TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. balandžio 14 d.
Byla F‑113/07
Irmantas Šimonis
prieš
Europos Komisiją
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Tarpinstitucinis perkėlimas – Teisininkas lingvistas – Motyvų pakeitimas – Minimalaus tarnybos stažo reikalavimas“
Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo I. Šimonis pirmiausia prašo panaikinti Komisijos sprendimą pašalinti jį iš atrankos procedūros, numatytos tarpinstituciniame pranešime apie laisvą darbo vietą COM/2007/142, atsisakant prašyti Teisingumo Teismo jį perkelti, apie kurį jam buvo pranešta 2007 m. kovo 8 d.
Sprendimas: Panaikinti sprendimą, kuriuo Komisija pašalino ieškovą iš atrankos procedūros, numatytos pranešime apie laisvą darbo vietą COM/2007/142, atsisakiusi prašyti Teisingumo Teismo jį perkelti. Komisija padengia savo ir ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublika, įstojusi į bylą palaikyti ieškovo reikalavimus, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Ieškinys – Asmens nenaudai priimtas aktas – Eksplicitinis sprendimas atmesti skundą – Sprendimas, priimtas peržiūrėjus ankstesnį sprendimą – Priimtinumas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
2. Pareigūnai – Pranešimas apie laisvą darbo vietą – Dalykas – Administracijos pareiga nurodyti reikalavimus, keliamus norint užimti darbo vietą – Apimtis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnis)
3. Pareigūnai – Įdarbinimas – Kriterijai – Tarnybos interesas – Administracijos diskrecija – Ribos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnis)
4. Pareigūnai – Įdarbinimas – Procedūros – Pasirinkimas – Administracijos diskrecija
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnio 1 dalis)
5. Pareigūnai – Įdarbinimas – Administracijos pareiga įdarbinti į laisvą darbo vietą – Nebuvimas – Išimtis
6. Pareigūnai – Ieškinys – Ginčijamo akto motyvų pakeitimas vykstant procesui – Neleistinumas – Išimtis
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)
1. Jei paprastas implicitinis ar eksplicitinis sprendimas atmesti skundą tik patvirtina asmens skundžiamą aktą ar neveikimą, jis, vertinamas atskirai, nėra aktas, kurį galima ginčyti. Iš tikrųjų asmens nenaudai priimtu aktu nepripažįstamas vien patvirtinamasis aktas, kaip antai toks, kuriame, palyginti su ankstesniu asmens nenaudai priimtu aktu, nėra nė vieno naujo fakto ir kuris pastarojo nepakeičia.
Tačiau eksplicitinis sprendimas atmesti skundą gali, atsižvelgiant į jo turinį, nebūti ieškovo skundžiamą aktą patvirtinamojo pobūdžio. Taip yra tuo atveju, kai sprendime atmesti skundą iš naujo nagrinėjama ieškovo situacija atsižvelgiant į naujas teisines arba faktines aplinkybes arba kai juo pakeičiamas ar papildomas pradinis sprendimas. Tokiais atvejais skundo atmetimas yra aktas, kuriam taikoma Sąjungos teismo priežiūra ir į kurį šis teismas atsižvelgia vertindamas klausimą dėl skundžiamo akto teisėtumo ar net laiko jį asmens nenaudai priimtu aktu, pakeičiančiu skundžiamą aktą.
(žr. 35 ir 36 punktus)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2004 m. kovo 2 d. Sprendimo Di Marzio prieš Komisiją, T‑14/03, 54 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Voslamber prieš Komisiją, F‑86/08, 29 ir 30 punktai ir juose nurodyta teismų praktika.
2. Teisinio saugumo principas, pagal kurį administracija turi leisti suinteresuotiesiems asmenims tiksliai žinoti jiems nustatytų pareigų arba jų turimų teisių turinį, reikalauja, kad taisyklė, kurioje nustatytos jos personalo teisės ir pareigos, būtų tinkamai paskelbta tokiomis sąlygomis ir tokia forma, kokias turi nustatyti administracija. Taip turi būti paskelbta vidaus taisyklė, kuria nustatoma, jog administratoriai, vykdantys teisininkų lingvistų pareigas, privalo atitikti ketverių tarnybos stažo metų nuo pirmojo įdarbinimo reikalavimą tam, kad galėtų būti paskirti į kitas pareigas.
Kalbant konkrečiai apie taisykles, susijusias su pareigūnų įdarbinimu, Paskyrimų tarnyba pranešime apie laisvą darbo vietą turi kuo tiksliau nurodyti sąlygas, kurių reikalaujama norint užimti atitinkamą darbo vietą, tam, kad suinteresuotieji asmenys galėtų įvertinti, ar gali pateikti kandidatūrą. Žinoma, Paskyrimų tarnyba neprivalo priminti Pareigūnų tarnybos nuostatuose aiškiai numatytų sąlygų, nes preziumuojama, kad kandidatai jas žino, bet pranešimas apie laisvą darbo vietą prarastų savo tikslą, t. y. informuoti kandidatus apie sąlygas, keliamas norint užimti darbo vietą, jeigu administracija galėtų atmesti kandidatą dėl motyvo, kuris aiškiai nenurodytas šiame pranešime ar Pareigūnų tarnybos nuostatuose arba nepaskelbtas. Būtų nesilaikoma Pareigūnų tarnybos nuostatų, ypač objektyvumo principo, jeigu administracija kandidatuojančių asmenų atžvilgiu po pranešimo paskelbimo remtųsi tam tikromis sąlygomis, kurias, jos nuomone, reikia atitikti norint užimti nagrinėjamą darbo vietą.
(žr. 73–75 ir 90 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1974 m. spalio 30 d. Sprendimo Grassi prieš Tarybą, 188/73, 40 punktas; 2007 m. birželio 21 d. Sprendimo ROM-projecten, C‑158/06, 25 punktas; 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Skoma-Lux, C‑161/06, 28 punktas; 2009 m. kovo 10 d. Sprendimo Heinrich, C‑345/06, 44 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1996 m. spalio 2 d. Sprendimo Vecchi prieš Komisiją, T‑356/94, 50 punktas.
Tarnautojų teismo praktika: 2009 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Wenig prieš Komisiją, F‑80/08, 90 punktas.
3. Nors vertindama tarnybos interesus administracija turi didelius įgaliojimus, priimdama individualų sprendimą ji vis dėlto turi konkrečiai įvertinti esamas aplinkybes. Taigi įdarbinimo srityje administracija negali apsiriboti rėmimusi tarnybos interesais arba net teisingumu tam, kad priimtų sprendimą ir nepaaiškintų, kodėl jo priėmimą grindžia laisvos darbo vietos specifika.
Komisija nesilaiko šio reikalavimo, kai grįsdama sprendimo pašalinti kitos institucijos teisininką lingvistą iš tarpinstituciniame pranešime apie laivą darbo vietą numatytos atrankos procedūros priėmimą tvirtina, kad turėjo teikti pirmenybę savo pareigūnų vidaus mobilumui, kad reikėjo atsižvelgti į konkursų, surengtų siekiant įdarbinti teisininkus lingvistus, specifiką ir kad šie priskirti prie aukštesnio lygio, bet nepaaiškina, kodėl tarnybos interesai reikalauja, kad nagrinėjamos darbo vietos negali užimti teisininkas lingvistas, įdarbintas prieš mažiau nei ketverius metus, o ne trejus, kaip numatyta 2005 m. tarpinstituciniame susitarime.
(žr. 77 ir 78 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1988 m. liepos 14 d. Sprendimo Stahlwerke Peine-Salzgitter ir Hoogovens Groep prieš Komisiją, 33/86, 44/86, 110/86, 226/86 ir 285/86, 27 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1995 m. spalio 5 d. Sprendimo Alexopoulou prieš Komisiją, T‑17/95, 21 punktas.
4. Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnio 1 dalį Paskyrimų tarnyba, siekdama įdarbinti į laisvą darbo vietą, prieš pradėdama viešo konkurso procedūrą, pagal kurią įvertinama kvalifikacija arba rengiami testai, arba ir įvertinama kvalifikacija, ir rengiami testai, preferencine tvarka turi išnagrinėti, pirma, pareigų paaukštinimo ir perkėlimo institucijoje, kurioje atsirado laisva vieta, galimybes, antra, vidaus konkurso šioje institucijoje surengimo galimybes ir, trečia, prašymus perkelti kitų institucijų pareigūnus.
Žinoma, minėta tarnyba neprivalo būtinai pirmumo tvarka paaukštinti pareigas arba perkelti institucijos viduje, net jei yra pareigūnų kandidatūrų, kurios atitinka visus pranešime apie laisvą darbo vietą įtvirtintus reikalavimus ir sąlygas. Tačiau prieš didindama pasirinkimą rengdama vidaus konkursą arba nagrinėdama tarpinstitucinio perkėlimo galimybes ji turi išnagrinėti, ar esamos galimybės leidžia paskirti aukščiausio lygio gebėjimų, darbingumo ir patikimumo asmenį.
(žr. 81 ir 82 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1974 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Van Belle prieš Tarybą, 176/73, 5 ir 6 punktai; 1999 m. kovo 18 d. Sprendimo Carbajo Ferrero prieš Parlamentą, C‑304/97 P, 29 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2002 m. balandžio 23 d. Sprendimo Campolargo prieš Komisiją, T‑372/00, 98 punktas.
5. Nors Paskyrimų tarnyba neturi imtis tolesnių veiksmų dėl įdarbinimo procedūros, ji gali tai daryti tik remdamasi objektyviomis priežastimis, kurių pakanka atsverti suinteresuotojo asmens lūkestį būti paskirtam į darbo vietą, kuriai užimti jis pateikė kandidatūrą, kuris kinta pagal šio asmens pasiektą atrankos procedūros stadiją. Šios priežastys įprastai rūpestingai administracijai negali būti žinomos iki pranešimo apie laisvą darbo vietą parengimo.
(žr. 90 punktą)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1984 m. vasario 9 d. Sprendimo Kohler prieš Audito Rūmus, 316/82 ir 40/83, 22 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1997 m. kovo 18 d. Sprendimo Rasmussen prieš Komisiją, T‑35/96, 60 punktas; 1998 m. vasario 17 d. Sprendimo Maccaferri prieš Komisiją, T‑56/96, 33 punktas; 2003 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Bories ir kt. prieš Komisiją, T‑331/00 ir T‑115/01, 173 punktas.
6. Administracija negali per procesą pakeisti sprendimo motyvų arba pateikti papildomų motyvų, nebent pasirodytų, kad jos kompetencija yra griežtai apibrėžta, todėl galimo ginčijamo sprendimo panaikinimo atveju ji būtų tik įpareigota priimti naują sprendimą, iš esmės tapatų panaikintajam.
(žr. 93 punktą)
Nuoroda:
Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Angulo Sánchez prieš Tarybą, F‑67/09, 71 punktas.