TEISINGUMO TEISMO (didžioji kolegija) SPRENDIMAS
2018 m. gegužės 2 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Europos Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38/EB – 27 straipsnio 2 dalies antra pastraipa – Teisės atvykti į šalį ir teisės gyventi joje apribojimai dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos priežasčių – Išsiuntimas iš šalies teritorijos dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių – Elgesys, keliantis tikrą, esamą ir pakankamai rimtą pavojų pagrindiniam visuomenės interesui – Asmuo, kurio prieglobsčio prašymas atmestas dėl Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsnyje ir Direktyvos 2011/95/ES 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų priežasčių – 28 straipsnio 1 dalis – 28 straipsnio 3 dalies a punktas – Apsauga nuo išsiuntimo iš šalies – Gyvenimas priimančiojoje valstybėje narėje pastaruosius dešimt metų – Privalomosios visuomenės saugumo priežastys – Sąvoka“
Sujungtose bylose C‑331/16 ir C‑366/16
dėl Rechtbank Den Haag, zittingsplaats Middelburg (Hagos teismas, posėdžiaujantis Midelburge, Nyderlandai) (C‑331/16) ir Raad voor Vreemdelingenbetwistingen (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija) (C‑366/16) 2016 m. birželio 9 d. ir 2016 m. birželio 27 d. sprendimais, kuriuos Teisingumo Teismas gavo atitinkamai 2016 m. birželio 13 d. ir 2016 m. liepos 5 d., pagal SESV 267 straipsnį priimtų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose
K.
prieš
Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie (C‑331/16)
ir
H. F.
prieš
Belgische Staat (C‑366/16)
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas K. Lenaerts, pirmininko pavaduotojas A. Tizzano, kolegijų pirmininkai M. Ilešič, L. Bay Larsen, T. von Danwitz ir E. Levits, teisėjai A. Borg Barthet, J.‑C. Bonichot, A. Arabadjiev, S. Rodin, F. Biltgen, K. Jürimäe ir M. Vilaras (pranešėjas),
generalinis advokatas H. Saugmandsgaard Øe,
posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2017 m. liepos 10 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– K., atstovaujamo advocaten A. Eikelboom ir A. M. van Eik, Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman, C. S. Schillemans ir B. Koopman,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. Jacobs, C. Pochet ir L. Van den Broeck, padedamų advokatų I. Florio ir E. Matterne,
– Graikijos vyriausybės, atstovaujamos T. Papadopoulou,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos E. Armoët, E. de Moustier ir D. Colas,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos C. Crane, G. Brown ir D. Robertson, padedamų baristerio B. Lask,
– Europos Komisijos, atstovaujamos E. Montaguti ir G. Wils,
susipažinęs su 2017 m. gruodžio 14 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004; p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46), 27 straipsnio 2 dalies antros pastraipos, 28 straipsnio 1 dalies ir 28 straipsnio 3 dalies a punkto išaiškinimo.
2 Šie prašymai pateikti nagrinėjant du ginčus: K. ir Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie (Valstybės saugumo ir teisingumo valstybės sekretorius, Nyderlandai; toliau – valstybės sekretorius) ginčą dėl sprendimo, kuriuo K. pripažintas nepageidaujamu Nyderlandų teritorijoje (byla C‑331/16), ir H. F. ir Belgische Staat (Belgijos valstybė) ginčą dėl sprendimo, kuriuo H. F. atsisakyta suteikti teisę gyventi Belgijos teritorijoje ilgiau kaip tris mėnesius (byla C‑366/16).
Teisinis pagrindas
Tarptautinė teisė
3 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, Nr. 2545, 189 t., 1954 m. p. 150) įsigaliojo 1954 m. balandžio 22 d. Ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso, įsigaliojusiu 1967 m. spalio 4 d. (toliau – Ženevos konvencija).
4 Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnyje apibrėžus šioje konvencijoje vartojamą sąvoką „pabėgėlis“ F skirsnyje paaiškinta:
„Šios konvencijos nuostatos netaikomos visiems tiems asmenims, dėl kurių yra rimtų priežasčių manyti, kad jie:
a) padarė nusikaltimą taikai, karo nusikaltimą arba nusikalto žmonijai, kaip nurodyta tarptautiniuose dokumentuose, parengtuose tam, kad būtų imamasi priemonių prieš tokius nusikaltimus;
b) padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą už juos priglobusios šalies ribų tada, kai dar nebuvo įsileisti į šią šalį kaip pabėgėliai;
c) kaltinami veika, prieštaraujančia Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams.“
Sąjungos teisė
Direktyva 2004/38
5 Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Sąjungos piliečiai, kurie priimančiojoje valstybėje narėje legaliai gyveno ištisinį penkerių metų laikotarpį, turi nuolatinio gyvenimo joje teisę. Šiai teisei netaikomi III skyriuje numatyti reikalavimai.“
6 Šios direktyvos VI skyriuje „Teisės įvažiuoti į šalį ir teisės gyventi šalyje apribojimai dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos], visuomenės saugumo ir sveikatos apsaugos priežasčių“ esančio 27 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Laikydamosi šio skyriaus nuostatų valstybės narės gali apriboti Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių, neatsižvelgiant į [jų] pilietybę, judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvę dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos], visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių. Šiomis priežastimis nesinaudojama ekonominėms reikmėms patenkinti [nesiremiama siekiant ekonominių tikslų].“
2. Priemonės, kurių imtasi dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos] ar visuomenės saugumo priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą ir turi būti grindžiamos vien tik atitinkamo asmens elgesiu. Buvę kriminaliniai nusikaltimai patys savaime [teistumas už ankstesnę nusikalstamą veiką savaime] negali būti tokių priemonių ėmimosi priežastis.
Atitinkamo asmens elgesys turi kelti tikrą [esamą] ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų. Pateisinimai, kurie yra nesusiję su [konkretaus] atvejo aplinkybėmis arba grindžiami bendrosios prevencijos sumetimais, nėra priimtini.“
7 Tos pačios direktyvos 28 straipsnyje numatyta:
„1. Prieš priimdama sprendimą dėl išsiuntimo iš šalies dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos] ar visuomenės saugumo priežasčių, priimančioji valstybė narė turi atsižvelgti į tai, kiek ilgai atitinkamas asmuo gyveno jos teritorijoje, į jo amžių, sveikatos būklę, šeim[inę] ir ekonominę padėtį, socialinę ir kultūrinę integraciją priimančiojoje valstybėje narėje ir jo sąsajas su kilmės šalimi.
2. Priimančioji valstybė narė negali priimti išsiuntimo iš šalies sprendimo prieš Sąjungos piliečius ar jų šeimos narius, neatsižvelgiant į [jų] pilietybę, kurie turi nuolatinio gyvenimo jos teritorijoje teisę, išskyrus rimtas valstybinės politikos [viešosios tvarkos] ar visuomenės saugumo priežastis.
3. Sprendimo išsiųsti iš šalies negalima priimti prieš Sąjungos piliečius, išskyrus sprendimus, pagrįstus būtinomis [privalomosiomis] visuomenės apsaugos [saugumo] pagal valstybių narių apibrėžimą, priežastimis, jei jie:
a) gyveno priimančiojoje valstybėje narėje pastaruosius 10 metų;
b) yra nepilnamečiai, išskyrus atvejus, kai išsiuntimas iš šalies labiausiai atitinka vaiko interesus, numatytus 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų [v]aiko teisių [k]onvencijoje.“
Direktyva 2011/95/ES
8 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9) 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės pabėgėlio statusas nesuteikiamas, jei yra rimtų priežasčių manyti, kad:
a) jis padarė nusikaltimą taikai, karo nusikaltimą arba nusikaltimą žmoniškumui, kaip apibrėžta tarptautiniuose dokumentuose, į kuriuos įtrauktos nuostatos dėl tokių nusikaltimų;
b) jis padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą ne prieglobsčio šalyje prieš pripažįstant jį pabėgėliu, t. y. prieš išduodant leidimą gyventi [šalyje], grindžiamą pabėgėlio statuso suteikimu; sunkiais nepolitiniais nusikaltimais gali būti laikomi ypač žiaurūs veiksmai, net jei jie įvykdyti tariamai politiniu tikslu;
c) jis yra pripažintas kaltu dėl Jungtinių Tautų tikslams ir principams prieštaraujančių veiksmų, nurodytų Jungtinių Tautų [c]hartijos preambulėje ir 1 bei 2 straipsniuose.“
Nacionalinė teisė
Nyderlandų teisė
9 2000 m. lapkričio 23 d. Vreemdelingenwet (Įstatymas dėl užsieniečių; Stb. 2000, Nr. 495) 67 straipsnyje numatyta:
„1. Laikydamasis 3 skyriaus nuostatų ministras gali pripažinti užsienietį nepageidaujamu:
a. jeigu jis Nyderlanduose gyvena neteisėtai ir pakartotinai padarė pagal šį įstatymą baustiną nusikalstamą veiką;
b. jeigu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už nusikalstamą veiką, už kurią numatyta ne mažesnė kaip trejų metų laisvės atėmimo bausmė arba jam taikytina Baudžiamojo kodekso 37a straipsnyje numatyta priemonė;
c. jeigu jis kelia pavojų viešajai tvarkai ar nacionaliniam saugumui ir Nyderlanduose gyvena neteisėtai, kaip tai suprantama pagal 8 straipsnio a–e ar l punktus;
d. pagal tam tikrą sutartį arba
e. atsižvelgiant į Nyderlandų tarptautinių santykių interesus.
<…>
3. Nukrypstant nuo 8 straipsnio, užsienietis, pripažintas nepageidaujamu, negali teisėtai gyventi Nyderlanduose.“
Belgijos teisė
10 Pagal 1980 m. gruodžio 15 d. Wet betreffende de toegang tot het grondgebied, het verblijf, de vestiging en de verwijdering van vreemdelingen (Įstatymas dėl užsieniečių atvykimo į šalies teritoriją, įsikūrimo ir gyvenimo šalyje bei išsiuntimo iš jos; Belgisch Staatsblad, 1980 m. gruodžio 31 d., p. 14584) redakcijos, taikytinos klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms, 40a straipsnio 2 dalį Sąjungos piliečio šeimos nariais buvo laikomi, be kita ko, jo tiesiosios linijos giminaičiai.
11 Šio įstatymo 43 straipsnyje nustatyta:
„Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisę atvykti į šalį ir joje gyventi galima riboti tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais ir atsižvelgiant į šiuos apribojimus:
<…>
2) viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priemonės turi atitikti proporcingumo principą ir būti grindžiamos vien atitinkamo asmens elgesiu. <…> Atitinkamo asmens elgesys turi kelti tikrą, esamą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų;
Pateisinimai, kurie nesusiję su konkretaus atvejo aplinkybėmis arba grindžiami bendrosios prevencijos sumetimais, nėra priimtini.
<…>“
12 1981 m. spalio 8 d. koninklijk besluit betreffende de toegang tot het grondgebied, het verblijf, de vestiging en de verwijdering van vreemdelingen (Karaliaus dekretas dėl užsieniečių atvykimo į šalies teritoriją, įsikūrimo ir gyvenimo šalyje bei išsiuntimo iš jos; Belgisch Staatsblad, 1981 m. spalio 27 d., p. 13740) 52 straipsnio 4 dalyje nurodyta:
„<…>
Jei ministras ar jo įgaliotas asmuo suteikia leidimą gyventi šalyje arba jei per įstatymo 42 straipsnyje nustatytą terminą nepriimama jokio sprendimo, meras ar jo įgaliotas asmuo išduoda užsieniečiui „Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę“ pagal 9 priede pateiktą pavyzdį.
<…>
Jei ministras ar jo įgaliotas asmuo nesuteikia teisės gyventi šalyje, apie šį sprendimą šeimos nariui pranešama dokumentu, atitinkančiu 20 priede pateiktą pavyzdį, kuriame prireikus yra nurodymas išvykti iš šalies. <…>“
Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
Byla C‑331/16
13 K. turi dvigubą – Kroatijos bei Bosnijos ir Hercegovinos pilietybę.
14 2001 m. sausio 21 d. jis atvyko į Nyderlandus lydimas sutuoktinės ir nepilnamečio sūnaus. Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nuo tada K. nepertraukiamai gyveno Nyderlanduose. 2006 m. balandžio 27 d. suinteresuotojo asmens žmona pagimdė jų antrąjį sūnų.
15 2001 m. vasario 2 d. K. pateikė valstybės sekretoriui pirmąjį prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šalyje kaip prieglobsčio prašytojui. Šis sprendimas buvo atmestas 2003 m. gegužės 15 d. valstybės sekretoriaus sprendimu, kuris tapo galutinis jį patvirtinus Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) 2005 m. vasario 21 d. sprendimu.
16 2011 m. liepos 27 d. K. pateikė naują prieglobsčio prašymą, šis buvo atmestas 2013 m. sausio 16 d. valstybės sekretoriaus sprendimu. Sprendimas, su kurio kartu buvo nustatytas draudimas dešimt metų atvykti į Nyderlandų teritoriją, tapo galutinis jį patvirtinus Raad van State (Valstybės Taryba) 2014 m. vasario 10 d. sprendimu.
17 Kroatijos Respublikai įstojus į Europos Sąjungą, 2014 m. spalio 3 d. K. paprašė valstybės sekretoriaus panaikinti jam taikomą draudimą atvykti į šalį. 2015 m. liepos 22 d. sprendimu valstybės sekretorius išnagrinėjo šį prašymą ir pripažino K. nepageidaujamu Nyderlandų teritorijoje, remdamasis Įstatymo dėl užsieniečių 67 straipsnio 1 dalies e punktu. Dėl šio sprendimo K. pateiktas skundas buvo atmestas 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu.
18 Tame sprendime valstybės sekretorius pirmiausia nurodė savo 2003 m. gegužės 15 d. ir 2013 m. sausio 16 d. sprendimus, kuriais atmetė K. pateiktus prieglobsčio prašymus ir nusprendė, kad K. kaltas dėl veiksmų, kurie priskirtini prie Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsnio a punkto, t. y. kad jis žinojo apie specialiųjų Bosnijos kariuomenės dalinių padarytus karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui ir pats asmeniškai dalyvavo juos vykdant. Valstybės sekretorius taip pat pabrėžė, kad K., būdamas Nyderlandų teritorijoje, kenkia Nyderlandų Karalystės tarptautiniams santykiams ir kad nereikia leisti, jog ši valstybė narė taptų priimančiąja šalimi asmenims, dėl kurių yra rimtų priežasčių manyti, kad jie yra kalti dėl sunkių nusikaltimų. Beje, valstybės sekretorius nurodė, kad, norint apsaugoti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, būtina imtis visų reikalingų veiksmų, siekiant neleisti, kad Nyderlandų piliečiai kontaktuotų su asmenimis, kurie jų kilmės šalyje buvo pripažinti kaltais dėl Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsnio a punkte nurodytų veikų. Ypač svarbu išvengti, kad nukentėjusieji nuo nusikaltimų, kuriais kaltinamas K., ar jų šeimos nariai susitiktų su juo Nyderlanduose. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, valstybės sekretorius padarė išvadą, kad, pirma, K. kelia realią, esamą ir pakankamai rimtą grėsmę pagrindiniam Nyderlandų visuomenės interesui ir, antra, teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą nesudaro kliūčių pripažinti K. nepageidaujamu asmeniu.
19 K. apskundė 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Iš esmės jis tvirtino, kad pagrindai, kuriuos valstybės sekretorius nurodė grįsdamas savo sprendimą, yra nepakankami. K. teigimu, be to, kad valstybės narės tarptautiniai santykiai nepatenka į viešosios tvarkos sritį, jo keliamos grėsmės aktualumas yra pagrįstas prielaida dėl veikų, kurių padarymu daugiau nei prieš dvidešimt metų jis kaltinamas, ir teiginiu, kad aplinkybė, jog šios veikos priskiriamos prie Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsnio a punkto, kelia nuolatinį pavojų. Taip pat teigiant, kad Nyderlanduose bet koks K. kontaktas su nukentėjusiu asmeniu savaime kelia grėsmę viešajai tvarkai, būtų pernelyg išplėsta „viešosios tvarkos“ sąvoka. Juo labiau kad nebuvo pateikta įtikinamų įrodymų, kad galimai nuo K. nukentėję asmenys yra Nyderlanduose. K. pridūrė, kad bet kuriuo atveju jis niekada nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, ką jau kalbėti apie nuteisimą, už veikas, kuriomis kaltinamas. Remdamasis 2015 m. birželio 11 d. Sprendimo Zh. ir O. (C‑554/13, EU:C:2015:377) 50 punktu K. padarė išvadą, kad valstybės sekretoriaus pateiktas bendras motyvas, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai, nesuderinamas su Sąjungos teise.
20 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia nurodo, kad nuo Kroatijos įstojimo į Europos Sąjungą K. situacijai yra taikytina Sąjungos teisė. Kadangi draudimas atvykti į Nyderlandų teritoriją gali būti nustatytas tik trečiųjų šalių piliečiams, 2013 m. sausio 16 d. sprendimas, kuriuo K. uždraudžiama dešimt metų atvykti į Nyderlandų teritoriją, buvo panaikintas 2015 m. liepos 22 d. sprendimu, patvirtintu 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu, ir tai pakeista pripažinimu nepageidaujamu, o tai yra panaši priemonė, kurią galima priimti prieš Sąjungos piliečius. Priešingai nei draudimas atvykti į šalies teritoriją, pripažinimas nepageidaujamu iš esmės galioja neribotą laiką, tačiau suinteresuotasis asmuo galėtų prašyti jį atšaukti praėjus tam tikram laikui.
21 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar primena, kad neginčijama, jog yra rimtų priežasčių manyti, kad K. padarė nusikaltimą, apibrėžtą Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsnio a punkte, atsižvelgiant į jo veiksmus laikotarpiu nuo 1992 m. balandžio mėn. iki 1994 m. vasario mėn., kai jis priklausė Bosnijos kariuomenės daliniui. Taip pat nustatyta, kad 1994 m. vasario mėn. K. dezertyravo iš šios kariuomenės. K. pripažinimas nepageidaujamu pagrįstas išimtinai tokiais veiksmais. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuris praėjo nuo to laiko, kyla klausimas, ar minėti veiksmai gali būti laikomi keliančiais tikrą, esamą ir pakankamai rimtą grėsmę pagrindiniam visuomenės interesui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalį.
22 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, iš Raad van State (Valstybės Taryba) jurisprudencijos matyti, kad grėsmė pagrindiniam visuomenės interesui, kurią kelia tokioje padėtyje esančio asmens, kaip antai K., buvimas, dėl savo pobūdžio egzistuoja nuolat, tad nėra būtina kelti klausimo, kaip toks asmuo elgsis ateityje. Ši išvada yra grindžiama, pirma, tuo, kad Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsnio a punkte nurodyti nusikaltimai yra ypač sunkūs, ir, antra, Teisingumo Teismo jurisprudencija, visų pirma 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimu B ir D (C‑57/09 ir C‑101/09, EU:C:2010:661), 2010 m. lapkričio 23 d. Sprendimu Tsakouridis (C‑145/09, EU:C:2010:708) ir 2012 m. gegužės 22 d. Sprendimu I, (C‑348/09, EU:C:2012:300).
23 Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar toks Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalies aiškinimas yra pagrįstas. Jo abejones sustiprina tai, kad šios nuostatos pirmajame sakinyje reikalaujama, kad viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priemonės atitiktų proporcingumo principą. Be to, šios direktyvos 28 straipsnio 1 dalyje nustatytos tam tikros aplinkybės, į kurias turi atsižvelgti priimančioji valstybė narė prieš priimdama sprendimą išsiųsti iš šalies, o tos pačios direktyvos 28 straipsnio 3 dalies a punkte numatyta, kad toks sprendimas dėl Sąjungos piliečių, kurie priimančiosios valstybės narės teritorijoje gyveno pastaruosius dešimt metų, gali būti priimtas tik dėl privalomųjų visuomenės saugumo priežasčių.
24 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikiantis teismas taip pat remiasi Europos Parlamentui ir Tarybai skirtu 2009 m. liepos 2 d. Komisijos komunikatu dėl Geresnio Direktyvos 2004/38 perkėlimo ir taikymo gairių [COM (2009) 313 final], kuris patvirtina tai, kad K. atžvilgiu priimtos priemonės proporcingumo vertinimas yra labai sudėtingas. K. ir jo šeimos nariai visiškai integravosi į Nyderlandų visuomenę, nes jie šioje šalyje gyveno nuo 2001 m. Be to, K. pažymėjo, kad jo šeima gavo Kroatijos pilietybę vien dėl etninių priežasčių; ši šalis yra jam visiškai svetima, jis niekada joje negyveno ir neturi ten jokių artimųjų.
25 Šiomis aplinkybėmis Rechtbank Den Haag, zittingsplaats Middelburg (Hagos teismas, posėdžiaujantis Midelburge, Nyderlandai) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar pagal Direktyvos [2004/38] 27 straipsnio 2 dalį leidžiama Sąjungos pilietį, dėl kurio, kaip yra nagrinėjamoje byloje, nuspręsta, kad jam taikytini [Ženevos konvencijos] 1 straipsnio F skirsnio a ir b punktai, pripažinti nepageidaujamu dėl to, kad, atsižvelgiant į išskirtinį šioje [Ženevos konvencijos] nuostatoje nurodytų nusikalstamų veikų sunkumą, laikytina, jog pavojus, kurį jis kelia pagrindiniam visuomenės interesui, pagal savo pobūdį egzistuoja nuolat?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai: jeigu ketinama asmenį pripažinti nepageidaujamu, kaip reikia nustatyti, ar Sąjungos piliečio elgesį, kaip antai apibrėžtą [Ženevos konvencijos] 1 straipsnio F skirsnio a ir b punktuose, reikia laikyti tikru, esamu ir pakankamai rimtu pavojumi, kenkiančiu pagrindiniam visuomenės interesui? Kiek šiuo atveju svarbu tai, kad tokie Ženevos konvencijos straipsnio F skirsnio nurodyti veiksmai, kaip antai aptariami šioje byloje, įvykdyti labai seniai – šiuo atveju 1992–1994 m.?
3. Kiek svarbus yra proporcingumo principas vertinant, ar Sąjungos pilietis, kuriam, kaip antai šioje byloje, buvo pripažinti taikytinais [Ženevos konvencijos] 1 straipsnio F skirsnio a ir b punktai, gali būti pripažintas nepageidaujamu? Ar į tokį vertinimą reikia įtraukti Direktyvos [2004/38] 28 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksnius, ar jie nagrinėtini atskirai? Ar į šios direktyvos 28 straipsnio 3 dalies a punkte numatytą dešimties metų gyvenimo priimančiojoje šalyje laikotarpį reikia atsižvelgti kaip į šio vertinimo dalį, ar atskirai? Ar reikia atsižvelgti į visus [Komunikato COM(2009) 313 final] 3.3 punkte nurodytus veiksnius?“
Byla C‑366/16
26 Afganistano pilietis H. F. atvyko į Nyderlandus 2000 m. vasario 7 d. ir 2000 m. kovo 6 d. pateikė ten prieglobsčio prašymą. 2003 m. gegužės 26 d. kompetentingos Nyderlandų valdžios institucijos sprendimu pabėgėlio statusas H. F. nebuvo suteiktas, remiantis Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsnio a punktu. Šis sprendimas buvo patvirtintas Rechtbank te s’-Gravenhage (Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai) sprendimu.
27 2006 m. sausio 9 d. sprendimu kompetentinga Nyderlandų valdžios institucija atsisakė išduoti H. F. leidimą laikinai gyventi Nyderlanduose. Šį sprendimą taip pat patvirtino Rechtbank te s’-Gravenhage (Hagos apylinkės teismas). 2003 m. gegužės 26 d. sprendimui tapus galutiniam, valstybės sekretorius priėmė sprendimą uždrausti H. F. būti šios šalies teritorijoje.
28 2011 m. H. F. ir jo dukra įsikūrė Belgijoje. 2011 m. spalio 5 d. H. F. pateikė prašymą išduoti leidimą gyventi Belgijoje; prašymas buvo atmestas kaip nepriimtinas 2012 m. lapkričio 13 d. gemachtigde van de staatssecretaris voor Migratie en Asiel (Prieglobsčio ir migracijos valstybės sekretoriaus, atsakingo už administracinių procedūrų supaprastinimą, įgaliotasis atstovas, Belgija) (toliau – įgaliotasis atstovas) sprendimu. Tą pačią dieną pastarasis priėmė sprendimą, kuriuo H. F. nurodyta išvykti iš Belgijos teritorijos. H. F. abu šiuos sprendimus apskundė ir prašė juos panaikinti, vėliau savo reikalavimų atsisakė.
29 2013 m. kovo 21 d. H. F. pateikė įgaliotajam atstovui prašymą gauti leidimo gyventi šalyje kortelę kaip Sąjungos piliečio šeimos nariui, remdamasis tuo, kad jo dukra turi Nyderlandų pilietybę. 2013 m. rugpjūčio 12 d. įgaliotasis atstovas priėmė sprendimą nesuteikti leidimo gyventi šalyje, be to, nurodė išvykti iš Belgijos teritorijos.
30 Atsakydamas į antrąjį H. F. prašymą dėl to paties dalyko, pateiktą 2013 m. rugpjūčio 20 d., įgaliotasis atstovas 2014 m. vasario 18 d. priėmė sprendimą nesuteikti leidimo gyventi šalyje, be to, nurodė išvykti iš Belgijos teritorijos. Dėl šio sprendimo H. F. pareikštą ieškinį kompetentingas Belgijos teismas atmetė sprendimu, kuris tapo galutinis.
31 2014 m. rugsėjo 18 d. H. F. pateikė trečiąjį prašymą; juo siekė gauti gyvenimo šalyje kortelę kaip Sąjungos piliečio šeimos narys. Gavęs šį prašymą, įgaliotasis atstovas 2015 m. sausio 5 d. vėl priėmė sprendimą neišduoti leidimo gyventi šalyje, be to, nurodė išvykti iš šalies teritorijos. H. F. šį sprendimą apskundus, jis buvo panaikintas 2015 m. birželio 17 d. kompetentingo teismo sprendimu.
32 Panaikinus tą sprendimą, 2015 m. spalio 8 d. įgaliotasis atstovas dėl H. F. priėmė sprendimą neišduoti leidimo gyventi šalyje ilgiau negu tris mėnesius, tačiau nenurodė išvykti iš šalies teritorijos. Dėl šio sprendimo panaikinimo H. F. kreipėsi į Raad voor Vreemdelingenbetwistingen (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija).
33 Atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktus duomenis matyti, kad priimdamas šį sprendimą įgaliotasis atstovas rėmėsi Nyderlanduose vykdytos prieglobsčio procedūros dėl H. F. bylos medžiagoje buvusia informacija, kuri gauta jam bendradarbiaujant. Remiantis šios bylos medžiaga galima konstatuoti, kad iš kompetentingų Nyderlandų valdžios institucijų atlikto vertinimo matyti, jog H. F. padarė nusikaltimus, priskirtinus prie Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsnio a papunkčio. Visų pirma, jis dalyvavo darant karo nusikaltimus ar nusikaltimus žmoniškumui arba davė nurodymus, atsižvelgiant į jo vykdytas pareigas, daryti tokius nusikaltimus. Todėl įgaliotasis atstovas nusprendė, kad pavojus pagrindiniam visuomenės interesui, kurį būdamas šioje šalyje kelia asmuo, kaip antai H. F., dėl kurio yra rimtų priežasčių manyti, kad jis padarė nusikaltimus, numatytus Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsnio a punkte, pagal savo pobūdį egzistuoja nuolat. Tokiu atveju būsimo šio asmens elgesio įvertinimas, atsižvelgiant į nagrinėjamų nusikaltimų pobūdį ir sunkumą, neturi reikšmės, todėl minėto asmens elgesio keliamo pavojaus aktualumas ir galimybė pakartotinai nusikalsti neturi būti įrodyti. Šiuo atveju atsisakymas suteikti teisę gyventi šalyje taip pat padėtų apsaugoti atitinkamų nusikaltimų aukas ir kartu priimančiosios valstybės visuomenę ir tarptautinę teisinę sistemą. Dėl visų šių priežasčių atsisakymas suteikti H. F. teisę gyventi šalyje atitinka proporcingumo principą.
34 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikiantis teismas nurodo, jog, nepaisant to, kad 2015 m. spalio 8 d. sprendime nėra jokio nurodymo išvykti iš Belgijos teritorijos, jis turėtų būti laikomas tokio pobūdžio priemone, kaip nurodytos Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje. Jam kyla klausimas, ar su pastarąja nuostata suderinamas teiginys, kad kiltų pavojus nacionaliniam saugumui, jeigu toje teritorijoje būtų asmuo, dėl kurio maždaug prieš dešimt metų Nyderlanduose buvo priimtas galutiniu tapęs sprendimas nesuteikti jam pabėgėlio statuso.
35 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad ši problema taip pat susijusi su teise į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, numatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 straipsnyje ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje. Jo nuomone, tuo atveju, kai priimamas sprendimas nesuteikti leidimo gyventi šalyje, būtų pageidautina atlikti tyrimą taikant „teisingos pusiausvyros“ kriterijų.
36 Šiomis aplinkybėmis Raad voor Vreemdelingenbetwistingen (Užsieniečių ginčų taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar Sąjungos teisę, visų pirma Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalį, galbūt siejamą su Chartijos 7 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad valstybė narė gali atmesti trečiosios šalies piliečio, Sąjungos piliečio šeimos nario, prašymą suteikti leidimą gyventi šalyje, pagrįstą šeimos susijungimu su šiuo Sąjungos piliečiu, kuris pasinaudojo teise laisvai judėti ir apsigyventi, dėl pavojaus, kurį kelia vien šio šeimos nario, kuriam pagal [Ženevos konvencijos] 1 straipsnio F skirsnį ir direktyvos [2011/95] 12 straipsnio 2 dalį kitoje valstybėje narėje nebuvo suteiktas pabėgėlio statusas dėl jo dalyvavimo atliekant veiksmus, susijusius su jo kilmės šalies specifinėmis istorinėmis ir socialinėmis aplinkybėmis, buvimas visuomenėje, kai šio šeimos nario veiksmų priimančiojoje valstybėje narėje keliamo pavojaus egzistavimas ir tikrumas pagrįstas tik sprendimu dėl statuso nesuteikimo, neįvertinus, ar yra rizika, kad toks elgesys pasikartos priimančiojoje valstybėje narėje?“
37 2016 m. liepos 21 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑331/16 ir C‑366/16 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmųjų dviejų klausimų ir pirmos trečiojo klausimo dalies byloje C‑331/16 ir dėl klausimo byloje C‑366/16
38 Pirmaisiais dviem klausimais ir pirma trečiojo klausimo dalimi byloje C‑331/16 bei klausimu byloje C‑366/16, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad aplinkybė, jog dėl Sąjungos piliečio arba dėl trečiosios šalies piliečio, kuris yra tokio piliečio šeimos narys, prašančio suteikti teisę gyventi valstybės narės teritorijoje, praeityje buvo priimtas sprendimas nesuteikti pabėgėlio statuso, nes yra rimtų priežasčių manyti, kad jis kaltas padaręs Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsnyje arba Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 2 dalyje nurodytus veiksmus, leidžia šios valstybės narės kompetentingoms valdžios institucijoms savaime laikyti, kad jo buvimas šioje teritorijoje kelia tikrą, esamą ir pakankamai rimtą pavojų pagrindiniam visuomenės interesui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalį, nepaisant to, ar egzistuoja rizika, jog jis pakartotinai nusikals. Jei būtų atsakyta neigiamai, byloje C‑331/16 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kaip reikia vertinti tokį pavojų ir kiek svarbu atsižvelgti į laiko tarpą, kuris praėjo nuo preziumuojamo tokių aktų padarymo. Jis taip pat kelia klausimą dėl Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalyje nurodyto proporcingumo principo taikymo, dėl sprendimo pripažinti nepageidaujamu atitinkamos valstybės narės teritorijoje asmens, kurio atžvilgiu priimtas toks sprendimas nesuteikti pabėgėlio statuso, priėmimo.
39 Iš Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 1 dalies matyti, kad valstybės narės gali taikyti priemones, apribojančias Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių, neatsižvelgiant į pilietybę, laisvę judėti ir gyventi šalyje dėl, be kita ko, viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių, tačiau tokiais sumetimais negali būti remiamasi siekiant ekonominių tikslų.
40 Remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija reikia nurodyti, kad, nors valstybės narės, atsižvelgdamos į savo nacionalinius poreikius, kurie gali skirtis įvairiose valstybėse narėse ir įvairiais laikotarpiais, iš esmės gali laisvai apibrėžti viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo reikalavimus, visų pirma kaip pagrindinio laisvo asmenų judėjimo principo išimties pateisinimą, vis dėlto šie reikalavimai turi būti suprantami siaurai, todėl kiekviena valstybė narė be Sąjungos institucijų kontrolės negali vienašališkai nustatyti jų aprėpties (2012 m. gegužės 22 d. Sprendimo I, C‑348/09, EU:C:2012:300, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; šiuo klausimu žr. 2007 m. liepos 13 d. Sprendimo E, C‑193/16, EU:C:2017:542, 18 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
41 Pažymėtina, kad Direktyvos 2004/38 27 ir 28 straipsniuose vartojama sąvoka „viešoji tvarka“ Teisingumo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta taip, kad ji bet kuriuo atveju reiškia, jog, be socialinės tvarkos sutrikdymo, kurį sukelia bet koks įstatymo pažeidimas, kyla realus, esamas ir pakankamai rimtas pavojus pagrindiniam visuomenės interesui (2015 m. birželio 24 d. Sprendimo H. T., C‑373/13, EU:C:2015:413, 79 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
42 Dėl sąvokos „visuomenės saugumas“ reikia pažymėti, jog iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad ši sąvoka apima valstybės narės vidaus ir išorės saugumą (2010 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Tsakouridis, C‑145/09, EU:C:2010:708, 43 punktas). Vidaus saugumas gali būti paveiktas, be kita ko, dėl tiesioginio pavojaus atitinkamos valstybės narės gyventojų rimčiai ir fiziniam saugumui (šiuo klausimu žr. 2012 m. gegužės 22 d. Sprendimo I, C‑348/09, EU:C:2012:300, 28 punktą). Išorės saugumas gali būti paveiktas, pavyzdžiui, dėl didelio neigiamo poveikio šios valstybės narės išoriniams santykiams ar taikiam tautų sugyvenimui rizikos (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Tsakouridis, C‑145/09, EU:C:2010:708, 44 punktą).
43 Šiuo atveju, remiantis tuo, ką nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, sprendimas atmesti K. skundą dėl pripažinimo nepageidaujamu Nyderlandų teritorijoje, taip pat sprendimas nesuteikti H. F. teisės gyventi Belgijos teritorijoje ilgiau kaip tris mėnesius buvo grindžiami tuo, kad, atsižvelgiant į ankstesnius sprendimus nesuteikti jiems pabėgėlio statuso, remiantis Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsniu arba Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 2 dalimi, vien jų buvimas atitinkamų valstybių narių teritorijoje galėtų pakenkti šių valstybių tarptautiniams santykiams bei būtinybe išvengti, kad atitinkami asmenys turėtų kontaktą su tų valstybių narių piliečiais, kurie buvo nusikaltimų, dėl kurių K. ir H. F. kaltinami, aukos ir kurie galbūt yra tų valstybių narių teritorijoje.
44 Be to, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės savo pastabose Teisingumo Teismui nurodė, kad tokios priemonės, kokios taikytos K. ir H. F., taip pat gali padėti užtikrinti, kad bus apsaugotos valstybės narės visuomenės pagrindinės vertybės ir tarptautinė teisinė tvarka, taip pat išlaikyta socialinė sanglauda, išsaugotas visuomenės pasitikėjimas imigracijos ir teisingumo sistemomis bei išlaikytas pasitikėjimas valstybių narių pastangomis apsaugoti ESS 2 ir 3 straipsniuose numatytas pagrindines vertybes.
45 Kaip iš esmės nurodė generalinis advokatas savo išvados 68 punkte, negalima atmesti galimybės, kad motyvai, nurodyti šio sprendimo 43 ir 44 punktuose, valstybių narių nuomone, gali būti laikomi viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežastimis, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 1 dalį, galinčiomis būti pagrindu priimti priemones, kuriomis būtų ribojama Sąjungos piliečio arba trečiosios šalies piliečio, tokio piliečio šeimos nario, judėjimo ir gyvenimo jų teritorijoje laisvė.
46 Be to, svarbu pažymėti, kad Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsnyje arba Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 2 dalyje nurodytais nusikaltimais ir veiksmais rimtai pažeidžiamos pagrindinės vertybės, pvz., pagarba žmogaus orumui ir žmogaus teisėms, kuriomis, kaip nurodyta ESS 2 straipsnyje, yra grindžiama Europos Sąjunga, taip pat taika, kurią skatinti būtent ir yra ES tikslas pagal ESS 3 straipsnį.
47 Iš to, kas nurodyta, matyti, kad teisės laisvai judėti ir gyventi šalyje apribojimas, taikomas valstybės narės Sąjungos piliečiui arba trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečio šeimos nariui – dėl kurio praeityje buvo priimtas sprendimas nesuteikti jam pabėgėlio statuso remiantis Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsniu arba Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 2 dalimi – gali patekti į sąvoką „priemonės, kurių imtasi dėl valstybinės politikos [viešosios tvarkos] ar visuomenės saugumo priežasčių“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą.
48 Taigi, iš Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalies matyti, jog priemonės, kurių imamasi dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių, turi būti grindžiamos vien asmeniniu atitinkamo asmens elgesiu.
49 Be to, šios direktyvos 27 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad tokias priemones galima taikyti su sąlyga, kad atitinkamo asmens elgesys kelia tikrą, esamą ir pakankamai rimtą grėsmę vienam iš pagrindinių visuomenės arba priimančiosios valstybės narės interesų.
50 Šiuo klausimu būtina priminti, kad Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsnyje ir Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 2 dalyje numatytų priežasčių nesuteikti pabėgėlio statuso tikslas – nesuteikti šio statuso asmenims, kurie laikomi nevertais su juo susijusios apsaugos, ir išvengti to, kad dėl šio statuso suteikimo tam tikrus sunkius nusikaltimus padarę asmenys galėtų išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl pabėgėlio statuso nesuteikimas nesiejamas su tuo, kad asmuo tuo metu turi kelti grėsmę priimančiajai valstybei narei (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimo B ir D, C‑57/09 ir C‑101/09, EU:C:2010:661, 104 punktą).
51 Tuo remiantis darytina išvada, jog tai, kad dėl atitinkamo asmens anksčiau buvo priimtas sprendimas nesuteikti jam pabėgėlio statuso pagal vieną iš šių nuostatų, nereiškia, kad iš karto galima daryti išvadą, kad vien jo buvimas priimančiosios valstybės narės teritorijoje kelia realų, esamą ir pakankamai rimtą pavojų pagrindiniam visuomenės interesui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalies antros pastraipos pirmą sakinį.
52 Priemonių, kurios pateisinamos viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežastimis, galima imtis tik jeigu kompetentingoms nacionalinėms valdžios institucijoms įvertinus kiekvieną atvejį atskirai, paaiškėja, kad atitinkamo asmens asmeninis elgesys tuo metu kelia pakankamai didelį pavojų pagrindiniam visuomenės interesui (2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Ziebell, C‑371/08, EU:C:2011:809, 82 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; šiuo klausimu taip pat žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Orfanopoulos ir Oliveri, C‑482/01 ir C‑493/01, EU:C:2004:262, 77 punktą).
53 Taigi, toks vertinimas taip pat būtinas, kai kompetentinga valstybės narės institucija, remdamasi viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo sumetimais, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalį, ketina imtis priemonės prieš asmenį, dėl kurio prieglobsčio srityje kompetentingų valdžios institucijos nusprendė, kad yra rimtų priežasčių manyti, kad jis padarė nusikaltimų arba yra kaltas dėl veikų, kurie numatyti Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsnyje arba Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 2 dalyje.
54 Atliekant tokį vertinimą reikia atsižvelgti į su atitinkamu asmeniu susijusio sprendimo nesuteikti pabėgėlio statuso motyvus bei įrodymus, kuriais jis yra grindžiamas, visų pirma susijusius su nusikaltimų ar veikų, kuriais asmuo kaltinamas, pobūdžiu ir sunkumu, jo asmeninio dalyvavimo juose lygiu ir galimų motyvų atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, pavyzdžiui, prievartos ar teisėtos savigynos, buvimu.
55 Toks vertinimas juo labiau reikalingas tuomet, kai suinteresuotasis asmuo, kaip pagrindinėse bylose, nebuvo nuteistas baudžiamąja tvarka už nusikaltimus ar veikas, kurie nurodyti kaip praeityje pateikto prašymo suteikti prieglobstį atmetimo priežastys.
56 Be to, jei tikro, esamo ir pakankamai rimto pavojaus pagrindiniam visuomenės interesui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą, konstatavimas apskritai reiškia, kad yra tikimybė, jog atitinkamo asmens elgesys ateityje kels tokį pavojų, gali būti, kad vien ankstesnė elgsena atitiks tokio pavojaus sąlygas (šiuo klausimu žr. 1977 m. spalio 27 d. Sprendimo Bouchereau, 30/77, EU:C:1977:172, 29 punktą).
57 Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas byloje C‑331/16 klausia, kokią įtaką turi aplinkybė, kad nuo preziumuojamo veikų, kurios buvo priežastis nesuteikti K. pabėgėlio statuso pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsnį, padarymo praėjo daug laiko.
58 Šiuo klausimu pažymėtina, kad nuo veikų padarymo praėjęs laiko tarpas, žinoma, yra svarbus veiksnys vertinant, ar egzistuoja pavojus, kaip antai nurodytas Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 11 d. Sprendimo Zh. ir O., C‑554/13, EU:C:2015:377, 60–62 punktus). Vis dėlto galimybė, kad nagrinėjamos veikos buvo išskirtinai sunkios, gali reikšti, kad net praėjus santykinai ilgam laiko tarpui vis dar egzistuoja tikras, esamas ir pakankamai rimtas pavojus vienam iš pagrindinių visuomenės interesų.
59 Byloje C‑366/16 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar atliekant tokį vertinimą svarbi tikimybė, kad toks elgesys pasikartos priimančiojoje valstybėje narėje, jeigu Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsnio a punkte ir Direktyvos 2011/95/ES 12 straipsnio 2 dalyje nurodyti nusikaltimai ar veikos buvo padaryti atitinkamo asmens kilmės šalyje, esant specifinėms socialinėms ir istorinėms aplinkybėms, kurios negali susiklostyti toje valstybėje narėje.
60 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad – nors atrodytų mažai tikėtina, kad tokie nusikaltimai ar veikos gali būti padaryti kitomis nei tam tikromis specifinėmis socialinėmis ir istorinėmis aplinkybėmis, – atitinkamo asmens elgesys, iš kurio matyti, kad jo požiūris ir toliau išlieka toks, kuris pažeidžia ESS 2 ir 3 straipsniuose nurodytas pagrindines vertybes, pvz., žmogaus orumą ir žmogaus teises (tai parodo atlikti nusikaltimai ar veikos), gali sudaryti tikrą, esamą ir pakankamai rimtą pavojų pagrindiniam visuomenės interesui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalies antros pastraipos pirmą sakinį.
61 Taip pat reikia patikslinti, kad, kaip matyti iš šios direktyvos 27 straipsnio 2 dalies ir suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, su teise laisvai judėti susijusią ribojamąją priemonę galima pateisinti tik jeigu ji atitinka proporcingumo principą, o tai reiškia, kad reikia patikrinti, ar ši priemonė yra tinkama užtikrinti ja siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Gaydarov, C‑430/10, EU:C:2011:749, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
62 Atliekant šį vertinimą būtina pasverti, pirma, atitinkamo asmens elgesio keliamą pavojų pagrindiniams priimančiosios valstybės narės visuomenės interesams ir, antra, teisių, kurias Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams suteikia Direktyva 2004/38, apsaugą (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Tsakouridis, C‑145/09, EU:C:2010:708, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
63 Taip vertinant reikia atsižvelgti į pagrindines teises, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, ypač į teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, įtvirtintą Chartijos 7 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Tsakouridis, C‑145/09, EU:C:2010:708, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
64 Kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 112 punkte, priimančioji valstybė narė, be kita ko, esant tokiam kontekstui turi patikrinti galimybę taikyti kitas, mažiau atitinkamo asmens judėjimo laisvę ir laisvę gyventi šalyje ribojančias priemones, kurios būtų vienodai veiksmingos nurodomų pagrindinių interesų apsaugai užtikrinti (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Aladzhov, C‑434/10, EU:C:2011:750, 47 punktą).
65 Remiantis tuo, kas išdėstyta, į pirmuosius du klausimus ir pirmą trečiojo klausimo dalį byloje C‑331/16 ir į klausimą byloje C‑366/16 reikia atsakyti, kad Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalis aiškintina taip, kad aplinkybė, jog dėl Sąjungos piliečio arba dėl trečiosios šalies piliečio, kuris yra tokio piliečio šeimos narys, prašančio suteikti teisę gyventi valstybės narės teritorijoje, praeityje buvo priimtas sprendimas nesuteikti pabėgėlio statuso remiantis Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsniu arba Direktyvos 2011/95 12 straipsnio 2 dalimi, neleidžia šios valstybės narės kompetentingoms valdžios institucijoms savaime laikyti, kad vien jo buvimas šioje teritorijoje kelia tikrą, esamą ir pakankamai rimtą pavojų pagrindiniam visuomenės interesui, kuris gali pateisinti priemones, kurių imamasi dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių, nepaisant to, ar egzistuoja rizika, jog asmuo pakartotinai nusikals.
66 Taigi, konstatuoti, kad toks pavojus egzistuoja, galima tik kompetentingoms priimančiosios valstybės narės institucijoms atlikus atitinkamo asmens asmeninio elgesio vertinimą atsižvelgiant į sprendimo nesuteikti pabėgėlio statuso motyvus ir įrodymus, kuriais jis grindžiamas, ypač į nusikaltimų ar veikų, kuriais jis kaltinamas, pobūdį ir sunkumą, jo asmeninio dalyvavimo juose lygį, galimų motyvų atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės buvimą ir į tai, ar dėl jo yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Atliekant tokį bendrą vertinimą taip pat turi būti atsižvelgiama į laiko tarpą, kuris praėjo nuo preziumuojamo šių nusikaltimų ar veikų padarymo, taip pat vėlesnį tokio asmens elgesį, visų pirma į tai, ar šis elgesys parodo, kad jo požiūris ir toliau išlieka toks, kuris pažeidžia ESS 2 ir 3 straipsniuose nurodytas pagrindines vertybes taip, kad tai gali trikdyti gyventojų rimtį ir fizinį saugumą. Vien tai, kad šio asmens elgesys praeityje susijęs su jo kilmės šalies specifinėmis istorinėmis ir socialinėmis aplinkybėmis, kurios negali susiklostyti priimančiojoje valstybėje narėje, nesudaro kliūčių padaryti tokią išvadą.
67 Remdamosi proporcingumo principu, priimančiosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos, beje, turi pasverti, viena vertus, atitinkamo pagrindinio visuomenės intereso apsaugą ir, kita vertus, atitinkamo asmens interesus, susijusius su jo, kaip Sąjungos piliečio, teisės laisvai judėti ir gyventi šalyje įgyvendinimu ir jo teise į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.
Dėl antros trečiojo klausimo dalies byloje C‑333/16
68 Antra trečiojo klausimo dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas byloje C‑331/16 iš esmės siekia sužinoti, ar, pirma, priimant sprendimą dėl asmens, kurio prieglobsčio prašymas praeityje buvo atmestas remiantis Ženevos konvencijos 1 straipsnio F skirsniu, pripažinimo nepageidaujamu atitinkamos valstybės narės teritorijoje reikia atsižvelgti į Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksnius, ir, antra, ar tokio asmens situacijai taikytina sustiprinta apsauga pagal šios direktyvos 28 straipsnio 3 dalies a punktą, kuria gali pasinaudoti Sąjungos piliečiai, pastaruosius dešimt metų gyvenę priimančios valstybės narės teritorijoje.
69 Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad per teismo posėdį Nyderlandų vyriausybė nurodė, kad 2015 m. liepos 22 d. sprendimu, kuriuo K. buvo pripažintas nepageidaujamu Nyderlandų teritorijoje, jis buvo įpareigotas išvykti iš tos teritorijos. Tokiomis aplinkybėmis minėtas sprendimas turi būti laikomas sprendimu išsiųsti iš šalies, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 1 dalį.
70 Siekiant priimti tokį sprendimą vadovaujantis proporcingumo principu, būtina, be kita ko, atsižvelgti į veiksmų, kuriais kaltinamas atitinkamas asmuo, pobūdį ir sunkumą, jo gyvenimo priimančiojoje valstybėje narėje trukmę ir prireikus teisėtumą, taip pat laiką, kuris praėjo nuo tokių veiksmų, jo elgesį per tą laikotarpį, dabartinio jo pavojingumo visuomenei laipsnį bei socialinių, kultūrinių ir šeiminių ryšių su šia valstybe nare tvirtumą.
71 Kalbant apie Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies a punkte numatytą apsaugą, reikia priminti, kad šioje direktyvoje nustatyta apsaugos nuo išsiuntimo priemonių sistema, kuri grindžiama atitinkamų asmenų integracijos priimančiojoje valstybėje narėje laipsniu, tad kuo labiau Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai yra integravęsi toje valstybėje narėje, tuo daugiau garantijų jiems suteikiama nuo išsiuntimo iš šalies (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Tsakouridis, C‑145/09, EU:C:2010:708, 25 punktą ir 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo B ir Vomero, C‑316/16 ir C‑424/16, EU:C:2018:256, 44 punktą).
72 Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies a punktas, pagal kurį sprendimas išsiųsti iš šalies Sąjungos piliečius, priimančiojoje valstybėje narėje gyvenusius pastaruosius 10 metų, gali būti priimtas tik dėl „imperatyvių visuomenės saugumo priežasčių“, dera su šia sistema ir ypač sustiprina asmenų, kuriems ši nuostata taikytina, apsaugą nuo išsiuntimo iš šalies priemonių, kurios jiems galėtų būti taikomos (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Tsakouridis, C‑145/09, EU:C:2010:708, 28 punktą).
73 Vis dėlto, kaip Teisingumo Teismas nusprendė savo 2018 m. balandžio 17 d. Sprendime B irVomero (C‑316/16 ir C‑424/16, EU:C:2018:256, 61 punktas), Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad šioje nuostatoje numatytai apsaugai nuo išsiuntimo iš šalies taikoma sąlyga, kad atitinkamas asmuo turi teisę nuolat gyventi šalyje, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 16 straipsnį ir 28 straipsnio 2 dalį. Tačiau iš Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalies matyti, kad, remiantis sąlygomis, numatytomis šioje direktyvoje, visų pirma jos 7 straipsnio 1 dalyje (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Ziolkowski ir Szeja, C‑424/10 ir C‑425/10, EU:C:2011:866, 46 punktą) ar ankstesniuose Sąjungos teisės aktuose, galiojusiuose iki 2006 m. balandžio 30 d., t. y. šios direktyvos perkėlimo datos (šiuo klausimu žr. 2010 m. spalio 7 d. Sprendimo Lassal, C‑162/09, EU:C:2010:592, 33–40 punktus), tokią teisę asmuo įgyja tik jei priimančiosios valstybės narės teritorijoje teisėtai gyveno ištisinį penkerių metų laikotarpį.
74 Vis dėlto gyvenimas šalyje, atitinkantis valstybės narės teisę, tačiau netenkinantis Sąjungos teisėje numatytų reikalavimų, negali būti laikomas teisėtu gyvenimu šalyje, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalį, tad Sąjungos pilietis, kuris tik pagal nacionalinę teisę daugiau nei penkerius metus teisėtai gyveno priimančiojoje valstybėje narėje, negali būti laikomas įgijusiu teisę nuolat gyventi šalyje pagal šią nuostatą, jeigu per šį laikotarpį neatitiko minėtų reikalavimų (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Ziolkowski ir Szeja, C‑424/10 ir C‑425/10, EU:C:2011:866, 47 ir 51 punktus).
75 Šiuo atveju, nors prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad K. Nyderlanduose nepertraukiamai gyveno nuo 2001 m. vasario mėn., jame vis dėlto nėra jokios informacijos, kuria remiantis būtų galima konstatuoti, kad, nepaisant atmestų K. prašymų suteikti prieglobstį, jis šioje teritorijoje teisėtai gyveno ištisinį penkerių metų laikotarpį pagal Direktyvoje 2004/38 ar prieš ją galiojusiame Sąjungos teisės akte nustatytas sąlygas. Taigi iš šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą negalima daryti išvados, kad K. įgijo teisę nuolat gyventi šalyje, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 16 straipsnį. Tokiomis aplinkybėmis, kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, galima manyti, kad šios direktyvos 28 straipsnio 3 dalies a punkte numatyta sustiprinta apsauga nuo išsiuntimo iš šalies jam netaikytina.
76 Remiantis tuo, kas išdėstyta, į antrą trečiojo klausimo dalį byloje C‑331/16 reikia atsakyti, kad Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad kai numatomos priemonės apima atitinkamo asmens išsiuntimą iš priimančiosios valstybės narės, ji turi atsižvelgti į šio asmens veiksmų pobūdį ir sunkumą, jo gyvenimo šioje valstybėje narėje trukmę ir prireikus teisėtumą, laiką, praėjusį nuo veiksmų, kuriais jis kaltinamas, padarymo, elgesį per tą laikotarpį, dabartinio jo pavojingumo visuomenei laipsnį ir socialinių, kultūrinių ir šeiminių ryšių su minėta valstybe nare tvirtumą.
77 Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad jis netaikomas Sąjungos piliečiui, kuris neturi teisės nuolat gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 16 straipsnį ir 28 straipsnio 2 dalį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
78 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šie teismai. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
1. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, 27 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad aplinkybė, jog dėl Sąjungos piliečio arba dėl trečiosios šalies piliečio, kuris yra tokio piliečio šeimos narys, prašančio suteikti teisę gyventi valstybės narės teritorijoje, praeityje buvo priimtas sprendimas nesuteikti pabėgėlio statuso remiantis 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso, papildytos Protokolu dėl pabėgėlių statuso, sudarytu 1967 m. sausio 31 d. Niujorke, 1 straipsnio F skirsniu arba 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 12 straipsnio 2 dalimi, neleidžia šios valstybės narės kompetentingoms valdžios institucijoms savaime laikyti, kad vien jo buvimas šioje teritorijoje kelia tikrą, esamą ir pakankamai rimtą pavojų pagrindiniam visuomenės interesui, galinčiam pateisinti priemones, kurių imamasi dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių, nepaisant to, ar egzistuoja rizika, kad asmuo pakartotinai nusikals.
Taigi, konstatuoti, kad toks pavojus egzistuoja, galima tik kompetentingoms priimančiosios valstybės narės institucijoms atlikus atitinkamo asmens asmeninio elgesio vertinimą, atsižvelgiant į sprendimo nesuteikti pabėgėlio statuso motyvus ir įrodymus, kuriais jis grindžiamas, ypač į nusikaltimų ar veikų, kuriais jis kaltinamas, pobūdį, asmeninio dalyvavimo juose lygį, galimų motyvų atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės buvimą ir į tai, ar dėl jo yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Atliekant tokį bendrą vertinimą taip pat turi būti atsižvelgiama į laiką, kuris praėjo nuo preziumuojamo šių nusikaltimų ar veikų padarymo, taip pat vėlesnį tokio asmens elgesį, visų pirma į tai, ar šis elgesys parodo, kad jo požiūris ir toliau išlieka toks, kuris pažeidžia ESS 2 ir 3 straipsniuose nurodytas pagrindines vertybes taip, kad tai gali trikdyti gyventojų rimtį ir fizinį saugumą. Vien tai, kad šio asmens elgesys praeityje susijęs su jo kilmės šalies specifinėmis istorinėmis ir socialinėmis aplinkybėmis, kurios negali susiklostyti priimančiojoje valstybėje narėje, nesudaro kliūčių padaryti tokią išvadą.
Remdamosi proporcingumo principu priimančiosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos, beje, turi pasverti, viena vertus, atitinkamo pagrindinio visuomenės intereso apsaugą ir, kita vertus, atitinkamo asmens interesus, susijusius su jo, kaip Sąjungos piliečio, teisės laisvai judėti ir gyventi šalyje įgyvendinimu ir jo teise į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.
2. Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad kai numatomos priemonės apima atitinkamo asmens išsiuntimą iš priimančiosios valstybės narės, ji turi atsižvelgti į šio asmens veiksmų pobūdį ir sunkumą, jo gyvenimo šioje valstybėje narėje trukmę ir prireikus teisėtumą, laiką, praėjusį nuo veiksmų, kuriais jis kaltinamas, padarymo, jo elgesį per tą laikotarpį, dabartinio jo pavojingumo visuomenei laipsnį ir socialinių, kultūrinių ir šeiminių ryšių su minėta valstybe nare tvirtumą.
Direktyvos 2004/38 28 straipsnio 3 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad jis netaikomas Europos Sąjungos piliečiui, kuris neturi teisės nuolat gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 16 straipsnį ir 28 straipsnio 2 dalį.
Parašai.