Language of document : ECLI:EU:C:2018:222

Byla C191/16

Romano Pisciotti

prieš

Bundesrepublik Deutschland

(Landgericht Berlin prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Sąjungos pilietybė – SESV 18 ir 21 straipsniai – Valstybės narės piliečio, pasinaudojusio teise laisvai judėti, išdavimas Jungtinėms Amerikos Valstijoms – Europos Sąjungos ir šios trečiosios valstybės susitarimas dėl ekstradicijos – Sąjungos teisės taikymo sritis – Draudimas išduoti, taikomas tik valstybės narės piliečiams – Judėjimo laisvės apribojimas – Nebaudžiamumo prevencija grindžiamas pateisinimas – Proporcingumas – Pranešimas Sąjungos piliečio kilmės valstybei narei“

Santrauka – 2018 m. balandžio 10 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

1.        Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Trečiosios valstybės valstybei narei pateiktas prašymas išduoti Sąjungos pilietį, turintį kitos valstybės narės pilietybę, pasinaudojusį teise laisvai judėti pirmoje valstybėje narėje – Ekstradicijos prašymas, įvykdytas vadovaujantis ES ir JAV susitarimu dėl ekstradicijos – Atitinkamo piliečio situacija, patenkanti į Sąjungos teisės taikymo sritį

(SESV 18 ir 21 straipsniai)

2.        Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Trečiosios valstybės valstybei narei pateiktas prašymas išduoti Sąjungos pilietį, turintį kitos valstybės narės pilietybę, pasinaudojusį teise laisvai judėti pirmoje valstybėje narėje – Ekstradicijos prašymas, įvykdytas vadovaujantis ES ir JAV susitarimu dėl ekstradicijos – Prašomosios valstybės narės nacionalinėje teisėje numatytas draudimas perduoti, taikomas tik šios valstybės piliečiams – Leistinumas – Sąlygos

(SESV 18 ir 21 straipsniai)

1.      Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai Sąjungos pilietis, dėl kurio buvo gautas JAV ekstradicijos prašymas, siekiant įvykdyti šį prašymą buvo laikinai sulaikytas ne jo pilietybės valstybėje narėje, šio piliečio situacija patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, kai šis pilietis pasinaudojo savo teise laisvai judėti Europos Sąjungoje ir minėtas ekstradicijos prašymas buvo įvykdytas vadovaujantis 2003 m. birželio 25 d. ES ir JAV susitarimu dėl ekstradicijos.

(žr. 35 punktą, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.      SESV 18 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai Sąjungos pilietis, dėl kurio buvo gautas JAV ekstradicijos prašymas pagal 2003 m. birželio 25 d. ES ir JAV susitarimą dėl ekstradicijos, siekiant įvykdyti šį prašymą buvo laikinai sulaikytas ne jo pilietybės valstybėje narėje, pagal minėtus straipsnius nedraudžiama, kad prašomoji valstybė narė, suteikusi valstybės narės, kurios pilietis yra asmuo, kompetentingoms institucijoms galimybę pagal Europos arešto orderį prašyti perduoti šį pilietį, tačiau, šiai valstybei narei nesiėmus jokių priemonių šiuo klausimu, pagal savo konstitucinę teisę normą darytų skirtumą tarp savo ir kitų valstybių narių piliečių ir, nors ji neleidžia išduoti savo piliečių, leistų vykdyti šio asmens ekstradiciją.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad reikia teikti pirmenybę keitimuisi informacija su valstybe nare, kurios pilietis yra suinteresuotasis asmuo, ir suteikti šios valstybės narės valdžios institucijoms galimybę išduoti Europos arešto orderį vykdyti baudžiamąjį persekiojimą. Taigi, kai valstybei narei, kurios teritorijoje judėjo Sąjungos pilietis, turintis kitos valstybės narės pilietybę, trečioji valstybė, su kuria pirmoji valstybė narė sudarė ekstradicijos sutartį, pateikia ekstradicijos prašymą, ji turi informuoti valstybę narę, kurios pilietybę toks asmuo turi ir, jeigu to reikalauja aplinkybės, pastarosios prašymu perduoti šį asmenį laikydamasi Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatų, jeigu pagal nacionalinę teisę tokia valstybė narė turi kompetenciją vykdyti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą už nusikaltimus, padarytus už jos teritorijos ribų (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Petruhhin, C‑182/15, EU:C:2016:630, 48 ir 50 punktus). Nors šis sprendimas buvo nustatyta, kaip matyti iš šio sprendimo 46 punkto, 2016 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Petruhhin, C‑182/15, EU:C:2016:630), tokiomis aplinkybėmis, kai nėra tarptautinio susitarimo dėl ekstradicijos tarp ES ir atitinkamos trečiosios valstybės, jis yra skirtas taikyti esant situacijai, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurioje ES ir JAV susitarimas suteikia valstybei narei nėra išduoti savo piliečius. Šios išvados negali paneigti argumentas, kai kurios pastabas pateikusios vyriausybės tvirtina, kad, iš esmės, pirmenybę teikiant prašymą dėl perdavimo pagal Europos arešto orderį, išduotą dėl ekstradicijos prašymą Jungtinių Amerikos Valstijų taptų taisykle, nustatyta 10 straipsnyje, 2 ir 3 dalyse, dėl ES ir JAV susitarimo, pagal kurį valstybės narės kompetentinga institucija, esant tokia pagalba toje valstybėje, į kurią asmuo bus perduotas pagal visą susijusią informaciją. Iš tiesų galimybė, kad dėl Europos arešto orderiui teikiamos pirmenybės siekiant mažiau riboti naudojimąsi teise laisvai judėti (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Petruhhin, C‑182/15, EU:C:2016:630, 49 punktą) šio sprendimo 51 punkte aptartas bendradarbiavimo mechanizmas užkirstų kelią vykdyti ekstradicijos į trečiąją valstybę prašymą, neatsiranda automatiškai. Taigi, siekiant apsaugoti tikslą išvengti atitinkamo asmens nebaudžiamumo už ekstradicijos prašyme nurodytas veikas, kuriomis jis kaltinamas, rizikos, reikia, kad Europos arešto orderis kitos valstybės narės nei prašomoji valstybė narė būtų išduotas bent dėl tų pačių veikų ir kad, kaip matyti iš 2016 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Petruhhin (C‑182/15, EU:C:2016:630) 50 punkto, tokia Europos arešto orderį išdavusi valstybė narė pagal savo teisę turėtų kompetenciją vykdyti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą už tokias veikas, net jei jos padarytos už jos teritorijos ribų.

(žr. 51–54, 56, rezoliucinės dalies 2 punktą)