GENERALINIO ADVOKATO
ANTHONY MICHAEL COLLINS IŠVADA,
pateikta 2022 m. gegužės 5 d.(1)
Byla C-646/20
Senatsverwaltung für Inneres und Sport, Standesamtsaufsicht
prieš
TB,
dalyvaujant:
Standesamt Mitte von Berlin,
RD
(Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Priemonės, susijusios su šeimos teise – Jurisdikcija, sprendimų pripažinimas ir vykdymas – Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 – Bylos dėl santuokos ir tėvų pareigų – Autentiški dokumentai ir susitarimai – Santuokos ryšių nutraukimas pateikus pareiškimą Italijos civilinės metrikacijos pareigūnui“
I. Įvadas
1. Priemonės, kuriomis siekiama palengvinti automatinį civilinės būklės pakeitimų pripažinimą visoje Sąjungoje, yra neabejotinai naudingos Sąjungos piliečiams, kurie naudojasi Sutartimis jiems suteiktomis laisvo judėjimo teisėmis. Sąjungos teisės aktų leidėjai plečia sritis, kurioms taikomos tokios priemonės, tad aiškinant ir taikant jas iškyla asmenų civilinę būklę skirtingose valstybėse narėse reglamentuojančios teisės aspektų. Todėl neturėtų stebinti tai, kad iš tiesų skiriasi nuomonės dėl to, kas patenka į tam tikros priemonės taikymo sritį, o kas ne. Šiuo atveju kalbama apie santuokos nutraukimo abipusiu sutarimu taikant neteisminę procedūrą pagal Italijos teisę automatinį pripažinimą Vokietijoje. Tiksliau tariant, šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) Teisingumo Teismo klausia, ar pagal 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000(2), valstybės narės įpareigojamos be jokių papildomų reikalavimų pripažinti kitos valstybės narės civilinės valdžios institucijų sprendimą dėl santuokos nutraukimo, priimtą neteismine tvarka ir pagrįstą sutuoktinių susitarimu.
II. Bylai reikšmingos teisės aktų nuostatos
A. Europos Sąjungos teisė
2. Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnis pavadintas „Taikymo sritis“. Šio reglamento 1 straipsnio a punkte nustatyta, kad jis taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia.
3. Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse apibrėžtos toliau nurodytos sąvokos:
„1) „teismas“ apima visas valstybių narių institucijas, turinčias jurisdikciją bylose, patenkančiose į šio [reglamento taikymo sritį](3);
2) „teisėjas“ – tai teisėjas arba teisėjo įgaliojimams prilyginamus įgaliojimus turintis pareigūnas bylose, patenkančiose į reglamento taikymo sritį(4);
<…>
4) „teismo sprendimas“ – tai valstybės narės teismo paskelbtas sprendimas dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimo negaliojančia ir teismo sprendimas, susijęs su tėvų pareigomis, nesvarbu, kaip tas sprendimas vadinamas, įskaitant potvarkį, įsakymą ar nutarimą“(5).
4. Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio 1 dalį valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų. 21 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad jokia speciali procedūra netaikoma atnaujinant valstybės narės civilinio statuso dokumentus remiantis teismo sprendimu dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimo negaliojančia, priimtu kitoje valstybėje narėje, ir kuris negali būti apskųstas apeliacine tvarka pagal tos valstybės narės teisę.
5. Reglamento Nr. 2201/2003 22 straipsnio a punkte numatyta, kad teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacijos) ar santuokos pripažinimo negaliojančia nepripažįstamas, jei toks pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai.
6. Galiausiai pagal Reglamento Nr. 2201/2003 46 straipsnį, pavadintą „Autentiški dokumentai ir susitarimai“, dokumentai, oficialiai parengti arba registruoti kaip autentiški dokumentai ir vykdytini vienoje valstybėje narėje, taip pat šalių susitarimai, kurie yra vykdytini valstybėje narėje, kurioje jie buvo sudaryti, yra pripažįstami ir skelbiami vykdytinais tomis pačiomis sąlygomis kaip teismo sprendimai.
B. Vokietijos teisė
7. 2008 m. gruodžio 17 d. Gesetz über das Verfahren in Familiensachen und in den Angelegenheiten der freiwilligen Gerichtsbarkeit (Įstatymas dėl proceso šeimos bylose ir ypatingąja teisena nagrinėjamose bylose, toliau – FamFG) 97 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje numatyta:
„Nedaroma poveikio Sąjungos teisės aktų nuostatoms.“
8. FamFG 107 straipsnio 1 dalyje nurodyta:
„Užsienyje priimti sprendimai, kuriais santuoka pripažįstama negaliojančia arba nutraukiama, pripažįstami tik tuo atveju, jei Land [federalinės žemės] teisingumo administracija nustatė, kad yra įvykdyti pripažinimo reikalavimai. Jei sprendimą priėmė valstybės, kurios piliečiai sprendimo priėmimo metu buvo abu sutuoktiniai, teismas ar valdžios institucija, pripažinimas nepriklauso nuo Land teisingumo administracijos išvados.“
9. 2007 m. vasario 19 d. Personenstandsgesetz (Civilinės būklės įstatymas; toliau – PStG) (BGBl. 2007 I, p. 122) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinės metrikacijos tarnyba pagal savo kompetenciją tvarko santuokų registrą. Pagal PStG 5 straipsnio 1 dalį registro įrašai pildomi ir taisomi pagal šio įstatymo nuostatas. Pagal PStG 161 straipsnio 3 dalį santuokos įraše nurodomi vėlesni aktai, susiję su santuokos pripažinimu negaliojančia arba santuokos nutraukimu.
C. Italijos teisė
10. 2014 m. rugsėjo 12 d. Decreto Legge No 132 – Misure urgenti di degiurisdizionalizzazione ed altri interventi per la definizione dell’arretrato in materia di processo civile (Įstatyminis dekretas Nr. 132 dėl skubių neteisminio ginčų sprendimo priemonių ir kitų priemonių, skirtų mažinti susikaupusių civilinių bylų kiekį; toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 132/2014)(6), su pakeitimais pertvarkyto į 2014 m. lapkričio 10 d. Įstatymą Nr. 162 (toliau – Įstatymas Nr. 162) 12 straipsnyje numatyta:
„1. Sutuoktiniai gali pas merą, kaip civilinės metrikacijos pareigūną, pagal 2000 m. lapkričio 3 d. Respublikos Prezidento dekreto Nr. 396 1 straipsnį vieno iš jų gyvenamosios vietos savivaldybėje arba savivaldybėje, kurioje įregistruota santuoka, pasirinktinai padedant advokatui, sudaryti susitarimą dėl gyvenimo skyrium arba 1970 m. gruodžio 1 d. Įstatymo Nr. 898 3 straipsnio 2 dalies b punkto pirmoje pastraipoje nurodytais atvejais – susitarimą dėl santuokos pabaigos ar santuokos civilinių teisinių pasekmių nutraukimo arba sutartį dėl gyvenimo skyrium ar santuokos nutraukimo sąlygų pakeitimo.
2. Šio straipsnio nuostatos netaikomos, jei sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų arba pilnamečių vaikų, kurie yra neveiksnūs, turi sunkią negalią, kaip tai suprantama pagal 1992 m. vasario 5 d. Įstatymo Nr. 104 3 straipsnio 3 dalį, arba yra finansiškai nesavarankiški.
3. Civilinės metrikacijos pareigūnas iš kiekvienos šalies asmeniškai, pasirinktinai padedant advokatui, priima pareiškimą, kad šalys pageidauja gyvenimo skyrium arba nutraukti santuokos civilines teisines pasekmes, arba kad santuoka būtų užbaigta pagal šalių sutartas sąlygas. Tas pats taikytina ir bet kokiam gyvenimo skyrium ar santuokos nutraukimo sąlygų pakeitimui. Susitarime negali būti sąlygų, susijusių su turto perdavimu. Dokumentas, kuriame pateikiamas susitarimas, parengiamas ir pasirašomas iš karto gavus šioje dalyje nurodytus pareiškimus. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais susitarimas pakeičia teismo nutartis, kuriomis užbaigiamos gyvenimo skyrium, santuokos civilinių teisinių pasekmių nutraukimo, santuokos pabaigos ir gyvenimo skyrium ar santuokos nutraukimo sąlygų pakeitimo procedūros.
Gyvenimo skyrium, santuokos civilinių teisinių pasekmių nutraukimo arba santuokos užbaigimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu atveju civilinės metrikacijos pareigūnas, gavęs sutuoktinių pareiškimus, ne anksčiau kaip po 30 dienų nuo pareiškimų gavimo dienos pakviečia juos atvykti pas jį patvirtinti susitarimą, taip pat 5 dalyje nurodytiems susitarimams pateikti. Neatvykimas reiškia, kad susitarimas nepatvirtinamas.
<…>“
11. Iš Decreto del Presidente della Repubblica No 445/2000 – Testo unico delle disposizioni legislative e regolamentari in materia di documentazione amministrativa (Respublikos Prezidento dekretas Nr. 445/2000 – Įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su administraciniais dokumentais, suvestinė redakcija) 43 straipsnio 1 dalies ir 71 straipsnio 2 dalies matyti, kad civilinės metrikacijos pareigūnas privalo patikrinti, ar yra įvykdytos taikytinos teisės aktuose nustatytos sąlygos.
12. Pagal Decreto del Presidente della Repubblica No 396 – Regolamento per la revisione e la semplificazione dell’ordinamento dello stato civile, a norma dell’articolo 2, comma 12, della legge 15 maggio 1997, No 127 (Respublikos Prezidento dekretas Nr. 396 – Civilinės būklės įstatymo persvarstymo ir supaprastinimo pagal 1997 m. gegužės 15 d. Įstatymo Nr. 127 2 straipsnio 12 dalį reglamentas) 7 ir 95 straipsnius civilinės metrikacijos pareigūnas atsisako nutraukti santuoką, jei nėra įvykdytos teisės aktuose nustatytos sąlygos. Sutuoktiniai gali ginčyti tokį atsisakymą teisme.
13. Pagal Circolare No°6/15 – Articoli 6 e 12 del decreto-legge 12 settembre 2014, No°132 – Chiarimenti applicativi (Aplinkraštis Nr. 6/15 – 2014 m. rugsėjo 12 d. Įstatyminio dekreto Nr. 132 6 ir 12 straipsniai), Įstatyminio dekreto Nr. 132/2014 12 straipsnio 3 dalies trečią sakinį reikėtų aiškinti taip, kad pagal jį sutuoktiniams draudžiama į šios rūšies santuokos nutraukimo procedūrą įtraukti bet kokias sąlygas, susijusias su turtinių teisių perdavimu vienas kitam.
14. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Įstatyminio dekreto Nr. 132/2014 12 straipsnyje nustatyta tvarka kiekvienas iš sutuoktinių civilinės metrikacijos pareigūnui asmeniškai pateikia pareiškimą, kad nori nutraukti santuoką. Ne vėliau kaip po 30 dienų civilinės metrikacijos pareigūnas, patikrinęs, ar įvykdytos įstatyme numatytos santuokos nutraukimo sąlygos, t. y. kad sutuoktiniai neturi nepilnamečių vaikų arba pilnamečių vaikų, kurie yra neveiksnūs, turi sunkią negalią arba yra ekonomiškai priklausomi, ir kad jų tarpusavio susitarime nėra sąlygų, pagal kurias sutuoktiniai vienas kitam perduoda turtą, patvirtina šį susitarimą. Civilinės metrikacijos pareigūno patvirtintas santuokos nutraukimas turi tokią pačią teisinę galią kaip ir kompetentingo teismo patvirtintas santuokos nutraukimas.
III. Ginčas pagrindinėje byloje ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą
15. TB turi Vokietijos ir Italijos pilietybę. 2013 m. rugsėjo 20 d. ji sudarė civilinę santuoką Berlyne su Italijos piliečiu RD. Berlyno civilinės metrikacijos įstaiga įtraukė šią santuoką į santuokų registrą.
16. 2017 m. kovo 30 d. Parmos (Italija) civilinės metrikacijos pareigūnui sutuoktiniai pareiškė ketinantys pradėti gyventi skyrium. Jie patvirtino, kad neturi nepilnamečių vaikų ar pilnamečių vaikų, kurie yra neveiksnūs, turi sunkią negalią ar yra ekonomiškai priklausomi. Be to, jie pareiškė, kad ketindami gyventi skyrium nesudarė jokio susitarimo dėl savo turto perleidimo. Vėliau sutuoktiniai patvirtino savo atitinkamus pareiškimus civilinės metrikacijos pareigūnui.
17. Remdamiesi savo 2017 m. kovo 30 d. pareiškimais, sutuoktiniai 2018 m. vasario 15 d. kreipėsi į civilinės metrikacijos pareigūną ir pareiškė ketinantys nutraukti santuoką. Vėliau jie patvirtino savo pareiškimus civilinės metrikacijos pareigūnui, kuris 2018 m. liepos 2 d. išdavė ištuokos liudijimą, įsigaliojusį nuo 2018 m. vasario 15 d.
18. Po to TB kreipėsi į Berlyno civilinės metrikacijos biurą su prašymu įtraukti šį santuokos nutraukimą į santuokų registrą. Nebūdama tikra, ar santuokos nutraukimą reikia įtraukti į santuokų registrą, ar taikyti pripažinimo procedūrą pagal FamFG 107 straipsnio 1 dalį, Berlyno civilinės metrikacijos įstaiga kreipėsi į Amtsgericht Berlin (Berlyno apylinkės teismas, Vokietija). 2019 m. liepos 1 d. Amtsgericht Berlin (Berlyno apylinkės teismas) nusprendė, kad santuokos nutraukimo įtraukimas į santuokų registrą priklauso nuo jo pripažinimo pagal FamFG 107 straipsnio 1 dalyje nustatytą procedūrą. Tačiau Senatsverwaltung für Justiz, Verbraucherschutz und Antidiskriminierung Berlin (Berlyno teisingumo, vartotojų apsaugos ir kovos su diskriminacija ministerija, Vokietija) laikėsi nuomonės, kad santuokos nutraukimas turėtų būti pripažintas automatiškai. Todėl ji atsisakė taikyti FamFG 107 straipsnio 1 dalyje numatytą procedūrą(7).
19. TB apskundė 2019 m. liepos 1 d. Amtsgericht Berlin (Berlyno apylinkės teismas) nutartį Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija). Apeliacinis teismas patenkino jos apeliacinį skundą ir nurodė Berlyno civilinės metrikacijos įstaigai be jokių papildomų procedūrų įtraukti santuokos nutraukimą į civilinės metrikacijos registrą. Senatsverwaltung für Inneres und Sport (Berlyno vidaus reikalų ir sporto ministerija, Vokietija), kompetentinga institucija, atsakinga už civilinės metrikacijos įstaigų priežiūrą, apskundė Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas) sprendimą Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas). Atrodo, kad Berlyno teisingumo, vartotojų apsaugos ir kovos su diskriminacija ministerija ir Berlyno vidaus reikalų ir sporto ministerija šiuo klausimu laikosi skirtingų nuomonių.
20. Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) mano, kad, norėdamas priimti sprendimą dėl minėto skundo, jis turi nuspręsti, ar sprendimas dėl santuokos nutraukimo, kurį TB prašo pripažinti, yra teismo sprendimas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 2 ir 21 straipsnius, ir tokiu atveju pagal FamFG 97 straipsnį nereikalaujama jokios papildomos pripažinimo procedūros, kad jis būtų įtrauktas į santuokų registrą.
21. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Vokietijos teisės mokslininkų nuomonės šiuo klausimu skiriasi. Vieni laikosi nuomonės, kad Reglamentas Nr. 2201/2003 taikomas sprendimui dėl santuokos nutraukimo, priimtam Italijoje, įformintam Įstatyminio dekreto Nr. 132/2014 12 straipsnyje nustatyta tvarka, ir kad civilinės metrikacijos pareigūnas yra „teisėjas“, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 2201/2003. Jie pažymi, kad šio reglamento tikslas – palengvinti santuokos nutraukimo sprendimų tarpusavio pripažinimą Europos Sąjungoje ir kad valstybėse narėse vis labiau ryškėja tendencija naudotis santuokos nutraukimo procedūromis, kurioms nereikia teisminių institucijų dalyvavimo(8). Kiti autoriai mano, kad civilinės metrikacijos pareigūno patvirtintas santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, t. y. toks, kuris yra šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalykas, nepatenka į Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo sritį.
22. Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) linkęs pritarti antrajam požiūriui. Pagal jį santuokos nutraukimas, kurį civilinės metrikacijos pareigūnas įformina pagal Įstatyminio dekreto Nr. 132/2014 12 straipsnį, yra privatus santuokos nutraukimas, kuriam Reglamentas Nr. 2201/2003 netaikomas. Grįsdamas šį teiginį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad tik valdžios institucijos priimtas sprendimas dėl santuokos nutraukimo, kuris turi konstitutyvų poveikį, gali apsaugoti „silpnesnįjį sutuoktinį“ nuo nepalankių santuokos nutraukimo padarinių, nes sprendimus priimantis subjektas gali atsisakyti jį priimti. Vien formalus civilinės metrikacijos pareigūno, neturinčio įgaliojimų keisti santuokos nutraukimo sąlygų, įsikišimas negali suteikti tokios apsaugos. Todėl toks sprendimas dėl santuokos nutraukimo nėra „teismo sprendimas“ pagal Reglamentą Nr. 2201/2003.
23. Šiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Aukščiausias Federalinis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą. Jis Teisingumo Teismui pateikė du prejudicinius klausimus:
„1. Ar santuokos pabaiga pagal [Įstatyminio dekreto Nr. 132/2014] 12 straipsnį yra sprendimas dėl santuokos nutraukimo, kaip tai suprantama pagal [Reglamentą Nr. 2201/2003]?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai: ar santuokos pabaiga pagal [Įstatyminio dekreto Nr. 132/2014] 12 straipsnį turi būti vertinama pagal analogiją taikant [Reglamento Nr. 2201/2003] 46 straipsnyje nustatytą oficialiai parengtų autentiškų dokumentų ir susitarimų reglamentavimo tvarką?“
24. Vokietijos, Estijos, Prancūzijos ir Italijos vyriausybės bei Europos Komisija pateikė rašytines pastabas. 2022 m. vasario 8 d. teismo posėdyje Vokietijos, Prancūzijos ir Lenkijos vyriausybės bei Komisija pateikė žodinius argumentus ir atsakė į Teisingumo Teismo klausimus.
IV. Vertinimas
A. Dėl pirmojo klausimo
25. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar santuokos pabaiga teisės aktuose nustatyta tvarka, kai kiekvienas iš sutuoktinių asmeniškai pareiškia norą nutraukti santuoką civilinės metrikacijos pareigūnui, kuris ne vėliau kaip po 30 dienų jų akivaizdoje patvirtina šį susitarimą, patikrinęs, ar yra įvykdytos teisės aktuose numatytos santuokos nutraukimo sąlygos, t. y. kad sutuoktiniai neturi nepilnamečių vaikų arba pilnamečių vaikų, kurie yra neveiksnūs, turi sunkią negalią arba yra ekonomiškai priklausomi, ir kad sutuoktinių susitarime nėra sąlygų dėl turto perdavimo, yra sprendimas dėl santuokos nutraukimo, kaip jis suprantamas pagal Reglamentą Nr. 2201/2003.
26. Vokietijos vyriausybė, kuriai teismo posėdyje pritarė Lenkijos vyriausybė, teigia, kad, remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 tekstu, sistema ir tikslu, taip pat Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimu, į šį klausimą reikėtų atsakyti neigiamai.
27. Vokietijos vyriausybė pirmiausia pažymi, kad Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 4 dalyje pateiktoje teismo sprendimo sąvokos apibrėžtyje tiksliai nenurodomas valdžios institucijos dalyvavimo, kai ji priima sprendimą dėl santuokos nutraukimo, pobūdis ar intensyvumas. Vis dėlto žodžių „teismo paskelbtas“ vartojimas apibūdinant santuokos nutraukimo būdą leidžia daryti išvadą, kad valdžios institucijos dalyvavimas turi sukelti tai, ką Vokietijos vyriausybė vadina konstitutyviu poveikiu, t. y. kad dėl valdžios institucijos dalyvavimo susiklosto nauja teisinė situacija. Ši sąlyga nėra įvykdoma, kai valdžios institucijos funkcija per šią procedūrą apsiriboja santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu patvirtinimu ir įregistravimu.
28. Antra, tam, kad kitos valstybės narės pripažintų sprendimą dėl santuokos nutraukimo be jokios specialios procedūros pagal Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio 1 dalį, iš šio reglamento sistemos matyti, kad šis sprendimas turi būti priimtas teismo arba valdžios institucijos ir turėti konstitutyvų poveikį. Priešingu atveju pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 reikalaujama, kad valstybės narės automatiškai pripažintų kitose valstybėse narėse sudarytus privačius susitarimus dėl santuokos nutraukimo be valdžios institucijos įsikišimo.
29. Dėl Reglamento Nr. 2201/2003 tikslo Vokietijos vyriausybė teigia, trečia, kad abipusis pripažinimas ir tarpusavio pasitikėjimas, kuriais grindžiamas šis reglamentas, reikalauja, jog tam, kad teismo ar valdžios institucijos aktas būtų automatiškai pripažįstamas kitoje valstybėje narėje, šis aktas turi būti priimtas įgyvendinant valdžios įgaliojimus ir turėti konstitutyvų poveikį. Šie reikalavimai nėra įvykdomi, kai valdžios institucija tik patvirtina ir įregistruoja privačią santuokos nutraukimo sutartį.
30. Ketvirta, Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino įtraukti civilinės metrikacijos pareigūno priimto sprendimo nutraukti santuoką į Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo sritį, nes tuo metu, kai šis teisės aktas buvo priimtas, valstybių narių teisės aktuose nebuvo numatytas santuokos nutraukimas ne teismo tvarka. Šias aplinkybes patvirtina tai, kad 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamente (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo(9) aiškiai numatyta automatiškai pripažinti neteismines santuokos nutraukimo procedūras. Šių pakeitimų nebūtų reikėję, jei Reglamente Nr. 2201/2003 jau būtų buvęs numatytas automatinis pagal tokią procedūrą priimtų sprendimų dėl santuokos nutraukimo pripažinimas. Tačiau Reglamentas Nr. 2019/1111 netaikomas šios bylos faktinėms aplinkybėms ratione temporis.
31. Italijos vyriausybė, kuriai pritaria Estijos vyriausybė ir Komisija, teigia, kad į pirmąjį klausimą reikėtų atsakyti teigiamai, nes santuokos nutraukimas, kurio pripažinimo prašoma Vokietijoje, nėra privatus santuokos nutraukimas. Visų pirma Komisija pažymi, kad pagrindinis Reglamento Nr. 2201/2003 tikslas – užtikrinti abipusį teismo sprendimų pripažinimą, kuris yra tikros teisminės erdvės sukūrimo pagrindas. Dėl šios priežasties visi valstybėje narėje priimti sprendimai, kurie patenka į Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo sritį, turi būti pripažįstami visoje valstybių narių teritorijoje, nereikalaujant tam jokios oficialios pripažinimo procedūros.
32. Atsakant į pirmąjį klausimą svarbiausia yra tai, kokią reikšmę Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo tikslais turi sąvokos „teismas“, „teisėjas“ ir „teismo sprendimas“, apibrėžtos jo 2 straipsnyje.
33. Pagal suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus(10).
34. Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 1 dalyje sąvoka „teismas“ apibrėžiama kaip apimanti visas valstybių narių institucijas, turinčias jurisdikciją bylose, patenkančiose į šio reglamento taikymo sritį. Pagal aiškią šių žodžių prasmę „teismas“ yra bet kuri institucija, kuriai valstybės narės įstatymai suteikia jurisdikciją civilinėse bylose, įskaitant santuokos nutraukimą, gyvenimą skyrium ar santuokos pripažinimą negaliojančia.
35. Tokį aiškinimą patvirtina Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 2 dalyje pateikta sąvokos „teisėjas“ apibrėžtis, kuri apima ir pareigūną, turintį teisėjo įgaliojimams prilyginamus įgaliojimus civilinėse bylose dėl santuokos nutraukimo. Iš to darytina išvada, kad jei valstybė narė suteikia teisėjams jurisdikciją bylose, kurios patenka į reglamento taikymo sritį, t. y. civilinėse bylose dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium ar santuokos pripažinimo negaliojančia, ir suteikia lygiaverčius įgaliojimus kitiems valstybės pareigūnams, šie valstybės pareigūnai patenka į „teisėjo“ sąvoką pagal Reglamentą Nr. 2201/2003.
36. Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 4 dalis, kurioje apibrėžiama sąvoka „teismo sprendimas“, suteikia dar daugiau aiškumo: pagal šį reglamentą institucijos, kuriai valstybė narė suteikia jurisdikciją nutraukti santuoką, priimtas potvarkis, įsakymas ar nutarimas yra toje valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas. Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio 1 dalį šis teismo sprendimas „pripažįstamas“ kitose valstybėse narėse šiuo tikslu nereikalaujant jokios specialios procedūros. Todėl prie teismo sprendimų, kurie automatiškai pripažįstami visoje Europos Sąjungoje, priskiriami ir sprendimai, paskelbti pareigūno, kuriam valstybė narė suteikė jurisdikciją civilinėse bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu.
37. Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo sritis, apibūdinta jo 1 straipsnyje, parodo kontekstą, į kurį atsižvelgiant turi būti aiškinamas jo 2 straipsnis. 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Reglamentas Nr. 2201/2003 taikomas civilinėms byloms, be kita ko, susijusioms su santuokos nutraukimu. Kadangi šiuo tikslu „teismas“ apibrėžiamas taip, kaip apibūdinta šio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje, akivaizdu, kad minėtos sąvokų apibrėžtys taikomos pripažįstant potvarkius, įsakymus ar nutarimus dėl santuokos nutraukimo, priimtus kitose valstybėse narėse nei tos, kuriose siekiama tokių potvarkių pripažinimo.
38. Kalbant apie tikslus, kurių siekiama Reglamentu Nr. 2201/2003, iš jo konstatuojamųjų dalių matyti, kad juo siekiama užtikrinti teisminį bendradarbiavimą civilinėse bylose dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium ir santuokos pripažinimo negaliojančia ir jis grindžiamas teismų sprendimų abipusio pripažinimo principu, kuris yra kaip kertinis akmuo kuriant tikrą teisminę erdvę(11). Kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, Reglamentas Nr. 2201/2003 grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu, kuris turi lemti teismo sprendimų abipusį pripažinimą(12). Be to, teismo sprendimų abipusis pripažinimas yra būtinas siekiant išvengti kliūčių tinkamam vidaus rinkos veikimui(13), nes atsisakymas pripažinti teismo sprendimus civilinėse bylose, įskaitant santuokos nutraukimo bylas, gali trukdyti Sąjungos piliečiams naudotis Sąjungos teisės suteikiamomis laisvo judėjimo teisėmis arba atgrasyti nuo naudojimosi jomis.
39. Todėl Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse, nereikalaujant tam jokios specialios procedūros. Taigi Reglamentu Nr. 2201/2003 nustatoma jame apibrėžtos kategorijos dokumentų automatinio pripažinimo valstybėse narėse sistema. Vadinasi, nors santuokos nutraukimo teisė valstybėse narėse nėra suderinta, pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 valstybėje narėje priimtas sprendimas dėl santuokos nutraukimo, atitinkantis jame pateiktas sąvokų apibrėžtis, yra automatiškai pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse, išskyrus tam tikras išimtis.
40. Kadangi atrodo, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pirmą kartą suteikia Teisingumo Teismui galimybę išaiškinti Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnį, siekiant taikyti jo 21 straipsnio 1 dalį, verta išnagrinėti sprendimą Sahyouni(14). Prašymas priimti prejudicinį sprendimą toje byloje buvo pateiktas dėl santuokos nutraukimo pripažinimo Vokietijoje vienašališku valios pareiškimu, kurį vyras paskelbė Sirijos religiniame teisme(15). Toje byloje kilo klausimų dėl 2010 m. gruodžio 20 d. Reglamento (ES) Nr. 1259/2010, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikytinos teisės srityje(16), kuris taikomas santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium esant aplinkybėms, dėl kurių kilo teisės normų kolizija, aiškinimo(17). Tame sprendime Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į Reglamento Nr. 1259/2010 10 konstatuojamąją dalį, kurioje numatyta, kad jo dalykinė taikymo sritis ir dėstomoji dalis turėtų atitikti Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatas(18). Išnagrinėjęs Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalies a punktą ir 2 straipsnio 4 dalį, Teisingumo Teismas nusprendė, kad būtų nenuoseklu, jei ta pati santuokos nutraukimo sąvoka šiuose dviejuose reglamentuose būtų apibrėžta skirtingai ir dėl to skirtųsi šių reglamentų taikymo sritis(19). Kadangi Reglamente Nr. 2201/2003 pateikta sprendimo dėl santuokos nutraukimo sąvoka apima sprendimą dėl santuokos nutraukimo, kurį paskelbė nacionalinis teismas arba valstybės institucija arba kai tai daroma kontroliuojant valstybės institucijai, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 1259/2010 taikymo sritis taip pat yra ribota, todėl sprendimai dėl santuokos nutraukimo, priimti nedalyvaujant valstybės institucijai, nepatenka į pastarojo reglamento taikymo sritį(20).
41. Sprendime Sahyouni aiškiai nurodyta, kad Reglamentu Nr. 2201/2003 nustatyta automatinio pripažinimo sistema taikoma tik tokiems sprendimams dėl santuokos nutraukimo, kuriuos paskelbė nacionalinis teismas, valdžios institucija arba kurie buvo paskelbti kontroliuojant valdžios institucijai. Taigi jis patvirtina, jog yra pagrįstas teiginys, kad pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 sprendimas dėl santuokos nutraukimo, kurį paskelbė teisminių įgaliojimų neturinti valdžios institucija arba kuris buvo paskelbtas jai kontroliuojant, gali būti automatiškai pripažįstamas kitoje valstybėje narėje. Norėčiau pridurti, kad, mano nuomone, Teisingumo Teismui nepateikta jokių argumentų, pateisinančių santuokos nutraukimo procedūros, vykdomos nacionaliniame teisme, ir santuokos nutraukimo procedūros, vykdomos valstybės pareigūno, pavyzdžiui, civilinės metrikacijos pareigūno, kai sutuoktiniai siekia nutraukti santuoką abiejų bendru sutikimu, atskyrimą. Visais tokiais atvejais procedūrą vykdančio asmens užduotis yra patikrinti, ar kiekvienas iš sutuoktinių teisėtai sutinka nutraukti santuoką ir ar įvykdyti visi teisiniai reikalavimai, kad būtų galima priimti sprendimą dėl santuokos nutraukimo.
42. Šiomis aplinkybėmis norėčiau pažymėti, kad Italijoje civilinės metrikacijos pareigūno pagal Įstatyminio dekreto Nr. 132/2014 12 straipsnį vykdoma procedūra galima tokiose situacijose, kuriose greičiausiai nereikalaujama, kad civilinės metrikacijos pareigūnas atliktų vertinimą, nes teise priimti sprendimą dėl santuokos nutraukimo galima pasinaudoti tik nustačius, kad nėra nepilnamečių vaikų ar pilnamečių vaikų, kurie yra neveiksnūs, turi sunkią negalią arba yra ekonomiškai priklausomi, o sutuoktinių susitarime nėra sąlygų dėl turto perdavimo. Tokiomis aplinkybėmis tai, kad civilinės metrikacijos pareigūnas neturi įgaliojimų keisti sutuoktinių susitarimo sąlygų, neturi didelės reikšmės, nes, atsižvelgiant į abipusį sutuoktinių sutikimą, civilinės metrikacijos pareigūnas turi priimti sprendimą dėl santuokos nutraukimo, kai įvykdomos įstatyme nustatytos sąlygos. Nors „silpnesniojo sutuoktinio“ apsauga gali būti teisėtas rūpestis, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tikrai neaišku, ar Įstatyminio dekreto Nr. 132/2014 12 straipsnyje nustatyta procedūra iš tikrųjų neatsižvelgiama į šį rūpestį, turint omenyje ribotas aplinkybes, kai ją galima taikyti, sutuoktinių abipusio sutikimo reikalavimą ir civilinės metrikacijos pareigūnui nustatytą pareigą patikrinti sutuoktinių nurodytas faktines aplinkybes.
43. Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad net jei pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 gali būti automatiškai pripažįstamas kitos valdžios institucijos, kuri nėra teismas, priimtas sprendimas dėl santuokos nutraukimo, šis sprendimas turi sukelti, kaip ji teigia, konstitutyvų poveikį. Vokietijos vyriausybės nuomone, civilinės metrikacijos pareigūno vaidmuo nutraukiant sutuoktinių santuoką yra visiškai pasyvus ir reiškia tik privataus pobūdžio sutuoktinių susitarimo nutraukti santuoką įregistravimą. Todėl toks atvejis nepatenka į Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo sritį, kaip Teisingumo Teismas šiek tiek kitokiomis faktinėmis aplinkybėmis konstatavo Sprendime Sahyouni(21).
44. Atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2201/2003 2 ir 21 straipsnių tekstą ir Teisingumo Teismo poziciją dėl santuokos nutraukimo sąvokos apibrėžties Reglamento Nr. 1259/2010 kontekste, tikrai galima daryti išvadą, kad dėl vaidmens, kurį civilinės metrikacijos pareigūnas atlieka nutraukiant santuoką pagal Įstatyminio dekreto Nr. 132/2014 12 straipsnyje aprašytą procedūrą, per ją priimti sprendimai dėl santuokos nutraukimo patenka į Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo sritį.
45. Šiuo klausimu galima pažymėti, kad jokia Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio nuostata nepatvirtina minties, jog tam, kad teismo sprendimas būtų automatiškai pripažįstamas kitoje valstybėje narėje, jis turi pasižymėti kokiomis nors papildomomis savybėmis, palyginti su jame nustatytais reikalavimais. Kadangi Vokietijos vyriausybė remiasi veiksmažodžio „paskelbti“ vartojimu Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 4 dalyje pateiktoje teismo sprendimo sąvokos apibrėžtyje, man atrodo, kad viena iš šio veiksmažodžio reikšmių, t. y. „pareikšti“, yra tinkama. Pareikšti apie tam tikros būklės buvimą reiškia pripažinti jos egzistavimą. Be to, pareiškimui nebūdinga tai, kad jį pateikiantis asmuo visada turi sukurti šio pareiškimo dalyką. Akivaizdu, kad civilinės metrikacijos pareigūno atliekamas abipusio sutuoktinių noro nutraukti jų santuoką pripažinimas, jei tenkinamos tam tikros įstatyme numatytos sąlygos, akivaizdžiai yra pareiškimas, taigi ir paskelbimas apie santuokos nutraukimą.
46. Bet kuriuo atveju tam, kad civilinės metrikacijos pareigūnas galėtų nutraukti santuoką pagal Įstatyminio dekreto Nr. 132/2014 12 straipsnį, jis turi būti įsitikinęs, kad yra tenkinami jame nurodyti teisiniai reikalavimai, priešingu atveju jis turi atsisakyti nutraukti santuoką. Siekdamas tuo įsitikinti, civilinės metrikacijos pareigūnas turi išsiaiškinti, ar yra teisės aktuose nustatytos sąlygos, leidžiančios jam naudotis įstatymo jam suteiktais įgaliojimais. Mano manymu, šis naudojimasis įgaliojimais apima civilinės metrikacijos pareigūno sprendimo dėl teisiškai įtvirtintų reikalavimų visumos buvimo, priėmimą, kurio pasekmė – santuokos pabaiga, o šis sprendimas dėl savo pobūdžio turi konstitutyvų poveikį atitinkamų asmenų civilinei būklei.
47. Vadinasi, sprendimas dėl santuokos nutraukimo, priimtas pagal tokią procedūrą, kokia apibūdinta šios išvados 14 punkte, nėra privatus santuokos nutraukimas. Nors santuokos pabaiga grindžiama jos šalių susitarimu, santuoka nenutraukiama, kol civilinės metrikacijos pareigūnas neįsitikina, kad įvykdyti taikytini teisiniai reikalavimai. Nenustačius tokio fakto, sutuoktiniai lieka teisiškai susituokę, neatsižvelgiant į bet kokį jų tarpusavio susitarimą. Taigi civilinės metrikacijos pareigūno atliekamas patvirtinimas, kad taikytinos sąlygos buvo įvykdytos, ir šią aplinkybę patvirtinančio ištuokos liudijimo išdavimas turi konstitutyvų poveikį.
48. Be to, galima pažymėti, jog aktas, kuriuo civilinės metrikacijos pareigūnas pripažįsta poros norą susisaistyti santuokos saitais, laikomas santuokos sudarymo faktu visose valstybėse narėse, įskaitant Vokietiją, jei vėlgi laikomasi būtinų teisinių reikalavimų. Iš tiesų santuokas beveik visada pripažįsta arba patvirtina valstybės pareigūnai, įgyvendinantys vykdomąją valstybės valdžią, o ne teismų valdžią įgyvendinantys teisėjai. Jei oficialus šalių sutikimo būti santuokoje pripažinimas, kurį atlieka valstybės pareigūnas, pagal įstatymą yra santuokos sudarymas, nematau jokios logiškos priežasties, dėl kurios to paties pareigūno atliekamas oficialus šalių sutikimo nutraukti santuoką pripažinimas taip pat negali būti laikomas santuokos nutraukimu.
49. Grįsdamos savo poziciją, Vokietijos ir Lenkijos vyriausybės atitinkamai siekė pagal analogiją remtis Teisingumo Teismo sprendimais Mærsk Olie & Gas (22) ir Solo Kleinmotoren(23), kurie abu buvo susiję su Briuselio konvencijos aiškinimu(24). Sprendime Mærsk Olie & Gas(25) Susitariančiojoje Valstybėje buvo pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo, kurio dalykas buvo kitos Susitariančiosios Valstybės teismo priimta laikinoji nutartis, kuria atsakovui buvo nurodyta sudaryti atsakomybės ribojimo fondą. Teisingumo Teismas nusprendė, kad Briuselio konvencijos tikslais „teismo sprendimas“ turi būti priimtas Susitariančiosios Valstybės teisminės institucijos, sprendžiančios tarp šalių kilusius klausimus pagal savo kompetenciją(26). Sprendime Solo Kleinmotoren(27) iškilo klausimas, ar Susitariančiosios Valstybės teisme sudaryta komercinė taikos sutartis galėtų būti laikoma „teismo sprendimu“, kuris gali būti pripažintas kitoje Susitariančiojoje Valstybėje. Teisingumo Teismas nusprendė, kad taikos sutartis nėra teismo sprendimas, net jei ji buvo sudaryta teisme ir ja užbaigiamas teismo procesas, nes tokios taikos sutartys yra sutartinio pobūdžio(28).
50. Nei faktinės, nei teisinės aplinkybės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjamoje byloje nėra analogiškos toms, kurios buvo nagrinėjamos minėtuose sprendimuose. Kalbant apie Sprendimą Mærsk Olie & Gas(29), aiškiai apibrėžta, kad aktų, kurie gali būti pripažįstami pagal Reglamentą Nr. 2201/2003, taikymo sritis yra platesnė nei tų, kurie gali būti pripažįstami pagal Briuselio konvenciją. Kalbant apie Sprendimą Solo Kleinmotoren(30) pažymėtina, kad santuokos nutraukimas abipusiu sutikimu negali būti prilyginamas taikos sutarčiai teismo proceso metu. Pastaruoju atveju šalių sudaryta sutartimi užbaigiamas teismo procesas, o teismas tik atsižvelgia į šią teisiškai privalomą sutartį, kad užbaigtų teisme nagrinėjamą ginčą. Priešingai, sutuoktiniams, norintiems nutraukti santuoką abiejų bendru sutikimu, reikia, kad valdžios institucija priimtų aktą, kad šis santuokos nutraukimas sukeltų teisiškai privalomą poveikį.
51. Lenkijos vyriausybė taip pat siekė remtis Sprendimu WB(31), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad notarai nėra „teisėjai“ pagal 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo(32). Nuostatos, dėl kurių buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje WB, iš esmės skiriasi nuo nuostatų, kurias Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti šioje byloje. Pirma, pagal Reglamento Nr. 650/2012 3 straipsnio 1 dalies g punktą ir 2 dalį reikalaujama, kad kompetentingos institucijos suteiktų garantijas dėl savo nešališkumo ir teisės būti išklausytam, o jų sprendimus turi būti galima apskųsti arba peržiūrėti teisme. Reglamente Nr. 2201/2003 nenustatyta jokių panašių reikalavimų, o kai kuriuos iš jų bet kuriuo atveju būtų sunku pritaikyti santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu aplinkybėms. Antra, Sprendimas WB buvo susijęs su notaru, parengusiu paveldėjimo pažymėjimą, kuris tiek savo pobūdžiu, tiek pasekmėmis skiriasi nuo civilinės metrikacijos pareigūno priimto sprendimo dėl santuokos nutraukimo. Trečia, tame sprendime Teisingumo Teismas pažymėjo, kad notarai yra savarankiškai dirbantys asmenys, kurie už atlygį teikia įvairias paslaugas(33), kitaip nei šioje byloje, kuri susijusi su valstybės pareigūnais, įgyvendinančiais įgaliojimus, prilygstančius teisėjo įgaliojimams.
52. Vokietijos vyriausybė taip pat teigia, kad Reglamentas Nr. 2201/2003 neapima tokios santuokos nutraukimo procedūros kaip nustatytoji Įstatyminio dekreto Nr. 132/2014 12 straipsnyje, nes priimant Reglamentą Nr. 2201/2003 valstybių narių teisės aktuose nebuvo numatytos tokios neteisminės santuokos nutraukimo procedūros. Kaip matyti iš šios išvados 32–38 punktų, jokia Reglamento Nr. 2201/2003 nuostata, kontekstas ar juo puoselėjami tikslai nepatvirtina išvados, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino tokioms procedūroms netaikyti Reglamentu Nr. 2201/2003 sukurtos automatinio pripažinimo sistemos: kaip tik visi šie veiksniai rodo priešingai.
53. Be to, Vokietijos vyriausybė nurodo, jog dėl to, kad Reglamentu Nr. 2019/1111 padaryti Reglamento Nr. 2201/2003 pakeitimai buvo reikalingi siekiant, kad neteisminės santuokos nutraukimo procedūros patektų į pastarojo reglamento taikymo sritį, ir šie pakeitimai taikomi nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d., jie netaikytini prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms ratione temporis.
54. Dėl šių argumentų norėčiau pateikti tris pastabas. Pirma, teisės aktų leidėjas kalba per savo priimamus tekstus. Jeigu jo vartojamas sąvokas aiškiai galima aiškinti tam tikru būdu, teisminės valdžios institucijos pareiga yra pateikti tokį aiškinimą. Antra, Sąjungos teismams jokiu būdu nėra neįprasta, kad jų prašoma aiškinti teisės aktus atsižvelgiant į faktines ar teisines aplinkybes, atsiradusias po šių teisės aktų priėmimo. Kaip priminė generalinis advokatas M. Wathelet, remdamasis keleto kitų generalinių advokatų išvadomis, Sąjungos teisė turi būti aiškinama atsižvelgiant į šių dienų aplinkybes. Teisė negali būti atskirta nuo socialinės tikrovės ir negali vengti kuo greitesnio prisitaikymo prie šios tikrovės, kitaip būtų primetamas pasenęs požiūris ir teisė atliktų statišką vaidmenį(34). Remiantis tokia pozicija, Sąjungos teisė turi būti aiškinama dinamiškai, kad „nesustabarėtų“. Trečia, Sąjungos teisės nuostatų negalima aiškinti atsižvelgiant į vėliau priimtų teisės aktų pakeitimus(35). Kaip pripažįsta pati Vokietijos vyriausybė, Reglamentas Nr. 2019/1111 šioje byloje netaikytinas ratione temporis. Todėl iš jo negalima daryti jokių išvadų aiškinant Reglamentą Nr. 2201/2003.
55. Išsamumo dėlei išnagrinėsiu viešosios tvarkos išimties, taikomos automatiniam kitose valstybėse narėse priimtų ir Reglamentu Nr. 2201/2003 reglamentuojamų sprendimų dėl santuokos nutraukimo pripažinimui, kuria Lenkijos vyriausybė tam tikru mastu rėmėsi per teismo posėdį, taikymo sritį. Reglamento Nr. 2201/2003 22 straipsnyje pateikiamas baigtinis jo 21 straipsnyje nustatyto abipusio pripažinimo principo išimčių sąrašas. Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 22 straipsnio a punktą teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo nepripažįstamas, jeigu toks pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, viešajai tvarkai.
56. Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, jog Reglamentas Nr. 2201/2003 pagrįstas koncepcija, pagal kurią valstybėje narėje priimtų teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas turi būti grindžiamas tarpusavio pasitikėjimo principu(36). Iš to išplaukia, kad teismo sprendimų nepripažinimo pagrindai turėtų būti kuo labiau apriboti(37). Taigi teismo sprendimo nepripažinimo remiantis viešąja tvarka pagrindai turi būti aiškinami siaurai, nes toks nepripažinimas kliudo įgyvendinti vieną iš pagrindinių Reglamento Nr. 2201/2003 tikslų(38). Todėl viešoji tvarka yra pagrindas, kuriuo remiantis teismo sprendimą galima atsisakyti pripažinti tik išimtiniais atvejais(39).
57. Nors valstybės narės iš esmės gali nevaržomai apibrėžti viešosios tvarkos turinį, šios sąvokos ribos nustatomos remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 22 straipsnio a punktu(40). Taigi Teisingumo Teismas gali peržiūrėti ribas, kurių neperžengdamos valstybės narės valdžios institucijos gali remtis šia sąvoka, kad atsisakytų pripažinti kitos valstybės narės kompetentingo teismo ar institucijos priimtą sprendimą(41). Vadinasi, viešosios tvarkos išlyga galima remtis tik tuo atveju, jei kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimas būtų toks nepriimtinai nesuderinamas su valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisės sistema arba, kitaip tariant, akivaizdžiai pažeistų teisės normą, kuri valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teisės sistemoje laikoma esmine(42). Viešosios tvarkos išimties taikymo sritį taip pat riboja Reglamento Nr. 2201/2003 25 straipsnis, pagal kurį negalima atsisakyti pripažinti teismo sprendimą dėl to, kad pagal valstybės narės, kurioje prašoma tokio pripažinimo, teisę nebūtų leidžiama nutraukti santuoką, gyventi skyrium arba pripažinti santuoką negaliojančia remiantis tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis.
58. Šiomis aplinkybėmis gali būti aktualus Teisingumo Teismo sprendimas Coman(43). Valstybės narės pareiga pripažinti tos pačios lyties asmenų kitoje valstybėje narėje teisėtai sudarytą santuoką, kad trečiosios šalies piliečiui būtų suteikta teisė gyventi šalyje, nepažeidžia toje kitoje valstybėje narėje apibrėžto santuokos instituto, reikalaujant, kad pastaroji sudarytų palankesnes sąlygas tos pačios lyties asmenų santuokai. Pareiga pripažinti kitoje valstybėje narėje teisėtai sudarytas santuokas yra tam, kad asmenys galėtų naudotis savo teisėmis pagal Sąjungos teisę(44). Taigi valstybės narės pareiga pripažinti tokias santuokas negali kelti grėsmės jos viešajai tvarkai, net jei pagal šios valstybės narės teisę tos pačios lyties asmenų santuokos draudžiamos(45).
59. Taigi atrodo, kad valstybė narė negali remtis Reglamento Nr. 2201/2003 22 straipsnyje numatyta viešosios tvarkos išimtimi, kad pateisintų kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo dėl santuokos nutraukimo nepripažinimą tuo, kad valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti šį sprendimą, teisės sistemoje nėra panašios ar identiškos formos procedūros, pagal kurią šis sprendimas buvo priimtas.
60. Galiausiai reikėtų pabrėžti, kad tai, kas išdėstyta, nereiškia, jog valstybės narės privalo numatyti galimybę nutraukti santuoką ne teismo tvarka.
61. Todėl siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą atsakyti, kad santuokos užbaigimas teisiškai sureglamentuota procedūra, pagal kurią kiekvienas iš sutuoktinių asmeniškai pareiškia, kad nori nutraukti santuoką, civilinės metrikacijos pareigūnui, kuris jų akivaizdoje patvirtina šį susitarimą ne vėliau kaip po 30 dienų, patikrinęs, ar įvykdytos įstatyme numatytos santuokos nutraukimo sąlygos, t. y. kad sutuoktiniai neturi nepilnamečių vaikų arba pilnamečių vaikų, kurie yra neveiksnūs, turi sunkią negalią arba yra ekonomiškai priklausomi, ir kad sutuoktinių susitarime nėra sąlygų dėl turto perdavimo, yra teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo pagal Reglamentą Nr. 2201/2003.
B. Dėl antrojo klausimo
62. Jei Teisingumo Teismas į pirmąjį klausimą atsakytų neigiamai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Reglamento Nr. 2201/2003 46 straipsnyje įtvirtinta taisyklė dėl autentiškų dokumentų ir susitarimų gali būti taikoma sprendimui dėl santuokos nutraukimo, priimtam pagal šios išvados 14 punkte apibūdintą procedūrą.
63. Vokietijos vyriausybė mano, kad į šį klausimą turėtų būti atsakyta neigiamai, nes sutuoktinių susitarimas dėl santuokos nutraukimo pagal Italijos teisę nėra vykdytinas susitarimas, kaip reikalaujama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 46 straipsnį, kad jam būtų galima taikyti šiame reglamente paskelbtą automatinio pripažinimo sistemą.
64. Prancūzijos vyriausybė, kuri pateikė pastabas tik dėl antrojo klausimo ir kuriai pritarė Estijos vyriausybė, teigia, kad aptariamas susitarimas yra autentiškas dokumentas arba šalių susitarimas, kuris, jeigu jis vykdytinas pagal Italijos teisę, turėtų būti pripažįstamas. Atsižvelgdama į jos siūlomą atsakymą į pirmąjį klausimą, Komisija mano, kad į antrąjį klausimą atsakyti nereikia.
65. Kaip matyti iš mano pasiūlyto atsakymo į pirmąjį klausimą, laikausi nuomonės, kad sprendimas dėl santuokos užbaigimo, priimtas pagal šios išvados 14 punkte apibūdintą procedūrą, yra sprendimas dėl santuokos nutraukimo, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 2201/2003. Darytina išvada, kad sprendimas dėl santuokos nutraukimo, kuris yra nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalykas, nėra nei autentiškas dokumentas, nei šalių susitarimas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 46 straipsnį.
V. Išvada
66. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
Santuokos užbaigimas teisiškai sureglamentuota procedūra, pagal kurią kiekvienas iš sutuoktinių asmeniškai pareiškia, kad nori nutraukti santuoką, civilinės metrikacijos pareigūnui, kuris ne vėliau kaip po 30 dienų jų akivaizdoje patvirtina šį susitarimą, patikrinęs, ar įvykdytos teisės aktuose nustatytos santuokos nutraukimo sąlygos, t. y. kad sutuoktiniai neturi nepilnamečių vaikų arba pilnamečių vaikų, kurie yra neveiksnūs, turi sunkią negalią arba yra ekonomiškai priklausomi, ir kad sutuoktinių susitarime nėra sąlygų dėl turto perdavimo, yra teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo pagal 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo.