, pirmosios dalies pirmą dalį reikia atmesti.

2.     Dėl reglamento Nr. 60/2004 sisteminio aiškinimo

a)     Šalių argumentai

157    Estijos Respublika tvirtina, jog teiginį, kad į atsargas namų ūkiuose negalima atsižvelgti apskaičiuojant jos perteklių, patvirtina sisteminis Reglamento Nr. 60/2004 aiškinimas. Minėto reglamento 5, 6 ir 8 konstatuojamosiose dalyse, kaip ir ginčijamo reglamento pirmoje konstatuojamojoje dalyje, tik nurodyta, kad būtina užkirsti kelią spekuliavimui, kuris kaip ir bet koks rinkos trikdymas neišvengiamai kyla dėl sandėliuoto, o ne namų ūkiuose turimo, cukraus pardavimo. Todėl po įstojimo Estijoje cukraus kaina nuo 0,35 euro už kilogramą pakilo iki 1,10 euro už kilogramą, paskui išliko stabili, o spekuliavimo atveju ji būtų svyravusi.

158    Estijos Respublika pabrėžia, kad Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog visas perteklius turi būti pašalintas iš rinkos pagal vieną iš jame numatytų būdų. Tačiau nė vienu iš šių būdų namų ūkiai negali pasinaudoti pašalinti savo atsargoms, kurios, be to, jau buvo pašalintos iš rinkos. Pareigos pašalinti atsargas namų ūkiuose negalima įvykdyti sumokant Reglamento Nr. 60/2004 7 straipsnio 2 dalyje nurodytą sumą. Toks mokestis galėtų būti bausmė ar žalos atlyginimas, bet dėl to nebūtų pašalintas cukrus ar išvengta rinkos trikdymo. Be to, minėta nuostata taikoma tik jei ūkio subjektai neįvykdė pareigos pašalinti perteklių, o ginčijamo reglamento 1 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad perteklius turi būti pašalintas pagal Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 2 dalį, todėl šios pareigos negalima įvykdyti sumokant minėtą sumą.

159    Maža to, Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 3 dalis, kurioje įtvirtintas minėto reglamento 6 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos įvykdymo mechanizmas, rodo, jog šioje dalyje nenumatyta, kad perteklinis kiekis apima atsargas namų ūkiuose, nes minėtoje 6 straipsnio 3 dalyje naujosios valstybės narės įpareigotos priimti perteklinių kiekių identifikavimo sistemą, kad būtų įvykdyta pareiga pašalinti perteklių, kuri susijusi tik su komerciniais ūkio subjektais. Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje naujosios valstybės narės įpareigotos priversti vien tik ūkio subjektus pašalinti iš rinkos jiems tenkančią cukraus ar izogliukozės nustatytojo perteklinio kiekio dalį.

160    Galiausiai Estijos Respublika mano, kad klaidinga daryti išvadą, jog iš Stojimo akto ar Reglamento Nr. 60/2004 kyla pareiga neleisti namų ūkiams pirkti cukraus kiekių. Iš tikrųjų taip nenustatyta ir, dar daugiau, kadangi Stojimo aktas ir Reglamentas Nr. 60/2004 įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d., jie negalėjo naujosioms valstybėms narėms nustatyti įpareigojimų iki jų įstojimo į Europos Sąjungą.

161    Komisija ginčija Estijos Respublikos argumentus.

b)     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

162    Visų pirma, primintina, kad pertekliaus pašalinimo principas, kurį siekiama įgyvendinti Reglamentu Nr. 60/2004, įtvirtintas Stojimo akto IV priedo 4 dalies 2 punkte, kurio tikslas yra išvengti bendru cukraus sektoriaus rinkų organizavimu nustatytų mechanizmų veikimo trikdymo ir ypač tokio, kuris daro poveikį kainų formavimui ir yra sukeltas neįprasto cukraus kiekio sukaupimo naujosiose valstybėse narėse iki jų įstojimo į Europos Sąjungą (žr. šio sprendimo 119 punktą).

163    Todėl reikia manyti, kad, atvirkščiai nei tvirtina Estijos Respublika, Reglamentu Nr. 60/2004 siekiama ne tik užkirsti kelią spekuliacijai, susijusiai vien su prekyba, bet ir išvengti bendru cukraus sektoriaus rinkų organizavimu nustatytų mechanizmų veikimo trikdymo bei pašalinti galimą neigiamą poveikį jo stabilumui, sukeltą neįprasto cukraus kiekio naujosiose valstybėse narėse, sukaupto iki jų įstojimo į Europos Sąjungą.

164    Taigi, kaip buvo nuspręsta šio sprendimo 121–129 punktuose, didelių atsargų namų ūkiuose buvimas kelia didelę bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo sutrikdymo grėsmę.

165    Be to, kaip tai nurodo Komisija, Reglamento Nr. 60/2007 7 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodytas tikslas pašalinti iš rinkos atsargų kiekius, kurie viršija įprastas perkeliamąsias atsargas naujųjų valstybių narių sąskaita. Taip pat minėto reglamento 8 konstatuojamojoje dalyje patikslinta, kad noras užkirsti kelią perteklinių atsargų kaupimui ir bet kuriuo atveju nustatyti ūkio subjektus ar asmenis, užsiimančius stambaus masto spekuliacine prekyba, atitinka Bendrijos ir naujų valstybių narių interesus. Tai patvirtina, kaip teisingai tai teigia Komisija, jog Reglamento Nr. 60/2004 tikslas yra ne tik užkirsti kelią spekuliacijai vien tik prekyboje, bet apskritai užtikrinti, kad būtų pašalintas naujosiose valstybėse narėse nustatytas cukraus perviršis.

166    Galiausiai klaidinga teigti, kad Estijos cukraus rinkos analizė per laikotarpį po įstojimo patvirtina, jog nėra sutrikdymo grėsmės. Iš tikrųjų tai, kad po įstojimo minėtoje rinkoje cukraus kaina pakilo nuo 0,35 euro už kilogramą iki maždaug 1,10 euro už kilogramą, paskui išliko stabili, yra tik logiška bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo taikymo pasekmė. Pagal šį bendrą rinkų organizavimą nustatyta minimali cukraus kaina ir joks ūkio subjektas nesuinteresuotas parduoti cukrų, pagamintą pagal jam skirtą kvotą, už mažesnę kainą ir jis negali parduoti cukraus, kuris viršija minėtą kvotą už mažesnę nei minimalią kainą, nes atitinkamas ūkio subjektas privalo eksportuoti be Bendrijos grąžinamosios išmokos. Šiomis aplinkybėmis visiškai paaiškinama, kad cukraus kaina Estijoje po įstojimo pakilo, o paskui išliko stabili ir iš to nedarytina išvada, kad nėra rinkos sutrikdymo grėsmės.

167    Be to, cukraus rinkos sutrikdymas, kurį gali lemti neįprasto dydžio atsargos namų ūkiuose, susijęs ne su cukraus pardavimu už mažesnę nei bendru cukraus sektoriaus rinkų organizavimu garantuotą kainą, o kaip tai pabrėžta šio sprendimo 121–129 punktuose, su galimu vartojimo sumažėjimu naujosiose valstybėse narėse, kuriose tokios atsargos sukauptos, ir dėl to atsirastų neatitikimas tarp kvotų, skirtų pagal bendrą cukraus sektoriaus rinkų organizavimą, ir suvartojimo Bendrijoje gamintojų ir galbūt Bendrijos biudžeto nenaudai.

168    Antra, pažymėtina, jog Estijos Respublikos išvada, kad nėra praktinės galimybės pašalinti atsargas namų ūkiuose Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 2 dalyje nustatytais būdais, padaryta dėl neteisingo minėto reglamento aiškinimo.

169    Iš tikrųjų Estijos Respublikos teiginys iš esmės grindžiamas prielaida, kad pagal Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnį naujojoje valstybėje narėje esantys tie patys pertekliniai kiekiai, kuriuos nustatė Komisija, turi būti tie, kuriuos ši valstybė pašalins savo sąskaita ir minėtame straipsnyje nurodytais būdais. Tai reiškia, kad pertekliniu laikomas cukrus ir cukrus, kuris turi būti pašalintas, yra tas pats.

170    Tačiau tokia prielaida klaidinga.

171    Iš tikrųjų Reglamento 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atitinkama naujoji valstybė narė užtikrina, kad be Bendrijos įsikišimo iš rinkos būtų pašalintas cukraus ar izogliukozės kiekis, lygus Komisijos nustatytam pertekliniam kiekiui. Todėl minėta valstybė narė turi pašalinti ne cukrų, 2004 m. gegužės 1 d. laikomą pertekliniu, o cukraus kiekį, netgi nupirktą ar pagamintą po šios datos, kurį Komisija pripažino pertekliniu.

172    Šį išaiškinimą patvirtina tai, kad pagal Reglamento Nr. 60/2004 versijos, galiojusios, kol jis iš dalies buvo pakeistas priėmus Reglamentą Nr. 651/2005, 6 straipsnio 1 dalį ne vėliau kaip 2004 m. spalio 31 d. Komisija nustato grynojo cukraus arba esančiojo perdirbtuose produktuose, izogliukozės ir fruktozės kiekius, kurie yra kiekvienoje naujojoje valstybėje narėje, ir viršija kiekius, kuriuos 2004 m. gegužės 1 d. galima pripažinti įprastomis pereinamojo laikotarpio atsargomis ir kuriuos naujosios valstybės narės savo sąskaita turi pašalinti iš rinkos. Pagal 6 straipsnio 2 dalį atitinkama naujoji valstybė narė užtikrina, kad be Bendrijos įsikišimo vėliausiai iki 2005 m. balandžio 30 d. iš rinkos būtų pašalintas cukraus ir izogliukozės kiekis, lygus 1 dalyje nurodytam pertekliniam kiekiui. Iš šių dviejų nuostatų matyti, kad Komisija nuo 2004 m. gegužės 1 d. turi 6 mėnesių laikotarpį nustatyti iki šios datos esantį perteklių ir kad atitinkama valstybė narė turi dar 6 mėnesius minėtam perteklių atitinkančiam kiekiui pašalinti.

173    Todėl visiškai įmanoma, kad 2004 m. gegužės mėn. atitinkamos valstybės narės teritorijoje esantis perteklinis kiekis būtų realizuotas iki 2004 m. spalio mėn. pabaigos ar juo labiau iki 2005 m. balandžio mėn. pabaigos.

174    Tiesa, pagal Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą taikant 6 straipsnio 2 dalį kompetentingos valdžios institucijos nuo 2004 m. gegužės 1 d. pradeda disponuoti parduotų ar pagamintų grynojo cukraus ir esančiojo perdirbtuose produktuose, izogliukozės ar fruktozės perteklinių kiekių identifikavimo pagrindinių suinteresuotųjų operatorių lygiu sistema. Vis dėlto tai neužtikrina, kad minėtų ūkio subjektų perteklinės prekės neišvengs kompetentingų valdžios institucijų kontrolės ir bus eksportuotos iš jų teritorijos ir netgi iš atitinkamos valstybės narės teritorijos. Be to, minėta nuostata taikoma tik pagrindiniams ūkio subjektams, o už taip sukurtos identifikavimo sistemos ribų lieka ne tokių svarbių ūkio subjektų turimas perteklinis cukraus kiekis. Tokių atskirai vertinamų pavienių kiekių svarba neišvengiamai menkesnė, palyginti su visu nustatytu pertekliumi, tačiau sujungti į vieną visumą jie sudarytų nemenką, o gal netgi ir esminę minėto pertekliaus dalį.

175    Be to, pagal Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 3 dalies antrąją, trečią ir ketvirtą pastraipas naujoji valstybė narė šią sistemą naudoja, norėdama priversti atitinkamus ūkio subjektus savo sąskaita pašalinti iš rinkos jiems tenkančią cukraus ar izogliukozės nustatyto perteklinio kiekio dalį, atitinkami ūkio subjektai apie tai pateikia įrodymus. Tokių įrodymų nepateikus naujoji valstybė narė iš šių ūkio subjektų ima tam tikrą į valstybės biudžetą mokamą mokestį, apskaičiuojamą atsižvelgiant į kiekį, kuris turi būti pašalintas. Tačiau ši pareiga nustatyta tik pagrindiniams ūkio subjektams.

176    Galiausiai Reglamento Nr. 60/2004 7 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią valstybės narės pateikia Komisijai įrodymų, kad 6 straipsnio 1 dalyje minimi kiekiai buvo pašalinti iš rinkos pagal 6 straipsnio 2 dalį bei nurodo, kokiais būdais tai buvo padaryta, minimi ne kiekiai, kuriuos pagrindiniai ūkio subjektai pašalino pagal 3 dalį, o kiekis, kuris neišvengiamai šiuos apima, bet gali būti didesnis, t. y. kiekis, kuris atitinka nagrinėjamai valstybei narei nustatytą perteklių.

177    Iš to darytina išvada, kad naujosioms valstybėms narėms, kuriose Komisija konstatavo pertekliaus buvimą, nustatyta pareiga pašalinti ne cukraus perteklių, sukauptą iki 2004 m. gegužės 1 d., o jį atitinkantį kiekį.

178    Todėl netgi jei Estijos Respublikoje ar kitoje naujojoje valstybėje narėje nustatyto pertekliaus dalis buvo sukaupta kaip neįprastai didelės atsargos namų ūkiuose ir, kaip tai tvirtina Estijos Respublika, jei šių atsargų nebuvo įmanoma pašalinti Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 2 dalyje numatytais būdais, atitinkama valstybė narė savo pareigą pašalinti dar galėjo įvykdyti įsigydama atsargas namų ūkiuose atitinkantį cukraus kiekį, kad jį pašalintų minėtais būdais ir po to Komisijai apie tai pateiktų įrodymus. Prireikus šis kiekis galėjo būti įsigytas už Bendrijos rinkos kainą iš komercinių ūkio subjektų, esančių nagrinėjamoje valstybėje narėje, ar iš kitų Bendrijos ūkio subjektų. Taip atitinkama valstybė narė sukeltų paklausos Bendrijoje padidėjimą, lygų atsargų namų ūkiuose nulemtam dirbtiniam sumažėjimui, ir kompensuotų jų buvimo neigiamą poveikį bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo stabilumui.

179    Jei aptariama valstybė narė nesugeba įvykdyti savo pareigos pašalinti Komisijos nustatytą perteklių, ji turės sumokėti į Bendrijos biudžetą konkrečią sumą, apskaičiuojamą atsižvelgiant į nepašalintą kiekį pagal Reglamento Nr. 60/2004 7 straipsnio 2 dalį.

180    Kaip tvirtina Komisija, ši nuostata įgyvendina sistemą, kuria siekiama užtikrinti, kad papildomos išlaidos, būtinos kovojant su galimais cukraus rinkos trikdymais, kylančiais dėl nepašalinto pertekliaus, nebūtų padengiamos iš Bendrijos biudžeto ar gamintojų, o jas padengtų atitinkamos valstybės narės pagal Stojimo akto IV priedo 4 dalies 2 punktą, pagal kurį perteklius turi būti pašalintas minėtų valstybių sąskaita, o tai yra logiška šios nuostatos pasekmė, nes išlaidas, susijusias su aptariamo pertekliaus nepašalinimu, taip pat padengia valstybės narės, turėjusios jas pašalinti.

181    Galiausiai reikia atmesti Estijos Respublikos argumentą, kad atsargos namų ūkiuose jau pašalintos iš rinkos, nes jos parduotos vartotojams. Iš tikrųjų Reglamente Nr. 60/2004 leidžiami tik tie pašalinimo būdai, kurie numatyti jo 6 straipsnio 2 dalyje, kaip tai pabrėžia pati Estijos Respublika, o paprasčiausias pardavimas atitinkamoje valstybėje narėje tarp šių būdų nenurodytas.

3.     Dėl „atsargų“ sąvokos, kuri buvo taikyta per ankstesnius stojimus

a)     Pirminės pastabos

182    Akto dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių pritaikomųjų pataisų (OL L 302, 1985, p. 23, toliau – 1985 m. Stojimo aktas) 86 ir 254 straipsniuose nustatyta, kiek tai susiję su šių valstybių (toliau – 1986 m. naujosios valstybės narės) stojimu į Europos bendriją (toliau – 1986 m. stojimas), kad bet kokias produkto atsargas 1986 m. kovo 1 d. esančias laisvoje apyvartoje Ispanijos ir Portugalijos teritorijoje ir viršijančias kiekį, kurį būtų galima laikyti įprastinėmis perkeliamosiomis atsargomis, atitinkamos valstybės turi pašalinti savo sąskaita. 1994 m. Stojimo akto 142 straipsnio 2 dalies ir 1990 m. gruodžio 4 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3577/90 dėl pereinamojo laikotarpio priemonių ir pritaikomųjų pataisų žemės ūkio sektoriuje, reikalingų po Vokietijos susivienijimo (OL L 353, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 11 t., p. 77), 7 straipsnio turinys mutatis mutandis yra toks pat, kiek tai susiję su atsargomis, esančiomis atitinkamai 1995 m. naujųjų valstybių narių teritorijoje joms stojant į Europos Sąjungą 1995 m. ir buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje per Vokietijos suvienijimą. Šios keturios nuostatos ir Stojimo akto IV priedo 4 dalies 2 punktas panašūs.

183    Vis dėlto nuostatos, kuriose pateiktas konkretus pareigos pašalinti perteklių turinys, taikomos 1986 m. bei 1995 m. stojimams ir po Vokietijos suvienijimo, ir tos, kurios taikomos 2004 m. naujųjų valstybių narių stojimui, turi didelių skirtumų.

184    Iš tikrųjų 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3770/85 dėl Ispanijoje esančių žemės ūkio produktų atsargų (OL L 362, p. 18) (Neoficialus vertimas) 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad produkto atsargomis laikomi visi Ispanijos Karalystei arba fiziniams ar juridiniams asmenims priklausantys ar jų turimi produktų kiekiai, išskyrus minimalius kiekius. 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3771/85 dėl Portugalijoje esančių žemės ūkio produktų atsargų (OL L 362, p. 21) (Neoficialus vertimas) 3 straipsnio 2 dalis mutatis mutandis yra identiška Reglamento Nr. 3770/85 3 straipsnio 2 daliai, kiek tai susiję su Portugalijos Respublika. Taigi šios dvi nuostatos į „atsargų“ sąvoką, kuri taikyta 1986 m. stojimui, įtraukia de minimis taisyklę, kuri grindžiama atsargų kiekio dydžiu, o ne jų turėtojo statusu.

185    Nė vienoje iš nuostatų, susijusių su 1995 m. stojimu ar su Vokietijos suvienijimu, cukrui nenustatyta identiška de minimis taisyklė. Tačiau tokia taisyklė kyla iš 1994 m. gruodžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 3300/94, nustatančio pereinamojo laikotarpio priemones cukraus sektoriuje po Austrijos, Suomijos ir Švedijos įstojimo (OL L 341, p. 39) (Neoficialus vertimas), 6 straipsnio ir 1990 m. rugsėjo 27 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2761/90 dėl buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos teritorijoje esančių žemės ūkio produktų atsargų (OL L 267, p. 1) (Neoficialus vertimas) 2 straipsnio pirmos pastraipos, kaip tai bus išnagrinėta toliau.

186    Atvirkščiai, Reglamente Nr. 60/2004 nėra de minimis taisyklės, aiškiai leidžiančios neįtraukti minimalių kiekių.

187    Kitas svarbus skirtumas tarp cukraus pertekliaus pašalinimo sistemų, nustatytų, pirma, 1986 m. bei 1995 m. stojimams ir po Vokietijos suvienijimo ir, antra, 2004 m. stojimui, yra pertekliaus nustatymo metodas.

188    Dėl 1986 m. stojimo pagal Reglamentų Nr. 3770/85 ir Nr. 3771/85 5 straipsnio 1 dalį, išskyrus su tam tikrais produktais susijusias specialias nuostatas, įprastinėmis perkeliamosiomis atsargomis laikomos veiklos atsargos, reikalingos atitinkamos rinkos poreikiams per nustatytiną laikotarpį, šie poreikiai įvertinami visų pirma atsižvelgiant į įprastą suvartojimą, perdirbimą ir eksportą bei atsižvelgiant į kiekvieno bendro rinkos organizavimo kriterijus ir tikslus.

189    Pagal Reglamentų Nr. 3770/85 ir Nr. 3771/85 8 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies a punktą minėtų reglamentų taikymo taisyklėse, be kita ko, nustatytos 1985 m. Stojimo akto 86 ir 254 straipsniuose nurodytos atsargos produktams, kurių kiekis viršija įprastines perkeliamąsias atsargas. Todėl 1986 m. vasario 28 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 579/86, nustatančio taisykles, taikomas Ispanijoje ir Portugalijoje 1986 m. kovo 1 d. esančioms cukraus sektoriaus produktų atsargoms (OL L 57, p. 21) (Neoficialus vertimas), 2 straipsnyje, kuriuo cukraus sektoriuje taikomi Reglamentai Nr. 3770/85 ir Nr. 3771/85, nustato ne Komisijos Ispanijos Karalystei ir Portugalijos Respublikai priskirtą perteklių, o įprastines perkeliamąsias atsargas šioms valstybėms jų įstojimo į Bendriją dieną. Po to, šios valstybės pagal kartu taikomas Reglamento Nr. 579/86 3 ir 4 straipsnių nuostatas turi apskaičiuoti savo perteklių. Tam jos turi užregistruoti 1986 m. stojimo dieną savo teritorijoje laisvoje apyvartoje esančias atsargas, remdamosi asmenų, turinčių ne mažiau kaip 3 tonų cukraus ar izogliukozės kiekius, deklaracijomis, kurios turi būti pateiktos kompetentingoms vadžios institucijoms iki 1986 m. kovo 13 dienos. Paskui nagrinėjamos valstybės turi užtikrinti, kad iki 1987 m. sausio 1 d. iš Bendrijos būtų eksportuotas kiekis, lygus užregistruoto kiekio ir Komisijos nustatyto įprastinių perkeliamųjų atsargų kiekio skirtumui.

190    Todėl atsižvelgiant į tai, kad registruojamas tik 3 tonas viršijantis kiekis, realiai pareiga pašalinti perteklių taikoma tik kiekiui, atitinkančiam visų atitinkamoje valstybėje narėje esančių 3 tonas viršijančių individualių atsargų ir Komisijos nustatytų įprastinių perkeliamųjų atsargų skirtumą, kaip tai numatyta pagal Reglamentų Nr. 3770/85 ir Nr. 3771/85 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą de minimis taisyklę.

191    Iš esmės su 1995 m. stojimu susijusiose atitinkamose nuostatose nustatyta sistema identiška tai, kuri nustatyta pagal Reglamentą Nr. 579/86. Todėl, kiek tai susiję su 1995 m. stojimu, Reglamento Nr. 3300/94 5, 6 ir 7 straipsniai atitinkamai mutatis mutandis sutampa su Reglamento Nr. 579/86 2, 3 ir 4 straipsniais. Reglamento Nr. 3300/94 6 ir 7 straipsniais įgyvendinama de minimis taisyklė, atitinkanti tą, kuri įgyvendinama Reglamento Nr. 579/86 3 ir 4 straipsniais.

192    Su Vokietijos suvienijimu susijusiose atitinkamose nuostatose įtvirtinta sistema taip pat turi daug panašumų su Reglamentu Nr. 579/86 įtvirtinta sistema. Vis dėlto yra du esminiai skirtumai.

193    Taigi, visų pirma, pagal Reglamento Nr. 2761/90 2 straipsnį Vokietijos Federacinė Respublika turi užregistruoti ir inventorizuoti tam tikrų produktų privačias atsargas, įskaitant cukrų, esančias buvusios Vokietijos Federacijos Respublikoje suvienijimo dieną, išskyrus minimalius kiekius. Tačiau 2 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad taikydama pirmą pastraipą Vokietijos Federacinė Respublika gali naudoti ir statistinius metodus. O tokios galimybės neturėjo nei 1986 m., nei 1995 m. įstojusios naujosios valstybės narės.

194    Antra, Reglamentas Nr. 2761/90 Vokietijos Federacinei Respublikai nenustatė pareigos pašalinti užregistruotus ar statistiniu būdu apskaičiuotus kiekius, viršijančius įprastines perkeliamąsias atsargas, o tokia pareiga buvo nustatyta Reglamento Nr. 3577/90 7 straipsnyje.

195    Bet kuriuo atveju visos aprašytos sistemos iš esmės skiriasi nuo reglamentu Nr. 60/2004 įtvirtintos sistemos. Iš tikrųjų šiame reglamente nenumatyta, kad Komisija kiekvienai naujajai valstybei narei turi nustatyti įprastines perkeliamąsias atsargas, o po to ją įpareigoti nustatyti savo teritorijoje esančius 3 tonas viršijančius kiekius ir apskaičiuoti, taip gautą skaičių lyginant su Komisijos nustatytomis įprastinėmis perkeliamosiomis atsargomis, savo perteklių (1986 m. ir 1995 m. stojimams taikyta sistema). Taip pat atitinkama naujoji valstybė narė neturi registruoti ir atsargų, kurias sudaro ne minimalūs kiekiai (Vokietijos suvienijimui taikyta sistema). Atvirkščiai, pagal Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalį Komisija tiesiogiai ir vienašališkai nustato perteklių kiekvienoje naujojoje valstybėje narėje.

196    Maža to, iš minėtos nuostatos matyti, kad Komisija apskaičiuoja perteklių ne remdamasi pagrindinių atsargų turėtojų kiekvienoje valstybėje narėje galimais identifikavimo duomenimis, o visų pirma atsižvelgusi į grynojo cukraus ar esančio perdirbtuose produktuose, izogliukozės ir fruktozės importo ir eksporto kiekių, cukraus ir izogliukozės gamybos, vartojimo ir atsargų bei galiausiai į atsargų sukaupimo aplinkybių pokyčius, kurie įvyko per metus iki įstojimo, palyginti su ankstesniais metais.

197    Tai reiškia, kad Komisija apskaičiuoja kiekvienos naujos valstybės narės perteklių naudodama turimą makroekonominę statistiką, o ne tiesiogiai stebėdama realią atsargų situaciją mikroekonominiu lygiu. Dėl šios priežasties Reglamento Nr. 60/2004 9 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog tam, kad būtų galima nustatyti perteklines atsargas ir pašalinti nustatytąsias perteklines atsargas, naujosios valstybės narės pateikia Komisijai paskutinius statistinius duomenis apie nagrinėjamų produktų prekybą, gamybą ir vartojimą, o ne identifikavimo duomenis skaičiavimams atlikti.

198    Vis dėlto šiai sistemai suteiktas tam tikras lankstumas tiek, kiek makroekonominės analizės rezultatai gali būti koreguojami atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis atsargos susikaupė pagal Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punktą.

199    Atsižvelgiant būtent į visus šiuos samprotavimus reikia pateikti, o vėliau išnagrinėti šalių argumentus.

b)     Šalių argumentai

200    Estijos Respublika tvirtina, kad atsargų namų ūkiuose neįtraukimas į sąvoką „atsargos“ atitinka Stojimo akto IV priedo 4 dalies 2 punktą visų pirma tiek, kiek ši nuostata yra beveik identiška toms, kurios buvo priimtos per 1986 m. ir 1995 m. stojimus, pagal kurias 1986 m. ir 1995 m. naujosios valstybės narės turėjo pareigą pašalinti perteklinius kiekius, kuri lygiavertė naujųjų valstybių narių pareigai, nes šiose nuostatose atsargos namų ūkiuose akivaizdžiai nebuvo įtraukiamos į sąvoką „atsargos, kurios turi būti pašalintos“ ir nustatant 1986 m. ir 1995 m. naujųjų valstybių narių perteklinius kiekius buvo atsižvelgiama tik į 3 tonas viršijančias atsargas.

201    Tai įrodo, kad Stojimo akto IV priedo 4 dalies 2 punkte vartojama sąvoka „privačios atsargos“ susijusi ne su namų ūkiais, o su komerciniais ūkio subjektais, nes Estijoje atsargos namų ūkiuose sudarė vidutiniškai 72 kg. vienam namų ūkiui.

202    Visų pirma 1995 m. ir 2004 m. stojimai nelaikytini skirtingais, kiek tai susiję su atsargomis namų ūkiuose, dėl tos priežasties, kad per 2004 m. stojimą rizika buvo didesnė dėl naujųjų valstybių narių rinkų dydžio. Iš tikrųjų taip būtų tik tuo atveju, jei naujųjų valstybių narių atsargos namų ūkiuose keltų didelę riziką rinkos veikimui. Tačiau Estijoje esantys 43 000 tonų atsargų namų ūkiuose nėra daug, palyginti su 13 420 682 tonų A ir B kvotų Europos Sąjungoje.

203    Galiausiai, jei Komisija ketino veikti kitokiu būdu, ji turėjo tai aiškiai nurodyti visų pirma tada, kai pranešė apie savo norą žemės ūkio atsargų klausimą nagrinėti atsižvelgdama į patirtį, įgytą per ankstesnius stojimus, kaip tai rodo 2002 m. sausio 30 d. Komisijos dokumentas (SIP) dėl atsargų ir patvirtina 2003 m. rugpjūčio 20 d. Estijos Respublikos ambasadoriui adresuotas laiškas.

204    Komisija ginčija Estijos Respublikos argumentus.

c)     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

205    Iš esmės Estijos Respublika teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog per 1985 m. ir 1995 m. stojimus bei po Vokietijos sujungimo priimtose nuostatose buvo įtvirtinta perteklinių kiekių pašalinimo sistema, kuri realiai nebuvo taikoma mažiems kiekiams, šiose nuostatose vartojama „atsargų“ sąvoka, kuri iš esmės identiška vartojamai Stojimo akto IV priedo 4 dalies 2 punkte, negali apimti tokių mažų kiekių, kokius sudaro atsargos namų ūkiuose.

206    Šiam teiginiui negalima pritarti.

207    Iš tikrųjų stojimo akto protokolai ir priedai yra pirminės teisės nuostatos, kurių galiojimas, išskyrus jei stojimo akte nustatyta kitaip, gali būti sustabdytas, jos gali būti iš dalies pakeistos ar panaikintos tik pagal pirminių sutarčių peržiūrėjimui nustatytą procedūrą (2003 m. rugsėjo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Austrija prieš Tarybą, C‑445/00, Rink. p. I‑8549, 62 punktas).

208    Todėl iš esmės pirminės teisės nuostatos taikymo sritis negali būti aiškinama atsižvelgiant į antrinės teisės nuostatas, kurias institucijos priėmė jos taikymui. Atvirkščiai, antrinė teisė turi būti aiškinama, jei toks aiškinimas būtinas ir kiek tai įmanoma, taip, kad atitiktų pirminės teisės nuostatas (šiuo klausimu žr. 1986 m. lapkričio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Klensch ir kt., 201/85 ir 202/85, Rink. p. 3477, 21 punktą).

209    Šiuo atžvilgiu pabrėžtina, kad nei šio sprendimo 182 punkte minėtose nuostatose, įtvirtinančiose pareigą pašalinti perteklinius kiekius per 1986 m. ir 1995 m. stojimus bei po Vokietijos suvienijimo, nei Stojimo akto IV priedo 4 dalies 2 punkto „atsargų“ sąvoka neapribota tam tikru kiekiu.

210    Be to, esant keliems galimiems Bendrijos teisės nuostatos aiškinimo variantams, pirmenybė turi būti teikiama tam, kuris užtikrintų jos veiksmingumą (2000 m. vasario 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑434/97, Rink. p. I‑1129, 21 punktas). Todėl jei kiltų abejonių dėl minimalių kiekių, kuriems taikoma minėtose nuostatose esanti „atsargų“ sąvoka, dydžio, šią abejonę reikėtų pašalinti aiškinant taip, kad būtų užtikrintas šių nuostatų veiksmingumas.

211    Todėl, kaip tai išaiškinta šio sprendimo 119 punkte, nagrinėjamų pareigų tikslas, kiek tai susiję su cukrumi, yra būtent išvengti bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimu nustatytų mechanizmų gero veikimo bet kokių sutrikdymų ir visų pirma tų, kuriuos lemia aplinkybės, darančios poveikį kainų formavimui ir atsiradusios dėl sukaupto neįprastai didelio cukraus kiekio naujosiose valstybėse narėse. Todėl minėtos pareigos netektų veiksmingumo, jei „atsargų“ sąvoka neapimtų minimalių kiekių, nes rinka būtų sutrikdyta, jei būtų sukaupta tiek daug minimalių kiekių, kad jų visuma sudarytų esminę nagrinėjamos rinkos dalį.

212    Tai neprieštarauja tam, kad Komisija priimdama priemones, skirtas perteklinių kiekių pašalinimo sistemai, kuria siekiama užtikrinti šio sprendimo 182 ir 209 punktuose minėtų pareigų veiksmingumą, įgyvendinti, nusprendžia administracinio paprastumo ar proporcingumo sumetimais pagal minėtą sistemą kylančias pareigas apriboti konkretaus dydžio sukauptais kiekiais, jei tai darydama Komisija mano, kad ji nenukrypsta nuo privalomo tikslo, t. y., išvengti bet kokio rinkos sutrikdymo. Šiuo atžvilgiu Komisijos sprendimas siejamas būtent su rizika, kurią, jos nuomone, kiekvienas stojimas kelia rinkos stabilumui.

213    Būtent šia prasme reikia žiūrėti į didelius skirtumus tarp nuostatų, kuriose apibrėžtas pareigos pašalinti perteklinius kiekius per 1986 m. ir 1995 m. stojimus bei po Vokietijos suvienijimo, konkretus turinys ir tokių nuostatų, skirtų 2004 m. stojimui.

214    Dėl Estijos Respublikos argumento, susijusio su tuo, kad Komisija turėjo paaiškinti, kodėl ji nusprendė elgtis kitaip, nei per ankstesnius stojimus, iš tikrųjų kalbama apie kaltinimą, susijusį su pareiga motyvuoti, ir todėl jis bus aptartas nagrinėjant trečiąjį ieškinio pagrindą.

215    Todėl pirmos dalies trečią sudėtinę dalį reikia atmesti.

4.     Dėl EB 32 straipsnio aiškinimo

a)     Šalių argumentai

216    Estijos Respublika pažymi, kad EB 32 straipsnio 1 dalimi namų ūkiai neįtraukti į bendrąją žemės ūkio politiką. Todėl atsargų namų ūkiuose negali reglamentuoti su minėta politika susijusios normos, įskaitant Reglamentą Nr. 60/2004. Be to, namų ūkiai negali piktnaudžiauti bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo mechanizmais minėtas atsargas perparduodami už didesnę kainą ar jas eksportuodami su Bendrijos grąžinamąja išmoka. Po įstojimo intervencinės agentūros Estijoje nupirko 1 000 000 tonų cukraus ne dėl to, kad namų ūkiuose buvo 43 000 tonų atsargų, o dėl mažesnių nei numatyta eksporto grąžinamųjų išmokų ir ypač dėl išaugusios iš hektaro gautos cukraus produkcijos, kurios našumas 2004/2005 prekybos metais siekė 9,10 tonos iš hektaro vietoje numatytų 8,17 tonos iš hektaro, kaip tai patvirtina apie 1 900 000 tonų, Komisijos priskirtų 2005/2006 prekybos metams.

217    Komisija ginčija Estijos Respublikos argumentus.

b)     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

218    Tiesa, kad, kaip teigia Estijos Respublika, EB 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog „bendroji rinka taip pat apima žemės ūkį ir žemės ūkio produktų prekybą“. Vis dėlto 32 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „veikiant ir plėtojantis bendrai žemės ūkio produktų rinkai, kartu turi būti kuriama bendra žemės ūkio politika“.

219    Šiuo klausimu reikia priminti, kad Bendrijos kompetencijos apimtis žemės ūkio srityje turi būti aiškinama atsižvelgiant į EB 33 straipsnį, kuriame nurodyti bendrosios žemės ūkio politikos tikslai, ir į EB 34 straipsnį, kuriame visų pirma nustatyta, jog tam, kad būtų pasiekti EB 33 straipsnyje nurodyti tikslai, nustatoma tam tikra bendra žemės ūkio rinkų organizavimo forma, ir kad ši organizavimo forma gali apimti visas priemones, kurios yra būtinos minėtiems tikslams pasiekti (šiuo klausimu žr. 1979 m. vasario 21 d. Teisingumo Teismo sprendimą Stölting, 138/78, Rink. p. 713 ir 1988 m. vasario 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Tarybą, 68/86, Rink. p. 855, 9 punktą).

220    EB 33 straipsnyje nurodytais žemės ūkio politikos tikslais, be kita ko, siekiama užtikrinti deramą žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygį, ypač didinant žemės ūkyje dirbančių asmenų asmenines pajamas, ir stabilizuoti rinkas.

221    Iš to darytina išvada, kad žemės ūkio politikos tikslai turi būti suformuluoti taip, kad leistų Bendrijos institucijoms vykdyti savo pareigas atsižvelgiant į mechanizmus, būtinus užkirsti kelią rinkos trikdymams, ir užtikrinti asmenines pajamas, kurios laikomos deramomis šiame sektoriuje dirbantiems asmenims.

222    Remiantis EB 34 straipsnio 2 dalimi pagal šio straipsnio 1 dalį nustatyta bendra organizavimo forma gali apimti visas priemones, kurios yra būtinos EB 33 straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti, pirmiausia kainų reguliavimą, pagalbą įvairių produktų gamybai ir pardavimui, jų laikymą bei likučio tvarkymą ir bendrą importo bei eksporto stabilizavimo mechanizmą.

223    Kaip matyti iš to, kas pasakyta, neįprastai didelių cukraus kiekio atsargų, įskaitant atsargas namų ūkiuose, sukauptų naujosiose valstybėse narėse prieš joms įstojant į Europos Sąjungą, kontrolė yra privaloma sąlyga, kad vėliau būtų išvengta bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo galimo sutrikdymo visų pirma numatomos dirbtinai sumažėjusios paklausos dėl to, kad vietoje kiekių, kurie būtų nupirkti rinkoje, vartojamos minėtos atsargos, ir tai Bendrijos gamintojų pajamų ir Bendrijos biudžeto nenaudai.

224    Iš to darytina išvada, kad atsargų namų ūkiuose įtraukimas apskaičiuojant visas atsargas naujosiose valstybėse narėse, būtinas tam, kad būtų išvengta minėtų problemų, yra bendrosios žemės ūkio politikos srityje priimama priemonė. Todėl Estijos Respublikos teiginiui negalima pritarti.

5.     Dėl Teisingumo Teismo vartojamos sąvokos „perteklinių atsargų turėtojai“ išaiškinimo

a)     Šalių argumentai

225    Estijos Respublikos teigimu, Teisingumo Teismas sąvoką „perteklinių atsargų turėtojai“ susiaurino iki komercinių ūkio subjektų (šio sprendimo 118 punkte minėto Sprendimo Weidacher 42 punktas). Taip buvo išaiškinta nagrinėjant panašius teisės aktus kaip ir šioje byloje. Visų pirma Teisingumo Teismas nukreipia į 1994 m. gruodžio 19 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 3108/94 dėl pereinamojo laikotarpio priemonių, kurių reikia imtis dėl Austrijos, Švedijos ir Suomijos įstojimo, susijusių su prekyba žemės ūkio produktais (OL L 328, p. 42) (Neoficialus vertimas), 4 straipsnio 2 dalį, kurios turinys, kiek tai susiję su sąvoka „perteklinės atsargos“, iš esmės identiškas Reglamento Nr. 60/2004 turiniui.

226    Komisija ginčija Estijos Respublikos argumentus.

b)     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

227    Tiesa, kad, kaip tai pažymi Estijos Respublika, šio sprendimo 118 punkte minėtame Sprendime Weidacher Teisingumo Teismas nustatė sąvokos „perteklinių atsargų turėtojai“ apibrėžimą Reglamento Nr. 3108/94 prasme įtraukdamas tik komercinius ūkio subjektus. Teisingumo Teismas nusprendė, kad nagrinėjama sąvoka minėto reglamento 4 straipsnio prasme susijusi su visais asmenimis, kurie turi teisę sandėliuojamą produktą pateikti į rinką ir iš to gauti pelno (Sprendimo 45 punktas).

228    Vis dėlto Estijos Respublika minėtą sprendimą aiškina klaidingai, nors 1994 m. Stojimo akto 145 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta, jog 1995 m. naujosios valstybės narės perteklinius kiekius turi pašalinti savo sąskaita, ir Stojimo akto IV priedo 4 dalies 2 punktas, kurį siekiama įgyvendinti Reglamentu Nr. 60/2004, yra labai panašūs.

229    Šiuo atžvilgiu, pirma, reikia pabrėžti, kad šio sprendimo 118 punkte minėtame Sprendime Weidacher Teisingumo Teismas neapibrėžė nei 1994 m. Stojimo akto 145 straipsnio 2 dalyje vartojamos sąvokos „perteklinių kiekių turėtojai“, nei tos, kuri vartojama šį aktą įgyvendinančiose nuostatose. Iš tikrųjų Reglamento Nr. 3108/94 4 straipsnyje nenustatyta jokios pareigos pašalinti tam tikrą kiekį žemės ūkio produktų, o tik numatyti mokesčiai už nustatytus perteklinius kiekius. Būtent dėl šios priežasties Teisingumo Teismas tik nurodė, kad minėta nuostata palengvina 1994 m. Stojimo akto 145 straipsnio 2 dalyje 1995 m. naujosioms valstybėms narėms nustatytą pareigą pašalinti tokias atsargas savo sąskaita, bet nenurodė, kad ši nuostata yra įgyvendinanti norma.

230    Tačiau šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad tai, jog perteklinių atsargų turėtojai apmokestinami už šių atsargų turėjimą tik jei jie yra komerciniai ūkio subjektai, nebūtinai reiškia, kad „perteklinės atsargos, kurios turi būti pašalintos“, gali apimti tik komercinių ūkio subjektų turimas atsargas.

231    Be to, yra esminis skirtumas tarp mokesčio nustatymo už perteklinių atsargų turėjimą, kuris praktikoje gali būti taikomas tik bent minimalius kiekius turintiems asmenims, ir atsižvelgimo į valstybėje narėje esančius perteklinius kiekius, kurie gali apimti mažus kiekius, jeigu į juos atsižvelgiama, kaip šioje byloje, remiantis tam tikrų makroekonominių rodiklių stebėjimu.

232    Todėl darytina išvada, jog tai, kad Teisingumo Teismas nustatė, kad atsargų turėtojai, kurie apmokestinami pagal Reglamentą Nr. 3108/94, yra komerciniai ūkio subjektai, nebūtinai reiškia, kad kiekiai, kuriuos turi kiti nei minėti ūkio subjektai, negali būti apskaitomi kaip perteklius priimant ginčijamą reglamentą.

233    Antra, pažymėtina, kad šio sprendimo 118 punkte minėtame Sprendime Weidacher Teisingumo Teismas nesiekė atsakyti į klausimą, ar sąvoka „perteklinių atsargų turėtojai“, įtvirtinta Reglamento Nr. 3108/94 4 straipsnyje, apima tik ūkio subjektus, turinčius neįprastai didelius atsargų kiekius, ar ir namų ūkius, sukaupusius neįprastai dideles atsargas. Teisingumo Teismas tik siekė nustatyti, kaip teigė Austrijos vyriausybė byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, kad vien tik teisę disponuoti preke turintys asmenys gali būti laikomi jos turėtojais Reglamento Nr. 3108/94 4 straipsnio prasme arba, kaip tvirtino Komisija, jei minėtos nuostatos prasme žodis „turėtojas“ reiškia asmenį, kuris faktiškai kontroliuoja atsargas arba kuris faktiškai ar materialiai jas turi, tai jis apima įkaito turėtoją ar vežėją, kurie nebūtinai turi teisę jomis laisvai disponuoti (sprendimo 40, 41 ir 43 punktai). Būtent tokiame kontekste Teisingumo Teismas nustatė, kad sąvoka „turėtojas“ Reglamento Nr. 3108/94 4 straipsnio prasme siejama su asmenimis, kurie 1995 m. sausio 1 d. turėjo teisę sandėliuojamą produktą pateikti į rinką, kad gautų pelną, kurį konkrečiai ir siekta neutralizuoti nagrinėjamu apmokestinimu (sprendimo 42 punktas). Todėl tokios išvados plačiai aiškinti negalima.

234    Trečia, pažymėtina, kad šio sprendimo 118 punkte minėtame Sprendime Weidacher Teisingumo Teismo apibrėžta sąvoka „perteklinių atsargų turėtojai“ neapima ne tik kitų asmenų, išskyrus komercinius ūkio subjektus, bet ir tų komercinių ūkio subjektų, kurie pardavę sandėliuojamą produktą negauna neįprastai didelio pelno. Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad sąvoka „turėtojas“ Reglamento Nr. 3108/94 4 straipsnio prasme turi būti aiškinama kaip siejama su asmenimis, kurie 1995 m. sausio 1 d. turėjo teisę sandėliuojamą produktą pateikti į rinką, kad gautų pelną, kurį konkrečiai ir siekta neutralizuoti pagrindinėje byloje nagrinėjamu apmokestinimu (sprendimo 42 punktas), t. y., su ekonominiais privalumais susijusį pelną, kurį gautų už mažą kainą įgytas perteklines atsargas sukaupę ūkio subjektai (sprendimo 22 punktas). Vis dėlto 1994 m. Stojimo akto 145 straipsnio 2 dalimi 1995 m. naujosios valstybės narės įpareigotos pašalinti savo teritorijoje esantį perteklių ir ne tik tą perteklių, kuris jo turėtojams suteiks neįprastai didelį pelną. Todėl, pavyzdžiui, Reglamento Nr. 3300/94 5–7 straipsniuose Austrijos Respublika įpareigota pašalinti cukraus kiekius, apskaičiuojamus susumuojant daugiau kaip 3 tonas sudarančias atsargas, viršijančias 294 177 tonų atskaitinį kiekį, nors, anot Komisijos, cukraus kaina iki 1995 m. viršijo Bendrijos kainą.

235    Ketvirta, šio sprendimo 118 punkte minėtame Sprendime Weidacher Teisingumo Teismo išaiškinimas negali būti nagrinėjamas neatsižvelgiant į tai, kad jis pateiktas dėl teisės aktų, kurie labai skiriasi nuo nagrinėjamų šioje byloje. Iš tikrųjų Reglamento Nr. 3300/94 5–7 straipsniuose pareiga pašalinti perteklines atsargas realiai ribojama tik tais kiekais, kurie apskaičiuoti susumuojant 3 tonas viršijančias asmenines atsargas ir viršijančias įprastines perkeliamąsias atsargas, kurias Komisija nustato kiekvienai 1995 m. naujajai valstybei narei. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad sąvoka „turėtojas“ Reglamento Nr. 3108/94 4 straipsnio prasme, kaip ją išaiškino Teisingumo Teismas, taikoma kitiems asmenims nei komerciniai ūkio subjektai, nes po to Komisija realiai apribojo pareigą pašalinti perteklinius kiekius tik kiekiais, kurie viršija 3 tonas.

236    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, darytina išvada, jog šio sprendimo 118 punkte minėtame Sprendime Weidacher Teisingumo Teismo pateiktas nagrinėjamas apibrėžimas nenustato, kad atsargos namų ūkiuose neturi būti įtrauktos apskaičiuojant naujosios valstybės narės perteklinius kiekius Reglamento Nr. 60/2004 prasme. Ieškovės teiginį, o todėl ir antrojo ieškinio pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

C –  Dėl antros dalies

237    Estijos Respublika teigia, kad ginčijamas reglamentas dėl to, kad į jai paskirtus perteklinius kiekius įtrauktos atsargos namų ūkiuose, pažeidžia Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punktą, pagal kurį nustatydama atsargų pertekliaus kiekį Komisija atsižvelgia į konkrečias atsargų sukaupimo aplinkybes, o Komisija tai ginčija.

238    Šiuo atžvilgiu Estijos Respublika pažymi, kad Komisija privalėjo atsižvelgti į tris specifines aplinkybes, susijusias su jos padėtimi, t. y., į ypatingą cukraus vietą Estijos ekonomikoje ir kultūroje, metodo pasikeitimą nustatant perteklių ir Bendrijos įtaką jo sukaupimui.

239    Galiausiai Latvijos Respublika teigia, kad Komisija nepakankamai atsižvelgė į naujųjų valstybių narių ekonomikos vystymąsi.

240    Reikia atskirai išnagrinėti, pirma, Estijos Respublikos pateiktus argumentus, susijusius su tuo, kad Komisija neatsižvelgė į kiekvieną iš šių trijų aplinkybių ir, antra, Latvijos Respublikos pateiktą argumentą. Visų pirma reikia apibrėžti Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sritį.

1.     Pirminės pastabos dėl Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo srities

241    Primintina, kad pagal Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punktą nustatydama perteklių naujosiose valstybėse narėse Komisija visų pirma turi atsižvelgti į pokyčius, kurie įvyko per metus iki įstojimo, palyginti su ankstesniais metais, kiek tai susiję su grynojo cukraus ar esančio perdirbtuose produktuose, izogliukozės ir fruktozės importo ir eksporto kiekiais, cukraus ir izogliukozės gamyba, vartojimu ir atsargomis bei atsargų sukaupimo aplinkybėmis (žr. šio sprendimo 13 punktą).

242    Per 1986 m. ir 1995 m. stojimus cukraus atsargų pašalinimo teisinį pagrindą nustatančiuose reglamentuose, t. y. atitinkamai Reglamentuose Nr. 579/86 ir Nr. 3300/94, nebuvo Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punktui analogiškų nuostatų. Iš tikrųjų pagal šiuos du reglamentus visi kiekiai, gauti susumavus daugiau kaip 3 tonas sudarančias atsargas, viršijantys Komisijos apskaičiuotas įprastines perkeliamąsias atsargas, savaime laikomi pertekliniais kiekiais.

243    Tačiau Reglamentu Nr. 60/2004 įdiegtoje sistemoje numatytas realus lankstumas, palyginti su per ankstesnius stojimus įdiegtomis sistemomis, nes šioje sistemoje leidžiama tam tikrų cukraus atsargų neapskaityti kaip pertekliaus atsižvelgiant į šių atsargų sukaupimo aplinkybes.

244    Vis dėlto reikia pabrėžti, kad Reglamente Nr. 60/2004 nenurodytos konkrečios atsargų sukaupimo aplinkybės, į kurias Komisija turi atsižvelgti, nei tai, koks vaidmuo joms tenka Komisijos vertinime.

245    Šiomis aplinkybėmis primintina, kad, kaip tai minėta šio sprendimo 115 punkte, aiškinant Bendrijos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos sąvokas, bet ir į kontekstą bei teisės aktu, kuriame ji yra, siekiamus tikslus, taip pat į Bendrijos teisės nuostatų visumą. Todėl sąvoka „atsargų sukaupimo aplinkybės“ turi būti aiškinama visų pirma atsižvelgiant į Reglamento Nr. 60/2004 tikslą.

246    Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad Reglamentu Nr. 60/2004 įvestų priemonių tikslas būtent yra išvengti Bendrijos cukraus rinkos trikdymo Bendrijos biudžeto ir gamintojų nenaudai (žr. šio sprendimo 163 punktą). Todėl reikia daryti išvadą, kad atsižvelgimas į atsargų sukaupimo aplinkybes pagal Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punktą negali turėti tokio poveikio, kuris keltų rinkos sutrikdymo riziką.

247    Todėl darytina išvada, kad pagal Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punktą apskaičiuojant galima neįtraukti tik tam tikro sukauptų atsargų pertekliaus, į kurį turėtų būti atsižvelgta kaip į perteklių pagal kitus minėto reglamento 6 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau kuris, atsižvelgiant į esamas aplinkybes, nekelia rinkos sutrikdymo pavojaus. Tai, pavyzdžiui, atsargos, sukauptos numatant labai didelį vartojimo augimą arba dėl to, kad dėl konkrečių priežasčių atsargų kiekis buvo neįprastai mažas per laikotarpį prieš pat įstojimą.

248    Tačiau Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punkte nenustatyta, kad nagrinėjamos aplinkybės būtinai turi būti būdingos tik konkrečios valstybės narės situacijai.

249    Atsižvelgiant į šiuos samprotavimus ir reikia nagrinėti šią dalį.

2.     Dėl cukraus vartojimo svarbos Estijoje

a)     Šalių argumentai

250    Estijos Respublika pažymi, kad, kalbant apie cukraus suvartojimą, padėtis Estijoje skiriasi nuo kitų valstybių narių. Pirma, estų vidutinės pajamos žymiai mažesnės už senųjų valstybių narių piliečių, ir pajamų, išleidžiamų maistui, gėrimams ir tabakui, procentinė išraiška yra du kartus didesnė nei senųjų valstybių narių piliečių. Antra, Estijoje 96 % uogienių, 92 % kompotų ir 54 % vaisių sulčių gaminami namuose, joje vienam asmeniui suvartojamo cukraus tenka 20 % daugiau nei senosiose valstybėse narėse. Trečia, Estija negamino cukraus ir prieš stojimą jo neapmokestino muito mokesčiu, nors Estijoje cukraus kaina sudarė vieną trečiąją Bendrijos kainos. Dėl visų šių aplinkybių bei nepakankamo aprūpinimo, šioje valstybėje buvusio po nepriklausomybės nuo Tarybų Sąjungos atgavimo, Estijos gyventojai labai jautriai reagavo į cukraus kainą. Todėl būdami įsitikinę, jog ši kaina pakils Estijos Respublikai įstojus į Europos Sąjungą, gyventojai įsigijo vidutiniškai 30 kg. asmeniui ir 72 kg. namų ūkiui tenkančius cukraus kiekius, todėl visas importas nuo 65 478 tonų per 2002/2003 m. išaugo iki 160 023 tonų per 2003/2004 metus. Atvirkščiai, Maltoje ir Kipre, kurios vienintelės tarp naujųjų valstybių narių nėra cukraus gamintojos, tradiciškai negaminamos uogienės ir pajamos vienam gyventojui yra didesnės. Todėl padidėjusi cukraus kaina nėra tokia didelė našta šių dviejų naujųjų valstybių narių piliečiams, kurie jo atsargų nesukaupė.

251    Komisija ginčija šiuos Estijos Respublikos argumentus.

b)     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

252    Iš esmės Estijos Respublika teigia, kad Komisija turėjo atsižvelgti į tai, jog Estijos vartotojai buvo akivaizdžiai ir netgi iš esmės suinteresuoti sukaupti dideles atsargas namų ūkiuose manydami, kad, kaip prognozuota, po įstojimo cukraus kaina Estijoje pakils.

253    Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad iš tikrųjų Estijos vartotojai prieš pat įstojimą buvo labai suinteresuoti sukaupti cukraus atsargų, kad kiek galima atitolintų šio gaminio kainos kilimo, kuris buvo numatytas iki 300 %, poveikį savo biudžetui po įstojimo.

254    Vis dėlto atsižvelgti į tokią aplinkybę ir neįtraukti taip sukauptų atsargų į „pertekliaus“ sąvoką kliudytų pasiekti Reglamente Nr. 60/2004 nurodytą tikslą, t. y. išvengti cukraus rinkos sutrikdymo, susijusio su pertekliaus sukaupimu (žr. šio sprendimo 163 punktą).

255    Todėl tai, kad buvo objektyvių priežasčių, dėl kurių atsirado suinteresuotumas kaupti atsargas namų ūkiuose, nelaikytina aplinkybe, dėl kurios atsargos sukauptos pagal Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punktą.

256    Dėl argumento, kad Estijoje vartojama daugiau cukraus nei kitose valstybėse narėse, reikia pažymėti, kad netgi jei tai ir tiesa, tai visai nereiškia, kad kaip atsargos namų ūkiuose sukauptas perteklius nekelia rizikos, kad po įstojimo bus sutrikdyta Bendrijos cukraus rinka.

257    Be to, iš bylos medžiagos nėra aiškiai matyti, kad cukraus svarba Estijos vartojimui ir kultūrai turėjo tokį didelį vaidmenį kaupiant atsargas namų ūkiuose, kaip tai tvirtina Estijos Respublika. Iš tikrųjų, kaip teigia pati Estijos Respublika, cukraus suvartojimas vienam asmeniui jos teritorijoje Bendrijos vidurkį viršija tik 20 %.

258    Galiausiai pagal Reglamentą Nr. 60/2004 Komisijos nustatytos priemonės Estijos Respublikai nekliudo leisti savo piliečiams vartoti daugiau cukraus, o tik draudžia kaupti neįprastai didelius atsargų kiekius, kurie praktikoje atitolina bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo visišką taikymą jos teritorijoje būtent gamintojų ir Bendrijos biudžeto nenaudai.

259    Šiuo atžvilgiu, jei Estijos Respublika manė, kad iš esmės svarbu užtikrinti jos piliečiams laikiną cukraus tiekimą už mažesnę kainą, nei ta, kuri nustatyta pradėjus taikyti bendrą cukraus sektoriaus rinkų organizavimą, o tai yra tiesioginė jos sprendimo įstoti į Europos Sąjungą pasekmė, ji turėjo to prašyti derybose su Europos Sąjunga dėl stojimo, kaip tai padarė, pavyzdžiui, Malta, kaip tai matyti iš Stojimo akto XI priedo 4 dalies a punkto, kuriame Maltai suteikta galimybė subsidijuoti nustatytą kiekį piliečių įsigyjamo cukraus per nustatytą laikotarpį.

260    Todėl darytina išvada, kad Estijos Respublika neįrodė, jog Komisija pažeidė Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punktą dėl to, kad neatsižvelgė į cukraus reikšmę bei jo suvartojimą jos teritorijoje.

3.     Dėl Komisijos per ankstesnius stojimus taikytų kriterijų pakeitimo

a)     Šalių argumentai

261    Estijos Respublika mano, kad per ankstesnius stojimus Komisija, apskaičiuodama perteklinius kiekius, neįtraukė atsargų namų ūkiuose, o tik 3 tonas viršijančius kiekius. Šioje byloje taikytas metodas iš esmės skiriasi ir paaiškėjo tik naujosioms valstybėms narėms įstojus į Europos Sąjungą, t. y. nuo perteklinių kiekių nustatymo datos. Tai sukliudė Estijos Respublikai išvengti atsargų namų ūkiuose sukaupimo. Be to, Komisija, nuolat nurodydama ankstesnius stojimus, sukėlė teisėtų lūkesčių, kad šios atsargos nebus apskaitomos kaip perteklinis kiekis. Tai matyti iš aplinkybės, kad Komisija dokumente (SIP) nurodė, jog tik ūkio subjektams neturi būti leidžiama kaupti atsargas, ir pareigą pašalinti perteklinius atsargų kiekius turi tik šie ūkio subjektai. Tokių nuorodų nepaneigia ir Stojimo aktas, kurio formuluotė, kiek tai susiję su pertekliniais kiekiais, beveik identiška per ankstesnius stojimus priimtoms nuostatoms.

262    Komisija ginčija Estijos Respublikos argumentus.

b)     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

263    Iš esmės šiuo argumentu Estijos Respublika iškelia du skirtingus klausimus.

264    Pirma, ji tvirtina, kad aplinkybė, jog per ankstesnius stojimus 1986 m. ir 1995 m. naujųjų valstybių narių perteklius jų teritorijoje buvo apskaičiuotas atsižvelgiant tik į 3 tonas viršijančius kiekius, yra atsargų sukaupimo aplinkybė pagal Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punktą.

265    Antra, Estijos Respublika tvirtina, kad Komisija jai sukėlė teisėtų lūkesčių, kad atsargos namų ūkiuose nebus apskaitomos kaip perteklius.

266    Dėl pirmojo klausimo pažymėtina, jog Estijos Respublika aiškiai nenurodo, kokią ji nori iš to padaryti išvadą. Įtikinamiausias jos argumentų aiškinimas yra išvada, jog, jos nuomone, tai, kad per ankstesnius stojimus 1986 m. ir 1995 m. naujųjų valstybių narių perteklius apskaičiuotas atsižvelgiant tik į 3 tonas viršijančius kiekius, reiškia, jog Komisija turėjo tokiu pačiu būdu apibrėžti perteklių ir priimdama ginčijamą reglamentą

267    Vis dėlto pirmiausia pabrėžtina, kad per ankstesnius stojimus taikyta pertekliaus apskaičiavimo tvarka negali būti laikoma atsargų susikaupimo aplinkybe Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punkto prasme.

268    Be to, atsižvelgiant į tai, kas pasakyta šio sprendimo 245–248 punktuose, atsižvelgimas į atsargų sukaupimo aplinkybes negali turėti tokio poveikio, kuris keltų bendru cukraus sektoriaus rinkų organizavimu numatytų mechanizmų sutrikdymo riziką. Tačiau jei mažesni kaip 3 tonų cukraus kiekiai nebūtų įtraukti apskaičiuojant naujosios valstybės narės perteklių, visas šios valstybės teritorijoje esantis cukraus kiekis jos įstojimo dieną galėtų būti toks didelis, kad tai keltų grėsmę Reglamento Nr. 60/2004 tikslui, t. y. išvengti bet kokio minėtų mechanizmų trikdymo.

269    Vadinasi aplinkybė, kad Komisija 1985 m. ir 1994 m. Stojimo aktų nuostatose dėl pareigų pašalinti perteklių taikymo nustatė, jog minėtos pareigos taikomos tik 3 tonas viršijančių kiekių atžvilgiu, rodo tik tai, kad Komisija nusprendė, jog konkrečiomis minėtų stojimų aplinkybėmis perteklius, nustatytas įskaičiuojant mažesnius kiekius, nekelia grėsmės Bendrijos cukraus rinkos stabilumui. Taigi iš tokio veiksmo negalima iš anksto spręsti, ar pertekliniai kiekiai, apskaičiuoti atsižvelgiant į mažiau nei 3 tonas sudarančius kiekius, esamomis stojimo aplinkybėmis kelia bendru cukraus sektoriaus rinkų organizavimu nustatytų mechanizmų sutrikdymo riziką.

270    Dėl antrojo klausimo primintina, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principu galima remtis ginčijant Bendrijos teisės aktą tik tuo atveju, kai Bendrija pati iš anksto sukuria situaciją, galinčią sukelti teisėtų lūkesčių (žr. šio sprendimo 118 punkte minėto Sprendimo Weidacher 31 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Minėtas principas, kuris yra vienas iš pagrindinių Bendrijos principų, reiškia, kad atitinkama Bendrijos institucija suinteresuotiesiems asmenims suteikė konkrečių garantijų, dėl kurių jie įgijo pagrįstų lūkesčių (2001 m. spalio 2 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Martinez ir kt. prieš Parlamentą, T–222/99, T‑327/99 ir T‑329/99, Rink. p. II‑2823, p. 183).

271    Tačiau reikia pažymėti, kad šiuo atveju Bendrija iš anksto nesukūrė situacijos, kurioje Estijos Respublikai ar ūkio subjektams galėtų kilti teisėtų lūkesčių, kad apskaičiuojant perteklinius kiekius Estijoje nebus atsižvelgiama į atsargas namų ūkiuose.

272    Iš tikrųjų, nors Komisijos dokumento (SIP) 8 punkto 1 dalies antroje pastraipoje nurodyta, kad pertekliniai kiekiai turi būti vertinami atsižvelgiant į patirtį, įgytą per 1986 m. ir 1995 m. stojimus bei po Vokietijos suvienijimo, tai nereiškia, kad per 2004 m. stojimą priimtos priemonės turi būti identiškos priimtoms per ankstesnius stojimus.

273    Be to, per 1986 m. ir 1995 m. stojimus taikytos nuostatos, informaciniais sumetimais cituotos Komisijos dokumento (SIP) 8 punkto 1 dalies antroje pastraipoje, yra įtvirtintos 1985 m. ir 1994 m. stojimo aktuose, ir jose numatyta pareiga pašalinti perteklinius kiekius, nenustatant de minimis taisyklės, kitaip nei jų vykdymo aktuose, kuriais ši taisyklė įvesta.

274    Taigi Estijos Respublika nepateikė jokio dokumento, įrodančio, kad Komisija pateikė konkrečių garantijų, kad apskaičiuojant perteklinius kiekius Estijoje nebus atsižvelgta į atsargas namų ūkiuose. Taip pat ji nepateikė ir įrodymų apie Komisijos konkrečias garantijas, kad Stojimo akto IV priedo 4 dalies 2 punkte nustatytos pareigos pašalinti perteklių įgyvendinimo priemonės bus identiškos pagal 1985 m. ir 1994 m. Stojimo aktų analogiškas nuostatas priimtoms priemonėms.

275    Šiomis aplinkybėmis Estijos Respublika negalėjo nežinoti tokio aiškaus Stojimo akto IV priedo 4 dalies 2 punkto turinio, pagal kurį naujosios valstybės narės turėjo savo sąskaita užtikrinti, kad jų teritorijoje būtų pašalinti visi pertekliniai kiekiai.

276    Todėl darytina išvada, jog tai, kad į atsargas namų ūkiuose nebuvo atsižvelgta apskaičiuojant perteklinius kiekius per ankstesnius stojimus, negali būti laikoma atsargų sukaupimo aplinkybe per 2004 m. stojimą pagal Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punktą.

4.     Dėl Komisijos įtakos atsargų namų ūkiuose sukaupimui Estijoje

a)     Šalių argumentai

277    Estijos Respublika tvirtina, kad per metus, ėjusius prieš įstojimą, 87 % Estijos importuoto cukraus sudarė Europos Sąjungos kilmės cukrus, ir šis importas buvo skatinamas skiriant Bendrijos subsidijas, kurias Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) Apeliacijos tarnyba pripažino neteisėtomis, tai prieštarauja sąžiningumo principui. Komisija Estijos Respublikai netgi neleido riboti importo iš Bendrijos apsaugos priemonėmis, nors taip būtų išvengta perteklinių kiekių sukaupimo, nes minėto importo nebuvo galima pakeisti per tokį trumpą laikotarpį.

278    Komisija nepritaria Estijos Respublikos argumentams.

b)     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

279    Iš esmės Estijos Respublikos teiginys grindžiamas prielaida, kad atsargos namų ūkiuose ir apskritai pertekliniai kiekiai Estijoje susikaupė būtent dėl to, kad Europos Sąjunga skyrė subsidijas cukraus eksportui į šią teritoriją. Iš to ji daro išvadą, kad Komisija privalo atsižvelgti į šią aplinkybę pagal Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punktą ir apskaičiuodama perteklinius kiekius neįtraukti atsargų namų ūkiuose.

280    Šiam teiginiui negalima pritarti.

281    Iš tikrųjų netgi ir darant prielaidą, kad galima nustatyti, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsargų namų ūkiuose sukaupimo Estijoje ir subsidijuoto Bendrijos eksporto į Estijos Respubliką, dėl tokio ryšio minėtų atsargų buvimas netampa mažiau pavojingas bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo stabilumui. Šios atsargos gali sutrikdyti Bendrijos cukraus rinką dėl šio sprendimo 121–134 punktuose minėtų priežasčių, kad ir kokios būtų priežastys, dėl kurių jos sukauptos.

282    Todėl atsižvelgiant į šio sprendimo 245–248 punktuose pateiktus argumentus darytina išvada, kad į subsidijuotą Bendrijos eksportą į Estijos Respubliką negalima atsižvelgti kaip į atsargų sukaupimo aplinkybę pagal Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punktą.

283    Be to, bet kuriuo atveju prielaida, kuria grindžiamas Estijos Respublikos teiginys, yra klaidinga.

284    Iš tikrųjų šalys sutaria, kad cukraus kaina tarptautinėje rinkoje prieš įstojimą sudarė mažiau kaip trečdalį Bendrijos kainos. Todėl netgi jei Komisija būtų turėjusi priemonių užkirsti bet kokį kelią Estijos Respublikai apsirūpinti cukrumi iš Bendrijos ūkio subjektų, Estijos importuotojai bet kuriuo atveju būtų buvę akivaizdžiai suinteresuoti kreiptis į ne Bendrijos cukraus gamintojus, kad sukauptų atsargas tam, kad jas labai pelningai realizuotų išsiplėtusioje Bendrijoje arba tam, kad pateiktų Estijos piliečiams kiekius, reikalingus atsargoms namų ūkiuose sukaupti.

285    Estijos Respublika mano, kad šis tiekimo šaltinių pakeitimas nebūtų buvęs įmanomas, nes Estijos importuotojai būtų patyrę sunkumų, susijusių su įprastų Bendrijos tiekėjų greitu pakeitimu ne Bendrijoje įsisteigusiais tiekėjais.

286    Šiam argumentui negalima pritarti. Iš tikrųjų Estijos Respublika nenurodo jokios priežasties, dėl kurios akivaizdu, jog tokioje kaip cukraus rinkoje patyręs ūkio subjektas nebūtų galėjęs nusipirkti tarptautinėje rinkoje didelių cukraus kiekių per trijų su puse mėnesio laikotarpį, t. y. nuo Reglamento Nr. 60/2004 paskelbimo Oficialiajame leidinyje dienos iki naujųjų valstybių narių įstojimo į Europos Sąjungą, o juo labiau, kad Estijos ūkio subjektai už ne Bendrijos cukrų galėjo mokėti dvigubai daugiau nei rinkos kaina ir vis tiek išsaugoti didelį pelną.

287    Be to, pažymėtina, jog nėra jokių įrodymų, kad Estijos ūkio subjektai iki Reglamento Nr. 60/2004 paskelbimo dienos negalėjo sukaupti perteklinių atsargų tam, kad jas parduotų išsiplėtusioje Bendrijoje arba savo šalies vidaus rinkoje. Todėl šiuo atveju pagal minėtą reglamentą Komisijos priimtų priemonių Bendrijos eksportui į Estiją sustabdyti nebūtų pakakę nagrinėjamų perteklinių kiekių pašalinimui užtikrinti.

288    Taigi visus Estijos Respublikos argumentus reikia atmesti

5.     Dėl nepakankamo Komisijos atsižvelgimo į naujųjų valstybių narių ekonomikos vystymąsi

a)     Šalių argumentai

289    Latvijos Respublikos nuomone, Komisija nepakankamai atsižvelgė, kaip tai numatyta Reglamento 6 straipsnio 1 dalies c punkte, į naujųjų valstybių narių ekonomikos vystymąsi bei objektyvų greitą atsargų poreikio augimą, susijusį su gyventojų perkamosios galios augimu ir turizmo sektoriaus vystymusi. Todėl pagrindinė pertekliaus dalis Latvijoje susidarė dėl gamybos ir vartojimo pajėgumų augimo, o į tai nebuvo atsižvelgta griežtuose Komisijos skaičiavimuose. Maža to, Komisija turėjo nustatyti ne tik kiekvienos naujos valstybės narės perteklių, bet ir jos įprastines perkeliamąsias atsargas 2004 m. gegužės 1 d., o tai taip pat geriau užtikrintų tinkamą atsargų sukaupimo aplinkybių išnagrinėjimą. Tokiu elgesiu Komisija pažeidė ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą.

290    Komisija ginčija Latvijos Respublikos argumentus.

b)     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

291    Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 115 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą prašymo įstoti į bylą priimtinumas visų pirma siejamas su šio reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytos sąlygos, pagal kurią ieškinyje turi būti nurodyti ginčo dalykas, ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka, laikymusi. Todėl jame turi būti paaiškinta, iš ko sudarytas pagrindas, kuriuo pagrįstas ieškinys, nes vien abstraktus pagrindo nurodymas neatitinka Teisingumo Teismo statuto ir Procedūros reglamento reikalavimų (1995 m. sausio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Viho prieš Komisiją, T‑102/92, Rink. p. II‑17, 68 punktas ir 2008 m. rugsėjo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, T‑181/06, 139 punktas).

292    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia konstatuoti, kad Latvijos Respublikos argumentai, pateikti jos teiginiui pagrįsti, yra pernelyg neaiškūs, kad būtų nagrinėjami. Iš tikrųjų, remiantis minėtais argumentais, neįmanoma nustatyti, kaip Komisija turėjo atsižvelgti į naujų valstybių narių ekonomikos raidą, kad dėl to pakeistų perteklinių kiekių apskaičiavimą, remdamasi tariamai didesniu suvartojimu.

293    Be to, Latvijos Respublikos argumentai iš esmės susiję su jos pačios ekonomikos raida ir netgi tuo atveju, jei pagrįsti, jie neturi jokio poveikio klausimui, ar apskaičiuodama Estijos Respublikos perteklių Komisija pakankamai atsižvelgė į atsargų sukaupimo aplinkybes jos teritorijoje.

294    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, darytina išvada, kad tiek Latvijos Respublikos kaltinimą, tiek ir visą šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

IV –  Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu

A –  Šalių argumentai

295    Estijos Respublika mano, kad ginčijamame reglamente Komisija nepaaiškino, kodėl atsargos namų ūkiuose buvo įtrauktos į nagrinėjamą perteklių, o tai yra dar svarbiau dėl aplinkybių šioje byloje.

296    Šiuo klausimu, pirma, Estijos Respublika tvirtina, kad tuo atveju, kai priemonė susijusi su ypatingu atveju, motyvavimo reikalavimai griežtesni (1982 m. spalio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lion ir kt., 292/81 ir 293/81, Rink. p. 3887, 18 ir paskesni punktai bei 1983 m. gegužės 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Klöckner‑Werke prieš Komisiją, 311/81 ir 30/82, Rink. p. 1549, 30 ir paskesni punktai). Ji mano, kad ginčijamas sprendimas susijęs tik su penkiomis naujosiomis valstybėmis narėmis ir taikomas vienai situacijai, kuri negali pasikartoti, t. y. perėjimui šiose valstybėse nuo galiojančios schemos prie bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo. Todėl, kai asmenų skaičius apibrėžtas ir ateityje nėra taikymo galimybės, reglamentas veikiau yra sprendimų rinkinys.

297    Antra, Estijos Respublika pažymi, kad sprendimas turi būti labai išsamus, ypač kai jis sukelia rimtų ir svarbių pasekmių. Kadangi Estijos Respublikai nepašalinus perteklinių kiekių mokėtina suma sudaro 45,7 milijono eurų, t. y. 1,35 % jos biudžeto, Komisijos pareiga motyvuoti dar svarbesnė.

298    Trečia, Estijos Respublika pabrėžia, kad palyginti su ankstesniais stojimais, Komisija pakeitė pertekliaus apskaičiavimo praktiką ir kad ji įvedė bendrajai žemės ūkio politikai neįprastą metodą, praktikos pasikeitimas reikalauja ir išsamaus motyvavimo.

299    Galiausiai, ketvirta, ginčijamas reglamentas visiškai nemotyvuotas, kiek tai susiję su tuo, kokiu būdu buvo atsižvelgta į ypatingas aplinkybes, nurodytas Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punkte, išskyrus abstraktų teiginį trečioje konstatuojamojoje dalyje. Tai užkerta kelią bet kokiai ginčijamo reglamento teisėtumo kontrolei, nors atsižvelgiant į tai, kad Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punktu Komisijai suteikiama didelė diskrecija, tokioje situacijoje reikia dar geriau motyvuoti.

300    Šiuo atžvilgiu Estijos Respublika pažymi, kad apie priežastis, dėl kurių apskaičiuojant nagrinėjamą perteklių buvo įtrauktos atsargos namų ūkiuose, jai nebuvo pranešta nei Cukraus valdybos komitete, nei per 2005 m. gegužės 19 d. susirinkimą, ir ragina Komisiją Pirmosios instancijos teismui pateikti per šį susirinkimą pateiktus dokumentus.

301    Komisija ginčija Estijos Respublikos argumentus.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

302    Pažymėtina, kad ginčijamas reglamentas nėra norminis aktas, kuriame nustatyta, jog į atsargas namų ūkiuose atsižvelgiama kaip į perteklių.

303    Iš tikrųjų tokį atsižvelgimą nustatantis norminis aktas yra tik Reglamentas Nr. 60/2004. Šiuo reglamentu įvesta pertekliaus apskaičiavimo sistema, kuri labai skiriasi nuo tų, kurios buvo nustatytos Reglamentais Nr. 579/86 ir Nr. 3300/94 per 1986 m. ir 1995 m. stojimus ir kurios grindžiamos nacionalinių valdžios institucijų organizuojamu jų teritorijoje esančių 3 tonas viršijančių kiekių apskaičiavimu, jų palyginimu su Komisijos nustatytų įprastinių perkeliamųjų atsargų kiekiu ir galimo pertekliaus pašalinimu (žr. šio sprendimo 195 ir 196 punktus).

304    Šiuo atžvilgiu pažymėtina, jog Reglamento Nr. 60/2004 septintoje konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad perteklinių atsargų kiekį nustato Komisija atsižvelgdama į naujųjų valstybių narių plėtrą bei gamybos ir vartojimo tendencijas laikotarpiu nuo 2000 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. balandžio 30 dienos. Minėto reglamento devintoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog tam, kad būtų galima nustatyti perteklines atsargas, naujosios valstybės narės pateikia Komisijai paskutinius statistinius duomenis apie nagrinėjamų produktų prekybą, gamybą ir vartojimą (žr. šio sprendimo 197 punktą).

305    Kaip nustatyta Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnyje, nustatant perteklių visų pirma atsižvelgiama į pokyčius, kurie įvyko per metus iki įstojimo, palyginti su ankstesniais metais, kiek tai susiję su grynojo cukraus ar esančio perdirbtuose produktuose, izogliukozės ir fruktozės importo ir eksporto kiekiais, cukraus ir izogliukozės gamyba, vartojimu ir atsargomis bei galiausiai į atsargų sukaupimo aplinkybes.

306    Todėl akivaizdu, kaip tai jau minėta, kad Reglamentu Nr. 60/2004 nustatytas perteklinių kiekių nustatymo metodas grindžiamas makroekonominių tendencijų stebėjimu, o ne konkrečios valstybės narės realiai sukauptu atsargų kiekiu. Taip pat jame nustatyta galutinė lankstumo išlyga, leidžianti pakeisti šio tyrimo rezultatą atsižvelgiant į ypatingas aplinkybes, pateisinančias tam tikrų cukraus kiekių neįtraukimą, jeigu šie kiekiai nekelia bendro žemės ūkio rinkų organizavimu nustatytų mechanizmų sutrikdymo rizikos, kaip tai matyti iš Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punkto išaiškinimo, pateikto šio sprendimo 245–248 straipsniuose. Pati Komisija savo narės Fischer Boel pranešimo I priede pažymi, kad minėto priedo tikslas yra nustatyti naujųjų valstybių narių perteklinių kiekių nustatymo makroekonominiu lygiu metodiką, kaip to reikalaujama Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnyje, kuriame nėra jokių nuostatų, pagal kurias apskaičiuojant neįtraukiami minimalūs pertekliniai kiekiai.

307    Ginčijamo reglamento trečioje konstatuojamojoje dalyje nurodyti makroekonominiai rodikliai, į kuriuos realiai Komisija atsižvelgia apskaičiuodama perteklinius kiekius. Taigi jame paaiškinta, jog apskritai, Komisijos vertinimu, perteklinius cukraus kiekius sudaro nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. balandžio 30 d. pagaminti ir importuoti kiekiai, iš jų sumos atėmus eksportuotus kiekius ir palyginus su tų pačių kiekių vidurkiu per tokį patį laikotarpį per trejus ankstesnius metus.

308    Taip pat akivaizdu, kad toks perteklinių kiekių nustatymo metodas reiškia, kad neišvengiamai atsižvelgiama į atsargas namų ūkiuose taip pat kaip ir į sukauptas ūkio subjektų. Iš tikrųjų, kiek tai susiję su Estijos Respublika, valstybe, kuri nėra cukraus gamintoja, apskaičiuoti 2003/2004 prekybos metų pertekliniai kiekiai būtinai turi būti apskaičiuoti pagal šių prekybos metų importo ir trejų ankstesnių prekybos metų importo vidurkio skirtumą, iš kurio reikia atimti šių prekybos metų eksporto ir trejų ankstesnių metų prekybos metų eksporto vidurkio skirtumą. Taigi toks metodas, kuriuo iš esmės atsižvelgiama tik į importą ir eksportą, neleidžia į taip apskaičiuojamą kiekį neįtraukti atsargų namų ūkiuose, išskyrus, jei manoma, kad minėtų atsargų buvimas yra atsargų sukaupimo aplinkybė pagal Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punktą.

309    Tai, kad šis metodas iš tikrųjų buvo taikytas, matyti ne tik iš ginčijamo reglamento konstatuojamųjų dalių, bet ir, beje, labai aiškiai, iš Cukraus valdybos komitete Estijos Respublikai ne kartą pateiktų dokumentų ir pastarąjį kartą – 2005 m. gegužės 19 d. ekspertų grupės susirinkime, nes šie dokumentai pateikti prieš priimant minėtą reglamentą ir Estijos Respublika apie juos žinojo.

310    Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad, pirma, ginčijamas reglamentas yra pakankamai motyvuotas, kiek tai susiję su klausimu dėl kokių priežasčių atsargos namų ūkiuose buvo įtrauktos apskaičiuojant perteklių Estijoje, ir, antra, kad motyvuojant minėtą reglamentą nebuvo privaloma nurodyti priežasčių, dėl kurių Komisija nukrypo nuo praktikos, kuri buvo priimta per ankstesnius stojimus, nes toks nukrypimas yra logiška ir neišvengiama Reglamento Nr. 60/2004, kurio teisėtumo Estijos Respublika šioje byloje neginčijo, taikymo pasekmė.

V –  Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su gero administravimo principo pažeidimu

A –  Šalių argumentai

311    Estijos Respublika tvirtina, kad Komisija, priimdama ginčijamą reglamentą, pažeidė gero administravimo principą, nes atsižvelgdama tai, kad šis reglamentas yra penkių sprendimų, susijusių su atitinkamomis naujosiomis valstybėmis narėmis, rinkinys, ji turėjo rūpestingai ir nešališkai parengti savo sprendimą. Komisija neatsižvelgė į ypatingas aplinkybes, susijusias su Estijos Respublikos padėtimi, nors buvo apie tai informuota. Komisijos narė Fischer Boel priėmė šį sprendimą remdamasi su byla nesusijusiais samprotavimais, todėl viršijo įgaliojimus. Pirma, ji mėgino išvengti rizikos, kad kitos naujosios valstybės narės neginčytų apskaičiavimo pagrindų, susijusių su kitais produktais ar kad jos nesiremtų ypatingomis aplinkybėmis ir, antra, išvengti precedentų sukūrimo stojimams ateityje.

312    Be to, Komisija turėjo įvertinti savo pačios veiksmų poveikį sudarytai situacijai visų pirma dėl to, kad ji paskelbė, jog taikys tą patį apskaičiavimo metodą kaip ir per ankstesnius stojimus.

313    Galiausiai pagal gero administravimo principą prieš priimdama bet kokį sprendimą kolegija turi žinoti esminius faktus. Vis dėlto kolegija pareiškė nuomonę dėl atsargų namų ūkiuose įtraukimo į perteklių Estijoje, tačiau galutinėje Komisijos narės Fischer Boel pranešimo versijoje nebuvo nei Estijos Respublikos argumentų, susijusių būtent su sunkiomis šio sprendimo pasekmėmis jos biudžetui, nei Komisijos narės Fischer Boel argumentų šiuo klausimu, nei realių skaičių, nei palyginimo su Maltos Respublika ir Kipro Respublika.

314    Komisija mano, kad šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

315    Pažymėtina, kad šiuo ieškinio pagrindu Estijos Respublika, pirma, remdamasi gero administravimo principu iš esmės pakartoja priežastis, dėl kurių ji mano, kad Komisija, priimdama ginčijamą reglamentą neatsižvelgusi į su jos padėtimi susijusias ypatingas aplinkybes, pažeidė Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punktą. Šie argumentai buvo išnagrinėti ir atmesti išnagrinėjus antrojo ieškinio pagrindo antrąją dalį. Antra, Estijos Respublika pakartoja priežastis, dėl kurių ji mano, kad šioje byloje pažeistas kolegialumo principas. Šie argumentai buvo išnagrinėti ir atmesti išnagrinėjus pirmąjį ieškinio pagrindą.

316    Todėl visą šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

VI –  Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su sąžiningumo principo pažeidimu

A –  Šalių argumentai

317    Estijos Respublika tvirtina, kad sąžiningumo principas draudžia tarptautinį susitarimą pasirašiusioms šalims priimti aktus, pažeidžiančius šio susitarimo objektą ir jo tikslą. Todėl po to, kai buvo pasirašytas Stojimo aktas, Komisija privalėjo nesiimti jokių priemonių, galinčių paskatinti rinkos sutrikdymą ar spekuliaciją. Tačiau ji nesiėmė priemonių Bendrijos eksporto augimui sustabdyti ir to neleido daryti Estijos Respublikai. Tai juo labiau svarbu, nes Komisija pažymėjo, kad ji atsižvelgs į valstybių kandidačių ir Europos Sąjungos prekybos liberalizavimo įtaką atsargoms ir kad ji taikys tuos pačius principus kaip ir per ankstesnius stojimus.

318    Komisija ginčija Estijos Respublikos argumentus.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

319    Iš esmės šiame ieškinio pagrinde Estijos Respublika pateikia tuos pačius argumentus kaip ir antrajame bei ketvirtajame pagrinduose. Taigi šiuos argumentus reikia atmesti dėl tų pačių priežasčių kaip ir minėtus pagrindus.

VII –  Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, susijusio su nediskriminavimo principu

320    Estijos Respublika tvirtina, kad ginčijamas reglamentas pažeidžia nediskriminavimo principą trimis atžvilgiais, kuriuos reikia nagrinėti atskirai.

A –  Diskriminacija, palyginti su Maltos Respublika ir Kipro Respublika

1.     Šalių argumentai

321    Estijos Respublika mano, kad ji buvo diskriminuojama, palyginti su Maltos Respublika ir Kipro Respublika, nes šios dvi naujosios valstybės narės ir ji buvo vertinamos vienodai, nors pusę Estijos pertekliaus sudarė atsargos namų ūkiuose, o Maltoje ir Kipre perteklių turėjo tik ūkio subjektai. Toks nevienodas vertinimas matyti ir iš 18 priedo, o jis dar ryškesnis, jei, kaip tai rodo Maltos pertekliaus apskaičiavimo pokyčiai reglamento projekte (13 210 tonų) ir ginčijamame reglamente (2 452 tonos), Maltos Respublikos atveju iš tikrųjų buvo atsižvelgta į ypatingas aplinkybes.

322    Komisija ginčija Estijos Respublikos argumentus.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

323    Iš esmės Estijos Respublika teigia, kad Estijos perteklius buvo apskaičiuotas tokiu pačiu būdu kaip ir Kipro bei Maltos perteklius, nors dėl jos padėtį apibūdinančių ypatingų aplinkybių Komisija ją turėjo vertinti skirtingai. Vis dėlto priežastys, dėl kurių Estijos Respublika mano, kad turėtų būti vertinama skirtingai, nepagrindžia jos teiginio.

324    Iš tikrųjų šios priežastys iš esmės yra tos pačios, kurios buvo nurodytos tvirtinant, kad Komisija turėjo atsižvelgti į ypatingą cukraus vartojimo vaidmenį Estijos Respublikoje, jos nurodytos antrojo pagrindo antroje dalyje. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad buvo nuspręsta, jog dėl šių priežasčių Komisija neturėjo atsargų Estijos namų ūkiuose neįtraukti apskaičiuodama jos perteklių, kaip tai pabrėžta šio sprendimo 252–260 punktuose, negalima nuspręsti, kad neatsižvelgusi į minėtas priežastis Komisija diskriminavo Estijos Respubliką.

325    Be to, kadangi Estijos Respublikos argumentas gali būti suprantamas ta prasme, kad Komisija sumažino Maltos perteklių atsižvelgusi į ypatingą aplinkybę, susijusią su Maltos Respublikos padėtimi, o to nepadarė Estijos Respublikos atveju, reikia pažymėti, jog tokios specifinės aplinkybės, kuri nepaminėta ginčijamame reglamente, buvimas negali nei daryti poveikio Estijos pertekliaus apskaičiavimo teisėtumui, nei patvirtinti Estijos Respublikos diskriminavimo.

326    Iš tikrųjų Estijos Respublika nenurodo, ar sumažinimas, į kurį Maltos Respublika turėjo teisę, turėjo būti taikomas ir jai dėl to, kad Estijos padėtis ir Maltos Respublikos padėtis, dėl kurio šiai buvo taikytas nagrinėjamas sumažinimas, susijusios su ta pačia ypatinga aplinkybe.

327    Kita vertus, jei Estijos Respublikos argumentas turi būti suprantamas ta prasme, kad visas Maltos Respublikos perteklius buvo sumažintas klaidingai, reikia pabrėžti, kad, tuo atveju, jeigu tokia Komisijos klaida būtų nustatyta, tai nepakeistų ginčijamo reglamento Estijos Respublikos atžvilgiu. Iš tikrųjų ši valstybė narė negali prašyti, kad jai būtų taikomas kitoks pertekliaus apskaičiavimo metodas, išskyrus tą, kuris jai taikytinas, ir bet kuriuo atveju padaryta klaida ginčijamam reglamentui turėtų poveikį tik tiek, kiek jis susijęs su Maltos Respublika (šiuo klausimu žr. 2002 m. kovo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Tarybą, C‑340/98, Rink. p. I‑2663, 90 ir 91 punktus).

328    Taigi darytina išvada, kad Estijos Respublika neįrodė, jog priėmusi ginčijamą reglamentą Komisija ją diskriminavo, palyginti su Maltos Respublika ir Kipro Respublika.

B –  Diskriminacija, palyginti su anksčiau į Bendriją įstojusiomis tam tikromis valstybėmis narėmis

1.     Šalių argumentai

329    Estijos Respublika mano, kad ji diskriminuojama, palyginti su anksčiau į Bendriją, vėliau – Europos Sąjungą įstojusiomis valstybėmis narėmis, nes tokiose pačiose faktinėse ir teisinėse situacijose į šių valstybių atsargas namų ūkiuose nebuvo atsižvelgta apskaičiuojant jų perteklių, o Komisija tai ginčija.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

330    Pažymėtina, kad pereinamojo laikotarpio priemonės žemės ūkio srityje per kiekvieną plėtrą turi būti priimamos atsižvelgiant į konkretų žemės ūkio rinkų trikdymo pavojų, kurį gali lemti ta plėtra. Todėl institucijos neprivalo taikyti tokių pačių pereinamojo laikotarpio priemonių dviejų paeiliui vykusių plėtrų atvejais.

331    Šiuo atveju Komisija galėjo atsižvelgti į vieną iš 1995 m. ir 2004 m. plėtrų skirtumų, t. y. kad 2004 m. buvo sunkiau pasiekti tikslą išvengti Bendrijos cukraus rinkos sutrikdymo dėl sukaupto pertekliaus atsižvelgiant į naujųjų valstybių narių rinkų dydį ir į gerokai didesnius gamybos pajėgumus bei dėl to, kad tam tikros naujosios valstybės narės, pavyzdžiui, Estijos Respublika, netaikė jokių cukraus importo muitų, todėl šio produkto buvo galima paprasčiausiai nusipirkti tarptautinėje rinkoje; šias aplinkybes Komisija nurodė atsiliepime į ieškinį, o Estijos Respublika šiuo klausimu neprieštaravo. Be to, kainų Bendrijoje ir naujosiose valstybėse narėse skirtumai taip pat buvo didesni. Dėl šių dviejų veiksnių cukraus rinkos destabilizavimo pavojus buvo iš esmės didesnis ir tai pateisino griežtesnių pereinamojo laikotarpio priemonių priėmimą.

332    Todėl darytina išvada, kad Estijos Respublika neįrodė, jog Komisija ją diskriminavo, palyginti su anksčiau į Bendriją, vėliau – į Europos Sąjungą įstojusiomis valstybėmis narėmis.

C –  Diskriminacija, palyginti su visomis senosiomis valstybėmis narėmis

1.     Šalių argumentai

333    Estijos Respublika mano, kad ji buvo diskriminuojama, palyginti su visomis senosiomis valstybėmis narėmis. Iš tikrųjų pagal ginčijamą reglamentą ji turėjo reikalauti, kad jos ūkio subjektai pašalintų didesnį kiekį, nei jų perteklinis kiekis, tam, kad įvykdytų pareigą pašalinti perteklių, nes buvo neįmanoma pašalinti atsargų namų ūkiuose. Todėl jos ūkio subjektai buvo nepalankesnėje padėtyje nei senųjų valstybių narių. Galiausiai, jei reglamentas Nr. 60/2004 turi būti aiškinamas taip, kad Estijos Respublika kaip minėtų perteklinių kiekių buvimo pasekmę turi sumokėti Reglamento Nr. 60/2004 7 straipsnio 2 dalyje nurodytą mokestį, tai ji diskriminuojama, palyginti su senosiomis valstybėmis narėmis, kurios anksčiau tokio mokesčio niekada neturėjo mokėti.

334    Visų pirma Komisija mano, kad Estijos Respublikos argumentai pateikti prieš Reglamentą Nr. 60/2004, o ne prieš ginčijamą reglamentą, todėl nepriimtini ir papildomai ginčija minėtus argumentus.

2.     Pirmosios instancijos teismo vertinimas

335    Nesant reikalo nuspręsti dėl Estijos Respublikos argumentų priimtinumo, reikia pabrėžti, kad pagal Reglamentą Nr. 60/2004 Estijos ūkio subjektai neprivalo pašalinti didesnio kiekio negu jų individualus perteklinis cukraus kiekis. Tik pati Estijos Respublika privalo užtikrinti, kad būtų pašalintas cukraus kiekis, atitinkantis Komisijos nustatytą perteklinį kiekį (žr. šio sprendimo 171 punktą).

336    Dėl tariamos Estijos Respublikos diskriminacijos, palyginti su senosiomis valstybėmis narėmis, dėl to, kad ji turėtų mokėti Reglamento Nr. 60/2004 7 straipsnio 2 dalyje nurodytą mokestį, jei nepašalintų cukraus kiekio, atitinkančio jos perteklinį kiekį, pažymėtina, kad žemės ūkio padėtis naujosiose valstybėse narėse iš esmės skyrėsi nuo padėties senosiose valstybėse narėse (2007 m. spalio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lenkija prieš Tarybą, C‑273/04, Rink. p. I‑8925, 87 punktas). Todėl reikia konstatuoti, kad, kiek tai susiję su perteklinių kiekių buvimu, padėtis senosiose valstybėse narėse ir Estijos Respublikoje prieš plėtrą negali būti laikoma panašia.

337    Iš tikrųjų senosiose valstybėse narėse esantiems ūkio subjektams ir Estijoje esantiems ūkio subjektams prieš plėtrą buvo taikomos skirtingos normos, kvotos ir skirtingi paramos gamybai mechanizmai. Beje, perteklinių atsargų sukaupimui senųjų valstybių teritorijoje Bendrijos institucijos galėjo sukliudyti taikydamos pagal bendrą cukraus rinkos sektorių organizavimą numatytas priemones, o perteklinių atsargų sukaupimui naujųjų valstybių narių teritorijoje jos negalėjo sukliudyti iki jų įstojimo į Europos Sąjungą. Dėl šios priežasties Stojimo akto IV priedo 4 dalies 1–4 punktuose nustatyta naujųjų valstybių narių pareiga pašalinti perteklinius atsargų kiekius savo sąskaita, o senosioms valstybėms tokia pareiga nenustatyta ir Estijos Respublika su tuo sutiko pasirašydama Stojimo aktą.

338    Todėl darytina išvada, jog Estijos Respublika neįrodė, kad ji diskriminuojama, palyginti su senosiomis valstybėmis narėmis.

339    Taigi visą šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

VIII –  Dėl septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su nuosavybės teisės pažeidimu

A –  Šalių argumentai

340    Estijos Respublika tvirtina, kad ginčijamu reglamentu pažeidžiama nuosavybės teisė, pripažinta ir ginama bendrosios žemės ūkio rinkos srityje, todėl gali būti ribojama tik jei tokie apribojimai atitinka Bendrijos siekiamus bendrojo intereso tikslus ir nėra neproporcinga intervencija, pažeidžianti pačią šios teisės esmę. Taigi Estijos piliečiams nustatyta pareiga pašalinti vartojimui įsigytą cukrų yra tokia intervencija, nes šis cukrus negali sukelti spekuliacijos ar rinkos sutrikdymo grėsmės. Kita vertus, tai yra nuosavybės paėmimas, nors namų ūkiai, paprasti vartotojai, bendru cukraus sektoriaus rinkų organizavimu tiesiogiai negali pasinaudoti. Galiausiai ūkio subjektų įpareigojimas pašalinti perteklinį kiekį, kuris viršija jų individualių atsargų perteklinį kiekį, taip pat yra nuosavybės teisės pažeidimas.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

341    Pirmiausia reikia atmesti Estijos Respublikos teiginį.

342    Iš tikrųjų jokia reglamento Nr. 60/2004 nuostata neįpareigoja nei Estijos namų ūkių pašalinti kokį nors cukraus kiekį, nei Estijos ūkio subjektų – pašalinti papildomą cukraus kiekį, viršijantį individualų perteklinį kiekį. Tik Estijos Respublika privalo užtikrinti, kad būtų pašalintas cukraus kiekis, atitinkantis Komisijos nustatytą perteklinį kiekį, arba sumokėti šio reglamento 7 straipsnio 2 dalyje nurodytą mokestį, jeigu jai nepavyksta įvykdyti savo pareigos.

343    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, darytina išvada, kad Estijos Respublika neįrodė kokio nors nuosavybės teisės pažeidimo dėl to, kad priimtas ginčijamas reglamentas.

IX –  Dėl aštuntojo ieškinio pagrindo, susijusio su proporcingumo principo pažeidimu

A –  Šalių argumentai

344    Estijos Respublika tvirtina, kad ginčijamu reglamentu pažeistas proporcingumo principas, nes atsargų namų ūkiuose pašalinimas nėra būtinas tam, kad būtų išvengta spekuliacijos ir rinkos sutrikdymo, t. y. Reglamentu Nr. 60/2004 siekiamų tikslų. Iš tikrųjų, pirma, tokių atsargų buvimas gali kelti sutrikdymo grėsmę tik jei jos galėtų būti perparduodamos, o namų ūkiai to negalėtų, kaip tai patvirtina aplinkybė, jog po įstojimo Estijoje cukraus kaina pakilo tris kartus, po to išliko stabili. Kita vertus, šios atsargos neskatino spekuliuoti, kaip rodo aplinkybė, kad į jas nebuvo atsižvelgta per ankstesnius stojimus. Galiausiai dėl minėtų atsargų įtraukimo į Estijos Respublikai nustatyto pertekliaus kiekį mokestis, kuris turi būti mokamas neįvykdžius Reglamente Nr. 60/2004 nustatytų pareigų, padidėjo du kartus.

345    Be to, Latvijos Respublika teigia, kad atsižvelgiant į Komisijos padarytas apskaičiavimo klaidas, ginčijamu reglamentu nebuvo galima pasiekti Reglamento Nr. 60/2004 tikslo, kuris yra apsunkinti ne naujųjų valstybių narių biudžetą, o įmonių, sukaupusių cukraus atsargas spekuliavimui pasinaudojant su importo mokesčiais susijusiais skirtumais.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

346    Remiantis 121–129 ir 162–167 punktuose pateiktais samprotavimais Estijos Respublikos argumentus neišvengiamai reikia atmesti.

347    Dėl Latvijos Respublikos argumentų pažymėtina, kad pagal juos negalima nustatyti tariamų Komisijos apskaičiavimo klaidų, kurios neleidžia pasiekti ginčijamu reglamentu bei Reglamentu Nr. 60/2004 siekiamo tikslo. Be to, reikia pabrėžti, kad, kitaip nei teigia Estijos Respublika, šiais reglamentais nesiekiama nei apsunkinti įmonių, sukaupusių cukraus atsargas spekuliavimui pasinaudojant su importo mokesčiais susijusiais skirtumais, nei naujųjų valstybių narių biudžetų, jų tikslas – išvengti galimo bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo sutrikdymo, susijusio su perteklinių kiekių buvimu jų teritorijoje, įstojus šioms narėms, ir visų pirma užtikrinti, kad pertekliniai kiekiai būtų pašalinti išimtinai minėtų valstybių sąskaita.

348    Todėl šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

X –  Dėl Latvijos Respublikos pateikto pirmojo papildomo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės į gynybą pažeidimu

A –  Šalių argumentai.

349    Latvijos Respublika nurodo, kad ji neturėjo galimybės išsakyti savo nuomonės dėl ginčijamo reglamento ir per pagrįstą terminą pateikti savo prieštaravimų dėl metodikos, pagal kurią buvo apskaičiuoti pertekliniai kiekiai, o Komisija tam prieštarauja.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

350    Iš esmės Latvijos Respublika remiasi savo teisių į gynybą pažeidimu. Jos argumentai netinkami, nes net ir tuo atveju, jeigu priimtini ir pagrįsti, jie neturi jokios įtakos ginčijamo reglamento teisėtumui, kiek tai susiję su Estijos Respublika.

351    Todėl šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

XI –  Dėl Latvijos Respublikos pateikto antrojo papildomo ieškinio pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu

A –  Šalių argumentai

352    Latvijos Respublika mano, kad Komisija pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą, nes ji turėjo nustatyti ne tik kiekvienos naujosios valstybės narės atitinkamą perteklinį kiekį, bet ir įprastines perkeliamąsias atsargas 2004 m. gegužės 1 d., o Komisija tai ginčija.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

353    Primintina, kad pagal Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirtą pastraipą, taikomą procesui Pirmosios instancijos teisme pagal minėto Statuto 53 straipsnio pirmą pastraipą ir Procedūros reglamento 116 straipsnio 4 dalį, įstojusiai į bylą šaliai suteikiama teisė savarankiškai nurodyti ne tik argumentus, bet ir ieškinio pagrindus, jei jie grindžia vienos iš šalių reikalavimus ir iš esmės nesiskiria nuo reikalavimų, kuriais pagrįstas ginčas tarp ieškovo ir atsakovo, dėl ko galėtų būti pakeistas bylos dalykas (2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Regione autonoma della Sardegna prieš Komisiją, T‑171/02, Rink. p. II‑2123, 152 punktas).

354    Taigi šis Latvijos Respublikos pateiktas papildomas pagrindas iš esmės skiriasi nuo Estijos Respublikos pateiktiems pagrindams pagrįsti nurodytų argumentų šiame ieškinyje ir jį reikia atmesti kaip nepriimtiną. Iš tikrųjų, nors antrojo ieškinio pagrindo antroje dalyje Estijos Respublika pateikė argumentą, kuris iš dalies gali būti suprantamas kaip susijęs su teisėtų lūkesčių apsaugos principu, bet ji šį argumentą pateikė dėl aplinkybės, kad per ankstesnius stojimus apskaičiuojant perteklinius kiekius nebuvo atsižvelgta į mažesnius nei 3 tonų kiekius, o ne dėl tariamų teisėtų lūkesčių, kad turėjo būti apskaičiuotos įprastinės perkeliamosios atsargos, o ne perteklinis kiekis.

355    Papildomai pažymėtina, kad, nors Stojimo akto IV priedo 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad bet kokio produkto atsargos, įstojimo dieną esančios laisvoje apyvartoje naujųjų valstybių narių teritorijoje ir viršijančios kiekį, kurį būtų galima laikyti įprastinėmis perkeliamosiomis atsargomis, turi būti pašalintos minėtų valstybių sąskaita, ši nuostata Komisijos neįpareigoja perteklinį kiekį apskaičiuoti dviem etapais, t. y. iš pradžių apskaičiuoti įprastines perkeliamąsias atsargas, o po to – šį skaičių viršijantį kiekį, kuris turi būti pašalintas.

356    Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Komisijai, naudojantis Tarybos, kitaip tariant, Stojimo akto rengėjos, jos nustatytoms taisyklėms įgyvendinti suteikta kompetencija bendrosios žemės ūkio politikos srityje, gali tekti pasinaudoti didele diskrecija, todėl tik šioje srityje priimtos priemonės akivaizdžiai netinkamas pobūdis kompetentingos institucijos ketinamo siekti tikslo atžvilgiu gali daryti įtaką tokios priemonės teisėtumui (žr. šio sprendimo 118 punkte minėto Sprendimo Weidacher 26 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Vadinasi, naudodamasi savo didele diskrecija Komisija gali laisvai taikyti supaprastintą apskaičiavimo metodą, pagal kurį tiesiogiai gaunamas perteklius, kurį reikia pašalinti. Latvijos Respublika turėtų įrodyti, kad Komisijos pasirinktas metodas akivaizdžiai netinkamas. Tačiau šiuo klausimu Latvijos Respublikos pateikti argumentai nesukelia abejonių dėl Komisijos taikyto metodo pagrįstumo. Iš tikrųjų Latvijos Respublika niekaip nepagrįsdama savo teiginio tik tvirtina, pirma, kad, jeigu Komisija būtų taikiusi, jos manymu, tinkamą metodą, ji būtų galėjusi geriau užtikrinti, kad atsargų sukaupimo aplinkybės būtų tinkamai išnagrinėtos ir, antra, kad dėl to Komisija pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą, bet nenurodo jokios konkrečios Komisijos garantijos, kad ji veiks tuo būdu, kurį Latvijos Respublika laiko tinkamu.

357    Taigi reikia iš esmės atmesti ir Latvijos Respublikos pateiktą papildomą ieškinio pagrindą.

358    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia atmesti visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

359    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Estijos Respublika pralaimėjo bylą, ji turi padengti išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.

360    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą Latvijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti išEstijos Respublikos savo ir Europos Bendrijų Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

3.      Latvijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Tiili Dehousse Wiszniewska-Białecka

Paskelbta 2009 m. spalio 2 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Teisinis pagrindas

I –  Dėl bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo

II –  Dėl Stojimo sutarties ir Stojimo akto

Ginčo aplinkybės

I –  Dėl Reglamento Nr. 60/2004

II –  Dėl Reglamento Nr. 651/2005

III –  Dėl ginčijamo reglamento

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

I –  Dėl Estijos Respublikos ir Komisijos pateiktų papildomų prašymų

A –  Dėl Estijos Respublikos pateikto papildomo prašymo

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

B –  Dėl Komisijos papildomo prašymo

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

II –  Dėl pirmojo ie�kinio pagrindo, susijusio su kolegialumo principo pa˛eidimu

A –  Šalių argumentai

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

III –  Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 60/2004 pažeidimu

A –  Dėl Reglamento Nr. 60/2004 privalomo pobūdžio ginčijamo reglamento atžvilgiu

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

B –  Dėl pirmos dalies

1.  Dėl sąvokos „atsargos“ reikšmės

a)  Šalių argumentai

b)  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

2.  Dėl reglamento Nr. 60/2004 sisteminio aiškinimo

a)  Šalių argumentai

b)  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

3.  Dėl „atsargų“ sąvokos, kuri buvo taikyta per ankstesnius stojimus

a)  Pirminės pastabos

b)  Šalių argumentai

c)  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

4.  Dėl EB 32 straipsnio aiškinimo

a)  Šalių argumentai

b)  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

5.  Dėl Teisingumo Teismo vartojamos sąvokos „perteklinių atsargų turėtojai“ išaiškinimo

a)  Šalių argumentai

b)  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

C –  Dėl antros dalies

1.  Pirminės pastabos dėl Reglamento Nr. 60/2004 6 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo srities

2.  Dėl cukraus vartojimo svarbos Estijoje

a)  Šalių argumentai

b)  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

3.  Dėl Komisijos per ankstesnius stojimus taikytų kriterijų pakeitimo

a)  Šalių argumentai

b)  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

4.  Dėl Komisijos įtakos atsargų namų ūkiuose sukaupimui Estijoje

a)  Šalių argumentai

b)  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

5.  Dėl nepakankamo Komisijos atsižvelgimo į naujųjų valstybių narių ekonomikos vystymąsi

a)  Šalių argumentai

b)  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

IV –  Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu

A –  Šalių argumentai

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

V –  Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su gero administravimo principo pažeidimu

A –  Šalių argumentai

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

VI –  Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su sąžiningumo principo pažeidimu

A –  Šalių argumentai

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

VII –  Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, susijusio su nediskriminavimo principu

A –  Diskriminacija, palyginti su Maltos Respublika ir Kipro Respublika

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

B –  Diskriminacija, palyginti su anksčiau į Bendriją įstojusiomis tam tikromis valstybėmis narėmis

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

C –  Diskriminacija, palyginti su visomis senosiomis valstybėmis narėmis

1.  Šalių argumentai

2.  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

VIII –  Dėl septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su nuosavybės teisės pažeidimu

A –  Šalių argumentai

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

IX –  Dėl aštuntojo ieškinio pagrindo, susijusio su proporcingumo principo pa˛eidimu

A –  Šalių argumentai

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

X –  Dėl Latvijos Respublikos pateikto pirmojo papildomo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės į gynybą pažeidimu

A –  Šalių argumentai.

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

XI –  Dėl Latvijos Respublikos pateikto antrojo papildomo ieškinio pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu

A –  Šalių argumentai

B –  Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: estų.