BENDROJO TEISMO (devintoji kolegija) SPRENDIMAS

2023 m. lapkričio 15 d.(*)

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Perkėlimas tarnybos interesais – Atgaline data galiojantis sprendimas, priimtas vykdant Sąjungos teismo sprendimus – SESV 266 straipsnis – Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a ir 22c straipsniai – Ikiteisminės procedūros neteisėtumas – Gero administravimo principas – Teisė būti išklausytam – Nešališkumo principas – Protingas terminas – Rūpestingumo pareiga – Atsakomybė – Neturtinė žala“

Byloje T‑790/21

PL, atstovaujamas advokato N. de Montigny,

ieškovas,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą M. Brauhoff ir L. Vernier,

atsakovę,

BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas L. Truchot, teisėjai H. Kanninen ir M. Sampol Pucurull (pranešėjas),

posėdžio sekretorė H. Eriksson, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

įvykus 2023 m. kovo 15 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        SESV 270 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovas PL prašo, pirma, panaikinti 2021 m. vasario 16 d. Europos Komisijos sprendimą nuo 2013 m. sausio 1 d. atgaline data perkelti jį į Mobilumo ir transporto generalinį direktoratą (GD) (toliau – ginčijamas sprendimas) ir 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimą iš dalies atmesti jo skundą (toliau – sprendimas iš dalies atmesti skundą) ir, antra, atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią jis teigia patyręs.

I.      Ginčo aplinkybės

2        Šis ginčas susijęs su ieškovo perkėlimu iš Komisijos delegacijos Vakarų Krante ir Gazos Ruože Rytų Jeruzalėje (toliau – delegacija), kur jis dirbo nuo 2012 m. vasario 16 d., į Mobilumo ir transporto GD nuo 2013 m. sausio 1 d. (toliau – ginčijamas perkėlimas).

3        Ginčijamas sprendimas priimtas po to, kai Europos Sąjungos teismas panaikino du ankstesnius sprendimus dėl ginčijamo perkėlimo, o Komisija atšaukė trečią tos pačios taikymo srities sprendimą (toliau kartu – trys pirmieji sprendimai dėl perkėlimo).

4        Faktinės šių sprendimų priėmimo aplinkybės yra tokios, kaip nurodyta toliau.

5        2012 m. gruodžio 20 d. e. laišku ieškovui buvo pranešta, kad ginčijamas perkėlimas buvo patvirtintas išvakarėse (toliau – pirmasis sprendimas dėl perkėlimo). Tą sprendimą ieškovas apskundė Tarnautojų teismui (byla F‑96/13).

6        Aplinkybės, kuriomis buvo priimtas pirmasis sprendimas dėl perkėlimo, buvo apibūdintos 2015 m. balandžio 15 d. Sprendimo PL / Komisija (F‑96/13, EU:F:2015:29, toliau – Sprendimas F‑96/13) 2–14 punktuose:

„2      Ieškovas yra Komisijos pareigūnas. Faktinių aplinkybių klostymosi laikotarpiu jis buvo priskirtas prie AD 11 lygio ir iš pradžių buvo paskirtas į Mobilumo GD Bendrųjų išteklių direktorato Finansinių išteklių skyrių. 2012 m. sausio 16 d. [paskyrimų tarnybos] sprendimu jis 2012 m. vasario 16 d. buvo perkeltas į Vystymosi ir bendradarbiavimo – Europeaid GD (toliau – Vystymosi ir bendradarbiavimo GD) Kaimynystės politikos direktorato Finansų, sutarčių ir audito skyrių ir paskirtas <…> delegacijos sekcijos vadovu.

3      Ieškovui būnant delegacijos Finansų, sutarčių ir audito sekcijos vadovu, Europos Audito Rūmai atliko šios delegacijos auditą, kurio tikslas buvo [konfidencialu] programa(1). Užbaigę auditą, Audito Rūmų auditoriai nurodė šios programos valdymo trūkumus. Tuo pačiu laikotarpiu ieškovas įvairiems suinteresuotiesiems subjektams išreiškė susirūpinimą dėl įtariamų minėtos programos valdymo trūkumų, nerimą dėl tarptautinės organizacijos, su kuria Vystymosi ir bendradarbiavimo GD buvo sudaręs kelias sutartis, veiklos, kėlė klausimų dėl interesų konflikto pavojaus, kylančio dėl tam tikrų delegacijos vietos darbuotojų ryšių su šia tarptautine organizacija ir įtarimų korupcija šiai organizacijai įgyvendinant Europos Sąjungos projektą [konfidencialu]. Be to, 2011 m. ir 2013 m. Europos kovos su sukčiavimu tarnyba <…> pradėjo tyrimus dėl delegacijos Finansų, sutarčių ir audito sekcijos, administravusios programą [konfidencialu].

4      2012 m. spalio 15 d. delegacijos personalo atstovė [A] (toliau – personalo atstovė) išsiuntė delegacijos vadovui 21 delegacijos nario pasirašytą raštą <…>, kuriame pranešė, kad per septynis mėnesius, per kuriuos ieškovas vadovavo delegacijos Finansų, sutarčių ir audito sekcijai, dalis darbuotojų nusivylė pasikeitusiu požiūriu į skyriaus darbą. Buvo teigiama, kad dėl šio pasikeitusio požiūrio labai vėluojama administruoti projektus, kai kurie iš jų net stabdomi, taip pat prarandamas Sąjungos partnerių pasitikėjimas. Šiame rašte personalo atstovė taip pat nurodė, kad per pastaruosius septynis mėnesius buvo pranešta apie netinkamą elgesį, kenkiantį darbuotojų profesiniam sąžiningumui, ir kad toks elgesys ir toliau tęsiamas. Raštas užbaigiamas raginimu vadovybei greitai surasti tokios padėties, kuri apibūdinta kaip tapusi nepakeliama, sprendimą.

5      2012 m. spalio 22 ir 23 d. Vystymosi ir bendradarbiavimo GD Kaimynystės politikos direktorato Finansų, sutarčių ir audito skyriaus, kuriame dirbo ir ieškovas, vadovas (toliau – ieškovo skyriaus vadovas) nuvyko komandiruotėn į delegaciją ir susitiko su suinteresuotojo asmens kolegomis; pats suinteresuotasis asmuo susitikime nedalyvavo.

6      2012 m. spalio 25 d. Briuselyje įvykęs susitikimas, kuriame, be kita ko, dalyvavo ieškovo skyriaus vadovas ir ieškovas, buvo skirtas ieškovo elgesiui ir komunikavimo tarp delegacijos Finansų, sutarčių ir audito sekcijos ir Operacijų sekcijos problemoms.

7      2012 m. lapkričio 9 d. personalo atstovė išsiuntė ieškovo skyriaus vadovui e. laišką, kuriame skundėsi, kad jo elgesys dar pablogėjo. Personalo atstovės teigimu, dabar ieškovas priekaištavo darbuotojams dėl to, kad jie kalbėjosi su skyriaus vadovu per jo 2012 m. spalio 22 ir 23 d. komandiruotę. Tame pačiame e. laiške personalo atstovė prašė imtis prevencinių priemonių apsaugoti darbuotojus nuo bet kokio priekabiavimo.

8      2012 m. lapkričio 12 d. delegacijos vadovo ir Vystymosi ir bendradarbiavimo GD generalinio direktoriaus pavaduotojo bei tų pačių metų lapkričio 13 d. ieškovo skyriaus vadovo e. laiškais ieškovas buvo įspėtas dėl savo elgesio netinkamumo ir jo skyriaus bei jo paties komunikavimo problemų. Ieškovo vadovybės teigimu, šie sunkumai turėjo įtakos delegacijos darbui ir Sąjungos politiniams santykiams regione.

9      2012 m. lapkričio 20 d. ieškovas telefonu buvo informuotas apie tai, kad yra perkeliamas į būstinę, ir gavo Vystymosi ir bendradarbiavimo GD Delegacijų žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovo e. laišką, kuriuo „patvirtin[amas jo] perkėlimas į būstinę, Mobilumo GD, kur jis dirbo iš pradžių“. Tame pačiame e. laiške buvo nurodyta, kad „po kelių dienų, kai bus užbaigtos procedūros, jis gaus oficialų pranešimą“, ir ieškovas buvo paragintas pasiimti likusias atostogas iki metų pabaigos, tada jis „galėtų netrukus palikti delegaciją“.

10      2012 m. lapkričio 28 ir 29 d. e. laiškais ieškovas paprašė atitinkamai savo delegacijos vadovo ir savo skyriaus vadovo pateikti jam tikslų faktinių aplinkybių, apie kurias jie užsiminė savo ankstesniuose lapkričio 12 ir 13 d. e. laiškuose, sąrašą, kad galėtų į jas atsakyti.

11      2012 m. gruodžio 4 d. ieškovas informavo Vystymosi ir bendradarbiavimo GD Delegacijų žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovą, kad rengiasi išvykti, tačiau dar negavo oficialaus pranešimo apie 2012 m. lapkričio 20 d. e. laiške paminėtą sprendimą perkelti jį į kitas pareigas, nors turi atlikti persikraustymo formalumus.

12      2012 m. gruodžio 6 d. delegacijos vadovas atsakė į tų pačių metų lapkričio 28 d. ieškovo e. laišką ir informavo, kad jo nurodytos problemos kartojasi ir kad jis negali atsižvelgti į jas kiekvieną kartą, kai gauna su ieškovu susijusį skundą.

13      2012 m. gruodžio 10 d. ieškovas dar kartą paprašė delegacijos vadovo pateikti įrodymų, pagrindžiančių jam pareikštus priekaištus. Tų pačių metų gruodžio 12 d. delegacijos vadovas dėl tolesnio bendravimo paragino kreiptis į kompetentingą žmogiškųjų išteklių tarnybą.

14      2012 m. gruodžio 20 d. Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD Karjeros ir efektyvumo valdymo skyriaus tarnautojas nusiuntė ieškovui e. laišką, kuriuo informavo, kad jo perkėlimą į „GD [ir] skyrių: MOVE.SRD (Briuselis)“, t. y. į Mobilumo GD, 2012 m. gruodžio 19 d. „patvirtino“ Karjeros ir efektyvumo valdymo skyriaus Personalo judėjimo grupės vadovas, veikdamas kaip paskyrimų tarnyba, ir šis patvirtinimas įsigalios 2013 m. sausio 1 d. E. laiško autorius taip pat nurodė, kad šio perkėlimo teisinis pagrindas yra tuo metu galiojusios redakcijos Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų 7 straipsnio 1 dalis, kad „šis judėjimas užregistruotas ir su šia informacija galima susipažinti [per informacinę personalo valdymo sistemą] „Sys[p]er 2“ “, kad šio e. laiško kopija bus pridėta prie ieškovo bylos medžiagos ir kad „nebus parengtas joks popierinis dokumentas.“

7        Per 2013 m. pareigų paaukštinimo procedūrą ieškovas nuo 2013 m. sausio 1 d. buvo paaukštintas, priskiriant jį prie AD 12 lygio.

8        2015 m. sausio 16 d. ieškovas buvo paskirtas į Komisijos atstovybę Londone (Jungtinė Karalystė).

9        2015 m. balandžio 15 d. Tarnautojų teismas Sprendimu F‑96/13 panaikino pirmąjį sprendimą dėl perkėlimo, konstatavęs ieškovo teisės į gynybą pažeidimą.

10      Komisijai ir ieškovui kelis kartus pasikeitus raštais, vykdant Sprendimą F‑96/13 2015 m. spalio 15 d. buvo surengtas Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD Karjeros ir efektyvumo valdymo skyriaus vadovės (toliau – GD RH.B4 skyrius) susitikimas su ieškovu, dalyvaujant jo patarėjui ir kitiems dviem skyrių vadovams (toliau – 2015 m. spalio 15 d. susitikimas).

11      Per šį susitikimą GD RH.B4 skyriaus vadovė informavo ieškovą apie savo, kaip paskyrimų tarnybos, ketinimą vykdant Sprendimą F‑96/13 nurodyti atgaline data įvykdyti ginčijamą perkėlimą. Ji paaiškino, kad susitikimo tikslas yra suteikti ieškovui galimybę pateikti pastabas prieš jai priimant šį sprendimą.

12      GD RH.B4 skyriaus vadovė rėmėsi to meto bylos medžiaga, iš kurios, kaip ji manė, buvo matyti netinkamas ieškovo elgesys. Šiuo tikslu per susitikimą buvo paminėti kai kurie e. laiškai: 2012 m. liepos 27 d., 2012 m. rugsėjo 18 d., 2012 m. spalio 3, 5 ir 14 d. ir 2012 m. lapkričio 12 ir 13 d.

13      Ieškovas pareiškė nuomonę dėl e. laiškų aplinkybių. Jis taip pat paaiškino, kodėl 2012 m. spalio 3 d. savo vadovybei pranešė apie šio sprendimo 6 punkte minėtą tarptautinę organizaciją. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2012 m. lapkričio 13–20 d. įvyko įvykių, kurie jam iki šiol nėra žinomi ir dėl kurių administracija nurodė įvykdyti ginčijamą perkėlimą. Jo teigimu, tarp šio perkėlimo ir jo pranešimo buvo ryšys, kuris turėjo būti ištirtas. Sprendime F‑96/13 GD RH.B4 skyriaus vadovės nurodyti motyvai buvo pripažinti nepakankamais.

14      2015 m. gruodžio 22 d. GD RH.B4 skyriaus vadovė nurodė atgaline data nuo 2013 m. sausio 1 d. perkelti ieškovą į kitas pareigas (toliau – antrasis sprendimas dėl perkėlimo).

15      Grįsdama tokį sprendimą GD RH.B4 skyriaus vadovė konstatavo „ypač įtemptą“ ieškovo ir jo kolegų tarpusavio bendravimą tiek delegacijoje, tiek būstinėje, o tai, kaip ji manė, galėjo iš esmės paveikti tinkamą delegacijos darbą. Šiuo klausimu ji aiškiai nurodė 2012 m. rugsėjo 18 d.–lapkričio 13 d. e. laiškus, kuriuos administracija pateikė ieškovui per 2015 m. spalio 15 d. susitikimą, ir pacitavo kelias jų ištraukas.

16      Ieškovas antrąjį sprendimą dėl perkėlimo apskundė Bendrajam Teismui. 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimu PL / Komisija (T‑689/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:925, toliau – Sprendimas T‑689/16) tas sprendimas buvo panaikintas motyvuojant tuo, kad jį priėmė nekompetentinga institucija, atsižvelgiant į apsaugą, suteikiamą ieškovui kaip pranešėjui pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 22a straipsnį.

17      Po šio panaikinimo GD RH.B4 skyriaus vadovo pareigas einantis darbuotojas vėl patvirtino ginčijamą perkėlimą 2019 m. birželio 25 d. sprendimu atgaline data nuo 2013 m. sausio 1 d. (toliau – trečiasis sprendimas dėl perkėlimo).

18      2020 m. gegužės 18 d. pareikštu ieškiniu (byla T‑308/20) ieškovas paprašė panaikinti trečiąjį sprendimą dėl perkėlimo, be kita ko, dėl to, kad aktą priėmęs subjektas neturėjo kompetencijos.

19      2020 m. liepos 27 d. raštu Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD generalinė direktorė (toliau – ŽIS GD generalinė direktorė) pranešė ieškovui apie ketinimą atšaukti trečiąjį sprendimą dėl perkėlimo ir pakeisti jį nauju jos, kaip paskyrimų tarnybos, priimtu sprendimu. Ji paaiškino, kad to sprendimo dalykas yra ginčijamas perkėlimas atgaline data nuo 2013 m. sausio 1 d. ŽIS GD generalinė direktorė paprašė ieškovo prieš priimant naują sprendimą pateikti galimas pastabas.

20      2020 m. rugpjūčio 13 d. rašte ieškovas paprašė ŽIS GD generalinės direktorės paaiškinti priežastis, dėl kurių ji nusprendė, kad GD H.B4 skyriaus vadovo pareigas einantis darbuotojas nėra paskyrimų tarnyba, kompetentinga priimti sprendimą dėl jo perkėlimo į kitas pareigas. Manydamas, kad paskelbus trečiojo sprendimo dėl perkėlimo atšaukimą jam vis dar taikomas pranešėjo statusas, ieškovas teigė, kad naujas sprendimas turi būti priimtas laikantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnio. Be to, ieškovas pažymėjo, kad trečiojo sprendimo dėl perkėlimo atšaukimas turės įtakos byloje T‑308/20 pareikšto ieškinio priimtinumui. Galiausiai jis paprašė Komisijos pareikšti nuomonę šiais klausimais.

21      2020 m. rugsėjo 7 d. rašte ŽIS GD generalinė direktorė nurodė, kad, atsižvelgiant į Sprendimo T‑689/16 motyvus, atrodo, kad sprendimą dėl perkėlimo galėjo priimti tik ji. Ji taip pat paaiškino, kad trečiojo sprendimo dėl perkėlimo atšaukimu siekiama kuo teisingiau įgyvendinti šį teismo sprendimą, nelaukiant, kol bus baigtas byloje T‑308/20 pradėtas procesas. Šiuo tikslu ji pakartotinai paragino ieškovą pateikti pastabas dėl numatomo sprendimo, nurodyto 2020 m. liepos 27 d. rašte.

22      2020 m. rugsėjo 17 d. rašte ieškovas priminė aplinkybes, kuriomis buvo priimtas pirmasis sprendimas dėl perkėlimo. Apie šį perkėlimą jam buvo pranešta 2012 m. lapkričio 20 d., t. y. praėjus mažiau nei vienam mėnesiui nuo jo pranešimo savo vadovybei apie galimus programos [konfidencialu] valdymo pažeidimus, apie jo susirūpinimą dėl tarptautinės organizacijos, su kuria Vystymosi ir bendradarbiavimo GD buvo sudaręs kelias sutartis, veiklos, apie jo iškeltus klausimus dėl interesų konflikto pavojaus dėl tam tikrų delegacijos vietos tarnautojų ir sutartininkų ryšių su šia organizacija ir dėl įtarimų korupcija šiai organizacijai įgyvendinant [konfidencialu] projektą. Ieškovas taip pat priminė priežastis, dėl kurių Tarnautojų teismas panaikino pirmąjį sprendimą dėl perkėlimo, nurodydamas Sprendimo F‑96/13 66 ir 67 punktus. Jis dar nurodė, kad per 2015 m. spalio 15 d. susitikimą Komisija nepateikė naujos informacijos ir neaiškino jokio priekaišto, kuris buvo pateiktas po 2012 m. lapkričio 13 d. Taigi ieškovas negalėjo tinkamai pateikti savo pastabų. Ieškovas taip pat priminė, kad nuo 2016 m. spalio 10 d. jis prašė, kad ŽIS GD generalinė direktorė jį išklausytų dėl jo padėties, kai nuo 2013 m. sausio 1 d. dėl tarnybos interesų jis buvo septynis kartus perkeltas į specialiai šiuo tikslu sukurtas darbo vietas, o šios jį perkėlus buvo panaikintos. Trečiasis sprendimas dėl perkėlimo taip pat buvo priimtas nesuteikus ieškovui galimybės veiksmingai pateikti savo pastabų. Jeigu, kaip nurodė ŽIS GD generalinė direktorė, šis sprendimas turėtų būti vėliau atšauktas, Komisija turėtų ieškovui nurodyti aiškius ginčijamo perkėlimo motyvus, kad jis galėtų naudingai pateikti savo pastabas. Komisija taip pat turėtų užtikrinti, kad naujasis sprendimas būtų priimtas laikantis nuostatų, kuriomis reglamentuojamas ieškovo, kaip pranešėjo, statusas. Atsižvelgdamas į 2012 m. bylos sudėtingumą, ieškovas paprašė, kad ŽIS GD generalinė direktorė jį priimtų, kad iš pradžių neoficialiai būtų išnagrinėtos aplinkybės, galinčios užbaigti šią situaciją.

23      2020 m. spalio 9 d. rašte ŽIS GD generalinė direktorė nurodė ieškovui, kad jis turi visą reikšmingą informaciją, leidžiančią jam veiksmingai pasinaudoti teise būti išklausytam. Šiuo klausimu ji paminėjo administracijos ir ieškovo parengtus 2015 m. spalio 15 d. susitikimo protokolus, iš kurių, kaip ji teigia, matyti motyvai, į kuriuos atsižvelgė GD RH.B4 skyriaus vadovė, priimdama antrąjį sprendimą dėl perkėlimo. ŽIS GD generalinė direktorė priminė, kad Bendrasis Teismas panaikino minėtą sprendimą remdamasis vien tuo, kad jį priėmęs subjektas neturėjo kompetencijos. Taigi ji paragino ieškovą per dvi savaites pateikti savo pastabas ir prie rašto pridėjo protokolus. Be to, ji pranešė ieškovui apie sprendimą atšaukti trečiąjį sprendimą dėl perkėlimo. Ji paaiškino, kad atšaukimu siekiama pašalinti esamą pažeidimą, susijusį su tokį sprendimą priėmusio subjekto kompetencijos nebuvimu, ir kad atšaukus tokį sprendimą, išklausius ieškovą, bus priimtas naujas sprendimas perkelti jį į kitas pareigas.

24      2020 m. spalio 31 d. rašte ieškovas nurodė, kad, kaip matyti iš Sprendimo F‑96/13 60, 61 ir 66 punktų, po 2012 m. lapkričio 13 d. jo vadovybė pateikė priekaištų dėl jo elgesio ir ieškovas negalėjo jų ginčyti. Po šios datos klostęsi įvykiai nebuvo atskleisti per 2015 m. spalio 15 d. susitikimą, per kurį Komisija tik perskaitė e. laiškus, kuriais pasikeitė ieškovas ir delegacijos vadovas su Vystymosi ir bendradarbiavimo GD skyriaus vadovu. Ieškovas priminė, kad prašė leisti susipažinti su 2012 m. lapkričio 26 d. antspauduotu raštu, skirtu Delegacijų išteklių valdymo komiteto (toliau – COMDEL) nariams dėl jo klausimo, ir visais su šiuo raštu susijusiais dokumentais, konkrečiai – su tais, kuriuos 2012 m. Komisijos Teisės tarnybai perdavė Vystymosi ir bendradarbiavimo GD ir kuriuos turėjo Komisijos Teisės tarnyba, bet jam to nebuvo leista. Ieškovo teigimu, Tarnautojų teismas galutinai nusprendė, kad motyvai, pateikti iki 2012 m. lapkričio 13 d., negalėjo teisiškai pagrįsti ginčijamo perkėlimo. Ieškovo nuomone, informaciją, kurią jis pateikė savo vadovybei ir į kurią ji nesureagavo, Europos Audito Rūmai perdavė Europos kovos su sukčiavimu tarnybai (OLAF) ir ji buvo jį iškvietusi keturis kartus. Remdamasi ta pačia informacija, Komisija panaikino visas netiesioginio valdymo sutartis, sudarytas su aptariama organizacija pagal [konfidencialu] programą. Dėl tų pačių aplinkybių Audito Rūmų audito užduoties vadovas susitikime aiškiai nurodė korupciją, sukčiavimą, nepotizmą ir slaptus susitarimus. Būdamas delegacijos Finansų, sutarčių ir audito sekcijos vadovas, ieškovas turėjo imtis priemonių Sąjungos interesams apsaugoti. Taigi galimo naujo sprendimo dėl perkėlimo motyvai, kurie, kaip jis teigia, 2020 m. liepos 27 d. rašte nebuvo nurodyti, turėjo būti objektyvūs, aiškūs ir tikslūs, kad jis galėtų juos ginčyti per apklausą kompetentingoje paskyrimų tarnyboje, kurios kaip pranešėjas prašė, kad būtų ištaisyta jo administracinė padėtis ir atkurta jo profesinė garbė bei orumas.

25      2020 m. lapkričio 25 d. Nutartyje PL / Komisija (T‑308/20, nepaskelbta Rink., EU:T:2020:571) Bendrasis Teismas konstatavo, kad ieškovo pareikštas ieškinys dėl trečiojo sprendimo dėl perkėlimo, šį sprendimą atšaukus, neteko dalyko. Iš Komisijos buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos, nusprendus, kad atšaukdama trečiąjį sprendimą dėl perkėlimo ji netiesiogiai pripažino, kad jo priėmimo procedūra nebuvo vykdoma nepriekaištingai.

26      2020 m. gruodžio 11 d. e. laišku ieškovas pakartotinai paprašė ŽIS GD generalinės direktorės būti išklausytas per susitikimą.

27      2021 m. vasario 16 d. ŽIS GD generalinė direktorė priėmė ginčijamą sprendimą.

28      Pirmose trijose ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse ŽIS GD generalinė direktorė nurodė, kad 2012 m. ieškovo korespondencijoje su vadovybe (tiek su Vystymosi ir bendradarbiavimo GD Briuselyje (Belgija), tiek su delegacija) buvo nurodoma „tarpusavio santykių padėtis <…> kuri kuo toliau, tuo labiau tampa netoleruotina“, ir kad, siekiant pagerinti padėtį delegacijoje, reikia priimti sprendimą dėl ginčijamo perkėlimo, nes administracija, organizuodama savo tarnybų darbą, turi plačią diskreciją.

29      Tada ŽIS GD generalinė direktorė priminė procedūras, per kurias buvo priimti pirmieji trys sprendimai dėl perkėlimo, ir priežastis, dėl kurių, nelygu atvejis, juos panaikino Sąjungos teismas arba atšaukė Komisija.

30      Ginčijamo sprendimo 12 konstatuojamojoje dalyje ŽIS GD generalinė direktorė laikėsi pozicijos, kad ieškovui taikomos Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnio nuostatos, todėl ji yra paskyrimų tarnyba, kompetentinga priimti sprendimą dėl ginčijamo perkėlimo.

31      Nusprendusi, kad ieškovas galėjo pasinaudoti teise būti išklausytam keičiantis informacija, kaip nurodyta šio sprendimo 19–24 punktuose, ŽIS GD generalinė direktorė ginčijamo sprendimo paskutinėje konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad ieškovo „administracinę padėtį reikia ištaisyti“ atgaline data nuo 2013 m. sausio 1 d., priimant naują sprendimą, kurio turinys būtų toks pats kaip ir antrojo sprendimo dėl perkėlimo ir kuris būtų grindžiamas tais pačiais motyvais, kurie išdėstyti pirmose trijose ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse.

32      Be to, 2021 m. vasario 16 d. e. laiške, kuriuo persiųstas ginčijamas sprendimas, ŽIS GD generalinė direktorė ieškovui nurodė, kad per kelerius metus iki šio sprendimo priėmimo jis turėjo daug galimybių pareikšti savo nuomonę dėl ginčijamo perkėlimo ir jį pateisinančių priežasčių, todėl dvišalis jos ir ieškovo susitikimas jai neatrodo būtinas.

33      2021 m. gegužės 17 d. ieškovas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį pateikė skundą dėl ginčijamo sprendimo ir prašė, be kita ko, jį atšaukti, panaikinti visus kitus sprendimus, kuriuos dėl jo priėmė kompetencijos jų priimti neturėjusios institucijos, atsižvelgiant į jo, kaip pranešėjo, statusą, Komisijos personalo valdymo informacinėje sistemoje „Sysper 2“ panaikinti visus kitus 2013–2022 m. neteisėtai priimtus administracinius sprendimus, taip pat sumokėti atitinkamai 100 000 ir 250 000 EUR nurodytai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

34      Skundas buvo pateiktas užpildžius formą, kurioje buvo nurodytas Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnis ir kuri turėjo būti adresuota Komisijos Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD Skundų ir bylų stebėjimo skyriui (toliau – GD RH.E2 skyrius). Prie formos ir skundo buvo pridėtas ŽIS GD generalinei direktorei skirtas ieškovo raštas, kuriame nurodyta, kad skundas grindžiamas Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsniu. Forma, skundas ir raštas visi kartu buvo išsiųsti e. paštu GD RH.E2 skyriui.

35      2021 m. gegužės 31 d. ieškovui adresuotu e. laišku GD RH.E2 skyrius patvirtino, kad 2021 m. gegužės 17 d. e. laišką gavo, nurodė skundą, „pateiktą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį“, ir pridėjo dokumentą „Konfidencialumo pareiškimas dėl asmens duomenų apsaugos“. Tame pačiame e. laiške ieškovo buvo paprašyta per 15 dienų pateikti visus naujus dokumentus, susijusius su jo skundu, jeigu jis mano, kad tai tikslinga.

36      2021 m. birželio 3 d. e. laišku ieškovas paprašė GD RH.E2 skyriaus paaiškinti tam tikrus 2021 m. gegužės 31 d. e. laiško aspektus, patvirtinus ŽIS GD generalinę direktorę kaip kompetentingą paskyrimų tarnybą. Pirma, ieškovas pažymėjo, kad skundas buvo pateiktas remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsniu. Antra, jis paprašė pateikti jam paskyrimų tarnybos numatytas vidaus taisykles, taikomas nagrinėjant pagal šią nuostatą pateiktus skundus. Trečia, ieškovas paprašė, kad jam suteiktas 15 dienų terminas pateikti visus reikalingus dokumentus būtų sustabdytas, kol bus atsakyta į jo prašymą pateikti paaiškinimus. Be to, ieškovas paprašė užtikrinti konfidencialumą, kuris pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus užtikrinamas šios rūšies byloms.

37      2021 m. birželio 4 d. e. laišku GD RH.E2 skyriaus darbuotojas paaiškino, kad ieškovo skundą, pateiktą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnį, kaip matyti iš pridėto 2013 m. gruodžio 19 d. Administracinio pranešimo Nr. 79‑2013 dėl prašymų pateikimo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį, skundų pateikimo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį ir pagalbos prašymų pateikimo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį, šis skyrius nagrinės pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį.

38      Sprendimu iš dalies atmesti skundą, apie kurį ieškovui buvo pranešta 2021 m. rugsėjo 16 d., už žmogiškuosius išteklius ir saugumą atsakingas Komisijos narys (toliau – už ŽIS GD atsakingas Komisijos narys), veikdamas kaip paskyrimų tarnyba, iš dalies patenkino ieškovo skundą ir sutiko iš Sysper 2 esančios jo bylos pašalinti trečiąjį sprendimą dėl perkėlimo ir visas nuorodas į Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnį, susijusias su sprendimais dėl perkėlimo. Likusi skundo dalis buvo atmesta. Dėl skunde pateikto prašymo atlyginti žalą pažymėtina, jog už ŽIS GD atsakingas Komisijos narys nusprendė, kad šis prašymas neturi ryšio su ginčijamu sprendimu, nes, kaip jis manė, nurodyta žala atsirado dėl vienas po kito nuo 2013 m. vykusių įvykių. Taigi ši skundo dalis buvo perkvalifikuota į prašymą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį. Už ŽIS GD atsakingas Komisijos narys nurodė, kad jis nėra paskyrimų tarnyba, kompetentinga nagrinėti šį prašymą, ir kad tokiomis aplinkybėmis į jį bus atsakyta kitu sprendimu.

II.    Šalių reikalavimai

39      Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą ir, jei reikia, sprendimą iš dalies atmesti skundą;

–        pripažinti, kad Komisija nesiėmė sprendimų F‑96/13 ir T‑689/16 vykdymo priemonių, atsižvelgiant į jų motyvus, ir pažeidė res judicata galią;

–        priteisti iš Komisijos 250 000 EUR turtinei žalai atlyginti ir 100 000 EUR patirtai neturtinei žalai atlyginti;

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

40      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį;

–        priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

III. Dėl teisės

A.      Dėl ieškinio dalyko

41      Pirmuoju reikalavimu ieškovas prašo panaikinti ginčijamą sprendimą ir „prireikus“ – sprendimą iš dalies atmesti skundą.

42      Pagal proceso ekonomiškumo principą Sąjungos teismas gali nuspręsti, kad nereikia priimti atskiro sprendimo dėl reikalavimo, pareikšto dėl sprendimo atmesti skundą, jeigu konstatuoja, kad šio reikalavimo turinys nėra savarankiškas ir faktiškai sutampa su reikalavimu, pareikštu dėl sprendimo, dėl kurio pateiktas skundas (žr. 2017 m. balandžio 24 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑584/16, EU:T:2017:282, 72 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43      Nagrinėjamu atveju reikalavimo panaikinti sprendimą iš dalies atmesti skundą negalima painioti su reikalavimu panaikinti ginčijamą sprendimą. Grįsdamas pirmąjį reikalavimą ieškovas konkrečiai nurodo Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsniu pranešėjams suteiktų garantijų, susijusių su jų per ikiteisminę procedūrą pateiktų skundų nagrinėjimu, pažeidimą. Pirma, pirmajame pagrinde ieškovas teigia, kad kompetentinga paskyrimų tarnyba neišnagrinėjo skundo. Antra, grįsdamas trečiojo pagrindo pirmą dalį jis tvirtina, kad nebuvo užtikrintas Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnyje garantuojamas specialus jo skundo nagrinėjimas.

44      Ieškovas turi turėti galimybę, kad Sąjungos teismas patikrintų skundo nagrinėjimo procedūros, kuria siekiama leisti ir skatinti draugiškai išspręsti tarp pareigūno ir administracijos kilusį ginčą ir įpareigoti tarnybą, kuriai priklauso pareigūnas, laikantis taisyklių peržiūrėti savo sprendimą atsižvelgiant į galimus pareigūno prieštaravimus, teisėtumą (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 19 d. Sprendimo Z / Teisingumo Teismas, T‑88/13 P, EU:T:2015:393, 143–146 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

45      Šiomis aplinkybėmis reikia nuspręsti ne tik dėl reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą, bet ir dėl reikalavimo, susijusio su sprendimu iš dalies atmesti skundą.

46      Be to, reikia pažymėti, jog antruoju reikalavimu ieškovas prašo Bendrojo Teismo konstatuoti, kad Komisija nesiėmė sprendimų F‑96/13 ir T‑689/16 vykdymo priemonių, atsižvelgiant į juose nurodytus motyvus, ir pažeidė res judicata galią.

47      Atsakydamas į Bendrojo Teismo per posėdį pateiktą klausimą ieškovas paaiškino, kad jo antrasis reikalavimas susijęs su vienu iš pažeidimų, kuriais grindžiamas jo trečiajame reikalavime suformuluotas prašymas atlyginti žalą.

48      Taigi antrąjį ir trečiąjį reikalavimus reikia aiškinti kartu kaip vieną reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

B.      Dėl reikalavimo dėl panaikinimo

49      Grįsdamas reikalavimą dėl panaikinimo, ieškovas nurodo tris pagrindus:

–        pirmasis grindžiamas skundą atmetusios administracinės institucijos kompetencijos nebuvimu,

–        antrasis grindžiamas SESV 266 straipsnio, res judicata galios ir negaliojimo atgaline data principo pažeidimu, procedūros nesilaikymu, ieškovo procesinių garantijų pažeidimu ir teisės būti veiksmingai išklausytam pažeidimu, atsižvelgiant į šia teise siekiamą tikslą,

–        trečiasis grindžiamas Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnio pažeidimu, pareigos suteikti pagalbą ir rūpestingumo pareigos pažeidimu vykdant perkėlimo į kitas pareigas procedūrą, Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnio ir pareigos apsaugoti pranešėjus pažeidimu, rūpestingumo, neutralumo, nešališkumo, objektyvumo pareigų, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą administracijoje ir teisėtų lūkesčių pažeidimu, taip pat procedūros nesilaikymu.

1.      Įžanginės pastabos

50      Pirmiausia reikia priminti administracijos pareigas, tenkančias jai priimant sprendimą perkelti pareigūną į kitas pareigas.

51      Sprendimams dėl perkėlimo, kiek tai susiję su atitinkamų pareigūnų teisių ir teisėtų interesų apsauga, taikomos Pareigūnų tarnybos nuostatų 7 straipsnio 1 dalies taisyklės. Pagal šią nuostatą Paskyrimų tarnyba, vadovaudamasi vien tarnybos interesais ir neatsižvelgdama į pilietybę, kiekvieną pareigūną paskiria ar perkelia į jo lygį atitinkančias pareigas jo pareigų grupėje.

52      Šioje srityje institucijos naudojasi didele diskrecija organizuoti savo tarnybų darbą, atsižvelgdamos į joms įgyvendinti patikėtas užduotis, ir naudoti toms užduotims turimą personalą su sąlyga, kad personalas naudojamas tarnybos interesais ir laikomasi lygio ir pareigų lygiavertiškumo (žr. 2022 m. spalio 27 d. Sprendimo CE / Regionų komitetas, C‑539/21 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2022:840, 44 punktą).

53      Vidaus santykių sunkumai, kai dėl jų kyla įtampa, kuri kenkia geram tarnybos darbui, gali pateisinti pareigūno perkėlimą į kitas pareigas tarnybos interesais be atitinkamo pareigūno sutikimo, juo labiau kai šiai tarnybai pavedamos diplomatinės užduotys. Tokios priemonės galima imtis netgi nepaisant atsakomybės už atitinkamus incidentus klausimo (žr. 2022 m. spalio 12 d. Sprendimo Paesen / EIVT, T‑88/21, EU:T:2022:631, 213 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

54      Kadangi ieškovas buvo laikomas sąžiningu pranešėju, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnio 3 dalį, taip pat reikia priminti garantijas, kurias jis turėjo priimant ginčijamą sprendimą.

55      Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnio 3 dalyje numatyta apsauga be jokių formalumų suteikiama pareigūnams, sąžiningai pateikusiems informaciją apie faktus, kuriais remiantis galima daryti prielaidą, kad buvo neteisėta veikla, ir ši apsauga suteikiama vien dėl to, kad jie pateikė minėtą informaciją (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 12 d. Sprendimo AN / Komisija, T‑512/13 P, EU:T:2014:1073, 30 ir 31 punktus).

56      Dėl to, kad pareigūnui ar tarnautojui nepalankus sprendimas chronologiškai buvo priimtas po to, kai jis pateikė informaciją pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnį, Bendrasis Teismas, nagrinėdamas dėl to sprendimo pareikštą ieškinį, turi ypač atidžiai išnagrinėti šių nuostatų pažeidimu grindžiamą ieškinio pagrindą. Vis dėlto reikia priminti, kad šia nuostata pareigūnui suteikiama apsauga ne nuo bet kokio sprendimo, kuris gali būti jam nepalankus, o tik nuo sprendimų, susijusių su jo pranešimais (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 13 d. Sprendimo CJ / ECDC, T‑692/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:894, 109 ir 110 punktus).

57      Kiek tai susiję su įrodinėjimo pareiga, 2012 m. gruodžio 6 d. Komisijos pirmininko pavaduotojo M. Šefčovič komunikato SEC(2012) 679 final dėl informacijos teikimo šiurkščių pažeidimų atvejais (whistleblowing) gairių (toliau – Informavimo apie pažeidimus gairės) 3 punkte nurodyta, kad asmuo, kuris imasi nepalankios priemonės dėl pranešėjo, turi įrodyti, kad ši priemonė yra pagrįsta kitomis priežastimis nei pranešimas apie pažeidimus.

58      Galiausiai pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnį kiekvienos institucijos paskyrimų tarnyba įpareigojama nustatyti vidaus taisykles, susijusias, be kita ko, su informacija, teikiama Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnio 1 dalyje nurodytiems pareigūnams apie jų nurodytų faktų nagrinėjimą, jų teisėtų interesų ir privataus gyvenimo apsaugą ir jų skundų nagrinėjimo tvarką. Skundai turi būti nagrinėjami konfidencialiai ir, jeigu tai pateisina aplinkybės, iki Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnyje nustatytų terminų pabaigos.

59      Atsižvelgiant būtent į šiuos argumentus reikia išnagrinėti ieškovo nurodytus ieškinio pagrindus, pateiktus grindžiant reikalavimą dėl ginčijamo sprendimo ir sprendimo iš dalies atmesti skundą panaikinimo.

2.      Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo skundą atmetusios administracinės institucijos kompetencijos nebuvimu

60      Ieškovas ginčija už ŽIS GD atsakingo Komisijos nario kompetenciją atmesti jo skundą, kuris, ieškovo teigimu, pateiktas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnį, o ne pagal šių nuostatų 90 straipsnio 2 dalį. Ieškovo nuomone, joks dokumentas neleidžia pripažinti tokios kompetencijos. Be to, šios kompetencijos ieškovas nepripažino ir savo skunde. Dublike ieškovas priduria, kad šį skundą nagrinėjo GD RH.E2 skyrius, o už ŽIS GD atsakingas Komisijos narys jį tik pasirašė. Vis dėlto taikytinoje teisėje toks delegavimas ar tokia administracinė pagalba nėra numatyti.

61      Komisija nesutinka su ieškovo argumentais ir teigia, kad jie yra arba nepriimtini, nes pateikti pavėluotai, arba nepagrįsti.

62      Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ginčijamą sprendimą be jokio įgaliojimų perdavimo priėmė ŽIS GD generalinė direktorė, kaip kompetentinga paskyrimų tarnyba, laikydamasi Sprendimo T‑689/16 47 ir 48 punktuose primintų taisyklių.

63      Pagal 2013 m. birželio 4 d. Komisijos sprendimo (2013) 3288 dėl naudojimosi įgaliojimais, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus suteiktais paskyrimų tarnybai ir sudaryti tarnybos sutartis įgaliotai tarnybai (STSĮT), iš dalies pakeisto 2014 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendimu C(2014) 9864 (toliau – Komisijos sprendimas dėl paskyrimų tarnybos / STSĮT), I priedo V lentelės 12 punktą skundai dėl sprendimų, priimtų dėl visų lygių pareigūnų, paprastai pateikiami ŽIS GD generalinei direktorei. Vis dėlto šios lentelės 12 punkte esančioje 2 išnašoje numatyta, kad jeigu ŽIS GD generalinė direktorė priėmė sprendimą be jokio įgaliojimų perdavimo, kaip yra nagrinėjamu atveju (žr. šio sprendimo 62 punktą), atsakymą į skundą dėl šio sprendimo turi pateikti už ŽIS GD atsakingas Komisijos narys.

64      Komisijos sprendimo dėl paskyrimų tarnybos / STSĮT I priedo V lentelės 12 punktas susijęs su skundais, grindžiamais Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi, o ieškovas taip pat remiasi Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsniu.

65      Vis dėlto pačiame Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnyje daroma nuoroda į pareigūnų skundus dėl to, kaip su jais buvo elgiamasi po to, kai jie vykdė savo pareigas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnį, arba dėl tokio jų pareigų vykdymo, nurodant, be kita ko, Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnį.

66      Šiomis aplinkybėmis už ŽIS GD atsakingas Komisijos narys buvo kompetentingas priimti sprendimą dėl ieškovo skundo.

67      Dėl ieškovo argumento, susijusio su tuo, kad jo skundą nagrinėjo GD RH.E2 skyrius, reikia konstatuoti, kad nei Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnis, nei Komisijos sprendimas dėl paskyrimų tarnybos / STSĮT, nei Informavimo apie pažeidimus gairės netrukdo šiam skyriui teikti pagalbos kompetentingai paskyrimų tarnybai. Be to, ieškovas nepateikia jokių įrodymų, galinčių patvirtinti jo argumentą, kad už ŽIS GD atsakingas Komisijos narys tik pasirašė tarnybų pasiūlytą sprendimo projektą. Taigi, nesant reikalo nagrinėti, ar šie argumentai pateikti pavėluotai, reikia pripažinti, kad jie nepagrįsti.

68      Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmasis pagrindas turi būti atmestas.

3.      Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo SESV 266 straipsnio, „res judicata“ galios ir negaliojimo atgaline data principų pažeidimu, procedūros nesilaikymu, procesinių garantijų ir teisės būti išklausytam pažeidimu

69      Antrąjį pagrindą sudaro trys dalys.

70      Pirma dalis susijusi su „teisės į gynybą, teisės būti išklausytam pažeidimu, administracinio tyrimo neatlikimu, rungimosi principo ir šalių procesinio lygiateisiškumo, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio, teisės į gerą administravimą ir protingo termino pažeidimu“.

71      Antra ir trečia dalys, kurias Bendrasis Teismas nagrinės kartu, iš esmės grindžiamos keliais pažeidimais, susijusiais su tuo, kaip Komisija įvykdė sprendimus F‑96/13 ir T‑689/16.

a)      Dėl pirmos dalies, grindžiamos teisės į gynybą ir teisės būti išklausytam pažeidimu, administracinio tyrimo neatlikimu, rungimosi principo, procesinio lygiateisiškumo principo, Chartijos 41 straipsnio, teisės į gerą administravimą ir protingo termino pažeidimu

72      Pirmiausia reikia pažymėti, kaip tai daro Komisija, kad šios dalies pavadinime ieškovas nurodo rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principų, susijusių su teise į gynybą, pažeidimą. Vis dėlto šie argumentai toliau nebeplėtojami. Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76 straipsnio d punktą ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas, pagrindai ir argumentai, kuriais remiamasi, ir šių pagrindų santrauka. Kadangi, kiek tai susiję su šiais argumentais, ieškinys neatitinka šioje nuostatoje įtvirtintų reikalavimų, jie turi būti pripažinti nepriimtinais.

73      Grįsdamas šią dalį ieškovas iš esmės nurodo du argumentus, grindžiamus, pirma, jo teisės būti išklausytam ir, antra, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 straipsnyje garantuojamos teisės į gerą administravimą pažeidimu, nes nebuvo atliktas administracinis tyrimas ir buvo viršytas protingas terminas.

1)      Dėl teisės būti išklausytam pažeidimo

74      Grįsdamas šį argumentą, ieškovas tvirtina, kad pirmose trijose ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse atgaline data pateiktas faktų aiškinimas, kurio pirmuose trijuose sprendimuose dėl perkėlimo nebuvo ir dėl kurio jis nebuvo išklausytas. Be to, prieš priimant ginčijamą sprendimą jis nebuvo informuotas apie tai, kad kompetentinga paskyrimų tarnyba atsižvelgs į 2012 m. vykusį susirašinėjimą su jo vadovybe.

75      Ieškovas priduria, kad ŽIS GD generalinė direktorė atsisakė surengti pokalbį su juo, nors Komisija Bendrajame Teisme nagrinėjant bylą T‑308/20 tvirtino, kad ginčijamas sprendimas bus priimtas tinkamai išklausius ieškovą. Ieškovo teigimu, per šį pokalbį kompetentinga paskyrimų tarnyba galėjo jį pirmą kartą išklausyti dėl ryšio tarp informacijos, kurią jis pateikė pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnį ir kuri buvo jautri ir konfidenciali tarnybų atžvilgiu, ir ginčijamo perkėlimo, kurio vien kaip atsakomojo veiksmo prašė jo ankstesnė vadovybė delegacijoje ir dėl kurio OLAF buvo pradėtas tyrimas.

76      Vis dėlto, užuot išklausiusi ieškovą per dvišalį pokalbį, ŽIS GD generalinė direktorė tik atsižvelgė į 2015 m. ieškovo ir administracijos susirašinėjimą dėl jo vadovybės priekaištų per procedūrą, per kurią jis negalėjo pasinaudoti Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnyje numatytomis konfidencialumo garantijomis kompetentingoje paskyrimų tarnyboje. Ieškovas taip pat negalėjo pasinaudoti šiomis garantijomis susirašinėdamas su administracija iš karto po to, kai buvo atšauktas trečiasis sprendimas dėl perkėlimo.

77      Galiausiai ieškovas mano, kad negalėjo būti tinkamai išklausytas praėjus beveik devyneriems metams nuo faktinių aplinkybių, dėl kurių jam priekaištaujama, susiklostymo.

78      Komisija teigia, kad ieškovo argumentus reikia atmesti.

79      Šiuo klausimu reikia priminti, jog pagrindinės teisės būti išklausytam turinys reiškia, kad suinteresuotasis asmuo turi turėti galimybę daryti įtaką atitinkamam sprendimo priėmimo procesui, o tai, be kita ko, užtikrina, kad sprendimas bus priimtas tinkamai palyginus tarnybos interesą ir atitinkamo asmens asmeninį interesą (žr. 2017 m. gruodžio 13 d. Sprendimo CJ / ECDC, T‑692/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:894, 80 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

80      Nagrinėjamu atveju pagal jurisprudenciją ŽIS GD generalinė direktorė, veikdama kaip paskyrimų tarnyba, turėjo priimti sprendimą vykdydama teismo sprendimus dėl panaikinimo, atsižvelgdama į pirmojo sprendimo dėl perkėlimo priėmimo datą (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 13 d. Sprendimo CJ / ECDC, T‑692/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:894, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

81      Kai, kaip nagrinėjamu atveju, sprendimas gali būti priimtas tik paisant teisės būti išklausytam, suinteresuotajam asmeniui turi būti suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo poziciją dėl ketinamos taikyti priemonės, ir tuo tikslu administracija turi inicijuoti pasikeitimą nuomonėmis raštu ar žodžiu ir jai tenka pareiga įrodyti, kad jis įvyko (žr. 2019 m. sausio 10 d. Sprendimo RY / Komisija, T‑160/17, EU:T:2019:1, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

82      Reikia pažymėti, kad Sąjungos teismas ieškovo teisės į gynybą pažeidimą priimant pirmąjį sprendimą dėl perkėlimo dabar priimamo sprendimo 6 punkte primintomis aplinkybėmis konstatavo Sprendime F‑96/13. Konkrečiai kalbant, Tarnautojų teismas konstatavo, kad nors 2012 m. ieškovas negalėjo nežinoti, kad jo kolegos ir vadovybė neigiamai vertina jo elgesį, paskyrimų tarnybos planuota pasekmė, t. y. ginčijamas perkėlimas į kitas pareigas, prieš priimant pirmąjį sprendimą nebuvo atskleista, taigi jis negalėjo pareikšti savo nuomonės. Be to, Sąjungos teismo teigimu, iš bylos medžiagos buvo matyti, kad ieškovo vadovybė priekaištus dėl jo elgesio pateikė po 2012 m. lapkričio 13 d. ir jis negalėjo jų ginčyti.

83      Vis dėlto ginčijamas sprendimas buvo priimtas ne tokiomis pačiomis sąlygomis.

84      Per ginčijamame sprendime minėtą 2015 m. spalio 15 d. susitikimą ieškovui, be kita ko, buvo nurodyta, kad vėlesniuose 2012 m. rugsėjo 18 d.–lapkričio 13 d. e. laiškuose pateikta informacija gali pateisinti ginčijamą perkėlimą. Komisija neakcentavo jokių po šios datos susiklosčiusių aplinkybių. Kaip matyti iš išsamių šio susitikimo protokolų, ieškovas galėjo pareikšti savo nuomonę dėl šios informacijos ir paaiškinti e. laiškų išsiuntimo aplinkybes, įskaitant jo įtarimus dėl šio sprendimo 6 punkte nurodytos organizacijos ir informaciją, kurią jis pateikė vadovybei nuo 2012 m. spalio 3 d.

85      Priimdama ginčijamą sprendimą, ŽIS GD generalinė direktorė atsižvelgė į šių susitikimų, per kuriuos ieškovas išsakė savo nuomonę, protokolus. Be to, paskelbusi apie trečiojo sprendimo dėl perkėlimo atšaukimą, ŽIS GD generalinė direktorė tris kartus paragino ieškovą pateikti pastabas dėl aplinkybių, kuriomis buvo priimti pirmasis ir antrasis sprendimai dėl perkėlimo ir kurios, jos nuomone, matyti iš šių protokolų.

86      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad šio sprendimo 79 punkte nurodytos teisės būti išklausytam buvo paisyta.

87      Ieškovo argumentai nepaneigia šios išvados.

88      Pirma, priešingai, nei teigia ieškovas, pirmose trijose ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse nėra naujo ginčijamų faktinių aplinkybių aiškinimo atgaline data. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo paskutinės konstatuojamosios dalies, šiose trijose konstatuojamosiose dalyse iš esmės tik pakartojamas dabar priimamo sprendimo 15 punkte aprašytas antrojo sprendimo dėl perkėlimo turinys.

89      Antra, 2020 m. spalio 9 d. rašte ŽIS GD generalinė direktorė ieškovui pateikė 2015 m. spalio 15 d. susitikimo protokolus, kuriuose paminėtas jo ir jo vadovybės susirašinėjimas e. laiškais. Iš šio rašto iš esmės matyti, kad ŽIS GD generalinė direktorė ketino atsižvelgti į šiuose protokoluose esančią informaciją, dėl kurios ji pasiūlė ieškovui pateikti pastabas.

90      Trečia, kaip matyti iš 2020 m. lapkričio 25 d. Nutarties PL / Komisija (T‑308/20, nepaskelbta Rink., EU:T:2020:571), Komisija Bendrajame Teisme nurodė ketinusi išklausyti ieškovą atšaukus trečiąjį sprendimą dėl perkėlimo. Vis dėlto, remiantis šio sprendimo 81 punkte priminta jurisprudencija, tam, kad būtų paisoma teisės būti išklausytam, nereikalaujama, kad suinteresuotasis asmuo pateiktų savo nuomonę per susitikimą, nes jo pastabos gali būti gautos susirašinėjant raštu, kaip buvo šioje byloje nagrinėjamu atveju.

91      Ketvirta, ieškovas, kaip pranešėjas, per 2015 m. spalio 15 d. susitikimą buvo išklausytas kompetencijos neturinčios paskyrimų tarnybos. Vis dėlto per šį susitikimą aptarta informacija buvo išsamiai aprašyta dviejuose protokoluose, iš kurių vieną surašė pats ieškovas. Taigi, priimdama ginčijamą sprendimą, ŽIS GD generalinė direktorė galėjo pagrįstai atsižvelgti į šiuos protokolus, suteikusi ieškovui galimybę pateikti papildomos informacijos.

92      Penkta, kaip teigia Komisija, niekas nekliudė ieškovui, atsakant į tris ŽIS GD generalinės direktorės prašymus, pateikti paaiškinimų dėl pažeidimų, apie kuriuos jis pranešė dirbdamas delegacijoje. Šie pranešimai, pateikti jo vadovybei skirtų e. laiškų forma, jau buvo minėti per 2015 m. spalio 15 d. susitikimą ir Sąjungos teisme nagrinėjant bylas F‑96/13 ir T‑689/16. Be to, ieškovo nurodytų garantijų, susijusių su jo, kaip pranešėjo, statusu, paisymo klausimas bus nagrinėjamas toliau, analizuojant trečiąjį pagrindą.

93      Galiausiai ieškovo argumentą, kad jis negalėjo būti tinkamai išklausytas praėjus beveik devyneriems metams nuo faktinių aplinkybių susiklostymo, taip pat reikia atmesti. Ieškovas ir Komisija nuo 2013 m. ilgai susirašinėjo dėl ginčijamo perkėlimo, taip pat ir Sąjungos teisme. Taigi, nepaisant praėjusio laiko, ieškovas galėjo tinkamai pateikti savo nuomonę ŽIS GD generalinei direktorei dėl aplinkybių, kuriomis buvo priimtas pirmasis sprendimas dėl perkėlimo.

94      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad argumentas, susijęs su teisės būti išklausytam pažeidimu, yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

2)      Dėl Chartijos 41 straipsnio 1 dalies pažeidimo neatlikus administracinio tyrimo ir viršijus protingą terminą

95      Pirma, ieškovas teigia, kad ginčijamame sprendime ŽIS GD generalinė direktorė 2021 m. išreiškė poziciją dėl jo padėties nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 16 d., kai jis buvo paskirtas į Komisijos atstovybę Londone, ir šis terminas negalėjo būti pagrįstai ir teisėtai pateisintas, taip pažeidžiant Chartijos 41 straipsnio 1 dalį. Ieškovas priduria, kad vienas po kito padaryti Komisijos pažeidimai negalėtų pateisinti šio termino. Ieškovo nuomone, jo padėties nebuvo įmanoma ištaisyti a posteriori ir jam turėjo būti atlyginta žala.

96      Antra, ieškovas nurodo, kad pagal Chartijos 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą gero administravimo principą reikalaujama kruopščiai, veiksmingai ir konkrečiai išnagrinėti visas aplinkybes, o tai reiškia, kad Komisija turėjo surinkti visas faktines ir teisines aplinkybes, būtinas savo diskrecijai įgyvendinti. Ieškovo teigimu, siekdama laikytis šių įpareigojimų, ŽIS GD generalinė direktorė privalėjo atlikti administracinį tyrimą dėl devynerių metų senumo faktinių aplinkybių, o ne grįsti savo išvadą 2015 m. spalio 15 d. susitikimo, kurį surengė kompetencijos neturėjusi paskyrimų tarnyba ir per kurį buvo nurodytas tam tikras neišsamus ieškovo ir jo vadovybės susirašinėjimas iki 2012 m. lapkričio 13 d., vykęs pažeidžiant pranešėjo statusui taikomas apsaugos taisykles, protokolais.

97      Trečia, ieškovas dublike teigia, kad ŽIS GD generalinė direktorė turėjo tvarkyti jo bylą viena, be savo tarnybų pagalbos, ir kad ji turėjo įrodyti, jog ginčijamo perkėlimo niekaip tiesiogiai ar netiesiogiai nelėmė faktinės aplinkybės, dėl kurių jis buvo pripažintas pranešėju. Jo tiesioginis vadovas buvo asmuo, susijęs su faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių OLAF atliko tyrimą, susijusį su jo, kaip pranešėjo, perduota informacija.

98      Komisija prašo atmesti ieškovo argumentus kaip arba nepriimtinus, nes jie pateikti pavėluotai, arba nepagrįstus.

99      Pirmiausia reikia išnagrinėti antrąjį ir trečiąjį ieškovo argumentus, susijusius su tuo, kaip ŽIS GD generalinė direktorė išnagrinėjo jo situaciją, ir tada nagrinėti pirmąjį argumentą, susijusį su protingo termino viršijimu.

100    Dėl ieškovo antrojo argumento, susijusio su ŽIS GD generalinės direktorės pareiga atlikti tyrimą, reikia priminti, jog pagal Sąjungos teisę reikalaujama, kad administracinės procedūros vyktų laikantis garantijų, suteikiamų pagal Chartijos 41 straipsnyje įtvirtintą gero administravimo principą. Tarp šių garantijų yra kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas nagrinėjamos bylos aplinkybes, surinkti visas faktines ir teisines aplinkybes, kurios yra būtinos pasinaudoti jos diskrecija, ir užtikrinti sklandžią jos vykdomų procedūrų eigą ir veiksmingumą (žr. 2019 m. liepos 11 d. Sprendimo BP / FRA, T‑888/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:493, 162 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

101    Nors šioje byloje nagrinėjamu atveju ginčijamos faktinės aplinkybės susiklostė 2012 m., ŽIS GD generalinė direktorė turėjo savo diskrecijai įgyvendinti reikalingą informaciją. Konkrečiai kalbant, ji atsižvelgė į išsamius 2015 m. spalio 15 d. susitikimo, per kurį su ieškovu buvo aptarta padėtis delegacijoje, protokolus. Kaip nurodyta šio sprendimo 91 punkte, šis susitikimas įvyko kompetencijos neturinčioje paskyrimų tarnyboje. Vis dėlto protokoluose nurodyta tiksli ir objektyvi informacija, pakartota antrojo sprendimo dėl perkėlimo motyvuose, dėl kurių 2020 m. spalio 9 d. ŽIS GD generalinė direktorė ieškovo paprašė iš naujo pareikšti savo nuomonę. Be to, Sąjungos teismo sprendime F‑96/13 konstatuotos aplinkybės taip pat padėjo nustatyti ginčijamas faktines aplinkybes.

102    Taigi ŽIS GD generalinei direktorei negalima priekaištauti dėl to, kad ji neatliko tyrimo po to, kai buvo atšauktas trečiasis sprendimas dėl perkėlimo.

103    Dėl ieškovo dublike pateikto trečiojo argumento, kad ŽIS GD generalinė direktorė turėjo priimti ginčijamą sprendimą be savo tarnybų pagalbos, reikia konstatuoti, kad – nesant reikalo nagrinėti, ar šis argumentas pateiktas pavėluotai, – jis susijęs ne su teisės į gerą administravimą, o su garantijų, kurias ieškovas turi kaip pranešėjas, pažeidimu. Šį argumentą ieškovas taip pat iš esmės suformulavo trečiajame ieškinio pagrinde, grindžiamame Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a ir 22c straipsnių pažeidimu, todėl jis bus nagrinėjamas kartu su šiuo ieškinio pagrindu.

104    Dėl ieškovo pirmojo argumento, grindžiamo protingo termino viršijimu priimant ginčijamą sprendimą pažeidžiant Chartijos 41 straipsnio 1 dalį, reikia priminti, kad pareiga laikytis protingo termino vykdant administracines procedūras yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kurio laikymąsi užtikrina Sąjungos teismas ir kuris įtvirtintas Chartijos 41 straipsnio 1 dalyje kaip teisės į gerą administravimą sudedamoji dalis (žr. 2020 m. lapkričio 11 d. Sprendimo AV ir AW / Parlamentas, T‑173/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:535, 131 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

105    Administracinės procedūros trukmės protingumas vertinamas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir, be kita ko, jos kontekstą, įvairius procedūros etapus, kuriuos vykdė institucija, šalių elgesį per procedūrą, ginčo sudėtingumą ir reikšmę atskiroms suinteresuotosioms šalims (žr. 2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo AE / Komisija, F‑79/09, EU:F:2010:99, 105 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

106    Šioje byloje ginčijamo sprendimo, susijusio su ginčijamu perkėlimu, priėmimas praėjus daugiau nei aštuoneriems metams nuo faktinių aplinkybių, dėl kurių priekaištaujama, susiklostymo iš esmės paaiškinamas pirmojo ir antrojo sprendimų dėl perkėlimo panaikinimu ir tuo, kad Komisija atšaukė trečiąjį sprendimą dėl perkėlimo.

107    Kaip nurodo Komisija, nuo šio atšaukimo iki ginčijamo sprendimo praėjo tik keturi mėnesiai.

108    Vis dėlto tai yra tik paskutinis administracinės procedūros etapas, kuris dėl Komisijos padarytos klaidos trečiajame sprendime dėl perkėlimo turėjo būti atnaujintas vykdant 2018 m. gruodžio 13 d. priimtą Sprendimą T‑689/16.

109    Tai, kad nuo Sprendimo T‑689/16, kurio vykdymas nebuvo sudėtingas, iki ginčijamo sprendimo priėmimo praėjo daugiau nei dveji metai, nėra pagrįsta.

110    Tas pats pasakytina apie ilgesnį nei aštuonerių metų terminą, praėjusį nuo faktinių aplinkybių, dėl kurių priekaištaujama, susiklostymo iki ginčijamo sprendimo, priimto 2021 m. vasario 16 d. atgaline data nuo 2013 m. sausio 1 d.

111    Tokį terminą iš dalies lėmė pertraukos dėl teisminės kontrolės ir ieškovo gausi korespondencija su Komisija vykdant sprendimus F‑96/13 ir T‑689/16.

112    Vis dėlto Komisija per teismo posėdį pripažino, kad trečiojo sprendimo dėl perkėlimo, priimto vykdant Sprendimą T‑689/16, atšaukimas prisidėjo prie administracinės procedūros baigties pavėlinimo. Dėl Komisijos viena po kitos padarytų klaidų, konstatuotų sprendimuose F‑96/13 ir T‑689/16, ši procedūra jau ir taip truko ilgai.

113    Vadinasi, ginčijamas sprendimas nebuvo priimtas per protingą terminą.

114    Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad protingo termino laikymosi principo pažeidimas paprastai nepateisina pasibaigus administracinei procedūrai priimto sprendimo panaikinimo. Tik jeigu pernelyg ilgas terminas gali turėti įtakos pačiam baigus administracinę procedūrą priimto sprendimo turiniui, protingo termino principo nesilaikymas turi įtakos administracinės procedūros teisėtumui (žr. 2018 m. gegužės 17 d. Sprendimo Komisija / AV, T‑701/16 P, EU:T:2018:276, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Priešingu atveju, panaikinus šį sprendimą, pagrindinė praktinė pasekmė būtų priešingas efektas – procedūra būtų dar pratęsta dėl to, kad ji buvo per ilga (šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 2 d. Sprendimo Nardone / Komisija, F‑111/12, EU:F:2013:140, 62 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

115    Nagrinėjamu atveju, priešingai, nei nurodo ieškovas, pernelyg ilgas terminas neturėjo įtakos pačiam ginčijamo sprendimo turiniui.

116    Kaip buvo konstatuota šio sprendimo 93 punkte, laikotarpis nuo veiksmų, dėl kurių priekaištaujama, iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos nesutrukdė ieškovui pateikti ŽIS GD generalinei direktorei savo nuomonės dėl ginčijamo perkėlimo. Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 101 punkte, nepaisant praėjusio laiko, ŽIS GD generalinė direktorė turėjo visą informaciją, reikalingą sprendimui priimti.

117    Vadinasi, protingo termino, užtikrinamo pagal Chartijos 41 straipsnio 1 dalį, pažeidimas nepateisina ginčijamo sprendimo panaikinimo.

118    Taigi antrajam pagrindui pagrįsti pateikta pirma dalis turi būti atmesta.

b)      Dėl antrojo pagrindo antros ir trečios dalių, susijusių su sprendimų F‑96/13 ir T‑689/16 vykdymu

119    Antra dalis, pateikta antrajam ieškinio pagrindui pagrįsti, pavadinta „Neginčijama jurisprudencija, rodanti, kad nebuvo paisyta procedūros tikslo ir nesilaikyta procedūros, taip pat kad nebuvo laikytasi rūpestingumo pareigos ir neužtikrinta pranešėjo apsauga“.

120    Trečia dalis grindžiama „galiojimo atgaline data ir teisinio saugumo principų ir taisyklių pažeidimu, (objektyvaus ir subjektyvaus) nešališkumo principų pažeidimu, ketinimu priimti tokį patį sprendimą, kurio turinys ir motyvai yra tokie patys, užuot kompensavus prarastą galimybę laiku ir veiksmingai užtikrinti ieškovo procesines teises“.

121    Šiose dviejose dalyse, kurias Bendrasis Teismas nagrinės kartu, ieškovas daro kelias išvadas ir nurodo kelis pažeidimus, susijusius su tuo, kaip Komisija įvykdė sprendimus F‑96/13 ir T‑689/16.

122    Abiem dalims pagrįsti pateikti argumentai kartojasi ir, išskyrus išimtinius atvejus, nėra konkrečiai susiję su šių dalių antraštėse nurodytais pažeidimais. Vis dėlto galima nustatyti dvi argumentų grupes.

123    Pirmoji ieškovo argumentų grupė gali būti siejama su procedūros nesilaikymu, rūpestingumo pareigos nesilaikymu ir nešališkumo principo pažeidimu.

124    Antrąja argumentų grupe grindžiamas negaliojimo atgal principo, SESV 266 straipsnio ir pranešėjo apsaugos reikalavimų pažeidimas.

125    Pirmiausia reikia išnagrinėti antrąją argumentų grupę.

1)      Dėl negaliojimo atgaline data ir teisinio saugumo principų, SESV 266 straipsnio ir pranešėjo apsaugos reikalavimų pažeidimo vykdant sprendimus F‑96/13 ir T‑689/16

126    Ieškovas iš esmės teigia, kad Komisija nepaaiškino priežasčių, dėl kurių priimdama ginčijamą sprendimą ji nukrypo nuo negaliojimo atgaline data principo, nors nebegalėjo nagrinėti tokios senos ir galutinai užbaigtos situacijos, juo labiau paisydama procesinių garantijų, susijusių su ieškovo, kaip pranešėjo, statusu, apsaugos. Taigi vykdant sprendimus F‑96/13 ir T‑689/16 reikėjo atsisakyti ginčijamo perkėlimo ir atlyginti žalą ieškovui.

127    Komisija ginčija ieškovo argumentus kaip nepriimtinus arba nepagrįstus.

128    Šiuo klausimu reikia priminti suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią tam, kad laikytųsi teismo sprendimo dėl panaikinimo ir jį visiškai įvykdytų, institucija turi atsižvelgti ne tik į teismo sprendimo rezoliucinę dalį, bet ir į ją lėmusius motyvus, kurie yra būtinas teismo sprendimo pagrindas, nes motyvai būtini, kad būtų tiksliai nustatyta rezoliucinėje dalyje išdėstyto sprendimo esmė. Būtent šiuose motyvuose tiksliai nurodoma nuostata, kuri laikoma neteisėta, ir tiksliai atskleidžiamos priežastys, dėl kurių rezoliucinėje dalyje pripažintas jos neteisėtumas ir į kurias atitinkama institucija turi atsižvelgti keisdama panaikintą aktą. Be to, pagal SESV 266 straipsnį atitinkama institucija turi užtikrinti, kad panaikintam aktui pakeisti skirtame akte nebūtų tų pačių pažeidimų, kurie buvo nustatyti teismo sprendime dėl panaikinimo. Šie principai juo labiau taikomi, jeigu aptariamas sprendimas dėl panaikinimo yra įgijęs res judicata galią (žr. 2010 m. lapkričio 10 d. Sprendimo VRDT / Simões Dos Santos, T‑260/09 P, EU:T:2010:461, 70 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

129    Tam, kad įvykdytų SESV 266 straipsnyje jai numatytą pareigą, institucija turi imtis konkrečių priemonių, kuriomis būtų pašalintas atitinkamo asmens atžvilgiu padarytas pažeidimas. Taigi, remiantis jurisprudencija, siekdama išvengti šios pareigos ji negali remtis praktiniais sunkumais, kurių galėtų sukelti prieš priimant aktą, kuris buvo panaikintas, buvusios ieškovo teisinės padėties atkūrimas (žr. 2014 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Cwik / Komisija, F‑4/13, EU:F:2014:263, 79 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

130    Tik papildomai, esant didelių kliūčių įvykdyti teismo sprendimą dėl panaikinimo, atitinkama institucija gali įvykdyti jai numatytas pareigas priimdama sprendimą, galintį teisingai kompensuoti neigiamas pasekmes, kilusias suinteresuotajam asmeniui dėl panaikinto sprendimo. Šiomis aplinkybėmis administracija gali užmegzti dialogą su juo, kad pasiektų susitarimą, kuris jam suteiktų teisingą kompensaciją už neteisėtus veiksmus, nuo kurių jis nukentėjo (žr. 2014 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Cwik / Komisija, F‑4/13, EU:F:2014:263, 80 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

131    Galiausiai iš šio sprendimo 80 punkte primintos jurisprudencijos matyti, kad sprendimo panaikinimas taikomas atgaline data, o tai įpareigoja instituciją priimti sprendimą atsižvelgiant į panaikinto sprendimo priėmimo datą. Vis dėlto šį klausimą reikia atskirti nuo klausimo dėl naujo sprendimo, kurį administracija priėmė vietoj panaikinto akto, galiojimo atgaline data. Pagal jurisprudenciją teisinių situacijų saugumo principas, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, paprastai draudžia nustatyti, kad aktas pradėtų galioti jo dar nepaskelbus. Vis dėlto, remiantis suformuota jurisprudencija, išimtinėmis aplinkybėmis gali būti priešingai, jei to reikia dėl siektino tikslo ir jei tinkamai atsižvelgiama į suinteresuotųjų šalių teisėtus lūkesčius (žr. 2014 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Éditions Odile Jacob / Komisija, T‑471/11, EU:T:2014:739, 102 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šis lūkestis atsiranda, kai administracija iš teisėtų ir patikimų šaltinių suteikia suinteresuotajam asmeniui tikslias, besąlygines ir neprieštaringas garantijas, sukeliančias jam pagrįstų lūkesčių. Be to, šios garantijos turi atitikti Pareigūnų tarnybos nuostatus ir bendrai taikytinas normas (žr. 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Cortivo / Parlamentas, F‑52/12, EU:F:2013:173, 85 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

132    Nagrinėjamu atveju, priešingai, nei teigia Komisija, SESV 266 straipsnio pažeidimu grindžiamas pagrindas ieškinyje pakankamai paaiškintas laikantis Procedūros reglamento 76 straipsnio d punkte nustatytų įpareigojimų. Taigi šis argumentas yra priimtinas.

133    Pagal šio sprendimo 128 ir 129 punktuose primintus principus Komisija turėjo vykdyti sprendimus F‑96/13 ir T‑689/16, laikydamasi ne tik jų rezoliucinių dalių, bet ir motyvų, kurie jas lėmė ir buvo būtinas jų pagrindas, pašalindama neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu ir vengdama, kad naujame sprendime būtų tokių pačių pažeidimų, kaip nustatytieji šiuose sprendimuose.

134    Vis dėlto Sprendime F‑96/13 Sąjungos teismas konstatavo tik ieškovo teisės į gynybą pažeidimą dabar priimamo sprendimo 82 punkte primintomis aplinkybėmis, todėl buvo panaikintas pirmasis sprendimas dėl perkėlimo. Dėl Sprendimo T‑689/16 Sąjungos teismas tik pažymėjo, kad GD RH.B4 skyriaus vadovė neturėjo kompetencijos priimti antrojo sprendimo dėl perkėlimo.

135    Taigi vykdydama sprendimus F‑96/13 ir T‑689/16 ŽIS GD generalinė direktorė, kaip kompetentinga paskyrimų tarnyba, privalėjo išnagrinėti ieškovo padėtį pirmojo sprendimo dėl perkėlimo priėmimo dieną ir suteikti jam galimybę pareikšti nuomonę dėl nurodytos įtampos ir išvadų, kurias ji ketino padaryti veikdama kaip kompetentinga paskyrimų tarnyba, t. y. dėl ginčijamo perkėlimo atgaline data nuo 2013 m. sausio 1 d.

136    Išklausiusi ieškovą, ŽIS GD generalinė direktorė patvirtino, kad dėl įtampos delegacijoje santykiai joje darėsi vis labiau nepakeliami ir kad ginčijamas perkėlimas buvo pateisinamas. Taigi, jos nuomone, reikėjo patvirtinti pirmąjį sprendimą dėl perkėlimo ir ištaisyti ieškovo administracinę padėtį. Šiuo tikslu pagal šio sprendimo 131 punkte primintą jurisprudenciją reikėjo, kad ginčijamas sprendimas būtų taikytinas atgaline data.

137    Priešingai, nei teigia ieškovas, nepateikdamas tikslių argumentų šiuo klausimu, dėl tokio taikymo atgaline data teisinio saugumo principas nebuvo pažeistas, nes nei Sąjungos teismas, nei administracija nuo 2012 m. niekada neginčijo ginčijamo perkėlimo pagrįstumo ir juo labiau nesuteikė ieškovui tikslių, besąlyginių ir neprieštaringų garantijų, galinčių sukelti teisėtų lūkesčių, kaip numatyta šio sprendimo 131 punkte nurodytoje jurisprudencijoje.

138    Taigi ginčijamas sprendimas galėjo būti taikomas atgaline data laikantis šio sprendimo 131 punkte primintų kriterijų.

139    Be to, reikia pažymėti, kad vykdant sprendimus F‑96/13 ir T‑689/16 nekilo didelių kliūčių, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 130 punkte nurodytą jurisprudenciją. Kaip nurodyta šio sprendimo 93 ir 101 punktuose, praėjęs laikas nesutrukdė ieškovui visapusiškai pasinaudoti savo teise būti išklausytam ŽIS GD generalinės direktorės ar jai turėti visą informaciją, kad ji galėtų priimti sprendimą dėl aptariamų faktinių aplinkybių, todėl Komisija galėjo ištaisyti šiuose sprendimuose nustatytus pažeidimus priimdama naują sprendimą ir neprivalėjo sumokėti ieškovui teisingos kompensacijos. Taigi ginčijamas sprendimas buvo priimtas laikantis SESV 266 straipsnio.

140    Galiausiai ieškovas nepaaiškina priežasčių, dėl kurių pareiga išnagrinėti tokią seniai susiklosčiusią situaciją vykdant sprendimus F‑96/13 ir T‑689/16 neužtikrintų, kad bus paisoma procesinių garantijų, susijusių su jo, kaip pranešėjo, statusu.

141    Tuo remiantis reikia atmesti antrąją argumentų grupę, kurią ieškovas pateikė antrojo pagrindo antrai ir trečiai dalims pagrįsti.

2)      Dėl procedūros nesilaikymo, rūpestingumo pareigos nesilaikymo ir nešališkumo principo pažeidimo

142    Grįsdamas šio sprendimo 123 punkte nurodytą pirmąją argumentų grupę, susijusią su procedūros nesilaikymu, rūpestingumo pareigos nesilaikymu ir nešališkumo principo pažeidimu, ieškovas teigia, kad vykdydama sprendimus F‑96/13 ir T‑689/16 Komisija niekada neturėjo jokio ketinimo peržiūrėti savo pozicijos dėl ginčijamo perkėlimo.

143    Ieškovo teigimu, apie ginčijamo sprendimo esmę nuo pat pradžių buvo pranešta per susirašinėjimą, vykusį prieš priimant tą sprendimą. Atsižvelgdama į jau įvykusį faktą, ŽIS GD generalinė direktorė tik priėmė tą patį sprendimą atgaline data, oficialiai patvirtindama perkėlimą, kuris, ieškovo nuomone, nuo 2013 m. sausio 1 d. yra neteisėtas. Tai patvirtina ginčijamame sprendime paminėta būtinybė „ištaisyti“ ieškovo administracinę padėtį, tai, kad pirmasis sprendimas dėl perkėlimo turėjo būti oficialiai įformintas po jo priėmimo 2012 m. lapkričio 20 d., ir Komisijos teiginys Sąjungos teisme byloje T‑689/16, jog „mažai tikėtina“, kad ŽIS GD generalinė direktorė 2015 m. būtų priėmusi kitokį sprendimą, palyginti su GD RH.B4 skyriaus vadovės sprendimu. Ieškovas mano, kad galiojimas atgaline data, kurio siekta, turėjo įtakos akto taikymo sričiai, o ne atvirkščiai. Komisija konkrečiai nesvarstė tikslo, kurio buvo siekiama sprendimuose F‑96/13 ir T‑689/16 „nustatytais procedūriniais etapais“, be kita ko, suteikti ieškovui realią galimybę daryti įtaką paskyrimų tarnybai, jai atliekant objektyvią ir nešališką analizę. Nagrinėjamu atveju ieškovas buvo išklausytas tik formaliai.

144    Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad ieškovas, grįsdamas visus nurodytus pažeidimus, iš esmės pateikia tuos pačius argumentus, o sąvokos „nešališkumas“, „procedūros nesilaikymas“ ir „rūpestingumo pareiga“ turi labai tikslią apimtį.

145    Nešališkumo reikalavimas apima, pirma, subjektyvų nešališkumą, reiškiantį, kad nė vienas bylą nagrinėjantis atitinkamos institucijos pareigūnas neturi reikšti išankstinio įsitikinimo ar asmeninės išankstinės nuostatos, nes asmeninis nešališkumas preziumuojamas, kol neįrodyta kitaip, ir, antra, objektyvų nešališkumą, reiškiantį, kad institucija turi suteikti pakankamas garantijas, kad neliktų jokių pagrįstų abejonių dėl šališkumo (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 16 d. Sprendimo PL / Komisija, T‑586/19 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2021:370, 107 ir 110 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

146    Sąvoka „piktnaudžiavimas įgaliojimais“ reiškia administracinės valdžios institucijos naudojimąsi savo įgaliojimais kitu tikslu nei tas, dėl kurio jie buvo suteikti. Sprendimas laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais tik tada, jei remiantis objektyviais, svarbiais ir neprieštaringais įrodymais paaiškėja, kad jis buvo priimtas siekiant kitų tikslų nei nurodytieji (žr. 2013 m. birželio 19 d. Sprendimo BY / EASA, F‑81/11, EU:F:2013:82, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

147    Galiausiai administracijos pareiga rūpintis savo tarnautojais atspindi abipusių teisių ir pareigų, kurios Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytos reglamentuojant viešosios valdžios institucijos ir viešosios tarnybos tarnautojų santykius, pusiausvyrą. Ši pareiga ir gero administravimo principas, be kita ko, reiškia, kad priimdama sprendimą dėl pareigūno situacijos kompetentinga institucija turi atsižvelgti į visas aplinkybes, kurios gali lemti jos sprendimą, ir kad tai darydama ji turi atsižvelgti ne tik į tarnybos, bet ir į atitinkamo pareigūno interesus (žr. 2003 m. birželio 25 d. Sprendimo Pyres / Komisija, T‑72/01, EU:T:2003:176, 77 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

148    Ieškovo argumentai turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į šiuos principus.

149    Pirma, ŽIS GD generalinei direktorei negalima priekaištauti dėl to, kad susirašinėjant, kaip nurodyta šio sprendimo 19–24 punktuose, ji išdėstė ieškovui sprendimo, kurį ketino priimti, esmę. Tai, kad administracija nepateikė šios informacijos prieš priimdama pirmąjį sprendimą dėl perkėlimo, pateisino jo panaikinimą Sąjungos teisme Sprendimu F‑96/13 dėl ieškovo teisės į gynybą pažeidimo.

150    Antra, žodžio „ištaisymas“ vartojimas ginčijamame sprendime taip pat nereiškia, kad ŽIS GD generalinė direktorė buvo šališka ar asmeniškai iš anksto nusistačiusi arba kad buvo nesilaikyta procedūros. Pirmojo ir antrojo sprendimų dėl perkėlimo pažeidimai, kuriuos Sąjungos teismas konstatavo sprendimuose F‑96/13 ir T‑689/16, buvo susiję ne su ginčijamo perkėlimo pagrįstumu, o su šių sprendimų priėmimo sąlygomis. Nors Sąjungos teismas tose bylose neatmetė galimybės, kad vykdant jo sprendimus bus priimtas kitoks sprendimas, remiantis šio sprendimo 128 ir 129 punktuose priminta jurisprudencija, tuo sprendimu reikėjo ištaisyti konstatuotus pažeidimus.

151    Trečia, pirmojo sprendimo dėl perkėlimo priėmimo sąlygos, kurios Sprendime F‑96/13 buvo pripažintos neteisėtomis, neturi įtakos ginčijamo sprendimo priėmimo sąlygoms. Be to, ginčijamas sprendimas buvo priimtas siekiant ištaisyti nustatytus trūkumus.

152    Ketvirta, Komisijos teiginys byloje T‑689/16, jog mažai tikėtina, kad ŽIS GD generalinė direktorė 2015 m. būtų priėmusi kitokį sprendimą nei GD RH.B4 skyriaus vadovė, yra tik jos Teisės tarnybos pozicija nagrinėjant bylą Bendrajame Teisme, kuri, be kita ko, neatmeta kitokio rezultato galimybės.

153    Galiausiai ieškovo argumentas, kad ŽIS GD generalinė direktorė jį išklausė tik formaliai, nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais.

154    Priešingai, reikia konstatuoti, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 85 punkte, ieškovui tris kartus buvo pasiūlyta pateikti pastabas dėl ŽIS GD generalinės direktorės ketinimo ištaisyti jo administracinę padėtį patvirtinant ginčijamą perkėlimą.

155    Taigi pirmoji argumentų grupė, kurią ieškovas pateikė antrai ir trečiai dalims pagrįsti, yra nepagrįsta.

156    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, antrasis pagrindas turi būti atmestas.

4.      Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnio, pareigos suteikti pagalbą ir rūpestingumo pareigos pažeidimu, Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnio, rūpestingumo, neutralumo, nešališkumo ir objektyvumo pareigų, teisės į teisingą ieškovo bylos nagrinėjimą ir jo teisėtų lūkesčių pažeidimu, taip pat procedūros nesilaikymu

157    Šį ieškinio pagrindą sudaro keturios dalys, kurių pirmoji susijusi su Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnio pažeidimu, antroji – su rūpestingumo pareigos pažeidimu, trečioji – su kompetentingos paskyrimų tarnybos objektyvumo, nešališkumo ir neutralumo principų pažeidimu, taip pat su vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principų pažeidimu, o ketvirtoji – su Informavimo apie pažeidimus gairėse nustatytų įrodinėjimo pareigos taisyklių pažeidimu.

158    Pirmiausia reikia pažymėti (pritariant Komisijai), kad nors pareigos suteikti pagalbą pažeidimas nurodytas šio ieškinio pagrindo pavadinime, ieškinyje nepateikta jokių argumentų jam pagrįsti. Taigi šis argumentas neatitinka Procedūros reglamento 76 straipsnio d punkte nustatytų reikalavimų, todėl turi būti pripažintas nepriimtinu. Tas pats pasakytina apie argumentą, susijusį su ieškovo teisėtų lūkesčių pažeidimu. Jis paminėtas pagrindo pavadinime, tačiau ieškinyje nėra pakankamai aiškiai išplėtotas.

159    Pateikus šiuos paaiškinimus, pirmiausia reikia išnagrinėti ieškovo nurodytas trečiojo pagrindo pirmą ir ketvirtą dalis, o paskui – kitas dvi jo dalis.

a)      Dėl trečiojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnio pažeidimu

160    Ieškovas teigia, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnį Komisija įpareigojama priimti taisykles, pagal kurias asmens, kuris yra pranešėjas, pateikti skundai būtų nagrinėjami konfidencialiai, kai pranešėjas mano esąs atsakomųjų veiksmų auka. Ieškovo teigimu, šios taisyklės turėtų apimti tris Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnio antroje pastraipoje nurodytus aspektus. Vis dėlto nėra jokios taisyklės, apimančios šiuos tris aspektus. Vienintelės taisyklės, kurias Komisija priėmė pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnį, susijusios su nagrinėjimo terminais, įrodinėjimo pareiga ir generalinės direktorės, o ne tarnybų kompetencija priimti sprendimą veikiant kaip paskyrimų tarnybai.

161    Ieškovas priduria, kad dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnyje užtikrinamo specialaus pranešėjų prašymų nagrinėjimo kompetentinga paskyrimų tarnyba turi veikti viena, be kitų tarnybų pagalbos, ir kad pranešėjas turi būti apsaugotas, kad jam nebūtų taikomos tos pačios taisyklės kaip ir kitiems pareigūnams ar tarnautojams, nes jis turi kaskart atskleisti savo, kaip pranešėjo, statusą ir jį pagrįsti.

162    Komisija nesutinka su ieškovo argumentais.

163    Pirmiausia reikia pažymėti, jog neginčijama, kad priimant ginčijamą sprendimą turėjo būti laikomasi Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnio.

164    Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnyje nustatyta:

„Remdamasi 24 ir 90 straipsniais, kiekviena institucija nustato tvarką, pagal kurią būtų nagrinėjami pareigūnų pateikti skundai dėl to, kaip su jais buvo elgiamasi jiems įvykdžius 22a arba 22b straipsnyje nurodytas pareigas arba dėl to, kad jie šias pareigas vykdė. Atitinkama institucija užtikrina, kad tokie skundai būtų nagrinėjami konfidencialiai ir, kai tai būtina atsižvelgiant į aplinkybes, iki 90 straipsnyje numatytų terminų pabaigos.

Kiekvienos institucijos paskyrimų tarnyba nustato vidaus taisykles dėl, inter alia:

–        22a straipsnio 1 dalyje arba 22b straipsnyje nurodytų pareigūnų informavimo apie tai, kaip nagrinėjamos problemos, apie kurias jie pranešė,

–        tų pareigūnų teisėtų interesų ir jų privatumo apsaugos ir

–        šio straipsnio pirmoje pastraipoje nurodytų skundų nagrinėjimo tvarkos.“

165    Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnis buvo įtrauktas 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES, Euratomas) Nr. 1023/2013, kuriuo iš dalies keičiami Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai ir kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygos (OL L 287, 2013, p. 15), siekiant įpareigoti kiekvienos institucijos paskyrimų tarnybą nustatyti vidaus taisykles, pagal kurias pranešėjams būtų suteikiamos garantijos, įskaitant skundų, susijusių su tuo, kaip su jais buvo elgiamasi jiems įvykdžius Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a ir 22b straipsniuose nurodytas pareigas arba dėl to, kad jie šias pareigas vykdė, nagrinėjimo procedūrą.

166    Priešingai, nei teigia ieškovas, Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnio antroje pastraipoje nereikalaujama, kad visos pranešėjams taikomos taisyklės, įskaitant atvejus, kai jie pateikia skundus, būtų numatytos viename akte.

167    Kalbant apie Komisiją, pažymėtina, kad tam tikros Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnyje numatytos garantijos prieš įsigaliojant šiai nuostatai jau buvo numatytos Informavimo apie pažeidimus gairėse.

168    Šiose gairėse minimos kelios pranešėjų apsaugos priemonės, tarp kurių yra pranešėjo tapatybės konfidencialumas, kurį Komisija įsipareigoja užtikrinti. Pagal šią taisyklę jo vardas ir pavardė neatskleidžiami nei asmenims, kurie galimai dalyvavo vykdant veiksmus, apie kuriuos pranešta, nei asmenims, kuriems nėra griežtai būtina žinoti šios informacijos, nebent pranešėjas asmeniškai leidžia atskleisti jo tapatybę arba to reikalaujama vykdant baudžiamąjį persekiojimą, kuris gali būti pradėtas dėl tokių veiksmų. Šio sprendimo 57 punkte nurodytos įrodinėjimo pareigą reglamentuojančios taisyklės, kuriomis remiasi ieškovas, taip pat numatytos kaip pranešėjų apsaugos priemonė. Be to, paaiškinama, jog tam, kad Komisija galėtų imtis apsaugos priemonių, atitinkamas darbuotojas turi pranešti institucijai, kad jis yra pranešėjas.

169    Šio sprendimo 63 punkte nurodytame Komisijos paskyrimų tarnybos / STSĮT sprendime taip pat numatytos specialios taisyklės, susijusios su sprendimais pareigūną, pranešusį apie pažeidimus, perkelti į kitas pareigas pagal šiuo klausimu numatytas procedūras. Kaip matyti iš Sprendimo T‑689/16 47 ir 48 punktų, tokius sprendimus gali priimti tik ŽIS GD generalinė direktorė, neperduodama įgaliojimų. Kaip nurodyta dabar priimamo sprendimo 63 punkte, Komisijos paskyrimų tarnybos / STSĮT sprendime taip pat nustatyta už ŽIS GD atsakingo Komisijos nario kompetencija priimti sprendimus dėl tokio pareigūno skundų, pateiktų dėl sprendimo dėl perkėlimo.

170    Šios taisyklės papildytos šio sprendimo 37 punkte minėtu Administraciniu pranešimu Nr. 79‑2013. Pagal jį GD RH.D2 skyriui (dabar – GD RH.E2 skyrius) suteikiama kompetencija nagrinėti visus prašymus ir skundus, įskaitant tuos, kuriuos pateikė pranešėjai, kad kompetentinga paskyrimų tarnyba priimtų sprendimą. Šiame pranešime numatyta, kad – jeigu tai pateisina aplinkybės – į skundus, pateiktus pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnį, turi būti motyvuotai atsakyta per trumpesnį laikotarpį, nei numatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnyje. Taip pat numatyta, kad per bendras įvairių tarnybų konsultacijas skundai jautriais klausimais nebus aptariami.

171    Šias taisykles taip pat papildo šio sprendimo 35 punkte minėtame konfidencialumo pareiškime dėl asmens duomenų apsaugos išdėstytos taisyklės. Pagal šį pareiškimą, kuriame taip pat daroma nuoroda į Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnį, prieiga prie skunde pateiktų asmens duomenų suteikiama tik įgaliotiems darbuotojams, kuriems tokia prieiga yra griežtai būtina. Nustatyti asmens duomenų apsaugos mechanizmai, pavyzdžiui, ribota prieiga Žmogiškųjų išteklių ir saugumo GD prie GD RH.E2 standžiojo disko. Be to, primintina, kad šio skyriaus darbuotojai privalo laikytis konfidencialumo ir diskretiškumo pareigos.

172    Galiausiai reikia pažymėti, kad pranešėjo skundas gali būti pateiktas užpildant formą, kurioje daroma nuoroda į Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnį (kaip buvo šioje byloje nagrinėjamu atveju). Nuoroda į šią nuostatą skundo formoje leidžia GD RH.E2 skyriui nuo pat skundo pateikimo nustatyti jo jautrumą ir užtikrinti pranešėjų apsaugos priemonių, nurodytų šio sprendimo 165–171 punktuose, laikymąsi.

173    Vadinasi, priešingai, nei teigia ieškovas, Komisija pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnį priėmė specialias pranešėjų pateiktų skundų nagrinėjimo taisykles.

174    Kalbant apie ieškovo argumentą, kad reikėjo, jog kompetentinga paskyrimų tarnyba veiktų be kitų tarnybų pagalbos, pažymėtina, kad toks reikalavimas nenustatytas nei Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnyje, nei kurioje nors iš šio sprendimo 167–172 punktuose nurodytų vidaus taisyklių. Be to, šiomis taisyklėmis pranešėjo tapatybės konfidencialumas yra pakankamai apsaugotas.

175    Galiausiai dėl ieškovo argumento, kad asmenims, pranešusiems apie pažeidimus, suteikiama apsauga siekiama išvengti to, kad jie būtų verčiami kaskart atskleisti savo, kaip pranešėjų, statusą ir jį pagrįsti visiems už skundus atsakingiems asmenims, pažymėtina, kad pagal šio sprendimo 168–172 punktuose primintas taisykles nereikalaujama, kad šie asmenys išsamiai aprašytų savo skunduose nurodytus pažeidimus. Vis dėlto, kaip nurodyta Informavimo apie pažeidimus gairėse, šie asmenys turi pranešti institucijai, kad yra pranešėjai, kad tarnybos galėtų užtikrinti pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 22c straipsnį priimtose taisyklėse numatytas apsaugos priemones.

176    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečiojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.

b)      Dėl trečiojo pagrindo ketvirtos dalies, grindžiamos Informavimo apie pažeidimus gairėse nustatytų įrodinėjimo pareigos taisyklių pažeidimu

177    Ieškovas teigia, kad pagal Informavimo apie pažeidimus gairių 3 punktą būtent asmuo, kuris ėmėsi nepalankios priemonės pranešėjo atžvilgiu, turi įrodyti, kad tarp informacijos, perduotos vykdant Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnyje nustatytus įpareigojimus, ir šios priemonės nėra jokio ryšio. Vis dėlto, siekdama įteisinti pasibaigusį laikotarpį, Komisija niekada nesiekė apsaugoti ieškovo nuo ginčijamo perkėlimo, nors jis buvo labai žalingas.

178    Komisija prašo atmesti ieškovo argumentus kaip nepriimtinus arba nepagrįstus.

179    Pirmiausia reikia pažymėti, kad ieškovas nenurodė akivaizdžios vertinimo klaidos, siekdamas ginčyti ginčijamame sprendime padarytą išvadą, kad delegacijoje būta vidaus santykių sunkumų.

180    Vis dėlto ieškovas tvirtina, kad su įrodinėjimo pareiga susijusios taisyklės, nustatytos Informavimo apie pažeidimus gairėse, buvo pažeistos dėl to, kad ŽIS GD generalinė direktorė neįrodė, kad tarp ginčijamo perkėlimo į kitas pareigas ir jo pranešimų nėra ryšio.

181    Reikia pažymėti, jog Komisija neginčija, kad įrodinėjimo pareigą reglamentuojančios taisyklės, numatytos šio sprendimo 57 punkte minėtų Informavimo apie pažeidimus gairių 3 punkte, buvo taikomos šioje byloje.

182    Informavimo apie pažeidimus gairių 3 punkte nustatyta:

„Kiekvienas apie šiurkštų pažeidimą pranešęs darbuotojas turi būti apsaugotas nuo atsakomųjų veiksmų, jeigu jis veikia sąžiningai ir laikosi šių gairių nuostatų. Kiek tai susiję su įrodinėjimo pareiga, asmuo, kuris imasi nepalankios priemonės prieš pranešėją, turi įrodyti, kad ši priemonė yra pagrįsta kitomis priežastimis nei pranešimas apie pažeidimus.“

183    Taigi reikia išnagrinėti, ar ŽIS GD generalinė direktorė teisiškai pakankamai įrodė, kad ginčijamas perkėlimas buvo motyvuotas kitomis priežastimis nei tai, kad ieškovas pranešė apie pažeidimus.

184    Ginčijamame sprendime, papildytame sprendimu, kuriuo iš dalies atmestas skundas, ginčijamas perkėlimas motyvuojamas vidaus santykių sunkumais, atsiradusiais dėl kelių e. laiškų, kuriais susirašinėta nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. iki lapkričio 13 d. Atsakyme į skundą nurodyta, kad ginčijamas perkėlimas nebuvo motyvuotas 2012 m. ieškovo pateiktais pranešimais. Be to, paminėtos problemos, kilusios tarp ieškovo ir jo kolegų.

185    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad nors 2012 m. spalio 3 d. ieškovo pranešimas galėjo apsunkinti santykius tarp ieškovo, jo vadovybės ir kolegų, nagrinėjamu atveju buvo kalbama apie tarpasmenines problemas ir elgesį delegacijoje dar iki šio pranešimo, ir tai galėjo pateisinti ginčijamą perkėlimą pagal šio sprendimo 52 ir 53 punktuose primintą jurisprudenciją.

186    Kaip nurodė Komisija, šios problemos išryškintos, be kita ko, 2012 m. rugsėjo 18 d. delegacijos vadovo e. laiške ieškovui, kuris paminėtas per 2015 m. spalio 15 d. susitikimą (žr. šio sprendimo 12 punktą).

187    Tame e. laiške delegacijos vadovas ieškovui nurodė, kad tai jau antras kartas per trumpą laiko tarpą, kai jis prašo savo kolegų atsiprašyti. Delegacijos vadovui kilo klausimas, kodėl šie kolegos pateikė tam tikras pastabas, ir priminė ieškovui, kad pagarba turi būti abipusė, taip leisdamas suprasti, kad šiuo klausimu ieškovui taip pat galima pareikšti priekaištų. Be to, jis palaikė asmens, kurio atsiprašymo reikalavo ieškovas, pusę. Taigi, nors vien perskaičius e. laišką neįmanoma nustatyti jo konteksto, iš jo galima nustatyti buvus tarpasmeninių problemų, turėjusių poveikį delegacijai ir atsiradusių prieš pranešimą.

188    Be to, 2012 m. lapkričio 12 d. ieškovui skirtame e. laiške, kuris taip pat buvo paminėtas per 2015 m. spalio 15 d. susitikimą (žr. šio sprendimo 12 punktą), delegacijos vadovas nurodė bendravimo problemas ir kelių kolegų skundus dėl ieškovo netinkamo verbalinio ir neverbalinio elgesio. Tame e. laiške delegacijos vadovas taip pat paprašė ieškovo nedelsiant pakeisti savo požiūrį, elgesį ir bendravimą.

189    Iš šių e. laiškų matyti, kad incidentai buvo susiję su ieškovo elgesiu ir nebuvo pavieniai ir kad jis buvo ne kartą įspėtas apie šias santykių problemas.

190    Remdamasi šiais įrodymais, Komisija įvykdė pagal šio sprendimo 181 ir 182 punktuose primintas taisykles jai tenkančią įrodinėjimo pareigą, kai įrodė, kad ginčijamas perkėlimas buvo motyvuotas kitomis priežastimis nei ieškovo pranešimas apie pažeidimus pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 22a straipsnį.

191    Taigi trečiojo pagrindo ketvirta dalis yra nepagrįsta ir turi būti atmesta.

c)      Dėl trečiojo pagrindo antros dalies, grindžiamos rūpestingumo pareigos pažeidimu

192    Ieškovas teigia, kad perkeliant jį vis į kitas nuo 2013 m. papildomai jam sukurtas pareigas buvo atsižvelgta tik į tarnybos interesus, nors, išklausius ieškovą šiuo klausimu, siekiant užtikrinti jam geriausią apsaugą, taip pat turėjo būti atsižvelgta į jo asmeninį interesą ir jo, kaip pranešėjo, statusą.

193    Komisija nesutinka su ieškovo argumentais.

194    Reikia priminti, kad rūpestingumo pareigos pažeidimą ieškovas taip pat nurodė antrojo pagrindo antrojoje dalyje, grindžiamoje tariamu piktnaudžiavimu įgaliojimais ir nešališkumo principo pažeidimu. Šiems argumentams, kurie buvo atmesti, pagrįsti (žr. šio sprendimo 142–155 punktus) ieškovas nurodė, kad, vykdydama sprendimus F‑96/13 ir T‑689/16, Komisija niekada neketino peržiūrėti savo pozicijos dėl ginčijamo perkėlimo.

195    Šioje dalyje ieškovas nurodo rūpestingumo pareigos pažeidimą remdamasis kitu pagrindu, susijusiu su neatsižvelgimu į jo asmeninį interesą.

196    Šiuo klausimu reikia priminti: nors laikydamasi rūpestingumo pareigos kompetentinga tarnyba, vertindama tarnybos interesą, turi atsižvelgti į visus veiksnius, galinčius lemti jos sprendimą, be kita ko, į atitinkamo tarnautojo interesą, atsižvelgimas į pareigūno asmeninius interesus negali reikšti, kad paskyrimų tarnybai draudžiama perkelti pareigūną į kitas pareigas prieš jo valią, jeigu tai atitinka tarnybos interesus (žr. 2004 m. spalio 28 d. Sprendimo Meister / VRDT, T‑76/03, EU:T:2004:319, 192 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

197    Kaip matyti iš antrojo pagrindo pirmosios dalies analizės, ieškovui kelis kartus buvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl ginčijamo perkėlimo. Šis perkėlimas netrukdė paaukštinti jo pareigų iki AD 12 lygio per 2013 m. pareigų paaukštinimo procedūrą. Kalbant apie tarnybos interesą, pažymėtina, kad ieškovas neginčija Komisijos nurodytų santykių problemų.

198    Atsižvelgiant į šias išvadas, trečiojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti.

d)      Dėl trečiosios dalies, grindžiamos kompetentingos paskyrimų tarnybos objektyvumo, nešališkumo ir neutralumo principų bei vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principų pažeidimu

199    Ieškovas tvirtina, kad administracija pripažino ėmusis veiksmų tik tam, kad ištaisytų paeiliui padarytus pažeidimus, ir nesiekė ieškovo apsaugos, kuri jam turėjo būti suteikta dėl jo, kaip pranešėjo, statuso, ir taip pažeidė neutralumo, nešališkumo ir objektyvumo pareigą.

200    Ieškovas priduria, kad kompetentinga paskyrimų tarnyba turėjo konsultuotis su COMDEL. Jeigu nuo 2012 m. šis komitetas būtų buvęs informuotas apie klaidingus ginčijamo perkėlimo motyvus ir ieškovo, kaip pranešėjo, statusą, taip pat apie jo įtarimus dėl korupcijos, susijusius su šio sprendimo 6 punkte nurodyta organizacija, tikėtina, kad būtų buvęs priimtas kitoks sprendimas. Iš tiesų Biudžeto GD yra šio komiteto narys, o jo tarnybos oficialiai įspėjo dėl šios tarptautinės organizacijos.

201    Komisija prašo atmesti ieškovo argumentus kaip nepriimtinus arba nepagrįstus.

202    Dėl argumentų, susijusių su neutralumo, nešališkumo ir objektyvumo pareigų pažeidimu, pritariant Komisijai, reikia pažymėti, kad ieškovas, siekdamas pagrįsti nešališkumo principo pažeidimą, pakartoja argumentus, kurie jau buvo išnagrinėti ir atmesti nagrinėjant antrojo pagrindo antrą dalį – kad Komisija tik ištaisė ieškovo administracinę padėtį, tačiau neturėjo tikslo iš naujo nagrinėti jo situacijos. Dėl šio sprendimo 144–155 punktuose išdėstytų priežasčių šie argumentai nepagrįsti.

203    Dėl vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principų pažeidimo, nurodyto šios dalies pavadinime, Komisija teisingai pažymi, kad ieškovas nepateikia jokių argumentų šiems argumentams pagrįsti, todėl ieškinys šiuo klausimu neatitinka Procedūros reglamento 76 straipsnio d punkte nustatytų reikalavimų. Taigi šie argumentai yra nepriimtini.

204    Vieninteliai ieškovo šiai daliai pagrįsti pateikti argumentai, kurie nebuvo išnagrinėti nagrinėjant kitus pagrindus, susiję su nesikonsultavimu su COMDEL.

205    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kaip tai daro ir Komisija, jog ieškovas neteigia, kad buvo pažeista konkreti 2012 m. spalio 10 d. Komisijos sprendimo dėl jos išteklių Sąjungos delegacijose valdymo nuostata, kuria reglamentuojamas COMDEL ir konsultavimosi su juo tvarka.

206    Argumentais, susijusiais su COMDEL, siekiama pagrįsti šioje dalyje nurodytą kompetentingos paskyrimų tarnybos padarytą objektyvumo, nešališkumo ir neutralumo principų pažeidimą. Šiuo klausimu ieškovas dublike nurodo, kad COMDEL dalyvavimas bent jau būtų buvęs objektyviai parodęs, kad ginčijamas sprendimas yra neutralus ir objektyvus, nes trečiasis asmuo būtų galėjęs pateikti savo vertinimą dėl bylos medžiagos.

207    Darant prielaidą, kad ieškinys šiuo klausimu gali būti laikomas atitinkančiu Procedūros reglamento 76 straipsnio d punkte nustatytus reikalavimus, reikia pažymėti, kad ŽIS GD generalinės direktorės kompetencija priimti sprendimą dėl asmenų, pranešusių apie pažeidimus, perkėlimo į kitas pareigas, priminta Sprendimo T‑689/16 48 punkte, būtent siekiama suteikti pranešėjams papildomas nešališkumo, objektyvumo ir neutralumo garantijas, kurių prašo ieškovas.

208    Be to, neginčijama, kad su COMDEL buvo konsultuojamasi prieš priimant pirmąjį sprendimą dėl perkėlimo. Vykdydama Sprendimą F‑96/13 Komisija turėjo tik ištaisyti to sprendimo neteisėtumą, susijusį su ieškovo teisės į gynybą pažeidimu.

209    Be to, net darant prielaidą, kad prieš priimdama ginčijamą sprendimą ŽIS GD generalinė direktorė turėjo konsultuotis su COMDEL, reikia priminti, kad dėl procedūrinio pažeidimo visas sprendimas ar jo dalis gali būti panaikinti tik tuo atveju, jei nustatyta, kad nesant šio pažeidimo administracinė procedūra būtų galėjusi baigtis kitaip, todėl ir ginčijamo sprendimo turinys galėjo būti kitoks (žr. 2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Evropaïki Dynamiki / EMSA, T‑70/05, EU:T:2010:55, 103 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

210    Vis dėlto nė vienas bylos dokumentas neleidžia nustatyti, kad iš naujo pasikonsultavus su COMDEL procedūros rezultatas galėjo būti kitoks. Kaip konstatuota šio sprendimo 184–190 punktuose, ginčijamas perkėlimas buvo grindžiamas delegacijoje buvusiomis santykių problemomis ir nebuvo susijęs su pranešimu apie pažeidimus, dėl kurių Biudžeto GD prireikus galėjo reaguoti per COMDEL.

211    Tad trečią dalį, taigi ir trečiąjį pagrindą, reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

212    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad reikalavimas dėl panaikinimo turi būti atmestas.

C.      Dėl reikalavimo atlyginti žalą

213    Ieškovas Bendrojo Teismo prašo priteisti iš Komisijos 250 000 EUR patirtai turtinei žalai atlyginti ir 100 000 EUR nurodytai neturtinei žalai atlyginti.

214    Dėl nurodytų pažeidimų ieškovas visų pirma remiasi trimis pirmaisiais sprendimais dėl perkėlimo ir teigia, kad jie buvo vienas po kito panaikinti arba atšaukti, nes buvo neteisėti.

215    Be to, ieškovas teigia, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant, be kita ko, jo teisę būti išklausytam ir teisę į gynybą, nesilaikant pranešėjų apsaugos normų – jų statusą, apsaugos turinį ir neribojimą laiko atžvilgiu jau yra išaiškinęs Sąjungos teismas. Ieškovo teigimu, pirmaisiais trimis sprendimais dėl perkėlimo padaryti tie patys pažeidimai. Per teismo posėdį atsakydamas į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą ieškovas paaiškino, kad netinkamas Sprendimų F‑96/13 ir T‑689/16 įvykdymas pažeidžiant SESV 266 straipsnį taip pat pagrindžia jo prašymą atlyginti žalą.

216    Galiausiai ieškovas nurodo kelis neteisėtumo pagrindus. Jis teigia, kad nuo 2013 m. buvo septynis kartus prieš savo valią iš naujo perkeltas į papildomai jam sukurtas pareigas ir niekada nebuvo visiškai atsižvelgta į vienas po kito ėjusių panaikinimų apimtį. Kai buvo vykdomi šie perkėlimai, ŽIS GD nesuteikė jokios pagalbos. ŽIS GD generalinė direktorė nuolat atsisakydavo jį priimti, nors Sąjungos teismas nusprendė, kad tariami perkėlimo į kitas pareigas motyvai turi subjektyvią konotaciją, todėl kompetentinga paskyrimų tarnyba privalėjo pati išklausyti ieškovą. Jis buvo įtrauktas į juodąjį sąrašą ir priskirtas prie „tų, kurie ginčijasi“, o administracija nebandė suprasti jo, kaip pranešėjo, padėties. Visi jo pagalbos prašymai buvo atmesti, nors nebuvo priimta jokios taisyklės dėl pranešėjo apsaugos įgyvendinimo. Sprendimais dėl perkėlimo buvo nuolat pažeidinėjamas jo asmens duomenų konfidencialumas. Išskyrus ginčijamą sprendimą, sprendimus dėl perkėlimo vieną po kito priėmė kompetencijos neturinti institucija.

217    Kiek tai susiję su nurodyta žala, ieškovas teigia patyręs neturtinę žalą, kuri Bendrajame Teisme įvertinta 100 000 EUR, dėl trijų veiksnių. Pirma, ieškovas teigia, kad buvo pakenkta jo reputacijai, asmeniniam ir profesiniam orumui, taip pat profesiniam patikimumui, nes Komisija neteisėtai paliko jį neteisėtoje padėtyje, taip paneigusi vienas po kito paskelbtų teismo sprendimų išvadų reikšmę. Antra, ieškovas remiasi tuo, kad daugiau nei devynerius metus jo administracinė padėtis yra neaiški dėl to, kad vienas po kito buvo priimti neteisėti sprendimai dėl perkėlimo; du iš jų Sąjungos teismas panaikino, o tai rodo prastą administravimą ir rūpestingumo stoką, dėl to jis patyrė nerimą ir stresą. Trečia, ieškovas teigia, kad nuo pirmojo sprendimo dėl perkėlimo buvo paeiliui keičiama darbo vieta ir pareigos, neteikiant jokios ypatingos pagalbos, nors jis ir buvo pranešėjas.

218    Be to, ieškovas teigia patyręs turtinę žalą, įvertintą 250 000 EUR; ji susijusi, pirma, su ikiteisminėmis išlaidomis, patirtomis nuo pirmojo sprendimo dėl perkėlimo panaikinimo, antra, su teisminio ir administracinio netikrumo situacija, kai nuo 2013 m. jis buvo perkeliamas vis į kitas papildomai įsteigtas pareigas, dėl ko jo karjera buvo uždelsta, o jo vadovybė vertino jį kaip trukdančią „baltą varną“, ir, trečia, jis negali pasinaudoti Pareigūnų tarnybos nuostatų X priede nustatytomis sąlygomis ir siekti tarptautinės karjeros, taip pat būti paaukštintas pagal savo profesinių pastangų rezultatus.

219    Komisija prašo atmesti reikalavimą atlyginti žalą kaip nepriimtiną arba nepagrįstą.

220    Šiuo klausimu reikia priminti, kad, pareigūnui ar tarnautojui pateikus prašymą atlyginti žalą, tam, kad kiltų Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo atsakomybė, turi būti įvykdytos visos sąlygos, susijusios su veiksmų, dėl kurių jai priekaištaujama, neteisėtumu, nurodytos žalos realumu ir priežastinio ryšio tarp veiksmų ir nurodytos žalos buvimu. Šios trys atsakomybės atsiradimo sąlygos yra kumuliacinės, o tai reiškia, kad jeigu viena iš jų neįvykdoma, institucijos atsakomybė negali kilti (žr. 2021 m. birželio 16 d. Sprendimo CE / Regionų komitetas, T‑355/19, EU:T:2021:369, nepaskelbtas Rink., 142 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

221    Taip pat reikia priminti, kad ikiteisminė procedūra ieškinių dėl žalos atlyginimo srityje skiriasi atsižvelgiant į tai, ar žala, kurią prašoma atlyginti, atsirado dėl asmens nenaudai priimto akto, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį, ar dėl sprendimo galios neturinčių administracijos veiksmų. Pirmuoju atveju suinteresuotasis asmuo per nustatytus terminus turi kreiptis į administraciją su skundu dėl atitinkamo veiksmo. Antruoju atveju administracinė procedūra turi būti pradėta pateikus prašymą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį dėl žalos atlyginimo ir prireikus tęsiama pateikiant skundą dėl sprendimo atmesti šį prašymą (žr. 2012 m. gruodžio 13 d. Sprendimo A / Komisija, T‑595/11 P, EU:T:2012:694, 111 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

222    Su galutinio sprendimo vykdymu pagal SESV 266 straipsnį susijęs reikalavimas atlyginti žalą, grindžiamas tuo, kad priimtais sprendimais galima tik iš dalies kompensuoti padaryto pažeidimo pasekmes, taip pat gali būti pateiktas skunde dėl šių sprendimų, o ieškinio priimtinumas nepriklauso nuo to, ar pateiktas prašymas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo AA / Komisija, F‑101/09, EU:F:2011:133, 75 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

223    Galiausiai pagal suformuotą jurisprudenciją pareigūnas, kuris per Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose nustatytus terminus nepareiškė ieškinio dėl tariamai jo nenaudai priimto akto panaikinimo, negali pateikdamas prašymą atlyginti šiuo aktu padarytą žalą ištaisyti šio trūkumo ir taip pasinaudoti naujais ieškinio pareiškimo terminais. Jis taip pat negali remtis tariamu šio akto neteisėtumu pareikšdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo. Apskritai pareigūnas, pateikdamas prašymą dėl žalos atlyginimo, negali siekti tokio paties rezultato, kokį gautų patenkinus ieškinį dėl panaikinimo, kurio jis laiku nepareiškė (žr. 2014 m. lapkričio 18 d. Sprendimo McCoy / Regionų komitetas, F‑156/12, EU:F:2014:247, 96 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

224    Šioje byloje pirmiausia reikia išnagrinėti šio sprendimo 216 punkte nurodytus neteisėtumo pagrindus, kurių priimtinumą ginčija Komisija, o vėliau – ieškovo nurodytus pažeidimus, susijusius su vienas po kito priimtais sprendimais dėl ginčijamo perkėlimo, aprašytais šio sprendimo 214 ir 215 punktuose.

225    Dublike ieškovas paaiškina, kad šio sprendimo 216 punkte nurodyti teiginiai yra tik ieškinių, dėl kurių Sąjungos teismas vėliau vieną po kito panaikino sprendimus, kontekstinis pagrindas.

226    Per teismo posėdį ieškovas teigė, kad šiuose teiginiuose pateiktas jam taikyto administracijos vertinimo po to, kai buvo priimtas pirmasis sprendimas dėl perkėlimo, apibūdinimas leidžia pateikti naudingos chronologinės informacijos, kad Bendrasis Teismas šioje byloje nuspręstų, ar laikytasi protingo termino. Be to, administracijai dėl jo nuo 2013 m. sausio 1 d. priimant sprendimus padarytas toks pats pažeidimas, kuris turi įtakos ginčijamam perkėlimui ir yra susijęs su neatsižvelgimu į jo, kaip pranešėjo, statusą. Dėl šio perkėlimo ir aplinkybės, kad po savo pranešimų buvo laikomas „balta varna“, jis buvo perkeliamas vis į kitas pareigas.

227    Reikia konstatuoti (kaip tai daro ir Komisija), kad šio sprendimo 216 punkte nurodyti ieškovo teiginiai pagal šio sprendimo 221–223 punktuose primintą jurisprudenciją yra nepriimtini. Žala, kurią prašoma atlyginti dėl šių neteisėtumo pagrindų, kyla ne dėl ginčijamo sprendimo ar Sprendimų F‑96/13 ir T‑689/16 vykdymo, o dėl tam tikrų administracijos veiksmų, kurie nebuvo sprendimai, ir kitų prieš priimant ginčijamą sprendimą atliktų veiksmų, kurių ieškovas Bendrajame Teisme neginčijo.

228    Bet kuriuo atveju šie neteisėtumo pagrindai yra nepagrįsti. Ieškovo teiginiai iš esmės grindžiami prielaida, kad ginčijamas perkėlimas, patvirtintas ginčijamu sprendimu atgaline data nuo 2013 m. sausio 1 d., buvo nuspręstas dėl jo pranešimų ir tai turėjo įtakos vėlesnei jo karjerai.

229    Vis dėlto, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 190 punkte, Komisija įvykdė jai tenkančią įrodinėjimo pareigą ir teisiškai pakankamai įrodė, kad ginčijamas perkėlimas buvo motyvuotas ne ieškovo pateiktais pranešimais, o kitomis priežastimis. Be to, Sprendimuose F‑96/13 ir T‑689/16 Sąjungos teismas nekvestionavo ginčijamo perkėlimo pagrįstumo.

230    Kalbant apie šio sprendimo 215 punkte nurodytus pažeidimus, pažymėtina, kad ieškovas jais taip pat rėmėsi grįsdamas reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą ir sprendimą iš dalies atmesti skundą.

231    Šiuo klausimu pakanka priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją reikalavimai atlyginti turtinę ar neturtinę žalą turi būti atmesti, jeigu jie glaudžiai susiję su reikalavimais dėl panaikinimo, kurie, kaip šiuo atveju, patys buvo atmesti kaip nepriimtini arba nepagrįsti (žr. 2017 m. balandžio 24 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑570/16, EU:T:2017:283, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

232    Galiausiai dėl šio sprendimo 214 punkte minėtų paeiliui priimtų neteisėtų sprendimų perkelti į kitas pareigas priėmimo Komisija teisingai teigia, kad prašymus atlyginti žalą, susijusius su Sprendimuose F‑96/13 ir T‑689/16 konstatuotais pažeidimais priimant pirmąjį ir antrąjį sprendimus dėl perkėlimo, Sąjungos teismas jau išnagrinėjo ir tuose sprendimuose atmetė. Taigi šie argumentai nesuderinami su res judicata galia ir yra nepriimtini.

233    Kalbant apie trečiojo sprendimo dėl perkėlimo atšaukimą nagrinėjant bylą dėl šio sprendimo neteisėtumo (byla T‑308/20), iš dabar priimamo sprendimo 109–113 punktuose pateiktos analizės matyti, kad dėl šio atšaukimo dar pailgėjo jau ir taip ilga administracinė procedūra, todėl, pažeidžiant Chartijos 41 straipsnio 1 dalį, ginčijamas sprendimas nebuvo priimtas per protingą terminą.

234    Dėl šio neteisėtumo ginčijamas sprendimas nebuvo panaikintas, nes neįrodyta, kad šio termino nesilaikymas šiuo atveju galėjo turėti įtakos jo turiniui (žr. šio sprendimo 115–117 punktus).

235    Vis dėlto pagal jurisprudenciją dėl protingo termino pažeidimo Sąjungos teismas gali net ir ex officio įpareigoti administraciją atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl šio pažeidimo (šiuo klausimu žr. 2011 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo A / Komisija, F‑12/09, EU:F:2011:136, 225 ir 226 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

236    Nagrinėjamu atveju grįsdamas savo prašymą atlyginti neturtinę žalą ieškovas, be kita ko, teigia, kad dėl klaidų, padarytų paeiliui priimant pirmus tris sprendimus dėl perkėlimo, Komisija sudarė netikrumo situaciją, kuri, kiek tai susiję su ieškovo padėtimi, tęsėsi laikui bėgant, o tai yra netinkamo administravimo ir rūpestingumo stokos atvejis, sukėlęs jam nerimą ir stresą, viršijant tai, kas gali būti laikoma pagrįsta.

237    Ieškovas Bendrojo Teismo prašo priteisti iš Komisijos 100 000 EUR sumą už visą nurodytą neturtinę žalą, jos neskirstant.

238    Nors ieškovas nepateikė informacijos, kuri leistų tiksliai apskaičiuoti žalą, susijusią su jo ilgalaikio neužtikrintumo būkle, Bendrasis Teismas, priešingai, nei teigia Komisija, mano, kad ši aplinkybė nekliudo galimybei ex æquo et bono nustatyti tokią sumą, kuria būtų galima atlyginti tokią žalą, kurios buvimas šioje byloje nagrinėjamu atveju gali būti įrodytas.

239    Šiuo klausimu reikia atsižvelgti į tai, kad labai ilgą administracinės procedūros trukmę, kai ginčijamas sprendimas buvo priimtas praėjus daugiau nei aštuoneriems metams nuo faktinių aplinkybių susiklostymo, lėmė viena po kitos padarytos administracijos klaidos, dėl kurių ieškovui galėjo kilti netikrumas ir nerimas dėl jo situacijos, juolab kad jis rėmėsi savo, kaip pranešėjo, statusu.

240    Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas mano, kad ieškovo patirta neturtinė žala bus teisingai įvertinta, šioje byloje ex æquo et bono nustačius 3 000 EUR sumą.

241    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia iš dalies patenkinti reikalavimą atlyginti žalą, priteisiant 3 000 EUR sumą, o likusią jo dalį atmesti.

IV.    Dėl bylinėjimosi išlaidų

242    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Vis dėlto Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

243    Šios bylos aplinkybėmis reikia nuspręsti, kad Komisija, be savo bylinėjimosi išlaidų, padengia pusę ieškovo bylinėjimosi išlaidų, o ieškovas turi pats padengti likusią pusę savo bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija),

nusprendžia:

1.      Įpareigoti Komisiją sumokėti PL 3 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir pusę PL patirtų bylinėjimosi išlaidų, o PL padengia kitą pusę savo bylinėjimosi išlaidų.

Truchot Kanninen Sampol Pucurull

Paskelbta 2023 m. lapkričio 15 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

*      Proceso kalba: prancūzų.

1Konfidencialūs duomenys neskelbiami.