Language of document : ECLI:EU:C:2018:339

GENERALINIO ADVOKATO

YVES BOT IŠVADA,

pateikta 2018 m. gegužės 29 d.(1)

Byla C-619/16

Sebastian W. Kreuziger

prieš

Land Berlin

(Oberverwaltungsgericht Berlin-Brandenburg (Berlyno-Brandenburgo žemės aukštesnysis administracinis teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Darbo laiko organizavimas – Teisė į mokamas kasmetines atostogas – Direktyva 2003/88/EB – 7 straipsnio 2 dalis – Piniginė kompensacija už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams – Teisės į šią kompensaciją praradimas, jei darbuotojas nepateikia prašymo suteikti jam mokamas kasmetines atostogas ir neįrodo, kad negalėjo pasinaudoti šiomis atostogomis dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių“






1.        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų(2) 7 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2.        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Sebastian W. Kreuziger ir jo buvusios darbdavės Land Berlin (Berlyno federalinė žemė, Vokietija) ginčą dėl pastarosios atsisakymo išmokėti S. W. Kreuziger piniginę kompensaciją už prieš pasibaigiant darbo santykiams nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas.

3.        Ši byla suteikia Teisingumo Teismui galimybę patikslinti sąlygas, kuriomis darbuotojas, pasibaigus jo darbo santykiams, gali reikalauti išmokėti tokią kompensaciją, remdamasis Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalimi.

4.        Šioje išvadoje išdėstysiu priežastis, dėl kurių manau, jog šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją suteikiama teisė į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, jei darbuotojas neturėjo galimybės pasinaudoti visomis mokamomis kasmetinėmis atostogomis, į kurias turėjo teisę šių santykių metu.

5.        Taip pat paaiškinsiu, kodėl manau, kad ta pati nuostata turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai ar praktika, kuriuose numatyta, kad darbuotojas praranda savo teisę į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, jei šis darbuotojas, pirma, darbo santykių metu nebuvo pateikęs prašymo suteikti šias atostogas ir, antra, neįrodo, kad dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių neturėjo galimybės pasinaudoti minėtomis atostogomis, ir nereikalaujama prieš tai patikrinti, ar šio darbuotojo darbdavys buvo faktiškai suteikęs jam galimybę pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas.

6.        Galiausiai patikslinsiu, kad, kai nacionalinis teismas nagrinėja ginčą dėl darbuotojo teisės gauti piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, jis turi patikrinti, ar darbdavys pateikė įrodymų, jog ėmėsi tinkamų priemonių, kad šių darbo santykių metu užtikrintų šiam darbuotojui galimybę faktiškai pasinaudoti savo teise į mokamas kasmetines atostogas. Jei darbdavys įrodo, kad elgėsi deramai rūpestingai ir kad, nepaisant priemonių, kurių ėmėsi, darbuotojas savo noru ir žinodamas apie pasekmes atsisakė pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, nors darbo santykių metu turėjo galimybę tai padaryti, šis darbuotojas Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies pagrindu negali reikalauti, kad jam būtų išmokėta piniginė kompensacija už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams.

I.      Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

7.        Direktyvos 2003/88 4 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Tikslo pagerinti darbuotojų saugą, higieną ir sveikatą darbe neturėtų būti siekiama vien dėl ekonominių priežasčių.“

8.        Šios direktyvos 1 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta:

„Ši direktyva taikoma visoms Direktyvos 89/391/EEB[(3)], 2 straipsnyje apibrėžtoms veiklos sritims, viešoms ir privačioms, nepažeidžiant šios direktyvos 14, 17, 18 ir 19 straipsnių.“

9.        Minėtos direktyvos 7 straipsnyje nustatyta:

„1.      Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas pagal nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika nustatytas teisės į tokias atostogas ir jų suteikimo sąlygas.

2.      Minimalus kasmetinių mokamų atostogų laikas negali būti pakeistas kompensacija, išskyrus tuos atvejus, kai yra nutraukiami darbo santykiai.“

10.      Tos pačios direktyvos 17 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės gali nukrypti nuo kai kurių iš jos nuostatų. Tačiau neleidžiama nukrypti nuo šios direktyvos 7 straipsnio.

11.      Direktyvos 89/391 2 straipsnyje nustatyta:

„1.      Ši direktyva taikoma visiems veiklos sektoriams, tiek valstybiniam, tiek privačiam (pramonės, žemės ūkio, prekybos, administravimo, paslaugų, švietimo, kultūros, poilsio ir kt.).

2.      Ši direktyva netaikoma toms sritims, kurių ypatumai, būdingi tam tikrai specifinei valstybės tarnybos veiklai, tokiai kaip ginkluotosios pajėgos ir policija, arba tam tikrai specifinei veiklai civilinės saugos srityje, neišvengiamai jai prieštarauja.

<…>“

B.      Vokietijos teisė

12.      1988 m. balandžio 26 d. Verordnung über den Erholungsurlaub der Beamten und Richter (Nutarimas dėl valstybės tarnautojų ir teisėjų kasmetinių atostogų, toliau – EUrlVO)(4) 9 straipsnyje numatyta:

„1.      Valstybės tarnautojas naudojasi kasmetinėmis atostogomis, į kurias jis turi teisę ir kurios suteikiamos, jei įmanoma, visos iškart. Suinteresuotojo asmens prašymu atostogos gali būti suteiktos dalimis. Tačiau apskritai turi būti vengiama atostogų skaidymo į daugiau nei du laikotarpius. Jei atostogos skaidomos, jos suteikiamos valstybės tarnautojui nenutrūkstamai bent dviem savaitėms.

2.      Paprastai atostogomis turi būti pasinaudota referenciniais metais. Teisė į atostogas, kuria nebuvo pasinaudota per dvylika mėnesių po referencinių metų pabaigos, išnyksta. <…>“

13.      EUrlVO nėra nuostatos, kurioje būtų numatyta piniginė kompensacija už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams.

II.    Faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje ir prejudiciniai klausimai

14.      Nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2010 m. gegužės 28 d. S. W. Kreuziger kaip Rechtsreferendar (teisininkas praktikantas) atliko parengiamąją teisinę praktiką Berlyno federalinėje žemėje, su kuria jį siejo viešosios teisės reglamentuojami mokymo santykiai, bet jis neturėjo valstybės tarnautojo statuso. Ši praktika ir šie mokymo santykiai su minėta federaline žeme pasibaigė 2010 m. gegužės 28 d., kai jis sėkmingai išlaikė egzaminą žodžiu, priskiriamą prie antrojo valstybinio egzamino.

15.      S. W. Kreuziger nusprendė nepasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki mokymo pabaigos. 2010 m. gruodžio 18 d. jis paprašė išmokėti piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas. Iš pradžių šis prašymas buvo atmestas 2011 m. sausio 7 d. Kammergericht (Aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) pirmininkės sprendimu, paskui, pateikus skundą, – 2011 m. gegužės 4 d. Gemeinsame Juristische Prüfungsamt der Länder Berlin und Brandenburg (bendra Berlyno ir Brandenburgo žemių teisinių ginčų nagrinėjimo tarnyba, Vokietija) sprendimu, motyvuojant tuo, kad EUrlVO nenumatyta tokios teisės į kompensaciją, o Direktyva 2003/88 savo ruožtu taikoma tik darbuotojams ir, kad ir kaip būtų, pagal jos 7 straipsnį reikalaujama, kad suinteresuotasis asmuo būtų nepasinaudojęs atostogomis dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių.

16.      Ginčydamas šiuos sprendimus S. W. Kreuziger Verwaltungsgericht Berlin (Berlyno administracinis teismas, Vokietija) pareiškė ieškinį; jis buvo atmestas 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu. Savo sprendime šis teismas pažymėjo, pirma, kad EUrlVO nenumatyta piniginės kompensacijos už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas, ir, antra, kad pagal EUrlVO 9 straipsnį darbuotojas įpareigojamas pasinaudoti atostogomis ir pateikti prašymą jas suteikti. Tačiau S. W. Kreuziger savo noru nepateikė tokio prašymo, žinodamas, kad jo darbo santykiai pasibaigia 2010 m. gegužės 28 d., todėl tą dieną išnyko jo teisė į mokamas kasmetines atostogas.

17.      Dėl Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies minėtas teismas nusprendė, kad ji taip pat nesuteikia pagrindo S. W. Kreuziger teisei į piniginę kompensaciją už mokamas kasmetines atostogas. Iš esmės iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad pagal šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalį užtikrinta teisė į mokamas kasmetines atostogas gali išnykti, remiantis nacionaline teise, jei darbuotojas turėjo galimybę pasinaudoti atostogomis, bet to nepadarė, todėl negali egzistuoti ir išvestinės teisės į piniginę kompensaciją.

18.      S. W. Kreuziger apskundė šį sprendimą Oberverwaltungsgericht Berlin-Brandenburg (Berlyno-Brandenburgo žemės aukštesnysis administracinis teismas, Vokietija) – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, tačiau šis teismas savo ruožtu pažymėjo, kad EUrlVO nėra jokios taisyklės, kuri pagrįstų S. W. Kreuziger teisę į piniginę kompensaciją, ir, kadangi Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalis nėra perkelta į nacionalinę teisę, ši galima teisė gali būti grindžiama tik tiesioginiu šios direktyvos nuostatos veikimu.

19.      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, pirma, kad S. W. Kreuziger tikrai patenka į minėtos direktyvos taikymo asmenims sritį. Kadangi į šią taikymo sritį patenka valstybės tarnautojai, minėto teismo teigimu, taip pat turi būti vertinami ir praktikantai, atliekantys viešosios teisės reglamentuojamą parengiamąją praktiką, ypač atsižvelgiant į Direktyvos 2003/88 1 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą, kurioje patikslinta, kad ši direktyva taikoma viešoms ir privačioms veiklos sritims, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 89/391 2 straipsnį, taigi atitinkamai – ir pastarojoje nuostatoje nurodytai „švietimo“ veiklai.

20.      Be to, S. W. Kreuziger atitinka dvi aiškias sąlygas, įtvirtintas Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje: jis nepasinaudojo mokamomis kasmetinėmis atostogomis, į kurias turėjo teisę, ir jo darbo santykiai pasibaigė.

21.      Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad vis dėlto jam kyla abejonių, ar kitomis aplinkybėmis, nei šios dvi aiškiai nustatytos sąlygos, teisė į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas gali būti nesuteikiama, jei prieš pasibaigiant darbo santykiams darbuotojas nepateikė prašymo suteikti atostogas, nors galėjo tai padaryti, ir ar, bendriau kalbant, reikalaujama, kad darbuotojas dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių būtų negalėjęs pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas prieš pasibaigiant darbo santykiams.

22.      Tokiomis aplinkybėmis Oberverwaltungsgericht Berlin-Brandenburg (Berlyno-Brandenburgo žemės aukštesnysis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Direktyvos [2003/88] 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiami nacionalinės teisės aktai ar praktika, kuriuose numatyta, kad teisės į piniginę kompensaciją nutraukus darbo sutartį nesuteikiama, jeigu darbuotojas nepateikė prašymo suteikti mokamas kasmetines atostogas, nors galėjo tai padaryti?

2.      Ar Direktyvos [2003/88] 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiami nacionalinės teisės aktai ar praktika, kuriuose numatyta, kad teisė į piniginę kompensaciją nutraukus darbo sutartį suteikiama tik tuo atveju, jei darbuotojas dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių negalėjo pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas prieš pasibaigiant darbo santykiams?“

III. Vertinimas

23.      Savo dviem prejudiciniais klausimais, kuriuos, manau, reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai ar praktika, kuriuose numatyta, kad darbuotojas praranda savo teisę į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, jei šis darbuotojas, pirma, darbo santykių metu nebuvo pateikęs prašymo suteikti šias atostogas ir, antra, neįrodo, kad dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių neturėjo galimybės pasinaudoti minėtomis atostogomis.

24.      Visų pirma, nors kelios suinteresuotosios šalys, tarp jų ir Berlyno federalinė žemė, pateikė pastabas dėl to, kokio pobūdžio santykiai siejo šią federalinę žemę ir S. W. Kreuziger kaip Rechtsreferendar (teisininką praktikantą), ir ypač dėl to, ar šie santykiai patenka į Direktyvos 2003/88 taikymo sritį, pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė, jog ši direktyva tikrai taikytina S. W. Kreuziger, todėl nepateikė jokio klausimo šiuo atžvilgiu. Taigi šiuo klausimu tik nurodysiu, kad pagal Direktyvos 2003/88 1 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą ši direktyva taikoma visoms veiklos sritims, viešoms ir privačioms, ir, be kita ko, „švietimo“ veiklai. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad Direktyvos 2003/88 taikymo sritis turi būti suprantama plačiai(5). Be to, remiuosi sąvokos „darbuotojas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos(6) 31 straipsnio 2 dalį, apibrėžtimi, kurią Teisingumo Teismas įtvirtino savo jurisprudencijoje(7). Kaip ir Europos Komisija, esu linkęs manyti, kad parengiamoji teisinė praktika – tai švietimo veikla, be to, šioje byloje jai būdingi bendri darbo santykių bruožai. Todėl teisė į mokamas kasmetines atostogas, kuri suteikiama kiekvienam praktikantui pagal valstybės tarnautojams ir teisėjams taikomą tvarką, manau, turi būti įgyvendinama pagal šios direktyvos 7 straipsnį ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalį.

25.      Be to, pažymiu, kad Vokietijos teisėje nėra nuostatos, taikytinos piniginei kompensacijai už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, todėl teisė į tokią kompensaciją kyla tiesiogiai iš Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies(8).

26.      Siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, svarbu priminti, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalies, nuo kurios pagal šią direktyvą neleidžiama nukrypti, kiekvienas darbuotojas turi teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas. Kaip ne vieną kartą yra nusprendęs Teisingumo Teismas, „[š]i teisė į mokamas kasmetines atostogas turi būti laikoma ypatingą svarbą turinčiu Sąjungos socialinės teisės principu, kurį kompetentingos nacionalinės institucijos gali įgyvendinti tik laikydamosi pačioje Direktyvoje 2003/88 aiškiai nustatytų ribų“(9).

27.      Be to, iš Direktyvos 2003/88 nuostatų ir iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad „nors valstybės narės turi savo vidaus teisės aktuose apibrėžti naudojimosi teise į mokamas kasmetines atostogas sąlygas ir jos įgyvendinimą, jos negali nustatyti jokių tiesiogiai iš šios direktyvos išplaukiančios teisės atsiradimo sąlygų“(10).

28.      Teisingumo Teismas jau turėjo kelias galimybes pareikšti nuomonę dėl klausimų, ar darbuotojas, kuris iki savo darbo santykių pabaigos negalėjo pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių – ar tai būtų dėl ligos(11), ar dėl to, kad darbdavys atsisakė sumokėti už šias atostogas(12) – turi į jas teisę.

29.      Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas yra įtvirtinęs taisyklę, pagal kurią „Direktyva 2003/88 valstybėms narėms neleidžia nenumatyti teisės į mokamas kasmetines atostogas arba numatyti, kad darbuotojas, kuriam sudarytos kliūtys tokia teise pasinaudoti, ją praranda pasibaigus referenciniam laikotarpiui ir (arba) nacionalinėje teisėje nustatytam perkėlimo laikotarpiui“(13).

30.      Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad „darbuotojas, kuris dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių negali iki baigiantis darbo santykiams pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį turi teisę į tam tikrą piniginę kompensaciją. Ši kompensacija turi būti apskaičiuota taip, kad šio darbuotojo situacija prilygtų situacijai, kurioje jis būtų, jeigu šia teise būtų pasinaudojęs iki baigiantis darbo santykiams“(14).

31.      Teisingumo Teismo teigimu, Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtina būtent tokia taisyklė, kad „įgyta teisė į mokamas kasmetines atostogas negali būti prarandama pasibaigus darbo metams, už kuriuos suteikiamos atostogos, ir (arba) nacionalinėje teisėje nustatytam perkėlimo laikotarpiui, kai darbuotojas negalėjo panaudoti savo atostogų“(15).

32.      Šią taisyklę pagrindžia mintis, kad nors valstybės narės gali numatyti naudojimosi teise į mokamas kasmetines atostogas sąlygas, įskaitant net šios teisės praradimą pasibaigus referenciniam ar perkėlimo laikotarpiui, vis dėlto reikalaujama, kad teisę į mokamas kasmetines atostogas praradusiam darbuotojui faktiškai būtų suteikta galimybė pasinaudoti jam minėta direktyva suteikiama teise(16).

33.      Iš nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų, kaip jas aiškina kai kurie nacionaliniai teismai, atrodo, išplaukia, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas turi būti laikoma išnykusia pasibaigus referenciniam laikotarpiui, jei per šį laikotarpį darbuotojas nebuvo pateikęs prašymo suteikti šias atostogas. Išnykus šiai teisei į mokamas kasmetines atostogas, kurių suteikti darbuotojas neprašė, prarandama teisė į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams.

34.      Man atrodo, kad taip aiškinamos nacionalinės teisės nuostatos prieštarauja Direktyvos 2003/88 7 straipsniui, nes pagal jas automatiškai daroma išvada, kad jei darbuotojas per referencinį laikotarpį nebuvo pateikęs prašymo suteikti jam atostogas, pasibaigus šiam laikotarpiui teisė į jas prarandama ir nereikalaujama prieš tai patikrinti, ar šiam darbuotojui buvo faktiškai suteikta galimybė pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, kaip reikalaujama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

35.      Vis dėlto atsižvelgiant į tikslą, kuris pagal Direktyvą 2003/88 pripažįstamas teisei į mokamas kasmetines atostogas, t. y. tikslą sudaryti darbuotojui sąlygas gerai pailsėti, kad būtų užtikrinta veiksminga darbuotojo sauga ir sveikatos apsauga, darbdavys turi imtis tinkamų priemonių, kad suteiktų darbuotojui galimybę faktiškai pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, o jei tai ginčijama – įrodyti, kad ėmėsi tokių priemonių.

36.      Šiuo klausimu primintina, kad Direktyva 2003/88 „įtvirtina taisyklę, kad darbuotojas paprastai turi turėti galimybę gerai pailsėti siekiant užtikrinti veiksmingą darbuotojo saugą ir sveikatos apsaugą“(17). Teise į mokamas kasmetines atostogas „darbuotojui siekiama sudaryti galimybių pailsėti, turėti laiko atsipalaiduoti ir laisvalaikiui“(18).

37.      Darbdavys turi ypatingą pareigą, kad darbuotojai, kuriems jis vadovauja, faktiškai pasinaudotų teise į mokamas kasmetines atostogas.

38.      Kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, „darbuotojas turi būti laikomas silpnesniąja darbo santykių grandimi [šalimi], todėl būtina užkirsti kelią tam, kad darbdavys turėtų galimybę apriboti jo teises“(19). Iš tiesų, Teisingumo Teismo teigimu, „atsižvelgiant į šią silpnos grandies [šalies] situaciją toks darbuotojas gali būti atgrasomas eksplicitiškai remtis savo teisėmis darbdavio atžvilgiu, nes jam reikalaujant šių teisių darbdavys gali imtis priemonių, kurios gali turėti neigiamą poveikį šio darbuotojo darbo santykiams“(20). Todėl „bet koks darbdavio veikimas ar neveikimas, dėl kurio darbuotojas gali būti atgrasomas pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis, prieštarauja ir teisės į mokamas kasmetines atostogas tikslui“(21).

39.      Atsižvelgiant į šią darbo santykiams būdingą šalių nelygybę, darbdavys turi imtis tinkamų priemonių, kad suteiktų darbuotojams galimybę pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas. Be to, nurodydamas, kad „darbdavys, kuris nesuteikė darbuotojui galimybės pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, turi atsakyti už pasekmes“(22), Teisingumo Teismas, atrodo, pabrėžė, jog darbdaviui yra nustatyta pareiga užtikrinti, kad darbuotojai faktiškai pasinaudotų atostogomis.

40.      Tokios pareigos buvimą patvirtina Direktyva 89/391, kuri išlieka taikytina, kaip nurodyta Direktyvos 2003/88 3 konstatuojamoje dalyje ir 1 straipsnio 4 dalyje(23). Iš tiesų Direktyvos 89/391 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[d]arbdavio pareiga – užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais“. Be to, šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, „[a]tsižvelgdamas į atsakomybės sritis, darbdavys imasi priemonių, būtinų darbuotojų saugai ir sveikatai apsaugoti“.

41.      Taigi, siekiant išaiškinti Direktyvos 2003/88 7 straipsnį reikia atsižvelgti į pagal Direktyvą 89/391 darbdaviams nustatytą pareigą.

42.      Be to, pažymiu, jog per posėdį Vokietijos Federacinė Respublika sutiko, kad remiantis rūpestingumo principu darbdavys apskritai privalo rūpintis darbuotojų gerove ir kad ši rūpestingumo pareiga taip pat reiškia, jog būtina suteikti darbuotojui galimybę pasinaudoti teisėmis.

43.      Darbo laiko organizavimo srityje ši pareiga turi būti įgyvendinama darbdaviui imantis konkrečių organizavimo priemonių, leidžiančių darbuotojams pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, ir tiksliai bei laiku informuojant darbuotojus, kad faktiškai nepasinaudoję atostogomis jie rizikuoja prarasti teisę į šias atostogas pasibaigus referenciniam laikotarpiui ar leidžiamam perkėlimo laikotarpiui. Darbdavys taip pat turi informuoti darbuotojus, kad jei darbo santykių metu jie nepasinaudoja atostogomis, nors faktiškai turi tokią galimybę, jie negalės remtis teise į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams. Tačiau darbdaviui nustatyta pareiga nėra tokio masto, kad „darbdavys <…> privalėtų savo darbuotojus versti faktiškai pasinaudoti teise į poilsio laiką“(24). Taikant šią išlygą, darbdaviui nustatyta pareiga, manau, turėtų nulemti įrodinėjimo tvarką – ginčo atveju būtent darbdavys turi įrodyti, kad ėmėsi tinkamų priemonių, kad užtikrintų darbuotojui galimybę faktiškai pasinaudoti šia teise.

44.      Atsižvelgiant į darbdaviui nustatytą pareigą faktiškai suteikti savo darbuotojams galimybę pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, nacionalinės teisės aktai ar praktika, pagal kuriuos atsakomybė už šios teisės įgyvendinimą priskiriama tik darbuotojams ir nereikalaujama prieš tai patikrinti, ar šis darbdavys laikėsi savo pareigos, prieštarauja Direktyvos 2003/88 7 straipsniui. Iš tiesų, jei būtų pripažinta, kad pagal nacionalinės teisės aktus ar praktiką gali būti numatytas darbuotojo teisės į mokamas kasmetines atostogas išnykimas, kai darbuotojas faktiškai neturėjo galimybės pasinaudoti šia teise, tai pažeistų socialinės teisės, kuri pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnį suteikiama kiekvienam darbuotojui, esmę(25). Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog tai, kad darbuotojas per referencinį laikotarpį nebuvo pateikęs prašymo, siekdamas pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, negali ipso facto nulemti šios teisės praradimo pasibaigus šiam laikotarpiui ir atitinkamai – teisės į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams praradimo. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, atrodo, neteikiama jokios reikšmės tam, ar darbuotojas prašė suteikti mokamas kasmetines atostogas(26).

45.      Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į tikslą, kuris pagal Direktyvą 2003/88 pripažįstamas teisei į mokamas kasmetines atostogas, turi patikrinti, ar darbdavys pateikė įrodymų, jog ėmėsi tinkamų priemonių, kad užtikrintų darbuotojui galimybę faktiškai pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, ir šiuo atžvilgiu įvykdė jam tenkančią rūpestingumo pareigą. Jei darbdavys įrodo, kad elgėsi deramai rūpestingai ir kad, nepaisant priemonių, kurių ėmėsi, darbuotojas savo noru atsisakė pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, nors darbo santykių metu turėjo galimybę tai padaryti, šis darbuotojas Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies pagrindu negali reikalauti, kad jam būtų išmokėta piniginė kompensacija už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams. Iš esmės tokiu atveju darbuotojui buvo suteikta galimybė pasinaudoti teise. Jis jos sąmoningai atsisakė, žinodamas apie teisines pasekmes, galinčias jam kilti pasibaigus darbo santykiams.

46.      Tiesa, remiantis tam tikrais Teisingumo Teismo pateiktais argumentais gali atrodyti, jog jis aiškina Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį taip, kad pagal ją darbuotojams tiesiogiai ir automatiškai suteikiama teisė į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams. Pavyzdžiui, dėl tokios kompensacijos buvimo sąlygų Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, „nutrūkus darbo santykiams ir dėl to faktiškai nebegalint pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis, Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbuotojas turi teisę į kompensaciją siekiant išvengti situacijos, kai jis negali pasinaudoti šia teise bent pinigine forma“(27). Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad „[s]iekdamas užtikrinti šios pagal Sąjungos teisę darbuotojui suteiktos pagrindinės teisės laikymąsi Teisingumo Teismas neturėtų siaurai aiškinti Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies, kad nebūtų žalos iš jos kylančioms darbuotojo teisėms“(28). Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad „Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje, kurią [jis] aiškino, nenustatyta jokia teisės į kompensaciją atsiradimo sąlyga, išskyrus faktą, kad, pirma, darbo santykiai turi nutrūkti ir, antra, darbuotojas iki šių santykių nutrūkimo dienos nepasinaudojo visomis jam priklausančiomis kasmetinėmis atostogomis“(29).

47.      Dėl šių argumentų reikia pabrėžti, kad jie yra labai susiję su faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių buvo išsakyti, t. y. su situacijomis, kai darbuotojas negalėjo pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas dėl ligos ar mirties.

48.      Be to, kad ir kaip būtų, Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama taip, kad darbuotojas, kuris savo noru sąmoningai atsisakė pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis, gali remtis teise į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, jeigu jo darbdavys pateikia įrodymą, kad darbo santykių metu faktiškai suteikė šiam darbuotojui galimybę pasinaudoti atostogomis.

49.      Iš tiesų Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies aiškinimas, pagal kurį būtų pripažinta, kad darbuotojui automatiškai yra mokėtina piniginė kompensacija už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, neišnagrinėjus atitinkamai darbdavio ir šio darbuotojo veiksmų, prieštarautų ir šios nuostatos formuluotei, ir teisės į mokamas kasmetines atostogas tikslui, kuris buvo pabrėžtas ir paskui primintas Teisingumo Teismo suformuotoje jurisprudencijoje. Taigi, Direktyvos 2003/88 7 straipsnis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į jo formuluotę ir į juo siekiamą tikslą(30).

50.      Kalbant, pirma, apie Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies formuluotę, iš jos matyti, kad piniginė kompensacija, kurios tikslas – kompensuoti minimalų kasmetinių mokamų atostogų laikotarpį, galima tik tuo atveju, kai pasibaigia darbo santykiai. Taigi, faktiškas pasinaudojimas atostogomis – tai taisyklė, o piniginė kompensacija – išimtis. Be to, net darbo santykių pasibaigimo atveju iš šios nuostatos formuluotės nematyti, kad ši kompensacija suteikiama automatiškai, o tik tai, kad yra tokia galimybė.

51.      Antra, dėl teisės į mokamas kasmetines atostogas tikslo pažymėtina, kad juo siekiama, primenu, „sudaryti galimybių pailsėti, turėti laiko atsipalaiduoti ir laisvalaikiui“(31). Be to, dar kartą reikia priminti taisyklę, kad darbuotojas paprastai turi turėti galimybę gerai pailsėti.

52.      Jei Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalis būtų aiškinama taip, kad pagal ją darbuotojams tiesiogiai ir automatiškai suteikiama teisė į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, tai pakenktų šiam tikslui ir darbuotojo galimybės gerai pailsėti reikalavimui, kurie reiškia, kad iš principo teisė į mokamas kasmetines atostogas turi būti įgyvendinama faktiškai pasinaudojant šiomis atostogomis.

53.      Iš tiesų toks aiškinimas galėtų paskatinti darbuotojus, kurie, pavyzdžiui, atlieka parengiamąją praktiką ar yra įdarbinti pagal terminuotą darbo sutartį ir žino, kad artimoje ateityje jų darbo santykiai gali pasibaigti, nesinaudoti atostogomis, kad padidintų savo atlyginimą ir pasibaigus darbo santykiams gautų piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas. Tačiau Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad reikia susilaikyti nuo tokio Direktyvos 2003/88 7 straipsnio aiškinimo, kuris „skatintų arba priverstų atsisakyti atostogų, o tai nesuderinama su [šios] direktyvos tikslais“(32). Taigi, tam, kad būtų paisoma teisės į mokamas kasmetines atostogas tikslo, reikia pasirūpinti, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalimi nebūtų galima pasinaudoti kaip įrankiu, leidžiančiu kaupti mokamų kasmetinių atostogų dienas siekiant, kad už jas būtų atlyginta pasibaigus darbo santykiams(33).

54.      Pridursiu, kad darbuotojo saugos ir sveikatos apsauga priskirtina ne tik šio darbuotojo asmeniniam interesui, bet ir jo darbdavio bei bendrajam interesui(34).

55.      Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikia su išlygomis taikyti 2014 m. birželio 12 d. Sprendimo Bollacke(35)dalį, kurioje Teisingumo Teismas nurodė, kad „Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje, kurią aiškino Teisingumo Teismas, nenustatyta jokia teisės į kompensaciją atsiradimo sąlyga, išskyrus faktą, kad, pirma, darbo santykiai turi nutrūkti ir, antra, darbuotojas iki šių santykių nutrūkimo dienos nepasinaudojo visomis jam priklausančiomis kasmetinėmis atostogomis“(36). Tam, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta antroji sąlyga, t. y. sąlyga, pagal kurią „darbuotojas iki [savo darbo] santykių paskutinės dienos nepasinaudojo visomis jam priklausančiomis kasmetinėmis atostogomis“(37), atitiktų dvejopą teisės į mokamas kasmetines atostogas tikslą, t. y. leisti darbuotojui, pirma, pailsėti ir, antra, turėti laiko atsipalaiduoti ir laisvalaikiui, taip pat taisyklę, kad darbuotojas paprastai turi turėti galimybę gerai pailsėti, ši sąlyga neišvengiamai turi būti suprantama kaip reiškianti, kad darbuotojas „negalėjo pasinaudoti visomis <…> mokam[omis] metin[ėmis] atostog[omis] iki darbo santykių pabaigos“(38). Tik tuomet, jei yra tenkinamos pirmoji sąlyga, t. y. darbo santykių nutraukimas, ir antroji sąlyga, suprantama taip, kaip apibrėžta pirma, darbuotojas, kurio darbo santykiai pasibaigė, turi teisę į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį.

56.      Taigi, toks Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies aiškinimas leidžia užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp būtinybės išmokėti piniginę kompensaciją už mokamas kasmetines atostogas, kuriomis darbo santykių metu nebuvo faktiškai pasinaudota, ir šios teisės tikslo, kuriuo iš esmės siekiama, kad būtų faktiškai pasinaudota atostogomis, paisymo.

57.      Apskritai siūlau Teisingumo Teismui atmesti teiginį, jog keliamos dvi piniginės kompensacijos už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams išmokėjimo sąlygos: pirma, kad darbuotojas būtų pats pateikęs savo darbdaviui prašymą suteikti atitinkamas atostogas, ir, antra, kad šis darbuotojas įrodytų, jog dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių neturėjo galimybės pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas.

58.      Siūlau Teisingumo Teismui vadovautis kitokia logika, grindžiama taisykle, pagal kurią visų pirma turi būti siekiama, kad atostogomis būtų pasinaudota faktiškai, ir darbdavio vaidmeniu, kurį jis turi atlikti šiuo atžvilgiu. Taikant tokį aiškinimą negali būti laikoma, kad tik darbuotojams yra priskiriama atsakomybė pasirūpinti, kad jie faktiškai pasinaudotų atostogomis, antraip teisė į jas gali būti prarasta. Iš tiesų, jei būtų padaryta tokia išvada, būtų neatsižvelgta į tikrąją padėtį esant darbo santykiams, kuriems būdinga darbdavio ir darbuotojo nelygybė, nes pastarasis įvairiais būdais gali būti skatinamas dirbti daugiau, ypač jei tikisi savo sutarties pratęsimo. Kad būtų sumažintas šis pavojus ir darbuotojų polinkis paversti savo atostogų dienas atlyginimo priedu, reikia įpareigoti darbdavį imtis tinkamų priemonių, kad darbuotojui būtų leista faktiškai pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas. Jei darbdavys įrodo, kad suteikė šiam darbuotojui galimybę pasinaudoti šia teise, tuomet minėtas darbuotojas negali reikalauti išmokėti piniginės kompensacijos už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalį.

59.      Taigi siūlau Teisingumo Teismui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus atsakyti, jog Direktyvos2003/88 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją suteikiama teisė į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, jei darbuotojas neturėjo galimybės pasinaudoti visomis mokamomis kasmetinėmis atostogomis, į kurias turėjo teisę šių santykių metu.

60.      Ta pati nuostata, manau, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai ar praktika, kuriuose numatyta, kad darbuotojas praranda teisę į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, jei šis darbuotojas, pirma, darbo santykių metu nebuvo pateikęs prašymo suteikti šias atostogas ir, antra, neįrodo, kad dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių neturėjo galimybės pasinaudoti minėtomis atostogomis, ir nereikalaujama prieš tai patikrinti, ar šio darbuotojo darbdavys buvo faktiškai suteikęs jam galimybę pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas.

61.      Kai nacionalinis teismas nagrinėja ginčą dėl darbuotojo teisės gauti piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, jis turi patikrinti, ar darbdavys pateikė įrodymų, jog ėmėsi tinkamų priemonių, kad šių darbo santykių metu užtikrintų šiam darbuotojui galimybę faktiškai pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas. Jei darbdavys įrodo, kad elgėsi deramai rūpestingai ir kad, nepaisant priemonių, kurių ėmėsi, darbuotojas savo noru ir žinodamas apie pasekmes atsisakė pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, nors darbo santykių metu turėjo galimybę tai padaryti, šis darbuotojas Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies pagrindu negali reikalauti, kad jam būtų išmokėta piniginė kompensacija už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams.

62.      Nagrinėjamu atveju, jei remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atliktu patikrinimu būtų matyti, kad Berlyno federalinė žemė, kaip S. W. Kreuziger darbdavė, suteikė jam galimybę pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, bet, nepaisant to, S. W. Kreuziger nenorėjo išeiti atostogų, kol neišlaikė egzamino žodžiu, priskiriamo prie antrojo valstybinio egzamino, šis teismas galės nuspręsti, kad atsisakymas išmokėti jam tokią kompensaciją buvo pagrįstas.

IV.    Išvada

63.      Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Oberverwaltungsgericht Berlin-Brandenburg (Berlyno-Brandenburgo žemės aukštesnysis administracinis teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus:

1.      2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją suteikiama teisė į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, jei darbuotojas neturėjo galimybės pasinaudoti visomis mokamomis kasmetinėmis atostogomis, į kurias turėjo teisę šių santykių metu.

2.      Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai ar praktika, kuriuose numatyta, kad darbuotojas praranda teisę į piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, jei šis darbuotojas, pirma, darbo santykių metu nebuvo pateikęs prašymo suteikti šias atostogas ir, antra, neįrodo, kad dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių neturėjo galimybės pasinaudoti minėtomis atostogomis, ir nereikalaujama prieš tai patikrinti, ar šio darbuotojo darbdavys buvo faktiškai suteikęs jam galimybę pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas.

3.      Kai nacionalinis teismas nagrinėja ginčą dėl darbuotojo teisės gauti piniginę kompensaciją už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, jis turi patikrinti, ar darbdavys pateikė įrodymų, jog ėmėsi tinkamų priemonių, kad šių darbo santykių metu užtikrintų šiam darbuotojui galimybę faktiškai pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas. Jei darbdavys įrodo, kad elgėsi deramai rūpestingai ir kad, nepaisant priemonių, kurių ėmėsi, darbuotojas savo noru ir žinodamas apie pasekmes atsisakė pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, nors darbo santykių metu turėjo galimybę tai padaryti, šis darbuotojas Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 2 dalies pagrindu negali reikalauti, kad jam būtų išmokėta piniginė kompensacija už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams.


1      Originalo kalba: prancūzų.


2      OL L 299, 2003, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 381.


3      1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyva dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo (OL L 183, 1989, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 349).


4      GVBl. 1988, p. 846.


5      Dėl Direktyvos 89/391 pagal analogiją žr. 2015 m. kovo 26 d. Sprendimą Fenoll (C‑316/13, EU:C:2015:200, 20 punktas).


6      Toliau – Chartija.


7      Be kita ko, žr. 2015 m. kovo 26 d. Sprendimą Fenoll (C‑316/13, EU:C:2015:200, 24–27 punktai).


8      Dėl Direktyvos 2003/88 7 straipsnio tiesioginio veikimo nurodau savo išvadą sujungtose bylose Bauer (C‑569/16) ir Willmeroth (C‑570/16) (45 ir 46 punktai). Kadangi S. W. Kreuziger ir Berlyno federalinės žemės ginčas yra vertikalaus pobūdžio, nėra abejonių, jog šiuo straipsniu gali būti tiesiogiai remiamasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme tam, kad nebūtų taikoma jokia nacionalinė nuostata ar praktika, dėl kurių S. W. Kreuziger negali būti išmokėta piniginė kompensacija už nepanaudotas mokamas kasmetines atostogas pasibaigus darbo santykiams, aišku, jei yra tenkintos tokiam mokėjimui nustatytos sąlygos.


9      Be kita ko, žr. 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimą King (C‑214/16, EU:C:2017:914, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


10      Be kita ko, žr. 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimą King (C‑214/16, EU:C:2017:914, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


11      Be kita ko, žr. 2009 m. sausio 20 d. Sprendimą Schultz-Hoff ir kt. (C‑350/06 ir C‑520/06, EU:C:2009:18).


12      Žr. 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimą King (C‑214/16, EU:C:2017:914).


13      Be kita ko, žr. 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimą King (C‑214/16, EU:C:2017:914, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


14      Be kita ko, žr. 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimą King (C‑214/16, EU:C:2017:914, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


15      Žr. 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimą King (C‑214/16, EU:C:2017:914, 56 punktas); kursyvu išskirta mano.


16      Šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2009 m. sausio 20 d. Sprendimą Schultz-Hoff ir kt. (C‑350/06 ir C‑520/06, EU:C:2009:18, 43 punktas), 2011 m. lapkričio 22 d. Sprendimą KHS (C‑214/10, EU:C:2011:761, 26 punktas) ir 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Komisija / Strack (peržiūra) (C‑579/12 RX‑II, EU:C:2013:570, 30 punktas).


17      2001 m. birželio 26 d. Sprendimas BECTU (C‑173/99, EU:C:2001:356, 44 punktas). Kitaip tariant, kaip nurodė generalinis advokatas P. Mengozzi savo išvados byloje Ministerul Justiţiei ir kt. (C‑12/17, EU:C:2018:195) 17 punkte, „faktiškai dirbtas laikotarpis turi suteikti teisę į taip pat realaus poilsio laikotarpį“.


18      Be kita ko, žr. 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimą King (C‑214/16, EU:C:2017:914, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


19      Be kita ko, žr. 2010 m. lapkričio 25 d. Sprendimą Fuß (C‑429/09, EU:C:2010:717, 80 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


20      Ten pat, 81 punktas.


21      2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimas King (C‑214/16, EU:C:2017:914, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


22      2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimas King (C‑214/16, EU:C:2017:914, 63 punktas).


23      Dėl sąsajos tarp Direktyvos 2003/88 ir darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos gerinimo, be kita ko, žr. 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Komisija / Strack (peržiūra) (C‑579/12 RX‑II, EU:C:2013:570, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Atsižvelgiant į Direktyva 89/391 siekiamą tikslą, Direktyvoje 2003/88 nustatyti „būtiniaus[i] saugos ir sveikatos reikalavim[ai] dėl darbo laiko organizavimo“, kaip nurodyta jos 1 straipsnio 1 dalyje.


24      Žr. 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Komisija / Jungtinė Karalystė (C‑484/04, EU:C:2006:526, 43 punktas).


25      Be kita ko, žr. 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Komisija /Strack (peržiūra) (C‑579/12 RX-II, EU:C:2013:570, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


26      Šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimą King (C‑214/16, EU:C:2017:914, 62 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


27      Be kita ko, žr. 2014 m. birželio 12 d. Sprendimą Bollacke (C‑118/13, EU:C:2014:1755, 17 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


28      Be kita ko, žr. 2014 m. birželio 12 d. Sprendimą Bollacke (C‑118/13, EU:C:2014:1755, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


29      Be kita ko, žr. 2014 m. birželio 12 d. Sprendimą Bollacke (C‑118/13, EU:C:2014:1755, 23 punktas).


30      Be kita ko, žr. 2014 m. gegužės 22 d. Sprendimą Lock (C‑539/12, EU:C:2014:351, 15 punktas).


31      Be kita ko, žr. 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimą King (C‑214/16, EU:C:2017:914, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


32      Žr. 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimą Federatie Nederlandse Vakbeweging (C‑124/05, EU:C:2006:244, 32 punktas). Dėl samprotavimo, grindžiamo taisykle, kad darbuotojas paprastai turi turėti galimybę gerai pailsėti, taip pat žr. 2006 m. kovo 16 d. Sprendimą Robinson-Steele ir kt. (C‑131/04 ir C‑257/04, EU:C:2006:177).


33      Tuo pačiu klausimu žr. generalinio advokato E. Tanchev išvadą byloje King (C‑214/16, EU:C:2017:439, 97 punktas).


34      Dėl šios minties taip pat žr. generalinės advokatės Ch. Stix-Hackl išvadą sujungtose bylose Robinson-Steele ir kt. (C‑131/04 ir C‑257/04, EU:C:2005:650, 79 punktas).


35      C‑118/13, EU:C:2014:1755.


36      Žr. 2014 m. birželio 12 d. Sprendimą Bollacke (C‑118/13, EU:C:2014:1755, 23 punktas).


37      Be kita ko, žr. 2016 m. liepos 20 d. Sprendimą Maschek (C‑341/15, EU:C:2016:576, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija); kursyvu išskirta mano.


38      Šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 20 d. Sprendimą Maschek (C‑341/15, EU:C:2016:576, 28 punktas); kursyvu išskirta mano.