EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. balandžio 14 d.(*)
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Tarpinstitucinis perkėlimas – Teisininkas lingvistas – Motyvų pakeitimas – Minimalaus tarnybos stažo reikalavimas“
Byloje F‑113/07
dėl pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikšto ieškinio
Irmantas Šimonis, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pareigūnas, gyvenantis Liuksemburge (Liuksemburgas), atstovaujamas advokato V. Vilko,
ieškovas,
palaikomas
Lietuvos Respublikos, atstovaujamos D. Kriaučiūno ir E. Matulionytės,
įstojusios į bylą šalies,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą A. Steiblytės ir K. Herrmann,
atsakovę,
TARNAUTOJŲ TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas H. Tagaras, teisėjai H. Kreppel ir S. Van Raepenbusch (pranešėjas),
posėdžio sekretorius J. Tomac, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. rugsėjo 22 d. posėdžiui,
atsižvelgęs į 2010 m. rugsėjo 7 d. nutartį atnaujinti žodinę proceso dalį,
įvykus 2010 m. spalio 11 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 2007 m. spalio 18 d. Tarnautojų Teismo kanceliarijoje pateiktame ieškinyje I. Šimonis pirmiausia prašo panaikinti Europos Bendrijų Komisijos sprendimą, kuriuo jis pašalintas iš atrankos procedūros, numatytos tarpinstituciniame pranešime apie laisvą darbo vietą COM/2007/142 (toliau – pranešimas apie laisvą darbo vietą), atsisakant prašyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jį perkelti, apie kurį jam buvo pranešta 2007 m. kovo 8 dieną.
Teisinis pagrindas
2 Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau − Pareigūnų tarnybos nuostatai) 7 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Paskyrimų tarnyba, vadovaudamasi vien tarnybos interesais ir neatsižvelgdama į pilietybę, kiekvieną pareigūną paskiria ar perkelia į jo lygį atitinkančias pareigas jo pareigų grupėje.
Pareigūnas turi teisę paprašyti perkeliamas [kad jį perkeltų] į kitas pareigas savo institucijos viduje.“
3 Pareigūnų tarnybos nuostatų 27 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:
„Priimant į darbą siekiama užtikrinti, kad institucijoje dirbtų aukščiausio lygio gebėjimų, darbingumo ir patikimumo pareigūnai, parinkti iš [Europos Sąjungos] valstybių narių piliečių ir iš kuo platesnės geografinės teritorijos.“
4 Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Prieš užpildydama [priimdama į] laisvą darbo vietą institucijoje, Paskyrimų tarnyba visų pirma atsižvelgia į šiuos dalykus:
a) ar postas gali būti užimtas:
i) perkeliant pareigūną ar
ii) paskiriant pareigūną 45a straipsnyje nustatyta tvarka; arba
iii) paaukštinant darbe
institucijos viduje;
b) ar buvo gauta prašymų perkelti iš to paties lygio pareigūnų kitose institucijose, ir (arba) rengti konkursą institucijos viduje, kuriame galėtų dalyvauti tik pareigūnai ir laikini darbuotojai, kaip apibrėžta kitų [Europos Sąjungos] tarnautojų įdarbinimo sąlygų 2 straipsnyje;
ir tada laikosi konkursų tvarkos, pagal kurią įvertinama kvalifikacija arba rengiami testai, arba ir įvertinama kvalifikacija, ir rengiami testai. III priede nustatoma konkurso tvarka.
Tos tvarkos taip pat galima laikytis siekiant sudaryti rezervo sąrašą.“
5 2005 m. visų institucijų personalo direktoriai nusprendė, kad pareigūnai, vykdantys teisininkų lingvistų pareigas, iš principo negali užimti kitų pareigų, kol nesukaks trejų metų terminas, skaičiuojamas nuo jų tarnybos pradžios institucijose (toliau – 2005 m. tarpinstitucinis susitarimas). Dėl to administracijų vadovų kolegija 2005 m. rugpjūčio 4 d. patvirtino išlygos, kuri turi būti įrašyta į pranešimus apie konkursus ir pranešimus apie perkėlimą, formuluotę:
„<...> Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta pareigūno galimybė bet kuriuo karjeros metu prašyti perkelti jį į kitą instituciją ar agentūrą. Tačiau kandidatų dėmesys atkreipiamas į tai, kad, atsižvelgiant į tarnybos interesus, kol nesuėjo trejų metų nuo tarnybos pradžios terminas, naujai įdarbinti pareigūnai gali būti perkeliami tik išimtiniais atvejais ir tik dėl tinkamai pagrįstų priežasčių; kiekvienu konkrečiu atveju būtinas institucijos ar agentūros, kurioje asmuo dirba, ir institucijos ar agentūros, į kurią jis nori būti perkeltas, sutikimas.“
Faktinės bylos aplinkybės
6 2003 m. spalio 1 d. ieškovas pradėjo dirbti Teisingumo Teisme kaip laikinasis tarnautojas, einantis teisininko lingvisto pareigas Lietuvių kalbos vertimo raštu skyriuje.
7 2004 m. gegužės 1 d. ieškovas, viešo konkurso EPSO/LA/12/03 laimėtojas, buvo paskirtas AD 7 lygio pareigūnu stažuotoju Teisingumo Teisme teisininko lingvisto pareigoms. Nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. jis buvo priskirtas prie AD 8 lygio.
8 2007 m. sausio 16 d. Komisija paskelbė pranešimą apie laisvą darbo vietą, siekdama įdarbinti teisininką Energetikos ir transporto generaliniame direktorate (GD) (toliau – Energetikos GD). Per 2009 m. rugsėjo 22 d. vykusį teismo posėdį Komisija patikslino, kad šis kvietimas teikti kandidatūras buvo pagrįstas Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnio 1 dalies a ir b punktais.
9 2007 m. vasario 6 d. ieškovas, atsakydamas į minėtą pranešimą apie laisvą darbo vietą, pateikė savo kandidatūrą. Tų pačių metų vasario 9 d. jis buvo pakviestas pokalbiui su atrankos komitetu.
10 2007 m. vasario 12 d. ieškovui paskambino Euratomo tarptautinių santykių koordinavimo skyriaus vadovas ir pranešė, kad buvo pasirinkta jo kandidatūra ir kad Energetikos GD pradės procedūrą dėl jo perkėlimo į Komisiją. Nors atrodo, kad Komisija ginčija šio pokalbio telefonu buvimą, iš bylos medžiagos matyti, kad Energetikos GD pasirinko ieškovo kandidatūrą.
11 Ieškovas teigia, kad 2007 m. kovo 8 d. telefonu jis buvo informuotas apie tai, kad Personalo ir administracijos GD (toliau – Personalo GD) prašymu Energetikos GD atsiėmė Teisingumo Teismui pateiktą prašymą dėl jo perkėlimo, motyvuodamas, jog kiekvienas naujai įdarbintas pareigūnas, užimantis teisininko lingvisto pareigas, turi išdirbti bent ketverius metus nuo tarnybos pradžios tam, kad galėtų būti įdarbintas Komisijoje taikant tarpinstitucinį perkėlimą (toliau – ketverių tarnybos stažo metų reikalavimas).
12 2007 m. kovo 9 d. ieškovas nusiuntė Personalo GD elektroninį laišką. Jame prašė patvirtinti motyvą, dėl kurio Komisija nusprendė neprašyti Teisingumo Teismo jį perkelti. Tos pačios dienos elektroniniu laišku Personalo GD skyriaus vadovas E. M. Armani, atsakingas už tarpinstitucinį perkėlimą, atsakė, jog prašymą dėl perkėlimo atsiėmė Energetikos GD, ir pažymėjo, kad jis neinformuotas apie tai, jog šiuo klausimu Personalo GD būtų davęs kokį nors nurodymą Energetikos GD.
13 2007 m. kovo 9 d. elektroniniu laišku Energetikos GD Euratomo tarptautinių santykių koordinavimo skyriaus vadovas nurodė ieškovui, kad palaikys jo perkėlimą į Komisiją.
14 2007 m. kovo 12 d. ieškovas nusiuntė Personalo GD elektroninį laišką, kuriame prašė pateikti paaiškinimus apie egzistuojančius administracinius apribojimus dėl teisininkų lingvistų perkėlimo į administratorių pareigas. Tą pačią dieną E. M. Armani atsakė į šį elektroninį laišką ir dar kartą patvirtino, kad Personalo GD šiuo klausimu nedavė jokių nurodymų Energetikos GD ir kad šis prašymą dėl perkėlimo atsiėmė savo iniciatyva.
15 2007 m. kovo 20 d. ieškovas nusiuntė Personalo GD elektroninį laišką, kuriame prašė nurodyti prašymo dėl perkėlimo atsiėmimo motyvus.
16 2007 m. kovo 21 d. E. M. Armani ieškovui atsakė, kad, jo požiūriu, diskusija šiuo klausimu yra baigta. Tą pačią dieną ieškovas nusiuntė elektroninį laišką Energetikos GD žmogiškųjų resursų skyriaus vadovui, kuriame prašė paaiškinti, kodėl buvo atsiimtas prašymas dėl perkėlimo. Taip pat tą pačią dieną Žmogiškųjų resursų skyriaus vadovas ieškovui pranešė, kad Energetikos GD gali tik pateikti pageidavimą įdarbinti kandidatą, o Personalo GD nustato bendrąją įdarbinimo politiką ir užtikrina, kad būtų laikomasi Pareigūnų tarnybos nuostatų ir visų institucijos sprendimų dėl išorės personalo įdarbinimo.
17 2007 m. balandžio 27 d. ieškovas pateikė skundą Paskyrimų tarnybai. Jame buvo prašoma, pirma, panaikinti sprendimą, kuriuo jis pašalintas iš atrankos procedūros, numatytos pranešime apie laisvą darbo vietą, atsisakant prašyti Teisingumo Teismo jį perkelti, ir, antra, nurodyti tęsti įdarbinimo procedūrą.
18 2007 m. rugpjūčio 8 d. Komisija atmetė ieškovo skundą. Grįsdama sprendimą pašalinti ieškovą iš atrankos procedūros, numatytos pranešime apie laisvą darbo vietą, Komisija pateikė du motyvus, t. y. pirma, vidaus praktiką, pagrįstą tarnybos interesais, pagal kurią teisininkai lingvistai gali užimti administratoriaus postą tik suėjus tam tikram institucijos nustatytam terminui po jų įdarbinimo, kuris yra ne treji metai, kaip nuspręsta 2005 metais (žr. šio sprendimo 5 punktą), bet ilgesnis, ir taip skunde išdėstytomis aplinkybėmis implicitiškai patvirtinamas ketverių tarnybos stažo metų reikalavimas, ir, antra, Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnio 1 dalyje numatytą pirmumo taisyklę, kuria remiantis postas buvo galiausiai užimtas po „vidaus perkėlimo“ procedūros.
19 Komisija savo atsiliepime į ieškinį pateikė naują ieškovo kandidatūros atmetimo motyvą, jog bet kuriuo atveju jis neturėjo trejų metų tarnybos stažo tam, kad būtų perkeltas, kaip to reikalaujama pagal 2005 m. tarpinstitucinį susitarimą.
20 Galiausiai 2009 m. rugsėjo 22 d. teismo posėdžio pradžioje Komisija pateikė naują motyvą, skirtą ieškovo kandidatūros atmetimui pagrįsti, susijusį su tuo, kad Personalo GD turėjo panaikinti atrankos procedūrą dėl pažeidimo, nes Energetikos GD prieš paskelbdamas pranešimą apie laisvą darbo vietą nepatikrino, ar galima įdarbinti perkeliant institucijos viduje. Šio teismo posėdžio pabaigoje Komisija galiausiai teigė, kad atmetus ieškovo kandidatūrą poste buvo įdarbinta ne taikant vidaus perkėlimo procedūrą, o paskiriant į kitas pareigas.
21 2009 m. vasario 1 d. ieškovas buvo perkeltas į Komisijos ekonomikos ir finansų reikalų GD administratoriaus pareigas.
Šalių reikalavimai ir procesas
22 Ieškovas Tarnautojų teismo prašo:
– panaikinti „Komisijos sprendimą, apie kurį ieškovas sužinojo 2007 m. kovo 8 d. <...> ir kuriuo Komisija per atrankos procedūrą, skirtą pranešime <...> apie laisvą darbo vietą nurodytam postui užimti, atsisakė prašyti perkelti ieškovą į Komisiją ir jį pašalino iš atrankos procedūros“,
– panaikinti 2007 m. rugpjūčio 8 d. Komisijos sprendimą, kuriuo atmestas 2007 m. balandžio 27 d. ieškovo skundas,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, ypač atsižvelgiant į tai, kad jos veiksmai buvo nepagrįsti ir nesąžiningi.
23 Komisija Tarnautojų teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip iš dalies nepriimtiną,
– atmesti priimtiną ieškinio dalį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas pagal teisės nuostatas.
24 2008 m. birželio 30 d. antrosios kolegijos pirmininko nutartimi Lietuvos Respublikai buvo leista įstoti į bylą ieškovo pusėje.
25 Įstojusi į bylą šalis prašo Tarnautojų teismo pripažinti neteisėtu „Komisijos sprendimą, apie kurį ieškovui buvo pranešta 2007 m. kovo 8 d. ir kuriuo atsisakyta jį perkelti į pareigas Komisijoje ir jis pašalintas iš atrankos procedūros“, paskelbtos pranešime apie laisvą darbo vietą, ir panaikinti šį sprendimą tiek, kiek juo pažeidžiamas nediskriminavimo dėl pilietybės principas.
26 Be to, įstojusi į bylą šalis mano, kad Komisija turi pateikti statistinius duomenis apie teisininkų lingvistų perkėlimą tam, kad būtų nustatyta, jog nediskriminuojami naujųjų valstybių narių piliečiai.
27 2009 m. rugsėjo 22 d. per teismo posėdį ieškovas pateikė naują reikalavimą priteisti iš Komisijos sumokėti jam 1 000 eurų moralinės žalos, patirtos priėmus sprendimą, kuriuo Komisija pašalina jį iš atrankos procedūros, numatytos pranešime apie laisvą darbo vietą, atsisakydama prašyti Teisingumo Teismo jį perkelti, atlyginimą.
28 Per tą patį teismo posėdį atsakovė nurodė esanti pasirengusi nagrinėti ieškovo patirtos žalos klausimą su sąlyga, kad jis atsisakys ieškinio. Todėl bylos šalys buvo pakviestos į neformalų susitikimą taikant Procedūros reglamento 68 straipsnį, siekiant pabandyti draugiškai išspręsti ginčą, bet tai nepavyko.
29 2009 m. spalio 14 d. laiške Komisija tvirtino: kadangi ieškovas perkeltas į Komisiją nuo 2009 m. vasario 1 d., ieškinys neteko dalyko. Todėl ji paprašė Tarnautojų teismo išnagrinėti klausimą dėl nereikalingumo priimti sprendimą pagal Procedūros reglamento 75 straipsnį.
30 Dėl to, kad teisėjas, iš pradžių paskirtas į bylą sprendžiantį teismą vykdyti teisėjo pranešėjo pareigas, negalėjo vykdyti šių pareigų, 2010 m. liepos 2 d. Tarnautojų teismo pirmininko sprendimu jas vykdyti pavesta teisėjui S. Van Raepenbusch, o kad bylą sprendžiantis teismas būtų visos sudėties, į jį paskirtas teisėjas H. Kreppel.
31 Kadangi bylą sprendžiančio teismo sudėtis buvo pakeista po teismo posėdžio, žodinė proceso dalis buvo atnaujinta pagal Procedūros reglamento 25 straipsnio 3 dalį 2010 m. rugsėjo 7 d. nutartimi.
32 2010 m. spalio 11 d. įvyko naujas teismo posėdis.
Dėl ieškinio dalyko
33 Pateikdamas savo reikalavimus, suformuluotus ieškinyje, ieškovas, be sprendimo, apie kurį jis sužinojo 2007 m. kovo 8 d., kad Komisija pašalina jį iš atrankos procedūros, numatytos pranešime apie laisvą darbo vietą, atsisakydama prašyti Teisingumo Teismo jį perkelti, panaikinimo, dar prašo panaikinti 2007 m. rugpjūčio 8 d. Komisijos sprendimą atmesti jo skundą.
34 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką formaliu ieškiniu dėl sprendimo atmesti skundą, kai šio sprendimo turinys nėra savarankiškas, siekiama kreiptis į teismą dėl apskųsto akto (šiuo klausimu žr. 1989 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vainker prieš Parlamentą, 293/87, 8 punktą; 1992 m. gruodžio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Williams prieš Audito Rūmus, T‑33/91, 23 punktą; 2007 m. rugsėjo 19 d. Tarnautojų teismo sprendimo Talvela prieš Komisiją, F‑43/06, 36 punktą).
35 Iš tiesų, jei implicitinis ar eksplicitinis sprendimas atmesti tik patvirtina asmens skundžiamą aktą ar neveikimą, jis, vertinamas atskirai, nėra aktas, kurį galima ginčyti (žr., be kita ko, 2004 m. kovo 2 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Di Marzio prieš Komisiją, T‑14/03, 54 punktą). Iš tikrųjų asmens nenaudai priimtu aktu nepripažįstamas vien patvirtinantis aktas, kaip antai toks, kuriame, palyginti su ankstesniu asmens nenaudai priimtu aktu, nėra nė vieno naujo fakto ir kuris pastarojo nepakeičia.
36 Tačiau eksplicitinis sprendimas atmesti skundą gali, atsižvelgiant į jo turinį, nebūti ieškovo skundžiamą aktą patvirtinančio pobūdžio. Taip yra tuo atveju, kai sprendime atmesti skundą iš naujo nagrinėjama ieškovo situacija atsižvelgiant į naujas teisines arba faktines aplinkybes arba kai juo pakeičiamas ar papildomas pradinis sprendimas. Tokiais atvejais skundo atmetimas yra aktas, kuriam taikoma teismo kontrolė ir į kurį šis teismas atsižvelgia vertindamas klausimą dėl skundžiamo akto teisėtumo ar net laiko jį asmens nenaudai priimtu aktu, pakeičiančiu skundžiamą aktą (2009 m. lapkričio 30 d. Tarnautojų teismo sprendimo Voslamber prieš Komisiją, F‑86/08, 29 ir 30 punktai ir juose nurodyta teismų praktika).
37 Šioje byloje 2007 m. rugpjūčio 8 d. Komisijos sprendimu atmesti ieškovo pateiktą skundą patvirtinamas Komisijos atsisakymas prašyti Teisingumo Teismo jį perkelti, nurodant šio atsisakymo motyvus, o tai nebuvo padaryta iki tol. Todėl reikia pripažinti, kad šiuo ieškiniu siekiama kreiptis į Tarnautojų teismą su reikalavimais panaikinti sprendimą, apie kurį ieškovui pranešta 2007 m. kovo 8 d., kad Komisija pašalino jį iš atrankos procedūros, numatytos pranešime apie laisvą darbo vietą, atsisakydama prašyti Teisingumo Teismo jį perkelti, papildytą 2007 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas).
Dėl prašymo, susijusio su nereikalingumu priimti sprendimą, ieškinio ir reikalavimų priimtinumo
Šalių argumentai
38 Komisija per 2009 m. rugsėjo 22 d. teismo posėdį pirmiausia tvirtino, kad ieškinys neteko dalyko, nes ieškovas 2009 m. vasario 1 d. buvo galiausiai perkeltas į Komisiją. Be to, atskiru 2009 m. spalio 14 d. dokumentu ji pateikė prašymą, kad Tarnautojų teismas išnagrinėtų šį klausimą.
39 Antra, Komisijos nuomone, ieškinys yra nepriimtinas, nes ginčijamas aktas, kuris iš tiesų yra Energetikos GD sprendimas neprašyti Personalo GD perkelti ieškovą į Komisiją, yra vidaus ir parengiamasis aktas, nes tik Personalo GD yra kompetentingas priimti sprendimą dėl perkėlimo.
40 Trečia, Komisija mano, kad ieškovas nėra suinteresuotas pareikšti ieškinį teisme dėl trijų priežasčių. Visų pirma, ketverių tarnybos stažo metų reikalavimas bet kuriuo atveju nebetaikomas ieškovui nuo 2008 m. gegužės 1 d., nes jis, įdarbintas 2004 m. gegužės 1 d. Teisingumo Teisme, įvykdė šią sąlygą nuo 2008 m. gegužės 1 dienos. Antra, ieškovas neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinį teisme dėl sprendimo atmesti jo kandidatūrą, nes laisva darbo vieta buvo užimta iki pareiškiant šį ieškinį. Galiausiai ieškovas nepatyrė žalos, nes jeigu būtų buvęs perkeltas į Komisiją, jo lygis būtų likęs tas pats ir, nors dalyvavo pokalbyje siekdamas užimti laisvą darbo vietą, jis toliau ėjo teisininko lingvisto pareigas Teisingumo Teisme.
41 Ketvirta, Komisija mano, kad reikalavimai dėl ieškovo moralinės žalos atlyginimo yra nepriimtini, nes jie turėjo būti įtraukti į ieškinį, o ne primą kartą pateikti per 2009 m. rugsėjo 22 d. teismo posėdį.
42 Ieškovas reikalauja atmesti visus Komisijos pateiktus prieštaravimus dėl priimtinumo.
Tarnautojų teismo vertinimas
43 Pirma, dėl tariamo nereikalingumo priimti sprendimą dėl to, kad ieškinys neteko dalyko, pakanka konstatuoti, jog aplinkybė, kad ieškovas buvo perkeltas į Komisiją praėjus daugiau nei metams po to, kai buvo atmesta jo kandidatūra, atgaline data nepanaikina galimų neigiamų profesinių pasekmių, be kita ko, susijusių su jo karjeros perspektyvomis, arba asmeninių pasekmių, kurių jam galėjo turėti jo kandidatūros atmetimas (šiuo klausimu žr. 1994 m. vasario 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Latham prieš Komisiją, T‑82/91, 25 punktą). Todėl reikia atmesti prieštaravimą dėl reikalingumo priimti sprendimą.
44 Antra, dėl tariamo asmens nenaudai priimto akto nebuvimo dėl to, kad ginčijamas aktas buvo vidaus ir parengiamasis, reikia pastebėti, kad sprendimas atmesti kandidatūrą, priimtas pradėjus paskyrimo arba įdarbinimo procedūrą, dėl savo pobūdžio yra asmens nenaudai priimtas aktas (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2006 m. spalio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bonnet prieš Teisingumo Teismą T‑406/04, 32 punktą).
45 Šioje byloje iš jos dokumentų matyti, kad Komisija, atsisakydama prašyti Teisingumo Teismo perkelti ieškovą, nusprendė atmesti ieškovo kandidatūrą ir nuo 2007 m. birželio 16 d. paskirti kitą kandidatą. Iš to matyti, kad ginčijamas sprendimas yra ieškovo nenaudai priimtas aktas. Todėl prieštaravimą dėl priimtinumo, susijusį su asmens nenaudai priimto akto nebuvimu, reikia atmesti.
46 Trečia, dėl tariamos suinteresuotumo pareikšti ieškinį teisme stokos visų pirma reikia pastebėti, kad dėl aplinkybės, jog ieškovas nuo šiol atitinka ketverių tarnybos stažo metų reikalavimą, neišnyksta neigiamos profesinės arba asmeninės pasekmės, kurių galėjo turėti ieškovas dėl ginčijamo sprendimo.
47 Antra, aplinkybė, kad laisva darbo vieta galiausiai buvo užimta prieš pareiškiant šį ieškinį, neatima iš ieškovo suinteresuotumo prašyti priimti sprendimą dėl sprendimo jo neįdarbinti, nes pagal SESV 266 straipsnį visos institucijos, kurių aktas buvo paskelbtas negaliojantis, privalo imtis tinkamų vykdymo priemonių. Žinoma, ginčijamo sprendimo panaikinimo atveju galima atsižvelgti į trečiųjų asmenų ir tarnybos interesus siekiant įvertinti, ar vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą reikia atnaujinti atrankos procedūrą, bet šis vertinimas, jei būtų atliekamas, neturėtų įtakos ieškovo suinteresuotumui pareikšti ieškinį teisme (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 22 d. Tarnautojų teismo Tzirani prieš Komisiją, F‑46/07, 38 punktą).
48 Be to, ieškovas tikrai turi suinteresuotumą pareikšti ieškinį teisme, net jeigu darbo vieta jau užimta, nes panaikinus ginčijamą sprendimą per protingą terminą galima pateikti prašymą atlyginti žalą, sukeltą ginčijamu sprendimu, kuri nebuvo kompensuota administracijos priimtomis vykdymo priemonėmis (šiuo klausimu žr. 2006 m. spalio 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pessoa e Costa prieš Komisiją, T‑503/04, 58 ir 59 punktus; 2007 m. vasario 1 d. Tarnautojų teismo sprendimo Tsarnavas prieš Komisiją, F‑125/05, 69–71 ir 76–78 punktus).
49 Galiausiai aplinkybė, kad jeigu ieškovas būtų buvęs perkeltas, jo lygis būtų nepasikeitęs ir todėl atlyginimas liktų nepakitęs, neleidžia teigti, kad ieškovas neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinį teisme, nes šiuo laikotarpiu jo noras dirbti Komisijoje nebuvo įgyvendintas.
50 Kadangi nė vienas Komisijos argumentų nėra pagrįstas, prieštaravimą dėl priimtinumo, susijusį su suinteresuotumo pareikšti ieškinį teisme stoka, reikia atmesti.
51 Galiausiai dėl tariamo ieškovo reikalavimų atlyginti jo moralinę žalą nepriimtinumo reikia priminti, kad pagal Procedūros reglamento 35 straipsnio 1 dalies d punktą ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir šalių reikalavimai tam, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai. Todėl bet koks naujas reikalavimas, pateiktas vykstant procesui, turi būti paskelbtas nepriimtinu (šiuo klausimu žr. 1996 m. kovo 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Chehab prieš Komisiją, T‑10/95, 66 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
52 Todėl ieškovo reikalavimai dėl moralinės žalos atlyginimo turi būti atmesti kaip nepriimtini.
53 Iš visko, kas išdėstyta, matyti, kad ieškinys yra priimtinas tik tiek, kiek juo siekiama panaikinti ginčijamą sprendimą.
Dėl reikalavimų dėl panaikinimo
54 Grįsdamas savo reikalavimus ieškovas nurodo aštuonis pagrindus, susijusius atitinkamai su:
– Pareigūnų tarnybos nuostatų pažeidimu,
– teisėtų lūkesčių principo pažeidimu,
– tarnybos interesų pažeidimu,
– įgaliojimų viršijimu, proporcingumo principo pažeidimu ir motyvavimo stoka,
– teisinio saugumo ir negaliojimo atgal principų pažeidimu,
– neatsižvelgimu į pranešimą apie laisvą darbo vietą,
– diskriminacija dėl pilietybės,
– gero administravimo principo ir pareigos atsižvelgti į pareigūnų interesus pažeidimu.
55 Įstojusi į bylą šalis savo ruožtu pateikė argumentų tik dėl ieškinio pagrindo, susijusio su diskriminacija dėl pilietybės.
56 Šios bylos aplinkybėmis Tarnautojų teismas mano, kad būtų tinkama pirmiausia kartu nagrinėti ieškinio pagrindus, susijusius su Pareigūnų tarnybos nuostatų pažeidimu ir neatsižvelgimu į pranešimą apie laisvą darbo vietą.
Šalių argumentai
57 Pirma, ieškovas iš esmės galvoja, kad ketverių tarnybos stažo metų reikalavimas prieštarauja Pareigūnų tarnybos nuostatams, nes nuo jų reformos 2004 m. juose panaikintas bet koks skirtumas tarp administratorių ir lingvistų. Taigi Komisija negalėjo priimti taisyklės arba laikytis praktikos, kuriomis, nustatant apribojimą tarpinstituciniam teisininkų lingvistų mobilumui, būtų vėl įtvirtintas panašus skirtumas.
58 Antra, ieškovas mano, kad ginčijamas sprendimas negali būti grindžiamas Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsniu, nes pranešime apie laisvą darbo vietą jau buvo nuspręsta, kad jis skirtas ir kitų institucijų pareigūnams, ir todėl administracija, atmesdama kandidatūrą, nebegalėjo remtis šiame straipsnyje numatyta pirmumo tvarka.
59 Trečia, ieškovas teigia, kad administracija, grįsdama ginčijamą sprendimą, negali remtis pagal 2005 m. tarpinstitucinį susitarimą reikalaujamais trejais tarnybos stažo metais, nes jam įdarbinti numatytą dieną jis atitiko šią sąlygą.
60 Ketvirta, ieškovas nurodo, kad joks vidaus kandidatas nepateikė kandidatūros, remdamasis pranešimu apie laisvą darbo vietą. Dėl šios priežasties Personalo GD negalėjo panaikinti Energetikos GD vykdomos atrankos procedūros dėl to, kad šis nesilaikė Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnyje numatytos pirmumo tvarkos.
61 Penkta, ieškovas iš esmės mano, kad administracija, grįsdama ginčijamą sprendimą, per teismo posėdį negalėjo remtis naujais motyvais.
62 Komisija savo rašytinėse pastabose atsikerta, kad darant prielaidą, jog šioje byloje taikytas ketverių tarnybos stažo metų reikalavimas, o tai nebuvo nustatyta, ginčijamą sprendimą galima teisėtai juo grįsti. Iš tiesų Komisija primena, kad vadovaudamasi tarnybos interesais ji gali reikalauti iš savo pareigūnų, kad kol galės būti perkelti, jie dirbtų ketverius metus, nes šis laikotarpis atitinka vidutinį laikotarpį, kai pareigūnas priskiriamas prie aukštesnio lygio. Siekdama suderinti institucijoje jau dirbančių pareigūnų galimybę siekti karjeros ir pareigą užtikrinti geriausių kandidatų paskyrimą į laisvas darbo vietas, administracija turėjo taikyti tą patį terminą kandidatams, pretenduojantiems būti perkeltiems į kitą instituciją. Be to, Komisija, grįsdama ketverių tarnybos stažo metų reikalavimą, tvirtina, pirma, kad konkursų, rengiamų siekiant specialiai įdarbinti teisininkus lingvistus, tikslas keltų abejonių, jeigu šių konkursų laimėtojai galėtų pakeisti pareigas iki pasibaigiant ketverių metų terminui, ir, antra, kad šiuos laimėtojus pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų XIII priedo 13 straipsnio 2 dalį priskyrus prie AD 7 lygio ketverių tarnybos stažo metų reikalavimas atsveria šį palankesnį priskyrimą.
63 Net jeigu ketverių tarnybos stažo metų reikalavimas būtų buvęs taikytas šioje byloje, Komisijos nuomone, jis neprieštarautų pranešimui apie laisvą darbo vietą, nes toks pranešimas nebuvo išsamus. Taigi Paskyrimų tarnyba turėjo galimybę atmesti kandidatūrą dėl kitų nei pranešime apie laisvą darbo vietą išdėstytų sąlygų, be kita ko, susijusių su tarnybos interesais, ir juo labiau dėl to, kad šioje byloje pranešimą apie laisvą darbo vietą parengė ne generalinis direktoratas, kompetentingas priimti sprendimus dėl įdarbinimo. Be to, Komisijos nuomone, kadangi teisininkų lingvistų pareigas vykdančių pareigūnų, įdarbintų AD 7 lygyje, įdarbinimo sąlygos skiriasi nuo kitų administratorių, galima teisėtai skirtingai vertinti vienus ir kitus.
64 Per antrąjį teismo posėdį Komisija patikslino, kad ketverių tarnybos stažo metų reikalavimas yra ne privalomo pobūdžio taisyklė, bet paprasta konkrečiu atveju taikoma gairė.
65 Antra, Komisija teigia, kad, nepaisant vidaus praktikos, ginčijamas sprendimas pateisinamas Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnio 1 dalyje numatyta pirmumo tvarka. Iš tiesų, jeigu institucijos vidaus kandidatas atitinka pranešime apie laisvą darbo vietą reikalaujamas sąlygas, administracija jį turi įdarbinti pirmumo tvarka. Be to, nors šioje byloje Energetikos GD buvo tikrai kompetentingas paskelbti pranešimą apie laisvą darbo vietą ir atlikti atranką, Personalo GD buvo vienintelis kompetentingas įdarbinti kandidatą pagal tarpinstitucinio perkėlimo procedūrą. Dėl šios priežasties pastarasis generalinis direktoratas prieš įdarbindamas kandidatą iš kitos institucijos turėjo patikrinti galimybę įdarbinti nagrinėjamame poste perkeliant institucijos viduje arba paaukštinant pareigas. Kadangi pagal nusistovėjusią teismų praktiką Paskyrimų tarnyba neprivalo užbaigti įdarbinimo procedūros, Komisija mano, kad, nepaisant Energetikos GD vykdytos atrankos procedūros etapo ir stadijos, kurią pasiekė kandidatas, Personalo GD galėjo teisėtai atmesti jo kandidatūrą.
66 Trečia, Komisija savo atsiliepime į ieškinį tvirtina, kad bet kuriuo atveju ji turėjo atmesti ieškovo kandidatūrą, nes šios atmetimo momentu jis neturėjo trejų tarnybos stažo metų nuo įdarbinimo, kaip reikalauta pagal 2005 m. tarpinstitucinį susitarimą.
67 Ketvirta, Komisija pirmojo teismo posėdžio pradžioje teigė, kad Personalo GD privalėjo anuliuoti atrankos procedūrą po to, kai konstatavo, kad ją vykdant padarytas pažeidimas, nes Energetikos GD prieš paskelbdamas pranešimą apie laisvą darbo vietą nepatikrino, ar į postą buvo galima priimti vidaus kandidatą.
68 Penkta, per tą patį teismo posėdį Komisija irgi pabrėžė, kad ieškovo kandidatūra buvo atmesta ne dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnio 1 dalyje numatytos pirmumo tvarkos, kaip ji nurodė anksčiau, bet dėl to, kad ji galiausiai nusprendė įdarbinti ginčijamame poste paskirdama į kitas pareigas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 7 straipsnį.
Tarnautojų teismo vertinimas
69 Ieškinio pagrindus, susijusius su Pareigūnų tarnybos nuostatų ir pranešimo apie laisvą darbo vietą pažeidimu, atsižvelgiant į argumentus, kuriais jie pagrįsti, reikia suprasti kaip tokius, kuriais siekiama ginčyti Komisijos motyvų, pateiktų pagrįsti ginčijamą sprendimą, pagrįstumą.
70 Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad tam, jog sprendimas būtų teisėtas, jis turi būti pagrįstas bent vienu motyvu, kurio pakanka pagrįsti jo priėmimą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Bonnet prieš Teisingumo Teismą 104 punktą; 2007 m. gegužės 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo López Teruel prieš VRDT, F‑97/06, 69 punktą).
71 Iš to matyti, kad reikia nagrinėti kiekvieną administracijos pateiktą motyvą siekiant nustatyti, ar bent vienu jų galima pagrįsti ginčijamą sprendimą, ypač atsižvelgiant į Pareigūnų tarnybos nuostatus ir pranešimą apie laisvą darbo vietą.
72 Sprendime atmesti skundą administracija pateikė du ginčijamą sprendimą pagrindžiančius motyvus, susijusius, pirma, su ketverių tarnybos stažo metų reikalavimu ir, antra, su Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnyje numatyta pirmumo tvarka.
73 Dėl pirmojo motyvo, susijusio su ketverių tarnybos stažo metų reikalavimu, darant prielaidą, kad administracija šią sąlygą laikė vidaus taisykle, kaip tai atrodo iš jos rašytinių pastabų, reikia konstatuoti, kad ši taisyklė nebuvo formalizuota vidaus sprendime ar a fortiori paskelbta. Teisinio saugumo principas, pagal kurį administracija turi leisti suinteresuotiesiems asmenims tiksliai žinoti jiems nustatytų pareigų arba jų turimų teisių turinį (šiuo klausimu žr. 2007 m. birželio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo ROM-projecten, C‑158/06, 25 punktą; 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Skoma-Lux, C‑161/06, 28 punktą ir 2009 m. kovo 10 d. Sprendimo Heinrich, C‑345/06, 44 punktą), reikalauja, kad taisyklė, kaip antai nagrinėjama šioje byloje, kurioje nustatytos jos personalo teisės ir pareigos, būtų tinkamai paskelbta tokiomis sąlygomis ir tokia forma, kokias turi nustatyti administracija (šiuo klausimu žr. 2009 m. lapkričio 30 d. Tarnautojų teismo sprendimo Wenig prieš Komisiją, F‑80/08, 90 punktą).
74 Kalbant konkrečiai apie taisykles, susijusias su pareigūnų įdarbinimu, Paskyrimų tarnyba pranešime apie laisvą darbo vietą turi kuo tiksliau nurodyti sąlygas, kurių reikalaujama norint užimti atitinkamą darbo vietą, tam, kad suinteresuotieji asmenys galėtų įvertinti, ar gali pateikti kandidatūrą (šiuo klausimu žr. 1974 m. spalio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Grassi prieš Tarybą, 188/73, 40 punktą; 1996 m. spalio 2 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vecchi prieš Komisiją, T‑356/94, 50 punktą). Žinoma, Paskyrimų tarnyba neprivalo priminti Pareigūnų tarnybos nuostatuose aiškiai numatytų sąlygų, nes preziumuojama, kad kandidatai jas žino, bet pranešimas apie laisvą darbo vietą prarastų savo tikslą, t. y. informuoti kandidatus apie sąlygas, keliamas norint užimti darbo vietą, jeigu administracija galėtų atmesti kandidatą dėl motyvo, kuris aiškiai nenurodytas šiame pranešime ar Pareigūnų tarnybos nuostatuose arba nepaskelbtas.
75 Šioje byloje nei Pareigūnų tarnybos nuostatuose, nei pranešime apie konkursą, kuriuo remiantis ieškovas buvo priimtas teisininko lingvisto pareigoms, nei pranešime apie laisvą darbo vietą, nebuvo nurodyta, kad administratoriai, vykdantys teisininkų lingvistų pareigas, privalo atitikti ketverių tarnybos stažo metų nuo pirmojo įdarbinimo reikalavimą tam, kad galėtų būti paskirti į kitas pareigas. Taigi ketverių tarnybos stažo metų reikalavimu, kuris, beje, nebuvo paskelbtas, nebuvo galima remtis atmetant ieškovo kandidatūrą.
76 Turint omeny, kad, kaip teigė Komisija per antrąjį teismo posėdį, ketverių tarnybos stažo metų nereikalaujama sistemingai, reikia nurodyti, kad taip suformuluotu administracijos motyvu, skirtu pagrįsti ginčijamą sprendimą, bet kuriuo atveju negalima jo pagrįsti, nes Komisija nepaaiškino, kodėl ieškovo atveju ji nusprendė taikyti šį reikalavimą ir atmesti jo kandidatūrą. Iš tiesų, kadangi Komisija, remdamasi bendrąja norma, neturėjo pašalinti ieškovo iš atrankos procedūros, atsižvelgdama į ypatingas šios bylos aplinkybes, ji turėjo įvertinti, ar privalėjo tai padaryti, ar ne. Taigi specialiai neišnagrinėjusi ieškovo atvejo ji neteisingai manė, kad gali priimti ginčijamą sprendimą taikydama principinę poziciją.
77 Net darant prielaidą, kad ketverių tarnybos stažo metų reikalavimas taikytas atsižvelgiant į tarnybos interesus, juo vis tiek nebūtų galima pagrįsti ginčijamo sprendimo. Iš tiesų reikia priminti, kad nors vertindama tarnybos interesus administracija turi didelius įgaliojimus, priimdama individualų sprendimą ji vis dėlto turi konkrečiai įvertinti esamas aplinkybes (šiuo klausimu žr. 1988 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Stahlwerke Peine‑Salzgitter ir Hoogovens Groep prieš Komisiją, 33/86, 44/86, 110/86, 226/86 ir 285/86, 27 punktą; 1995 m. spalio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Alexopoulou prieš Komisiją, T‑17/95, 21 punktą). Taigi įdarbinimo srityje administracija negali apsiriboti rėmimusi tarnybos interesais arba net teisingumu tam, kad priimtų sprendimą ir nepaaiškintų, kodėl jo priėmimą grindžia laisvos darbo vietos specifika.
78 Šioje byloje Komisija, grįsdama ginčijamo sprendimo priėmimą, tvirtina, kad turėjo teikti pirmenybę savo pareigūnų vidaus mobilumui, kad reikėjo atsižvelgti į konkursų, surengtų siekiant įdarbinti teisininkus lingvistus, specifiką ir kad šie priskirti prie aukštesnio lygio, bet nepaaiškina, kodėl tarnybos interesai reikalauja, kad nagrinėjamos darbo vietos negali užimti teisininkas lingvistas, įdarbintas prieš mažiau nei ketverius metus, o ne trejus, kaip numatyta 2005 m. tarpinstituciniame susitarime.
79 Be to, reikia konstatuoti, kad Komisijos nurodytus tarnybos interesus, t. y. reikalingumą suderinti institucijoje jau dirbančių pareigūnų galimybę siekti karjeros ir pareigą užtikrinti geriausių kandidatų paskyrimą į laisvas darbo vietas, Paskyrimų tarnyba jau žinojo prieš paskelbiant pranešimą apie laisvą darbo vietą. Taigi atsižvelgiant į šio sprendimo 73 ir 74 punktuose minėtą teismų praktiką dėl nuorodų, kurios turi būti pateiktos pranešime apie laisvą darbo vietą, niekas nekliudė administracijai reikalauti ketverių tarnybos stažo metų jau paskelbiant minėtą pranešimą, o ne vien ieškovo kandidatūros atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2006 m. gruodžio 14 d. Tarnautojų teismo sprendimo Economidis prieš Komisiją, F‑122/05, 94 punktą).
80 Iš to matyti, kad Komisijos pateiktu pirmuoju motyvu negalima teisiškai pakankamai pagrįsti ginčijamo sprendimo.
81 Dėl antrojo motyvo, kurį Komisija nurodė sprendime atmesti skundą, t. y. dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnio 1 dalyje nustatytos pirmumo tvarkos, reikia priminti, kad šiame straipsnyje vardijami vienas paskui kitą einantys etapai, kurių būtina laikytis, kai reikia įdarbinti laisvoje institucijos darbo vietoje. Remdamasi šia nuostata, Paskyrimų tarnyba, siekdama įdarbinti laisvoje darbo vietoje, prieš pradėdama viešo konkurso procedūrą, pagal kurią įvertinama kvalifikacija arba rengiami testai, arba ir įvertinama kvalifikacija, ir rengiami testai, preferencine tvarka turi išnagrinėti, pirma, pareigų paaukštinimo ir perkėlimo institucijoje, kurioje atsirado laisva vieta, galimybes, antra, vidaus konkurso šioje institucijoje surengimo galimybes ir, trečia, prašymus perkelti kitų institucijų pareigūnus (žr. 1974 m. gruodžio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Van Belle prieš Tarybą, 176/73, 5 ir 6 punktus ir 1999 m. kovo 18 d. Sprendimo Carbajo Ferrero prieš Parlamentą, C‑304/97 P, 29 punktą).
82 Žinoma, Paskyrimų tarnyba neprivalo būtinai pirmumo tvarka paaukštinti pareigas arba perkelti institucijos viduje, net jei yra pareigūnų kandidatūrų, kurios atitinka visus pranešime apie laisvą darbo vietą įtvirtintus reikalavimus ir sąlygas. Tačiau prieš padidindama pasirinkimą rengdama vidaus konkursą arba nagrinėdama tarpinstitucinio perkėlimo galimybes ji turi išnagrinėti, ar esamos galimybės leidžia paskirti aukščiausio lygio gebėjimų, darbingumo ir patikimumo asmenį (2002 m. balandžio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Campolargo prieš Komisiją, T‑372/00, 98 punktas).
83 Šioje byloje Energetikos GD, kuris, kaip pripažino Komisija per 2009 m. rugsėjo 22 d. teismo posėdį, buvo kompetentingas atlikti tokį pasirinkimą, nusprendė paskelbti pranešimą apie laisvą darbo vietą Komisijos ir kitų institucijų pareigūnams. Atsižvelgus į minėtą preferencinę tvarką ir į administracijos priimtų aktų teisėtumo prezumpciją, kuriai paneigti Komisija nepateikė jokios konkrečios informacijos, reikia daryti išvadą, kad šioje byloje Energetikos GD, išnagrinėjęs galimybes paaukštinti pareigas ir perkelti institucijos viduje, nusprendė padidinti savo pasirinkimo galimybes ir atsirinkti ieškovo kandidatūrą. Taigi Paskyrimų tarnyba negalėjo atmesti ieškovo kandidatūros, remdamasi vien Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnyje numatyta pirmumo tvarka ir neatšaukdama pranešimo apie laisvą darbo vietą. Iš bylos medžiagos nematyti, kad administracija būtų atšaukusi šį pranešimą, be to, žinant, kad remiantis kompetencijų paralelizmu Energetikos GD buvo kompetentingas parengti pranešimą apie laisvą darbo vietą, taip atšaukti buvo galima tik jo iniciatyva.
84 Komisija atsikirsdama vis dėlto teigia, kad nors Energetikos GD buvo kompetentingas paskelbti pranešimą apie laisvą darbo vietą ir vykdyti atranką, Personalo GD kaip Paskyrimų tarnyba, kompetentinga įdarbinti laisvoje darbo vietoje atliekant tarpinstitucinį perkėlimą, prieš įdarbindama kandidatą iš kitos institucijos turėjo patikrinti, ar nėra institucijoje dirbančio pareigūno, kuris turėtų gebėjimų arba kvalifikaciją užimti šioje byloje nagrinėjamą darbo vietą. Taigi, nepaisant Energetikos GD pasirinkimo leisti dalyvauti konkurse kitų institucijų kandidatams, Komisijos nuomone, Personalo GD turėjo teisę atmesti ieškovo kandidatūrą, siekdamas suteikti pirmenybę vieno savo pareigūnų vidaus mobilumui.
85 Tačiau iš 2006 m. balandžio 10 d. Sprendimo C/2006/2318 dėl Paskyrimų tarnybai Pareigūnų tarnybos nuostatais suteiktų įgaliojimų įgyvendinimo, paskelbtame 2006 m. liepos 25 d. Administraciniuose pranešimuose Nr. 38‑2006, kuris taikytas tuomet, kai buvo paskelbtas pranešimas apie laisvą darbo vietą, matyti, kad kiekvienas generalinis direktorius turi parengti pranešimus apie laisvas darbo vietas savo generaliniame direktorate. Todėl, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad šiuose pranešimuose turi būti nurodytos sąlygos, kurios keliamos atitinkamai darbo vietai užimti, galima daryti išvadą, kad kiekvienas generalinis direktorius taip pat yra kompetentingas įvertinti, ar pirmiausia viduje perkeliant tarnautoją į laisvą darbo vietą būtų galima pasiekti tikslą paskirti aukščiausio lygio gebėjimų, darbingumo ir patikimumo asmenį.
86 Todėl tai, kad minėtame Sprendime C/2006/2318 taip pat nurodyta, jog Personalo GD kompetentingas tarpinstitucinio perkėlimo srityje, galima suprasti taip, kad šiam generaliniam direktoratui suteikiama kompetencija patikrinti, ar per atrankos procedūrą atrinktas kandidatas atitinka tarpinstituciniam perkėlimui keliamas sąlygas, bet ne spręsti, ar laisvoje darbo vietoje galima realiai įdarbinti kitaip negu atliekant tarpinstitucinį perkėlimą, pavyzdžiui, perkeliant institucijos viduje.
87 Per 2010 m. spalio 11 d. teismo posėdį Komisija aiškiai patvirtino šį Energetikos GD ir Personalo GD kompetencijų pasidalijimą, nes nurodė, kad pagal minėtą Sprendimą C/2006/2318 Energetikos GD turėjo nuspręsti, ar paskelbti apie laisvą darbo vietą visiems vidaus ir išorės kandidatams, o Personalo GD ima veikti tik prašymo perkelti iš kitos institucijos stadijoje.
88 Taigi reikia pripažinti, kad šioje byloje Personalo GD nebuvo kompetentingas ginčyti Energetikos GD atlikto vertinimo, kuriuo remdamasis jis manė, kad laisvoje darbo vietoje negalima realiai įdarbinti perkeliant institucijos viduje ir kad galiausiai reikia atsižvelgti į kitos institucijos pareigūno kandidatūrą.
89 Apskritai iš Komisijos per pirmąjį teismo posėdį pateiktų patikslinimų matyti, kad nė vienas Komisijoje dirbantis pareigūnas nepateikė kandidatūros užimti šią darbo vietą perkeliant institucijos viduje.
90 Komisija taip pat iš esmės tvirtina, kad nors Personalo GD nėra kompetentingas ginčyti Energetikos GD sprendimą, jis neturi imtis tolesnių veiksmų dėl atrankos procedūros. Tačiau reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką Paskyrimų tarnyba neturi imtis tolesnių veiksmų dėl atrankos komisijos vykdytos įdarbinimo procedūros tik remdamasi objektyviomis priežastimis (žr., be kita ko, 1984 m. vasario 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kohler prieš Audito Rūmus, 316/82 ir 40/83, 22 punktą; 1997 m. kovo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Rasmussen prieš Komisiją, T‑35/96, 60 punktą ir 1998 m. vasario 17 d. Sprendimo Maccaferri prieš Komisiją, T‑56/96, 33 punktą), kurių pakanka atsverti suinteresuotojo asmens lūkestį būti paskirtam į darbo vietą, kuriai užimti jis pateikė kandidatūrą, varijuojantį pagal šio asmens pasiektą atrankos procedūros stadiją (žr. 2003 m. lapkričio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bories ir kt. prieš Komisiją, T‑331/00 ir T‑115/01, 173 punktą). Be to, šios priežastys įprastai rūpestingai administracijai negali būti žinomos iki pranešimo apie laisvą darbo vietą parengimo, nes, kaip buvo priminta, būtų nesilaikoma Pareigūnų tarnybos nuostatų ir ypač objektyvumo principo, jeigu administracija kandidatuojančių asmenų atžvilgiu po pranešimo paskelbimo remtųsi tam tikromis sąlygomis, kurias, jos nuomone, reikia atitikti norint užimti nagrinėjamą darbo vietą (žr. šio sprendimo 73 ir 74 punktus).
91 Šioje byloje iš Komisijos pateiktų dokumentų matyti, kad Energetikos GD pranešė ieškovui, jog jis buvo atrinktas kaip geriausias kandidatas į darbo vietą. Taigi ieškovo lūkestis būti paskirtam buvo didelis. Kaip jau konstatuota šio sprendimo 77 punkte, Komisija, tvirtindama, kad Personalo GD galėjo atmesti ieškovo kandidatūrą, bendrai remiasi tik reikalingumu teikti pirmenybę savo pareigūnų vidaus mobilumui, juos perkeliant institucijos viduje, ir nepaaiškina, kodėl šioje byloje dėl šio motyvo reikėjo nesiimti tolesnių veiksmų dėl Energetikos GD vykdytos atrankos procedūros. Be to, kaip jau konstatuota šio sprendimo 78 punkte, administracijos nurodyta priežastis jai buvo žinoma prieš paskelbiant pranešimą apie laisvą darbo vietą.
92 Kadangi Komisijos paaiškinimas nėra objektyvi priežastis, kuri būtų pakankama atsverti ieškovo lūkestį būti paskirtam į darbo vietą, ir, be to, nėra pagrįsta aplinkybė, apie kurią nebuvo įmanoma sužinoti prieš paskelbiant pranešimą apie laisvą darbo vietą, Komisija negali remtis Pareigūnų tarnybos nuostatų 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmumo tvarka, siekdama pagrįsti ginčijamo sprendimo priėmimą. Dėl šios priežasties antruoju Komisijos pateiktu motyvu negalima teisėtai grįsti ginčijamo sprendimo.
93 Dėl Komisijos motyvų, pateiktų per procesą, reikia priminti, kad administracija negali per procesą pakeisti sprendimo motyvo arba pateikti papildomą motyvą (šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 15 d. Tarnautojų teismo sprendimo Angulo Sánchez prieš Tarybą, F‑67/09, 71 punktą), nebent pasirodytų, kad jos kompetencija yra griežtai apibrėžtos ir todėl galimo ginčijamo sprendimo panaikinimo atveju ji būtų tik įpareigota priimti naują sprendimą, iš esmės identišką panaikintajam.
94 Šioje byloje per procesą Komisija pateikė trečiąjį motyvą, susijusį su tuo, kad ieškovas neatitiko trejų metų tarnybos stažo nuo pirmojo įdarbinimo sąlygos, reikalaujamos pagal 2005 m. tarpinstitucinį susitarimą perkeliant tarp institucijų. Nors šis motyvas kaip tik susijęs su administracijos griežtai apibrėžtos kompetencijos vykdymu, iš 2005 m. rugpjūčio 4 d. patvirtintos išlygos matyti, kad trejų metų tarnybos stažo sąlygą reikia vertinti pareigūno perkėlimo momentu. Šioje byloje iš vidaus dokumento, kurį Energetikos GD pateikė Personalo GD, matyti, kad pirmasis ketino įdarbinti kandidatą nuo 2007 m. gegužės 1 dienos. Taigi dieną, kai ieškovas turėjo pradėti eiti pareigas Energetikos GD, jis būtų turėjęs trejų metų tarnybos stažą, reikalaujamą pagal 2005 m. tarpinstitucinį susitarimą. Dėl šios priežasties trečiuoju Komisijos pateiktu motyvu taip pat negalima teisėtai grįsti ginčijamo sprendimo.
95 Ketvirtuoju ir penktuoju motyvais, kuriuos per procesą taip pat pateikė administracija ginčijamam sprendimui pagrįsti ir kurie atitinkamai apibendrinti šio sprendimo 67 ir 68 punktuose, nesiekiama įrodyti, kad administracijos kompetencija buvo griežtai apibrėžta, nes, atvirkščiai, ji turi didelę diskreciją skirti į pareigas personalą vykdyti jai patikėtas užduotis (žr., be kita ko, 1984 m. birželio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lux prieš Audito Rūmus, 69/83, 17 punktą ir 1990 m. kovo 7 d. Sprendimo Hecq prieš Komisiją, C‑116/88 ir C‑149/88, 11 punktą; 2007 m. vasario 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Caló prieš Komisiją, T‑118/04 ir T‑134/04, 99 punktą). Taigi ketvirtuoju ir penktuoju motyvais, pateiktais per procesą, negalima teisėtai grįsti ginčijamo sprendimo.
96 Bet kuriuo atveju ketvirtasis ir penktasis motyvai neturi reikšmės nagrinėjant bylą iš esmės. Pirma, ketvirtasis motyvas yra antrojo motyvo atmaina, nes, anot Komisijos, Personalo GD nusprendė ne neatsižvelgti į atrankos procedūrą, bet ją anuliuoti dėl to, kad Energetikos GD prieš paskelbdamas pranešimą apie laisvą darbo vietą formaliai nepatikrino, ar į postą galima paskirti taikant vidaus procedūrą. Komisija nepateikė jokios informacijos, kuria remiantis būtų galima nustatyti, kad, nepaisant administracijos priimtų aktų teisėtumo prezumpcijos, Energetikos GD prieš paskelbdamas pranešimą apie laisvą darbo vietą nepatikrino, jog į postą nebuvo galima paskirti taikant vidaus procedūrą, juo labiau kad paskelbus pranešimą apie laisvą darbo vietą joks kandidatas nepateikė kandidatūros šiam postui užimti. Be to, jeigu, kaip teigia Komisija, administracija norėjo anuliuoti atrankos procedūrą, ji turėjo atšaukti pranešimą apie laisvą darbo vietą (žr., be kita ko, 1993 m. vasario 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mc Avoy prieš Parlamentą, T‑45/91, 51 punktą). Remiantis Komisijos pateikta informacija negalima nustatyti, kad pranešimas apie laisvą darbo vietą tikrai buvo atšauktas. Galiausiai, kaip priminta šio sprendimo 83 punkte, remiantis kompetencijų paralelizmu, tik Energetikos GD buvo kompetentingas jį atšaukti. Prielaidų, kuriomis grindžiamas ketvirtasis motyvas, teisingumas yra dar labiau abejotinas, nes, kaip jau nurodyta, joks Komisijoje dirbantis kandidatas nepateikė kandidatūros pagal pranešimą apie laisvą darbo vietą užimti postą perkeliant institucijos viduje.
97 Kita vertus, dėl penktojo motyvo, kurį Komisija pateikė pagrįsti ginčijamą sprendimą, susijusio su tuo, kad darbo vietoje buvo įdarbinta paskiriant į kitas pareigas, o ne perkeliant institucijos viduje, pakanka priminti, kad, kaip konstatuota šio sprendimo 90 punkte, nors Paskyrimų tarnyba neprivalo imtis tolesnių veiksmų dėl atrankos procedūros, ji gali tai daryti tik dėl objektyvių ir pakankamų priežasčių, kurių šioje byloje Komisija nepateikė. Taigi ji negalėjo atmesti ieškovo kandidatūros dėl to, kad galiausiai teikė pirmenybę įdarbinimui paskiriant į kitas pareigas.
98 Dar reikia pridurti, kad dėl Komisijos motyvų, pateiktų pagrįsti ginčijamą sprendimą, įvairovės ypač tenka apgailestauti dėl Personalo GD skyriaus vadovo, atsakingo už tarpinstitucinius klausimus, elgesio, nes nepaisydamas visiškai pagrįstų ieškovo klausimų jis laikė diskusiją su ieškovu baigta (žr. 18 punktą).
99 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad jokiu Komisijos pateiktu motyvu, atsižvelgiant į Pareigūnų tarnybos nuostatus ir pranešimą apie laisvą darbo vietą, negalima teisėtai pagrįsti ginčijamo sprendimo, kuris dėl to turi būti panaikintas, nenagrinėjant kitų ieškinio pagrindų, kuriuos ieškovas pateikė grįsdamas savo reikalavimus dėl panaikinimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
100 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalį, nepažeidžiant šio reglamento II dalies 8 skyriaus kitų nuostatų, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, kai to reikalauja teisingumas, Teismas gali nuspręsti iš pralaimėjusios šalies priteisti tik dalį bylinėjimosi išlaidų arba nuspręsti, kad pralaimėjusi šalis visai jų neturi padengti.
101 Iš pirma išdėstytų motyvų aišku, kad Komisija pralaimėjo bylą. Be to, ieškovas reikalavimuose aiškiai prašė priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Kadangi šios bylos aplinkybėmis nėra pagrindo taikyti Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį, Komisija turi atlyginti ieškovo patirtas išlaidas.
102 Galiausiai taikant Procedūros reglamento 89 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublika, įstojusi į bylą šalis, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
TARNAUTOJŲ TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti sprendimą, kuriuo Europos Komisija pašalina I. Šimonį iš atrankos procedūros, numatytos pranešime apie laisvą darbo vietą COM/2007/142, atsisakydama prašyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jį perkelti.
2. Europos Komisiją padengia savo ir ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
3. Lietuvos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Tagaras | Kreppel | Van Raepenbusch |
Paskelbta 2011 m. balandžio 14 d. viešame posėdyje Liuksemburge.